„Istorija“. Mokslo darbai. 82 tomas
Romualdas JUZEFOVIČIUS. Leidinys pradedantiems studijuoti istoriją
Spausdinti
10_01

SKIRIUS, Juozas. Istorijos studijų įvadas. D. 1. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. 156 p.

Profesoriaus Juozo Skiriaus parengta mokymo priemonė skirta Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto pirmojo kurso studentams, studijuojantiems istorijos studijų įvado dalyką. Šio kurso tikslas, pasak autoriaus, padėti studentams adaptuotis studijų pradžioje, laiku ir aiškiai papasakoti apie būsimą pedagogo specialybę, jos specifiką, socialinę reikšmę, studijų sunkumus ir džiaugsmus bei būsimojo darbo perspektyvas. Tai mokomasis ir pažintinis kursas, todėl mokymo priemonėje pateikta ta pagrindinė informacija, kuri žinotina pradedantiems studijuoti istoriją.
Knygos autorius remiasi Lietuvos ir užsienio istorijos teorijos, archyvistikos, bibliografijos ir kitų sričių autorių darbais, katalogais, žinynais ir kitais informaciniais leidiniais, taip pat ilgamete savo pedagoginio darbo patirtimi. Pristatoma mokymo priemonė gerai pritaikyta studijoms: dalyko informacija ir metodinė medžiaga pateikta aiškiai ir nuosekliai, skyrelių pabaigoje pateiktos užduotys ir klausimai žinioms įtvirtinti, nurodyta studijuojantiems naudinga literatūra.

Leidinį sudaro trys skyriai, apimantys esminius dėstomo kurso klausimus. Pirmame skyriuje studentai supažindinami su istorijos studijų organizavimo ir studijų metodikos ypatumais: programų turinio pagrindais, studijų formomis, vertinimo sistema ir kt. Autorius skyrė nemažai dėmesio savarankiškų rašto darbų rengimo klausimams aptarti. Iš tiesų, kursinių, bakalauro, magistro darbų rašymas yra svarbi savarankiškų istorijos studijų dalis, jų rengimo reikalavimų aptarimas yra labai aktualus studentams. Taikomuoju požiūriu pažymėtina istorijos tyrimo metodų apžvalga. Istorijos mokslo plėtra, jo sąveika su kitais mokslais skatina naudoti naujus tyrimo metodus, todėl pagrįstai šalia įprastų studentų darbuose naudojamų metodų (aprašomojo, analizės, sintezės, statistinio) pristatomi šiuo metu mokslo darbuose jau dažnai pasitaikantys ir kiti metodai: lyginamasis, indukcijos ir pan.

Antrame mokomosios knygos skyriuje pateikta informacija taip pat yra tiesiogiai sietina su savarankiškų studijų procesu, pristatomos svarbiausios Lietuvos ir užsienio šalių istorinių šaltinių ir literatūros saugyklos. Išskirta ir plačiau knygoje aptarta veiklos ypatumai tų bibliotekų, kuriose kaupiama pagrindinė istorijos studijoms reikalinga literatūra ir šaltiniai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos, Vrublevskių, Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos. Leidinyje pateiktas istorinės literatūros klasifikavimas, informacinės literatūros panaudojimo galimybių aptarimas taip pat naudingas studijoms plėtoti. Pažymėtinas labai išsamus Lietuvos archyvų, jų istorinių fondų aprašymas, šaltinių klasifikavimas, darbo su šaltiniais metodų išskyrimas. Ši mokomosios knygos dalis, manytina, naudinga ne tik studentams, bet ir visiems jauniesiems istorijos tyrėjams, tiems, kurie dar neįgijo nuoseklaus darbo su šaltiniais gebėjimų ir patirties.
Pažintiniu ir praktiniu aspektais informatyviai leidinyje apžvelgta žymiausios pasaulio bei mūsų šalies daiktinių šaltinių, kultūros palikimo saugyklos, muziejai. Manytume, kad studijose vertėtų pasinaudoti ne tik žymiausių Lietuvos istorinių muziejų, bet ir kitų valstybinių ir besikuriančių privačių meno, technikos raidos ar kitų fondų ir ekspozicijų galimybėmis. Visuotinės istorijos pažinimo prasme, tarkime, itin išskirtina Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerija, kuri nepateko į mokomojo leidinio apžvalginį akiratį. Šio muziejaus taikomosios dailės skyriuje sukaupta per septyniolika tūkstančių skirtingų amžių taikomojo meno dirbinių iš įvairių šalių. Pastaruoju metu čia eksponuojama gausiausia Lietuvoje senovės Egipto kultūros eksponatų kolekcija.

Trečiame mokomojo leidinio skyriuje esminis dėmesys skirtas istorijos studijų ir mokslo centrų veiklai aptarti. Pakankamai išsamiai ir aiškiai apžvelgta istorijos disciplinų studijos Lietuvos universitetuose, pristatyti dėstomi dalykai, dėstytojai, kai kurie universitetiniai mokslinio tyrimo centrai.

Atkreiptinas studijuojančiųjų dėmesys į tai, kad specializuoti moksliniai istorijos tyrimai vykdomi ne tik humanitariniuose ar socialinių mokslų, bet ir kituose fakultetuose, jų moksliniuose centruose. Pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centras telkia Lietuvos mokslo, architektūros, technikos, inžinerijos, ūkio istorijos tyrėjus, šio padalinio renginiuose ir leidyboje dalyvauja mokslininkai ir pedagogai.

Istorijos mokslas vis daugiau siejamas su kitų pažinimo ir praktikos sričių, visų pirma lituanistikos mokslų, raida. Be mokomajame leidinyje minimų Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, vertėtų aptarti ir kitus lituanistikos institutus, nes juose vykdomi lietuvių rašytinio, meninio, tautosakinio paveldo, kultūros istorijos tyrimai, kaupiami rankraštiniai šaltiniai, kurie yra svarbūs pedagogų akiračiui plėtoti. Paminėtinas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas, kuriame kaupiami ir tiriami reikšmingi Vilnijos kultūros, tautinio atgimimo, spaudos istorijos ir kiti šaltiniai.

Mokomajame leidinyje plačiau neaptariami istorijos mokslo raidos klausimai, autorius numato tai pateikti kitoje mokymo priemonėje. Tad linkėtina jam šį sumanymą taip pat sėkmingai įgyvendinti kaip ir pristatomoje knygoje, kuri naudinga būsimų istorijos mokytojų profesinei savivokai ugdyti. Taigi Juozo Skiriaus mokomosios knygos „Istorijos studijų įvadas“ taikomoji svarba nekelia abejonių. Mūsų šalyje stinga šiuolaikinio universitetinio lygio teorinės ir metodinės literatūros, tinkamos istorijos studentų savarankiškų studijų gebėjimams ugdyti.