„Istorija“. Mokslo darbai. 82 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Lokalinė istorija karų su Švedija kontekste
Spausdinti
Pasvalio krašto istorija XV–XVIII a. Sud. Vytautas Didžpetris. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009. 167 p.

Šiuo internacionalizacijos ir integracijos laikotarpiu istorikų tyrimų tematika dažnai susijusi su Europos ir net pasaulio problemų sprendimais, Lietuvos ir kitų šalių bendrų procesų atskleidimu, sinteze, lyginimu ir išsamiais apibendrinimais. Ieškoma ir domimasi tarptautinėmis problemomis, diplomatiniais santykiais, karais ir po jų sudaryta taika, to paties laikotarpio politiniais, ekonominiais ar kultūriniais procesais. Tačiau siekiama spręsti, jeigu taip galima sakyti, ne tik globalines problemas. Labai dažnai Lietuvos ir kitų šalių istorikai savo tyrimų objektu pasirenka siaurus klausimus, kad juos giliau pažintų ir pateiktų savo tautiečio ar kraštiečio akiračiui praplėsti. Imama ieškoti savo šaknų, gilinamasi į savo gimtojo krašto praeitį, į vieną ar kitą jo gyvenamoje aplinkoje vykusį istorinį įvykį ar reiškinį. Lietuvoje šia linkme aktyviai dirba „Versmės“ leidykla, o pastaruoju metu tuo susidomėjo ir „Žiemgalos“ leidykla, iki šiol leidžianti to paties pavadinimo žurnalą. Prieš metus mūsų knygų lentynose pasirodė nedidelės apimties, bet įdomus ir gilus savo turiniu „Žiemgalos“ leidyklos išleistas veikalas „Pasvalio krašto istorija XV–XVIII a.“ Tai iš esmės trijų istorijos mokslo daktarų Vyginto Stancelio, Deimanto Karvelio ir Vlado Rakučio knyga. Be to, joje pateiktos dr. Algirdo Antano Baliulio Pasvalio miestelio ir bažnyčios steigimo 1497–1499 m. privilegijos originalo kalba ir jų vertimas į lietuvių kalbą su trumpu istoriko paaiškinimu. Vos vieno puslapio glaustą įžangą parašė knygos sudarytojas bei redaktorius Vytautas Dičpetris. Reikėtų pasveikinti ir pagirti autorius, paruošusius knygos pabaigą, t. y. reziumė net keturiomis kalbomis: anglų, latvių, rusų ir vokiečių. Trūksta tik išvadų švedų kalba, nes šiame veikale daug dalykų yra susiję su Švedijos „istorine misija“. Padėkoti reikia už net trijų rodyklių: asmenvardžių, vietovardžių ir vandenvardžių – sudarymą. Be to, veikalą labai pagyvina gera jo leidybos kokybė, puikus, nors ne visai įprastas, maketavimas, kai išnašos rašomos ne puslapio apačioje, bet jo šone, šrifto įvairinimas, ryškiai išspausdintos senos autentiškos iliustracijos, surastos ne tik Lietuvos, bet ir Švedijos archyvuose.

Iš esmės labiausiai šiame leidinyje istorikus domina du reikšmingi Lietuvos istorijai politiniai įvykiai, vykę XVI ir XVIII a. pradžioje Pasvalyje ir Saločiuose. Tai 1557 m. Pasvalio taikos sutartys, sudarytos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino, bei 1703 m. įvykusios didelės lietuvių ir rusų kautynės su švedų karaliaus Karolio XII kariuomenės daliniais, remiamais įtakingų Lietuvos didikų Oginskių šalininkų karinių pajėgų Šiaurės Lietuvoje bei Kurše, o konkrečiau – įvykęs reikšmingas mūšis prie Saločių.

Autoriai yra kompetentingi platesnių LDK ir Abiejų Tautų Respublikų politinių bei ekonominių problemų tyrinėtojai. Jų knygoje paskelbti atskiri skyriai kiek skiriasi rašymo metodika bei maniera, šaltinių panaudojimu. Literatūra bei šaltiniai autoriams gerai žinomi, o skaitytojui jie nauji ir įdomūs. Be lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių istoriografijos bei archyvinių dokumentų, pasinaudota Švedijos dokumentika bei istorine literatūra. Taigi jau vien moksliniu darbo požiūriu ir rašymo maniera knygos turinys toli prašoka kraštotyrinį darbą. O lokalinės istorijos pobūdžio veikalas apima platų istorinį kontekstą: nuo Vakarų Europos šalių, Švedijos ir Rusijos iki popiežiaus politinių pažiūrų, savo egzistenciją baigiančio Livonijos ordino.

Knyga parašyta plačiai naudojantis istoriografija, archyvais. Autoriai rėmėsi publikuotais istoriniais šaltiniais. Ji mokslinio pobūdžio ir ne kiekvienam eiliniam skaitytojui bus „įkandama“.

V. Stancelis pirmąjį skyrių „Pasvalio įvykių priešistorė“ pradeda iškeldamas Livonijos užvaldymo svarbą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jis teigia, kad politiniu požiūriu ši Šiaurės Europos dalis buvo svarbi lietuvių politikos vadovams. Jų tikslas buvo neleisti Rusijai įsigalėti joje ir tuo sustiprinti savo karinį potencialą. Lietuvai, turėjusiai ilgą sieną su Livonija, buvo svarbu išlaikyti tvirtas Kalavijuočių ordino, Kuršo, Talino ir Tartų vyskupų bei Rygos miesto pilis ir kitus karinius įtvirtinimus. Lietuvių ekonominiai santykiai su Livonija buvo nusistovėję nuo seno ir lietuvių feodalai siekė išlaikyti gerus ryšius su Baltijos uostais, Rygos miestu ir kitais prekybos centrais savo gaminių eksportui ir prekių iš Vakarų Europos importui. Per Livoniją sauskeliais ir vandenimis buvo palaikomi ryšiai su Rusijos šiaurės regionais. Be to, kraštas buvo gana turtingas miškų, derlingų laukų ir viliojo lietuvių ir lenkų didikus galimybe įgyti naujų valdų jame.

Be plataus šių problemų aptarimo, pirmajame skyriuje V. Stancelis atskleidžia skirtingus atskirų vadovaujančiųjų lietuvių ir lenkų asmenybių tikslus formuojant Livonijos politiką, tai yra Karaliaus Žygimanto Augusto, didikų Radvilų, Prūsijos kunigaikščio Alberto Hohencolerno siekį prijungti Livoniją prie LDK. Ne tik aprašo LDK ir Lenkijos vadovų politiką bei veiklą, bet ir nemažai vietos V. Stancelis skiria Švedijos, Danijos, šv. Romos imperijos, vokiečių valstybių, Anglijos, Italijos miestų, Prancūzijos, Ispanijos, Turkijos domėjimuisi Livonijos likimu, taip pat pabrėžia Romos popiežiaus pastangas. Gindamas katalikybės pozicijas Paulius IV 1558 m. kovo 2 d. sveikino laišku Žygimantą Augustą dėl pasiektos pergalės ir sudarytos Pasvalio taikos.

V. Stancelis Europos šalių suinteresuotumą Livonijos ordino reikalais pradeda pateikdamas net XVI a. autorių vertinimus. Akcentuoja M. Bielskio „Kroniką“, pristato vėlesnius lenkų, lietuvių, švedų, vokiečių, rusų istorikų teiginius ir baigia XXI a. lenkų ir kitų tautų istorikų darbais. Aptaria skirtingą jų pažiūrį į tai, kokią svarbą LDK turėjo Livonijos užvaldymas, kiek ir kaip skyrėsi to meto didžiųjų valstybių ir vadovaujančių politinių asmenybių tikslai formuojant Livonijos politiką, kaip aktyvėjo LDK ir Lenkijos kaimyninių valstybių politika, pirmiausiai Maskvos, Švedijos, Vokietijos, taip pat ir šv. Romos imperatoriaus, Danijos, D. Britanijos ir popiežiaus susidomėjimas Livonijos ateitimi XVI a., jos krizinės situacijos metu.

Paskutinį pirmojo skyriaus paragrafą ir antrąjį knygos „1557 m. Pasvalio sutartys tarp LDK ir Livonijos ordino“ skyrių „Aukščiausias įtampos taškas ir atomazga. Pasvalio susitarimai“ V. Stancelis pradeda istorinių įvykių atpasakojimu. Jame, taip pat plačiai naudodamasis esama literatūra ir šaltiniais, autorius atskleidžia, kaip paaštrėjus Livonijos ir LDK santykiams, net abiem prieštaraujančioms pusėms sutelkus kariuomenes Pasvalyje, buvo susėsta prie derybų stalo ir 1557 m. rugsėjo 5 ir 14 dienomis pasirašytos net trys sutartys: Lenkijos karaliaus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Livonijos ordino magistro Vilhelmo Fiurstenbergo. Pirmosios dvi Pasvalyje pasirašytos sutartys buvo Restitucijos bei Taikos ir satisfakcijos, o trečioji – Sąjungos prieš Maskvą. Pastarąją autorius, kaip ir ankstesnieji autoriai, vertina kaip karinę LDK ir Livonijos ordino sąjungą. V. Stancelis akcentuoja: „Livonija pasižadėjo, Maskvos kunigaikščiui užpuolus LDK, tiesiogiai pulti Maskvos valstybę arba pasiųsti Lietuvai pagalbon raitelių ir pėstininkų kariuomenę. Jei Maskva pultų Livoniją, analogiškų veiksmų turėjo imtis LDK. Būtinumas teikti karinę pagalbą galiojo ir tuo atveju, jei kuri iš šalių ryžtųsi pulti Maskvos valdovą. Nė viena šalis be antrosios žinios ir pritarimo negalėjo sudaryti sutarties su Rusų valstybe“ (p. 81).

Išsamiai atskleidęs derybų eigą, sutarčių turinį, aptaręs taikią to laiko konflikto sprendimo reikšmę, V. Stancelis kartu atkreipė dėmesį į tai, kad trečioji sutartis iš karto neįsigaliojo. Ji turėjo įsigalioti pasibaigus Livonijos ir Rusijos paliauboms, iki kurių pabaigos buvo likę 12 metų, ir LDK paliauboms su Rusija, kurios turėjo pasibaigti po 5 metų. Tai Lietuvai nebuvo naudinga. Savo tikslų siekdama Livonijoje tuo greitai pasinaudojo Maskva ir kilo naujas karas.

Konflikto pabaigos, kurią lėmė Pasvalio sutartys, nuopelnus autorius priskiria karaliui Žygimantui Augustui. Čia jis kartu aptaria ir jo asmenybės bruožus: neskubų klausimų sprendimą, lėtą mąstyseną, tingumą, įsiklausymą į kitų nuomonę, pastangas išvengti karo ir pan.

V. Stancelio skyrius, griežtai orientuotas tik į Pasvalio sutarčių tarp LDK ir Livonijos sudarymą, įdomus ir moksliškai argumentuotas, bet susidaro įspūdis, lyg skyrius būtų paimtas iš kažkokio platesnio ir didesnio mokslinio tiriamojo darbo. Eiliniam skaitytojui būtų lengviau suprantamas, jei jis būtų plačiau ir organizuočiau įtrauktas į bendrą Lietuvos istorijos kontekstą, į konkrečiais faktais atskleistą LDK, Livonijos vadovų ir Rusijos kovą dėl Livonijos.

O tokią poziciją labai ryškiai atskleidė kitas didelio skyriaus „Saločių mūšis“ autorius dr. V. Rakutis. Jis, priešingai nei jo kolega V. Stancelis, visą savo dėmesį sutelkė ne tik į konkretų Saločių mūšį 1703 m., bet ir plačiai aprašė politinę, ekonominę, demografinę ne vien apie Baltijos jūrą buvusių šalių XVII a. pabaigos–XVIII a. pradžios situaciją. Jis ypač daug dėmesio skyrė kariniams nagrinėjamo laikotarpio dalykams. Atskleidė abiejų priešininkų – Švedijos karinių dalinių, vadovaujamų pulkininko Adomo Liudviko Levernhaupto, ir rusų-lietuvių kariuomenės pulkų, vadovaujamų pulkininko Gadono ir generolo Karpio, karines galimybes, jų ir apskritai Respublikos politinį karinį pajėgumą, ginkluotę, vadovavimą, taktiką, komandą, karius ir panašius dalykus. Palyginti daug dėmesio skyrė abiejų prieštaraujančių pusių karo vadams, politikams bei kitoms asmenybėms. Nupiešė Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo bei karinio nepajėgumo panoraminį paveikslą. Turėdami ryškų karinių jėgų pranašumą lietuviai ir rusai Saločių mūšį pralaimėjo. Rusai karo lauke paliko 576 karius, 500 vežimų su amunicija, o švedai neteko 40 karių, 125 buvo sužeisti ir 2 kareiviai dingo. V. Rakutis švedų laimėjimą pagrindžia jų geresne kovine rikiuote, valdoma pasitikint atskirais vadais, decentralizuotai ir savarankiškai kariams įgyvendinant vado priimtą sprendimą. Karininkai rodė asmeninę drąsą, tuo uždegdami puskarininkius ir kareivius. Tačiau visai kitaip pasirodė lietuviai, ypač jų kavalerija. Be kitų priežasčių, jo manymu, buvo netinkamas vadovavimas, nepakankama kariuomenės finansavimo sistema, prastas kariuomenės parengimas lauko mūšio sąlygomis, o svarbiausia priežastis, anot autoriaus, buvo kovinės dvasios nebuvimas. Įvertinęs pralaimėjimo priežastis V. Rakutis pateikė Saločių mūšio pralaimėjimo neigiamą reikšmę tolesnei Šiaurės karo eigai ir ypač Abiejų Tautų Respublikai. Vienu žodžiu, didžiausias dr. V. Rakučio įnašas į mūsų istoriografiją šiame darbe yra karinis panoraminis Šiaurės šalių: Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos, vaizdas XVI–XVII a. Gaila tik, kad autorius atsiribojo nuo gilesnės santykių su Rusija analizės, Šiaurės karo baigties reikšmės Lietuvai. Poltavos mūšį laimėjo Rusija, Petras I, Rusija įsigalėjo Livonijoje...

Dr. D. Karvelio skyrius „Saločių valda XVI a. pabaigoje–XVII a. viduryje“, atrodo, lyg ir nedera prie knygoje svarstomų problemų. Tačiau autorius analizuojamųjų klausimų žinovas ir dėl to knygoje panaudota jo turima medžiaga Pasvalio krašto istoriniam fonui praplėsti. Be to, dr. D. Karvelio skyrius, nors savo apimtimi mažesnis už paminėtų pirmųjų dviejų autorių, bet taip pat nėra visiškai atsietas nuo politinių to meto įvykių, t. y. nuo karų su švedais. O tai susiję su Radvilų veikla Šiaurės karo metu ir prieš karą, jų pastangomis ginti savo turtą. Antrą vertus, autorius atskleidė Radvilų dvarų valstiečių sudėtingesnį socialinį gyvenimą – jų ne tik ekonomines prievoles dvarui, bet ir pareigas Radviloms, iš esmės ir valstybei. Taip pat D. Karvelis parodė įdomią Saločių valdos gyventojų tautinę sudėtį. Be lietuvių, joje gyveno nemažai vokiečių, žydų, totorių, karaimų ir kitų. Tas atspindėjo valdos gyventojų užimtumo pobūdį, jų pareigas valdos valdytojui ir tikėjimų įvairovę, krikščioniškųjų religijų – katalikybės ir liuteronizmo bei kalvinizmo – santykį.

Skyriaus pabaigoje dr. D. Karvelis pateikė du dokumentus: 1594 m. gegužės 17 d. Biržų seniūno Jono Sicinskio laišką iš Biržų Kristupui Radvilai Perkūnui ir 1621 m. spalio 6 d. Kotrynos Siling testamentą, kurie atskleidžia Biržų Radvilų ekonominius ir iš dalies politinius tikslus. Gaila tik, kad, akcentuodamas Saločių žemėvaldos ir žemėtvarkos klausimus bei nemažai dėmesio skirdamas Biržų Radvilų ūkinėms, karinėms ir kitoms problemoms, autorius nuošalėje paliko Pasvalį, kuris knygoje vyrauja politinių klausimų fone. O Pasvalio bažnytinė valda turėjo savitų bruožų ir būtų įdomu plačiau susipažinti su jos, ypač valstiečių, valdymo ir būties problemomis. Knygos pradžioje dr. A. Baliulio paskelbti miestelio ir bažnyčios įkūrimo dokumentai sudomina skaitytoją, žadina didesnį susidomėjimą žemės bei valstiečių socialinės būties Pasvalio valdoje klausimais.

Pasvalio kraštui skirta knyga gražiai išleista. Čia daug vertingų ir retų mūsų literatūroje dokumentų, paveikslų, karinių schemų, žemėlapių, fotografijų ir kitų iliustracijų, tik gal didesniu formatu, kaip nors patogiai sulanksčius, reikėjo pateikti tarp atskirų skyrių įdėtus to laikotarpio regiono žemėlapius. Šiuo atveju net su lupa negalima įskaityti vietovių pavadinimų, o kraštietis skaitovas norėtų matyti savo gimtinės kaimus ir miestelius, sužinoti, ar jie jau egzistavo XVI–XVIII amžiuje.

Kelia abejonių autorių vartojama terminologija. Kai kurie terminai, taip pat knygoje pateikta vardų bei vietovardžių rašymo forma skiriasi nuo kitų istorikų pateikimo. Taip V. Stancelis savo skyriuje sulietuvina Rusijos carų vardus. Pavyzdžiui, caras Ivanas IV Rūstusis vadinamas net trimis skirtingais vardais – caru Ivanu IV, Ivanu IV Žiauriuoju, o dažniausiai Jonu IV, kai kada pridedant ir Žiauriuoju. Karalių, carų ir kitų žymių užsieniečių vardų bei pavardžių lietuvinimu buvo aktyviai imta istorikų naudotis XX a. IV dešimtmetyje. Tačiau perdėm lietuviškas rusiškų, lenkiškų ir kitų tautų veikėjų vardų bei pavardžių vertimas iki šiol istorinėje literatūroje neprigijo. Ir patys autoriai dažnai rašo istorikų bei kitų veikėjų pavardes jų originalo kalba, lietuviams nebūdingu raidynu (beje, taip pat nevienodai), o kai kurių politinių asmenybių vardus perima iš panaudotos istoriografijos ar šaltinių.

Knygos redaktorei, matyt, taip pat reikėjo atidžiau peržvelgti istorinėje literatūroje vartojamus vietovių pavadinimus – pavyzdžiui, D. Karvelio skyriuje vartojamas terminas Mituva vietoje Mintaujos, vietovių rodyklėje Mituva jau skliausteliuose pažymėta Jelgava. Taigi atsirado net trys vienos vietovės pavadinimai. Geriau būtų rašyti Latvijos teritorijoje esančių vietovių pavadinimus latviškai, o ne lietuviškai ar vokiškai. Reikėtų vienos knygos autoriams vartoti vienodą terminologiją ir naudotis tais pačiais rašybos principais. Svarbu atkreipti dėmesį į slaviškų – rusiškų, ukrainietiškų, lenkiškų – vietovių rašymą, nes kiek kitaip savo darbuose rašė ir rašo kiti istorikai.

Lokalinio pobūdžio knyga, skirta Pasvalio krašte vykusiems dviems reikšmingiems įvykimas, sėkmingai iškelia to meto Europos politikai aktualią Livonijos problemą ir yra reikšmingas darbas dėstytojams, kurie domisi lokaline istorija, jos moko studentus, naudingas Pasvalio ir kitų Šiaurės Lietuvos mokyklų mokytojams, dėstant kraštotyros bei kitus kursus, organizuojant mokinių ekskursijas, vykdant kitą auklėjamąją veiklą. Reikia prisipažinti, kad knyga ir man atskleidė mįslę, kodėl mano gimtojoje apylinkėje prie Grubų kaimo yra nemažos kapinės, vadinamos Švedkapiais. Vietovė tolokai nuo Pasvalio, ne prie kelių ir traktų, todėl maniau, kad tarp miškų ir pelkių esančios apylinkės negalėjo nusiaubti švedai, o tuo labiau čia negalėjo vykti didesnis mūšis. Tačiau iš knygoje pateiktos medžiagos įsitikinau, kad ir mano gimtinėje XVIII a. pradžioje vyko kautynės, nes, kaip teigia dr. D. Karvelis, Linkuvoje K. II Radvilos pavedimu buvo dislokuoti kazokų būriai, kad sunkintų švedų judėjimą. Etmonas manė, kad Linkuva patogi strateginė vieta, iš kurios įmanoma greitai pasiekti Bauskę, Biržus, Pasvalį, Žeimelį ir Joniškį (p. 100). Supratau, kodėl mūsų Gaižūnų kaimas, kaip pasakojo senieji žmonės, XVIII a. pradžioje po karų su Švedija liko pustuštis. Mirusiųjų sodybas apgyveno iš kitur atkeltos valstiečių ir dvariškių šeimos. Taip ir mano prosenelio prosenelis, Lauksodžio dvaro vežikas, buvo dvaro savininko ar jo valdytojo valia įkeldintas į ūkį Gaižūnuose.