„Istorija“. Mokslo darbai. 81 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Lietuvos Respublikos neutraliteto problema
Spausdinti
KASPARAVIČIUS, Algimantas. Lietuva 1938–1939 m. Neutraliteto iliuzijos. Vilnius: Baltos lankos, 2010, 391 p.

Galima drąsiai teigti, kad Pabaltijo respublikų neutralumo klausimu prieš Antrąjį pasaulinį karą istorikai iki šiol nesidomėjo. 1938 m. Latvijos, Estijos ir Lietuvos užsienio politikoje užimtą neutralumo nuostatą ankstesnieji tyrinėtojai laikė tik politiniu bandymu. Taip Baltijos valstybės tikėjosi, jog nebus įtrauktos į kariaujančių šalių politikos pinkles. Tuo žingsniu jos norėjo apsaugoti savo šalių nepriklausomybę, išvengti vienų ar kitų didžiųjų kaimynių okupacijos. O kai dėl agresyvios didžiųjų kaimynų politikos to pasiekti nepavyko, istorikai nebeskyrė dėmesio neutralumo politikai, paminėdami tik patį faktą. Todėl A. Kasparavičiaus knyga „Lietuva 1938–1939 m. Neutraliteto iliuzijos“ mūsų istoriografijoje skamba labai naujai. Nors autorius įžangoje teigia, kad veikale yra kai kurio subjektyvizmo, iš esmės tas subjektyvumas tik atskleidžia A. Kasparavičiaus požiūrį į vieną ar kitą reiškinį ar jo pasekmę. Autorius sudaro galimybę skaitytojui susipažinti su iš laiko perspektyvos pateikiamomis istoriko pažiūromis bei išvadomis.

Knygą sudaro 7 skyriai, pluoštas (daugiau kaip 100 puslapių) dokumentų ir kiti moksliniam veikalui būdingi dalykai. Skyrių pavadinimų neminėsiu, nes skaitytojui, neskaičiusiam knygos, jie nelabai būtų suprantami, kadangi autorius nevengia kai kurių literatūrinių barokinių elementų, lotynizmų ar anglicizmų. Kai kuriuos iš jų paaiškina puslapio apačioje ar pačiame tekste, o kai kuriuos užmiršta paaiškinti. Atpasakoti knygos turinį, kuriame gausu naujų faktų ir įdomių apibendrinimų, recenzijoje tikriausiai taip pat nėra tikslinga. Siekdama patraukti ir sudominti skaitytoją paminėsiu tik pagrindines A. Kasparavičiaus tyrinėjimo išvadas. Jos iš tiesų įdomios ir savarankiškos. Svarbiausioji iš jų, kad Lietuva, o kartu Latvija ir Estija (priešingai negu iki šiol buvo teigiama istoriografijoje, jog Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kilus tarptautinei politinei krizei, Baltijos valstybės neturėjo jokios pasirinkimo galimybės) nebuvo „didžiosios politikos ir geopolitinės situacijos įkaitės“ (p. 251). Jos „turėjo politinio manevro galimybę ir ją tam tikru aspektu išnaudojo“ (p. 251). Deklaravusios neutralumo politiką pasitraukė iš skilinėjančios Europos kolektyvinio saugumo sistemos, pasirinkdamos „savotišką politinės vegetacijos kelią – pasyvaus neutraliteto politiką“ (p. 251). Ir tuo, A. Kasparavičiaus nuomone, šiek tiek dalyvavo formuojant tarptautinę atmosferą, liko iš esmės ištikimos Tautų Sąjungos saugumo sistemai, nors ir neturėjo alternatyvų didžiųjų valstybių politikos erdvėje.

Autorius akcentuoja ir tai, kad Baltijos šalių neutralitetas buvo paskelbtas turint Latvijai, Estijai ir Lietuvai kiek skirtingus motyvus. Antra vertus, nepraplėtus giliau tos politikos principų, nebuvo suburtos karinės pajėgos siekiant gilinti tarpusavio politinę integraciją. Be to, neutralumas nebuvo sutvirtintas užsienio valstybių parama ar kokiomis nors tarptautinėmis garantijomis. Taigi Baltijos valstybių politinę situaciją karo išvakarėse ir jam kilus žlugdė pačių Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių ne tik tarptautinės, bet ir vidaus problemos. O tų vidaus problemų autorius mato nemažai. Cituoju: „... pernelyg skirtingas jų politinis pasvyrimas, tendencingi santykiai su (...) didžiaisiais kaimynas, ankstesnių metų politinės dezintegracijos padariniai, nepakankama pilietinių, demokratinių institucijų branda, nedemokratiniai visų trijų Baltijos valstybių vidaus valdymo režimai, negatyviai paveikę ir užsienio politiką, dažnai nesutampantys interesai, palyginti menka savitarpio politinė, ekonominė ir kultūrinė jų integracija; konkurencija, išauganti iki tarpusavio nepasitikėjimo ir net iracionalaus pavydo, nepakankamos politinės, kultūrinės sąsajos su Vakarų Europa ir, savo ruožtu, suponuojančios pastarosios pasyvią laikyseną šių šalių atžvilgiu...“. Ši ilga citata gana objektyviai atskleidžia Baltijos šalių vidaus prieštaravimus. Betgi ne jie nulėmė tarptautinę situaciją Vakarų Europoje ir ne tik joje. A. Kasparavičius pripažįsta tai, ir po to seka jo netikėta išvada, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos kontroversiška neutralumo pozicija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse net savotiškai išplėtė visos Europos politinę krizę ir senosios demokratijos nesėkmių ratą (p. 152–153). Kaip matome iš pacituoto vieno sakinio, išvada nauja, nelaukta. Dėl jos būtų galima diskutuoti, bet ginčytis, plačiau neįsigilinus į dokumentus ir šaltinius, autoriaus panaudotus ar nenaudotus, būtų sunku, todėl A. Kasparavičiui reikia padėkoti už išsamią Pabaltijo respublikų tarptautinės ir vidaus padėties 1938–1939 m. analizę, už iškeltą neutralumo problemą ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos vyriausybių užsienio politikos įvertinimą.

A. Kasparavičiaus knyga yra klasikinės formos ir turinio. Po kiekvieno skyriaus, pateikus gausybę faktinės medžiagos, seka didesnis ar mažesnis apibendrinamojo pobūdžio tekstas. Drįsčiau papeikti tik V skyriaus „1939 metų vasaros politinės aktualijos“ struktūrą. Knygoje visai neaptartos politinės lietuvių visuomenės nuostatos. Tuo klausimu nepateikta jokių konkrečių faktų, nėra gilesnės analizės, o pateiktose apibendrinamojo pobūdžio paskutinėse pastraipose sumenkinamas Lietuvos Respublikos piliečių aktyvumas visuomeniniame gyvenime. Teigiama, kad jie buvo abejingi valdžios užsienio politikai. Autorius netgi Respublikos piliečius skirsto į 4 pagrindinius politinės kultūros tipus: „nuomininkų“, „pavaldinių“, „dalyvių“ ir „piliečių“. Teigia, kad jie nebuvo politiškai išprusę, todėl pasyvūs ir menkai įsipareigoję valstybei bei nesijaučią jai atsakingi. Be to, ir valdžios kelias nebuvo demokratinis. Šis skirstymas pasiskolintas iš vokiečių autorių. Jis Lietuvai, kaip ir Latvijai bei Estijai netinka, netgi kiek „pajuodina“ tautos identitetą. Prieš darant tokią išvadą reikėjo giliau tą klausimą paanalizuoti, pateikti konkrečius faktus, paskaičiuoti kaimo ir miesto gyventojų priklausomumą ar simpatijas atskiroms politinėms visuomeninėms partijoms bei organizacijoms, spaudos tiražus, pagaliau radijo laidas ir pan. Be to, tolesniame tekste autorius pats sau prieštarauja. Sumenkintą lietuvių tautos domėjimąsi galima ateities situacija jis paneigia sakydamas, kad gyventojai svarstė vidaus ir užsienio politikos, savo politinės valdžios žingsnius ir Lietuvos ateities būsimųjų konfliktų tarp didžiųjų valstybių problemas. Pastarąjį teiginį A. Kasparavičius kiek plačiau dar kartą patvirtina VI skyriaus pradžioje „Alternatyvų paieškos ir galimybės pasipriešinti neutraliteto politikos regimybei“ (p. 181). Tenka prisiminti, kad jau nuo XIX amžiaus pabaigos Lietuvos gyventojai dalyvavo visuomeniniame krašto gyvenime, rėmė ir palaikė politinius vadovaujančiosios inteligentijos keliamus siekius. Lietuvos Respublikos visuomenėje, kaip ir valdžios viršūnėse, tarp inteligentų, politinės pažiūros ir jų įgyvendinimo keliai diferencijavosi. Kaimo ir miesto gyventojai rėmė ir palaikė skirtingų vadovaujančių visuomeninių politinių partijų bei organizacijų taktiką ir politiką. Prisimenu, mano gimtajame krašte Pašvitinyje buvo iškilmingai švenčiamos Antaninės, Lietuvos prezidento Antano Smetonos vardinės, o tokios iškilmės nevyko Linkuvoje, kur vietos savivaldos institucijose, taip pat kooperatyve, pieninėje ir bankelyje tarp savęs konkuravo ir kartu dirbo krikščionių demokratų ir liaudininkų pažiūrų vietos veikėjai.

Padėkoti A. Kasparavičiui tenka už knygoje pateiktą gilią analizę, paremtą gausiais šaltiniais: Lietuvos ir Rusijos archyvais, plačia to laikotarpio ir vėlesne periodika, ypač turtinga užsienyje paskelbta literatūra anglų, vokiečių, prancūzų bei kitomis kalbomis apie neutralumo ir bendrąsias tarpusavio santykių problemas. Remdamasis plačiai naudojamais šaltiniais autorius neapsiribojo tik trijų valstybių padėties aptarimu karo išvakarėse, o moksliškai įjungė neutralumo problemą į tarptautinių Vakarų Europos santykių ir padėties analizę. Todėl, sakyčiau, knyga skirta 1938–1939 metų Europos tarptautinių santykių istorijai, kurioje neužmirštamas Baltijos šalių neutralumo klausimas. Paties autoriaus žodžiais, jo studijos pagrindinis uždavinys, knygos metodologinis pagrindas – „ne tiek nuosekli savitikslė Lietuvos užsienio politikos analizė 1939 m. tarptautinės krizės metu, bet šios krizės konteksto sąveika su Baltijos valstybių tuomet vykdyta užsienio politika ir jų konsensuso galimybės. Metaforiškai kalbant, ši knyga yra savotiškas bandymas iš tarptautinių santykių papėdės pažvelgti į jų viršukalnę ir atvirkščiai“ (p. 198).

Pagirti knygos autorių tenka ir už didelį sąžiningumą naudojant dokumentus, ypač naudojantis kitų autorių išvadomis bei teiginiais. A. Kasparavičius šiuo požiūriu kai kada net persistengia. Užuot pateikęs savo išvadas, jis net nurodo tuos, kurie jo išvadoms darė bent mažiausią įtaką arba kurių nuomonė jam yra priimtina. Dėl to knygoje yra daug nuorodų, plačių paaiškinimų, dažnai net puslapių su plačiais komentarais. Jie skaitytoją supažindina su vokiečių, prancūzų, anglų ir kitų šalių istorikų tyrinėjimais Europoje ir ne tik joje.

Padėkoti autoriui ir „Baltų lankų“ leidyklai reikia už gerai parinktas bei gražiai pateiktas, įdomaus turinio iliustracijas. Kalbant apie iliustracijas, siekiant užkirsti kelią tolesniam pasikartojimui, tenka pastebėti vieną netikslumą. 203 puslapyje pateikta nuotrauka pavadinta „Lietuvos kariuomenės pėstininkai žygiuoja parade katedros aikštėje istorinės sostinės susigrąžinimo proga. Vilnius. 1939 m. spalis“. Pažiūrėjus į ją atidžiau aiškiai matyti, kad kariuomenės fone ne katedra, o Vilniaus rotušė. Argi nuo katedros 1939 m. dingo skulptūros? Ar katedros portalo puošybos elementai, langai ir kitos detalės tapačios rotušės architektūriniams puošybos sprendimams, nors abiejų autorius buvo tas pats, t. y. L. Stuoka-Gucevičius?

Knygos prieduose A. Kasparavičius pateikė 39 dažnai nemažos apimties dokumentus. Tai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos susirašinėjimas su pasiuntinybėmis užsienyje ir pasiuntinybių rašyti į ministeriją, taip pat dokumentai, apimantys laikotarpį nuo 1936 m. vasario iki 1940 m. balandžio, daugiau ar mažiau susiję su neutralumo problema.

Skelbiami dokumentai paimti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Tas archyvas prieinamas visiems, ne tik lietuvių tyrinėtojams. Tuo tarpu autorius turėjo galimybę pasinaudoti net dviem Rusijos archyvais, vartė kitų šalių dokumentų rinkinius, todėl skaitytojui būtų įdomesni mažiau prieinami dokumentai. Be to, prieduose nėra svarbiausio dokumento knygoje analizuojamu klausimu – neutralumo įstatymo. Ir gal reikėjo pateikti ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių, ypač Latvijos ir Estijos neutralumo įstatymus? Žodžiu, pateiktus dokumentus labiau priartinti prie analizuojamo teksto.

Algimanto Kasparavičiaus knyga „Lietuva 1938–1939 m. Neutraliteto iliuzijos“ – tai ne tik visiškai naujas veikalas lietuvių istoriografijoje, o ir toks nuodugnus tyrimas, kad ateityje vargu ar kas nors šią problemą iš naujo išdrįs analizuoti, vargu ar suras naujų faktų savoms išvadoms bei diskusijai su pirmuoju šios temos autoriumi. Skaityti knygą (nors ji išleista tik 1500 egzempliorių tiražu) turės galimybę visi Lietuvos istorijos, tarptautinių santykių dėstytojai, apskritai istorijos mėgėjai ir mylėtojai. Tačiau labiausiai knyga turėtų susidomėti šiandieniniai mūsų respublikos užsienio politikos formuotojai ir vykdytojai, kad nusimestų istorijos bėgyje kaimyninių santykių srityje uždėtą kuprą, kurios pasekmės A. Kasparavičiaus knygoje plačiai analizuojamos ir kurias truputį atskleidžiau aukščiau pateikta citata, kad nepakartotų ikikarinių Latvijos, Lietuvos ir Estijos užsienio politikos vadovų klaidų.