„Istorija“. Mokslo darbai. 83 tomas
Gediminas KAZĖNAS. Lenkijos tautinė politika Silezijoje
Spausdinti
KAMUSELLA, Tomasz. O Schlonzsku i nacionalizme. Narodowa Oficina Śląska, 2008. 148 s.

2008 m. Lenkijoje išėjo Tomašo Kamuselos (Tomasz Kamusella) knyga „O Schlonzsku i nacionalizme“, kurią išleido leidykla Narodowa Oficyna Śląska. Silezijos regionas Lenkijoje yra išskirtinis, kuriame dėl istorinių aplinkybių kyla nacionalizmo bangos ir visos su tuo susijusios vietinių gyventojų bėdos. Knyga yra mišraus formato, suformuota (sukompiliuota) iš atskirų autoriaus straipsnių. Kaip pats autorius prisipažįsta, vieni jų buvo publikuoti, kiti – dėl įvairių priežasčių ne. Pradžioje sudėti publicistiniai straipsniai, kurie iš pradžių gali pasirodyti persmelkti neigiamų emocijų apie pokario Lenkijos vykdomą tautinę politiką šiame regione. Antroji dalis yra moksliniai straipsniai, kur nagrinėjami etniniai šio regiono aspektai. Gale autorius prideda atsiminimų rašinį „Dom rodzinny“ („Gimtieji namai“), kuris užbaigia ir kartu, galima sakyti, sujungia ir apibendrina to „probleminio“ regiono nagrinėtą tematiką. Nors šis rašinys yra tik atsiminimai, tačiau recenzentui pasirodė labai vykęs. Jis tarsi „įpučia“ knygai „gyvybės“ ir leidžia gyvai pajausti ir emociškai suprasti, ką išgyveną eiliniai regiono žmonės.

Pats autorius yra gimęs mišrioje šeimoje. Motina kilusi iš Mazovijos, tėvas iš Silezijos, taigi, kaip pats autorius rašo, vasaras leisdavo Silezijoje. Tomašas Kamusela turi didelį mokslinį bagažą: nuo 2002 m. dirba mokslinį darbą, yra Opolės universiteto ir Airijos Trinity kolegijos darbuotojas, stažavosi įvairiuose Čekijos, Lenkijos ir Pietų Afrikos Respublikos universitetuose, atliko mokslinius tyrimus Florencijoje, Vienoje, Marburge, JAV Kongreso Bibliotekoje. Jo tyrimų sritys yra Vidurio Europa ir kalbinė politika, nacionalizmas ir Europos integracija. Taip pat turi administracinio darbo patirties, kurį laiką dirbo Opolės vaivadijos adminstracijoje: buvo Opolės vaivados įgaliotinis Europos integracijos klausimais ir Opolės maršalkos patarėjas užsienio bendradarbiavimo klausimais, taigi galėjo stebėti vietos savivaldos darbą „iš vidaus“.

Pastaruoju metu Europoje stebimas nacionalistinių tendencijų stiprėjimas. Dar neseniai iki tarptautinio lygio iškilo ir tarptautinės spaudos dėmesio sulaukė nesutarimai tarp Vengrijos ir Slovakijos dėl vengrų mažumos Slovakijoje. Aukščiausias įtampos taškas pasiektas, kada slovakai neįsileido Vengrijos prezidento į savo šalį. Ne išimtis ir Lietuvos–Lenkijos santykiai, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad „kojos nekels į Lietuvą, kol Lietuva neišspręs vietinių lenkų problemų“. Taip pat ne per seniausiai įtampų būta ir tarp Lenkijos ir Vokietijos dėl „išvarytųjų“ su Erika Steinbach priešaky. Visi šie „susirėmimai“ vyksta dėl skirtingo požiūrio į istorines aplinkybes, kur daug yra padaryta skriaudų vieni kitų atžvilgiu. Todėl retsykiais iškyla radikalios apraiškos: kas vieniems yra „praradimas“, kitiems – „atgavimas“, arba kas vieniems yra „nutautinimas“, kitiems yra „tautiškumo grąžinimas“.

Tačiau ši knyga įdomi dar ir kitu aspektu, t. y. lietuvių–lenkų santykiai. Kaip žinia, Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu ypač pablogėjo, netgi sakoma, kad yra pasiektas dugnas, kad labiau blogėti nebėra kur. Lenkija smarkiai priekaištauja Lietuvai dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje. Kartu Lenkija savo valstybę šiame konflikte pristato kaip pavyzdį Lietuvai, kur tautinėms mažumoms yra suteiktos plačios teisės bent jau tais klausimais, dėl kurių yra priekaištaujama Lietuvai. Šiuo atveju yra labai įdomu pažiūrėti, kokia Lenkijos tautinių mažumų politika Silezijoje, kur susiduria vokiečių ir lenkų tautos. Beje, šios knygos autorius Tomašas Kamusela taip pat kai kada pateikia nuorodų į Lietuvą ir remiasi Lietuvos praktika, analizuodamas atitinkamus tautinių mažumų klausimus Silezijoje. Situacija yra įdomi dar ir tuo požiūriu, kad galima čia įžiūrėti tam tikras analogijas tarp Lietuvos–Lenkijos ir Lenkijos–Vokietijos santykių. Lenkija yra politiškai ir ekonomiškai silpnesnė už Vokietiją, o Lietuva yra politiškai ir ekonomiškai silpnesnė už Lenkiją, tačiau pati tautinių mažumų situacija realybėje skiriasi smarkiai.

Pirmoji (publicistinė) knygos dalis yra iš esmės autoriaus Tomašo Kamuselos asmeninė reakcija ir kritika apie iškraipytą vokiečių tautinės mažumos padėtį Silezijoje. Šioje dalyje nemažai yra istorinių diskursų apie Lenkijos nuo pat II pasaulinio karo pabaigos vykdytą nutautinimo politiką Silezijoje, kuri iš esmės lėmė vokiečių tautinės mažumos tame regione išnykimą. Čia autorius pateikia tokius duomenis: per baigiamuosius mokyklos egzaminus 2005 m. Lenkijoje 320 mokinių laikė baltarusių, 68 – ukrainiečių, 42 – lietuvių ir 17 – kašubų kalbos kaip gimtosios kalbos baigiamąjį egzaminą (p. 6). Vokiečių kalbos kaip gimtosios kalbos egzamino nelaikė nė vienas mokinys, nors pagal 2002 m. visuotinį surašymą 152,9 tūkst. asmenų deklaravo vokiečių tautybę (be to, 280 tūkst. asmenų, be Lenkijos pilietybės, taip pat turėjo ir Vokietijos pilietybę). Kaip žinia, lietuvių tautybę deklaravo 5,8 tūkst. asmenų, baltarusių – 48,7 tūkst., ukrainiečių – 31 tūkst. [22]. Autoriaus skaičiavimais, Lenkijoje yra apie 5 tūkst. šeimų, kurios buityje vartoja tik vokiečių kalbą, t. y. asmenys, kurie turi per 70 metų, kurie dar spėjo baigti nors kelias klases vokiškoje mokykloje iki 1945 m. Daugeliu atvejų šios šeimos nesugebėjo perduoti savo palikuonims vokiečių kalbos, kadangi, kaip autorius rašo, komunistinėje Lenkijoje egzistavo neformalus draudimas viešoje vietoje kalbėti vokiškai. Apskritai vokiečių tautinė mažuma po II pasaulinio karo Lenkijoje patyrė didelių nuostolių. 1951–1986 m. iš Lenkijos išvyko 800 tūkst., 1987–1992 m. dar 631 tūkst. vokiečių. Tokia emigracija Lenkijai pasidarė didelė problema, nes grėsė regiono depopuliacija ir ekonominė suirutė. Siekiant švelninti padėtį, 1991 m. vokiečių tautinei mažumai Lenkijos Seime buvo rezervuotos 2 vietos ir be didelio viešinimo buvo duotas Varšuvos sutikimas Silezijos vokiečiams gauti Vokietijos pilietybę (p. 94). O nuo 1999 m., kai Lenkijoje buvo įvesta 3 lygių savivalda, vokiečių tautinė mažuma tapo didžiausia stabilia politine jėga tame regione. Tačiau, turėdami daugumą savivaldos institucijose ir turėdami visus administracinius instrumentus, vokiečių tautinės mažumos atstovai nepadarė nieko, kad pagerintų vokiečių tautinės mažumos švietimo padėtį – vokiečių mokyklose vokiečių kalba de facto yra dėstoma kaip užsienio kalba. Knygos autorius čia vėlgi nurodo lietuvių tautinės mažumos švietimą, kaip žymiai geresnį (p. 7–9). Tačiau reiktų pasakyti, kad nėra taip gerai, kaip teigiama, kadangi lietuvių mokyklose Lenkijoje, nors kai kurios pamokos ir vedamos lietuviškai, tačiau lietuviškų vadovėlių nėra, mokiniai mokosi iš lenkiškų vadovėlių, taigi de facto lietuviškose mokyklose pamokos vyksta dvikalbėje aplinkoje.

Kai kurie Tomašo Kamuselos pateikti faktai, vertinant juos dabartinių lietuvių–lenkų santykių aspektu, atrodo ganėtinai keistai ir Lietuvoje būtų sunkiai įsivaizduojami. Pavyzdžiui, Opolės vaivadijos vicemaršalka Ričardas Gala atstovauja vokiečių tautinei mažumai, nors nemoka vokiečių kalbos ir, kaip knygos autorius teigia, visiškai nerodo noro jos išmokti. Būtent tokie dalykai, anot autoriaus, rodo vokiečių tautinės mažumos degradaciją ir galėjo lemti tai, kad nebuvo stengiamasi atkurti vokišką švietimą regione. Be to, tas pats Ričardas Gala parėmė lenkų nacionalisto J. Červinskio lenkišką požiūrį į istorinius šio regiono aspektus, o tai vėlgi atsižvelgiant į lietuvių–lenkų santykius atrodo neįprastai. Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų laikraštis „Kurier Wileński“ 2009 m. rugsėjo 17 d. numeryje išleido priedą „Początek okupacji Wileńszczyzny“ („Vilnijos okupacijos pradžia“) [5]. Pavadinimas ir turinys yra provokuojantys ir suteikiantys iliuzijas apie vis dar tebesitęsiančią Vilnijos okupaciją. Šiuo klausimu Lietuvos ir Lenkijos nuomonė skiriasi ir prie tarpvalstybinio-politinio sutarimo šiuo klausimu neprieita iki šiol. Tai liudija ne per seniausiai tarp Lietuvos ir Lenkijos diplomatų įsiplieskęs ginčas [6; 7] ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijos paremtas leidinys, šališkai aprašantis istorinius įvykius.

Straipsniuose „Hystoryczne fakty i propaganda PRL“ („Istoriniai faktai ir LLR propaganda“) ir „Kłopoty z Glosariuszem, czyli słów kilka o manipulacji i uleganiu złudzeniom“ („Vargai dėl Glosariaus, arba keletas žodžių apie manipuliacijas ir pasidavimą iliuzijoms“) autorius Tomašas Kamusela paliečia skirtingus istorinius požiūrius ir interpretacijas dėl Silezijos statuso, aiškindamasis, kas yra okupantas, o kas išlaisvintojas. Šioje vietoje ne visiškai tinkama daryti analogijas tarp Silezijos ir Vilniaus krašto likimo po II pasaulinio karo. Lenkijos istorijoje ilgesnį laiko tarpą didžioji dalis Silezijos nepriklausė Lenkijai, nepaisant to, kad etniniu ir lingvistiniu požiūriu ten buvo nemažai slaviškai kalbama. Taigi vokiečių kareivius laikyti agresoriais gal ir nederėtų. O Vilnius ir Vilniaus kraštas iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo LDK dalis ir sostinė, o LDK po Liublino unijos teisinį suverenitetą išlaikė, nors Lenkijos „gyvojoje“ istoriografijoje tas faktas yra užmirštamas ir dažnai klaidingai manoma, kad nuo to laiko LDK, kaip politinio vieneto, nebeliko. 1920 m. sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Tarybų Rusijos, nors ir kontroversiška ir įvairiais aspektais kvestionuojama, irgi pripažįsta Vilnių kaip Lietuvos dalį. Taigi teisine prasme buvęs LDK suverenas Rusija sutinka, kad tos teritorijos priklauso Lietuvos valstybei, o kartu ir pripažįsta Lietuvos valstybės suverenitetą toje teritorijoje. Taigi Vilniaus priklausomybė Lietuvai teisiškai negali būti kvestionuojama. Beje, Vilniaus klausimas buvo išspręstas Lietuvos ir Lenkijos 1920 m. sutartimi Suvalkuose, kuri po kelių dienų buvo sulaužyta. Taigi teisiškai Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos buvo agresija. Beje, Vilniaus krašto prijungimas prie Lietuvos 1939 m. irgi buvo paremtas 1920 m. sutartimi tarp Lietuvos ir Rusijos. Tačiau dėl ilgos bendros istorijos ir polonizacijos proceso tautinė situacija Vilniaus krašte buvo priešinga, ir tai sudarė prielaidas L. Želigovskio būrių „maištui“. Teisiniu požiūriu Vilniaus krašto situacija taip pat skiriasi ir nuo Lvovo, nors Lenkijos viešojoje erdvėje šių teritorijų atžvilgiu yra įsitvirtinęs bendras „kresy“ (pakraščiai) terminas, nepaisantis skirtingų aplinkybių.

Straipsnis „Kłopoty z Glosariuszem, czyli słów kilka o manipulacji i uleganiu złudzeniom“ („Vargai dėl Glosariaus, arba keletas žodžių apie manipuliacijas ir pasidavimą iliuzijoms“) yra skirtas pristatyti Silezijos teisinę pokario padėtį ir pateikti įvairias interpretacijas. Tomašas Kamusela aprašo situaciją, kuri kilo dėl jo išleisto Glosariaus. Recenzentui neteko matyti paties Glosariaus, tačiau iš straipsnio matyti, kad skandalas kilo dėl pateikto Silezijos teisinio statuso po karo. Pagrindiniai nesutarimai yra dėl teiginių „laikinai administruojamos“ ir „yra dalis rytinių Vokietijos žemių“. Autorius rašo 32 p., neva pateikdamas Vakarų Sąjungininkų interpretaciją, kad „Silezija yra dalis rytinių Vokietijos žemių, kurios laikinai administruojamos Lenkijos ir SSRS 1945–1999 m., kaip parašyta Potsdamo sutartyje“. Visgi tektų pripažinti, kad kilęs skandalas pagrindo turi, nes Potsdamo susitarime nėra kalbama apie Sileziją, kaip „dalies Vokietijos žemių, laikinai Lenkijos administruojamas“. Potsdamo sutarties VIII skyriuje, skirtame Lenkijai, B dalyje, pavadintoje „Vakarinės Lenkijos sienos“, pirmosios pastraipos pabaigoje sakoma, kad „galutinis Lenkijos vakarinių sienų nustatymas turėtų įvykti po taikos sutarties“, o antrosios pastraipos pradžioje nustatoma vakarinė Lenkijos siena ir kalbama kaip apie „buvusias“ Vokietijos žemes. Taigi autorius netiksliai interpretuoja sutartį, teigdamas, kad Silezija „yra dalis rytinių Vokietijos žemių“, nes Potsdamo sutartis jas traktuoja jau kaip „buvusias Vokietijos žemes“. Gal šiek tiek teisinio netikslumo galima įžiūrėti kalbant apie laikinumą, kur kalbama, kad „galutinis Lenkijos vakarinių sienų nustatymas turėtų įvykti po taikos“ sutarties. Tačiau manyčiau, kad tą sutarties dalį, kalbančią apie „galutinį Lenkijos vakarinių sienų nustatymą, kuris turėtų įvykti po taikos“ sutarties, labiau reiktų traktuoti kaip tam tikrų jau nebeesminių sienos pakeitimo detalių suderinimą, nei kaip galimybę grąžinti tą padėtį, kuri buvo iki II pasaulinio karo pradžios, nes, kaip minėta, pati Potsdamo sutartis apie tas žemes kalba kaip „buvusias Vokietijos žemes“. Tačiau svarbiausias argumentas, kuris leidžia teigti, kad klausimas jau buvo išspręstas, yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pasitarimas Helsinkyje ir baigiamojo akto pasirašymas 1975 m. rugpjūčio 1 d., kurį pasirašė taip pat abi Vokietijos ir Lenkija. Pasirašiusiosios valstybės įsipareigoja laikytis egzistuojančių sienų neliečiamumo principo. Taigi, galima teigti, kad dar 1975 m. Vokietijos ir Lenkijos sienų klausimas buvo išspręstas tarptautiniu lygiu.

Tarptautiniuose santykiuose ir sutartyse dažnai galima įžiūrėti tam tikrų dviprasmybių, o tai dažnai yra susiję su keblumais įtvirtinant tam tikras nuostatas, kai visos pusės nori išlaikyti savo orumą. Pats „šviežiausias“ pavyzdys gali būti JT rezoliucija Nr. 1973 (2011) dėl neskraidymo zonos virš Libijos [19]. Iškilus klausimui dėl ginklų tiekimo sukilėliams, vienos šalys teigia, kad rezoliucija suteikia visas priemones ginti civilius gyventojus, kitos šalys teigia, kad ne. Taigi ir Potsdamo sutartyje tokių dviprasmybių neišvengta ir būtent dėl to lenkų politikai po SSRS žlugimo, anot autoriaus, sunerimo (Potsdamo konferencijoje Vakarų lyderiai nenorėjo sutikti su Stalino siūlymu) ir skubėjo sutvarkyti sienų klausimą su Vokietija. Beje, autorius šiame straipsnyje pateikia taip pat įdomių interpretacijų, susijusių su SSRS karių išvedimo delsimu iš Lenkijos po SSRS subyrėjimo. Anot jo, būtent Lenkijos pusė prašė Rusijos kariuomenę pasilikti kaip Lenkijos apsaugos garantą iki galutinio Lenkijos ir Vokietijos susitarimo šiuo klausimu (p. 37).

Lyginamuoju aspektu labai įdomus yra straipsnis „Nie czyń drugiemu co tobie niemiłe Cmentarz Orląt we Lwowie i pomniki niemieckie na Opolszczyźnie“ („Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma“ Lvovo gynėjų kapai Lvove ir vokiečių paminklai Opolėje“). Autorius kritikuoja Lenkijos visuomenės ir politikų požiūrį į nelygiavertį istorinių įvykių traktavimą, kai kritikuojama dėl negatyvios Ukrainos nuostatos įtvirtinant istorines Lenkijos vietas ir atmintį kitos šalies teritorijoje. Tačiau kai vokiečiai nori to paties, tada Lenkija tai traktuoja kaip jos jausmų įžeidimą. Lenkija labai jautriai reaguoja į savo istorinę atmintį ir dažnai istoriniai faktai aiškinami vienpusiai. Taip Lenkija, pavyzdžiui, reagavo į Banderos paskelbimą Ukrainos didvyriu [3; 21], nors vakarų Ukrainos gyventojams jis asocijuojasi su Ukrainos nepriklausomybės kovomis, panašiai kaip lietuviams Povilas Plechavičius. Tarpusavio kovose lenkai ir ukrainiečiai vieni kitiems padarė daug skriaudų. Lenkai nelabai nori suprasti ir atleisti ukrainiečiams už UPA (lenk. Ukraińska Powstańcza Armia, liet. Ukrainos sukilelių kariuomenė), kuri kovojo už Ukrainos nepriklausomybę buvusiuose pakraščiuose („kresy“) (dabartinė Vakarų Ukraina ir dalis pietryčių Lenkijos). Kaip viena didžiausių Lenkijos skriaudų ukrainiečiams yra „Akcja Wisla“, kuri vyko jau po II pasaulinio karo pabaigos, kada Rytų Lenkijos ukrainiečiai prievarta buvo iškeldinami į Lenkijos vakarus, į taip vadinamas „ziemie odzyskane“ („atgautas žemes“).

Panašių nesusipratimų yra ir lietuvių–lenkų santykiuose. Vienas iš geriausių pavyzdžių, rodančių tarpusavio nesusikalbėjimo ir supratimo stoką, yra atvejis, kai Varėnoje kunigas nugriovė bažnyčios šventoriuje stovėjusį avarinės būklės obeliską, pastatytą lenkų kariams, kovojusiems 1920 m. lietuvių–lenkų kovose. Tuo metu Lietuva sulaukė staigios Lenkijos reakcijos – jau kitą dieną Lietuvos URM gavo protesto notą [18; 15]. Ir galiausiai Lietuva atstatė nugriautą obeliską [4; 10]. Tačiau dėl lietuvių karių, palaidotų Berzniko kapinėse Lenkijoje, atminimo įamžinimo lietuviai ilgą laiką susidurdavo su panašiais sunkumais [9; 1], kaip ir vokiečiai Opolėje, kuriuos aprašė autorius. Berzniko kapinėse iki šiol neišspręstas kryžiaus „Panerių aukoms“ likimas. Juos neva sušaudė lietuviai.

Antroje knygos dalyje, kurioje sudėti moksliniai straipsniai, analizuojami sudėtingi to regiono etniškumo klausimai, kaip šį regioną tarptautine-politine prasme gali paveikti Europos integracija. Straipsniuose „Wyłanianie się grup etnicznych na Śląsku w okresie 1848–1918 na tle penetracji tegoż regionu przez nacjonalizm niemiecki, polski i czeski“ („Etninių grupių vystymasis Silezijoje besiskverbiančio vokiškojo, lenkiškojo ir čekiškojo nacionalizmo kontekste 1848–1918 m.“) ir „Niemcy i Polacy w oczach Górnoślązaków“ („Vokiečiai ir lenkai silezijiečių akyse“) autorius aprašo silezijiečių tapatybės formavimosi niuansus: kada susidūrė vokiškasis, lenkiškasis ir čekiškasis nacionalizmai ir kokie veiksniai lėmė silezijiečių tapatybės susiformavimą atskirai nuo lenkų, vokiečių ar čekų tapatybės. Kaip autorius teigia 57 p., pagrindiniai veiksniai buvo ir tikriausiai tebėra emocinis ryšys su regionu, katalikiškumas ir silezijiečių dialektas. Daugelio šių veiksnių sąveika lėmė sunkumus apibrėžiant silezijiečio etninę priklausomybę, dėl to kyla nesusipratimų ir nesusikalbėjimų ir dabar. Neseniai Lenkijoje dėl silezijiečių tautybės užvirė aštrūs ginčai. Štai dešinysis Lenkijos dienraštis „Rzeczpospolita“ išspausdino straipsnį, kur argumentuojama, kad silezijiečių tautybės nėra [8], tokios tautybės nepripažįsta ir Lenkijos teismai [23]. 56 p. autorius irgi teigia, kad dažnai silezijiečiai yra traktuojami kaip „perbėgėliai“, „išdavikai“, „netikri lenkai“, „padirbti vokiečiai“, kad toks stereotipas gyvas ir dabar liudija tai, jog Jaroslavo Kačynskio vadovaujama partija „Teisė ir teisingumas“ („Prawo i sprawiedliwość“ – PiS) ragina nedeklaruoti silezijiečių tautybės [11] 2011 m. surašymo metu, o neseniai paskelbtame raporte apie Lenkijos Respublikos būklę („Raport o stanie Rzeczypospolitej“) 34–35 p. teigiama, kad silezijietiška tautybė – tai yra užmaskuotas vokiškumas [17]. Dėl tokios retorikos jam net gali tekti aiškintis teisme, nes dėl to buvo kreiptasi į prokuratūrą dėl galimai nusikaltimo padarymo [14; 13]. Beje, Lietuvoje labai panašių problemų kyla dėl žemaičių tautybės teisinio įtvirtinimo – teismas neleido LR pase nurodyti žemaičio tautybę.

Savo knygoje autorius, nagrinėdamas Silezijos regiono problematiką, nemažai esminių problemų sprendimų mato Lenkijos integracijoje į ES, kurią jis laiko 3 lygių organizacija: ES lygmuo ↔ nacionalinis lygmuo ↔ regioninis lygmuo. Iš knygos turinio matyti, kad autorius įsitikinęs, kad tie 3 lygmenys tarsi turi užtikrinti didesnę regionų autonomiją ir kartu padėti išspręsti pagrindines problemas. Visgi reikia pasakyti, kad ES galios šiuo atveju yra smarkiai ribotos. Tai jau rodo faktas, kad ES regioninė politika yra tik koordinacinio pobūdžio, o ne bendroji, kaip, pavyzdžiui, ES bendroji žemės ūkio ar ES bendroji transporto politika, kur sprendimai yra priimami ES lygmeniu, o narėms belieka tik tuos sprendimus įgyvendinti. Prie to daug prisidėjo kai kurių ES senbuvių atsargus požiūris į galimybę atsirasti tiesioginiam ryšiui ES ↔ regionas, kuris galėtų neva kelti grėsmę šalies integralumui. Apskritai Europos Sąjungoje regioninis lygmuo yra skirtas daugiau ekonominei-socialinei sferai nei etninei-politinei sferai. Todėl tokie dalykai, pavyzdžiui: švietimas, pilietybė ar teisinė-administracinė sistema, yra išimtinai šalies narės kompetencija.

Straipsnyje „Język a Śląsk Opolski w kontekście integracji europejskiej“ („Opolės Silezija ir kalba Europos integracijos kontekste“) nagrinėjamas kalbos klausimas. Jame Tomašas Kamusela pateikia įvairias aplinkybes, kaip buvo stiprinamas vienos kalbos vartojimas apleidžiant kitą istorijos tėkmėje. XIX a. svarbų vaidmenį pasipriešinant vokiečių kalbos plitimui ir stiprinant lenkų kalbos vartojimą suvaidino Katalikų Bažnyčia, kuri bijojo, kad kartu su germanizacija įsigalės ir protestantizmas. Iš straipsnio teksto matyti, kad didelis dėmesys skiriamas Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai ir Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijai. Prieš pradedant toliau nagrinėti, verta pažymėti, kad tai yra Europos Tarybos, o ne Europos Sąjungos teisės aktai, taigi ES šiuo atveju išvis neturi kompetencijų ir oficialiomis ES kalbomis yra tik valstybių narių valstybinės kalbos. Nors šie dokumentai ir gali padėti išlaikyti vokiškąjį identitetą, tačiau silezijiečių identiteto, kaip atskiro nuo vokiškojo ir lenkiškojo, išsaugojimui teisinių priemonių nėra, kadangi pagal Lenkijos teisę nei silezijiečių tautybės, nei silezijiečių kalbos nėra: tai yra lenkų kalbos tarmė, o ne atskira kalba. Taigi nors Lenkija ir pasirašė 2003 m. Europos regioninių ir mažumų kalbų chartiją, silezijiečių kalbai ji negali būti taikoma, nes 1 str. teigiama, kad chartija neapima oficialios kalbos dialektų. Taigi autoriaus pasipiktinimas Lenkijos valdžia (straipsnyje „Paradoks“) galėtų taip pat būti adresuotas ir Europos Tarybai, kuri „nepasirūpino“ ir šia kalbų kategorija, nes panašių situacijų yra daugiau (pvz., Alemanų dialektas).

Dvigubos pilietybės klausimas nagrinėjamas straipsnyje „Podwójne obywatelstwo Śląsku Opolskim a integracja europejska“ („Dviguba pilietybė Opolės Silezijoje ir Europos integracija“). Autorius vadovaujasi teiginiu „valstybė yra žmogui, o ne žmogus valstybei“, kuris ir yra iškeltas straipsnio pradžioje. Čia vienareikšmiškai pasisakoma už dvigubą pilietybę atmetant dažniausiai naudojamus argumentus prieš tokią sistemą, kadangi, anot autoriaus, tokie klausimai, pavyzdžiui: karinės tarnybos atlikimas ir mokesčiai, praktikoje retai iškyla arba yra dvišaliu susitarimu lengvai išsprendžiami. Autorius pilietybės klausimus vertina daugiau socialiniu-ekonominiu aspektu (lengvesnis sienos kirtimas, galimybė sezoniškai dirbti Vokietijoje), visiškai atmesdamas politinius dalykus. Visgi manyčiau, kad tai yra labai vienpusiškas požiūris ir dvigubos pilietybės problematikos supaprastinimas. Visuotinai yra sutinkama, kad pilietybė yra abipusis ryšys tarp piliečio ir valstybės. Čia galima prisiminti ir JAV prezidento Džono Kenedžio (John F. Kennedy) dažnai cituojamą frazę – „Neklauskite, ką Jums gali duoti Amerika, bet klauskite, ką Jūs galite duoti Amerikai“. Pilietybė visų pirma yra politinis ryšys su valstybe, o ne socialinis-ekonominis santykis. Tam, kad gyventum valstybėje ir galėtum legaliai dirbti ir naudotis socialinėmis teisėmis, užtenka ir leidimo pastoviai gyventi. O juk pilietybės politinė esmė yra pilnateisė narystė politinėje tautoje (tauta – populus), t. y. teisė dalyvauti valstybės valdyme, o tai reiškia prisiimti atsakomybę už valstybę. Šiuo metu yra pastebimas Europos valstybių požiūrio į dvigubą pilietybę švelnėjimas, tačiau tai nėra visuotinė tendencija. Paskutiniais metais kai kurios valstybės pakeitė savo įstatymus dėl pilietybės. Austrija, Danija ir Norvegija smarkiai sugriežtino nuostatas dėl dvigubos pilietybės, Danijoje šiuo klausimu net nediskutuojama. Norvegijoje ir Olandijoje buvo įvestas specialus ceremonialas, kurio tikslas yra būtent sužadinti specialų emocinį ryšį su valstybe, kurios pilietybė įgyjama [12]. Lietuvos Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad dviguba pilietybė nėra konstitucinė vertybė, konstitucinė vertybė yra viengubos pilietybės principas [20; 2]. Tomašas Kamusela argumentuoja, kad kitos valstybės pilietybės įgijimas (neprarandant turimos) yra tarsi valstybės tarnavimo žmogui išraiška. Tačiau toliau pastebima (101 p.), kad tai gali turėti ir labai konkrečių neigiamų pasekmių, tarp kurių išskiriamas būtent visuomenės suskaldymas. Čia iškyla klausimas, kas valstybei turi būti svarbiau – vienas asmuo ar visuomenės darna. O juk vienas iš ES tikslų yra socialinė ir ekonominė sanglauda.

Kitas teiginys, kuris užkliuvo recenzentui, yra tas, kad autorius 99 p. teigia, kad de facto kiekvienas ES gyventojas disponuoja dviguba pilietybe, kadangi būdamas piliečiu vienos valstybės narės jis automatiškai tampa ES piliečiu, kuri įgalina jį kreiptis į ES valstybių narių diplomatines atstovybes už ES ribų, taip pat tai leidžia jam dalyvauti vietos savivaldoje. Paminėti teiginiai yra neginčijami, tačiau, manyčiau, negalima sutapatinti ES pilietybės ir nacionalinės pilietybės visų pirmą dėl to, kad ES pilietybė išplaukia iš nacionalinės pilietybės fakto, o atvirkštinis veiksmas yra neįmanomas. O dviguba pilietybė viena nuo kitos nepriklauso. Dėl to ES pilietybė automatiškai tampa tik antrine pilietybe, išplaukiančia iš pirminės pilietybės turėjimo fakto. Apie tai kalbama ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (Lisabonos sutartis) 20 str., atkartojančioje Mastrichto sutarties nuostatas, kurios galiojo, kai Tomašas Kamusela rašė šį straipsnį. Jame sakoma, kad „ES pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją tik (aut.) papildo“. Be to, šioje sutartyje taip pat numatyta galimybė nukrypti nuo ES pilietybės numatytų nuostatų, jei jos yra pateisinamos dėl valstybei narei būdingų problemų. Nacionalinės pilietybės atveju rinkimų teisė ribojama labai konkrečiais atvejais, t. y. neveiksnumas ir laisvės apribojimas pasyviosios rinkimų teisės atveju, kiti apribojimai draudžiami. Taigi galima teigti, kad ES pilietybė yra „tarsi žemesnės“ kategorijos nei nacionalinė. Čia vertėtų paminėti, kad tokių galimybių nukrypti nuo šių nuostatų nebuvo numatyta Sutartyje dėl Konstitucijos Europai, kuri iš esmės valstybių senbuvių buvo atmesta. Taigi, mano nuomone, autoriaus teiginys, kad „de facto kiekvienas ES valstybės narės pilietis disponuoja dviguba pilietybe“, yra netikslus.

Ši knyga yra įdomi, leidžianti pažvelgti į Silezijos regioną ir jo etnines problemas iš mažumos pusės, atskleidžianti nemažai detalių apie nacionalizmą Lenkijoje. Ją verta paskaityti visiems besidomintiems Vokietijos ir Lenkijos santykiais, Silezijos regionu ir jo etniniais-kultūriniais klausimais.

Šaltiniai ir literatūra

1. „Aušra“: Berznyko kapinėse – antausis lietuviams. Delfi.lt, 2006 [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per inernetą: .

2. 2006 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 2006 [žiūrėta 2010-01-30]. Prieiga per internetą: .

3. Bandera znów podzielił Polskę i Ukrainę. Gazeta Wyborcza, 2010 [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per internetą: .

4. Dėl paminklo – Lenkijos nota. Klaipeda.diena.lt, 2005 [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per internetą: .

5. Dodatek specjalny „17 września 1939 roku. Początek okupacji Wileńszczyzny“. Kurier Wileński, 2009, nr. 177/16224 [žiūrėta 2011-04-15]. Prieiga per internetą: , .

6. Lenkijos ministras: Lenkija nebuvo okupavusi Vilniaus krašto. Delfi.lt, 2009 [žiūrėta 2011-05-09]. Prieiga per internetą: .

7. Lenkų ministrui V. Ušackas priminė Vilniaus istoriją. Diena.lt, 2009 [žiūrėta 2011-05-09]. Prieiga per internetą:

8. LEWANDOWSKA, Izabela; DOMAGALSKI, Marek. Narodowości śląskiej nie ma. Rzeczpospolita, 2011 [žiūrėta 2011-04-15]. Prieiga per internetą: .

9. MAKAUSKIENĖ, Živilė. Bendra atsakomybė už bendrą paveldą _ ikšiolinė praktika [žiūrėta 2011-05-02]. Prieiga per internetą: .

10. Paminklas Lenkijos kariams bus atstatytas. Varėnos rajono savivaldybė [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per internetą: .

11. PiS: Nie deklarujcie narodowości śląskiej. Gazeta.pl Katowice, 2011 [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per internetą: .

12. PIVORAS, Saulius. Dvigubos pilietybės politika (Skandinaviškos pamokos Lietuvai). Oikos: Lithuanian Migration & Diaspora Studies, 2007, Vol. 2007, Issue 3, str. 11–15.

13. Platforma: Jarosław Kaczyński do prokuratury. Za Ślązaków. Gazeta.pl Katowice, 2011 [žiūrėta 2011-04-15]. Prieiga per internetą: .

14. Polscy Niemcy donieśli na Kaczyńskiego. Rzeczpospolita, 2011 [žiūrėta 2011-05-02]. Prieiga per internetą: .

15. RAMELIENĖ, Raimonda. Lietuviams ir lenkams nesiseka spręsti paminklų galvosūkio. Alfa.lt, 2007 [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per internetą: .

16. Ponary, miejsce „ludzkiej rzeźni“, Instytut Pamięci narodowej, Ministerstwo spraw zagranicznych. 2011 [žiūrėta 2011-08-11]. Prieiga per internetą:

17. Raport o stanie Rzeczpospolitej, PiS. 2011 [žiūrėta 2011-04-15]. Prieiga per internetą: , p. 34–35.

18. „Rzeczpospolita“: obeliskas Varėnoje gali būti atstatytas. Politika.lt, 2005 [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per internetą: .

19. Security Council Approves 'No-Fly Zone’ over Libya, Authorizing 'All Necessary Measures’ to Protect Civilians, by Vote of 10 in Favour with 5 Abstentions, Security Council 6498th Meeting (Night). 2011 [žiūrėta 2011-05-02]. Prieiga per internetą: .

20. SINKEVIČIUS, Vytautas. Dviguba pilietybė: pasiūlymo papildyti konstitucijos 32 straipsnį analizė. Jurisprudencija, 2008, nr. 3 (105), p. 21.

21. Ukarać Lwów za Banderę. Gazeta Wyborcza, 2010 [žiūrėta 2011-04-18]. Prieiga per internetą: .

22. Wyniki Narodowego Spisu Powszechnego Ludności i Mieszkań 2002 w zakresie deklarowanej narodowości oraz języka używanego w domu. Główny Urząd Statystyczny [žiūrėta 2011-04-15]. Prieiga per internetą: .

23. Związek Ludności Narodowości Śląskiej [žiūrėta 2011-04-15]. Prieiga per internetą: .