„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
Saulius KAUBRYS. Pasiklydę tarp savęs ir įverčių: 1918–1940 m. Lietuvos vokiečių įvaizdžio klausimu
Spausdinti
Saulius Kaubrys – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas; adresas – Universiteto g. 7, LT-01513, Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptis – tautinės mažumos, ugdymo institucijų raida Rytų ir Vidurio Europoje 1918–1939 m.

Anotacija. Straipsnyje, remiantis neskelbtos dokumentikos – Valstybės saugumo departamento, jo padalinių, apskričių viršininkų pranešimų, – skelbtų prisiminimų raidės, periodinės spaudos publikacijose fiksuotos žinijos, susiklosčiusio istoriografinio įdirbio analize, bandoma išskirti Lietuvos vokiečių santykines įvaizdžių dimensijas. Taip pat siekiama atskleisti pastarųjų intensyvumą lėmusius veiksnius.

Prasminiai žodžiai: vidaus priešai, oficialusis požiūris, kolektyvinė elgsena, vokiečių ir lietuvių tarpusavio santykiai.

Abstract. Based on the analysis of unpublished documentary material, which covers the reports of the State Security Department, its subdivisions, county governors, and the published memoirs, the knowledge recorded in the publications of periodical press and the established historiographic experience, the article attempts to distinguish the relative image dimensions of the Lithuanian German community. It also aims to unravel the factors determining the intensity of the latter.

Key words: internal enemies, official position, collective behaviour, Lithuanian-German relations, group images.

Įvadas

Vokiečių istorikas G. Vagneris išskyrė tris vokiečių atvykimo į Lietuvą bangas. Pirmoji prasidėjusi nuo XIII a. vidurio ir nusitęsusi iki XVI a. pradžios, antroji – nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio, trečioji – nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio [67, 2]. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1323 m. laiškuose Hanzos miestams kvietė atvykti pirklius, amatininkus (kalvius, račius, batsiuvius, kailiadirbius, malūnininkus, akmenskaldžius, auksakalius, kovos mašinų gamintojus ir kt.), taip pat karius, žemdirbius [52, 78]. Neaišku, ar buvo atsiliepta į minėtą kvietimą, bet visgi jau XIV a. II-ojoje pusėje Vilniuje buvo vokiečių priemiestis, kurį primena ir šv. Mikalojaus bažnyčia, statyta, kaip kartais manoma, atvykstantiems pirkliams [41, 72]. Galvotina, kad vokiečių miestiečių bendruomenių atradimas šalyse, esančiose į rytus nuo Vokietijos, spartino jų miestų savivaldos plėtotę – jiems buvo suteikiama vokiečių teisė, o būdami turtingiausi pirkliai ir kvalifikuočiausi amatininkai, jie tapdavo vokiečių teisės ir savivaldos nešėjais, sudarydami miestų elito viršūnę [43, 92]. Tą paliudija ir Vilniaus pavyzdys. 1662–1702 m. pastarojo valdančiajam elitui priklausė maždaug 8 vokiečių kilmės asmenys – tokiam elitui aptariamuoju laikotarpiu iš viso priklausė 103 asmenys, t. y. vokiečiai sudarė 7,76 % šio sluoksnio atstovų [60, 287].

Beįsikuriančiųjų Lietuvoje vokiečių tautybės asmenų likimai ir juos sąlygojantys faktoriai susiklostė gan netolygiai. Pvz., Seirijuose, siejamais su Lietuvos didikų Radvilų vardu, 1584 m. kalvinams buvo pastatyta bažnyčia. Per Radvilų palikuonių giminystės ryšius su Prūsijos kunigaikščiais Seirijus paveldėjo Prūsijos elektorius Fridrichas Vilhelmas, o 1688 m. Varšuvos Seimas patvirtino Seirijus priklausant Prūsijos kunigaikščiams [50, 261]. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos 1648 m. privilegija buvo patvirtintas Naujųjų Kėdainių arba Janušavos herbas. Tai reiškė, kad mieste pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė vietiniai gyventojai, ir Janušavos – atvykėliai vokiečiai liuteronai [61, 122]. 1691 m. Vilniaus tribunolas padėjo galutinį tašką byloje dėl Tauragės dvaro, pripažindamas jį Brandenburgo markgrafui. 1704 m. čia tegyveno 2 vokiečių šeimos, o 1778 m. – jau 120 vokiečių valstiečių ir amatininkų šeimų. Nemaža dalis jų atsikėlė po 1708–1711 m. maro epidemijos [56, 6−7]. Manoma, kad XVIII a. viduryje Mtislavlio kaštelionas Jonas Zabiela Pakruojo dvarą pardavė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos kapitonui Ferdinandui Miunsteriui. Nuo 1786 m. paveldėjimo keliu dvaras atiteko jo dukrai Aleksandrai Miunsterytei-Ropienei bei jos vyrui Ditrichui Vilhelmui fon der Ropui (1748–1828), siejamam su Kuršo baronų Ropų gimine. Pastarasis kaip kraitį gautą žmonos dvarą 1818 m. paskyrė sūnui Teodorui (1783–1852). Šiam mirus dvarą paveldėjo jo sūnus Hermanas (1810–1890). Priešpaskutinis dvaro savininkas Leonas fon der Ropas (1860–1940) buvo nevedęs, vaikų neturėjo, todėl dvaro paveldėtoju paskyrė brolio Bruno sūnų Julių fon der Ropą (1910–1944), valdžiusį dvarą iki nacionalizacijos. Baronų fon der Ropų giminė, išsaugojusi vokiškas tradicijas, Pakruojyje sukūrė ryškų europinį kultūros tradicijų židinį [47, 64−69].

Istorikas R. Vėbra, remdamasis 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, teigė tuo metu Lietuvoje gyvenus 51327 vokiečių tautybės asmenis – tai sudarė 1,9 % šalies gyventojų. Lietuvos vokiečių luominės priklausomybės charakteristikos, fiksuotos minėto surašymo metu, liudija santykinai žemdirbiškos bendruomenės naudai – valstiečiai sudarė 66,9 % visos aptariamos gyventojų grupės [65, 134−135]. Lietuvos pramonėje, minėtojo 1897 m. surašymo duomenimis, dirbo 4993 vokiečių tautybės asmenys, iš kurių daugiausia buvo užimtų metalo apdirbimo pramonėje – 1264 asmenys. Tai sudarė 25,3 % vokiečių, dirbusių Lietuvos pramonėje, arba 12,9 % visų Lietuvos metalo apdirbimo įmonėse dirbusių asmenų [65, 194, 198]. Pastarąją tendenciją charakterizuoja Kauno metalo apdirbimo įmonių pavyzdys, kurių steigimo galimybėmis Vokietijos pramoninkai pradėjo jau domėtis XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Pvz., V. Šmitas su broliu 1879 m. Kaune (Šančiuose) įkūrė metalo dirbinių fabriką „Vestfalija“, kuris 1880 m. pradėjo gaminti batų pasagėles, vėliau – vielą, vinis, spynas, statybinius apkaustus [62, 99]. 1878 m. į Kauną atvyko Rūro pramonininkas R. Tilmansas. Jam 1893 m. buvo leista įsteigti metalo dirbinių įmonę, kuri 1905 m. revoliucijos išvakarėse buvo viena stambiausių šios šakos įmonių Rusijos imperijoje (vokiečių tautybės darbininkai čia sudarė 46 % visų įmonės darbininkų) [53, 35].

Kuriant ir stiprinant Nepriklausomą Lietuvą vokiečių bendruomenės pozicija nestatiška – dalyvaujama vietos savivaldoje, angažuojamasi per organizacines (politines, visuomenines) struktūras ginti gyvybiškai svarbius grupinius siekius, dalyvaujama valstybės tvermės procesuose.

Lietuviškoji istoriografija nėra persismelkusi rūpesčiu įžvalgiau pasidairyti Lietuvos vokiečių bendruomenės (o čia, 1923 m. pirmojo ir vienintelio gyventojų surašymo duomenimis, gyveno 29 231 vokiečių tautybės asmenys, sudarę 1,44 % visų šalies gyventojų) istorinės raidos peripetijose – tiek visuotinesnėse, tiek smulkmeniškesnėse. Pastarojo dėmesio stoką iš dalies kompensuoja I. Jakubavičienės, E. Zybertienės, A. Juškos ir kt. tyrinėjimai, palietę pavienius vokiškojo sociumo saviraidos aspektus. „Užribiniame“ (nelietuviškajame) istoriografiniame aruode, greičiausiai, pirmųjų tyrimų laurai priklausytų R. Heberlei (Deutschen in Litauen, Stuttgart, 1927), vėlesni – N. Angermannui, A. Hermannui, K. Fuchsui.

Pasirinktosios temos gvildenimui darbo autorius pasirinko santykinai ribotą šaltinių grupę – Valstybės saugumo departamento susirašinėjimo masyvą (LCVA, f. 378) ir memuarinės raidės liudijimus, susijusius su vokiečių bendruomenės vertinimais skirtingų situacinių laukų kontekste.

Tiriamasis objektas – Lietuvos vokiečių bendruomenės (čia nesiekiama aprėpti Klaipėdos krašto vokiškojo sociumo, besiskiriančio nuo vadinamosios Didžiosios Lietuvos gentainių gyvenimo tradicijos) įvaizdžių skirtybės.

Straipsnio tikslas – pristatyti vokiečių bendruomenių pagrindines įvaizdžių charakteristikas, jų atsiradimo aplinkybes ir išryškinti grupinės elgsenos kaitos sąsajas su įvaizdžių turiniu.

1. Vokiečiai kasdienybės kontekstuose: kaimyniškosios terpės požiūriai

Istorinė tarpgrupinė (lietuviai ir vokiečiai) sugyvenimo istorija, atrodo, neturi ryškios konfliktuojančios trinties žymės, nors įvairiais pavidalais fiksuotos atminties segmentų patirtis liudija tarpusavio santykių prieštarų naudai. Pvz., lietuvių etnologės L. Anglickienės teigimu, „lietuvių tautosakoje atsispindi dvi bendravimo su vokiečiais pusės: taiki kaimynystė ir kovos su jais. Tačiau peržvelgę gausybę tautosakos kūrinių, kuriuose paminėti vokiečiai, galime pastebėti, kad juose dominuoja paniekinantis požiūrius į šią tautą“ [39, 184]. P. Višinskio teiktame Peterburgo universitetui konkursiniame darbe „Antropologinė Žemaičių charakteristika“, aptariant šio regiono dvasinės kultūros paveldą, buvo minimas toks prietaras: „Apskritai griežtai žiūrima, kad iš karto dviejų darbų nedirbtų, ir tada imamasi kito darbo, kai pradėtąjį visiškai užbaigia (sako, kad tik kvailas vokietis iš karto du darbus dirba)“ [30, 210]. Mitologinių sakmių analizė rodo, kad vokiečiams dažnai buvo priskiriama velnio charakteristika. Ištyrus 2000 lietuvių mitologinių sakmių (iš jų 1395 užsimenama apie velnią) velnias vadinamas vokiečiu 52 sakmėse (kitų tautybių sąsajų su velnio įvardinimu nebūta) [66, 42]. Priešingai vokiečiams, priskiriamų pravardžių charakteristika kitokia – jos neturi niekinamojo atspalvio ir nėra determinuojamos vulgarios semantikos šaknimis [71, 116−117].

Lietuvių istoriko A. Nikžentaičio, analizavusio tarpukario spaudą ir mokslinę istorinę literatūrą, aptariančią vokiečių ir Vokietijos vaizdinius, nuomone, bent pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje klostėsi pozityvūs vokiečių ir Vokietijos stereotipai [59, 239]. Tai patvirtina ir vykdytų lauko tyrimų, atsiminimų duomenų analizė, paliudijusi, kad vokiečių ir lietuvių (t. y. daugumos) tarpusavio santykiai rutuliojosi nekonfliktiškai. Manytina, kad tai galėjo būti nulemta fakto, jog „vokiečiai, atrodo, buvo besąlygiškai sutikę su „jų“ statusu. vokiečiai buvo integravęsi į kaimo ar miestelio socialinį, kultūrinį gyvenimą, todėl aplinkinių požiūris į juos buvo palankus ir netgi kilus socialiniams konfliktams tautinė priklausomybė netapdavo papildomu konflikto katalizatoriumi. Būdami emigrantų palikuonys ir visuomet galėję reemigruoti, jie nejautė tautinio nepilnavertiškumo komplekso ar arogancijos, nors ne vienas dėl savo ekonominės padėties ar kultūros lygio galėjo rodyti kaimynams savo pranašumą“ [57, 104].

Lietuvių akimis vokiečių bendruomenės patrauklumo žyme tapo jų požiūris ir pagarba darbui. Greičiausiai „negalima nuneigti, kad vokiečiai aukščiau vertino darbą, jo kokybę. Amato buvo mokomasi ir tokiu būdu siekiama aukštos kvalifikacijos bei meistriškumo. Tokia rimta pažiūra į tai leido užsitarnauti senbuvių pripažinimą ir pagarbą, o tuo pačiu ir užsitikrinti sėkmingesnę integraciją į gyvenamąją aplinką bei turtingesnį gyvenimą“ [56, 13]. Atrodo, kad tipiškas Lietuvoje gyvenantis vokietis buvo arba turtingas ūkininkas, arba labai nagingas amatininkas, niekada neidavo tarnauti pas kitus ūkininkus, net jei gyveno taip pat kaip lietuviai: paprastai buvę pasiturintys, neretai užsiimdavo kokiu nors verslu [69, 130]. Virbalio (čia būta nemažos vokiečių bendruomenės) gyventojo J. Zabielavičiaus prisiminimuose buvo minima, kad „tarp vokiečių nebuvo kumečių ar bernų. Aplamai biednuomenės jų tarpe buvo žymiai mažiau negu tarp lietuvių “ [68, 68]. Ypač lietuviai vertino vokiečių amatininkus: kalvius, batsiuvius, siuvėjus, račius, o tokį vokiečių gabumą amatams traktavo kaip privilegiją: „Kur vokietis ką nors padarė, jau lietuvis nepadarys taip“ [69, 130]. Pvz., nedideliame miestelyje prie Nemuno – Balbieriškyje – tarpukaryje tegyveno vos 3 vokiečių šeimos ir visos buvo apibūdinamos kaip verslios: Rydeliai garsėjo javų kūlimu, turėjo savo autobusą, Reinertas turėjo savo stalių dirbtuvę, kur darbas buvo giriamas už vokišką kokybę, Stanaičiai sėkmingai vertėsi krosnių mūrijimo amatu [38, 67−69].

Tytuvėnuose (Raseinių apskritis), kur ilgainiui vokiečių šeimų pavardės „sužemaitėjo“ (Lehmanai virto Lymantais, Jungbliutai – Imblitais ir pan.), „visi vokiečiai buvo geri amatininkai. Gausi Lymantų šeima turėjo koklių dirbtuvę, kuriai vadovavo tėvas, o sūnūs buvo šaunūs meistrai. jie mūrijo puikias krosnis, o iš lauko akmenų grindė dailius pamatus trobesiams, betonuodavo rūsius ir kt. Šerfleris garsėjo kaip puikus batsiuvys, Olbrikas buvo šulinių kasėjas, Obšmikis rankiniu būdu gamino labai kokybiškas plytas. Štraliai, tėvas ir sūnus, buvo geri kalviai“ [64, 37].

Tarpusavio kasdienybės kontaktai daugumai – lietuviams – liudijo vokiečių gyvensenos racionalumo pranašumus: jų sodybos buvusios tvarkingesnės, gyvuliai produktyvesni, rūpestingiau įdirbama žemė davusi gausesnį derlių, vokiečių vienkiemiuose anksčiau pasirodė perkūnsargiai, iškilo radijo antenos [46, 23]. Atrodo, kad ir „ūkio darbuose mažiausiai buvo kreipiama dėmesio į mėnulį, žvaigždes ar kitokius ženklus. šiuo klausimu galiojo racionalus požiūris, jog bulvės sodinamos ir grūdai sėjami ne į mėnulį, o į žemę, ir derlių lemia ne mėnulis, o gerai įdirbta žemė, tinkama priežiūra ir dar palankūs orai“ [56, 13]. Šias ūkininkavimo nuostatas, regis, deramai papildė ir moralinės savybės – vokiečiai buvo gerbiami už teisingumą, žodžio tesėjimą [46, 24], darbštumą (pvz., buvo pasakojama, kad gimdyvė vokietė tos pačios dienos vakare jau linus kirtusi) [69, 132]. Matyti, kad ir miestietiškoje aplinkoje vokiečiai bus susilaukę palankaus vertinimo – pvz., Alytuje (jų čia galėjo būti apie 150) „pasižymėję vokiečiai yra buvę kalėjimo viršininkas Feiferis, žemės ūkio mašinų fabriko savininkas Cvilingas, elektros stoties tvarkytojas inž. Štenbergas, buvusios privačios autobusų stoties savininkai broliai M. ir L. Guberiai“ [58, 227].

Greičiausiai, vokiškosios bendruomenės nariams nebuvo svetimas ir savojo orumo išlaikymo jausmas. Pvz., Žagarėje (1923 m. čia gyveno 42 vokiečiai) gyveno Zygelių šeima, turėjusi gyvenamą medinį namą, ūkinius pastatus, žemės, vandeniu ir garu varomą malūną. Šeimininkė Zygelienė „išoriškai buvo išsaugojusi aristokratišką santūrumą, gal net asketiškumą, tiek aprėdais, tiek elgsena, tiek kalba“ [54, 276]. Čia gyvenusi Henrietė Vilandienė „visada laikėsi oriai ir nepriklausomai, rengėsi juodais rūbais ir, nors mokėjo kalbėti lietuviškai, latviškai ir rusiškai, visada reikalavo, kad šeima namuose (taipogi ir vaikaičiai) kalbėtųsi tik vokiškai. Buvo nepatenkinta, kad jos duktė Teresė ištekėjo už lietuvio Eduardo Levinsko, o sūnus vedė lietuvaitę“ [54, 277−278].

Kasdienybėje besiklostantys vokiečių ir lietuvių kontaktai (ypač konservatyvioje aplinkoje – kaime, pasienio ruože) galbūt galėjo ir niveliuoti vokiečių tautinės grupės gyvensenos skirtumus. E. Zybertienės atliktoji informacijos teikėjų, gyvenusių Suvalkijoje (Šakių ir Kudirkos Naumiesčio apylinkėse, prie pat pasienio), duomenų analizė liudytų, kad vokiečiai kai kada galbūt niekuo neišsiskyrė iš aplinkos: „Niekas nekalbėjęs, nedainavę vokiškai, nemokę savo kalbos, pavardės jų buvę sulietuvintos, drabužiai – tokie patys kaip ir lietuvių, valgis tas pats, papročių išskirtinumo kaip ir nepastebėta. galiausiai net to ypatingo darbštumo neidavę pastebėti, jei kaimynai lietuviai taip pat būdavę tvarkingi ir darbštūs“ [69, 131].

Kasdienybė, peržengusi kaimyninio bendravimo ribas, visuomenei savaime siūlė ir kitas tarpgrupinės distancijos siaurinimo perspektyvas, tarkim, pilietinį susitelkimą. Pvz., 1920 m. Lietuvos įtemptų santykių su Lenkija akivaizdoje ėmė kurtis Lietuvos gynimo komitetai. 1920 m. spalio 10 d. Tauragėje buvo surengta manifestacija ir rinkliava Lietuvos gynimo komitetui, kurioje dalyvavo ir vokiečių atstovai [32, p.4]. Tauragės apskrities Skaudvilės miestelyje spalio 17 d. prie manifestuotės prieš Lenkiją „ruošimo uoliai dėjosi vokiečiai ir žydai“ [12, p. 4]. Vyriausiąjį Lietuvos gynimo komitetą spalio 30 d. 500 auksinų auka parėmė Lietuvos vokiečių partijos Centro valdyba [6, p. 4] (visgi tai greičiausiai tebuvo simboliška suma – aut. pastaba). 1921 m. įsisiūbavus politinei ir visuomeninei diskusijai dėl Vilniaus krašto likimo (jos kilmė tiesiogiai susijusi su P. Hymanso siūlymais – aut. pastaba) buvo girdimas ir vokiečių bendruomenės balsas, galbūt, reprezentuojantis tik tam tikros jos dalies opiniją. Pvz., Tauragės apskrities Sartininkų valsčiuje 1921 m. spalio 2 d. įvyko lietuvių ir vokiečių susirinkimas, kuris „priėmė protesto rezoliuciją prieš Hymanso projektus ir reikalavo kuo greičiau prisijungti Klaipėdos ir Vilniaus kraštus prie bendrosios Lietuvos“ [31, 2]. Nelengvai atsikovota unikali lietuvių etnoso istorija Nepriklausomybės metais „apaugo“ pagarba valstybinių bei politinių tradicijų minėjimui, „aplipo“ pompastiškais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių minėjimais (Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinės 1930 m.), iškilmių renginiais [40, 241], įtraukusiais ir vokiškąją visuomenės dalį. Tauragės Naumiestyje 1928 m. spalio 21 d. vykusiuose Nepriklausomybės paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo ir vokiečių organizacijos [15, 13]. Neatmestina, kad dalyvavimą šiose šventėse vokiečių bendruomenė, pavieniais atvejais priimdama kaip neišvengiamą prievolę, atliepdavo ir rezervuota (priešiška) nuostata. Piliečių apsaugos departamento direktoriaus 1930 m. lapkričio 26 d. slaptame pranešime Švietimo ministerijai buvo pažymima, kad Raseinių apskrities Lydavėnų privatinė vokiečių mokykla nedalyvaujanti valstybinėse šventėse, kad vietiniai vokiečiai vengią viešumos [36, 33].

Gyvenimiškųjų peripetijų pasiūloje, greičiausiai, pasitaikydavo ir marginalinių „suartėjimo“ šansų. Pvz., 1939 m. gegužės 3 d. Tauragės Naumiestyje, arklių turguje, susimušė vokietis, arklių pirklys Maksas Krepsas su arklių pirkliais žydais Danieliumi ir Leibu Jaselovičiais. Žydai su akmenimis puolę M. Krepsą, kuris po incidento buvo nugabentas į ligoninę. Sužinoję apie tas muštynes vokiečiai ir lietuviai, sudarę apie 200 vyrų būrį, puolė žydus ir pradėjo juos gatvėje mušti (per muštynes buvo išdaužyti ir 28 namų langai). Tvarką atstatė kariuomenės būrys, buvo sulaikyti 7 asmenys, iš kurių 2 vokiečių tautybės, kiti lietuviai [17, 90]. Įvykį tyrė viešoji ir kriminalinė policija [70, 91−92].

2. Vokiečiai – blogiečiai? Vidaus priešų etiketė

Tuometinės lietuviškosios visuomenės autorefleksijoje, prisiminimų teikėjų informacijoje (turint galvoje jų santykį su vokiškuoju sociumu) neišvengiamai, atrodo, išryškėjo ir vertinimų prieštaros (kai lietuvis kalbėdavęs apie vokiečius, dažnai pasakydavęs: „Tai geras žmogus, bet gaila, kad ne katalikas.“ Arba: „Vokiečiai buvo neblogi darbininkai ir gana geri gaspadoriai, tačiau riboto akiračio ir labai prastai nusimanė politikoje“) [51, 29]. Žymaus lietuvių rašytojo J. Paukštelio žmona mokytoja atsiminimuose apie šeimos gyvenimą Kėdainiuose, darbą gimnazijoje ir čia dirbusį mokytoją Bliumą, pastarojo šeimos išvykimą 1940 m. Vokietijon ir išsakytuosius kolegos žmonos priekaištus dėl vokiečių persekiojimo teigė: „Kas be ko, gal paėmus Klaipėdą (čia turimi galvoje 1939 m. įvykiai) buvo ir išsišokimų. Ir mes gimnazijoje, žinoma, jam negirdint, pasijuokdavom, kad Bliumas savo vaikus susistatęs gieda „Deutschland über alles“ [14, 144−145].

Tikriausiai pastaroji „švelni“ liudijimo tradicija iš dalies konkuravo su aštresnių vertinimų paketu. Jo turinys susiklostė iš pačios bendruomenės atitinkamų veiksmų ir vertintojų nuomonių sankirtos, leidusios atsirasti vidaus priešų kategorijai (tiek menamai, tiek ir akivaizdžiau išreikštai). Vidaus priešų apibrėžtyje santykinai išskirtini 2 tipai – individualusis ir artimas grupiniam tipui.

Pavienių „priešų“ imtis, rodos, nebus buvusi gausi. Pvz., 1920 m. vasario 22–23 d. Kaune Panemunės (Šančių) kareivių sukilimo kaltininkų gretose atsidūrė 2 vokiečių tautybės asmenys, artilerijos pulko kareiviai, t. y. Cimermanas Augustas (gim. 1892 m. Vilkaviškio aps.) ir Perlis Maksas (gim. 1892 m. Kauno aps.). Abiem buvo skirtos mirties bausmės, pakeistos įkalinimu iki gyvos galvos. Vėliau paleisti laisvėn pagal 1920 m. amnestiją (įvairiomis bausmėmis iš viso buvo nuteista apie 100 kareivių ir puskarininkių) [48]. 1931 m. skundo byloje dėl Kalvarijos miesto valdybos kasininko galimai nusikalstamų veikų buvo nurodyti 4 liudininkai – 2 vokiečiai ir 2 sulenkėję lietuviai. Pirmuoju įvardintas 45 m. Liutermoza Karolis – evangelikas, vokietis, beturtis, teistas už slaptą degtinės pardavinėjimą, atkaklus vokietininkas. Jam iškelta byla už riaušių kėlimą Kalvarijos evangelikų liuteronų bažnyčioje [13, 41]. Antrasis – 57 m. Greifenbergeris Jurgis, evangelikas, vokietis, pramonininkas, nusistatęs prieš valstybę asmuo, kurio sūnus komunistas po 1926 m. vyriausybinio perversmo buvęs sušaudytas; jis esąs didelis girtuoklis ir karštas agitatorius prieš Kalvarijos miesto valdybą ir jos veiksmus [13, 41]. Pastariesiems asmenims suteiktųjų charakteristikų vienpusiškumas nekvalifikuotos kasininko veiklos vertinimo kontekste atrodo nepakankamai adekvatus. Minimųjų atvejų turinys, regis, liudytų, kad „priešais“ buvo galima tapti ir atsitiktinai, ir anonimiškai (pvz., Kalvarijos atvejis).

Ir priešingai, tam tikros dalies vokiečių tautybės asmenų angažavimasis būti „priešais“ (vertinančiųjų akiratyje) galbūt buvo sąmoningo veiksmo dėmuo. Pvz., Valstybės saugumo policijos viršininko A. Povilaičio 1934 m. gruodžio 1 d. nutarime dėl Viliaus Ratenšpergerio teigiama, kad jis „priklauso organizacijoms „Wandervogel“, „Christlicher Verein der Jungmänner“ ir „Kulturverband“, esąs „Wandervogel“, ruošiančio kaip ir šnipų-informatorių kadrą grupelės vadovas, visų Kauno grupelių instruktorius, Kulturverband reikalų vedėjo Kasperaičio, žinomo hitlerininko, slaptas pasiuntinys“ [28, 615]. Išvadinėje nutarimo dalyje buvo konstatuota, kad minėtojo asmens „buvimas Kaune ir jo toks veikimas tarp vokiečių jaunimo yra pavojingas ne tik visuomenės rimčiai, bet ir mūsų valstybės saugumui“, bei prašoma „kvotą perduoti Kauno m. ir apskr. Komendantui ir prašyti Vilių Ratenšpergerį, kaipo tokį, išsiųsti iš Kauno į Molėtų miestelį, Utenos apskr.“ [28, 615]. Valstybės saugumo policijos Marijampolės rajono „vokiečių šnipų“ sąraše (jis sudarytas ne anksčiau kaip 1936 m. – aut. pastaba) buvo minimas Vitmozeris Karolis, inžinierius, turįs Marijampolėje ir Virbalyje mašinų dirbtuves: „Rimtas, užsidaręs, vaikus auklėja grynai vokiškoje dvasioje. turi užsienių pasą ir dažnai važinėja į Vokietiją. kaipo tikras vokietininkas gali suteikti vokiečiams (Vokietijai – aut. pastaba) reikalingų informacijų. Skaitomas kaip informatorius.“ [27, 125]. Pas minėtąjį asmenį buhalteriu dirbęs Erdmanas Pilypas (gim. 1894 m. Langeno m., Vokietijoje) „mėgstąs išgerti, anksčiau mokytojavęs, tačiau dėl vokietinimo akcijos atleistas. buvęs D. Karo (1914–1918 m. – aut. pastaba) vokiečių karininku, gali būti informatoriumi“ [27, 125]. Borchertas Henrikas, I-ojo pasaulinio karo metu tarnavęs Vokietijos kariuomenėje, po karo pasilikęs Lietuvoje, kurios pilietybę gavo 1932 m., dirbo Kaune Valstybės teatro orkestre. Jis „esąs aktyvus vokiškų organizacijų veikėjas, palaikąs ryšį su Vokietijos pasiuntinybės pareigūnais, parenkąs ir rekomenduojąs vokiečių tautybės ir griežto vokiško nusistatymo asmenis, kuriuos Kulturverbandas siunčiąs į amatų kursus Vokietijoje, jo šeima visa, kas vokiška, girianti, visa, kas lietuviška, atsiliepianti su dideliu pažeminimu“ [8, 156]. Jį bei jo darbo kolegą Schubertą (Vokietijos pilietį), „kurių politinis nusistatymas ir veikla priešingi Lietuvos nepriklausomybei ir kurie, būdami mūsų krašto piliečiais, tos veiklos laisvu noru imasi, iš valdinės įstaigos tarnybos reikėtų atleisti“ [8, 156].

Santykinai įvardintos „priešiškų“ vokiečių (sekimo informacijoje į jų kategoriją patenka ir „suvokietėję“ asmenys, „vokietininkai“, kurių sąvokos greičiausiai vartojamos kaip vokiečių atitikmuo) kaip grupės įvaizdžiai skleidėsi tiek silpnesne, tiek stipresne formomis. Pirmieji – žemiškesnės, rutininės kilmės, galbūt, atsiradusios iš bendruomeninės betarpiškos gynybinės reakcijos. Pvz., Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Marijampolės apygardos 1934 m. vasario mėn. žinių suvestinėje apžvelgiant vokiečių veikimą buvo pastebėta: „Tačiau vietomis prieš tokius asmenis, kurie trukdo jų vokiškumui bei organizavimui pastebimas netiesioginis veikimas. Pav., Kalvarijoj vokiečiai evangelikai atleido iš kantoriaus pareigų vieną asmenį, kuris daug darbuodavosi „Pagalbos“ organizacijoj, nepritarė vokietinimo akcijai“ [21, 601]. Analogiškoje Šiaulių apygardos 1934 m. birželio mėn. apžvalgoje buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad „Jurbarko apylinkėje evangelikai vokiečiai nori visur turėti pirmenybės ir todėl su lietuviais evangelikai nesugyvena ir jaučiasi trynimasis. Gegužės mėn. ištrėmus iš Jurbarko kunigą vokietį Stanaitį, parapijiečiai vokiečiai naujai paskirto kunigo Jekelio neįsileidžia, neduoda jam parapijos raktus ir reikalauja grąžinti ištremtąjį“ [24, 339].

Manytina, kad santykinai įvardinto grupinio vokiečių – „vidaus priešų“ – tipo suintensyvėjimas stipresne forma akivaizdesnis ribinių šalies vidaus gyvenimo situacijų kontekste. Pvz., Bermonto-Avalovo karinių akcijų prieš Lietuvą metu „dvarų savininkai vokiečiai nariai rėmė bermontininkų dalinius, teikdami jiems maistą, arklius, pašarus, laikė kareivius savo valdose. tokie rėmėjai buvo Raudonpamūšio dvaro baronas Roppas, Žilpamūšio – baronas Vildemanas, Geltonpamūšio – baronas Brandenburgeris, Škilinpamūšio – baronas Bistramas, Baltpamūšio – baronas Beras . Baronai Vildemanas ir Bistramas net bandė suformuoti karinį dalinį, bet negavę leidimo, tą padarė Latvijoje“ [45, 452]. Kapitono Vėgėlės (1919 m. jis buvo Biržų, vėliau – Pasvalio karo komendantu) pranešime (1920 m. liepos mėn.) Steigiamojo Seimo skundų ir tardymo komisijai buvo teigiama, kad minėtose apskrityse „dvarininkai baronai Vildemanas (Gavinas), Hanas, Bistromas ir Roppai atvirai prisidėjo prie bermontininkų . Vildemanas net turėjo savo atskirą batalioną ir kanuoles. bermontininkus mums sumušus tie visi baronai pasitraukė su Bermonto likučiais Vokietijon. iš tų vokiečių dvarininkų, Otto Vilkė, sudegino būk pats savo javus, bet pabėgti nesuspėjęs“ [9, 12]. Galbūt Šiaurės Lietuvos vokiečių, iš esmės reprezentuojančių vokiečių elitą, santykis su lietuviškąja visuomene, greičiausiai, skyrėsi nuo santykinai „kaimiškųjų“ (Suvalkijos regionas) ir Kauno „miestietiškųjų“ vokiečių. Pvz., „Kuršo baronų von der Roppų šeima priėmusi Lietuvos Respublikos pilietybę išlaikė vokišką liuteronų tikėjimą ir kalbą, kitaip tariant, išsaugojusi vokišką tapatybę, kultūriniais saitais natūraliai siejosi ne su augančia lietuvių kultūra, bet su Baltijos vokiečių tradicijomis . Savo ruožtu vokiečiakalbiai Šiaurės Lietuvos dvarininkai nedalyvavo lietuvėjančių miestų kultūros gyvenime, nepalaikė ryšių su aplenkinto LDK bajorijos sluoksnio atstovais “ [42, 144]. Manytina, kad pastarųjų – „elitinių“ – Šiaurės Lietuvos vokiečių dvarininkų laikysena permainingų 1919 metų akivaizdoje neliko nepastebėta – supančioji terpė ją įrašė į „ilgąją“ atmintį.

Trečiojo dešimtmečio II-oje pusėje kairiųjų politinių jėgų inspiruoti Tauragės ir Alytaus sukilimai (1927 m. rugsėjo mėn. įvykę pučai turėjo tikslą nuversti tautininkų vyriausybę ir grąžinti demokratinę konstitucinę vyriausybę, išlaikyti parlamentinį valstybės vystymosi kelią) taip pat įtraukė ir vokiečių tautybės asmenų. Pvz., 2 Tauragės sukilimo dalyviai – Odovas Augustas, 25 m. darbininkas, vokietis, Vizenbergas Richardas, 25 m. darbininkas, vokietis, karo lauko teismo sprendimu buvo sušaudyti (panašios dalios nusipelnė ir 7 ne vokiečių tautybės asmenys). Teisiamųjų suole atsidūrę likusieji 13 vokiečių tautybės asmenų sulaukė švelnesnio atpildo. Pvz., Drukneris Oskaras, 18 m., darbininkas, vokietis, nuteistas 10 m. sunkiųjų darbų kalėjimo (1931 m. I. 20 d. paleistas iš kalėjimo); Bedarfas Richardas, 20 m., raštininkas, vokietis, nuteistas kalėti iki gyvos galvos (1931 m. VIII. 14 d. paleistas iš kalėjimo); Bergovas Gustavas, 19 m., darbininkas, vokietis, nuteistas 10 m. kalėti (1931 m. I. 5 d. paleistas iš kalėjimo); Gregeris Gustavas, 32 m., darbininkas, vokietis, nuteistas mirties bausme, vėliau pakeičiant bausme kalėjimu iki gyvos galvos (paleistas 1940 m. V. 20 d.); Odovas Antanas, 33 m., darbininkas, vokietis, nuteistas kalėti iki gyvos galvos (paleistas 1930 m. X. 11 d.); Gregeris Richardas, 23 m., darbininkas, vokietis, nuteistas kalėti iki gyvos galvos (paleistas 1930 m. X. 11 d.); Heikis Leopoldas, 24 m., darbininkas, vokietis, nuteistas kalėti iki gyvos galvos (paleistas 1930 m. XI. 15 d.); Zybartas Richardas, 18 m., darbininkas, vokietis, nuteistas kalėti iki gyvos galvos (paleistas 1930 m. IX. 10 d.); Guzovijus Oskaras, 40 m., mūrininkas, vokietis, nuteistas iki gyvos galvos (paleistas 1930 m. IX. 6 d.); Vencelis Otas, 32 m., valstietis, vokietis, nuteistas 6 m. sunkiųjų darbų kalėjimo (paleistas 1930 m. IX. 6 d.) ir 4 vokiečiai (Blankas Richardas, Šveinartas Emilis, Janušaitis Oto – Robertas Maksas, Špengleris Fridrichas) buvo išteisinti. Iš viso minėto sukilimo dalyvių – 9 sušaudyti, 18 mirties bausmė pakeista bausme iki gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjime, 39 nuteisti įvairiomis bausmėmis [4]. Alytaus pučo dalyvių teisiamųjų suole atsidūrė 5 vokiečių tautybės asmenys: Petraitis Albertas, darbininkas, bausmė – 10 m. sunkiųjų darbų kalėjimo (paleistas 1931 m. vasario mėn.), Rosas Robertas, darbininkas, 10 m. sunkiųjų darbų kalėjimo (paleistas 1931 m. vasario mėn.), Šnelis Emilis, raštininkas, nuteistas kalėti iki gyvos galvos (paleistas 1930 m. XII. 27 d.), Rabenšteinas Jonas, darbininkas, nuteistas kalėti iki gyvos galvos (paleistas 1931 m. XI. 4 d.), Špederis Oskaras, darbininkas, nuteistas (paleistas 1930 m. XII. 27 d.) [4].

Panašiai ir IV-ojo dešimtmečio viduryje (1935–1936 m.) stichiškame Suvalkijos valstiečių sukilime (reikalauta sumažinti mokesčius, atidėti skolų mokėjimą, sumažinti palūkanas, sustabdyti varžytines, nušalinti vyriausybę, atšaukti karo padėtį) šio regiono vokiečiai taip pat neliko nuošalyje. 1936 m. apskričių viršininkų suvažiavime Vilkaviškio apskrities atstovas teigė, kad šios apskrities vokiečiai, gyvenantys Lietuvos–Vokietijos pasienyje, aktyviai dalyvavo Suvalkijos valstiečių streikuose [35, 454]. Pvz., Vilkaviškio apskrities Gražiškių įvykiuose (siekiant išvaduoti suimtus ūkininkus) buvo sulaikyta 130 asmenų, iš jų „31 evangelikas, vokiečių tautybės“ [22, 205]. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Marijampolės apygardos 1935 m. rugsėjo 25 d. biuletenyje buvo konstatuota, kad minėtoje „Gražiškių apylinkėje gana tirštai apgyventa vokiečių tautybės kaimiečių, kurie (ūkininkų) judėjimui pritaria ir jame dalyvavo. Yra gandų, kad tokie vokietininkai šiame sąmyšyje dalyvavo sąmoningai inspiruoti iš anos pusės sienos, tačiau kol kas konkrečių davinių nėra“ [22, 206]. Paramos iš „anapus“ (Vokietijos) faktas susilaukė nemaža atgarsio – tiek galimo ginklų tiekimo streikininkams [76, 66], tiek ir dėl tiesioginės paramos [75, 161]. Atrodo, kad Suvalkijos streiko peripetijoms neliko abejingi ir atokiau gyvenę vokiečiai [73, 49]. Įvairių teisminių institucijų sprendimais už dalyvavimą Suvalkijos valstiečių bruzdėjimuose buvo nubausti ne mažiau kaip 5 vokiečių tautybės asmenys (Filipas Richardas – 6 mėn. paprasto kalėjimo; Fromas Fridrichas – 15 m. sunkiųjų darbų kalėjimo, paleistas 1937 m. IX. 7; Haberzatas Emilis – 10 m. sunkiųjų darbų kalėjimo, paleistas 1937 m. IX. 9; Gerhardas Otto – nuteistas kalėti iki gyvos galvos, paleistas 1937 m. III. 25; Polmanas Karolis – 4 m. sunkiųjų darbų kalėjimo, paleistas 1937 m. III. 27) [3], didesnioji vokiečių tautybės asmenų – sukilimo dalyvių – dalis sulaukė švelnesnių apskričių komendantų bausmių – trumpalaikgt;. Baronai Vildemanas ir Bistramas net bandė suformuoti karinį dalinį, bet negavę leidimo, tą padarė Latvijojeio arešto, piniginių baudų (pvz., Vilkaviškio komendantas 1935 m. įvairiomis bausmėmis nubaudė ne mažiau kaip 17 vokiečių tautybės asmenų) [2]. Lietuvių istoriko A. Kasparavičiaus teigimu, už dalyvavimą šiame sukilime iš viso buvo nubausta taip: 5 sušaudyti, 13-ai ši bausmė pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu; Vilkaviškio komendantas nubaudė 517 asmenų, Šakių – 141, Marijampolės – 129, Alytaus – 69, Seinų – 13 [49].

Galbūt pripažintina, kad IV-ajame dešimtmetyje susiklostė tam tikras Lietuvos vokiečių negatyvaus vizualumo porūšis, sąlygotas vokiškosios akcijos Klaipėdos krašte bei Vokietijos vaidmens Europos politiniame gyvenime suintensyvėjimo (greičiausiai, supančioji terpė ir „vertinantieji“ jį suvokė gan panašiai). Pvz., 1933 m. Tauragės apskrityje (ypač Naumiestyje) „vokietininkai reiškia pasitenkinimo Hitlerio laimėjimu Vokietijoje ir mano, kad Klaipėdos kraštas būsiąs grąžintas Vokietijai“ [16, 146]. 1933 m. balandžio mėn. Kaune „vokiečiai kauniečiai / drauge su vokiečiais iš Vokietijos / bendro ūpo pagauti irgi pradėjo užkabinėti žydus. ne kartą žydai buvo žodžiu pašiepti vienam antram geresnių Kauno restoranų – kavinių“ [11, 182]. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Šiaulių apygardos 1934 m. kovo mėnesio įvykių santraukoje buvo konstatuota: „Vokiečiai daugumoje hitleriškai nusiteikę ir reiškia pasitenkinimą, kad vokiečiai (Vokietija – aut. pastaba) suvaržė Lietuvos eksportą į Vokietiją ir sako, kad jeigu Lietuva nenusileisianti vokiečiams (Vokietijai – aut. pastaba), tai Hitleris iš Vokietijos išgyvendinsiąs visus lietuvius“ [25, 508−509]. Analogiškoje Marijampolės apygardos 1934 m. rugpjūčio mėn. žinių santraukoje buvo pripažinta: „Iš privačių pasikalbėjimų Vilkaviškyje apskrityje vietomis arčiau vokiečių pasienio yra tokių gyventojų vokietininkų, kurie net nusistatę prieš Lietuvą. tokie asmenys išsireiškia, kad jeigu esą kiltų karas su vokiečiais (Vokietija – aut. pastaba), tai jie ir jų vaikai neitų kariauti“ [23, 261−262]. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Šiaulių apygardoje 1938 m. kovo mėn. buvo patirta, kad „vietos vokietininkai ir suvokietėję jau po Austrijos prijungimo prie Vokietijos pasijuto labai drąsūs ir tarpe savęs pradėjo kalbėti, kad ir su Lietuva taip gali būti“ [26, 323]. Vilkaviškio apskrities komendantas 1938 m. spalio 11 d. konstatavo, kad po įvykių Čekoslovakijoje (Sudetų krašto atplėšimo) apskrities vokiečių nuotaika pakilusi ir jie visur demonstruoja esą vokiečiais [29, 189]. Valstybės saugumo departamento 1939 m. kovo 30 d. biuletenyje Nr. 78, apibūdinant lietuviškosios visuomenės nuotaikas, buvo teigiama: „Kai kurie nurodo, kad mūsų įstaigose nemaža esą tarnautojų vokiečių. Po Klaipėdos krašto prijungimo Vokietijos, jie atgiję ir parodę tikrą savo veidą“ [33, 295].

Visgi, galbūt, nepaneigtina ir prielaida, kad „vertinantieji“ – kontroliuojančiosios institucijos – surasdavo „priešų“ ir inercijos vedami. Pvz., Biržų apskrities (ji ribojasi su kaimynine Latvija, čia tegyveno vos keletą vokiečių šeimų) komendanto 1938 m. slaptuose raportuose Krašto apsaugos ministrui „vidaus priešų“ grafoje vokiečiai nebuvo minimi – „priešais“ jie tapo tik 1938 m. pabaigoje, kai suaktyvėjo vokiečių veikimas Klaipėdos krašte [7, 195].

3. Nematoma Mėnulio pusė: žinijos apie Lietuvos vokiečius „vartojimas“ oficialiųjų valdžios sluoksnių terpėje

Lietuvos valstybės oficialiąją liniją tautinių mažumų interesų atžvilgiu lėmė tiek vidiniai, tiek išoriniai šalies įsipareigojimai [55, 15]. Deklaratyviąją pagarbą joms, taip pat ir vokiečių bendruomenei oficialieji valdžios sluoksniai demonstravo per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Tiesa, galbūt valstybės tvėrimo peripetijų akivaizdoje jų, kaip visuomenės grupės, „svoris“ iškart nebuvo įvertintas. Pvz., R. Skipitis (Lietuvos vidaus reikalų ministras; 1920 m. birželis–1922 m. vasaris) prisiminimuose apie tautinių mažumų galimybes, pažiūrą į juos „daugumos“ akimis artėjančių Steigiamojo Seimo rinkimų išvakarėse teigė: „Rusų ir vokiečių tuomet Lietuvoje buvo nežymus kiekis, todėl ir savo galvų dėl jų nekvaršinome“ [63, 368]. Visgi, greičiausiai, klaidingu laikytinas istoriko B. Ivanovo teiginys, kad „Didžiojoje Lietuvoje gyvenę vokiečiai tautininkų ideologų nedomino (čia turimas galvoje tautininkų valdymo laikotarpis 1927–1940 m. – aut. pastaba). Jie netapo tautinių įvaizdžių objektu, nes svarbiausia problema buvo autonominis Klaipėdos kraštas“ [44, 218]. Iš tiesų vokiečių bendruomenių egzistencijos bei raiškos dimensijos buvo ir išliko nuolatiniu oficialiųjų sluoksnių (joms atstovaujančių operatyviųjų tarnybų) domėjimosi ir sekimo objektu (išlikusi operatyvinė informacija ir jos apimtys liudija pastarojo argumento naudai – aut. pastaba).

Oficialioji viešajai erdvei demonstruojama nuosaiki nuostata tiek vokiečių, tiek ir kitų tautinių grupių atžvilgiu turėjo ir išvirkštinę pusę – nematomą, cirkuliuojančią politikos elito „vidinėje“ apyvartoje. Ją bene charakteringiausiai paliudijo Piliečių apsaugos departamento 1934 m. vasario 7 d. slaptas pranešimas Vilkaviškio apskrities viršininkui, informuojantis apie tai, kad Vilkaviškio bare tuo metu esą tarnaujantys, be lietuvių, ir 3 vokiečiai bei 1 rusas. Jame buvo konstatuota, kad „nors nėra oficialių parėdymų, kurie draustų priimti kitų tautybių asmenis policijon, bet dėl viešosios visuomenės opinijos reiktų susilaikyti nuo svetimtaučių priėmimo policijon“ [37, 50]. Jame buvo nurodyta ir kita priežastis: „Antra vertus, Vilkaviškio bare vokiečių tautybės sargybinių skaičius dar ir dėl to yra nepageidaujamas, kad Vilkaviškio baro pasienio policijai tenka Lietuvos–Vokietijos sienos apsauga“ [37, 50]. Neatmestina šiuo atveju prielaida, kad vokiečių tautybės asmenys, oficialiųjų sluoksnių įsitikinimu, galbūt galėjo tapti potencialiais kandidatais veikti kitos valstybės (Vokietijos) naudai [72]. Pastaroji opinija ir ją maitinantys šaltiniai, greičiausiai, nevienadieniai ir tęstiniai. Pvz., Valstybės saugumo departamento direktoriaus 1939 m. rugpjūčio 10 d. slaptame įsakyme Nr. 18 buvo vėl panašiai konstatuota, kad „lenkų ir vokiečių mažumos Lietuvoje nuolat siunčia į Lenkiją ir Vokietiją specialiai parinktus veiklesnius asmenis į įvairius kursus bei parengimus, neva ekonominiais ir socialiniais tikslais. Tačiau gerai yra žinoma, kad, svarbiausia, tokių kursų proga šie asmenys yra paruošiami politinei šnipinėjimo ir kitokiai diversinei veiklai Lietuvoje“ [28, 615]. Minėtuoju įsakymu valstybės saugumo apygardų viršininkai buvo įpareigoti rinkti informaciją apie minėtų bendruomenių asmenis ir sekti jų tolimesnį veikimą.

Besiformuojantis vidinis užsakymas „kontroliuoti“ atitinkamus visuomenės segmentus (šiuo atveju – vokiečius) formavo ir gretutinius kontrolės mechanizmus prevencinių priemonių pavidalais – pvz., germanofobiškumo slopinimu, tariamai nepagrįstų vokiečių tautybės asmenų persekiojimų paneigimo akcijomis (čia pripažintinas ir tarpinstitucinio suinteresuotųjų pusių veiksmų derinimo žymės faktas) [74, 97]. Pvz., 1934 m. lapkričio 13 d. slaptame Užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio pranešime Vidaus reikalų ministrui buvo konstatuota, kad tuometinė spauda, ypač Klaipėdos krašte, „gana griežtu tonu rašo apie Vokietiją, jos vidaus padėtį, nacional-socialistų partijos veiksmus ir t. t.“ Taip pat nurodyta „paveikti per savo organus į spaudą, kad suminkštintų toną Vokietijos atžvilgiu. šito pasiekti galima nededant aštrių efektingų antraščių prie žinių apie Vokietijos vidaus ar tarptautinę padėtį, susilaikant nuo atakų prieš nacional-socialistų veikėjus ir pan. Suprantamas dalykas, kad atakos prieš p. Hitlerį, kurs yra valstybės galva, yra jokiu būdu neleistinos“ [34, 120]. Krašto apsaugos ministerija, savo ruožtu, pritardama pastarajai nuostatai informavo apskričių karo komendantus „tuo reikalu susirūpinti, bet siekti tikslo slaptai ir ne bausmėmis“ [10, 118]. Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis 1936 m. gruodžio 1 d. slaptu įsakymu Nr. 43 informavo apygardų viršininkus, kad administracijos organams už prasižengimus nubaudus lenkų ir vokiečių tautybės asmenis „tiek arba Lenkijos, arba Vokietijos spauda dėl to pakelia didelį triukšmą, teigdama, kad girdi, Lietuvoje nežmoniškai persekiojami nieku kalti lenkų, arba vokiečių tautybės asmenys“ [28, 146]. Įsakymu buvo pavesta: „Jeigu ateityje pasitaikytų prieš visų mažumų asmenis daryti kokius nors viešus bei oficialius veiksmus, pav. kvotą ar ką kitą panašų, tai užbaigus reikalingus veiksmus tučtuojau, dar prieš išsiunčiant kvotą atitinkamoms įstaigoms, surašyti smulkiai į biuletenį visus gautus davinius darant veiksmus, taip pat nurodant ir priežastis, dėl kurių imtasi tų veiksmų, kad mūsų spaudą būtų galima painformuoti anksčiau, negu apie tai pradeda rašyti suinteresuota užsienio spauda“ [28, 146].

Atsargumu persmelktas ir 1938 m. lapkričio 15 d. Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio perspėjimas apygardų viršininkams dėl išaugusios Klaipėdos krašto vokiečių veiklos įtakos Didžiosios Lietuvos vokiečiams nacionalsocializmo dvasia [19, 195]. Kviesdamas sekti stropiau Didžiosios Lietuvos vokiečių veikimą, jis nurodė: „Dėl D. Lietuvos vokiečių tokių viešų pasireiškimų, kaip sveikinimasis rankos pakėlimu nedaryti jokių žygių, nes tokį sveikinimąsi praktikuoja ir santariečiai (Klaipėdos krašte), ir neolithuanai. Tačiau jeigu sveikinimosi metu rankos pakėlimą lydėtų šūkiais „Heil Hitler“ ir kitokiais, kurie aiškiai įžeidžia Lietuvos valstybę bei tautą, arba išgirdus ir kitokiomis progomis vartojant įžeidžiančius Lietuvą ir lietuvių tautą žodžius ar pastebėjus įžeidžiančius veiksmus, tai tokiais atsitikimais daryti prieš tuos asmenis kvotas pagal „Tautai ir Valstybei saugoti įstatymą“ ir jas siųsti Apeliacinių Rūmų prokurorui“ [19, 195]. Vidaus reikalų ministras K. Skučas 1939 m. balandžio 5 d. perspėjo apskričių viršininkus, kad nereiktų leisti išsišokimų tiek žodžiu, tiek raštu, nukreiptų prieš vokiečių, lenkų ir kt. mažumas, kad vokiečiai, tuo pasinaudodami, gali provokuoti, kad jie esą žeminami, „smurkdinami“ [5, 3].

Neatmestina prielaida, kad vokiečių bendruomenės veiksmai lygiai taip pat galėjo provokuoti ir atvirkštinio ryšio galimybę, t. y. vertinančiųjų ir jų atstovaujamų institucijų (o ir pačios šalies apskritai) įvaizdžių kaitos šansą. Pastarojo teiginio naudai, galbūt, liudytų kilusi 3-iojo dešimtmečio pabaigoje „krizė“ dėl tautinių mažumų mokyklų mokinių priėmimo tvarkos pakeitimo. Pvz., 1930 m. gruodžio 18 d. pro memoria „Dėl vokiečių tautinės Didžiojoje Lietuvoje ruošiamo skundo Tautų Sąjungai“ buvo išreikštas susirūpinimas galimu skundo atsiradimu Ženevoje bei ieškoma išeities iš susidariusios situacijos. Pro memoria autoriaus nuomone, „vokiečių bendruomenėje „nerimas“ kyląs ne tiek dėl mokyklų uždarymo, kiek dėl „įsibrovusių klaidų“ tautybę pažymint pasuose ištaisymo“ [1, 11]. Pripažindamas pradžios mokyklų įstatymo pakeitimo (1925 m.) § 11 ir Švietimo ministerijos aplinkraščio nuostatos dėl tautybės pripažinimo pagal pasus pragaištingumą vokiečių bendruomenei (surenkamas pakankamas skaičius vaikų mokyklai atidaryti, o jie neatitinka „kriterijų“), jis suabejoja dėl „lietuviškosios pusės“ pozicijų teisėtumo. Pro memoria autorius kėlė prielaidą, kad esamomis sąlygomis galįs iškilti klausimas, ar pradžios mokyklų įstatymas esąs „suderintas“ su Tautinių mažumų apsaugos Lietuvoje deklaracija, pasirašyta Tautų Sąjungoje 1922 gegužės 12 d., kurios 6 § teigia, kad „Lietuvos Vyriausybė duos teises miestams ir apskritims, kur yra žymi Lietuvos piliečių nelietuvių kalbos proporcija, tam tikrų palengvinimų, kurie turi tikslo laiduoti, kad pradedamose mokyklose Lietuvos piliečių vaikai būtų mokomi jų gimtąja kalba“ [1, 11]. Jo manymu, vokiečių tautinė mažuma savo skundą Tautų Sąjungai „be abejo, rems kalbamąja mažumų deklaracija ir įrodinės, kad Lietuvos valstybė nepildo jos, kaip pagrindinio įstatymo, ir laužo ją“ [1, 11]. Pro memoria autoriaus nuomone, didesnis pavojus Lietuvai galįs kilti dėl esamų varžymų įstoti vaikams į vokiškas mokyklas tų asmenų, kurių pasuose pažymėta lietuvių tautybė – „šitas jų nusiskundimas gali turėti didesnės reikšmės ir gali būti visai kitaip traktuojamas, negu nusiskundimai dėl mokyklų uždarymo“ [1, 12]. Todėl minėtame dokumente neatsitiktinai buvo siūloma: „Dabartinėmis politinėmis apystovoms esant, būtų naudinga, kad tasai ruošiamas skundas likviduotųsi vietoje ir neišeitų į tarptautinį forumą, nežiūrint į tai, ar jis pagrįstas, ar neturi pagrindo“ [1, 12].

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pozicija artėjančios Tautų Sąjungos 1931 m. sausio mėn. sesijos išvakarėse eliminuoti skundą aiškiai angažuota – ji siūlo iki jos pradžios patenkinti „vieną kurį vokiečių tautinės mažumos prašymą leisti atidaryti savarankišką mokyklą Sintautuose, kur toji mažuma to labiausiai reikalinga, nežiūrint to, kad vaikų tėvų pasuose ir būtų pažymėta lietuvių tautybė ir kad tai būtų priešinga dabar veikiančio pradžios mokyklų įstatymo pakeitimo 11 §“ [1, 12]. Pro memoria prognozavo, kad „atidarius pradžios mokyklą Sintautuose / be to, vokiečiai prašo leisti atidaryti Ariogaloj ir Griškabūdy/, tautybės „klaidų“ pasuose ištaisymo klausimas savaime pasidarytu neaktualus, o įtemptoji atmosfera sušvelnėtų. Daleidus kalbamąjį skundą ligi Ženevos durų, visai nesvarstant jo pagrindų tikrumo, mes įduosim į rankas kozirį ir kitoms Lietuvoje esamoms mažumoms, ypač lenkams, kurie turimomis žiniomis, taip pat ruošia skundą Tautų Sąjungai, žydams ir dalinai rusams, kas būtų visais atžvilgiais nepageidaujama“ [1, 12].

Išvados

Ilgaamžėje Lietuvos vokiečių bendruomenės gyvavimo tradicijoje per santykį su supančiąja terpe susipynė sutarimo ir priešiškumo nuostatos. Vokiečių bendruomenės ir jos egzistencijos bei įvaizdžių paveldas tarpukariu priėmė naujus iššūkius, testavusius jų „kokybę“ moderniosios visuomenės kūrimosi akivaizdoje.

Memuarinės raidės, periodinės spaudos publikacijų fragmentų analizė liudija, kad „kaimyniškojoje aplinkoje“ klostėsi palankios vokiečių bendruomenės vertinimo charakteristikos, kurių dominantėmis laikytinos vokiečių darbštumas, darbinis profesionalumas, pareigingumas.

Operatyvinės sekimo informacijos tyrimas leistų išskirti vokiečių, kaip „vidaus priešų“, du tipus – individualųjį ir artimą grupiniam tipui.

Vokiečių priskyrimo „vidaus priešų“ kategorijai suintensyvėjimas akivaizdesnis ribinių visuomenės situacijų lauke. Aktyviu veiksniu (tiek įvaizdžių kaitai, tiek bendruomenių visuomeninės saviraiškos poslinkiams) pripažintinas Vokietijos svorio slinkties faktorius IV-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje.

Oficialiosios valdžios sluoksniuose paplitę vokiečių bendruomenės įvaizdžiai, saistomi vidinių ir išorinių įsipareigojimų, provokavo pastangą taikytis su vokiečių bendruomenės priimtų iš „išorės“ signalų generavimu. Neatmestina prielaida, kad „atsitraukimo“ nuo oficialiosios linijos taktika (arba bent jos galimybė) galimai „klaidino“ vokiečių bendruomenes, skatinusias kitokių įvaizdžių formavimo šansus.

Šaltiniai ir literatūra

1. 1930 m. gruodžio 18 d. pro memoria „Dėl vokiečių tautinės mažumos Didžiojoje Lietuvoje ruošiamo skundo Tautų S-gai. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1071.

2. Apskaičiuota pagal: Baustųjų asmenų sąrašas. 1919–1940 m. buržuazinės Lietuvos administracine tvarka nubaustieji revoliucinio ir antifašistinio judėjimo dalyviai. II tomas (1931–1935), III tomas (1936–1940 m.). Pagal Lietuvos TSR CVA 1967 birželio 15 d. turėtą medžiagą. Sąrašą sudarė N. Baškytė, R. Čepas, I. Dembo, G. Feigelsonas.

3. Apskaičiuota pagal: Teistųjų asmenų sąrašas. 1919–1940 m. buržuazinės Lietuvos teismuose teistieji revoliucinio ir antifašistinio judėjimo dalyviai. II tomas (1931–1940 m.). Sąrašą sudarė N. Baškytė, I. Dembo, G. Feigelsonas, V. Sinkevičius, 1966.

4. Apskaičiuota remiantis: Teistųjų asmenų sąrašas. 1919–1940 m. buržuazinės Lietuvos teismuose teistieji revoliucinio ir antifašistinio judėjimo dalyviai. I tomas (1919–1930). Sąrašą sudarė N. Baškytė, I. Dembo, G. Feigelsonas, V. Sinkevičius), 1966. [Sąrašas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve].

5. Apskričių viršininkų 1939 m. balandžio 5 d. suvažiavimo protokolas. LCVA, f. 377, ap. 7, b. 214, l. 3.

6. Aukos Vyriausiajam Lietuvos gynimo komitetui. Lietuva, 1920, lapkričio 6, nr. 242 (524), p. 4.

7. Biržų apskrities Komendanto 1938 m. lapkričio 18 d. slaptas raportas Krašto apsaugos ministrui. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 195.

8. Generalinio štabo II skyriaus Viršininko 1938 m. rugsėjo 20 d. slaptas pranešimas Valstybės saugumo departamento direktoriui. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1044, l. 156.

9. Kapitono Vėgėlės pranešimas Steigiamojo Seimo skundų ir tardymų komisijai. LCVA, f. 929, ap. 1, b. 369, l. 12.

10. Krašto apsaugos ministerijos 1934 m. lapkričio 28 d. aplinkraštis apskričių karo komendantams. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 284, l. 118.

11. Kriminalinės policijos VI (Kauno) rajono 1933 m. balandžio mėn. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 2825, l. 182.

12. Manifestuotės ir ūpas. Lietuva, 1920, spalio 22, nr. 230 (512), p. 4.

13. Marijampolės apskrities II nuovados policijos viršininko 1931 m. kovo 5 d. raportas Marijampolės miesto ir apskrities viršininkui. LCVA, f. 379, ap. 2, b. 2298, l. 41.

14. PAUKŠTELIENĖ, Bronė. Mano gyvenimas su Juozu Paukšteliu: atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1991, p. 144–145.

15. Tauragės apskrities viršininko 1928 m. lapkričio 1 d. raportas Piliečių apsaugos departamento direktoriui. LCVA, f. 394, ap. 2, b. 835, l. 13.

16. Tauragės apskrities viršininko 1933 m. balandžio 1 d. raportas Piliečių apsaugos departamento direktoriui. LCVA, f. 394, ap. 3, b. 264, l. 146.

17. Valstybės saugumo departamento 1939 m. gegužės 3 d. biuletenis Nr. 104. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 186, t. 2, l. 90.

18. Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio 1936 m. gruodžio 1 d. slaptas įsakymas Nr. 43. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 23, l. 146.

19. Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio 1938 m. lapkričio 15 d. slaptas įsakymas Nr. 23. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 23, l. 195.

20. Valstybės saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio 1939 m. rugpjūčio 10 d. slaptas įsakymas Nr. 18. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 23, l. 218.

21. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Marijampolės apygardos 1934 m. vasario mėn. žinių santrauka. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3475, l. 601.

22. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Marijampolės apygardos 1935 m. rugsėjo 25 d. biuletenis Nr. 193. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3083, l. 205.

23. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Marijampolės apygardos 1934 m. rugpjūčio mėnesio žinių santrauka. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3083, l. 261–262.

24. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Šiaulių apygardos 1934 m. birželio mėn. žinių santrauka Nr. 6. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3083, l. 339.

25. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Šiaulių apygardos 1934 m. kovo mėn. santrauka. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3475, l. 508–509.

26. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Šiaulių apygardos 1938 m. kovo mėn. politinių partijų ir organizacijų veikimo apžvalga Nr. 3. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 323.

27. Valstybės saugumo policijos Marijampolės rajono vokiečių šnipų sąrašas. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 2439, l. 125.

28. Valstybės saugumo policijos viršininko A. Povilaičio 1934 m. gruodžio 1 d. nutarimas dėl Viliaus Ratenšpergerio. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4306, l. 615.

29. Vilkaviškio apskrities komendanto 1938 m. spalio 11 d. raportas Krašto apsaugos ministrui. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4306, l. 189.

30. VIŠINSKIS, Povilas. Raštai. Vilnius: Vaga, 1964, p. 210.

31. Žinios iš Lietuvos. Sartininkai. Lietuva, 1921, spalio 16, nr. 233 (760), p. 2.

32. Žinios iš Lietuvos. Tauragė. Lietuva, 1920, spalio 17, nr. 226 (508), p. 4.

33. Žr. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 186, t. 1, l. 295.

34. Žr. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 284, l. 120.

35. Žr. LCVA, f. 394, ap. 3, b. 812, l. 454.

36. Žr. LCVA, f. 394, ap. 4, b. 216, l. 33.

37. Žr. LCVA, f. 394, ap. 4, b. 273, l. 50.

38. ADOMAITIS, Justinas. Balbieriškis. Kaunas: Judex, 2002, p. 67–69.

39. ANGLICKIENĖ, Laimutė. Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius: Petro ofsetas, 2006, p. 184.

40. BUČYS, Algimantas. Barbarai vice versa klasikai: centras ir periferija rašytojo strategijose. Studijinis straipsnių rinkinys. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 241.

41. BUMBLAUSKAS, Alfredas. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p. 72.

42. DAUGELIS, Osvaldas. Senovės sala permainų epochoje: Pakruojo dvaras. Dvaras modernėjančioje Lietuvoje: XIX a. antra pusė–XX a. pirma pusė. Straipsnių rinkinys, parengtas pranešimų, skaitytų mokslo konferencijoje, vykusioje 2004 m. lapkričio 19 d. Lietuvos istorijos institute, pagrindu. Vilnius: Sapnų sala, 2005, p. 144.

43. GUDAVIČIUS, Edvardas. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 92.

44. IVANOVAS, Bernaras. Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje: tautinių įvaizdžių klausimas. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 218.

45. JANUŠONIS, Gintautas Juozas. Mūšos kraštas. Istorinis kraštotyrinis leidinys. Kaunas: Morkūnas ir Ko. 2007, p. 452.

46. JUŠKA, Albertas. Apie lietuvių ir vokiečių santykius tarpukaryje. Annaberger Annalen. Jahrbuch über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen, 1993, nr. 1, p. 24.

47. KAČINSKAITĖ, Indrė. Pakruojo dvaras. Lietuvos dvarai. Kaunas: Šviesa, 2007, p. 64–69.

48. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Sukilimai Lietuvoje 1918–1938: faktai ir skaičiai. Atgimimas, 1991, lapkričio 14–21.

49. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Sukilimai Lietuvoje 1918–1938: Faktai ir skaičiai. Atgimimas, 1991, lapkričio 21–28.

50. KAŠELIONIS, Bronius. Dainava: Seinų kraštas (istorija, kultūra, žmonės). Vilnius: Kultūros paveldo centras, 2002, p. 261.

51. KEMSCHIES, Ernst. Die Repräsentativen Institutionen der Deutschen und Das Deutsch-Litauishe Verhältnis in Litauen Während der Zwischenkriegzeit und Aktuelle Fragen des Deutsch-Litauischen Verhältnisses. Hamburg: biblioteca Baltica, 1998, p. 29.

52. KIAUPA, Zigmantas; KIAUPIENĖ, Jūratė; KUNCEVIČIUS, Albinas. Lietuvos istorija iki 1795. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 2000, p. 78.

53. KUMPIKAS, Leopoldas. Kauno metalo apdirbimo gamyklos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Kraštotyra. Kn. 19. Vilnius: Mintis, 1985, p. 35.

54. LEVINSKAS, Leonas; VAITKIENĖ, Romualda. Žagarės vokiečiai. Žagarė. Lietuvos valsčiai. Vilnius: Versmė, 1998.

55. Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas. Vilnius: Lietuvos tautinių mažumų tyrinėtojų taryba, 2001, p. 15.

56. LIORANČAS, Jonas; MAŽRIMAS, Edmundas. Po lemties ženklu: Tauragės krašto tautinės mažumos. Tauragė: Tauragės rajono savivaldybės Kultūros centro Kultūros paveldo tarnyba, 2007.

57. MARDOSA, Jonas. Tautiniai santykiai Lietuvos Respublikos kaimuose ir miesteliuose 1920–1940 metais. Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius, 1998, p. 104.

58. NAVICKAS, Tadas. Alytus ir jo apylinkės. Chicago: Lietuvių istorijos draugija, 1988, p. 227.

59. NIKŽENTAITIS, Alvydas. Das Bild der Deutschen und Deutschlands in Zwischenkriegszeit. Die Deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und Aktualle Fragen des Deutsch – Litauischen Verhältnisses. Hamburg: Biblioteca Baltica, 1998, p. 239.

60. RAGAUSKAS, Aivas. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.). Vilnius: Diemedis, 2002, p. 287.

61. RIMŠA, Edmundas. Lietuvos privačių miestų herbai. Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. Straipsnių rinkinys. Vilnius: Mokslas, 1988, kn. 2, p. 122.

62. RUDOKAS, Jonas. Broliai Tilmansai – didžiausi metalo pramoninkai Lietuvoje. Lietuvos verslo istorija. Svarbiausios tūkstantmečio gairės. Apybraižų rinkinys. Vilnius: „Arx Baltica“ spaudos namai, 2010, p. 99.

63. SKIPITIS, Rapolas. Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. Chicago: Terra, 1961, p. 368.

64. Tytuvėnai: istorinė apybraiža. Kaunas: Spindulys, 1996, p. 37.

65. VĖBRA, Rimantas. Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje: socialinės struktūros bruožai. Vilnius: Mokslas, 1990.

66. VĖLIUS, Norbertas. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987, p. 42.

67. WAGNER, Gustave. Die Deutschen in Litauen. Wissenschaht Beitrage zur Geschichte und Landeskunde Ost-Mitteleuropas, herausgegeben vom Johann Gottfried Herder-Institut, 1959, nr. 44, p. 2.

68. ZABIELAVIČIUS, Juozas. Virbalis mano atsiminimuose. I dalis. Vilnius: Baltijos kopija, 2007.

69. ZYBERTIENĖ, Evelina. Lietuvos vokiečiai lietuvių etninės kultūros erdvėje. Tiltai, 2006, t. 3, p. 130.

Komentarai

70. Išplėstinėje Valstybės saugumo departamento informacijoje muštynių detalės buvo patikslintos. Pvz., pranešta, kad buvo išdaužyti 45 namų 352 langai, 5 verandų stiklai, išdaužyti žydų maldos namų langai, suimta 18 asmenų, kad miestelyje tą pačią dieną lankėsi iš Klaipėdos krašto gestapo valdininkas Kurshatis, kuris fotografavo žydų namų išmuštus langus. Iš jo buvusi atimta fotojuosta (filmas). Sulaikytasis asmuo buvo paleistas. Žr. Valstybės saugumo departamento 1939 m. gegužės 4 d. biuletenis, nr. 104. LCVA, f. 378, b. 186, t. 2, l. 91–92.

71. Kalbininko A. Butkaus 1976–1990 m. buvo surinkta 22 500 pravardžių, iš kurių didžioji dalis susidarė XX a. pirmojoje pusėje. Pvz., tirtajame Aukštaitijos regione daugiausiai pravardžių (ne lietuviams) duota lenkams – 52 %, baltarusiams, rusams – 27 %, vokiečiams – 11 %, kitiems – 10 %. Vokiečių pravardės įvardijamos dažniausiai etnonimais – vokietis, prūsas, niemčius. Žr. BUTKUS, Alvydas. Lietuvių pravardės. Kaunas: AESTI, 1995, p. 116–117.

72. Pvz., 1937 m. vasario mėn. apskričių komendantų pranešimų suvestinėje buvo teigiama: „Ne mažiau svarbu išaiškinti ir vokiečių naudai šnipavimą, kuris kasdien įžūlesnis darosi užtat, dabar plačiai plinta gandai, kad vokiečių šnipų esą pilna visose apskrityse kad saugumo departamentas esąs vokiečių [Vokietijos – aut. pastaba ] papirktas, kadangi per ištisą eilę metų nėra susekęs nė vieno vokiečio nusikaltėlio būdingiausi yra šį kartą gandai apie jėzuitų vienuolyną Šiluvos valsčiuje (Raseinių apskr.), kuriame esą kai kurie vienuoliai – vokiečių [Vokietijos – aut. pastaba] general. štabo karininkai. Dažnai girdėti panašių žinių ir apie kitus jėzuitus, ne tik provincijos, bet ir Kauno“. Žr. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 507, l. 21. Plačiau apie vykdytą abvero žvalgybinę veiklą, mastus Lietuvoje žr. ANUŠAUSKAS, Arvydas. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mintis, 1998, p. 217–220, 232–238; Agentūros žinios. Vokiečių špionažas Lietuvoje. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 998, l. 144–145.

73. Pvz., Valstybės saugumo agento „Jokubaičio“ 1935 m. rugsėjo 3 d. pranešime teigiama: „Kauno vokiečiai įvykiais su suvalkiečiais yra labai patenkinti ir jais domisi. R. Kosmanas Kulturverbando centro valdybos narys kai kuriems vietiniams vokiečiams liepia eiti į Kauno turgavietes ir pasikalbėti su iš kaimo atvažiavusiais ūkininkais tų įvykių reikalu ir bendrai sekti ūkininkų nuotaiką ir pasikalbėjimus ir kasdien užeiti į centro valdybos būstinę ir jį informuoti. Žr. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 57, l. 49.

74. Pvz., Valstybės saugumo departamento spaudos skyriaus viršininkas M. Žilinskas 1934 m. liepos 10 d. informavo Užsienių reikalų ministerijos politikos departamentą, kad jei „Užsienio reikalų ministerija norėdama, kad vienu ar kitu reikalu vidaus spaudoje būtų rašoma Užsienių Reikalų ministerijai pageidaujama kryptimi arba kad apie vieną ar kitą įvykį būtų apskritai nutylėta“, ji turėtų betarpiškai kontaktuoti su Valstybės saugumo departamentu. Žr. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 1586, l. 97.

75. Valstybės saugumo departamento žiniomis, „iš patikimų šaltinių gauta žinių, kad paskelbus spaudoje apie streikininkų santykius su Vokietija, tuo reikalu į Eitkūnus buvo atvažiavęs iš Berlyno kažkoks aukštas valdininkas dr. Šeferis. Jis smarkiai ėmęs nagan sienos komisarą Tietzą, spaustuvės savininką Fressdorfą ir vertėją H. Heskę. Dr. Šeferis griežtai įsakęs Tietzui, kad ateityje panašūs dalykai be centro žinios nebūtų daromi. Be to, patirta, kad Vokietijoje buvo užsilikusios streikininkų literatūros „Broliai ūkininkai G. V. Skyriaus“. Tie atsišaukimai buvo laikomi vokiečių pusėje. Platų kaime, iš kur streikininkai parsinešdavo į Lietuvą. Tik kai buvo sušaudyti keturi streikininkai, gabenę tą literatūrą, Tietzas pasiuntęs policijos valdinininką atsišaukimus paimti. Tietzo įsakymu, apie du centneriu literatūros buvo sudeginta“. Žr. Valstybės saugumo departamento 1936 m. liepos 24 d. biuletenis Nr. 197. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 88a, l. 161.

76. Valstybės saugumo policijos Marijampolės apygardos viršininko Čenkaus teigimu, tiesioginio ginklų įvežimo iš Vokietijos streikininkams faktą įrodyti sunku, kad „kalbos dėl ginklų leidžiama streikinnkų sąmoningai, tikslu priduoti streikui daugiau reikšmės“. Žr. Valstybės saugumo policijos Marijampolės apygardos viršininko Čenkaus 1936 m. kovo 14 d. raportas Valstybės saugumo policijos viršininkui. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 602, l. 66.

Gauta 2011 m. spalio 14 d.
Pateikta spaudai 2011 m. lapkričio 14 d.

Summary

Lost between Themselves and Images: Lithuanian Germans between 1918 and 1940

The historical tradition of the Lithuanian German community is long and changeable, with its sources going back to the 13th–14th century. The history of communication of the Lithuanian society with the Germans testified to the development of both their neighbourly relations and manifestations of hostilities. Facts of the analysis of the written heritage of memory (folklore) speak in favour of the latter.

The ins and outs of development of inter-war Lithuania posed new challenges to the German communities. The viewpoints of those who assessed the media (the neighbourly environment of everyday life, the official strata of the authorities) differed, though the latter, following the principle of the "adjoining vessels", testified to the similarities of the principles too. The Lithuanian socius admitted that the constituent parts of the German images were their industriousness, professionalism at work and responsibility. Alongside these, there was a dimension of the image of the positive assessment indicators and the "internal enemies". Two forms of its expression are to be distinguished – the individual and "close to a group one". The supposition that some part of the Germans used to become "enemies anonymously", that is, without themselves being aware of that (information about spying on persons certifies in favour of this argument), cannot be rejected. The so-called negative "group" image became more pronounced in the presence of marginal life situations of society (for example, during Tauragė, Alytus coups, unrests of Suvalkija peasants in 1935). The influence of the external factor – the role of Germany that became prominent – most probably contributed to the negative part of image of the Germans too, and the peripeteia of the occupation of Klaipėda region in 1939 affected both changes in a collective feeling of the communities themselves and their own images. Against the background of the latter events the confidential position of the official strata of the authorities "nourished" by the spying information and bound by internal and external commitments with respect to the ethnic minorities became more cautious. At the same time these principles, most likely, sent a "false signal" to the German community, which sacrificed a part of its loyalty for the benefit of a new, still intangible, future perspective.

The article discusses characterisations of the images of the Lithuanian German communities on the basis of confidential information of spying on the inhabitants (correspondence between the Department of Citizens’ Protection, the county Governors), on the basis of the analysis of published memoirs. The constituent parts of the images ("positive" and "negative") of the Lithuanian Germans and the factors that determined them are elucidated in the article. Also, attention is paid to the changes in the contents of the position of the official authorities with respect to the German community.