„Istorija“. Mokslo darbai. 65 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Lietuvybės problema Vilniaus vyskupijoje
Spausdinti

Merkys, Vytautas. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius: Versus Aureus, 2006, 479 p.

Akademikas Vytautas Merkys parašė knygą apie sudėtingus katalikų tikinčiųjų santykius trijų tautų ir kelių etninių grupių sankirtoje Vilniaus vyskupijoje tuo metu, kai ji po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo prijungta prie Rusijos. Knygoje „Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m.“ autorius, skirtingai nuo iki jo rašiusių apie Vilniaus vyskupiją lenkų, lietuvių ir kitų autorių, daugiausiai dėmesio skiria paribio tautų asimiliacijos procesui. Carinės priespaudos metais, panaikinus iš esmės visus Abiejų Tautų Respublikos metais Lietuvoje buvusius vietinės savivaldos organus ir vykdant aktyvią rusifikacijos politiką, katalikų Bažnyčia liko vienintele organizuota grandimi, jungusia tikinčiuosius, kurie Lietuvoje, Lenkijoje ir Vakarų Baltarusijoje sudarė gyventojų daugumą. Taigi tyrinėjimo objektas aktualus, ypač nulietuvėjimo procesui vyskupijoje išsiaiškinti.



Didelės apimties knygoje akademikas V. Merkys, remdamasis daugybe smulkiausių faktų ir skaičių, paimtų iš Lietuvos, Rusijos, Lenkijos archyvų bei tuometinės įvairiomis kalbomis leistos spaudos, visapusiškai nagrinėja nemažai problemų. Tarp jų  ir Vilniaus vyskupijos ribų, dekanatų ir parapijų kaita 1798–1918 m. Labai plačiai, pateikdamas daug paties sudarytų lentelių, diagramų, autorius nušviečia vyskupijos katalikų tautinę sudėtį, jos kaitą. O toji kaita kasmet darėsi vis neigiamesnė lietuvių tautybės atžvilgiu. Skyrius, skirtas vyskupijos ir jos katalikų gyventojų raidai, vienas iš didžiausių knygoje ir įdomus tuo, kad gyventojų tautinės sudėties klausimais lenkų, lietuvių, rusų ir kitų literatūroje, kartais ir politinėje praktikoje nuolat ginčijamasi, pateikiami skaičiai yra prieštaringi, jais manipuliuojama. Tik gaila, kad autorius, labai smulkiai juos visus suregistravęs, suvedęs į lenteles bei parodęs diagramose, pats savų išvadų, kurių statistikų duomenys jam priimtinesni, o kuriems jis nepritaria, apibendrindamas skyrių nepateikė, o padarė tik teorines išvadas dėl atskirų tautinių grupių asimiliacijos, dvikalbystės ir kitais klausimais.
Knygoje apie tautinius santykius Vilniaus vyskupijoje autorius daug dėmesio skiria Rusijos caro biurokratinei politikai Lietuvoje, taip pat ir  katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Be lietuvių ir lenkų Vilniaus vyskupijoje gyveno daug baltarusių ir etninė grupelė subaltarusėjusių lietuvių, kurie save vadino tuteišiais ir kalbėjo abiejų kalbų dialektu, plius dar lenkų kalbos įtaka. Caro biurokratija stengėsi pasinaudoti marga socialiniu ir etniniu požiūriu Vilniaus vyskupijos gyventojų sudėtimi savo valdžios ir įtakos sustiprinimui, krašto rusifikavimui ir tikinčiųjų vertimui į stačiatikybę. Ji pirmiausiai siekė supriešinti atskirus gyventojų luomus – lenkus bajorus su lietuviais valstiečiais. Todėl kartais palaikydavo lietuvius ir jų kalbą. Stengėsi išnaudoti stačiatikių ir unitų kortą, pastarųjų vyskupijoje buvo nemažas procentas. Taip pat tuteišių situaciją, nes jų tautinė savimonė buvo silpniausia. Vykdydama rusinimo ir vertimo į stačiatikybę politiką naudojo gimtąją vietinių gyventojų kalbą. Dėjo pastangas įrodyti, kad baltarusių ir tuteišių kalba – tai rusų kalbos tarmė. Juos nuo stačiatikybės esą atitraukė perkrikštydami iš stačiatikių į katalikus jų valdytojai lenkų dvarininkai.
Caro biurokratijai naudotis politiniu principu „skaldyk ir valdyk“ padėjo, kaip nurodo knygos autorius, lenkų tautiniai politikai. Remdamasi tik šiam regionui būdinga baltarusių katalikų etnine grupe, lenkų politinės partijos, taip pat sulenkėjusi aukštesnioji katalikų Bažnyčios dvasininkija, V. Merkio teigimu, siekė juos išlaikyti katalikų Bažnyčios įtakoje ir lenkų kalbos plėtimo zonoje. Dėl to ir dėl socialinių ekonominių bei kitų sąlygų etninis katalikų baltarusių fenomenas palengva stiprėjo, plėtėsi, išstūmė ir nutautino lietuvius, ir šie pamažu papildė baltarusių ir lenkų skaičių Vilniaus vyskupijoje. Lietuviai vis labiau traukėsi į vyskupijos vakarų pusę, o baltarusiai ėjo paskui juos praplėsdami savo gyvenamąją teritoriją iš rytų į vakarus. Be to, Vilniuje ir apie miestą palengva stiprėjo lenkiškasis etnosas, kurio atsiradimą čia nulėmė Vilniaus vyskupijos centras, kunigų seminarija, periodinė spauda ir kitos modernėjančios lenkų tautos priemonės.
Greta to autorius knygoje skiria nemažai vietos atskleisti caro valdžios rusinimo priemonėms, kurios buvo taikomos tarp vietos gyventojų ne tik prieš katalikų Bažnyčią, bet ir prieš mokyklą. Imta reikalauti, kad tikybos vaikai būtų mokomi ne jų gimtąja kalba, o rusiškai. Uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, apeigynus ir kitas maldų knygas imta spausdinti su rusiškais tekstais, kirilica. Rusų kalbą imta įvedinėti pridėtinėse pamaldose ir pamoksluose. Reikalaujama rašyti rusų kalba metrikų knygas. Kadangi caro valdininkų naudotos priemonės stiprinti stačiatikybę ir mažinti katalikų Bažnyčios įtaką lauktų rezultatų nedavė, tai bandyta stačiatikių Bažnyčiai subordinuoti katalikų Bažnyčią.
Siekdami prislopinti lenkų kalbos išplitimą katalikų bažnyčiose, cariniai biurokratai, paties caro pritarimu, ėmėsi propaguoti ir palaikyti vietines baltarusių, ukrainiečių, tuteišų, tarp jų ir lietuvių kalbas. Dėl to, autoriaus teigimu, vietiniai tuteišiai suskilo į dvi dalis – lenkų tikėjimo katalikus ir rusų tikėjimo stačiatikius ir tapo atvira terpe tolesnei asimiliacijai. Tačiau toji asimiliacija tarp katalikų toli gražu nebuvo palanki carizmui. Atvirkščiai – sustiprino vyskupijoje lenkų kalbą ir įtaką.
Veikale daug dėmesio skiriama žmonių, tuo metu vadovavusių vyskupijai, trumpoms biografijoms, jų visuomeninėms ir tautinėms pažiūroms atskleisti. Atskirame skyriuje pristatyti katalikų Bažnyčios aukščiausieji dvasininkai – vyskupai bei vyskupijos valdytojai. Jų padėtis skaitytojui pateikiama atsižvelgiant į kiekvieno nuveiktą darbą kovoje už katalikų Bažnyčios padėties apgynimą nuo valdžios pastangų siaurinti jos įtaką tarp gyventojų, uždarinėti bažnyčias, versti jas stačiatikių cerkvėmis, versti į stačiatikybę katalikus, rusinti juos per bažnyčią. Vadovaujančių vyskupijai dvasininkų padėtis buvo sudėtinga ir sunki. Jie buvo katalikai, universaliosios Bažnyčios atstovai, kartu savo šalies, tautos patriotai, priversti klausyti stačiatikiškos Rusijos imperinės valdžios nurodymų katalikų Bažnyčiai ir tikintiesiems. Tą skyrių apibendrindamas autorius pateikia pagrindinę išvadą, kad visi 17 Vilniaus vyskupijos valdytojų 1798–1918 m. laikotarpiu buvo Rusijos politikos įkaitai. Negana to, ne vienas vyskupas savo karjerą baigė pašalinimu iš pareigų ir tremtimi į Rusijos gilumą.
Be vyskupijos valdytojų V. Merkys pateikė mums iki šiol nežinomų daug naujų asmenybių, eilinių parapijų kunigų ir klebonų. Tų, kurie gynė lietuvių tautos ir katalikų Bažnyčios reikalus Vilniaus vyskupijoje. Tų, kurie istorijos bėgyje dėl sudėtingų santykių vyskupijoje iki šiol buvo užmiršti ir nežinomi. Tuo žingsniu autorius atidavė duoklę katalikų Bažnyčios dvasininkų luomo pasišventėliams, kurie buvo tarp svarbiausiųjų inteligentų ir lietuvybės gynėjų margoje tautine sudėtimi Vilniaus vyskupijoje. Jie rašė lietuvių kalba katalikiškus vadovėlius, platino lietuvišką spaudą, sakė lietuviškus pamokslus...
Knygoje V. Merkys aptarė veiklą kunigo Dominyko Budriko, kuris dėl prolietuviškos veiklos buvo mėtomas iš vienos parapijos į kitą. Iškėlė Kajetoną Aleknavičių, parašiusį lietuvišką elementorių ir pasakų su giesmėmis rinkinį (jis dirbo Merkinėje ir kitose parapijose). Elementorių lietuviškai ir lenkiškai parašė ir platino net po spaudos draudimo Valkininkų klebonas Pranas Vaicekauskas. Lietuvišką spaudą labai atsargiai, bet aktyviai platino atitremti iš Žemaičių vyskupijos už slaptą anticarinę veiklą kunigai Vincas Butvydas ir Pranas Grigaliūnavičius. Švietėjas ir religinės praktikos lietuvių kalba Žaslių, vėliau kitose parapijose, diegėjas buvo kunigas Aleksandras Burba. Jo lietuviškų iškalbingų pamokslų pasiklausyti eidavo žmonės net iš kitų parapijų. Už aktyvią lietuvišką veiklą A. Burba turėjo išvykti į JAV, kur toliau palaikė lietuvybę tarp emigrantų iš Lietuvos. Žiežmarių parapijoje veiklūs buvo vikarai Antanas Žviliauskas ir Stanislovas Šlamas, ruošę lietuviškai vaikus katechizacijai ir įvedę giedojimą lietuvių kalba per pamaldas. Stakliškių parapijoje ilgai klebonavęs minėtas kunigas Vincas Butvydas klebonijoje ne tik lietuviškai rengė vaikus katechizacijai, bet ir įkūrė lietuvišką mokyklėlę, kurioje mokė, auklėjo apylinkės vaikus bei jaunimą, o vyresnius parapijiečius mokė lietuviškų poterių ir melstis iš lietuviškų maldaknygių, organizavo lietuvišką bažnytinį chorą. Jo auklėtiniai Liudas Gira ir Juozas Purickis išėję klebono mokyklėlę pasirinko kunigų seminarijas, o J. Purickis net baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir apgynė daktaro disertaciją Friburge iš katalikybės istorijos Lietuvoje (XVI a.). V. Butvydui talkino grįžęs iš tremties už antistačiatikišką propagandą kun. Juozapas Raštutis. Merkinės dekano pareigas ėjęs kun. Silvestras Gimžauskas ne tik pats tose parapijose, kur dirbo, rūpinosi parapijiečių raštingumu, vaikų katechizacija gimtąja kalba, keitė lenkiškas maldaknyges į lietuviškas, bet kaip dekanas reikalavo, kad ir kiti jo dekanato parapijų kunigai vaikus katekizmo mokytų lietuviškai. Lietuviška knyga, kaip nurodo V. Merkys, tapo valkininkiečių, puniečių ir kitų dekanato parapijų gyventojų kultūrine religine savastimi. Vien 1890–1893 m. Valkininkų parapijoje buvo sulaikyta 13 valstiečių su lietuviškomis maldaknygėmis bei kitomis religinėmis knygomis lietuvių kalba. Už aktyvią lietuvišką veiklą S. Gimžauskas 1891 m. pateko į caro žandarų rankas. Iki šiol nieko nežinojome apie kun. Ignotą Šoparą. Jis pridėtines pamaldas, evangeliją skaitė, pamokslus sakė, išpažinčių klausė lietuvių kalba. Be to, ne tik katechizavo ir mokė vaikus gimtąja kalba, bet ir rengė jiems Kalėdų eglutes su lietuviškais vaidinimais ir dainomis. Kunigas už pasiaukojimą lietuvybei vyskupų buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, kol galutinai buvo nukeltas į baltarusiškas parapijas. Tačiau ir Lydoje bei Ašmenoje jis neužmiršo lietuvybės reikalų. Visų M. Merkio paminėtų kunigų, platinusių lietuviškas maldaknyges bei elementorius, organizavusių pridėtines pamaldas lietuvių kalba, katechizavusių lietuviškai vaikus, organizavusių lietuvių bažnytinius chorus ir vykdžiusių kitą lietuvybės palaikymo veiklą savo parapijose neišvardinsime. Knygoje jų, paminėtų beveik visose jos skyriuose, žymiai daugiau.
Išvadose, paminėjęs katalikų Bažnyčios lietuvių kunigų veiklos konkrečius faktus, autorius pažymi, kad rūpindamiesi gimtąja kalba mokyti parapijiečius jie pagrindinį dėmesį skyrė sielovados darbui, ieškojo katalikiškojo universalizmo harmonijos su tautiškumu ir taip padėjo daliai vyskupijos gyventojų atsispirti nutautinimui, surusinimui ar sulenkinimui. Tuo tarpu lenkų kalbos religinėje praktikoje kunigai į pirmą vietą kėlė ne sielovados, bet atsispyrimo rusinimo ir vertimo į stačiatikybę pastangoms, vykdomoms rusų administracijos. Tuo jie silpnino senąja etninę vyskupijos kultūrą bei sielovados  reikalus. Išvada teisinga ir nuosekliai išplaukianti iš išdėstytos konkrečios medžiagos. Tačiau galbūt šioje vietoje galima buvo labiau atkreipti dėmesį ir į konkretų lietuvių darbą siekiant atsispirti rusinimui ir per bažnyčią, ir per mokyklą, ir per katalikišką spaudą. Katalikiškos spaudos turinys ir joje bendradarbiavę Vilniaus vyskupijos dvasininkai autoriaus dėmesio šioje knygoje irgi nesulaukė. Tačiau spaudos platinimo, jos plitimo ir kitoms problemoms autorius skyrė nemažai dėmesio.
Todėl norėčiau plačiau paaiškinti skaitytojams V. Merkio pagrindinius teiginius lietuviškos spaudos klausimu. Jis nurodo, kad Vilniaus vyskupijoje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės ugdymo veiksnys buvo spauda. Be religinių funkcijų ji ėmėsi tautinės misijos, tapo sudėtine lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi. Suprasdama tai valdžia siekė užkirsti jai kelią į lietuvio širdį, brutaliausiomis priemonėmis primesdama svarbiausią kliūtį lietuvių kalbai tarpti – spaudos draudimą. Be to, stiprėjant ir viešai pradėjus reikštis lenkų organizacinei ir kultūrinei hegemonijai, imta atkakliau slopinti lietuvių kalbos ir spaudos raiška katalikų Bažnyčios religinėje praktikoje. Vyskupijoje susiklostė tokia padėtis, kad rusinimo tikslais valdžiai propaguojant dvikalbystę ir palaikant etnines grupes, stiprėjo persekiojama lenkų kalba, lenkų bažnytinė organizacija, o lietuviška „kultūrinė religinė misija liko neefektyvi“ (p. 331).
V. Merkys pagrindinį dėmesį skirią lietuviškos spaudos platintojams, kiek mažiau jo skirdamas laikraščiams ir knygoms, kurios buvo leidžiamos Vilniuje ar skirtos vyskupijos gyventojams. Palyginti nedaug dėmesio skiriama ir kultūros švietimo draugijoms. Jos dažniausiai pateikiamos per asmenis. Tuo tarpu apie katalikiškų lietuvių politinių srovių ir partijų formavimąsi bei jų veiklą visiškai neužsimenama. Tais klausimais mūsų istoriografija kiek turtingesnė, tačiau šiame naujame veikale reikėjo neužmiršti ir politinių klausimų. Katalikų bažnyčios dvasininkija nuo jų taip pat nebuvo atsiribojusi. Bažnyčiose vykę religiniai ginčai tarp lietuvių ir lenkų dėl kalbų vartojimo pamaldose atskleidžia konkrečius faktus, kurie buvo toli gražu  ne tik religinio pobūdžio.
Religinius konfliktus bažnyčiose XX a. pradžioje tarp tikinčiųjų lenkų ir lietuvių dėl kalbų vartojimo V. Merkys vertina kaip vyskupijos dvasinės vadovybės nesugebėjimą religinėje praktikoje peržengti luominių tradicijų, lenkų kalbos protegavimo. Nurodo, kad ji nematė reikalo demokratiškai pažiūrėti į vyskupijoje egzistuojančią įvairiatautę liaudį, vietines etnines grupes. Visi katalikai tuteišiai, kurie namuose kalbėjo baltarusių tarme, buvo skiriami prie lenkų ir per ginčus bažnyčiose su lietuviais dėl kalbos palaikydavo lenkų kalbą. Šiuo atžvilgiu dvasininkų poziciją palaikė ir vietos sulenkėję dvarininkai, turėję didesnę ar mažesnę įtaką savo buvusiems baudžiauninkams, vietos valstiečiams, kurių dauguma pagal tautybę buvo baltarusiai ar lietuviai. Taigi iš V. Merkio pateiktos plačios ir išsamios Vilniaus vyskupijos tautinės analizės išplaukia išvada, kad lenkiškumui vyskupijoje tarpti ir lietuvybei nykti susiklostė palankios aplinkybės, viena, dėl Rusijos carizmo politikos tautinių mažumų atžvilgiu, dėl katalikų Bažnyčios vertimo į stačiatikybę bei rusinimo, o antrą vertus, dėl lenkų kultūrinės ir politinės tradiciškai susiklosčiusios ir carizmo represijas atkakliau atlaikiusios aukštesnio intelekto lenkų kultūros ir kalbos. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių tik nedidelė dalis lietuvių dvasininkų tapo aktyviais lietuvybės gynėjais ir propaguotojais. Jais tapo daugiausiai tie dvasininkai, kurie buvo atėję iš Žemaičių vyskupijos, nes Vilniaus kunigų seminarija buvo labai sulenkinta. Be to, aktyviau lietuvybės gynėjai dvasininkai ėmė reikštis nuo XIX a. vidurio. Jie tapo jungtimi su „Aušros“, „Varpo“ ir „Tėvynės sargo“ lietuvių inteligentais. Kunigų veikla buvo reikšminga dėl to, kad dažniausiai parapijose jie buvo vieninteliai lietuvių inteligentai ir neturėjo stipresnės pasaulietinės lietuvių inteligentijos paramos. Svarbiausiu tikslu lietuvių dvasinė inteligentija laikė tautinę veiklą susieti su universaliaisiais katalikybės tikslais, su tikinčiųjų sielovados dalykais. Ir tose parapijose, kuriose dirbo tautiškai susipratę lietuviai kunigai, įsigalėjo lietuvių kalbos vartojimas religinėje praktikoje. Pakilo parapijiečių tautinė savimonė, formavosi lietuvybės židiniai (p. 454). Merkinės, Trakų, Švenčionių dekanatuose aktyviau buvo išsilaisvinama iš kitų kultūrų įtakos, atsiribojama nuo asimiliacinės lenkų kultūros. Sudėtingesnė situacija buvo Vilniaus mieste, kur kirtosi visų etninių grupių ir tautybių interesai ir lietuvių kalba bažnyčiose buvo iš esmės išstumta. Čia tik nuo 1905 m. lietuvių kalba ir lietuvių veikla ėmė sparčiau plėtotis, kai be Šv. Mikalojaus bažnyčios, lietuviai galėjo girdėti savo kalbą per pridėtines pamaldas kitose bažnyčiose ar per didžiuosius Kalvarijų atlaidus, kai suplaukdavo maldininkai iš visos Lietuvos. Be to, dėl tautinės inteligentijos susitelkimo Vilniaus mieste, kultūrinių organizacijų atsiradimo, spaudos leidybos plitimo Vilniaus lietuviai tapo prieš Pirmąjį pasaulinį karą geriausiai organizuota vyskupijos lietuvių katalikų bendruomene, kuriai vadovavo ne tik nuo savo administracijos priklausomi katalikų dvasininkai, bet ir vietos pasaulietinė inteligentija. Tautinės lietuvių inteligentijos iniciatyva su katalikiškosios dvasininkų dalies palaikymu buvo siekiama apeliuoti į aukščiausius Rusijos administracijos organus, kurie sprendė katalikų Bažnyčios reikalus, ir į Vatikaną. Imta siekti savosios tautos kaip Bažnyčios subjekto pripažinimo, kelti tautinės bažnytinės provincijos idėją. Tačiau pastoti kelio tautų asimiliacijai mieste, kaip ir didesnėje dalyje vyskupijos, nesugebėta dėl naujų politinių veiksnių, tautinių valstybių formavimosi ir susidarymo, kultūrinių sąlygų pasikeitimo, modernėjančios visuomenės ir jos sekuliarizacijos.
Savo veikalą akademikas V. Merkys baigia ne sunumeruotomis išvadomis, bet apibendrintu skyriumi „Etniškumo, tautiškumo ir katalikybės sąsajos“. Baigiamajame skyriuje jis trumpai susumavo knygoje išdėstytus smulkius faktus, faktelius, statistiką ir pateikė teorinio pobūdžio apibendrinimus. Nurodė, kad tautiniu požiūriu marga etninė gyventojų sudėtis, kai kurių mažesnių etninių grupių tautiškumo nesuvokimas, bendra katalikų religija naujų socialinių santykių aplinkybėmis skatino Vilniaus vyskupijoje palyginti sparčią vietinių gyventojų asimiliaciją. Toji asimiliacija paliko gilius pėdsakus, nes tautinių kalbų susipynimo zonose katalikų tautinis apsisprendimas į lenkus ar lietuvius nebuvo pakankamai tvirtas. Lietuviai iš esmės siekė tik lygių teisių pamaldose ir visame vyskupijos gyvenime gauti savosios tautos kaip Bažnyčios subjekto pripažinimą (p. 456).
Gražiai ir sklandžiai parašytoje knygoje apie tautinius santykius Vilniaus vyskupijoje Rusijos pavergimo sąlygomis pasitaiko kai kurių pasikartojimų nušviečiant ir viename, ir kitame skyriuje tapačius reiškinius, pavyzdžiui, spaudos reikšmę, gyventojų sudėties kaitą ir kitus dalykus. Galima buvo išvengti kai kurio pasikartojimo kiek pakeitus knygos struktūrą. Apie vyskupijos teritorijos pakitimus, gyventojus, jų tautybes, tikėjimą ir kitus dalykus rašoma pirmajame knygos skyriuje. Paskutiniajame skyriuje, pavadintame „Katalikų tautinės asimiliacijos modeliai vyskupijoje“, iš esmės papildant pirmąjį skyrių kiek plačiau ir giliau analizuojama irgi gyventojų sudėtis, jų namų ir religinės kalbos, ginčai bažnyčiose – Asavos ir Rodūnios parapijose bei Vilniaus mieste.
V. Merkio knyga „Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m.“ – vertingas įnašas į lietuvių istoriografiją. Ją paskaityti gali kiekvienas, kuris domisi Lietuvos istorija, dėstytojas papildydamas savo kursą, studentas ruošdamasis egzaminui, ir istorikas tyrinėtojas, kuris remdamasis knygoje pateiktais konkrečiais faktais galės pasinaudoti naujus darbus rašydamas ir darydamas savas išvadas.