„Istorija“. Mokslo darbai. 81 tomas
Jonas SIREIKA. Paniekinta Senovės Romos istorija?
Spausdinti
10_01

VELIČKIENĖ, Aleksandra Teresė, KAIKARIENĖ, Sigita. Didinga, žiauri ir paniekinta Romos istorija. Politikos, teisės ir dvasios evoliucija. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010. 359 p.

M. Romerio universiteto Kalbos kultūros katedros docentė A. T. Veličkienė ir istorijos mokytoja S. Kaikarienė išleido senovės Romos istoriją pavadinimu „Didinga, žiauri ir paniekinta Romos istorija“. Ši knyga turi paantraštę – „Politikos, teisės ir dvasios evoliucija“. Iš esmės tai politinė senovės Romos istorija, papildyta skyriumi „Pažintis su romėnais“, kurio tekstas nepriskirtinas politinei istorijai. Politinei istorijai taip pat nepriklauso knygos pabaigoje pateiktas senovės Romos istorijos šaltinių aprašymas. Sąlyginai knygos tekstą galima skirti į dvi dalis. Pirmai daliai, kurią parašė A. T. Veličkienė, priklauso šie skyriai: „Svarbiausios lotyniškų žodžių tarimo ir kirčiavimo taisyklės“, „Pažintis su romėnais“, „Socialinė ir politinė visuomenės struktūra“, „Romėnų kariuomenė ir jos priešai“, „Užkariautų teritorijų valdymas, provincijos, municipijai“, „Romėnų teisė ir jos deformacijos“. Antrąją dalį, kurioje nėra skyrių, tik poskyriai, parašė S. Kaikarienė. Ši dalis pavadinta taip: „Romos istorijos periodai. Garsūs politikai, karvedžiai, imperatoriai“.

Knyga „Didinga, žiauri ir paniekinta Romos istorija“ yra pirmasis tokio pobūdžio lietuvių autorių leidinys, skirtas universitetų studentams, dėstytojams, mokytojams ir visiems besidomintiems senovės Romos istorija, todėl nusipelno įdėmaus, kritinio istorikų žvilgsnio.

Pirmoje knygos dalyje A. T. Veličkienė nagrinėja atskiras istorijos temas. Labai gerai atskleista tema apie socialinę ir politinę visuomenės santvarką, aiškiai apibūdinta politinė struktūra, atskiros aukščiausiosios valdžios institucijos, jų funkcijos, teisės raida, romėnų kariuomenės organizacija, pobūdis. Nagrinėdama romėnų teisę A. T. Veličkienė daug dėmesio skiria politiniams procesams Romos imperijoje, deliatoriams (įskundėjams). Tai visiškai nauja lietuvių istoriografijoje. Išsamiai, dalykiškai rašoma apie vergiją ir atleistinius, gerai parodytos vergijos Romoje ypatybės. A. T. Veličkienė taip pat apibūdino Romos provincijų valdymą. Tiesa, šešėlyje liko imperatoriaus ir centrinių žinybų vaidmuo valdymo sistemoje. Antroje knygos dalyje S. Kaikarienė papasakojo apie visus imperatorius (nuo Augusto iki Teodosijaus), valdžiusius senovės Romą I–IV a., apibūdino jų asmenybes ir politinę veiklą. Faktiškai tai Romos valdovų galerija, kurioje atskiros asmenybės, jų veikla dažnai pažymėta pikantiškomis detalėmis iš seksualinio gyvenimo, lytinės orientacijos ar intrigomis. Labai išsamiai aprašoma diktatoriaus J. Cezario ir pirmojo imperatoriaus Augusto asmenybės ir jų veikla. Tai, be abejo, pagirtina, turint omenyje minėtų asmenybių reikšmingą istorinį vaidmenį. Apskritai, knygos medžiaga sukomponuota taip, kad dėmesio centre visada atsiduria asmenybės. A. T. Veličkienės ir S. Kaikarienės knyga – tai visų pirma asmenybių istorija. Šiuo atžvilgiu „Didinga, žiauri ir paniekinta Romos istorija“ panaši į A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Knyga parašyta sklandžia, gražia, vaizdinga kalba, lengvu, beletrizuotu stiliumi, su daugybe įdomių istorinių detalių, todėl skaitoma kaip istorinis romanas, o ne akademinis leidinys. Tai bene didžiausias darbo privalumas, nes skaitytojas bus sudomintas ir skaitydamas nenuobodžiaus. Knygos autorės plačiai panaudojo antikinius istorijos šaltinius, paimdamos pikantiškas detales iš jų.

Senovės Romos istorijos objektas – milžiniškas, sudėtingas, todėl nenuostabu, kad ne viskas knygos autorėms gerai pavyko. Visų pirma, kyla klausimų dėl knygos pavadinimo. Kodėl į pavadinimą įtraukti žodžiai „žiauri“ ir „paniekinta“? Knygoje daug kur pabrėžiamas romėnų žiaurumas. 36 puslapyje rašoma, kad „IV a. pr. Kr. vykęs romėnų karas su lotynais buvo labai atkaklus ir žiaurus“, o 37 puslapyje pabrėžiama: „daug žiaurumo būta iš abiejų pusių karuose su Kartagina“. Tai tiesa, tačiau argi žiaurumas būdingas tik romėnams, tik Romos valstybei? Juk visose senovės imperijose netrūko žiaurumo. Be to, žiaurumas lydi žmoniją per visą jos istoriją, iki šiol. Vienintelis dalykas, išskiriantis Romą iš kitų senovės valstybių, yra gladiatorių kovos, tačiau knygoje gladiatorių kovos nesiejamos su žiaurumu. Visiškai neaišku, kodėl senovės Romos istorija yra paniekinta? Kas ir kada ją paniekino? Knygos 17 puslapyje rašoma: „Didybės ir išpuikimo kupina istorija buvo išniekinta jau tada, kai romėnai patys pradėjo mokėti duoklę dakams ir markomanams, kad tik jie nepuldinėtų Romos valdų“. Tačiau ką bendro su istorijos paniekinimu turi šis faktas? Jis liudija tik romėnų užsienio politikos lankstumą, pragmatiškumą. Romos didybė ir šlovė nedavė ramybės šimtus metų Europos šalių valdovams. Nevertėtų pamiršti, kad buvo šv. Romos imperija, kad Rusijos, Austrijos Vengrijos, Vokietijos valdovai titulavosi romėniškos kilmės titulais – carais, imperatoriais, kaizeriais. Visa tai liudija apie Romos istorijos išaukštinimą, o ne paniekinimą. Keistokas Romos istorijos vertinimas nesibaigia paniekinimo ir žiaurumo dimensijų iškėlimu. Knygos 5 puslapyje rašoma: „[...] tačiau Romos istorija buvo nepertraukiama tragedija, verta tautų ir žmonijos dėmesio, kelianti susižavėjimą jos herojų poelgiais ir šiurpinanti karų, piktadarysčių bei išsigimimų baisumu“. Senovės Romos istorija čia laikoma „nepertraukiama tragedija“. Kodėl visa senovės Romos istorija yra tragedija? Argi per daugiau kaip 1000 m. senovės Romos gyvavimą buvo vien tik tragedijos? Argi romėnų gyvenime nebuvo taikių metų, santarvės atvejų, šeimyninių džiaugsmų, linksmų švenčių ir kt.?

Knygoje istorinė medžiaga koncentruojama apie asmenybes, tačiau istorijoje yra ne tik asmenybės, bet ir procesai. Asmenybių vaidmuo geriausiai išryškėja analizuojant istorijos procesus. Knygoje pasigendama procesų nagrinėjimo. Po Pūnų karų, baigiantis respublikos laikams, prasidėjo respublikos politinė krizė, kuri atvedė į pilietinius karus, diktatūrą ir sąlygojo respublikinės valdymo formos žlugimą. Knygoje tai neakcentuojama, kodėl žlugo respublika, nėra aišku. Romos istorijoje labai reikšmingas procesas buvo III a. krizė. S. Kaikarienė, pasakodama apie valdovus, tik šiek tiek paliečia kelis aspektus krizės, sukrėtusios Romos civilizacijos pagrindus. Žinoma, būtų galima pasiteisinti, kad III a. krizė buvo ne vien politinis, bet ir ekonominis bei moralinis reiškinys, tačiau apeiti III a. krizės negalima, nes be jos analizės neįmanoma ir objektyviai nagrinėti vėlyvosios Romos politinės istorijos. Nenagrinėjama ir krikščionybės problema, apsiribojama tik Milano edikto paminėjimu, dar keliai faktais iš krikščionybės istorijos, o juk knygos autorių naudojamo žymaus XIX a. Vokietijos istoriko T. Momsseno nuomone, krikščionybė sugriovė Romos civilizaciją. Nors knygos paantraštėje yra žodžiai „politikos, teisės ir dvasios evoliucija“, romėnų religijai skiriama labai mažai dėmesio, apsiribojama tik karaliaus Numos Pompilijaus religine veikla ir Romos religijos helenizacija.

Knygoje nuolat remiamasi antikos istorikų – Livijaus, Plutarcho, Svetonijaus ir kitų senovės autorių darbais. Tačiau kartais šie darbai naudojami nekritiškai. Antai, antros dalies poskyris „Romos valstybės aušra. Septyni karaliai ir miestas ant septynių kalvų“ parašytas vien tik naudojant antikinius šaltinius. Apie Romos įkūrimą pasakojama legenda, apie valdovus taip pat legendos, visai nepanaudoti archeologų duomenys, kurie leistų verifikuoti legendas, jas patvirtinti arba paneigti. Skaitytojui skaitant šį tekstą gali būti neaišku, kur istorinė tiesa, o kur išmonė. Be to, čia prasilenkta su istorine tiesa. 162 puslapyje S. Kaikarienė teigia, kad „kaip ir kiti Romą valdžiusieji karaliai, Romulas irgi legendinis asmuo“. Tačiau istorikai nustatė, kad kai kurie karaliai yra istoriniai asmenys, o ne išgalvoti.

Respublikos laikotarpis istoriografijoje yra skirstomas į ankstyvosios respublikos, brandžiosios respublikos ir vėlyvosios respublikos laikus. S. Kaikarienė šiuos laikus įvardija taip: „Gaivus valstybės rytas – ankstyvoji Respublika (V a. pr. Kr. ), „Karšta respublikos diena (III a. pr. Kr. Pabaiga – II a. pr. Kr. pradžia), „Audringas Respublikos vakaras ir kruvinai raudonas saulėlydis (II a. pr. Kr. Pabaiga – I a. pr. Kr. pradžia)“. Taip suliteratūrinus įprastus istoriografijoje laikų pavadinimus, gaunamas kažkoks neįprastumo, šviežumo efektas, tačiau nusižengiama dalykinei istorijos pusei. Periodizacijoje reikia laikytis nusistovėjusių, visų priimtų, terminų. Beje, S. Kaikarienė respublikos laikotarpį kažkodėl baigia I a. pr. Kr. pradžia, o juk Augustas pradėjo valdyti 27 m. pr. Kr.?

Knygoje neišvengta kartojimosi, nes dėl pasirinktos struktūros, vienos autorės medžiaga iš dalies dengia kitos autorės medžiagą. Antai 121 puslapyje rašoma: „27 m. pr. Kr. Augustas provincijas suskirstė į imperatoriškąsias ir senato ...“, o 224 puslapyje randame tokį sakinį: „27 m. pr. Kr. provincijos buvo padalintos į priklausančias senatui ir imperatoriui“. Knygoje du kartus papasakota ta pati legenda apie romėnus nuo galų išgelbėjusias žąsis. 103 puslapyje rašoma: „Vieną naktį galai pabandė užsiropšti ant Kapitolijaus kalvos, tačiau deivei Junonai skirtų žąsų gagenimas pažadino konsulą Marką Manlijų ir jo vadovaujami romėnai galus nustūmė žemyn“. 165 puslapyje skaitome tokį tekstą: „Deivės Junonos šventykloje laikytos šventosios žąsys pajuto triukšmą, ėmė gagenti ir pažadino romėnus [...] Marko Manlijaus vadovaujami romėnai nustūmė priešus žemyn ir išgelbėjo tvirtovę“. Du kartus (p. 65 ir p. 194) rašoma apie slapto balsavimo įvedimą tautos susirinkime.

Knygoje yra nemažai netikslumų, abejotinų, neaiškių teiginių. 16 puslapyje randame tokį teiginį: „Daugybė Romos nukariautų tautų, o ypač agresyvūs persai, be perstojo pratino romėnus prie žodžio pralaimėjimas“. Iš šio teiginio išeina, kas persai, geriau būtų sakyti partai, buvo romėnų nukariauta tauta. Tačiau, nors romėnai ir buvo pasiekę pergalių kariaudami su partais, užėmė kai kurias Partų valstybės teritorijas, partų niekada nevaldė. 35 puslapyje rašoma: „Porsenos vadovaujama kariuomenė vienu metu jau buvo užėmusi dešinėje Tiberio pusėje Janikulo kalvą ...“. Nors Porsena minimas pirmą kartą, kas jis toks – nenurodoma. Tame pačiame puslapyje apie Porseną rašoma taip: „Tada romėnas Gajus Mucijus nusprendė nužudyti etruskų karalių Porseną“. Čia Porsena įvardijamas kaip etruskų karalius. Išeina, kad etruskai turėjo valstybę su monarchu, tačiau tokios valstybės niekada nebuvo. Etruskai buvo susivieniję į federaciją, o federacijos nariai buvo atskiri miestai valstybės. Tik 103 puslapyje Porsena apibūdintas teisingai: „[...] etruskų miesto Kluzijaus valdovas [...]“. Knygos 69 puslapyje rašoma: „Bet nuo 150 m. pr. Kr., kai buvo įvežta daug pigių grūdų iš užsienio, italikams tapo nebenaudinga dirbti žemę, tad didelis skaičius laisvųjų žemdirbių pasitraukė į Romą [...]“. Tačiau pigūs grūdai buvo įvežami į Romą ne iš užsienio, o iš buvusių kartaginiečių valdų, kurias romėnai atėmė iš Kartaginos Pūnų karų metu. Vadinasi, pigūs grūdai į Romą buvo atgabenami iš provincijų, o ne iš užsienio. Knygos autorės daug kur išryškina keletą teksto eilučių, išskiria kai kurias mintis. Neaišku, kuo remiantis daromi tie išskyrimai, nes išskirtos mintys yra skirtingo pobūdžio. Kartais, matyt, norima pasakyti, kad tai svarbus dalykas, kartais išskirtos antikinių istorikų mintys, kokios nors aplinkybės, pvz., kur pasakojama apie Augusto mirtį. Kai kurios juodu šriftu išskirtos mintys kelia abejonių dėl jų išskyrimo reikalingumo. 9 puslapyje rašoma: „Socialinė atskirtis Romos valstybėje, galbūt su mažais pertrūkiais, buvo didžiulė“. Kas čia ypatingo? Ar socialinė atskirtis buvo maža senovės Egipte, senovės Persijoje, senovės Kinijoje ar dar kur nors? 12 puslapyje išryškintas toks tekstas: „[...] imperatorių deifikacija (arba apoteozė), tiesa, neįsigilinus, mums atrodo sunkiai suprantamas“. Kodėl imperatorių sudievinimas Romoje sunkiai suprantamas? Ar tai kas nors ypatinga senovės pasaulyje? Daugelyje senovės civilizacijų (Egipte, Kinijoje, Hetitijoje ir kt.) valdovai buvo sudievinti. Galbūt čia norima pasakyti, kad valdovų sudievinimas nebūdingas Europos civilizacijoms? 163 puslapyje yra pasakojimas apie konsulą Publikolą, jo pasiūlytus tautos susirinkimui įstatymus. Ten rašoma: „Pirmasis dievų prakeiksmu grasino tam, kas sieks aukščiausiosios valdžios be tautos pritarimo, tad šitaip buvo įtvirtinta savivalda“. Ši mintis visai neaiški. Iš tikrųjų konsulas Publikola pasiūlė įstatymą, pagal kurį aukštu pareigūnu buvo galima tapti tik išrinktam tautos susirinkimo. Jeigu pareigas (magistratūrą) kas nors būtų įgijęs ne rinkimų būdu (užgrobęs), tas žmogus turėtų būti nužudytas. Knygos 163 puslapyje rašoma apie konsulą Publikolą, o 164 puslapyje apie Valerijų, tačiau tai yra tas pats asmuo – Publijus Valerijus Publikola (Publius Valerius Publicola). Kartais realūs istorijos veiksniai pakeičiami dievų valia, dievybių kišimusi į žmonių reikalus. 165 puslapyje, pasakojant apie romėnų karus su galais, romėnų politiko ir karvedžio Kamilo veiklą, rašoma: „Greitai dievai atsiliepė į Kamilo prakeiksmus ir virš jau sustiprėjusios bei klestinčios Romos pakilo netikėta audra: po keleto žygių prieš etruskus, 390 m. pr. Kr., romėnų praminti galais [...] keltai patraukė Romos link“. 175 puslapyje apibūdinamas karalius Numa Pompilijus: „Šis karalius pasižymėjo išmintimi, teisingumu, jį globojo nimfa Egerija, duodama išmintingus patarimus“. 175 puslapyje S. Kaikarienė rašo apie romėnų ir kartaginiečių karą Pirėnų pusiasalyje, kur buvo Kartaginos valdos, apie romėnų karvedį Kornelijų Scipioną: „[...] o dabar Scipionas savo tėvynei užkariavo visą valstybę“. Apie kokią valstybę kalbama, neaišku, nes valstybė neįvardijama. Iš tikrųjų romėnai iš kartaginiečių atėmė jų valdas Ispanijoje, ne nukariavo „visą valstybę“. 192 puslapyje rašoma apie kažkokią istorikams nežinomą epochą: „Saliustijaus bei kitų Romos istorikų nuomone, Kartaginos sunaikinimas ir buvo priežastis tų įvykių, kurie tiesiog susprogdino sėkmingosios romėnų epochos pasaulį“. Kaip žinoma, buvo trys Romos istorijos epochos – monarchijos, respublikos ir imperijos. Nėra „sėkmingosios romėnų epochos“. Autorė, matyt, norėjo pasakyti, kad Kartaginos, kaip pagrindinės Romos konkurentės, sunaikinimas turėjo lemiamos reikšmės Romos visuomenės keitimuisi. Tai pabrėžiama įvairiuose istoriografijos darbuose. Netvarkos dėl Romos istorijos periodizacijos esama ir 67 puslapyje, kur rašoma: „Seniausiame Romos istorijos laikotarpyje buvusios dvi pagrindinės visuomenės klasės – patricijai ir plebėjai“. Kaip žinoma, seniausias Romos istorijos laikotarpis (epocha) buvo karalių arba monarchijos epocha. Patricijų ir plebėjų sluoksniai tuomet susiformavo. Abu sluoksniai egzistavo Respublikos laikais. 179 puslapyje gana keistai aprašytas romėnų mūšis su kartaginiečiais prie Zamos: „202 m. pr. Kr. abi pusės susikovė prie Zamos miestelio į pietus nuo Kartaginos, ir Hanibalo kariuomenė patyrė katastrofišką pralaimėjimą, matyt, dėl savo karių etninės sudėties įvairovės bei blogo jų parengimo, kurio negalėjo kompensuoti netgi dramblių banda, atlikusi artilerijos vaidmenį“. Įdomu, kaip dramblių banda galėjo atlikti artilerijos vaidmenį?

Knygos autorės visai be reikalo nelygina senovės Romos politinės raidos su senovės Graikijos politine raida. Istorinės medžiagos sulyginimas būtų leidęs geriau parodyti Romos politinės istorijos specifiką, padaręs knygos tekstą labiau suprantamą ir įdomesnį.

Nepaisant recenzijoje išsakytų pastabų, kurių dalis galėtų būti vertinamos kaip turinčios poleminį pobūdį, A. T. Veličkienės ir S. Kaikarienės knyga „Didinga, žiauri ir paniekinta Romos istorija“ bus naudinga studentams, studijuojantiems senovės Romos politinę istoriją.