„Istorija“. Mokslo darbai. 81 tomas
Stanislovas STAŠAITIS. Lietuvos istorijos studija plačiam skaitytojų ratui
Spausdinti
GUMULIAUSKAS, Arūnas. Lietuvos istorija (1795–2009 m.). Šiauliai: K. J. Vasiliausko leidykla Lucilijus, 2010. 432 p.

Istorikus studentus, mokytojus ir kitų sričių specialistus, visus istorine literatūra besidominčius, ją skaitančius mūsų visuomenės narius pasiekė 2010 m. K. J. Vasiliausko leidyklos Lucilijus išleista Šiaulių universiteto docento mokslų daktaro Arūno Gumuliausko studijų knyga „Lietuvos istorija“. Tai bene pirmasis tokį platų, daugiau kaip dviejų šimtų metų Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos laikotarpį apimantis darbas, parašytas su didele pilietine ir patriotine atsakomybe.

Knygą sudaro šešios dalys, atitinkančios pagrindinius 1795–2009 m. Lietuvos valstybės politinės raidos etapus: Lietuvos priklausomumo ir jos nepriklausomybės laikotarpius, kurie lėmė mūsų valstybės bei tautos vidinio ir tarptautinio gyvenimo sanklodą, jos ekonominį, socialinį, kultūrinį vystymąsi. Tai 1795–1915 m. – Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje, 1915–1918 m. – Lietuva kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu, 1918–1940 m. – Pirmoji Lietuvos Respublika, 1940–1945 m. – Lietuva pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų laikotarpiu, 1945–1990 m. – Lietuva antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, ir 1990–2009 m. – Antroji Lietuvos Respublika. Daugiausiai vietos skirta Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiui (per 160 p.). Šią dalį sudaro skyriai: 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės gynimas, bolševikinės Rusijos imperiniai kėslai Lietuvoje, Nepriklausomybės kovos, 1920–1926 m. Lietuvos parlamentinės Respublikos laikotarpis ir jos vidaus bei užsienio politika autoritarinio režimo laikotarpiu. Kaip atskiros temos išskirtos: Vilniaus kraštas Lenkijos valdžioje, Respublikos švietimas, mokslas ir kultūra, santykiai su lietuvių išeivija ir pirmosios Lietuvos Respublikos žlugimas. Verti dėmesio skyriai apie bolševikinės Rusijos imperinius kėslus Lietuvoje nuo pat 1917 m. Spalio perversmo, apie Vilniaus kraštą Lenkijos valdžioje, Respublikos santykius su lietuvių išeivija, detalus parlamentinės Respublikos laikotarpio aprašymas.

Per 60 puslapių skirta Lietuvai Rusijos imperijos sudėtyje. Juose išryškinta ir Lietuvos Užnemunės specifinė padėtis, lietuvių dalyvavimas oficialioje Rusijos politikoje. Ši dalis užbaigiama Didžiojo Vilniaus seimo veiklos aprašymu. IV dalyje analizuojami pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laikotarpiai siekiant parodyti šių okupacijų panašumus ir skirtumus. Aprašant antrosios sovietų okupacijos laikotarpį nušviečiama to meto lietuvių išeivijos veikla. Užsienio lietuvių gyvenimas studijoje pateiktas kaip neatskiriama Lietuvos valstybės ir tautos istorijos dalis per visą XX amžiaus istoriją, o Lietuvos istorijos įvykiai nagrinėjami tarptautinių įvykių fone, nes, kaip rašo autorius, „Lietuvos valstybingumo raida visais laikais bene labiausiai priklausė nuo Europos tarptautinės padėties permainų. Mažai lietuvių tautai neužteko savo jėgų įgyvendinti gyvybiškai svarbiems uždaviniams“ (p. 79). Tačiau studijos puslapiuose atskleidžiamos ir visos tautos, visos jos visuomenės ir jos iškiliųjų asmenybių nepalaužiamos pastangos siekiant svarbiausiųjų tikslų, kurie galiausiai buvo pasiekti ir įtvirtinti.

Paskutinė studijos dalis užbaigiama pačiais naujausiais Lietuvos istorijos įvykiais – 2009 m. gegužės 17 d. prezidento rinkimais ir birželio 7 d. rinkimais į Europos parlamentą. Tad nūdiena jau tampa mūsų istorija, o Lietuva – Europos istorijos dalimi.

Knygos pabaigoje pateikiamas šaltinių ir literatūros sąrašas, kurį sudaro 31 dokumentų rinkinys ir 237 moksliniai darbai. Studijos tekstuose autorius nuorodų į šaltinius nepateikia, nors kai kuriuose puslapiuose jų pagrįstai pasigendama.

Detaliau norėtųsi aptarti atskirų istorinės medžiagos komponentų pateikimą šioje studijoje.

Atskiro dėmesio vertas istorinių asmenybių ir kitų į mūsų istorijos foną patekusių personalijų pristatymas. Mano manymu, jų knygoje gana daug, o gal net ir maksimumas. Pirmiausia paminėtina tai, kad beveik kiekviena jų, minint pirmą kartą, rašoma su pilnu vardu. Tik dvi pavardės įrašytos su vardo pirmąja raide, o dviem kitiems po vieną kartą minimiems asmenims nenurodyti ir inicialai. Be to, pirmą kartą minint vieną ar kitą personaliją, ji bent vienu kitu gerai parinktu žodžiu ar fraze apibūdinama, pristatoma, kas tai per asmenybė. Kai kurie naujai minimi asmenybių apibūdinimai lakoniški, bet daug pasakantieji. Pavyzdžiui, 1830 metų sukilimo dalyvė grafaitė Emilija Pleterytė apibūdinta kaip gyva to šimtmečio legenda. Tai pirmoji moteris, kuri chronologiškai įvardijama šioje Lietuvos istorijoje. 1863 metų sukilimo vadovas Kostas Kalinovskis pristatomas kaip Baltarusijos revoliucinis demokratas, teisininkas, Zigmas Sierakovskis – kaip sukilėlių kariuomenės vadas lenkas. Čia jų pavardės rašomos kaip įrašyta ir po jų nuotraukomis, kurios pateiktos studijos pirmosios dalies iliustracijose, bet šių nuotraukų paaiškinime rašoma lietuviškoje istorinėje literatūroje nusistovėjusia tvarka. Pirmasis Pirmosios Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras, minint jį pirmą kartą, pristatomas kaip trisdešimtmetis profesorius, turintis krašte didelį autoritetą. Vyriausybės vadovas Pranas Dovydaitis pristatomas kaip krikščionis demokratas, žinomas kultūrininkas ir politikas, Ernestas Galvanauskas – kaip aktyvus 1905 metų revoliucionierius ir vienas iš Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų, ir panašiai.

Rašant apie Lietuvos Respublikos vyriausybių sudėtį, kitas svarbias institucijas, išvardijami visi jų vadovai, neretai net visa vyriausybių ar kitų organizacijų sudėtis. Taip, pavyzdžiui, rašant apie senojo Vilniaus universiteto žymiausius mokslininkus išvardinta net 11 pavardžių, 19 pavardžių vardijama rašant apie žymiausius Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti narius. Rašant apie Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklos pradžią abėcėlės tvarka vardijami visi 35 jo iniciatyvinės grupės nariai. Pagal abėcėlę pateikiamos pavardės šiuose ir kituose sąrašuose visiškai pateisinamos, nes preciziškai nustatyti kiekvienos personalijos konkretų vaidmenį ne visada galima.

Knygoje atskleidžiamas ir moterų vaidmuo, jų įnašas į mūsų tautos ir valstybės istoriją. Daugiausiai jų pavardžių yra temose, skirtose kultūrai, sportui. Dvylika jų randame paragrafe, skirtame 1918–1940 m. Lietuvos kultūrai: septynios rašytojų, keturios aktorių, viena solistės. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautos gyvenime minimos šešios varpininkės: Didžiojo Vilniaus seimo dalyvė Felicija Bortkevičienė, trys Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti narės, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų veikėjos. Į Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriją įrašytos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Felicijos Bortkevičienės pavardės. Jos buvo iškeltos ir kandidatėmis į Lietuvos Respublikos prezidentes. Steigiamojo seimo posėdžio pirmininkė G. Petkevičaitė-Bitė pristatyta kaip vyriausia (59 metų) šio seimo narė, varpininkė Felicija Bortkevičienė kaip aktyvi visuomenės veikėja, viena iš Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos partijos vadovybės narių. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpio puslapiuose minimos penkios moterys, kurios rėmė šį režimą. Į antrosios sovietų okupacijos metų istoriją įrašytos rezistencijos dalyvės Dalia Sasnauskienė, Elena Terleckienė, Birutė Burauskaitė, Zita Vanagaitė, aktyviai dalyvavusios leidžiant pogrindinius leidinius, ir Lietuvos Helsinkio grupės narė Ona Lukauskaitė – Poškienė.

Tarp sovietinio laikotarpio iškiliųjų menininkų minimos grafikės Nijolės Valadkevičiūtės, režisierių Aurelijos Ragauskaitės ir Irenos Bučienės, solistės Elenos Čiudakovos ir keturių sportininkių pavardės. Šiandieninei Lietuvos Respublikos istorijai skirtuose puslapiuose tarp moterų pavardžių dažniausiai sutinkama pirmosios Lietuvos vyriausybės pirmininkės ir vienintelės šios vyriausybės narės Kazimieros Danutės Prunskienės pavardė, minimos visos kitų vyriausybių narės.

Įžymiausieji mūsų tautos ir valstybės veikėjai – vyskupas Motiejus Valančius, daktaras Jonas Basanavičius, prezidentas Antanas Smetona ir kiti, įrašę savo pavardes į istoriją ir veikę įvairiose gyvenimo srityse ir ilgą laikotarpį, studijoje visapusiškiau atsiskleidžia per įvairiuose paragrafuose, skyriuose ir dalyse pateiktus veiklos faktus. Tai leidžia apibūdinti jų nuopelnus visai epochai ar epochoms, parodyti jų veiklos mąstą.

Pagirtina knygoje naudojama įvairi istorinių įvykių laiko ir vietos lokalizacija: nuo amžių, dešimtmečių ir metų iki valandų ir minučių, nuo regiono, miesto iki gatvės, kaimo ir namo, buto. Pavyzdžiui, Lietuva per 1905 m. revoliuciją: Didysis Vilniaus seimas darbą pradėjo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija); 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas pasirašytas apie 12 val. 30 min. Vilniuje, Didžiosios gatvės name Nr. 30; Sovietų Sąjungos ultimatumą Lietuvos vyriausybei SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras Večiaslavas Molotovas įteikė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui 1940 m. birželio 14 d. 23 val. 50 min. ir jame nurodė, kad atsakymo iš Lietuvos vyriausybės laukiantis iki birželio 15 d. 9 val. ryto (Lietuvos laiku; Maskvos laiku 10 val.). Skaitytojas aiškiai suvokia, kad tokio atsakingo sprendimo laukiama jau po 9 val. 10 min. Gan tikslių svarbiausių mūsų tautos ir valstybės istorinių įvykių lokalizavimo pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, rašoma, kad 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą klausimas buvo „svarstomas“ tik 1 val. 24 min. (nuo 16 val. 6 min. iki 17 val. 30 min.). Tai tiksliausiai laiką nusakantys pavyzdžiai. Daugiausiai jam nusakyti nurodomi metai, mėnuo ir diena.

Nuoseklus ir detalus faktų išdėstymas leidžia skaitytojui susidaryti vaizdą apie įvykių eigą ir susiformuoti vaizdinius. Tai itin svarbu psichologiniu požiūriu, nes faktai paprastai greičiau užsimiršta, o vaizdiniai ilgiau išlieka. Taip galima vertinti studijos paragrafus, skirtus 1831 metų sukilimui, 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrimo procesui, Steigiamojo seimo atidarymui, 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmui, Lietuvos Respublikos pozicijai Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir jos pastangoms išlikti neutralia valstybe, ir daugelį kitų paragrafų.

Atkreiptinas dėmesys į studijoje vartojamas sąvokas. Kiekvienam mūsų valstybės politinės raidos etapui apibūdinti autorius parinko tik jam būdingus faktus, įvykius, reiškinius bei procesus, geriausiai nusakančias sąvokas. Lietuvos padėtį carinės Rusijos imperijos sudėtyje gerai ir vaizdžiai nusako tokios sąvokos kaip rusifikacijos politika, carų užmačios, anticarinis judėjimas, blaivybės sąjūdis, tautinis atgimimas ir kitos, o kai kurios jų pateiktos akademinėje spaudoje ir liaudies šnekamojoje kalboje naudojamais terminais. Pavyzdžiui, masonai – parmazonai, distriktas – pavietas ir kitos. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio gyvenimui atskleisti naudojamos sąvokos: tautinė politika, parlamentinė respublika, autoritarinis režimas, neutralitetas, tarptautinė teisė, surežisuota akcija ir kitos. Okupacijų laikotarpiams apibūdinti šalia sąvokų okupacija, aneksija, Holokaustas, sovietizacija, rezistencija, komunistinė diktatūra, naudojamos sąvokos marionetė, teisėtumo regimybė, kadrų valymas, liaudies priešai, kolaborantai, partiniai aktyvistai, komunistinė nomenklatūra, agentai smogikai, strateginis tikslas, laisvės kovotojai ir kitos tiksliai nusakančios ir apibendrinančios vienus ar kitus tos epochos įvykius ir reiškinius. Šiandieninės Lietuvos Respublikos gyvenimo realijomis atskleisti operuojama sąvokomis reali nepriklausomybė, teisinė valstybė, suverenitetas, daugiapartinė sistema, ideologinis tapatumas, euroatlantinė sistema ir kitos.

Kad kiekvienam skaitytojui būtų aišku, jog įvairių šalių istoriografijoje rašoma apie tuos pačių įvykius, tik jie skirtingai vadinami, studijos autorius pažymi, kad, pavyzdžiui, lenkų literatūroje 1831 metų sukilimas vadinamas Lapkričio sukilimu, o 1863 metų sukilimas – Sausio sukilimu. Jie pavadinti tokiais pavadinimais pagal mėnesius, kuriais prasidėjo.

Minėtinas knygos autorius žodžio taupumas. Šio taupumo dėka daug pasakyta, parašyta: 430-yje puslapių tilpo visa paini 214 metų mūsų krašto istorija, jos politinė, socialinė-ekonominė raida ir kultūros sklaida. Tarp, pavyzdžiui, tinkamai parinktais dviem žodžiais nusakomas pagrindinis varpininkų tikslas – budinti tautą, trimis žodžiais „Aušros“ laikų tautinio sąjūdžio socialinis pagrindas – grynai lietuviškas valstietiškas, 1926 m. koalicinės vyriausybės valdymo mėnesiais susidariusią tvarką ir piliečių nepaisymą esamų įstatymų autorius įvardija kaip požiūrį, kuris stūmė šalį į anarchizmo liūną. LKP vaidmuo 1940 m. vasaros ir vėlesnių įvykių Lietuvoje metu nusakytas trimis žodžiais – okupantų režimo garantas. Kelių žodžių autoriui pakako nusakyti pagrindinę sovietmečio laikų oficialiąją švietimo ir kultūros įstaigų paskirtį – vykdyti LKP tikslus.

Taupomi žodžiai ir darant išvadas, apibendrinimus po kiekvieno studijos paragrafo bei skyriaus, tačiau beveik visuomet pagrindinė mintis, idėja nusakoma, žodžių kiekybė nesumenkina jų esmės.

Statistika A. Gumuliausko knygoje tarnauja faktų mastui, apimčiai atskleisti, teiginių, išvadų pagrįstumui įrodyti. Pavyzdžiui, knygnešystės mastui nusakyti autorius nurodo, kad vien susektų ir nubaustų knygnešių skaičius siekė apie 2000 ir čia pat abėcėlės tvarka išvardina vienuolika pavardžių. Rašydamas apie Lietuvos mokslo draugijos veiklą autorius išvardija vienuolika pavardžių, kurios dažniausiai sutinkamos šaltiniuose apie šios draugijos veiklą. Iš 200 vietų, kur spaudos draudimo laikais vyko lietuviški vakarai, irgi išvardijama vienuolika vietovių. Beje, vienuolika vardijamų pavardžių – būdingas skaičius šios knygos puslapiuose. Iš 70 „Aušros“ laikraščio autorių vardijama keturiolika pavardžių, iš 90 „Varpo“ autorių – 28 pavardės, tarp jų keturios moterų ir kt.

Svarbų vaidmenį studijoje atlieka palyginimas. XIX a. pradžios Vilniaus universiteto pasiekimai lyginami su analogiškais pasiekimais Vakarų Europos universitetuose, akcentuojamas autoritarinio režimo Lietuvoje netolygumas nacių Vokietijos ir stalininiam Sovietų Sąjungos režimams, kaina, kurią JAV sumokėjo carinei Rusijai už Aliaską, su ta kaina, kurią mokėjo nacistinė Vokietija Sovietų Sąjungai už dalybomis gautą Lietuvos Užnemunę, hitlerinė okupacija lyginama su pirmąja sovietų okupacija ir kt. Šie ir kiti palyginimai leidžia geriau suvokti analogiškų įvykių ir reiškinių ar laikotarpių skirtumus, padeda juos nesuniveliuoti, nesutapatinti, įžvelgti jų specifiką. Studijos paragrafuose išryškinama ir atskirų Lietuvos regionų vieno ar kito laikotarpio raidos, padėties specifika – Užnemunės padėtis XIX amžiuje, Mažosios Lietuvos padėtis, Vilniaus krašto likimas, užsienio lietuvių gyvenimo ir veiklos specifika. Į istoriniam suvokimui svarbų klausimą – kodėl, t. y. priežastingumą, studijos autorius atsako įvairiai: išvardijamos priežastys, pateikiama nuosekli faktų seka, idėjų raida, nuomonių sutapimas ar jų nesutapimas, jėgų santykis konkrečioje situacijoje ir kt. Įvykiai mūsų krašte nagrinėjami ir vertinami kaimyninių šalių, regiono arba Europos ir pasaulio įvykių kontekste. Eilė konkrečių XX amžiaus istorijos faktų ir įvykių vertinami remiantis tuo metu galiojančiais tarptautiniais susitarimais, tarptautinės teisės normomis. Kiekvienas istorijos paragrafas ir skyrius pasibaigia vienokiu ar kitokiu apibendrinimu, išvada ar išvadomis. Šie apibendrinimai – lyg savotiškas vieno ar kito pavadinimo patvirtinimas.

Kadangi studija skirta daugiausia studentams, jaunimui, autorius nepamiršo ir jaunimo veiklos. Analizuojant Lietuvos padėtį carizmo metais minima 200 narių turėjusi Lietuvos jaunimo brolybės sąjunga, aprašoma Lietuvos vaikų, moksleivių pabėgėlių nuo fronto padėtis Rusijoje, lietuvių studentų veikla Šveicarijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto moksleivių padėtis, Pirmosios Lietuvos Respublikos jaunosios rašytojų kartos kūrybos savitumas, sovietmečio laikų LKP talkininko – komjaunimo funkcijos, jaunimo vengimas tarnauti sovietų armijoje, aptariamas jaunimo įnašas į Lietuvos rezistencijos judėjimą ir kt. Tačiau jaunimo, moksleivių, studentų veiklai studijoje, atsižvelgiant į jos paskirtį, galima buvo skirti daugiau dėmesio. Knygnešių ir vargo mokyklos gadynė neatsiejama nuo lietuvių moterų aktyvios veiklos, todėl tarp daraktorių norėjosi perskaityti ir bent vieną kitą moters pavardę. Dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio darbų vertinimą norėjosi matyti ryškiau nusakomame tarptautiniame to meto dailės fone. Nepamirština okupacijų pasekmė – Lietuvos „dvarų valymas“ po 1831, 1863 m. sukilimų bei vėlesnių okupacijų ir kultūros vertybių išgabenimas iš Lietuvos, kurių susigrąžinimas neišspręstas iki šiandien. Rašant apie Užnemunės ūkininkų streiką netikslinga nutylėti LKP inspiruojančio vaidmens.

Tokių ir panašių pastabų, pasiūlymų, pageidavimų galima būtų pateikti ir daugiau, bet, suprantama, jų fiksavimą ribojo knygos apimtis. Būtų netikslinga šią studiją leisti dviem tomais, kaip kad daro kai kurie mokyklinių vadovėlių autoriai, tačiau kai kurias solidžių istorijos monografijų mintis, vertinimus ir tos pačios knygos apimtyje dar galima buvo pateikti.

Istoriko Arūno Gumuliausko studija „Lietuvos istorija (1795–2009 m.)“ – reikšmingas indėlis į plačiajam skaitytojų ratui (studentams, mokytojams, moksleiviams ir visiems savo tautos ir valstybės istorija besidomintiems skaitytojams) skirtą mokslinius darbus apibendrinančių knygų leidybą. Tai vadovėlis, parankinė knyga apie dviejų paskutiniųjų šimtmečių šalies istorijos raidos vaizdą, išryškinanti pagrindinius jos politinio gyvenimo laikotarpius ir jiems būdingus įvykius, reiškinius ir procesus, koncentruota XIX–XX a. Lietuvos istorijos panorama, skatinanti plačiau ja domėtis, gilintis, studijuoti, nepaklysti jos labirintuose.