„Istorija“. Mokslo darbai. 83 tomas
Sigutė RADZEVIČIENĖ. Išskirtinė knyga apie Lietuvos diplomatiją Švedijoje
Spausdinti
MOTUZAS, Remigijus. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje. Vilnius: Versus aureus, 2011. 670 p.

Prieš kiek daugiau nei dvidešimtmetį Lietuvos vardas švedų visuomenės mintyje tebebuvo miglota sąvoka. Susitelkę į savo taikų, ramų ir socialiai užtikrintą gyvenimo būdą Švedijos piliečiai, geriausiu atveju, pasmalsaudavo apie „perestrojką“ SSSR; o sykiu – ir jos atgarsius kitapus Baltijos jūros. Baltijos tautų likimas geriau buvo pažįstamas tik tiems, kuriuos siejo tėvų ar senelių baltiškos šaknys – o tuomet, kaip sykis, švedų akiratin pakliūdavo Estijos ir Latvijos realijos. Lietuvių išeivija dėl įvairių priežasčių Švedijoje niekada nebuvo gausi. Tiesa, su Atgimimu vis dažniau pasigirsdavo viešajame Švedijos eteryje Pabaltijo – Baltikum – vardas, skatindamas suklusti, o suklusus – stebėtis: ar nebus pražūtingas nykštukų maištas prieš milžiną?.. Dienraščių puslapiai gerus penkerius metus mirgėte mirgėjo tarptautinių apžvalgininkų straipsniais apie tokios kovos neracionalumą. Todėl išties unikalu, kad panaši nuostata ir, apskritai, visuomenės nuostaba vis dėlto radikaliai pakito – peraugo ne tik į nuoširdų empatišką susidomėjimą baltijiečiais, bet ir įgavo organizuoto visuotinio, masinio palaikymo pavidalą (prisiminkime dešimtojo dešimtmečio pradžioje visoje Švedijoje vykusius pirmadieninius Pabaltijo laisvės rėmimo mitingus, o juo labiau – šių metų ankstyvą rudenį nuskambėjusį viešą Švedijos premjero Reinfeldo pripažinimą, kad Švedija, deja, ne visada suskubdavo deramai reaguoti į Baltijos šalims svarbias politines realijas...). Tik gerai pažindami istoriniuose santykiuose su Baltijos šalimis (pernelyg) ilgai svarstančius švedus, jų itin racionalų mentalitetą, galime suvokti, kokią dvasinę pervartą būsime įpūtę šiauriečių pasaulėžvalgoje!.. Švedų politiniame sektoriuje sąmonėjimas mūsų atžvilgiu vyko dar sudėtingiau ir kur kas painiau. Nors Baltijos kraštų likimas niekada nebuvo išnykęs iš teorinės politinės programos, tačiau tik Atgimimo kontekste jis švedų politikams tapo skausmingai „problemiškas“: kokią laikyseną reikia pasirinkti, kad „nepakenktumei Gorbiui“ ir kad išliktumei, jei tik įmanoma, „politiškai moralus“. Trumpai tariant, Baltijos kraštų, tad ir Lietuvos, politinis įvaizdis švedų atmintyje – tiek visuomenės, tiek ir politikų – formavosi kaip sunkiai nuspėjamas fenomenas [1]... Tiesa, švedų istorikų tyrinėjimai, sutelkę dėmesį į valstybių santykius ir diplomatijos realijas, akademiniu lygmeniu gvildeno „pražiūrėtas“ patirtis [2]. Tai laikytina išties svariu indėliu žiniomis užpildant istorijos mokslo seklumas; nors pačią visuomenę ar politikus tas žinojimas ir ne visada pasivydavo...

Apie Lietuvos savistabą Švedijos politiniame istoriniame patirties fone mūsuose bandyta kalbėti ne vieną kartą. Tuos mintijimus būtų galima grupuoti į siauresnius, profesinius, susitelkiančius į vienokį ar kitokį specifinį aspektą [3]; ir aptakesnius, savotiškai apibendrinančius šiaurės kaimynų patirtį ar išreiškiančius patirtą įspūdį [4]. Nors pastarųjų stebėjimų bei potyrių būta gerokai gausiau nei profesinių, be to, jie – diachroniškai kur kas ankstesni, tačiau yra gana sporadiški ir suteikiantys Skandinavijos reprezentantei išskirtinę pavyzdžio teisę. Tuokart Švedijos istoriniame, visuomeniniame, politiniame veidrodyje besąlygiškai norėta išvysti būsimos Lietuvos veidą: „Švedijos karalystė – štai mūsų ateities Lietuva! Pavyzdys ir tikslas, kurian turėtume stieptis“ [5].

Ne atsitiktinai paminėjau dvi mūsų skandinaviškoje žvalgoje įsimintinas kryptis: vieną, skirtą Švedijos Lietuvai, kitą – Lietuvos Švedijai. Tai iki šiol buvo tarsi dvi atskiros Lietuvos-Švedijos diskurso juostos skandinaviškojo pasaulėvaizdžio greitkelyje. Iki šiol, kol viešumoje nepasirodė Remigijaus Motuzo knyga „Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje“ (2011). Nors paantraštė pastebi, kad knyga – proginė („Skiriama Lietuvos Respublikos ir Švedijos Karalystės diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui“), tačiau, kaip labai rẽta, ji yra išskirtinai solidžios apimties, turtingos faktografijos ir įspūdingo tyrinėjimo rezultatas. Drąsiai galima sakyti, kad prieš skaitytojo akis – išsamus Lietuvos skandinaviškojo pasaulėvaizdžio ir Švedijos transformacijos jame vaizdinys. Čia regėti darni istorinė, politinė, visuomeninė, kultūrinė santykių ornamentika. Ji ne tik stebina surinktų ir susistemintų faktų gausa bei jų šaltiniais – nuosekliai ištirtais valstybiniais Švedijos ir personalijų archyvais, bet ir sklandžiai vieningu pateikimo būdu: laikantis diachroninės slinkties (pradedant skyriumi „Lietuvos ir Švedijos santykiai iki XX a. pradžios“ ir baigiant „Lietuvos ir Švedijos santykių atgimimas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę“), suveriama daugiasluoksnė sinchroninė reiškinių problematika (pvz., sk. „Nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimo de facto aplinkybės Švedijoje“; „Pastangos sustiprinti dvišalius ekonominius ir kultūrinius ryšius, gauti politinę paramą sprendžiant Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimą“; „Švedų ir lietuvių draugijos įsteigimas ir jos vaidmuo plėtojant bendradarbiavimą“, etc.). Pro akylą autoriaus žvilgsnį neprasprūsta nei valstybių santykių raidos istorija (sk. „Lietuvos diplomatinės atstovybės Stokholme uždarymas“), istorinių reiškinių raidos fone sprendžiami tautos likiminiai klausimai (sk. „Švedijos diplomatinė parama sprendžiant Vilniaus klausimą“), nei visuomeninės minties formavimosi eiga (sk. „Jurgio Savickio programos „Kultūros propaganda Skandinavuose“ įgyvendinimas“), nei konkrečios personalijos, kurių indėlis dvišaliuose valstybių santykiuose buvo išskirtinis (sk. „Lietuvos užsienio politikai“). Pastarųjų probleminių aspektų medžiaga pati savaime yra skirtingos prigimties: valstybės santykiai disponuoja sausoka, bet tikslia faktografija, tautos egzistencinės dilemos po faktų ledu slepia povandenines įtakų sroves, bręstanti visuomeninė mintis savęsp įtraukia ankstesnius tautos savivokos kontekstus, o politinės personalijos telkia begalinę spalvingoms asmenybėms būdingą charakterio bruožų mozaiką. Tad netenka stebėtis skaitytojui kylančiu klausimu: kaip iš istorinės užmaršties išgriebus skirtingos prigimties aspektus, juos perteikti patraukliu, nuoširdžiu autoriniu naratyvu? Taip, kad kad kiekviena šių plotmių atsivertų, prabiltų ir suintriguotų. Tai – bet kuriam globaliau užsimojusiam autoriui iškylantis sudėtingas uždavinys: suvaldyti faktografijos karuselę, kad ši suktųsi įgaudama smagų pagreitį. Antraip knygai gresia nuobodulio dulkės bibliotekos lentynoje...

Pasakojimo karuselė tikrai nesisuks, o juo labiau – neįgaus smagaus pagreičio, jeigu istorinio pasakojimo vėją kaustys sunki nuobodžių faktų grandinė. Knygos autorius Remigijus Motuzas tai neabejotinai yra suvokęs. Todėl aukščiau paminėtus Lietuvos-Švedijos diplomatinių santykių istorijos aspektus jis perteikia tarsi individualizuodamas, atsižvelgdamas į jų imanentinius savitumus. Štai analizuodamas 1923-ųjų pradžioje įvykusią Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos akciją ir paramos paieškas Švedijoje, R. Motuzas tarsi tikras detektyvas rekonstruoja ne tik įvykių raidą, bet ir galimas veiksmų „povandenines“ peripetijas – numanomą diskutuojančių pusių minties darbą:

I. Šeinius tikėjosi, jog apie demaršą į Švedijos URM niekas nesužinos, ir buvo nustebęs, kad A. Sjöbergas tai paviešino komisijoje. Archyvinė medžiaga rodo, kad demaršą į ministeriją I. Šeinius buvo pasirinkęs kaip paprasčiausią išeitį. Jis buvo pasirengęs išsiųsti laišką tiesiogiai Švedijos užsienio reikalų ministrui Elieliui Löfgrenui ir paklausti, kas slypi už Sjöbergo nugaros. Tačiau Ministrų kabineto sekretorius įkalbėjęs I. Šeinių atsisakyti tokios idėjos, perspėdamas, kad tai gali turėti „katastrofiškas pasekmes“.

Skandalo Tautų Sąjungoje pavyko išvengti, tik diplomatui V. Sidzikauskui, Lietuvos delegacijos vadovui šioje komisijoje, įtikinus A. Sjöbergą, kad I. Šeinius neturėjo jokių Vyriausybės nurodymų ir veikė tik savo iniciatyva. Esą įvyko „mažas nesusipratimas“. Tačiau archyvų duomenys rodo (p. 207).

Skaitytojas taip panyrą į įvykių ir jų interpretacijos kaitą, kad nė nepastebi stilistinių „slenksčių“ tarp autorinės ir menamosios politinių veikėjų kalbos. Tekste leidžiamasi į (galimus, tačiau fikcinius) vidinius istorinių veikėjų apmąstymus (Šeinius tikėjosi; buvo nustebęs; buvo pasirengęs išsiųsti, etc.), į pasakojimą atsargiai įterpiant objetyvizuojančią autorinę repliką (Archyvinė medžiaga rodo; tačiau archyvų dokumentai rodo... ). Istorinis faktas ir literatūrinė išmonės logika daugeliu atvejų R. Motuzo knygoje patikimai sukimba, vienas kito nevaržo, tarpusavyje nerungtyniauja. Toks fakto ir intuicijos dialogas yra pats tikriausias istorinės knygos sėkmės garantas, neabejotinai subursiantis smalsių skaitytojų gausą. Beje, istorinį tyrimą iliustruojanti unikali archyvų medžiaga – nuotraukos, faksimilės – dosniai prisideda prie šios knygos išliekamosios vertės. Skaitytojų smalsumą išties patenkins šiuokart paviešinta „paprastam“ istorijos mėgėjui nepasiekiama Švedijos slaptųjų archyvų nuosavybė.

Remigijaus Motuzo knygoje „Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje“ istorinių įvykių diachronija juda pirmyn per tankius įvykių bruzgynus. Ypač išsamiame, faktų turtingame skyriuje „Lietuvos ir Švedijos santykiai iki XX a. pradžios“ tarsi siekiama „užregistruoti“ visus, net ir smulkiausius besimezgančių valstybinių (o dažnai – tik asmeniškų, gana sporadiškų) santykių faktelius. Talkininkais pasikviečiami ir laike atitolę istoriografai, ir šiuolaikiniai mokslininkai, kultūrininkai, poetai; įtraukiami įvairūs bibliografiniai šaltiniai, istorijos, kultūros, literatūrologijos tyrinėjimai. Išties stebina sukauptas informacijos bagažas. Matyt, tiesa, kad tik informacijos visovė yra patikimas pamatas atkurti istorinio statinio kontūrą. Antra vertus, tokioje informacijos gausoje sunku išvengti vieno kito netikslumo – juk visko pats netyrinėsi... Bet tas, kuris į vieną ar kitą šių gausių tyrinėjimų skverną yra įsikibęs, nepraleis pro akis netikslaus kad ir mažmožio. Štai aptariamoje knygoje teigiama:

1900 m. Stokholme švedų kalba išleista nežinomo suomių autoriaus knygelė „Rusifikacija Lietuvoje“. Joje pasakojama, kad XIX a. buvęs laikotarpis kovų tarp rusų ir lenkų viešpatavimo Lietuvoje. 1863 – 1964 m., sukilimo metais, jau esą buvo galima įžvelgti pirmuosius lietuvių tautinio pabudimo ženklus. Knygelėje lietuviai buvo pristatyti švedams kaip viena iš Rusijos imperijos priespaudoje esančių tautų (p. 50).

Iš teksto, įvedančio aukščiau pateiktą citatą, lyg ir aiškėja, kad remtasi istoriko S. Pivoro, tyrinėjančio Skandinavijos šalių politiką ir ryšius su Lietuva, ištartimi. Tuomet tolesnis pastebėjimas adresuojamas ne tiek knygos „Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje“ autoriui, kiek jam. Klaidingą faktą apie „nežinomą suomių autorių“ tikrai paneigtų profesorius Stasys Skrodenis, ilgametis Lietuvos – Suomijos ryšių tyrinėtojas. Štai monografijoje „Suomija ir Lietuva“ atskleidžiama:

M. Talvio 1895 – 1900 m. skaitė daug paskaitų apie suomių nacionalinio išsivadavimo judėjimą: tarp jų buvo nemažai apie Lietuvą Ji parašė ir 16 puslapių brošiūrą „Iš Nemuno krašto“ (Niemenvirran varsilta), kurią 1899 m. Helsinkyje 100 tūkst. egzempliorių tiražu išspausdino laikraščio „Päivälehti“ spaustuvėje. minėtos brošiūros pagrindu Mail Talvio, nenurodydama savo pavardės, 1900 m. Švedijoje švedų kalba išleido nedidelę knygelę „Rusifikacija Lietuvoje“ (Rusifikation i Litauen), kurioje atviriau atskleista caro valdžios nežmoniška politika lietuvių tautos atžvilgiu [6].

Galėtume sakyti, kad toks mažmožis, matyt, vienintelis didžiulės apimties (670 puslapių!) R. Motuzo knygoje. Tačiau apgailestauti tenka gal net dėl svarbesnės aplinkybės: išties solidžioje, svarbių vietovardžių ir personalijų gausioje knygoje „Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje“ nėra asmenvardžių rodyklės. Abejonių nekyla, kad atsiras tyrėjų, kuriems prireiks ne tik išsamaus, vientiso pasakojimo apie Lietuvos diplomatijos patirtį, bet ir tipologinio žvilgsnio į vieno ar kito istorinio asmens indėlį šioje diplomatinio atstovavimo istorijoje. Nežinia, kam toks priekaištas adresuotinas – knygos autoriui ar leidyklai „Versus aureus“...

Remigijiaus Motuzo knyga „Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje“ siekė keleriopų uždavinių. Autoriui buvo įdomu pažvelgti į Lietuvos ir Švedijos santykius ne tik lietuvių, bet ir švedų istorikų, diplomatų akimis, atskleisti Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių likimus ir stebėti susikuriančių lietuviškų draugijų Švedijoje veiklą, išsiaiškinti, „kokios įtakos turėjo bendrieji Lietuvos užsienio politikos tikslai ir uždaviniai skandinaviškajai diplomatijos krypčiai formuotis“ (p. 15), kaip, paprasčiausia, atrodė diplomatinių atstovų paskyrimo procedūra, kaip būdavo sprendžiami reprezentacijos, ambasados personalo, būsto, inventoriaus klausimai. Į tyrėjo akiratį pateko ne tik tai, kas rūpi intelektualiam mokslininkui, bet ir kas smalsiam skaitytojui, besidominčiam Lietuvos istorija... Neretai šie du žvalgos vektoriai, mokslinis ir šviečiamasis, R. Motuzo knygoje tampa tiesiog neatskiriami. Štai kad ir tuomet, kai su detektyvine intriga svarstoma, kodėl Lietuva, laikydama Švediją svarbia partnere, net tris kartus buvo uždariusi diplomatinę atstovybę Stokholme?.. Gerėdamiesi turėtume pastebėti, kad knyga apie Lietuvos ir Švedijos diplomatiją, neprarasdama sąmoningos objektyvios laikysenos, sykiu nebijo kelti ir „nepatogių“ klausimų ar faktų (pvz., Lietuvos atstovybių uždarymas, Lietuvos aukso atidavimas, Baltijos pabėgėlių grąžinimas sovietams, etc.). Nebijo, nes jų nepatogumą su kaupu stengiasi išpirkti naujoji, šiuolaikinė Švedijos nuostata Lietuvos Respublikos atžvilgiu.

Prie nejaukiai keistų klausimų, matyt, tektų priskirti ir laikotarpio tyrimą, kada oficialaus Lietuvos diplomatinio atstovavimo Švedijoje nebuvo, 1940–1990 metais. Knygos autorius nenubraukia „sovietinio palikimo“, nors šio pavadinti diplomatiniu ir negalėtume. Istorijos tąsą Lietuvos diplomatas suvokia kaip vidujai nepertraukiamą, permanentinį procesą, kurio nepajėgios sunaikinti net brutaliausios istorinės pervartos. R. Motuzas nuoširdžiai prisipažįsta: „buvo šiek tiek netikėta sužinoti, jog į Lietuvos ir Švedijos bendradarbiavimą tiek Pirmosios Respublikos laikotarpiu, tiek po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo įsitraukę daugybė institucijų, organizacijų, politinių veikėjų, diplomatų, garbės konsulų, žurnalistų, kultūros, švietimo ir mokslo darbuotojų bei pavienių asmenų“ (p. 15).

Remigijaus Motuzo, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Švedijos Karalystėje 2006 – 2011 metais, knyga „Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje“ – ne tik svarus istorijos tyrimo rezultatas, bet ir sektinas pavyzdys Lietuvos diplomatijos praktikoje. Lietuvos valstybinė ir istorinė savivoka tikrai praturtėtų, jeigu diplomatų kadenciją vainikuotų sukaupta Lietuvos diplomatijos atitinkamoje šalyje patirtis.

Komentarai

1. Plačiau apie tai žr. FREDEN, Lars Peter. Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais. Vilnius: Versus aureus, 2010. 376.

2. Pvz., CALGREN, Wilhelm. Sverige och Balticum fran mellankrigstid till efterkrigsar: en oversikt. Stckholm: Publica, 1993; NERMAN, Birger. Baltiska Kommiteen 1943–2008: en minnesskrift. Ur Birger Nermans otryckta memoarer. Baltiska kommittén, 2008, 79 s.; AHLENDER, Dag Sebastian. Spelet om Baltikum. Stckholm: Norstedt, 1992, etc.

3. Pvz., GRIGARAVIČIŪTĖ, Sandra. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. Vilnius: Saulabrolis, 2002. 291 p.; GRIGARAVIČIŪTĖ, Sandra. Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais. Vilnius: VPU leidykla, 2007. 254 p.; GAIŽIŪNAS, Silvestras. Skandinavų literatūros ir baltiškieji kontekstai. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2008. 204 p.; KUBILIUS, Vytautas. Skandinaviškos pamokos. Iš: Lietuvių literatūra ir pasaulinis literatūros procesas. Vilnius: Vaga, 1983. 468 p.; RADZEVIČIENĖ, Sigutė. Neatrastasis Ignas Šeinius. Gyvenimas ir kūryba Švedijoje. Vilnius: VPU leidykla, 2011. 295 p.; Sauliaus Pivoro, Arturo Mickevičiaus mokslinės publikacijos, etc.

4. TUMAS VAIŽGANTAS, Juozas. Aplink Baltiją: kas jau yra pajūryje ir kas dar norėtų ten būti. Vilnius: Švyturys, 1919. 95 p.; TUMAS VAIŽGANTAS, Juozas. Mūsų santykiai su švedais. 1919; PAKŠTAS, Kazys. Baltijos Respublikų politinė geografija. Kaunas, 1929; PAKŠTAS, Kazys. Baltijos jūra. Klaipėda, 1934. 83 p.; Jono Šliūpo, Mato Šalčiaus, Jurgio Savickio, Igno Šeiniaus, etc. straipsniai.

5. Iš Igno Šeiniaus laiško Jurgiui Savickiui. Iš: Diverse 1916–1940. Stockholm: Riksarkivet, vol. 24.

6. SKRODENIS, Stasys. Suomija ir Lietuva. Istorinių ir kultūrinių ryšių vagos. Vilnius: Margi raštai, 2009, p. 170–171.