„Istorija“. Mokslo darbai. 65 tomas
Algimantas JAKIMAVIČIUS. Naujos knygos mokslo istorikams
Spausdinti

Railienė, Birutė. Andrius Sniadeckis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, 269, [3] p.: iliustr., santr. angl., bibliogr.: 83 pavad. ir išnašose, A. Sniadeckio literatūros r-klė: p. 192–247 (648 pavad.); Sniadeckis, Andrius. Chemijos pradmenys, iš lenkų k. vertė E. Ivaškevič, M. Šalkauskas, įžanginis str. B. Railienės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004, 322, [2] p.: iliustr.

Prie Chemijos mokslo istorijos ištakų Vilniuje mus grąžina net du neseniai išleisti leidiniai. Abu juos sieja senojo Vilniaus universiteto chemijos profesoriaus, garsaus ir populiaraus gydytojo, europinio masto mokslininko Andriaus Sniadeckio (lenk. Jędrzej Śniadecki) (1768–1838) vardas. A. Sniadeckio asmenybės niekaip nepriskirtume prie tų, kurios tik inventoriškai paminimos ar net visai nepaminimos ilgoje ir turtingoje Vilniaus universiteto gyvavimo istorijoje. Taigi, šiame trumpame pristatyme kalbama apie knygas, skirtas didžiam prabėgusių amžių chemikui, subtiliam pedagogui, po mokslų Vakarų Europoje įsikūrusiam Vilniuje ir pasiaukojusiam šio miesto jaunuomenės švietimui.
A. Sniadeckio asmenybė glaudžiai susijusi ne vien su tada gerai žinomu Europoje Vilniaus universitetu, o ir su paties Vilniaus miesto gyvenimu. XIX a. Vilniuje šis chemijos žinovas įsteigė Medicinos draugiją, buvo maištingos Nenaudėlių (Šubravcų) draugijos pirmininkas, leido jos laikraštį – „Wiadomości Brukowe“, kuriame be kai kurių jo mokslinių straipsnių, puikavosi laikraščio redaktoriaus satyrinės publikacijos. Be to, A. Sniadeckis buvo mokslo žinių populiarintojas, paskelbė, pirmiausia per dienraštį „Dziennik Wileński“, vertingos informacijos savo miesto gyventojams, su visuomene bendravo skaitydamas daug viešų paskaitų.



A. Sniadeckis Vilniaus universitete be pertraukos išdirbo 25 metus, ilgiausiai Chemijos katedros vedėju, rašė mokslo knygas. Po pertraukos vėl grįžo į jį. Iš viso su Vilniaus universitetu jis buvo susijęs keturiasdešimt metų. A. Sniadeckis pasižymėjo mokslo organizatorius sugebėjimais, pavyzdžiui, net 8 kartus jis buvo išrinktas Medicinos draugijos pirmininku (prezidentu).
Šioje apžvalgoje didžiausią dėmesį kreipiame į Vilniaus universiteto leidyklos neseniai išleistą knygą „Andrius Sniadeckis“. Tačiau prieš pristatydami šią knygą, kurios autorė yra žinoma Lietuvoje chemijos mokslų istorijos tyrinėtoja, Lietuvos MA bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėja dr. Birutė Railienė, pirmiau turėtume paminėti tos pačios leidyklos išleistą A. Sniadeckio išsamų tam metui chemijos vadovėlį „Chemijos pradmenys“. Tai įdomi, lenkiškai parašyta praeities mokslo knyga, A. Sniadeckio rūpesčiu parengta ir išleista dar 1800 m. Ji buvo išspausdinta Vilniaus universiteto spaustuvėje tuomet leidžiamoms knygoms naudotu išsamiu pavadinimu: Początki chemi stasowanie do teraznieyszego tey umieiętnósci stanu dla pozytku uczniow i sluchaczow ułozone y za wzor lekcyi akademickich słuzyc maiące (Chemijos pradmenys, atitinkantieji dabartinę šio mokslo būklę, išdėstyti ir pritaikyti kaip akademinių paskaitų pavyzdys mokiniams ir klausytojams). Išskirtina tai, kad buvusioje lietuvių ir lenkų tautų valstybėje šis chemijos vadovėlis buvo pirmasis, o dabar pasirodęs ir jo lietuviškas variantas mums ne tiek svarbus dėl paties chemijos dalyko, kiek įdomus istorine prasme, nors kūrinys išverstas ir lietuviškai išleistas Vilniuje tik dabar – po dviejų amžių. Knygą spaudai parengė, gana platų įžanginį ir straipsnį anglų kalba parašė taip pat dr. B. Railienė.
Šiuokart šios knygos plačiau neanalizuosime. Tačiau minint ją, atrodo, būtų aktualu priminti, kad dar iki pasirodant „Chemijos pradmenims“A. Sniadeckis buvo pelnęs didelį populiarumą tarp Vilniaus studentų, o jo autoriteto ir įtaigumo dėka chemija laikėsi tarp populiariausių disciplinų universitete. Tai buvo naudinga apskritai visiems tada dėstytiems gamtos mokslams. Tai, kad A. Sniadeckis paliko žymių chemikų-pasekėjų iš buvusių Vilniaus universiteto absolventų (dabar sakytume – kūrė mokslinę mokyklą), reikia laikyti reikšmingu to meto mokslo įvykiu. Ta proga pirmasis minėtinas po A. Sniadeckio katedrai vadovavęs jo mokinys Ignotas Fonbergas, parengęs vertingą chemijos terminų žodyną. Per A. Sniadeckį nusitęsė Vilniaus istorinis ryšis ir su kitų šalių mokslo atstovais. Čia tektų nurodyti žymaus prancūzų mokslininko A. L. Lavuazjė pavardę. A. Sniadeckis itin simpatizavo šiam autoritetui, rėmėsi jo nuostatomis, ypač vartodamas terminus. Todėl kartu su lietuviškai pasirodžiusia knyga atsirado galimybė matyti A. Sniadeckio indėlį kuriant chemijos mokslo terminus. Vertime terminai palikti lenkiškai, išversti lietuviškai, taip pat įdėtas naujųjų ir senųjų lotyniškų terminų žodynėlis. Knygos „Chemijos pradmenys“ vertėjai, beje, taip pat mokslo istorikai – dr. Emilija Ivaškevič ir Mudis Šalkauskas – yra sakę, kad jiems knygą versti nebuvo lengva, ypač stengiantis nenutolti nuo tų laikų kalbos stiliaus, o sunkiausia buvo atspindėti vartotą terminiją, adekvačiai lietuviškai įvardinti cheminius junginius ir medžiagas.
Nors Vilniaus universitete A. Sniadeckio „Chemijos pradmenys“ buvo pirmasis vadovėlis lenkų kalba, dabar jis suteikia galimybę susipažinti ir su to meto chemijos būkle Lietuvoje. Žinoma, vertinant apskritai šį lietuviškai pakartotą chemijos srities leidinį, pirmiausia reikėtų pripažinti jį kaip vertingą šaltinį studijuojančiam jaunimui, besidominčiam mokslo raida, ir, aišku, mokslo istorikams – kaip mokslo bei kultūros reiškinį.
Taigi turime dvi paeiliui lietuviškai išleistas knygas, skirtas didžiai prabėgusių amžių mokslo asmenybei, profesoriui A. Sniadeckiui atminti. Jos viena kitą papildo, o dėl savitarpio įtakos padidėja ir vienos, ir kitos vertė.
Kalbant apie antrąją knygą „Andrius Sniadeckis“ pirmiausia pasakytina, kadtai originalus mokslo istorijos srities darbas, jau susilaukęs ir spaudos mokslo visuomenės dėmesio. Knygos autorė dr. B. Railienė apie A. Sniadeckio asmenybę ir jo mokslinę veiklą 2000–2004 m. laikotarpiu yra rašiusi keliuose leidiniuose, pasakojusi mokslo renginiuose. 2000 m. ji yra gavusi LR Švietimo ir mokslo ministerijos pritarimą bei paskatinimą rengti žymiai platesnį kūrinį apie mokslininką. Knygos autorė mini, kad dėkinga tema lengvino sumanymą. A. Sniadeckio biografijai parašyti, jo mokslo keliams nušviesti buvo palanki Vilniaus istorinė aplinka, su kuria plati A. Sniadeckio veikla buvo glaudžiai susijusi: gausu išlikusių autentiškų senųjų universiteto pastatų, nepakitęs gatvių – A. Sniadeckio „vaikščiotų kelių“ – išsidėstymas, arba žymus namas, „A. Sniadeckio pastogė“, kur profesorius gyveno iki mirties, pagaliau – nepakartojamos Vilniaus apylinkės, menančios šią mokslo asmenybę. Labai padėjo ir paties A. Sniadeckio ranka rašyti tekstai, saugomi Vilniaus universiteto bibliotekų fonduose, taip pat jose išlikę ano meto leidiniai. Nors apie A. Sniadeckį paskelbta daug lenkų autorių straipsnių bei knygų, autorė stengėsi ne vieną fragmentą tikslinti ieškodama naujos medžiagos ne tik vietoje, bet ir toliau –  apsilankiusi Krokuvos, Varšuvos bibliotekose.
Knygos pratarmėje nurodoma, kad Lietuvoje leidžiamų monografijų apie mokslininkus aprėptis kol kas kukli, ypač pasigendama knygų, skirtų senojo Vilniaus universiteto profesoriams ir absolventams. Turėdami galvoje tokias knygas, tegalėtume paminėti darbus apie Tomą Žebrauską ir Ignotą Domeiką. Taigi, B. Railienės knyga tėra trečioji apie garsų senosios kartos atstovą, plačia šlove pasižymėjusiame ir dideliam geografiniam regionui atstovavusiame Vilniaus universitete.
Pagrindinė knygos mintis – pažvelgti į A. Sniadeckio asmenybę kaip į pirmąjį žymiausią Lietuvos chemijos mokslo kūrėją ir puoselėtoją, o į jo palikimą – kaip į kūrybinį indėlį į mokslą, visuomenės švietimą, jos lavinimą.
A. Sniadeckį, labiau negu kitus jo amžininkus, moksle išgarsino dviejų tomų veikalas„Organinių būtybių teorija“(Teorya jestestw organicznych, t. 1, 1804; t. 2, 1811), greitai išverstas į vokiečių, prancūzų kalbas. Vilniuje lenkiškai buvo pakartotas 1838 m. (d. 1–3) ir 1861 m. Įdomu, kad Lenkijoje knyga buvo išleista po šimto metų – 1905 m., o prabėgus dar beveik šimtmečiui, – 2000 m. pasirodė dar vienas – faksimilinis leidinys. Veikalas, kaip viena pirmųjų biochemijos srities monografijų, pelnė autoriui pasaulinį pripažinimą. Išnagrinėjęs gyvų organizmų raidos dėsningumus ir biologinius procesus kaip medžiagų apykaitos rezultatą, A. Sniadeckis palietė gyvybės esmės, organizmo ir aplinkos sąveikos pamatines problemas. Tuomet universitete knyga buvo naudojama kaip svarbiausias fiziologijos vadovėlis, pratarmėje antrajam leidimui pats autorius jį vadino „fiziologijos traktatu“. Mūsų laikais šis kūrinys dažnai pagarbiai vadinamas gamtos filosofijos veikalu. Belieka pridurti, kad lietuviškai kol kas iš šios knygos tėra išversti kai kurie fragmentai, įskaitant ir leidinio autorės apie A. Sniadeckį pirmą kartą publikuojamus tekstus.
Knygoje apie A. Sniadeckį nuosekliai parodoma, kad sudėtingiausią teoriją apie organines būtybes traktato autorius plačiajai auditorijai pateikė per anksti. A. Sniadeckis pralenkė laiką – tekstą per anksti buvo teikti todėl, kad didžioji Vilniaus visuomenės dalis jo nesuprato. Tuomet dėstomos mintys atrodė labai radikalios, jų autorius analizavo „grynojo mokslo“ idėjas, gydymą bandė vadinti menu, „grynasis protas“ (apibendrinti teoriniai dalykai) pagal A. Sniadeckį turėjo keisti pirmykštę gydymo formą, tai yra – praktiką, supratimą apie patį gydymą. Autorius savų minčių neatsisakė, jis ėmėsi darbą tobulinti, savo idėjas dėstyti paprastesne kalba.
Iki šiol ne visi žinojo, jog A. Sniadeckis ne vien garsus praeities chemikas, o ir fiziologijos bei biochemijos pradininkas. Šis mokslo žmogus nusipelnė chemijos technologijai, geologijai ir mineralogijai, didžiulis jo medicinos srities rašytinis palikimas (su jo vardu susiję antropologijos, pediatrijos Lietuvoje pradžia), prioritetinis indėlis propaguojant higieną ir sveiką mitybą, vaikų fizinį auklėjimą. A. Sniadeckis paliko istorijos, logikos, literatūrinių tyrinėjimų darbų.
Knygos medžiaga pateikiama labai suprantamai, parašyta patraukliu stiliumi, jį įvairina vaizdžių detalių gausa. Randame intarpų – pirmą kartą išverstų ir lietuviškai pateikiamų paties A. Sniadeckio ar jo amžininkų tekstų. Įdomios buities detalės ir faktai atskleidžia aplinką, kurioje teko profesoriauti A. Sniadeckiui. Jis gyveno ir dirbo labai sudėtingu ir permainingu istoriniu laikotarpiu, jam pro akis prabėgo ištisi politinių įvykių sūkuriai (T. Kosciuškos sukilimas, ir Lietuvos žemių įjungimas į Rusijos imperijos sudėtį, Rusijos–Prancūzijos karas, ir po kiek laiko sekęs Vilniaus universiteto uždarymas). Asmeninis ir visuomeninis A. Sniadeckio gyvenimas klostėsi šių ir daugelio kitų įvykių fone. Paminimos žinomos istorinės asmenybės, aprašomi su to meto Vilniumi susiję žymūs mokslininkai. Knygoje šmėkšteli ne tik Prancūzijos, Rusijos imperatoriai, kiti tokio rango asmenys, bet dažnos taip pat garsių ir kartu A. Sniadeckiui artimų žmonių pavardės – vyresniojo brolio, buvusio universiteto rektoriaus, matematiko ir astronomo Jono Sniadeckio, biografo A. Vžoseko, A. Sniadeckio žento Mykolo Balinskio, kurių archyvine ar spausdinta medžiaga buvo pasiremta ne viename knygos skyriuje. Patraukia dėmesį įdomus, knygos pradžioje pateikiamas reikšmingiausių įvykių Europoje ir asmeniniame A. Sniadeckio gyvenime sugretinimas.
Skyrių (jų net 140) pavadinimai yra sudėtiniai, kiekvienas susideda iš 4–9 dalių, todėl jie padidina teksto informatyvumą. Informaciją papildo piešiniai, graviūros, senųjų leidinių viršelių kopijos. Tokio pobūdžio leidiniams yra svarbu, kad nurodoma, iš kur iliustracijos paimtos, kur jos saugomos dabar. Teksto istorinę vertę padidina ir tai, kad kiekvienas skyrius turi po kelias dešimtis literatūros šaltinių išnašų ir nuorodų, plačiau paaiškinančių įvykių aplinkybes, teikiančių papildomų žinių apie aprašomus asmenis, veikusias organizacijas ir kita.
Ne mažiau svarbu, kad knygoje be teksto gale pateikto naudotos literatūros sąrašo (tiesa, dalis jo pozicijų kartojasi, nes jau nurodytos išnašose), daug žinių duoda kruopščiai suregistruota A. Sniadeckio darbų ir ypač literatūros apie jį rodyklė. Pastaroji rūpestingai ir kvalifikuotai parengta, rodo pagarbą aprašomam asmeniui. Rodyklės pradžioje jos turinį autorė apibūdina daugiau kaip 2 puslapių paaiškinime. Bibliografinių žinių buvo ieškoma Lietuvoje, Lenkijoje, internete. Rodyklė susideda iš 2 dalių. Pirmojoje dalyje nurodytos 1805–1996 m. profesoriaus išleistos knygos (30 pozicijų), taip pat 1800–2004 m. paskelbti straipsniai (96 pavadinimai). Antrojoje rodyklės dalyje, kuri vadinasi „Literatūra apie Andrių Sniadeckį“, pateiktas 1801–2004 m. laikotarpio 521 pavadinimo literatūros sąrašas (tiesa, abiejų dalių numeracija yra bendra). Iš bibliografijos matome, kad A. Sniadeckiui esant gyvam buvo išleista 11 knygų. Prie mokslininko palikimo turime pridėti dar 19 įvairių jo monografinių darbų bei jų variantų, išspausdintų jau po autoriaus mirties. A. Sniadeckio knygų daugiausiai buvo išleista Lietuvoje (Vilniuje), kitos – Lenkijoje, po vieną – Prūsijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.
Skoningas kietas šios knygos viršelis vykusiai įkomponuoja naująjį leidinį į anksčiau Vilniaus universitete išleistų mokslo istorijos serijos kūrinių lentyną.
Naujieji leidiniai primena, kad istorinių asmenybių prikėlimas sudaro nors ir netiesiogines sąlygas jiems gyventi kartu, daryti įtaką naujoms kartoms, padėti joms. Mums ši knyga įdomi ir vertinga atkurtais istoriniais įvykiais, praeities tradicijomis, bendravimo kultūros specifika, įtikinamai nušviestais kai kurių analogijų su dabartimi turinčiais mokslo ir mokymo ypatumais. Susiduriantiems su dabarties problemomis leidinys sukels minčių apie asmenybės reikšmę siekiant novatoriškumo, keliant naujas idėjas. Panašūs leidiniai padeda gaivinti iškilių asmenybių, apskritai Vilniaus mokslo paveldą, ieškoti ryšio su mūsų dienomis.
Dr. Birutės Railienės darbas apie senojo Vilniaus universiteto profesorių, chemijos pradininką, gydytoją ir švietėją Andrių Sniadeckį – gera dovana mūsų mokslo visuomenei. Ji turėtų paskatinti ir kitų mokslo sričių tyrėjus parengti panašių darbų, nes jų labai trūksta.