„Istorija“. Mokslo darbai. 81 tomas
Romualdas GRIGAS. Lietuvos tūkstantmetis: raidos dramatizmas. I. Laimėjimų „paradas“ ir jų istoriosofinė interpretacija
Spausdinti

Anotacija. Šis straipsnis – tai sumanytos istoriosofinio pobūdžio kritinės apybraižos pirmoji dalis (antroji – skirta Lietuvos tūkstantmečio praradimų vertinimams). Remiantis šiuolaikiniam socialinių bei humanitarinių mokslų pasauliui būdingomis koncepcijomis bei teorijomis, bandoma atskirais akcentais susisteminta pastanga pažvelgti į epochinius lietuvių etnoso bei jo pagrindu sukurtos Lietuvos valstybės laimėjimus, kurie buvo pasiekti per tūkstantmečio laikotarpį. Tiek laimėjimų, tiek ir praradimų (kurie bus išdėstyti antrojoje šios apybraižos dalyje) akcentai visų pirma pateikiami žvelgiant iš socialinės organizacijos, taip pat iš socialinės antropologijos pozicijų.

Šioje apybraižos dalyje skaitytojui pristatomi tik penki tūkstantmečio laimėjimų akcentai, paties autoriaus vertinami kaip esminiai lietuvių etnoso (tautos) ir jos valstybės socialinės organizacijos kokybiniai virsmai. O kartu – ir kaip kuklus bandymas, arba kaip įvadas į kur kas platesnio masto poliparadigminio pobūdžio diskusiją. Šiuo straipsniu pradėtoje kritinėje apybraižoje nesunku įžvelgti subjektyvizuotos atrankos ir interpretacijų kontūrus. Tačiau jie pateisinami vėlgi šiuolaikinei istorikai (mokslui apie istoriją) priimtina konstruktyvistinės epistemologijos pozicija.

Prasminiai žodžiai: tautotyra, socialinė organizacija, etnosas, tauta, valstybės ideologija, gamtajausminė kultūra.

Abstract.This article is the first part of a critical study which carries a historiosophic character (the second part is dedicated to estimate the losses of Lithuania’s millennium). On the basis of conceptions and theories prevailing in the world of contemporary social and humanitarian sciences, the author, taking into consideration certain systemic aspects, aims to review the epochal achievements of the Lithuanian ethnos and the established, on its basis, the state of Lithuania in the period of a thousand years. The aspects of both the achievements and losses (discussed in the second part of this study) are presentment from the point of view of social organization and social anthropology.

The first part of this study presents five major achievements of the millennium, and the author evaluates them as the essential qualitative transformations in the Lithuanian nation’s ethnos and the state’s social organization. Also, as mentioned by the author, it is a modest introduction to a polyparadigmatic discussion on a wider scale. Though this critical study might contain some contours of subjective selection and interpretation, the subjectivity could be justified by the position of constructivist epistemology, acceptable to modern history science.

Key words:ethnology, social organization, ethnos, nation, state ideology, nature-oriented culture.

Temos ir jos sprendimo pristatymas

Tai, apie ką ir kaip kalbėsime, santykinai galima būtų priskirti istoriosofinio pobūdžio kritinės apybraižos žanrui. Jau pati temos formuluotė byloja apie savotišką pasirinkimo įžūlumą [17]. Betgi neatmeskime: pilietinės rizikos šiandien pasigendame ne tik visuomenės gyvenime. Ji reikalinga ir mokslo bendruomenėje, ypač ten, kur aptarinėjami su lietuvių etnosu arba tautos istorija susiję klausimai. Šį žingsnį žengti paskatino ankstesniais metais išsamesnis susipažinimas su socialinės organizacijos, civilizacijų lyginamosios analizės, etnogenezės, sistemų, religijotyros, hermeneutikos, socialinės antropologijos ir kitomis teorijomis. Šiandien vis plačiau savo pozicijas išskleidžia ir tokios mano, kaip mokslininko, pozicijai artimos mokslo kryptys kaip tautotyra, semiotika ir istorika. Būtent pastarosios „nesibaido“ laisvesnio autoriaus angažuotumo interpretuojant tą ar kitą istorinį faktą ir procesą. Pravartu taip pat pastebėti, kad autorius pasirinktoje temoje nėra koks pradžiamokslis. Esu spaudoje paskelbęs net kelias šiai temai giminingas monografijas [6; 7; 8; 9; 10; 13; 14]. Šalia jų dar yra mano sudarytų ir paskelbtų kolektyvinių monografijų [11; 12]. Ant rašomojo stalo guli ir nemažas pluoštas panašia tema įvairiuose leidiniuose skelbtų straipsnių, laukiančių aiškesnio susisteminimo (pavertimo monografiniu tekstu).

Ir vis dėlto, apmąstant čia dėstomų minčių turinį bei jų struktūrą, susidurta su rimtomis kliūtimis. Keletą iš jų drįstu įvardinti. Visų pirma, ar tikslinga beapeliaciškai pritarti tiems, kurie sumanė gana pompastišką Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą? Iš karto prisipažinsiu: priklausau tiems, kurie tokį žingsnį linkę vertinti skeptiškiau. Ar tai nėra įsiteikimo kitiems būdas? Ar tai nėra savotiškas prisipažinimas, kad Lietuva iki šv. Brunono „skendėjo priešistorinėje tamsybėje, o pirmieji atvykėliai švietėjai ir krikštytojai buvo vienas po kito užtvojami vėzdais ar užbadomi ietimis?..“ [4]. Antra vertus, ką laikyti pagrindiniu tūkstantmečio istorijos subjektu: pačią Lietuvą ar jos branduolį – lietuvių tautą? O ar įmanoma bent kiek preciziškiau tai atlikti? Juk tautos socialinė organizacija neišvengiamai susipina su valstybės socialine ir ypač politine organizacija. Taigi šiuo atveju autoriaus žvilgsnis, kiek tai įmanu, bus kreipiamas dabartinės lietuvių tautos (politinės nacijos) egzistencijos ir jos tolesnio evoliucionavimo kryptimi. Vėlgi... Ką reikšmingesnio reiktų akcentuoti apmąstant tautos socialinį, politinį, kultūrinį ir ypač dvasinį gyvenimą? Pagaliau, kokiais kriterijais vadovautis ne tik pasirinktinai išskiriant tūkstantmečio laimėjimus ir praradimus (pagrindinius jų akcentus), bet kartu ir kaip, prikištinai to nedemonstruojant, nenusišalinti nuo konstruktyvistinės epistemologijos principo, kuris „pataria“ visą šią analizę ar interpretaciją šiandien sieti su dabartimi. Sakoma: iš istorijos mokomės... Tačiau kaip mes, lietuviai, mokomės! Ir iš viso – ar ko nors esmingo mokomės (pirmiausia galvoju apie politikus, valdžios institucijas ir jų strateginio pobūdžio žingsnius)? Mąstau apie tai, kas užtikrintų šiandien akivaizdžiai „išsibarstančios“, išsivaikščiojančios“ tautos tęstinumą ir jos pagrindu suburtos valstybės tvarumą (integralumą)? Tai yra, ar pakankamai mokomės iš istorijos to, kas turėtų sudaryti mūsų pačių egzistencijos sakralinius, prasminius dalykus?

Plėtodamas pasirinktą temą susidūriau ir su kita itin rimta kliūtimi. Ribota lieka žurnalui rašomo straipsnio (ar apybraižos) apimtis. Tokiais atvejais gelbsti tradicinė išeitis: ieškoma lakoniškesnių formų (nevengiant ir publicistinių niuansų) ten, kur pateikiami tam tikru lygiu subjektyvizuoti teiginiai. Juos fundamentaliau pagrįsti šiuo atveju nėra galimybių (nes tai, kas čia rašoma, yra fragmentinio, pilotažinio, o ne monografinio pobūdžio studija).

Privalau pastebėti ir tai, jog savo teiginiais bei samprotavimais atstovauju ne tik sociologijos, socialinės antropologijos, bet ir naujai besiformuojančiai tautotyros sričiai. Šios mokslo kryptys yra laisvesnės nuo pozityvistinio mąstymo (skrupulingo prisirišimo prie faktografinės medžiagos). Anot istorikos mokslo autoriteto Jörno Rüseno,“...nė vienas istorikas negalėtų paneigti to fakto, kad istorinio mąstymo ir pažinimo procese reiškiasi žmogaus dvasios kūrybinis aktyvumas“ [16, 62]. Man ypač priimtinas ir kitas šio autoriaus teiginys, apibrėžiantis istorinio pasakojimo vaidmenis: „...istoriniam pasakojimui būdinga bendra funkcija orientuoti praktinį gyvenimą laike mobilizuojant laiko patyrimo prisiminimą, plėtojant tęstinumo sąvoką ir stabilizuojant tapatybę“ [16, 66].

Aptardamas ir išryškindamas tūkstantmečio laimėjimus bei praradimus kokių nors aiškesnių chronologinių rėmų, taip pat bandymo juos ranguoti nesilaikysiu. Iš anksto prašau atleidimo už pretenzijas į plataus masto apibendrinimus. Manau, gal taip ir pridera žvelgiant į Lietuvos tūkstantmetį. Taigi, mano žvilgsnis bus koncentruojamas ne į kokius nors laiko ir erdvės griežčiau apibrėžtus faktus ar įvykius, o į tautos ir jos valstybės socialinės bei politinės organizacijos kokybinius pokyčius – į tų pokyčių akcentavimą bei ekstrapoliavimą.

Esminiai tūkstantmečio laimėjimai

Jų šioje apžvalgoje pateikiu penketą. Suprantama, kad tokių akcentų, aprašančių kokybinius virsmus, skaičius niekuo objektyvesniu neribojamas ir gali būti žymiai gausesnis.

Pirmasis laimėjimų akcentas. Dabar jau ano tūkstantmečio pradžioje (XI–XII a.) buvo baigta palyginti labai tankaus piliakalnių tinklo statyba. Ji buvo suintensyvinta po baltų religinės reformos ir ypač po rytinių slavų brutalios ekspansijos. Daugiau negu keista, kad mes iki šiol dar nesuvokiame to grandiozinio projekto reikšmės. Jį tebegaubia uždėtas pagonybės, o kartu – ir lietuvybės paveldo nuvertinimo (ir net jo sąmoningo, o paskui – ir inertiško naikinimo) ženklas. Tarp kitko, liaudyje yra išlikusi nuomonė, kad daugelis piliakalnių buvo supilti... kepurėmis. Taip ir buvo! Tik „kepurėmis“ buvo vadinami dviejų jaučių ar arklių traukiami skreperiukai (suprantama, tos sąvokos tada nebuvo).

Pamąstykime, ką davė šis piliakalnių tinklo projektas?

Rytiniai slavai, užgrobę didžiules baltų genčių teritorijas ir susidūrę su nauja gynybine strategija, kurios sudėtine dalimi tapo piliakalniai, buvo priversti atsisakyti tiesioginio išėjimo į Baltijos jūrą (Vakaruose) ir savo ekspansiją kreipti Šiaurės kryptimi – įsisavinti finougrų apgyventas žemes. Taip, pavyzdžiui, atsirado Novgorodo, Pskovo ir kitos kunigaikštystės...

Piliakalnių supylimas reikalavo didžiulių pastangų, išblaškytų gyvenviečių subordinuoto veiksmo. Kartu tai buvo ir savyje sutelktų, su savo vadais ir gimtine suaugusių bendruomenių tinklo formavimas ir įsitvirtinimas. Piliečio – tos bendruomenės nario sąvoka – iš ten. Iš ten bus atėjusi ir talkos tradicija (deja, mūsų laikais baigianti išnykti...). Iš ten ir gilesnis lietuvių, nei germanų ar slavų, prisirišimas prie gimtinės (žinoma, šiuo atveju piliakalnių supylimas ir jų funkcionavimas buvo tik vienas iš pamatinių tokio prisirišimo veiksnių).

Tikėtina, kad daugelis piliakalnių buvo pilami ir funkcionavo kaip baltų-lietuvių šventyklos po atviru dangumi: kaip analogas cerkvėms, slenkančioms iš rytų, ir bažnyčioms – iš vakarų. Tą teiginį galime pagrįsti daugelio iš jų mažais matmenimis ir kai kur – dideliu tankiu: kai kuriose vietovėse 1 km² teritorijoje piliakalnių galima aptikti po keletą! Pagal senųjų lietuvių pasaulėjautą, su Visagaliu – Visatos Protu, arba Kūrėju, derėjo bendrauti tik gamtoje, ir tik jos (atskirų jos elementų ir struktūrų) dėka buvo įmanu suprasti patį Visagalį... Pasaulis irgi buvo suprantamas kaip vyksmas, kaip nuolat kintantis, o žmonių – kaip organiškai, nedalomai suaugęs su gamta.

Mūsų protėviai piliakalnių dėka įtvirtino ir vyksmo, ir atsikartojančių gamtos ciklų sakralinį supratimą, ir viso to praktikavimą, A. Greimo žodžiais – sustiprino figūracinio pobūdžio ideologiją.

Piliakalnių supylimas ir jų funkcionavimas paspartino tvirto lietuvių valstybės karkaso suformavimą. Manau, kad esama pakankamo pagrindo teigti, kad piliakalnių tinklo suformavimas ženklino jau pačios valstybės funkcionavimą. Žinoma, ne pagal tuos standartus, kurie buvo priimtini tuometinei krikščioniškajai Vakarų civilizacijai (paveldėjusiai Romos imperijos laikais susiformavusių kriterijų sistemą). Žiūrint iš šio taško, galima tik pritarti istoriko T. Baranausko (ir su jo nuomone sutinkančio prof. Z. Kiaupos) teiginiui, jog dar apie XII a. lietuvių žemėse susiformavo pastovi valstybinė organizacija, kuri, manytume, būtent dėl piliakalnių sparčiau stiprėjo ir plėtėsi. Beje, anot T. Baranausko, ir istorikas K. Jablonskis „Valstybės susidarymą.... siejo su pilių atsiradimu, bet tą atsiradimą nukėlė pernelyg toli į praeitį – į V–VI amžius (dabartiniais duomenimis, pilys atsirado X–XI amžių sandūroje)“ [3].

Piliakalniai (daugelis jų funkcionavo kaip šventyklos) dar giliau įskiepijo gamtajausminę kultūrą. Ji ganėtinai skyrėsi nuo krikščionių pasaulyje plėtojamos urbanistinės kultūros. Įtvirtinti ir egzistenciniai Darnos bei pagarbos įvairovei imperatyvai. Įtvirtintas ir supratimas nuolatinio vyksmo, išreiškiančio Gamtos (kaip Kūrėjo kūrinijos) imanentinę savybę. Tokiame kontekste buvo suprantamas ir pats žmogus, jo darbai, gyvenimas. Tos kultūros likučiais mes dar ir šiandien išsiskiriame iš kitų.

Vienoje iš prof. A. Bumblausko vedamų TV laidų akad. E. Gudavičius yra pabrėžęs: 1918 metų savanoriai, kūrę Lietuvą, buvo jau sąmoningi piliečiai. O štai kunigaikščių laikais tokių nebuvę... Sunku sutikti su tokia nuomone. O gausybės piliakalnių statyba? O kad ir šv. Brunono nužudymas, kuris buvo įvykdytas ne kunigaikščio Netimeiro, o susirinkusios bendruomenės valia?..

Antrasis laimėjimų akcentas.Prie plataus masto laimėjimų dera priskirti lietuvių karinės galios atsiradimą ir jos įtvirtinimą.

Kalbant apie tai, turbūt reikėtų pradėti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atsiradimo – fakto, kurį tebegaubia iki galo dar neįspėtos mįslės. Pradžią galime atsekti kad ir nuo gana galingos Polocko kunigaikštystės įveikimo XII a. pabaigoje, vėlesnės karo pergalės prieš kalavijuočius (Saulė – 1236 m., Skuodas – 1258 m., Durbė – 1260 m. ir kt.); pergalės prieš totorius (ypač 1362 metais laimėtas mūšis prie Mėlynųjų Vandenų). Atlaikytas ypač gerai organizuotas užsitęsęs kryžiuočių (vos ne visos krikščioniškosios Europos riterių) karas prieš lietuvius, pasibaigęs Žalgiriu (1410 m.). Paminėtina lietuvių kariuomenės (30 tūkst. karių) pergalė prie Oršos prieš Maskvos kariuomenę (80 tūkst. karių!) 1514 metais, taip pat 1605 m. pergalė prieš švedus ties Salaspiliu (3400 lietuvių karių sumušė 14 000 karių turėjusią švedų kariuomenę). Būta ir kitų didžių karinių pergalių.

Iškilus lietuvių emigracijos atstovas prof. Algirdas Greimas yra teigęs, kad „Lietuvos valstybės ekspansija – net tam tikra prasme XIII ir XIV a. pasireiškęs lietuviškas imperializmas – sunkiai išaiškinami demografine ar ekonomine persvara“. Visa tai, anot mokslininko, „...turėjo būti pagrįsta jau bent ideologiniu solidarumu ir stangrumu“. Ir toliau: „...žiūrėdami į religiją kaip į ano meto figūratyvinę išraišką, galime manyti, kad valstybės susidarymui ir jos išsiplėtimui turėjo atitikti ir tam tikras „religinio klestėjimo“ periodas“ [5, 420]. Taigi, anam istoriniam šuoliui spyruoklė turėjo būti įveržta kitaip, nei kad šiandien be reikiamo dėmesio paliekama mūsų protėvių dvasinę kultūrą, jos pamatus teigianti istorinė medžiaga. Karo pergalės vaisiaus „liūto dalį“ priimta priskirti mūšiui vadovavusiam asmeniui. Jo nuopelnų neturime teisės atmesti. O pati kariuomenė? Karių susiklausymas ir drausmingumas? Karinių veiksmų motyvacija? Visa tai taip pat labai svarbu.

Karines pergales suminėjau dar ir todėl, kad senaisiais laikais vartota lietos sąvoka turėjo labai realią išraišką. Anot S. Daukanto, tuo žodžiu apibūdindavo visa tai, kas vyro elgesyje buvo dvasinga, sakralu ir vyriška (tiesiogine to žodžio prasme). Tai valingumas ir drąsa, ištikimybė šeimai ir bendražygiams; priesakais protėviams ir Tėvynei susaistytas (sulydintas) bendruomeniškumas. Būtent iš šios sąvokos aš drįstu kildinti ir patį Lietuvos (Lietavos), slaviškai – Litvos vardo atsiradimą. Kitais žodžiais sakant, tai buvo teritorija ir joje gyvenančios gentys (žemės), kurios iš kitų išsiskyrė būtent lietos, kaip dvasinės kultūros (socialinės organizacijos) pamatinio bruožo, akcentavimu. Galėtume surasti ne vienos tautos vardą, kuris kildintinas iš būdvardžio.

A. Greimas siūlo vėliavos sąvoką, „padarytą tuo pat principu kaip broliava“, aiškinti kaip į vienį sutelktą „žygiuose žuvusių protėvių būrį, vėlių visumą“ [5, 17]. O kodėl gi mums nepasinaudojus tuo pačiu principu ir iš būdvardinės sąvokos „lieta“ nesukonstravus „lietavos“, t. y. lietą praktikuojančio būdo burtis į vienį?

Tikiu, kad anais, besiformuojančios valstybės laikais taip ir atsitiko...

Čia pat drįstu pastebėti, kad nuo pat krikšto pradžios siekta menkinti mūsų protėvių dvasinę kultūrą ir nueita iki to, jog tokios didžios valstybės vardas pradėtas sieti su 3–4 metrų pločio upeliu...Arba – su lietumi...

Trečiasis laimėjimų akcentas.Tai – keliais etapais ėjęs Lietuvos valstybės pripažinimas ir įtvirtinimas.

Mindaugas, įgydamas karaliaus karūną, oficialiai įteisino lietuvių valstybę tuometinėje krikščioniškoje Europos Sąjungoje – popiežiaus Romos imperijoje. Valstybės branduolį sudarė etninės lietuvių ir jiems giminingų genčių žemės. Tai išskirtinis bruožas, kuris, deja, vėliau nebuvo išsaugotas (kaip nebuvo išsaugotas ir karalystės statusas). Po Mindaugo ėję valdovai Lietuvos valstybę pavertė didžiule imperija, kurios teritorija Vytauto valdymo laikais siekė vieną milijoną km². Šis, daugiausia lietuvių politine valia suburtas junginys, kaip žinome, suvaidino ypatingą vaidmenį Rytų ir Vidurio Europos istorijoje. Ir vis dėlto būtina pabrėžti: tas vaidmuo ne tik pačios Europos istorijoje iki šiol nėra deramai pastebėtas ir įvertintas. Tas vaidmuo iki šiol nėra išsamiai ir kritiškai apmąstytas bei išskleistas ir mūsų istoriografijoje. Su tam tikru priekaištu ir „nepadengta skola“ savo žvilgsnį mes galime nukreipti ne tik į mūsų istorikus, bet ir į valstybės politiką.

Kita vertus, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybei – imperijai pasisukus į rytus, buvo lyg ir susigrąžintos kadaise baltų genčių apgyventos žemės. Gal dar ir dėl tos, istoriniu aidu užsilikusios priežasties dabartinių ukrainiečių ir ypač baltarusių protėviai į LDK plėtrą reagavo gana pozityviai. Deja, čia pat turime pastebėti, kad patys etniniai lietuviai, tapę mažuma, neteko savo giluminių varomųjų (pasionarinių) šaltinių ir, suslavėjus aukštuomenei, ėmė nykti kaip tauta, galėjusi Europoje suvaidinti dar ir kitą, ne militaristinį, o išskirtinį kultūrinį vaidmenį.

Peršokime keletą šimtmečių ir persikelkime į „Aušros“ bei „Varpo“ įsiūbuotą ir lietuvio sąmonėje atgimdomą valstybingumo siekį.

Kaip savotišką stebuklą reikėtų vertinti to siekio įgyvendinimą 1918-aisiais.Vargu ar toks stebuklas ir su tokiu vidiniu užtaisu būtų įvykęs, jeigu ne Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir jos kovų legenda – tas didysis, su meile ir viltimi išpuoštas ir liaudies atmintyje išsaugotas Didysis Naratyvas.

Tam išsaugojimui rimtesniu kliuviniu netapo ir tai, kad nuo prigimtinės lietuvių kultūros šalinosi nutautėjęs aristokratijos sluoksnis, arba tą Naratyvą aiškino kitaip nei iš žemesniųjų sluoksnių susibūrę tautos žadintojai. Už anos lietuvių valstybės klestėjimą (o gal klaidas) istorija tarsi pasiėmė sau duoklę – tos valstybės kūrėja sunyko panašiai kaip šagrenės oda.

Kai kas iš politinių įsitikinimų tebepuola Antaną Smetoną ir jo režimą. Taip, režimas nebuvo simpatiškas. Bet jeigu ne to režimo įdirbis, vargu ar būtų įvykęs 1941-ųjų sukilimas, priminęs pasauliui (ir patiems lietuviams) apie neišnaikintą valstybingumo siekį. Taip pat vargu ar būtų vykusi ir dešimt metų trukusi partizaninė kova prieš okupantą jau pokario metais, (pareikalavusi ne tik fizinių (demografinių), bet ir neįkainuojamų dvasinių moralinių aukų. Mažiau tikėtinas būtų buvęs ir 1990-ųjų kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Jis buvo pasiektas dabartinei kartai sunkiai suvokiamu visos tautos susitelkimu. Jo dvasia taip pat ėjo iš ten – iš prieškario Lietuvos... Na, o sudėjus viską „į krūvą“ (netgi turin omeny pralaimėjimus), valstybingumo siekį ir su tuo susijusį tautinį, nacionalinį sąmoningumą, ko gero, galėtume priskirti nuo seno susiformavusiam lietuvio socialinės genetikos kodui (kuriuo, deja, šiandien toli gražu ne visais atvejais išmintingai naudojamasi)...

Ketvirtasis laimėjimų akcentas. Jam priskirtume Lietuvos ir pirmiausia lietuvių etnoso (tautos) integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europos civilizaciją, įnešant dar ir savo indėlį.

Kalbėdamas apie indėlį pirmiausia galvoju ne apie karinį kordoną, apsaugojusį Europą nuo mongolų-totorių antplūdžio. Galvoju apie tuometinei Europai nebūdingą skirtingų religinių doktrinų simbiozę Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, tos simbiozės tradiciją. Galvoju apie tos simbiozės tradiciją, išsaugotą Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikais. Vakarų Europos civilizacijos pamatą sudarė senųjų graikų, romėnų ir judėjų kultūros. Beje, pastaroji krikščionybėje, ypač jos katalikybės atšakoje, atrodo, bus įsitvirtinusi ryškiausiai... Kaip tvirtina archeologai, lietuviškieji piliakalniai (kaip jau esu minėjęs, daugeliu atvejų greičiausiai atlikę šventyklų vaidmenį) „organizuotai“ – t. y. vienu laiku užgeso XIV a. pabaigoje – priėmus krikštą. Jų vietoje plito bažnyčių ir vienuolynų tinklas, barokas ir Renesansas. Iš esmės keitėsi lietuvių etnoso socialinių bei etnokultūrinių santykių tinklai, artėdami prie tų, kurie jau buvo susiklostę Vakarų Europoje.

Tikslinga pastebėti, kad šių epochinių pokyčių kontekste savitesne teologinių pažiūrų laikysena kurį laiką išsiskyrė Reformacija. Regis, aristokratija bandė ją paversti to meto modernia LDK religine pasaulėžiūrine ideologija, kartu siekiant įteisinti valstybės savitesnį veidą ir nuo unijinės Lenkijos savarankiškesnio kelio paiešką. Protestantizmas demonstravo didesnę toleranciją ir tuo, atrodo, buvo artimesnis lietuvių prigimtinei kultūrai.

Bet kodėl Reformacija Lietuvoje pralaimėjo?

Drįstu suminėti bent dvi pamatines priežastis: Pirma: Lenkija, dar nuo Krėvos personalinės sutarties (1385 m.) vienašališkai užėmusi vyresniojo lietuvių brolio pozicijas, negalėjo pakęsti kitatikystės, nes pati buvo sucementuota būtent Romos bažnyčios pagrindu, jos dėka... Antra – jau egzistavo nelemtoji kultūrinė, net psichologinė atskirtis tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Pastarieji dar buvo pajėgūs laikytis protėvių gamtajausminės tradicijos. Jos atkakliai ir laikėsi, nesidairydami nei į vieną, nei į kitą bažnyčią, tuo, ko gero, tik labiau suerzindami suslavėjusius savo kilminguosius.

Integracijos Europos kultūroje išskirtinis, bet vėlgi ten deramai neįvertintas įvykis buvo Lietuvos Statuto pasirodymas. Juo buvo įteisinta daugelis senųjų lietuvių paprotinės elgsenos normų, tradiciškai orientuotų į bendruomeninį sutarimą. Tačiau tikėtina, kad ir Lietuvos Statutas, ir prieš jį funkcionavęs vadinamasis Kazimiero teisynas užgimė kaip siekis civilizuotai sekti Vakarų Europos pavyzdžiu.

Šiame glaustame straipsnyje, manau, nėra būtinybės plačiau aptarinėti šiuolaikinių (arba, kad ir šiek tiek ankstyvesnių – tarpukario) Lietuvos integravimosi Europos kultūroje ir civilizacijoje procesų. Ir vis dėlto, į kelis momentus nors pačia lakoniškiausia forma derėtų atkreipti dėmesį. Pirma, svetimšalių (žydų, vokiečių, lenkų ir kt.) aktyvus dalyvavimas plėtojant lietuvių valstybingumo europietiškąjį sandą. Jų indėlis, ypač žydų, gana ryškus. Antra, kažką panašaus galėtume pasakyti ir apie lietuvių emigrantus. Daugelis iš jų pavieniai ir organizacijomis anais metais atliko (atlieka ir dabar, tik gal kitu, mažiau politizuotu pavidalu) Lietuvos ambasadorių vaidmenį. Trečia, pačios valstybės ir lietuvių visuomenės pastangos būti ne „Europos kultūros vartotojais“, bet ir jos „gamintojais“. Toks vaidmuo buvo ypač ženklus jau minėto Lietuvos Statuto, Vilniaus universiteto įsteigimo ir ypač 1791 m.gegužės 3 dienos Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos (spalio 10 d. pakoreguotas Lietuvos naudai) aktais. Vėlgi, ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje labai mažai kas žino, jog po JAV tai buvo pirmoji Vakarų pasaulyje konstitucija. Tačiau reikia pastebėti, kad šiandien Lietuvos pajėgumai būti Europos kultūros „gamintoja“ labai sumenkę...

Integravimąsi supraskime kaip abipusį procesą. Jeigu šalis neturi „ko duoti“, ji paprasčiausiai nepastebima, asimiliuojama...

Penktasis laimėjimų akcentas. Prie plataus masto laimėjimų drįstu priskirti tiesiog neįtikėtiną (įvertinant susiklosčiusias istorines aplinkybes) protėvių dvasinės kultūros, jų gyvenimo būdo elementų tęstinumą.

Mes turime bene seniausią, archaiškiausią Europoje kalbą. Žiauriausias tautos dramas atlaikęs ir užsilikęs žodynas neįtikėtinai gausus. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie užrašytas ir išsaugotas liaudies dainas ir ypač jų prasmes, dvasią. Na, kad ir sutartinės... Argi jos ne iš tų tolių, kai mūsų protėviai kiekvieną gamtos virsmą paversdavo džiugia švente ir giedamas sutartines palydėdavo sakralizuotu ritminiu šokiu? Atkreipkime dėmesį ir į gamtajausminės kultūros atspindžius mūsų tapytojų, skulptorių ir kompozitorių kūryboje... Atrodo, senųjų lietuvių – arba baltų kultūros tęstinumo įrodymams pakaktų Rūpintojėlio ir Vinco Svirskio saulutėmis paverstų kryžių, Kristijono Donelaičio „Metų“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio drobių ir Broniaus Kutavičiaus muzikos kūrinių... Pasižvalgykime po Vilniaus bažnyčių smaigalius (bokštus) – visur pamatysime „pagoniškąsias“ saulutes, kaip ir Svirskio, savaip išreiškiančias kryžiaus simbolį...

Beje, ne tiek mes, kiek kitataučiai pastebi mūsų kultūros partikuliarumo (išskirtinumo) bruožus. Iliustracijai pateiksiu du gana būdingus liudijimus.

Čia pat dera pastebėti ir priešingą dalyką... Senųjų lietuvių mobilizavimasis atremiant slavų ekspansiją, o paskui ir nuožmūs karai su kalavijuočiais bei kryžiuočiais, jau nuo XI–XIII amžių prisidėjo prie klestėjusios dvasinės, gamtajausminės kultūros nuosmukio. Tai, kas mūsų laikus yra pasiekę, galime įvardinti kaip skeveldras, kaip sąmoningai išbarstytas ir savaime išsibarsčiusias duženas.

Mūsų nepriklausomybės atkūrimo metais lenkų intelektualų atstovas A. Halemba savo tautiečiams rašė: „Lenkams lietuvių senovė – tai laukinių, tamsių ir nekultūringų žmonių laikai. Eiliniai lenkai mano, kad lenkai niekada nėra buvę pagonimis. Vilniaus krašte lenkai nurodo tokias lietuviškos pagonybės apraiškas šiandien: lietuviai mėgsta prie namų dėti akmenis, sodinti ąžuolus, statyti ąžuolinius stulpus – tautodailininkų kūrinius, jie kūrena ugnį savo švenčių metu. Lietuviai mėgsta susirinkti prie piliakalnių, pilkapių, dainuoja pagoniškas liaudies dainas... Apklausiami lenkai tvirtina, jog beveik visi lietuviai yra pagonys, jie tik vaizduoja katalikus...“ [15]. Manau, kad šioms, ko gero, nuoširdžiai parašytoms eilutėms komentaro nereikia.

Teikiu antrą, savaip su pirmuoju susišaukiantį liudijimą (kurį aptiko etnologas Jonas Trinkūnas vokiečių laikraštyje „Die Neue Zuercher Zeitung“, 1997 m. rugpjūčio 30 d. numeryje). Tai – apie E. Nekrošiaus teatrą...

„Nekrošius, kurdamas savo meninį pasaulį, panaudoja pirminius elementus – vandenį, ugnį, orą, akmenį, medį ir metalą, – teigia vokiečių teatrologas. – Jis net laiką naudoja ne linijinį, bet einantį koncentruotais ratais, pulsuojantį visomis kryptimis – tikrą pagonišką laiką. Balta virsta juoda, gyvybė – mirtim, o mirtis – gyvybe. Statydamas A. Čechovo, V. Šekspyro veikalus, jis (E. Nekrošius – R.G.) sukuria lietuvišką pagonišką teatrą“ [19]. Vargu ar mūsų pačių teatrologai tokių „pagonybės“ bruožų šiuolaikiniame moderniausiame teatre būtų pastebėję...

Epiloginiai apmąstymai

Pagal „protokolą“ reiktų ir toliau kalbėti apie laimėjimus. Bet...

Straipsnio pradžioje buvo pabrėžta, kad tekstas yra sukonstruotas kaip kritinio apžvalginio pobūdžio studija. Toks žanro ir temos pasirinkimo pobūdis autoriui suteikia didesnę laisvę reikšti savo apmąstymus. Taigi... Hipotetiškai galėtume teigti: su Mindaugo karūna atsirado lietuvių genčių pagrindu suburta Lietuvos karalystė, istorijos trajektorijose galėjusi atsispindėti kaip ypač didelė, moderni ir savo kultūra originali tauta. Bet... Su Mindaugo žūtimi (ją dengia iki šiol gerai neišsiaiškintos priežastys) šios karalystės, grįstos lietuviškomis žemėmis, tęstinumas nutrūko, pasmerkdamas lietuvių ateities kartas nunykimui ir kadaise išdidžios tautos „išsitrynimui“ iš Europos žemėlapio. Tarpukario metais atgimusi ir savo valstybę atkūrusi lietuvių tauta buvo ne tik „valandžiukę“ istorijos tąsoje, bet ir savotiška nuskendusio ledkalnio viršūnė. Tačiau žinome ir tą tiesą, kad šiltėjantis klimatas veikia ir pastarąją.

Nesusilaikau nepateikęs ir kitų platesnio istoriosofinio pobūdžio pastebėjimų.

Senieji lietuviai, jų gyvenimo būdas niekuo ypatingu nesiskyrė nuo savo pietvakarinių giminaičių prūsų. Ir vieni, ir kiti kovingosios krikščionių Romos laikais buvo pavadinti tiems laikams įprasta kliše – pagonimis. Lotynų kalboje tai reiškė žmonėmis, gyvenančiais už civilizacijos ribų, dykrose. Ir – suprantama, imta su jais atitinkamai pagal to meto taisykles elgtis. Tai yra, jie turėjo būti apkrikštyti, paversti vasalais arba... sunaikinti. Ta proga sunku susilaikyti nepateikus pluoštelio minčių apie artimiausius (pagal dvasinės kultūros praktikavimą) lietuvių giminaičius prūsus jau vien dėl to, kad mūsų tautą galėjo ištikti analogiškas likimas. Tapo aksiominiu tvirtinimas, kad būtent prūsų tragedija reikšmingu laipsniu paskatino mūsų protėvius ieškoti alternatyvos ir burtis į centralizuotą valstybę liaudyje išlaikant pamatinę gamtajausminės kultūros tradiciją. Necituosiu nei Kornelijaus Tacito, nei praėjus visam tūkstantmečiui arkivyskupo Adomo Bremeniečio pagyrimų, kuriuos šie abu vyrai adresavo vakariniams aisčiams. Bet štai darau išimtį Petrui Dusburgiečiui, kryžiuočių kronikininkui, gyvenusiam XIII –XIV amžių sandūroje ir pedantiškai aprašinėjusiam prūsų sukilimus ir jų skerdynes. Garbė jam už tai, kad rado progą pastebėti: „Sūduviai, tauriausieji (iš vienuolikos prūsų genčių, kurias mini kronikininkas – R. G.), pranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais ir galybe... [1, 66]“. Sūduviai tais laikais buvo priskiriami prūsų kraštui ir buvo naikinami bei klupdomi kryžiuočių lygiai taip pat kaip ir kitos prūsų žemės. P. Dusburgietis, pateikdamas bendrą prūsų būdo portretą, yra parašęs dar ir tokias eilutes: „savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalintų su savo svečiu [1, 78–79]“. Atkreipkime dėmesį į šią detalę! Šį būdo bruožą dar prieš dvylika šimtų metų buvo aprašęs Romos istorikas K. Tacitas. O mes, šiandieniniai lietuviai, argi nepaženklinti šito bruožo „skeveldrėlėmis“, palaikančiomis mūsų pačių jausmingumą? Bet ir jos civilizuotame, pragmatizmu alsuojančiame pasaulyje atrodo anachronizmas... Vėlesnių laikų autorius Anthony Kotzebue, XIX a. pradžioje vokiečių kalba Rygoje publikavęs veikalą „Prūsų istorija“, su dvasingo žmogaus emocionalumu rašė: „...jeigu prūsams būtų pasisekę ištraiškyti kryžiuočius skėrius, kurių ištisi spiečiai kasmet užplūsdavo jų gimtuosius laukus, tai iki šiol tebebūtų aukso raidėmis istorijoje įrašyti žodžiai apie prūsų narsą, svetingumą ir gerą širdį. Taip šita dabar išmirusi (ir žiauriai išnaikinta – R. G.) tauta gal būtų iki mūsų dienų savo galia ir pavyzdžiu lėmusi Europos papročius ir įstatymus“ [18]. Susimąstykime: gal čia išreikšta niekuo rimtesniu nemotyvuota to autoriaus simpatija prūsams? Pasitikrindami grįžkime prie senųjų lietuvių.

XIV a. pirmoje pusėje LDK valdovas Gediminas dar tikėjo, kad įmanoma platesnio pasaulio Darna, krikščioniškojo ir baltiškojo pasaulių sintezė, taikus sugyvenimas. Tikėjo, kad tai pasiekus būtų įteisinti jo protėvių etnosui buvę būdingi Doros ir Darnos imperatyvai. Krikščionių pasaulio galingiesiems jis rašė: „…pažadame ir jus visus patikiname, kad nustatysime tokią savitarpio taiką, kad (apie) panašią krikščionys niekada (nė) nesvajojo“ [2] Anot anglų autoriaus Williamo Urbano, pasiaukojusio baltų istorijos tyrimams, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas „…norėjo sukurti imperiją, kurioje katalikai, stačiatikiai ir pagonys galėtų laisvai išpažinti savo tikėjimą. Krikščionims toks religinis pakantumas buvo nesuvokiamas“ [20].

Lyg ir savaime, atskirais epiloginiais epizodais priartėjome prie tūkstantmečio praradimų temos. Kas nežino: nauja atsiranda ant seno (arba specialiai sugriauto) griuvėsių. Laimėjimai pasiekiami ir praradimų sąskaita. Tačiau mūsų, t.y. lietuvių tautos praradimų kaina to tūkstantmečio laikotarpyje pernelyg neproporcinga, neįtikėtinai skaudi… Todėl ir kitas mano pasakojimas bus truputį ilgesnis nei šis.


Šaltiniai ir literatūra

1. DUSBURGIETIS, Petras. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Versus Aureus, 2005, p. 66, 78–79.

2. Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius: LLTI, 1976, p. 105.

3. BARANAUSKAS, Tomas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000. p. 845.

4. BUČYS, Algimantas. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 2009. 58 p.

5. GREIMAS, Algirdas Julius. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius–Chicago: Mokslas, 1990, p. 17, 420.

6. GRIGAS, Romualdas. Pralaimėjęs Kainas (kritinė istoriosofinė apybraiža). Vilnius: Okto – Piligrimas, 1991.

7. GRIGAS, Romualdas. Savasties ieškojimas (esė). Vilnius: Margi raštai, 2004.

8. GRIGAS, Romualdas. Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų likimas. Vilnius: VPU l-la, 2009.

9. GRIGAS, Romualdas. Socialinių įtampų Lietuvoje laukai. Vilnius: VPU l-kla, 1998.

10. GRIGAS, Romualdas. Tautinė savivoka. Vilnius: Rosma, 2001.

11. GRIGAS, Romualdas. Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Vilnius: VPU l-kla, 2005, 394 p.

12. GRIGAS, Romualdas. Tautiškumas ir pilietiškumas. Atskirtis ar dermė?Vilnius: VPU l-kla, 2007. 300 p.

13. GRIGAS, Romualdas. Tautos likimas. Vilnius: Rosma, 1995.

14. GRIGAS, Romualdas. Tautos savigyna. Vilnius: Academia, 1993.

15. Konteksty. Waszawa. 1993, nr. 3–4.

16. RÜSEN, Jörn. Istorika. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 62, 66.

17. Šios kritinės apybraižos pagrindą sudaro mano pranešimo „Lietuvos tūkstantmetis: laimėjimai ir praradimai (sociopolitologinės įžvalgos)“ medžiaga, pateikta tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos tūkstantmetis ir lokalioji istorija“ (ji vyko 2009 m. liepos 3 d. Lietuvos MA Didžiojoje salėje).

18. ŠNEIDERAITIS, O. Prūsai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 87.

19. TRINKŪNAS, Jonas. Baltų civilizacija šiandien. Romuva, 2004, nr. 2, p. 6.

20. URBAN, William. Kryžiaus karas Žemaitijoje. Vilnius: MELI, 2005, p. 91.

Gauta 2010 m. vasario 19 d.
Pateikta spaudai 2011 m. sausio 3 d.

Summary

Lithuania’s Millennium: Dramas of the Development. I. The "Parade" of Victories and Their Historiosophic Interpretation

The author of the article views the last thousand years of Lithuania’s history from social anthropological and ethnological positions, based on the systems of social organization, hermeneutics, and other theories. This article is the first part of a critical study, intended to evaluate the qualitative transformations in the nation’s history. It is intended to discuss five positive transformations which took place when the state of Lithuania and the nation itself joined the Christian civilization.

The first aspect is the expansion of mound network which became more intensive after the reform of the Baltic religion. This enabled to establish a distinctive world outlook and to lay foundations for a territorial community, i. e. state (and empire).

The second qualitative transformation is characterized by the author as the emergence and consolidation of military power. The major military achievements are identified.

The third transformation is the formation, recognition and consolidation of the state of Lithuania; this process lasted, by stages, throughout a thousand years.

The fourth one, according to the author, is the integration of the Lithuanian ethnos (nation) into the Christian Western European civilization. Lithuania made its own contribution to this civilization by defending Europe from the Mongols and Turks and by spreading religious tolerance.

The fifth aspect covers the preservation and continuation, despite certain historical circumstances, of the ancestors’ spiritual culture and their way of life. To mention but a few examples: the preserved native language, polyphonic part-songs, acknowledged by UNESCO, the art of cross-making, or Čiurlionis’ paintings. However, historical development displays not only gains but, unfortunately, more losses, which will be discussed in the second part of the study.



Romualdas Grigas – habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos MA narys korespondentas; adresas Architektų g. 91–55, LT-04207, Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – socialinė organizacija, tautotyra, socialinė antropologija, socialinių santykių tinklai, tinklaveikos visuomenė.