„Istorija“. Mokslo darbai. 82 tomas
Arūnas GUMULIAUSKAS. Didysis apakimas: tendencija ar naivumas?
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojamas M. Tamošaičio monografijoje „Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“ pateiktas požiūris į lietuvių rašytojų pozicijos kaitos Sovietų Sąjungos atžvilgiu rūpimu laikotarpiu problemą, kurios negalima nagrinėti, neįsigilinus į politikos teoriją. Praktinis, teorinis ir meninis požiūris į politiką skiriasi, nes nevienodas praktikų, teoretikų, menininkų politikos supratimas. Politiniam gyvenimui būtinas nuolatinis praktikų, teoretikų, menininkų įtakos sferų subalansuotas pasidalijimas. Bet koks išsibalansavimas šioje srityje gresia politinėmis pertrubacijomis, kas atsitiko Lietuvoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje. B. Vaškelio suformuluota termino kairėjimassamprata atribojo nuo pirmosios Lietuvos Respublikos partinės sistemos socialdemokratus. P. Cvirkos, V. Krėvės-Mickevičiaus, S. Nėries ir kitų žymių lietuvių rašytojų atsiradimo sovietų stovykloje negalima tapatinti. Čia pasitaikė daug panašumų, bet egzistavo ir skirtumų.

Prasminiai žodžiai: Vincas Krėvė-Mickevičius, Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Mindaugas Tamošaitis, Alvydas Jokubaitis, Bronius Vaškelis, Ernestas Galvanauskas, Justas Paleckis, Zenonas Butkus, Antanas Merkys, Liudas Gira, Steponas Kairys, Albertas Zalatorius, Pranas Dailidė, Giedrius Janauskas, Nijolė Maslauskienė, sovietinė aneksija, „Scientia“, Lietuvių rašytojų draugija, valstiečiai liaudininkai, Lietuvos komunistų partija.

Abstract. The article analyses the attitude towards Lithuanian writers, presented in M. Tamošaitis’ monograph "The Great Blindness: Lithuanian Writers Becoming More Radical in the 4th Decade of the 20th Century". This attitude deals with the change in Lithuanian writers’ position towards the Soviet Union during the mentioned period. However, this is the issue which cannot be discussed without a closer look at the theory of politics. Practical, theoretical and artistic attitude towards politics differs just as differs the understanding of politics by practitioners, theoreticians and artists. Balanced distribution of the spheres of influence by the above mentioned groups of people is relevant for political life. Any imbalance in political life may lead to political perturbations; this is what happened in Lithuania in the 4th decade of the 20th century. Therefore, the conception of the term "turning left" (i. e. becoming more radical), coined by B. Vaškelis, dissociated social democrats from the party system of the Republic of Lithuania. P. Cvirka’s, V. Krėvė-Mickevičius’, S. Nėris’ and other famous Lithuanian writers’ appearance in the Soviet camp should not be treated in the same way. Next to many similarities, there existed differences.

Key words: Vincas Krėvė-Mickevičius, Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Mindaugas Tamošaitis, Alvydas Jokubaitis, Bronius Vaškelis, Ernestas Galvanauskas, Justas Paleckis, Zenonas Butkus, Antanas Merkys, Liudas Gira, Steponas Kairys, Albertas Zalatorius, Pranas Dailidė, Giedrius Janauskas, Nijolė Maslauskienė, Soviet annexation, "Scientia", Lithuanian Association for Writers, peasants and people, Lithuanian Communist Party.


Įvadas

Tautinis atgimimas kardinaliai pakeitė mūsų požiūrį į 1940-ųjų metų įvykius. Lietuvių istoriografijoje nebeliko sovietiniams laikams būdingos „buržuazinių koncepcijų“ kritikos. Atsirado gausybė darbų, kuriuose nagrinėtos sovietinės okupacijos bei aneksijos peripetijos. Ne visos jos moksliniu požiūriu pasirodė gilios. Pasitaikė nekokybiškų darbų. Tačiau stumtasi į priekį ir šioje tyrinėjimų srityje. Kita vertus, istorikams dar nepavyko atsakyti į daugelį visuomenei rūpimų klausimų. Vienas iš jų – lietuvių inteligentijos laikysena tais gūdžiais Sovietų Sąjungos agresijos laikais.

Galima teigti, jog diskursas lietuvių inteligentijos požiūrio į sovietinę okupaciją ir aneksiją tema jau turi ilgametę savo istoriografinę tradiciją. Jis prasidėjo tuoj po lemtingųjų 1940-ųjų [4; 8; 6]. Sovietmečiu šią problemą kėlė mūsų išeivija [3; 14], kiek rečiau, vengiant viešumos, vietos akademinė bendruomenė. Antai apie ją pirmą kartą teko išgirsti Jono Dobrovolsko paskaitų metu, dar bestudijuojant Vilniaus universitete. Ypač didelį pagreitį ši tema įgavo Sąjūdžio laikais. Būtent tada ji ir buvo apraizgyta įvairiais mitais, legendomis. Tad susidariusią miglą teko sklaidyti istorikams bei literatūrologams. Šia prasme minėtame diskurse svarbią vietą turėtų užimti neseniai pasirodžiusi Mindaugo Tamošaičio monografija [10], juolab kad joje, anot Zenono Butkaus, autorius „ apibendrina jau ne viename savo straipsnyje skelbtus tyrinėjimus apie kairiųjų pažiūrų plitimą tarp lietuvių inteligentų, jaunosios kartos valstiečių liaudininkų Antrojo pasaulinio karo išvakarėse “ [10, viršelis]. Galima sutikti su knygos recenzento pozicija, nes M. Tamošaičio įdirbis [12; 9; 13; 11], nagrinėjant rūpimą temą, yra įspūdingas ir abejonių nekelia. Monografijoje pateikta gausybė dar neskelbtų istorinių faktų, drąsiai polemizuojama su jau laiko patikrintomis istoriografinėmis pozicijomis. Autorius gana nuodugniai išnagrinėjo Lietuvos komunistų partijos ryšius su trečiafrontininkais 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje, Lietuvių rašytojų draugijos, Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti, studentų draugijos „Scientia“ veiklą bei politinės orientacijos kaitos procesą. Ypač vaizdingai atskleista lietuvių rašytojų atsivėrimo sovietams 1940 m. vasarą problema. Be to, darbo prieduose galima susipažinti su įdomiais dokumentais.

Sovietinės propagandos poveikis Europai

Monografijos autorius siekė išanalizuoti XX a. 4-ajame dešimtmetyje vykusį lietuvių rašytojų kairėjimą. Norėdamas įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, M. Tamošaitis privalėjo realizuoti net šešis iškeltus tikslus [10, 24]. Beje, penki iš jų tik patvirtina įtarimą, jog pagrindinis dėmesys knygoje bus skirtas politinės istorijos problemoms. Kita vertus, ne visi uždaviniai yra autoriaus preciziškai suformuluoti. Antai siekis „ pristatyti bendrą tiriamojo laikotarpio Europos ir Lietuvos padėtį “ [10, 24] nėra visiškai tikslus. Perskaičius knygos pirmąjį skyrių, paaiškėja, jog autorius nagrinėja besikeičiančios senojo žemyno politinės-ekonominės padėties įtakos inteligentijos politinės orientacijos formavimuisi problemą. Tačiau pateiktoje analizėje pasigendama teorinės minties gilumo. Pirmojo skyriaus apibendrinimai, išvados – labai jau paviršutiniškos. Pavyzdžiui, autorius, remdamasis teiginiu „ A. Hitleris komunistinę Sovietų Sąjungą atvirai įvardijo didžiausiu savo priešu. Todėl pasaulio valstybės, nuožmiausiu priešu laikydamos nacizmą, į komunizmą žvelgė gerokai atlaidžiau “ [10, 30], labai jau elementariai bando paaiškinti sudėtingą geopolitinę problemą tarpukariu. Galima sutikti, jog, naciams atėjus į valdžią, ypač Prancūzija pradėjo labiau orientuotis į Maskvą, kaip į atsvarą Berlynui. Būtent jos iniciatyva 1934 m. rugsėjo 5 d. 30 Tautų Sąjungos valstybės-narės pasiūlė sovietams papildyti tarptautinę organizaciją. Tačiau po to įvyko Miuncheno suokalbis (1938 rugpjūčio 28 d.), pasirašytos SSRS-Vokietijos sutartys su slaptaisiais protokolais (1939 rugpjūčio 23 d., 1939 rugsėjo 28 d.), naciai, o vėliau ir sovietai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, galiausiai dėl agresijos prieš suomius Sovietų Sąjunga buvo išmesta (anglų bei prancūzų pastangomis) iš Tautų Sąjungos. Tad Paryžiaus ir Londono požiūris į Maskvą XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nebuvo vienareikšmis. Jis keitėsi taip pat, kaip ir geopolitinė situacija Europoje.

Gana paprastai monografijoje bandoma paaiškinti priežastis, kodėl staiga Vakarų inteligentijos dalis pajuto simpatiją sovietams [10, 31]. Be abejo, galima sutikti, jog tam įtakos turėjo tariama Sovietų Sąjungos pacifistinė politika (tik XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje), aktyvi Maskvos „socialistinio gyvenimo būdo“ propaganda. Tačiau būta ir gilesnių dalykų. Jie atsiskleidžia per pačią meninės inteligentijos prigimtį bei požiūrį į politiką. Filosofas Alvydas Jokubaitis savo monografijoje pabandė atsakyti į klausimą – kuo skiriasi praktinis, teorinis ir meninis požiūris į politiką? Kova tarp praktikų, teoretikų, menininkų dėl politikos supratimo, anot jo, „ ypač sustiprėjo romantizmo laikais, kai jau ne tik praktikai (kaip buvo įprasta nuo graikų laikų) ir teoretikai (kaip buvo įprasta nuo Apšvietos laikų), bet ir menininkai pareiškė norą tapti politinių permainų kūrėjais “ [2, 8]. Politika negali egzistuoti be trijų sudedamųjų dalių: praktikos, teorijos, meno. Politiniam gyvenimui būtinas nuolatinis politikų, teoretikų, menininkų įtakos sferų subalansuotas pasidalijimas. Bet koks išsibalansavimas šioje srityje gresia politinėmis perturbacijomis. Itin pavojinga, kada politinio gyvenimo disbalansas susidaro menininkų naudai. A. Jokubaitis savo knygoje pastebi, jog „Menas nuo seno yra suvokiamas kaip geresnio pasaulio pažadas. Tai turbūt galingiausia pabėgimo nuo kasdienybės priemonė . Būtent todėl nuo graikų laikų menas traktuojamas kaip politiškai pavojingas dalykas – per didelis poetinės vaizduotės šėlsmas atrodo galįs nepataisomai iškreipti praktinių dalykų supratimą “ [2, 188–189]. Vakarų Europai pavyko išvengti tokio disbalanso, bet Lietuvai... Ar galima laikyti normaliu politinio gyvenimo reiškiniu Liudo Giros eilių deklamavimą, „Liaudies“ seimui svarstant deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą (1940 liepos 21 d.). Šia prasme visišku nonsensu vadintinas Salomėjos Nėries „Poemos apie Staliną“ skaitymas SSRS Aukščiausioje Taryboje, vykstant šalies aneksijai (1940 rugpjūčio 3 d.). Taigi, menas leidžia nesilaikyti nusistovėjusių kasdieninio gyvenimo normų, nes poetiškai perdirbtas politinio gyvenimo vaizdinys perkelia į kitą – estetinių prasmių ir vertybių – pasaulį [2, 197].

Politikos teorija ir praktika

Apskritai M. Tamošaičio darbas pasižymi empirizmu, kur labai jau maža vietos lieka teoriniams pamąstymams. Tarkim, monografijoje nepakankamai aptartas terminas kairėjimas. Jam paaiškinti autorius teskyrė 10 eilučių [10, 11] ir į pagalbą pasitelkė lietuvių kalbos žodynus. Tiesa, dar bandyta aptarti termino komunistų simpatikas reikšmę. Ir tai viskas. O kur politologų darbai? Pastarųjų tikrai pasigendama pakankamai ilgame monografijos literatūros sąraše. O apie pirmosios Lietuvos Respublikos partinę sistemą, kairiųjų, dešiniųjų, vidurio politinių jėgų sampratą parašyta ne viena knyga [7; 5; 1]. Autorius pasinaudojo literatūrologo Broniaus Vaškelio suformuluota termino kairėjimas samprata [10, 19], kuri atriboja nuo pirmosios Lietuvos Respublikos partinės sistemos socialdemokratus. Būtent pastarųjų lyderis Steponas Kairys tapo VLIK pirmininku ir paskyrė savo gyvenimą kovai už laisvę. Galima tik spėti, kad B. Vaškelis pasinaudojo tarpukario valdžios institucijų leksika. Tam realaus pagrindo suteikia ir kai kurios monografijos mintys. Antai, anot M.Tamošaičio, „mėnesinėse VSD (Valstybės saugumo departamento, mano pataisymas) apžvalgose nuolat pažymima apie jaunimo sambūrių gretose vykstantį kairėjimą, akcentuojamas jų glaudus ryšys su komunistais “ [10, 155]. Tad galima teigti, jog terminas kairėjimas nėra visai tikslus ir korektiškas. Jį siūlyčiau koreguoti.

Darbe pasirinktos sąlyginės chronologinės ribos (1929–1940 m.) apima du šalies partinės sistemos vystymosi laikotarpius: 1) 1927–1935 m. – opozicinių partijų veiklos apribojimas ir daugiapartinės sistemos laipsniško apmirimas; 2) 1936–1940 m. – vienpartinės sistemos įsigalėjimas. Jų metu keitėsi politinių jėgų strategija ir taktika. Buvusios priešininkės (valstiečiai liaudininkai, krikdemai) surado bendrų sąlyčio taškų. Jos pradėjo kartu veikti prieš autoritarinį režimą (1935 m. spalio 12 d. memorandumas vyriausybei, politinė ašis). Ši veikla buvo tęsiama ir sovietinės okupacijos sąlygomis. Tik tada iškilo naujų politinių tikslų. Reikėjo išlikti ir nebesvarbu, kokia forma. Monografijoje cituojami Ernesto Galvanausko atsiminimai, kuriuose kalbama apie Lietuvos autonomijos galimybę Sovietų Sąjungoje [10, 173–174]. Politikoje negalima matyti tik balta ir juoda. Čia egzistuoja daug įvairių pustonių. Be to, yra dar toks dalykas – politinė praktika, pripažįstanti įvairius kompromisus, kada reikia siekti užsibrėžto tikslo. Kartais pasirinkta taktika net nenumatyta politikos teorijoje. Todėl gal kiek tiesmukiškai atrodo monografijoje pateikta Nijolės Maslauskienės citata: „ Birželio 16 d. liaudininkų ir krikščionių demokratų veikėjai savo pasitarime delegavo jį (E. Galvanauską, mano pataisymas) į vyriausybę ir taip iš tikrųjų sankcionavo A. Merkio vyriausybės pašalinimą ir J. Paleckio kabineto sudarymą “ [10, 164]. Apie kokį sankcionavimą kalbama? Kur dingo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnis, pagal kurį ministras pirmininkas galėjo vadovauti valstybei tik tuo atveju, kai prezidentas buvo miręs arba atsistatydinęs? Kita vertus, pats autorius patvirtina nors ir menką, bet vis dėlto politinį laimėjimą: „ kuriam laikui neuždrausti dienraščiai „Lietuvos žinios“, „XX amžius“ “ [10, 173]. Juo buvo galima pasinaudoti praktinėje politikoje (be monografijoje minimų panegirikų sovietinei valdžiai, dar duota žinia ir apie save).

Lietuvių rašytojai sovietinės okupacijos peripetijose

Istoriografijos apžvalgoje autorius gana kritiškai žvelgia į Alberto Zalatoriaus suformuluotą lietuvių inteligentiško naivumo sovietinės okupacijos sąlygomis koncepciją [10, 20]. Atrodytų, kad monografijoje turėtų būti atskleistas užprogramuotas mūsų rašytojų posūkis sovietų link. Tačiau šia prasme darbe jaučiamas tam tikras nenuoseklumas. Ypač kontraversiškai pateikiama Vinco Krėvės-Mickevičiaus asmenybė. Pasak diplomato Prano Dailidės, „ Krėvė ne visai buvo patenkintas kukliais rašytojo, profesoriaus ar rektoriaus titulais, o jis sielos gilumoje pretendavo ir į plačią politinę veiklą “ [10, 76]. Toliau tas pats diplomatas dar kartą patvirtina savo požiūrį į V. Krėvę-Mickevičių: „ Jis dar pasiekė net ministerio pirmininko kėdę, ir tai galėjo glostyti jo ambiciją “ [10, 164]. Vadinasi, jo asmeninės ambicijos buvo pakankamai didelės. Gal tai ir privertė rašytoją įsilieti į sovietų simpatikų gretas? Kita vertus, monografijoje pabrėžiamas V. Krėvės-Mickevičiaus lojalumas valdžiai [10, 80]. Be to, jis visomis priemonėmis siekė, kad atgautų į SSRS išvežtą Vilniaus archyvą [10, 82]. Tad rašytojo kelią į „liaudies“ vyriausybę sunku vertinti vienareikšmiai. Čia būta visko – asmeninių ambicijų, noro pasitarnauti savo šaliai ir, aišku, politinio naivumo.

Petras Cvirka taip pat nepasižymėjo politiniu išprusimu. Monografijoje tvirtinama, kad jis pradžioje neturėjo jokio supratimo apie komunizmą [10, 47]. Be to, sovietus patraukė rašytojo neturtingas ir vargingas gyvenimas [10, 77]. Matyt, neatsitiktinai Maskvoje 20000 tiražu išleistas rusų kalba P. Cvirkos romanas „Žemė maitintoja“ [10, 95–96]. Dar daugiau, už šią knygą sovietai rašytojui paskyrė 25000 rublių premiją. Tiesa, jis pinigų nepaėmė, bet už tai beveik tris mėnesius su žmona ilsėjosi SSRS pietuose [10, 97]. Nepaisant to, monografijoje tvirtinama, jog P.Cvirkos požiūris į sovietus 4-ojo dešimtmečio pabaigoje nebuvo tvirtai teigiamas [10, 98]. Tad rašytojo atsiradimo sovietų stovykloje istorijos negalima tapatinti su V. Krėvės-Mickevičiaus, S. Nėries ir kitų žymių lietuvių rašytojų politiniu apsisprendimu. Yra čia daug panašumų, bet egzistuoja ir skirtumų.

Pabaigoje belieka pacituoti knygos recenzento Giedriaus Janausko žodžius: „ Vieni ją vertins kaip itin patrauklią, įtikinamą ir kartu neįtikėtiną istoriją, antri pyks už nužemintus literatūros klasikus ar nesutiks su autoriaus interpretacijomis, treti priims šią monografiją kaip pasakojimą, siekiantį ne griauti stereotipus, bet atkurti Lietuvos rašytojų pasirinkimų kelią 4-ajame dešimtmetyje “ [10, viršelis]. Sunku nesutikti su šiais pamąstymais. Reikia pripažinti monografijos svarbą bei priminti, jog šiuo klausimu dar nepadėtas taškas. Diskursas tęsiasi.

Išvados

  1. Lietuvių rašytojų pozicijos kaitos Sovietų Sąjungos atžvilgiu XX a. 4-ajame dešimtmetyje problemos negalima nagrinėti, neįsigilinus į politikos teoriją.
  2. Praktinis, teorinis ir meninis požiūris į politiką skiriasi, nes nevienodas praktikų, teoretikų, menininkų politikos supratimas.
  3. Politiniam gyvenimui būtinas nuolatinis praktikų, teoretikų, menininkų įtakos sferų subalansuotas pasidalijimas. Bet koks išsibalansavimas šioje srityje gresia politinėmis pertrubacijomis, kas atsitiko Lietuvoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje.
  4. B. Vaškelio suformuluota termino kairėjimas samprata atribojo nuo pirmosios Lietuvos Respublikos partinės sistemos socialdemokratus.
  5. P. Cvirkos, V. Krėvės-Mickevičiaus, S. Nėries ir kitų žymių lietuvių rašytojų atsiradimo sovietų stovykloje negalima tapatinti. Čia pasitaikė daug panašumų, bet egzistavo ir skirtumų.

Literatūra

1. Centrizmas Lietuvoje: mokslinių straipsnių rinkinys. Sudarė A. Gumuliauskas. Šiauliai: Licilijus, 2004. 109 p.

2. JOKUBAITIS, Arvydas. Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas. Vilnius: VU leidykla, 2005, p. 8, 188–189, 197.

3. JUODEIKA, Vladas. Didžioji iliuzija: marksizmas teorijoje ir tikrovėje. Boston, 1978, t. 1.

4. KRĖVĖ, Vincas. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė. Sp. parengė A. Zalatorius. Vilnius: Mintis, 1992. 130 p.

5. Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. 1 knyga. Sudarė A. Jankauskas, E. Kūris, J. Novagrockienė. Kaunas: Naujasis lankas, 1997. 1099 p.

6. MACEINA, Antanas. Buržuazijos žlugimas. Kaunas, 1940.

7. Politinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla. Sudarė A. Krupavičius. Kaunas: Litterae Universitatis, 1996, 302 p.

8. ŠEINIUS, Ignas. Raudonasis tvanas. Memuarinė proza. Vilnius: Vaga, 1990. 238 p.

9. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Bronys Raila ir 1940 m. birželis Lietuvoje. Istorija, 2009, t. 75, p. 52–56.

10. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje: monografija. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. 224 p.

11. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Kartų konfliktas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje XX a. 4-ame dešimtmety. Istorija, 2007, t. 65, p. 48–65.

12. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Kostas Korsakas ankstyvuoju kūrybos ir visuomeninės veiklos laikotarpiu. Florilegium Lithuanum. Vilnius: VPU leidykla, 2010, p. 290–299.

13. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvių liudijimai JAV Ch. J. Kersteno komitetui apie sovietų okupaciją 1940 m. Lietuvoje. Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991. Straipsnių rinkinys (sudarytojos D. Dapkutė, A. Petraitytė). Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 60–98.

13. VAŠKELIS, Bronius. Žvilgsnis iš atokiau. 1 D. Vilnius: Versus aureus, 2004.

Gauta 2011 m. vasario 6 d.
Pateikta spaudai 2011 m. vasario 23 d.

Summary

The Great Blindness: Is It a Tendency or Naivety?

In the 4th decade of the 20th century the increase of the Soviet Union’s influence was noticeably felt in Western Europe. However, while estimating complicated geopolitical changes of that period it would be erroneous to assume that the countries of the world, considering Nazism as their formidable enemy, adopted a more lenient position towards communism. The stance of Paris and London towards Moscow in the 4th decade of the 20th century was not consistent. It changed depending upon transformations of the geopolitical situation in Europe. During this period, a part of Western intelligentsia also felt some sympathy towards the Soviets, and this was conditioned, to some extent, by the seeming pacifistic policy of the Soviet Union (only in the first half of the 4th decade) and Moscow’s active propaganda of "a social way of life". However, there were deeper causes which lay in the very nature of artistic intelligentsia and its attitude towards politics. In order to investigate how Lithuanian writers’ attitude towards the Soviet Union changed during this period, we should take a closer look at the theory of politics. Practical, theoretical and artistic attitude towards politics differs just as differs the understanding of politics by practitioners, theoreticians and artists. Balanced distribution of the spheres of influence by the above mentioned groups of people is relevant for political life. Any imbalance in political life may lead to political perturbations; this is what happened in Lithuania in the 4th decade of the 20th century. Some literary people who analysed the change in Lithuanian writers’ political orientation, also lacked a proper understanding of the theory of politics. Therefore, the conception of the term "turning left" (i. e. becoming more radical), coined by B. Vaškelis, dissociated social democrats from the party system of the Republic of Lithuania. P. Cvirka’s, V. Krėvė-Mickevičius’, S. Nėris’ and other famous Lithuanian writers’ appearance in the Soviet camp should not be treated in the same way. Next to many similarities, there existed differences.



* Arūnas Gumuliauskas – humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros docentas; adresas: P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai, el paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1926–1940 m., partijų istorija.