„Istorija“. Mokslo darbai. 65 tomas
Romualdas GRIGAS. Neužverstas lietuvių istorijos puslapis
Spausdinti

Anotacija. Straipsnis grindžiamas istorikams ir archeologams gretutinių mokslo šakų: socialinės organizacijos, simbolinio interakcionizmo, socialinio konstravimo, hermeneutikos, socialinės antropologijos ir kitomis šiuolaikinėmis teorijomis. Didžiausią dėmesį autoriaus sutelkia į šiandien visuomenės pamirštą ir Lietuvos valstybės beveik „neeksploatuojamą“ senųjų lietuvių palikimą – piliakalnius. Keliama ir argumentuojama idėja, kad nemaža jų dalis galėjo tarnauti kaip baltiškosios šventyklos po atviru dangumi. Pateikiama hipotezė, kad VIII–XII amžiais suintensyvėjęs piliakalnių, šventikalnių, alkakalnių pylimas ir jų funkcionavimas sietinas su baltų religine reforma, kuri galėjo reikštis kaip pasipriešinimas iš pietų ir iš rytų pusės slenkančiai krikščionybei (kitoniškumui). Straipsnyje iškeliama prielaida, kad piliakalnių statyba (supylimas), taip pat nemažos jų dalies naudojimas ritualinėms apeigoms ne tik sustiprino lietuvių protėvių gamtatikystę (suvėlino krikščionybės priėmimą), bet ir padėjo suburti savitos pasaulėžiūros suartintas teritorines bendruomenes. Taip buvo sudarytos sąlygos užgimti ne tik savigynos, o ir ekspansyvumo prasme konsoliduotai tautai. Tvirtinama, jog piliakalnių (ir jų daugiafunkcionalumo) atgaivinimas sustiprintų ne tik nūdien krinkančią (ypač tarp jaunimo) lietuvybę. Nemažiau svarbu šiuos paminklus įteisinti kaip neįkainojamą senosios Europos kultūros sudėtinę dalį (jie tarnautų ir kaip turizmo visuotinės traukos tinklas).
Prasminiai žodžiai: istorinė atmintis, piliakalniai, senasis baltų-lietuvių tikėjimas (gamtatikystė), socialinė organizacija, socialinė integracija (sąsajingumas).

Metodologinė pozicijos argumentacija

Žmogus mąsto apie savo tautos istorinį kultūros paveldą. Mąsto apie nunykusius, trūnėsiais virstančius materialinius paminklus ir simbolius; apie užrašytus tekstus ir apie gyvosios kalbos pavidalu užsilikusias užuominas. Mąsto apie prarastąsias reikšmes. Jį (jeigu iš tiesų jis mąsto) jaudina kadaise egzistavusių ir panašiai kaip rytmečio rūkas be pėdsakų dingusių socialinių santykių tinklai. Istorinis paveldas – tai dar ir gyviesiems paliktas Anapilin iškeliavusių priesakas pasirūpinti savo dvasiniu gyvenimu ir jį formuojančiais idealiaisiais bei materialiaisiais paminklais. Tai priesakas, kurį turėtume suprasti kaip protėvių kurtą, per šimtmečių negandas neštą tapatybės tęstinumą. Tą paveldą, kaip savosios tapatybės garantą, mes privalome suvokti ir teikti pasauliui kaip visuotinės (ar europinės) kultūros sudedamąją dalį.
Tai reiškia, kad globalizacijos apniktame pasaulyje tautinė, nacionalinė tapatybė negali būti palikta pati sau, savieigai. Ji turėtų būti suvokiama kaip pasipriešinimo būdas kultūrų niveliacijai; kaip užkarda žmogaus nudvasinto (sumaterialinto) gyvenimo sklaidai. Šiandien ypač aktuali tapusi žmogaus, tautos tapatybė turėtų būti kūrybiškai stiprinama ir kuriama panaudojant ne tik esamą, o ir dėl įvairių aplinkybių į užmarštį nustumtą istorinį kultūros paveldą. Jo atnaujinta interpretacija turėtų būti labiau priartinta prie dabartinių pasimetusios visuomenės reikmių. Kokios tos reikmės? Na, kad ir būtinybė teritorinėms bendruomenėms, jų pilietiniams veiksmams suteikti didesnį, integruojantį užtaisą – gyvybingumą. Ar aiški būtinybė sustiprinti segmentais išsibarstantį ir valstybės, ir visuomenės karkasą. Arba emigruoti nusiteikusį jaunimą „pririšti“ prie Tėvynės tuo, kas gali būti įdomu, intriguoti ne tik juos, bet ir visą pasaulį.
Tie paveldo fragmentai, kurie yra mus pasiekę, jau yra praradę tikrąsias tarpusavio sąsajų prasmes. Buvo laikai, kai tikroji istorijos paveldo prasmė net savųjų buvo sąmoningai deformuojama, užnešama atsargumo, prisitaikančio apsidraudimo sluoksniu; jau neminint svetimųjų, grynai piktybiškų, pastangų tą paveldą naikinti, ištrinti iš tautos atminties. Ilgainiui tokia užmarštis įgavo inercijos, įprastos elgsenos formą...
Naujausi (ir įvairesnės paletės) tyrimo metodai palengvina nupūsti laiko nuosėdas net ir ten, kur, atrodo, neįmanoma atkurti istorijon nugrimzdusios socialinės organizacijos kontūrus – tuos kontūrus, kurie galėjo būti, kurie turėjo galimybę egzistuoti. Suprantama, kad bet kuri nauja rekonstrukcijos pastanga (ypač liečianti tokį sunkiai apibrėžiamą dalyką kaip socialinė organizacija) dažniausiai priimama kaip iššūkis tam, kas jau seniai yra kitų rekonstruota ir visuotinai įteisinta. Tačiau argi toks pasipriešinimas turėtų būti priimamas kaip nenuginčijama dogma ar kaip naująją iniciatyvą dezorganizuojantis veiksnys? Tam paprasčiausiai prieštarautų platesnes, erdvesnes teises įgijęs socialinio pasaulio pažinimo imperatyvas.
Aksiomine tiesa tapo tai, kad bet kuris socialinis diskursas tiesiog mūsų akyse keičia savo pavidalą. Ką jau kalbėti apie mūsų protėvių mentalitetą, kurį šiame esė liesime ir kurio supratimas bei aiškinimas yra ypač veikiamas gyvenamojo laikmečio filosofinių bei socialinių koncepcijų. Pasak C. Geertzo (Geertz), plačiai žinomo kultūrinės antropologijos autoriteto, socialinio tyrėjo aiškinimų įtikinamumas matuojamas jau ne jo surinktos medžiagos apimtimi bei išmatavimais, bet kadaise gyvenusių žmonių būtį išskleidžiančios mokslinės vaizduotės jėga.1 Ir, žinoma, susistemintų universalesnių ir demokratiškiau įtvirtinamų žinių dėka pateikiama erdvesne logine argumentacija. Na, o jeigu išties taip yra, tai gal ir pats tyrėjo darbas tampa panašus į romanisto (kuris laisvai kurpia savo kūrinio siužetą) darbą? O kodėl gi ne? Ar pastarasis irgi nebando meninėmis žodinėmis konstrukcijomis ir emociniais vaizdiniais pavaizduoti tą žmonių gyvenimą, kurį yra pasišovęs atkurti socialinis tyrėjas? Tai gal klasikais vadinami JAV sociologai P. Bergeris (Berger)2 su R. Nisbetu (Nisbet)3 visai pagrįstai sociologinį mąstymą gretina su menininko mąstymu?
Socialinis reiškinys (o istorinis kultūros paveldas kaip tik ir priklauso šiai sričiai) negali būti tiriamas suinteresuotai neįsijautus į pasirinktą objektą; neišgyvenant dar ir tų tikslų, kurių tuo tyrimu siekiama. Agituojame už subjektyvumą? Visai ne... Tokia socialinio tyrėjo pozicija irgi tapo pripažinta ir įteisinta, pagaliau įveikus dominavusį pozityvistinį norą socialinio pasaulio pažinimo metodais prilygti fizikams ar biologams. Ji turi netgi savo pavadinimą – epistemiologinio konstruktyvizmo įvardį.
Sekdamas jau minėtu C. Geertzu pastebėsiu, kad istorinio kultūrinio paveldo analizė, į užmarštį nuėjusio vaizdo rekonstrukcija – tai ne „kokių nors dėsningumų ar universalijų“ ieškantis metodas (kurio irgi jokiu būdu nenuneigiame). Tokia analizė visų pirma turėtų būti sukoncentruota į po užmaršties sluoksniu užslėptų reikšmių atradimą, jų sisteminimą ir interpretaciją (susijusią su mūsų laikmečio dvasia ir poreikiais!). Visai natūralu, kad socialinės organizacijos ar etnokultūros paveldo tyrimo atveju, vis giliau leisdamiesi į praeitį, susiduriame su vis didesne buvusių reikšmių raizgalyne, su tikromis gordijaus mazgų sankaupomis, taip pat su sąvokiniais neapibrėžtinumais. Neturėtume pamiršti, kad sąvokos (ir jomis išreiškiamos prasmės), kuriomis mes šiandien naudojamės, yra taip pat jau mūsų gyvenamojo laiko mąstymo ir praktikos atspindys. Net vadinamosios pamatinės ar „amžinos“ sąvokos gali būti labai nutolusios nuo anų laikų.
Užtenka pastebėti, kaip per vieną dvi kartas gana esmingai pasikeitė reikšmės tokių išties pamatinių sąvokų kaip: meilė ir ištikimybė, duona ir darbas, priedermė ir garbė, nusižengimas ir bausmė.
Įspėti istorijos paliktas mįsles gali palengvinti nuoširdesnis įsijautimas ne tik į jau žinomus tiriamo laikmečio procesus, bet ir į juose dalyvavusių, jų poveikyje ugdytų žmonių dvasią; į egzistavusių socialinių struktūrų veikėjų (anot A. Giddenso (Giddens) – socialinio veiksmo agentų) sumanymų motyvus.4 Bet ir vėl... Ar visa tai nėra panašu į naujų mįslių kurpimą ir naujas pastangas jas įspėti? Per daug čia neprieštarausime. Kaip neprieštarausime ir dėl prie pozityvistinės metodologijos pripratusio istoriko galimos replikos, kad šio straipsnio autorius yra linkęs į subjektyvizmą. Atsakysiu jau minėto C. Geertzo šmaikščiais žodžiais: „Antropologija, ar bent interpretacinė antropologija – tai mokslas, kurio raidą žymi ne tiek augantis sutarimas, kiek tobulėjantys debatai. Mes vis taikliau vienas kitą erziname“...5
Jeigu anksčiau socialiniuose moksluose buvo siekta siauros specializacijos, net ja didžiuotasi, ir tai, žinoma, davė neabejotinų vaisių (kaip ir bet kuris mokslo raidą ženklinantis etapas), tai šiandien dažnas platesnio akiračio tyrėjas, to pats dorai gal ir nesuvokdamas, siekia aiškinti pasaulį vadovaudamasis holizmo principu (arba jo „ilgesiu“). Kokiai mokslo sričiai galėtume priskirti tą patį C. Geertzą? Kultūros, o gal socialinės antropologijos? Kultūros, o gal žinojimo (pažinimo) sociologijos? Kultūrologijai, o gal kultūros filosofijai?.. Na, o tragiškai gyvenimą baigusį mūsiškį Gintarą Beresnevičių (jį aš dar minėsiu)? Kas jis: religijotyrininkas, rašytojas, etnografas, kultūrologas ar socialinės antropologijos žinovas?.. Maišatis diskursuose puikiai atspindi maišatį nūdienos pasaulyje – yra jo produktas. Tyrėjo kategoriškumas, jo mąstymo kultūra radikaliai keičiasi. Postmodernizmo filosofijos bei sociologijos atstovas F. Lyotardas (Lyotard)6 ir kiti jau seniai prakalbo apie santykines „žodines konstrukcijas“, kuriomis piešiamas socialinis pasaulis ir kurios kai kam, ypač iš tiksliųjų bei gamtos mokslų, gali atrodyti panašios į „intelektualinį brakonieriavimą“...
Ir vis dėlto, nežiūrint šių, tarsi ir spekuliatyvinio pobūdžio dėmenų, socialinio tyrėjo poziciją, jo darbų kryptingumą lemia vadinamosios amžinos tiesos – dichotomijos (arba didžiųjų priešpriešų santykis): Gėris ir Blogis, Dvasia ir Materija, Gyvybė ir Mirtis, Tęstinumas ir Nutrūkstamumas, Tikėjimas ir Beprasmybė, Būtis ir Turėjimas, Tvarka ir Chaosas, Susiklausymas ir Išsivaikščiojimas, Valdžia ir Anarchija, Tauta ir Pasaulis... Tai visų laikų ir visur: nuo primityviausios indėnų genties, gyvenančios kur nors neišbrendamose Brazilijos selvose, iki moderniausios (tarkim, kad ir JAV) valstybės. Tai – bet kurio lygio socialinę organizaciją sudarančios atraminės, pamatinės, priešingus krūvius laikančios konstrukcijos. O dar kitaip išsireiškus – nuolatinės tyrėją pritraukiančios (ir jį pavergiančios, alinančios) mįslės... Tas dichotomijas vadiname mįslėmis dar ir todėl, kad kiekviename istoriniame laike ir kiekvienoje teritorinėje erdvėje jų konkreti išraiška bus visada kitokia... O dabar – apie svarbiausią...
Bene viena iš nepakankamai įmintų, taip pat funkcionalumo požiūriu apverktinai apleistų mūsų tautos, t. y. lietuvių istorinio kultūros paveldo sričių yra piliakalniai, ypač ankstyvieji (I tūkstantmečio). Globalizacijos, universalizacijos, suvienodėjimo apniktame pasaulyje vyksta didžioji drama – lokalumo ir tapatybės (nesvarbu kokios) išsaugojimo, jos tęstinumo drama. Ir, rodos, tereikia nedidelio žingsnio tam, kad mūsų gęstanti tapatybė iškart įgytų kitą (sportininkų kalba – antrą) kvėpavimą; kad jai būtų įlieta šviežesnio kraujo. Bet ne... Gyvename ir elgiamės ne pagal tą scenarijų... Viskas vyksta vos ne atvirkščiai. Piliakalniai ir alkakalniai, pilkapynai ir senkapiai, tarsi kažkieno pikta valia tapo dar labiau apleisti; dar labiau užmiršti ir niokojami, negu tai buvo net burnojamais sovietiniais metais. Tada mums rūpėjo tapatybės tęstinumas? Tikra tiesa...
O kodėl šiandien negimdome tokios pastangos? Kas su mumis pasidarė, kad iš atkurtos valstybės tvarkymo institucijų ir atvira, ir uždara forma skleidžiamas abejingumas savasties puoselėjimui? Ar iš tiesų apsispręsta būti pasaulio vartotojais jam nieko neduodant; jo nepraturtinant po storu dulkių sluoksniu glūdinčiu turtingiausiu paveldu?
Štai po tokių įžanginių akademinių (artimų publicistiniams) pastebėjimų darosi drąsiau prabilti apie pagrindinę idėją ir ją plėtoti...

Empirinė problemos argumentacija

Lietuvoje piliakalnių priskaičiuojama jau iki 1500 ir vis dar surandama naujų (miškuose „pasislėpusių“ ar žmonių veiklos neatpažįstamai pakeistų). Mūsų šalis teisėtai vadinama piliakalnių šalimi. Tačiau iki šiol nėra platesnių, apibendrinančių studijų apie jų atsiradimo istorines  socialines sąlygas, jų vietą tuometinėje socialinėje organizacijoje ir jų vaidmenį formuojantis lietuvių tautai ir jos valstybei. Išsamiau neatsakyta ir į klausimą: kodėl būtent lietuviai tapo paskutiniais europiečiais, priėmusiais krikščionybę? Ypač trūksta tyrėjų dėmesio ankstyviesiems piliakalniams, datuojamiems iki II tūkstantmečio pradžios. Painiavos čia daug ir pačios įvairiausios. Pradedant kad ir tuo: kokios aplinkybės veikė, kad piliakalniai Lietuvoje, taip pat ir kitose baltiškose žemėse buvo supilti dar gerokai iki Kristaus gimimo? Kita vertus, mūsų archeologinio paveldo tyrinėtojai, rodos, vieningai sutaria: piliakalnių gyvenime būta įvairių stadijų. Pavyzdžiui, teigiama, kad daugelyje iš ankstyvųjų piliakalnių nerasta V–VIII amžiams būdingų radinių, kad čia kasdienis ūkinis gyvenimas buvo tada jau nutrūkęs.7 Arba štai: emigracijoje gyvenęs ir dirbęs J. Puzinas atsiradusią piliakalnių gausą datuoja 800–1250 metais.8
Manyčiau, kad tam tikrą painiavą arba tradicinės interpretacijos, t. y. grynai gynybinės piliakalnių paskirties teiginio nevisavertiškumą turėtų ženklinti ir tas faktas, jog jie palyginti labai jau tankiai Lietuvos teritorijoje yra išsidėstę. Esama vietovių, kur 0,5–1,5 km spinduliu aptinkame net po keletą piliakalnių. Ir ne tik tokiose visuotinai žinomose vietovėse kaip Kernavė ar visai neseniai „atgaivintas“ Medvėgalis, bet ir tokios mažiau žinomos kaip Verstaminai (Lazdijų r.), Įpiltis (Kretingos r.), Palelioniai (Prienų r.) ir kt.Štai Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje (Plungės r.) aptinkame 8, o Alantos seniūnijoje (Molėtų r.) net 14 piliakalnių!9
Esama pagrindo švelniai papriekaištauti istorikams bei etnokultūrologams ir už tai, kad jie,  be gana riboto (ir atsitiktinio) alkakalnių skaičiaus, aiškiau nepaaiškina: o kur iš tiesų  atskiros teritorinės bendruomenės atlikinėdavo paprotines bei religines apeigas? Negalėjo jie to daryti miškuose kaip laukiniai, arba pėdinti į kažkur už daugelio varstų esantį alkakalnį... Apeigų vieta turėjo būti čia pat – prie namų. Ir iškili.
Tautų „stumdymasis“ ir kraustymasis jau nuo senesnių laikų buvo palietęs dabartinės Lietuvos pakraščius. Nors, kaip žinome, šis procesas ypač suaktyvėjo su hunų į Europą įsiveržimu IV a., taip pat po Vakarų Romos imperijos žlugimo V a. Bet visi šie procesai, ypač slavų veržimasis, tiesiogiai ir pačiu skaudžiausiu būdu (vietos gyventojų išstūmimas, fizinis jų sunaikinimas ir asimiliacija, užimtų teritorijų aneksija) palietė prolietuvių giminaičius: rytinius, pietrytinius ir pietinius baltus. Tačiau kaip tik tose teritorijose piliakalnių mažiausia arba iš viso jų ten nėra. Taigi matome kokybiškai skirtingą baltų genčių socialinę elgseną, tarp jų tam tikru išskirtinumu ryškesnę mūsų protėvių, t. y. prolietuvių elgseną.
Nenuginčijama: piliakalnių supylime būta aiškaus gynybinio intereso. Bet nesuveskime visko į šį interesą! Statinys pernelyg didingas (o kita vertus – pernelyg „elegantiškas“), kad, tarkim,  kur nors dabartiniame Lietuvos centre jis būtų statomas vien kaip grynai gynybinis. Jeigu aplinkui per šimtus kilometrų gyveno tos pačios ar jai  giminingos genties žmonės. Aišku, galėjo būti ir tarpusavio nesutarimų, vaidų, bet... nevertų tokių pastangų ir statinio.
Kaip rodo tyrinėtojų sudarytos piliakalnių metrikos, vos ne absoliuti jų dauguma (iš tų, kurie dar I–II tūkstantmečių sandūroje sėkmingai funkcionavo) nunyko XIV a., t. y. priėmus krikščionybę. Žinome, kad tuo istoriniu sprendimu buvo likviduota kryžiuočių ir kalavijuočių antpuolius į Lietuvą masinusi aplinkybė. Taip pat žinome, kad šių ordinų galybę paguldė dar ir lietuvių bei lenkų jungtinėmis jėgomis laimėtas Žalgirio mūšis. Tokių štai priežasčių, paaiškinančių piliakalnių nunykimą, neatmetame. Bet esama ir mūsų pagrindinę mintį patvirtinančių papildomų liudijimų. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog Palangoje, ant dabartinio Birutės kalno stovėjusi šventovė buvo sunaikinta karaliaus Jogailos įsakymu iškart po žemaičių apkrikštijimo 1414 m. Turime pagrindą manyti, jog tokių atvejų kaip Palangos galėjo būti aibė...
Gerai žinome, kad Jogaila savo krikščionišku tikėjimu buvo linkęs į fanatizmą ir šiuo požiūriu, t. y., naikinant baltiškąjį religinį paveldą, buvo nesutaikomas ar net žiaurus. Savo akcijose jis greičiausiai neapsiėjo be lenkų ginkluotos „paramos“...  Pastarieji jau tada buvo tuo ganėtinai suinteresuoti, nes apeliavo į Jogailos dinastinį, bet jau lenkiškąjį tęstinumą.
O mūsiškis Vytautas? Jis, kaip ir jo pusbrolis, suvokė: be vakarų krikščionybės pagrindu apjungtų jėgų bus neįmanoma valdyti milžiniškų į rytus nusidriekusių teritorijų. Dinastiniams teritorijų valdymo interesams jau tada buvo aukojami susiformavusios lietuvių etninės tautos interesai. Piliakalniai – šventyklos, būrusios šią tautą, jau nuo tada buvo pasmerktos užmarščiai! Atsirado ir buvo įteisinta pagonybės sąvoka, leidusi polonizuotiems krikščionims beatodairiškai naikinti tai, kas priklausė baltų-lietuvių autentiškai civilizacijai.
Šiuo atveju sunku apsieiti neprisiminus ne tik ispanų konkistadorų, bet ir krikščionybės tuometinės ideologijos inspiruoto barbariško Pietų ir Vidurio Amerikos civilizacijų sunaikinimo...
Daugeliu atvejų šiandien matome kalvos viršūnę juosiantį pylimą. Drįstame pastebėti: tai gali būti ir vėlesnių laikų darinys. Tokie pylimai galėjo atsirasti apsiginklavus šaunamaisiais ginklais ir pripažinus, kad bet kuri kalva savaime yra strateginis ar fortifikacinis taškas, iš kurio galima apšaudant ar kitaip kontroliuoti nuo jos apžvelgiamą teritoriją. Daugelis piliakalnių vėliau kaip tik ir atitiko tokį vaidmenį – užfiksavo pasikeitusią jų funkcinę paskirtį. Žinoma, šiuo atveju ne paskutinį vaidmenį suvaidino diktatu bei jėga gesintas ir jau užgesęs tos vietovė gyventojų praktikuotas, senais tikėjimo papročiais grįstas gyvenimo būdas.
Kalbant apie piliakalnius, plečiant (ar papildant) jų interpretacijos lauką, mūsų manymu, iki šiol yra per mažai dėmesio kreipiama į vieną ypač reikšmingą faktą: žymios jų dalies viršūnės – labai mažų matmenų, kad galima būtų juos įsivaizduoti kaip kariniams (gynybiniams) reikalams skirtus statinius, t. y. bent kiek reikšmingesnę gynybinę jų funkciją priešo antpuolio metu. Tiesa, dalis iš jų tiesiog taip ir vadinami – alkakalniais. Bet toli gražu ne taip kukliai jų priskaičiuojama, kaip turėtų būti skirta tokiam vaidmeniui supilant šventikalnius.
Lietuvos piliakalnių tyrinėtojo Gedimino Zabielos duomenimis, vien 1973–1993 m. laikotarpiu buvo surasti ir įregistruoti 108 nauji piliakalniai.10 Kaip nurodo autorius, dalis šių piliakalnių yra ankstesni nei II tūkstantmečio pradžios. Kadangi tų piliakalnių aprašai knygoje yra pateikti, pasidomėjau aikštelių (kalvos viršaus) ploto matmenimis. Iš 96 piliakalnių, kurie turėjo matmenis, 29-ių aikštelės neviršijo 5 arų (500 m) ploto, o iš jų 14-os neviršijo 2-jų arų ploto. Be jokios abejonės, tie aikštelių plotai buvo žymiai mažesni – savo darbą atliko ir pati gamta, ir, žinoma, – žmonės. Įsidėmėtinas Birutės kalno Palangoje pavyzdys. Dabartinė jo viršūnė apima 800 m plotą. Tačiau atlikus nuodugnius tyrinėjimus nustatyta, kad anksčiau aikštelė apėmė tik apie 200 m plotą (16 m×13 m).11
Dar mažiau įtikinama, kai be jokių išlygų kalbama, jog į piliakalnio vidaus teritoriją slėptis susibėgdavę aplinkiniai gyventojai (ir su gyvuliais...). Jei priešas puldavo, tai puldavo ne dešimtimis, bet šimtais ir tūkstančiais. Ir tik tokiais būriais jie galėjo būti lietuvių žvalgų pastebimi ir tam, kad bendruomenės nariai spėtų miškuose, pelkėtose vietose pasislėpti, ir tam, kad priešas būtų puldinėjamas iš pasalų.
Neatmetame: dramatiškais atvejais šios dirbtinės nedidelių matmenų kalvos su įsivaizduojamais rąstų statiniais, juosusiais jų viršūnę (o dažniausiai – ir apačią), galėjo tarnauti ir kaip gynybiniai įtvirtinimai. Šventykla negalėjo būti paliekama priešo išniekinimui be žūtbūtinės, myriop pasiaukojusiu vyrų būrio kovos. Taip pat jokiu būdu nenuneigiame, kad žymi, net ir ankstyvųjų piliakalnių dalis buvo pilami gynybiniams tikslams. Bet ir jie, mūsų manymu, galėjo būti skiriami dar ir kitai, t. y. šventyklos po atviru dangumi paskirčiai.
Suprantama, kad tai, apie ką čia kalbame, liečia ne tiek istorijos aiškinime įsišaknijusį stereotipą, o pripažintą aksiomą. Betgi kiekvienas iš savo bent kiek turtingesnės praktikos žinome, kad stereotipų ar aksiomų istorijos baruose buvo įveikta ne viena ir ne dvi. Todėl tikėtina, kad iki šiol ir mūsų tautos istorijoje gali tebegyvuoti ne vienas  ir ne du stereotipai, kurie, kaip paprastai, naudojasi įtvirtintomis savo pozicijomis.

Pakartotinas žvilgsnis metodologijos link

Šis mūsų protėvių didžiulėmis ne tik fizinėmis, o ir dvasinėmis pastangomis supiltų kalvų funkcionalumo klausimas gal ir nepriklauso tipiškų stereotipų klasei jau vien dėl to, kad piliakalnių tyrinėtojai patys pripažįsta jų neištirtinumą, užsilikusį mįslingumą. Todėl mes ir drįstame jį praskleisti, pirmiausia pasiremdami istorijai artimų mokslo šakų: socialinės organizacijos, simbolinio interakcionizmo, socialinio konstravimo, sistemų, hermeneutikos ir kitomis šiuolaikinėmis teorijomis. Visų šių teorijų kvintesenciją būtų galima santykinai nusakyti gana taupia, bet taiklia dar V. Kavolio pasiūlyta struktūros ir energijos santykio konstrukcija,12 taip pat A. Giddenso socialinės struktūros dualumo (arba struktūracijos) koncepcija.13 Šiuo atveju tikslinga, nors ir lakoniškai, kai ką atskirai paaiškinti...
Pradėkime kad ir nuo to, ką vadiname socialine struktūra... Tai atskiri socialiniai elementai tam tikru būdu ir laipsniu sujungti į visumą, tarnaujančią tam tikriems tikslams. Tokiais elementais (taip pat visa struktūra) gali būti ne tik žmonės ir jų idėjos, bet ir institucinį, materialinį ar kitokį pavidalą įgiję jų darbai. Struktūra gali būti trumpalaikė ar ilgalaikė, bet visad skleidžianti vykusiai nukreiptą socialinę energiją (pirmuoju atveju pavyzdžiu gali būti nusisekęs operos ar muzikinis spektaklis; antruoju atveju – sėkmingai dirbanti mokykla). Struktūra gali būti gyvybinga, bet, pavyzdžiui, uždaryta, tarsi į belangę ar, anot V. Kavolio, tūnanti „konteineryje“ – t. y. į aplinką neskleidžianti turimos energijos (panašiai kaip kad rinkos fundamentalizmui būna paklususi biurokratizuota bei korumpuota valstybė, į pašalį nustūmusi socialinius ir humanitarinius mokslus, jų analitinį ekspertinį potencialą). Pagaliau struktūra gali būti ir užgesusi, nebeteikianti energijos (kaip antai, absoliuti dauguma mūsų piliakalnių, kuriuose tūno giliausi istoriniai klodai, kadaise gyvenusių žmonių jausmai, idėjos ir pastangos).
Bet kuri veikianti struktūra, savyje sukaupusi socialinę patirtį ir energiją, jų bruožus (kokybes) perduoda joje (ar šalia jos) veikiantiems subjektams. O ir pastarieji, dalyvaudami veiksme, keičia struktūros kokybes, pobūdį. Užgesusi (ar užgesinta) struktūra gali vėl atgyti ir skleisti energiją (žinių, žmonių sąsajingumo, jų sąmoningumo ir kt. pavidalais). Žinoma, su sąlyga, jeigu socialinio veiksmo subjektai „peržiūri“ ar kitaip atgaivina jos funkcinę paskirtį.
Ilgam įstrigo Memfise, seniausioje  Egipto sostinėje, matytas (1984 m.) vaizdas: užpustytos iki juosmens kolosinės skulptūros ir čia pat, ant jų vietinių gyventojų pilamos šiukšlės... Šiuo atveju skulptūra – Kolosas, mūsų suprantamas kaip elementariausiais socialinės struktūros atvejis (medžiagos, meninės idėjos, jai atstovavusios kultūros, pastangų ir pan. lydinys). Čia turime akivaizdų faktą, bylojantį apie nutrūkusį ryšį tarp istorijos ir dabarties. Kultūros paveldas čia nebedaro jokio poveikio šioje vietovėje egzistuojantiems socialiniams santykiams, žmonių vertybiniam pasauliui. Tik praėjus keletui metų suvokiau: Lietuvoje, ko gero, turime analogišką vaizdą...
Ar įmanoma atgaivinti tai, kas užmiršta, teisingiau išsireiškus, kas yra „iškritę“ iš gyvosios žmonių praktikos? Tai, kas priklauso kitoms, nuo mūsų nutolusioms epochoms? Ne tik įmanoma. O dabar tiesiog dar ir būtina, jeigu norime atsispirti žmogaus dvasią naikinančiam materializmui, vertelgiškam pasaulio suvokimui. Tauta, jos istorinis paveldas ir atmintis – vienas iš pamatinių būdų, leidžiančių praktikuoti dvasines vertybes ir tikėti civilizacijos prasmingumu.
Manau, kad anksčiau išdėstyta mintimi apie struktūros ir energijos tarpusavio ryšį, jo akademiniu aiškinimu „šis tas“ buvo pasakyta ir apie baltiškuosius – lietuviškus piliakalnius. Ir apie tą dėmesį, kurio jie turi susilaukti (panašiai kaip kad šiandien yra susilaukę kadaise piktybiškai sunaikinti Lietuvos valdovų rūmai...).

Integracinė keliamos problemos motyvacija

Taigi kalbame gana rimtai apie tai, kad nemaža dalis prolietuvių piliakalnių pagal savo pirminę paskirtį galėjo būti visai ne piliakalniai, o baltiškieji zikuratai (šventyklos). Ir vis dėlto kodėl, kokių dar priežasčių skatinami mūsų protėviai ėmėsi tokio išties neįtikėtinai sunkaus (o kai kam gali atrodyti – ir beprasmiško) triūso? Jei ne gynybos reikmėms, tai kam pilti dirbtines kalvas, jeigu Dievo (ar dievų) garbinimo vietą galima be tokių didžiulių pastangų pasirinkti, įsirengti lygumėlėje, tarkim, kad ir upių santakoje? Kaip žinia, būta ir tokių...
Anais laikais, apie kuriuos kalbame, pasaulis sparčiai keitėsi. Jis kunkuliavo nesutaikomais, antagonistiniais prieštaravimais. Jie buvo grindžiami toli gražu ne vien materialiniais išskaičiavimais, bet ir pasaulėžiūros nuostatomis. Archainė kultūra, gentinė santvarka reiškė dar ir pasaulėžiūrinį nesuderinamumą.
Vaizdumo dėlei grįžkime vėl prie „Prūsų teisyno“. 4-asis to dokumento straipsnis skelbia: „Visi kraštai ir kaimynai, kurie aukos jų (t. y. prūsų – R. G.) dievams, turi būti mylimi ir gerbiami. Tuos, kurie juos paniekins ar įžeis, mes turime žudyti ugnimi ir kuokomis ir niekada nebūti jų draugais“.14
Į baltų gyvenamąjį arealą stipriai organizuotomis bangomis nuo VII–VIII a. slinko ne tik slavai. Slinko ir germanų gentys; ypač skandinavai: danai ir švedų vikingai. Baltai, iki tol tarpusavyje gyvenę palyginti taikiai, užslenkančioms ir totalumą įgyjančioms grėsmėms greičiausiai neturėjo pakankamo pasirengimo – tokiems iššūkiams atitinkamos socialinės, (ypač karinės) organizacijos. Neturėjo ne tik visą gentį, bet ir visus vyrus mobilizuojančio pasipriešinimo praktikos. Apie baltų santykinį taikingumą byloja platų pripažinimą įgiję mūsų iškiliosios istorikės Marijos Gimbutienės tyrimai.15
Svetimų etnosų slinkimas – tai tik viena iš esminių priežasčių, privertusių prolietuvių išminčius imtis radikaliausių priemonių – tų priemonių, kurios pradėtų siekiant tiems laikams tiesiog būtino žymiai aukštesnio genties narių sąsajingumo – kokybiškai kitokio socialinės organizacijos būvio.
Kitas iškilus lietuvių emigracijos atstovas Algirdas Greimas yra teigęs, kad „Lietuvos valstybės ekspansija – net tam tikra prasme XIII ir XIV a. pasireiškęs lietuviškasis imperializmas – sunkiai išaiškinami demografine ar ekonomine persvara“. Kad visa tai, anot šio mokslininko, „turėjo būti pagrįsta jau bent ideologiniu solidumu ir stangrumu“. Labai įdomi ir tokia šio autoriaus plėtojamos minties detalė: „[...] žiūrėdami į religiją kaip į ano meto ideologijos figūratyvinę išraišką, galime manyti, kad valstybės susidarymui ir jos išsiplėtimui turėjo atitikti ir tam tikras „religinio klestėjimo“ periodas“.16 Žodžiu, anam istoriniam šuoliui spyruoklė turėjo būti įveržta truputį kitaip, nei kad šiandien mums įprasta įsivaizduoti...
Na, o kita priežasčių grupė?
Ir iš Rytų pusės, ir iš Vakarų Europos skverbėsi naujasis tikėjimas – krikščionybė. Galime tik numanyti, kad tas tikėjimas mūsų protėviams atrodė nepriimtinas, gal net primityvesnis lyginant su jų praktikuojamu pasaulėvaizdžiu, su visu įprastu gyvenimu, kuris organiškiausiu būdu buvo susiliejęs su Gamta, su jos gyvybinėmis galiomis. Su žmogaus būtimi, kur buvo neįmanoma sacrum (šventumą) atskirti nuo profanum (buitiškumo, kasdienybės rūpesčių). Apskritai, priešinimasis „kitoniškumui“ tiems laikams buvo nenuginčijamas imperatyvas, kuriam turėjo paklusti visi: nuo genties vado iki pirmuosius žingsnius žengiančio vaiko. Neatmestina ir ta aplinkybė, kad baltų etnosas buvo pernelyg stambus, plačiausiai išsidriekęs ir įsigyvenęs į savo teritorijoje puoselėtą civilizacinį pajėgumą, kad štai taip, be „kapitalinio“ pasipriešinimo išsižadėtų – šiuolaikine kalba kalbant – savosios tapatybės, kultūrinio išskirtinumo (partikuliarumo).
Visai tikėtina, kad mūsų protėviai susižinojimui naudojo kokius nors simbolinius ženklus. Tačiau tokį raštą ir juo užrašomą metraštinį pasakojimą, kokį praktikavo kitos civilizacijos, vargu ar jie turėjo. Nebuvo ne tik tam tinkamų medžiagų. Nebuvo pačios įrašymo tradicijos. Už tai buvo šventai tikima sakomu žodžiu. Melo čia negalėjo būti, o raštas, rašomas tarpininko, galėjo jį užslėpti. Štai ta viena iš priežasčių, kodėl ne tik Mindaugo, bet jau ir Gedimino laikais raštininkais dirbo ne savi, o svetimtaučiai. Matyt, saviškiams imtis rašto, juolab iš svetur atkeliavusio, draudė paprotys (panašiai taip, kaip Abiejų Tautų Respublikos laikais bajorams buvo draudžiama verstis prekyba ar pramone – manufaktūrine gamyba). Gal būtent dėl tos priežasties baltų civilizacija, skirtingai nuo kitų, visai nesirūpino saviraščiu (savais rašmenimis – abėcėle). Ne taip kaip gruzinai, armėnai ar net ir artimiausi kaimynai slavai.
Mes nežinome ir niekados nesužinosime, koks prolietuvių išminčius, valdovas ar visa jų taryba sumanė pilti dirbtines kalvas – piliakalnius, alkakalnius (zikuratus). Jeigu šis darbas buvo pradėtas, kaip teigia šių iškiliųjų statinių žinovai, dar geras tūkstantmetis iki Kristaus gimimo, tai gal ta idėja yra atsinešta būtent iš ten, iš kur kildinami indoeuropiečiai (ar būtent jų pietinė atšaka)?.. Kad ir kaip ten būtų, mes turime pagrindą manyti, kad dirbtinių kalvų statyba kilo taip pat iš būtinybės reformuoti baltų tikėjimą (reformą įdomiai ir plačiai yra aprašęs G. Beresnevičius). Kitaip sakant, aplinkybės vertė sustiprinti, suvienodinti baltiškąjį bendragentainių mentalitetą. Žiūrint į krikščionybę, į jos varomąsias jėgas, matyt, užgimė ir kitoks savųjų papročių, savojo tikėjimo įtvirtinimo (įbažnytinimo) supratimas. Tikėtina, kad buvo sustiprintas ir monoteistinės religijos akcentas.

Socioantropologinis žvilgsnis į senąjį lietuvių tikėjimą

Jeigu jau prakalbome apie galėjusią būti dar ir kitokią piliakalnių (ar bent žymios jų dalies) paskirtį, o būtent šventyklų-zikuratų po atviru dangumi paskirtį, tai vargu ar būtų buvęs pateisinamas (motyvuojamas) jų supylimas garbinti kokiems nors dievams, panašiems į XVI a. J. Lasickio aprašytuosius.17 Įvesta prievolė – reikalavimas kiekvienai teritorinei bendruomenei supilti savo alkakalnį-zikuratą (anot J. Puzino, dirbtinių kalvų statyba suaktyvėjo VIII–XII a.) galėjo būti suprantamas ne tik kaip gynybinis įrenginys, bet ir kaip kaimyninėse šalyse plačiai, parapijomis statomų cerkvių ar bažnyčių analogas. Tik čia matomas esminis skirtumas, kurį mūsų protėviai galbūt sąmoningai norėjo pabrėžti ir išsaugoti. Pagal jų supratimą ir įsitikinimus, pasaulio Sutvėrėją šiukštu buvo „įvaryti“ į uždarą patalpą ir čia Jį garbinti bandant dar ir antropologizuoti Jo pavidalą. Tikrasis sąlytis su Sutvėrėju, Jo garbinimas turėjo vykti tik Jo kūrinijos aplinkoje, t. y. po atviru dangumi. Esama pamato manyti, kad mūsų protėviai, žvelgdami į supantį pasaulį, į amžinybe ir begalybe alsuojantį dangaus skliautą, suvokė už viso to glūdinčią vientisumu pasižyminčią Jėgą, Dvasią, filosofų kalba išsireiškus – Absoliutą. Tačiau jie nedrįso apibrėžti tos Substancijos bruožų jau vien dėl tos priežasties, kad manė patys esą tos kūrinijos elementais, o ne į Absoliuto galutinį pažinimą pretenduojančiais subjektais. Dėl tokio ar panašaus jam suvokimo ir pats Visagalis buvo garbinamas ne kaip kitaip, o būtent po atviru dangumi, suvokiant ir deklaruojant (ne tik apeigomis, bet ir visu gyvenimo būdu) Jo kūrinijos šventumą ir savo pastangas, nukreiptas į to šventumo tęstinumą.
Apie monoteistinį mūsų protėvių tikėjimo pradą byloja kad ir tokios (be jau suminėtų Sutvėrėjo – Sotvaro) lietuviškos arba joms artimos sąvokos kaip: Aukštėjas, Praamžis, Pradžiapatis, Viešpats, Visagalis, Andajus, Nunadievis ir t.t. Tai gali būti tam pačiam Dievui taikomi eufemizmai.
G. Beresnevičius Andajų aiškina kaip Ant – dievį, t. y. Dievų Dievą, Aukščiausiąjį Dievą. Anot šio autoriaus, net ir mūsų protėvių vartotas Nunadievio vardas sietinas su „dabartiniu“, su „nūdienos“ dievu, išreiškia taip pat Aukščiausiąjį Dievą. „Eufemizmai, kurie pasitelkiami vengiant ištarti tikrąjį Dievo vardo – rašo G. Beresnevičius, – tai daugeliui religijų būdingas bruožas“.18
Jeigu jau palietėme Dievo substancionalumo klausimą, manyčiau, neprošal būtų dėmesį atkreipti ir į Kornelijaus Tacito pastebėjimą apie tai, kad aisčiai garbino Dievų Motiną – Matrem Deum veneratur (matriarchato reliktas?!).19 Žinoma, šis pastebėjimas negali būti traktuojamas kaip Visagalio ar Sutvėrėjo įrodymas. Bet kaip užuomina apie tai – taip. Aukščiausioji Dvasia galėjo būti lengviau suvokiama tik visos dievybių plejados (tarp jų – ir Dievų Motinos) įvaizdžio dėka. Tai yra tik patį Visagalį „suskaidžius“ į dalis, segmentus. Tikėtina, kad mus pasiekusi informacija atspindi jau deformuotą baltų monoteistinę tikėjimo sistemą, arba bent turėtą jos pamatą.
Vertėtų susimąstyti ir apie tai, kodėl lietuviams yra tokia artima Šv. Panelė Marija? Kodėl net Maironis jai rašė eiles, virtusias liaudies giesmėmis? Kodėl tikintieji jai nuolat ir karštai meldžiasi? Kodėl toks pamaldumas jai užgožia net patį Kristų – Jos sūnų? Ir kodėl net visą Lietuvą imta vadinti Marijos žeme?...
Esu pasaulietis, todėl ir neslapukausiu... Ar į šį klausimą nesurastume atsakymo (tegu ir dalinio) susimąstę apie socialinę genetiką? Kodėl šiuo atveju mums neprisiminus K. Tacito užuominos apie baltų (aisčių) garbintą Dievų Motiną?...
Kalbėdamas apie mūsų protėvių tikėjimo (gal tiksliau būtų sakyti – pasaulėžvalgos) monoteistinį pradą, kartu kalbu ir apie pagrindinį motyvą, kodėl jie upes ir ežerus vadino šventais. Kodėl jiems buvo šventa ugnis ir šventos giraitės? Kodėl buvo šventi ąžuolai ir namus nuo pelių saugoję žalčiai? Kodėl buvo šventas javas – duona ir pati žemė – viso to, kas aplinkui matoma – gimdytoja. Už žemės-planetos driekėsi žvaigždynai, beribis kosmosas, kuris buvo suvokiamas irgi kaip Visagalio kūrinija, jos įrodymas. Ugnį mūsų protėviai suvokė būtent kaip tarpininkę, kurios dėka žemiškasis materialusis pasaulis susiejamas su kosmosu, su beribe Visata. Pagal tuometinį tikėjimą ugnies dėka žmogiškasis (profaniškasis) gyvenimas įgydavo sakralumo dimensiją. Drįstu manyti, kad ir pats žmogaus darbas buvo suprantamas kaip Visagalio ar Sutvėrėjo visuotinės kūrybos atkartojimas, tegu ir mikro pavidalu.
Manau, kad ir tokia pamatinė sąvoka kaip „darbas“ savo šakniniu skiemeniu neatsitiktinai susišaukia su kita pamatine „darnos“ sąvoka (plg. rusų kalboje rabota – nuo rab, rabstvo – vergija...). Dora ir darbas, darbas ir dora – buvo ne tik labai giminingos sąvokos, bet ir už jų slypėjusių reikšmių sąsajingumas, pasiekęs net ir mūsų laikus...
Tikiu: ne vienam šie mano samprotavimai gali pasirodyti kaip „iš piršto laužti“. Tačiau šiuo atveju galėčiau priminti, kad ir mūsų mitologijoje regimi pakankamai akivaizdūs kosmologinės  pasaulėjautos ar pasaulėžvalgos elementai. Derėtų priminti ir lietuvių tautosaką arba gausų lietuvių liaudies dainų dainyną, kurio žodinė simbolika, gyvenančiajam nūdienos pasauliu, atrodo kaip kodas, kuris sunkiai besuprantamas ir bepaaiškinamas. O pagaliau archeologiniai radiniai įkapės – jų puošnumas, kuris I–V a. pastebimai rafinuotesnis už X ar XI a. radinius?
Kad tuo įsitikintum, užtenka pažvelgti į Eugenijaus Jovaišos Didlaukio pilkapyne, taip pat Mykolo Michelberto Kelmės r. (2006 m.) aptiktus radinius, datuojamus I–III šimtmečiais po Kristaus. Arba radiniai Palangos senkapiuose, surasti kasant pamatus sovietmečiu statytiems turizmo pastatų pamatams (jų pakraštyje dar sovietmečiu būta paminklinio ženklo, dabar – nieko...)? Įsižiūrėjus į jų ekspoziciją, kuri savo metu (septyniasdešimtaisiais metais) atvirų durų forma(!) buvo demonstruojama Birutės kalno koplyčioje, nesunku buvo įžvelgti atsiradusį puošmenų „nuosmukį“, fiksuotiną jau nuo VIII–X a.
Tikiu: tos įkapės tarnavo toli gražu ne vien puošeiviškumui ar turtingumui pabrėžti. Jos tarnavo dar ir sacrum įtvirtinimui. Jau kalbėjome apie amžių išbandymus atlaikiusias sutartines – jų ritualinę paskirtį. Tikėtina, kad ir kitos dainos, lygiai kaip ir papuošalai, šalia estetinės funkcijos atliko dar ir sakralinę, t. y. šventumą ir jų baltiškąjį tęstinumą žmonių gyvenime įtvirtinančią funkciją. Sacrum ir profanum tais laikais buvo visada greta, organiškoje vienovėje.
Ir dar... Mažesnių piliakalnių – neretai labai dailiai lygumėlėse supiltų kalvų smaigalyje galime pamatyti iš tų pačių žemių padarytą pakylėjimą. Piliakalnių tyrinėtojai šią sankasą aiškina kaip vietą, kurioje stovėjęs žvalgomasis-gynybinis pilies bokštas. O kodėl nepamąsčius kitaip? Apie tai, kad kaip tik šiame pakylėjime galėjo būti įrengtas aukuras? Kad būtent čia galėjo rastis kiti su religinėmis ar paprotinėmis apeigomis susiję statiniai bei simboliniai ženklai? O gal tai buvo dar ir ta vieta, kurioje buvo priimta deginti žmonių palaikus? Per ugnį išlydėti juos į kosmosą? Ir gal ne tik palaikus...
Įsidėmėtina ir tokia detalė... Vadinamajame „Prūsų teisyne“ (arba Dievų įsakyme, kurį VI a. paskelbė Brutenis, teokratinis šios šalies valdovas) randame 7-u straipsniu išdėstytą štai tokią nuostatą: „Jeigu kas nors norėtų susideginti pats mūsų šventiesiems dievams arba sudeginti savo vaikus, tai mes jam leidžiame, sakydami, kai jie per ugnį pasidarys šventi, kad galėtų su mūsų dievais juokauti“.20 Pasirodo, kad mūsų kaimynai prūsai (o gal ir prolietuviai) turėjo ir tokią paprotinę normą... Tiesa, drįstu čia pat suabejoti Simono Grunau pateiktu tekstu (Preuss‘sche Chronik) ir jo antriniu vertimu į lietuvių kalbą, kurį atliko V. Bagdonavičius (savo vertimą paskelbęs „Tėvynės sarge“.21 Teisyno, apie kurį kalbame, tekstas galėjo būti rimtesnis už paviešintąjį...
Tikėtina, kad iš istorijos užmarštin nuėjusių laikų mus pasiekė lietuviškos moterų dainuojamos sutartinės... Gal nederėtų abejoti tuo, jog jų atlikimas buvo paprotinių apeigų (kaip ir priklausė archainėms kultūroms), atliekamų piliakalniuose-zikuratuose, sudėtinė dalis (o gal dar ir užsilikusios matriarchalinės kultūros rudimentas?). Man labai artimas yra mūsų muzikologės Daivos Vyčinienės teiginys, jog sutartinės vertintinos kaip ritualinis muzikavimas, „antraip mūsų nebūtų pasiekęs bei paveikęs sutartinių magijos dvelksmas, sklindantis iš amžių glūdumos“.22 Iliustracijai pateiksiu XX a. pradžios etnografo ir poeto Adolfo Sabaliausko (Žalios Rūtos) užrašytų sutartinių (paskelbtų 1916 m.) žodžius, kuriuos išgirdo iš 1822 m. gimusio Biržų krašto kanklininko Martyno Lapienės lūpų (sutartinės buvo atliekamos ne tik šokėjų, bet ir kanklininkų):

Lioi bite, lioi kadijėle!
Lioi bitel, kadijėl, kadijo!
Lioi bite, lioi kadijėle!
Žada man tėvelis, kadijo!

Arba:

Oi sadūt, sadūtyt,
Oi sadūto, tūto!
Tūto, sadūto,
Tūto, sadūto,
Sadu, sadu tūto,
Sadūto tūto!

A. Sabaliauskas pasistengė užfiksuoti ir tą faktą, jog kanklininko M. Lapienės protėvis irgi kankliavęs ir buvęs pakviestas į Biržų pilį, kur 1701 m. įvyko istorinis Lietuvos-Lenkijos karaliaus Augusto II susitikimas su Rusijos caru Petru I dėl sąjungos prieš švedus.23
Manau, nebus per daug nutolta nuo tiesos sakant, jog lietuvių senosios istorijos aiškinime esama tam tikrų properšų. Kad čia esama ir tam tikros socialinio redukcionizmo „porcijos“, t. y. supaprastinto kadaise egzistavusios socialinės organizacijos aiškinimo. Mūsų protėviai buvo tipiški gamtatikiai. Bet ir šitas vardas (jau nekalbant apie gamtameldystę, ir ypač pagonybę) mums teikia susiaurintą supratimą. Baltų–lietuvių tikėjimas, teisingiau – pasaulėvaizdis, pasaulėjauta nebuvo tokia primityvi, kokią bandė pavaizduoti tuos bruožus užrašinėję krikščioniškomis tikėjimo dogmomis užsikrėtę užsieniečiai ir jų pėdomis nusekęs ne vienas mūsiškis tyrinėtojas. Na, o tai, kas ir buvo užrašyta – užrašyta jau po to, kai buvo sujaukta visa baltų, mūsų protėvių, pasaulėvaizdžio sistema, visa jų gyvensena. Prisiminkime: jau IX–XII a. buvo išgyventas sukarintas savigynos nuo slavų slinkties periodas, vėliau peraugęs į militaristinį politinį ekspansyvumą. XIII–XIV a. ženklina nuolatinės kovos su kalavijuočiais ir kryžiuočiais. Visa tai reikalavo visai kitų, dar ir socialinės ekonominės organizacijos formų, visų pirma turimų resursų pajungimo militaristiniams tikslams.
O paskui? Paskui etninės tautos branduolys (vadinama liaudis) perėjo prie egzistencinės savigynos. Tai buvo atsakas į vos ne prievartinį krikščionybės įvedimą, kuris buvo palydimas atvira bei rafinuota polonizacija. Paskui  užslinko rusifikacija.... Susimąstykime ir apie tai, kad anų autorių aprašytieji lietuvių kultūros, jų mentaliteto bruožai buvo paimti ir užrašyti ne iš apkrikštytųjų kilmingųjų, kurie jau ėjo graikiškosios–romėniškosios–hebrajiškosios kultūros pėdomis, o iš eilinių, paprastų žmonių. Pastarieji tradiciškai buvo konservatyvesni. Natūralu, kad primityvesnis turėjo būti ir gamtatikystės kaip sistemos aiškinimas. Aiškinimo ženkliam degradavimui pasitarnavo ne tik lenkinimo dvasia sustiprintas krikščioniškasis fanatizmas, nepakanta „kitoniškumui“, „pagonybei“. Etninės tautos pamatas – liaudis liko dar ir be intelektualinio elito, be jos mąstymą ir elgseną modernizuojančio (į pasaulį išvedančio) sluoksnio. Žinoma, tas elitas buvo, bet neliko organiškesnių sąsajų su juo. Kaimo bendruomenėms arčiau širdies pasiliko Gabija ir Žemyna, dievaitis Perkūnas ir linų dievaitis Vaižgantas, arba kad ir tas pats nuo pelių namus saugojęs žaltys... Nukryžiuotasis Kristus, kuriam reikėjo melstis atsiklaupus, nusižeminus, ir kurio tarnai – kunigai reikalavo ir sau panašaus nuolankumo, buvo pradėtas suvokti tik XVIII–XIX a. sandūroje. Bet ir Jis tada įgavo Rūpintojėlio, t. y. pusiau „pagoniškąjį“ pavidalą.
„Rūpintojėlio“ simbolis šiuo atveju gali būti vertinamas kaip valstietiškajai lietuvių tautai atstovavęs tipiškas kontempliacijos, savigynos, kančios ir net etnokultūrinės (tęstinės) saviizoliacijos ženklas. Tuo tarpu „Vyčio“ simbolis – lietuvių veržlumą, ekspansyvumą ženklinantis įvaizdis, labiau tiktų kilmingųjų, bajorų (valstybininkų) luomo mentalitetui apibūdinti.
O žynių ir krivių izoliacija (ir net fizinis jų sunaikinimas)? Ar tai irgi neprisidėjo prie Visagalį ar Sutvėrėją aiškinančios pasaulėžiūrinės filosofinės sistemos nunykimo? Pagaliau nepamirškime ir to gana akivaizdaus fakto, jog tuometinių aprašymų laikais egzistavo ne tik aiški oficialiosios bažnyčios ir krikščionybę praktikuojančiųjų pastanga mūsų protėvių tikėjimą sumenkinti, suprimityvinti. Egzistavo dar ir kraujomaišos apgadintų mūsų kilmingųjų pastanga atsiriboti nuo dabar jiems tamsios, nors kadaise juos ir iškėlusios etninės tautos ir žvelgti į jos eilinius narius tik per dinastinių pavaldinių (ir netgi baudžiauninkų) suprimityvintos ir suprimityvėjusios jų elgsenos prizmę.
Visa tai sudėję krūvon turime pakankamą pagrindą manyti, jog mus pasiekė jau gana esmingai iškreiptas, sąmoningai ir nesąmoningai deformuotas protėvių tikėjimo vaizdas. Tai kodėl nepasinaudojus štai taip motyvuojama teise formuluoti aiškesnį teiginį apie tai, kad J. Lasickio įvardinti lietuvių-žemaičių dievai buvo tik atgarsis arba ledkalnio viršūnė to, kas egzistavo iki krikščionybės įvedimo ir dar anksčiau?..
Dera dėmesį atkreipti dar ir į tokį dalyką…
Nekyla abejonių, kad kartu su sąmoningosios aristokratijos (etninės lietuvių tautos tvarumui bei tęstinumui atsidavusio luomo) praradimu; su vaidilų, krivių, žynių bei žiniuonių luomo išsklaidymu ir nunykimu lietuvių kalba bus praradusi dar ir ištisą, sudėtingą vartotų sąvokų lobyną, kuriuo buvo aiškiau nusakomas baltiškasis pasaulėvaizdis, savitesnis gyvenimo būdas. Susimąstykime ir apie tai, kas liko iš archainės kalbos lobyno laukininkams, valstiečiams, išgyvenusiems ne vieną juos siaubusį marą, badmetį; ne tik svetimųjų, bet ir savo samdytų kariaunų siautėjimą, o paskui ir prievartinį savosios tapatybės deformavimą? (Specialistai mano, kad net tokio stabiliai atrodančio tautosakos žanro kaip liaudies dainos, tekstai po poros šimtmečių būna visiškai pasikeitę...)
Bet grįžkime arčiau prie piliakalnių-alkakalnių (arba zikuratų) supylimo temos...

Analogijų paieška ir jų įprasminimas

Tautų kraustymosi – iš vienos pusės, o iš kitos – krikščionybės sklaidos sukeltos ir mūsų protėvius tiesiogiai palietusios bangos gimdė didžiulį nerimą dėl išlikimo, dėl savasties tęstinumo. Tai buvo laikai – archainė epocha, kai tapatybės išsaugojimas sudarė pagrindinį socialinės organizacijos credo. Taigi, tas nerimas pavirto didžiule pastanga – pastanga reformuoti pačią gyvenimo sanklodą, kurioje ir buitis (profanum), ir šventumas (sacrum) įgytų aiškesnį sinkretinį pavidalą. Pasikartosiu: VIII–XII a. padažnėjęs dirbtinių kalvų (kaip analogų krikščioniškosioms bažnyčioms?) su nedidelių matmenų aikštelėmis supylimas buvo ne tik genialios, gerokai anksčiau užgimusios idėjos tąsa, bet ir didžiulių pastangų vaisius. Manytume, kad gal ne tiek fizinių, kiek organizacinių. Pabandykime įsivaizduoti situaciją, kai palyginti per trumpą istorinį laikotarpį ne tik piliakalnių, tarp jų šventykloms skirtų, statyba, bet ir praktinis jų panaudojimas („aprimęs“ V–VIII a. tarpsnyje) gana sparčiai paplito po visą tuometinių etninių lietuvių apgyventą teritoriją, sudarydamas dabar jau akivaizdų ir dvasinį, ir organizacinį pamatą užgimti savyje konsoliduotoms teritorinėms bendruomenėms, o per jas – ne tik lietuvių tautai, bet ir jos valstybei! Kodėl taip neatsitiko, t.y. kodėl tradiciškai suprantama valstybė tada neužgimė („neįsiformino“)? – mes galime tik spėlioti ir tokios spėlionės gali turėti didesnį reliatyvumo laipsnį, negu mūsų „spėlionės“ dėl zikuratų... Pastarųjų (t.y. piliakalnių) statybos „bumas“, be kita ko, gražiai sutampa su baltų tikėjimo religijos reforma. Jos esmę glaustai galima būtų nusakyti kaip tam tikrų krikščionybės organizacijai būdingų formaliųjų bei prasminių elementų savitą atkartojimą („pamėgdžiojimą“) ir įtvirtinimą.
Anot G. Beresnevičiaus (ėjusio Griunau pėdomis...), Brutenis, prūsų teokratinis valdovas 523 metais paskelbia dievų įsakymus ir bendrabūvio normas – vadinamąjį „Prūsų teisyną“ (ar tai neprimena Mozės paskelbtų „Dievo įsakymų“?). Norime atkreipti dėmesį, kad pirmuoju šio teisyno punktu įteisinama dievų trejybė – Patolas, Patrimpas ir Perkūnas (ar tai neprimena krikščionių šventosios trejybės: Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Šventosios Dvasios?). Antruoju šio teisyno punktu įtvirtinamas ne tik krivių – dvasininkų luomas, bet ir Krivių Krivaitis (analogas popiežiui! ). Rikojotoje įsteigiama pagrindinė šventovė (analogas popiežių sostinei Romoje). Netgi bylojimas apie tai, kad Brutenis ryžosi gyvas susideginti vardan prūsų ir kitų baltų genčių vienybės, gali mums priminti Kristaus pasiaukojimą nukryžiavimui...
Kai kas gali man paprieštarauti, kad šiuo atveju kalbu visai ne apie prolietuvius, bet apie prūsus. Tačiau tokį priekaištą galėčiau nukreipti tiems, kurie, minėdami lietuvių senovę, cituoja ne tik K. Tacitą, bet ir Adomą Bremenietį, gyvenusį visu tūkstantmečiu vėliau. Pastarasis irgi kontaktavo būtent su prūsais. Bet mes liekame visi (arba beveik visi) įsitikinę, kad tai, kas buvo šių autorių pastebėta apie prūsus, be didelių išlygų tinka ir mūsų protėviams.
Žinoma, analogijos – šiek tiek rizikingas žanras. Bet prie viso to, kas apie baltų religinę reformą tame laikotarpyje yra sukonstruota G. Beresnevičiaus (sekant Griunau paskelbtais ir kitais šaltiniais), aš vis dėlto drįstu pridurti: sudėtiniu (netgi pamatiniu) tos reformos elementu prolietuvių žemėse reiktų laikyti ir piliakalnių-zikuratų supylimo, jų teritorinio organizavimosi darbą, kuris juos ir išskyrė iš prūsų; suteikė būtent didesnį socialinį organizacinį ir psichologinį sąsajingumą. Pats tikėjimas-religija neegzistuoja kaip savarankus reiškinys. Juo, sąmoningai ar ne, bet visada siekiama kur kas platesnių socialinių tikslų: kultūros ir tvarkos įtvirtinimo; genties-tautos subūrimo, jos tapatybės tęstinumo; geresnio susišnekėjimo tarp tą patį tikėjimą išpažįstančių genčių; žmogaus gyvenimą kilninančių, dvasingesnių tikslų įprasminimo; socialinės tvarkos įteisinimo ir pan.
Manyčiau, kad dirbtinių kalvų supylimo praktika pasitarnavo ne tik tos teritorijos – anuometinio valdos ar administracinio vieneto gyventojų subūrimui į labiau integruotą bendruomenę. Toji pastanga – pasikartosiu – kartu buvo ir būsimos lietuvių tautos formavimosi, jos kaip politinio (valstybinio) vieneto pamatų klojimo pastanga. Teritorijos, kurios sugebėjo supilti šiuos, tiems laikams ypač didingus statinius, greičiausiai sudarė konfederaciją, kurią vertindami iš šiuolaikinių pozicijų drįstame sugretinti su teokratine organizavimosi sistema (panašia į Brutenio ir Videvučio laikų Prūsiją). O tai ir galėjo būti viena iš esmingiausių priežasčių, kodėl lietuviai liko „nuošalėje“ nuo krikščionybės.
Tikėtina, kad dalies supiltų kalvų naudojimas šventyklų po atviru dangumi reikalams pratęsė mūsų protėvių orientavimąsi į taikų gyvenimo būdą; gamtos ir Kosmoso – Aukštėjo kūrinijos garbinimą. Savęs neišskirdami iš sakralumo, jie stengėsi laikytis dorovinių santykių kaip prioritetinių. O ir tokios trinties tarp valdovo ir pavaldinių, kokią mes šiandien linkę įsivaizduoti, negalėjo būti.
„Prūsų teisyno“ 15-as straipsnis skelbia: „Kilminguoju bus laikomas tas, kuris su savo žirgu bus greitesnis ir mitresnis“.24 S. Daukantas taip pat yra rašęs, kad senovės laikais kilmingaisiais tapdavo žygiuose geriausiai pasižymėję vyrai ir kad jiems buvo leidžiama į žmonas imti net kunigaikštytes.25 Tai, kad darną tarp įvairių bendruomenės (genties) sluoksnių buvo stengiamasi išsaugoti – ne vienos archainės kultūros požymis. Prieš „krūvelę metų“ teko susipažinti su senaisiais japonų įstatymų tekstais. Buvau didžiai nustebintas toje knygelėje aptikęs X a. įstatymo tekstą, skelbiantį, kad feodalas-samurajus gali būti nubaustas mirties bausme už tai, kad nepakankamai rūpinosi savo pavaldiniais...
Tikėtina, kad masiškesnė piliakalnių, tarp jų ir zikuratams skirtų kalvų statyba mūsų protėviams suteikė kokybiškai kitokį socialinės organizacijos pavidalą, kitokį savęs suvokimą. Suprantama, kad visam tam kokybiniam virsmui impulsą davė aplinkinis pasaulis, mūsų protėviams demonstravęs negailestingai augantį agresyvumą. Socialinė kokybė negali atsirasti kitaip – tik užgimusios konfrontacijos, iškilusio prieštaravimo ar įtampos dėka. Kitoks savęs suvokimas, įprasmintas (institucionalizuotas) piliakalnių bei zikuratų dėka, pasitarnavo ne tik egzistavusių socialinių santykių tinklo stiprinimui, labiau sutelktai savigynai. Naują kokybę įgijęs pasaulėžiūrinis ir socialinis susitelkimas ėmė nebetilpti savyje – jis netruko peraugti į atoveiksmį – tarsi iš nežinios prasiveržusią ekspansinę jėgą. Apie tą jėgą mes žinome keleriopai daugiau – jos supratimas mums peršamas įkyriau, negu apie ją pagimdžiusias pamatines aplinkybes. O jos išties mažiau tyrinėtos. Turtinga archeologinė medžiaga lieka be platesnės interpretacijos, taip pat ir be drąsesnės socialinės rekonstrukcijos.

Epiloginiai pamąstymai

Jau kalbėjome apie pasikeitusias socialinių reiškinių diskurso aiškinimo aplinkybes. Tai reikštų, kad ir istorinė faktografinė medžiaga neturėtų likti vien istorikų nuosavybė. Ši erdvė turėtų būti drąsiau „įsisavinama“ socialinės bei kultūrinės antropologijos, sociologijos bei politologijos atstovų, kurie vadovaujasi dar ir kitais tyrimo metodais. Galimo ginčo atveju vargu ar būtų pateisinamas manymas, kad „kitoniška“ istorinės medžiagos interpretacija, kitokia buvusio gyvenimo (ar įvykio) rekonstrukcija bus palydima didesnės subjektyvumo „porcijos“. O ar buvo kada nors ir kur nors aiškinama žmonių atmintin giliau nugrimzdęs bent kiek rimtesnis įvykis be tokios „porcijos“, t. y. sąlygotas tą įvykį aiškinančio autoriaus akiračio, nuojautos ir net emocijų? Socialinis pasaulis ne tik savaime egzistuoja. Jis, ne taip kaip fizinis, yra dar ir sąmoningai bei kryptingai kuriamas (konstruojamas).
Mūsų protėvių, mūsų tautos istorija, jos priešistorinės prieigos tebesaugo paslaptingumą. Tuo ji ir yra viliojanti, šaukianti... savęsp. Visuotinai pripažįstamas lietuvių kalbos, kuria tebekalbame, unikalumas, na kad ir nuostabus giminingumas su seniausiai mirusia vadinamąja sanskrito kalba. Jų archainis paralelizmas, o svarbiausia – geografinė erdvė (!) neabejotinai turėjo ir savo materializuotą pagrindą, savo socialine kultūrine organizacija (pasaulėjauta) grįstą pamatą. Tačiau kodėl mes, lietuviai, tampame tokie nedrąsūs ir serviliški, kai tik susiduriame su proistoriniu paveldu ir jo bent kiek novatoriškesniu aiškinimu?
Tarptautiniame etnosus tyrinėjančių mokslininkų darbų rinkinyje (gaila, kad atmintis jo rekvizitų neužfiksavo) skaičiau turkų atstovo straipsnį, kuriame buvo teigiama, jog turkiškoji padermė nuo priešistorinių laikų darė įtaką didžiuliam arealui, nusidriekiančiam nuo Tolimųjų Rytų ir Šiaurės iki Indijos ir Vakarų Europos. Prisipažinsiu: tada stebėjausi rinkinio sudarytojų ir tolerancija, ir drąsa.
O mes? Kodėl kategoriškai atmetame Česlovo Gedgaudo „Mūsų praeities beieškant“ viziją? Kodėl be jokios tolerancijos nutylimas dar Benito Musolinio (Benito Amilcare Andrea Mussolini) tarpininkautas šio pasišventėlio „knaisiojimasis“ slaptuose Vatikano archyvuose? Kodėl nepastebimas dar tebegyvenančio kito „savamokslio“ Juozo Šeimio „Gališkų runų“ (2003 m.)26 ir „Egiptas, skitai ir lietuviai runomis“ knygos, rodančios neįtikėtiną triūsą? Manau, kad kiekvienas jų pasižymėjo sveiku protu ir jų paieškose esama racionalaus, tokią pat sveiką ir neramią mintį gimdančio prado.
Pagaliau, kodėl vien tik nepalankios reakcijos susilaukė Ch. L. T. Pichelas (Pichel), parašęs tegu ir romantizuotą, bet gana gausiais šaltiniais paremtą ir su didžiuliu dėmesiu mums, lietuviams, veikalą „Žemaitija“ (į lietuvių kalbą išverstą prof. Kęsgailaitės-Ragulskienės ir paskelbtą 1991 m.).27 Šis autorius yra gavęs įvairių prestižinių apdovanojimų už veikalų seriją, skirtą būtent istorikų nepakankamai nušviestiems dalykams.
Na, o šių kritiškų pastebėjimų pabaigai priminsiu, kad 2004-aisiais žurnalas „Mokslas ir Gyvenimas“ iškrėtė tikrą „šunybę“ – ėmė ir per tris numerius (4–6) pateikė sensaciją. Iš vokiečių žurnalo „Magazin 200 plius“ perspausdino sirų kilmės mokslininko Hady Jiffy (Hady Jiffy) hipotezę (tik kuklias ištraukas iš jo įspūdingos monografijos) apie tai, kad prieš keturis tūkstančius metų tuometinė akadų imperija ne tik siekė dabartinę Lietuvą, bet būtent čia, probaltiškajame regione, buvusi šiaurinė Akadijos sostinė (pietinė – Damaske). Proistorinės paralelės šio autoriaus yra grindžiamos dokumentais, aptiktais Damaske ir, atrodo, pakankamai kruopščiai akadų ir lietuvių kalbų lyginamąja analize.
Pats faktas, įvykis, užfiksuotas kokiame nors dokumente, ar ženklas, iškaltas akmenyje, dar nieko nepasako. Kas už jo slypi? Kokie žmonių išgyvenimai: jų praradimai ir pergalės – koks žmogiškųjų santykių kontekstas tą įvykį ar ženklą pagimdė? Kokios procesų ir likimų trajektorijos iki to buvo susifokusavusios ir kokiomis kryptimis po to jos nusidriekė? Kokiomis socialinėmis kokybėmis (bruožais) viena gentis ar tauta skiriasi nuo greta gyvenančios ir kodėl skiriasi? Štai tokie ir panašūs klausimai labiausiai turėtų rūpėti tam, kuris bent kiek esmingiau siekia suvokti socialinės organizacijos prigimtį, socialinių struktūrų sandarą ir jų raidos dėsningumus.
Suprantama, kad kuo labiau nuo mūsų yra nutolę laikai ir kuo apie juo mažiau yra likę liudytojų (medžiaginių ar kitaip fiksuotų), tuo interpretacijos rizikos laipsnis didesnis. Tačiau ar galima palikti įspūdingiausią mūsų protėvių paveldą: piliakalnius bei šventikalnius (zikuratus) su tokia interpretacija, kokią mes šiandien turime? Tai – principinis klausimas, nuo kurio tam tikra dalimi priklauso mūsų tapatybė, jos išsaugojimas, pagaliau jos modernus tęstinumas. Šiuo atveju mąstome ir kalbame ne apie būtinybę skrupulingai saugoti etninės lietuvių tautos paveldą. Tokia pozicija būtų tikrai subjektyvi ir tik paryškintų atotrūkį nuo dabartinio pasaulio, nuo jo objektyvesnio suvokimo. Tačiau ir politinė tauta (nacija), be kurios neįsivaizduojama moderni, kultūriniu integralumu bei politiniu stabilumu pasižyminti valstybė, negali formuotis ir egzistuoti nežinodama savo branduolio – pagrindinės (valstybę tvėrusios) tautos ištakų. Dar daugiau... Pilietinė visuomenė, apie kurią šiandien taip daug (ir net įkyriai) kalbama, be istorinio sąmoningumo bus panaši į savo kasdieniais buitiniais rūpesčiais gyvenančių žmonių sambūrius (į žmogelyną-skruzdėlyną), o ne į bendruomenes, kurios, šalia profanum praktikuoja dar ir dvasinį gyvenimą, užpildomą tęstinėmis, jų tapatybę pabrėžiančiomis vertybėmis (kuriomis puošiamas dar ir visas kitas pasaulis).
Yra istorija, kurią rašo žmonės, vedini visai dorų ketinimų ir kilnių vertybių skalės. Yra istorija, kurios rašymą ir jos autorių poziciją vienu ar kitu būdu veikia pasaulio galingieji, pasišovę jį valdyti – vadinasi – ir savaip aiškinti. Gerai žinome: tą patį faktą, įvykį, reiškinį ir net jų sistemą galima interpretuoti gana įvairiai... Taigi yra dar ir tikroji, buvusi gyva socialinių santykių ir supainiotų jų tinklų istorija, kuri tikrai vyko, bet kuri dėl daugelio priežasčių nebuvo užfiksuota, užrašyta; jos ženklai nebuvo užkasti, su kiekviena Anapilin iškeliaujančia karta vis greičiau dūlėjo iš atminties... Būtent ši tikroji ir užmirštoji sudaro didžiąją, niekam nebepaklūstančiąją istorijos dalį... O jeigu kalbėsime apie lietuvių tautos istoriją – ji kur kas labiau nei vokiečių, lenkų ar rusų buvo ne tik niekinama, bet ir klastojama. Už jos skraistės tebeslypi didžiuliai turtai, nežinios ir paslapčių klodai. Bet mes gyvieji ir ateisiantys galime tikėtis tik nežymaus tos skraistės atskleidimo. Tokia jau yra toji įnoringa, viešumos nemėgstanti ir kaip rudens ryto rūkas išsisklaidanti žmonių dvasinio gyvenimo, socialinių santykių prigimtis...

Išvados ir apibendrinimai

1. Piliakalnių, šventyklų (zikuratų) po atviru dangumi statyba (supylimas), jų pavidalu išplėtotas platus baltų dvasinės kultūros tinklas žymia dalimi nulėmė lietuvių tautos susiformavimą, taip pat ir tai, kad lietuviai paskutinieji iš Europos tautų priėmė krikščionybę. Piliakalnių ir šventikalnių dėka lietuviai labiau sustiprino ir apgynė savo tapatybę: labiau prisirišo prie žemės, prie gimtinės; organiškiau save susiejo su Gamta. Piliakalnių-zikuratų dėka buvo labiau įtvirtinta gamtatikystė ir jos elementų vėlesnis atsikartojimas mentalitete, ne tik liaudies, o ir profesionalų kūryboje.
Vėlyvųjų ir ypač naujausiųjų laikų aplinkybės per palyginti trumpą laiką iškreipė ir nuvertino tokį prisirišimą. Suprantama, kad degradavo susakralintas savęs siejimas su Gamta, tasai lietuviškosios tapatybės pagrindų pagrindas. Kas dar liko valstietiškos prigimties tautos tapatybėje? Tautosaka? Etnokultūra?... Betgi šie dalykai yra anksčiau minėtų atspindys. Liko dar archaiškumu išsiskirianti kalba. Bet ir ta, atlaikiusi ne  vieną puolimą, dabar vėl yra puolama kito – kur kas  rafinuotesnio anglosaksiškojo  kosmopolitizmo... Liko dar rašytinė lietuvių istorija. Bet ir ji yra ne tik nepakankamai išplėtota, bet ir nepelnytai nuvertinta jaunosios kartos švietimo ir ugdymo sistemoje...
Ar tai iš tiesų paskutiniai, irgi nuo įtampų braškantys lietuvybės bastionai? Nevisai...
Jeigu būtų gaivinama derama atmintis, jeigu būtų modernizuojamas funkcinis atgimimas kadaise didelėmis pastangomis nušlifuotoms, o dažnai ir dirbtinai supiltoms kalvoms – tauta galėtų tikėtis pilnesnio savo tapatybės tęstinumo. Tuo žingsniu galėtų būti praturtintas lietuvį supantis pasaulis... Atsirastų daugiau civilizacinio stabtelėjimo ir susimąstymo valandėlių.
2. Čia pagrindinės idėjos (žinoma, gal ir diskutuotinos) iškėlimą ir jos argumentavimą įkvėpė mintis, kad mes – lietuviai iš tiesų  turime tokį paveldą, kuris Europos mastu yra neabejotinai unikalus. Ir kad tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes jį sugebame ar sugebėsime kitiems pateikti. Bet gal dar svarbiau – kaip patys tą paveldą sugebame suvokti, paversti jį savo istorinio, taip pat politinio (valstybinio) sąmoningumo dalimi, savo tapatybės tęstinumo prielaida. Štai - senųjų keltų kultūra, jų paveldas seniai yra tapęs europinės civilizacijos dalimi, netgi išskirtiniu dvasinės kultūros komponentu.
Kad ir toks epizodas... Įspūdingoje knygoje „Europos mentaliteto istorija“ rašoma: „Pavyzdžiui, ankstyvaisiais Viduramžiais airių mentalitetas dažniausiai būdavo toks pat archaiškas kaip frankų arba saksų, vis dėlto jis daug kuo skyrėsi: airiams pažįstamas ir jautrumas gamtai, ir meilės reikšmė, o kitose ano meto tautose šie dalykai nepaliudyti“.28 Pagal daugelį požymių baltų bei prolietuvių kultūra, mentalitetas buvo artimas čia suminėtiems airiams (keltams), seniausiais laikais gyvenusiems greta. Deja, minėtame leidinyje nerasime net užuominos apie egzistavusią, tegu ir „pagoniškojo“ turinio senąją baltų kultūrą, galinčią nemažiau stebinti kitus savo buvusiu unikalumu ir užsilikusiais jo rudimentais.
Klausimų, susijusių su istorinio paveldo atgaivinimu, galėtume formuluoti daug, tarp jų – gal ir kontroversiškų. Kad ir tokį, apie kurį jau kalbėjome – jog daugelis ankstyvojo laikotarpio vadinamųjų piliakalnių greičiausiai visai tokie nebuvo. Kad jie jau tada buvo pilami kaip daugiafunkciniai statiniai: gynybai, šventyklai bei ritualinėms apeigoms (ir mirusiųjų palaikų deginimui), teritorinės bendruomenės subūrimui ir įtvirtinimui, kultūrinio savitumo tęstinumui ir pan. Kad I tūkstantmečio pabaigoje padažnėjęs dirbtinių kalvų supylimas pagrįstai gali būti traktuojamas dar ir kaip analogas kaimyniniuose kraštuose statytoms krikščioniškosioms bažnyčioms ir kurtiems parapijų centrams, o kai kurie (kaip Kernavė, Medvėgalis) – ir kaip analogai Katedroms – t. y. sričių religiniams ir politiniams centrams. Kodėl nemąstyti ir apie tai, kad atgaivinti piliakalniai ir jų išsamesnė, gilesnė interpretacija – tai ir papildomas turizmo aktyvinimo, visuotinės traukos tinklas, gausėjančių keliautojų „egzotinis jaukas“?... Kodėl visa tai sudėjus kartu, tas baltiškųjų-lietuviškųjų statinių unikalumas ir laiko dulkių apneštas jų didingumas negali būti vertinamas ne tik kaip mūsų, t. y. lietuvių, bet ir kaip visos suvienytos Europos istorinis kultūros paveldas? Antikine graikų kultūra, senosios Romos griuvėsiais ar Eifelio bokštu didžiuojasi ne tik graikai, italai ar prancūzai. Visa tai yra tapę bendros europinės tapatybės medžiaga, jos ženklais. Kodėl tokiais ženklais negali tapti mūsų protėvių paliktas paveldas? Na ir kas, kad jų tuometinės pastangos sustiprino vadinamosios pagonybės pasionariškumą – suvėlino lietuvių apsikrikštijimą ir, anot kai kurių autorių – suvėlino jų tapsmą civilizuotais europiečiais?... Jeigu pastarieji teiginiai turi teisę egzistuoti, kodėl tokia teise negali pasinaudoti ir čia keliama hipotezė? Jos nesuabsoliutiname, bet neturėtume pasilikti  ir istorijos „ nuskriaustų“ provincialų padėtyje.
3. Kiekvienos tautos tapatybė, mentalitetas reiškiasi ne tiek mąstymo turiniu, kiek veiksmais. Lenkiamės iškiliosios istorikės Marijos Gimbutienės talentui ir pastangoms, į Europos istoriją įrėžusioms ryškesnį baltų kultūros (civilizacijos) pėdsaką. Gal netiesiogiai, savita kalba bei formomis apie tai bus dar byloję bei kitų dėmesio susilaukę ir kai kurie mūsų tapytojai... Tuo tarpu nūdienos istorikų terpėje kažkodėl drąsiau reiškiama mintis, jog lietuviai civilizuotumą įgijo tik krikščionybės dėka. Ką vadinsime civilizuotumu? Jei vadovautumės krikščionybės kriterijumi, tai į kokią kategoriją patektų, tarkim, nūdien gyvenančių nekrikščionių japonų, kinų, juolab krikščionybei pamatus davusios hebrajų, romėnų, graikų bei kitos kultūros ir civilizacijos...
Neatmetame: lietuviški kryžiai, kryžiadirbystė tapo UNESCO pripažintu europinės kultūros paveldo elementu. Tačiau ar jie savo mobilizuojančia „socialine jėga“ gali būti prilyginti piliakalniams ir jų dėka įsivaizduojamam senosios baltų-lietuvių kultūros (civilizacijos) substratui? Ar kryžiadirbystės reiškinys gali būti veiksmingiau (nei anas paveldas) panaudojamas ugdant dabar sparčiai krinkantį mūsų jaunuomenės tautinį ir valstybinį sąmoningumą? Kuo galime užpildyti atsiradusį vertybinį vakuumą savaime sekuliarizuojantis visuomenei ir prikištinai visais kanalais brukamam juslinių malonumų ir vartojimo kultui?
4. Socialinis pasaulis atpažįstamas ir įprasminamas naudojantis bendru sutarimu priimtomis jo aiškinimo konstrukcijomis. Hipotetiškai mąstant, baltiškieji lietuviškieji piliakalniai, šventikalniai gali būti vertinami kaip užgimstančios ir pasaulyje įsitvirtinančios etninės lietuvių tautos startinės pozicijos. Įspūdingai materializuotos pozicijos. O kryžiai?... Gerai žinome tuos ilgus negandų šimtmečius, kurie lydėjo tautą ir kurie atvedė ją beveik prie išnykimo. Tenebus įžeistas skaitytojas, jeigu pastebėsime, jog istorinio vyksmo kelyje lietuviški kryžiai, jų gausa ir rodoma jiems adoracija, ko gero, gali būti prilyginta nunykstančios tautos spazmams, jos istoriniam atodūsiui, o gal  ir kokybiniam virsmui, ženklinančiam tapatumo finalą...
Lietuva, o ir lietuviai kaip politinė nacija išliks. Bet jie bus visai kiti, nebepanašūs į mus, dabartinius lietuvius; taps labiau atviri įsisiautėjantiems ne tik kosmopolitizmo, bet ir dvasinės kultūros nuvertėjimo skersvėjams. Tačiau tokį procesą galima sulėtinti ir sušvelninti. Būtent piliakalnių, šventikalnių atmintis gali suteikti užuovėją nuo tokių skersvėjų (panašiai kaip lenkams užuovėją teikia tautos grynąja savastimi tapusi katalikų bažnyčia, arba kaip kinams – Didžioji kinų siena...).
5. Tenebus taip pat priimta kaip banali didaktika pastebėjus, jog iš principo yra neišmintinga  pamiršti protėvius, jų nuveiktus darbus. Kodėl? Visa tai netrunka atsišaukti socialinio negatyvo sklaida. Šalia kitų tai būna viena iš pagrindinių priežasčių (šiandien dorai jau ir nebesuvokiamų!), kurios lemia visuminį tautos, nesvarbu kokios: etninės ar politinės, dūlėjimą, jos narių išsivaikščiojimą. Ir, žinoma, – valstybės, jos politinių struktūrų iškreiptą, pilietinės bei dorovinės degradacijos paženklintą tokią pat „išsivaikščiojančią“ elgseną...
Neatmestina ir tai, kad valstybės dėmesys savajam istoriniam kultūros paveldui, šalia viso kito, sušvelnintų ne tik tradiciškai egzistuojantį jos atotrūkį nuo ją kūrusios pamatinės (titulinės) tautos, sustiprintų  Valstybės funkcinį integralumą, bet susilauktų ir didesnės kitų tautų bei valstybių pagarbos bei pripažinimo.

Nuorodos

1 Geertz, C. Kultūrų interpretavimas. Vilnius: Baltos lankos, 2005.
2 Žr. Berger, P. L. Sociologija. Kaunas: Litterae universitatis, 1995.
3 Žr. Nisbet, R. A. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000.
4 Žr. Giddens, A. Modernity and Self-identity: Self and Society in the Late Modern Age. Cambrige: Polity Press, 1991.
5 Geertz, C. Kultūrų interpretavimas ..., p. 31.
6 Lyotard, J. F. Postmodernus būvis (šiuolaikinį žinojimą aptariant). Vilnius: Baltos lankos, 1993.
7 Žr. Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R., Tautavičius, A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961.
8 Žr. Zabiela, G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius: Diemedis, 1995.
9 Žr. Lietuvos piliakalniai. Atlasas I–III t. Vilnius: Briedis, 2004.
10 Zabiela, G. Lietuvos medinės pilys ...
11 Ten pat.
12 Žr. Kavolis, V. Civilizacijų analizė. Vilnius: Baltos lankos, 1998.
13 Žr. Giddens, A. Elements of the Theory of Structaration. The Constitution of Society. Cambridge: Polity Press, 1984.
14 Beresnevičius, G. Baltų religinės reformos. Vilnius: Taura, 1995, p. 86.
15 Žr. Gimbutienė, M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius: Mokslas, 1985.
16 Greimas, A. J. Tautos atminties beieškant (apie dievus ir žmones). Vilnius–Chicago, 1990, p. 17.
17 Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. Vilnius, 1969.
18 Beresnevičius, G. Religijų istorijos metmenys. Vilnius: Aidai, 1997, p. 280.
19 Tacitas, Publijus Kornelijus. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1972, p. 29–30.
20 Beresnevičius, G. Baltų religinės reformos ..., p. 87.
21 Žr. 1982, nr.1, p. 62–64.
22 Vyčinienė, D. Archaiškos sutartinės – tiltas į modernųjį Europos pasauli. Tautinės tapatybės dramaturgija: lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje: monografija, sud. Romualdas Grigas, Libertas Klimka. Vilnius: VPU leidykla, 2005, p. 342.
23 Aš išdainavau visas daineles. Pasakojimai apie liaudies talentus – dainininkus ir muzikantus. Vilnius: Vaga, 1985, p. 134–135.
24 Beresnevičius, G. Baltų religinės reformos ..., p. 88.
25 Žr. Daukantas, S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius, 1976.
26 Žr. Šeimys, J. Gališkos runos. Marijampolė, 2003.
27 Žr. Pichel Ch. L. T. Žemaitija. Kaunas: Ajeta, 1991.
28 Europos mentaliteto istorija, sud. P. Dinzelbachev. Vilnius: Aidai, 1998, p. XXVIII.

Gauta 2006 m. lapkričio 18 d.
Pateikta spaudai 2007 m. kovo 13 d.

Summary

An Open Page in the Lithuanian History
The article is based on the theories, related to history and archaeology, such as social organisation, symbolic interactionizm, social construction, hermeneutics, social anthropology, and other modern theories. The focus of the author’s attention is on the mounds, the heritage of ancient Lithuanians, which today is forgotten both by the Lithuanian society and Lithuanian state. The author raises and promotes the idea that many of them could have served as the Baltic shrines under the open sky. He also hypothesises that the building and functioning of the mounds, which was so intense during the 8th–12th centuries, is to be correlated with the Baltic religious reform which could have been implemented as opposition against the spread of Christianity from the South and West.
The author also presumes that the building of the mounds and using them for ritual ceremonies not only fortified the nature-faith‘ of the Lithuanian ancestors, thus retarding the advance of? Christianization, but also promoted the formation of integrated territorial communities. This formed the prerequisites for the rise of a consolidated nation (in a sense of self-defence and expansionism).
The author states that the reanimation of the Lithuanity‘ (especially of the younger mounds could fortify the mouldering of generation). It is also important to validate this heritage as a priceless constituent of the old European culture; it could also serve as an attraction for tourists.