„Istorija“. Mokslo darbai. 83 tomas
Domininkas BURBA. Karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio kelionė į Sankt Peterburgą ir jo apsilankymas Vilniuje 1797 m.
Spausdinti

Domininkas Burba – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; T. Ševčenkos 31, Vilnius, LT-03111, Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Vilniaus ir Vilniaus regiono socialinė istorija, Vilniaus pilių istorija, kriminalinė istorija.

Anotacija. 1796 m. pabaigoje po imperatorės Jekaterinos II mirties ėmė sparčiai keistis Rusijos imperijos vidaus politika. Į sostą įžengęs Pavlas I neseniai prisijungtų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių atžvilgiu buvo palankesnis ir suteikė kraštui daugiau savarankiškumo, paleido daugumą įkalintų sukilėlių. Jis pakvietė Gardine namų arešte kalintą, sosto atsisakiusį paskutinį Abiejų Tautų karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį atvykti į Sankt Peterburgą. Valdovas sutiko. Stanislovas Augustas Poniatovskis keliavo per Lydą, Šalčininkus, Vilnių, Žiežmarius, Kauną, Šiaulius, Mintaują (dabar Jelgavą), Narvą. Vilniuje jis buvo sutiktas iškilmingai, jį sveikino vietinė administracija, akademinė bendruomenė, dvasininkija, miestiečiai. Šio vizito metu atsiskleidė Rusijos imperijos administracijos ir vietinių gyventojų santykių problematika.

Prasminiai žodžiai: Stanislovas Augustas Poniatovskis, Pavlas I, Nikolajus Repninas, Vilnius, Gardinas, Sankt Peterburgas, karalius, imperatorius, okupacija, gubernija, universitetas.

Abstract. At the end of 1796, after the death of Russian Empress Catherine II, Russia Empire’s domestic policy started to change rapidly. Having succeeded to the throne, Pavel I showed more tolerance towards the former territories of the Grand Duchy of Lithuania, granted them more independence and released many imprisoned rebels. He also invited to St. Petersburg Stanislaw August Poniatowski, King of the Republic of Two Nations who was actually put under house arrest. The ruler agreed. The king and his escort traveled through Lyda, Šalčininkai, Vilnius, Žiežmariai, Kaunas, Šiauliai, Mintauja (now Jelgava), Narva. In Vilnius he was met solemnly; he was greeted by local administration, academic community, clergy, ordinary citizens. On the other hand, this visit revealed complicated relations between the administration of the Russian Empire and local inhabitants.

Key words: Stanislaw Augustus Poniatowski, Pavel I, Nikolaj Repnin, Vilnius, Grodno, St. Petersburg, king, emperor, occupation, province, university.

Įvadas

1797 m. vasarį Vilniuje ir kituose buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) miestuose kelionės į Sankt Peterburgą metu lankėsi sosto atsisakęs paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (toliau Stanislovas Augustas). Šis vizitas simboliškai susiejo dvi epochas – LDK ir Rusijos imperijos okupacijos laikotarpius. Pagal svetimą, prievarta primestą, be to, gana smarkiai besikeičiančią naują tvarką gyvenusi visuomenė ir okupacinė administracija sutiko vieną pagrindinių asmenybių žuvusios epochos, nuo kurios pabaigos buvo praėję dar labai nedaug laiko.

Svarbus Lietuvos istorijos momentas – Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalinimas – iki šiol plačiai neištirta istoriografinė tema, ji dar sunkiai suvokiama lietuvių istorinėje sąmonėje. Įvertinus istoriografinę situaciją galima teigti, jog laikotarpiu nuo 1796 m. (Jekaterinos II mirties) iki 1830–1831 m. sukilimo okupacinė valdžia vykdė labiau kompromisų ir nuolaidų nei atvirų ir griežtų represijų politiką. Tuo metu administracijoje daugumą (ypač vidutinių ir žemiausiųjų) pareigybių užėmė vietiniai asmenys, valstybinėse įstaigose vyravo lenkų kalba, teismuose vadovautasi Lietuvos Statuto nuostatomis. Tiesa, vyko sąmokslų ir sukilimų bandymų, tačiau jie nebuvo itin dažni, o represijos prieš jų dalyvius kartais būdavo gana švelnios.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas vieno iš prieštaringiausių Rusijos imperijos monarchų – Pavlo I – laikotarpis (1796–1801 m.) [55; 56; 57; 58, 522–535; 61, 360–389; 62; 64; 66; 67; 68]. Lietuvos teritorijai, atitekusiai Rusijos imperijai, trumpas, bet savo specifiką turėjęs šio monarcho valdymas taip pat padarė nemažą įtaką. Lietuvių ir lenkų istoriografijoje šis periodas vertinamas kaip gana liberalus. Naujasis imperatorius įsakė paleisti iš nelaisvės Tadą Kosciušką ir kitus 1794 m. sukilimo dalyvius, daliai grąžino valdas, sumokėjo kompensacijas, atkūrė Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą, pavadintą Vyriausiuoju Lietuvos teismu [31, 62–63].

Šio straipsnio tikslas pateikti išsamią informaciją apie paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto vizitą Vilniuje 1797 m. to meto įvykių kontekste.

Keliami šie uždaviniai: 1. Pateikti Stanislovo Augusto kelionės iš Gardino į Sankt Peterburgą aprašymą, aplinkybes, peripetijas ir eigą. 2. Detaliai atkurti Stanislovo Augusto vizito Vilniuje dienotvarkę.

Per šio įvykio tyrimą galima bus sužinoti kai kurias santykių tarp visuomenės ir Rusijos imperijos administracijos detales. Taip pat siekiama skirti daugiau dėmesio paskutiniojo karaliaus asmenybei, remiantis šaltiniais, pateikti žinių apie jo dvasinę būseną, jausmus buvusiai LDK sostinei. Galima tikėtis, jog šis straipsnis praturtins vis gausesnius Vilniaus miesto istorijos tyrimus. Aišku, nagrinėjant kelių dienų trukmės įvykį, kategoriškų išvadų reikėtų vengti.

Beje, reikia paminėti, kad Stanislovo Augusto vizitas buvo pirmasis iškilmingas karūnuotojo asmens sutikimas Vilniuje po ilgo laiko. 1797 m. pavasarį į Vilnių atvyko Rusijos imperatorius Pavlas I su sūnumis – didžiaisiais kunigaikščiais Konstantinu ir Aleksandru, vėliau lankėsi Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, jo žmona Marija Žozefina Savojietė (Marie-Joséphine-Louise de Savoie, Maria Giuseppina Luisa di Savoia), Vengrijos palatinas Jozefas Antonijus Johanas (Joseph Anton Johann von Österreich) ir kiti žymūs asmenys. Vėliau 1812 m. Aleksandras I, jau būdamas imperatorius, aplankė Vilnių, netrukus į buvusią LDK sostinę, jau kaip karo vadas, atvyko ir imperatorius Napoleonas Bonapartas [23; 30; 32; 33; 38; 41; 46; 47]. Apie civilines iškilmes vėlyvuoju LDK ir XIX a. pirmos pusės laikotarpiu jau yra rašyta. Tad šis straipsnis gali tapti pagrindu tolimesniems civilinių iškilmių tyrimams Lietuvos miestuose Naujaisiais laikais.

Abejonių nekelia Stanislovo Augusto atvykimo į Vilnių fakto tikrumas. Apie karaliaus kelionę ir vizitą Vilniuje 1797 m. rašė rusų istorikai Michailas de Pulė (Михаил Федорович Де-Пуле) [60 208–209], Sergejus Goriajnovas (Сергей Михайлович Горяинов) [59, 588–589], lenkų autoriai Antonis Juzefas Rolė (Antoni Józef Rolle) [44, 381–382], Mykolas Balinskis (Michał Baliński) [34, 359–361], Eustachijus Tiškevičius [1; 47], Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski) [38, 542–546], Juzefas Bielinskis (Józef Bieliński) [35, 579–580], Henrikas Mošcickis (Henryk Mościcki) [42, 308], Leonidas Žytkovičius (Leonid Żytkowicz) [52, 373], Marija Žyvirska (Maria Żywirska) [53, 169–173], Marekas Žukovas-Karčevskis (Marek Żukow-Karczewski) [54], Adamas Zamoiskis (Adam Zamoyski) [50, 255–256], Kristina Zenkovska (Krystyna Zienkowska) [51, 421]. Nors šį įvykį minėjo nemažai autorių, daugelis jų apsiribojo Stanislovo Augusto atsiminimų fragmentų perrašymu ir ypatingos reikšmės karaliaus vizitui Vilniuje neteikė.

Iš straipsnio šaltinių svarbi atsiminimų medžiaga. Apie vizitą savo atsiminimuose rašė pats paskutinis Respublikos valdovas [14, 1–16], taip pat šią kelionę minėjo jo pažas (kartais minėtas kaip iždo tarnautojas [48, 35]) Jonas Sagatinskis (Jan Sagatyński) [18, 52–53]. Keletą kelionės momentų minėjo ir karaliaus sūnėnas Stanislovas Poniatovskis [19; 348; 26, 585–586]. Taip pat panaudota informacija, buvusi Rusijos imperatoriškosios istorijos draugijos rinkinyje (Lietuvos gubernatoriaus Nikolajaus Repnino [Николай Васильевич Репнин]) – 1794–1796 m. laikotarpio dokumentuose. Straipsnio šaltiniu tapo to meto periodinė spauda: leidiniaiKuryer Litewski“, „Gazeta Warszawska“.

Rankraštinė medžiaga rasta keliuose archyvuose. Lietuvos valstybės istorijos archyve jos yra Vilniaus generalgubernatoriaus fonde (f. 378, ap. 1797), Vilniaus magistrato fonde (f. 458, ap. 1), Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus Vilniaus švietimo apygardos globėjo kanceliarijos (A. Čartoriskio kuratoriumo) fonde (f. 2). Stanislovo Augusto korespondencijos fonde Senųjų aktų archyve Varšuvoje yra karaliaus laiškų iš Vilniaus. Šaltiniai labai skirtingi – ir oficialūs (pvz., Rusijos imperijos gubernijų administracijos, Vilniaus magistrato, Vilniaus universiteto) dokumentai, ir privatūs – pvz., karaliaus korespondencija, atsiminimai. Visą šią medžiagą įvertinti pagal vieną kriterijų būtų sudėtinga, visgi ji atspindi įvairius valdovo kelionės ir vizito bei to meto visuomenės požiūrio į juos momentus. Itin svarbūs Rusijos imperijos administracijos įstaigų šaltiniai. Jie suteikia galimybę svarstyti, kaip okupacinės valdžios pareigūnai suvokė buvusio karaliaus padėtį ir kokiais veiksmais siekė tą parodyti.

Stanislovo Augusto išvykimas iš Gardino ir kelionė į Sankt Peterburgą

1794 m. vėlyvą rudenį Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas pralaimėjo. Po Varšuvos paėmimo Stanislovas Augustas buvo suimtas ir nugabentas į Gardiną, kur gyveno kaip garbės kalinys. 1795 m. spalio 24 d. buvo oficialiai pasirašytas Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalinimas, Stanislovas Augustas atsisakė sosto. Padalinimo dokumentai numatė, jog valdovo skolos turėtų būti likviduotos iš Rusijos, Prūsijos ir Austrijos lėšų.

Gardine Stanislovas Augustas nebuvo įkalintas. Jis puotaudavo, švęsdavo šventes kartu su N. Repninu. Karalių nuolat lankė giminaičiai, draugai, mokslininkai ir literatai [65, 309], jis iškylavo po apylinkes, tvarkė savo archyvą, naudojosi jo dokumentais [35]. Bet monarchas buvo smarkiai dvasiškai prislėgtas. Jį nuolat sekė grafas generolas leitenantas Ilja Bezbarodka (Илья Андреевич Безбородко) [24]. Šis pareigūnas dargi kontroliuodavo monarcho ir jo dvariškių korespondenciją, skaitė jų laiškus [4; 7]. Ir pats N. Repninas viename iš laiškų minėjo, kad karaliaus padėtis tokia, kad sunku rasti žmogų, laimingesnį [sic!] ir kartu nelaimingesnį. Savo paskirtį saugoti Stanislovą Augustą generalgubernatorius suvokė kaip bausmę, kryžių. N. Repninas prisipažino, kad šis jausmas jį kankino ir todėl, kad kadaise pats prisidėjo prie Stanislovo Augusto išrinkimo į Lenkijos sostą [42, 294]. 1796 m. pradžioje karalius planavo išvykti sveikatos taisyti į Karslbadą (dabar Karlovi Varus Čekijoje) [28], o tų metų pabaigoje jau atsirado pasiūlymų monarchui vykti į Kuršą, Rygą [27, 524], netgi Romą [42, 294; 69].

Visgi Stanislovo Augusto likimas buvo neaiškus iki Jekaterinos II mirties 1796 m. lapkričio 17 d. Į sostą įžengęs Pavlas I smarkiai pakeitė vidaus politiką visoje imperijoje ir ypač buvusiose LDK žemėse. Jis, anot rusų istoriko Jevgenijaus Šumigorskio (Евгений Севастьянович Шумигорский), siekdamas palaikyti „monarchistinius principus ir vedinas riterio dvasia“ [67, 116], pakvietė karalių į Sankt Peterburgą. Savo atsiminimuose kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis minėjo, kad imperatorius Pavlas I iš pradžių siekė suteikti laisvę rinktis karaliui, kur jis norįs gyventi. Rusijos valdovas manė, jog geriausiai ši vieta turėtų būti už imperijos ribų, o pinigai, kuriais Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo aktu turėjo išlaikyti karalių trys valstybės, būtų jam teikiami. Tačiau vėliau Pavlas I persigalvojo ir nusprendė pakviesti karalių į Sankt Peterburgą ir apgyvendinti toje imperijos vietoje, kur jis pageidautų [19, 348; 26, 585–586]. Beje, galima paminėti, kad 1797 m. pradžioje trijų padalinimuose dalyvavusių šalių pasiuntiniai pradėjo derybas dėl karaliaus skolų likvidavimo [45].

Stanislovas Augustas priėmė imperatoriaus kvietimą. Vargu ar buvo kokių nors galimybių jo nepriimti. Kaip galima spręsti iš karaliaus laiškų ir kitų šaltinių, buvimas Gardine jį slėgė taip, kad permaina buvo reikalinga, ir monarchas ją sutiko gana palankiai.

1796 m. pabaigoje prasidėjo pasiruošimai būsimai kelionei. Stanislovas Augustas į Sankt Peterburgą jau buvo nusprendęs vykti per Vilnių. Generalgubernatorius laiške I. Bezbarodkai teigė, kad vykti per Vilnių – patogiau, nes ten geresnis kelias, o palei Prūsijos sieną keliauti jis nematąs jokio reikalo. Už kelionės išlaidas I. Bezbarodkai buvo numatyta 100 rublių, o pačiam karaliui skirta 50 000 auksinų [29] (kaip išaiškėjo iš vėlesnių dokumentų – sumų dydis ir netgi valiutų pavadinimai skyrėsi).

Įvertinus pareigūnų raportų ir kitų raštų informaciją, susijusią su karaliaus vizitu, galima teigti, kad Rusijos imperijos administracija siekė, jog sosto atsisakiusio karaliaus kelionė būtų kiek įmanoma sklandesnė ir netgi iškilmingesnė. Tačiau kartu griežta kontrolė buvo išlaikyta. Tiesa, dauguma šaltinių, kuriuose minima karaliaus kelionė, buvo sudaryti prieš monarcho išvykimą iš Gardino. Raportų iš kelionės vietų rasti kol kas nepavyko.

N. Repnino įsakymu, I. Bezbarodka, sekęs valdovą Gardine, dabar turėjo lydėti karalių ir stengtis užtikrinti karaliaus kelionės patogumą, ramybę ir kelionę be perstojo (originale – „о выгоде, спокойствии и безостановочном путешествии“) [25, 401].

Jau 1797 m. pradžioje buvo nuspręsta, kad karaliaus svita susidarys iš dviejų dalių. Anot I. Bezbarodkos raporto, pagrindiniu vadovu vilkstinės, kurioje buvo ir Stanislovo Augusto karieta, turėjo būti arklininkas Kaveckis (Kawecki). Iš karininkų vadovauti paskirti Sankt Peterburgo grenadierių pulko jaunesnysis leitenantas Poliakovas (Поляков) ir jėgeris Jegerskis (Егерский). Atvykę į naują sustojimo vietą jie privalėjo prisistatyti kariniams ir civiliniams pareigūnams, išsiaiškinti dėl priėmimo ir nakvynės. Apie kelionės eigą jie turėjo informuoti I. Bezborodką, o po atvykimo į Rusijos sostinę Kaveckis privalėjo grįžti ir atsiskaityti N. Repninui. Karaliui už vasario mėnesį buvo skirti 16 666 auksinai ir 2 rubliai [8; 70], o kita sumos dalis (taip pat 16 666 auksinai ir 2 rubliai už kovą) turėjo būti įteikta tik prieš išvažiavimą. Dar viena dalis pinigų karaliui turėjo būti įteikta Rygoje – to, anot raporto autoriaus, pageidavo karalius. Ir tai galėjo būti neišgalvota priežastis. Anot I. Bezbarodkos, karalius sulaukdavo daug prašymų suteikti materialinę pagalbą, todėl turėjo pageidavimą neprileisti smulkių prašytojų prie savęs.

Šiame rašte minima, kad karalius norėjo iš Vilniaus važiuoti per Kauną, nes ten buvo geresnis kelias. Prieštaravimų tam nebuvo. I. Bezbarodka palaikė ryšius su Vilniaus gubernatoriumi ir žinojo, kaip vyko visi pasiruošimai dėl šios kelionės [5].

Būdamas dar ir Lifliandijos (Livonijos ), Kurliandijos (Kuršo) bei Estliandijos generalgubernatoriumi N. Repninas siekė užtikrinti karaliaus kelionės sklandumą visose savo valdomose gubernijose. Jau 1796 m. gruodį N. Repninas rašė Kurliandijos gubernatoriui Piotrui fon Palenui (Пётр Алексе́евич фон Пален, Peter Ludwig von der Pahlen), jog reikia pasirūpinti arklių (kurių turėjo būti 150) keitimu, tinkamų „jam ir jo svitai“ vietų nakvynei įrengimu. Tvirtovėse karalius turėjo būti sveikinamas karininkų, jo garbei turėjo būti šaudoma iš patrankų, prie namų, kur nakvos Stanislovas Augustas, turėjo budėti grenadieriai [25, 401]. N. Repnino raštuose Livonijos gubernatoriui Kristoforui Benkendorfui (Христофор Иванович Бенкендорф, Christoph von Benckendorff) ir Estliandijos gubernatoriui Andrėjui Vrangeliui (Андрей Иванович Врангель) buvo paminėta, kad šiose gubernijoje nebūtų daroma didesnių sutikimo iškilmių, nes karalius to nepageidauja [9; 12].

Kelionės metu už arklius buvo mokama iš valstybės iždo, tai buvo patikėta pačiam I. Bezbarodkai. Savo raporte minėtajam Kurliandijos gubernatoriui P. von Palenui rašė, kad reikia siekti, kad nebūtų jokių [ilgesnių] sustojimų. I. Bezbarodka nurodė karaliaus pageidavimą, kad būtų išvykstama anksti, pakeliui nebūtų sustota visą dieną. Karalius kelionės metu skubėjo, todėl buvo būtina numatyti vėlyvus pietus sustojus pailsėti. Anot šio rašto, karalius prašė kuo mažiau iškilmių, teigė, kad neverta varginti bajorijos ir kariuomenės iškilmingais sutikimais, sargyba turėjo būti nedidelė [25, 401–403].

Sunku atsakyti vienareikšmiškai, ar minėtieji prašymai nedaryti didesnių iškilmių buvo išklausyti. Visos kelionės metu karalius ne tik buvo iškilmingai priimamas, bet ir pats turėjo būti dosnus. Kartu keliavęs Jonas Sagatinskis minėjo, jog visur, kur jis atvykdavo, generolai ir gubernatoriai išeidavo pasitikti ir atiduoti karaliui pagarbos. Karalius visur dalino dovanas šeimininkams, pas kuriuos apsistodavo, taip pat pakeičiantiems arklius žmonėms. Auksinės tabokinės, inkrustuotos perlais ar brangakmeniais, buvo skirtos aukščiausio luomo atstovams, laikrodukai, žiedai – žemesnio luomo žmonėms. Karalius iš niekur neišvyko neapdovanojęs šeimininkų [18, 53]. Užbėgant įvykiams už akių galima būtų paminėti, kad ir Vilniuje, kur atvyko monarchas, vyko iškilmės, miestas buvo iliuminuotas, nors karalius prašė to nedaryti [14, 1–2].

Taigi, karaliaus kelionę ir dienotvarkę gana griežtai kontroliavo Rusijos imperijos valdininkai, nors, reikia pripažinti, į kai kuriuos karaliaus pageidavimus buvo iš dalies atsižvelgta.

1797 m. vasario 15 d. 10. 00 ar 11. 00 val. karalius iš Gardino išvyko į Sankt Peterburgą [10, 15, 20]. J. Sagatinskis aprašė šį momentą. Jis mini, jog atsisveikinti su karaliumi išėjo daug žmonių. Karalius buvo apsirengęs sabalų kailiniais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės mundurą, kurį puošė Baltojo Erelio ordino žvaigždė. Karalius sėdo į karietą, jo veide „atsispindėjo skausmingas liūdesys ir neviltis“ [18, 53]. Ekipažas vyko per Lydą, Šalčininkus, Vilnių, Žiežmarius, Kauną, Šiaulius, Mintaują (Jelgavą), Rygą, Narvą, Dorpatą (Tartu) [18, 52–53; 48, 131; 60, 208].

1797 m. kovo 27 d. apie 18. 00 val. Stanislovas Augustas atvyko į Sankt Peterburgą. Jis buvo iškilmingai sutiktas imperatoriaus ir visos jo šeimos bei apgyvendintas Marmuro rūmuose [21]. Pasak karaliaus giminaičio Stanislovo Poniatovskio, nors imperatorius stengėsi, kad karalius jaustųsi kuo geriau, šis atvykimas pačiam atsiminimų autoriui buvo pati liūdniausia gyvenimo diena – aiškiai buvo matomos karaliaus dvasinės kančios [19, 348; 26, 586; 71].

Monarcho dienotvarkė Vilniuje

Nors karalius visos kelionės metu būdavo iškilmingai priimamas, jo sutikimas Vilniuje visgi buvo ypatingas. Čia Stanislovas Augustas praleido net 6 dienas: vasario 19–24 d. Monarcho vizitas buvusioje LDK sostinėje ir jo eiga parodė, kad Vilnius išliko svarbus administracinis, mokslo centras, jo magistratas turėjo svarbias pozicijas. Turbūt galima teigti, kad karaliaus apsilankymas tapo svarbiausiuoju LDK sostinės įvykiu 1797 m.

Iš karaliaus dienoraščio galima spręsti, kad į Vilnių monarchas atvyko po keleto nemalonumų. Ekipažas vėlavo. Pakeliui buvo lūžusi karietos ašis, šio atsitikimo metu sudužo stiklai. Kai kuriuos kelionės dalyvius išgąsdino tai, jog kartu vykusį Lenkijos didįjį maršalą Mykolą Jurgį Vandaliną Mnišeką (Michał Jerzy Wandalin Mniszech) lengvai sužeidė. Nors monarchas nenukentėjo, jam atsinaujino galvos skausmai [14, 1–2].

1797 m. vasario 19 d. apie 15. 00 val. į Vilnių įvažiavo Stanislovo Augusto karieta. Jį pasitiko minia žmonių. Karalių sveikino Vilniaus gubernatorius Jonas Frizelis (Jan Friesel, Иван Фризель) ir įteikė valdovui raštą apie Vilniaus gubernijos padėtį, gyventojų skaičių [42, 308]. Karalius apsistojo Vyskupų rūmuose.

Ypač didelę pagarbą karaliui parodė Vilniaus universitetas, tuo metu vadintas Vilniaus vyriausiąja mokykla. Anot rektoriaus Martyno Počobuto Odlianickio (Marcin Poczobutt-Odlanicki) laiško Jonui Sniadeckiui (Jan Sniadecki), vasario 20 d., priešpiet, į rūmus atvyko rektorius su visa universiteto profesūra, taip pat ir kapitulos nariai. Į sveikinimus karalius atsakinėjo labai jautriai, netgi su ašaromis. Tai buvo keista ir vietiniams, ir Rusijos imperijos valdininkams [34, 359–360]. Valdovas lankėsi ir buvo iškilmingai sutiktas universitete. Stanislovas Augustas aplankė akademiją, observatoriją, apžiūrėjo jos prietaisus, kitą dieną dvi bibliotekos sales, vėliau visus kabinetus, kurie buvo Fizikos ir Medicinos kolegijose [2, 112; 34, 359–361; 72].

Pasak M. Balinskio, Stanislovui Augustui atvykus, rektorius M. Počobutas stengėsi jam įsiteikti, kadangi buvo dėkingas karaliui už paramą viso gyvenimo laikotarpiu. Prieš keletą mėnesių iki karaliaus vizito, nors jautėsi silpnai, M. Počobutas buvo nuvažiavęs į Gardiną, susitiko su Stanislovu Augustu ir išsiaiškino, kada atvyks karalius. Žinodamas Stanislovo Augusto aistrą mokslinėms įdomybėms, grįžęs rektorius liepė viešai eksponuoti etmono Mykolo Kazimiero Oginskio ir Livonijos kustodo Jono Vicherto (Jan Wichert) dovanas (kriauklių ir kristalų kolekciją) [20, 265; 42, 247] universiteto buvusiame refektoriume (valgykloje) [42, 359–361]. E. Tiškevičiaus teigimu, XIX a. viduryje dar buvo išlikusi knyga, kurioje po apsilankymo observatorijoje karalius parašė: „Ką su džiaugsmu mačiau, tą su liūdesiu apleidžiu“ [48, 132].

Tuo metu Vilniaus vyskupas nebuvo oficialiai paskirtas, nes išsiskyrė Romos popiežiaus ir Jekaterinos II nuomonė dėl Livonijos vyskupystės sukūrimo. Vilniaus vyskupystė buvo atkurta tik 1798 m [43, 211; 40, 19]. Tad, nors ir keista, apie karaliaus dalyvavimą iškilmingose mišiose Vilniuje žinių nėra aptikta. Tiesa, remontuojamoje katedroje, karalius, matyt, lankėsi (žr. toliau). Kapitulos aktuose minėta, kad tartis dėl šio vizito nuo kapitulos pas tuometinį Livonijos [73] vyskupą Joną Nepomuką Kosakovskį atvyko prelatas Jeronimas Stroinovskis (Hieronim Stroynowski). Jis atvežė žinią, jog, vyskupo nuomone, kapitulai ir dvasininkams reikia karalių sveikinti vyskupų rūmuose [16, 402–403]. Kaip minėta anksčiau, šis pasveikinimas įvyko. Karalius rašė savo atsiminimuose, kad jį prancūzų kalba sveikino ir Vilniaus vizitiečių vienuolė. Šiam vienuolynui Pavlas I pažadėjo grąžinti buvusio vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio prie kapitulos prijungtas žemes [14, 6].

Miestiečiai taip pat rūpinosi valdovo vizitu. Gubernatoriaus įsakymu karalių pasitiko visi cechai. Jie išsirikiavo su savomis vėliavomis [14, 2]. Magistratas pristatė į vyskupų rūmus, kur turėjo apsistoti karalius, 1 akmenį (apie 15 kg) šviesių žvakių (jų buvo 194) ir 1 akmenį lajaus, kuris buvo naudojamas lempoms [11]. Miesto pajamų ir išlaidų knygoje minėtos magistrato išlaidos už žvakes ir kitus patarnavimus karaliaus vizito metu [3; 74]. Galima teigti, kad miesto indėlis sutinkant Stanislovą Augustą nebuvo ypač ryškus. Šios išlaidos buvo palyginti nedidelės, didžiausią iškilmėms skirtų lėšų dalį padengė Rusijos imperijos administracija.

Pasak kelionės liudininko J. Sagatinskio, valdovas aplankė mieste tai, „ką buvo verta pamatyti“ [18, 52–53]. Kiekvieną dieną valdovas apvažiuodavo Vilnių, žiūrėdavo iš įvairių pusių, žavėjosi juo [34, 359–361]. Miestas karaliui paliko neblogą įspūdį. Jis rašė, kad gatvėse nesimatė elgetų. Karalius aplankė Verkius. Jis grožėjosi rūmų ansambliu ir visais architektūros kūriniais Vilniuje, kuriuos sukūrė Laurynas Gucevičius. Tiesa, Stanislovo Augusto atsiminimuose minėta ir tai, kad po paskutinių metų suiručių ir katedroje, ir Verkiuose „tiek pat rasi griuvėsių, kiek ir gražių paminklų“. Karalius teigiamai įvertino LDK maršalo Liudviko Tiškevičiaus malūną ir užvažiuojamuosius namus (orig. austeria), teigė, kad šie pastatai sugeba „sujungti naudą ir žavesį (puikumą)“ (orig. – „łączą pożytek z wdziękem“) [14, 6].

Karalius iš Vilniaus parašė keletą laiškų. Atsakydamas į laišką [6] buvusiam Mstislavlio vaivadai Pranciškui Ksaverui Chominskiui (Franciszek Ksawery Chomiński) valdovas rašė, jog siūlytų jam kartu su LDK raštininkaičiu Kazimieru Sulistrovskiu (Kazimierz Sulistrowski) vykti į Maskvą, į Pavlo I karūnaciją, kur galėtų aptarti su imperatoriumi laiške minėtas problemas (dėl Bludenio [šiandien Pervomaiskoje Bresto srityje] seniūnijos). Karalius laiške vylėsi, kad greit galės pasimatyti su P. K. Chominskiu gyvai [13].

Iš Vilniaus Stanislovas Augustas išvyko vasario 24 d. Keliaudamas link Kauno karalius aplankė Pažaislio vienuolyną, grožėjosi juo. Stanislovo Augusto dėmesį patraukė Šv. Marijos ir Šv. Elžbietos paveikslai. Tačiau karaliui, prieš 42 metus buvusiam šiame vienuolyne, kilo klausimas, kodėl kitų matytų paveikslų jau nebebuvo. Taip pat jis minėjo, kad Pacų palaikai buvo sunykę, liko tik pompastiškas antkapis [14, 8–9; 59, 588–589].

Vėliau karalius vyko per Mintaują, Rygą, Narvą, bet šios kelionės detalės jau nebėra tokios svarbios šiame tyrime. Po kelionės prasidėjo paskutinis Stanislovo Augusto gyvenimo etapas. Rusijos imperijos sostinėje karalius išgyveno mažiau nei metus ir 1798 m. vasario 2 d. mirė ir buvo palaidotas su ypatingomis iškilmėmis Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos katalikų bažnyčioje.

Apie tuo metu buvusią dvasinę karaliaus būseną, remdamasis tėvo Apolinaro prisiminimais, rašė Stanislovas Moravskis (Stanisław Morawski). Anot jo, karalius būtų be jokio vargo pabėgęs, bet to nedarė, nes turėjo garbingą norą visam laikui užkirsti kelią pilietiniam karui. Tai Stanislovo Augusto amžininkas, išlikęs jam ištikimas visą gyvenimą, aiškino karaliaus dvasine stiprybe [17, 253], tačiau galbūt tai buvo melancholijos pasireiškimas, dvasinis beviltiškumas? Straipsnyje ne kartą minėta, jog skirtingi šaltiniai pateikia tą pačią informaciją – karalius visos kelionės metu buvęs liūdnas, galbūt netgi puolęs į gilią neviltį.

Galima nesunkiai nuspėti, kodėl karaliaus dvasinė padėtis buvo sunki. Valstybės žlugimas, reformų nepasisekimas, didelės skolos, sveikatos problemos negalėjo tam neatsiliepti. Greičiausiai dėl šių priežasčių Stanislovas Augustas nenorėjo prabangių sutikimo iškilmių. Tiesa, imperatorius Pavlas I ir jo pavaldiniai rūpinosi, kad karalius būtų sutinkamas iškilmingai, o jo kelionė vyktų sklandžiai. Tam buvo skirtos nemažos sumos iš valstybės iždo. Tačiau esmė ta, kad karalius vis tiek liko apsuptas asmenų (tokių kaip I. Bezbarodka), kurie buvo iš tikrųjų šnipai, sekė karalių, kontroliavo jo laiškus. Stanislovas Augustas tebebuvo toks pat kalinys, nors ir turėjo daugiau laisvės ir galimybių pasirodyti plačiajai visuomenei nei Jekaterinos II metais. Lenkų autorius Janas Liubičius-Pachonskis (Jan Lubicz-Pachoński) vertindamas Tado Kosciuškos pasirašytą Pavlo I pripažinimo aktą teigė, jog tai buvo neabejotina klaida [39, 107]. Ar galima būtų Stanislovo Augusto atsidavimą naujojo Rusijos imperatoriaus valiai irgi laikyti neteisingu žingsniu? Kategoriško atsakymo pateikti negalima. Viena vertus, pripažindamas okupacinės valstybės valią, karalius iš esmės darsyk legitimavo Trečiąjį padalinimą su visomis jo pasekmėmis. Galbūt tokiais veiksmais jis nuvylė patriotiškai nusiteikusią LDK ir Lenkijos visuomenės dalį, pakirto jos tikėjimą. Svarbu ir tai, kad gyvendamas Sankt Peterburge karalius tapo Pavlo I išlaikytiniu ir nuolatiniu pašnekovu, vengdavo kalbų apie valstybės atkūrimą, o tokią poziciją galbūt galima būtų įvertinti kaip dvasinį silpnumą, neprincipingumą. Tačiau taip pat neatmestinas argumentas, kad monarchas tiesiog pasirinko mažesnį blogį. Nusižemindamas Pavlui I jis galbūt siekė nuolaidų savo valdytajai šaliai ar bent jau sulaikė permainingo būdo imperatorių nuo galimų griežtų veiksmų. Nežinia, ar griežta pozicija būtų buvusi politiškai teisinga.

Išvados

1797 m. sosto atsisakiusio karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio kelionė iš Gardino į Sankt Peterburgą iš dalies atspindėjo to meto politinę padėtį. Karalius vyko ir buvo priimamas Rusijos imperijos pareigūnų, kaip ir dera karūnuotajam asmeniui. Buvo siekiama užtikrinti jo kelionės sklandumą, tačiau išliko gana atvira valdovo kontrolė. Pagrindinis sustojimas šios kelionės metu buvo Vilniuje, kur valdovui buvo organizuotos prabangios iškilmės – karalių sveikino ir jo vizitu rūpinosi gubernijos administracija, Vilniaus vyriausioji mokykla, dvasininkija, miestiečiai. Monarcho vizitas buvusioje LDK sostinėje ir jo eiga parodė, kad Vilnius išliko svarbus administracinis, mokslo centras, jo magistratas turėjo svarbias pozicijas. Turbūt galima teigti, kad karaliaus apsilankymas ir keliais mėnesiais vėliau įvykęs imperatoriaus Pavlo I bei jo šeimos vizitas tapo svarbiausiais buvusios LDK sostinės įvykiais 1797 m. Šios kelionės metu buvo galima pajusti Pavlo I laikams būdingą politiką užgrobtų buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių atžvilgiu. Rusijos imperijos valdžia buvo linkusi nusileisti vietinei visuomenei dėl kai kurių sentimentų, tačiau svarbiausio – valstybės atkūrimo – klausimo nebuvo keliama. Iš įvykių eigos matoma, kad imperijos valdžia iki galo nepasitikėjo karaliumi, baiminosi dėl galimų LDK visuomenės patriotinių akcijų monarcho vizito metu.

Šaltiniai ir literatūra

1. [E. Tyszkiewicz], Króla Stanisława Augusta ostatni pobyt w Grodnie spisany przez E. Hr. T., część 2, 1873. MAB, RS, (Mokslų Akademijos Bibliotekos Rankraščių skyrius), f. 31, b. 1328.

2. 1784–1798 m. Vyriausiosios LDK mokyklos posėdžių protokolų kopijos. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius, f. 2, b. 14.

3. 1796–1797 m. Vilniaus pajamų ir išlaidų knyga. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 458, aprašas 1, b. 432.

4. 1797 01 04 Generolo leitenanto Iljos Bezbarodkos raportas Lietuvos generalgubernatoriui Nikolajui Repninui. 1797 m. dokumentai apie Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro išlaidas. LVIA, f. 378, ap. 1797, b. 10, l. 1.

5. 1797 01 04 Generolo leitenanto Iljos Bezbarodkos raportas Lietuvos generalgubernatoriui Nikolajui Repninui. 1797 m. dokumentai apie Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro išlaidas. LVIA, f. 378, ap. 1797, b. 10, l. 19–20.

6. 1797 01 13 Pastovys. Mstislavlio vaivados Pranciškaus Ksavero Chominskio laiškas karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Archiwum Glówne Akt Dawnych w Warszawie, Korespondencja Stanisława Augusta (toliau – AGAD), 3a, l. 266–266v.

7. 1797 01 16 Generolo leitenanto Iljos Bezbarodkos raportas Lietuvos generalgubernatoriui Nikolajui Repninui. 1797 m. dokumentai apie Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro išlaidas. LVIA, f. 378, ap. 1797, b. 10, l. 32.

8. 1797 01 16/27 Karaliaus Stanislovo Augusto raštas. 1797 m. dokumentai apie Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro išlaidas. LVIA, f. 378, ap. 1797, b. 10, l. 21.

9. 1797 01 18 Lietuvos generalgubernatoriaus N. Repnino raštas Lifliandiijos kariniam gubernatoriui Christoforui Benkendorfui. Lietuvos generalgubernatoriaus N. Repnino kanceliarijos dokumentų žurnalas. LVIA, f. 378, ap. 1797, b. 38, l. 54–54v.

10. 1797 02 04 Gardinas. Generolo majoro Jakovo Merlino (Яков Данилович Мерлин) raportas Lietuvos generalgubernatoriui Nikolajui Repninui. 1797 m. dokumentai apie Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro išlaidas. LVIA, f. 378, ap. 1797, b. 10, l. 36.

11. 1797 02 6/17 Vyskupų rūmų burggrafo Pranciškaus Borovskio (Franciszek Borowski) kvitas. LVIA, f. 458, ap. 1, b. 423, l. 1–1v.

12. 1797 01 18 Lietuvos generalgubernatoriaus N. Repnino raštas Estliandijos gubernatoriui Andrejui Vrangeliui. Lietuvos generalgubernatoriaus N. Repnino kanceliarijos dokumentų žurnalas. LVIA, l. 54–55v.

13. 1797 02 20 Vilnius. Karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio laiškas Mstislavlio vaivadai Pranciškui Ksaverui Chominskiui. AGAD, Korespondencja Stanisława Augusta, 3a, l. 267.

14. [Stanisław August Poniatowski], Ostatni rok życia króla Stanisława Augusta czyli dziennik prywatny opisujący jego pobyt w Rosyi. Objaśnieniami i historycznym wstępem opatrzył Lucyan Siemieński, w Krakowie: Czas, 1862, s. 191.

15. Dnia 15., Kuryer Litewski, 1797, 16 lutego, nr. 40, s. 302.

16. Kościół Zamkowy czyli Katedra Wileńska w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i ekonomicznym rozwoju. Streszczenie aktów kapituły wileńskiej / opracował Jan Kurczewski. Wilno: nakł. i druk Józefa Zawadzkiego, 1916, cz. 3. 608 s.

17. MORAVSKIS Stanislovas. Nuo Merkinės iki Kauno: atsiskyrėlio gavenda [Reda Griškaitė, sudarymas, vertimas iš lenkų kalbos, įvadinis straipsnis, komentarai; Regina Koženiauskienė, vertimas iš lotynų kalbos, eiliuotų tekstų vertimas, Evelina Agota Vitkutė, vertimas iš prancūzų kalbos]. Vilnius: Logotipas, 2009, t. 1, 623 p.

18. Pamiętnik Jana Sagatyńskiego byłego pazia króla Stanisława Poniatowskiego: (przy którym został aż do śmierci jego). Poznań: nakładem W. Simona, 1845. 68 s.

19. Pamiętniki synowca Stanisława Augusta. Przełożył oraz wstępem opatrzył Jerzy Łojek. ŁOJEK Jerzy. Stanisław August Poniatowski i jego czasy: strusie króla Stasia szkice o ludziach i sprawach dawnej Warszawy: siedem tajemnic Stanisława August. Warszawa: Wydaw. Alfa, 1998, s. 243–422.

20. Protokoły posiedzeń Komisji Edukacji Narodowej 1786–1794. Oprac. Tadeusz Mizia. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1969. 408 s.

21. Wypis z listu z Grodna 15 Lutego. Gazeta warszawska. Dodatek do gazety warszawskiey. 1797, lutego 24.

22. Z Petersburga 9/20 Marca. Kuryer Litewski, 1797, 4 kwietnia, nr. 53, s. 385.

23. Александр I в Вильне. (Перевод с польской рукописи). Памятная книжка Виленской губернии на 1861 г. Вильна, 1861. ч. 2, с. 78–94.

24. БЕЗБОРОДКО, Илья Андреевич. Журнал пребыванiя его величества, короля польскаго, Станислава Августа в Гродне, 1795–1796 годов: извлечен из архива Виленского генерал-губернатора М.Ф. де Пуле, Москва: Императорское общество истории и древностей российских при Московском университете, 1870. 157 с.

25. Время императора Павла I. (Рескрипты, письма и заметки). Русская старина, 1898, год 19, август, с. 399–405.

26. Воспоминание князя Станислава Понятовского. Русская старина, 1898, сентябрь, с. 565–592.

27. Письмо графа Панина к князю Николаю Васильевичу Репнину, из С. Петербурга от 14 (25) октября 1796 г. Сборник Императорскаго Русскаго Историческаго Общества. С. Петербург, 1875, т. 16. с. 521–529.

28. Письмо Н. В. Репнина кн Адаму Чарторижскому (отцу) из Гродна 24 января 1796 г. Сборник Императорскаго Русскаго Историческаго Общества. С. Петербург, 1875, т. 16, с. 371.

29. Собственноручное черновое письмо князя Н. В. Репнина к графу Илье Андреевичу Безбородко, от 30 декабря 1796 г. Сборник Императорскаго Русскаго Историческаго Общества. С. Петербург, 1875, т. 16, с. 549–550.

30. ШРЕЙЕР, Ю. Петр Великий в Вильне. Памятная книжка Виленской губернии на 1860 г. Вильна: Статистический комитет, 1860, ч. 2, с. 25–29.

31. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus; KULAKAUSKAS, Antanas. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vilnius: Baltos lankos, 1996. 359 p.

32. BALAIŠYTĖ, Lina. Valdovo vaizdinys Stanislovo Augusto karūnavimo iškilmėse Vilniuje. Menotyra, 2009, t. 16. nr. ¾. p. 91–99.

33. BALAIŠYTĖ, Lina. Vilniaus pasaulietinės iškilmės ir jų apipavidalinimas XVIII a. viduryje. Viešosios ir privačiosios erdvės XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Sudarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008, p. 121–147.

34. BALIŃSKI, Michał. Dawna Akademia Wileńska: proba jej historyi od założenia w roku 1579 do ostatecznego jej przekształcenia w roku 1803. Petersburg: Nakładem i drukiem Jozafata Ohryzki, 1862. 606 s.

35. BAŃKOWSKI, Piotr. Archiwum Stanisława Augusta: monografia archiwoznawcza. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1958. 315 s.

36. BIELIŃSKI, Józef. Uniwersytet Wileński (1579–1831). Kraków: Anczyc i spółka, 1900, t. 3. 734 s.

37. KIAUPA, Zigmantas. Švenčianti Stanislovo Augusto valdymo laikų Lietuva. Viešosios ir privačiosios erdvės XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Sudarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008, p. 149–160.

38. KRASZEWSKI, Józef Ignacy. Polska w czasie trzech rozbiorów, 1772–1799: studia do historyi ducha i obyczaju, 1791–1799. Poznań: Nakładem Księgarni Jana Konstantego Żupańskiego, 1875, t. 3. 689 s.

39. LUBICZ-PACHOŃSKI Jan. Kościuszko po Insurekcji 1794–1817: dwa fragmenty Lublin: Wydaw. Lubelskie, 1986, 246 s.

40. MERKYS, Vytautas. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918. Vilnius: Versus aureus, 2006. 479 p.

41. MORKA, Mieczysław. Uroczystości pogrzebowe w Wilnie po śmierci Augusta II. Kultura artystyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego w epoce Baroku. Pod red. J. Kowalczyka. Warszawa: Instytut Kultury, 1995, s. 147–161.

42. MOŚCICKI, Henryk. Dzieje porozbiorowe Litwy i Rusi. Wilno: nakł. „Kurjera Litewskiego“, 1910 druk Józefa Zawadzkiego, 1913, t. 1. 476 s.

43. PRZYAŁGOWSKI, Wincent. Żywoty biskupów wileńskich. Petersburg: Nakład autora, 1860, t. 3. 251 s.

44. ROLLE, Antoni Józef. Stanisław August w Grodnie. Gawędy historyczne. Wyboru tekstu i il. dokonał, wstępem i przypisami opatrzył Wacław Zawadzki, t. 2. Kraków: Wydaw. Literackie, 1966, s. 315–388.

45. SIEMIEŃSKI, Józef; STOJANOWSKI, Józef. Aktuałność długów Stanisława Augusta. Przegląd historyczny, 1924, t. 24, s. 50–76.

46. ŚLUSARSKA, Maria. Muza litewska Stanisławowi Augustowi albo o „litewskości“ króla. Wiek Oświecenia, 1999, t. 15, s. 203–227.

47. ŠABASEVIČIUS, Helmutas. Parateatrinių renginių apipavidalinimas Vilniuje XVIII a. pabaigoje–XIX a. Menotyra, 1994, nr. 2, p. 44–54.

48. TYSZKIEWICZ, Eustachy. Króla Stanisława Augusta ostatni pobyt w Grodnie. Rocznik Towarzystwa Historyczno-Literackiego w Paryżu. 1873–1878, t. 1, s. 1–133.

49. Vilniaus universiteto istorija 1579–1803. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1976, 316 p.

50. ZAMOYSKI, Adam. Ostatni król Polski. Tłumaczyła Ewa Horodyska; opracowała Aleksandra Zgorzelska. Warszawa: Zamek Królewski w Warszawie, 1994. 548 s.

51. ZIENKOWSKA, Krystyna. Stanisław August Poniatowski. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 2004. 451 s.

52. ŻYTKOWICZ, Leonid. Rządy Repnina na Litwie w latach 1794–7. Wilno: Towarzystwo Przyjaciów Nauk w Wilnie, (Wilno: Druk. Artystyczna „Grafika“), 1938. 464 s.

53. ŻYWIRSKA, Maria. Ostatnie lata życia króla Stanisława Augusta. Warszawa: Państ. Instytut Wydawniczy, 1978. 281 s.

54. ŻUKOW-KARCZEWSKI, Marek. Stanisław August w Petersburgu. Życie Literackie, 1987, 25 października, nr. 43, s. 1, 6.

55. АБРАМОВА, И. Л. Последний император столетья безумного и мудрого. Международный исторический журнал, 1999, март–апрель, № 2.

56. АБРАМОВА, И. Л. Эпоха Павла I в русской исторической науке. Международный исторический журнал, 1999, январь–февраль, № 1.

57. ВАЛИШЕВСКИЙ, Казимир. Сын Великой Екатерины. Император Павел I. Москва: Совместное советско-финнское предприятие "ИКПА", 1990. 662 с.

58. ВОДОВОЗОВ, Василий Иванович. Очерки из русской истории XVIII века. Санкт-Петербург: Типография Ф. С. Сущинского, 1882. 556 с.

59. ГОРЯИНОВ, Сергей Михайлович. Художественные впечатления короля Станислава Августа Понятовского о своем пребывании в Санкт-Петербурге в 1797 году. Старые годы, 1908, октябрь, c. 587–614.

60. ДЕ-ПУЛЕ, Михаил Федорович. Станислав–Август Понятовский в Гродне и Литва в 1794–1797 годах. С. Петербург: Типография Майкова, 1871. 255 c.

61. КОНЯЕВ, Николай Михайлович. Подлинная история Дома Романовых. Москва: Вече, 2009. 669 с.

62. Короткий век Павла I (1796–1801 г. г.). Сocт. М. Н. Смыр. Москва, 2010. 256 с.

63. ОБОЛЕНСКИЙ, Геннадий Львович. Император Павел I. Москва: Русское слово, 2000. 384 с.

64. ПЕСКОВ, Алексей Михайлович. Павел I. Москва: Молодая гвардия, 2003. 422 с.

65. УМАНЕЦ, Федор Михайлович. Понятовский и Репнин. Древняя и новая Россия, 1875, № 7, с. 200–216; № 8, с. 296–312.

66. ШИЛЬДЕР, Николай Карлович. Император Павел Первый. Санкт-Петербург: издательство А. С. Суворина, 1901. 606 с.

67. ШУМИГОРСКИЙ, Евгений Севастьянович. Император Павел I. Жизнь и царствование. С. Петербург: Тип. В. Д. Смирнова, 1907. 264 с.

Komentarai

68. Apie šį valdovą nesutampa amžininkų liudijimai, iki šiol ryškiai skiriasi Rusijos istorikų nuomonės. Visgi šiandien vyrauja pažiūra, vertinanti Pavlo I reformas kaip pozityvų siekį sutvirtinti administracinį ir karinį šalies aparatą. Kita vertus, nepaneigiama, kad kontraversiški šio valdovo bruožai – nepastovumas, įtarumas, pernelyg didelis griežtumas – lėmė, kad Rusijos imperijos vidaus ir užsienio politika nuolat keisdavosi, valstybėje buvo jaučiama įtampa, vyko represijos, todėl imperatorius įsigijo daug priešų ir tapo sąmokslo auka.

69. Anot H. Mošcickio, imperatorė Jekaterina II manė, kad menais besidominčiam valdovui Amžinasis miestas turi patikti dėl meno paminklų gausos.

70. Nėra aiškus šių monetų nominalas. Originale jie vadinti „червонные“. Tai liudija, jog jie buvo auksiniai. Tai buvo tuo metu plačiai kursavę Nyderlandų dukatai, kurių vertė nuolat keisdavosi. Vieną auksiną sudarė 10 rublių. Kaip Nyderlandų dukatus šiuos pinigus įvardino ir pats karalius savo rašte prancūzų kalba. Už konsultaciją numizmatikos klausimais dėkoju numizmatui dr. Eduardui Remecui.

71. Beje, lenkiškame tekste paminėta, kad Pavlas I su karaliumi tik iš pradžių buvo malonus, o vėliau prasidėjo juokeliai, pasityčiojimai (priekabės), mažos piktybės. Rusiškame atsiminimų fragmentų vertime tai nutylėta.

72. Nayiasnieyszy Krol Jcmość Stanisław August iadący z Grodna do Petersburga dnia 19 Febr. po godzinie trzeciey z Południa przybył do Wilna. Dnia 20 Febr. z rana o dziesiątey od Szkoły Główney był witany i razem też pożegnany od Rektora na otrzymaney Audiencyi publiczney. Odpowiedział z obfitemi łzami, i oswiadczeniem oyczystego Affektu i przywiązania swego do tey Akademii. Dni następuiących aż do 23 Febr. którego zrana poiechał, wizytował wszystkie Gabinety Akademickie a w obserwatorium był trzy razy.

73. Livonijos vyskupystei tuo metu priklausė ir Vilnius.

74. Vasario 19–24 d. karalių saugojusiai sargybai buvo skirta 20 žvakių per dieną. 20 žvakių kainavo 2 auksinus 20 grašių. Lajus, skirtas apšvietimui karaliaus vizito metu, kainavo 32 auksinus; sargams už 4 dienas sumokėta 48 auksinai; už išnuomotą karietą, skirtą magistrato žmonėms, budintiems prie karaliaus, atvežti – 13 auksinų 10 grašių.

Gauta 2011 m. balandžio 21 d.
Pateikta spaudai 2011 m. rugpjūčio 16 d.

Summary

The Trip of King Stanislaw August Poniatowski to St. Petersburg and His Visit to Vilnius in 1797

The last king of the Republic of two nations, Stanislaw August Poniatowski, having given up the throne, was kept as an honorary prisoner in Grodno, in the palace of Governor-general Nikolaj Repnin. The monarch could entertain guests, travel freely in the surrounding territories; however, he was under surveillance; his own and his courtiers’ correspondence was checked. Catherine II, Russian Empress, promised to grant him permission to go abroad, but this issue was postponed. Only after the Empress’ death Pavel I, who ascended the Russian throne in 1796, changed the state’s policy towards the occupied territories of the Grand Duchy of Lithuania and invited Stanislaw Augustus to St. Petersburg. The king accepted this invitation, and the journey from Grodno to the capital of the Russian Empire was organized by the officials of the Russian administration. Travel expenses were mainly covered by the Russian Treasury, but the King had the right to choose travel route and schedule. The king and his escort traveled through Lyda, Šalčininkai, Vilnius, Žiežmariai, Kaunas, Šiauliai, Mintauja (now Jelgava), Narva. The most important stop took place in Vilnius, where the ruler was met enthusiastically and solemnly. There he spent six days: February 19–24, 1797. He was greeted by the representatives of the administration of the Russian Empire, members of Vilnius academic community, clergy, and ordinary citizens. Stanislaw August got acquainted with Vilnius and its surroundings, went to Verkiai and was impressed by what he saw. This trip also revealed some characteristic features of the policy of Pavlas I towards the occupied territories of both countries. Though the authorities of the Russian Empire were ready to make some concession to the local community on some minor and touchy issues, the main question, i. e. restoration of the country’s independence, was not raised. Thus it becomes evident that the authorities did not fully trust the king and had fears about possible patriotic actions during the monarch’s visit.