„Istorija“. Mokslo darbai. 81 tomas
Vladas SIRUTAVIČIUS. Nevisai tipiška studija apie Lietuvos rusus
Spausdinti
09_01

KASATKINA, Natalija, MARCINKEVIČIUS, Andrius. Rusai Lietuvos Respublikos visuomenėje 1918–1940 m. Istorinės retrospektyvos konstravimas. Vilnius: Eugrimas, 2009. 359 p.

Kodėl gi ši monografija nevisai tipiška? Istorikai dažnai tyrė Lietuvos rusų bendruomenės raidą tarpukariu. Lietuviškoje istoriografijoje gana plačiai aptarta Stačiatikių bažnyčios istorija (R. Laukaitytės, A. Marcinkevičiaus, S. Kaubrio darbai). Taip pat gausiai rašyta apie Lietuvos rusų kultūrinę veiklą, iškilius tos bendruomenės veikėjus, svariai prisidėjusius prie Lietuvos kultūros plėtotės (P. Lavrineco, P. Lasinsko, H. Šabasevičiaus ir kitų darbai). Tyrinėtas Lietuvos sentikių paveldas (G. Potašenko). Analizuojant švietimo sistemos raidą Lietuvoje, nestokota dėmesio ir rusų etninei bendruomenei (B. Šetkus, S. Kaubrys).

Minėtos problemos analizuojamos ir dviejų autorių – anapilin išėjusios sociologės N. Kasatkinos bei istoriko A. Marcinkevičiaus monografijoje. Joje taip pat gana išsamiai aptariama rusų etninės bendruomenės švietimo ir kultūros draugijų raida, kai kurių Lietuvos rusų intelektualų, menininkų indėlis į Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir pan. Ir visgi studija „Rusai Lietuvos Respublikos visuomenėje 1918–1940 m. Istorinės retrospektyvos konstravimas“ tarp kitų lietuviškos istoriografijos darbų išsiskiria. Ko gero, todėl, kad jos autoriai – sociologė ir istorikas. O tokia simbiozė leido kitaip nei iki šiol pažvelgti į patį tyrinėjimo objektą. Studijos objektas ir pagrindinė tema – Lietuvos rusų etninės grupės socialinės adaptacijos istorija. Kitaip sakant, knygos autoriai aptaria aplinkybes bei sąlygas, kurios vienaip ar kitaip veikė palyginti negausios Lietuvos rusų bendruomenės (pagal 1923 m. surašymą šiek tiek daugiau nei 50 tūkst. gyventojų, o tai sudarė 2,5 proc. visų Lietuvos gyventojų) socialinės integracijos lietuvių nacionalinėje valstybėje bei visuomenėje 1918–1940 metais trajektorijas. Iš esmės reikia sutikti su studijos autoriais, teigiančiais, kad tokiu požiūriu remiantis, Lietuvos rusų istorija tarpukariu nebuvo tyrinėta (p. 233).

Aptardami rusų bendruomenės socialinės integracijos trajektorijas Lietuvos visuomenėje, studijos autoriai remiasi metodologine nuostata, teigiančia, jog etnokultūrinio tapatumo ir socialinio statuso santykis yra dvi „pagrindinės socialinės adaptacijos sėkmės vertinimo dimensijos“ (p. 234) (paprastai skiriami keturi etninės grupės socialinės adaptacijos tipai: integracija, asimiliacija, marginalizacija bei separatizmas.). O etnokultūrinio tapatumo raiškos bei socialinio statuso siekių galimybės priklauso nuo etninių mažumų ir etninės daugumos nuostatų.

Apskritai manyčiau, jog studijoje atlikta etninės mažumos ir etninės daugumos nuostatų (arba vaizdinių) vienas kito atžvilgiu analizė bene įdomiausia ir labiausiai intriguojanti monografijos dalis. Anot tyrinėtojų, pilietinių teisių įgijimas dar nereiškė, kad rusai kaip etninė grupė atsikratė „negatyvaus tapatumo lietuvių visuomenėje“. Rusų vaizdinys lietuvių visuomenėje „dažnai buvo grįstas“ ne pozityvių santykių patirtimi, bet žmonių atmintyje išlikusiomis neigiamomis nuostatomis, todėl Lietuvos rusai paprastai įkūnijo pavergėjus, kuriems iš esmės buvo svetimas Lietuvos valstybingumas. Tokią lietuvių etninėje daugumoje dominuojančią nuostatą rusų mažumos atžvilgiu nesunku paaiškinti. Tačiau mokslininkai pastebi dar vieną įdomų dalyką. Anot monografijos autorių, „kai kurie lietuvių inteligentai“, aktyviai dalyvavę kuriant Lietuvos valstybę, buvo linkę apskritai pabrėžti rusų kultūros nevisavertiškumą, rusų bendruomenei būdingą profesinę bei moralinę degradaciją (p. 239). Antra vertus, tokios nuostatos netrukdė tiems patiems lietuvių veikėjams bendrauti su iškilesniais rusų bendruomenei atstovaujančiais asmenimis (šitai, beje, gerai iliustruoja knygoje esančios kai kurios nuotraukos). Knygos autoriai reziumuoja: „Požiūriai į konkrečias rusų asmenybes ryškiai skyrėsi nuo kolektyvinio rusų grupės vertinimo“. Rusas individas galėjo virsti iš užkariautojo „lietuvių interesų advokatu“, bet nepaisant to, bendruomenės vertinimas iš esmės buvo negatyvus. Beje, čia kiltų klausimas, ar tokios etninės daugumos nuostatos buvo būdingos tik santykiams su rusų etnine mažuma? Suprantama, kad žymi, gal net didžioji Lietuvos rusų dalis į lietuvių nacionalinę valstybę, ypač jos formavimosi pradžioje, žiūrėjo be jokios simpatijos, labiau kaip į laikiną geopolitinės konjunktūros darinį. Tačiau kažin ar vien tik šia aplinkybe galima paaiškinti lietuvių inteligentų (ir turbūt ne tik jų) požiūrį į rusų kultūrą, rusų bendruomenę kaip į „nevisavertišką“ ir „degraduojančią“.

Antra vertus, visai tikėtina, kad tokios tendencijos galėjo didesniu ar mažesniu mastu paveikti ir konkrečią politiką rusų atžvilgiu. Ko gero, nebloga tokių tendencijų iliustracija galėtų būti Kauno rusų gimnazijos likimas, aprašytas monografijoje (p. 114–120). Lietuvos rusų etnokultūrinio tapatumo išsaugojime gimnazija vaidino reikšmingą vaidmenį. Tačiau ši švietimo institucija praktiškai nuolat susidurdavo su finansinėmis problemomis. Jos finansinė padėtis ypač komplikavosi po to, kai mokykloje ėmė mažėti žydų mokinių skaičius ir gimnazija vis labiau virto „rusų“ ne tik dėstomos kalbos, bet ir etninės sudėties požiūriu (p. 115). Siekdama padėtį pagerinti ir išsaugoti vienintelę šalyje vidurinę mokymo įstaigą rusų dėstomąją kalbą, jos vadovybė pagalbos kreipėsi į vyriausybę, švietimo ministeriją. Tačiau ta pagalba paprastai, motyvuojant lėšų stoka, buvo nepakankama ir akivaizdžiai netenkino gimnazijos vadovybės, mokytojų ir apskritai rusų bendruomenės lūkesčių. Pradėta galvoti apie gimnazijos suvalstybinimą. Anot tyrinėtojų, švietimo ministerija viešai neskatinusi gimnazijos suvalstybinimo, tačiau „jos požiūris į paramos skyrimo prašymus faktiškai nulėmė priverstinį Kauno rusų gimnazijos (savi) likvidavimą“. Galiausiai 1937 m. Lietuvos vyriausybė nutarė vietoj rusų gimnazijos atidaryti valstybinę gimnaziją su rusų kalba kaip dėstomuoju dalyku (rusų kalbai buvo suteiktas pirmos užsienio kalbos statusas). Kauno rusų gimnazijos istorija, aptarta monografijoje, leistų daryti kelias išvadas bei apibendrinimus: pirma, lietuvių nacionalinėje valstybėje, panašiai kaip kitose tautinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, prioritetiniu uždaviniu laikyta nacionalinės kultūros plėtotė. Į etnines mažumas apskritai žiūrėta įtariai, jų lojalumu tautinei valstybei paprastai abejota, o ši aplinkybė menkino etninės mažumos integracijos galimybes; antra vertus, Kauno rusų gimnazijos istorija atskleidžia ir pačios rusų etninės bendruomenės Lietuvoje neįgalumą, t. y. jos ekonominį-socialinį silpnumą.

Apskritai monografijos autoriams pavyko, ko gero, pats svarbiausias uždavinys – parodyti, kad Lietuvos rusai nebuvo etninis-socialinis monolitas, kaip kad įsivaizdavo daugelis to meto lietuvių (ir kaip tikriausiai galvoja daugelis šiandieninių lietuvių). Ir todėl rusų etninės mažumos socialinės adaptacijos trajektorijos buvo įvairios, o pats procesas buvęs pakankamai dinamiškas. Tai gerai matyti, kuomet knygoje aptariamas migrantų, nesenų atvykėlių iš Rusijos bei senbuvių, arba vietinių rusų nuostatų kitimas Lietuvos valstybės atžvilgiu. Pirmiesiems pradžioje buvo būdingas tam tikras separatizmas, kurį vis labiau ima keisti integracijos siekis. Anot tyrinėtojų, anaiptol ne visuomet pragyvento laiko trukmė lėmė socialinės adaptacijos laipsnį, vertybinės nuostatos vaidino svarbesnį vaidmenį. Tarp senbuvių, vietinių rusų buvo stipriau įsišaknijęs Lietuvos kaip buvusios imperijos provincijos vaizdinys, tuo tarpu migrantų galvosenoje vyravęs Lietuvos kaip savarankiškos valstybės suvokimas (p. 246). Todėl daroma išvada, kad lengviau prisitaikė tie, kurie suvokė Lietuvą kaip lietuvių nacionalinę valstybę ir atrado priemones, kaip savo pilietinį lojalumą pademonstruoti. Tiesa, kartais siekis prisitaikyti, autorių supratimu, pastūmėdavo etnines mažumas link konformizmo ar atviro pataikavimo valdžioje esantiems. Antra vertus, didesni lūkesčiai dėl etninių mažumų raiškos galimybių galėjo tapti ir rusų nusivylimo Lietuvos valstybe priežastimi.

Ir jau visai pabaigai. Būtinai norėčiau pažymėti gerą knygos poligrafinę kokybę. Mokslinį tekstą taip pat gerai papildo iliustracijos. Manyčiau, kad šią N. Kasatkinos ir A. Marcinkevičiaus knygą mielai skaitys ne tik specialistas, mokslininkas, bet ir skaitytojas, besidomintis Lietuvos istorija.