„Istorija“. Mokslo darbai. 83 tomas
Profesoriui Ignui Končiui – 125
Spausdinti

2011 m. liepos 30–31 d. Žemaičių dailės muziejuje Plungėje buvo surengta mokslinė konferencija profesoriaus Igno Končiaus (1886–1975) 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Po konferencijos lankytasi ir šio iškilaus žemaičio gimtinėje Purvaičių kaime (Žlibinų seniūnija), kur vaikaičio Gintaro pastangomis kuriasi gražus kultūros židinėlis „Končiala“, vyksta vaikų meninio ugdymo vasaros stovyklos. Koncertuojant vietos saviveiklininkams ir vilniškiui folkloro kolektyvui „Tyklė“ (vad. V. Brazaitienė), ten skambėjo žemaitiška kalba ir dainos.

Lietuvos kultūros ir mokslo baruose, visuomenės gyvenime profesorius Ignas Končius – išskirtinė asmenybė, palikusi gilius ir reikšmingus savo veiklos pėdsakus. Gimė ūkininko šeimoje, mokėsi Palangoje ir Liepojos gimnazijoje. 1913 m. baigęs Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, dirbo fizikos mokytoju Palangoje, o I pasaulinio karo metais – Estijoje, Viru ir Stavropolyje. 1921 m. grįžo į Lietuvą, dėstė Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, vėliau išaugusioje į Žemės ūkio akademiją. 1926 m. rudenį I. Končius buvo pakviestas į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakultetą vadovauti eksperimentinės fizikos katedrai.

Studijuodamas Sankt Peterburgo universitete, jaunuolis patyrė etnografo ir kalbininko Eduardo Volterio įtaką. Be to, tapo profesoriaus talkininku, lydėdavo jį ekspedicijose po Žemaitiją. Tada ir pats ėmėsi fotografuoti, užrašinėti ir lietuvių spaudoje skelbti tai, kas atrodė įdomu ir svarbu kaimo kultūroje. Gimęs kaime, augęs tradicinėje žemaičių sodyboje, buvo pastabus ir imlus. O prof. E. Volteris išmokė jį medžiagą rinkti profesionaliai, moksliniu lygmeniu. Pirma didelė fiziko publikacija apie lietuvių etnografiją – tai 11-os straipsnių serija, paskelbta 1911 m. „Lietuvos žiniose“. Joje rašoma apie žemės darbus, kaimo ir miestelio gyventojų buitį, kalendorines šventes. 1912 m. I. Končius dviračiu apkeliavo Plungės apylinkes, tyrinėjo sakralinės dailės paminklus (taip mokslo kalba įvardijama lietuviškos dvasios išraiška – tradicija meniškai padirbdintais kryžiais ar koplytėlėmis pažymėti svarbiausius gyvenimo įvykius). Tą darbą fizikas vasaros atostogų metu tęsė iki 1940 m. Taip tyrinėjimams buvo suteikta laiko dimensija. Štai 1932 m. jau lengvąja mašina apvažiavo jaunystės maršrutą ir su gailesčiu pažymėjo, kad terado 57 proc. buvusių kultūros vertybių. Iš viso jo apkeliauta 2424 km, suregistruotos 3234 liaudiškos skulptūros. Neįtikėtina – Žemaitijoje XX a. pradžioje I. Končius užfiksavo po 2–3 kryžius ir koplytėles kilometrui kelio... Tikras tautodailės muziejus po atviru dangumi!

11_01
1 il. Končiaus knygos „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ viršelis

Šis I. Končiaus laisvalaikio pomėgis išaugo iki labai svarbių etnologijos mokslo darbų. Profesorius pirmasis pritaikė statistikos metodus kryždirbystės tradicijai apibūdinti. Lietuviškoji kryždirbystė šiandien įrašyta į UNESCO pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą – čia tikrai svarus ir I. Končiaus įdirbis. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės ypač įvairūs forma, puošyba, juose daug skulptūrėlių. Paskatintas prof. P. Dovydaičio, savo kelionių duomenis I. Končius paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto žurnale ,,Soter“ (1931–1938 metais septyniuose numeriuose), vėliau ir žurnalo „Gimtasai kraštas“ 1943 m. knygoje. Be to, buvo išleistas 7 atspaudų sąsiuvinis. Kryžių ir koplytėlių su juose buvusiomis skulptūromis statistinės lentelės suskirstytos grafomis, kurių kiekvienoje aprašyti kelionių etapai nuo vieno miestelio iki kito, nurodant atstumą tarp jų, kelionės datas, paminklo atstumą nuo miestelio, kurioje kelio pusėje jis yra, rūšį (kryžius ar koplytėlė), tikslią lokalizaciją (sodyba, pakelės medis, ganykla, šventorius, turgaus aikštė), skulptūrų siužetus. Kartais parašyta, kas ir kada statydino ar sukūrė, statymo intencija, kaip papuoštas vidus, kokia tvorele aptvertas, kokių gėlių pasodinta, pateikiami įrašų tekstai, nuotraukų numeriai. Gale yra suvestinės lentelės, kuriose nurodoma, kokių ir kiek šventųjų personažų yra, koks jų nuošimtis. Po kiekvienos publikacijos yra dvi nuotraukų lentelės, kuriose po keletą kryžių ir koplytėlių. Taigi šis darbas – puikiausias žinių šaltinis analitiniams kryždirbystės tyrinėjimams. Toks I. Končiaus panaudotas duomenų rinkimo ir skelbimo būdas – unikalus atvejis mūsų etnologijos istoriografijoje. Galima teigti, kad fizikas yra apskritai etnologinių studijų pradininkas Lietuvoje.

11_02
2 il. Končiaus parengtos instrukcijos etnografinei medžiagai rinkti

Ne menkesni profesoriaus nuopelnai ir organizuojant patriotinį kraštotyros sąjūdį. Jau 1923 m. Švietimo ministerijos leistame žurnale „Švietimo darbas“ jis paskelbė „Programą etnografijos medžiagai rinkti“. Pastabose parašyta: ,,Šią programą sustačiau Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivių kuopelei „Gimtajam kraštui tirti“ (mat autorius tuo metu dirbo šioje mokykloje). 1925 m. tame pačiame žurnale I. Končius paskelbė „Programą medžiagai apie trobesius rinkti“. 1931 m. Senovės kultūros paminklų apsaugos valdyba išleido jo parengtą ,,Instrukciją etnografinei medžiagai rinkti“, o 1933 m. Žemės reformos valdyba – „Instrukciją skirstomų viensėdijomis kaimų etnografiniams paminklams surašyti“. Vien iš pavadinimų aišku, kokia tai buvo didelė parama etnografijos mokslui.

Pirmajame „Gimtojo krašto“ numeryje po Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininko P. Bugailiškio įvadinio straipsnio „Mūsų tikslai“ buvo paskelbti du I. Končiaus programiniai straipsniai: „Gimtojo krašto pažinimas“ ir „Kraštui pažinti šios dienos metmenys“. Šie etninės kultūros tyrinėjimų perspektyvas nusakantys straipsniai pakreipė etnografine linkme leidinį, ėjusį 1934–1943 m. Tai buvo padiktuota laikmečio, bet suvokta įžvalgaus analitinio proto. Kaime dar buvo apstu tradicinės kultūros apraiškų, tačiau visa tai sparčiai nyko po žemės reformos skirstantis į vienkiemius – reikėjo paskubėti įamžinti gyvąją senovę. Antra vertus, mūsų tuometinė inteligentija buvo kilusi iš kaimo, tad liaudies gyvenimas jai buvo suprantamas, o etnografinius ar lokalinės istorijos dalykus fiksuoti buvo pajėgus kiekvienas kiek prasilavinęs asmuo. Bereikėjo kelrodžio... Ypač I. Končius stengėsi į tautinės kultūros reliktus atkreipti matininkų ir melioratorių dėmesį. Beje, iš jų tarpo tikrai susilaukė gerų pagalbininkų. Greta konkrečių metodinių nurodymų šiuose straipsniuose randame ir bendresnio pobūdžio kreipinių į visuomenę: „Rinkim, kad dabartinių etnografinių paminklų nereikėtų ateity ieškoti archeologinėse iškasenose“; „Tuomet ateity nebūtų gėdos ar sarmatos prieš būsimas kartas, turėtų progos iš kur pažinti mūsų gyventąjį gyvenimą ir įsitikinti, kad jų tėvai buvo sąmoningi piliečiai, kurie įstengė naujai kurtis, savo gyvenimą tvarkytis ir apie būsimas kartas pasirūpinti“. Žurnale „Gimtasai kraštas“ I. Končius yra paskelbęs duomenų apie kaimo trobesius, tradicinius valgius. O tapęs Valstybinės archeologijos komisijos nariu, profesorius paruošė Įstatymą dėl senovės paminklų apsaugos. Dideli jo nuopelnai steigiant Kaune lietuviškąjį skanseną, tuomet vadintą Oro muziejumi. Jam teko su kitais entuziastais nemažai pavažinėti po kaimus, ieškant kiekviename etnografiniame regione charakteringų senovinių pastatų. Į Parodų aikštę buvo perkelti 6 trobesiai, juose sukaupta daug vertingų eksponatų. Kai antrą kartą Lietuvą užėmė Raudonoji armija, muziejuje įsikūrė jos dalinys. Jam išsikėlus, pastatų nebeliko – jie sukūrenti kaip malkos... Beje, I. Končius – ir Kauno zoologijos sodo steigimo iniciatorius.

1938 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus etnografijos skyrius surengė I. Končiaus nuotraukų parodą, išleido jos katalogą. Neabejotinai toks rinkinys turi mokslinę ir pažintinę vertę. Juk tai tokia Žemaitija, kokia ji buvo XX a. pradžioje... Jo nuotraukų negatyvų ir atspaudų yra Sankt Peterburgo valstybiniame etnografijos, Lietuvos nacionaliniame, Kauno M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių ,,Aušros“ muziejuose.

Paskirtas Stepono Batoro universiteto Vilniuje laikinuoju valdytoju, 1939 m. I. Končius atliko labai svarbų mokslo organizacinį darbą. 1941 m. gegužę buvo bolševikų suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą; prasidėjus karui, jam stebuklingai pavyko išvengti mirties Červenės žudynių metu. Fizikos katedrai profesorius vadovavo iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo 1943 m. Sunkiais tautai metais I. Končius tapdavo Savitarpinės pagalbos organizacijos vadovu. Artėjant frontui profesorius su sūnumis Liudu ir Vytautu pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno Bostone (JAV), dirbo Tafto universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje. Gimtojo krašto ilgesį malšindavo drožinėdamas iš medžio miniatiūrinius žemaitiškos dvasios kryželius ir koplytėles ir rašydamas atsiminimus. Mirė Putname 1975 m. vasario 19 d., buvo palaidotas šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, o 1996 m. rugsėjį jo palaikai perkelti į Rasų kapines, greta žmonos Marijos.

Apskritai I. Končius gebėjo labai naujai, dabartiniais terminais sakytume, kultūrinės bei socialinės antropologijos požiūriais, formuoti tautos pažinimo uždavinius ir juos spręsti. Ypač tai atskleidžia jo Amerikoje parašyta knyga „Žemaičio šnekos“. Parašymo paskatos graudžios – siekis negalvoti apie už geležinės uždangos Lietuvoje likusią šeimos pusę... Ši knyga – tai ne memuarai, bet pirmoji žemaičių kaimo buities enciklopedija. Ją 1961 m. išleido „Nidos“ knygų leidykla, o 1996 m. vyriausiojo sūnaus dr. Algirdo rūpesčiu antrąjį leidimą išspausdino „Vaga“ Vilniuje (finansiškai parėmė torontiškis Stasys Kuzma). Už raginimą paskelbti šiuos prisiminimus I. Končius pradžios žodyje dėkoja publicistui, „Mūsų Lietuvos“ keturtomio autoriui Broniui Kvikliui. Ten I. Končius taip švelniai kreipiasi į skaitytoją: „Ką gi pasakysi, kai vaikaitis klausia apie savo tėvelius, kaip jūs maži gyvenote, ar vis baltais batukais avėjote, kokius saldainius valgėte, ar tokia pat balta duonelė buvo, ar vis riebalus pjaustėte šalin, o ištirpusius – jau taukus – pylėte į vandens ausį... Duokime mūsų vaikų vaikams ateityje pasmailauti žinių iš savo tėvų ar protėvių gyvenimo bent artimiausioje praeityje. Juk ta artimiausioji praeitis virs greit tolimesniąja, paskui vis tolimesne praeitim“. Apie apybraižų apimtį liudija šie skyrių pavadinimai: „Gyventojai savininkai“, „Sodybos“, „Gyvenimo eiga“, „Gyventojai samdiniai“, „Pats gyvenimas“, „Aplinka“, „Pramogos“, „Savybėje“ (t. y. šeimoje) – iš viso net 93 temos. Tekstas atskleidžia įvairių luomų, kaimynų, šeimos narių tarpusavio santykius, o svarbiausia – parodoma pačių kaimiečių savivoka, kitų žmonių elgsenos vertinimai. Todėl I. Končius pagrįstai laikomas etnopsichologinės krypties lietuvių etnologijoje pradininku. Dar knygoje labai įdomūs, net unikalūs liaudiškų tikėjimų, gal kilusių iš senosios religijos, užrašymai.

Liaudies patarlė sako: „Laiko dantys aštrūs, laikas ir kalnus sugriaužia“. Kas lieka istorinėje tautos atmintyje? Pilietinių iniciatyvų, valstybinės reikšmės inovacijų, mokslo pagrindų, naujų jo krypčių pradininkai. Išvardintųjų sferų darbininkų gretose labai ryški ir Igno Končiaus asmenybė. Derindamas fiziko darbą, švietėjišką ir visuomeninę veiklą, I. Končius parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių, išvertė nemažai moderniosios fizikos leidinių, parengė pirmąjį Lietuvoje „Meteorologijos“ vadovėlį, išspausdino studiją „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, išleido unikalų etnografinį pasakojimą „Žemaičio šnekos“ (Londonas, 1961 m.; Vilnius, 1996) ir monografiją „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (Čikaga, 1965 m.). Lietuvos nacionalinis muziejus išleido dvi I. Končiaus atsiminimų knygas „Mano eitasis kelias“ (2001 ir 2006 m.). 1999 m. išleista I. Končiaus bibliografija (parengė Eglė Makariūnienė). Visapusiška iškiliojo mūsų visuomenės ir kultūros veikėjo veikla buvo gražiai pristatyta „Mokslo Lietuvos“ redaktoriaus Gedimino Zemlicko pokalbiuose su I. Končiaus sūnumi Algirdu 2003–2008 m. publikacijose. Laikmetis aiškiai aktualizuoja I. Končiaus mokslinį paveldą, tad laikas pagalvoti ir apie jo etnologinių raštų leidimą.

Libertas KLIMKA