„Istorija“. Mokslo darbai. 83 tomas
Juozas SKIRIUS. Lietuvos ordinų ir medalių teikimo JAV lietuviams politika 1927–1940 metais
Spausdinti

Juozas Skirius – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas, profesorius; adresas: T. Ševčenkos 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos užsienio politikos istorija 1918–1940 m., JAV lietuvių politinė veikla 1905–1949 m., Lietuvos vyriausybės ryšiai su užsienio lietuviais 1927–1940 m., istorijos mokymo priemonių vidurinei mokyklai ekspertavimas.

Anotacija. 1926 metais Lietuvoje įvykęs perversmas ilgai nuteikė didžiąją dalį išeivijos prieš tautininkų vyriausybę. Lietuvos valdžia, siekdama patraukti į savo pusę išeiviją, mėgino panaudoti vieną iš daugelio priemonių – apdovanoti ordinais ir medaliais aktyviausius ir labiausiai prisidėjusius prie Lietuvos nepriklausomybės ir tautos kultūros išeivijos atstovus. JAV lietuvių – katalikų, sandariečių, socialistų – neigiamas požiūris, išskyrus dešiniuosius tautininkus, į valstybinius apdovanojimus privertė valdžios atstovus šį klausimą spręsti etapais: iki 1931 metų apdovanojimų išeiviams, išskyrus Lietuvoje, Amerikoje neteikė; 1931–1936 metais buvo laikomasi vadinamojo laikino plano – apdovanojimus teikti tik senosios išeivijos labiausiai nusipelnusiems veikėjams jų amžiaus arba veiklos jubiliejų atveju, siekiant apdovanoti opozicinių srovių žymiausius atstovus, ypač kunigus; 1937–1940 metais išsiplečia apdovanotųjų kiekis ir politinis spektras – apdovanojimus priima ne tik eiliniai, bet ir vadovai iš katalikų ir sandariečių, išskyrus socialistus, tarpo. Per visą laikotarpį oficialiai JAV lietuviams buvo išdalinta per 100 ordinų ir jų medalių. Be to, kai kurie JAV lietuviai gavo ir Lietuvos nepriklausomybės medalį. Bet kiek jų išdalino, kol kas tokios informacijos neturime. Žinomi keturi atvejai, kai buvo atsisakyta apdovanojimų. Lietuvos atstovai JAV Bronius K. Balutis, Povilas Žadeikis, Mikas Bagdonas, P. Daužvardis, Antanas Kalvaitis, Jonas Budrys pakankamai kruopščiai sudarinėjo kandidatų į apdovanojimus sąrašus, atsiklausdavo pačių kandidatų, ar jie priims regalijas, rekomendavo Lietuvos valdžiai, kokiais ordinų ir medalių laipsniais reikia apdovanoti pretendentus. Tačiau tarp išeivių kildavo nepasitenkinimas dėl kai kurių apdovanotų veikėjų arba per didelių, arba per mažų regalijų laipsnių. Lietuvos atstovai pirmiausia stengėsi išvengti tokių nesusipratimų, kurie gilintų prieštaravimus tarp išeivijos ir Lietuvos valdžios bei tarp pačių JAV lietuvių srovių. Apskritai ordinų ir medalių politika turėjo daugiau teigiamos reikšmės – buvo prisiminti ir įvertinti JAV lietuvių kultūros bei visuomenės nusipelnę aktyvistai; apdovanotieji ir jų šalininkai iškart tapdavo didesni Lietuvos valstybės šalininkai ir aktyvesni jos gynėjai.

Raktiniai žodžiai: JAV lietuviai, Nepriklausomybės medalis, LDK Gedimino ordinas, Vytauto Didžiojo ordinas, Šaulių žvaigždės ordinas, M. Bagdonas, P. Žadeikis, B. K. Balutis, P. Daužvardis.

Abstract. Coup d’état of 1926 set many Lithuanians in emigration against the Nationalist government. In order to regain emigrants’ respect and confidence, Lithuanian authorities decided to use one from many means, i. e. to award the most active representatives of Lithuanians in emigration, who contributed significantly to the restoration of independence and cultural development, with orders and medals such as the Order of Vytautas the Great, the Order of Lithuanian Grand Duke Gediminas or Šaulių Žvaigždės. The negative attitude of American Lithuanians (Catholics, Socialists, etc.) towards these state awards forced the government to change its plans and solve this problem gradually: till 1931 these awards were not bestowed on Lithuanians residing in America; in the period of 1931–1936 the so-called temporary plan was introduced, i. e. the representatives of older generations of emigrants were awarded, especially to commemorate their age or activity jubilees. An attempt was made to award medals to the representatives of opposition, especially priests. In 1937–1940, the number of people who received awards and their political spectrum expanded significantly – awards were bestowed both on ordinary members and leaders from various political organizations, the editors of their newspapers, etc. Only Socialists made an exception.

All in all, officially American Lithuanians were awarded over hundred Orders and medals; some of them received the Medal of Lithuania’s Independence (Lietuvos nepriklausomybės medalis). However, we do not possess exact data concerning their number; we are only aware of the fact that in four cases medals were not accepted. Lithuania’s representatives in the USA Bronius K. Balutis, Povilas Žadeikis, Mikas Bagdonas, P. Daužvardis, Antanas Kalvaitis, Jonas Budrys very carefully made the lists of the candidates for awards, took into consideration proposals of various organizations and individual activists, collaborated with candidates themselves to make sure whether they were willing to accept decorations, and made appropriate recommendations to the Lithuanian authorities. However, this did not prevent from some cases of dissatisfaction and misunderstandings among Lithuanian emigrants in America either because of candidates appointed or the degree of decoration. Lithuanian representatives tried to avoid such misunderstandings which could have deepened the opposition between emigrants, on the one hand, and Lithuanian authorities, on the other hand, as well among American Lithuanians themselves. To sum up, the above discussed policy of awarding Orders and medals could be viewed positively; activist who propagated Lithuanian culture and social life were remembered and evaluated; as a result, they became stronger supporters and defenders of Lithuania.

Key words: American Lithuanians, the Medal of Independence, the Order of Lithuanian Grand Duke Gediminas, the Order of Vytautas the Great, the Order of Šaulių Žvaigždės, M. Bagdonas, P. Žadeikis, B. K. Balutis, P. Daužvardis.

Įvadas

Kiekviena valstybė ar tauta nuo seniausių laikų turi savo valstybinius ar nacionalinius apdovanojimus, tarp kurių ypatingą vietą užima ordinai ir medaliai, skirti už nuopelnus savo ar kitų tautų atstovams. Apdovanojimų įteikimas – tai ne tik valstybės ar tautos padėka konkrečiam nusipelniusiam asmeniui, bet kartu ir jo pagerbimas bei savotiškas jo įtraukimas į tos valstybės, kuri jį pagerbė, draugų ratą su viltimi, kad ateityje iš jo ir toliau bus tikimasi naudingų darbų. Tai buvo ir yra būdas pritraukti kitų tautų įtakingus politikos, visuomenės ir kultūros veikėjus.

Po valstybinio perversmo 1926 metais tautininkų valdžia Lietuvoje atkreipė dėmesį į valstybinių apdovanojimų – ordinų ir medalių – spektro išplėtimą. Iki tol dominavo tik Vyčio kryžiaus ordinas, skirtas daugiausiai kariškiams, o 1928–1930 metų laikotarpiu valstybė jau turėjo 29 įvairaus rango ir įvairių organizacijų – skautų, ugniagesių ir kitų – regalijas. Svarbesnės iš jų – tai 1928 m. vasario 27 d. įsteigtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, tais pačiais metais įsteigtas Lietuvos Nepriklausomybės medalis ir LDK Gedimino penkių laipsnių ordinas ir medalis, o 1930 metais – Vytauto Didžiojo su auksine grandine ir penkių laipsnių ordinas bei trijų laipsnių medalis [71]. Artėjant Lietuvos nepriklausomos valstybės dešimtmečiui, valdžia suprato, kad jubiliejaus proga, suprantama, ir stiprinant savo pozicijas, reikės pažymėti ir pagerbti nusipelniusius žmones. Todėl šiuo atveju pats tinkamiausias būdas – tai valstybiniai ordinai ir medaliai. 1930 m. rugsėjo 1 d. prezidento Antano Smetonos pasirašytame Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pirmame punkte buvo rašoma: „Lietuvos valstybės ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai skiriami nusipelniusiems taikos ir karo metu asmenims pagerbti ir skatinti Lietuvos piliečiams atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei“ [75, 167]. Būtina pabrėžti, kad apdovanojimai buvo skirti ne tik Lietuvos piliečiams, bet nusipelniusiems užsieniečiams, tarp jų ir lietuvių išeivijos atstovams.

Lietuvos ordinų ir medalių istorija jau yra sulaukusi tyrinėtojų dėmesio. 1993 metais buvo publikuotas pirmas Lietuvoje pakankamai išsamus prieškario ordinų ir medalių žinynas [76]. Kolekcionierius ir ordinų žinovas Vilius Kavaliauskas paskelbė enciklopedinio pobūdžio stambų dviejų dalių veikalą Už nuopelnus Lietuvai, kur aprašė ordinų ir medalių atsiradimo bei teikimo istoriją, detaliai suregistravo apdovanotus asmenis, tarp jų ir JAV lietuvius. Autorius fiksuoja 33 400 pavardžių, apdovanotų Lietuvos ordinais ir jų medaliais. Be to, jis spėja, kad Lietuvos nepriklausomybės medalį gavo per 30 tūkstančių Lietuvos piliečių [78; 79]. V. Kavaliauskas atkreipė dėmesį į kai kurias kliūtis, teikiant apdovanojimus Amerikoje; pastebėjo, jog tam įtakos turėjo ir politiškai suskilusi išeivija. Istorikas J. Skirius yra trumpai aprašęs Lietuvos pasiuntinio Londone Kazio B. Balučio rekomendacijas savo vyriausybei, už ką ir kokiu ordinu tikslinga apdovanoti užsieniečius ir tautiečius 1934–1940 metais [81, 408–412]. Reikia pažymėti, kad jau paskelbtuose biografinio pobūdžio tyrinėjimuose trumpiau ar plačiau yra aprašomi gauti iš vyriausybės apdovanojimai už vienokius ar kitokius nuopelnus.

Šiuo straipsniu siekiama detaliau apžvelgti Lietuvos vyriausybės poziciją ir siekius JAV lietuvių atžvilgiu, vykdant ordinų ir medalių teikimo politiką bei jos reikšmę; giliau panagrinėti Lietuvos diplomatų JAV nuostatas ir pačios išeivijos veikėjų laikyseną, jos kaitą. JAV lietuvių lyderių nuotaikos šiuo klausimu iš dalies atspindi visos lietuvių išeivijos požiūrį.

Tyrimo šaltinių bazė – archyviniai dokumentai, saugomi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone fonde (f. 656), kur keliose bylose sukauptas gausus Lietuvos diplomatų susirašinėjimas su Lietuvos užsienio reikalų ministerija (toliau – URM), su JAV lietuvių organizacijomis ir atskirais išeiviais bei pačių diplomatų tarpusavio susirašinėjimo medžiaga. Ne mažiau svarbus ir Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje prižiūrimo Pasaulio lietuvių archyvo (toliau – LTSC/PLA) Lietuvos konsulato Čikagoje fondas. Čia taip pat galima rasti diplomatinį susirašinėjimą, siūlomų apdovanoti ir apdovanotų išeivių ir amerikiečių sąrašus. Reikšminga tyrinėjimui medžiaga – tai Lietuvos valdžios įstatymai ir nutarimai dėl valstybinių apdovanojimų, surinkti ir publikuoti Lietuvos teisinių dokumentų rinkinyje [75, 167–201]. JAV lietuvių požiūrį į apdovanojimus atspindi jų spauda, kuri teikia nemažai naujų faktų ir pakankamai reikšmingų detalių, nefiksuojamų archyviniuose dokumentuose.

1. JAV lietuvių apdovanojimo ordinais klausimas Lietuvos vyriausybės sferose 1927–1930 m.

Nors 1926 m. perversmas sukėlė didesnės JAV lietuvių visuomenės dalies pasipiktinimą, prezidentas A. Smetona, tautininkų vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro, domėjosi išeivija ir deklaravo padidintą dėmesį savo tautiečiams užsienyje. Stengėsi įvairiais būdais susigrąžinti išeivijos palankumą naujai vyriausybei [80]. Vienas iš būdų – numatyti valstybiniai apdovanojimai išeivijos aktyvistams. Ši mintis atsirado po premjero A. Voldemaro pokalbio 1926 m. gruodžio 24 d. su buvusiu JAV lietuviu Karoliu Račkausku-Vairu, kuris netrukus parašė ilgą laišką premjerui, išdėstydamas, kokios politikos turėtų laikytis naujoji Lietuvos vyriausybė. Jis, be kitų priemonių, siūlė išleistus skulptoriaus Petro Rimšos medalius dovanoti ir JAV lietuviams, pasižymėjusiems darbais ir aukomis sunkiausiu Lietuvai gyvavimo metu. Anot K. Račkausko-Vairo, „tai sujudintų Amerikos lietuvius, jie jaustųsi, kad Lietuva atsimena juos“ [1]. Ruošiantis paminėti Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, dar 1927 metais vyriausybė nusprendė ta proga apdovanoti valstybiniais pasižymėjimo ženklais ir aktyvius JAV lietuvius. Tuo metu buvęs URM generalinis sekretorius Bronius K. Balutis dėl apdovanojimo klausimo susisiekė su Lietuvos pasiuntinybe Vašingtone. Jau buvo kalbama, kad JAV yra bent keli šimtai išeivijos atstovų, vertų apdovanojimo. Bet iškilo rimta problema – ar pavyks sudaryti jų sąrašą, surikiuojant juos pagal nuveiktus darbus, nes kitaip tarp pačios išeivijos galėjo kilti nesusipratimų, nauja kritikos banga Lietuvos vyriausybės atžvilgiu. Taigi, kaip pažymėjo pats B. K. Balutis, netinkamai sudarytas sąrašas „galėjo padaryti daugiau žalos negu naudos“ [22, 575]. Siekiant to išvengti, buvo nuspręsta kreiptis į JAV lietuvių organizacijas prašant kiekvienos srovės, t. y. katalikų, tautininkų ir socialistų, Centro komitetų nurodyti Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone vertus apdovanojimo savo srovės žmones. Pirmiausia, taip pavyktų sudaryti pakankamai tikslius sąrašus. Pasiuntinybės vadovas, patikrinęs ir patvirtinęs tuos sąrašus, persiųstų į Kauną. Antra, taip norėta atsakomybę už apdovanotuosius perkelti pačioms JAV lietuvių organizacijoms ir išvengti priekaištų Lietuvos vyriausybei. Nepatenkinti galėtų skųstis, bet skundai būtų nukreipti ne į Lietuvos valdžią [9, 575]. Tačiau Lietuvos atstovų JAV pastangos dėl sąrašų nedavė laukiamo rezultato. JAV lietuvių socialistų srovė griežtai pasisakė prieš apdovanojimus; katalikų srovė, nors apdovanojimams nebuvo priešinga, bet atsisakė sudaryti sąrašą ir nusprendė nepriimti jokių apdovanojimų iš tautininkų vyriausybės; tautininkų srovė skilo: laisvamaniai ir liaudininkai atsisakė priimti iš „fašistinės vyriausybės“ apdovanojimus, o tik dešinysis tautininkų sparnas, susispietęs prie laikraščių „Dirva“ ir „Vienybė“, sutiko savo sąrašus sudaryti; apie komunistus išvis nebuvo kalbama. Praktiškai nė viena didesnė išeivijos organizacija, tiksliau jų lyderiai, ordinams nepritarė. O dešinieji tautininkai patys nekontroliavo nė vienos didesnės organizacijos. Todėl apdovanoti vienus tautininkus būtų buvę labai neprotinga. Tiesa, buvo pastebėta, kad beveik visose organizacijose yra grupė veikėjų, kurie „privačiai“ apdovanojimus priimtų [23, 587–589]. Tačiau bendra padėtis diktavo, jog ne laikas dalinti išeivijai apdovanojimus, kurie kol kas daugeliu atvejų būtų nepopuliarūs. Regalijų įteikimas duotų progą priešingoje spaudoje ir organizacijose nepageidaujamų komentarų, pagilintų srovių nesantaiką, sudarytų galimybę vietos partijų didesniems kivirčams atsirasti ir galiausiai neigiamai atsilieptų santykiams tarp Lietuvos vyriausybės ir išeivijos. Priešiškas nusiteikimas prieš valstybinius apdovanojimus – pirmiausia nauji ir negatyvūs perversmo Lietuvoje įspūdžiai tarp išeivių. B. K. Balutis, kuris pats buvo JAV lietuvis ir gerai pažino išeiviją, rekomendavo Užsienio reikalų ministerijos vadovybei susilaikyti kažkuriam laikui nuo ordinų teikimo JAV lietuviams. Ministerija, įsiklausiusi į argumentuotus patarimus, 1927–1928 metais atidėjo ordinų teikimą JAV lietuviams [23, 589].

1929 metais vėl Lietuvos vyriausybės grįžo prie minties, jog reiktų apdovanoti ordinais pasižymėjusius JAV lietuvius, ir buvo sudaryta tam tikra komisija šiam klausimui spręsti. Tuo metu B. K. Balutis, jau būdamas Lietuvos pasiuntinys Vašingtone, pasiskubino sureaguoti į tokius vyriausybės siekius. Pirmiausia jis asmeniškai pasikalbėjo su kai kuriais JAV lietuvių tautininkų ir katalikų veikėjais, kurie linko tuos apdovanojimus dar atidėti tam tikram laikui, kol išeivijos srovių santykiai šiek tiek daugiau normalizuosis ir bendras išeivijos nusistatymas Lietuvos valdžios atžvilgiu šiek tiek pagerės. Diplomatas pasidžiaugė, kad šiuo metu JAV lietuvių srovių santykiai jau pradėjo švelnėti; todėl dabar jis labai nepageidauja, kad atsirastų pretekstas bloginti šiuos santykius. Jis pasiūlė tam tikrą, galbūt laikiną, galimybę – Kaune apdovanoti ordinais tuos nusipelniusius JAV lietuvius, kurie patys atvykstą į Lietuvą. Be to, B. K. Balutis pažymėjo, jog pirmiausia reikia apdovanoti Lietuvai ir tautai seniai besidarbuojančius veikėjus [19]. Pasiūlymas buvo racionalus ta prasme, kad ordinas įteikiamas ne Amerikoje, bet Lietuvoje jos vyriausybės iniciatyva; apdovanojimai bus ne masiški; apdovanojimus galės gauti ir opozicinių srovių veikėjai, kurie nėra nusiteikę prieš regalijas. Tokiu būdu lyg ir bus skatinami išeivijos atstovai lankytis Lietuvoje, t. y. savotiškai bus plečiamas turizmas.

1930 metais Lietuvos valdžios sluoksniai vėl pradėjo svarstyti galimybę apdovanoti iškilius užsienio lietuvių veikėjus. Tuo metu jau iki galo buvo parengta valstybinių apdovanojimų sistema; Lietuvoje ir išeivijoje buvo sėkmingai organizuojama tautinė šventė, turinti politinį atspalvį – Vytauto Didžiojo jubiliejiniai metai (1430–1930); jau pastebimas ryškesnis Lietuvos ir išeivijos suartėjimas, kuriam įtakos turėjo ir prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Pirmoji iniciatyvą parodė Lietuvos finansų ministerija. Jos vadovybė nusprendė apdovanoti tuos išeivijos veikėjus, kurie 1920–1923 metais aktyviai prisidėjo, platindami Lietuvos laisvės paskolos obligacijas. Kartu tai buvo lyg ir ženklas, kad Lietuvos valdžia palankiai spręs savo įsiskolinimą išeivijai. 1930 m. kovo 31 d. Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone buvo pasiųstas slaptas raštas su sąrašu žmonių, numatytų apdovanoti. Tiesa, raštas Vašingtoną pasiekė tik rugsėjo 29 d. Reikia manyti, kad jis sąmoningai buvo sulaikytas Užsienio reikalų ministerijoje, per kurią ir buvo siunčiami minėti dokumentai. Gautą pretendentų į apdovanojimus sąrašą B. K. Balutis nuodugniai išstudijavo ir savo atsakyme Finansų ministerijai pažymėjo, jog sąrašas sudarytas gana formaliai, paviršutiniškai ir reikalinga jam revizija. Pirmiausia, kaip pastebėjo pasiuntinys, sąraše yra asmenų, kurie dar iki šiol nėra atsiskaitę už savo veiklą paskolos skyriuose ir „kuriuos reikėtų traukti atsakomybėn, jeigu galima būtų juos surasti“; antra, nėra ir tokių asmenų, kurie „nors ir nebuvo skyrių valdybose, bet buvo paskolos spiritus movens“ [22, 575–576]. Buvo aiškiai nurodyti rimti trūkumai parenkant kandidatus į apdovanojimą ir galimas pavojus valstybės prestižui. Be to, buvo pridėtas ir kitas sąrašas, įvardytas „Šiaip jau veikėjų“, kuriame pasiuntinys rado ir tokius pretendentus, kurie, jo turima informacija, apdovanojimą laikytų savo įžeidimu ir atsisakytų „iš fašistų valdžios“ jį priimti [22, 576]. Taigi, B. K. Balutis ir vėl siūlė neskubėti, susilaikyti, kol atsiras galimybė normaliai pačioje Amerikoje vykdyti apdovanojimų procedūras, o sąrašus sudarinėti tik JAV, prižiūrint Lietuvos atstovams.

Reikia manyti, kad minėtas Finansų ministerijos raštas sudomino Lietuvos platesnius politinius sluoksnius. 1930 m. rugsėjo 24 d. Lietuvių tautininkų sąjungos Centro valdyba parengė raštą Nr. 1777 ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui. Rašte konstatuojama, kad tarp JAV lietuvių vyksta spartus nutautėjimo procesas, kuriam stabdyti jau yra pribrendusios racionalios priemonės. Todėl kaip konkretų žingsnį, kuris dar labiau skatintų lietuvišką veiklą, buvo siūloma apdovanoti JAV lietuvių veikėjus ordinais ir kitais pagarbos vertais ženklais. Raštas buvo persiųstas į Užsienio reikalų ministeriją. Ministras Dovas Zaunius pavedė Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone sudaryti ir atsiųsti sąrašą JAV lietuvių, pasidarbavusių Lietuvos gerovei [23, 585]. Savo atsakyme pasiuntinys B. K. Balutis diplomatiškai pagyrė Lietuvių tautininkų sąjungos Centro valdybą, kad ši ne tik susidomėjo JAV lietuvių tautine padėtimi ir nutautėjimo procesu, bet ir tai pripažįsta opiu klausimu, kurį reikia gerai apgalvoti, sistemiškai ir koordinuotai spręsti. Tačiau ordinų klausimą pasiuntinys dar laikė nepakankamai pribrendusį Amerikoje ir toliau nesiūlė jo kelti, dar kartą susilaikyti. Jis rašė: „Neatsargus žingsnis, padarytas kad ir geriausiais iš Lietuvos pusės norais, bet be priėmimo atydon vietos „amerikoniškų“ sąlygų, gali ne tik neduoti laukiamų rezultatų, bet dar pabloginti esamąją padėtį, jeigu dėl jo gali čia kilti daugiau nepasitenkinimo ir kivirčų, negu laukiamojo dėkingumo ar pasitenkinimo“ [23, 586]. Pasiuntinio įsitikinimu, už kelerių metų, gal ir greičiau, susiklosčius palankioms sąlygoms JAV, ordinų klausimą bus galima spręsti naudingai Lietuvai ir išeivijai, bet kol kas dar reikia palaukti. Tačiau apie medalius jis kalbėjo drąsiau, ypač apie Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalį, su kurio „dovanojimu galima daug laisviau elgtis“ [19, 292].

2. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalio įteikimo JAV lietuviams bandymas 1928 metais

1928 m. balandžio 2 d. Lietuvos URM generalinis sekretorius B. K. Balutis į Vašingtoną pasiuntinybei pasiuntė slaptą telegramą. Joje pažymėdamas, kad jau yra įsteigtas Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti medalis, nurodė pasitarti su JAV lietuvių srovių vadovais ir pranešti ministerijai, kokius išeivijos atstovus ir kaip juos reikėtų apdovanoti. Šalia to aiškiai pabrėžė, kad ministerija kartu nori išvengti galimų nesusipratimų dėl apdovanojimo [70]. Tai buvo pirmas konkretus Lietuvos valdžios pasiūlymas išeivijai pagerbti. Iki tol valdžia tik zondavo apdovanojimų galimybę. Nebuvo aišku, kaip į tokį valstybinio lygio medalį, skirtą paminėti visiems svarbią Lietuvos nepriklausomybę, dėl kurios kovojo ir išeivija, ji pati sureaguos. Tai pakankamai rizikingas valstybės mostas, turėjęs pralaužti apdovanojimams iškilusias barikadas.

Lietuvos laikinas patikėtinis Vašingtone Mikas Bagdonas balandžio 5 d. telefonu sutarė su generaliniu konsulu Niujorke Povilu Žadeikiu aptarti šį reikalą susitikus Vašingtone. Susitikimas pasiuntinybėje įvyko balandžio 13 ir 14 dienomis. Pasitarimo metu buvo sutarta, kad medalis turi būti teiktinas JAV lietuviams lygiai taip, kaip ir Lietuvoje gyvenantiems piliečiams. Kadangi yra nukalta 50 000 medalių, tai, proporcingai imant, JAV lietuviams turėtų tekti 1/5 apdovanojimų dalis, t. y. 10 000 medalių [8, 54]. Bet kaip juos išdalinti? Atstovai nusprendė pirmiausia laiškais privačiai kreiptis į žymesnius JAV lietuvius, ypač laikraščių redaktorius, ir atsiklausti jų nuomonės. Pasitarimo metu buvo parašyta 20 panašaus turinio laiškų. Gavus atsakymus, nuspręsta formaliai kreiptis į šešias pagrindines JAV lietuvių organizacijas, prašant atsiųsti pavardes savo parinktų kandidatų medaliams gauti ir planą, kaip turėtų būti jie apdovanojami. Pasiuntinybėje, kaip numatė atstovai, turėjo būti galutinai suderinti ir patvirtinti pretendentų sąrašai prieš siunčiant į Kauną [65].

Lietuvos atstovai iš nusiųstų laiškų adresatų atsakymo nesulaukė tik iš kairesnių laikraščių – „Naujienos“, „Sandara“, „Keleivis“ ir „Tėvynė“ – redaktorių. Iš likusių atsakymų tik katalikiško laikraščio „Darbininkas“ redaktorius Bostone pareiškė priešišką nusistatymą. Generalinis konsulas P. Žadeikis prognozavo, jog kai prasidės medalių dalinimas tarp išeivių, minėtų laikraščių redaktoriai bandys medalių sumanymą diskredituoti. Nors tai, kaip pastebėjo konsulas, paveiks partinius žmones, bet toli gražu ne visus. Todėl, anot jo, „Nepriklausomybės medalių dalinimas Amerikoje turėtų būti vykdomas, nes Nepriklausomybės medaliai yra ne partinių ambicijų emblema, o viso praeito dešimtmečio kovų už Nepriklausomybę emblema. Gi kovose už nepriklausomybę dalyvavo įvairių partijų ir pažiūrų žmonės“ [8, 55]. Panašios mintys buvo dėstomos gautuose laiškuose iš JAV lietuvių veikėjų. Pavyzdžiui, tautinės krypties veikėjas Jonas Sekys siūlė apdovanoti kiekvieną nusipelniusį, neatsižvelgiant į partiškumą [2]. Tokios pat nuomonės laikėsi ir artimas socialistams advokatas Fortunatas J. Bagočius, kuris dar atkreipė dėmesį į tai, jog nusipelniusių yra daug, bet jų nuopelnai nevienodo dydžio. Todėl būtų gerai apdovanoti skirtingo laipsnio regalijomis. Pageidaujama, kad būtų ribotas kiekis medalių, nes kitaip apdovanojimas prarastų „svorį“ tarp išeivių. Perspėjama, kad bus tokių, kurie nepriims šio apdovanojimo. Siūloma medaliu apdovanoti ir kitataučius amerikiečius [3]. Demokratinių pažiūrų Jonas Grinius nurodė, kad skirti medalį tiems, kurie yra palankūs tautininkų režimui Lietuvoje, būtų labai vienpusiška. Skyrimas visiems, kurie prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės reikalų, irgi neduos garantijų, „ar visi mokės tą medalį tinkamai įvertinti ir ar panorės, ypač dabartiniu momentu, iš dabartinių Lietuvos valdovų rankų, su tam tikra pagarba priimti?“. Jis patarė, kiek galima ilgiau užtęsti, iki geresnio laiko, tą medalių klausimą [4]. Kunigas, marijonų kolegijos rektorius dr. Jonas Navickas pirmiausia medalius siūlė įteikti JAV lietuvių organizacijų: Amerikos lietuvių tarybos ir Amerikos lietuvių tautinės tarybos, Tautos fondo, visų federacijų ir susivienijimų, Raudonojo kryžiaus ir Informacijos biuro – buvusiems ir esamiems vadovams, taip pat Lietuvos paskolos Amerikoje, Lietuvių dienos JAV bažnyčiose, Milijono parašų rinkimo iniciatoriams bei siųstų į Europą karo metu JAV lietuvių delegatams. Siūlė neužmiršti knygų ir laikraščių leidėjų, JAV lietuvių kongresų ir seimų organizatorių. Pageidavo prisiminti jau mirusius veikėjus ir jų vardus pagerbti. Dirbusius Lietuvos labui už pinigus atskirai pažymėti, bet be apdovanojimų, kad nebūtų nesusipratimų tarp išeivių. Kunigo nuomone, visų nusipelniusių sąrašus reikia suderinti su lietuvių organizacijomis ir šiaip žinomais asmenimis [5].

03_01
1 il. Lietuvos nepriklausomybės medalio, teikiamo nuo 1928 metų, diplomo pavyzdys

Generalinis konsulas P. Žadeikis, pasiremdamas iš JAV lietuvių veikėjų gautomis nuomonėmis, kad nekiltų esminių klausimų, kas ir kaip gali pretenduoti į apdovanojimą, pabandė suderinti medalio teikimo procedūrą Amerikoje. Jis gana greitai, iki balandžio 25 d., parengė 12 punktų „Atmintinio Lietuvos nepriklausomybės medalio teikimo taisykles Amerikoje“ [69]. Taisyklėse buvo pažymėta, kad medalis, skulptoriaus Juozo Zikaro kūrinys, teikiamas Lietuvos Respublikos vardu (2 punktas) visiems išeiviams iš Lietuvos, kurie savo darbais aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybės idėjos įgyvendinimą (1 punktas). Trečiame punkte nurodyta, kad Lietuvos pasiuntinybė JAV derina medaliais apdovanotų asmenų sąrašus, o kandidatų sąrašus ir rekomendacijas parengia vietinės visuomeninės organizacijos, kurios per savo centrinius organus siunčia Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone (4 punktas). Be to, savo kandidatų sąrašus sudaro išeivių politinių organizacijų (ALRKF, ALT Sandara, Lietuvių socialistų sąjunga, Tautininkų klubas) ir pašalpinių organizacijų (SLA ir SLRKA) Centro valdybos (5 punktas). Septintas punktas leido organizacijoms į kandidatų sąrašus įtraukti ne vien savo narius, jeigu manoma, kad jie yra nusipelnę. Be to, reikėjo atsiklausti kiekvieno kandidato, prieš jį įtraukiant į sąrašą, ar jis sutinka (9 punktas). Buvo pageidaujama sąrašų pradžioje surašyti labiausiai nusipelniusius (10 punktas). Vienuoliktas punktas įpareigojo draugijų valdybų narius pasirašyti po sudarytais sąrašais, uždėti draugijos antspaudą, nurodyti draugijos pirmininko ir sekretoriaus adresus bei pridėti draugijos statuto vieną kopiją. Lietuvos atstovybės JAV pasiliko teisę kandidatų sąrašus papildyti ir, jeigu reikės, atsiklausti išvardintų penktame punkte organizacijų vadovų nuomonės (12 punktas). Su šiuo taisyklių projektu P. Žadeikis supažindino Lietuvos atstovą M. Bagdoną, konsulą Antaną Kalvaitį Čikagoje, advokatą Joną Lopatą ir dar vieną kitą patikimą JAV lietuvį. M. Bagdono nuomone, parengtų taisyklių projektas „bendrais bruožais išsprendžia medalio teikimo pagrindus ir, kaipo toksai, yra siųstinas numatytoms organizacijoms pareikšti savo nuomones“ [26]. Tačiau projekto nepasiuntė JAV lietuvių organizacijoms. Mat tuo pačiu metu katalikų ir socialistų spaudoje pasirodė kritiškų straipsnių dėl medalių gausumo. Viename straipsnyje pašiepiamai buvo rašoma: „50 tūkstančių! Kodėl ne visą milijoną, arba net ir du? Jei yra prasmės abelnai duoti medalius, tai juos reikia duoti arba tiktai herojiškai pasižymėjusiems – o tokių net ir didelėje tautoje nesurastume visą 50 tūkstančių – arba visai tautai. Atžymėjimas 50 – ties tūkstančių piliečių medaliais atrodo lyg naujas dabartinio rėžimo šalininkų žvejojimo būdas ir tai nepigus būdas “ [64]. O ir konsulas A. Kalvaitis pasisakė kritiškai dėl projekto, pabrėždamas planuojamų apdovanojimų masiškumą, kuris sukels tarp JAV lietuvių nepasitenkinimą ir dar didesnę tarpusavio neapykantą [7]. Tuomet P. Žadeikis nusprendė siųsti taisyklių projektą patvirtinti į Kauną Užsienio reikalų ministerijai. Savo rašte konsulas neslėpė, kad dalis organizacijų, ypač kairiojo sparno, gali atsisakyti bendradarbiauti medalių teikimo procese [8, 55]. URM vadovai, įvertinę situaciją tarp JAV lietuvių, nusprendė nebespartinti medalių teikimo išeivijai. Todėl ir atsiųstas taisyklių projektas ministerijoje pritarimo nesulaukė ir, kaip vaizdžiai V. Kavaliauskas pasakė, buvo tyliai palaidotas [78, 314].

P. Žadeikis dar tikėjo, kad medalius vis dėlto galima plačiai išdalinti nusipelniusiems JAV lietuviams. Jis mėgino išeivijos spaudoje išpopuliarinti medalio idėją; rekomendavo Lietuvos valdžiai per gegužės 15 d. iškilmes Kaune apdovanoti medaliu atvykusius tautiečius; prašė įduoti grįžtantiems JAV lietuviams iš Lietuvos tam tikrą kiekį (ne mažiau 5 000 egzempliorių) medalių parvežti į Ameriką, kuriuos būtų galima pagal sudarytą sąrašą iškilmingai dalinti kolonijose [8, 55]. P. Žadeikis mėgino sudaryti kandidatų sąrašus. Vis dar tikėjosi, kad didžiosios išeivių organizacijos pritars medaliams. Tuo klausimu Lietuvos atstovas M. Bagdonas rugpjūčio 3 d. kreipėsi į svarbiausias JAV lietuvių organizacijas prašydamas pateikti tik labiausiai pasižymėjusius kandidatus, trumpai apibūdinant jų nuopelnus [9]. Tačiau pageidaujamo palankumo nesulaukė. Pirmas rugpjūčio 15 d. laišku atsiliepė didžiausios išeivių organizacijos „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ prezidentas Stasys Gegužis iš Niujorko. Jis, tariamai apgailestaudamas, kad negali įvykdyti prašymo, pabrėžė, jog organizacijoje dirba tūkstančiai žmonių, kurie save laiko pasižymėjusiais veikėjais. Nurodžius vienus, kaip pažymėjo prezidentas, užsigautų kiti. Todėl, kol nebus medalio statute nustatytas nusipelnymo lygmuo, už kurį būtų skiriamas medalis, nėra galimybės nurodyti tokių asmenų, kurie „užtektinai pasidarbavo kuriant Nepriklausomą Lietuvą ir verti apdovanoti medaliu“ [10]. JAV lietuvių katalikų politinės organizacijos „Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija“ sekretorius Kazys J. Krušinskas rugpjūčio 22 d. trumpu laišku pranešė, kad dabar prašomų žinių pateikti negali, nes tai turės svarstyti federacijos Seimas, kuris įvyks rugpjūčio 27–29 dienomis Hartforde. Pažadėjo Seimo sprendimą pranešti [11]. Tačiau, kaip rodo ALRKF XVIII kongreso medžiaga, klausimas dėl kandidatų siūlymo apdovanoti išvis nebuvo svarstomas [66]. Visuomet opozicijoje buvę JAV lietuviai socialistai taip pat atsakė laišku, nors ir gana vėlai. Panašu, kad jie laukė naujai paskirto Lietuvos pasiuntinio B. K. Balučio atvykimo į JAV. Spalio 29 d. Lietuvių socialistų sąjungos Amerikoje Vykdomojo komiteto sekretorius Kazys Baronas nurodė, jog sąjungos vadovybė nesiima rekomenduoti medaliui užsitarnavusių asmenų (nors tokių yra daug), nes mano, kad dabartinė Lietuvos valdžia iš viso neturi teisės tokius medalius dalinti. Vykdomojo komiteto nuomone, kaip pabrėžė K. Baronas, tai „gali daryti tik teisėta, demokratinė Lietuvos valdžia ir Seimas“. Be to, kaip pažymėta laiške, jei dabartinė Lietuvos vyriausybė tikrai nori pagerbti kovotojus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, tai ji pirmiausia turi atstatyti teisėtą valdžią Lietuvoje ir sugrąžinti Lietuvos gyventojams jų konstitucines teises ir laisvę. Ir „tai bus geriausias tų pirmųjų kovotojų už Lietuvos laisvę pagerbimas“ [13]. Tik JAV lietuviai tautininkai teigiamai sureagavo. Amerikos lietuvių tautininkų klubo sekretorius Antanas K. Kazlas laiške nurodė 17 asmenų, vertų medalio: Juozą O. Širvydą, Praną Bračiulį, Miką Petrauską, Miką Paltanavičių, Vincą S. Jokubyną, Stasį Gegužį, kunigą Antaną Miluką, Jurgį Kazakevičių, Juozą Žukauską, Juozą J. Elijošių, Kazį S. Karpavičių, Joną Tareilą, Vincą Ambrozevičių, Joną Žemantauską, Joną Skritulską, Stasį Masicką ir Vincą Daukšį [12]. Vėliau šis sąrašas Lietuvos valdžios buvo panaudotas teikiant aukštesnio rango apdovanojimus. Taigi, didžioji dalis išeivijos pagrindinių organizacijų atsisakė paremti medalio idėją. Be to, atvykęs naujas Lietuvos pasiuntinys B. K. Balutis nebuvo JAV lietuvių apdovanojimų Amerikoje šalininkas.

03_02
2 il. JAV lietuvių katalikų veikėjo Leonardo Šimučio sutikimas priimti valstybinį apdovanojimą

Iki 1928 metų pabaigos P. Žadeikis nesulaukė iš Lietuvos žadėtų medalių krovinio, bet jis dar tikėjosi, kad juos Lietuvos vyriausybė atsiųs ir bus galima įteikti 1929 metais Vasario 16 d. proga [14]. Tačiau Lietuvoje Nepriklausomybės medalių teikimą vyriausybė perdavė Švietimo ministerijai. Užsienio reikalų ministerijos atstovai JAV lietuvių apdovanojimo klausimu tarėsi su švietimo ministru K. Šakeniumi, kuris pirmiausia pageidavo gauti sąrašą apdovanotinų žmonių ir tik po to išduoti medalius persiųsti į JAV [15]. Lietuvos pasiuntinybės prašė, kuo skubiausiai pristatyti pageidaujamus sąrašus, kurių paprasčiausiai dar nebuvo ir nenusimatė.

Reikia pasakyti, kad ir eiliniai išeiviai domėjosi medaliu. Archyve yra išlikę keletas jų laiškų, kuriuose paprastai buvo klausiama, ar jo atlikti darbai atitiktų reikalavimus, norint gauti medalį [16]. Iš Lietuvos atstovų atsakymų matyti, kad informacija apie išeivijos atstovus ir jų nuopelnus buvo toliau renkama [17]. Norinčių jį gauti nebuvo gausu: pavyzdžiui, 1930 metų pradžioje Lietuvos pasiuntinybėje buvo užregistruoti tik keturi išeiviai lietuviai, buvę kariai savanoriai: Kazys Brazauskas, Pranas Martinkus, Kazys Misius ir Antanas Žemaitis [20]. Rasti archyviniai dokumentai rodo, kad Nepriklausomybės medalį išeiviams teikė Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1928 metais JAV lietuviai Pranas ir Agnieška Veršilai iš Čikagos juo buvo apdovanoti Kaune. Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone jiems persiuntė tik medalio liudijimus [18]. 1930 metais medalius ir liudijimus gavo aktyvūs veikėjai broliai Julius P. ir Kastas R. Jurgėlos. Tiesa, jie turėjo priekaištų Lietuvos pasiuntinybei dėl siunčiamų pakvitavimų tvarkos. Be to, pageidavo, kad liudijimai galėtų būti viešai ir iškilmingiau įteikiami [21]. Tačiau viešumo, dėl jau žinomos priežasties, ir toliau nebuvo. 1931 m. lapkričio 9 d. laišku B. K. Balutis informavo garsų muziką ir leidėją Antaną Vanagaitį, kad yra siunčiamas jam medalis ir liudijimas, kuriuos už patriotinį darbą parūpino Šaulių sąjungos pirmininkas A. Zmuidzinavičius [25]. Daugiau informacijos apie bandymus medalius teikti Amerikoje ir kas iš išeivių dar juos gavo, archyviniai dokumentai nefiksuoja. Be to, ir V. Kavaliauskas nepateikia gavusių medalį sąrašų, kur būtų išskirti užsieniečiai ir išeivijos atstovai.

3. Lietuvos atstovų atsargi laikysena dėl apdovanojimų 1931–1936 metais

Lietuvos pasiuntinys B. K. Balutis 1931 metų vasarą grįžo į Lietuvą atostogų. Tuo pasinaudodamas, jis tarėsi su valdžios atstovais ir dėl ordinų teikimo išeiviams. Tiesiog ieškojo optimaliausio varianto, kaip nepakenkti išeivijos santykiams su Lietuvos valdžia. Reikėjo rasti būdą, kaip sudominti gausiausią išeivijos dalį – katalikus. Buvo priimtas sprendimas teikti apdovanojimus žymiausiems JAV lietuviams jų asmeninio jubiliejaus sukaktuvių proga [34, 719]. Vienas iš pirmųjų, kuriam 1931 metais buvo numatytas aukštas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinas, – kunigas Antanas Milukas – laikraščių leidėjas, knygnešys, istorikas. Taip buvo siekiama pagerbti jo 60-metį ir jo 40 metų kūrybinę veiklą [24]. Pirmiausia, A. Milukas – tai visos išeivijos labai gerbiamas senosios kartos veikėjas; antra, jis nebuvo politikuojantis kunigas – tautos reikalai jam buvo svarbesni už politinius įsitikinimus. Atsargusis B. K. Balutis pajuto, kad per kunigą A. Miluką jau buvo galima pradėti po truputį realizuoti apdovanojimų politiką išeivijoje. Tais pačiais metais Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinais buvo apdovanoti gydytoja dr. Aldona Šliūpaitė (aušrininko Jono Šliūpo dukra) ir lietuviškos Harisono parapijos Naujajame Džersyje kunigas Leonas Vaicekauskas [79, 331]. Mat jis finansavo prieš pusantro dešimtmečio Petrograde mirusio kompozitoriaus Česlovo Sasnausko palaikų perkėlimą į Lietuvą ir laidotuvių ceremoniją Kauno kapinėse 1931 metais. Tai buvo palanki proga pagerbti kunigą už jo šią svarbią veiklą tautai. Tų pačių metų gruodžio 15 d. jam ordiną įteikė Lietuvos generalinio konsulato Niujorke vicekonsulas Petras Daužvardis, kuris pažymėjo, kad tai padarė gerą įspūdį tarp ten gyvenančių kunigų, kurių „draugija viešai yra nusistačiusi nepriimti jokių pažymėjimo ženklų iš šios (t. y. tautininkų) vyriausybės“ [26]. Taigi, reikalai šiuo klausimu pradėjo keistis.

03_03
3 il. JAV lietuvių veikėjo J. Olšansko padėkos už apdovanojimą LDK Gedimino ordinu, laiškas Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone Povilui Žacdeikiui

1931 m. rugpjūčio 7 d. generalinis konsulas P. Žadeikis informavo Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, kad yra rengiama anketa detalesnėms žinioms apie žymesnius JAV lietuvius surinkti [28], nes JAV lietuvių organizacijos atsisakė talkininkauti. Nuo 1930 metų jau dedami pagrindai glaudesniems ekonominiams ryšiams tarp Lietuvos ir JAV lietuvių. Todėl buvo reikalinga informacija apie išeivijos verslininkus, pasiturinčius žmones, kurie galėtų tarpininkauti platindami Lietuvos produktus tarp išeivių. Šios žinios taip pat buvo reikalingos objektyviau sprendžiant Lietuvos atstovybėse ir Lietuvos valdžios sluoksniuose, kokio rango regalijas reikėtų teikti vieniems ir kitiems išeivijos atstovams. Kartu buvo siekiama surinkti žinių apie lietuvių draugijas, mokyklas, bažnyčias ir kitas kultūrines įstaigas, tikintis pačių JAV lietuvių organizacijų talkos. Be to, tai turėjo būti medžiaga Amerikos lietuvių istorijai nušviesti [27; 30]. Tačiau dėl neaiškių priežasčių vadinamoji „Nuopelnų anketa“ buvo paruošta tik 1932 m. spalio mėnesio pabaigoje ir pradėta platinti. Pats P. Žadeikis šiuo atveju nebuvo didelis optimistas, nes, anot jo, praktika rodo, kad tik nedidelis nuošimtis užpildytų anketų sugrįžta. Bet jis tikėjosi turėti „nors ir neilgą“ kandidatų į apdovanojimus sąrašą, rekomenduojamą per kitų metų Vasario 16 d. ir Rugsėjo 8 d. tautines šventes [32]. Kad buvo sunku surinkti duomenų, rodo konsulo Antano Kalvaičio Čikagoje patirtis. Jis pasiuntė 86 anketas Lietuvių susivienijimo Amerikoje kuopų sekretoriams 12 valstijų, o atgal sugrįžo tik 16 užpildytų anketų, kurių didesnė dalis neatitiko URM nurodytų instrukcijų, kadangi „kuopų sekretoriai daugumoj mažamoksliai“. Remiantis kunigo Simano J. Drangelio surinktomis žiniomis, JAV yra 387 lietuvių kolonijos, iš kurių 98 turi lietuviškas bažnyčias. Pats S. J. Draugelis, rinkdamas žinias apie lietuvius, iš pasiųstų laiškų tesulaukė vos 5 % atsakymų [33].

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės 15 metų jubiliejui, ir pats Lietuvos pasiuntinys B. K. Balutis pagalvodavo apie galimybę plačiau apdovanoti JAV lietuvius ordinais. Bet jam buvo svarbu, kad tai nesukeltų daugiau kivirčų tarp išeivių. Tuo klausimu 1932 m. pabaigoje jis konfidencialiai pasidomėjo konsulo A. Kalvaičio nuomonės, nes plačiausi prieštaravimai kildavo tarp Čikagos lietuvių [29]. Konsulas pasirodė kategoriškesnis už pasiuntinį. Jo nuomone, Čikagoje nėra asmens, kuris būtų ypač pasižymėjęs. Tiesa, kaip A. Kalvaitis patikslino, pagarbos vertų veikėjų yra, bet „apdovanoti paprastą eilinį visuomenininką ordinu būtų neprasminga, nes tuo neatsiektume to efekto, kurio laukiame“. Pavyzdžiui, kaip nurodė konsulas, jau įteiktas LDK Gedimino ordinas bankininkui J. Elijošiui jo banko bankrutavimo išvakarėse sulaukė daug kalbų ir komentarų; ir dabar pakartoti apdovanojimų ceremoniją, esant dar gyviems įspūdžiams visuomenėje, nėra tikslinga, tuo labiau kad Čikagos lietuvių visuomenėje toliau vyksta partinė kova [31]. Reikia pasakyti, jog pasiuntinio B. K. Balučio ir konsulo A. Kalvaičio atsargi, greičiau nepritarianti, pozicija pristabdė Lietuvos valdžios gausaus ordinų kiekio išdalinimą išeivijoje. Tačiau metai iš metų vis būdavo siūlomi kandidatai į apdovanojimus ir jų kiekis didėjo.

1933 m. birželio 13 ir 14 dienomis specialiai atvykęs į Čikagą Lietuvos pasiuntinys įteikė Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordiną žinomam išeivijos kultūros veikėjui, leidėjui Antanui Olšauskui jo septyniasdešimtmečio proga ir LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną vienuolių kazimieriečių generolei Motinai Marijai (Kaupaitei) jų kongregacijos ir pirmosios lietuvių mokyklos 25 metų sukakties proga. Ordinų įteikimas įvyko specialiai tam surengtuose banketuose su iškilminga programa. Kaip pažymėjo pasiuntinys B. K. Balutis, ordinų įteikimas padarė įspūdį vietos lietuviams ir „net nepalankūs dabartinei vyriausybei elementai buvo priversti konstatuoti jos objektyvumą nuopelnų pripažinime“ [34, 720]. Prieš tai, birželio 9 d., Skrentone (Scranton, Pa.), dalyvaujant vietos vyskupui, mergaičių akademijos mokslo metų pabaigos proga generalinis konsulas P. Žadeikis įteikė LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną Motinai Cyrilei (Conway). Motinų Marijos ir Cyrilės apdovanojimai plačiai ir palankiai buvo nušviesti JAV katalikiškoje spaudoje (lietuviškoje ir angliškoje). Birželio 29 d. taip pat LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas Brukline buvo įteiktas knygnešiui, varpininkui, knygų leidėjui Petrui Mikolainiui jo 65 metų proga [34, 720]. B. K. Balučio rekomenduota Lietuvos vyriausybė spalio 28 d. LDK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu apdovanojo išeivių rašytoją, dramaturgą Vincą Nagornoskį jo kūrybinio darbo 30 metų proga. Siūlė paskirti ir nedidelę pensiją vargingai gyvenančiam tautiečiui. Ordinas buvo įteiktas lapkričio 5 d. Baltimorėje lietuvių knygyno 25 metų jubiliejaus šventimo proga [35]. Taigi, Lietuvos pasiuntinys B. K. Balutis griežtai laikėsi vadinamojo laikino plano – apdovanojami atskiri asmenys tam tikra jų gyvenimo proga: jubiliejaus ar darbuotės sukaktuvių proga. Pasiuntinio nuomone, tai pasiteisino, nes apdovanojimai vyksta gerai, „neiššaukia jokių partinių kivirčų ir daro dar to gero įspūdžio, kad Lietuvos vyriausybė turinti gerą akį ir nepamiršta atskirų darbuotojų“ [34, 720]. Kad pasiuntinys atsakingai laikėsi minėto plano, rodo jo pastangos orientuoti konsulus pirmiausia sudaryti senųjų JAV lietuvių veikėjų sąrašus, jo suabejojimas kiekvienu jaunesniu kandidatu į apdovanojimus, vengimas apdovanoti partinės krypties veikėjus. Be to, prisiminimas ir apdovanojimas veteranų, anot pasiuntinio, tai kol kas „vienintelis jiems atsilyginimas iš Lietuvos pusės“ [36].

03_04
4 il. JAV lietuvių veikėjo A. Piežos rekomendacinis laiškas Lietuvos pasiuntiniui P. Žadeikiui, siūlant apdovanoti Juozą A. Mickeliūną

Lietuvos pasiuntiniui B. K. Balučiui išvykus iš JAV ir laikinai vietoje jo likus pasiuntinybės sekretoriui M. Bagdonui 1934 metais ordinai buvo įteikti tik keliems JAV lietuviams: LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną gavo advokatas Pranas Bračiulis-Bradchulis (65-mečio proga), muzikas Jonas Pocevičius ir 4-ojo laipsnio ordiną gavo vargonininkas, chorų vadovas Antanas Pocius (50-mečio proga) [79, 385, 390, 407]. 1935 metais buvo apdovanota gausybė išeivijos iškilių kunigų: rašytoją Juozą Židanavičių Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu, LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu Joną Ambotą, Adomą Lopatą, Juozą Lietuvniką, Kazį Urbanavičių. Ordinas buvo skirtas ir kunigui Jonui J. Jakaičiui, bet kažkodėl Lietuvos atstovas M. Bagdonas prašė generalinio konsulo P. Žadeikio to fakto neviešinti. Tačiau enciklopedijoje nurodoma, kad kunigas ordiną gavo [37; 77]. Nesusipratimas įvyko su buvusiu Susivienijimo lietuvių Amerikoje aktyvistu gydytoju dr. Andriumi Graičiūnu, kurį 65-mečio proga Vasario 16 d. Lietuvos vyriausybė apdovanojo LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tačiau jis atsisakė priimti ordiną ir diplomą [40]. Taip pareiškė savo protestą Lietuvos vyriausybei. Tiesa, ir vėliau keli apdovanoti nelabai žymūs veikėjai taip pat pasielgė. LDK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinai buvo įteikti tautinės pakraipos savaitraščio „Dirva“ redaktoriui Kaziui Karpiui, kapitonui Petrui Jurgėlai, pirmos knygos apie Dariaus ir Girėno skrydį autoriui. Apie jo ir kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus apdovanojimą palankiai atsiliepė katalikų dienraštis „Draugas“ [72]. Tačiau kompozitorius apdovanojimo laiku dėl nesusipratimų Lietuvoje nesulaukė, bet ordiną vėliau gavo. 1936 metais Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordiną gavo aktyvus išeivijos veikėjas advokatas Jonas Bogdžiūnas-Bordenas, LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinus – prelatas Mykolas Krušas darbo JAV 40-mečio proga ir teisėjas Viljamas F. Laukaitis, o kompozitorius, aktorius, „Margučio“ žurnalo ir radijo redaktorius Antanas Vanagaitis apdovanotas 4-ojo laipsnio ordinu [79, 326, 388, 407]. Tiesa, tarp Čikagos lietuvių kilo nepasitenkinimo, kad A. Vanagaitis gavo mažesnio laipsnio ordiną nei J. Pocevičius, kuris, anot jų, tik medalio buvo vertas [50]. Siekiant išvengti kritiškai nusiteikusių išeivijos atstovų reakcijos, tautininkams artimas V. F. Laukaitis buvo apdovanotas kartu su Merilendo valstijos gubernatoriumi Naisu (Nice). Tokia praktika ir anksčiau buvo taikoma Lietuvos atstovų. Vasario 16 d. šventė tais metais, dėka ir to paties V. F. Laukaičio, buvo oficialiai pripažinta Merilendo valstijoje. Į tą šventę atvyko Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis, kuris ir įteikė apdovanojimus [43]. Be to, labai svarbu buvo viešai ir iškilmingai įteikti apdovanojimą, sulaukti visuomenės ir spaudos teigiamų atsiliepimų. Pavyzdžiui, 1935 m. gegužės 19 d. Šv. Kazimiero akademijos patalpose Čikagoje iškilmingai, dalyvaujant apie 400 asmenų, konsulas A. Kalvaitis įteikė LDK Gedimino 4-ojo laipsnio ordiną veikėjai Antaninai Nausėdienei. Renginio metu buvo „pasakyta daug kalbų ir pareikšta nuoširdi padėka Lietuvos vyriausybei“ [38]. O štai M. Bagdonas birželio 2 d. Baltimorėje ordiną įteikė kunigui J. Lietuvnikui. Iškilmėse dalyvavo Baltimorės miesto mero atstovas, keturi kanauninkai ir apie 300 svečių, buvo gauti Merilendo valstijos gubernatoriaus ir arkivyskupo M. Karlio (Curley) sveikinimai. Lietuvos atstovas pasakė atitinkamą kalbą. Kunigas J. Lietuvnikas už suteiktą garbę pareiškė nuoširdų dėkingumą Lietuvos prezidentui, o arkivyskupas už kunigo apdovanojimą laišku padėkojo Lietuvos vyriausybei [39]. Buvo siekiama suteikti apdovanojimams svorį tarp išeivių, parodant įtakingų kitataučių amerikiečių palankius vertinimus.

03_05
5 il. Lietuvos generalinio konsulo Niujorke J. Budrio konfidencialus raštas Lietuvos pasiuntiniui P. Žadeikiui apie apdovanojimų teikimą JAV lietuviams

4. JAV lietuvių požiūrio į ordinus ir jų teikimą švelnėjimas

Lietuvos vyriausybė, vykdydama racionalią ūkinę ir tautinę politiką, atsižvelgdama į išeivijos pageidavimus ir rodydama jai dėmesį, po kelerių metų sugebėjo patraukti į savo pusę dalį užsienio lietuvių, kurie po perversmo buvo kritiškai nusiteikę. Po truputį normalizuojantis santykiams tarp Lietuvos valdžios ir išeivijos, laisvėjo ir abiejų pusių požiūris į ordinų bei kitų apdovanojimų teikimą. Naujasis Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis pabandė išplėsti ankstesnį vadinamąjį laikinąjį planą, t. y. padidinti kandidatų į apdovanojimus spektrą. Tai iliustruoja jo laiškai, rašyti lakūnui Feliksui Vaitkui ir DULR pirmininkui Rapolui Skipičiui. Jis labai privačiai prašė minėtų asmenų nurodyti bent po tris žmones, kurie 1935 metais Amerikoje labiausiai prisidėjo įgyvendindami R. Skipičio misiją po JAV lietuvių kolonijas Pirmojo pasaulio lietuvių kongreso Kaune reikalu ir parengdami Lituaniką II skrydžiui per Atlantą. Pasiuntinys pažadėjo, kad suteikta prašoma informacija bus išlaikyta paslaptyje [41; 42]. Tačiau tik nuo 1937 metų registruojamas gausesnis skaičius pretendentų į apdovanojimus, ruošiantis Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui paminėti.

Tiesa, 1937 metais pavyko „perlaužti“ kritiškai nusiteikusių išeivijos srovių, išskyrus socialistus, vadovų pasipriešinimą apdovanojimams. Tų metų vasario 5 d. Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis gavo Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje sekretoriaus J. Šaliuno laišką, kuriame jau neprieštaraujama minėtos organizacijos 50-mečio proga apdovanoti ne tik vadovus, bet ir eilinius, kurie labiausiai savo darbais nusipelnė organizacijai. P. Žadeikis tikėjosi kandidatų sąrašų ir iš kitos išeivių senos organizacijos – „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“. Kandidatų sąrašai dar nebuvo gauti ir tų metų Vasario 16 d. šventės proga buvo praleista [44]. Organizacijos narių apdovanojimo klausimą teko laikinai atidėti. Bene svarbiausias įvykis buvo tas, kad 1937 m. liepos 30 d. „Draugo“ redaktorius, ALRKF sekretorius, LRKSA pirmininkas Leonardas Šimutis ir ALRKF vienas iš vadovų kunigas Ignas Albavičius gausiai susirinkusių Čikagos lietuvių katalikų veikėjų akivaizdoje buvo konsulo Petro Daužvardžio apdovanoti LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinais [73]. Buvo pasinaudota ALRKF rengiamo L. Šimučio jo 10 metų vadovavimo dienraščiui „Draugas“ ir jo kūrybinės veiklos 25-mečio proga. Balandžio 12 d. generalinis konsulas Jonas Budrys savo konfidencialiame laiške P. Žadeikiui priminė, kad buvęs Kunigų vienybės pirmininkas kunigas Norbertas Pakalnis gegužės 27 d. švenčia savo 25 metų kunigystės jubiliejų. Siūlė pasinaudoti proga ir pagerbti ordinu, nes tai „padarytų gerą įspūdį ir prisidėtų prie sušvelninimo atmosferos kunigijos tarpe“ [47]. LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną įteikė birželio 3 d. Bostone Klasčiaus salėje, dalyvaujant maždaug 700 svečių, specialiai tuo tikslu atvykęs Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis. Kaip rašė katalikiška spauda, kunigas N. Pakalnis nepaprastai geros nuotaikos nuoširdžiai dėkojo Lietuvos vyriausybei, visiems iškilmių dalyviams, savo parapijiečiams, visiems komiteto nariams už jo pagerbimą [74]. Tokį pat ordiną gavo ir buvęs SLA pirmininkas (1916–1934) ir Amerikos lietuvių tautinės sandaros pirmininkas (nuo 1934) Stasys Gegužis. Socialistų dienraštis „Naujienos“ rašė: „Jisai buvo apdovanotas, aišku, už tai, kad SLA Clevelando seime kartu su fašistais balsavo prieš rezoliuciją, reikalaujančią demokratinės santvarkos atsteigimo Lietuvoje“ [68]. P. Žadeikis prisiminė vieną seniausių išeivijos veikėjų gydytoją dr. Johaną Baltrušaitienę-Želvienę, kuri 1938 m. ruošėsi švęsti savo 65-metį. Savaitraščio „Naujienos“ darbuotoja Marija Jurgeliūtė atsakė į pasiuntinio užklausimą nurodydama, kad J. Baltrušaitienės materialinė padėtis šiuo metu yra sunki, ir užklausė, ar yra vilties gauti jai pensiją. Apie kitokius apdovanojimus neužsiminė [48]. Pasiuntinys, žinodamas socialistinių pažiūrų veikėjų nusistatymą dėl valstybinių regalijų, nedrįso jos siūlyti ordinui. Mums žinoma, kad 1937 metais J. Baltrušaitienė buvo apdovanota visuomeninės organizacijos „Lietuvos skautai“ Svastikos ordinu [79, 672]. Taip pat P. Žadeikis konfidencialiu laišku kreipėsi ir į savaitraščio „Tėvynė“ redaktorių Stasį E. Vitaitį, dažną Lietuvos vyriausybės kritiką, Niujorke, atsiklausdamas, ar jis sutiktų būti įtrauktas į kandidatų sąrašus apdovanojimui Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga. Savo atsakyme redaktorius, pabrėždamas apdovanojimų politikos išeivijoje trūkumus, diplomatiškai neprieštaravo savo apdovanojimui [46]. Išsakyta S. E. Vitaičio kritika nebuvo naujiena Lietuvos atstovams. Jie nuolat susidurdavo su ordino laipsnio nustatymo vienam ar kitam veikėjui problema. Kartais aukštesnio laipsnio ordinas atitekdavo asmeniui, kuris savo visuomenine padėtimi bei nuopelnais turėjo gauti žemesnio laipsnio ordiną, arba atvirkščiai. Prie to svariai prisidėjo ordinų teikimo komisijos Kaune, kurios kai kada neįsiklausydavo į Lietuvos atstovų rekomendacijas.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės jubiliejui ir numatant gausų apdovanotojų skaičių, P. Žadeikis pabandė susisteminti kandidatų pristatymo apdovanojimui procesą. 1937 m. kovo 23 d. jis pasiuntė į Kauną tokį tvarkos planą, skiriant regalijas: „1. Medaliai duotini asmenims, kurie yra žemo mokslo, nėra nei draugijų valdybų nariai, bet yra buvę pirmiau ir yra pasidarbavę organizacijos darbu ir aukomis Lietuvos labui. 2. Ordinai V laipsnio: duoti asmenims, turintiems pradinį mokslą, užimantiems draugijos valdybos narių (pirmininkų, sekretorių, iždininkų) pareigas, pasidarbavę Lietuvos labui organizuotu veikimu ir aukomis, turį bent 40 metų amžiaus. 3. Ordinai IV laipsnio: duotini vidutinio mokslo asmenims, pasidarbavusiems Lietuvos labui ne tik aukomis, bet ir kultūriniais darbais lietuvybę palaikyti, kaip tai: organizacijų valdybų nariai, chorų vedėjai, sportininkai, savaitinių laikraščių redaktoriai, vaidintojai, prakalbininkai, korespondentai, lietuvių kalbos kursų vedėjai etc. 4. Ordinai III laipsnio: duotini aukšto mokslo asmenims, pasižymėjusiems visuomenės veikėjams, ypatingai pasidarbavusiems moksle, literatūroje, mene, politikoje: laisvų profesijų asmenims, dvasininkams, dienraščių redaktoriams, mecenatams etc. 5. Ordinai II laipsnio duotini ypatingai pasižymėjusiems asmenims. Antrojo laipsnio ordino niekas iš Amerikos lietuvių nėra gavęs“ [78, 252–253]. Tuo pagrindu Lietuvos pasiuntinys birželio 15 d. pasiuntė į Kauną sudarytą 23 kandidatų į apdovanojimus ateinančių metų Vasario 16 d. proga sąrašą, nurodydamas kokios rūšies ordinu ar medaliu reikėtų apdovanoti. Tačiau apdovanotų Vytauto Didžiojo ir LDK Gedimino ordinais ir medaliais 1938 metais skaičius išsiplėtė iki 30 asmenų [49; 55]. Išeivijos spauda apie juos rašė. Štai socialistų „Naujienos“ pranešė, kad „p. Antanas Smetona davė ordinus J. Hertmanavičiui, J. J. Smailiui (buv. ALT Sandaros prezidentui), dr. M. J. Vinikui, S. Vitaičiui, dr. A. Zimontui, dr. J. J. Jonikaičiui, adv. Uvickui, S. Mockui, V. Daukšiui, P. Jurgeliutei, J. Bačiūnui, A. Baniui, F. V. Jankauskui ir kt. Tarp ordinų gavėjų yra dar keletas kunigų, vargamistrų ir šiaip gerų parapijonų (...) Faktinai visi sandariečių vadai jau turi po ordiną. Ordinus gavo ir kai kurie buvę sandariečiai, kurie jau arba visai neveikia toje organizacijoje, arba net yra nutraukę su ja ryšius. Žodžiu, daugiau ordinų, negu sandariečių“ [67]. Laikraščio vertinimai, deja, netikslūs, nes buvo siekiama apdovanoti ne tik esamus, bet ir buvusius veikėjus. Be to, sąrašas patvirtina bandymą apdovanoti įvairesnių išeivijos sluoksnių atstovus, ypač eilinius aktyvius tautiečius. Mat Lietuvos atstovybės gaudavo prašymų iš lietuvių kolonijų apdovanoti, jų nuomone, vertus aktyvistus, kurie neužėmė vadovaujančių postų organizacijose. Pavyzdžiui, Detroito lietuviai pageidavo, kad būtų apdovanotas nors vienas jų atstovas ir siūlė dr. Juozo Jonikaičio kandidatūrą. Rekomendacijoje buvo pažymėta, kad vietos lietuvių – tautininkų, katalikų, socialistų ir net komunistų – ypač pagarbiai vertinamas, „nežiūrint, kad jis yra aiškus dabartinės Lietuvos valdžios rėmėjas yra nuoširdus savo tautos reikalų rėmėjas Lietuvos mokslo įstaigų šelpėjas yra dalyvis garsaus Vilniaus Didžiojo seimo“ [45]. Iš Nebraskos valstijos Omahos lietuvių vardu Šv. Antano parapijos klebonas Jusevičius kreipėsi į konsulą P. Daužvardį prašydamas pagerbti uolų vietinį aktyvistą Feliksą Petručionį. Tai būtų, anot jo, pagarba ir visai lietuvių kolonijai [54]. 1939 m. lapkričio 19 d. Omahoje, dalyvaujant 600 žmonių, buvo įteiktas F. Petručioniui LDK Gedimino medalis. Už tai jis savo bei Omahos lietuvių vardu laišku dėkojo Lietuvos pasiuntiniui ir vyriausybei [62]. Panašių atvejų buvo ir daugiau.

1938 m. pradžioje Užsienio reikalų ministerija į Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone atsiuntė 34 ordinus, skirtus JAV lietuviams, pageidaudama juos iškilmingai įteikti. Tuo pasinaudodamas P. Žadeikis tuojau pat paprašė ministerijos sutikimo finansuoti jo ir konsulų išvykas į lietuvių kolonijas ne tik įteikiant regalijas, bet ir kolonijas aplankant. Reikalinga „įvairius dalykus paaiškinti ir visuomenės veikimą paraginti“, nes, anot pasiuntinio, kai kuriose kolonijose Lietuvos atstovai jau senokai besilankė [51]. Kaip rodo diplomatinis susirašinėjimas, pasiuntinys ir konsulai nemažai važinėjo po kolonijas. Bet jeigu kur ir negalėjo nuvykti Lietuvos atstovai, tai apdovanojimus įteikdavo per įgaliotus asmenis, kurie jau buvo ordinais apdovanoti [52]. Atsirado, ir kas atsisakė apdovanojimų. LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordino nepriėmė advokatas Balys Mastauskas ir, berods, kunigas dr. Jonas Navickas, Marianapolio lietuvių kolegijos rektorius (nors tiesioginio šio fakto įrodymo archyve nepavyko rasti), 5-ojo laipsnio ordinų – Kazys Krušinskas, katalikų veikėjas, buvęs Lietuvos generalinio konsulato Niujorke sekretorius, ir Vincas Daukšys, lietuvių bendruomenės Brukline aktyvistas. Pagrindinis jų argumentas – Lietuvos valdžia varžo katalikiškų organizacijų veikimą [57].

Jubiliejiniais metais apdovanojimui buvo pasiūlytas ne vienas naujas kandidatas, apeinant Lietuvos atstovus JAV. Tą dažniausiai padarydavo į Lietuvą atvykę žymesni JAV lietuviai. Ne kartą P. Žadeikis rašė į Kauną tiesiog reikalaudamas pirmiausia atsiklausti Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone nuomonės, o ordinų bei medalių reikalą Amerikoje koncentruoti tik pasiuntinybėje, norint išvengti nesusipratimų. Kaip matyti, nesusipratimų nepavyko išvengti. Naujų kandidatų apdovanojimui Lietuvos vyriausybė nebuvo visiškai pasiruošusi, nes pritrūko ordinų. URM apie tai jau gegužės 31 d. informavo pasiuntinybę Vašingtone ir prašė palaukti, kol bus pagaminta naujų [53].

Reikia pritarti V. Kavaliausko nuomonei, kad 1938–1939 metais teikiami išeivijoje Lietuvos šaulių apdovanojimai – Šaulių žvaigždės ordinas ir medalis – buvo tarsi atsarginis variantas tiems atvejams, kai dėl biurokratinės užmaršties išeivijos veikėjai negaudavo valstybinių ordinų. Pirmasis JAV lietuvis, gavęs Šaulių žvaigždės ordiną, buvo Antanas Ivaškevičius-Yvas, aktyviai dalyvavęs 1923 metų Klaipėdos sukilime. 1936 m. lapkričio 23 d. jam Bostone ordiną įteikė generalinis konsulas J. Budrys [78, 361]. 1938 metais ordinas buvo skirtas Antanui Aleknai, Aleksui Baniui, Valentinui Kaminskui, Rapolui Kručui, Juozui Mickeliūnui, Povilui Narvydui, Vincui Stulpinui, Povilui Šalteniui, savaitraščio „Garsas“ redaktoriui Matui Zujui ir kunigui Matui Pankui; o 1939 metais Šaulių žvaigždės medaliu buvo apdovanoti Aleksandras Račkus, Marijona Račkienė, operos solistė Marijona Rakauskaitė, Kotryna Širvydienė ir kunigai Vincas Bartuška, Bronius Bumšas, Ignas Čėsaitis, Fabijonas Kemėšis [79, 572, 573, 594]. Kaip rodo JAV lietuvių spauda, apdovanojimai vyko taip pat iškilmingai ir triukšmingai, kaip ir teikiant valstybinius apdovanojimus. Artėjant Šaulių sąjungos 20 metų sukakčiai, P. Žadeikis kreipėsi į Šaulių sąjungos vadovybę prašydamas atsiųsti tam tikrą kiekį medalių, kuriuos galėtų 1940 metais išdalinti kolonijose tiems, kurie padėjo šauliams aukodami pinigus [61]. Be to, tie, kurie jau buvo gavę apdovanojimus, privalėjo talkininkauti renkant aukas šauliams. Pavyzdžiui, konsulas P. Daužvardis laiškais kreipėsi į J. Mickeliūną, V. Stulpiną ir kitus nurodydamas, kad Lietuvos visuomenė 1938 metais šauliams surinko milijoną litų, kurie panaudoti jų apginklavimui Tėvynės gynybai, pabrėžė, kad „Tamsta, kaipo Šaulių Žvaigždės nešiotojas, malonėk padaryti atitinkamus žygius šauliams padėti bei juos sustiprinti“ [58]. Konsulas dar pridėjo atsišaukimo į JAV lietuvius nuorašą ir aukų lapą. Iš principo visi apdovanoti įvairiomis regalijomis iškart tapdavo didesni Lietuvos reikalų rėmėjai, iš jų buvo reikalaujama didesnio aktyvumo.

1938 m. lapkričio 22 d. P. Žadeikis į Kauną išsiuntė sudarytą kandidatų į apdovanojimus sąrašą iš 17 asmenų. Vėl kilo tam tikro nepasitenkinimo tarp išeivių. Užkliuvo Čikagos lietuvių choro „Pirmyn“ vadovas Kazys Steponavičius, kuris tais pačiais metais su choru koncertavo Lietuvoje. Mat už tai jis buvo pristatytas LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinui [56]. Anot konsulo P. Daužvardžio, Čikagos veikėjai ir jau gavusieji apdovanojimus „nesivaržydami komentuoja, kad p. Steponavičius gavo ordiną už gražiai praleistas Lietuvoje atostogas“. Tai sakydami jie „turi galvoje IV ordino laipsnį, bet kuomet jie sužinos, kad Steponavičiui paskirtas III laipsnio ordinas, tai gali sudaryti ir kai kurių nemalonumų, tuo labiau kad senesnieji ir ilgus metus muzikos bei visuomenės dirvoje darbuotojai gavo IV laipsnio, o nieko nesukūręs ir dar palyginamai jaunas žmogus gauna III laipsnį“ [59]. P. Žadeikis mėgino perkelti atsakomybę Švietimo ministerijai, kuri nustatė ordino laipsnį. Nors jo sudarytame jau paminėtame sąraše K. Steponavičiui siūlomas III laipsnio ordinas, pasiuntinys ramino konsulą, jog tie muzikai, kurie gavo IV laipsnio ordinus, ateityje dar turės progos, jeigu stengsis savo kūryboje, gauti ir III laipsnio ordinus. Be to, lyg ir teisindamasis priminė, jog Ordinų komisijos Kaune dabar turi svarią įtaką ir dažnai apkarpo kandidatų sąrašus [60]. Remiantis V. Kavaliausko surinkta informacija, vis dėlto K. Steponavičiui buvo paskirtas IV laipsnio ordinas [79, 407]. Taigi, Kaune kai kada atsižvelgdavo ir į Lietuvos atstovų pastabas.

Ruošiantis paminėti Vasario 16 d. šventę 1940 metais, taip pat buvo sudarytas ir išsiųstas į Kauną kandidatų iš 14 asmenų sąrašas. Įdomu pastebėti, kad vėl buvo siūlomas apdovanojimui, tik šį kartą aukštesniam Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinui, kunigas dr. Jonas Navickas. Be jo, buvo siūlomi šie kandidatai: dr. Jonas Valukas, Justinas Mackevičius, Jonas Benza, Ona Kaskas, Nadas Rastenis, Jonas Tareila, Petras Pivaronas, Natas Norbutas, Jonas Jankus, Ona Žvingelaitė-Michelich, Ona M. Kirienė bei du kitataučiai [63]. Turima archyvinė ir spaudos informacija rodo, kad 1940 metais ordinus gavo tik tie, kuriems buvo numatyta įteikti 1939 metais, bet dėl kažkokių priežasčių tuo metu negavo. Taigi, 1940 metų kandidatai apdovanojimų greičiausiai taip ir nesulaukė. Tam, matyt, įtakos turėjo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kuris iš esmės apsunkino susisiekimą tarp Lietuvos ir JAV bei sudėtinga ir skausminga Lietuvos valstybės padėtis 1940 metų pirmoje pusėje.

Baigiant tikslinga pasakyti, kad 1931–1939 metais, remiantis V. Kavaliausko statistika, Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordiną gavo 6 JAV lietuviai, 4-ojo laipsnio ordiną – 3, 5-ojo laipsnio ordiną – 2; LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną gavo 27 JAV lietuviai (2 iš jų atsisakė), 4-ojo laipsnio ordiną – 20, 5-ojo laipsnio ordiną – 5 (2 iš jų atsisakė); LDK Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medalį gavo 4 JAV lietuviai. Be to, Vyties Kryžiaus ordinus gavo Juozas Šaliūnas bei Darius ir Girėnas (abu po mirties). O 1940 metais buvo pristatyti Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinui – 1, 4-ojo laipsnio ordinui – 2; LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinui – 3, 4-ojo laipsnio ordinui – 3, 5-ojo laipsnio ordinui – 3 JAV lietuviai. Tiesa, 5 JAV lietuviai buvo apdovanoti Lietuvos skautų Svastikos ordinu bei dar 5 JAV lietuviai – Klaipėdos išvadavimo sidabro ir bronzos medaliais. Taigi, pateikti skaičiai rodo, kad Lietuvos valstybė JAV lietuviams skyrė tikrai nedidelį kiekį apdovanojimų ir tikrai yra nepagrįstas teiginys, kad ordinai ir medaliai išeivijai buvo papilti kaip iš gausybės rago. Apskritai kalbant, ordinų ir medalių politika turėjo daugiau teigiamos reikšmės – buvo prisiminti ir įvertinti JAV lietuvių kultūros bei visuomenės nusipelnę veikėjai; apdovanotieji ir jų bendraminčiai tapdavo didesni Lietuvos valstybės šalininkai ir aktyvesni jos gynėjai. Ordinų ir medalių priemonė iš dalies sustiprino Lietuvos valstybės, jos valdžios ryšius su išeivija. Tai buvo simbolinis žingsnelis, priartinantis išeiviją prie Lietuvos.

Išvados

  1. Lietuvos tautininkų vyriausybė, norėdama patraukti į savo pusę JAV išeiviją, bandė įgyvendinti vieną iš priemonių – JAV lietuvių aktyvistus apdovanoti valstybiniais ordinais ir medaliais. Perversmo papiktinta išeivija ne iš karto sutiko priimti valstybinius apdovanojimus. Lietuvos atstovų Broniaus K. Balučio, Miko Bagdono, Antano Kalvaičio, Povilo Žadeikio, P. Daužvardžio rekomendacijomis, Lietuvos valdžia iki 1931 metų sulaikė ordinų teikimą JAV lietuviams, vengdama gilesnių prieštaravimų tarp Lietuvos valdžios ir išeivijos bei tarp išeivijos srovių. B. K. Balutis rekomendavo valdžiai nusipelniusiems JAV lietuviams, kurie atvyks į Lietuvą, teikti ordinus ir medalius Kaune, jeigu jie patys sutiks.
  2. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas medalis buvo numatytas teikti JAV lietuviams nuo 1928 metų. Lietuvos vyriausybė tikėjosi, kad tokio pobūdžio medalis tenkins išeiviją, nes ji tokiu atveju galėjo gauti medalių tūkstantinius kiekius. Tai ir buvo opozicinėms išeivijos grupėms pretekstas kritikuoti Lietuvos valdžios medalio teikimo politiką. Išskyrus JAV dešiniuosius tautininkus, nedidelės dalies išeivijos, visos kitos srovės laikėsi priešiškos pozicijos dėl ordinų ir medalių, atsisakė sudarinėti galimų kandidatų sąrašus. Įteiktų JAV lietuviams medalių kiekis kol kas lieka neaiškus.
  3. Nuo 1931 metų, laikantis atsargios linijos – vadinamojo laikino plano, t. y. apdovanoti senosios kartos žymiausius išeivijos kultūros veikėjus jų jubiliejų proga, – palaipsniui pradedama vykdyti išeivijos atstovų apdovanojimo ordinais ir medaliais politika. Tuo pagrindu pavyko patraukti į savo pusę buvusius kritiškai nusiteikusius katalikus, apdovanojant jų svarbiausius veikėjus kunigus. 1937–1940 metais kandidatų į apdovanojimus socialinis ir politinis išeivijos atstovų spektras plėtėsi. JAV lietuviai socialistai nuosekliai laikėsi regalijų nepriėmimo politikos, o JAV lietuviams komunistams išvis nebuvo tai siūloma.
  4. Valstybinių ordinų ir medalių teikimas išeivijoje nebuvo masiškas – vos per šimtą vienetų. Nors Lietuvos atstovai JAV kruopščiai mėgino nustatyti JAV lietuvių aktyvistams ordinų laipsnius, bet dažnai kildavo nepasitenkinimo dėl nepelnytai mažesnio ar didesnio įteikto ordino laipsnio. Yra žinomi oficialūs keturi ordinų atsisakymo atvejai. Apskritai ordinų ir medalių politika turėjo daugiau teigiamos reikšmės – buvo prisiminti ir įvertinti JAV lietuvių kultūros bei visuomenės nusipelnę aktyvistai; apdovanotieji ir jų bendraminčiai iškart tapdavo didesni Lietuvos valstybės šalininkai ir aktyvesni jos gynėjai. Tai buvo simbolinis žingsnelis, priartinantis išeiviją prie Lietuvos.

Šaltiniai ir literatūra

1. 1926 12 28 K. Račkausko-Vairo laiškas premjerui A. Voldemarui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 472, l. 6.

2. 1928 04 17 J. Sekio iš Hartfordo laiškas generaliniam konsului P. Žadeikiui į Niujorką. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 14.

3. 1928 04 21 F. J. Bagočiaus iš Bostono laiškas generaliniam konsului P. Žadeikiui į Niujorką. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 28–30.

4. 1928 04 22 J. Griniaus iš Filadelfijos laiškas generaliniam konsului P. Žadeikiui į Niujorką. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 35.

5. 1928 04 23 Lietuvos atstovo M. Bagdono laiškas generaliniam konsului P. Žadeikiui į Niujorką. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 25.

6. 1928 04 27 M. Bagdono laiškas P. Žadeikiui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 45.

7. 1928 05 01 A. Kalvaičio konfidencialus laiškas P. Žadeikiui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 49.

8. 1928 05 09 generalinio konsulo P. Žadeikio konfidencialaus rašto nr. 1412 „Reikale Nepriklausomybės medaliu“ Užsienio reikalų ministerijai nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 54, 55.

9. 1928 08 03 M. Bagdono laiško SLA prezidentui S. Gegužiui į Niujorką nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 71 (byloje yra saugomi panašių laiškų nuorašai kitoms JAV lietuvių organizacijoms).

10. 1928 08 15 S. Gegužio laiškas M. Bagdonui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 97.

11. 1928 08 22 K. J. Krušinsko iš Brūklino laiškas M. Bagdonui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 105.

12. 1928 09 22 A. K. Kazlo iš Brūklino laiškas M. Bagdonui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 123.

13. 1928 10 29 K. Barono iš Čikagos laiškas M. Bagdonui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 128.

14. 1928 11 26 P. Žadeikio raštas nr. 4423/19 „Medalių reikale“ pasiuntinybei Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 134.

15. 1928 12 10 URM Teisių-Administracijos departamento direktoriaus Jurgio Savickio raštas nr. 21879 Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 137.

16. 1929 01 28 J. Bekerio iš Filadelfijos laiškas pasiuntinybei Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 142.

17. 1929 01 28 Lietuvos pasiuntinio B. K. Balučio laiško J. Bekeriui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 141.

18. 1929 05 16 Lietuvos pasiuntinybės sekretoriaus M. Bagdono laiško P. Veršilai į Čikagą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 171.

19. 1929 09 16 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone B. K. Balučio rašto nr. 1443 „Lietuvių amerikiečių apdovanojimo klausimas“ URM generaliniam sekretoriui D. Zauniui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 111, l. 392–393.

20. 1930 01 09 Lietuvos pasiuntinybės sekretoriaus M. Bagdono rašto nr. 29 Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 171.

21. 1930 10 18 J. P. Jurgėlos iš Niujorko laiškas Lietuvos pasiuntinybei. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 178.

22. 1930 11 05 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone B. K. Balučio konfidencialaus laiško nr. 1323 Lietuvos finansų ministerijos Finansų departamento direktoriui Lipčiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 113, l. 575–576.

23. 1930 11 07 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone B. K. Balučio konfidencialaus rašto nr. 1331 „Dekoravimo reikalu“ užsienio reikalų ministrui D. Zauniui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 113, l. 585, 586, 587–589.

24. 1931 02 09 B. K. Balučio konfidecialaus laiško nr.196 Prezidento kanceliarijos viršininkui dr. P. Bielskui Kaune nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 2.

25. 1931 11 09 B. K. Balučio laiško A.Vanagaičiui į Čikagą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 187.

26. 1931 12 31 Lietuvos pasiuntinio B. K. Balučio rašto „Ordino įteikimas kun. Vaicekauskui“ UR ministrui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 115, l. 857.

27. 1932 10 05 P. Žadeikio rašto nr. 7025 „Dėl Amerikos lietuvių nuopelnų“ URM Kaune nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 5.

28. 1932 10 21 Lietuvos URM rašto Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 3.

29. 1932 10 25 B. K. Balučio visai konfidencialus laiškas A. Kalvaičiui į Čikagą. LTSC/PLA, Lietuvos konsulato Čikagoje (1924–1940) fondas, dėžė nr. 4, b. 22 (Amerikos lietuvių reikalai 1932–1936), lapai nenumeruoti.

30. 1932 10 25 URM Politikos departamento direktoriaus S. Lozoraičio rašto nr. 22806 Lietuvos generaliniam konsului Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 6.

31. 1932 10 31 A. Kalvaičio rašto nr. 2945 Lietuvos pasiuntiniui B. K. Balučiui nuorašas. LTSC/PLA, Lietuvos konsulato Čikagoje (1924–1940) fondas, dėžė nr. 4, b. 22 (Amerikos lietuvių reikalai 1932–1936), lapai nenumeruoti.

32. 1932 11 04 P. Žadeikio raštas nr. 45/K Lietuvos pasiuntiniui B. K. Balučiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 7.

33. 1932 11 28 A. Kalvaičio rašto nr. 3124 URM Politikos departamento direktoriui S. Lozoraičiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 9.

34. 1933 06 26 B. K. Balučio pranešimo nr. 35 „Ordinų teikimas“ UR ministrui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 117, l. 719, 720.

35. 1933 08 17 B. K. Balučio skubaus rašto nr. 890 UR ministrui Kaune nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 117, l. 933.

36. 1933 11 13 B. K. Balučio rašto nr. 1193 „Jūsų iš lapkričio d. Čekanausko apdovanojimo reikalu“ Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 117, l. 1262.

37. 1935 04 09 M. Bagdono konfidencialaus laiško P. Žadeikiui į Niujorką nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 119, l. 427.

38. 1935 05 28 M. Bagdono laiško nr. 635 URM Kaune nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 120, l. 36.

39. 1935 06 07 M. Bagdono laiško nr. 810 URM Kaune nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 120, l. 97.

40. 1935 10 29 Lietuvos pasiuntinio P. Žadeikio rašto URM Kaune nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 121, l. 285.

41. 1935 12 02 P. Žadeikio grynai privataus laiško nr. 31/sl. F. Vaitkui į Kohler Viskoncine nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 12.

42. 1935 12 04 P. Žadeikio laiško nr. 5576 R. Skipičiui į Kauną nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 121, l. 424.

43. 1936 02 24 P. Žadeikio rašto nr. 245 „16 Vasario Amerikoje“ URM nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 122, l. 235.

44. 1937 02 09 P. Žadeikio laiško nr. 161 J. Šaliunui į Wilkes Barre nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 126, l. 145.

45. 1937 03 09 F. Motuzo iš Detroito laiškas P. Žadeikiui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 107–108.

46. 1937 04 04 S. E. Vitaičio iš Niujorko laiškas P. Žadeikiui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 45.

47. 1937 04 12 J. Budrio konfidencialus laiškas iš Niujorko nr. 3086 P. Žadeikiui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 49.

48. 1937 05 27 M. Jurgeliūtės iš Čikagos laiškas P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 74.

49. 1937 06 15 P. Žadeikio slapto rašto URM Protokolo direktoriui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 127, l. 206–208.

50. 1938 01 31 P. Žadeikio slapto rašto nr. 243 URM Protokolo direktoriui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 96.

51. 1938 03 01 P. Žadeikio rašto nr. 267 URM nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 129, l. 255.

52. 1938 03 03 P. Žadeikio rašto nr. 277/A P. Daužvardžiui į Čikagą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 129, l. 264.

53. 1938 05 31 URM Protokolo direktoriaus S. Girdvainio raštas nr. 10829 Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, b. 78, l. 102.

54. 1938 07 27 P. Daužvardžio raštas nr. 3289/28-11 Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 126.

55. 1938 07 29 P. Žadeikio rašto URM Protokolo direktoriui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 131, l. 14, 351.

56. 1938 11 22 P. Žadeikio rašto nr. 1372 „Sąrašas kandidatų, apdovanotinų garbės ženklais 16 vasario 1939 metų proga“ UR ministrui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 131, l. 358.

57. 1938 12 03 URM Protokolo direktoriaus S. Girdvainio raštas nr. 27378 Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 121.

58. 1939 04 17 P. Daužvardžio laiško J. Mickeliūnui Čikagoje nuorašas. LTSC/PLA, Lietuvos konsulato Čikagoje (1924–1940) fondas, dėžė nr. 4, b. 24 (Amerikos lietuvių skautai), lapai nenumeruoti.

59. 1939 04 18 P. Daužvardžio slaptas raštas nr. 52 P. Žadeikiui į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 155.

60. 1939 04 20 P. Žadeikio slapto rašto nr. 389 P. Daužvardžiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 156.

61. 1939 08 12 P. Žadeikio rašto „Dėl Šaulių Žvaigždės medalio“ Šaulių sąjungos vadovybei Kaune nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 133, l. 236.

62. 1939 11 29 F. Petručionio laiškas Lietuvos pasiuntiniui P. Žadeikiui. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 134.

63. 1939 12 28 P. Žadeikio rašto P. Žadeikio rašto nr. 1522 UR ministrui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 134, l. 418–419.

64. Iškarpa iš savaitraščio Keleivis. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 53.

65. Išrašas iš balandžio 13 ir 14 dienomis įvykusio pasitarimo protokolo. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 18.

66. Protokolas Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos XVIII kongreso, įvykusio 28 ir 29 dienomis, 1928 m. Hartford, Conn. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžė (ALRKF referatai ir protokolai 1906–1959), lapai nenumeruoti.

67. Straipsnio „Amerikos lietuviai apdovanoti ordinais“ iškarpa iš 1938 03 09 Draugo numerio ir straipsnio „Pasipylė medaliai ant sandariečių krutinių“ iškarpa iš 1938 03 09 d. Naujienų numerio. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 46, 48.

68. Straipsnio „Pasipylė medaliai ant sandariečių krutinių“ iškarpa iš 1938 03 09 d. Naujienų. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 78, l. 46.

69. Taisyklių projektas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 37–38.

70. Telegrama iš Kauno į Vašingtoną. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 76, l. 1.

71. 1936 metų kario kalendorius. Kaunas, 1935, p. 244, 246, 248, 252, 257, 258.

72. Gedimino ordinai amerikiečiams. Draugas, 1935, kovo 28, nr. 74, p. 2.

73. Kun. I. Albavičiui ir L. Šimučiui D.L.K. Gedimino ordinų įteikimas rengiamas sykiu. Draugas, 1937, liepos 10, p. 8.

74. Pagerbimo vakarienė. Amerika, 1937, birželio 11, p. 3.

75. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). Vilnius: Teisės institutas, 1996, p. 167. 167–201.

76. ASTIKAS, Algimantas. Ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940. Vilnius, 1993. 398 p.

77. JAKAITIS, Jonas, Jaronimas. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1956, t. 9, p. 254.

78. KAVALIAUSKAS, Vilius. Už nuopelnus Lietuvai (I dalis). Vilnius: Vaga, 2001, p. 361.

79. KAVALIAUSKAS, Vilius. Už nuopelnus Lietuvai(II dalis). Vilnius: Daigai, 2003. 712 p.

80. SKIRIUS, Juozas. JAV lietuvių ir Lietuvos valdžios santykiai po 1926 metų gruodžio17-osios. Istorija, 2009, nr. 3, p. 17–24.

81. SKIRIUS, Juozas. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): Tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius: Vaga, 2001, p. 408–412.

Gauta 2011 m. kovo 23 d.
Pateikta spaudai 2011 m. rugpjūčio 9 d.

Summary

The Policy of Awarding Orders and Medals to American Lithuanians in 1927–1940

Coup d’état of 1926 set many Lithuanians in emigration against the Nationalist government. In order to regain emigrants’ respect and confidence, Lithuanian authorities decided to use one from many means, i. e. to award the most active representatives of Lithuanians in emigration, who contributed significantly to the restoration of independence and cultural development, with orders and medals such as the Order of Vytautas the Great, the Order of Lithuanian Grand Duke Gediminas or Šaulių Žvaigždės. The negative attitude of American Lithuanians (Catholics, Socialists, etc) towards these state awards forced the government to change its plans and solve this problem gradually: till 1931 these awards were not bestowed on Lithuanians residing in America; in the period of 1931–1936 the so-called temporary plan was introduced, i. e. the representatives of older generations of emigrants were awarded, especially to commemorate their age or activity jubilees. An attempt was made to award medals to the representatives of opposition, especially priests. In 1937–1940, the number of people who received awards and their political spectrum expanded significantly – awards were bestowed both on ordinary members and leaders from various political organizations, the editors of their newspapers, etc. Only Socialists made an exception.

All in all, officially American Lithuanians were awarded over hundred Orders and medals; some of them received the Medal of Lithuania’s Independence (Lietuvos nepriklausomybės medalis). However, we do not possess exact data concerning their number; we are only aware of the fact that in four cases medals were not accepted. Lithuania’s representatives in the USA Bronius K. Balutis, Povilas Žadeikis, Mikas Bagdonas, P. Daužvardis, Antanas Kalvaitis, Jonas Budrys very carefully made the lists of the candidates for awards, took into consideration proposals of various organizations and individual activists, collaborated with candidates themselves to make sure whether they were willing to accept decorations, and made appropriate recommendations to the Lithuanian authorities. However, this did not prevent from some cases of dissatisfaction and misunderstandings among Lithuanian emigrants in America either because of candidates appointed or the degree of decoration. Lithuanian representatives tried to avoid such misunderstandings which could have deepened the opposition between emigrants, on the one hand, and Lithuanian authorities, on the other hand, as well among American Lithuanians themselves. To sum up, the above discussed policy of awarding Orders and medals could be viewed positively; activist who propagated Lithuanian culture and social life were remembered and evaluated; as a result, they became stronger supporters and defenders of Lithuania.