„Istorija“. Mokslo darbai. 82 tomas
Romualdas GRIGAS. Lietuvos tūkstantmetis: raidos dramatizmas. II. Negatyvūs kokybiniai virsmai ir jų istoriosofinė interpretacija
Spausdinti

Anotacija. Šis straipsnis – sumanytos istoriosofinio pobūdžio apybraižos antroji dalis (pirmoji buvo skirta lietuvių etnoso (tautos) ir jo pagrindu sukurtos valstybės pozityvių kokybinių virsmų apžvalgai). Šioje dalyje dėmesys koncentruojamas į tuos socialinės bei politinės organizacijos pokyčius (kokybinius virsmus), kurie, autoriaus nuomone, priskirtini prie esminių pralaimėjimų, lėmusių kadaise iškilaus, galingo etnoso ir jo išimtinėmis pastangomis sukurtos valstybės etnopolitinę, etnokultūrinę deformaciją ir net nunykimą. Autorius savo įžvalgas riboja atrinkdamas aštuonis istorinės raidos fragmentus-akcentus. Jie, kaip ir pirmoje apybraižos dalyje, taip pat yra interpretuojami socialinės organizacijos bei socialinės antropologijos kontekste. Autorius mano, jog tokio akcentų skaičiaus pakanka, kad būtų esminiais, susistemintais kontūrais atskleistas lietuvių etnoso (tautos) ir valstybingumo negatyvaus pobūdžio istorinių pokyčių vaizdas. Apybraižoje „atsiradusi“ kritinių įžvalgų (interpretacijų) persvara „negatyvui“ pateisinama šiuolaikinio lietuviškojo pasaulio realybe, pakankamai dramatiškomis jos trajektorijomis...

Prasminiai žodžiai: socialinė organizacija, praradimai, etnosas, tauta, valstybė, prigimtinė gamtojauta, kokybiniai virsmai.

Abstract. This article is the second part of a study which carries a historiosophic character; the first one was devoted to the review of the positive aspects of the Lithuanian ethnos (nation) and the state’s qualitative transformations. In this part the focus is on those qualitative changes of social and political organization which, in the author’s opinion, could be attributed to essential losses; these transformations caused once prominent and powerful ethnos and by its heroic efforts established state’s ethno-political and ethno-cultural deformation or even its decay. The author’s insights are focused on eight fragments-accents of historical development. They, similar to the ones in the first part, are interpreted in the context of social organization and social anthropology. Also, the author claims that this number of aspects is sufficient to display, in essential and systematized contours, the picture of negative transformations in the Lithuanian ethnos and its statehood.

The predominance of negative insights (interpretations) can be justified by the reality of present-day Lithuania’s world and its dramatic trajectories.

Key words: social organization, losses, ethnos, nation, state, nature-oriented culture, qualitative transformations.


Įvadinės
pastabos

Kalbėti apie „negatyvą“, apie etnoso (tautos) ir jo pagrindu sukurtos valstybės deformacijas yra nelengvas uždavinys netgi žvelgiant tik iš profesionalios minties plėtojimo pozicijų. Bet tas sunkumas padidėja dar ir dėl tos priežasties, kad paliečiamas paties autoriaus neužgesęs prigimtinis kodas (nuo jo laisvesni gal tik tie, kurie buvo ugdomi ir susiformavo kaip asmenybės virtualiajame, t. y. supermoderniame, „antriniais“ simboliais ir tarpininkais sukonstruotame pasaulyje). Nesusilaikau šiuo atveju nepasirėmęs ir nepacitavęs panašią kančią išgyvenančio poeto ir literatūros mokslininko Algimanto Bučio. „Baltijos kraštų pagonių žudynės XIII a. kryžiaus karuose vis dar šaukiasi iš užmaršties gūdumos visų dorų krikščionių ir Romos katalikų bažnyčios atgailos [...]. Tačiau priminti amžiams išnykusių baltų tautų ir genčių genocidą ir atgailos dėl jų kančių šventą būtinybę nūnai galime tik mes – gyvi išlikę baltai: latviai ir lietuviai, ir visi, kas jaučiasi esą prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių, nadruvių, lybių, latgalių palikuonys“ [2, 363]. Šiuo atveju noriu priminti skaitytojui kažkodėl mūsuose „kukliai užmirštą“, bet Magdeburgo analuose užfiksuotą faktą, kuris neabejotinai turėjo gana didelę įtaką mūsų protėvių socialinės organizacijos esminiams pokyčiams, įprastos, dvasinės kultūros principais grįstos gyvensenos militarizavimui. Minėtuose analuose rašoma, jog 1147 metais krikščioniškoji Europa – jeigu tikėtume anų laikų metraštininkais– suorganizavusi apie ketvirtį milijono karių (!) ... „ išėjo prieš gyvenančius Šiaurės pusėje pagonis, kad juos palenktų į krikščionių tikėjimą arba, Dievo padedami, visiškai sunaikintų“ [1, 195]. Vakariniai baltai, nors ir užleisdami dalį savo žemių, kurį laiką dar atsilaikė pridengdami šiauriau gyvenančius savo kraujo giminaičius. O jei dar prisiminsime polonizuotos katalikų bažnyčios ir jos skiepyto nepakantumo „pagonybei“ laikus? Ypač XVII–XVIII amžių, kai laužuose buvo deginami gyvi žmonės, iš inercijos ar per „neapsižiūrėjimą“ tęsę gamtojautos gyvensenos tradicijas? O pagaliau to paties laikotarpio nuolatiniai karai, badmečiai ir ištisas apskritis nuo gyventojų „apvalantys“ marai? Šitokiame štai natūralių ir išprovokuotų genocidų fone netgi bolševikmetis tampa istoriškai „geriau suvokiamas“... Kalbu taip (gal papiktindamas ir skaitytoją) dėl to, kad ir po Nepriklausomybės atkūrimo užsilikusio bolševikinio genocido šleifo, rodos, niekas per daug ir „netramdė“. Liko ir savo šaknis suleidęs kosmopolitizmas, ir suaižėjęs bendruomeniškumas, ir sveiką protą stingdantis dorovinės kultūros nuosmukis, ir politinis makiavelizmas ir t. t. Naujoji atgimusios Lietuvos valdžia anaiptol deramai nepalaikė sveikųjų tautos jėgų, bandžiusių (ir vis dar tebebandančių) bylinėtis prieš minėtąsias, gal tik savo konkretų pavidalą keičiančias negatyviosios socialinės organizacijos trajektorijas.

Šiandieninėje Lietuvoje randasi nemažai manančių (ypač politikų bei verslininkų sluoksniuose), jog tautos istoriją reikia palikti istorijai ir istorikams. Kad tikslinga galvoti vien apie dabartį bei ateitį... Vertinkime principingai: akivaizdu, kad tokia pozicija yra absorbavusi anas negatyvias, tautos ir valstybės nunykimą lėmusias trajektorijas. Be savo šaknų nuoširdaus ir kritiško žinojimo bei vertinimo, žmonių, jų organizuotų grupių ir net pačios valstybės veiksmai praranda privalomo tvarumo tęstinumą ir, žinoma, socialinį politinį stabilumą. Nunyksta giluminės, prigimtinės, visus socialinius segmentus įtvirtinančios, juos „susikalbėti“ įgalinančios, juos vienijančios šaknys.

Esminiai tūkstantmečio praradimai

Pirmasis praradimų akcentas

Jį drįstume įvardinti kaip apkrikščionintos mindauginės valstybės statuso (ypač Vakarų Europos akyse) praradimą.

Mes išugdyti didžiuotis karaliumi Mindaugu – vieninteliu pagal Europos standartus pripažintu Lietuvos karaliumi. Kaip žinome, gana sunkiomis aplinkybėmis ir drastiškomis priemonėmis Mindaugas griežčiau centralizavo greičiausiai iki jo jau egzistavusią lietuviais vadinto etnoso valstybę. Nors ir labai skurdūs šaltiniai, bet iš jų prasiveržia bylojimas apie į autoritarizmą linkusį Mindaugo būdą (kuris to laiko lietuvių vadams nebuvo toks ryškus). Visa tai galėjo turėti nemenką įtaką burtis jo priešininkams, pakurstant ir „neutralus“ dėl to, kad Mindaugas yra išdavęs protėvių tradicijas ir tikėjimą. Betgi šaltiniai taip pat teigia, jog Mindaugas bandęs laviruoti: grįžęs prie senųjų papročių; netgi atsišaukė į žemaičių (paties Mindaugo užrašytų ordinui) kunigaikščio Vykinto prašymą suteikti karinę pagalbą karui su kryžiuočiais. Taigi, labiau manytina, kad Mindaugo krikštas buvo tik diplomatinis ėjimas. O jo atsiribojimą nuo Romos bažnyčios krikščioniškosios ideologemos galėtume suprasti ne tik kaip atsaką į kryžiuočių vykdytą prūsų tautos kultūrinį ir demografinį genocidą, nukreiptą jau ir į žemaičių pusę, bet ir į panašų jotvingių naikinimą (ypač įsidėmėtini 1264 metai!), vykdytą mozūrų, lenkų ir jiems į pagalbą atėjusių kitų krikščioniškų šalių rankomis.

Valstybių organizavimosi ir organizavimo standartai tuometinėje Europoje, ypač katalikiškajame jos flange, buvo gana griežti (tokio griežtumo tąsą regime ir šiandieninėje Europos Sąjungoje). Jų pažeidimas reikšdavo atvirą ir ekonominį, ir politinį, ir net militaristinį konfliktą. Po Mindaugo Lietuva atsidūrė būtent tokio konflikto glėbyje... Mindaugo karūnos dėka suburta lietuvių genčių valstybė-karalystė po Mindaugo žūties prarado politinę pusiausvyrą, atsidūrė būsenoje, artimoje entropijai, t. y. sistemos ardai.

Šiandien vargu ar įmanoma objektyviai pasverti visas aplinkybes, ne tik vertusias Mindaugą skubėti dėl krikšto ir karūnavimosi, bet ir dėl to, kad apie save nesugebėjo suburti gausesnio kilmingųjų būrio (dabar sakytume – savos politinės partijos), tegu ir fiktyviai, bet pasisakančio už valstybės krikščionišką iškabą. Atsargiai galėtume spėti: gal ne tik Mindaugui trūko gilesnio laviravimo, bet ir jo aplinkai (tarp jų ir žyniams) stigo strateginio supratimo apie pasikeitusį pasaulį ir jėgų santykį. Krikščionybę priėmus (tegu ir formaliai) derėjo visiems mąstyti apie tai, kaip prie jos adaptuotis ir kartu, kiek tai buvo įmanoma, išsaugoti baltų-lietuvių dvasinės kultūros tradicijas.

Betgi vėl... To meto išminties stygių greičiausiai lėmė ne tik principinė ištikimybė prigimtinei kultūrai, bet ir įvykių sparta, aiškus konfliktas, įsižiebęs tarp Romos ir Konstantinopolio atstovaujamų krikščionybės (nešančios savyje savitą globalizmo ideologiją) atmainų, kurių kryžkelėje ir buvo atsidūrusi Lietuva.

Su karaliaus Mindaugo žūtimi Lietuva iš Vakarų Europos evoliucinio kelio buvo ne tik pašalinta mažiausiai 150 metų! Etninė lietuvių tauta pateko į užsitęsusį karą su gerai organizuotais, šlovės ir turtų ištroškusiais vos ne visos Europos riteriais ir prie jų prisišliejusiais, krikščionybę demonstravusiais avantiūristais. Šitos kovos ir savo pačios ekspansijos į Rytus „dėka“ Lietuva net ir po krikščionybės priėmimo, ko gero, lengviau pasuko į paveldėtos turtingos dvasinės kultūros nuvertinimo ir net savęs naikinimo kelią.

Nors galėjo tapti viena iš iškiliausių, savo kultūra įdomiausių tautų ir valstybių Europoje, Lietuva jau nuo Mindaugo žūties tokį šansą (kaip rodo visa vėlesnioji istorija) prarado amžiams...

Antrasis praradimų akcentas

Pratęsiant pirmojo akcento interpretaciją, šį galima būtų sieti su nuo seno šaknis suleidusiu tautinės valstybinės ideologijos stygiumi (kurį ir šiandien akivaizdžiai išgyvename).

Karaliaus Mindaugo nužudymą tebegaubia mįslių mįslė. Jeigu tuo buvo norėta atsiskaityti už protėvių tikėjimo išdavystę, tai jau nebuvo už ką. Paskutiniuosius metus karalius ne tik ginklu rėmė (žemaičių atvejis), bet ir visa savo elgsena demonstravo pagarbą protėvių gyvensenos principams. Jeigu buvo kerštauta už atsiribojimą nuo krikščionybės, tai kodėl vienas iš sąmokslo vadovų – kunigaikštis Daumantas – su daugeliu kitų iš Tėvynės į Pskovą pasitraukusių šeimų patys priėmė krikščionybę, tik kitokios atmainos. Taigi lieka dar ir toks interpretacijos variantas... Ko gero, tuometinio lietuvių kilmingųjų luomo dalis vis dėlto suprato krikščionybės neišvengiamybę. Bet pasibaisėję kryžiuočių elgesiu su prūsais (ir jotvingiais) buvo linkę rinktis bizantiškąją jos atmainą, tais laikais rodančią didesnį taikingumą ir ryškiau pabrėžusią Kristaus tikėjimo dvasinius principus. Pastarąjį hipotetinį teiginį papildo gyvu likusio Mindaugo vyriausiojo sūnaus, stačiatikių vienuolyno (netoli Naugarduko) įkūrėjo Vaišvilko (Vaišelgos), atsisakymas teisėtai (dinastijos tęstinumo pagrindu) pretenduoti į savo tėvo karaliaus karūną. Valstybės vadovo sostą jis sutikęs užleisti savo svainiui – Haličo kunigaikščiui Švarnui. Taigi, tikėtina, kad prie karaliaus nužudymo prisidėjo ir ta aplinkybė, jog rytinėje Lietuvos dalyje, o ir toliau į rytus bei pietryčius driekėsi žemės, kurių gyventojai, nors ir vadinti slavais, savo prigimtyje tebenešiojo bendrų mūsų protėvių prigimtinės kultūros elementą. O jų valdovai nuo pat pradžios buvo linkę žiūrėti į vakarines baltų (žinoma – ir į senųjų lietuvių) žemes kaip į „teisėtą kąsnį“, kurį privalu pasiimti. Atidžiau įsižiūrėkime į šv. Kristoforą, besiramstantį dvigubu kryžiumi ir nešantį kūdikėlį Jėzų, kuris rankytėje laiko gaublį, paženklintą kryžiumi... Gal šitas simbolis mums pasako daugiau, negu iki šiol apie jį kalbėta? Gal jis būtent patvirtina tam tikrą bizantiškosios, suslavintos krikščionybės ne tik siekį, bet ir pergalę tuometinėje lietuvių valstybėje.

Po Mindaugo mirties prasidėjusi sumaištis savo kontūrais priminė pilietinį karą, inspiruotą trijų ideologijų: stačiatikybės, katalikybės ir „pagonybės“. O kartu – ir ideologinį blaškymąsi, panašų į kompaso rodyklę stiprių magnetinių laukų sankirtoje. Ginkluotas konfliktas tarp surusintos stačiatikybės ir polonizuotos katalikybės (ir šitaip tarp jų padalintos lietuvių aukštuomenės) dar ne kartą įsiliepsnos Lietuvoje, lyg ir nuošalėje palikdamas „pagonybės bacilomis“ užsikrėtusią valstietiją. Kartu su ja į nuošalę buvo nustumta ir baltų-lietuvių prigimtinė kultūra, taip ir nesuvaidinusi unikalesnio vaidmens formuojant valstybingumo ideologiją, tautinį jos kryptingumą.

Seniesiems lietuviams buvo būdinga tolerancija kitoniškumui, įvairioms religinėms pažiūroms. Bet, kaip parodė istorija, šis kilnus bruožas tapo vienu iš pamatinių lietuvių tautos nunykimo priežasčių. Palyginimui prisiminkime: su kokiu šiuolaikiniam protui nesuvokiamu vienakrypčiu religiniu fanatizmu buvo apsiginklavę kryžiuočiai! Tuometinė bažnyčia ir jos sukarintos brolijos siekė ir kitko – pasaulietinio viešpatavimo ir materialinės naudos. Pasinaudodama stačiatikybe kūrėsi ir plėtėsi galinga Maskvos valstybė! Čia pat, pašonėje, savo ekspansines užmačias baltiškų, lietuviškų teritorijų ir jų gyventojų atžvilgiu rodė katalikų bažnyčios pagrindu suburta Lenkija.

Mūsų protėviai sukūrė imperiją nuo jūrų iki jūrų, bet, regis, nesumąstė tokios ideologijos kaip tolerancija ir prisitaikymas prie vietinių (savo prigimtimi artimų) kultūrų. „Valdant lietuviams, rytų slavų žemės išsaugojo savo politinį elitą, visuomenės struktūrą, įstatymus, stačiatikių tikėjimą ir kalbą“ – teigiama ir fundamentaliame ukrainiečių autoriaus veikale [4, 47]. Maža to, slavų raštas ir kalba tapo lietuvių imperiją palaikančiomis kultūrinėmis ir politinėmis struktūromis. Mišrios vedybos tapo valdymo principu. Tolerancija, prisitaikymas prie vietinių gyventojų, aiškesnės (kietesnės) savos ideologijos neturėjimas tapo itin akivaizdus Vytauto laikais, kai imperijoje lietuvių etninės žemės, anot K. Pakšto, tesudarė vos 11%, o lietuviai – 23% visų gyventojų [8]. Teigiama, kad to meto valstybės politikoje dominavo lietuvių valia. Čia pat tikslindami galime formuluoti dar ir tokį klausimą: kokių lietuvių – etninių ar tų, kurie apskritai sudarė tuo metu litvinais vadintą politinę naciją? Gal turėkime drąsos ir nors hipotetiškai pripažinkime tą faktą, kad vadinamieji litvinai į LDK galėjo žiūrėti kaip į savo – buvusios Kijevo Rusios (nepraradusios baltiškumo elementų) – atsinaujinusį variantą.

Kita vertus, puikiai žinome, kas lemia tautos tvarumą ir jos tęstinumą. Tai ne vien ekonomika ar ja grindžiama karinė galia. Tai, visų pirma, savos kalbos ir paprotinės kultūros praktikavimas; tai savasties bruožų, tarp jų ir savitesnio mąstymo (praktinės filosofijos), išsaugojimas ir tęstinumas; tai ir materializuotos kultūros paminklų saugojimas ir t. t. Jeigu viso to nepaisoma – nėra ir tapatybės tęstinumą, tautos ir valstybės integralumą užtikrinančios strategijos. O jeigu jos nėra, socialinę erdvę vienais ar kitais būdais užkariauja svetimųjų ekspansinės užmačios ir rinkos, verslo diktatas.

Taip ir atsitiko.

Trečiasis praradimų akcentas

Esama pagrindo jį formuluoti kaip tiesioginio ryšio su Romos bažnyčios kurija, t.y. bažnyčios provincijos statuso neįgijimą ir pastoracinės, t.y. krikščionybės skleidimo Lietuvoje, misijos perdavimą Lenkijai ilgiems amžiams...

Manytina, kad Romos bažnyčia kai ko pasimokė iš lietuvių karaliaus Mindaugo ideologinio nenuoseklumo, jo nužudymo aplinkybių, bizantiškojo sparno veržimosi, Lietuvos sugrįžimo į „pagonybę“, žemaičių „kietakaktiško“ būdo bei jų karingumo. Ko gero, pasimokė ir iš didžiojo kunigaikščio stačiatikio Algirdo orientacijos į Rytus, iš jo laidojimo pagal senuosius baltų papročius. Romos kurijai buvo nesuprantama ir Vytenio pastanga suartėti su krikščioniškuoju pasauliu, ir ypač plačia humanistine konvergencija (suartėjimo su Romos bažnyčia) alsuojanti Gedimino koncepcija. Kurija kategoriškai laikėsi tik savo nuostatos dalindama ordinams dar neužkariautas ir nuo „pagonybės“ neapvalytas žemes. Jotvingiai, sūduviai ir prūsai žuvo ne tik gindami savo tikėjimą ir gyvenimo būdą, bet ir laisvę! Dešimtinės mokėjimas bažnyčiai jiems buvo neįprastas. Lietuviams, o ypač žemaičiams, taip pat nepatiko tokia antihumanistinė (šių laikų žodžiais tariant) Romos kurijos politika.

Privalu čia pat pastebėti, kad „pagoniškų“ žemių užkariavimas prasidėdavo nuo vietinių kilmingųjų pritraukimo savo pusėn. Šalia atėjūnų jie gaudavo visas teises, o žemesnieji jų gentainiai būdavo paverčiami (tiek atėjūnų, tiek savųjų rankomis) beteisiais arba mažateisiais valdiniais, kuriems netgi buvo draudžiama giedoti savo giesmes-dainas, klausytis savųjų žynių, žiniuonių, pasakotojų, kanklininkų – to meto bardų ir visų tų, kurie užsispyrusiai puoselėjo istorinę atmintį, papročių tęstinumą, tarp jų ir amžių išbandymus atlaikiusią liaudies mediciną.

Taigi, švelniausias, labiau civilizuotas apaštalavimo Lietuvoje variantas, užsispyrėlių „pagonių“ į tikrąjį tikėjimą atvertimo būdas galėjo būti ne godumu ir kraujo muštynėmis sirgę kryžiuočiai, o seniai apsikrikštijusi ir nuo senesnių laikų baltų kraujo injekciją gavusi Lenkija. Ji geriausiai tiko krikščionybės diegimo misijai Lietuvoje. Juolab kad ir pati Lietuva rodė jai savo atvirumą. Krėvos unija (1385 m.) buvo ne tik personalinė abiejų valstybių sąjunga. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila ta sutartimi įsipareigojo lenkams, kad lietuviai būtent su jų pagalba (tarp jų ir ginkluota) bus krikštijami ir tik su jų pagalba bus plečiamas bažnyčių ir vienuolynų tinklas. Kas iš to vėlesniais amžiais išėjo – visi žinome. Net Vytautas savo galybe nebeįstengė (o gal ir nebandė!) atstatyti Lietuvos katalikų bažnyčios provincijos statuso, ką savo laiku buvo lyg ir išsiderėjęs karalius Mindaugas. Jau nekalbant apie lenkų nepraleistą karaliaus karūną (beje, tyliai pritariant popiežiui Martynui V). Tiesa, imperatorius Zigmantas Liuksenburgietis buvo nuoseklus ir su karine ekspedicija antrąjį karūnos variantą vis dėlto atgabeno, bet Vytautas jos nesulaukęs mirė [6, 66]...

Net ir po Žalgirio mūšio Vytautas, greičiausiai spaudžiamas lenkų (ir juos palaikančio popiežiaus), į Lietuvos valstybę neįjungė skalvių, nadruvių, lamatiečių, kurie kalbėjo ta pačia lietuvių kalba ar jos tarmėmis, nes tų žemių valdiniai užsispyrusiai dar tebepraktikavo nuo senolių paveldėtą dvasinio gyvenimo būdą. Be to, jų prijungimas būtų labai sustiprinęs ir pačią lietuvių lietuvybę! Ko gero, dėl panašių priežasčių, tai yra užsispyrusio būdo, žemaičiai Vytauto laikais be didesnio politinio skausmo buvo paversti „mainoma moneta“, „koziriuojama korta“...

Lietuvai neatgavus katalikų bažnyčios provincijos statuso, tęsėsi ir darėsi vis klampesnė lietuvių tautos (ir jos kurtos valstybės) praradimų grandinė. Suprantama, kartu buvo sustiprintas baltiškosios kultūros, jos partikuliaraus paveldo nunykimas.

Ketvirtasis praradimų akcentas

Jį įmanu įvardinti kaip savo giluminiais, dar toli iki Kristaus gimimo susiklosčiusiais klodais labai turtingos baltų pasaulėjautos, pasaulėžiūros (kaip susisteminto dvasinės kultūros lobyno) praradimą.

Beje, šis akcentas tarsi prieštarauja vienam iš mano įvardytų tūkstantmečio laimėjimų, kurį esu aprašęs ankstesniame tos pačios kritinės apybraižos straipsnyje [2]. Pasiaiškinimas čia paprastas: socialiniam pasauliui, jo reiškiniams būdingas dualumas. Tame pačiame reiškinyje mes galime surasti ir teigiama, ir neigiama. Ten kalbėjau apie stebuklingu būdu užsilikusias lietuvių unikalios prigimtinės kultūros skeveldras. Čia gi kalbu apie fundamentinio pobūdžio praradimus.

Pasinaudokime tolerancijos principu ir atviriau išsiaiškinkime: kurgi slypi iš esmės antagonistinio senųjų lietuvių, LDK konflikto su krikščioniškąja Europa esmė? Aš priklausau tiems, kurie pasikliauna lietuvių valdovo – nekarūnuoto, bet tikrojo karaliaus Gedimino – žodžiais. Prisiminkime, ką jis yra rašęs popiežiui. Rusai Dievą tikį pagal savo papročius, vokiečiai ir lenkai – pagal savo papročius, o lietuviai taip pat tikį tą patį Dievą, tik irgi pagal savo papročius. Pasakyta labai aiškiai: Dievo tikėjimo būdą lemia ir protėvių paveldėta kultūra. O gal Gediminas veidmainiavo įtikinėdamas popiežių, kad jis pats ir jo tėvynainiai suvokia ir pripažįsta vienatinį Dievą? Netikėti juo neturime pagrindo. Todėl į šį klausimą pažiūrėkime atidesniu žvilgsniu.

Ačiū Dievui, mūsų žodyne išliko tokie vardai, kaip antai: Praamžis, Pradžiapatis, Prakurimas, Dieveriks, Sotvaras – Sutvėrėjas, Visagalis, Viešpats, Žvaigždikis, Aukštojas ir kt. Turime pagrindo vertinti juos būtent kaip vienatinio Dievo vardo atsikartojimus – eufemizmus. Vargu, ar turėtų kelti abejonių tai, kad mūsų protėviai jau senų senovėje suvokė ir Visatą-Pasaulį (visa tai!), Kosminę erdvę ir tos erdvės Absoliutą – Dvasią, t. y. Visagalį kūrėją. Bet Jam (skirtingai nuo judėjų) nedrįso suteikti žmogiškųjų bruožų. Ir nenužemino Jo iki grėsmingo stebėtojo ir negailestingo teisėjo ar net kerštautojo. O iš kur dievų gausa – paklausite? Jie atstovavo atskiroms gamtos jėgoms, reiškiniams ir net elementams. Eiliniam žmogui taip suvokti Pasaulį buvo paprasčiau, kartu „nepametant iš akių“ Jo sudėtingumo, Kūrėjo kūrinijos visumos. Tačiau praradus savų išminčių ir žynių luomą, tie elementai tapo suabsoliutinti, „išsibarstę“, praradę turėtas tarpusavio sąsajas ir pamatą. Darni kosmologinė sistema subyrėjo. Savaime aišku, jog prie tos sistemos subyrėjimo, nuvertėjimo ir supaprastinimo pasidarbavo ir krikščionybės, ir germanizacijos, ir slavizacijos adeptai. Ir, žinoma, objektyvus, nuo tautos valios mažai priklausomas bendras švietimo bei urbanizacijos procesas.

Visa, kas nekrikščioniška, buvo privalu suniekinti, suprimityvinti – šitaip elgiantis buvo (ir yra) lengviau sugriauti seną ir statyti naują (šiandien taip ar panašiai elgiasi vadinamieji multikultūrininkai, ignoruojantys ne tik tautinę tapatybę, kultūrų įvairovę, bet ir valstybių sienas, kaip anų reiškinių garantą).

Mūsų protėviai kasdien bendravo su Visagaliu. Kaip? Žinoma, tik ne maldomis. O gerbimu viso to, ką regėjo Gamtoje: griaustinį, ugnį, vandenį, žemę, ąžuolus... Būtent per tai, per kūriniją, jie suvokdavo patį Kūrėją ir jo galias. Svarbesnį Gamtos virsmą švęsdavo drauge, džiaugsmingai, ritminiu šokiu ir ritmine improvizuota giesme. Net ir darbai buvo atliekami taip, lyg būtų apeiga, pateisinanti „įsibrovimą“ į Visagalio kūrinijos veiksmą.

Kaime turiu sodybą. Džiaugiuosi, jei kieme, darže ar sode aptinku rupūžę. Tai savaip protaujantis, vabzdžiais mintantis roplys. Pjaudamas žolę ją perkeliu į saugią vietą... Pagal anų (ir nesenų) laikų krikščionybės kriterijus dėl tokio elgesio, ko gero, aš priskirtinas tiems, kurie tebenešioja pagonybės užkratą...

Net ir iš to, kas pas mus, lietuvius, dar yra nuo seno išlikę, nesunku suprasti, kad tokios egzistencinės sąvokos, arba priešpriešos, kaip antai: Šviesa ir Tamsa, Gyvybė ir Mirtis, Dangus ir Žemė, Gėris ir Blogis, Dievas ir Velnias, Darbas ir Tinginystė ir t. t., krikščioniškajame ir gamtojautos („pagoniškajame“) pasauliuose buvo suvokiamos labai skirtingai. Manytina, kad vertėjai šių priešpriešų aiškinimą gerokai supainiodavo, kartu apsunkindavo ir skirtingų kultūrų supratimą, jų suartėjimą.

Krikščionybės pamatinės šaknys, anot šv. Pauliaus, – judaizme, kurio reformatoriumi buvo Kristus. Bet judaizmo pamatai išliko. Kas jiems buvo būdingiausia? Tai buvo urbanistinės civilizacijos, kurios įsčiose formavosi pati Izraelio tauta, pasaulėžiūra ir ideologija. Anot G. Hegelio, visai priešinga gamtojautai. Su ta ideologija krikščionybė perėmė ir neigiamą požiūrį į gamtojautą. Pastarasis reiškinys ir judėjams, ir krikščionybei buvo tapatus barbarybei. Belieka pridurti, kad linijinis (baigtinis) laiko suvokimas, veikiamas urbanistinės ideologijos, tiesiogiai ir nesutaikomai konfliktavo su cikliniu (amžinai atsikartojančiu ritmu) laiku.

Turime pripažinti: įvyko didysis nesusipratimas! Vietoj Kristaus skelbtos Meilės Religijos tuometinė krikščionybė tapo anų laikų globalizmo ginklu. Kas tai ideologijai nepakluso – privalėjo būti sunaikintas arba paverstas nuolankiu valdiniu. Lietuvių aukštesnysis luomas, pasimokęs dar ir iš prūsų tragedijos, tą puikiai suprato ir apsisprendė, kaip elgtis. O štai liaudis – ne. Nes ji krikščionybėje neįžvelgė privalumų. Nesuprato ir modernizacijos. Jiems atleistina – jie nebuvo valstybininkai tikrąja to žodžio prasme.

Taip buvo prarastas dar vienas pamatinis etnogenezės, gal teisingiau, aiškiau tariant, tautos kūrimo, mechanizmas. O kartu iš Europos kultūros praktikos buvo „pašalintas“ visas baltų kultūrinės civilizacijos paveldas, jo sistema. Plačiau buvo atverti vartai ir tautos irimui...

Penktasis praradimų akcentas

Šiuo atveju atskirai kalbėsime apie lietuvių tautos kilmingųjų luomo atsiribojimą nuo tautos kamieno ir vos ne totalinį jų nutautėjimą.

Susisteminta išmintis, protėvių pasaulėžiūros principai bei pamatiniai teiginiai ir, žinoma, jų įgyvendinimo praktika visais laikais ir visose civilizacijose buvo išimtinė, tradicinės kultūros nulemta aukštesniojo (kilmingųjų) luomo ir teisė, ir pareiga. Šiuo požiūriu istorija lietuvių tautą, jos kamieną itin dramatiškai traumavo. Lietuvių aukštoji kultūra ne tik tolo nuo savo „valdinių“, bet ir ėmė su jais konfrontuoti. Neatsitiktinai atsirado netgi „chamo“ prielipa žemesniosios, t.y. valstiečių, kultūros atstovams...

Aiškumo dėlei vėlgi prisiminkime prūsų tragediją. Ši tauta sparčiai nunyko dar ir dėl tos priežasties, jog jų kilmingieji, priėmę krikščionybę ir įsipareigoję globoti kryžiuočių įpirštą katalikų bažnyčią, mainais už tai išsaugodavo visas savo teises ir padėtį. Panašūs procesai vyko ir Lietuvoje. Kartu su nutautėjusiu kilmingųjų luomu, tarsi su prikabintu akmeniu, negrįžtamai į praeitį nugrimzdo baltų – senųjų lietuvių – dvasinės kultūros ir pasaulėžiūros lobiai. Bet tiesos dėlei reikia pripažinti, kad daug ką iš tų lobių iki naujųjų amžių vis dėlto išsaugojo ne tik žemesniųjų luomas, bet ir smulkioji bajorija, gyvenusi to luomo apsuptyje.

Skirtingai nuo prūsų, Lietuvoje veikė dar ir kitas kilmingųjų atitrūkimo nuo etninės tautos, nuo prigimtinės kultūros mechanizmas. Išsiplėtus imperinės valstybės žemėms, jos gyventojus buvo įmanu valdyti ne tik pasitelkus įprastus valdžios svertus ir ne tik prisitaikant prie stačiatikybės. Valdymo ir dinastijų išsaugojimo interesai reikalavo plačiai praktikuoti mišrias vedybas. Tiesa, tai buvo sena visų valdančiųjų tradicija, bet lietuvių tautai, atsidūrusiai įvairių įtakų sankirtoje, ji buvo ypač nuostolinga. Iš valstybinių reikalų tvarkymo buvo išstumta ne tik kalba. Ilgainiui valdančiųjų luomas ėmė gėdytis savųjų, žemesnio luomo, gentainių, tebepraktikavusių gamtojautos kultūros elementus, t. y. „pagonybę“. XVII–XVIII šimtmečiai Lietuvoje, be kitų nelaimių (nuolatinių karų, bado ir maro), buvo paženklinti gausiais raganų ir raganių deginimo laužais. Užtekdavo eilinio įskundimo ar įtarimo, kad asmuo praktikuoja kažkokius „slaptažodžius – burtus“. Ir jis buvo sugaunamas, kankinamas keletą parų, kol išgaudavo iš jo ne tik prisipažinimą apie „santykį su nelabuoju“, bet ir su kuo yra arčiau iš savo sodiečių bendravęs. „Marikė Adomaitė išgirdusi, kad ji ragana, buvo pabėgusi į Varnius, bet ponas Butvila ją pagavo ir atvedė į to paties dvaro teismą. Ši mergina tardoma ir kankinama prisipažino esanti ragana ir „išdavė“ net 14 žmonių “ – rašoma akad. J. Jurginio knygoje. [5, 142]. Anot J. Jurginio, kad sudeginimas už raganavimą nebūtų palaikytas savavališku nužudymu, sukviesdavo teismą iš kaimynystėje gyvenančių bajorų. Suprantama, protokolas buvo surašomas lenkų kalba.

Štai šitaip ir kitais būdais tarp etninės lietuvių tautos ir tuometinių faktinių valstybininkų plėtėsi atskirtis, priešiškumas. Tarp šių stovyklų keletą šimtmečių dialogas nesimezgė. Buvo jėgų, kurios dar ir sąmoningai tuos santykius drumstė. Lietuviai, galėję tapti iškilia Europos tauta, toliau nyko, atiduodama savo gyvybines jėgas kitiems.

Juzefo Pilsudskio, tebešlovinamo ir šiandieninėje Lenkijoje, protėviai buvo gryniausi žemaičių bajorai Giniočiai. Jų tėvonija buvo sena gyvenvietė Pilsūdas (mano uošvija!), šalia Skaudvilės. Pilsudskio (Pilsūdiškio) pavardė iš tos gyvenvietės. „Pagoniška“ Giniočio pavardė tapo nepopuliari... Nors pats Pilsudskis garsinosi, kad jo prosenelių šaknys siekia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Dausprungo dinastiją [7]. Liucijanas Želigovskis, kurį talkon pasikvietė Pilsudskis (kad užgrobtų Vilnių), irgi iš lietuvių bajorų. Ir pirmasis Lenkijos prezidentas (beje, tik savaitei praėjus po rinkimų, nušautas lenkų nacionalistų) Gabrielis Narutavičius (jo brolis Stanislovas Narutavičius, 1918-jų metų Lietuvos signataras) taip pat buvo kilęs iš žemaičių bajorų...

Toji atskirtis tarp „valdančiųjų ir valdomųjų“, kaip socialinės genetikos kodas, tapo sunkiu lietuvių tautos išbandymu ir šiais laikais. Galime tik pavydėti lenkams ir estams, kurių valdžia yra organiškiau suaugusi su tautos dvasia ir šiuolaikiniame dramatiškame pasaulyje atsakingiau atstovauja savo tautų tęstinumo interesams.

Šeštasis praradimų akcentas

Tai miestų, urbanizuoto gyvenimo bei pramoninės veiklos užleidimas kitataučiams: žydams, vokiečiams, rusams, lenkams ir kt.

Lietuvai tapus krikščioniška valstybe, sparčiau plėtojosi urbanistikos centrai (vėliau peraugę į gana tankų bažnytkaimių ir miestelių tinklą). Per juos sklido ne tik krikščionybė, bet ir turtinga Vakarų civilizacija... Savyje ji buvo akumuliavusi kadaise klestėjusių kitų civilizacijų bei kultūrų pasiekimus, perėmusi jų paveldo elementus. Tačiau jau nuo Gedimino kviestų pirklių ir amatininkų, nuo Hanzos laikų tie centrai kultūrinio mentaliteto požiūriu atstovavo ateivių savasčiai. Tarp jų ir autochtonų, t.y. vietinių gyventojų lietuvių, ilgus šimtmečius išliko užkardos. Galima sakyti, kad lietuvio prigimtyje išliko genetiškai užkoduota gamtojautos būsena, gamtojauta grindžiamas gyvenimo būdas, visai priešingas miesto gyvenimui. Vaizdžiau pasakius, etniniai lietuviai, gyvenę kaimuose, kitataučių miestiečių akyse atrodydavo tarsi žmonės, atėję iš džiunglių ir su pasitenkinimu į jas grįždavę atgal... Būtent tokia priešinga laikysena ir gyvensena iš dalies galėtume paaiškinti bei suprasti ir žydų tragediją, įvykusią Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje. Lietuviai ir žydai priklausė labai skirtingos dvasinės kultūros, jos organizavimo tradicijoms, kurios tarp savęs (išskyrus pragmatinių reikalų tvarkymą) glaudžiai nesąveikavo.

Natūralu, kad kitataučiai, apsigyvenę Lietuvos miestuose ir miesteliuose, buvo paženklinti ne tik jausminiu atitrūkimu nuo savo gimtosios žemės, bet iš dalies ir nuo savo tautos tęstinės kultūrinės tradicijos. Lenkų kilmės švietėjas Eduardas Gizevijus, XIX a. viduryje dirbęs Tilžės apylinkėse, yra pastebėjęs, kad vokiečiai, įsikūrę kaimuose, skirtingai nuo dvasingų lietuvininkų, vertino tik pragmatinius, tik materialinę naudą duodančius dalykus... Kitatautis sunkiau suvokė ir sėslumo jausmą, kuris dar ir dėka piliakalnių supylimo lietuvių gyvensenoje buvo ypač giliai įtvirtintas (šalia gamtojautos).Visa tai reiškė (ir reiškia), jog kitataučių jėgomis statyti ir plėtoti urbanistiniai centrai buvo dar ir tas užtaisas, kuris ardė lietuvių – šalies autochtonų – socialinės organizacijos struktūras, jų dvasinio gyvenimo simbolius ir tuo savaip sunkino mūsų protėvių dalyvavimą Vakarų civilizacijos vyksme. Lietuviams puoselėjant gamtojautą, lenkams, rusams ar vokiečiams buvo užleidžiama vis daugiau pozicijų, o jie savo ruožtu niekada neužmiršdavo asimiliavimo tikslų. Lietuviai, valstiečių tauta, praradę kilmingųjų sluoksnį, ilgam likę be savo vedlių, tarsi snūduriavo etnokultūrinėje, etnopolitinėje savęs izoliacijoje. Jeigu urbanistikos paveikti centrai ir jų tinklas ir „priimdavo“ lietuvių valstietį, tai šis arba pats save izoliuodavo, arba jo paties buvusi bendruomenė jį „užmiršdavo“. Etninio lietuvio gyvenimas ilgus, sunkius šimtmečius ir toliau bėgo gamtoje; dirbant tuos pačius žemdirbio darbus, kasdienybę paįvairinant kalendorinėmis (vėliau ir bažnytinėmis) šventėmis ir dainuojant tas pačias dainas. Kol neįsiveržė dramatiški, pragmatiški XX a. laikai...

Septintasis praradimų akcentas

Jam drįsčiau priskirti Vilniaus krašto slavinimą (ypač polonizaciją), nesustabdomai vykstantį ir nūdien.

Hidrografas ir etnografas grafas Konstantinas Tiškevičius, plaukdamas Nerimi žemyn, štai ką Ašmenoje dar XIX a. viduryje aptiko: „Čia jau etnografinė Lietuva, nes nuo Ašmenos upės, nuo jos natūraliosios sienos, jau ima atskirai ryškėti visi šios tautos bruožai. Tiek kalba, kurią girdime čia vartojant, tiek žmonių, o ypač moterų, rasė – viskas skiriasi nuo kaimynų krivičių (gudų – R. G.) genties. Čia moterys aukšto ūgio, daugumas šviesiaplaukės. Moterų drabužiai taip pat smarkiai skiriasi nuo mūsų (gudų – R.G.) valstietėms įprastų“ [9, 156].

Turime pripažinti objektyvią tiesą: be XIX a. (ypač nuo II-osios pusės) aktyvinamos polonizacijos, Vilniaus krašto link nuosekliai artėjo ir gudai (baltarusiai). Ryškesnė jų banga fiksuojama po XVII–XVIII a. vykusių maro epidemijų. Antrasis, ypač smarkus, antplūdis – po Antrojo pasaulinio karo. Tai bėgliai iš karo nusiaubtos Baltarusijos, užėmę į Lenkiją emigravusiųjų sodybas. Bet ne iš čia kilo pagrindinė grėsmė Vilniaus krašto kultūrinei ir politinei aneksijai.

1922 m. sausio mėnesį, lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, įvyko rinkimai į tuomet pavadintos „Vidurio Lietuvos“ Seimą. Lenkų spauda skelbė, jog rinkimuose dalyvavo 60% rinkėjų. Kaip teigia istorikas prof. Z. Kiaupa, toks procentas labai abejotinas, nes rinkimus boikotavo ne tik lietuviai ir žydai, bet ir dalis baltarusių. „Šis vienpusiškas lenkiškas seimas vasario 20 d. nutarė prisijungti prie Lenkijos – rašo minėtas istorikas. – Lenkijos seimas šį sprendimą patvirtino. Taip Vilnius, Rytų Lietuva ir pietinė Suvalkija pirmą kartą istorijoje pateko į Lenkijos valstybės sudėtį“ [6, 215]. Įdomus faktas: Vakarų didžiųjų valstybių Ambasadorių konferencija, kuri įvyko 1923 m. kovo 15 d., tam Lenkijos žingsniui pritarė, nors Lietuva ir protestavo. Kas po to buvo daroma su Vilniaus kraštu ir jo gyventojais lietuviais – gerai žinome.

Šį faktą, aprašytą istoriko prof. Z. Kiaupos, pateikiau ne šiaip sau. Anas Lenkijos Seimo sprendimas išlieka neatšauktas (nedenonsuotas). Nebent tikėtume garsiąją 1974 metų Helsinkio deklaraciją apie susiklosčiusį sienų nekeičiamumą. Betgi gerai žinome ir tos Deklaracijos nepaisymo faktų. Kelia nerimą tai, kad šiuolaikinės Lietuvos vyriausybės elgiasi taip, tarsi būtų paralyžuotos, tarsi nebyliai pritartų Lenkijai, kaip šiai „šeimininkauti“ Vilniaus krašte. Kaip vertinti jau vien vadinamosios „lenko kortos“ praktikavimą (teikia lengvatų apsilankiusiajam Lenkijoje), o iš tikrųjų – vos ne Lenkijos pilietybės suteikimą Vilniaus krašto gyventojui, panorusiam ją gauti?! Dar daugiau, šiandien niekas taip pat nedrįsta suskaičiuoti, kiek Vilniaus krašto (ir ne tik Vilniaus!) žemių jau supirkta, t.y. perėjo į mūsų kaimyno rankas.

Plačiau komentuoti šį tūkstantmečio praradimą, manau, nėra jokio reikalo.

Aštuntasis praradimų akcentas

Dramatiškiausiu vėlesnės ir vėlyviausios istorijos laikų praradimu dera pripažinti 1940 metais prasidėjusią ir pokario metais keletą dešimtmečių užsitęsusią sovietų okupaciją.

Iki jos vos per du dešimtmečius suburta, sustyguota lietuvių tautos atgimimo, jos tautinio tapatumo kultūra, išugdytas tautos ir valstybės intelektualinis elitas, šalies strateginis valstybinis kryptingumas – kas dar buvo surankiota, sustyguota – viskas buvo šluote nušluota (tai, kas po to liko, atviros visuomenės ir nereguliuojamos rinkos sąlygomis tapo kadaise egzistavusio kontinento likučiais, atskiromis nuolaužomis). Prieškario, karo ir ypač pokario represijos, užsitęsusi sovietizacija, rodos, nepagydomai įlaužė etninės lietuvių tautos stuburą. Prisiminkime vien tik kolektyvizaciją! O vėliau tarsi „politiškai neutralus“ vienkiemių ir net upelių likvidavimas (pavertimas melioracijos grioviais)... Turėti prigimtiniai saitai su gamtojautos kultūra, su pačia žeme, su gimtine buvo sujaukti arba ir visai sunaikinti. Žmogus, kaimietis, atsidūrė erdvėje, kurioje vietoje anos dvasinės kultūros tęstinumu alsavusios tradicijos jam buvo brukamos iškreiptos, žmogaus savastį, jo socialinį gyvybingumą slopinančios vertybės. Jaunąją kartą palietė tik aidas, kuris girdimas tik labai gerai įsiklausius.

Analitinė mintis nerimsta ir noromis nenoromis nuo sovietinio laikmečio reikia pereiti prie dabarties, prisiliesti prie paliktų žaizdų... Turime teisę manyti, kad prie kaimo – vėlesniųjų amžių tautos lopšio – nuvertinimo rankas pridėjo jau ir atgimusios Lietuvos valdžia. Kad tuo įsitikintum, nereikia nė akylaus žvilgsnio... Kas pirmaisiais po Nepriklausomybės atkūrimo metais kaimiečius pravardžiavo „kolchoznikais“, „runkeliais“ ir pan. (atitinkamai buvo ir elgiamasi)? Kas žemę pavertė kilnojamuoju turtu ir taip paniekino brangiausią tradiciją?...

Pakankamai akivaizdi išlieka ir iš istorijos paveldėta bendra valdžios bei verslo struktūrų atskirtis nuo savo tėvynainių. Pompastiškas proginių švenčių valstybinis šventimas vargu ar pridengia įsitvirtinusį barjerą. O jeigu atkreipsime dėmesį dar ir į aiškėjančią demografinę katastrofą, jos priežastis, įsitvirtinančią net evakuacijos (kai emigruojama jau pilnomis šeimomis) dvasią?.. Matome aiškų tautos savęs naikinimo, tautos irimo, o ne jos tvaraus tęstinumo procesą.

Apmąstydamas vėlesnius laikus, prof. Z. Kiaupa rašo: „Lietuva patyrė dvi dideles demografines krizes. XVII a. viduryje ji prarado apie 48 % gyventojų, XVIII a. pradžioje vėl neteko 35 % gyventojų! Didžiosios gyventojų krizės ištikdavo, kai sutapdavo karai, nederlius ir badas, epidemijų, dažniausiai maro, protrūkiai“ [6, 106]. Demografine krize drąsiai galima vadinti ir Antrojo pasaulinio karo bei pokario represijų pasekmes. Tačiau kažkodėl nedrįstama pripažinti, kad ir nūdienos Lietuvą jau yra ištikusi slogi, blogą nuojautą dėl tautos ateities gimdanti demografinė krizė.

Klaidinga būtų manyti, kad šiuolaikinės masinės emigracijos iš Lietuvos priežastys glūdi vien ekonominio, materialinio gyvenimo erdvėje. Nieko panašaus! Lietuvą, jos jaunąją kartą yra skaudžiai palietusi idėjinių, pasaulėžiūros vertybių krizė. Jau visas dešimtmetis, kai įvairiomis progomis organizuojami sociologiniai tyrimai atkartoja tą pačią tendenciją: trečdalis mūsų besimokančiojo, bestudijuojančiojo jaunimo linkę visam laikui emigruoti iš savo protėvių šalies. Paskutinieji metai rodo žymiai didesnį procentą.

Studijų reformos, neparemtos prasmingesnėmis patriotinio, tautinio ugdymo programomis, tokias tendencijas tik sustiprina. Mokymo įstaigos, kurios pagal savo profilį privalo ugdyti atsakingesnę elgseną, grįstą pareigos suvokimu, taip pat išmintingesnį strateginį mąstymą, nukreiptą ne tik į savo tautos vaidmens pasaulyje paieškas, bet ir gelbėjantį pačią Vakarų civilizaciją, pasilieka tarsi pusiaukelėje.

Ta proga pravartu prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į Lietuvą 1993 m. Kaip jis kreipėsi į šv. Jonų bažnyčioje susirinkusius Vilniaus ir jo krašto lenkus? „Lenkų kilmės lietuviai!..“ Popiežius turėjo ne tik lietuviškos dvasios, bet suprato elementariausią tiesą: jeigu yra Lietuvos valstybė – yra ir lietuvių politinė nacija, kurios nariai yra visi tie, kurie pripažįsta Lietuvos istoriją, gerbia pamatinę, 85 % gyventojų sudarančią lietuvių etninę tautą ir yra lojalūs Lietuvos valstybei. Mes gi šiandien iš oficialių tribūnų vadinami tik Lietuvos žmonėmis, t. y. tais, kuriems neprimenamas net politinės nacijos vardas. Tai ko stebėtis, kad jaunimas nebejaučia Tėvynės dvasios! Daugeliui iš jų Lietuva – tik geografinė, tvirtesnių administracinių bei politinių užtvarų ir interesų neturinti teritorija. Savo turtingą prasmę baigia prarasti tėviškės sąvoka.

Esama pagrindo teigti, kad ir po Nepriklausomybės atkūrimo liko prisitaikiusi sovietinė-kosmopolitinė dvasia, jos adeptų sisteminė pozicija, atitinkanti šiuolaikinę globalizmo ideologiją.

Išvados ir apibendrinimai

1. Žvelgiant iš lietuvių tautos tęstinumo, taip pat ir iš nacionalinės valstybės tvarkymosi (jos integralumo, jos gyvybingumo) pozicijų, istorinių virsmų – epochinių kokybinių pokyčių – kritinė analizė yra aktuali. Svarbi jau tuo, kad gali turėti įtakos veikiančių socialinių subjektų (visuomenės narių, jų organizuotų grupių, savivaldos bei valstybės institucijų ir pan.) istoriniam sąmoningumui, o ryšium su tuo – ir jų išmintingai elgsenai dabartyje. Šiuo atveju socialinių bei politinių santykių tinklai galėtų būti lengviau užpildomi tomis vertybėmis, kurios veiksmo subjektus labiau jungtų nei skirtų. Taigi, žvelgiant iš socialinės organizacijos bei tautos kūrimo pozicijų, akivaizdesnis taptų koherencijos (sąsajingumo) bei sinergetikos efektas.

Prisimintina aksiominė tiesa: geriausias mokytojas yra ne pergalių fanfarai, bet skaudūs praradimai bei pralaimėjimai...

2. Šios kritinės apybraižos leitmotyvas aiškus: lietuvių laimėjimų kaina tūkstantmečio tarpsnyje yra pernelyg brangi. Kita vertus, laimėjimai ir pralaimėjimai būna vienyje, jų išskirti beveik neįmanoma; taip, kaip neįsivaizduojama pažanga ar naujo kūrimas be seno nunykimo ar net jo sąmoningo (bet – išmintingo!) griovimo. Taigi, remiantis istoriniais duomenimis ir jų kritine istoriosofine bei sociopolitologine interpretacija, lietuvių etnoso (tautos) tvarumas, tūkstantmečio pradžioje pasiekęs apogėjų, vėliau ėmė silpnėti ir slopti. Visuotinai žinoma, kad tvarios, integralios valstybės pagrindas – tokia pat tvari, integrali ir morali valstybės pamatinė (titulinė) tauta, arba politinė tauta-nacija (šiuo atveju prisiminkime kad ir tą pačią Lenkiją ar Norvegiją)... Todėl tvarios tautos idėja, jos siekis nėra kažkokia nacionalistinė užgaida, o natūralaus pasaulio organizavimosi būdo akcentas.

3. Perfrazuojant žinomą teiginį, galima būtų sakyti: kas nežino savo protėvių istorijos, tas gyvena pilietinėje paauglystėje; o kas jos nenori žinoti – gal net ir negimęs kaip visavertis savo nacionalinės valstybės pilietis... Deja, tokia kryptis gaji ne tik mūsų šalyje, bet ir save supermoderniu vadinančiame pasaulyje. Betgi panašius poslinkius galėtume priskirti besiskleidžiančiai, ypač rimtesnių užtvarų Lietuvoje neturinčiai globalizmo ideologijai ir jos forpostui – vadinamajam multikultūralizmui, nepripažįstančiam ne tik kultūrinės, ypač etnokultūrinės, tradicijos tęstinumo, bet ir autoritetų (fizinių asmenų, politinių ar moralinių doktrinų ir pan.) pozicijos. Ir, žinoma, – teritorinių riboženklių. Daugeliui iš mūsų politikų šios ideologijos dvasia, rodos, patrauklesnė negu nacionalinės (tautinės) savimonės palaikymas.

4. Jeigu nyksta dvasinė kultūra, istorinė atmintis, istorinis sąmoningumas – nyksta tauta. Valstybė išsigimsta. Pasaulinės visuomenės, civilizacijos erdvėje susiformuoja „juodoji skylė“. Čia ima laisviau veikti tamsiosios, dvasinės, dorovinės kultūros paveldą bei tradiciją slopinančios, naikinančios jėgos. Žmogus, praradęs sąsajas su savo protėviais, su jų kultūra, lengviau praranda ir sakralumo pojūtį. Jo sąmonė ir veiksmai lengviau pasiduoda „juodosios skylės“ traukai. Jis lengviau iškrenta iš socialinių politinių santykių tinklo, iš bendruomeninio sugyvenimo, nors tai ir prieštarauja jo prigimčiai. Irstant šiems tinklams jis pasilieka vienišesnis bet kokio pavojaus ar agresijos akivaizdoje.

5. Visų mūsų dėmesys, skirtas pirmajam Lietuvos tūkstantmečiui, buvo nuostabi, brangintina proga ne tik saliutuoti, bet ir pakoreguoti savo mąstymą ir veiksmus! Ir – kas bene svarbiausia – patiems suprasti, kad Europos tautų bei valstybių sandraugoje mums būtina įsitvirtinti su iškilesne (negu kad iki šiol rašoma) savo istorija; su savitesniu kitas kultūras ir tautas praturtinančiu veidu... Tik šitaip elgdamiesi galėtume sustiprinti ir savo, kaip lietuvių tautos, išlikimo šansą. Atrodo, kad šita šventė daugeliui iš mūsų pridėjo išminties. Kokios ir kiek?.. Tačiau aišku ir tai, kad tautos egzistencinis klausimas išlieka ypač skausmingas...

Literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 195.

2. BUČYS, Algimantas. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Vilnius: Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 363.

3. GRIGAS, Romualdas. Lietuvos tūkstantmetis: raidos dramatizmas. I. Laimėjimų „paradas“ ir jų istoriosofinė interpretacija. Istorija, 2011, t. 81, nr. 1, p. 59–65.

4. JEKEČYK, Serhij. Ukraina. Moderniosios nacijos gimimas. Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 47.

5. JURGINIS, Juozas. Raganų gaudymo šimtmetis. Vilnius: Mokslas, 1984, p. 142.

6. KIAUPA, Zigmantas. Lietuvis valstybės istorija. Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 66, 166, 215.

7. NALENČ, Daria; NALEČIUS, Tomas. Juzefas Pilsudskis: legendos ir faktai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 255.

8. PAKTAS, Kazys. Lietuvos valstybės plotai ir sienos. Lietuva. Lietuvių enciklopedija. XV tomas. Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 451–452.

9. TIŠKEVIČIUS, Konstantinas. Neris ir jos krantai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 156.

Gauta 2010 m. kovo 2 d.
Pateikta spaudai 2011 m. kovo 14 d.

Summary

Lithuania’s Millennium: Dramas of the Development II. The Negative Aspects of Qualitative Transformations and Their Historiosophic Interpretation

This is the second part of a historiosophic study intended by the author. The first part was devoted to the achievements of the millennium. This part deals with those qualitative transformations which could be relatively attributed to the negative aspects of social organization. The author is of strong opinion that these changes considerably influenced not only the history of the Lithuanian nation and the state; they influence the present and will influence the future. Eight aspects of essential losses, or costs, are presented in a concise form.

The first cost could be identified as the loss of Lithuania's, christened by King Mindaugas, status as a state (especially in the eyes of Western Christian world). The second is related to the lack of deeply rooted national state ideology (differently from Poland or even Estonia). The third loss is the failure to establish direct links with the curia of the Roman church, i. e. failure to obtain the status of ecclesiastic province; consequently, this resulted in handing over to Poland the mission of spreading Christianity in Lithuania for many ages. The fourth cost is the loss of the Baltic-Lithuanian emotional attitude and world outlook (i. e. systemized treasure of spiritual and emotional culture) which had been formed from ancient times, i. e. before Christ. The fifth aspect is the nobility’s dissociation/isolation from the nation’s stem and its dramatic loss of national identity. The sixth cost is the giving up of towns, urbanized life and industrial activities to foreigners: the Jews, Germans, Russians, Poles etc. To the seventh cost the author would attribute the Slavization and, especially, Polonization of Vilnius region, the process which continues even today. The eighth aspect and the most dramatic loss of the latest history is the Soviet occupation which started in 1940 and continued for some decades; this occupation methodically/orderly destroyed the remnants of the Baltic – old Lithuanian culture.

The author also emphasizes that critical analysis of epochal qualitative changes is significant in the way it can influence historical consciousness of the present-days social subjects and, through this, the wisdom of civil and political behaviour.



* Romualdas Grigas – habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos narys-korespondentas; adresas Gedinimo pr. 3, LT-01103 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – socialinė organizacija, žinojimo sociologija, socialinė antropologija ir tautos sociodinamika.