„Istorija“. Mokslo darbai. 82 tomas
Inga STEPUKONIENĖ. Legionierių likimo vaizdavimas lietuvių ir latvių prozoje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje apžvelgiama legionierių likimo temos sklaida lietuvių ir latvių prozoje. Dramatiškos legionierių būties situacijos bei išgyvenimai karo ir pokario laikotarpiu atveriami trijų baltų rašytojų, reprezentuojančių Baltijos regioną, kūryboje: legionierių, kaip tėvynės prarastųjų sūnų, savivoka atskleidžiama išeivijos latvių rašytojo Gunaro Janovskio romanuose, Baltijos legionierių drama Švedijoje reflektuojama rašytojos, eseistės ir filosofės Zentos Maurinios dienoraščiuose, Paviluoste vokietmečiu įvykusi lietuvių legionierių tragedija analizuojama sovietinę tremties golgotą patyrusio lietuvių rašytojo Jono Laucės prozos kūriniuose.

Prasminiai žodžiai: legionierių likimo tema, lietuvių ir latvių proza.

Abstract. The article reviews the spread of the issue of legionaries’ fate in Lithuanian and Latvian fiction. Legionaries’ dramatic life situations and experiences during the war and post-war periods are portrayed in the works by three Baltic writers, representing the Baltic region. The perception of legionaries as motherland’s lost sons is depicted in the novels by Gunaras Janovskis, the Latvian writer in emigration; the drama of the Baltic legionaries in Sweden is reflected in the diaries of Zenta Maurinia, the writer, essayist and philosopher; the tragedy of Lithuanian legionaries in Paviluostas (during the Nazi period) is analysed in the fiction of the Lithuanian writer Jonas Laucė who experienced the horrors of the soviet exile.

Key words: the issue of legionaries’ fate, Lithuanian and Latvian fiction.


Įvadas

Antrasis pasaulinis karas, jo įvykiai ir išgyvenimai giliai įaugo į lietuvių ir latvių literatūrą. Mažos tautos prieš savo valią buvo skaudžiai paliestos istorinių kataklizmų, kurių aidai vienaip ar kitaip atsispindėjo kone visuose XX a. antrosios pusės baltų prozos kūriniuose. Sovietinė ideologija reglamentavo karo ir pokario įvykių reprezentacijos pobūdį, reikalaudama besąlygiško ir vienpusio Raudonosios armijos pergalės šlovinimo, sovietinės politikos idealizavimo. Kaip pastebėjęs S. Keturakis, iš literatūros buvo eliminuotas ištisas temų ir motyvų arsenalas: egzistencinės pesimistinės intonacijos, įtikinamas filosofavimas, groteskas ir absurdo poetikos elementai, erotika. Pasaulis šioje prozoje buvo vien tik juodai baltas, absoliučiai poliarizuotas į gera ir bloga. Tačiau „gera“ ir „bloga“ reiškė ne etines, bet socialines kategorijas [1, 31]. Šios takoskyros buvo itin ryškios karo temos traktuotėje, kur visa, kas siejosi su vokiečių, kaip priešininkų kariuomenės vaizdavimu, turėjo būti atspindėta išimtinai negatyviai (nekalbant apie tai, jog beveik visiškai nutylėti faktai apie toje pusėje kovojusią daugybę Pabaltijo tautų karių, jų įstojimo motyvaciją, statusą ir baigiant dramatiškais likimais). Ir priešingai – pabrėžtinai idealizuojant savąją pusę. Sovietinė literatūra akivaizdžiai siekė įteisinti tikrovės simuliavimą, neatspindėjo realių karo ir pokario gyvenimo prieštarų bei kolizijų, neatvėrė realių žmogaus išgyvenimų – pateikė imituotą, neregėtai supaprastintą, daugeliu atvejų – netgi melagingą realybės interpretaciją ir traktuotę.

Mažoms tautoms – lietuviams ir latviams – Antrasis pasaulinis karas neabejotinai reiškė dramatišką gyvenimo lūžį, jau nusistovėjusių politinių, kultūrinių ir egzistencinių būties pavidalų suirimą bei prievartinį inkorporavimą į kovojančių pusių dichotomijas. Realų gyvenimą buvo sunku atskleisti siauromis to meto ideologijos varžomomis literatūros formomis. Realūs tikrovės reiškiniai buvo gan sudėtingi ir reikalavo visai kitokių įvertinimų bei meninio atspindžio. Priverstinis jaunuolių gaudymas į Raudonosios armijos gretas, vokiečių okupacijos metais ištisų būrių vežimas darbams į Vokietiją, šaukimas į kariuomenę, SS legionų kūrimas buvo dramatiški faktai lietuvių ir latvių tautų gyvenime. Ir vieni, ir kiti laikyti okupantais, tačiau kai kuriais atvejais požiūris į juos skyrėsi: didžioji latvių tautos dalis 1941 m. liepos pirmąją į Rygą įžengusius vokiečių kariuomenės dalinius sutiko su palengvėjimu (tik dvi savaitės buvo praėjusios po baisiosios birželio 14-osios deportacijų). Nors vokiečių ir nesutiko kaip draugų, bet laikė bendrininkais, kurie išvijo iš krašto raudonuosius okupantus. Ištisą mėnesį prie įvairių valstybinių ir individualių pastatų plevėsavo tautinės vėliavos, Rygos radijas transliavo tautos himną „Dieve, laimink Latviją“, visur skambėjo patriotinės dainos. Tikėtasi, kad nauja valdžia netrukdys Latvijai atkurti savo nepriklausomybės, nors ir Vokietijos protektorate [6, 362]. Tačiau nieko panašaus neįvyko – Baltijos valstybių likimas jau seniai buvo nulemtas iš anksto ir vokiečiai turėjo savų planų okupuotose šalyse. Latvija, Lietuva, Estija ir Baltarusija buvo priskirtos vienai teritorinei sričiai ir pavadintos Rytų kraštu (Ostland). Švelnesnis latvių nei lietuvių požiūris į vokiečius neabejotinai buvo lemtas per daugybę šimtmečių nusidriekusios dviejų tautų koegzistencijos. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios latviai kur kas noriau stojo į vokiečių kuriamus ir SS pavaldžius legionus; tokiu pagrindu 1943 m. buvo suformuotas Latvių legionas: dvi grenadierių divizijos ir keli atskiri daliniai. Kaip teigia istorikai, „1944 m. liepos duomenimis, Latvijos legionui priklausė daugiau kaip 80 000 vyrų, beje, ne tik latvių (nors latviai sudarė absoliučią daugumą), bet ir lietuvių, taip pat (to niekada nemini nūdienos Rusijos spauda) – nemaža dalis Latvijos sentikių, kurie kartu su Baltijos tautomis patyrė visus 1940-ųjų sovietizacijos „malonumus“ ir visiškai netroško sugrįžti savo raudonųjų tautiečių globon“ [2]. Lietuviai, palaikomi inteligentų (B. Sruogos), stengėsi, kiek įmanoma, laikytis neutralumo, o tai pykdė vokiečius.

Laikotarpio kolizijos lėmė, jog karo metais tos pačios mažos tautos atstovams ne kartą teko kovoti priešingose pusėse. Tai savo ruožtu pasakytina apie lietuvius ir latvius, kurie dažnai priešakinėse pozicijose išgirsdavę giminingą baltų kalbą. Šia prasme prisimintinas Kuršo mūšis, kada paaiškėjo, jog jame lietuviams tekę kovoti beveik vien su latviais vokiečių karių uniformomis. Karo laikotarpis neabejotinai slepia daugybę lig šiol dar neatskleistų istorijos paslapčių ir lig šiol reikalauja naujų, išsamių tyrinėjimų. Viena tokių temų – legionierių, kovojusių vokiečių pusėje, veikla ir likimai. Todėl šiame straipsnyje bandysime pažvelgti, kaip tai atsispindi lietuvių ir latvių literatūroje.

Sovietinis literatūros diskursas, kaip minėta, apibrėžė negatyvią šios temos traktuotę šio laikotarpio literatūroje: A. Saksės, V. Lacio prozos kūriniuose išryškėjo ideologinis legionierių pozicijos ir kovų vertinimas. Iš literatūros ne tik išnyko realūs įvykiai, bet ir žmogaus individualybė – su egzistencinėmis kolizijomis, prieštaromis, žmogiškomis dramomis ir autentiška gyvenimo samprata. Tačiau kur kas tikroviškesnė realybės koncepcija, platesnė šios temos reprezentacija regima emigracijos literatūroje, kurios kūrėjai sugebėjo išnaudoti tą laisvę, kurią jiems suteikė gyvenimas Vakaruose. Ši tema žymiai plačiau plėtota latvių literatūroje, nes ši tauta aktyviau dalyvavo vokiečių legionų veikloje. Įprasminta literatūroje, ji ne tik gyvai atspindi dramatiškus mažos tautos žmogaus kelius, jo išgyvenimus, XX amžių charakterizuojančią traumos patirtį, bet ir vaizdžiai praskleidžia lig šiol užskleistas slaptas istorijos uždangas, atveria kitą jau žinomų įvykių perspektyvą, leidžia pamatyti juos kitoniškai. Įspūdinga tai, jog legionierių tema baltų literatūroje atgyja ne vien kaip vaizduotės ar fantazijos inspiruoti tautos kelio atspindžiai, meniškai įprasminama istorinė tautos praeitis, bet ir kaip individuali, autentiška patirtis – kaip paaiškėja, šį karo kelią teko nueiti ne vienam mūsų tautos rašytojui, vėliau savo patirtį įamžinusiam literatūros kūriniuose.

Prarastieji sūnūs Gunaro Janovskio romanistikoje

Savo kūryboje legionierių temą bandė plėtoti vienas garsiausių XX a. antrosios pusės latvių literatūros kūrėjų Visvaldis Lamas, 1943 m. mobilizuotas į Latvių legioną, 1946 m. sugrįžęs tėvynėn iš filtracijos stovyklos. 1958 m. jis išleido romaną „Šiaurės pašvaistės švytėjimas“ („Kāvu blāzma“), kuriame plačiai atspindėjo Antrojo pasaulinio karo įvykius Latvijoje: pagrindinis kūrinio veikėjas Gunaras Veldrė 1943 m. atsiduria kariniuose apmokymuose Bolderajoje, su Latvių legionu nueina ištisus karo kelius iki vokiečių kapituliacijos Kuržemėje 1945 m. gegužę. Romane autorius stengėsi, kiek galima, atviriau nušviesti Latvijos respublikos, baisiųjų 1941 metų bei vokietmečio kroniką. Jo kūrinyje pavaizduoti karo nukankintieji ir aukos: legionieriai, belaisviai, dezertyrai, priverstiniai bėgliai, pasimetę Baltijos vokiečiai – plati personažų tipų galerija, leidžianti suvokti, kokia neviltis buvo apėmusi kraštą šios karo sumaišties laikotarpiu. Po šio romano pasirodymo rašytojo laukė dideli nemalonumai dėl neleistinos tam laikotarpiui laisvesnės temos traktuotės, ,,neteisingos“ istorijos sampratos, pernelyg aiškių antisovietinių įsitikinimų. Jam buvo uždrausta publikuoti savo kūrinius, ilgą laiką jis buvo priverstas verstis atsitiktiniais darbais (dirbo cirke prižiūrėtoju, betonuotoju, sargu ir pan.).

Latvių legionierių likimas kur kas plačiau atsispindėjo daugelio latvių išeivijos rašytojų kūryboje: Dz. Dziliumo romane „Torno grioviakasiai“ („Tornas grāvrači“, 1949), E. Kalmės romane „Devintoji banga“ („Devïtais vilnis“, 1949), A. Eglyčio „Laimingieji“ („Laimïgi“, 1952), Vilio Ešoto „Legionieriai“ (1952) ir kitų autorių. Galima drąsiai teigti, jog prie šios temos vienaip ar kitaip prisilietė bene didžioji išeivijos kūrėjų dalis – Latvių legiono karių išgyvenimai suvokti kaip jaudinanti tautos, o neretai ir ypač artimų žmonių, pažįstamų patirtis, virtusi atskiromis temomis, siužetais, motyvais.

Bene plačiausiai legionierių likimo tema atsispindėjo latvių išeivijos rašytojo Gunaro Janovskio romanistikoje. Autoriaus, kuriam jaunystėje (Antrojo pasaulinio karo metais) taip pat teko tarnauti vokiečių pusėje. G. Janovskis gimė 1916 m. Helsinkyje, inteligentų šeimoje. Vėliau su šeima 1919 m. sugrįžo į Liepoją, gyveno Rygoje. Pastabų jaunuolį žavėjo kalbos ir literatūra, filosofija, todėl nuo 1933 m. iki 1938 m. G. Janovskis studijavo Latvijos universitete filologiją, vokiečių okupacijos metu dirbo valstybinės įstaigos tarnautoju. Tačiau jauno vaikino laukė dramatiškas legionieriaus likimas: 1944 m. talentingas vaikinas, svajojantis apie nuolatinį rašytojo darbą, paimamas į Latvių legioną, priverstas tapti kariu, eiti į priešakines mūšio linijas. Karo metai tapo vieni dramatiškiausių jo gyvenime, pripildyti klaikių reginių, baimės dėl savo gyvybės ir skausmingų išgyvenimų nuolat matant artimų draugų, savo tautiečių, mirtį. Širdį nuolat draskė neviltis dėl kovos prasmės, priverstinė būtinybė mažos tautos atstovui dalyvauti beprotiškose epochos istorinėse kolizijose. Mirtis karius lydėjo kasdien, daugeliu atveju nuo jos išgelbėdavo tik lemtingas atsitiktinumas. Karo pabaiga neatneša G. Janovskiui išsilaisvinimo: ilgai siekta vokiečių pergalė subliūkšta, tenka skausmingai suvokti, jog tai reiškia ir kai ką daugiau – gresiančią naują, baisią, jau regėtą sovietų okupaciją, taip ir nepasieksimus gimtuosius namus, prarastą viltį gyventi savojoje žemėje, su savais žmonėmis. Nelauktas istorinių įvykių posūkis savaip nulemia ir asmeninį gyvenimą. Negana to, pačioje karo pabaigoje laukia dar vienas baisus likimo išbandymas: kapituliavus vokiečiams, Gunaras Janovskis per sumaištį lieka rusų okupuotoje zonoje. Ir vėlgi tik dėl laimingo atsitiktinumo Berlyne jam netikėtai atsiveria kelias į sąjungininkų valdomas teritorijas – jaunuolį išgelbsti medalis, kurį jo tėvas kadaise gavęs kaip Didžiosios Britanijos vadovybės apdovanojimą už išgelbėtus žmones 1913 m. skęstant laivui „Voltorno“. Šį medalį Janovskis karo metu nešiojęsis įsiūtą švarke – kaip brangų tėvo prisiminimą. Jį išvydusiam sąjungininkų karininkui atlėgo širdis ir jis pasirašė dokumentus, leidžiančius latviui pereiti į kitą zoną, nors ir aiškiai buvo nusikalsta reglamentui. Tarnybą atlikusį aukštą kariuomenės pareigūną sujaudino šventa praeities akimirka, kai žmogus žmogui buvo ne mirties, o gyvybės angelas [4]. Vėliau Janovskis pateko tarp tų legionierių, kurie buvo išvežti į Torną ir atsidūrė Anglijoje. Šioje šalyje ir apsigyveno, sukūrė latvišką šeimą. Gyvenimo pabaigoje buvo labai vienišas, apako, 2000 m. mirė slaugos namuose.

Visa ši autentiška patirtis prasmingai sugulė į rašytojo romanų puslapius. Gunaras Janovskis – tradicinio stiliaus kūrėjas, parašęs šešiolika brandžių ir meniškų socialinio-psichologinio žanro romanų ir šešias smulkiosios prozos knygas. Žymiausi jo kūriniai – romanai „Sola“ (1963), „Trenta kopia migla“ („Pār Trentu kāpj migla“; 1966), „Po paskutiniojo teismo“ („Pēc pastardienas“; 1968), „Šešėlių menuetas“ („Ēnu menuets“; 1969), „Giesmė miškui“ („Dziesma mežam“; 1969), „Žmonės prie jūros“ („Ļaudis pie jūras“; 1987), „Žuvėdros šaukia vėtrą“ („Kaijas kliedz vētru“; 1977), „Ines“ (1982), „Nesugrįžti“ („Uz neatgriešanos“; 1973). Tai itin didelio ir savito kūrybinio talento menininkas, kuriam nemažą poveikį turėjo Knuto Hamsuno proza. Janovskis dažniausiai vaizduoja tai, kas patirta paties, autentiškai išgyventa. Kūriniuose pasaulis regimas tautiška dvasia, atskleidžiamos savo vidumi laisvo žmogaus perspektyvos, kuriam visuomet svarbūs kultūros ir humanistiniai idealai. Savo kūriniuose rašytojas siekia kelių tikslų – atskleisti tiesą apie Latviją ir pasaulį sukrėtusius istorinius įvykius bei atspindėti realias žmogaus situacijas, į kurias jis patenka tokių dramatiškų kataklizmų metu. Legionierių tema Janovskio prozoje turi keletą krypčių: tai šių karių dalyvavimas įvykiuose ir potyriai karo metais, dramatiškos priverstinių bėglių kolizijos ir išeivių vienišumo tragika svetimoje žemėje.

Karas tampa visų rašytojo romanų vaizduojamų situacijų išeities tašku, centrine kolizijų ašimi. Tai G. Janovskiui – vienas baisiausių ir šiurpiausių dalykų, kuris visuomet žiauriai sudaužo ne tik daugybės tautų, bet kiekvieno atskiro žmogaus likimą. Jis ypač negailestingas Latvių legionieriams – šią temą Janovskis savo kūryboje plėtojo įvairiausiais aspektais. Prievartinis tarnavimas svetimoje kariuomenėje, dramatiški mūšiai ir kautynės, karo pralaimėjimas, pagaliau – iš gimtinės išvyto žmogaus egzistencinės kančios. Latvių legionieriai tampa išdidžiais klajūnais, kurie, netekę gimtinės, niekur neranda sau vietos. Tai ypač ryšku romane „Po paskutiniojo teismo“. Autorius čia atvirai ir realistiškai vaizduoja visa, kas vyksta Rytų Vokietijoje baigiantis karui: vokiečiai traukiasi, o nuo pergalės jausmo svaigstantys rusai, virtę laukine orda, negailestingai keršija nugalėtiesiems, tiesiog šluodami nuo žemės paviršiaus visa, kas sutikta: plėšia vokiečių miestelius, šaudo taikius gyventojus, – romanas itin gausiai pripildytas tokio pobūdžio detalių, atveriančių itin dramatiškas vokiečių tautos 1945 m. gegužės gyvenimo valandas. Vienas brutaliausių romano kontekstų, atskleidžiančių lig tol nutylėtą istorinę tiesą, – itin šiurpūs rusų armijos lėbavimai ir orgijos užkariautoje Vokietijos teritorijoje, kuriuos autorius, netikėtai tapęs įvykių liudininku, vaizduoja visiškai atvirai: rusų kariai prievartauja ir žudo moteris bei jaunučiukes mergaites, prikala prie sienų vyrus, kurie bando jas slėpti. Viena dramatiškiausių kūrinio scenų – sužvėrėjusių, girtų, dvokiančių prakaitu juodaplaukių siauraakių kareivių įsiveržimas į nediduką miestelio liuteronų pastoriaus namelį: brutalūs užkariautojai sudaužo kryžių, kabėjusį ant sienos, pradeda mušti tėvą, nušauna jį ginti puolusią žmoną. Galiausiai – viso būrio žiauriai prievartaujama trylikametė Grethen, įsakant egzekuciją stebėti tėvui, dvasiniam miestelio žmonių ganytojui. Matant dukrelės kančias, atėjūnų patyčias, jam iš skausmo plyšta širdis. Romane rašytojas stebėtinai atviras net šiurpiausiai tiesai; jam svarbu fiksuoti viską, ką teko patirti konkretaus laikotarpio ir vietos žmogui. Rekonstruodamas gausybę autentiškų istorijų ir faktų, įprasmindamas tai išraiškingomis detalėmis, jis tarsi rašo meninę savos epochos kroniką, kuri tampa reikšmingu liudijimu ateities kartoms.

Autorius plačiai atkuria karo pabaigos kontekstą, atvirai pabrėždamas nepaprastą rusų žiaurumą ir nesustabdomą smurto protrūkį: masiškai prievartaujamos ir žiauriai žudomos moterys, daužomos parduotuvių vitrinos, sugriaunami ir deginami namai, iš jų grobiamas turtas, dėl kurio kareiviai mušasi tarpusavyje. Kadaise ramius ir taikius nedidelius Vokietijos miestelius, kuriuose pulsavo harmoningas gyvenimas, užtvindo neįtikėtina fizinio teroro ir siaubo lavina: jų keliai nukloti lavonais, aplink girdėti vien girtų rusų dainos ir šūviai, žviegia skerdžiami gyvuliai.

Tokioje siaubo erdvėje atsiduria pagrindinis romano veikėjas, buvęs latvių legiono karys, nespėjęs laiku pasitraukti į vokiečių zoną. Rašytojas vaizdžiai atkuria jo golgotą, taip skaitytojui praskleisdamas tą patirtį, apie kurią sovietmečiu nebuvo galima net užsiminti. Su kito asmens dokumentais, dabar jau „tapęs“ Karlu Meistaru, latvių legionierius bet kokia kaina siekia ištrūkti iš šios pragaro teritorijos. Savo kelyje jis susitinka likimo draugę, Baltijos vokietaitę, Ievą, kurią yra išprievartavę rusų kariai ir kuri badauja, – taip romane plečiamos gyvenimiškos situacijos, į kurias patenka šio laiko žmogus. Du likimo žiauriai nuskriausti kraštiečiai priversti vienas kitam pagelbėti, kartu ieško maisto ir prieglobsčio. Latvių karys nuolat ilgisi savo žmonos, su kuria karo aplinkybių buvo priverstas išsiskirti, prisimena jų bendrą gyvenimą ir svajoja apie susitikimą kur nors taikiame ramybės ir harmonijos nuskaidrintame pasaulio uoste. Tačiau ilgainiui dramatiškų situacijų ir siekio išlikti nuvarginti legionierius ir vokietukė bėglė suartėja – autorius itin meistriškai plėtoja jų dvasinių potyrių, tarpusavio santykių ir meilės istoriją. Vargais negalais abu veikėjai patenka į rusų armijos užnugarį – jiems pagelbsti kadaise herojaus gautas medalis – apdovanojimas. Taip romane išnyra autentiški paties rašytojo gyvenimo momentai, jo paties patirtis. Jie kartu praleidžia karo pabaigą ir pirmas taikos dienas Vokietijoje, kur pagaliau atitoksta nuo karo griausmo, šūvių ir tankų ūžesio. Tačiau suprasdami, kad tik dramatiškos aplinkybės juos suartino, kad jie buvo reikalingi vienas kitam tik tuo lemtingu momentu ir jau atidavė vienas kitam tai, ką galėjo geriausia, kad jų bendras kelias neįmanomas taikos pasaulyje, jie išsiskiria. Romano pabaigoje naujai nuskamba paskutiniojo teismo motyvas. Veikėjai viską praradę: gimtinę, savo namus, šeimas, artimuosius, pagaliau – ir vienas kitą, atsidūrę nežinomoje, nepažįstamoje svetimybėje, tapę prarastaisiais tėvynės vaikais. Tačiau būtent svetimybėje ir prasideda naujas jų gyvenimo startas. Po daugybės likimo išbandymų – lyg po paskutiniojo teismo.

Šis, kaip ir kiti Janovskio romanai, išsiskiria giliais kontekstais ir potekstėmis. Būtiškuosius kūrinio matmenis nepaprastai pagilina analitinė perspektyva. Autorius, pasakodamas tragišką dviejų asmenų likimo liniją, siekia ir platesnio žvilgsnio į laikotarpį, jo tragiką. Jis – to laikotarpio liudininkas, todėl į romano pagrindinį pasakojimą įsiterpia ir jį papildo įvairūs istoriniai dokumentai, istorikų išvados apie tą laikotarpį, faktai apie nužudytus žmones ir t. t. Taip kūrinyje pagilinama tragedija, išplečiamas jos mastas, ji fiksuojama ne tik konkrečiomis subjekto refleksijomis, bet ir platesniu kontekstu.

G. Janovskis – didelis humanistas, tradicinių moralinių ir etinių vertybių puoselėtojas. Visuose jo kūriniuose, vaizduojančiuose dramatiškas situacijas, pasaulio sumaištį ir chaosą, sudėtingiausias žmogaus išbandymo akimirkas, ryškios autoriaus dvasinės ir moralinės nuostatos, kurių siekiama laikytis bet kokiomis aplinkybėmis. Autorius kelia didelius reikalavimus žmogui, jam visuomet svarbu pagrindiniai dalykai – jo žmogiškumas, jo garbė. To ieškoma ir komplikuočiausiais karo momentais, ir destruktyvioje, savo pagrindus praradusioje pokario pasaulio realybėje. Kita reikšminga nuostata, kuria G. Janovskio kūryba išsiskiria latvių literatūros kontekste – tai jo patriotiškumas: anot D. Lūsės, „rašytojo tėvynės meilė pasireiškia ne stojant už vieną ar kitą kariaujančiąją pusę, heroizuojant nelaimingus ir kentėjusius kovotojus, bet kaip tik priešingai – pasisakant prieš bet kokį beprasmį tautos jėgų praradimą. Ir net legendose, kurios jo romanuose pasakojamos apie daugelį pasižymėjusių latvių karių, po ironija atsiveria gili neviltis dėl tėvynės sūnų netekimo“ [4].

Viena iš būdingiausių G. Janovskio romanų temų – buvusio legionieriaus tautinės tapatybės tema. Žmogus, priverstas istorinių aplinkybių palikti savo gimtąjį kraštą ir išvykti į svetimą žemę, ten kenčia ne dėl emigranto komplekso, kurį paprastai sukelia nesutapimas su aplinka dėl jos nepažinimo, kalbos barjerų ir kitų objektyvių faktorių, bet dėl savo kitoniškumo suvokimo ir ištikimybės tam kitoniškumui bei visam prarastam prigimtiniam pasauliui. Šis žmogus jaučia begalinę dvasinę priklausomybę ankstesniam savo gyvenimui, tėvynei, kaip vienintelei įmanomai visavertei gyvenimo formai, ir visiškai nesistengia, neturi jokio noro įsigyventi naujoje aplinkoje. Tokia pozicija daugeliu atvejų atspindėjo paties autoriaus egzistencines nuostatas ir poziciją.

Ši problematika įspūdingai skleidžiasi bene garsiausiame ir meniškiausiame Janovskio kūrinyje – romanų trilogijoje „Sola“, „Trenta kopia migla“ ir „Balsas iš tamsos“, kurioje rašytojas vaizdavo legionierių likimus jiems atsidūrus Anglijoje. Anglija – vieta, kurioje pokario metais apsistojo didelis skaičius Latvių legione tarnavusių latvių karių. Ši šalis tapo savotiška jų priebėga. Trilogijoje rašytojas vaizdžiai atkūrė autentišką daugelio jų gyvenimo situaciją – dvasinę jauseną ir išskirtinę egzistencinę laikyseną: jie visuomet – išdidūs, tikri savo tėvynės sūnūs, tačiau nelaimingi ir vieniši, nes praradę savo tėvynę ir beveik nepajėgūs įsigyventi svetimybėje. Taip įteisinamas prarastojo rojaus (gimtinės) ir prarastojo sūnaus (išginto iš savųjų namų, tėvynės) motyvas. Didžioji buvusių legionierių dalis gyvena užsidarę nuo kitų, kiek įmanoma, labiau atsiriboję nuo išorinio pasaulio. Tikrieji namai yra tik Latvijoje, kitų jiems negali būti, todėl žmogui neišvengiamai tenka klajojančiojo, neprigyjančio daigo likimas. Išorinis pasaulis suvokiamas kaip svetimas, ne savas, ne latviškas, kitų kultūrų ir ženklų erdvė, todėl buvę Latvių legiono vyrai jį sąmoningai iškeičia į intensyvų vidinį gyvenimą: jie sugeba būti vieni ir bendrauti su pasauliu savo viduje, pasižymi savo dvasios stiprumu ir nepasiduoda jokioms dvasinėms krizėms; dramatišką jų jauseną romane pagilina itin įtaigus pasakojimas pirmuoju asmeniu, nutiesiantis ypatingą emocinį ryšį su skaitytoju, įteisinantis atviro, tiesioginio liudijimo situaciją.

Vienas tokių „atsiskyrėlių“ – pagrindinis romano „Sola“ herojus Artūras Skuja, buvęs legionierius, patekęs į Angliją ir išvykęs ieškoti darbo į salą, kurioje jis gyvena vienas, atskirtas nuo viso pasaulio ir kontaktuoja tik su keliais žmonėmis. Dramatiškus karo kelius nuėjusiam ir daug mačiusiam vyrui sunku užmegzti su vietiniais dvasinį ryšį, rasti bendrumo, artimumo – priverstinius imigrantus ir vietinius žmones pernelyg tolina išgyventos patirties ir padėties bei paties gyvenimo būdo skirtingumas. Daugelis legionierių, su kuriais tenka susidurti Anglijoje Artūrui, praradę savo šeimas, pasimetę, išblaškyti karo audrų, todėl jų gyvenimus dengia tamsus nevilties ir beprasmybės šešėlis. Glaudžiausiai Artūras bendrauja su estu Juhanu Raudsepu, taip pat emigravusiu iš savo gimtojo krašto. Autorius sukuria spalvingą ir įtaigų šio veikėjo portretą ir dramatišką asmenybės istoriją: stambus, galingas plačiapetis vyras, visus bauginantis savo fizine jėga, viduje skaudžiai išgyvena tėvynės ir šeimos prarasties dramą, dega baisia neapykanta rusams, sugriovusiems jo gyvenimą. Jis daug mąsto apie savo nelaimingą ateitį, priverstinę emigraciją, be galo ilgisi gimtojo miesto ir namų. Po karo jam pasiseka trumpam sugrįžti į Estiją, pasimatyti su šeima. Artūras neturi tokių vilčių: jam viskas, kas galėtų jį susieti su Latvija, lieka jau praeityje, ir jis stengiasi apie tai negalvoti. Svetimame krašte jis jaučiasi niekas.

Reikšmingi romano kontekstai – tai autoriaus plačiai pristatomi imaginaciniai kitų tautų vaizdiniai, jų kultūros, mentaliteto, vertybinių orientyrų vertinimas ir reikšmės pasaulio istorijoje svarstymas. Su Juhanu Artūras daug kalba apie įvairias tautas, lygina jų nacionalinius bruožus, charakterį – šitos romano vietos skaitytojui ypač įdomios. Estas Juhanas svarsto apie latvių ir rusų mąstymo savitumą, teigia, kad latvių tautai būdinga neišdildoma liga, vadinama vergo filosofija. Po Juhano mirties Artūras palieka salą, bet tuomet pajunta, kad neturi kur važiuoti, nes svetimoje šalyje nėra nė vieno, kas jo lauktų. Jis neranda sau kelio, kuriuo galėtų eiti toliau. Tokia šio romano pabaiga, bet pasakojimo tęsinys – romane „Trenta kopia migla“. Artūras bet kokia kaina siekia išpildyti Juhano prašymą – palaidoti jį Estijoje, Talino kalnelyje, ir tai padaro. Ilgainiui jis tampa stambaus ūkininko Pirsono darbininku, gyvena jo ūkyje. Čia jo vienišumas dar dramatiškesnis, ir naktimis jis eina paklaidžioti į mišką, bando išrėkti savo skausmą, kol galiausiai pertempti nervai priverčia jį atsidurti psichiatrinėje ligoninėje. Trilogiją užbaigia romanas „Balsas iš tamsos“, kuriame vaizduojamas Skujos sugrįžimas iš beprotybės pasaulio į žmonių visuomenę.

„Trenta kopia migla“ – ryškiausias G. Janovskio romanas apie legionierių likimą. Veiksmas čia taip pat vyksta Anglijoje, Lestone. Prieš skaitytojo akis iškyla savitas latvių tautinės bendruomenės išeivijoje paveikslas, atspindintis dvasinius jos bruožus ir vertybinius orientyrus, ypatingą tautinės grupės laikyseną svetimybėje. Veikėjų paveikslai – intriguojantys, tai savitos nacionalinio charakterio koncepcijos. Romane iškyla daug veikiančių asmenų ir visi jie – atmetantys bet kokį įmanomą tapatumą su svetima erdve, jos priartėjimą, nes tai jiems tolygu išsižadėti tėvynės, už kurią kovojo – nė vienas jų negali įsigyventi kitoje kultūroje, atsisako bet kokio jos kasdienybės ritmo ir taip išreiškia savo vidinį protestą, nesusitaikymą su gimtinės okupacija. Visi latviai legionieriai – kare pasižymėję vadai, karininkai, apdovanoti už ypatingus nuopelnus. Už tai anglų visuomenėje jie būtų labai gerbiami ir vertinami, turėtų aukštą padėtį. Bet savo nuopelnus, kaip ir savo vardus, jie slepia. Vienas personažas savo buvusį gyvenimą paslėpęs po pravarde Baigais – Baisuoklis. Jis neturi namų, miega autobuse, užeigoje, darbe, bibliotekoje, bet ne namie. Baisuoklį įsimyli mergina, ji nori su juo susituokti, bet jis atsisako. Ir visa tai dėl to, kad, priešingu atveju, – turint vardą, namus, žmoną, – teks įsigyventi svetimybėje, ko jis sau leisti negali. Baisuoklis nuolat galvoja ir primena kitiems – „Dar rusai Žiemgaloj“, o tai reiškia, kad jo vidiniai imperatyvai niekad neleis jam susitaikyti su šiuo faktu. Vienintelis įmanomas šių latvių bendravimas – tarpusavyje, susitinkant pasikalbėti kavinėje ar netikėtai susidūrus gatvėje.

Romano „Giesmė miškui“ („Dziesma mežam“, 1969) pagrindinis veikėjas Martinis Umuras – taip pat vienišius, gyvenantis nuošalioje sodyboje Anglijoje. Svetimame krašte buvęs legionierius praleidžia dešimt metų, bet toli gražu nesijaučia čia savas, įsigyvenęs ir sąmoningai izoliuojasi nuo aplinkos. Nuo išorinio pasaulio jo namus atskiria miškas – kaip ryškiausias savos / svetimos erdvės riboženklis, simbolinė takoskyra, perkertanti harmoningą pasaulį į dvi dalis. „Namų mes neturime. Tik pastogę“, – dažnai kartoja Martinis, ir tai tampa bene svarbiausia teze, grindžiant savo, kaip prarastojo sūnaus, išginto iš savųjų namų, gimtinės, sampratą. Sodybą juosiantis miškas Martiniui tampa vieninteliu pokalbio dalyviu, tėvynės ekvivalentu, vienintele gyvybės, su kuria palaikomas ryšys, forma. Miške jis nesijaučia visuomenės atstumtasis, gali gyventi prisiminimais, ypač mylimosios Rudytės, kuriai teko būti ištremtai į Sibirą. Širdyje jis saugo gilią meilę, jaučiasi ištikimas jai, laisvas, nesusijęs su jokia kita būtimi. Vaizduotėje iškylantis bado, šalčio ir žiaurumo kančių nukamuotos merginos paveikslas leidžia pajusti dramatišką latvių tautos likimą, svetimųjų jai padarytą nežmonišką skriaudą, paliečia pačius egzistencijos pamatus. Bet kokie kitų bandymai suartėti su Martiniu nesėkmingi. Taip rašytojas tolydžio gilina mintį, jog naujas gyvenimas prarastiesiems sūnums svetimybėje neįmanomas, iš naujo nepradedamas.

G. Janovskis – rašytojas etnocentristas, kurio kūryboje nacionalinė tematika pasiekė bene aukščiausią gaidą. Rašytojo herojai, latvių legionieriai, ilgam tapo bene įspūdingiausiu latvių išeivijos romanistikos tipažu. Tai buvo ne tik puiki galimybė atskleisti realią istorinę tiesą, bet ir kelti skaitytojui nacionalinės vienybės pojūtį, kuris emigracijos literatūroje tapo bene svarbiausiu kūrėjų siekiu.

Zentos Maurinios dienoraščių knyga ,,Tremties tragizmas“: Baltijos legionierių drama Švedijoje

Latvių legionierių tema vaizdžiai įprasminta ir rašytojos, eseistės, filosofės, pirmosios Latvijoje moters filologijos mokslų daktarės Zentos Maurinios dienoraščių knygoje „Tremties tragizmas“ („Trimdas tragizms“, 1958). Pokariu atsidūrusi Švedijoje, Zenta Maurinia bene kasdien rašė dienoraštinius užrašus, pastabas, refleksijas – priverstinė emigracija skaudžiai palietė jos gyvenimą: buvusi universiteto dėstytoja, ligos sukaustyta invalido vežimėlyje, sunkiai galėjo įsišaknyti Vakarų pasaulyje, rasti darbą, publikuoti savo raštus. Švedija jai atrodė gan atšiaurus ir šaltas kraštas. Nepaisant savo fizinių ir dvasinių negalių, ji itin rūpinosi savo kraštiečiais iš Latvijos, o ir apskritai visais Baltijos regiono žmonėmis, stengėsi palaikyti glaudžius ir šiltus kontaktus, teikė įmanomą paramą, organizavo kultūros renginius, paskaitas, susitikimus. Zentos Maurinios gyvenimą Švedijoje itin skaudžiai paženklino dramatiškas įvykis, su kuriuo teko susidurti ir kuris tapo plačiai aprašytas jos dienoraštyje – tai 1945 m. tragedija, kada į Švediją prieš Vokietijos kapituliaciją perbėgo Baltijos legionieriai – 130 latvių, 9 lietuviai, 7 estai, taip pat apie du tūkstančius vokiečių kareivių. Vokiečiai buvo karo belaisviai, kuriais pagal Ženevos sutartį, pasibaigus karui, buvo pasikeičiama. Tuo tarpu pabaltijiečiai bolševikų laikyti karo nusikaltėliais, išdavikais, kuriems buvo taikoma mirties bausmė arba priverčiamieji darbai Sibire nuo 10 iki 20 metų. Baigiantis karui rusai pareikalavo, kad Baltijos kareiviai būtų išduoti, bet tai turėjo įvykti tyliai, nes Vakarai neturėjo sužinoti, kaip „smarkiai sovietinės sistemos nekentė tie, kurie ją pažinojo iš savo patyrimo“ [5, 67]. Internuotieji į Švedijos vyriausybės sprendimą juos atiduoti Rusijai, gindami savo žmogišką orumą ir tiesą, reagavo bado streiku. Nepaisant milžiniškų švedų visuomenės – karaliaus Gustavo V Adolfo, akademinės šviesuomenės, studentijos, menininkų, bažnyčios hierarchų, eilinių piliečių, o ypač Lietuvos diplomato Švedijoje Igno Šeiniaus – pastangų išvaduoti nelaiminguosius, buvo priimtas jiems nepalankus sprendimas – valdžia nebuvo nusiteikusi dėl kažkokios saujelės belaisvių gadinti santykių su Sovietų Sąjunga.

Maurinia, Baltijos tragedijos dienomis buvusi Vokietijoje, apie šiuos įvykius sužino kiek vėliau. Sujaudinta kalbasi su liudininkais, perskaito visas publikacijas laikraščiuose, peržiūri slapta darytas momentines nuotraukas, renka faktus, išklauso daugybės latvių ir lietuvių prisiminimų. Dienoraštyje daugybę puslapių paskiria detaliam šios istorijos atspindžiui, svarsto kiekvieną išgirstą realiją, net smulkmeniškai užfiksuoja kiekvieną vardą, pavardę, pabaltijiečių laikysenos ir poelgių niuansą – kiekvieną skausmo istoriją. Tai jai regis su niekuo nepalyginama patirtis, reprezentatyviausiai atspindinti XX amžiaus mūsų tautų kančias. Ji literatūriškai rekonstruoja šią dramatišką istoriją, sujungiančią lietuvių, latvių, estų, vokiečių likimus bei atspindinčią Švedijos valdžios požiūrį į okupuotą Pabaltijį.

Rašytoja pradeda nuo tragedijos pradžios, legionierių bado protesto. Tarp badaujančių vis stiprėja neviltis, kyla aimanos, dejonės. Gerai žinodami, kas nutiko žmonėms 1941 metų birželį, Pabaltijį okupavus bolševikams, ir suvokdami, jog, tarnavę priešingoje pusėje, neišvengs dramatiško likimo, brutaliausio, neregėto smurto ir beribių kančių, buvę legionieriai bando išeiti iš gyvenimo patys. Nors iš jų atimami visi daiktai, prasideda savižudybės: nusinuodija farmaceutas leitenantas O. Lapa, kiti kariai mėgindavo kristi nuo geležinės antro aukšto lovos ant apatinės, prikrautos akmenų, ir susitraiškydavo į kilpas įkištas rankas ar kojas. Leitenantas Edvinas Alksnis, baigęs karo akademiją, ištikimas savo tėvynei latvis, buvo prisiekęs, kad gyvens ir mirs už Latvijos garbę. Maurinia dienoraštyje įrašo autentiškus jo stovykloje ištartus žodžius: Mes ieškojome išsigelbėjimo šalyje, kur kraujo smarvė nebuvo aptemdžiusi žmonių protų, kur šimtą penkiasdešimt metų niekas nežino nei karų, nei revoliucijų, kur žmonės tarsi medžiai ir augalai kyla į saulę. Vietoj išsvajotosios laisvės patekom į pragarą. Mus aptvėrė spygliuotos vielos tvora, tarsi mes būtume laukiniai žvėrys, ir pardavė mūsų budeliams“ [5, 72].

Išbadavęs stovykloje aštuoniolika dienų, gruodžio 13-ąją, šv. Liucijos dieną, Alksnis slapta gauna iš gailestingosios seselės popieriaus ir pieštuką atsisveikinimo laiškui parašyti. Tačiau stiprus vyras, degantis neapykanta bolševikams, kurie vaikus ir moteris ištrėmė į tundras, nesudreba penkiolikos centimetrų pieštuką susivarydamas sau į dešinę akį. Švedai jį išoperuoja Halmstado ligoninėje; pieštukas pažeidžia smegenis ir viena kūno pusė lieka paralyžiuota. Gydytojai konstatuoja, kad ligonis mirs; Dievas jam dovanoja nepaprastą malonę būti prižiūrimam Martos, latvės slaugytojos, o latvis kunigas jam suteikia paskutinį patepimą. Ligonis kliedi, praranda sąmonę ir vėl atbunda. Jis nenumiršta. Ir lieka vienas iš vos keleto laimingųjų, kurių taip ir nepasiekia barbarų kerštas (Edvinas Alksnis iš Švedijos žvejų valtimi slapta pabėga į Angliją – aut. past.).

Inteligentiški, taurios dvasios, išprusę, daugelis Vakaruose aukštus mokslus baigę latviai legionieriai dar tikisi iš švedų malonės. Badautojams vadovavęs gydytojas Eichfusas-Atvaras, protestuodamas prieš tai, kad švedų vyriausybė išdavė humaniškumą, ir tikėdamasis atverti švedų tautos širdį ir akis, rankas apsilieja verdančiu vandeniu; jis, didžiausias baltijiečių dvasinis autoritetas, saugomas pulko policininkų, neturi galimybės nusižudyti. Latvį beviltiškai kankina mintis, kad jam atimta galimybė gintis teisme ar bent susitikti su švedų bei rusų vyriausybės atstovais, jog šie paaiškintų internuotųjų padėtį. Ugningais žodžiais jis prašo, kad švedų karalius ir švedų tauta laikytųsi senų tautos humaniškumo principų. Tačiau netikėtai sausio dvidešimt trečiosios rytą, ketvirtą valandą, į stovyklą įsiveržia 250 policininkų ir išveža suimtuosius. Vokiečių kariai taip atkakliai priešinęsi transportavimui į garlaivį, kad policininkai buvę priversti juos mušti guminėmis lazdomis iki sąmonės netekimo. Vyresnysis leitenantas Plūmė buvo pasiryžęs talžyti, smaugti ginkluotus žandarus, atėjusius išgabenti jo į bolševikų pragarą, bet, pamatęs tik vykdančius įsakymą žmones, susivaro peilį sau į pilvą. Pusnuogis jis velkamas į autobusą, o ligoninėje pastebėta, kad jo nugara buvusi pilna perpuvusių medžio rakščių. Susijaudinusi Zenta Maurinia atkuria šią nelaimingųjų pabaltijiečių eiseną į sovietų pragaro stovyklas:

Šmėklų eisena. Sulysusios, svyruojančios figūros ramstosi į ramentus, daugeliui perrištos galvos ir sutvarstytos galūnės – taip jie velkasi iš autobusų į mirties garlaivį. Pilką žiemos dieną nuskamba nežmoniškai šaižus šauksmas. Leitenantas Pėteris Vabulis niekad nieko neišdavė, niekad nebuvo užpuolęs to, kas neapsaugotas, mokykloje buvo mokomas, kad Švedija saugi ir tvarkinga šalis, ir iki paskutinės akimirkos dar tikėjosi išsigelbėti, laukė stebuklo. Išlipdamas iš autobuso Treleborge ir matydamas šmėklų eiseną, Pėteris Vabulis į kaklą suvaro slapta gautą peilį. Kitas latvių karys, dar beveik berniukas, Silamikelis, abiem kumščiais trenkia į autobuso langą, du policininkai puola ant jo, jo kruvinos rankos tyliai šaukiasi dangaus. Bet nėra nei dangaus, nei žemės, yra tik pragaras. Siaubingi prakeiksmai sklinda iš jo lūpų. Veltui švedų policininkai bando jį suvaldyti. Ilgai ir kantriai kęsti pažeminimai, baimė ir neviltis jam suteikia viršžmogišką jėgą. Apimtas laukinio įsiūčio, kruvinomis rankomis jis daužosi į visas puses. Švedų policininkai pritrenkti atsitraukia. Jį sučiumpa šeši rusai ir užtempia ant laivo kaip lavoną. Nuo jo veriančių šauksmų akimirkai sustingsta numirėlių eisena. Švedų policininkų veidai išsikreipia, vienas senyvas tvarkos saugotojas nusišluosto ašaras. Kaip iš berniuko Silamikelio sužeistų rankų plūsta kraujas, taip iš jo burnos sklinda pagalbos šauksmai, prakeiksmai ir maldavimai: „Mes mirštame, kad jūs gyventumėte. Mes būsim nužudyti, kad jūs turėtumėt ramybę...“ [5, 77].

Teisybė šiems žmonėms lieka nepasiekiamas idealas. Po šio įvykio švedų vyskupas Jūnas Kulbergas spaudoje rašė, jog ta diena liko juodžiausia krašto istorijoje – taip toli nueita stokojant tiesos ir gailestingumo. Zenta Maurinia skaudžiai svarsto, ar ir kitų emigrantų neištiks šių Baltijos sūnų likimas. Ji negali atsikvošėti nuo fakto, jog Akselio Miuntės šalis, milžiniškas sumas išleidusi apsaugoti persekiojamiems paukščiams, neapsaugojo persekiojamų žmonių. Tądien rašytoja dienorašty įrašo: „Aš kybau tuštumoj. Nei namų, nei šeimos, nei draugų, nei tautos, nei valstybės“ [5, 79].

Zentos Maurinios dienoraščių knygoje „Tremties tragizmas“ įprasminama istorija – dar vienas šiurpus liudijimas apie dramatišką mūsų tautų likimą, legionierių išgyvenimus XX a. pasaulio kolizijose, skausmingą mažų tautų susidūrimą su didžiąja istorija.

Baltiškoji lietuvių ir latvių vienybė karo negandose: Jono Laucės romanas „Negandų metai“

Legionierių tema netapo tokia akivaizdžia lietuvių literatūros savastimi kaip latvių. Prie jos įvairiais aspektais prisiliečiama išeivijos rašytojo Mariaus Katiliškio romane „Išėjusiems negrįžti“ (1948), kur vaizduojami į Vakarus besitraukiančių lietuvių karių nuotykiai ir išgyvenimai, emigracijoje rašytame Jurgio Savickio romane „Žemė dega“ (1958), švedų kalba rašytame Igno Šeiniaus romane „Raudonasis tvanas“ (1949). Įspūdinga, jog bene plačiausiai ši tema atsiveria Lietuvoje sovietmečio periodu rašytame lietuvių rašytojo Jono Laucės romane „Negandų metai“ – autobiografiniame kūrinyje, kurio autoriui teko likimo korta priklausyti tai lietuvių daliai, kuri nuėjo ilgus ir dramatiškus tarnybos vokiečių legione metus. Parašytas romanas sovietinės cenzūros laikotarpiu tapo priežastimi autoriui patirti sunkią kalinio dalią – 1971 m. už rankraštį jis buvo nuteistas dvejiems metams kalėjimo, o kūriniui buvo lemta ilgai gulėti rašytojo stalčiuose. Jis buvo publikuotas tik 1991 metais.

Jono Laucės romanas „Negandų metai“ – dar vienas kūrinys, vaizdžiai atveriantis lietuvių ir latvių kančių panoramą karo metais, viena, bet itin skaudi mozaikos dalis, liudijanti lietuvių ir latvių, baltų, brolystę ir kartu – kainą, kurią už tai teko sumokėti. Epochos istorija – itin negailestinga baltų tautoms, išbandžiusi jų artimumą, vienybę. Laucės romanas ryškiai atspindėjo, kokių įvairių skausmo situacijų joms teko išgyventi, kokių šiurpių laikotarpio dramų būta. Asmenine rašytojo gyvenimo patirtimi paremtas pasakojimas – margas įvykių ir sukrečiančių dramų: vokiečių ir rusų okupacija Lietuvoje, karo atšvaitai romane atsiveria iš aktyviai veikiančio, įvykiuose dalyvaujančio ir nuolat dėl savo gyvybės pavojų jaučiančio, kasdien akis į akį su mirtimi susiduriančio žmogaus pozicijų. Romane atsiveria puskarininkio patirtis: jaunas žmogus Vytautas siekia užsidirbti pinigų studijoms ir įstoja į savisaugos – pagalbinės policijos – batalioną. Tačiau jis netikėtai tampa vokiečių sutelkto lietuvių bataliono kariu, patenka į Šiaurės frontą, veikiančią armiją. Vėliau vokiečių legione tarnaujantys lietuviai perkeliami į Latvijos teritoriją, tarnauja pasienio – pajūrio apsaugos – tarnyboje. Jie gyvena nuolatinės baimės ir nerimo sąlygomis, jaučia nuolatinę traumą. Nekalbant apie nuolatinę grėsmę savo gyvybei karo sąlygomis, šaltį, drėgmę, blogą maistą, juos slegia tvyranti vokiečių kariuomenėje įtampa, tvarka, vidiniai įstatymai, tarpusavio santykiai – vokiečiai juos laiko už save žemesniais „prakeiktais litaueriais“, jų laikysena lietuvių atžvilgiu – pabrėžtinai arogantiška, jie demonstruoja nuolatinį nepasitikėjimą lietuvių kariais. Taip rašytojas pamažu veda skaitytoją prie vienos dramatiškiausių XX a. lietuvių ir latvių tautų istorijos, gan menkai dar aprašytos istorikų, nedaug kam žinomos, o jo, įvykių liudininko, matytos savomis akimis: Vytautas Norkus netikėtai gauna įsakymą nusiginkluoti batalionui. Kol tai vyksta, vokiečių kariai apvagia lietuvius, išnarsto ir išsirenka geresnius jų daiktus, rūbus, batus, ginklus, šovinius. Įtampos kulminacija – iš būrio vokiečiai atrenka grupelę lietuvių vyrų ir vieni jų karo lauko teismo nuteisiami sušaudyti, kiti – gauna po kelerius metus konclagerio. Vyrai turi mirti dėl to, kad iš anksto sutartomis naktimis iš Gotlando salos, priklausiusios Švedijai, atplaukdavęs kateris ir paimdavęs ant kranto laukiančius latvius, kurių daugybė atvykdavo iš Rygos ir kitų apsupime esančių gyvenviečių ir kurie norėję pasprukti nuo bolševikų ne į Vokietiją, bet į Švediją (taip į Švediją nuo bolševikų yra pabėgę ir garsūs latvių rašytojai Veronika Strėlertė, Anšlavas Eglėtis – aut. past.). Lietuviai kareiviai netrukdydavę laivui ir valtims priartėti prie kranto ir leisdavo civiliams išplaukti, o bėgliai dosniai atsilygindavę maisto produktais, degtine, netgi auksu. Su paskutiniais bėgliais į Švediją rengėsi išplaukti ir patys, nesuspėjo – vokiečiai susekė jų planus.

Paskutinė naujiena – kaip niekingiausias, didžiausias pasityčiojimas – pribloškia lietuvius karius: vokiečių vyresnybė nusprendžia, kad kaltuosius turį sušaudyti bataliono draugai – savieji lietuviai. Lietuviai karininkai sunkia širdimi turi vykdyti įsakymą, atrinkti egzekucijos vykdytojus. Numatytą dieną prie duobės krašto stoja nuteistieji: viršila Macijauskas (fotografo Aleksandro Macijausko tėvas – aut. past.), grandinis Sendrius, eilinis Bašinskas, Krasauskas, Kortušas, Jovaiša, Stulgys. Jaunutis eilinis tyliai meldžiasi, krutindamas lūpas ir rankose maigydamas šventojo paveikslėlį, kurį, matyt, jam kažkada dovanojo motina ar teta. Kitas eilinis, pamatęs kareivius su šautuvais ir duobę, rauda balsu. Vyrai į savuosius šauna užsimerkę, nebegalintys pakelti to vaizdo.

Romanas išsiskiria realistiniais klodais – rašytojas atkūrė tikrus ties Paviluostu Latvijoje vykusius įvykius ir faktus, įrašė realių žmonių vardus ir pavardes – tą, ko ilgai nežinojo vokiečių pusėje tarnavusių ir karo liepsnose pradingusių lietuvių artimieji. Latviai ištisą sovietmetį yra saugoję ir gėlėmis yra puošę lietuvių karių palaidojimo vietą, prie jos apsilankyti ir šiandien atvyksta tuometiniai emigrantai į Švediją. Tai didžiulės lietuvių ir latvių draugystės ženklas, apie kurį ilgai negalėta atvirai kalbėti.

Jonas Laucė savo kūrinyje atvėrė ištisą lietuvių karių vokiečių legione traumos diskursą. Tebesitęsiant karui, karių nusiminimas ir neviltis stiprėja: frontas pamažu stumiasi į priekį, o lietuvių gretos retėja – vienas po kito iš rikiuotės krinta vyrai. Į jų vietą vokiečiai iš Lietuvos vis atsiunčia naujų aukų, per prievartą išplėštų iš savų namų, visiškai nesubrendusių ir nepasiruošusių karui:

Dešimt eilinių buvo septyniolikos devyniolikos metų vyrukai iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, kaimų ir vienkiemių. Vieni iš jų ploni ir ištįsę it žalgos, kiti žemaūgiai ir smulkučiai. Ant jų pečių mundurai karojo lyg ant šakų. Kariškos išvaizdos ar drausmės iš jų reikalauti nebuvo prasmės, nes nieko apie tai nenusimanė. Šaudyti iš šautuvų ir kulkosvaidžių mokėjo, bet kai kurie nesugebėdavo sudėti išardyto šautuvo spynos, o ką jau kalbėti apie kulkosvaidį. Apskritai buvo geraširdžiai vaikai, kuriems vidurnaktį kėlė baimę tamsa, gūdus Baltijos bangų šniokštimas. Jie mėgo ilgai miegoti dar vaikišku miegu, o pažadinti į sargybą dažnai vėl, atvirtę ant gultų, užmigdavo ir dėl to budėtojai puskarininkiai turėdavo akylai sekti, kad jie laiku atsikeltų ir išeitų į postus [3, 76].

Vokiečių legione tarnavusiems vyrams itin tragiška tampa karo pabaiga. Po ilgų ir dramatiškų kovų Latvijos teritorijoje lietuviai atsiduria Kuršo katile. Į fronto pirmąsias linijas jie eina nenoromis – ne tik dėl baimės netekti gyvybės, bet ir dėl to, kad bijo nušauti priešakinėse linijose kariaujantį lietuvį ar latvį. Gal jie tokie pat bolševikai, kaip mes hitlerininkai, – samprotauja mūšiui besirengiantys legionieriai. Įvyksta lemiama kova, sprogsta granatos, pokšti šūviai. Lietuviai, susitelkę iš visų jėgų, kovoja už savo pozicijas. Tačiau lemiamu momentu pagalbos iš užnugario nėra. Radijas skelbia Vokietijos kapituliaciją. Lietuviai sutrikę, nebegalintys nuslėpti savo skausmo – jų laukia bolševikų, esančių čia pat už apkasų, vergų likimas.

Priartėjęs prie tos vietos, kur plentas beveik siekia pajūrį, pulkas turėjo sustoti: keliu žygiavo, važiavo tarybiniai pėstininkai, artilerija, tankai, įvairios paskirties sunkvežimiai. Pulkui prasimušti į kitą kelio pusę buvo vieni niekai, bet kas iš to? Tai supratęs pulkininkas Kalvaitis, taip jį vadino lietuviai, nusprendė neieškoti kontakto su dar nekapituliavusiais daliniais, bet vis dar kažko delsė.

Kai užtekėjo saulė, kai pulkininkas pats savo akimis pamatė žygiuojančią keliu belaisvių koloną, pagaliau davė įsakymą mesti ginklus ir pasiduoti nugalėtojų malonei, o pats, paėjęs į nedidelį pušaičių guotelį ant jūros kranto, nusišovė.

Pulkininko mirtis didelio įspūdžio kareiviams nepadarė, nes jiems ir savo bėdų buvo per akis. Kolektyvas staiga iširo. Kiekvienas nuo šiol ėmė rūpintis savim [3, 153].

Legionierių laukia šiurpus karo belaisvių likimas: nakvynė brūzgynuose, badas, nuolatinės sovietų karių patyčios, – rašytojas ryškiai atkuria šią patirtį. Girti, šėlstantys dėl iškovotos pergalės, jie savo emocijas nukreipia į belaisvius: bado juos peiliais, grasindami visus išskersti, svaidosi kumščiais, plėšia daiktus. Iš ryto vienas kareivis nuo kapitono Klevo kojų nuauna ir pasiglemžia batus; nepratęs daugybę kilometrų eiti basas, skaudančiomis kojomis, kapitonas apvyniojo jas autais, padarytais iš antklodės, ir apsirišo špagatu, gautu iš nepažįstamo vokiečio kareivio. „Į Lietuvos žemę kapitonas Klevas įžengė nebe išdidus, pakelta galva kuopos šefas, o suvargęs, sudulkėjęs, basas, mažytis ir nusiminęs žmogeliukas, lyg pajuokai dėvįs palyginti aukšto vokiečių karininko antpečius“ [3, 161]. Prie Palangos įvyksta dar skaudesnis dalykas: belaisvių koloną lenkiantis sunkvežimis staiga pasuko į ją ir partrenkė nemažai bežygiuojančių vokiečių, kelis užmušdamas vietoje, o kitus – sunkiai sužalodamas. Nesustojusi mašina taip ir nurūko tolyn – „Kurį laiką matėsi iškišta iš kabinos lango galva su besišypsančiu ir patenkintu dėl iškrėsto pokšto veidu“ [3, 161]. Taip baigiasi pirmoji romano dalis – „Giltinės išdaigos“. Kitose kūrinio dalyse – „Kraujo klanai“ ir „Vilko nasruose“ – atsispindi vienintelis įmanomas likęs iš bolševikų nagų ištrūkusio legionieriaus kelias: pasitraukimas į mišką, tapimas partizanu, būrio organizavimas, savųjų išdavystės, suėmimas, tremtis Sibire. Žmogaus likimas čia suvokiamas kaip istorijos jėgų griaunama būtis. J. Laucės romanas „Negandų metai“ – sukrečianti šio laikotarpio kronika, šaukte šaukianti apie tragišką ir suluošintą mažos tautos žmogaus gyvenimą.

Išvados

Latvių literatūroje legiono tematiką stipriai provokavo reali tautos patirtis – gausesnė latvių, palyginti su lietuviais, tarnystė vokiečių pusėje Antrojo pasaulinio karo metais. Latviai, kurie daugybę šimtmečių buvo okupuoti vokiečių, ir šiuo laikotarpiu kur kas palankiau žiūrėjo į vokiečių valdžią, daugeliu atveju siejo su jais tikslus vėl išsilaisvinti ar bent jau traktavo kaip sąjungininkus, galinčius padėti išsigelbėti iš raudonųjų okupantų.
Latvių literatūroje legionierių tematika tapo itin plačiai plėtojama daugelio išeivijos rašytojų kūryboje, tačiau G. Janovskio romanuose ji tapo rašytojo kūrybos centru. Rašytojas daugiausia vaizdavo pabėgusių iš rusų okupacijos zonų latvių legiono vyrus, kurie apsistojo Anglijoje ar jai priklausiusiose salose. Įspūdinga šių personažų charakterizacija: stambūs, augaloti ir tvirti vyrai, negalintys įsigyventi svetimoje aplinkoje. Svarbiausia Janovskio romanuose – buvusių legionierių tapatybės problema: negalintys laisvai gyventi savoje žemėje ir tautoje, jie lieka svetimi ir kitai, juos priglaudusiai, žemei, visiškai nesistengia su ja suartėti, savanoriškai renkasi atsiskyrėlio gyvenimą.

Zentos Maurinios dienoraščio pagrindu išleistoje knygoje „Tremties tragizmas“ vaizdžiai reprezentuojama pokariu Baltijos legionierius ištikusi dramatiška situacija Švedijoje, kai šios valstybės valdžia nusprendė juos grąžinti sovietams. Rašytoja su giliu susijaudinimu atkuria siaubingą Baltijos sūnų – lietuvių, latvių, – taip pat ir vokiečių dramą, švedams juos atiduodant į Rusijos valdžios rankas.

Jono Laucės romane „Negandų metai“ atkuriama autentiška autoriaus patirtis siekiant portretuoti pačioje karo pabaigoje kilusią tragediją Baltijos pajūrio ruože, kada lietuviai, tarnavę vokiečių daliniuose, stengęsi padėti latviams pabėgti laivais į Švediją, bet buvę sugauti ir nubausti. Laucė dramatiškai atkuria epochos konfliktus, nutapo raiškius ir įspūdingus personažų charakterius, vaizdžiai reprezentuoja giminingų tautų – lietuvių ir latvių – tarpusavio pagalbos ir draugystės situacijas.

Ir lietuvių, ir latvių romanuose vaizdžiai atgyja tragiška praeities istorija, skaudžiai paliečianti individualų atskiro žmogaus, mažos tautos likimą.

Literatūra

1. KETURAKIS, Saulius. Avangardizmas lietuvių poezijoje. Kaunas: KTU l-kla, 2002, p. 31.

2. Latvijos legionas istorinių vertinimų labirintuose [žiūrėta 2011-02-12]. Prieiga per internetą: .

3. LAUCĖ, Jonas. Negandų metai. Vilnius: LRS l-kla, 1991, p. 76, 153, 161.

4. LŪSE, Dace. 1992 m. paskaitos Latvijos universitete konspektas.

5. MAURINIA, Zenta. Tremties tragizmas. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2007, p. 67, 72, 77, 79.

6. NOLLENDORFS, Valters. Literatūra trimdā. Iš: Latviešu literatūras vēsture, 2 sējums, 1918–1945, 1999, Apgads Zvaigzne ABC, 362 lpp.

Gauta 2011 m. kovo 9 d.
Pateikta spaudai 2011 m. kovo 21 d.

Summary

Portrayal of Legionaries’ Fate in Lithuanian and Latvian Fiction

The issue of legion in the Latvian literature was strongly influenced by the nation’s traumatic experience – the number of the Latvians, if compared to the Lithuanians, who aided the Germans during the Second World War was much higher. The Latvians, who had been occupied by the Germans for centuries, viewed the German power more favourably and associated with it, as their allies, their aspirations to free themselves from the yoke of the "red" occupants.

This topic became central in Janovski’s novels. The writer most often depicted Latvian legionaries who escaped from the zones occupied by the Russians and settled in England or its dependent islands. The main theme in Janovski’s novel is the issue of identity: people who cannot feel free in their own country and within their own nation, remain aliens in the country which provided shelter for them; they even do not try to get closer to this alien culture and become some kind of hermits.

The book "The Tragedy of Exile", based on Zenta Maurinia’s diary, vividly represents the post-war dramatic situation of the Baltic legionaries in Sweden when the authorities of this country made a decision to deport them to the Soviet territory. With a fever of excitement the author restores the drama of the Baltic sons – Lithuanians, Latvians as well as Germans – which they had to experience when they were handed over into the hands of the Soviet power by the Swedish authorities.

Jonas Laucė’s novel "The Time of Calamities" restores the author’s authentic experience concerning the tragedy which occurred at the Baltic seaside when the Lithuanians, who served in German subunits, helped the Latvians to escape to Sweden; however, they were arrested and punished. Laucė, in a dramatic way, reconstructs the conflicts of the epoch, portrays colourful and impressive characters and vividly represents the scenes of mutual assistance and friendship of two kin nations, i. e. the Lithuanians and the Latvians.

Both Lithuanian and Latvian novels revive the tragic past history which leaves a painful imprint on each individual and each nation, large or small.



* Inga Stepukonienė – humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentė; adresas: Donelaičio g. 52–212, Lietuvių literatūros katedra, VDU, Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai m; mokslinių interesų sritys – literatūrinė baltistika, literatūros žanrai, lietuvių romano raida, vertimo teorija ir praktika, lituanistikos edukologija.