„Istorija“. Mokslo darbai. 83 tomas
Robertas ŠIMKUS, Aurelijus GIEDA. Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetas sovietmečiu: socialinės šizofrenijos atvejis
Spausdinti

KERUSS, Jānis; LIPŠA, Ineta; RUNCE, Inese; ZELLIS, Kaspars. Latvijas Universitātes Vēstures un filosofijas fakultātes vēsture padomju laikā: Personības, Struktūras, idejas (1944–1991). Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 2010. 352 p.

Ilgą laiką Vakaruose istoriografijos istorija, daugiausia dėmesio skirdama didžiųjų autorių daugiau ar mažiau „šventų veikalų“ metodologinėms prielaidoms, užrašytiems pasakojimas, politinėms potekstėms, sukūrė ir įtvirtino savo tyrinėjamų klausimų ratą [1]. Per pastaruosius du dešimtmečius, ypač padaugėjus mokslo, tarp jų ir istoriografijos, studijų skaičiui, istoriografijos istorija apėmė vis platesnę erdvę ir tapo istorijos mokslų istorija. Čia viena iš sudėtinių istorijos mokslo raidos analizės dalių taip pat tapo ir institucionalizacijos procesų istorija. Tai istorijos mokslui leido sustiprinti savo organizacinį ir diskursinį stabilumą [2].

Akivaizdu, kad šios šiuolaikinės istoriografijos istorijos mados susilaukia atgarsio ir Rytų Baltijoje. Lietuvoje turime istoriografijos istorijos darbų, skirtų ne tik istorijos amžiumi vadinamo XIX šimtmečio istoriografijos istorijai, bet ir svarbiausiems XX a. istoriografijos raidos etapams. Tačiau turime prisipažinti, kad mažiausiai žinome, kaip šios užmačios realizuojamos šiaurinių mūsų kaimynų istorijos mokslo tyrimų lauke.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros asistento Aurelijaus Giedos ir Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros doktoranto Roberto Šimkaus interviu su 2010 metų pavasarį Latvijos bibliotekose pasirodžiusios knygos „Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakulteto istorija sovietiniu laikotarpiu: personalijos, struktūros idėjos (1944–1991)“ [3] autoriais gali būti laikomas siekiu prisidėti prie šios spragos užpildymo, atstumo tarp lietuvių ir latvių istorikų mažinimo. Pokalbio forma pristatomas latvių istorikų atliktas tyrimas, bandant išryškinti esminius istorijos mokslo padėties sovietmečio Latvijoje aspektus. Pokalbis su knygos autoriais – doc. Jāniu Kerussu, dr. Ineta Lipša ir Kasparu Zelliu – įvyko 2010 metų spalio 28 dieną Latvijos universitete Istorijos ir filosofijos fakultete.

06_01

Kaip gimė Jūsų knygos idėja? Beje, knygos įvade užsimenama, kad dar 1977 metais buvo bandymų populiarinti fakulteto istoriją [4]?

Kasparas Zellis: 1977 metais fakultete buvo svarstyta idėja populiarinti fakulteto istoriją, tačiau sumanymas taip ir liko popieriuje. Kita vertus, jei ne dabartinis mūsų užsispyrimas bei skirtos lėšos, ši knyga taip pat galėjo nepasirodyti.

Ineta Lipša: Knygos idėja atsirado labai paprastai. Fakultete vykusiame buvusių ir dabartinių fakulteto istorikų susitikime prof. Pēteris Krupņikovas [5] pradėjo pasakoti įvairius faktus ir įvykius iš fakulteto gyvenimo. Man pačiai, kaip dešimt metų dirbusiai įvairiuose žurnaluose, tai pasirodė be galo įdomu. Ėmiau raginti kolegas rengti projektą ir pakalbinti visus buvusius dėstytojus, kol ta informacija „nenukeliavo po žeme“. Beje, šiandien iš dvidešimt apklaustų asmenų trys jau yra mirę.

Knygos esmę sudaro interviu su dvidešimčia buvusių ar esamų fakulteto darbuotojų. Kokie buvo personalijų atrankos kriterijai?

Ineta Lipša: Tiesą sakant, subjektyvūs. Atsirinkome tuos, kurie dar gyvi ir gali greitai iškeliauti Anapilin. Bent jau pradžioje galvojome apie visai kitokią knygą. Pirmiausia svarstėme apklausti istorikus, tačiau vėliau, kai jie pradėjo pasakoti apie įvykius, pasirodė, kad tai niekur nėra užfiksuota. Jie mini personas, apie kurias nėra nieko užrašyta. Taigi norint išleisti interviu, reikėjo pateikti visą kontekstą, juolab kad apie tai niekas nebuvo parašęs nieko panašaus. Tad mums teko atlikti viską patiems – peržiūrėti fakulteto istoriją ir pakomentuoti.

Pirmiausia parengėme interviu. Vėliau supratome, kad archyve yra mažiausiai duomenų iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečio, todėl teko įtraukti ir jaunuosius šiandienos profesorius, kurie anksčiau ar vėlyvuoju sovietmečiu baigė fakultetą.

Ar šiuo atveju knygos periodizaciją reikėtų laikyti formalia, ar pagal Jūsų atliktą tyrimą vis dėlto galima pamatyti kokių nors lūžių?

Ineta Lipša: Iš esmės galima, tačiau tie lūžiai atitinka mūsų knygos skyrius. Tai nebuvo daryta sąmoningai, tiesiog taip sutapo [6].

Kam skirta jūsų knyga: sovietmečiui, institucijos istorijai, o gal istoriografijai? Ką laikytumėte knygos adresatu?

Jānis Kerussas: Mūsų knyga nėra sietina su istoriografija. Tai fakulteto istorija, teisingiau – institucijos istorija.

Ineta Lipša: Ji skirta tos įstaigos istorijai sovietmečiu, institucijai kiekvienoje politinėje kartoje, kuri yra skirtinga ir skirtingai funkcionuoja. Čia specialiai panaudotas tik sovietmetis.

Kasparas Zellis: Paprastai tariant, knyga apie fakulteto istoriją. Ji parodo sovietmečio fakultetui daromą politinę ir kultūrinę įtaką. Kitais žodžiais tariant, knyga pateikia socialistinio realizmo supratimą sovietinėje Latvijoje, Komunistų partijos ideologinį diktatą ir kontrolę, jos įtaką socialiniam gyvenimui, mokslo institucinėms struktūroms ir panašiai.

Ineta Lipša: Aišku, knyga pirmiausia skirta istorikams, istorikų cechui. Galbūt ši idėja skirta tiems, kurie studijavo fakultete. Bet suprantame ir tai, kad yra kita medalio pusė. Kalbant apie istorijos mokslą tenka pripažinti, kad Istorijos ir filosofijos fakultetas turi mažiausiai nuopelnų. Čia reikėtų kalbėti apie Partijos istorijos institutą, kuris „gamino“ istoriją, Mokslų akademiją, kuri „gamino“ literatūrą. Fakultetas nieko nekūrė. Jis yra trečiame, žemiausiame, lygmenyje. Kol Partijos istorijos instituto ir Istorijos instituto indėlis nėra dar kol kas įvertintas, šis mūsų darbas gali būti vertinamas kaip atspirties taškas. Teoriškai buvo galima atlikti daugiau, bet tai – vieno projekto lėšos.

Žvelgiant iš šalies į Latvijos didžiųjų knygynų lentynas susidaro įspūdis, jog labiausiai analizuojamas sovietmetis. Gal šis laikotarpis yra skaudesnė atminties vieta negu, tarkime, tarpukaris? Kas lėmė šią kryptį?

Ineta Lipša: Keista, kad jums susidaro toks įspūdis. Pas mus apie sovietmetį nėra nė vieno tyrimo.

Kasparas Zellis: Negalima teigti, kad nė vieno. Aš įžvelgiu mūsų istorikų apgaulingą taktiką: okupacijos laikotarpis yra dėmesio centre, tiksliau – Latvijos okupacija.

Ineta Lipša: Manyčiau, tyrimų apie sovietmetį yra labai mažai. Ko šiandienos Latvijos istoriografijoje yra daug po 1990 metų? Tai būtų Latvijos istorikų komisijos raštai [7], tarpukaris ir Antrasis pasaulinis karas. Mažiausia dalis lieka visai kitai istorijai. Kita vertus, latvių žurnalistai, spauda šiandien priekaištauja istorikams, kad yra labai mažai tyrimų apie sovietmetį. Primityviai žiūrint, mūsų yra analizuojamas tik Antrasis pasaulinis karas.

Kasparas Zellis: Bet ar mes žiūrime primityviai? Taip nėra, juk yra kažkas parašyta apie sovietmetį. Kaip elementarų pavyzdį paimkime Latvijos istorikų komisijos raštų tomus nuo pirmojo iki dvidešimt penktojo. Sovietinis periodas tuose pirmuosiuose istorikų komisijos raštų tomuose baigiasi ties 1956 metais, o toliau – tyla. Teoriškai tai buvo tarsi nurodymas istorikams, kad iki čia baigiasi stalinizmas, kolektyvizacija, dešimt metų trukusi ginkluota latvių rezistencija, o toliau nebėra ką tyrinėti. Galima pastebėti, kad 1956–1990 metų laikotarpis faktiškai pradedamas tirti nuo tryliktojo tomo.

Galbūt konkrečiau galėtumėte įvardyti pokyčius sovietmečio tyrimuose?

Kasparas Zellis: Kalbant apie istorikų komisijos raštus, jie prasiplečia chronologiškai. Tematikos požiūriu pirmoje vietoje ir toliau lieka politinė istorija, antroje – visos sovietmečio „nesąmonės“: ekonominė istorija, kolektyvizacija ir industrializacija, emigracija, demografija. Pastaruoju metu daugiau pasirodo tyrimų, skirtų kultūriniam gyvenimui sovietmečiu, bet tai jau ne istorikų komisijos raštuose.

Jānis Kerussas: Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad istorikų komisijos įkūrimas ir uždaviniai ir yra ištirti totalitarinius režimus, jie apie tai ir rašo.

Koks santykis sovietmečiui skirtuose tyrimuose tarp politinės istorijos ir kultūros istorijos? Kaip tai dera jūsų knygoje?

Jānis Kerussas: Manyčiau, knyga šiuo atveju yra ne tik kultūros, bet ir idėjų istorija, mentaliteto, kasdienė istorija. Aišku, yra ir politikos.

Ineta Lipša: Sovietmečio tyrimuose vienareikšmiškai dominuoja politinė istorija. Vis dėlto mūsų knygos pagrindas yra interviu. Tai galėtume įvardyti kaip tam tikrą mikroistoriją platesniame kontekste.

Sakoma, kad istorijos mokslas sovietmečiu yra tam tikras ideologinis frontas. Čia vienus dalykus labai aiškiai galime pagrįsti archyviniais šaltiniais, bet interviu dažnai tai paneigia. Ar nebuvo taip, kad interviu prieštarautų archyviniams dokumentams?

Jānis Kerussas: Archyvinių dokumentų specifika jau yra tokia, kad viskas buvo politizuota. Nė vienas dokumentas, archyvas stalinizmo laikotarpiu nebuvo nepolitizuotas, kitaip ir negalėjo būti.

Ineta Lipša: Kalbant apie archyvinių šaltinių ir interviu duomenis, reikia pasakyti, kad nebuvo taip, jog jie „nesusikalbėtų“ ir konfliktuotų vienas su kitu. Problema kita. Interviu, skirtingai nei archyviniai dokumentai, parodė tą realią ideologinę motyvaciją. Pozityvu interviu buvo tai, kad daugiau sužinojome apie įvykius, kurie neminimi jokiuose archyviniuose dokumentuose. Tokiu būdu parodoma ir pati istoriko motyvacija, ką jis siekia pasakyti interviu.

Jānis Kerussas: Tarkime, istorikė Alma Zylė [8] interviu nieko nesakė apie tai, kad ją per savo disertacijos gynimą sudrausmino dėl ideologijos. Archyviniuose dokumentuose matome, kad jai priekaištaujama, ji kritikuojama disertacijos rengimo ir gynimo metu.

Ineta Lipša: Tačiau Alma Zylė savo interviu tai pateikė kaip faktus, bet ne kaip ideologiją. Jos atveju nebuvo taip, kad interviu ir archyvai prieštarautų vienas kitam.

Kasparas Zellis: Tyrinėjant sovietmečio dokumentus, ypač po stalinistinio laikotarpio, labai aiškiai galima pamatyti ideologiškąjį dokumentų aspektą. Dokumento įvade yra ideologinės klišės, toliau tai, kas reikalinga įstaigai, sudėta papunkčiui. Interviu ideologija yra atmetama. Apklausiamieji mano, kad ji tampa nereikalinga. Taip galima įžiūrėti, kiek pačiam kalbinamam asmeniui yra reikšmingi tie dokumentiniai faktai. Vieni atsimena tuos faktus, kurių nėra dokumente, bet kartu užmiršta tuos, kurie dokumentuoti. Todėl knyga gali susilaukti skaitytojų priekaištų, kad kai kurie faktai nėra pagrįsti archyviniais šaltiniais ir pan.

Bet ar negali atsitikti taip, kad apklausiamasis perkuria savo pasakojimą? Galbūt specialiai nenorėdamas kažko prisiminti, tarsi sukuria naują pasakojimą-mitą?

Ineta Lipša: Teoriškai gal ir gali, bet tam yra archyviniai dokumentai, kuriuose yra kokia nors struktūra ir tariamo mito sukūrimas tampa apribotas. Dar vienas aspektas – interviu atliktas su daugiau žmonių ir apklausiamasis tai žino. Interviu metu buvo sakoma, kad aš to neprisimenu ir panašiai, tačiau tokių nebuvo dauguma. Pavyzdžiui, daugiausia neatsiminė prof. Heinrihas Strodas [9].

Kas rašant knygą ir lyginant interviu su archyviniais dokumentais buvo atradimas jums patiems, kaip autoriams? Gal kažkas nustebino, šokiravo?

Ineta Lipša: Nežinau, ar tai būtų nustebimas ar šokiravimas. Įdomiausia, kaip kalbinami žmonės suvokia ir bando pateikti savo motyvaciją, teisintis, kodėl taip buvo, kodėl taip darė ir pan. Jų pasakojimas yra įdomus ir vizualus. Pasakodami apie tą laiką jie taip įtraukia, kad tarsi apsigyveni tame sovietmečio laike. Jie kalba labai emocionaliai, kad imi įsivaizduoti, ką reiškia būti toje vietoje ir tuo laiku.

Kasparas Zellis: Manęs niekas nenustebino ir iš principo negalėjo nustebinti. Nagrinėjau septintojo dešimtmečio pabaigą ir aštuntąjį dešimtmetį – stagnacijos periodą. Palyginus archyvinius dokumentus su interviu puikiai atsiskleidžia tai, ką vadiname homo sovieticus – socialine šizofrenija. Archyviniuose šaltiniuose pasirodo publikuojamasis komunizmas, dviguba moralė. Bet tai buvo grynai teoriškai. Tiesa, asmeniškai su sovietmečio medžiaga nedirbu.

Ineta Lipša: Nė vienas mūsų tiesiogiai nėra susijęs su sovietmečio tyrimais.

Kasparas Zellis: Homo sovieticus išrado lietuvių sociologai. Įdomiausia man buvo pamatyti ir realiai susidurti su homo sovieticus virtimo faktais, nes prieš tai buvau susidūręs tik teoriškai. Dažnai yra taip, kad šaltinyje nėra to, ką pasako apklausiamasis.

Jānis Keruss: Įdomu buvo stebėti, kiek stalinizmo laikotarpiu buvo laisvės ideologijų. Tarkime, prieš tai minėtos Almos Zylės disertacijoje diskutuojama apie komunistų partijos vaidmenį 1919 metais ir Latviją. Pats disertacijos gynimas nebuvo toks juodai baltas, kaip oficialiai teigiama. Kitas įdomus aspektas – kaip po karo į Rygą atsiųsti rusų dėstytojai bandė mokytis latviškai.

Ineta Lipša: Yra vienas dalykas, ką galima pamatyti ankstyvuoju ir vėlyvuoju sovietmečiu. 1944–1950 metais galima pastebėti, kad protokolai yra labai ilgi ir juose atsispindi reali diskusija. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose aprašyta tik tai, ką sprendė ir koks buvo priimtas sprendimas. Tai ir yra homo sovieticus fenomenas. Minėtosios diskusijos rodo, kad istorikai stalinistiniu laikotarpiu dar galvojo, tikėjosi, kad gali ką nors pakeisti, o vėlesniais metais – viskas formaliai.

Tiesa, dar sugrįžkime prie ideologijos klausimo. Prieš tai, taip pat ir knygos įvade buvo akcentuotas santykis tarp institucijos ir ideologijos. Ar neatrodė reikalinga apklausti ir tuos žmones iš LKP CK ar kitų politinės valdžios įstaigų, kurie tarsi sovietmečiu formavo oficialų istorijos diskursą?

Ineta Lipša: Be abejo, taip.

Kasparas Zellis: Suprantama, tą reikia daryti, jeigu domina istoriografija, paties istorijos mokslo formavimo principai. Pats mūsų tiriamasis fakultetas, kaip istoriografijos kūrėjas, pradeda funkcionuoti tik nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos.

O kaip buvo nuo 1945 metų?

Kasparas Zellis: Mokslų akademija.

Ineta Lipša: Kaip pastebėjote, mūsų knygoje pateikiama fakulteto istorija nuo 1944 metų, o dar buvo ir 1940-ieji. Fakulteto dėstytojai pradėjo tyrinėti tik nuo minėtojo laikotarpio. Iki tol jie buvo užsiėmę ideologiškumo ugdymu, mokytojų ruošimu. Galima sakyti, kad kažką rašė, tik nieko rimta.

Pereinant prie istorikų temos norėtųsi paklausti, kokia ta istoriko kasdienybė sovietmečiu? Tinkamas, netinkamas elgesys, ar yra kokių nors principų, kurių turi laikytis istorikas, kad galėtų daryti karjerą, nebūtų baudžiamas ir panašiai?

Kasparas Zellis: Vertinčiau tai daugiau ne kaip kasdienybę, bet kaip atskirų žmonių skirtingas biografijas. Jeigu esi geras istorikas, privalai turėti švarią biografiją. Antras momentas, reikėjo turėti užnugarį – LKP CK, Partijos istorijos institute, aišku, ir tarp pažįstamų.

Ineta Lipša: Kelti į aukštumas Marksą, Engelsą ir Leniną. Turėti partijos nario kortelę. Tai būdingiau šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose.

Jānis Kerussas: Bet čia dar reikia žiūrėti, kokie buvo žmonės. Vieni – karjeristai, kiti – idealistai. Karjeristai buvo priversti puoselėti ideologiją, bet buvo ir rimtų mokslininkų.

O kaip dėl pasilikusiųjų iš tarpukario, kurių biografija buvo nekokia? Ar jiems pasisekė sovietmečiu nuslėpti savo praeitį, daryti karjerą?

Ineta Lipša: Apskritai buvo tokių, pavyzdžiui, Ojāras Giedrė [10], 1969–1973 metais fakulteto dekanas, 1976–1982 metais SSRS istorijos katedros vedėjas.

Jānis Kerussas: Buvo ir daugiau – Marģeris Stepermanis [11], Kārlio Ulmanio šlovintojas, kuris po karo tapo katedros vedėju.

Kasparas Zellis: Esu tyręs ir sovietinės, ir vokiečių okupacijos laikotarpį. Galiu pastebėti, kad jeigu bendradarbiauji, palaikai kontaktus ir panašiai, oho kokią karjerą galėjai padaryti.

Palyginti su Lietuva, skamba gana intriguojamai, juo labiau kad Lietuvos istoriografijos istorijos tyrimuose, skirtuose sovietmečiui, tvirtinama, kad iš buržuazinės Lietuvos į sovietmetį atėjo keturi istorikai. Bet jie naujoje sistemoje niekaip negalėjo rasti vietos. Buvo persekiojami, baudžiami kaip akademiniai marginalai. Išeitų, kad buržuazinės Latvijos istorikams pasisekė labiau?

Jānis Kerussas: Pas mus taip pat pasiliko tik keturi. Bet, galima sakyti, visi prisitaikė.

Ineta Lipša: Visi prisitaikė. Tokios problemos nebuvo.

Jānis Kerussas: Pasilikusieji prisitaikė prie naujų sąlygų. Tik 1951 metais iš fakulteto buvo atleistas buvęs Senovės laikų istorijos katedros vedėjas ir dėstytojas Gustavas Lukstiņis [12], 1952-aisiais – prof. Andrejus Levitānis [13]. G. Lukstiņio biografija nebuvo švari: Ulmaņio laikais priklausė Aizsargų organizacijai, nacių okupacijos metais buvo docentas. Jis nesugebėjo atrasti vietos toje ideologijoje. Tačiau vėliau, po stalinizmo epochos, jie grįžo į fakultetą.

Ineta Lipša: Manyčiau, kad G. Lukstiņis veikiau nesuprato ideologijos esmės, nemokėjo tinkamai panaudoti Markso ir Engelso.

Kasparas Zellis: Buvo dar vienas iš Maskvos inicijuotas „valymas“ septintojo dešimtmečio pradžioje, peržiūrimos mokslo darbuotojų biografijos. Tiesa, šis „valymas“ istorikų nepalietė – tik atskirus dėstytojus. Pavyzdžiui, susidorota su lietuvių kilmės universiteto prorektoriumi Stanislavu Graužiniu [14]. Jis buvo nuslėpęs tėvo tarnybą vokiečių policijoje. Šio „valymo“ esmė ta, kad tik ideologiškai švarus žmogus gali ideologiškai ugdyti jaunąją kartą. Chemijos fakultete buvo atleisti du katedrų vedėjai, buvo atleista ir iš kitų katedrų.

Ineta Lipša: Viskas prasidėjo nuo Prahos pavasario.

Jānis Kerussas: Galima sakyti, kad tai buvo stagnacijos pradžia.

Kasparas Zellis: Tenka pastebėti, kad ne tokiems įtakingiems žmonėms tai baigėsi lengviau, nes jie viešai atgailavo už savo „nuodėmes“.

Ineta Lipša: Pavyzdžiui, dar penktojo dešimtmečio pabaigoje tarpukario istorikai Robertas Malvessas [15] ir Teodoras Zeidas [16] surengė viešą paskaitą, kurioje kritikavo buržuazinės Latvijos istoriografiją, istorikus, buržuazinį nacionalizmą. Tai buvo vertinama kaip pirmas žingsnis išsilaisvinant nuo latvių tautos istorijos buržuazinių falsifikatų.

Bet čia yra dar vienas įdomus faktas dėl kylančios įtampos tarp pačios senosios kartos istorikų. R. Malvesso atsiminimuose, saugomuose Latvijos nacionalinėje bibliotekoje, teigiama, kad sovietmečiu jam įsidarbinti sąmoningai trukdė buvęs tarpukario Latvijos Istorijos instituto mokslinis sekretorius Marģeris Stepermanis?

Ineta Lipša: Turint galvoje prieš tai minėtą faktą, galima sakyti, kad R. Malvessui paprasčiausiai nebuvo darbo vietos.

Kasparas Zellis: Manau, kad to nereikėtų labai sureikšminti. Kaip ir kiekviename kolektyve ar visuomenės grupėje, juk ir dabar pasitaiko žmonių, kurie nesutaria.

Lietuvos istoriografijoje keltas klausimas, kiek istorikų konfliktuose yra ideologijos ir kiek metodologijos. Kaip šiuo požiūriu būtų sovietinės Latvijos atveju?

Kasparas Zellis: Fakultete sovietmečiu buvo įtampa tarp prof. Maksimo Duhanovo [17] ir prof. P. Krup-nikovo, bet ji nebuvo ideologinė. Metodologinis konfliktas galėjo plėtotis tik knygose.

Ineta Lipša: Man atrodo, kad tie konfliktai yra asmeniniai, bet interpretuojami ir pristatomi kaip ideologiniai.

Jānis Kerussas: Aišku, jie buvo pateikti kaip ideologiniai. Prof. P. Krupnikovas buvo komunikabili asmenybė, daug bendraujanti, turinti kontaktų užsienyje. O prof. M. Duhanovas labiau užsisklendęs. Jis priekaištavo P. Krupnikovui dėl per mažai propaguojamos ideologijos, jos ugdymo ir t. t.

O kaip klostėsi santykiai tarp likusių čia, Rygoje, ir atsiųstų istorikų, vadinamųjų imigrantų iš Maskvos? Kaip tas santykis keičiasi vėliau?

Jānis Kerussas: Iškart po karo atvyko daug dėstytojų iš Maskvos. Iš devyniolikos dėstytojų tik keturi buvo vietiniai – pasilikusieji, o atvykusieji buvo baigę marksizmo ir leninizmo mokyklas. Iki 1950 metų situacija buvo panaši. Taip pat buvo ir su studentais: rusų studentų skaičius buvo didesnis. Nuo 1950-ųjų rusų studentų skaičius ima mažėti. Galima sakyti, kad santykiai tarp jų buvo riboti.

Ineta Lipša: Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pradeda dirbti daugiau vietinis personalas, baigęs studijas Rygoje. Apie 1954–1955 metus visi katedrų vedėjai buvo vietiniai. Išimtis būtų prof. Jānis Zutis [18], bet jis sugebėjo gerai integruotis. Dar viena išimtis būtų ta, kad iki pat 1964 metų dekanais buvo tik iš Maskvos atsiųstieji asmenys, tiksliau – iš Marksizmo-Leninizmo katedros. Jie nebuvo istorikai. To laikotarpio fakultetą būtų galima vadinti ideologine įstaiga, ruošiančia ideologinius darbininkus. Nuo 1964 metų dekanu tampa pirmasis vietinis latvis prof. Albertas Varslavānis [19], kuris mokslinį laipsnį įgijo fakultete jau sovietmečiu.

Lietuvoje sovietmečiu kontrolės mechanizmų naudojimas pasiekė kraštutinumus. Kaip pasireiškė kontrolės mechanizmai Latvijoje?

Kasparas Zellis: Paties istoriko kontrolės mechanizmas yra gerai matomas. Pirmoje vietoje yra savicenzūra. Baigdamas aukštąjį mokslą istorikas turi pats žinoti, ką gali ir ko ne. Antras aspektas: jeigu nori publikuoti, tave tikrina katedra, ar viskas teisingai suformuluota, ar galima spausdinti, ar ne. Septintajame dešimtmetyje dar buvo atrandama mažų ideologinių klaidų, tad žmogui būdavo pasakoma, kad tai reikia pakeisti. Galiausiai redakcija, tyrimo rezultato peržiūra ir publikavimas.

Ineta Lipša: Paskaitos. Kalbant apie dėstytojų darbą, reikia pasakyti, kad vieni pas kitus lankydavosi paskaitose, klausydavosi, rašydavo atsiliepimus ir informuodavo katedrą. Katedra lemdavo paskaitų turinį, pateikdavo išvadas, kas tinkama ir kas ne. Vis dėlto reikėjo atitikti marksizmo ir leninizmo idėjas.

Kasparas Zellis: Visi žinojo, kad yra tikrinami. Juk ir dabar vaikštoma į paskaitas, rašomi atsiliepimai, o tai yra savotiškas žingsnis profesionalumo link. Tuo laiku, jeigu surasdavo ideologinių klaidų, jos likdavo katedros ribose.

Tai mokslinis ar ideologinis tas patikrinimas, juolab kad knygoje yra akcentuojamas tam tikras šnipinėjimo fenomenas?

Kasparas Zellis: Aišku, kad tikrino ideologiškai. Kalbant apie sovietmetį, reikia pastebėti, kad tarp studentų buvo skundikų. Tų, kurie daug klausinėjo, rūpestingai užsirašinėjo ir panašiai, dėstytojams reikėjo saugotis.

Ineta Lipša: Interviu dalyviai sakė, kad jie labiau bijojo studentų iš savo auditorijos negu kolegų.

Lietuvos istoriografijoje teigiama, kad profesionalūs, gerai dirbantys istorikai ieškojo kažkokios užuovėjos nuo ideologijos ir dažniausiai pasislėpdavo viduramžių LDK arba agrarinėje XIX amžiaus Lietuvos istorijoje. Ar ką nors panašaus galėtume pastebėti Latvijoje?

Jānis Kerussas: Pas mus buvo panašiai.

Ineta Lipša: Kalbant apie fakultetą, galima sakyti, kad iš pradžių nagrinėjama modernioji socialinė istorija. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios atsirado galimybė tai pakeisti, pasukti į XIX amžiaus agrarinę istoriją – ir visi istorikai iš karto tai padarė. Partijos istorijos institute, be abejo, buvo kitaip, bet turint omenyje fakultetą, taip ir atsitiko.

Kokios temos ir istorikai sovietmečiu vertinami geriausiai?

Ineta Lipša: Iš visuotinės istorijos – Aleksandros Rolovos [20] „Italijos renesansas“, Jānio Zučio „Baltijos klausimas XVIII amžiuje“ [21] ir t. t.

Kasparas Zellis: Nuo aštuntojo dešimtmečio atsiranda žmonių, kurie ėmėsi tyrinėti ne sovietmetį ar dar ankstesnius laikotarpius, bet tarpukario Latvijos istoriją – K. Ulmaņio laikus. Istorikai, tyrinėjantys tą laikotarpį, tarsi įvykdė ideologijos – propagandos – reikalavimą. Šiuo laikotarpiu vis labiau ėmė pasiekti informacija iš Vakarų: nelegaliai pasirodė knygos, Amerikos balsas, imta kalbėti apie gerus laikus prieš sovietų okupaciją. Žiūrint ideologiniu aspektu ir pradedant nuo propagandos, galima teigti, kad tie istorikai buvo panaudoti kurti koncepcijai, jog tarpukario Latvijos įkūrimas ir egzistavimas buvo buržuazijos sąmokslas. Mūsų fakultete atsirado mokykla, kurios šiandien niekas nenori pripažinti, – tarpukario diplomatijos istorijos tyrimai, turint vieną tikslą – parodyti, kad tarpukario Latvija buvo marionetė Antantės rankose. Istorikai tuo tikslu buvo išnaudoti [22].

Kaip latvių istorikas turėjo suvokti tuos Vakarų priešus. Kaip, pavyzdžiui, buvo sujungtas vokiečių priešų vaizdinys kažkada seniau ir dabar?

Kasparas Zellis: Vokiečių personažas iliustratyviai pateikiamas 1951 metais išėjusioje ne istoriko, o filologo Roberto Pelšės knygoje „Latvių ir rusų kultūros ryšiai“ [23]. Joje išplėtota koncepcija, kad nuo XIII amžiaus latvių gentys artimai draugavo su rusų gentimis. Įdomu tai, kad ir vokiečiai karo metais buvo sukūrę savo teoriją dėl latvių istorijos. Toji teorija buvo tarsi antipodas rusų faktoriui, kad rusai nuo XIII amžiaus iki pirmosios sovietinės okupacijos gelbėjo latvius nuo vokiečių. O R. Pelšės knyga parodo, kad viskas, kas gera, tik rusų nuopelnas.

Bet ar čia negrįžtama į XIX amžių prie pirmojo latvių istoriko Jānio Krodznieko nuomonės, kur pabrėžiama pozityvi rusų įtaka latviams?

Ineta Lipša: Pati koncepcija nelabai skiriasi ir tarpukariu, ir sovietmečiu. Kalbant apie vokiečių personažą galima sustoti ties 1905 metų revoliucija. 2005 metais, minint revoliucijos šimtmetį, latvių istorikas Imantas Lancmanis [24] iškėlė naują, priešingą, požiūrį į vokiečius. Jis teigia, kad „mes, latviai, blogai pasielgėme, ir visą laiką kalbėjome, kaip „išrūkėme“ vokiečius iš Latvijos per 1905 metų revoliuciją“. Dabar žvilgsnis į vokiečius yra švelnesnis.

Tai gal iš istorikų sovietmečiu prof. Jānis Zutis atnaujino tą prieš vokiečius nukreiptą diskusiją, turint galvoje ir jo premijuotą darbą?

Ineta Lipša: J. Zutis studijose prieš vokiečius nieko nauja, kas jau buvo teigiama tarpukariu, nepasakė – vokiečiai yra priešai. Sovietmečiu galbūt buvo tik pridėta, kad rusai geri, o K. Ulmaņio laikais rusai iš viso nebuvo minimi. Galima sakyti, kad šioje koncepcijoje niekas nepasikeitė. Dar ir dabar yra žmonių, kurie sakytų, kad vokiečiai 700 metų yra mūsų priešai.

Kokios būtų „kanoninės“ datos, kuriomis negali abejoti ir turi vadovautis istorikas sovietinėje Latvijoje?

Ineta Lipša: 1940 metų birželio 17 diena, 1905 metų revoliucija.

Kasparas Zellis: Veronika Kanālė 1950 ar 1951 metais gynė disertaciją apie socialistinę revoliuciją 1940 metais [25]. Bet praktiškai šitas visas tyrimas perėjo į Partijos istorijos instituto rankas. Sąmoningas darbas buvo parašytas Istorijos institute aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tai Ēriko Žagaro disertacija [26]. Nuo septintojo dešimtmečio ypač imama akcentuoti 1919-ųjų komunistų valdžia Latvijoje.

Jānis Kerussas: Neabejotinai 1905 metų revoliucija, archeologijoje nebuvo klaidų, taip pat XIX amžiaus agrarinė istorija bei 1917 metai.

Bet bandymų akcentuoti 1919 metus galima pastebėti jau stalinizmo laikotarpiu. Prisiminkime jau šiandien ir knygoje akcentuotą A. Zylės disertaciją apie 1919-ųjų komunistų valdžią Latvijoje?

Kasparas Zellis: Stalinizmo laikotarpiu 1919-ieji metai buvo slidi tema. Visi to laikotarpio revoliucijos rengėjai buvo prieš keletą metų sušaudyti.

Ineta Lipša: Tam tikru aspektu tai buvo traktuojama kaip savotiška sovietų valdžios nesėkmė, nes laimėjo Latvijos buržuazija.

Jānis Kerussas: A. Zylė disertacijoje rėmėsi šaltiniais, kurie aiškiai kalbėjo apie partijos klaidas. Nors Partijos istorijos institutas disertaciją ir kritikavo, tačiau leido apsiginti.

Lietuvoje sakoma, kad iš sovietmečiu pasirodžiusių disertacijų aštuoniasdešimt procentų yra ideologiškos, ne mokslas ir dvidešimt procentų – galbūt mokslas. Kaip yra sovietinėje Latvijoje?

Ineta Lipša: Mes to negalime spręsti, nes nesame susipažinę. Aišku, kad jos visos yra su marksizmo ir leninizmo „padažu“. Ar tai galima pavadinti mokslu?

Jānis Kerussas: Bet yra faktų, pavyzdžiui, Ēriko Žagaro disertacija apie 1940 metų socialistinę pertvarką ypač turtinga naujų duomenų.

Ineta Lipša: Žvelgiant į visas sovietmečio disertacijas faktų yra, bet jie interpretuojami marksizmo ir leninizmo stiliumi.

Jānis Kerussas: Tačiau kalbant apie Ēriko Žagaro darbą ir lyginant su kitais, jo pateiktų naujų faktų buvo daugiau.

Kasparas Zellis: Yra vienas dalykas, į ką reikia ypač atkreipti dėmesį, – šiems darbams negalime nubrėžti jokios konkrečios linijos. Nė vienas nėra daręs konkrečios analizės, kuri tai patikrintų. Bet taip pat yra darbų, kuriuose esama istorijos. Ir galbūt nesvarbu, kad tai marksizmo istorija sovietiniu laikotarpiu. Rasime nemažai darbų, kurie, manau, nėra tokie blogi. Jie iškelia daug aspektų, kurių dabar nepastebime ir kuriuos šiandien labiau naudoja sociologai.

Ineta Lipša: Aišku, galėtume svarstyti, kiek sovietmečio disertacijos, aišku, ne visos, o kuri nors jų dalis, yra daugiau analitinės negu mūsų dienų. Šiandieninės yra tapusios tik faktų aprašymu – naratyvu, o ne analize. Tiesa, dar ir po 1990 metų buvo priekaištaujama, kad sovietinė sistema perkelta į mūsų dienas. Aišku, kad buvo disertacijų, kurios nebuvo nostrifikuotos.

Kasparas Zellis: Disertacijose, kurios apgintos aštuntojo dešimtmečio TSKP katedroje, kur vyravo ideologija, būtų sunku rasti mokslo. Tarkime, pionierių vaidmuo užtikrinant sovietų valdžią penktojo dešimtmečio pabaigoje.

Kurią Latvijos istoriko knygą laikytumėte stalinistinės epochos laikotarpio paminklu? Ką rekomenduotumėte mums, lietuviams, turintiems keistų norų, t. y. norintiems išmokti rašyti Latvijos istoriją sovietmečiu?

Ineta Lipša: Galbūt trijų autorių ir Jānio Zučio redaguotą „Latvijos istoriją“ [27].

Kasparas Zellis. Tą laikotarpį puikiai simbolizuoja ir minėta R. Pelšės knyga.

Ineta Lipša: Beje, tai galėtų būti Partijos istorijos instituto direktoriaus Aleksandro Drizulio [28] „Latvijos istorija“ ir Anatolijaus Birono „Sovietinė Latvijos istoriografija“ [29].

Ties kuriuo laikotarpiu jau galime pamatyti atgimstančios Latvijos istoriografijos bruožų?

Kasparas Zellis: Tai būtų 1989–1990 metai. Perimamas istorijos modelis iš išeivijos istorijos.

Ineta Lipša: Be jokios abejonės, atsigręžiama ir į tarpukarį.

Kasparas Zellis: Sovietmečio tyrimai prasideda gerokai vėliau. Straipsniai apie sovietines represijas, trėmimus pasirodė tik paskutinio dešimtmečio antrojoje pusėje. Šiuo laikotarpiu, manau, daugiausia buvo tokių tyrimų. Aišku, nekalbu apie tokius ideologinius straipsnius, kuriuose kalbama, kiek mūsų ištrėmė ir pan.

Vis dėlto dažnai sakoma, kad pokaris, pokarinė istoriografija yra bendra, o tiriame atskirai. Kaip manote, ar galėtų atsirasti bendra Latvijos, Lietuvos ir Estijos iniciatyva? Kita vertus, stebint Vakarų Europą per pastarąjį dešimtmetį jaučiamas ir istorinių, ir istoriografinių tyrimų pagyvėjimas, dažnai turintis ir lyginamųjų pretenzijų?

Jānis Kerussas: Manau, kad galėtų būti lyginamasis tyrimas apie Latvijos, Lietuvos ir Estijos pokarį. Tai būtų labai naudinga.

Ineta Lipša: Toks projektas būtų itin įdomus, aišku, tam reikėtų finansavimo. Manau, tokiam projektui rastis nebūtų problemos.

Kasparas Zellis: Noriu pasakyti, kad tai ne vien tik finansavimo problema. Problemos esmė ta, kad paprasčiausiai nėra kontaktų tarp latvių, lietuvių ir estų istorikų.

Ineta Lipša: Bet gal darant tokį projektą tie kontaktai ir užsimegztų.

Žvelgiant į šiandienos Latvijos ir Lietuvos situaciją galima teigti, kad lyginamieji darbai, paminėkime ir istoriografijos tyrimus, labiau yra išimtis nei taisyklė. Gal Baltijos šalims ir Latvijai istoriografiniai tyrimai yra per didelė prabanga. O tai komplikuoja ir bendrų projektų galimybes?

Ineta Lipša: Kalbant apie Latviją, pirmiausia reikėtų pažymėti, kad pas mus nėra centralizuotos istorijos politikos. Tą puikiai parodo ir mūsų knyga, kuri nebuvo planuota ir yra labiau atsitiktinumo rezultatas.

Jānis Kerussas: Istoriografijos tyrimų galimybės priklauso nuo pakankamos materialinės bazės. Turiu omenyje atliktų tyrimų buvimą ir pan. Manau, pas mus vis dar gaji sovietmečio tyrinėjimų tradicijos įtaka. Sovietmečiu istoriografija patyrė tam tikrą progresą, bet kartu buvo ideologizuota, suprimityvinta. Todėl daugelis mūsų istorikų vis dar jaučia istoriografijos tyrimams tam tikrą antipatiją. Pats atsimenu, kai po 1990-ųjų, mano studijų metu, reikėjo skaityti istoriografinio tipo šaltinius apie senąją Romą, ką buvo parašę istorikai sovietmečiu. Tai buvo labai savotiškai perkonstruota ir nebuvo galimybės normaliai tyrinėti šitų dalykų. Taigi išlieka tam tikras požiūris į tą sovietmečio palikimą. Antra, dar nėra konceptualesnio metodologinio pasirengimo, nes istoriografija ilgokai nesiplėtojo.

Kasparas Zellis: Lyginamieji tyrimai yra populiarūs Europoje. Kalbant apie sovietmetį tenka pastebėti, kad jis yra labai platus. Manau, kad vis dėlto ir Latvijoje, ir Lietuvoje populiariausias tyrinėjimo laikotarpis yra stalinistinis – iki 1960 metų. Septintasis, aštuntasis dešimtmečiai nėra populiarūs. Kodėl? Mano versija paprasta. Tie žmonės, kurie politikavo anuomet, dar gyvi, šiandien aktyviai veikia politinėje, visuomeninėje erdvėje. Tą patį galima pasakyti ir apie istorikus, kurie šiandien vertinami kaip aukštuomenė – grietinėlė. Tai dar vienas momentas, dėl kurio šiems klausimams peržvelgti kol kas dar trūksta objektyvumo, nagrinėjami klausimai yra mažareikšmiai, be to, kažkam tai kelia tam tikrų nepatogumų.

O ar čia nėra tam tikro pavojaus. Ar nenutiks taip, kad mes ir toliau tirsime tikrąją istoriją, o mūsų istoriografiją ištirs vakariečiai? Ką iki šiol, pavyzdžiui, sėkmingai daro vokiečiai. Ar dėl to reikėtų nerimauti?

Jānis Kerussas: Nematau nieko pavojinga, kad kiti tiria mūsų istoriją. Įžvelgiu kitą problemą – tie, kiti, mūsų istoriją ar istoriografiją gali pateikti remdamiesi savo pažiūromis. Tad problema yra tik dėl objektyvumo.

Kasparas Zellis: Manau, kad čia nėra ko bijoti. Pateiksiu vieną pozityvų momentą. Latvija, Lietuva ir Estija yra mažos šalys ir istorikų yra labai mažai. Tad kam nors pasakyti ir aiškinti, kad tu esi parašęs „nesąmonę“, kaip retkarčiais atsitinka, negali. Nedera tai pasakyti tarp istorikų, nes tai komplikuotų santykius ir darbą su kitais istorikais. Todėl ir yra vokiečių istorikai, kurie gali tai pasakyti.

Vis dėlto problema ta, kad netyrinėjame Latvijos istoriografijos, nesvarbu, kokiu laikotarpiu. Bėda ta, kad nežiūrime globaliau į istoriografijos problemą.

Ineta Lipša: Galiu pridurti savo versiją, kodėl jūs, lietuviai, galbūt įžvelgiate tam tikrą nerimą. Viena vertus, esu už tai, kad koks nors vokietis parašytų Latvijos istorijos istoriografiją. Tai vertinu pozityviai, apie ką jau kalbėjo Kasparas. Kita vertus, reikia įvertinti tolesnę tokių tyrimų įtaką. Aišku, kad svetimomis kalbomis – vokiečių ar anglų – parašytu istoriografijos darbu bus naudojamasi. Tarkime, sovietologai, rašydami apie istoriografiją, nesvarbu – Latvijos ar Lietuvos, remsis tik pastarojo vokiečio atliktu tyrimu ir nesinaudos, tarkime, Jānio Kerusso darbu, kuris parašys tokia pat tema, tik latviškai.

Beje, kalbant apie mūsų atliktą tyrimą, noriu pasidžiaugti, kad šiemet žurnale „Forschungen zur baltischen Geschichte“ pasirodys du mūsų parengti straipsniai, skirti kadrų politikai fakultete 1944–1953 ir 1954–1964 metų laikotarpiais.

Leiskite padėkoti už įdomų pokalbį. Pokalbio pradžioje baiminomės, kad mūsų istoriografiniai klausimai pasirodys ne iki galo paruošti ir tiks pokalbiui apie trečioje vietoje pagal reikšmę sovietmečiu buvusią Latvijos istorijos mokslo instituciją. Laimei, šios dvejonės per pokalbį išnyko. Reikia manyti, kad šis pokalbis vis dėlto yra bent nedidelis žingsnelis, kaip sakyta, į tą globaliau suprastą istoriografijos problemą.

Komentarai

1. Pl. žr. MIDDEL, Matthias; LINGELBACH, Gabriele; HADLER, Frank. Institutionaliesierung historischer Forschung und Lehre. Einführende Bemerkungen und Fragen. In.: Historische Institute im internationalen Vergleich. Leipzig: Akad.Verl.-Anst. p. 913.

2. Žr. [1].

3. Žr. KERUSS, Jānis; LIPŠA, Ineta; RUNCE, Inese; ZELLIS, Kaspars. Latvijas Universitātes Vēstures un filosofijas fakultātes vēsture padomju laikā: Personības, Struktūras, idejas (1944–1991). Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 2010. 352 p.

4. Nuo 1944 metų spalio 16 dienos iki 1954 metų rugsėjo 1 dienos – Istorijos fakultetas; vėliau iki 1970 metų rugsėjo 1 dienos Istorijos ir filologijos fakultetas bei dabartiniu pavadinimu esantis Istorijos ir filosofijos fakultetas.

5. Pēteris Krupnikovas (19202009). 1946–1953 metais su pertraukomis studijavo istoriją Latvijos valstybiniame universitete. 1964–1968 metais – dėstytojas. Nuo 1968 metų – profesorius Naujų ir naujųjų laikų istorijos katedroje. Fakultete dirbo iki 1992 metų.

6. Pirma knygos dalis – interviu su fakulteto istorikais p. 9–86. Antroji knygos dalis skirta fakulteto istorijai, sudaro penki skyriai: I. Sovietizacija (1944–1956), p. 87–129, autorius Jānis Kerussas; II. Liberalizacijos atmosfera (1956–1969), p. 130–219, autorius Ineta Lipša; III. Stagnacijos laikotarpis (1969–1979), p. 220–279, autorius Kasparas Zellis; IV. Stagnacijos ir permainų laikotarpis (1980–1991), p. 280–316, autorius Inese Runce; V. Istorija „iš apačios“: neformalus gyvenimas, p. 317–344, autorius Kasparas Zellis.

7. Latvijos Istorikų komisija įkurta 1998 lapkričio 13 dieną tuomečio Latvijos prezidento Gunčio Ulmaņio iniciatyva. Komisijos pagrindinis uždavinys buvo ištirti nusikaltimus žmogiškumui dviejų okupacijų laikotarpiu 1940–1956 metais. Sudarytos penkios darbo grupės, kurios dirba nepriklausomai viena nuo kitos: nusikaltimai žmogiškumui Latvijos teritorijoje 1940–1941 metais (vadovė dr. Irēnė Šneiderė); holokaustas Latvijoje 1941–1944 metais (vadovas prof. Aivaras Stranga); nusikaltimai žmogiškumui Latvijos teritorijoje nacizmo laikotarpiu 1941–1944 metais (vadovas prof. Inesis Feldmanis); nusikaltimai žmogiškumui Latvijoje sovietinės okupacijos laikotarpiu 1944–1956 metais (vadovas prof. Heinrihas Strodas); Latvija Sovietų Sąjungos sudėtyje 1956–1990 metais (vadovė dr. Daina Bleierė). Pastaraisiais metais komisija didelį dėmesį skiria Latvijos vystymosi problemoms Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tolesnėje perspektyvoje istorikų komisijos uždavinys įnešti indėlį istorijos mokymui mokykloje, sudaryti bazę naujoms mokymo priemonėms parengti, skatinti visuomenės informavimą apie minėtojo laikotarpio įvykius, aiškinti Latvijos istoriją užsienyje. Pl. žr. <http://www.president.lv/pk/content/?cat_id=7> [žiūrėta 2011-01-25].

8. Alma Zylė (g. 1917). 1941 metais baigė Maskvos Valstybinio universiteto Istorijos fakultetą. 1947–1949 metais studijavo Latvijos valstybinio universiteto aspirantūroje. 1947–1979 metais fakulteto SSRS istorijos katedros dėstytoja.

9. Heinrihas Strodas (g. 1925) 1950 metais baigė Latvijos Valstybiniame universitete istoriją. 1954–1981 metais Istorijos instituto Feodalizmo istorijos skyriaus vyriausias mokslinis bendradarbis, Archeologijos ir etnografijos skyriaus vedėjas 1960–1970 metais, 1982–1988 metais Latvijos universiteto Istorijos fakulteto profesorius, 1989–1993 metais Latvijos istorijos katedros vedėjas.

10. Ojaras Niedrė (1929–2009). Latvijos Valstybinio universiteto dėstytojas 1957–1989 metais.

11. Marģeris Stepermanis (1898–1968). 1928 metais baigė Latvijos universitetą Filologijos ir filosofijos fakultetą, istorijos skyrių. 1931–1935 metais studijavo istoriją Paryžiuje École normale Supérieure. Nuo 1936-ųjų Latvijos universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto Naujųjų laikų istorijos docentas, Istorijos instituto mokslinis sekretorius. 1944–1947 metais Naujų laikų katedros vedėjas. 1946–1949 metais Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui. Istorijos pagalbinių mokslų skyriaus vedėjas 1949–1955 metais. 1955–1956 metais vyriausias mokslinis bendradarbis. Etnografijos skyriaus vedėjas 1956–1960 metais. Latvijos Valstybinio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės katedros vedėjas, profesorius 1960–1968 metais.

12. Gustavas Lukstiņis (1894–1987). 1914–1917 metais studijavo istoriją Petrapilio universitete, 1922–1927 metais Latvijos universitete Filologijos ir filosofijos fakultete Istorijos skyriuje. Moksliniam darbui rengėsi Getingene 1929 metais, 1930 metais Romoje. Nuo 1930-ųjų docentas Latvijos universitete Filologijos ir filosofijos fakultete. Nuo 1938 docentas Senovės istorijos katedroje. 1944–1947 metais Senovės istorijos katedros vedėjas. 1944–1951 ir 1957–1962 metais Latvijos Valstybinio universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, docentas.

13. Andrejus Samuilis Levitānas (1914–1996). 1946 metais baigė Latvijos Valstybiniame universitete istoriją. Istorijos fakulteto dėstytojas, profesorius SSRS istorijos katedroje 1948–1951 ir 1957–1996 metais. 1952–1956 metais kalėjo gulage.

14. Staņislavas Graužinis (g. 1924). 1950 metais baigė Latvijos Valstybinio universiteto Juridinį fakultetą, juristas. 1950–1953 metais studijavo aspirantūroje, apgynė disertaciją „JAV ir Vakarų Europos valstybių imperialistų agresija Latvijoje (1918–1920)“. Juridinio ir filosofijos fakulteto dekanas 1967–1970 metais.

15. Robertas Malvessas (1905–1982). 1926–1935 metais studijavo Latvijos universitete Filologijos ir filosofijos fakulteto Istorijos skyriuje. Nuo 1930 metų Viduramžių istorijos katedros asistentas, 1940–1941 metais lektorius.

16. Teodoras Zeidas (1912–1994). 1940 metais baigė Latvijos universiteto Filologijos ir filosofijos fakulteto Istorijos skyrių. 1946–1958 metais Istorijos instituto Materialinės kultūros (vėlesnio Archeologijos skyriaus) vedėjas, vyriausiasis mokslinis bendradarbis 1958–1962 metais. Nuo 1962-ųjų feodalizmo istorijos, 1992–1994 metais Viduramžių istorijos skyriaus vedėjas, profesorius.

17. Maksimas Duhanovas (1921–2001). 1948 metais baigė Maskvos Valstybinio universiteto Istorijos fakultetą. Latvijos Valstybinio universiteto prorektorius 1965–1969 metais. Nuo 1976 metų profesorius, Visuotinės istorijos katedros vedėjas 1973–1976 metais. Jo iniciatyva įkurtos Naujų ir Naujųjų laikų katedros vedėjas 1976–1983 metais. Istorijos fakultete dirbo iki 1996-ųjų. Nuo 1997 metų gyveno Rusijoje.

18. Jānis Zutis (1893–1962). 1924 metais baigė Maskvos Valstybinį universitetą. Nuo 1929 metų dirbo docentu Voronežo pedagoginiame institute, vėliau profesorius Maskvoje Černiševskio Valstybiniame filosofijos ir literatūros instititute, Maskvos pedagoginiame institute. 1940–1949 metais SSRS Mokslų akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis. Nuo 1945 metų Latvijos valstybinio universiteto Viduramžių, Visuotinės katedros vedėjas 1951–1961 metais. Nuo 1946 metų Latvijos TSRS Mokslų akademijos istorijos instituto Latvijos senovės ir vidurmažių istorijos sektoriaus vedėjas. 1950 metais SSRS Valstybinės premijos laureatas už daktaro disertaciją (rusų kalba 1946) „Baltijas jautājums XVIII gadsimtā“ Rīga: LVI, 1951. 481. (Baltijos klausimas XVIII amžiuje – [R. Š.]).

19. Albertas Varslavānis (1929–2010). 1958 metais baigė istoriją Latvijos valstybiniame universitete, 1963 metais aspirantūrą Leningrade. Nuo 1963 metų docentas, nuo 1976 metų profesorius Latvijos universitete Istorijos fakultete. 1964–1969 metais fakulteto dekanas. 1984–1989 ir 1989–1991 metais Naujų ir naujųjų laikų istorijos katedros vedėjas. Nuo 1994 metų profesorius emeritas. 1993–1999 metais Latvijos istorijos instituto Mokslinės tarybos narys.

20. ROLOVA, Aleksandra. Itālija XIII un XIV gadsimtā. in: Agrā renesanse [...]. Rīga: Zvaigzne, 1981. 301 p.

Aleksandra Rolova (1920). 1939 metais įstojo į Latvijos universitetą. 1945 metais baigė Leningrado valstybinį universitetą. Latvijos Valstybinio universiteto dėstytoja 1954–1991 metais. Visuotinės istorijos katedros vedėja 1968–1973 metais. Senovės ir viduramžių katedros vedėja, profesorė 1976–1991 metais. Nuo 1991 metų gyvena Vokietijoje.

21. Žr.: ЗУТИС, Янис. Остзейский вопрос в XVIII веке. Академия наук Латвийской ССР, Институт истории и истории материал. культуры. Рига: ВАПП, 1946. 648 л.; ZUTIS, Janis. Baltijas jautājums XVIII gadsimtā. Aut. papild. izd. Rīga: LVI, 1951. 481 p.

22. Žr.: ВАРСЛАВАН, Алберт. Английский капитал в буржуазной Латвии: 1920–1929 гг. Рига: Зинатне, 1972, 219 л.;. ВАРСЛАВАН, Алберт Политика английского империализма в отношении буржуазной Латвии: (1920–1923). Рига: Звайгзне, 1966. 180 л.; POČS, Kārlis. Sanitārā kordona valgos: Baltijas savienības jautājums buržuāziskās Latvijas ārpolitikā 1919–1925. g. Rīga: Zinātne, 1971. 263 p.

Kārlis Počas (1936). 1960 metais baigė istoriją Latvijos Valstybiniame universitete. Nuo 1966 metų istorijos mokslų daktaras, 1988 metais profesorius. 1965–2001 metais Naujų ir Naujųjų laikų katedros dėstytojas. 1973–1982 metais Istorijos fakulteto dekanas.

23. Žr. PELŠE, Roberts. Latviešu un krievu kultūras sakari. / red. E. Sokols. Rīga: LVI, 1951. 388 p.

Robertas Pelšė (1880–1955). 1905 metų revoliucijos Latvijoje dalyvis. 1920–1930 metais gyveno SSRS, 1945 metais grįžo į Latviją. 1948 metais filologijos mokslų daktaras. Mokslų akademijos Etnografijos ir folkloro, vėliau Folkloro instituto direktorius 1946–1955 metais.

24. Imantas Lancmanis (1941). Istorijos mokslų daktaras, meno istorikas, heraldikos ir architektūros paminklų restauravimo specialistas ir iniciatorius, dailininkas, daugelio knygų autorius, bendraautoris, Trijų žvaigždžių ordino kavalierius. Rundalės pilies muziejaus direktorius.

25. Veronika Kanālė (1923). 1944–1949 metais studijavo Latvijos Valstybiniame universitete istoriją. SSRS istorijos katedros docentė, vedėja 1955–1962 metais. Fakultete dirbo iki 1992 metų.

26. Ērikas Žagaras (1935). 1953–1958 metais Latvijos Valstybiniame universitete studijavo istoriją. Nuo 1982 metų lektorius SSRS istorijos katedroje, fakultete dirbo iki 2001 metų.

Žr. ŽAGARS, Ēriks. Sociālistiskie pārveidojumi Latvijā 1940–1941. LPSR ZA Vēstures institūts. Rīga: Zinātne, 1975. 251 p. (Socialistiniai pertvarkymai Latvijoje 1940–1941 – [R. Š.]).

27. Žr. Latvijas PSR vēsture. Latvijas PSR Zinātņu Akadēmija. Vēstures un materiālās kultūras institūts. Rīga: Latvijas PSR ZA izd-ba, 1953–1959. 3 sēj.

28. Aleksandras Drīzulis (1920–2006). 1942 metais baigė Maskvos Istorijos ir archyvų institutą. 1944–1946 metais mokėsi SSRS Mokslų akademijos Istorijos instituto aspirantūroje. 1946–1988 metais dirbo Latvijos TSRS Mokslų akademijos Istorijos institute moksliniu sekretoriumi, direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui, direktoriumi. Latvijos TSRS Mokslų akademijos narys korespondentas, nuo 1963-iųjų – akademikas sekretorius, viceprezidentas.

Latvijas PSR vēsture: no vissenākajiem laikiem līdz mūsu dienām: [2 sējumos]. Latvijas PSR Zinātņu akadēmija. Vēstures institūts. A. Drīzuļa red., Rīga., Zinātne, 1986.

29. Anatolijus Bīronas (1929–2006). Istorikas, Latvijos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto mokslinis sekretorius 1958–1963 metais, direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui 1963–1981 metais.

Žr. БИРОН, Анатолий; ДОРОШЕНКО, Василий. В. Советская историография Латвии. АН ЛССР. Ин-т истории. Рига: Зинатне, 1970. 498 л.