„Istorija“. Mokslo darbai. 81 tomas
Benediktas ŠETKUS. Pasaulio istorijos lituanizavimas kaip prielaida mokinių mokymo(si) motyvacijai stiprinti
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama pasaulio istorijos lituanizavimo praktika mokant istorijos Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje. Apibūdinama istorijos vadovėlių autorių patirtis pateikiant lituanistinę medžiagą pasaulio istorijos kontekste, taip pat lituanizavimo aspektu nagrinėjami metodinio pobūdžio darbai. Straipsnyje siekiama apibendrinti lituanizavimo patirtį ir išskirti svarbiausias šios veiklos gaires.

Prasminiai žodžiai: pasaulio istorija, istorijos vadovėliai, lituanizavimas, motyvacija.

Abstract. The article analyses the practice to Lithuanize the world history in history lessons of Lithuania’s secondary schools. The experience of history teachers to present Lithuanian material in the context of the world history is represented, and methodological works concerning this issue are discussed. The article aims to generalize the experience of the Lithuanization of the world history and determine the main signposts of this activity.

Key words: world history, history textbooks, Lithuanization, motivation.

Įvadas

Ilgametė istorijos mokymo praktika rodo, kad mokinių motyvacija mokantis istorijos didėja, kai suteikiant pasaulio istorijos žinių bandoma jas sieti su Lietuvos valstybės ir tautos istorija, kitaip sakant – lituanizuoti.

Sąsajų ieškojimas tarp Lietuvos ir kitų valstybių iškiliausių asmenybių ar paprastų gyventojų visais laikais domino mūsų visuomenę. Kaip pavyzdį galima pateikti nesenos praeities įvykius. Kai 2006 m. Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II lankėsi Vilniuje, Lietuvoje plačiai buvo nušviečiami karališkosios poros galimi giminystės ryšiai su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais. Tokią žinią pagarsino Lietuvos istorikai, išsiaiškinę, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero (1427–1492) duktė Sofija yra susijusi su karalienės Elžbietos II protėviais. Skaičiuojant nuo Kazimiero Jogailaičio, dabartinė Jungtinės Karalystės monarchė būtų 17-osios kartos valdovė [59]. Kitas pavyzdys – 2009 m. spalio mėn. Graikijoje įvykusiuose rinkimuose laimėjo socialistų partija su jos lyderiu George'u Papandreou. Paskelbiant šią žinią žiniasklaidoje buvo primintas faktas, kad G. Papandreou protėvis Mineika yra kilęs iš Vilniaus krašto, jis dalyvavęs 1863–64 m. sukilime prieš caro valdžią. Per TV laidą „Panorama“ buvo parodyta, kaip 2002 m. tuometinis užsienio reikalų ministras A. Valionis įteikė jam protėvių Mineikų šeimos herbą ir Lietuvos istoriją. Abu tuometiniai užsienio reikalų ministrai aplankė Papandreou protėvio Zigmanto Mineikos kapą Vilniuje [25].

Pavyzdžiai rodo, jog žiniasklaida, pateikdama kitų valstybių aukštų asmenų giminystės ryšius su mūsų kraštu, sulaukia didesnio visuomenės dėmesio. Per istorijos pamokas pateikus tokio pobūdžio faktų, sulaukiama ir didesnio mokinių dėmesio istorinei praeičiai.

Lietuvos mokyklose tradiciškai mokoma apie Europos ir kitų pasaulio kraštų istorinę raidą. Dar Pirmosios Lietuvos Respublikos metais šis kursas buvo vadinamas Visuotine istorija. Tuometinis istorikas Juozas Jakštas viename iš savo straipsnių pažymi, kad „mes išskyrėm Lietuvos istoriją iš visuotinės nusižiūrėję į senąsias rusų mokyklas“ [17, 81]. Taigi sąvoka visuotinė istorija yra kildinama dar iš carinės Rusijos laikų ir būtent taip šis kursas buvo vadinamas Nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietmečiu Lietuvoje visuotinė istorija (taip ji ir vadinta) išliko kaip atskiras mokyklinis kursas. Mokyta ir Sovietų Sąjungos istorija, į kurią buvo integruota Lietuvos istorija. Šis kursas buvo vadinamas TSRS istorija, nors faktiškai tai buvo Rusijos istorija su tam tikromis žiniomis iš Lietuvos istorijos [42, 68–73].

Antrojoje Lietuvos Respublikoje kurį laiką istorijos mokymo programose buvo vartojama visuotinės istorijos sąvoka. 1993 m. programoje nurodoma, jog VI–IX klasėse istorijos dalyko turinį sudaro „kasmet dėstoma visuotinė ir Lietuvos istorija“ [58, 2].

Pastaraisiais metais sąvoka visuotinė istorija vis dažniau keičiama kita sąvoka – pasaulio istorija. Antai 2008 m. priimtoje mokyklinės istorijos programoje rašoma: „7–8 klasėse mokiniai susipažįsta su Lietuvos ir pasaulio istorija nuo seniausių laikų iki XVII a. antrosios pusės“ [33, 938].

Kaip matome, nuo XX a. pradžios Lietuvos mokyklose kitų valstybių istorija (išskyrus sovietmetį, kai Rusijos ir SSRS istorija faktiškai buvo traktuojama kaip „gimtoji istorija“) buvo mokoma kaip atskiras istorijos kursas ir vadinamas visuotine istorija. Kadangi pastaruoju metu įsigali sąvoka pasaulio istorija, šiame darbe ta sąvoka ir vartojama.

Kiek sudėtingesnė yra šiame darbe gana dažna sąvoka lituanizavimas. Žodis lituanizuoti [lot. Lituanus – lietuvis] reiškia (su)lietuvinti [55, 441]. Mokslo darbuose ir kasdienėje kalboje ši sąvoka vartojama įvairiomis prasmėmis. Pirmiausia galima manyti, kad lituanizavimas reiškia tam tikrų istorijos sąvokų sulietuvinimą. Yra mokslinių studijų, kuriose nagrinėjami tekstų vertimai iš kitų kalbų į lietuvių kalbą. Pastebėta, kad kai kurie autoriai sulietuvina ne tik kitataučių vardus ir pavardes, bet ir, vadovaudamiesi tam tikrais motyvais, iškreipia pirminę informaciją [3, 15–21].

Be abejo, istorijos mokslo ir istorijos mokymo srityje pasitaiko atvejų, kai sulietuvinami vietovardžiai, asmenvardžiai ir kt. Kaip pavyzdį galima nurodyti Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, kur minimas Rusijos miestas „Didieji Lukai“, caras „Jonas IV“, „Jonas IV Žiaurusis“ ir kt. [26, 288].

Šiame darbe lituanizavimas suvokiamas ir taikomas platesne prasme. Tai – pasaulio praeities įvykių susiejimas su Lietuva, lietuvių tauta arba pavieniais jos nariais [52, 161].

Straipsnio tikslas – apžvelgti pasaulio istorijos bendrojo lavinimo mokykloje lituanizavimą kaip prielaidą mokinių mokymosi motyvacijai stiprinti.

Minėto tikslo siekiama iškėlus šiuos uždavinius:

pirma, ištirti ir bendrais bruožais apibūdinti pasaulio istorijos lituanizavimo XX a. – XXI a. pr. patirtį – metodinio pobūdžio darbus ir istorijos vadovėlius;

antra, susisteminti lituanizavimo praktiką ir įvardyti šios veiklos svarbiausias gaires.

Darbas parengtas taikant metodinės literatūros ir vadovėlių analizės metodą, apibendrinimo ir pokalbio metodus.

Pasaulio istorijos lituanizavimo praktika: bendrieji bruožai

Pasaulio istorijos (kaip mokyklinio kurso) lituanizavimo klausimas Lietuvoje buvo nagrinėtas ankstesnių autorių. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais lituanizavimo galimybes mokant geografijos glaustai aptarė mokytojas Česlovas Šaduikis. Žurnale „Tautos mokykla“ 1934 m. jis rašė: „dėstant geografiją, vertėtų į nagrinėjamų šalių tarpą įtraukti Balkanų ir Europos centro valstybes, kurioms Lietuva kadaise yra davusi nemaža valdovų ir turėjo su jomis ar karo, ar prekybos santykių“ [48, 72]. Autoriaus nuomone, taip elgdamiesi „duotume mokiniams pajausti buvusią Lietuvos galybę ir jos vaidmenį pasaulio istorijoj. Sužadintumėme juose didesnę savo tautos meilę, pasididžiavimą kilnia jos praeitimi“ [48, 72–73].

Č. Šaduikis siūlė mokytojams nuolat priminti mokiniams, kaip Lietuva praeityje buvo susijusi su kitomis valstybėmis. Antai primenama, kad Vokietija nukariavo mūsų „brolius prūsus“, Rusijai XIII–XIV amžiuje Lietuva davė „ištisą eilę valdovų“, Lietuva gynė Estijos ir Latvijos gyventojus nuo kalavijuočių ordino, su čekais kartu lietuviai kovojo Žalgirio mūšyje, su vengrais sieja tai, kad Jogailos sūnus Vladislovas išrenkamas vengrų karaliumi, o kita vertus, Vengrija davė Lietuvai žymų valdovą Steponą Batorą. Kalbant apie Austriją rekomenduojama priminti, kad 1683 m. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė apgynė sostinę Vieną nuo turkų, su Italija sieja gintaras bei Lietuvos valdovų Mindaugo, Gedimino, Vytauto „korespondencijos su popiežiais“, Prancūzija davė valdovą Henriką Valua, primenama, kad Vytauto Didžiojo anūkė Ona buvo ištekėjusi už Konstantinopolio imperatoriaus sūnaus. Straipsnio autorius taip pat įvardija kai kuriuos faktus, rodančius, kaip Lietuva praeityje buvo susijusi su Rumunija, Indija ir Kinija, JAV, arabais [48, 72–73].

Pasaulio istorijos lituanizavimo idėja sulaukė tam tikro dėmesio ir sovietinėje Lietuvoje. Kadangi tuomet siekta stiprinti sovietinę ideologiją akcentuojant revoliucinį judėjimą, klasių kovą, vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį ir kt., todėl norėta pabrėžti ir Lietuvos gyventojų įnašą į šio pobūdžio įvykius ir procesus. Antai 1977 m. A. Gaigalaitės ir R. Žepkaitės vadovėlyje „Lietuvos TSR istorija“ yra poskyris, pavadintas „Lietuviai Spalio revoliucijoje“ [13, 6–8]. Čia rašoma apie lietuvių bolševikų organizacijas Rusijoje, Julių Janonį, lietuvių komunistų leistą laikraštį „Tiesa“, Vincą Mickevičių-Kapsuką, kuris buvo „aktyvus Spalio ginkluoto sukilimo dalyvis“, pateikiama raudongvardiečio E. Jurgučio, stovinčio sargyboje prie Lenino kabineto durų Smolnyje 1917 m., nuotrauka [13, 6–8].

Minėtame vadovėlyje taip pat rašoma apie lietuvių ir Lietuvos gyventojų veiklą Antrojo pasaulinio karo metais užfrontėje ir karo frontuose. Tam skirti poskyriai „Lietuvos TSR piliečiai tarybiniame užnugaryje ir 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija“ [13, 120–123].

Lituanizuoti istorijos kursą sovietmečiu būsimuosius mokytojus nuolat ragino Vilniaus pedagoginio instituto (dab. universiteto) docentas Stanislovas Stašaitis. Dar 1968 m. dirbdamas istorijos mokytoju paskelbė laikraštyje „Tarybinis mokytojas“ straipsnį, kuriuo skatino istorijos mokytojus atskleisti naujųjų amžių istorijos įvykių ir to meto veikėjų ryšius su Lietuva [44]. Keletą dešimtmečių S. Stašaitis skaitė Istorijos fakulteto studentams kursą „Istorijos mokymo metodika“. Per paskaitas kvietė studentus domėtis lietuvių veikla kitose pasaulio šalyse bei jų indėliu į tų kraštų politinį gyvenimą, ekonomiką, mokslą. S. Stašaitis tuo metu tyrinėjo ir siekė atskleisti Lietuvos ryšius istorijos raidoje su Indija, Bulgarija, Čekija ir kitomis šalimis [6, 4].

Pasak S. Stašaičio, lituanizuoti istorijos mokymą sovietmečiu skatinęs istorikas Rokas Varakauskas (1922–1975). Jis skaitė vidurinių amžių istorijos kursą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute ir nuolat akcentuodavo Lietuvos istorijos ir Europos istorijos sąsajas. Kita vertus, imtis tokios veiklos skatino ir tuometinė situacija. Sovietmečiu pasaulio istorijos vadovėliai buvo parengti Maskvoje, todėl juose nebūdavo mokinius dominančių faktų iš Lietuvos istorijos, menkai buvo akcentuojamos įvykių Lietuvoje sąsajos su įvykiais Europoje.

Anot istoriko Juozo Skiriaus, eidamas Vilniaus pedagoginio instituto Visuotinės istorijos katedros vedėjo pareigas, S. Stašaitis ragino ir katedros darbuotojus skirti didesnį dėmesį visuotinės istorijos lituanizavimui [40, 10]. Taigi jis buvo vienas iš tų, kurie svariai prisidėjo prie istorijos mokymo lituanizavimo sovietmečiu.

Lietuvos ir kitų kraštų gyventojų kontaktus, ypač 9-ajame dešimtmetyje, populiarino žurnalistas ir orientologas Romualdas Neimantas. Jis išleido keletą knygų. Viena jų − istorinių nuotykių apysaka „Gintaro kelias“, skirta vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus skaitytojams, joje nušviečiamas Baltijos gintaro plitimas senovės pasaulyje ir baltų kontaktai su kitomis senovės tautomis [29]. Ypač vertinga ir istorijos mokymo lituanizavimui labai naudinga šio autoriaus knyga „Rytai ir Lietuva: nuo Nemuno iki Gango“ [30]. Minėtame leidinyje buvo pateikta daug faktų apie Lietuvos keliautojų arba tyrinėtojų indėlį tiriant senovės Rytų kraštų praeitį, aprašomi tiesioginiai iškilių asmenybių kontaktai.

Nemažai darbų aptariamu klausimu parengė bei publikavo ir kiti autoriai. Nesiekiame šiame straipsnyje visus juos įvardyti. Žiūrint iš istorijos didaktikos perspektyvos tenka pripažinti, kad tokio pobūdžio darbai buvo gana populiarūs, jie padėjo istorijos mokytojams kaip papildomi informacijos šaltiniai, buvo įdomūs ir mokytojams, ir moksleiviams.

Maždaug per du pastaruosius dešimtmečius buvo publikuoti keli straipsniai, kurių autoriai propagavo istorijos mokymo lituanizavimą. 1989 m. laikraštyje „Tėvynės šviesa“ B. Šetkus siūlė per istorijos pamokas naudotis keliautojo ir žurnalisto Mato Šalčiaus kelionių knyga „Svečiuose pas 40 tautų“ bei ja remiantis supažindinti mokinius su keliautojo aprašytu Rytų kraštų istorijos ir kultūros paveldu, iškiliausiomis asmenybėmis, praeities įvykiais [51]. 1995 m. surengtoje mokslinėje konferencijoje šis autorius skaitė pranešimą apie pasaulio istorijos lituanizavimo aktualumą ir perspektyvas. Apžvelgdamas tuometinę istorijos mokymo ir lituanizavimo praktiką autorius konstatavo, kad „visuotinės istorijos lituanizacija turėtų sulaukti daugiau dėmesio, kadangi ji skatina mokinius domėtis praeitimi, suartina mūsų tautos, mūsų valstybės ir žmonijos gyvenimą“ [52, 183–184].

Kai kuriuos pasaulio istorijos lituanizavimo klausimus pastaraisiais metais yra akcentavęs S. Stašaitis. 2003 m. lapkričio 7 d. Vilniuje surengtoje mokslinėje konferencijoje jis siūlė visuotinės istorijos vadovėliuose pateikti daugiau lituanistinės medžiagos. Autorius nuomone, tai sudaro prielaidas glaudesniam pasaulio ir Lietuvos istorijos integravimui. Dėl to buvo siūloma atkreipti į tai dėmesį parenkant iliustracijas rengiamiems istorijos vadovėliams, pateikti į tai orientuotus klausimus bei užduotis [46].

Minėtą istorijos mokymo problemą S. Stašaitis aptarė kitame straipsnyje − „Išsamiau atskleiskime ryšius“. Šiame straipsnyje autorius siūlo vadovėlių autoriams pateikti daugiau lituanistinės medžiagos vidurinių amžių istorijos vadovėliuose apie knygų spausdinimą, mokslo, švietimo ir filosofijos permainas. Autorius pateikia faktų, kurie liudija apie Mikalojaus Koperniko, Galileo Galilėjaus ir kitų to meto išradėjų sąsajas su Lietuva [43].

Pasaulio istorijos lituanizacijos klausimas yra nagrinėtas B. Šetkaus skaitytame pranešime mokslinėje konferencijoje, kuri vyko 2003 m. Vilniaus pedagoginiame universitete. Pranešime ir jo pagrindu parengtoje publikacijoje autorius apžvelgė visuotinės istorijos lituanizavimo galimybes bei reikšmę. Autorius išskiria keturis motyvus, dėl kurių verta lituanizuoti visuotinės istorijos kursą. Pirmiausia dėl to, kad tai padeda moksleiviui suvokti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorinės raidos sąsajas su pasaulio istorijos įvykiais bei procesais. Antra, autorius, susipažinęs su kitų valstybių istorijos mokymo patirtimi, priėjo prie išvados, kad daugelyje Vakarų Europos valstybių pastebima tendencija integruojant gimtąją istoriją su pasaulio istorijos kontekstu, išryškinti savo tautos ar šalies indėlį į pasaulio istoriją ir stengiamasi į pasaulio istoriją žiūrėti per savo šalies (savo interesų) prizmę. Trečia, autorius konstatuoja, kad mokydami Lietuvos istorijos, dėmesį sutelkiame į Lietuvos įvykius ir kartu tarsi ištriname iš tautos atminties tą tautos dalį, kuri įsikūrė ten, kur buvo likimo nublokšta. Kitose šalyse gyvenantys tautiečiai sudarė ir šiuo metu sudaro žymią dalį mūsų tautos. Ketvirtas motyvas, skatinantis visuotinės istorijos lituanizavimą, yra moksleivių istorijos mokymosi motyvacijos žadinimas [50, 161–171].

Aptardamas motyvacijos klausimą autorius cituoja dar XIX a. pradžios istoriko, Vilniaus universiteto profesoriaus Ignoto Onacevičiaus mintį apie tai, kad vaikas yra tarsi kurčias medų, persų ir kitų tolimų tautų kančioms, tačiau jis negali būti abejingas savo tautos kančioms. Daroma prielaida, kad pasaulio įvykius siedami su mūsų tautiečių veikla, turėtume pasiekti geresnių rezultatų: pasaulio įvykis turėtų vaikams atrodyti esąs artimesnis laiko ir erdvės požiūriu, labiau suvokiamas, taip pat skatinantis norą sužinoti apie jį daugiau [50, 167].

Reikia pažymėti, jog Antrosios Lietuvos Respublikos metais išleistuose kai kuriuose visuotinės istorijos vadovėliuose lituanizavimo idėją bandyta propaguoti. Antai 1992 m. Evaldo Bakonio „Senovės civilizacijų istorijoje“ randame žinių apie Lietuvos keliautojus, aplankiusius tolimus Rytų kraštus, bei jų atliktus tyrinėjimus, įvairaus pobūdžio darbų fragmentų. Pvz., kalbėdamas apie senovės Egiptą ir piramides, E. Bakonis glaustai rašo apie Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, mini Juozapą Julijoną Senkovskį, Ignotą Žiogelį, Mykolą Tiškevičių [4, 19]. Rašydamas apie Hetitų civilizaciją, autorius išskiria tris poskyrius: „Civilizacijos pėdsakai“, „Politinė hetitų raida“, „Hetitai ir Lietuva. Pastarajame rašo apie J. Basanavičiaus ir J. Šliūpo siekius ieškoti hetitų ir baltų „giminystės“ [4, 81].

Panašaus pobūdžio teksto, kuriame mokiniai supažindinami su Lietuvos gyventojų ir Rytų bei Viduržemio jūros regiono kraštų gyventojų kontaktais, mokslo, kultūros ar meno sąveika, yra ir daugiau.

Lituanistinės medžiagos palyginti nemažai pateikta 1993 m. išleistame vadovėlyje IX klasei „Naujųjų amžių istorija“. G. Jurkynienės, J. Jurkyno ir A. Visockio parengtame vadovėlyje papildomi šaltiniai įvardyti „Ar žinote, kad...“. Minėtuose tekstuose pateikiama žinių apie lietuvius emigrantus bei jų veiklą tose šalyse, apie kurių istorinę praeitį mokiniai turi mokytis. Antai temoje apie Paryžiaus komuną įdėtas šaltinis apie 1863–1864 m. sukilimo dalyvius, kurie dalyvavo Paryžiaus Komunoje [18, 31].

Minėto vadovėlio autoriai, aprašydami XIX a. pab. – XX a. pr. mokslo ir technikos pasiekimus pasaulyje, pateikė žinių apie Joną Čerskį, Juozą Chodzką, Tomą Zaną ir kt., kurie keliavo po Aziją ir tyrinėjo jos regionus [18, 18].

Naujųjų amžių istorijos vadovėlyje buvo pateikta žinių apie lietuvių gyvenimą ir veiklą XIX a. pab. ir XX a. pr. svarbiausiose to meto valstybėse – Rusijoje, JAV, Lotynų Amerikoje, Vokietijoje, Austrijos–Vengrijos imperijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Tokio turinio informacija daugeliui mokinių buvo nauja, iš jos jie galėjo geriau suvokti apie dalies Lietuvos gyventojų likimus ir indėlį į kitų kraštų politinę raidą, ekonominį gyvenimą, kultūrą, mokslą.

Minėtą idėją bandyta tęsti ir kituose XX a. paskutiniame dešimtmetyje išleistuose vadovėliuose. 1997 m. E. Bakonio vadovėlyje „Pasaulio istorija“, skirtame šeštos klasės mokiniams, buvo pateiktas „Faktų ritinėlis“. Tai – autoriaus atrinkti faktai, papildantys aprašomą temą. Minėtame faktų ritinėlyje autorius pateikė žinių apie Europos ir pasaulio įvykių ar asmenybių sąsajas su Lietuva. Antai temoje apie geografinius atradimus yra paminėta, jog „XVII amžiuje kelią lietuviams į Indiją atvėrė Andrius Rudamina, o į Ameriką – Aleksandras Kuršius“ [5, 61], temoje apie Martyną Liuterį ir reformaciją primenamas faktas, jog „liuteronai buvo daugelis XVI amžiaus lietuvių kultūros veikėjų: Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapalionis ir kt.“ [5, 65], temoje apie renesansą rašoma, jog „iškiliausi Lietuvos Renesanso paminklai – Žemutinės pilies rūmai bei Arsenalas Vilniuje“ [5, 69], temoje apie Rusijos carą Petrą I rašoma, kad „Petro I mokytojas buvo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs poetas ir mokslininkas Simeonas Polockietis“ [5, 81].

Ko gero, labiausiai lituanizavimo požiūriu išsiskiria tema apie Pirmąjį pasaulinį karą – „Lietuvių kautasi visur“. Autorius pirmą kartą Lietuvos moksleiviams pateikė medžiagą apie tai, jog lietuviai tarnavo įvairių valstybių kariuomenėse – Rusijos, Vokietijos ir JAV. Tragiškiausia tai, kad jie turėjo ginti skirtingų valstybių interesus ir dėl to buvo priversti žudyti savo tautiečius, tarnaujančius priešininko kariuomenėje [5, 112–115].

Paminėtinas tuo metu išleistas vadovėlis, kuriame taipogi siekta lituanizuoti visuotinės istorijos temas. Vadovėlyje „Senovės istorija“ (autoriai – B. Šetkus ir L. Pobedinska) pateikta papildomų šaltinių, kuriais siekta susieti perteikiamą temą su Lietuva ir taip sudominti mokinius. Pvz., temoje apie Mesopotamijos kultūrą pateikta istoriko M. Helcerio straipsnio ištrauka, kur rašoma apie Lietuvos Mokslų akademijos centrinės bibliotekos Retų knygų skyriuje saugomus dantiraščio tekstus, priklausiusius įvairiems senovės Mesopotamijos (šumerų, senosios Babilonijos karalystės) istorijos laikotarpiams [53, 61]. Temoje apie senovės Egipto istoriją yra net keletas lituanistinės medžiagos fragmentų: apie Egipto gamtą yra pateikta ištrauka iš M. Šalčiaus kelionių knygos „Svečiuose pas 40 tautų“, kur rašoma, kaip atrodo dykuma Egipte [53, 69], temoje apie egiptiečių tikėjimą yra pateikta Lietuvos egiptologės M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės 1936 m. prašymas švietimo ministrui, iš kurio aiškėja, kad ji nori įsteigti Vytauto Didžiojo muziejuje „Senovės Egipto kampelį“ ir teigia, kad „egiptiečių tikėjimai kai kuriais atžvilgiais susisiekia su senovės lietuvių tikėjimais“ [53, 81], temoje apie senovės egiptiečių kapavietes ir mumijas pateikti XVI a. Lietuvos didiko M. Radvilos Našlaitėlio įspūdžiai aplankius požeminę kapavietę – hipogėją [53, 85].

Pastaraisiais metais išleistuose istorijos vadovėliuose lituanistinės medžiagos randame mažiau, tačiau kai kurių vadovėlių autoriai tokią tradiciją puoselėja. Antai leidyklos „Briedis“ vadovėlyje „Laikas: istorijos vadovėlis 8 klasei“ yra tema apie Turkus Osmanus. Vadovėlių autorių parengtame tekste rašoma apie su turkais kovojusius Vladislovą Jogailaitį, Joną Sobieskį, Mykolą Kazimierą Pacą ir primenama, kad Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje saugomi Chotino mūšio trofėjai – didžiuliai turkų karo būgnai [20, 13].

Greta minėto teksto autoriai pateikia XIX a. dailininko paveikslą, kuriame vaizduojamas Vienos mūšis ir jo kontekste pavaizduotas ATR valdovas Jonas Sobieskis [20, 137], taip pat įdėta ištrauka iš M. K. Radvilos Našlaitėlio atsiminimų knygos „Kelionė į Jeruzalę“ apie Osmanų imperijos provincijos valdymą [20, 136].

Leidyklos „Baltos lankos“ 2009 m. išleisto istorijos vadovėlio autoriai jį išskiria iš kitų teigdami, kad „Lietuvos istorijai skiriama nemažai dėmesio, be to, pasaulio istorijos temos lituanizuotos, t. y. kur įmanoma, atskleistas ryšys su Lietuva“ [27, 162].

Pateikti pavyzdžiai rodo, jog esama tam tikros lituanizavimo patirties. Tai nėra išskirtinis atvejis istorijos mokymo tarptautinėje praktikoje. Antai Izraelio istorijos vadovėlyje, skirtame XX a. istorijai, rašoma apie Europos valstybių ekonominę, politinę bei socialinę raidą. Apibūdinant valstybes, vadovėlyje skiriama vietos ir tos šalies žydų bendruomenei – nurodoma, kiek žydų tuo metu gyveno minimoje valstybėje bei charakterizuojama tuometinė bendruomenės padėtis [14, 248].

Tokia pat istorijos mokymo praktika taikoma rengiant šiuolaikinius istorijos vadovėlius Norvegijoje. Jau prabėgo dešimtmetis, kai Lietuvoje yra naudojamas norvegų autorių parengtas istorijos vadovėlis „Pasaulis I“ ir „Pasaulis II“. Sklaidydami pasaulio istorijai skirto vadovėlio puslapius užtinkame faktų, susijusių su Norvegija. Pvz., rašant apie Kryžiaus karus pateikiama žinių apie norvegų karalių Sigiurdą I Magnusoną, kuris dalyvavo Sidono užkariavime ir buvo pramintas Jeruzaliečiu“ [12, 109]. Minėtame vadovėlyje, temoje apie Bizantijos imperiją yra pateikta žinių, jog Bizantijos imperatoriui tarnavo ir normanų kariai [12, 152].

Pateikti pavyzdžiai iš norvegų vadovėlio byloja, kad minėtos šalies autoriai taip pat žvelgia į pasaulio įvykius per savo šalies, savo tautos istoriją. Jie nevengia akcentuoti savo protėvių veiklos kituose kraštuose ir jų indėlio į kitų valstybių istoriją.

Pasaulio istorijos lituanizavimo gairės

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog istorijos vadovėlių autorių, istorijos didaktikos specialistų ir istorijos mokytojų patirtis lituanizuojant pasaulio istoriją bendrojo lavinimo mokykloje yra skirtinga. Vis dėlto šioje veiklos srityje galime įžvelgti tam tikrų panašumų ir tuo remdamiesi išskirti kelias veiklos gaires. Toks skirstymas yra grindžiamas pasaulio ir Lietuvos istorinės raidos sąveikos lygiu (tiksliau – minėtų dviejų bendruomenių didesnės ar mažesnės grupės narių, ir net pavienių asmenų abipusiu poveikiu).

Lietuvos gyventojų dalyvavimas kitų valstybių (kraštų) įvykiuose. Istorijos mokymo praktika rodo, jog dažniausiai mokiniams yra pateikiama žinių apie Lietuvos gyventojų dalyvavimą kitų kraštų įvykiuose, neretai – toli už Lietuvos ribų.

Lietuvos gyventojų indėlis į kitų valstybių įvykius gali būti įvairus, kaip yra įvairialypė pati žmonių veikla – politinė, karinė, ūkinė, kultūrinė, meninė ir kt. [16, 319]. Taigi šios veiklos sritys galėtų tapti lituanizavimo orientyrais. Minėtas veiklos sritis glaustai aptarsime per kai kuriuos pavyzdžius.

Lietuvos gyventojų dalyvavimas kitų valstybių politinėje ir karinėje veikloje yra viena įdomiausių temų mokiniams. Daugeliu atvejų mokiniams atrodo, jog kitose valstybėse vykstantys karai neturi nieko bendro su Lietuva. Tačiau bent kiek išsamiau susipažinus su jų dalyviais paaiškėja, kad daugelyje politinių įvykių ir karų dalyvavo žmonės iš mūsų krašto.

Atkreipiant mokinių dėmesį į mūsų krašto žmonių veiklą karų istorijoje, vertėtų sutelkti dėmesį į tris aspektus:

pirma, kraštiečių dalyvavimą skirtingose kovojančiųjų pusėse;

antra, dalyvavusių karuose (arba sukilimuose) lietuvių masiškumą;

trečia, pavienių asmenų ar jų grupės parodytą herojiškumą.

Kaip minėta, mokiniai suintriguojami, kuomet jiems paaiškinama, kaip mūsų krašto žmonės atsidūrė skirtingose kovojančiųjų pusėse. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti pateiktas, kuomet aiškinama apie Napoleono 1812 m. žygį į Rusiją. Tuo metu iš Lietuvos gyventojų sudaryti daliniai kovojo rusų armijoje ir pasižymėjo Borodino mūšyje [57, 21–23]. Kita vertus, būriai Lietuvos vyrų tarnavo Napoleonui ir kovojo jo pusėje prieš rusų karius. Napoleono kariuomenėje buvo galima sutikti aukšto rango lietuvių karininkų [7, 16–18] , tačiau daug daugiau buvo eilinių karių [8, 98–102].

Kitas pavyzdys – daug lietuvių kovojo Antrojo pasaulinio karo frontuose: už Sovietų Sąjungą, už Vokietiją, už Didžiąją Britaniją, už JAV, už Prancūziją ir kt. valstybes. Mokiniai dažniausiai žino, kad mūsų krašto žmonės buvo mobilizuoti į SSRS kariuomenę, rečiau kalbama apie kovojusius Vokietijos kariniuose daliniuose. Juos dar labiau sudomina faktas, kad vien JAV kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metais galėjo tarnauti apie 100 000 lietuvių ar lietuvių kilmės karių, stojusių į karo tarnybą savanoriais ar pašauktų [45, 30–31]. JAV lietuvis žurnalistas C. V. Baltramaitis 1946 m. paviešino 565 Amerikos lietuvių sąrašą, kurie buvo JAV armijos, laivyno ir aviacijos karininkai. Jie pasižymėjo kovose su nacistine Vokietija Europoje ir su Japonijos kariuomene Tolimuosiuose Rytuose. Daugelis jų gavo aukštus valstybinius apdovanojimus [10, 201–202].

Iš pokalbių su studentais ir mokiniais aiškėja, kad mažai žinomi faktai apie lietuvių dalyvavimą pasaulio karuose lemia didesnį susidomėjimą šiais įvykiais. Paminėsime keletą faktų, kuriuos pateikus sulaukta susidomėjimo. Pvz., 1937 m. žurnalisto kalbintas atsargos pulkininkas Bizokas teigė, kad per Rusijos–Japonijos karą vien Port Artūro tvirtovę gynė maždaug 1000 lietuvių, iš jų nemažas būrys – buvę carinės Rusijos karininkai [24]. 1928 m. laikraščio „Sekmadienis“ žurnalisto kalbintas 1877–1878 m. Rusijos-Osmanų karo dalyvis teigė, kad kovose su turkais Bulgarijos žemėje galėję žūti apie 5000 lietuvių. Dauguma jų kritę mūšyje prie Šipkos perėjos [19]. Nepriklausomos Lietuvos generolas Stasys Raštikis teigia, kad Pirmojo pasaulinio karo metais beveik vien iš lietuvių sudaryta artileristų kuopa įnirtingai gynė Karso tvirtovę (dab. Turkija) nuo turkų. Tvirtovę užėmę turkai visus juos išžudė [34, 84–85].

O dėl pavienių žmonių parodyto herojiškumo, tai, pvz., aiškinant apie Paryžiaus Komuną derėtų prisiminti ir generolą Valerijoną Vrublevskį [1], aiškinant apie Antrąjį pasaulinį karą galima paminėti ir Lietuvos karo lakūną Romualdą Marcinkų, kovojusį Vakarų fronte. Apie Didžiosios Britanijos Karališkųjų oro pajėgų lakūnų bei R. Marcinkaus tragišką likimą 1963 m. JAV buvo sukurtas vaidybinis filmas „Didysis pabėgimas“. Apie R. Marcinkų prieš kelerius metus išleista knyga [47]. Keletas faktų apie minėtą lakūną ir jo nuotrauka pateikta vadovėlyje „Laikas“ [20, 115].

Šio darbo autorius nekelia sau tikslo pateikti kuo daugiau tokių faktų – siekiama tik akcentuoti, kad panašių pavyzdžių yra labai daug ir kad juos, pasitaikius deramai progai, būtų tikslinga pateikti mokiniams. Tai skatintų mokytis istorijos ir, antra vertus, padėtų geriau suvokti lietuvių tautos istoriją. Ypač tos tautos dalies, kuri dėl įvairių aplinkybių atsidūrė kituose kraštuose ir ten žuvo.

Kaip minėta, galima atskleisti arba akcentuoti lietuvių indėlį kitų valstybių ūkinėje veikloje. Dėl XIX a. išaugusios emigracijos iš Lietuvos, daugelyje Europos valstybių, JAV, Azijoje ir net Afrikoje įsikūrė išeiviai iš Lietuvos, jie dirbo vietos pramonėje, aptarnavimo srityje arba žemės ūkyje. Per istorijos pamokas aiškinantis apie kai kurių valstybių ekonomiką, būtų galima tai sieti ir su vietos lietuvių padėtimi bei darbo sąlygomis. Antai šiuo metu devintos klasės mokiniai turi būti supažindinti su XIX–XX a. pr. Šiaurės Amerikos politine raida, kasdieniu gyvenimu, mokslu ir pan. [33, 972]. To laikotarpio JAV ekonominė padėtis ir lietuvių darbininkų būklė plačiai nušviesta tuometiniame laikraštyje „Varpas“. Viename 1895 m. laikraščio numeryje yra didelės apimties straipsnis, kuriame išsamiai rašoma apie to meto JAV ūkį ir lietuvius darbininkus, triūsiančius Čikagoje, Niujorke, Pensilvanijoje ir kitur [21, 81–82].

XIX a. pab. – XX a. pr. ekonominę situaciją ir lietuvių darbininkų padėtį Rusijoje, Anglijoje, Škotijoje, Vokietijoje ir kt. valstybėse galima nušviesti remiantis to meto publikacijomis laikraščiuose „Varpas“, „Žvaigždė“, „Vienybė Lietuvninkų“. Apie JAV ekonomikos raidą ir lietuvių indėlį šioje srityje galima rasti daug medžiagos Alfonso Eidinto knygoje „Lietuvių Kolumbai“ [11], Petro Tomkaus straipsnyje rašoma apie į Pietų Afriką emigravusius ir deimantų bei aukso kasyklose dirbusius išeivius iš Lietuvos, kurių ten susitelkė tūkstančiai [56, 51–67].

Dar viena veiklos sritis, kurią galima lituanizuoti – pasaulio kultūra, menas, mokslas. Bendrosios programos numato IX klasėse nagrinėti temą apie kelių svarbiausių pasaulio ir Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros atstovų veiklą XIX–XX a. pr. [33, 972]. Šiame kontekste galėtų būti paminėtas ir Antanas Bukota, kuris po 1830–1831 metų sukilimo apsigyvenęs Paryžiuje, suprojektavo šiuolaikinio tanko (šarvuočio) prototipą, kurį pasiūlė Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III [35, 459–467]. Viena iškiliausių Lietuvos asmenybių Jonas Basanavičius yra nusipelnęs Bulgarijai. Antropologas A. Poška jį įvardijo kaip pirmą bulgarų etnografą, Bulgarijos archeologijos tėvą ir antropologijos pionierių Balkanuose [32, 67–68]. Taip pat minėtinas Jonas Vitkevičius [9, 14–15], Ignotas Domeika [15] ir kt. Kultūros srityje daug yra nuveikę ir Lietuvos žydai. Jų įnašas į šalies ir pasaulio kultūrą išsamiai nušviestas Aušros Pačkauskienės ir Vytauto Toleikio knygoje „Garsūs Lietuvos žydai“. Autoriai pasirinko šimtą asmenybių – menininkų, mokslininkų, muzikų, politikų, sionistų, judaizmo puoselėtojų ir kt., – kurių bendrą indėlį įvardijo kaip žydiškąją Lituaniką [31].

Kaip matome, pasaulio istorijos lituanizavimas visų pirma reiškia tam tikrų faktų pateikimą apie lietuvių bei kitų Lietuvos gyventojų dalyvavimą pasaulio įvykiuose – politinėje ir karinėje veikloje, ekonominiame gyvenime bei kultūros ir mokslo srityse.

Lietuvos gyventojai – tiesioginiai įvykių pasaulyje stebėtojai. Pasaulyje būta nemažai įvykių, kurių verpetuose atsidūrė žmonės iš Lietuvos. Skirtingai nuo aukščiau paminėtų asmenų, jie nebuvo aktyvūs įvykių dalyviai. Juos būtų galima įvardyti kaip įvykių stebėtojus, kurie užfiksavo savo atsiminimus ar išgyvenimus dienoraščiuose, laiškuose arba įspūdžius publikavo periodiniuose leidiniuose, knygose. Taigi mokiniams įdomiau, kai į to meto įvykius pažvelgiama mūsų tautiečio ar kraštiečio akimis, kai moksleiviai išgirsta jo pateiktus vertinimus.

Kaip pavyzdį galime paminėti keliautojo Mato Šalčiaus atsiminimus apie Indijos tautinį išsivaduojamąjį judėjimą ir jo lyderį M. K. Gandį, su kuriuo lietuvių keliautojui teko bendrauti [49, 391–392]. Kitas pavyzdys – Kazys Markus paskelbė atsiminimus, kuriuose rašo, kaip iš lietuvių sudaryta Vytauto Didžiojo sargybų kuopa Niurnbergo kalėjime saugojo aukšto rango nacių vadus. Šis faktas savaime yra vertas dėmesio, tačiau nemažiau įdomu lietuvio akimis iš arti pažvelgti į tuos žmones, kurie leido dienas kalėjime ir jų šlovės laikotarpis jau buvo praėjęs [28, 235–236].

Akivaizdu, jog daug įvykių yra užfiksuota žmonių, kurie gyveno XX a. Todėl nėra sudėtinga rasti tinkamų ištraukų, papildančių „vadovėlines“ žinias apie Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įvykius, gyvenimo kasdienybę totalitarinėse valstybėse, karinius konfliktus Šaltojo karo laikotarpiu ar kt. Mažiau tokio pobūdžio publikacijų užtinkame iš XIX a. pab. ir dar rečiau – iš ankstesnių laikotarpių. Antra vertus, rečiau surandami ir mažiau žinomi tokio pobūdžio atsiminimai kelia didesnį susidomėjimą.

Lietuvos mokslininkų ir kitų žmonių atlikti tyrimai. Pasaulio istorijos lituanizavimas yra atliekamas, kai supažindinama su mūsų krašto istorikų, archeologų, etnografų, geografų, kalbininkų ir kt. atliktais tyrimais, kuriuose nagrinėjami pasaulio istorinės raidos klausimai. Tai gali būti naujausi Lietuvos mokslininkų arba užsienio lietuvių bendruomenės atstovų darbai. Tačiau gali būti ir ankstesnių kartų atlikti tyrimai, kurie rodo mūsų tautiečių ar mūsų krašto gyventojų siekius tirti reikšmingus praeities įvykius, praeities civilizacijų paveldą ir pan. Kaip pavyzdį galima paminėti M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės pastangas tirti ir populiarinti senovės Egipto civilizaciją [39], prelato Antano Rubšio indėlį tyrinėjant Šventąjį Raštą ir publikavus reikšmingus darbus – „Archeologija ir Šv. Rašto istoriškumas“ [36], „Raktas į Naująjį Testamentą“ [37], „Šventojo Rašto kraštuose“ [38] bei kt., Jono Šliūpo įžvalgas apie lietuvių ir Mažosios Azijos gyventojų giminystės ryšius [58] ir pan.

Manytume, jog svarbu akcentuoti ne tik mokslo žmonių indėlį, o ir mėgėjų pastangas atskleisti praeities įvykius ar paslaptis. Antai šiuo metu vis dar keliamos versijos, kaip paaiškinti Biblijoje aprašytą atvejį, kai Mozė sugebėjo išsivesti žydus iš Egipto per Raudonąją jūrą. Šį klausimą XIX a. bandė išsiaiškinti anykštėnas Ignotas Žiogelis, jis nuvyko į „stebuklo vietą“ – stebėjo Raudonosios jūros atoslūgį, matavo jūros gylį ir pamatęs, kad atoslūgio metu vandens gylis siekia tik 15 cm, padarė išvadą, kad taip iš tikrųjų galėję nutikti [23, 30–32].

Panašaus pobūdžio veikla ir iškeltos versijos, ypač, kai jos yra neįprastos ir kartu originalios, labai sudomina klausytoją.

Bet kuris kitas pasaulio istorinės raidos susiejimas su Lietuva. Pasaulio istorijos lituanizavimas yra atliekamas, kai pateikiamos bet kurios kitos pasaulio istorinės raidos sąsajos su to meto Lietuva arba mūsų kraštu dabartyje. Tai gali būti įvairiausi faktai apie kitų valstybių ir mūsų krašto žmonių tiesioginius kontaktus ir bendradarbiavimą, jų giminystės ryšių atskleidimas (pvz., Italijos vienytojas Džiuzepė Garibaldis siūlėsi suteikti karinę paramą 1863 m. sukilimo organizatoriui Zigmantui Sierakauskui [2]). Tai gali būti žinios apie įžymių asmenų apsilankymą mūsų krašte, jų mintys apie mūsų kraštą ar kai kuriuos veikėjus (pvz., Troją atradęs archeologas Heinrichas Schliemannas yra susijęs su Lietuva – būdamas pirklys turėjo Klaipėdoje prekių sandėlius, čia kurį laiką buvo apsistojęs [22]).

Kaip lituanizavimo priemonė yra ir mokinių supažindinimas su autentiškais daiktais, kurie saugomi Lietuvos muziejuose, privačiuose rinkiniuose arba eksponuojami proginėse ekspozicijose. Tai taip pat supažindinimas su lietuvių meno kūriniais, vaizduojančiais kitų valstybių istorinės raidos momentus – tapytojų kūriniai, grožinė literatūra, skulptūros, vaidybiniai filmai ir kt. (pvz., Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Skitų pasiuntiniai pas Persų karalių Darijų“ [41]).

Lituanizavimu taip pat laikytina ankstesnių kartų ar šių laikų Lietuvos gyventojų įspūdžiai apsilankius įvairiose Europos ar kitų kontinentų istorinėse vietose – jų mintys apie čia vykusius praeities įvykius, įžvalgos, vertinimai.

Iš straipsnyje išsakytų faktų ir minčių prieiname prie išvados, kad istorijos mokymo procese yra plačios galimybės lituanizuoti pasaulio istoriją. Tokia veikla prasminga: mokiniai ugdosi istorinį supratimą ir istorijos mokymosi motyvaciją.

Išvados

1. Istorijos metodikos pobūdžio darbuose Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, sovietų Lietuvoje ir per pastaruosius du nepriklausomybės dešimtmečius buvo kelta idėja apie pasaulio (visuotinės) istorijos kurso lituanizavimą. Propaguojant šią veiklą buvo siekiama integruoti Pasaulio ir Lietuvos istorinę raidą, suteikti mažai žinomų faktų apie Lietuvos gyventojų indėlį ir vaidmenį pasaulio įvykių kontekste ir tuo remiantis stiprinti mokymosi motyvaciją.

2. Susipažinus su sovietmečio ir pastarojo laikotarpio istorijos vadovėliais galima konstatuoti, jog visuotinės istorijos vadovėliuose (šiuo metu – abu kursus integruojančiuose vadovėliuose) yra pateikiami faktai apie Lietuvos gyventojų sąsajas su kitų kraštų istorine praeitimi. Tokia praktika daugiau pastebima istorijos vadovėliuose, kurie buvo išleisti Lietuvoje XX a. paskutiniajame dešimtmetyje.

3. Remiantis lituanizavimo praktika – metodinėmis rekomendacijomis ir istorijos vadovėliuose pateikta lituanistine medžiaga – galima išskirti lituanizavimo veiklos gaires. Pirma, rekomenduojama akcentuoti Lietuvos gyventojų dalyvavimą kitų valstybių įvykiuose: karuose ir sukilimuose, ūkinėje veikloje, mokslo ir kultūros srityse. Antra, siūloma remtis atsiminimais lietuvių, kurie tiesiogiai matė įvairius įvykius pasaulyje. Trečia, siūloma supažindinti su Lietuvos mokslininkų ar kitų žmonių atliktais tyrinėjimais, skirtais nušviesti pasaulio politinius, ekonominius ar kultūros įvykius. Ketvirta, rekomenduojama susieti pasaulio istorinę raidą su Lietuva akcentuojant istorinių asmenybių bendravimą, naudojant Lietuvos meno kūrinius, keliautojų įspūdžius.

Literatūra

1. ABRAMAVIČIUS, Vladas. Valerijonas Vrublevskis. Vilnius: Pergalės sp., 1958. 102 p.

2. Augustinas Janulaitis ir Lietuvosnet. 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje [žiūrėta 2010 11 04]. Prieiga per internetą: <http://www.lietuvos.net/istorija/1863/index2.htm>.

3. BAJARŪNIENĖ, Vyda. Antono Čechovo kūrinių vertimų ypatybės prieškario Lietuvoje. Gimtasis žodis, 2008, nr. 1, p. 15–21.

4. BAKONIS, Evaldas. Senovės civilizacijų istorija. Kaunas: Šviesa, 1992. 191 p.

5. BAKONIS, Evaldas. Pasaulio istorija: vadovėlis 6 klasei.Vilnius: Briedis, 1997. 185 p.

6. BLAŽYS, Kazys; PORUTIS, Andrius. Stanislovas Stašaitis: bibliografinė rodyklė, 1962–2004 m. Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 4.

7. BUDRECKIS, Algirdas. Lietuviai aukštieji karininkai Napoleono 1812 m. žygyje. Karys, 1972, nr. 1, p. 16–18.

8. BUDRECKIS, Algirdas. Lietuvių karinės formacijos prancūzmetyje. Karys, 1965, nr. 4, p. 98–102.

9. BUTĖNAS, D. Žemaitis – Rusijos diplomatas. Mokslas ir gyvenimas, 1963, nr. 5, p. 14–15.

10. BŪTĖNAS, Julius. Lietuviškasis „Perkūnas“ viršum Pacifiko. Karys, 1985, nr. 5, p. 201–202.

11. EIDINTAS, Alfonsas. Lietuvių Kolumbai. Vilnius: Mintis, 1993. 228 p.

12. EMBLEMAS, Terjė; HETLANDAS, Olafas; LIBEKAS, Ivaras ir kt. Pasaulio istorija iki 1850 metų. Vilnius: Vaga, 1999. 324 p.

13. GAIGALATĖ, Aldona; ŽEPKAITĖ, Regina. Lietuvos TSR istorija: mokymo priemonė X–XI klasei. Kaunas: Šviesa, 1977. 183, p.

14. GUTMAN, Yisrael. The Holocaust and Its Significance. Jarusalem, 1984. 248 p.

15. Ignotas Domeika, 1802–1889: gyvenimas, darbai ir indėlis į mokslą. Utena: Utenos Indra, 2002. 353 p.

16. Istorija, istorijos mokslas. Visuotinė Lietuvių enciklopedija, t. VIII. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 319.

17. JAKŠTAS, Juozas. Visuotinė Lietuvos istorija vidurinėje mokykloje. Vairas, 1940, Nr. 5 / cit. iš: Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 m., Antologija / sud. Benediktas Šetkus, Sandra Grigaravičiūtė, Rūta Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2006. 306 p.

18. JURKYNIENĖ, Genia; JURKYNAS, Juozas; VISOCKIS, Albinas. Naujųjų amžių istorija: nuo Prancūzijos-Prūsijos karo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Kaunas: Šviesa, 1993. 127 p.

19. Ką pasakoja Bulgarijos vaduotojas lietuvis. Sekmadienis, 1928, rugpjūčio 26, p. 3.

20. KAPLERIS, Ignas; MEIŠTAS, Antanas; MICKEVIČIUS Karolis ir kt. Laikas: istorijos vadovėlis 10 klasei, II dalis. Vilnius: Briedis, 2007. 287 p.

21. Keli žodžiai apie Amerikos Lietuvius. Varpas, 1895, nr. 5, p. 81–82.

22. KRIPAITĖ, Aurelija. Suvenyras iš Klaipėdos – ir akmenukų „konservai“ [žiūrėta 2010-06-18]. Prieiga per internetą: <http://www.15min.lt/naujiena/miestas/klaipeda/suvenyras-is-klaipedos-ir-akmenuku-konservai-43-103914>.

23. KUDABA, Česlovas. Anykštėno klajonės po pasaulį. Mokslas ir gyvenimas, 1966, nr. 2, p. 30–32.

24. Lietuvių krauju apšlakstytos ir Port Artūro sienos. Lietuvos Aidas, 1937, sausio 9, p. 3.

25. Lietuvoje lankysis Graikijos užsienio reikalų ministras [žiūrėta 2009-10-05]. Prieiga per internetą: <http://209.85.229.132/search?q=cache:JPx5gYs6GX4J:www.urm.lt/popupw.php%3Ftmpl_name%3Dm_wap_articles%26article_id%3D12568%26text_pager%3D800+papandreou+valionis&cd=4&hl=lt&ct=clnk&gl=lt>.

26. Lietuvos istorija. Red. Adolfas Šapoka. Kaunas, 1936, p. 288.

27. LUKŠYS, Stasys; ŠČAVINSKAS, Marius; VITKŪNAS, Manvydas. Istorijos vadovėlis 8 klasei, I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2009, p.162.

28. MARKUS, Kazys. Lietuviai Juodojoj gvardijoj. Karys, 1978, nr. 6, p. 235–236.

29. NEIMANTAS, Romualdas. Gintaro kelias. Kaunas: Šviesa, 1985. 224 p.

30. NEIMANTAS, Romualdas. Rytai ir Lietuva: nuo Nemuno iki Gango. Vilnius: Mintis, 1988. 310 p.

31. PAČKAUSKIENĖ, Aušra; TOLEIKIS, Vytautas. Garsūs Lietuvos žydai. Vilnius: Europos namai, 2008. 122 p.

32. POŠKA, Antanas. Dr. J. Basanavičius – pirmasis bulgarų mokslininkas. Akademikas, 1937, nr. 3, p. 67–68.

33. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Vilnius: Leidybos centras, 2008, p. 938.

34. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. T. I. Vilnius: Lituanus, 1990, p. 84–85.

35. RĖKLAITIS, Povilas. Antanas Tamošius Bukota. Aidai, 1976, nr. 10, p. 459–467.

36. RUBŠYS, Antanas. Archeologija ir Šv. Rašto istoriškumas. Roma, 1987, 37 p.

37. RUBŠYS, Antanas. Raktas į Naująjį Testamentą. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997. (D. 1, 392 p., D. 2. 424 p.).

38. RUBŠYS, Antanas. Šventojo Rašto kraštuose. Putnam (Conn.), 1982–1990. (D. 1, 430 p., D. 2, 477 p.).

39. RUDZINSKATĖ-ARCIMAVIČIENĖ, Marija. Senovės Rytai (D. 1: Egipto hieroglifai, D. 2: Moters būklė senovės Egipte, D. 3: Tut-Anch-Amono kapas ir Tabų paminklai, D. 4: Vardo reikšmė senovės Egipte). Kaunas: Raidės spaustuvė, 1932–1934.

40. SKIRIUS, Juozas. Visuotinės istorijos lituanizavimas ir perspektyvos. Visuotinė istorija Lietuvos kultūroje: tyrimai ir problemos. Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 10.

41. SMUGLEVIČIUS, Pranciškus. Skitų pasiuntiniai pas Persų karalių. Po 1785. Drb., al. 147x184. Lietuvos dailės muziejus.

42. STAŠAITIS, Stanislovas. Istorijos mokymo metodikos medžiaga. Vilnius: Mokslo aidai, 1979, p. 68–73.

43. STAŠAITIS, Stanislovas. Išsamiau atskleiskime ryšius. Dialogas, 2005, vasario 18, p. 11.

44. STAŠAITIS, Stanislovas. Su Lietuvos istorija. Tarybinis mokytojas, 1968, balandžio 17, p. 2.

45. STATKUS, Vytenis. Lietuviai – JAV kariai. Kardas, 1994, nr. 5–6, p. 30–31.

46. SVĖRIENĖ, Audronė. Dėmesio centre – istorijos vadovėliai. Mokslo Lietuva, 2004, sausio 8–2, p. 9.

47. SVIDERSKYTĖ, Gražina. „Uragano“ kapitonas. Vilnius: Artseria, 2004. 327 p.

48. ŠADUIKIS, Česlovas. Daugiau lituanistikos geografijoj. Tautos mokykla, 1934, nr. 13–14 / cit. iš: Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 m., Antologija / sud. B. Šetkus, S. Grigaravičiūtė, R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 72.

49. ŠALČIUS, Matas. Svečiuose pas 40 tautų, Vilnius: Vaga, 1989, p. 391–392.

50. ŠETKUS Benediktas. Ar verta lituanizuoti visuotinės istorijos kursą bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje? Visuotinė istorija Lietuvos kultūroje: tyrimai ir problemos. Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 161.

51. ŠETKUS, Benediktas. Per istorijos pamokas – „Svečiuose pas 40 tautų“. Tėvynės šviesa, 1989, lapkričio 3, p. 5.

52. ŠETKUS, Benediktas. Visuotinės istorijos kurso lituanizacija. Švietimo reforma ir mokytojų rengimas: konferencijos tezės. II dalis. Vilnius: VPU leidykla, 1995, p. 183–184.

53. ŠETKUS, Benediktas; POBEDINSKA, Lucija. Senovės istorija. Vilnius: Kronta, 1998, p. 61.

54. ŠLIŪPAS, Jonas. Lietuvių pratėviai Mažojoje Azijoje, nuo senovės iki jie pateko po valdžia persų. Chigaco (Ill.): Spauda, 1899. 283 p.

55. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma litera, 2003, p. 441.

56. TOMKUS, Petras. Lietuvos gyventojų emigracijos į Pietų Afriką pradžia (iki 1899 metų). Istorija, t. 33, 1994, p. 51–67.

57. VIČYS, Zigmas. Lietuviški pulkai prieš Napoleoną. Mokslas ir gyvenimas, 1987, nr. 8, p. 21–23.

58. Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos programos. Istorija V–XII kl. Vilnius: Leidybos centras, 1993, p. 2.

59. ZEMLICKAS, Gediminas. Karalienė Elžbieta II Vilniaus universitete. Mokslo Lietuva, 2006, spalio 26–lapkričio 8, p. 1.

Gauta 2010 m. lapkričio 8 d.
Pateikta spaudai 2010 m. gruodžio 23 d.

Summary

Lithuanization of the World History as a Precondition to Increase Pupils’ Motivation

The author of the article emphasizes that the idea to Lithuanize the course of the world history was cherished during the period of the First Republic of Lithuania, in the Soviet Lithuania and during the last two decades of Independence. The overall objective of this activity was to integrate historical development of the world and Lithuania, to present little-known facts about the contribution to and role of the Lithuanians in the world events thus strengthening pupils’ learning motivation.

The author accentuates that a thorough analysis of history textbooks, both of the Soviet period and those of the last decades, reveals that textbooks on the world history contain facts about the Lithuanians’ relations with the historical past of other countries. This tendency is more conspicuous in history textbooks published in Lithuania in the tenth decade of the 20th century.

The author also distinguishes the main directions in the process of Lithuanization. First, it is relevant to emphasize the participation of the Lithuanians in the events of other countries: in wars and rebellions, economic activities, science and culture spheres. Second, it is advisable to make use of the reminiscences (memoirs) of those Lithuanians who witnessed various world events. Third, the author suggests to make known Lithuanian scientists’ researches, investigating political, economic or cultural events in the world. Fourth, it is recommended to integrate Lithuania into the world historical development through the relationships of historical personalities, works of art, travellers’ experiences.



Benediktas Šetkus – socialinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Istorijos didaktikos centro direktorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – tautinių mažumų mokyklų veikla Lietuvoje 1918–1940 m., istorijos mokymo procesas.