„Istorija“. Mokslo darbai. 82 tomas
Ingrida JAKUBAVIČIENĖ. Iš kur ta lietuvių pagarba nacizmui?
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje, remiantis periodika bei jau atliktais tyrimais, analizuojama nacionalsocializmo ideologijos sklaida Lietuvos visuomenėje. Siekiant išsiaiškinti domėjimosi nacionalsocializmu šaknis, analizuojami XX a. 3–4 dešimtmečių lietuvių visuomenės veikėjų straipsniai apie nacionalsocializmo ideologijos įtaką Lietuvos piliečiams ir šios ideologijos teorijų keliamą pavojų šalies saugumui. Nacionalsocializmo ideologija anuomet sulaukė gausios kritikos. Šiuo metu nacizmas išgyvena tam tikrą renesansą ne tik Vakarų Europoje, bet ir daugelyje posovietinių valstybių. Autorė atskleidžia, kokias visuomenines problemas Lietuvoje kelia ksenofobijos, rasizmo ir antisemitizmo propagavimas radikalų organizacijose. Nacizmo atgimimas Lietuvoje pirmiausia siejamas su visuomenės socialinėmis problemomis ir istorijos nežinojimu.

Prasminiai žodžiai: A. Hitleris, nacionalsocialistinė ideologija, neonacizmas, dešinysis ekstremizmas, Lietuvos nacionalistai.

Abstract. The author of the article, on the basis of the press and some conducted researches, analyses the spread of national socialistic ideology in the Lithuanian society. To ascertain the roots/causes of interest in national socialism, the author refers to the sources of 3rd – 4th decades of the 20th century, i. e. articles by famous public figures, public speeches about the influence of national socialistic ideology on Lithuanian citizen, about the dangers of racism, anti-Semitism and other theories of this ideology for the country’s security. The Nazi ideology was severely criticized; the followers and supporters of this ideology were condemned. Nowadays, the Nazi ideology faces a certain renaissance not only in Western Europe but also in many post-soviet countries. The author also touches upon the social problems in Lithuania caused by the advocacy of racism, anti-Semitism, homophobia etc in patriotic youth organizations; in the author’s opinion, the renaissance of Nazism is closely related to the ignorance of history.

Key words: national socialism, A. Hitler, ideology, neo-Nazism, the right extremism.


Įvadas

Pasaulyje radikalių pažiūrų jaunimo grupuotės Adolfo Hitlerio ir nacionalsocialistų idėjas ėmė gaivinti XX a. 8 dešimtmečio pradžioje. Per porą dešimtmečių neonacių judėjimas išplito Vakarų Europoje bei JAV, padažnėjo rasistinių išpuolių. Nuo 1990 m. nacistinė ideologija ėmė smelktis į buvusias posovietines šalis. Lietuvos neonaciai, vadinantys save patriotais, prieš kelerius metus kovo 11-ąją ėmė rengti skandalingas eitynes su nacionalistiniais šūkiais bei atributika. Nuo 2005 m. Lietuvoje padaugėjo antisemitinių išpuolių, homofobijos bei rasizmo apraiškų. Akivaizdu, jog nacionalsocializmo ideologija atgimė ir plinta naujomis formomis.

Šiuo metu neonacių judėjimas yra globalus reiškinys, todėl neonacių grupės veikia ir Lietuvoje. Su nacizmo atgimimu išryškėjo dar opesnė problema – nacizmo idėjas toleruoja didelė visuomenės dalis, prisidengdama patriotizmu. Nors Lietuvos įvairios radikalų organizacijos yra stebimos VRM pareigūnų, dirbamas prevencinis darbas, tačiau nėra atliekama mokslinio pobūdžio analizių, ko iš tiesų siekia šios grupės, kiek jos susijusios su pasaulyje veikiančiomis neonacių organizacijomis.

Lietuvos visuomenei nacionalsocializmas kaip reiškinys yra neblogai pažįstamas dar nuo XX a. 3-io dešimtmečio, kada ši ideologija pasklido Vokietijoje. Pagrindiniais Vokietijos nacionalsocialistų ramsčiais tapo rasizmas, totalitarizmas, jėgos ir vado kultas. A. Hitleris rėmėsi Fridricho Nyčės (Nietsche) filosofija apie jėgą, valią ir antžmogį, Žozefo de Gobino (J. A. de Gobineau) rasinio determinizmo bei arijų rasės pranašumo teorijomis, „jėgos valstybės“ idėjomis. Adolfas Hitleris 1921 m. dėl savo organizacinių sugebėjimų ir oratoriaus talento tapo Vokiečių darbininkų partijos (Deutsche Arbeiterpartei) vadu, o nuo 1925 m. vadovavo pavadinimą pakeitusiai Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijai (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiter Partei, toliau VNSDP).

Lietuvių istoriografijoje daugiau dėmesio skirta nacistinės Vokietijos politikai Lietuvos atžvilgiu. Aldonos Gaigalaitės [36, 37], Petronėlės Žostautaitės [77, 78], Roberto Žiugždos [75, 76], Konstantino Navicko [52] tyrimai labiau siejasi su nacionalsocialistinės ideologijos sklaida Lietuvos vokiečių organizacijose, jų pasidavimu Berlyno įtakai. Autorės atlikti tyrimai atskleidė gana plačiai Lietuvoje veikusį VNSDP partijos patikėtinių tinklą [38, 39]. Naujausius tyrimus apie tautininkų radikalizmą ir naujojo lietuviško fašizmo kūrimą paskelbė Marius Kundrotas [47], Mindaugas Tamošaitis [61] ir Artūras Svarauskas [61].

Modernios nacionalsocializmo ideologijos transformacijos bei neonacizmo apraiškos Lietuvoje dar laukia išsamesnių tyrimų. Apie radikalaus jaunimo grupuočių veiklą bei neonacizmo propagavimą yra publikuota įvairių žurnalistinio pobūdžio straipsnių. Paminėtinos Dainiaus Žalimo [74], Dariaus Varanavičiaus [67, 68, 69], Jūratės Važgauskaitės [70] publikacijos. Plačiau buvo tyrinėta etninio nepakantumo, rasizmo ir ksenofobijos problemos. Šio pobūdžio tyrimus paskelbė Giedrius Kiaulakis [43, 44, 45], Vida Beresnevičiūtė [31], Tadas Leončikas [31], Lina Auškalnienė [30] ir kiti. Raxen – Europos rasizmo ir ksenofobijos centras Lietuvoje – jau vykdė daugybę projektų, atliko visuomenės apklausas, kurios atskleidė daugelį šiuolaikinės Lietuvos visuomenės problemų, susijusių su netolerancija. Atlikti Lietuvos jaunimo tolerancijos tyrimai parodė, jog šios amžiaus grupės atstovai yra ypač netolerantiški ir linkę smurtauti. Tolerancijos ir neapykantos problemas šiuolaikinėje visuomenėje filosofiniu požiūriu nagrinėjo Romanas Plečkaitis [54] bei Leonidas Donskis [35]. Tačiau iki šiol nebuvo atlikta išsamesnių tyrimų, atskleidžiančių, iš kur šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje susiformavo tolerancija, net tam tikra pagarba nacistinei ideologijai ir kokią įtaką tai daro vis dažniau pasireiškiantiems rasistiniams, antisemitizmo, ksenofobijos bei kitokio nepakantumo išpuoliams.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti, kiek Lietuvos visuomenė yra susipažinusi su nacionalsocializmo ideologija; atskleisti nacionalsocializmo pasekėjus ir jų veiklą; aptarti priežastis, dėl kurių auga susidomėjimas nacizmu ir fašizmu.

Tyrimo metodai – istoriografinis, analizės ir sintezės, pirminių šaltinių ir literatūros analizės.

Lietuvos visuomenės nuostatos nacionalsocializmo ideologijos atžvilgiu XX a. 3–4 dešimtmečiuose

Lietuvoje XX a. 3-io dešimtmečio viduryje tautininkai kurdami modernią tautinę valstybę daugiausia vadovavosi korporacinės Italijos pavyzdžiu. Algimantas Kasparavičius [42], Liudas Truska [63], Gediminas Rudis [57] ir kiti tyrinėtojai mokslinėse publikacijose atskleidė, jog profašistine ideologija Lietuvoje XX a. 3–4 dešimtmečiuose vadovautasi dėl ūkinės ir parlamentarizmo krizės. XX a. 4 dešimtmetyje paskelbęs nemaža publikacijų fašizmo tematika, Zenonas Blynas teigė: „Fašizmas mums – tai tautinio ir valstybinio jausmo renesansas, atgimimas, ir universalaus, anksčiau paneigto, pojūčio realizavimas. Svetimas ir nesektinas savo specifinėse duoto krašto institucijose; savas, visuotinas, priimtinas – bendroje idėjoje ir naudingų institucijų realizacijoje mūsų klimatui pritaikomumo sąlygose“ [57]. Antanui Smetonai taip pat imponavo itališkasis fašizmas. Jis rašė: „Ne paslaptis, kad Tautininkų sąjungai patinka dabartinė Italijos [fašistinė – aut. past.] politinė tvarka. Bet, antra vertus, negalima vaizduotis Lietuvoje žydros italų padangės. Lietuviai turi sudaryti savišką valdžios sistemą, tautišką, tariant tokią, kokia eina iš jų gyvenimo sąlygų. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas“ [20]. Tačiau fašizmo doktrina vis tik paraidžiui nebuvo sekama. Nors anuomet fašizmas ir nacionalsocializmas buvo laikomos giminingomis ideologijomis, tačiau tautininkai jas abi vertino labai skirtingai.

Skirdami daug pagyrų fašistinei Italijai, tuo pat metu nacistinę ideologiją ir Reicho politiką daugiau kritikavo ir pateikdavo kaip nesuprantamą politinės santvarkos pavyzdį. Nacionalsocializmas buvo apibūdinamas kaip žemesnio lygio fašizmo atmaina: „Bendra nacionalsocializmui ir fašizmui yra nacionalizmas, imperializmas, taip pat antiliberališkumas ir antimarksizmas. Bet kai fašizmas sugebėjo išsikristalizuoti į valstybinę, tautinę idėją, inkorporuotą valstybinėje santvarkoje, ją sudvasindamas, tai nacionalsocializmas gyvena jėga ir demagogija. Jo idealas – rasė“ [16].

Nacionalsocializmo ideologijos sklaida Lietuvos teritorijoje ir tam tikra šių idėjų percepcija tarp vokiečių pasireiškė slaptų nacistinių kuopelių kūrimu Klaipėdos krašte ir besidominčių šia ideologija asmenų bendradarbiavimu su VNSDP skyriais Rytprūsiuose, t. y. Lietuvos pasienyje. Nuo 1928 m. slapta plintantis nacionalsocialistinis judėjimas Klaipėdos krašte tapo akstinu Lietuvos valdžios struktūroms giliau susipažinti su šios ideologijos turiniu. Tačiau iki 3-iojo dešimtmečio pabaigos nacizmo keliamus pavojus įžvelgė tik Lietuvos saugumo pareigūnai, kurie buvo sukaupę nemažai nacistinės literatūros bei vertingos medžiagos apie VNSDP daromą įtaką Lietuvoje gyvenančiai vokiečių bendruomenei.

Iki 1933 m. lietuviškoji periodika formavo labai primityvų nacionalsocialistų įvaizdį: tai gatvės mušeikos, peiliais skrodžiantys komunistams pilvus, kasdieną puolantys politinius oponentus kruvinose gatvės muštynėse [14, 27]. Nepaisant minėto neigiamo nacionalsocialistų keliamo įspūdžio, publikacijose buvo pažymima, jog nacionalsocialistų įtaka Vokietijoje tolydžio stiprėja ir VNSDP partija turi ambicijų ateiti į valdžią per rinkimus [6].

Siekdami Lietuvos visuomenę plačiau supažindinti su A. Hitlerio politikos bei nacionalsocialistinės ideologijos pavojingumu tautininkai pasitelkė inteligentiją, kuri publikacijose negailėjo kritikos Reicho politikai bei jo ideologijai. Geriausi to pavyzdžiai – J. T. Jonaičio [8], Vinco Skorupskio [19], J. Plieninio [17], Igno Jonyno [9], Povilo Pakarklio [15] ir kitų darbai.

Valentinas Gustainis laikytinas vienu svarbiausių publicistų nacionalsocializmo tematika. Jis viešai komentavo nacionalsocialistų propaguojamą rasės politiką: „Vokiško kraujo garbintojai nacionalsocialistai yra visiems atvirai pasisakę esą griežčiausi antisemitai, kurių tikslas – žydų tautybės piliečius iš Vokietijos visai išguiti arba juos išnaikinti. Greta žydų nacionalsocialistai pasisako esą priešingi ir slavams bei kitos nevokiškos kilmės žmonėms, kurie gyvena Vokietijoje“ [7]. V. Gustainis dar 1932 m. pradžioje pateikė gana detalią VNSDP politinės programos analizę ir konstatavo, jog „nacionalsocialistų programa bendrais bruožias atrodo esanti daugiau neigiamo nei teigiamo pobūdžio“ [7]. Jis pirmasis prakalbo apie VNSDP keliamą pavojų, nors kitų šalių demokratinė spauda nematė šiai radikalų grupuotei didesnių politinių perspektyvų. Galime teigti, jog dar iki 1933 m. sausio 30 d., kada A. Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, Lietuvos visuomenė jau buvo supažindinta su nacizmo esminiais bruožais ir politiniais tikslais.

1933 m. Vokietijai pradėjus atviresnę kovą dėl įtakos Klaipėdos krašte stiprėjo ir tautininkų reakcija. Visuomenei buvo stengiamasi atskleisti tikruosius Vokietijos kėslus Klaipėdoje, dar daugiau buvo pateikiama Reicho užsienio politikos bei ideologijos analizių. Juozas Purickis, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, aktyvus politikos veikėjas, „Vairo“ politinėse apžvalgose pasirašydamas Vygando slapyvardžiu nacionalsocializmo ideologijoje įžvelgė daug prieštaravimų, net su logika prasilenkiančių teiginių. Šis publicistas lietuvių visuomenę supažindino su VNSDP politine programa ir A. Hitlerio veikalu „Mano kova“ (Mein Kampf), kurį apibūdino kaip „perdaug fantastišką ir mažai tinkantį praktiškai valstybės kūrybai“ [42]. J. Purickis-Vygandas publikacijose išreiškė susirūpinimą dėl staigaus A. Hitlerio virtimo neribotu diktatoriumi ir pabrėžė, kad nacionalsocialistų propaguojama ekspansinė politika turėtų kelti nerimą daugeliui Europos šalių vyriausybių [23].

Susidomėjimas nacionalsocializmo ideologija lietuvių visuomenėje buvo susijęs su troškimu suprasti, kokios ideologijos paveikti Klaipėdos krašto vokiečiai pradėjo antivalstybinę veiklą. Apskritai lietuviškoje periodikoje nuo 1933 m. buvo akcentuojami VNSDP ryšiai su užsienio šalyse veikiančiomis pronacistinėmis organizacijomis ir jų keliami pavojai šalių saugumui [4].

Galime teigti, jog 1934 m. Lietuvos inteligentija nacionalsocializmą suvokė kaip pavojingą ideologiją, kadangi buvo susipažinusi su Rytų erdvės užėmimo planais, pristatytais Ericho Kocho bei Karlo Motzo darbuose [12]. Vokietijos kolonijinių planų kūrėjai savo veikaluose atvirai siūlė susidomėti Lietuva, kuri buvo apibūdinama kaip „didžiulė ekonominė potencija“. Vokiečių specialistų apskaičiavimu, vienos Lietuvos ūkio pakaktų visai Vokietijai išmaitinti [25]. Baimę dėl Reicho kolonijinių tikslų kurstė Vokietijos atsisakymas garantuoti Baltijos šalių nepriklausomybę [26].

1934–1935 m. agresyvi Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu vykstant Klaipėdos krašto nacistų teismo procesui Kaune dar labiau skatino lietuvių nepakantumą nacionalsocializmui [18]. Lietuvių visuomenės siekis gintis nuo nacionalsocialistų ardomosios veiklos šalyje buvo nušviestas kaip žūtbūtinė kova. Patriotiškai nusiteikusi lietuvių visuomenės dalis ėmė viešai agituoti už pasipriešinimą plintančiai nacionalsocializmo ideologijai tarp Lietuvos vokiečių. Piktinosi išryškėjusiu vokiečių nelojalumu Lietuvai: „Mes visi jaučiame, kad vokiečių pavojus mums didelis. Ekonominė ir politinė represija kasdien didėja. Reikalinga visos tautos ir vyriausybės skubi ir griežta kova vokietybės plėtotės kelius Lietuvoje užkirsti. Ta tauta stipri ir atspari, kuri homogeninė, – švari, be priemaišų. Atsiminkim, kad visi vokiečiai Lietuvoje yra mūsų nepriklausomybės priešai ir visi jie laukia antros okupacijos (kursyvas tekste – aut. past.)“ [21].

1935 m. kovo pabaigoje pasibaigus minėtam Klaipėdos krašto nacistų procesui bei paskelbus nuosprendį 86 nuteistiesiems, per Vokietiją nuvilnijo akcijos, nukreiptos prieš lietuvius. Į tai lietuvių visuomenė sureagavo neigiamu požiūriu į visa, kas vokiška: buvo protestuojama prieš vokiškus filmus Lietuvos kino teatruose [22], pasisakoma prieš vokiečių kalbos dėstymą lietuvių mokyklose [29], menkinamas vokiečių dvarininkų, pramonininkų indėlis į Lietuvos ūkį [5], nepritariama kitataučių pavardžių lietuvinimui [13].

1936 m. Lietuva, patyrusi didžiulių ekonominių nuostolių dėl politinės konfrontacijos su Vokietija, nutarė normalizuoti dvišalius santykius. Tuo tikslu Lietuvos vyriausybė leidinių redakcijoms nurodė sumažinti neigiamos informacijos apie Vokietiją kiekį. Peržvelgus 1936 m. periodiką, galime teigti, jog iš tiesų sumažėjo pranešimų apie Vokietijos užsienio politiką, vengta kritiškiau nagrinėti VNSDP partijos interesus Europos šalyse. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios nacizmo kritikai buvo priversti tylėti. Tačiau iki 1936 m. paskelbtuose tyrimuose nacionalsocializmo ideologijos tema buvo pakankamai gerai išnagrinėta, visuotinai pripažinti esminiai jos trūkumai.

4 dešimtmečio viduryje bodėjimąsi A. Hitleriu ir nacistine ideologija pakeitė lietuviško tautinio autoritarinio režimo ideologijos kūrimas ir jo pristatymas visuomenei. Tautininkų ideologai pradėjo viešai skelbti autoritarizmu ir fašizmu dvelkiančius straipsnius, nevengdami aštresnių pasisakymų kitataučių, o ypač žydų, atžvilgiu. Tautininkų nacionalizmu persunktai ideologijai savo simpatijas viešai (daugiausia „Vairo“ žurnale) reiškė publicistai Vytautas Alantas, B. Dirmeikis, Bronys Raila, tautininkų partijos vadai Domas Cesevičius bei J. Statkus. L. Truska A. Smetonos valdymą pavadino „aksomine diktatūra“. Iš tiesų tautininkai daugiau nei dešimtmetį kūrė lietuvišką fašizmo variantą, kurį V. Alantas apibūdino kaip „autoritetinį valdymąsi“ [3]. 1939 m. „Vaire“ publikuoti V. Alanto, D. Cesevičiaus ir kitų tautininkų publicistų straipsniai leidžia suprasti, jog patys tautininkai buvo įtikėję „disciplinuotu režimu“ ir „lietuvišku nacionalizmu“.

V. Alantas labai taikliai apibūdino, kaip tautininkai įsivaizduoja lietuvišką nacionalizmą. Jis rašė: „Lietuviškas nacionalizmas kaipo energingos ir pasinėrusios pirmyn tautos vaisius, negali sutikti su tuo faktu, kad šalia jo atsirastų kitas nacionalizmas, kuris nesiderintų su bendromis Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos politinėmis, kultūrinėmis bei tautinėmis aspiracijomis, o gal dar joms ir priešintųsi. Nacionalizmas nemėgsta savo ribose svetimų tautinių oazių, kurios kenkia jo vieningumui. Kitaip sakant, kiekviena valdančioji tauta stengiasi įsigalėti savo geografinėje erdvėje ne tik politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai, bet ir tautiškai. Tautinį įsigalėjimą reikia suprasti ta prasme, kad ji nukreipia savo pastangas į kovą su svetimų tautybių jos ribose esančiais kolektyvais, eventualiai galinčiais kenkti visam tautos organizmui“ [2].

Aiškias diskriminacines tendencijas kitataučių atžvilgiu aptinkame ir ekonomikos leidiniuose. 1935 m. „Verslo“ leidinyje pagrindine lietuvių atsilikimo versle priežastimi buvo nurodoma žydų dominuojanti padėtis, kadangi lietuviai Lietuvos versle tesudaro 33 proc., o žydai – 50 proc. Leidinyje autoriai gana atvirai piktinosi, jog kitataučiai Lietuvos ūkyje yra užėmę pelningiausias vietas [11]. Iš tiesų apie 70 proc. verslo subjektų priklausė žydams. Remdamiesi tokia statistika, verslo atlietuvinimo iniciatoriai skelbė išvadą, jog lietuvių tolerancija yra kenksminga patiems lietuviams [28]. Buvo kviečiama ugdyti tautoje „ekspresingąjį veiklumą savo tautos ir valstybės interesams siekti [10]. Nepaisant garsiai reiškiamų ambicijų, lietuvių verslo atlietuvino akcija nė iš tolo neprilygo žydų išstūmimui iš visuomeninio, ūkinio ir kultūrinio gyvenimo nacistinėje Vokietijoje bei fašistinėje Italijoje.

Voldemarininkų ir „Geležinio vilko“ ryšių su nacionalsocializmu bei Reichu klausimas

Iki XX a. 4 dešimtmečio pabaigos lietuvių patriotinės organizacijos niekada viešai nedeklaravo jokių simpatijų nacionalsocializmui ir tuo metu jokių ryšių su VNSDP vadovybe nepalaikė. Nors sovietinio laikotarpio istoriografijoje „Geležinio vilko“ veikla bei Augustino Voldemaro politiniai interesai buvo tiesiogiai priskiriami VNSDP partijos įtakai, tačiau prie „Geležinio vilko“ įsikūrimo VNSDP partija neprisidėjo [56]. Andrius Bulota teigė, jog voldemarininkai inspiruoti A. Hitlerio parengė 1934 m. birželio pučą: „ hitlerininkų šalininkai 1934 m. vasarą Lietuvoje mobilizavo visas savo jėgas valstybiniam perversmui įvykdyti, siekdami vyriausybės priešakyje pastatyti seną vokiečių imperialistų agentą ir bendradarbį A. Voldemarą“ [33]. Tačiau glaudesnis A. Voldemaro bendradarbiavimas su VNSDP XX a. 4 dešimtmetyje iki šiol nėra įrodytas.

G. Rudis teigė, jog „Geležinis vilkas“ visaip stengėsi išvengti kaltinimų dėl antisemitinės propagandos, bet vis dėlto šios organizacijos nariai dalyvavo antisemitiniuose išpuoliuose Kaune. Pasak G. Rudžio, „vilkai“ skatino žydų parduotuvių boikotą, o nuolatiniai raginimai nusikratyti vadinamojo „žydiško išnaudojimo“ kurstė netoleranciją žydų atžvilgiu. Liūdnai pagarsėjusio „Slabados eksceso“ metu patruliuojantys „vilkai“ įsijautę į komunistų gaudytojų vaidmenį, ėmė mušti kiekvieną sutiktą žydą [55]. Tačiau minėti atvejai buvo pavieniai, kadangi nacizmas kaip ideologija tautininkų buvo viešai smerkiamas, o ryšiai su nacistais buvo traktuojami kaip antivalstybinė veikla. „Geležinio vilko“ vadovybė neskatino susidorojimo su žydais ir netgi drausdavo „vilkams“ galvoti apie pogromus. Žydai (skirtingai negu lenkai) nė karto nebuvo pavadinti „amžinais ir pikčiausiais“ lietuvių tautos priešais. Po kokio nors neigiamo atsiliepimo apie žydus tuojau būdavo priduriama, jog tai netaikoma visiems Lietuvoje gyvenantiems žydams, o tik tai jų daliai, kuri linkusi į komunizmą arba nėra susigyvenusi su Lietuvos nepriklausomybe, ignoruoja lietuvių kalbą. Istorikai Saulius Sužiedėlis ir L. Truska taip pat pažymi, jog Lietuvoje neveikė jokia masinė antisemitinė organizacija ir tuo mūsų šalis skyrėsi nuo kitų Europos valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos ar kaimyninės Lenkijos, kurios arba įstatymais ribojo žydų veiklą, arba oficialiai toleravo antisemitinę veiklą [63]. Nuo 1934 m. sausio krašto apsaugos ministro įsakymu visiems apskričių komendantams buvo įsakyta griežtai bausti visus, kurie sąmoningai agituoja prieš Lietuvos žydus [1, 63].

A. Voldemaras dėl atvirai pareikštų simpatijų Reichui ir A. Hitlerio politikai buvo viešai pasmerktas ir nustumtas į politinį užribį. Tautininkų režimas ypač didelį dėmesį skyrė šalies vidaus saugumui ir stengėsi neutralizuoti bet kokias galimas grėsmes, o nacizmas, kaip ir komunizmas, buvo laikomos svarbiausiomis blogybėmis, nuo kurių reikia ginti tautą. Ryškesnių sąsajų su Klaipėdos krašte veikusiais vokiečiais nacionalsocialistais aptinkama 1938 m., kada voldemarininkai įkūrė Lietuvių aktyvistų sąjungą ir Klaipėdoje, kur buvo panaikinta cenzūra, pradėtas leisti laikraštis „Bendras žygis“. 1938 m. pabaigoje į voldemarininkus VNSDP žiūrėjo teigiamai, kadangi turėjo planų iš pastarųjų suformuoti provokišką A. Voldemaro vadovaujamą vyriausybę, kuri pati geranoriškai pasiūlytų Klaipėdos kraštą Vokietijai [78]. „Geležinio vilko“ Vyriausiojo štabo viršininkas A. Sliesoraitis užmezgė kontaktus su Klaipėdos krašto nacistais. Nors A. Sliesoraitis ir slėpė savo santykius su E. Noimanu, jiems išaiškėjus buvo labai pakenkta Lietuvos aktyvistų sąjungos reputacijai [56]. P. Žostautaitė teigė, jog Klaipėdos nacistai į voldemarininkus žiūrėjo su nepasitikėjimu, laikė maža, nepopuliaria organizacija, neturinčia didesnės įtakos Lietuvos gyventojams ir nedaug tegalėsiančia prisidėti prie revanšistinių hitlerininkų tikslų [78]. Vis dėlto sovietmečiu peršama nuomonė, jog voldemarininkai dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios kolaboravo su nacistine Vokietija, yra klaidinga, o paties A. Sliesoraičio ryšiai su E. Noimanu buvo gana epizodiniai.

Vytautas Tininis nurodo, jog tarp voldemarininkų būta nemaža dalis antisemitiškai nusiteikusių karininkų: mjr. Antanas Impulevičius, mjr. Kazys Šimkus, kpt. Antanas Švilpa, vokiečių okupacijos metais karo komendantais Kaune buvę Jurgis Bobelis, Stasys Kviescinskas, Vilniuje – plk. Antanas Špokevičius, plk. Karolis Dabulevičius, plk. Antanas Rėklaitis [62]. Galima sutikti, jog dėl ankstesnių savo simpatijų A. Hitlerio politikai vokiečių okupacijos metu jie buvo pakankamai silpni, jog atsisakytų vykdyti žydų egzekucijas ar bent jau stengtųsi sumažinti genocido mastą. Tačiau neigiamos jų pažiūros žydų atžvilgiu iki 1941 m. nebuvo viešai išsakomos, nes tai galėjo baigtis tarnybos praradimu ar kitomis drausminėmis nuobaudomis. Tik vokiečių okupacijos metais Lietuvoje atsiskleidė tikrasis A. Hitlerio ir nacizmo ideologijos apologetų ratas. Daugiausia pronacistiškai nusiteikusių asmenų būta tarp generalinių tarėjų, policijos batalionų vadų, Lietuvos nacionalistų partijos narių, kurių dalis iki Antrojo pasaulinio karo buvo voldemarininkų gretose. Vokiečių okupacijos metais „Geležinio vilko“ organizacija buvo atkurta pagal SS modelį – buvę voldemarininkai įkūrė Lietuvių nacionalistų partiją, kuri viešai išpažino nacionalsocializmo ideologiją ir tikėjosi gauti Lietuvai jaunesniojo Vokietijos partnerio statusą. Būta siekių net įkurti Lietuvos nacionalsocialistų partiją, tačiau tam pasipriešino patys vokiečiai, kurie dar nuo 1933 m. kartojo, jog Vokietija nacionalsocializmo neeksportuoja, t. y. ši ideologija priklauso tik vokiečiams.

Vis dėlto, nepaisant buvusio voldemarininkų gana naivaus pasitikėjimo Reicho valdžia ir siekio įvairiais būdais įsiteikti (tai, beje, turėjo labai neigiamų pasekmių okupuoto krašto visuomenei), dauguma koloboravimo su vokiečių okupacine valdžia klausimą tyrinėjusių Lietuvos istorikų – Arūnas Bubnys [32], Sigitas Jegelevičius [40] ir kt. – teigia, jog tikrų idėjinių kolaborantų, kurie pritarė amžiniems ryšiams su Vokietija ir išsižadėjo Lietuvos interesų, buvo mažai. Pasak S. Jegelevičiaus, iš šalies atrodė, kad lietuvių savivalda ištisai kolaboruoja su nacių okupacine administracija, o iš esmės laikėsi rezistencinių pozicijų, pareigūnai neretai balansuodavo ties riba – lyg ir demonstruodavo savo pastangas vykdyti vokiečių įsakymus, bet kartu rodydavo savo bejėgiškumą [40]. Didžioji dalis lietuvių pareigūnų, dirbusių kolaborantinės valdžios įstaigose, siekė Lietuvos nepriklausomybės, stengdamiesi išsaugoti lietuviškas institucijas ir kuo daugiau lietuvių gelbėti nuo represijų bei švelninti okupacinį režimą.

Nacizmo apologetai šiandieninėje Lietuvoje

Per kelis pastaruosius dešimtmečius Vakarų Europoje, o vėliau ir posovietinėje erdvėje atsirado nemažai radikalų, kurie ėmė reikšti tam tikras politines ambicijas. A. Hitleris, Stalinas ir totalitarinės sistemos yra visuotinai pasmerktos, tačiau atskiros visuomenės grupės stengiasi atgaivinti šias ideologijas. Nors iš visuomenės yra tikimasi sulaukti visuotinio pasmerkimo ir netolerancijos neonacizmo apraiškoms, tačiau pasikartojantys antisemitiniai bei rasistiniai išpuoliai rodo, jog mūsuose vis dar gajus abejingumas, politinis neišprusimas ir stereotipinis mąstymas. Lietuvoje augantis neonacistinių pažiūrų jaunuolių skaičius ir neigiamas lietuvių požiūris į kitataučius verčia susimąstyti. Apklausos rodo, jog nemažai lietuvių prisipažįsta esantys „truputį“ rasistai, vengiantys kitataučių. Internetinės svetainės www.sociumas.lt apklausų duomenimis, net 59 proc. respondentų atsakė, kad lietuviai yra linkę į rasizmą [70]. Neapykantą visuomenėje kursto nestabili ekonominė situacija, žiniasklaidoje plintanti užgauli retorika, internetinėje erdvėje gausėjantys neapykantą skatinantys komentarai ir radikalų neapykantos išpuoliai. Išpuolius dažniausiai lemia išankstinės priešiškos nuostatos dėl aukos rasinės kilmės, religijos, etninės kilmės, lyties, amžiaus, negalios, seksualinės orientacijos arba pažiūrų. Nors tokių nusikaltimų dėl neapykantos Lietuvoje kasmet vis daugėja, statistika negalime pasikliauti, nes policijoje didžioji dalis tokių atvejų fiksuojami kaip apiplėšimai ar chuliganizmas [64]. Kitų šalių patirtis liudija, kad griežtai ir operatyviai teisėsaugos institucijų nestabdomi neapykantos incidentai greitai paplinta, todėl policijos neveiklumas arba vangi reakcija skatina smurto plitimą, apsunkina nukentėjusiųjų padėtį.

Pažymėtina, jog nacizmą ir radikalų nacionalizmą propaguojančios jėgos nesiekia tik trumpalaikio dėmesio, bet kryptingai bando skintis kelią į politinius sluoksnius. Tai galime įrodyti remdamiesi vienintelės Lietuvoje veikiančios nacionalsocialistinės partijos ideologiją propaguojančios politinės organizacijos, besivadinančios Vieninguoju lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdžiu (toliau VLNDS), pavyzdžiu. Nors ir nėra oficialiai įregistruota, ši organizacija 2007 m. vasario 25 d. yra paskelbusi Steigiamąją deklaraciją ir Politinę programą, kurios labai artimos A. Hitlerio idėjoms. Steigiamojoje deklaracijoje VLNDS skelbiamas lietuvių tautos branduoliu, atstovaujančiu „visai Nacijai“, vienminčių politiniu susivienijimu, išpažįstančiu nacionalistinę darbininkų ideologiją. Nacija skelbiama aukščiausia vertybe, aiškiai įvardijami jos priešai ir blogio jėgos, su kuriomis VLNDS rengiasi kovoti. Tos blogio jėgos – tai šiuolaikinė demokratinė santvarka, kuri apibūdinama kaip „savanaudžių liberalių politikierių, kosmopolitų, materialistų ir kitų Tautos išnaudotojų bei parazitų priedanga“ [71]. VLNDS ideologija trumpai apibūdinama taip – vienybė, lietuviškumas, darbas dėl nacijos, veiklumas. Pažymėtina, jog ši organizacija, vadovaujama Gervaldu pasivadinusio Mindaugo Murzos (g. 1973 m.), gana atvirai skleidžia nacistinę propagandą internete, verbuoja naujus narius, bendrauja su oficialiai registruotų politinių partijų atstovais. VLNDS nepamiršta paminėti A. Hitlerio ir B. Musolinio gimtadienių, pašlovinti jų pasiekimų sukuriant galingas ir „pavyzdingas“ valstybes. Organizacijos simbolika taip pat akivaizdžiai perimta iš nacistinių organizacijų [71]. Politinėje programoje deklaruojamos rasistinės nuostatos, kadangi teisę į Lietuvos pilietybę pagal VLNDS turės turėti kiekvienas lietuvis ir „šiaurietiškos kilmės“ asmuo, kiti gyventų Lietuvoje „svečių teisėmis“.

Šios nacistinės organizacijos priešistorė siekia 1993 m. antrąją pusę, kai Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) 62-ojo bataliono kariai Šiauliuose įkūrė pogrindinę Lietuvos nacionalinės nepriklausomybės sąjungą (LNNS). 1993 m. gruodžio 2 d. sąjungos vadu patvirtintas jaunas SKAT viršila M. Murza. Ideologiškai sąjunga teigė besiremianti jaunalietuvių pažiūromis, jos pagrindinis šūkis buvo „Lietuva – lietuviams“. Į teisėsaugos organų akiratį jie pateko 1995 m., kada vyko tyrimas dėl mazutu apipiltų sovietų karių kapinių obeliskų ir antkapių. M. Murzos namuose kratos metu buvo aptikti 37 šoviniai, dėl kurių jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn [43]. Nors ir nubaustas pataisos darbų neatimant laisvės, M. Murza neprarado organizatoriaus entuziazmo ir dar tų pačių 1996 m. lapkričio 24 d. Šiauliuose įkūrė visuomeninę organizaciją Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjungą (LNSVS). Politiškai naujoji organizacija buvo pirmtakės tęsinys – ji aiškiai pasisakė už tai, kad Lietuvą turi valdyti tik lietuviai. M. Murzos vadovaujama organizacija 1997–1998 m. kai kuriose Lietuvos vietovėse platino leidinį „Nacijos balsas“, kuris pasižymėjo agresyviais šūkiais („Mes arba niekas!“, „Viskas tautai – viskas valstybei!“ ir pan.) bei atviru antisemitizmu.

1998–2000 m. nacionalsocialistai dešimt kartų mėgino įregistruoti savo organizaciją Teisingumo ministerijoje kaip visuomeninę organizaciją ir dar du kartus – kaip politinę partiją. Visi prašymai buvo atmesti dėl steigiamos organizacijos nacionalistinio, antidemokratinio pobūdžio bei jos vykdomos etninės nesantaikos propagandos. Tačiau nacionalsocialistai rado būdų legalizuotis. 2000 m. gruodžio 10 d. apie 400 nacionalsocialistų su M. Murza priešakyje įstojo į Lietuvos gyvenimo logikos partiją, kuri nuo 1996 m. jokios realios veiklos praktiškai nevykdė. Kilus konfliktui tarp senojo pirmininko Vytauto Bernatonio ir naujų narių, vadovaujamų M. Murzos, sudarančių absoliučią daugumą partijoje, 2001 m. rugsėjo 15 d. neonaciai perėjo į kitą fiktyvią politinę partiją – Lietuvos nacionaldemokratų partiją (LNDP), kuriai tuo metu vadovavo radikaliomis pažiūromis pasižymintis Kazimieras Uoka.

Pastebima M. Murzos vadovaujamos VLNDS stiprėjimo tendencija. 2009 m. sausio 24 d., po LNDP partijos, vadovaujamos Žilvino Razmino, suvažiavimo, balsų dauguma buvo nutarta susijungti su VLNDS bei vadovautis Sąjūdžio programa ir įstatais. Tačiau nepaisant drąsių pareiškimų apie politines ambicijas tapti vienintele politine jėga, galinčia pažadinti lietuvių nacionalinę sąmonę, suvienyti tautą, sustabdyti dvasinį ir fizinį lietuvių nacijos naikinimą jos pačios tėvynėje ir vadovauti naujos tvarkos, naujos nacionalistinės darbininkų valstybės kūrimui, visa tai lieka tik deklaruojama siekiamybe. VLNDS neturi nei įkvepiančios mitologijos, nei socialinio-ekonominio pagrindo, nei pakankamai charizmatinių lyderių, nei stambių verslininkų palaikymo.

Antra su neonacizmo propagavimu Lietuvoje susijusi grupė yra skinai. Skinhedai, arba skinai, – Europoje ir Šiaurės Amerikoje paplitęs neformalus jaunimo judėjimas, kurio nariai aktyviai propaguoja Hitlerio, baltosios rasės grynumo, smurto ir prievartos idėjas. Jų įvaizdžiui būdingos skustos galvos (iš to ir kilo grupuotės pavadinimas), karinio stiliaus drabužiai ir avalynė, nacistinės ir rasistinės simbolikos naudojimas. Lietuvoje skinai pirmą kartą užfiksuoti 1994 m. balandžio 20 d. per futbolo rungtynes tarp Lietuvos ir Izraelio rinktinių, kur jie skandavo: „Žydus pjauk – judos lauk“ [44]. 1994 m. Vilniaus skinai 100 egzempliorių tiražu pogrindyje išleido nedidelį žurnalą „Naujas kelias“, kuris buvo platinamas iš rankų į rankas. Nekokybiškai išleistas leidinukas labai radikalus. Šalia smurto scenų – pagrindinis šūkis „Mes ateisim!“, o ant viršelio – svastikos ir Gedimino stulpų hibridas. Skinai pasižymi įžūliu elgesiu – 1995–1997 m. Vilniuje buvo sumušti Japonijos diplomatas su žmona [59], korėjietis studentas, Kazachstano piliečiai, juodaodei JAV diplomatei grasinta peiliu, ji buvo užgauliojama dėl rasės, Klaipėdoje į upę įmestas korėjietis [34]. Svastikos ir jas atitinkantys užrašai Vilniuje tapo įprastais sieninės tapybos pavyzdžiais. Per futbolo rungtynes ir koncertus skinai tiesdami į viršų rankas skanduodavo „Heil Hitler“, „Juden raus“ ir pan. Laimė, kol kas didesnių skinų grupuočių esama tik Vilniuje (40–50 asmenų) ir Klaipėdoje (20–30), kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose veikia pavieniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys į faktą, jog Lietuvoje skinai nėra uždara grupuotė, į kurią visuomenė žvelgia priešiškai, kaip tai būdinga Vakaruose. Lietuvoje neapykantą kurstantys neformalai sulaukia palaikymo ir tolerancijos visuomenėje.

Teisėsaugos organai patraukdami smurtaujančius skinus ir kitus ultrapatriotus baudžiamojon atsakomybėn bent trumpam prigesina jų agresiją. Kai 1998 m. už chuliganiškus išpuolius buvo nuteisti keli skinai (trejų metų laisvės atėmimo bausme bei pusės turto konfiskavimu nuteistas Klaipėdos skinas Vidmantas Gulbinas [53] ir vilnietis Vitalijus Michailovskis), kiti nariai ėmė laikytis konspiracijos ir viešai rodyti daugiau nuosaikumo. Tačiau smurtinių nusikaltimų dėl etninės ar rasinės neapykantos registruojama kasmet vis daugiau.

Didesnio rezonanso susilaukė 23 metų krašto apsaugos savanorės Violetos Iljinych išpuolis prieš indų kilmės dainininkę ir TV laidų vedėją Berneen Candice Naidoo-Čerešką, kai ši 2008 m. balandžio 8 d. vakare su drauge ėjo pro šv. Onos bažnyčią Vilniuje, kur būriavosi grupė radikaliai nusiteikusio jaunimo. 2009 m. gegužės 27 d. buvo paskelbtas nuosprendis byloje dėl dainininkės Berneen užpuolimo. V. Iljinych pripažinta kalta dėl rasinės neapykantos kurstymo ir viešosios tvarkos sutrikdymo. Teismas jai skyrė 43 paras arešto, tačiau už grotų ji buvo tik 20 dienų, kadangi suimta areštinėje ji jau buvo praleidusi 23 dienas [72].

Ypač gajūs rasistiniai stereotipai Lietuvos visuomenėje išryškėjo išplitus internetui ir galimybei žinių tinklalapių skaitytojams rašyti komentarus. Vos tik išspausdinama žinutė apie kitataučius, pasipila rasistiniai komentarai bei pareiškimai, net raginimai kitataučius vyti lauk, mušti ar net žudyti. Kadangi už nesantaikos ir smurto kurstymą numatyta atsakomybė, teisėsaugos pareigūnai skaito komentarus ir pačių aršiausiųjų nuomonių autorius kviečia atvykti į teismą. Tačiau nepaisant didėjančių lietuvių kontaktų su užsieniečiais, tolerancijos mokymo programų mokyklose, rasistų ir ksenofobų tik daugėja. 2005 m. teismui buvo perduoti 3 rasistai, 2006 m. – 17, o 2007 ir 2008 m. daugiau nei po tris dešimtis [60]. Akcentuotina, kad nekultūringus komentarus rašo ne tik mažamoksliai piliečiai, bet ir medikai, pedagogai, verslininkai, universitetų darbuotojai.

Visuomenės toleranciją nacizmui ir totalitarinėms ideologijoms skatina labai silpna valstybės oficialiųjų sluoksnių ir svarbiausių pareigūnų reakcija. Gana gėdingai atrodo faktai, kad į antisemitinius skandalus yra įsivėlę politikai, laikraščių redaktoriai ir kiti viešajame gyvenime aktyvūs asmenys. Pateiksime tik keletą pavyzdžių. 2000 m. rudenį „Lietuvos aido“ savininkui Algirdui Pilveliui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl agresyvių antisemitinių išpuolių. Tačiau vietoj griežtesnių sankcijų prieš nesantaikos šalies viduje kurstymą (kas būtų buvę padaryta A. Smetonos režimo metu – aut. past.) aštuoni Seimo nariai tada išreiškė pasipiktinimą tokiu „spaudos laisvės varžymu“. Šių Seimo narių manymu, antisemitizmas nėra tokia svarbi problema, kad už jo propagavimą reiktų persekioti, o „ribą, kur prasideda antisemitizmas, turi nubrėžti ne saugumo tarnyba, o visuomenės nuomonė“ [45]. 2001 m. skandalas kilo dėl Seimo nario V. Šustausko, kuris viešai pasidžiaugė, jog Lietuvoje 1941 m. buvo išžudyti žydai. Šį antisemitinį V. Šustausko pareiškimą pirmasis užfiksavo švedų žurnalistas [66]. Tik po Vakarų valstybių atstovų pareikšto pasipiktinimo Seime apsvarstyta, ar V. Šustausko elgesys etiškas [41], bet jokių realių sankcijų V. Šustauskas nesulaukė. Didesnį rezonansą sukėlė 2008 m. kovo 11 d. radikalaus jaunimo eisena Gedimino prospektu, taip pat 2010 m. gegužę įvykusios homoseksualų eitynės Vilniuje. Dėl keltų provokacijų homoseksualų eitynių metu bylos teisėsaugos institucijose buvo iškeltos Seimo nariams Petrui Gražuliui ir Kazimierui Uokai. Lietuvos teisėsauga vis dar per menkai naudojasi įstatymuose numatytomis galimybėmis patraukti atsakomybėn asmenis, skatinančius neapykantą. Visuomenėje gajus neonacizmo ir kraštutinio radikalizmo toleravimas gerokai sumažėtų, jeigu žiniasklaidos priemonės bei politinės institucijos atsiribotų nuo radikalų, nuo dalyvavimo jų renginiuose.

Visuomenės susidomėjimą visuotinai pasmerktomis ideologijomis skatina ir internetiniai tinklalapiai, kuriuose pateikiama įvairi gana mėgėjiškai apdorota informacija. Vienas iš tokių tinklalapių vadinasi „Naujoji Europa“. Jis apibūdintas kaip „nacionalsocialistų internetinis laikraštis menui, kultūrai ir politikai“ ir atvirai propaguoja nacizmo bei fašizmo idėjas. Jame pateikiami nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos vadovų bei ideologų – A. Hitlerio, Alfredo Rozenbergo, Josepho Goebbelso, Ernsto Hiemerio, Benito Mussolinio ir kitų žymių fašistų – tekstai, išversti į lietuvių kalbą [51]. Labai gaila, kad greta šių tekstų nėra nurodyta informacija apie šių ideologijų aukų skaičių bei nusikaltimų žmogiškumui Europoje mastą, nėra informacijos, jog minėtos ideologijos buvo pražūtingos pačioms Vokietijos ir Italijos visuomenėms. Žiniasklaida bei internetiniai portalai turėtų sumažinti dėmesį temoms, kurios skatina visuomenės supriešinimą, nepublikuoti skaitytojų komentarų, propaguojančių etninę neapykantą, smurtą ir išpuolius. Apskritai derėtų daugiau pastangų skirti pozityviai informacijai apie bendro įvairių kultūrų sugyvenimo tematiką, nes Lietuva nuo viduramžių nėra homogeniška, čia gyveno ir gyvena nemažos kitataučių grupės.

Toleranciją neonacių išpuoliams skatina vangus teisėsaugos organų elgesys tiriant su rasizmu, ksenofobija ar antisemitizmu susijusias bylas. K. Klimka pažymi, jog dalis tokio pobūdžio nusikaltimų yra susiję su tokiomis veikomis kaip persekiojimas ir bauginimas. Tačiau LR baudžiamajame kodekse nėra persekiojimo kaip baudžiamos veikos apibrėžimo, kokį turi daugelis Europos šalių [46]. Teisingumo ministerijos specialistai teigia, jog Lietuvoje yra baudžiama už terorizavimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Terorizavimas – tai bauginimas, kai neteisėtas psichinis poveikis nukentėjusiajam yra daromas ne vieną kartą, o sistemingai, todėl jį galima laikyti neteisėtu bauginimo procesu. Bauginama gali būti žodžiu (pvz., išsakant grasinimus), fiziniu smurtu (kai smurtaujama siekiant įbauginti), taip pat gestais arba sekant. Daugiau vilčių tramdant ultradešiniųjų radikalų eitynes suteikia 2008 m. liepos 3 d. patvirtintas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188/18 straipsnis Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimas ar demonstravimas Nr. X-1675, įsigaliojęs nuo 2008 m. liepos 17 d. Jis numato atsakomybę už nacistinės ir komunistinės simbolikos ar uniformų naudojimą, Vokietijos nacionalsocialistų ar SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdų platinimą, nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR himno viešą atlikimą. Minėta veika užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimu [49]. Dėl šio įstatymo gatvėse iš esmės nebeliko asmenų, dėvinčių marškinėlius su SSRS simbolika ar nešiojančių svastikas. Vis dėlto šis įstatymas nėra visagalis.

Reikia tikėtis, jog Lietuva taikys bent minimalias ES šalyse galiojančias bausmes už rasistinius ar ksenofobinius nusikaltimus. Tai numato 2007 m. balandį priimtas Europos Parlamento nutarimas. Pagal šį nutarimą visos ES valstybės privalės numatyti baudžiamąją atsakomybę už viešą prievartos ar neapykantos kurstymą (žodžiu arba raštu) kitos rasės, religijos ar tautybės asmenų atžvilgiu. Ji grės ir už viešą pritarimą genocidui, nusikaltimams prieš žmoniją arba karo nusikaltimams, taip pat už reikšmingą jų sumenkinimą ar neigimą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš tam tikrą tautą, rasę ar religiją. Atsakomybė bus taikoma ne tik asmenims, bet ir organizacijoms ar bendrovėms [65].

Atsakant į klausimą, iš kur randasi lietuvių visuomenėje pagarba nacizmui, pirmiausia reikėtų akcentuoti daugeliui tautiečių būdingą neįsisąmonintą nepasitenkinimą savo gyvenimu, dvasinės pusiausvyros ir laimės jausmo stoką, kuris, pasak žymaus Austrijos psichiatro Alfredo Adlerio, daro įtaką asmens polinkiui į rasizmą bei fašizmą. Ne mažiau svarbus yra geras istorijos išmanymas. Šiuo atveju pagarba lietuvių tautos budelių ideologijai tik įrodo esant silpnas radikalų istorijos žinias. Veikiausiai Lietuvos ultrapatriotai nėra susipažinę su šiurpiais Trečiojo Reicho planais Rytų Europos gyventojų, taigi ir lietuvių, atžvilgiu, kur buvo numatytas jų iškeldinimas už Uralo ir pavertimas vergais, taip pat mažai žinomas nacių okupacinio režimo Lietuvoje žiaurumas, nuo kurio stipriai nukentėjo ne tik žydai, bet ir lietuviai. Todėl gatvėse smurtaujantiems ir nesantaiką kurstantiems „patriotams“ visuomenė turėtų sutartinai parodyti aiškų ir griežtą pasmerkimą, kaip tai yra daroma Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, kur radikalai ima stelbti pozityviai mąstančios visuomenės dalį [48, 50, 58, 73].

Save gerbianti visuomenė ir patriotinėmis save laikančios organizacijos turėtų vengti bet kokių sąsajų su nusikaltėlių žmonijai ideologijomis ir grįžti prie tautinės valstybės viziją kūrusių lietuvių filosofų, literatų bei visuomenininkų raštų. Nors jų pateikta tautinės valstybės koncepcija nėra tobula ir dabartinės politinės situacijos šviesoje gali atrodyti senamadiška, tačiau joje glūdinti šviesi tautos bei valstybės dvasia yra gyva ir šiandien.

Išvados

Lietuvos visuomenės siekis pažinti nacionalsocializmo ideologiją buvo lemtas noro suprasti, kokios ideologijos paveikti vokiečiai ir lietuvių tautybės gyventojai Klaipėdos krašte pradėjo antivalstybinę veiklą. Taip pat buvo svarbu išsiaiškinti politines permainas Vokietijoje, kuri turėjo didelę įtaką Lietuvos užsienio politikai bei ekonomikai. Lietuvos valdančiųjų sluoksnių nuostatos nacionalsocializmo ideologijos atžvilgiu XX a. 3–4 dešimtmečiuose buvo ypač kritiškos. Ši ideologija laikyta pavojingu valstybės valdymo pavyzdžiu, prasilenkiančiu su sveiku protu bei besiremiančiu vien jėga ir demagogija. Tačiau tarp tautininkų vešėjo pagarba fašizmui, autoritarinis režimas perėmė ir „sulietuvino“ kai kuriuos fašizmo bruožus, todėl 4-ame dešimtmetyje pagausėjo lietuvių patriotų viešų pasisakymų kovoti su vidaus priešais, su kitataučiais, kurti Lietuvą lietuviams. Vis dėlto, nepaisant gana užgaulios retorikos periodikoje, antisemitizmas ir ksenofobija buvo viešai smerkiami, o Lietuvos saugumo organai stebėjo ir stengėsi užgesinti bet kokį nesantaikos kurstymą kitataučių atžvilgiu.

Iki XX a. 4 dešimtmečio pabaigos A. Voldemaro pasekėjų ir „Geležinio vilko“ ryšiai su nacionalsocializmu bei Reichu buvo daugiau idėjiniai, nes šioms lietuvių politinėms grupėms imponavo vado ir jėgos kultas, tačiau glaudesnių kontaktų su VNSDP nebuvo, nes tokie ryšiai buvo laikomi valstybės išdavimu, už juos grėsė ypač griežtos sankcijos. Savo simpatijas nacizmui ir A. Hitlerio politikai voldemarininkai atvirai parodė tik 1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą. Tuomet dalis jų tapo okupacinės valdžios tarnautojais ir net vylėsi įsteigti lietuviškas nacionalsocialistines organizacijas. Tačiau okupacinė valdžia greitai leido suprasti, jog jokių kitų, išskyrus vokiečių, nacionalsocialistinių organizacijų niekada nebus, nacionalsocializmas priklauso tik vokiečiams.

Nacizmo apologetų gretos šiandieninėje Lietuvoje gausėja, jų pavieniai išpuoliai ir demonstracijos visuomenėje sukelia rezonansą, o teisėsaugos institucijos taiko gana griežtas sankcijas. Nepaisant gana gajos visuomenėje tolerancijos radikalų atžvilgiu, kol kas nesimato jokios perspektyvos jiems tapti reikšmingesne politine jėga. Lietuvoje nacionalsocialistine ideologija besivadovaujantys asmenys tik išoriškai mėgdžioja nacistų simboliką, uniformas bei programinius tekstus, naudoja šovinistinę retoriką, tačiau praktiškai ideologiją įtvirtinti Lietuvos politiniame gyvenime ir ja sudominti didžiąją dalį visuomenės, reikia tikėtis, niekada neatsiras galimybių.

Šaltiniai ir literatūra

1. 1934 01 12 LR Krašto apsaugos ministro įsakymas apskričių komendantams. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 23, l. 100.

2. ALANTAS, Vytautas. Lietuviško nacionalizmo erdvė. Vairas, nr. 44, p. 862.

3. ALANTAS, Vytautas. Politinė tautos vienybė. Vairas, nr. 48, p. 928.

4. Berlynas palaiko ryšius su užsienio nacionalsocialistais. Lietuvos aidas, 1933, gruodžio 22, nr. 290, p. 1.

5. DROMUTA, R. Von der Ropp'ų „nuopelnai“ Lietuvai. Tėvų žemė, 1935, vasario 2, nr. 5. p. 8.

6. Goebbelso galutinė kova. Lietuvos aidas, 1931, sausio 19, nr. 14, p. 1.

7. GUSTAINIS, Valentinas. N.S.D.A.P. Vairas, 1932, nr. 4, p. 562.

8. JONAITIS, J. T. Vokietijos propaganda prieš Lietuvą. Kaunas, 1935.

9. JONYNAS, Ignas. Klaipėda (1923.01.15–1933.01.15). Kaunas, 1935.

10. KARECKAS, J. Nuolaidumu vokiečių neatsiginsim. Tėvų žemė, 1935, sausio 26, nr. 4, p. 6.

11. Kodėl mes atsilikę? Verslas, 1935, kovo 21 d., nr. 12, p. 2.

12. Nacionalsocialistinė kolonizacija, Rytų erdvės politika ir Lietuva. Vairas, 1934, nr. 5, p. 103–106.

13. Nelietuvinkim atėjūnų pavardžių. Tėvų žemė, 1935, vasario 2, nr. 5, p. 6.

14. Nėra dienos, kad Vokietijoj nesilietų kraujas. Lietuvos aidas, 1931, vasario 2, p. 1.

15. PAKARKLIS, Povilas. Vokiečiai apie Mažąją Lietuvą. Kaunas, 1935.; PAKARKLIS, Povilas. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. Kaunas, 1935.

16. PAUKŠTYS, J. Vokietijos Nacijonalsocijalizmas. Naujoji Romuva, 1933, vasario 12, nr. 111, p. 162.

17. PLIENINIS, J. Vokiškasis siaubas. Klaipėda, 1934.

18. RAILA, Bronys. Išėjimas iš kryžkelės. Kelios pastabos orientacijos klausimu. Vairas, 1935, nr. 4, p. 438–445.

19. SKORUPSKIS, V. Karas už Lietuvos laisvę 1914–1934. Kaunas, 1934.

20. SMETONA, Antanas. Pasakyta, parašyta: 1927–1934 m. Kaunas, 1935, p. 314.

21. ŠVYTURYS, K. Budėkim, vokietybė plinta. Tėvų žemė, 1934, liepos 15, nr. 12. p. 6.

22. UŽUMECKAS, K. Gana vokiškų filmų! Tėvų žemė, 1935, sausio 5, nr. 1, p. 6.

23. VYGANDAS. Hitleris jau valdo Vokietiją. Trimitas, 1933, nr. 5, p. 83.

24. VYGANDAS. Politinės pastabos. Vairas, 1933, nr. 3, p. 526.

25. Vokiečiai, skelbdami į visas puses taiką, ruošiasi karingai Rytų kolonizacijai. Lietuvos aidas, 1934, vasario 7, nr. 31, p. 2.

26. Vokietija atsisakė garantuoti Pabaltijo šalių nepriklausomybę. Lietuvos aidas, 1934, balandžio 27, nr. 95, p. 1.

27. Vokietija. Partijų kovos. Trimitas, 1930, nr. 6, p. 104.

28. VOSYLIUS, K. Ekonominiai lietuvių reikalai ir svetimtaučiai. Naujoji Romuva, 1938, gruodžio 18, nr. 50, p. 956.

29. ZEMBRICKAS, A. Tik jau ne vokiečių kalba. Tėvų žemė, 1935, sausio 19, nr. 2–3, p. 3.

30. AUŠKALNIENĖ, Lina. Etninis nepakantumas Lietuvos žiniasklaidoje: komentarai internete. Etniškumo studijos, 2006, nr. 1. p. 45–58.

31. BERESNEVIČIŪTĖ, Vida; LEONČIKAS, Tadas. Diskriminacijos suvokimas Lietuvos visuomenėje. Filosofija, sociologija. Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009, nr. 4. p. 335–343.

32. BUBNYS, Arūnas. Vokiečių okupuota Lietuva 1941–1944. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998. 606 p.

33. BULOTA, Andrius. Nuo baltojo žirgo iki svastikos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962, p. 119.

34. DAMULYTĖ, J. Lietuva – pavojinga šalis užsienio turistams. Veidas, 1997, lapkričio 29, p. 42–44.

35. DONSKIS, Leonidas. Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje. Vilnius: Versus Aureus, 2009.

36. GAIGALAITĖ, A. Hitlerininkų pastangos 1933–1935 m. atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. LTSR MA darbai A. ser., 1962, t. 2.

37. GAIGALAITĖ, Aldona. Klaipėdos krašto užgrobimas 1939 metais. LTSR MA darbai. A. ser., 1959, t. 2.

38. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Lietuvos vokiečių Kulturverbando ryšiai su Vokietija 1933–1940 metais. Istorija, 2006, nr. 64, p. 40–51.

39. JAKUBAVIČIENĖ, Ingrida. Lietuvos vokiečių nacionalsocialistinė veikla (XX a. 3–4 dešimtmečiuose). Disertacijos rankraštis, 2008.

40. JEGELEVIČIUS, Sigitas. Lietuvių savivalda ir vokiečių okupacinė valdžia: tarp kolaboravimo ir rezistencijos. Genocidas ir rezistencija, 2003, nr. 1.

41. KARALIŪNAS, A. V. Šustausko išpuoliai sulaukė ryžtingo atkirčio. Lietuvos rytas, 2001, vasario 2, nr. 27.

42. KASPARAVIČIUS, Algimantas. 2. Achilo kulnas: parlamentarizmo ir politinės kultūros problemos Lietuvoje 1920–1926 m. Kultūros barai, 2007, nr. 4.

43. KIAULAKIS, Giedrius. Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje (1). Lietuvos nacionaldemokratų partija [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: http://www.anarchija.lt/.../906-giedrius-kiaulakis-lietuvos-nacionaldemokratu-partija.html.

44. KIAULAKIS, Giedrius. Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje (4). Skinhedai [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.anarchija.lt/index.php/teorija/870-giedrius-kiaulakis-skinhedai.html>.

45. KIAULAKIS, Giedrius. Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje (6). Visuomenės požiūris, išvados, rekomendacijos [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.anarchija.lt/teorija/1030-giedrius-kiaulakis-visuomenes-poziuris-.html>.

46. KLIMKA, Karolis. Ar mes pasiruošę atpažinti neapykantą? 2009 03 27 [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <www.anarchija.lt/.../9709-karolis-klimka-ar-mes-pasiruose-atpazinti-neapykanta.html>.

47. KUNDROTAS, Marius. Lietuva tautininkų epochoje: tarp autoritarinės diktatūros ir konsoliduotos demokratijos. Istorija, t. 79, p. 59–68.

48. Lapkričio 11 d. 1500 žmonių blokavo neonacių maršą Varšuvoje [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <www.anarchija.lt/.../28843-lapkricio-11-1500-zmoniu-blokavo-neonaciu-marsa-varsuvoje.html>.

49. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas 188-18 straipsnis [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: < http://www.infolex.lt/ta/103787:str188-18>.

50. Londono anifašistai protestavo prieš neofašistinių jėgų suaktyvėjimą Lietuvoje [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <www.anarchija.lt/.../9451-londono-antifaistai-protestavo-pries-neofasistiniu-jegu-suaktyvejima-lietuvoje.html>.

51. Nacionalsocialistų internetinis laikraštis menui, kultūrai ir politikai „Naujoji Europa“ [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: < http://nseuropa.org/Lithuanian/Index.htm>.

52. NAVICKAS, Konstantinas. TSRS vaidmuo ginant nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais. Vilnius, 1966.

53. Nuteistas fašistinės grupuotės lyderis. Lietuvos rytas, 1998, sausio 24, nr. 19.

54. PLEČKAITIS, Romanas. Tolerancija. Vilnius, 1998.

55. RUDIS, Gediminas. Antisemitinės tendencijos voldemarininkų judėjime 1928–1940 m. str. iš 2000 06 30 seminaro „Antisemitizmas – visuomenės prietarų ir politinio populizmo išraiška“ Prieiga per internetą: < http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=3812>.

56. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai. Voldemaras A. Pastabos saulėlydžio valandą. Vilnius: Mintis, 1992, p. 6–24.

57. RUDIS, Gediminas. Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis (1914–1944). Vilnius: LII leidykla, 2007. p. 45.

58. Rugpjūčio 15 Budapeste surengtos trys antifašistų demonstracijos [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <www.anarchija.lt/.../13626-rugpjucio-15-budapeste-surengtos-trys-antifasistu -demonstracijos.html>.

59. SINKEVIČIUS, D. Diplomatą sumušę chuliganai buvo neteisėtai paleisti. Lietuvos aidas, 1997, balandžio 18, nr. 18.

60. STASAITIS, Sigitas. Rasistais mes esame gimę? 2009.06.11. [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: < http://www.balsas.lt/naujiena/295574/rasistais-mes-esame-gime>.

61. SVARAUSAS, Artūras, TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, t. 68, p. 43–57.

62. TININIS, Vytautas. „Kolaboravimo“ sąvoka Lietuvos istorijos kontekste. Genocidas ir rezistencija, 2001, nr. 1.

63. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 302–303.

64. UTYRA, Evaldas. Viešai susikirto kairieji ir neonaciai. 2009 03 20 [žiūrėta 2010-10-26]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=21087242>.

65. Už rasistinius ir ksenofobinius nusikaltimus – baudžiamoji atsakomybe [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.balsas.lt/naujiena/175739/uz-rasistinius-ir-ksenofobinius-nusikaltimus-baudziamoji-atsakomybe>.

66. V. Šustauskas kratosi savo žodžių, Lietuvos rytas, 2001, vasario 13, nr. 36.

67. VARANAVIČIUS, Darius. Lietuviškasis nacionalizmas: skandalai ir tautiškumo nebuvimas. 2008 04 04 [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <http://geopolitika.lt/?artc=1948>.

68. VARANAVIČIUS, Darius. Politiniai Europos ekstremistai: saugotis ar ignoruoti? 2007 03 25. [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.vtv.lt/naujienos/virtualios-visuomenes-komentarai/darius-varanavicius-politiniai-europos-ekstremistai-saugotis-ar-ignor-110.html>.

69. VARANAVIČIUS, Darius. Radikalizmo ateitis. 2008 02 22 Prieiga per internetą: <http://www.balsas.lt/naujiena/184328/radikalizmo-ateitis>.

70. VAŽGAUSKAITĖ, Jūratė. Neonacizmas – tarsi plintantis virusas. 2006-09-10 [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.alfa.lt/straipsnis/51325>.

71. Vieningojo lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdžio internetinis tinklalapis. <http://www.vlnds.lt>.

72. Violeta Iljinych pripažinta kalta dėl rasinės neapykantos kurstymo [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.balsas.lt/naujiena/254538/violeta-iljinych-pripazinta-kalta-del-rasines-neapykantos-kurstymo-video>.

73. Vokietijos antifašistai rengiasi blokuoti neonacių maršą rugsėjo 4 Dortmunde. [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <www.anarchija.lt/.../26775-vokietijos-antifasistai-rengiasi-blokuoti-neonaciu- marsa-rugsejo-4-dortmunde.html>.

74. ŽALIMAS, Dainius. Kodėl Lietuvoje atvirai veikia nacių partija? 2008 08 07 [žiūrėta 2010-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dzalimas-kodel-lietuvoje-atvirai-veikia-naciu-partija.d?id=17977735>.

75. ŽIUGŽDA, Robertas. Hitlerinės Vokietijos agresijos pavojaus Lietuvai didėjimas 1933–1937 metais. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, 1980, t. XX (2), p. 25–37.

76. ŽIUGŽDA, Robertas. Vokietijos ir Lietuvos santykiai 1929–1933 metais. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, 1978, t. XVIII (2), p. 12–26.

77. ŽOSTAUTAITĖ, Petronėlė. Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą, 1933–1935. Vilnius, 1982. 142 p.

78. ŽOSTAUTAITĖ, Petronėlė. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 301–302.

Gauta 2010 m. spalio 14 d.
Pateikta spaudai 2011 m. kovo 21 d.

Summary

Where from does the Respect for the Nazi Ideology Come?

Seeking to ascertain and analyze the spread of the Nazi ideology in the Lithuanian society from the 3rd decade of the 20th century until present days, the author made use of publications, public speeches and articles in various Lithuanian newspapers and magazines. A great number of articles analyze the influence of the Nazi ideology on the Lithuanian society, focusing on the promotion of racism, anti-Semitism and other aspects of this ideology. The attitude towards the Nazi ideology in the Lithuanian press during the 4th decade of the 20th century was highly critical and negative. Such unfavourable approach towards the Nazi ideology helped many Lithuanians form critical opinion about the policy of the Third Reich.

Nowadays the Nazi ideology faces a certain renaissance not only in Western Europe but also in many post-soviet countries. The author analyzes social problems caused by certain aspects of the Nazi ideology such as racism, anti-Semitism, homophobia, xenophobia, and others that are widely spread in the organizations of young nationalists and radicals.

Though during the 4th decade of the 20th century Tautininkai party started assimilation of national minorities and took close control over social life, anti-Semitism and racism were strictly disapprobative. Lithuanian Secret Service observed possible stirrers of national disorders aimed at foreign citizens.

Until the end of the 4th decade of the 20th century the Nazi ideology had no influence on Lithuanian political organizations. Aside from some references in the Soviet period historiography to the facts that "Geležinis vilkas" ("The Iron Wolf" organization) and ex-prime minister Augustinas Voldemaras came under the influence of the Nazi organizations in Klaipėda region, there are no facts to prove their closer relations and cooperative activities with the Nazi party in Germany until 1941. A.Voldemaras’ political supporters and members of "Geležinis vilkas" explicitly demonstrated their sympathies towards the Nazi ideology only in 1941 when the German army occupied Lithuania. Many of them served the occupant regime as they worked as police officers and other officials in high positions. Members of "Geležinis vilkas" cherished hopes to establish Lithuanian Nazi organization, but German occupant authorities intimated that the existence of a non-German Nazi organization was impossible.

Many Lithuanian historians agree that despite a rather naïve aspiration to serve German occupants in all possible ways and to become true Nazi ideology followers, a bigger part of the Lithuanian Nazi collaborators soon understood their political mistake. Making use of their high positions they held in German occupant authorities, they made efforts to save many fellow citizens from repressions and to soften the regime.

Though the ranks of the Nazi apologists in present-day Lithuania steadily increase, there are little chances for them to become a significant political power. The neo-Nazi movement lacks intellectual potential, financial support, and their political behaviour does not appeal to the Lithuanians. The neo-Nazis in Lithuania only externally imitate the Nazi symbols, uniforms and political program, use chauvinistic rhetoric. Still they have no possibilities to consolidate the Nazi movement into a political party and make it practically work in Lithuania’s political system.



* Ingrida Jakubavičienė – humanitarinių mokslų daktarė; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – vokiečių nacionalsocialistinės organizacijos Lietuvoje, nacionalsocializmo ideologijos sklaida ir vokiečių visuomeninė-politinė veikla XX a. 3–4 dešimtmečiuose, Klaipėdos kraštas.