„Istorija“. Mokslo darbai. 83 tomas
Modestas KUODYS. Lietuvos visuomenės reakcija į karo padėties atšaukimą šalyje 1938 m. lapkričio 1 d.
Spausdinti

Modestas Kuodys – humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros lektorius; adresas: K. Donelaičio g. 52, LT- 4424 Kaunas, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinė, socialinė, kariuomenės istorija.

Anotacija. Autorius analizuoja Lietuvos visuomenės reakciją į karo padėties atšaukimą šalyje 1938 m. lapkričio 1 d. Straipsnyje atskleidžiama, kaip autoritarinė Lietuvos valdžia, panaudodama savo įtaką spaudai, bandė nuslėpti nuo gyventojų tikrąsias šio įvykio aplinkybes, pirmiausia – tiesmuką nacistinės Vokietijos spaudimą. Vis dėlto oficiali propaganda nesuklaidino politinės opozicijos, kuri suprato susidariusią situaciją ir ketino ja pasinaudoti savo veiklai suaktyvinti. Tačiau valdžia neleido savo oponentams perimti iniciatyvos. Platieji Lietuvos gyventojų sluoksniai, ypač ūkininkai, teisinio-administracinio režimo pokyčio beveik nepastebėjo. Paprasti žmonės, pripratę prie nuolatinės karo padėties, apie jos prasmę beveik nesusimąstė, juos jaudino tik agresyvus Vokietijos elgesys ir išaugusi karo ginkluoto konflikto grėsmė.

Prasminiai žodžiai. Lietuvos Respublika, karo padėtis, politinės partijos, visuomenė.

Abstract. The author of the article analyzes the reaction of Lithuanian society to the withdrawal of martial law on November 1, 1938. The article discloses the efforts of A. Smetona’s authoritarian regime to conceal the true reasons for the lifting of martial law, i. e. the Nazi Germany’s pressure. The article also reveals that despite press censorship and state propaganda, opposition political groups clearly understood the nature of the situation. They were expected to intensify their activities, but these aspirations were not successful. Wide sections of Lithuania’s population, especially farmers, were accustomed to a permanent martial law regime and did not think about its meaning; they worried more about Germany’s aggressive behavior and increasing threat of war.

Key words: Republic of Lithuania, martial law, political parties, society.

Įvadas

Teisingai suvokti, kas buvo Lietuvos Respublika 1918–1940 m., analizuoti jos raidą vargu ar įmanoma deramai neįvertinus aplinkybės, jog beveik dvidešimtmetį valstybė gyveno ypatingojo teisinio-administracinio režimo – karo padėties – sąlygomis [59]. To meto Europoje tai buvo išskirtinis atvejis.

Karo padėtis, kaip universali, seniai žinoma ir plačiai taikoma ekstremalių situacijų valdymo bei šalies gynybos priemonė [47, 311; 51, 204], buvo numatyta visose Pirmosios Respublikos konstitucijose – laikinosiose, demokratinėse ir nedemokratinėse, – ją reglamentavo specialus įstatymas „Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai“, nustatęs griežtus demokratinių laisvių bei žmogaus teisių, taigi ir viso viešojo visuomeninio gyvenimo, suvaržymus. Karo padėtį administravę pareigūnai – Krašto apsaugos ministras ir jo atstovai apskrityse – karo komendantai, vidaus saugumą ir tvarką užtikrindavo savo privalomais įsakymais fiziniams ir juridiniams asmenims. Už jų nesilaikymą grėsdavo administracinės bausmės (piniginė bauda, areštas, ištrėmimas, izoliavimas koncentracijos arba darbo stovykloje), perdavimas teisti kariniams teismams, kurie bylas nagrinėdavo supaprastinta tvarka ir skelbdavo griežtus nuosprendžius. Administracinės sankcijos paskiriems asmenims ar organizacijoms galėjo būti skiriamos vien įtarus juos keliant grėsmę valstybės saugumui ar kariuomenei. Karinė administracija cenzūruodavo spaudinius, išdavinėdavo leidimus organizuoti susirinkimus, steigti draugijas. Nepriklausomybės kovų metu ji tvarkė net ūkinius-socialinius krašto reikalus: reguliavo prekybą, produktų pervežimus, darbinių bei turtinių prievolių vykdymą.

Karo padėties režimas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nebuvo vientisas kaip geografinės erdvės, taip ir laiko požiūriu. Pirmąkart įvestas 1919 m. vasario pradžioje, vėliau iki trečiojo dešimtmečio vidurio jis buvo keliskart apribotas – egzistavo tik pietrytinėse su Lenkija besiribojančiose apskrityse, laikinojoje sostinėje Kaune, geležinkelių zonoje, kariuomenėje. Visiškai (išskyrus 1 km pločio juostą išilgai demarkacinės linijos) karo padėties nebuvo tik antrąjį 1926-ųjų pusmetį, šalį valdant koalicinei kairiųjų jėgų vyriausybei. Tačiau tą trumpą laisvės tarpsnį greitai nutraukė valstybės perversmas, po kurio įsitvirtino keturiolika metų trukęs kariuomene ir policiniu-biurokratiniu aparatu besiremiantis prezidento Antano Smetonos autoritarinis režimas. Karo padėtis tapo patogia, labai efektyvia visuomenės kontrolės, opozicijos persekiojimo priemone, todėl jos atsisakyti nenorėta. Tik tiesmukas spaudimas Lietuvos valdžiai nacistinės Vokietijos, virš Europos telkusios karo debesis, 1938 m. rudenį vis dėlto privertė ją žengti tą ilgai svarstytą žingsnį – atšaukti karo padėtį ne tik Klaipėdos krašte (ko siekė didžioji Vakarų kaimynė), bet ir visoje šalyje. Beveik du dešimtmečius su tam tikrais specifiniais niuansais ir išimtimis egzistavusi ypatingoji teisinė-administracinė tvarka valstybėje laikinai pakito. Žinant tai, natūraliai kyla mažiausiai du esminiai klausimai: kaip tai paveikė Lietuvos visuomenę, jos organizuotus ir neorganizuotus sluoksnius? Kaip suvoktos tų pokyčių priežastys ir galimi padariniai ateičiai? Siekdami tai išsiaiškinti šiame straipsnyje iškėlėme tikslą – remiantis autentiškais šaltiniais bei egzistuojančia istoriografija atskleisti, kokią reakciją Lietuvos visuomenėje sukėlė gana netikėtas ilgai trukusios karo padėties režimo atšaukimas 1938 m. lapkričio 1 d. Šį siekį realizavome trimis etapais, kuriuos atspindi atitinkami uždaviniai: 1) parodyti, kaip Lietuvos valdžia oficialiai aiškino karo padėties atšaukimo priežastis; 2) išanalizuoti pagrindinių opozicinių politinių srovių nuostatas dėl minėto įvykio; 3) išryškinti nuotaikas Lietuvos gyventojų masėse po ypatingojo režimo atšaukimo šalyje.

Pačių karo padėties panaikinimo aplinkybių giliau neanalizuosime – tai atskira specifinė tema, kuriai tinkamai išgvildenti reikėtų atskiro tyrimo. Šiame straipsnyje susikoncentravome į siauresnę problemą, kuri chronologiniu požiūriu apima 1938 m. spalio–gruodžio mėnesių laikotarpį. Tiesa, kai kuriais atvejais šios ribos buvo peržengtos, epizodiškai nusikeliant į ankstesniuosius autoritarinio režimo Lietuvoje metus.

Karo padėties režimas, jo transformacijos Lietuvos istoriografijoje nėra plačiau analizuoti. Įvairiais aspektais šią problematiką savo darbuose palietė istorikai Liudas Truska [53], Gediminas Rudis [45; 46], Arvydas Anušauskas [36], Giedrius Janauskas [39] ir kiti. Karo padėties režimą Lietuvos kariuomenės istorijos kontekste analizavo Jonas Vaičenonis [55].

Šio straipsnio šaltinių pagrindą sudaro Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), Valstybės saugumo departamento (VSD) (f. 378), Krašto apsaugos ministerijos (KAM) (f. 384) ir kituose fonduose saugomi dokumentai. Naudingos informacijos radome ir ano meto periodinėje spaudoje, valstybės veikėjų memuaruose.

Oficialus karo padėties atšaukimo priežasčių paaiškinimas

Demokratiškai išrinktų seimų laikotarpiu (1920–1927 m.) karo padėties egzistavimas šalyje buvo viena iš karščiausias parlamentines batalijas ir viešas diskusijas kėlusių Lietuvos valstybinio gyvenimo problemų [40, 232–282]. Kairiosios ir liberaliosios politinės jėgos – valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, – akcentuodami visiškos demokratijos įgyvendinimo siekius, reikalavo atšaukti ypatingąsias teisines-administracines vidaus tvarkos palaikymo priemones, o valdžioje buvusios krikščionių demokratų bloko frakcijos stabdė šią iniciatyvą, oponentams įrodinėdamos „neatsakingos, ardančios laisvės“ keliamus pavojus šalies suverenitetui ir gerovei. Kiekvienas aštresnis šios problemos svarstymų virtinės epizodas būdavo išviešinamas spaudoje, komentuojami vienos ir kitos pusės argumentai. Tad net ir veikiant karo cenzūrai, Lietuvos visuomenė, nors ir su tam tikromis komplikacijomis, galėjo pasinaudoti demokratinių šalių piliečiams priklausančia „privilegija“ – teise gauti įvairiapusišką informaciją apie aktualiuosius valstybės reikalus. Situacija kardinaliai pasikeitė po 1926 m. gruodžio 17-osios karinio perversmo. Svarbiausia Antano Smetonos, artimiausios aplinkos paskelbto „Tautos vadu“, diktatoriškos valdžios atrama tapęs karo padėties režimas, palaikomas karinės ir civilinės administracijos struktūrų, padėjo greitai užgniaužti ne tik kairiąją opoziciją, bet ir buvusius bendražygius iš krikdemų ir savosios – tautininkų – stovyklos [41, 88–89, 91–95]. Kad ir ateityje visi pasikėsinimai į prezidento vienvaldystę būtų neutralizuoti, išimtinis teisinis-administracinis režimas turėjo egzistuoti nuolat. Tačiau tai kenkė ne tik paties A. Smetonos, bet ir jo valdomos valstybės reputacijai, juolab kad po 1927-ųjų, kai karo būsena tarp Lietuvos ir Lenkijos, spaudžiant Tautų sąjungai, buvo oficialiai atšaukta [57, 47–64], karo padėties ir tokių jos atributų kaip koncentracijos stovykla egzistavimas, žvelgiant iš demokratinių Vakarų valstybių pozicijos, atrodė, švelniai tariant, nepatraukliai [48, 334–335]. Tad valdžios sluoksniuose jau 1928–1930 m. pradėtos svarstyti įvairios galimybės, kaip atšaukus Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų galiojimą, išlaikyti veiksmingus visuomenės kontrolės svertus. Tačiau informacija apie tai beveik „neprasisunkdavo“ į viešumą – pasirodydavo vos viena kita žinutė spaudoje. O apie 1936 m. Kariuomenės vado S. Raštikio ir Krašto apsaugos ministro S. Dirmanto pasiūlymą Vyriausybei atšaukti karo padėtį [55, 99–100] apskritai nieko nerašyta. Žiniasklaidos cenzūra ne tik labai sugriežtėjo, bet ir nuo 1935 m. „filtruotą“ oficialią informaciją ėmė lydėti kryptinga politinė propaganda. Tai tipiška autoritarinės valstybės „bendravimo“ su savo piliečiais maniera [44, 3–4]. Tam teisinius pagrindus padėjo naujasis Spaudos įstatymas, kuriame buvo numatyta privaloma specialiai parengtų valdžiai palankių straipsnių publikavimo tvarka [33]. Iš pradžių tuos informacinius biuletenius spaudai teikė Vidaus informacijos skyrius prie Eltos, o nuo 1938 m. rugsėjo – Visuomeninio darbo vadyba (VDV), pavaldi Ministrų kabinetui [56, 131–166; 42, 219–262]. Pastaroji, vos metus veikusi įstaiga (likviduota 1939 m. balandžio mėnesį), neoficialiai su tam tikra pašaipa vadinta propagandos ministerija. Platesnio akiračio žmones labai trikdė ir erzino jos rengiami nenatūralūs, kupini saldžiausios panegirikos valdžiai, perdėtu optimizmu „trykštantys“ komunikatai, kuriuos privalėjo spausdinti visa, taip pat ir opozicinė, spauda. VDV darbo braižas ypač ryškiai atsikleidė pirmaisiais jos veiklos mėnesiais – kaip tik tada, kai brendo karo padėties atšaukimo reikalas. Priminsime, jog jį 1938 m. kovo mėnesį iškėlė nacistinė Vokietija, Lietuvos vyriausybei pateikusi vienuolikos punktų ultimatyvių reikalavimų sąrašą. Patenkinus juos Klaipėdos krašto nacionalsocialistai būtų gavę iš esmės neribotą veiklos laisvę (nes, be kitų dalykų, pirmiausia reikalauta autonominėje teritorijoje panaikinti karo padėtį ir Valstybės saugumo policiją). Lietuvos vyriausybė, nedrįsdama atviriau prieštarauti, pažadėjo įvykdyti reikalavimus, bet, Berlynui laikinai sušvelninus toną, imtis realių praktinių veiksmų delsė. Lietuvos dienraščiai tuo tarpu spausdino šalies gyventojus raminančius straipsnius, kuriuose stengėsi palaikyti viltį, jog Klaipėdos kraštas bus išlaikytas Lietuvos sudėtyje, kad Vokietija didesnių pretenzijų nebekels.

Bet rudeniop Berlynas vėl ėmė spausti Kauną įvykdyti duotus pasižadėjimus, tad Lietuvos valdžiai teko karštligiškai svarstyti, kaip susidariusioje labai nepalankioje situacijoje bent iš dalies apsaugoti valstybės integralumo interesus. Bandyta surasti tinkamą teisinę alternatyvą karo padėčiai. Pastarąją reglamentuojančius Ypatinguosius valstybės apsaugos įstatus ketinta pakeisti atitinkamai papildytu „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymu, kuris nebūtų susijęs su nepaprastąja padėtimi, bet suteiktų efektyvių teisinių priemonių vidaus tvarkai palaikyti krašte. Apie tai su tam tikra optimizmo gaida glaustai pranešta ir visuomenei [28, 1; 26, 1], tačiau numatytai policinių teisės aktų rokiruotei neįvykus (Vokietija tokio triuko nebūtų pakentusi) laikraščių puslapiuose tai priminti vengta. Optimizmas skatintas kreipiant skaitytojų dėmesį į visai kitus valstybės gyvenimo akcentus. Antai spalio pabaigoje VDV paskelbė rašinį „Vado išmintis – palaima valstybei“, kuriame gyventojai raginti visiškai pasitikėti esamo prezidento patirtimi, toliaregiškumu, pažymint, kad visi, net ir nesuprantami atrodantys jo sprendimai yra genialūs ir neabejotinai naudingi šaliai [35, 2]. Prabėgus kelioms dienoms po šios parengiančios netikėtumams publikacijos paskelbimo, spaudoje pasirodė kitas straipsnis jau su konkrečiu, permainomis „kvepiančiu“ pavadinimu – „Karo stovį atšaukiant“ [34, 9]. Publikacijoje pasistengta nušviesti karo padėties Lietuvoje teisinį reglamentavimą, „tinkamai“ paaiškinti jo ilgalaikiškumo priežastis. Suprantama, informacija buvo pateikiama atsižvelgiant į režimo ideologines gaires ir oficialią nesenos praeities įvykių traktuotę. Straipsnyje naudotasi tais pačiais argumentais ir vaizdiniais, kuriais remiantis plačiajai visuomenei kasmet buvo aiškinama apie 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo priežastis bei šio įvykio „pozityvią“ reikšmę šalies valstybingumo raidai. Pasistengta sustiprinti nenaują, bet atkakliai ir kryptingai visuomenei brukamą siužetą vaizdinga hiperboliška „pragaištingo“ kairiųjų valdymo laikotarpio iliustracija: „1926 m. Lietuva gyveno sunkiausią vidaus politikos krizę. Socialdemokratų partijos atstovui buvo patikėtas vidaus politikos vairas ir Lietuva pasijuto begrimztanti politinės anarchijos bedugnėn. Faktiškai valdžią jau buvo perėmusios profesinės sąjungos, kuriose [vandenį] drumstė komunistiniai gaivalai. Policijos veikla buvo visai paralyžiuota ir demoralizuota. [...] Vis dažniau buvo girdimi reikalavimai policiją visai paleisti. Tamsių gaivalų savivalė pasiekė tokių ribų, jog gatvėse buvo užpuldinėjamai ir įžeidinėjami karininkai. Ūkininkus buvo apėmusi baimė, nes vis dažniau rodydavosi komunistų agentai, kurie grasino buožėms kerštu ir greitu turto nusavinimu. Buvo sudaryti sąrašai žymesnių lietuvių veikėjų, kurie po komunistinio perversmo turėjo būti suimti ar išžudyti. Kairioji vyriausybė nieko nedarė, nes su tos anarchijos pranašais pati buvo surišta“. Priminimas baisios praeities, kurią labiau tiktų vadinti tikroviška tuo metu jau dramatiškai priartėjusios ateities pranašyste, „nenuovokiam“ skaitytojui turėjo „padėti suprasti“, kodėl naujoji vyriausybė anuomet tiesiog „buvo priversta įvesti karo stovį“. Toliau bandyta paaiškinti priežastis, lėmusias tokį ilgą ir nenutrūkstamą ypatingojo režimo egzistavimą. Tai įtikinamai padaryti buvo kur kas sunkiau, nes reiškinys atsirado ir plėtojosi jau „tautinei“ vyriausybei valdant. Bet ir čia išradingai pareikšta, kad „po tokių sunkių sukrėtimų, kuriuos Lietuva turėjo pakelti 1926 m., normali padėtis, deja, greit grįžti negalėjo“. Atsisakyti karo komendantų valdžios esą trukdė plečkaitininkų sąmokslai, vėliau – Suvalkijos įvykiai. Nepaisant to, pasidžiaugta, jog diena, kai valstybė gyvens be „karo stovio“, jau atėjo. „Šitas vyriausybės žygis yra pasekmė vis stiprėjančios Lietuvos padėties, kuri ypač išleidus naująją Konstituciją, reiškiasi aiškiomis ir stabiliomis formomis. Lietuva tautiškajai vyriausybei esant prie valdžios yra tiek sustiprėjusi politiškai, kultūriškai, ūkiškai, jog ypatingų valdymo priemonių nėra reikalinga“, [34, 9], – su neapsakomu optimizmu, be mažiausios kritinės pastabos apie režimo klaidas ar nesėkmes iškreiptą tikrovę vaizdavo neprilygstamieji VDV darbuotojai. Pastaroji citata iškalbingiausiai išryškina pagrindinį šio propagandinio straipsnio leitmotyvą. Kad panašūs teiginiai buvo visiškai absurdiški, menkai atspindintys realybę, greitai parodė tolesni įvykiai – Kauno miestas be nepaprastosios (ypatingosios) padėties spėjo pagyventi lygiai mėnesį ir dešimt dienų, o likusi valstybė (be Klaipėdos krašto) – apie penkis mėnesius. Dar po metų gilią politinę ir moralinę krizę išgyvenanti visuomenė apatiškai stebėjo spartų ir rafinuotą Lietuvos valstybingumo sunaikinimą.

Apie tikrąsias „karo stovio“ atšaukimo aplinkybes minėtame straipsnyje nepateikiama nė menkiausios užuominos – santykių su Vokietija problemos nutylimos. O užsienio spaudoje, ypač vokiškoje, tam įvykiui skirta nemažai dėmesio [6]. Skambi VDV parengtų tekstų retorika mažai tegelbėjo – buvo bandoma gyventojų masėms įpiršti perdėm nuo tikrovės atitrūkusią informaciją. Viename 1938 m. lapkričio mėnesio Valstybės saugumo policijos Šiaulių apygardos biuletenyje buvo rašoma: „Pasikalbėjus su vietos aukštesniais pareigūnais tenka išgirsti pageidavimų, kad visuomenė būtų daugiau informuojama apie vidaus padėtį. Dabar esą beveik nieko nežinoma, ką vyriausybė daro, o mintama tik gandais, kurių yra begalės. Gandai nuodija visuomenės ūpą ir tuo neigiamai atsiliepia į vyriausybės autoritetą“ [12, 21]. Įvertinusi tokią tendenciją, autoritarinė valdžia ne tik ėmė raginti laikytis budriai, stiprinti „kovą su gandais“, bet ir atsargiomis užuominomis spaudoje pripažino tikrąjį Vokietijos vaidmenį karo padėties atšaukimo istorijoje [31, 1; 29, 4]. Taigi žiupsnis tiesos apie tikrąją situaciją Lietuvoje ir jos lemtas teisinio-administracinio režimo permainas prasiskverbė į žiniasklaidą. Reikia pažymėti, kad vis dėlto ji buvo gerokai pagražinta ir „apvelta“ valdžios prestižą bent formaliai saugančiais komentarais.

Sujudimas opozicinių politinių srovių gretose ir pogrindyje

Remiantis 1936 m. priimtu Draugijų įstatymu [27], visos lig tol oficialiai pripažintos Lietuvos politinės partijos, išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą, neteko teisės legaliai veikti. Valdžia jas pripažino tik kaip faktiškai egzistuojančias politines-ideologines sroves ir iš dalies toleravo. Visai kitaip traktuota pogrindinė, Sovietų sąjungos finansuojama ir valdoma Lietuvos komunistų partija (LKP) [25, 13–16]. Jos tikroji prigimtis, užsienio ryšiai Lietuvos vyriausybei, jos saugumo struktūroms buvo žinomi, todėl su šia jėga, kaip keliančia didžiausią nuolatinę grėsmę šalies nepriklausomybei, griežtai ir gana efektyviai kovota [36, 213–217]. Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų teikiamos plačios teisminės ir administracinės antivalstybinių elementų persekiojimo priemonės buvo pagrindinis tos kovos ginklas. Tad karo padėties Lietuvoje panaikinimas 1938 m. lapkritį, vertinant iš pirmo žvilgsnio, LKP veiklai suintensyvinti galėjo atverti tokias pat galimybes, kokias ji turėjo 1926-aisiais.

Nors nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios LKP stengėsi veikti vis aktyviau, bet, kaip ir iki tol, bent kiek žymesnės įtakos visuomenei neįgijo [43, 83]. Teroras Sovietų sąjungoje laikinai nutraukė Kominterno ir LKP ryšius [52, 33]. Dėl šios priežasties tų kelių mėnesių, kai valstybėje nebuvo karo padėties, komunistai nepajėgė rezultatyviai išnaudoti. Lietuvos saugumo policija irgi nesnaudė. Tai iškalbingai parodo archyviniai dokumentai. Rimtas LKP vidaus problemas Valstybės saugumo policija konstatavo dar 1938 m. pavasarį: „Balandžio mėn. padaryti žymesniųjų komunistų partijos narių suėmimai įnešė partijos organizacijon didelį pakrikimą. Dėl tos priežasties partija nebepajėgė išvystyti platesnio masto propagandos ir padaryti pasiruošimą švęsti 1 gegužės bei sukelti tai dienai neramumų, kuriuos partinė vyriausybė anksčiau buvo numačiusi ir ruošėsi įvykdyti [...] Tas reiškinys parodė ne tik pačios komunistų partijos nariams, bet ir komunistų partijai simpatizuojančioms politinėms grupėms bei neorganizuotai darbininkijai, kad komunistų partija pradėjo eiti regreso keliu ir nebepajėgia bent kiek aktyviau viešai pasireikšti“ [8, 20]. Ne geriau situacija atrodė ir lapkričio mėnesį: „Karo stovio panaikinimas Lietuvos komunistų partijai grąžino viltį atstatyti pakrikusį veikimą. Partijai vadovaują organai tikisi [suburti] išblaškytus partijos narius, įtraukti [...] naujų narių, tačiau lapkričio mėn. bėgyje partijos veikimo pagyvėjimo nepasijautė“ [11, 40]. O „gruodžio mėn. laikotarpy, – fiksuota kitame VSD biuletenyje, – LKP organizacijos srityje nepadarė jokios pažangos ir partijos pakrikimas netgi rodė tendencijas didėti. Dėl lėšų stokos partijos vadovybė paleido daugumą apmokamų veikėjų-organizatorių, sulygindama juos su kitais – idėjiniais veikėjais“ [16, 43]. Šių sunkumų priežastis – „tai ryšių nutraukimas su Centru. Visi veikiantieji asmenys panaikinus karo stovį norėtų veikti, bet neturėdami ryšių ir jokių instrukcijų iš Centro nuo veikimo susilaiko“ [21, 225]. Tačiau kai kurios pavienės pogrindininkų grupės įvairiuose Lietuvos regionuose, suprasdamos šalyje susilpnėjusio policinio režimo atvertas galimybes, vis dėlto desperatiškai bandė ieškoti būdų savo veiklai atgaivinti. Antai 1938 m. gruodžio mėnesį Šiaulių apygardos Valstybės saugumo policijos (VSP) pranešime apie Mažeikių apskrities komunistų pasitarimą rašoma: „[...] kiti partijos nariai, daugiau suprantą partijos darbą, [...] reiškė nepasitenkinimą, kodėl komunistų partija taip palankiu momentu neaktyvina veikimo. Jie sako, kad metas veikti ypatingai geras, nes karo stovis panaikintas, kitų varžančių priemonių neįvesta“ [17, 10]. Arba štai kitas pavyzdys: 1939 m. „[...] vasario mėn. 9 d. pas Kretingos apskrities [LKP] komiteto narius lankėsi apygardos instruktorius ir turėjo su jais ilgą pasikalbėjimą. Instruktorius nurodė, kad dabartiniu momentu yra patogiausias laikas atgaivinti partijos veikimą, nes nebeveikiant Ypat. Valst. Aps. Įst. ir komendantai negali savavaliauti“ [23, 479].

Kad kova su pogrindininkais, praradus anksčiau turėtas administracinio poveikio priemones, taps sunkesnė, pripažino ir patys apskričių karo komendantai. Pasak Biržų karo komendanto, „panaikinus karo stovį, kova su priešvalstybiniu gaivalu pasidarė neaiški“ [22, 221]. O Mažeikių komendantūros vadas viename raporte konstatavo: „Panaikinus karo stovį, komunistų partijos nariams veikti dirva yra gana gera. Jie žino, kad negalės būti baudžiami, nesulaikius jų su kompromituojančia medžiaga. Su kompromituojančia medžiaga sulaikyti komunistus retai kada įmanoma“ [20, 228]. Apskritai, ir komendantai, ir Saugumo policijos pareigūnai tuo metu ne kartą pažymėdavo, jog „panaikinus karo stovį, opoziciniai nusistatę asmenys pradeda jaustis daug laisviau, atsiranda daugiau kalbų, kritikuojančių vyriausybės politiką, valstybės vyrų darbus“ [12, 589].

1938 m. pabaigoje Lietuvoje silpnai veikiant komunistams, nekilo ir jokių rimtesnių, kitų kairiųjų partijų ar organizacijų inicijuotų darbininkijos akcijų; skirtingai nei 1926 m. vasarą bei rudenį, profsąjungos neatgimė. Suprantama, užkirsti kelią panašioms organizacijoms atsirasti ketvirtajame dešimtmetyje visai nereikėjo karo padėties – tai padaryti remdamiesi atitinkamais įstatymais nesunkiai galėjo ir apskričių viršininkai. Kita vertus, ir požymių, kad galimas didesnis kairiųjų jėgų suaktyvėjimas, nebuvo. Ši situacija apibūdinama viename 1938 m. spalio mėn. Ukmergės apygardos Valstybės saugumo policijos biuletenyje: „Profesinių sąjungų idėja darbininkijos tarpe išgaravo ir ši organizacija jau neprigis nei vieša nei slapta“ [13, 145]. 1938–1939 m. sandūros slaptose suvestinėse apie politinių partijų ir organizacijų veiklą socialdemokratai, kaip bent kiek realiai Lietuvoje egzistuojanti jėga, iš esmės beveik neminimi. Jų prestižą pakirto plečkaitininkų avantiūra, o visuomeninį gyvybingumą – tautininkų valdžios represijos [37, 61–75] ir vidiniai nesutarimai [7, 7]. Dalis buvusių narių suartėjo su komunistais. Tiesa, Valstybės saugumo policija užfiksavo keletą su senąja – seimų laikotarpio – LSDP susijusių asmenų atsiliepimų apie karo padėties valstybėje atšaukimą. Vienoje pažymoje trumpai pastebėta: „Dėl karo stovio panaikinimo buvę socialdemokratų partijos žmonės ypatingo pasitenkinimo nereiškia. Jie sako, kad karo stovio panaikinimas įvykęs ne sulig vidaus politikos plano, bet vokiečiams spaudžiant“ [12, 47].

Kita kairioji jėga, seimų laikotarpiu aktyviai kovojusi dėl karo padėties panaikinimo, buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS). Tuoj po perversmo ji susidūrė su kietu naujosios valdžios spaudimu, kuris iš esmės paralyžiavo jos regioninių kuopų veiklą [53, 172]. Ketvirtajame dešimtmetyje ši partija skilo į dvi ar net tris stovyklas, suburtas idėjinių prieštaravimų ir nevienodo požiūrio į veiklos principus ir taktiką. LVLS jaunimo gretose (Jaunimo sąjungoje) ėmė vyrauti kairuoliška orientacija, stiprėjo simpatijos komunistams [49, 83–84]. Kitą vidinę grupę pačioje partijoje, oponavusią seniesiems lyderiams, subūrė ambicingasis Vincas Kvieska su savo šalininkais [50, 43–74]. Nepaisant atskalūnų intrigų, LVLS narių branduolys liko ištikimas seniesiems lyderiams – M. Sleževičiui, K. Griniui, tad net ir po 1936-ųjų, kai tautininkų valdžia uždarė partiją, valstiečių liaudininkų srovė, įveikusi vidinius nesutarimus, išliko pakankamai organizuota, veikli jėga. Į ketvirtojo dešimtmečio pabaigą valstiečiai liaudininkai, tradiciškai išpažinę nuosaikias „kairiojo centro“ vertybes, pamažu ėmė vis labiau orientuotis į dešiniąsias nelegaliai veikusias politines sroves – pirmiausia krikščionis demokratus – ieškodami galimybių bendradarbiauti. 1938 m. rudenį valstiečių liaudininkų veikla suaktyvėjo ir daugelyje šalies vietų gana dažnai patraukdavo Saugumo policijos dėmesį. Karo padėties Lietuvoje panaikinimą ši srovė sutiko nevienareikšmiškai. Santūrų džiugesį ir viltis, jog administracinis spaudimas šiek tiek sumažės ir, galbūt, atsiras daugiau galimybių veikti vyriausybės darbą, gerokai temdė šalies užsienio politikos nesėkmės, vis didėjančios išorinės grėsmės. Archyviniai dokumentai rodo, jog tikrąsias karo padėties panaikinimo priežastis valstiečiai liaudininkai, kaip, beje, ir kitos politinės jėgos, puikiai žinojo. Aiškiai jų požiūris atskleidžiamas viename VSP Šiaulių apygardos biuletenyje: „Dėl karo stovio atšaukimo buvę valstiečiai liaudininkai sako, kad karo stovis panaikintas Hitlerio, o ne mūsų vyriausybės gera valia. Dėl tokio negarbingo karo stovio panaikinimo nesą ko džiaugtis, nes liaudininkų grupės ir kitos opozicinės grupės tokiu laiku karo stovį panaikinti nereikalavusios ir galėjusios dar kelis metus laukti, kol karo stovis bus panaikintas Lietuvos vyriausybės savo noru, o ne kitiems verčiant“ [12, 50].

Panašios nuomonės laikėsi ir katalikiškoji opozicija. „Krikščionių demokratų ir buvusių valstiečių liaudininkų tarpe dėl karo stovio panaikinimo kalbama, kad tai yra geras reiškinys, bet tai padaryti reikėjo be ultimatumo. Dabar tas esą tas padaryta per vėlai ir negarbingai. Jie pabrėžia, kuomet jie reikalavę karo stovį panaikinti, tai tautininkų vyriausybė į tai visai nekreipusi dėmesio, o dabar tą padarė užsienio verčiama“, [14, 602] – taip diskusijas opozicijos grupėse apibendrino 1938 m. lapkričio 11 d. VSP Šiaulių apygardos biuletenyje. 1930–1932 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) patirtas didžiulis valdžios spaudimas ilgam neišbalansavo jos veiklos. Net ir negalėdami atvirai reikštis šalies politiniame bei visuomeniniame gyvenime krikdemai dėl Bažnyčios paramos ir gausaus šalinininkų rato liko viena įtakingiausių opozicinių jėgų. Užsienio veiksnių išjudintas ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos vidaus gyvenimas jiems atvėrė naujų aktyvios veiklos galimybių [11, 41].

Kita 1938 m. rudenį labai suaktyvėjusi politinė jėga buvo voldemarininkai – trečiojo dešimtmečio pabaigoje iš LTS ir jos kurį laiką kontroliuotos paramilitarinės „Geležinio vilko“ organizacijos išsikristalizavusi buvusio ministro pirmininko Augustino Voldemaro pasekėjų – dešiniųjų radikalų – grupė [38, 72–114; 45, 5–27]. 1930–1935 m. ji kelissyk pasitelkusi Lietuvos kariuomenės jaunesniosios kartos karininkus [30, 231–240] bei puskarininkius organizavo pučus, turėjusius žymiai pakoreguoti A. Smetonos autoritarinio režimo pobūdį. Visi mėginimai paspausti valdžią nepasisekė – voldemarininkų gretas išretino areštai, aktyviausios grupės buvo išblaškytos. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, komplikuojantis šalies tarptautinei padėčiai, voldemarininkai vėl pradėjo stiprėti [11, 42].

Dėl polinkio organizuoti pučus VSP voldemarininkus laikė pavojingu judėjimu ir skyrė jiems ne mažiau dėmesio nei komunistams. Skirtingai nuo pastarųjų, voldemarininkai karo padėties atšaukimu sugebėjo pasinaudoti ir išplėtė savo veiklą. Net tarp A. Smetonos partiečių jie įgavo nemažai populiarumo. Pavyzdžiui, vienoje VSP pažymoje atvirai konstatuota: „Jeigu pasikeistų politinės apystovos, tai tie patys jaunalietuviai, o taip pat ir daugumas tautininkų visi stotų už Voldemarą, nes prof. Voldemaras šiuo metu labai populiarus, jo populiarumui daug prideda paskutinieji Klaipėdos įvykiai ir, bendrai, bendra politinė situacija“ [19, 51]. Voldemarininkai, kaip ir kiti opozicionieriai, tarpusavy taip pat kalbėjo, „kad karo stovis būtų dar ilgai buvęs, bet vokiečiai privertę jį panaikinti. Jeigu būtų buvusi nuosekli politika, tai prie to nebūtų prieita. Karo stovio panaikinimą ir santykių su lenkais užmezgimą reikėjo iš anksto numatyti, o ne laukti, kol kiti tai padiktuos“ [14, 602]. Taigi opozicijai karo padėties panaikinimo aplinkybės buvo labai akivaizdžios.

Nuomonės ir nuotaikos plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose

Karo padėtis ir sąlyginis autoritarizmo teikiamas gyvenimo stabilumas nuslopino gyventojų visuomeninį aktyvumą, pragmatiniai interesai nustelbė viešosios veiklos aspiracijas. Per paskutinįjį Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo dešimtmetį karo padėties režimas funkcionavo be didesnių nesklandumų, stabiliai, tapdamas tarsi natūralia, įprasta nusistovėjusios politinės konjunktūros dalimi, beveik nepatraukiančia dėmesio paprasto Lietuvos provincijos gyventojo, besirūpinančio tik savo kasdieniais reikalais. Kad „kaimuose, ūkininkų tarpe politiniais klausimais mažai tesiinteresuojama, padėtis skaitoma veik nusistovėjusi, dauguma lojali esamai vyriausybei“ [2, 161–162], lyg sutartinai tvirtino visi 1928, 1930 ir 1932 m. vykusių apskričių viršininkų suvažiavimų dalyviai [1, 34–45]. Atskiro dėmesio vertas Telšių apskrities viršininko pasisakymas viename renginyje 1932 m. lapkričio pradžioje: „Apskrities gyventojų 90 procentų su viršum neįdomaujasi politiniais klausimais. Jiems visai neįdomu, ar demokratinė pas mus santvarka ar ne, kodėl nėra Seimo, kodėl veikia karo stovis ir t. t. Šitokius klausimus diskutuoja labai nedidelis asmenų skaičius iš dešiniosios ir kairiosios opozicijų. Plačiąsias gyventojų mases nepalyginamai daugiau už šiuos klausimus įdomauja kainos, kreditas ir paskolų grąžinimas, mokesčiai ir įvairus jųjų reikalų aptarnavimas. Kiekvienas vyriausybės žingsnis, kuris palengvina kovoti su [ekonomine] krize, priimamas palankiai ir nežiūrima, ar jis „demokratiškas“ net tokių žmonių, kurie apylinkėje skaitomi kaipo liaudininkai ar krikdemai“ [3, 56]. Panašius dalykus savo raportuose tuo metu ir kiek vėliau fiksuodavo ir kitų Lietuvos apskričių viršininkai, karo komendantai. Prasidėjus kasmetiniam darbymečiui ūkininkai apskritai ignoruodavo politines realijas, menkai domėdavosi tuo, kas vyksta Kaune. Palankūs darbams orai, geras derlius, kaip pastebėdavo visuomenės nuotaikas fiksavę pareigūnai, labai dažnai nulemdavo teigiamą paprasto žmogaus požiūrį į valdžią. Ir atvirkščiai – gamtos kaprizai, produkcijos kainų svyravimai žemdirbius paskatindavo niurzgėti, dėl problemų kaltinti vyriausybę. Nors ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje iš esmės jau buvo likviduotas neraštingumas [54, 25], stambiuosius dienraščius, specializuotus politinės-kultūrinės pakraipos žurnalus nuolat skaitė tik palyginti nedidelė visuomenės dalis. Radijo aparatai provincijoje dar atrodė didelė naujovė. Dėl to kaimo gyventojų akiratis buvo gana siauras, apsiribodavo ūkiniais interesais. Aiškesnį, įvairiapusiškesnį supratimą apie situaciją šalyje turėjo labiau išsilavinusi, aktyvesnė, visuomeninėms provyriausybinėms ar opozicinėms-srovinėms organizacijoms priklausanti piliečių dalis.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje labiau pasijutę pasaulinės ekonominės krizės padariniai, o vėliau ir auganti įtampa santykiuose su Vokietija ir Lenkija savotiškai išjudino visuomenę, atitraukė nuo kasdienės buities, paskatino labiau domėtis šalies vidaus ir užsienio politika. Tačiau karo padėties panaikinimas 1938 m. lapkričio 1-ąją nesulaukė didesnio atgarsio platesniuose Lietuvos gyventojų sluoksniuose. Šio įvykio nė iš tolo negalima lyginti su stipriai visuomenę sukrėtusiu ir prieštaringų reakcijų sukėlusiu tų pačių metų kovo mėnesį Lenkijos pateiktu ultimatumu [39, 49–72].

Kai kuriose nuošalesnėse apskrityse, kaip rodo slapta agentūrinė informacija, kaimo žmonės beveik nieko nežinojo apie vyriausybės nutarimą panaikinti karo padėtį ir visai nepastebėjo jokių laisvėjančio vidaus gyvenimo požymių. Valstybės saugumo policijos biuletenyje, parengtame prieš mėnesį iki Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų galiojimo atšaukimo, apie nuotaikas pietryčių Lietuvoje teigiama: „Dėl karo stovio panaikinimo tai ūkininkai visai nekreipia dėmesio ir nesiįdomauja, nes šis įstatymo pakeitimas nesudaro jiems jokios orientacijos – ar gerai [tai], ar blogai. Vieni sako, kad dabar nėra karo, tai karo stovis nereikalingas“ [9, 148]. Utenos ir Anykščių apylinkėse toks vyriausybės žingsnis „visuomenės tarpe nepadarė jokio įspūdžio, – konstatuota kitoje pažymoje, – ūkininkų ir paprastos visuomenės tarpe nekreipiama jokio dėmesio dėl buvimo ar panaikinimo karo stovio. [Tik] iš ne kurių valdininkų ir susipratusių asmenų tenka nugirsti, kad karo stovio panaikinimo turbūt reikalavo Vokietija, kad daugiau galėtų kelti nerimą Klaipėdos krašto vokiečiai“ [9, 151]. Dar išraiškingiau paradoksalią gyventojų reakciją parodo vienas lapkričio mėnesio Valstybės saugumo policijos Šiaulių apygardos biuletenis: „Karo stovio panaikinimas platesniuose gyventojų sluoksniuose didesnio atgarsio nesukėlė ir šiuo reikalu mažai tekalbama. Lojalūs ir ramūs gyventojai karo stovio visiškai nejautė, o kaime daug kas ir nežinojo, kad yra koks tai karo stovis. Paskelbus laikraščiuose žinią, kad panaikintas karo stovis, daug kas klausė vienas kito, ar buvo karo stovis? Dėl karo stovio panaikinimo džiūgauja komunistai ir griežtesnio nusistatymo opozicionieriai, bet tokių asmenų yra visai maža ir jų džiūgavimas visai nereikšmingas platesniems gyventojų sluoksniams“ [14, 602]. Kad ištisa šalies gyventojų karta yra išaugusi nuolatinės karo padėties sąlygomis ir kitokio gyvenimo net įsivaizduoti negali, savo rašte ministrui pirmininkui dar 1936 m. konstatavo kariuomenės vadas S. Raštikis [5, 195].

Kai kur žinią apie ypatingojo režimo atšaukimą paprasti ūkininkai sutiko ne tik abejingai, bet ir su tam tikru nerimu. Pasak Kretingos karo komendanto, tarp žmonių buvo „šiek tiek reiškiama baimės, kad panaikinus karo stovį, nepasireikštų plėšikavimas ir neramių gaivalų judėjimas“ [15, 200]. Dėl šios priežasties nemažai Mažeikių apylinkių gyventojų laikėsi nuomonės, jog Lietuvoje „per anksti yra panaikintas karo stovis“, nes „kuomet buvo karo stovis, ramiems gyventojams nieko neatėmė [...] jis apsaugojo piliečius, garantavo asmens neliečiamybę, turtą ir ramybę“ [20, 228]. „Plačiau galvojantieji piliečiai, – pabrėžė tos apskrities karo komendantas, – supranta, kad taip pasilikti negali. Vieton karo stovio turėsiąs būti koks nors kitas įstatymas. Taip palikti vyriausybė negalėsianti, nes visokiem patamsių gaivalam būtų duota neribota laisvė nusikaltimams daryti“. Taigi, kaip rodo šis ir kiti dokumentai, po ilgų autoritarinio valdymo metų didesnės dalies paprastų Lietuvos gyventojų sąmonėje įsitvirtino tam tikras prieraišumas „tėviškai globojančios“ „tvirtos rankos“ valdžios politikai.

Tarp aukštesnio išsilavinimo veiklesnių gyventojų, geriau suvokusių tikrąsias karo padėties atšaukimo aplinkybes, jautėsi neviltis, nuogąstavimai dėl Klaipėdos krašto ir visos valstybės ateities [18, 240]. Šiaulių regione, kaip rodo saugumo policijos biuletenis, „visi valstybinio nusistatymo gyventojai po karo stovio panaikinimo yra susirūpinę dėl Klaipėdos krašte pasireiškusio vokiečių judėjimo ir sako, kad be karo stovio bus sunku Klaipėdos krašte vokiečius tvarkyti“ [14, 602]. Mažeikių karo komendantas apie tai raporte nurodė: „Gyventojuose vyrauja nuomonė, ypatingai rimtų ir daugiau suprantančių padėtį, kad Klaipėdos krašte per anksti panaikintas karo stovis. Jų nuomone, jei karo stovis būtų kaip buvęs – nebūtų nekaltų aukų, užpuldinėjimų ir kt.; būtų buvusi geresnė padėtis laimėti Krašto Seimelio rinkimus“ [20, 228].

Karo padėties panaikinimą gana gyvai aptarinėjo ir Lietuvos tautinės mažumos. Lenkai į tai reagavo gana santūriai, nors po Varšuvos ultimatumo Kaunui jie jautėsi drąsiau ir laisviau [19, 52]. Lietuvos vokiečiai, kurių daugiausia gyventa Užnemunėje, sužinoję apie vyriausybės nuolaidas Vokietijai, džiūgavo, pradėjo drąsiau demonstruoti vokiškumą [24, 59; 21, 225]. Žydų nuotaikos buvo diametraliai priešingos. Jų dėmesį patraukė ne tiek pats karo padėties panaikinimo faktas, kiek šio įvykio aplinkybės ir pasekmės. Lietuvos žydai gerai žinojo, kaip su jų tautiečiais elgėsi Vokietijoje į valdžią atėję naciai [4, 148], todėl su baime laukė naujų ir, kaip nuogąstauta, paskutinių A. Hitlerio žingsnių įplieskiant karą Europoje. Viename saugumo policijos Ukmergės apygardos 1938 m. spalio mėnesio biuletenyje pažymima, kad žydai dėl nacių politikos tiek sunerimę, jog net sinagogose studijuoja „Mein Kampf“, tikėdamiesi geriau suprasti tai, kas dedasi Vokietijoje [10, 146].

Taigi ilgus metus faktinės taikos sąlygomis egzistavusios, kasdienėje buityje beveik nepastebimos karo padėties atšaukimą plačiųjų Lietuvos gyventojų galvose užgožė realiai iškilusi ginkluoto konflikto grėsmė.

Išvados

  1. Apie vyriausybės planus atšaukti karo padėtį 1938 m. rudenį Lietuvos visuomenė per oficialias žiniasklaidos priemones buvo informuojama menkai ir tendencingai. Stengtasi apsaugoti šalies vadovybės autoritetą, vengta atvirai pripažinti, jog šis žingsnis buvo lemtas tiesioginio vis agresyviau besielgiančios nacistinės Vokietijos spaudimo. Tam visapusiškai išnaudotas tuo metu aukščiausią išsivystymo laipsnį pasiekęs valstybinės cenzūros ir propagandos organizavimo aparatas.
  2. Karo padėties atšaukimą 1938 m. lapkričio 1 d. visos Lietuvos opozicinės politinės jėgos (tiek sisteminės, tiek ir pogrindinės) sutiko su akivaizdžiu pagyvėjimu ir viltimi suaktyvinti savo veiklą, įgyti daugiau įtakos. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir voldemarininkai iš tiesų ėmė veikti drąsiau, o komunistai dėl gilios vidinės krizės partijos viduje atsiradusios progos neišnaudojo. Opozicijos aktyvas adekvačiai suvokė tikrąsias karo padėties atšaukimo priežastis ir pabrėžė kylančią didžiulę grėsmę Lietuvos nepriklausomybei.
  3. Į faktą, jog po daugiau nei dešimtmečio Lietuvoje atšaukta karo padėtis, plačiosios gyventojų masės sureagavo apatiškai. Fiksuota nemažai atvejų, kai į tai visiškai neatkreipta dėmesio. Ūkininkai, sudarę šalies piliečių daugumą, buvo susigyvenę su ilgą laiką egzistavusiu ypatinguoju administraciniu režimu, tad jo pasikeitimą sutiko be entuziazmo, su tam tikru nerimu, nes didesnę svarbą teikė stabilumui ir tvarkai, o ne demokratinėms laisvėms. Visiems nerimą kėlė Vokietijos elgesys.

Šaltiniai ir literatūra

1. 1928 11 22 Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 394, ap. 2, b. 1229, l. 34–45.

2. 1930 10 30 Apskričių viršininkų suvažiavimo posėdžio protokolas. LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1229, l. 161–162.

3. 1932 11 10–12 Lietuvos apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas. LCVA, f. 394, ap. 2, b. 894, l. 56.

4. 1933 05 13 Kriminalinės policijos VI rajono valdininko slaptas raportas. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 4292, l. 148.

5. 1936 10 17 Lietuvos Kariuomenės vado b. gen. S. Raštikio ir krašto apsaugos ministro S. Dirmanto raštas ministrui pirmininkui. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 485, l. 195.

6. 1938 m. Iškarpų iš užsienio laikraščių rinkinys „Karo stovio Klaipėdos krašte panaikinimas ir tolimesnė raida“. Lietuvos Mokslų akademijos Bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 222, saug. vnt., 1249.

7. 1938 m. vasario mėn. VSD biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 7.

8. 1938 m. gegužės mėn. VSD biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 20.

9. 1938 10 12 VSP Ukmergės apygardos biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3415, l. 148, 151.

10. 1938 10 14 VSP Ukmergės apygardos biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3415, l. 146.

11. 1938 lapkričio mėn. VSD biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 40–50.

12. 1938 m. lapkričio mėn. VSP Šiaulių apygardos biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 21.

13. 1938 11 10 VSP Ukmergės apygardos politinių žinių santrauka. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3415, l. 145.

14. 1938 11 11 VSP Šiaulių apygardos biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 602.

15. 1938 11 18 Kretingos karo komendanto raportas KAM. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 200.

16. 1938 m. gruodžio mėn. VSD biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 43.

17. 1938 m. gruodžio mėn. VSP Šiaulių apygardos politinių partijų ir organizacijų veiklos apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, b. 3381, l. 10.

18. 1938 gruodžio mėn. Lietuvos karo komendantų raportų suvestinė. LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1083, l. 240.

19. 1938 12 10 VSP Šiaulių apygardos biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 51–52.

20. 1938 12 12 Mažeikių karo komendanto raportas KAM. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 228.

21. 1938 12 13 Kretingos karo komendanto raportas KAM. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 225.

22. 1938 12 15 Biržų karo komendanto raportas KAM. LCVA, f. 384, ap. b. 521, l. 221.

23. 1939 m. vasario mėn. VSP Šiaulių apygardos biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 479.

24. 1939 04 11VSP Marijampolės apygardos biuletenis. LCVA, f. 378, ap. 7, b. 338, l. 59.

25. DAULIUS, J. [YLA, Stasys]. Komunizmas Lietuvoje. Kaunas, 1937.

26. Dėl papildyto Tautai ir valstybei saugoti įstatymo. Lietuvos keleivis, 1938, spalio 26, nr. 248.

27. Draugijų įstatymas, Vyriausybės žinios (toliau – VŽ), 1936, vasario 1, nr. 522–3226.

28. Karo padėties panaikinimas. Lietuvos keleivis, 1938, spalio 19, nr. 142.

29. Lietuvos politika Klaipėdos atžvilgiu. Lietuvos aidas, 1938, gruodžio 31, p. 4.

30. Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analizė, parengė G. Rudis. Lietuvos istorijos metraštis 1998. Vilnius, 1999.

31. Ministro pirmininko V. Mirono atsakymas į Seimo prezidiumo paklausimą. Lietuvos aidas, 1938, gruodžio 1, nr. 546.

32. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. Kario atsiminimai. Fotograf. leid., t. 1, Vilnius: Lituanus, 1990.

33. Spaudos įstatymas. , 1935, lapkričio 16, nr. 510–3538.

34. VDV, Karo stovį atšaukiant. Lietuvos žinios, 1938, spalio 31, nr. 250.

35. VDV, Vado išmintis – palaima valstybei. Lietuvos žinios, 1938, spalio 28, nr. 225.

36. ANUŠAUSKAS, Arvydas. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940. Antras leid. Vilnius: Mintis, 1998.

37. ASTRAMSKAS, Algirdas; GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuvos socialdemokratų partijos opozicija tautininkams. Lietuvos istorijos metraštis 1990 metais. Vilnius, 1992.

38. BULOTA, Andrius. Nuo Baltojo žirgo iki svastikos. Vilnius, 1962.

39. JANAUSKAS, Giedrius. Jėga nėra teisė: 1938 m. Lenkijos ultimatumas ir Lietuvos visuomenė. Prievartos vaisiai. Lietuvos–Lenkijos santykiai 1920–1940 metais (Atspaudas iš „Darbai ir Dienos“, t. 30). Kaunas: VDU, 2002.

40. KUODYS, Modestas. Karo padėties klausimas Lietuvos seimuose (1919–1927 m.). Karo archyvas, 2007, t. 22.

41. LOPATA, Raimundas. Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998.

42. MAČIULIS, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005.

43. MASLAUSKIENĖ, Nijolė. Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pab.–1940 m. rugsėjo mėn. Genocidas ir rezistencija, 1999, nr. 1.

44. MUGHAN, Anthony; GUNTHER, Richard. The Media in Democratic and Nondemocratic Regimes: A Multilevel Perspective. Democracy and the Media. A Comparative Perspective. Eds. R. Gunther, A. Mugham, Cambridge: Cambridge UP 2000.

45. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai, A. Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. Vilnius: Mintis, 1992.

46. RUDIS, Gediminas. Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 m. Lietuvos istorijos metraštis 1996 metai. Vilnius, 1997.

47. Oxford Concise Dictionary of Politics. Edited by. I. McLean, Oxford - New York: Oxford UP.

48. SKIRIUS, Juozas. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967). Vilnius: Vaga, 2001.

49. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos valdžios politika kairiųjų ir komunistų inteligentų atžvilgiu 1927–1940. Kultūros barai, 2007, nr. 9.

50. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos valstiečių liaudininkų vadovybės nesutarimai su Vincu Kvieska ir jo šalininkais XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Darbai ir dienos, 2007, nr. 48.

51. The Blackwell Dictionary of Political science. Second ed., edited by. F. Bealy, Oxford: Oxford UP, 2003.

52. TININIS, Vytautas. Sniečkus: 33 metai valdžioje. Antras leid., Vilnius: Karmino spaustuvė, 2000.

53. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.

54. TRUSKA, Liudas. Lietuva okupacijos išvakarėse. Lietuva 1940–1990. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005.

55. VAIČENONIS, Jonas. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940). Vilnius: Versus aureus, 2004.

56. VAIŠNYS, Andrius. Spauda ir valstybė 1918–1940. Vilnius, 1999.

57. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). T. 1, Vilnius: Versus aureus, 2007.

58. ŽOSTAUTAITĖ, Petronėlė. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: Mokslas, 1992.

Komentarai

59. Pasakymai „ypatingasis teisinis-administracinis režimas“, „išimtinė vidaus tvarka“, ypatingų valstybės apsaugos įstatų nustatyta tvarka“ šiame straipsnyje vartojami kaip termino „karo padėtis“ sinonimai.

Gauta 2011 m. kovo 4 d.
Pateikta spaudai 2011 m. rugpjūčio 25 d.

Summary

Public Reaction to the Lifting of Martial Law in Lithuania on November 1, 1938

Martial law in Lithuania was the most important measure of public control, which was widely used by President A. Smetona’s authoritarian government since it came to power in 1926 after coup d’état. The main reason for the withdrawal of martial law in Lithuania on November 1, 1938 was hard pressure of the Nazi Germany. The reaction of Lithuania’s organized political movements was quite active. Leaders and members of banned traditional parties understood very well the reasons that spurred the recall of the martial law in Klaipėda region and in the entire country, and in fear of German aggression did not rejoice at the softened internal regime. However, all the illegal political groups hoped to make use of the situation to intensify the opposition activities. Christian democrats, Peasant populists and the right wing radicals, A. Voldemaras’ followers, successfully did it, while Lithuanian communist party, that lost the support of the Comintern, was in deep internal crisis till 1939. The martial law regime was the most cumbersome for Lithuanian citizens at the beginning of sovereignty while later efforts were made to make this regime as much as possible rational, to eliminate meaningless obstacles, economic drawbacks, etc. In the course of two decades general public became used to the permanent martial law, and this phenomenon became a natural and almost invisible part of the daily life. The recall of the martial law at the beginning of November of 1938 was met with indifference by most of the residents in Lithuanian province; however, some part of the population became worried that more liberal internal regime may lead to the rise of criminality.