„Istorija“. Mokslo darbai. 82 tomas
Vitalija STRAVINSKIENĖ. Lenkų švietimas Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: 1944 m. antra pusė–1947 m.
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama lenkų švietimo padėtis Rytų ir Pietryčių Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokario metais, atskleidžiami veiksniai, lėmę švietimo pokyčius, priežastys, dėl kurių lenkų mokyklų mokytojų ir mokinių pateko į sovietinio saugumo akiratį.

Prasminiai žodžiai: lenkai, švietimas, Rytų ir Pietryčių Lietuva, migracija, sovietizacija.

Abstract. The article discusses the educational situation of the Poles in Eastern and Southeastern Lithuania at the end of the Second World War and during the post-war period; it also aims to reveal the factors which predetermined changes in the Polish educational system and to define reasons for some of the Polish schools teachers and students being placed under surveillance.

Key words: the Poles, education, Eastern and Southeastern Lithuania, migration, sovietization.


Įvadas

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje prasidėję radikalūs politiniai, ekonominiai-socialiniai pokyčiai Lietuvoje labai paveikė lenkų bendruomenės padėtį. Šie procesai lėmė ir tuometinio lenkų švietimo situaciją.

Straipsnio tikslas – išnagrinėti lenkų mokyklų Lietuvoje raidą ir jos bruožus 1944–1947 m. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1) išsiaiškinti sovietinės valdžios ir lenkų organizacijų požiūrį į gyventojus lenkus ir jų švietimo funkcionavimą; 2) atskleisti lenkų mokyklų tinklo ir mokinių skaičiaus pokyčius ir juos nulėmusias priežastis; 3) aptarti sovietinio saugumo struktūrų poveikį lenkų mokykloms.

Tyrimo chronologinės ribos apima trumpą, bet lenkų bendruomenei reikšmingą laikotarpį. Tuo metu vyko Lietuvos sovietų socialistinės respublikos (LSSR) gyventojų lenkų migracija į Lenkiją. Nuo jos eigos ir rezultatų labai priklausė lenkų švietimo padėtis ir perspektyvos Lietuvoje. Galima sakyti, kad 1944–1947 m. – tai savotiško laukimo laikotarpis, kai lenkų mokyklų darbas buvo paliktas savieigai. Nagrinėjamo laikotarpio pabaiga sietina su respublikos partinės vadovybės atitinkamais sprendimais, kurie numatė lenkų švietimo plėtojimo galimybes.

Lietuvos istoriografijoje lenkų švietimo problematika sovietmečiu buvo mažai tiriama. Ji buvo nagrinėta kaip integruota LSSR švietimo dalis. Andrius Bendžius teigė, kad įgyvendinant nacionalinę politiką Rytų ir Pietryčių Lietuvoje lenkams buvo sudarytos galimybės mokytis gimtąja kalba, tačiau lenkiškų mokyklų skaičius pokario metais buvo mažinamas [81, 20]. Autorius tai siejo su pačių gyventojų neapsisprendimu dėl tokių mokyklų būtinybės ir LSSR vadovybės požiūriu į lenkus, kaip būsimus repatriantus. Mykolas Požarskas, nagrinėjęs LSSR ir Liaudies Lenkijos Respublikos (LLR) santykius, trumpai aptarė ir lenkų padėtį Lietuvoje, pažymėdamas, kad jiems buvo sudarytos sąlygos plėtoti švietimą gimtąja kalba [90, 51–52].

Iš Lietuvos Respublikos tautinių mažumų švietimo problematikos tyrinėtojų darbų paminėtina Nijolės Saugėnienės monografija, kurioje aptariama ir lenkų švietimo padėtis sovietmečiu. Autorė teigė, kad po Antrojo pasaulinio karo metų lenkų švietimas plėtojosi kaip sudėtinė respublikos švietimo dalis, jis patyrė ženklių kiekybinių pokyčių. Anot N. Saugėnienės, tuoj po Antrojo pasaulinio karo lenkiškų mokyklų Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo mažai, šis kraštas ėmęs lietuvėti [92, 100–101]. Turima archyvinė medžiaga leidžia teigti, kad nagrinėjamu laikotarpiu šiame regione veikė gana platus lenkiškų mokyklų tinklas (apie 200 lenkų mokyklų), o lituanizacijos procesas iš esmės apėmė tik Vilnių.

Lenkų švietimo problematika nagrinėjamu laikotarpiu daugiausia domino lenkų bendruomenės atstovus ir Lenkijos tyrinėtojus. Paminėtinas Irenos Miklaševič straipsnis [88, 175–183], kuriame aptarta lenkų švietimo padėtis sovietmečiu ir atkūrus Lietuvos Respubliką. Aptardama 1944–1989 m. autorė daugiausia dėmesio skyrė sovietinės valdžios pozicijai dėl lenkų švietimo Rytų ir Pietryčių Lietuvoje atskleisti. Pasak autorės, iki 1948 m. Vilniuje ir Vilniaus krašte veikė lenkų mokyklos, tačiau respublikos valdžia jų egzistavimą laikė neišspręsta problema [88, 178]. Lenkų mokykloms labai trūko kvalifikuotų mokytojų, mokymo priemonių gimtąja kalba. Sprendžiant lenkų švietimo problemas, LSSR buvo nutarta lenkiškas mokyklas reorganizuoti į rusiškas arba lietuviškas. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tuo pat metu analogiškas procesas vyko kaimyninėse respublikose (Baltarusijoje ir Latvijoje), kur lenkų mokyklos taip pat buvo reformuotos. Todėl galima kelti prielaidą, kad LSSR lenkų švietimo reorganizavimo klausimas galėjo būti sprendžiamas centralizuotai. Be to, LSSR valdžia viena nebuvo pajėgi išspręsti kai kurių lenkų švietimo problemų (mokymo priemonių, kvalifikuotų kadrų trūkumo). Jas išsprendė Maskva, atsiuntusi reikiamų kadrų, numačiusi Lietuvoje įkurti specialias mokymo institucijas, leidybos centrus.

Jerzy Surwiłło apžvelgė ikikarinės lenkų inteligentijos likimą Lietuvoje sovietmečiu [94]. Autoriaus tvirtinimu, po lenkų migracijos į Lenkiją pokario metais Lietuvoje liko nedaug inteligentų, tarp jų didesnę grupę sudarė mokytojai [94, 23, 30]. Jie garantavo lenkų švietimo tęstinumą ir tautinės savimonės stiprinamą.

2009 m. pasirodė straipsnių rinkinys [95], kuriame aptariama Rytų ir Pietryčių Lietuvos lenkiškų mokyklų raida XX a. Lenkų pedagogo Józefo Kwiatkowskio įvadiniame straipsnyje išskiriami keli lenkų švietimo raidos etapai, kurių vienas apima 1944–1953 m. Autoriaus teigimu, tuo laikotarpiu buvo tęsiamos ikikarinių lenkiškų mokyklų tradicijos, kurios pasireiškė pastangomis išlaikyti Rytų ir Pietryčių Lietuvos lenkiškumą. Aktyvių lenkų tėvų pastangomis mokyklų gimtąja kalba tinklas buvo išplėstas [95, 10]. Reikėtų pridurti, kad šiuo atveju svarbią įtaką turėjo palanki politinė konjunktūra. Lenkų pastangas palaikė žemesnio lygio (apskričių) partinė vadovybė, paramos sulaukdama iš kai kurių LKP CK atstovų ir SSSR valdžios. Taip šis klausimas įgavo platesnį kontekstą ir nebepriklausė tik respublikos vadovybės kompetencijai. Tačiau J. Kwiatkowskis ne visiškai teisus teigdamas, kad respublikos vadovybė visur stengėsi kurti lietuviškas mokyklas reorganizuotų lenkiškų mokyklų pagrindu. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad padėtis buvo vienokia Švenčionių ir Trakų apskrityse ir kitokia – Vilniaus apskrityje. Švenčionių ir Trakų apskrityse lenkai nesudarė gyventojų daugumos, jie gyveno tam tikrose apylinkėse. Čia lenkiškos mokyklos dažniau verstos lietuviškomis. Tačiau gausiausiai lenkų gyvenamoje Vilniaus apskrityje padėtis buvo kitokia. Čia lenkų mokyklos dažniau perėjo į rusų kalbos dėstymą. Pvz., apskrityje 1948-aisiais mokslo metus pradėjo 191 mokykla, iš kurių 107 buvo rusiškos, 84 – lietuviškos [59, 2–9]. Tačiau netrukus, atsižvelgus į tėvų prašymus, buvo priimtas sprendimas lietuviškas mokyklas paversti rusiškomis.

Iš Lenkijos tyrinėtojų bene išsamiausiai lenkų švietimo problematiką sovietmečiu analizavo Aleksanderis Srebrakowskis [93]. Jis pažymėjo, kad po Antrojo pasaulinio karo lenkų mokyklos veikė tik Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Tačiau lenkų migracija į Lenkiją lėmė lenkiškų mokyklų mažėjimą [93, 150–153]. Autoriui galima pritarti. Iš tiesų, didžiausią įtaką lenkų švietimo pokyčiams tuo metu turėjo intensyvus migracijos į Lenkiją procesas, dėl kurio Lietuvoje gerokai sumažėjo lenkų. Kita vertus, LSSR valdžia siekė sustiprinti sovietinę įtaką lenkams ir padidinti prosovietiškai nusiteikusių asmenų gretas. Tam tinkama priemonė buvo mokyklos gimtąja (lenkų) kalba. Tačiau, priešingai negu A. Srebrakowskis, manytume, kad lenkiškų mokyklų reorganizaciją lėmė ne siekis lenkus lituanizuoti (juos norėta sovietizuoti!), bet objektyvios priežastys (kadrų, mokymo priemonių stoka), kurios sąlygojo tokių mokyklų vegetaciją. Be to, papildant ir patikslinant autoriaus pateiktus statistinius duomenis apie pirmųjų pokario metų lenkiškų klasių skaičių pažymėsime, kad 1945–1946 mokslo metais veikė ne 3, o žymiai daugiau tokių klasių. Vien tik Trakų apskrityje veikė apie 30 pradinių lenkiškų mokyklų. Tačiau realiai lenkiškų mokyklų buvo daugiau, nes kai kurios jų nors oficialiai veikė kaip lietuviškos, bet praktiškai mokymas vyko lenkų kalba [71, 21].

Nagrinėjamu laikotarpiu Vilniuje lenkų kalba buvo leidžiamas laikraštis „Prawda Wileńska“, kuriame buvo informuojama apie švietimo padėtį Vilniuje ir gretimose apskrityse. Remiantis jo publikacijomis, buvo galima įvertinti mokyklų darbo pradžią 1944 m., problemas, su kuriomis jos susidūrė ir kt.

Straipsnio rengimo pagrindinė medžiaga – Lietuvos archyvų dokumentai. Vertinga medžiaga saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA). Tai tuometinės LSSR švietimo ministerijos dokumentai (įvairūs pranešimai, ataskaitos, planai ir kt.), iš kurių galima nustatyti lenkiškų mokyklų tinklo raidą Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, mokinių skaičių ir jo pokyčius, tuometinės ministerijos vadovybės požiūrį į tokių mokyklų steigimą ir kt. Iš fondo medžiagos matyti, kad 1944 m. rudenį regione darbą atnaujino dauguma mokyklų.

Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomi LSSR partinės valdžios dokumentai. Kaip žinia, partinės valdžios struktūros kontroliavo švietimo sritį. Iš archyve saugomų Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) ir apskričių partijos komitetų dokumentų galima atskleisti valdžios pozicijas dėl lenkų švietimo, nustatyti vykdomos sovietizacijos būdus, tuo metu veikusių mokyklų problemas ir kt.

„Lenkų klausimu“ domėjosi ir sovietinės represinės struktūros. Į jų akiratį pateko ir mokyklos, kaip lenkų nacionalistinių nuotaikų pasireiškimo vieta. Tarp kitų mokyklų šiuo požiūriu išsiskyrė Vilniaus lenkų mokyklos. Šiam aspektui atskleisti reikalingi dokumentai taip pat saugomi LYA.

Vilniaus apskrities archyve (VAA) sukaupti Rytų ir Pietryčių Lietuvos apskričių švietimo įstaigų dokumentai. Lyginant juos su kitų šaltinių duomenimis, buvo galima objektyviau rekonstruoti lenkiško švietimo padėtį nagrinėjamu laikotarpiu, patikslinti kai kurių švietimo įstaigų veiklos aplinkybes ir kt.

Lenkijos institucijų požiūrį į lenkišką švietimą Lietuvoje, lenkų mokytojų poziciją dėl migracijos į Lenkiją pavyko atskleisti remiantis Lenkijos naujųjų aktų archyvo (NAA) dokumentais (Lenkijos vyriausiojo įgaliotinio evakuacijai iš LSSR ir Lenkų patriotų sąjungos SSSR fondai). Iš jų matyti, kad Lenkijos institucijoms lenkiško švietimo LSSR perspektyvos nerūpėjo.

Požiūriai į LSSR gyventojus lenkus

Pabrėžtina, kad tuometinį lenkų švietimą, kaip ir apskritai bendrąją lenkų padėtį, veikė keli dalykai: 1) SSSR aukščiausios ir respublikinės valdžios (lietuvių) požiūris į lenkus; 2) Lenkijos organizacijų (tiek Emigracinę vyriausybę Londone remiančių, tiek ir prokomunistinių) pozicija.

Svarbiausias SSSR valdžios „lenkų klausimo“ sprendimo būdas buvo jų perkėlimas į Lenkiją. Tai SSSR vadovybės nurodymu Lietuvoje (analogiškai Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje) pradėta realizuoti 1944 m. rudenį. Pagal LSSR ir Lenkijos atstovų pasirašytą susitarimą, buvo numatyta, kad gyventojai lenkai (ir buvę Lenkijos piliečiai žydai), norintys persikelti į Lenkiją, apie tai turi pareikšti 1944 spalio 15–gruodžio 1 d., o išvykti – iki 1945 m. balandžio 1 d. [79, 163]. Tačiau šie terminai buvo nerealūs, jie vėliau buvo pratęsti.

LSSR valdžios atstovai lietuviai iš pradžių visus lenkus vertino kaip būsimus migrantus. Tačiau vėliau savo poziciją diferencijavo: jų supratimu, labiausiai antisovietiškai nusiteikę Vilniaus lenkai turėjo išvykti į Lenkiją, o kaimo gyventojai lenkai, reikalingi respublikos ūkiui, turėjo likti. LSSR lietuviškos administracijos požiūriu tarp lenkų reikėjo sustiprinti ir išplėsti sovietinę įtaką. Vienas iš būdų – lenkiškų mokyklų veiklos atnaujinimas.

Respublikinės valdžios pozicija sutapo su lenkų komunistų, susivienijusių į Lenkų patriotų sąjungą SSSR, nuostatomis. 1944 m. rudenį Lietuvoje įkurtas sąjungos skyrius taip pat siekė čionykščius lenkus palankiai nuteikti SSSR atžvilgiu. Tam padėti turėjo švietimas gimtąja kalba. Lenkų komunistai rūpinosi, kad Vilniuje veiktų lenkiškos mokyklos [22, 166]. Priminsime, kad respublikiniam sąjungos skyriui vadovavo mokytojas Władysławas Janiszewskis, kuris iki karo ir karo metu dirbo lenkų mokyklose [96, 63] ir gerai žinojo vietinę situaciją. Vilniaus lenkai komunistai per vadovybę Maskvoje lenkų mokyklų klausimą kėlė atitinkamoms SSSR valdžios institucijoms. Matyt, buvo pasiekta teigiamų rezultatų, nes lenkų patriotų sąjungos atstovų susitikime Vilniuje su LSSR liaudies švietimo komisaru Juozu Žiugžda buvo aptartas tokių mokyklų steigimas. Pastarasis neprieštaravo tokių mokyklų įkūrimui, taip pat pareiškė, kad tokių mokyklų vadovai bus lenkai [34, 53]. Tačiau lenkų komunistų Vilniuje netenkino lenkiškų mokyklų skaičius bei mokymo turinys. Savo vadovybei Maskvoje jie skundėsi, kad tokiose mokyklose lenkų kalbos dėstymas siaurinamas, nedėstoma Lenkijos istorija ir geografija. Todėl buvo siūloma įkurti nevalstybines lenkiškas mokyklas. Tokios mokyklos iki karo veikė Vilniuje. Tačiau ši idėja nebuvo realizuota.

Liubline veikęs prosovietinis Lenkijos tautinio išsivadavimo komitetas (vyriausybės prototipas) vykdė lenkų perkėlimą iš SSSR. Jis siekė, kad į šalį atvyktų kuo daugiau lenkų. Jam pavaldžių švietimo institucijų pastangos pasikviesti visus lenkų mokytojus iš tenai, atsivežti mokymo priemonių rodo, kad apie ilgalaikes lenkų švietimo perspektyvas SSSR, taigi ir Lietuvoje, nesvarstyta.

Nagrinėjamu laikotarpiu Vilniuje ir gretimose apskrityse veikė lenkų civilis ir ginkluotas pogrindis, jo šalininkais buvo dauguma gyventojų lenkų. Pogrindžio vadovybė, vykdydama Lenkijos emigracinės vyriausybės Londone direktyvas, stengėsi išlaikyti tų teritorijų lenkiškumą, tarp gyventojų platino atsišaukimus, raginusius priešintis sovietinei valdžiai, skelbusius, kad ši teritorija priklauso Lenkijai, o jų gyventojai ir toliau esą Lenkijos piliečiai. Dėl švietimo lenkų pogrindžio Lietuvoje pozicija buvo tokia: nors jo vadovybė atidarytas lenkiškas mokyklas vertino kaip siekį sovietizuoti lenkus, tačiau lenkų mokytojams patarė jų neboikotuoti. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad veikiančių lenkiškų mokyklų Vilniuje skaičius netenkino lenkų pogrindžio. Dvi lenkiškos gimnazijos ir 14 pradinių mokyklų Vilniuje negalėjo priimti visų norinčių mokytis. Todėl dalis lenkų pradėjo lankyti lietuviškas mokyklas. Lenkų pogrindis tai įvertino kaip lituanizaciją ir kreipėsi į mokinių tėvus ragindamas pervesti vaikus į lenkiškas mokyklas [19]. Atsišaukime gyventojams buvo rašoma, kad „jeigu lenkų mokyklose neužtektų vietos, geriau visai nelankyti mokyklos ir mokytis namuose“ [87, 168].

Tačiau reikėtų pažymėti, kad sovietinės represinės struktūros lenkų pogrindį Lietuvoje greitai likvidavo. Jau 1945 m. rudenį organizuoto lenkų pogrindžio veikla nutrūko, jo nariai buvo represuoti arba išvykę į Lenkiją.

Nuo pat mokyklų darbo pradžios buvo pradėta jų sovietizacija. Antai Vilniaus mokytojų konferencijoje (1944 m. rugsėjo 29 d.) buvo akcentuota, kad mokytojų uždavinys – mokiniams perduoti marksizmo-leninizmo idėjas, juos auklėti sovietiniais piliečiais [89, 2]. Panašius reikalavimus mokytojams kėlė respublikinė ir apskričių partinė valdžia. Pavyzdžiui, Švenčionių apskrities partijos komitetas kritikavo mokytojus, kad esą jie vaikų nemoko komunistine dvasia, o kaip seniau, kad komunistinis žodis kaimų nepasiekia [25, 3]. Todėl buvo priimtas nutarimas, numatęs didesnį dėmesį, auklėjant mokinius, skirti sovietinio patriotizmo, tautų draugystės, pagarbos rusų ir kt. SSSR tautoms ugdymui [33, 85]. Trakų apskrities partinė valdžia ragino mokytojus „persiimti Markso-Engelso-Lenino-Stalino idėjomis“ [49, 80]. Kad lengviau tokias idėjas perimtų, mokytojai privalėjo lankyti įvairius politinius kursus ir gilintis į VKP(b) istoriją, J. Stalino biografiją ir pan.

Migracija į Lenkiją ir lenkų švietimas

Lenkų švietimo padėtį radikaliai paveikė lenkų migracija į Lenkiją (1944–1947 m.). Didžiausią mastą ji įgavo 1945–1946 m.

Migracijos procesas sukėlė daug sumaišties lenkų gyvenime. Gyventojai lenkai nežinojo ką daryti: užsiregistruoti ir išvykti ar dar kurį laiką palaukti ir tuomet nuspręsti. Tačiau 1944 m. pabaigoje prasidėjusios sovietų represijos, ekonominiai nepritekliai ir kt. priežastys vertė rinktis pirmąją alternatyvą. Be to, plačiai paviešinus Jaltos konferencijos nutarimus, žlugo lenkų gyventojų viltys dėl Vilniaus ir jo krašto teritorinės priklausomybės Lenkijai. Tai stimuliavo jų sprendimą išvykti į Lenkiją.

Lietuvos archyvinių šaltinių duomenimis, 1945 m. į Lenkiją išvyko daugiau kaip 73 tūkst., 1946 m. dar apie 98 tūkst. asmenų [24, 1–21]. Į Lenkiją pirmiausia važiavo Vilniaus miesto gyventojai lenkai. Tačiau pabrėžtina, kad tarp išvykusiųjų buvo daug mokyklinio amžiaus vaikų: 1944–1947 m. 8–18 m. asmenys sudarė 22 proc. visų persikėlusiųjų [4, 200].

Vilniaus lenkų gimnazijų mokytojai išvykimu rūpinosi jau 1945 m. kovo mėnesio pradžioje [26, 32]. Antai iš 3-ios (lenkų) berniukų gimnazijos 30 mokytojų išvykti į Lenkiją buvo užsiregistravę 80 proc. [38, 213]. Lenkijos švietimo institucijų prašyta juos įdarbinti vienoje gimnazijoje Liubline arba Varšuvoje, Poznanėje, Gdanske, Lodzėje. Tačiau Liubline mokytojų (kaip ir kitų tarnautojų) buvo pakankamai, todėl jie nukreipti kitur. Į Liubliną, matyt, persikėlė daugiau mokytojų iš Ukrainos. Iš ten migracija prasidėjo anksčiau, ji buvo daug intensyvesnė ir masiškesnė negu Lietuvoje. Savo naujomis darbo vietomis tenykščiai mokytojai rūpinosi jau 1944 m. rugsėjo mėnesį [21, 18–19].

Lenkų mokytojai iš Lietuvos daugiausia buvo nukreipiami į Poznanės, Gdansko, Torunės vaivadijas [37, 9–14]. Tarp išvykusių mokytojų daugumą sudarė pradinių mokyklų mokytojai. Pirmieji mokytojai iš Vilniaus išvyko jau 1945 m. kovo pabaigoje. Turimais duomenimis, balandžio–liepos mėnesiais iš Vilniaus išvyko daugiau kaip 20 mokytojų [28, 1; 29, 3; 32, 7]. Tačiau dauguma jų į Lenkiją išvyko organizuotu būdu, t. y. specialiais jiems skirtais ešelonais. Jų buvo keturi (1–2 – 1945 m. liepos–rugpjūčio mėn., 3 – 1945 m. rugsėjo mėn., 4 – 1946 m. liepos mėn.).

Lenkijos tyrinėtojas Janas Czerniakiewiczius nurodė, kad iš Lietuvos į Lenkiją atvyko 2120 mokytojų [83, 64]. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos archyviniai šaltiniai nepatvirtino šių duomenų. Iš Lenkijos vyriausiojo įgaliotinio evakuacijai iš LSSR įstaigos dokumentų matyti, kad 1945 m. specialiaisiais ešelonais į Lenkiją atvyko 629 pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojų [8, 2–46]. Kiek tiksliai mokytojų atvažiavo 1946 m., nėra žinoma. Tų metų liepos viduryje mokytojų ešelonu išvyko 516 asmenų, iš kurių 70 buvo vaikų [78, 1, 15]. Atsižvelgiant į tai, kad juo vyko mokytojų šeimos, galima spėti, kad mokytojų buvo 200–250. Be to, dar dalis mokytojų galėjo išvažiuoti iš kitų repatriacinių rajonų (Trakų, Švenčionių, Nemenčinės ir kt.). Yra žinoma, kad iš Švenčionių apskrities iki 1946 m. liepos mėnesio į Lenkiją išvyko 103 mokytojai [46, 44]. Iš Vilniaus apskrities 310 mokytojų išvykti norėjo 72 proc. [41, 52]. Tačiau nėra duomenų, ar visi jie išvyko. Taigi galima teigti, kad iš Lietuvos 1945–1946 m. išvyko apie 1300 mokytojų.

Matydami masišką lenkų mokytojų išvykimą, lenkų komunistai dėjo pastangas, kad sulėtintų jų išvykimo tempus. 1945 m. pavasarį surengtame susitikime su mokytojais jų buvo prašoma dar kurį laiką pasilikti, kad lenkų vaikai neliktų be mokytojų [48, 8]. Dalis mokytojų atsiliepė į šį kvietimą ir savo išvykimą atidėjo, kiti nusprendė iš viso neišvykti. Antai Vilniaus 5-oje gimnazijoje liko Stanisława Petraszkewiczówna, Švenčionių pradinėje (lenkų) – Aleksanderis Wieliczko, Rūdiškių pradinėje (lenkų) – Elżbieta Komorowska [6, 72]. Lietuvos archyvų duomenimis, po migracijos Lietuvoje liko 46 lenkai mokytojai, kurie turėjo aukštąjį išsilavinimą. Jie buvo baigę studijas dar iki karo [53, 29].

Dėl mokytojų išvykimo daug lenkų mokyklų atsidūrė sudėtingoje situacijoje. 1946 m. rudenį dėl mokytojų trūkumo neveikė daugiau kaip 30 mokyklų Trakų apskrityje. Dauguma neveikiančių mokyklų buvo Onuškio (9), Eišiškių (8) ir Rūdiškių (6) valsčiuose [9, 94]. Tik šioje apskrityje trūko daugiau kaip 100 mokytojų, iš kurių per 70 lenkų mokykloms. Panaši padėtis buvo Vilniaus ir Švenčionių apskrityse. Pirmojoje 1946 m. pabaigoje neveikė daugiau kaip 50 mokyklų, trūko 125 mokytojų, antrojoje nedirbo per 20 lenkiškų mokyklų, reikėjo daugiau kaip 70 mokytojų [64, 122; 17, 97; 46, 44] (nors realus poreikis buvo kur kas didesnis: normaliam krūviui užtikrinti apskrityje reikėjo 350 mokytojų). Tokia padėtis išliko ir kitais metais.

Siekdama sumažinti mokytojų trūkumą, LSSR valdžia buvo nusprendusi visus mokytojus, dirbusius ne pagal specialybę, siųsti atgal į mokyklas. Tačiau dėl to padėtis lenkų mokyklose iš esmės nepagerėjo. Į jas mokytojais buvo priimti asmenys be atitinkamo išsilavinimo, nors kiek mokantys lenkų kalbą. Akivaizdu, kad tarp tokių mokytojų dominavo tik pradinį išsilavinimą turintys asmenys. Pavyzdžiui, Švenčionių apskrityje mokytojų, turinčių pradinį išsilavinimą, buvo 54 proc., o Trakų apskrityje tokie mokytojai pradinėse mokyklose sudarė 66 proc. [46, 44; 56, 273] Tačiau sąlygos kelti jų kvalifikaciją buvo ribotos: lenkiškų švietimo įstaigų (mokytojų seminarijų, pedagoginių mokyklų ir pan.) Lietuvoje nebuvo [57, 17], o trumpalaikiai kursai šios problemos negalėjo išspręsti. Kita vertus, pačių pedagoginių mokyklų mokymo lygis buvo žemas. Trakų pedagoginėje mokykloje iš 14 dėstytojų tik 4 turėjo aukštąjį išsilavinimą [47, 195]. Be to, mokytojais buvo įdarbinti netvirtos moralės asmenys (pvz., nesaikingai vartoję alkoholį), kurie žlugdė mokyklų darbą. Apskritai reikia pabrėžti, kad pokario metais Rytų ir Pietryčių Lietuvoje švietimo kadrai buvo didelė problema. Dėl regiono specifikos (jo daugiatautiškumo) buvo sunku rasti norinčių dirbti mokyklose gana sunkiomis sąlygomis: vienoje ir toje pačioje klasėje mokėsi skirtingų tautybių vaikai, todėl mokyti reikėjo 2 ar 3 kalbomis.

Formuojant mokyklų vadovybę pirmiausia buvo vertinama ne turima kvalifikacija, o patikimumas ir lojalumas sovietinei valdžiai. Todėl kai kurių mokyklų vadovais tapo sovietinei valdžiai atsidavę žmonės. Pvz., Švenčionių miesto rusų pradinei mokyklai vadovauti buvo paskirtas Sergejus Moliakovas, nuo 1941 m. VKP(b) narys, buvęs raudonųjų partizanų būrio „Perkūnas“ vadas [27, 43].

Lenkiškų mokyklų tinklas ir jo kaita

Antrojo pasaulinio karo metais lenkų mokyklos Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (išskyrus keletą pradinių Vilniuje) buvo uždarytos. Tačiau tuo metu jos veikė slapta [96, 41–265]. Daugiausia tokių mokyklų (pradinių ir vidurinių) buvo Vilniuje. Čia mokslas vyko privačiuose butuose nedidelėmis grupelėmis (po 6–7 asmenis). Slaptos lenkų mokyklos taip pat veikė keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusiose Glintiškėse, Spragilinėje [96, 273, 281, 287].

1944 m. liepos mėnesį darbą atnaujinęs Vilniaus miesto vykdomojo komiteto švietimo skyrius pradėjo rūpintis miesto mokyklomis. Jo darbuotojai planavo, kad mieste darbą pradės 6 gimnazijos ir 34 pradinės mokyklos [76, 2]. Be šių mokyklų, darbą pradėjo dar 2 progimnazijos (berniukų ir mergaičių). Į pradines mokyklas užsiregistruoti reikėjo iki rugpjūčio 20 d., o į vidurines – rugpjūčio 21–rugsėjo 1 d. [91, 2; 84, 1] (vėliau registracija į vidurines mokyklas buvo pratęsta). Dėl pradinių mokyklų pasiskirstymo pagal dėstymo kalbą tuo metu nebuvo nuspręsta, nes buvo laukiama mokinių registracijos rezultatų. Nuo jų turėjo priklausyti, kokiomis kalbomis mokyklos dirbs. Panaši situacija klostėsi ir Vilniaus apskrityse. Buvo planuota, kad čia veiks 1 gimnazija (Naujoje Vilnioje), 28 progimnazijos ir 154 pradinės mokyklos [86, 2].

1944 m. spalio 1 d. Lietuvoje prasidėjo naujieji mokslo metai. Jų pradžia buvo labai sunki: Vilniaus mieste mokyklos veikė nesuremontuotose ir nešildomose patalpose, trūko įrangos ir mokymo priemonių, kurių daug sunaikino naciai. 1944 m. gruodžio–1945 m. sausio mėnesį veikusi komisija nustatė, kad nacių okupacijos metais kelios mokyklos mieste buvo sudegintos, dauguma – apgadinta, jos neteko inventoriaus ir mokymo priemonių už beveik 2 mln rublių [23, 9–88; 30, 344]. Didžiulių nuostolių švietimas patyrė ir Vilniaus apskrityje (jie įvertinti 4,4 mln rublių). Todėl akivaizdu, kodėl kai kurios mokyklos mokslo metus pradėjo sunkiomis sąlygomis: nebuvo nei stalų, nei suolų, net klasės lentų, jokių mokymo priemonių [85, 2].

Mokyklų gimtąja kalba pageidavo ir Kauno apskrities lenkai. Lapių valsčiaus lenkai tuo klausimu kreipėsi į LSSR liaudies švietimo komisariatą [35, 22]. Tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta.

Pirmoje lentelėje atsispindi lenkų mokyklų tinklas ir jo pokyčiai 1944–1947 m.

1 lentelė
Mokyklų lenkų kalba skaičius 1944–1947 m. [16, 7–268; 62, 5–179; 69, 4–13, 17, 20–21, 27, 96; 18, 2–3; 15, 39–283; 20, 2–139; 12, 6–35; 45, 1; 40, 6; 42, 31; 43, 36; 52, 155; 53, 29]

Apskrities pavadinimas

1944–1945 m. m.

1945–1946 m. m.

1946–1947 m. m.

pagr.

prog.

gimn.

pagr.

prog.

gimn.

pagr.

prog.

gimn.

Švenčionių

211

3

-

7

-

-

13

-

-

Trakų

392

2

-

271

2

-

563

-

-

Vilniaus

1434

5

1

5

5

5

113

8

1

Vilniaus miestas

141

16

2

87

-

2

68

-

1

Iš viso

217

11

3

42

2

2

187

8

2

1 Dar veikė viena mišri lietuvių-lenkų mokykla.
2 Dar buvo viena mišri rusų-lenkų mokykla.
3 Kartu su mišriomis (lenkų-rusų, lietuvių-lenkų-rusų) mokyklomis.
4 Dar dirbo trys mišrios lietuvių-lenkų pradinės mokyklos.
5 Trūksta duomenų. Yra žinomas tik bendras mokyklų skaičius apskrityje (102). Dauguma jų buvo lenkiškos.
6 Nors oficialiai tai buvo lietuviška progimnazija, realiai joje mokytasi lenkų kalba.
7 Tai trijuose Vilniaus mikrorajonuose (Stalino, Dzeržinskio ir Tarybų) veikusios lenkiškos mokyklos. Nėra žinoma, kiek tiksliai lenkų mokyklų veikė Lenino mikrorajone (2?). Be to, dar veikė viena mišri lietuvių-lenkų mokykla.
8 Be šių mokyklų, dar veikė septynios mišrios (lietuvių-lenkų, lenkų-rusų) mokyklos.

Galima teigti, kad lenkiškų mokyklų tinklui didžiausią įtaką turėjo mokinių skaičiaus pokyčiai, kuriuos nulėmė migracijos į Lenkiją procesas. Štai Vilniaus 3-ioje (lenkų) berniukų gimnazijoje 1944–1945 mokslo metų pabaigoje iš 1252 mokinių liko tik 530, o 5-oje lenkių mergaičių gimnazijoje atitinkamai 2220 ir 871 [66, 100, 102]. Kitais metais mokinių taip pat mažėjo. Vilniaus 3-ioje gimnazijoje 1945 m. pabaigoje tik 30 proc. mokinių buvo iš praėjusių metų, likę – naujai atėję [65, 1]. Todėl 1946 m. rudenį Vilniuje vietoj dviejų lenkų gimnazijų liko viena, kurioje mokėsi 757 mokiniai [11, 4]. Rusų ir lietuvių gimnazijų skaičius išliko toks pat (po dvi). Mieste taip pat mažiau liko pradinių lenkiškų mokyklų, bet padaugėjo rusų ir mišrių (rusų-lenkų, rusų-lietuvių, lietuvių-lenkų) mokyklų: 1944 m. rusų pradinių buvo 2, o 1946 m. jau 9, be to, dar 6 buvo mišrios (rusų-lenkų, lietuvių-lenkų arba rusų-lietuvių) [73, 6–35].

Dėl tos pačios priežasties šiek tiek pakito ir lenkų mokyklų Vilniaus, Švenčionių ir Trakų apskrityse tinklas ir dėstomoji kalba. Pavyzdžiui, 1946 m. Vilniaus apskrityje Panerių, Juodšilių progimnazijos tapo pagrindinėmis mišriomis mokyklomis, o Naujosios Vilnios lenkų gimnazija virto lenkų-rusų mokykla [62, 5–14; 63, 93–102]. Švenčionių ir Trakų apskrityse neliko lenkiškų progimnazijų, bet padaugėjo pradinių mokyklų.

Nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje mokyklų tinklą stengtasi išplėsti. Buvo kuriamos naujos mokyklos atsižvelgiant į mokinių gyvenamąją vietą, t. y. kad jiems nereikėtų eiti toliau kaip 3 km [55, 80]. Todėl kiekviename didesniame kaime veikė mokykla.

Pokario metais kaimo mokyklų dėstomoji kalba iš dalies priklausė nuo mokytojo mokamos kalbos. Antai 1946 m. Dieveniškių pradinėje mokykloje oficialiai dėstomoji kalba buvo lietuvių, tačiau vaikai mokėsi rusiškai, lietuvių kalba nedėstyta, nes mokytoja buvo baltarusė. Ji lietuvių kalbos nemokėjo [5, 168]. Galima sakyti, kad tuo metu kaimo mokyklos dirbo pagal kiekvieno mokytojo kompetenciją. Kai kuriose Vilniaus, Trakų, Švenčionių ar Zarasų apskričių mokyklose 1947–1948 mokslo metais buvo dėstomi ne visi dalykai: Pabradės valsčiuje nebuvo dėstomas lietuvių kalbos dalykas, Eišiškių valsčiuje – lietuvių kalba, istorija ir geografija, o Zarasų apskrityje – rusų kalba [58, 190].

1947 m. pasibaigus migracijos procesui LKP CK ėmėsi spręsti tolesnio lenkiškų mokyklų gyvavimo klausimą. Tų metų liepos mėnesį LKP CK biuras priėmė nutarimą, kuriame numatė plėtoti lenkiškų mokyklų tinklą, didžiausią dėmesį skiriant pagrindinėms mokykloms [64, 6]. Biuro nariams buvo žinoma, kad lenkiškoms mokykloms labai trūko mokytojų. Sprendžiant šią problemą, buvo numatyta, kad nuo 1947 m. Trakų mokytojų seminarijoje bus įsteigta grupė lenkų mokytojams ruošti (30 asmenų). Be to, Vilniaus 5-oje (lenkų) gimnazijoje nutarta įkurti pedagoginę klasę, kurioje per dvejus metus būtų paruošta 30 pradinių klasių mokytojų [64, 6]. Dar 90 mokytojų turėjo persikvalifikuoti 30 dienų vasaros kursuose.

Dėl kvalifikuotų mokytojų trūkumo, paplitusio mokyklų nelankymo, mokymo priemonių gimtąja kalba trūkumo ir kt. priežasčių mokymo lygis lenkiškose mokyklose smuko. Priminsime, kad pirmaisiais pokario metais nemažai lenkiškų mokyklų mokytojų naudojosi ikikariniais lenkų vadovėliais, nors vietinė švietimo ir partinė valdžia ir draudė juos. Pavyzdžiui, Eišiškių valsčiaus lenkiškų mokyklų mokytojai buvo perspėti, kad jeigu ir toliau mokysią vaikus iš senųjų lenkiškų vadovėlių, tai būsią atleisti iš darbo [56, 273]. Todėl nekelia nuostabos tas faktas, kad dar 1949 m. kai kurių kaimo lenkiškų mokyklų mokiniai į klausimą „Kas yra LTSR sostinė“ atsakydavo „Kaunas“, o „Vilnius – lenkų miestas“ [1, 260]. Iš dalies senų lenkiškų vadovėlių naudojimą lėmė objektyvios priežastys. Lenkiškų mokymo priemonių LSSR nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo leidžiama, gaunamų lenkiškų vadovėlių iš Ukrainos nepakako, turimi lietuviški ar rusiški vadovėliai dėl kalbos barjero mažiau naudoti. Viso to pasekmė – prastas mokinių pažangumas. Pvz., Trakų apskrityje 1946 m. apie 30 proc. pradinių klasių vaikų buvo palikta kurso kartoti [44, 168]. Kitais metais Vilniaus apskrityje buvo klasių, kurių visi mokiniai liko kartoti kurso antriems metams.

Nagrinėjamu laikotarpiu kaimo vaikai mokyklas lankė nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario, t.y. nuo žemės ūkio darbų pabaigos iki jų pradžios. Be to, vaikai mokyklų nelankė ir dėl sunkios materialinės padėties (drabužių ir avalynės stokos), šaltų žiemų ir kt. Dėl nurodytų priežasčių 1945 m. pabaigoje Lietuvoje mokyklų vidutiniškai nelankė apie 10 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. Tačiau Trakų apskrityje tokių vaikų buvo 18 proc., kitais metais – per 30 proc. (daugiausia dėl mokytojų trūkumo) [51]. Panaši padėtis buvo Vilniaus apskrities mokyklose. 1946 m. žiemą Turgelių (Vilniaus apskr.) mokyklos nelankė 330 iš 400 mokinių [39, 26].

Lenkų mokinių skaičius 1944–1946 metais nurodytas 2-oje lentelėje.

2 lentelė
Lenkų mokinių skaičius 1944–1946 metais [19, 6–82; 16, 7–268; 62, 5–179; 18, 2–3; 15, 39–283; 72, 2–31; 20, 2–139; 73, 6–35]

Pavadinimas

Mokinių skaičius

1944 m.

1945 m.

1946

Švenčionių apskr.

2964

4320

1582

Trakų apskr.

1370

23032

4103

Vilniaus apskr.

15061

3

121795

Vilniaus miestas

70331

4

29396

1 Lenkai dar mokėsi mišrioje lietuvių-lenkų mokykloje. Čia mokinių buvo 254.
2 Kalesninkų mišrioje lietuvių-lenkų mokykloje taip pat mokėsi lenkai. Tačiau tikslus jų skaičius nenurodytas. Iš viso mokinių buvo 94.
3Ttrūksta duomenų. Tačiau galima teigti, kad iš bendro apskrities mokinių skaičiaus (11749), lenkai sudarė daugumą.
4 Yra žinomas tik bendras mokinių skaičius: jis svyravo nuo 10,5–10,7 tūkst.
5 Lenkų mokinių buvo mišrioje lenkų-rusų mokykloje. Čia mokėsi 204 vaikai. Pagal kitus duomenis, apskrityje lenkų mokinių buvo 11495, LYA, f. 425, ap. 3, b. 44, l. 18.
6 Pagal kitus duomenis 2693, VAA, f. 1016, ap. 3, b. 21, l. 155.

Reikia pažymėti, kad lentelėje pateikti apytiksliai duomenys, nes įvairiuose šaltiniuose mokinių skaičius įvairavo. Antai net nedidelėse mokyklose jis skyrėsi: pvz., Vilniaus apskrities Naujosios Vilnios pradinėje mokykloje Nr. 2 mokėsi 104 arba 113 vaikų, Kaktiškių pradinėje mokykloje atitinkamai 50 ir 59, Dūkšto – 87 ir 82 [61, 17, 97, 92].

Lentelės duomenys rodo lenkų mokinių skaičiaus mažėjimą. Vien tik 1944–1945 mokslo metais lenkų gimnazistų Vilniuje sumažėjo daugiau kaip 2 tūkst., jų liko apie 1300 [66, 100, 102]. Panaši padėtis buvo ir miesto pradinėse mokyklose. Pvz., Vilniaus pradinėje lenkų mokykloje Nr. 22 1944 m. rudenį mokėsi 216, o metų pabaigoje liko tik 90 mokinių, mokykloje Nr. 27 atitinkamai 335 ir 188 [75, 125, 130]. Turimi duomenys rodo, kad pradinėse lenkų mokyklose mokinių sumažėjo 1359 asmenimis. Kitomis dėstomomis kalbomis dirbančiose mokyklose padėtis išliko stabili. Štai žydų mokykloje mokslo metų pradžioje mokinių buvo 124, o mokslo metų pabaigoje 146 [74, 45, 96]. Panašus mokinių skaičius išliko ir vėlesniais metais. 1946 m. pabaigoje mokykloje mokėsi 155 žydų vaikai [14, 11]. Ši mokykla veikė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, kada buvo paversta mokykla rusų dėstomąja kalba. Dėl šios reorganizacijos mokinių tėvai prieštaravo, jie kreipėsi į LSSR ministrų tarybą [68, 61]. Buvo prašoma ne tik atkurti buvusią padėtį, bet ir atidaryti 5-ąją klasę, turint siekį mokyklą paversti 10-mete. Tačiau į prašymą buvo atsižvelgta tik iš dalies. 1947 m. rugsėjį buvo leista veikti kelioms žydų klasėms rusiškoje mokykloje.

Į Lenkiją išvykusių lenkų mokinių vietą užėmė kitų tautybių mokiniai, ypač Vilniaus mieste. 1945 m. vasario mėnesį respublikos vadovybė priėmė nutarimą, numačiusį miesto gyventojų papildymą kitų Lietuvos apskričių gyventojais. Tokio nutarimo prireikė, nes dėl lenkų išvykimo miesto įmonėms ir įstaigoms labai trūko darbuotojų. Pagal šį nutarimą, į Vilnių turėjo atvykti 20 tūkst. asmenų [80, 120]. Tačiau vietoj lauktų kitų Lietuvos apskričių gyventojų, į miestą atvyko nemažai asmenų iš kitų sovietinių respublikų. Buvo atvykstama šeimomis. Antai 1946 m. rugsėjo mėnesį, patikrinus dalies sostinės mokyklų lankomumą, buvo nustatyta, kad vienos pradinės rusų mokyklos dalis mokinių nelankė todėl, kad mokinių tėvai atvykę į Vilnių juos užregistravo tiesiog eidami iš geležinkelio stoties [50, 24].

Apskritai pastebima, kad mokinių skaičius rusiškose Vilniaus miesto mokyklose sparčiai augo. 1944 m. rudenį tokias mokyklas lankė 1077 rusų tautybės vaikai, o 1946 m. pabaigoje jų buvo jau apie 6700, 1947 m. pabaigoje – per 8400 [69, 13–89; 13, 7–138; 70, 7–63]. Lietuvių mokinių skaičius taip pat išaugo nuo daugiau kaip 2 tūkst. 1945 m. iki per 3 tūkst. 1947 m.

Mokinių skaičiaus pokyčiai buvo ryškūs ir gretimose apskrityse. Pvz., Švenčionių apskrityje vien 1945–1946 mokslo metais mokyklose sumažėjo apie 1400 vaikų (apie 20 proc.), iš kurių daugiau kaip 900 dėl gyvenamosios vietos pakeitimo [77, 49], t.y. išvykimo į Lenkiją. Jų vietą užėmė rusų ar baltarusių tautybės asmenys. Įdomus pavyzdys: 1945 m. gegužės mėn. Švenčionių apskrities komunistų partijos komiteto instruktoriui N. Vikentjevui buvo suteiktos 10 d. atostogos, kad jis galėtų iš Vitebsko sr. (BSSR) atsivežti savo šeimą. Birželio mėn. dėl tos pačios priežasties atostogos buvo suteiktos Feliksui Arcimovičiui [31, 94, 120].

Lenkų mokyklos sovietinio saugumo akiratyje

Nagrinėjamu laikotarpiu sovietinio saugumo vienas iš svarbiausių uždavinių buvo kova su antisovietiniu pogrindžiu. Į antisovietinę veiklą įsitraukė ir lenkų gimnazijų mokiniai. Todėl tokių mokyklų mokiniai atsidūrė valstybės saugumo darbuotojų akiratyje. Ypač susidomėta Vilniaus 3-iosios lenkų (berniukų) gimnazijos veikla. Mat buvo išsiaiškinta, kad joje veikė pogrindinė organizacija „Poma“ [3, 72]. Ji buvo įkurta 1945 m. vasarą ir jai priklausė 14–19 m. jaunuoliai, kurie po 7–8 jungėsi į vieną sekciją. Tuo metu veikė 7 sekcijos, taigi organizacija vienijo apie 60 žmonių. Organizacijos tikslas buvo kovoti su SSSR ir prosovietine Lenkija, kaupti ginklus ir kt. Tačiau greitai aktyviausi jos nariai buvo suimti ir nuteisti, dalis narių sugebėjo išvykti į Lenkiją.

Kita pogrindinė organizacija, vienijanti lenkų mokyklinį jaunimą ir mokytojus, buvo įsteigta 1946 m. pabaigoje Vilniuje. Ji kėlė tikslą apriboti komunistinę įtaką lenkų jaunimui, ragino nestoti į pionierių, komjaunimo organizacijas, tokiu būdu tikintis išsaugoti jaunimą „būsimai Lenkijai“ [2, 378]. Buvo įkurtos kelios merginų ir vaikinų sekcijos. Paprastai buvo susirenkama 1–2 kartus per mėnesį. Per užsiėmimus buvo skaitomos paskaitos apie karinį pasirengimą, sanitariją, topografiją [60, 190]. Tačiau 1949 m. jos vadovybė ir aktyvesni nariai buvo suimti ir nuteisti ilgus metus kalėti.

Antisovietinės lenkų veiklos išraiška buvo laikomi susibūrimai Rasų kapinėse prie Józefo Piłsudskio širdies kapo. 1945 m. lapkričio pabaigoje VKP(b) CK biuro Lietuvoje pirmininkas Michailas Suslovas buvo informuotas, kad lenkai minėjo Visų šventųjų dieną Rasų kapinėse, buvo antisovietiškai nusiteikę, o „Pilsudskio ir kitų žuvusių dėl Vilniaus lenkų kapai buvo apdėti gėlėmis, stovėjo garbės sargyba“ [36, 245]. Vėliau tokius susibūrimus mėginta blokuoti.

Saugumiečių dėmesio neišvengė ir lenkai mokytojai. Jie į akiratį pakliūdavo dėl antisovietinių pasisakymų, bažnyčios lankymo. Štai vienas Švenčionėlių lenkų progimnazijos vadovas buvo sekamas dėl nepalankių atsiliepimų apie iš SSSR atvykusius sovietinius pareigūnus, dėl jo teigiamo požiūrio į ikikarinės Lenkijos santvarką. Vilniaus mokytojams lenkams buvo priekaištaujama, kad jie stengėsi riboti sovietinę įtaką mokiniams, auklėjo juos nacionalistine dvasia. Todėl tokie mokytojai buvo atleidžiami iš užimamų pareigų. Vilniaus 5-oje gimnazijoje 1947 metų pabaigoje iš direktorės pareigų buvo atleista Kazimiera Liksza, į jos vietą paskirta Tatjana Kurilenko, kuri sugebėjo per trumpą laiką „pakreipti mokyklą į tarybinį kelią“ [67, 19].

Trūksta apibendrintų duomenų apie represuotų lenkų mokytojų skaičių. Kai kurie jų nukentėjo per 1941 m. birželio trėmimus [82, 45]. Represijos prieš mokytojus (kaip ir kitus lenkų inteligentus) atsinaujino 1945 m. Yra žinoma, kad tuo metu buvo suimtos ir įkalintos mokytojos Stefania Borowska, Aniela Dziewulska-Łosiowa [96, 305, 368].

Išvados

1944–1947 m. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje dėl sovietinės valdžios siekio sovietizuoti regiono gyventojus lenkus buvo sudarytos galimybės veikti mokykloms lenkų kalba. Jų skaičius svyravo nuo 213 (1944 m.) iki 197 (1947 m.).

Esminius lenkų švietimo pokyčius nagrinėjamu laikotarpiu lėmęs veiksnys buvo lenkų migracijos į Lenkiją procesas (1944–1947 m.), sąlygojęs radikalius etninius-demografinius pasikeitimus regione. Jo metu į Lenkiją išvyko apie 180 tūkst. asmenų, tarp kurių daugiau kaip 20 proc. sudarė 8–18 m. vaikai ir jaunimas. Migracijos metu į Lenkiją persikėlė ir apie 1300 lenkų mokytojų, kurių dauguma buvo kvalifikuoti specialistai. Dėl šių priežasčių Vilniuje ir gretimose apskrityse buvo pertvarkytas lenkiškų mokyklų tinklas. Ypač ryškūs pokyčiai buvo sostinėje Vilniuje, kur per kelerius metus smarkiai išaugo rusų (nuo 4 1944 m. iki 11 1947 m.) ir mišrių (nuo 1 iki 6) mokyklų skaičius.

Išvykusių kvalifikuotų lenkų mokytojų trūkumo problema nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo išspręsta, ji lenkų mokyklas vargino gana ilgai ir turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių – daugelyje mokyklų mokymo lygis smuko, kitur iš viso nebuvo galimybių lavintis gimtąja kalba.

Dėl antisovietinės veiklos, ryšių su katalikų dvasininkais į sovietinio saugumo akiratį pateko lenkų mokyklų mokytojai ir mokiniai. Tarp kitų mokyklų šiuo požiūriu išsiskyrė Vilniaus miesto mokyklos, ypač lenkų gimnazija, kuri buvo vertinama kaip nacionalizmo židinys. Tačiau per kadrų politiką ir represines priemones lenkų nacionalizmo apraiškos buvo užslopintos.

Šaltiniai ir literatūra

1. Ataskaita apie Eišiškių valsčiaus mokyklų patikrinimą 1949 01 23–02 26. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 528, l. 260.

2. Ataskaita apie LSSR MGB 2-ojo skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą 1949 rugsėjo– spalio mėn. LYA, f. K-1, ap. 2, b. 12, l. 378.

3. Ataskaitinis pranešimas apie LSSR MGB 2-ojo skyriaus (miestui) darbą „lenkų linija“ 1946 birželio mėn. LYA, f. K-1, ap. 2, b. 3, l. 72.

4. Duomenys apie iki 1946 11 01 iš LSSR išvykusius asmenis pagal rajonus. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos archyvas, f. 7, ap. 11, b. 185, l. 200.

5. LSSR švietimo ministerijos pradinių ir vidurinių mokyklų valdybos inspektoriaus K. Gerulaičio pranešimas valdybos viršininkui. Be datos, turėtų būti 1945 m. pabaiga. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 216, l. 168.

6. LSSR švietimo ministerijos pradinių ir vidurinių mokyklų valdybos inspektorės A. Vilūnaitės ataskaita apie Vilniaus gimnazijos Nr. 5 patikrinimą 1946 12 12–17. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 216, l. 72.

7. Mokinių priėmimo į Vilniaus miesto mokyklas 1944–1945 m. m. ataskaitos. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 33, l. 13, 20, 37,47, 75, 89.

8. Mokytojų iš Vilniaus krašto sąrašai. NAA, f. 523, b. 203, l. 2–46.

9. Neveikiančių mokyklų Trakų apskrityje sąrašas. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 216, l. 94.

10. Pranešimas apie MGB Švenčionių skyriaus agentūrinį operatyvinį darbą 1946 birželio mėn. LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1651, l. 251.

11. Statistinės žinios apie 1946–1947 mokslo metų pradžią Vilniaus miesto gimnazijoje Nr. 5. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 186, l. 4.

12. Statistinės žinios apie 1946–1947 mokslo metų pradžią Vilniaus miesto mokyklose. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 186, l. 6–35.

13. Statistinės žinios apie Vilniaus miesto mokyklų mokinių skaičių 1946–1947 m. m. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 6, l. 7–138.

14. Statistinės žinios apie 1946–1947 m. m. pradžią Vilniaus miesto pradinėje mokykloje Nr. 9 LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 186, l. 11.

15. Švenčionių apskrities mokyklų ataskaitos apie mokinių priėmimą 1945–1946 m. m. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 100, l. 39–283.

16. Švenčionių apskrities mokyklų 1944–1945 m. m. pradžios ir pabaigos statistinės ataskaitos. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 19, l. 7–268.

17. Švenčionių apskrities pradinių mokyklų 1946–1947 m. m. tinklo projektas. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 215, l. 97.

18. Trakų apskrities mokyklų ataskaitos apie 1945–1946 m. m. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 97, l. 2–6.

19. Trakų apskrities mokyklų 1944–1945 mokslo metų pradžios ir pabaigos statistinės ataskaitos. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 17, l. 6–82.

20. Trakų apskrities mokyklų 1946–1947 m. m. pradžios statistinės žinios. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 185, l. 2–139.

21. 1944 09 25 Polinowskos Antoninos laiškas Lenkijos tautinio išsivadavimo komitetui. NAA, f. PKWN, b. 1/21, l. 18–19.

22. 1944 12 26 raštas Lenkų patriotų sąjungai Vilniuje. NAA, f. 130, b. 179, l. 166.

23. 1944 12–1945 01 aktai apie nuostolius Vilniaus miesto mokykloms. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 2, l. 9–88.

24. 1944–1947 m. išvykusių transportų knyga. LCVA, f. R-841, ap. 6, b. 5, l. 1–21.

25. 1945 01 10 Švenčionių apskrities komunistų partijos komiteto posėdžio protokolas. LYA, f. 216, ap. 216-1, b. 2, l. 3.

26. 1945 03 04 Vilniaus miesto gimnazijos Nr. 3 mokytojų prašymas. NAA, f. 523, b. 72, l. 32.

27. 1945 03 19 Švenčionių apskrities komunistų partijos komiteto posėdžio protokolas Nr. 25. LYA, f. 216, ap. 216-1, b. 1, l. 43.

28. 1945 04 18 Vilniaus miesto liaudies švietimo skyriaus vedėjo ir sekretoriaus raštai vykdomojo komiteto kadrų skyriui. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 66, l. 1.

29. 1945 05 10 Vilniaus miesto liaudies švietimo skyriaus vedėjo ir sekretoriaus raštai vykdomojo komiteto kadrų skyriui. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 66, l. 3.

30. 1945 05 16 Vilniaus miesto liaudies švietimo skyriaus vedėjo J. Kuodžio raštas LSSR švietimo liaudies komisariatui. VAA, f. 1016, ap. 7, b. 1, l. 344.

31. 1945 05 21 Švenčionių apskrities komunistų partijos komiteto posėdžio protokolas. LYA, f. 216, ap. 216-1, b. 1, l. 94, 120.

32. 1945 06 08 Vilniaus miesto liaudies švietimo skyriaus vedėjo ir sekretoriaus raštai vykdomojo komiteto kadrų skyriui. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 66, l. 7.

33. 1945 07 23 Švenčionių apskrities komunistų partijos komiteto posėdžio protokolo išrašas. LCVA, f. R-762, b. 424, l. 85.

34. 1945 08 21 Lenkų patriotų sąjungos valdybos posėdžio protokolas. NAA, f. 130, b. 1381, l. 53.

35. 1945 09 15 Lapių valsčiaus lenkų tautybės piliečių prašymas. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 423, l. 22.

36. 1945 11 30 LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo Kolatuškino ir LSSR NKGB V skyriaus viršininko Makarovo specialus pranešimas VKP(b) CK biuro Lietuvoje pirmininkui Suslovui. LYA, f. K-1, ap. 10, b. 18, l. 245.

37. 1945 m. Vilniaus krašto mokytojų transportų sąrašai. NAA, f. 523, b. 203, l. 9–14.

38. 1946 02 02 LSSR švietimo ministerijos inspektorės A. Vilūnaitės pranešimas. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 216, l. 213.

39. 1946 02 07 Vilniaus apskrities vykdomojo komiteto posėdžio protokolas Nr. 3. LCVA, f. R-754, ap. 4a, b. 122, l. 26.

40. 1946 02 17 Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjo informacija. VAA, b. 7, l. 6.

41. 1946 02 23 informacija LKP CK. LYA, f. 425, ap. 2, b. 23, l. 52.

42. 1946 05 25 Vilniaus miesto Stalino rajono liaudies švietimo skyriaus operatyvinės žinios. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 14, l. 31.

43. 1946 06 01 Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies švietimo skyriaus operatyvinės žinios. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 14, l. 36.

44. 1946 07 02 Trakų apskrities komunistų partijos komiteto biuro posėdžio protokolas. LYA, f. 164, ap. 2, b. 3, l. 168.

45. 1946 07 03 Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies švietimo skyriaus operatyvinės žinios. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 5, l. 1.

46. 1946 07 18 ataskaita apie Švenčionių apskrities mokyklų darbą 1945–1946 mokslo metais. LYA, f. 216, ap. 2, b. 38, l. 44.

47. 1946 07 18 Trakų apskrities komunistų partijos komiteto biuro posėdžio protokolas Nr. 15. LYA, f. 216, ap. 2, b. 3, l. 195.

48. 1946 08 08 Lenkų patriotų sąjungos Kultūros ir propagandos skyriaus viršininko ataskaita apie skyriaus darbą. NAA, f. 130, b. 1383, l. 8.

49. 1946 08 29 Trakų apskrities mokytojų konferencijos protokolas. LYA, f. 164, ap. 2, b. 29, l. 80.

50. 1946 09 25 pranešimas LSSR švietimo ministerijos pradinių ir vidurinių mokyklų valdybos viršininkui. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 216, l. 24.

51. 1946 10 05 Trakų apskrities liaudies švietimo skyriaus vedėjo pranešimas. LYA, f. 164, ap. 2, b. 30, l. nenumeruotas.

52. 1947 04 10 Vilniaus miesto liaudies švietimo skyriaus vedėjo žinios apie lenkų mokyklas ir mokinių skaičių jose. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 21, l. 155.

53. 1947 06 19 LKP CK mokyklų skyriaus vedėjos M. Zalužskajos pažyma. LYA, f. 1771, ap. 10, b. 147, l. 29.

54. 1947 07 04 LKP CK biuro posėdžio protokolas. LYA, f. 1771, ap. 10, b. 145, l. 6.

55. 1947 08 07 raštas LSSR valstybinei plano komisijai. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 194, l. 80.

56. 1948 02 29 Trakų apskrities liaudies švietimo skyriaus vedėjo pranešimas apskrities komunistų partijos komiteto sekretoriui. LYA, f. 164, ap. 4, b. 27, l. 273.

57. 1948 03 23 Vilniaus apskrities komunistų partijos komiteto sekretoriaus ataskaita LKP CK. LYA, f. 425, ap. 4, b. 92, l. 17.

58. 1948 04 02 LSSR švietimo ministerijos kolegijos nutarimas. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 254, l. 190.

59. 1948 09 01Vilniaus apskrities mokyklų sąrašas. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 367, l. 2–9.

60. 1949 11 03 I. Kulickos apklausos protokolas. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-10094, t. 1, l. 190.

61. Vilniaus apskrities Kaktiškių, Čekonių pradinių ir Naujosios Vilnios pradinės Nr. 2 mokyklų mokinių priėmimo 1944–1945 m. m. ataskaitos. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 21, l. 17, 97, 92.

62. Vilniaus apskrities mokyklų mokinių priėmimo 1944–1945 m. m. ataskaitos. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 21, l. 5–179.

63. Vilniaus apskrities mokyklų mokinių priėmimo 1946–1947 m. m. ataskaitos. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 182, l. 93–102.

64. Vilniaus apskrities vykdomojo komiteto liaudies švietimo skyriaus 1946–1947 m m. pradžios mokyklų tinklo suvestinė. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 215, l. 122.

65. Vilniaus miesto gimnazijos Nr. 3 1945–1946 m. m. pirmo trimestro ataskaita. VAA, f. 1016, ap. 7, b. 2, l. 1.

66. Vilniaus miesto gimnazijų Nr. 3 ir Nr. 5 ataskaitos už 1944–1945 m. m. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 33, l. 100, 102.

67. Vilniaus miesto liaudies švietimo skyriaus darbo ataskaita apie 1947–1948 m. m. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 22, l. 19.

68. Vilniaus miesto mokyklos Nr. 9 tėvų komiteto pareiškimas LSSR švietimo ministrui. Be datos, turėtų būti 1947 09–12 mėn. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 423, l. 61.

69. Vilniaus miesto mokyklų mokinių priėmimo 1944–1945 m. m. ataskaitos. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 33, l. 4–13, 17, 20–21, 27, 96.

70. Vilniaus miesto mokyklų mokinių priėmimo 1947–1948 m. m. ataskaitos. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 24, l. 7–63.

71. Vilniaus miesto mokyklų sąrašas. Be datos, turėtų būti 1944 m. pabaiga. LCVA, f. R-762, ap. 6, 33, l. 21.

72. Vilniaus miesto mokyklų 1946–1947 m. m. pradžios statistinės žinios. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 166, l. 2–31.

73. Vilniaus miesto mokyklų 1946–1947 m. m. statistinės žinios. LCVA, f. R-762, ap. 6, b. 186, l. 6–35.

74. Vilniaus miesto pradinės mokyklos Nr. 9 ataskaitos apie 1944–1945 m. m. LCVA, f. R-762, ap. 6, l. 45, 96.

75. Vilniaus miesto pradinių mokyklų Nr. 22 ir Nr. 27 ataskaitos už 1944–1945 m. m. LCVA, f. R-762, ap. 6, l. 125, 130.

76. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto liaudies švietimo skyriaus ataskaita apie darbą 1944 liepos–rugpjūčio mėn. VAA, f. 1016, ap. 3, b. 1, l. 2.

77. Žinios apie Švenčionių apskrities gimnazijų, progimnazijų ir pradžios mokyklų mokinių skaičiaus pokyčius 1945 09 15–1946 05 20. LYA, f. 216, ap. 2, b. 38, l. 49.

78. Žinios apie Vilniaus trnsportą Nr. 108. LCVA, f. R-841, ap. 6, b. 315, l. 1, 15.

79. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994. Vilnius: Valstybės žinios, 1998, p. 163.

80. STRAVISKIENĖ, Vitalija. Vilniaus apgyvendinimo planas 1945 m. [dokumento publikacija]. Lietuvos istorijos metraštis. 2003 metai. 2. Vilnius, 2005, p. 120.

81. BENDŽIUS, Andrius. Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940–1970 m. Kaunas: Šviesa, 1973, p. 20.

82. BUCHAVECKAS, Stanislovas. Vilniaus miesto lietuvių gimnazijos 1941–1944 metų statistikos ir kultūros veidrodyje. Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1939–1945. Vilnius, 1999, p. 45.

83. CZERNIAKIEWICZ, Jan. Repatriacja ludności polskiej z ZSRR 1944–1948. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1987, s. 64.

84. J. W. Dziś i jutro szkolnictwa wileńskiego. Prawda Wileńska, 17 sierp. 1944, nr. 23, s. 1.

85. J. W. Życie szkolne w Nowej Wilejce. Prawda Wileńska, 21 paz. 1944, nr. 79, s. 2.

86. KOWALSKI, J. Szkolnictwo w pow. Wileńskim. Prawda Wileńska, 23 sierp. 1944, nr. 28, s. 2.

87. LEWANDOWSKA, Stanisława. Wilno 1944–1945. Oczekiwania i nastroje. Warszawa: Neriton, 2007, s. 168.

88. MIKLAŠEVIČ, Irena. Lenkų švietimas Lietuvoje – tautinės tapatybės išsaugojimo šaltinis po Antrojo pasaulinio karo, Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XIV, 2007, p. 175–183.

89. MIRONICZEW, W. Konferencja nauczycieli wileńskich. Prawda Wileńska, 4 paz. 1944, nr. 64, s. 2.

90. POŽARSKAS, Mykolas. Tarybų Lietuvos ir Liaudies Lenkijos santykiai. Vilnius: Gintaras, 1973, p. 51–52.

91. Rejestracja szkolna. Prawda Wileńska, 6 sierp. 1944, nr. 14, s. 2.

92. SAUGĖNIENĖ, Nijolė. Lietuvos tautinių mažumų švietimas multikultūriškumo vertybiniame kontekste. Kaunas: Technologija, 2003, p. 100–101.

93. SREBRAKOWSKI, Aleksander. Polacy w Litewskiej SRR 1944–1989. Toruń: Wydawnictwo Adam Marszałek, 2001, s. 150–153.

94. SURWIŁŁO, Jerzy. Zostali tu z nami na dobre i złe. Wilno: Margi raštai, 2000, s. 23, 30.

95. Szkoly polskie w Republice Litewskiej. Wilno, 2009, s. 10.

96. Wilno jako ognisko oświaty w latach próby (1939–1945). Białystok: Towarzystwo Lit. im A. Mickiewicza, 1991, s. 41–368.

Gauta 2011 m. sausio 13 d.
Pateikta spaudai 2011 m. kovo 14 d.

Summary

Education of the Poles in Eastern and Southeastern Lithuania: 1944 (the second half) – 1947

The article discusses the Polish educational situation in Eastern and Southeastern Lithuania in 1944–1947, reveals the attitudes of the Soviet power, of anti-Soviet and pro-Soviet Polish organizations towards the establishment and functioning of Polish schools as well as focuses on the factors which significantly influenced changes in this education. One of the major factors was the emigration of the Poles to Poland in 1944 – 1947; the emigration radically affected the Polish education as it altered school network, school structure and caused lack of teaching personnel; this situation, in its turn, facilitated the sovietization of this region.

The author of the article draws the following conclusions:

In 1944 – 1947, in Eastern and Southeastern Lithuania the Soviet power, with the aim to sovietize the Poles, local inhabitants of this region, facilitated the functioning of schools in which the language of instruction was Polish. The number of such schools alternated from 213 (in 1944) to 197 (1947).

The main factor which brought about the essential changes in the education of the Poles was the emigration of the Poles to their homeland in 1944 – 1947; consequently, this process caused radical ethnic-demographic changes in the region. About 180 thousand people left for Poland, 20% of which were children and youths. About 1,300 Polish teachers, most of whom were qualified specialists, also emigrated to Poland. As a result, in Vilnius and surrounding districts the Polish school network had to be reorganized. The most drastic changes were felt in Vilnius, where, in the course of several years, the number of Russian schools (from four in 1944 to eleven in 1947) and mixed schools (from one to six) increased.

Polish schools faced disastrous and long-term consequences because of the lack of qualified Polish teachers who emigrated – in most of schools the level of education markedly decreased while in others pupils were devoid of a possibility to be taught in their native tongue.

Many teachers and students from Polish schools were under surveillance of the Soviet KGB because of their anti-Soviet activities or close relationships with Catholic priests. This was strongly felt in Vilnius schools, especially in the Polish Gymnasium, which was considered to be the centre of nationalism. Unfortunately, manifestations of nationalism were suppressed through personnel policy and repressive measures.



* Vitalija Stravinskienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotoja; adresas: Lietuvos istorijos institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrinėjimų sritis – Lietuvos lenkų bendruomenės problematika sovietmečiu.