„Istorija“. Mokslo darbai. 65 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Kartų konfliktas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje XX a. 4-ame dešimtmetyje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojami Lietuvos jaunimo sąjungos (LJS, arba jaunimiečių) ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) santykiai tarpukariu, aptariami tarpusavio nesutarimai, mėginama atskleisti jų priežastis. 1934 m. jaunimiečiai, pasivadinę „jaunųjų valstiečių liaudininkų organizacija“, siekė iš kultūrinės tapti politine jaunųjų liaudininkų organizacija. Dėl to tarp jų kilo nesutarimų, paaštrėjo santykiai su valstiečių liaudininkų vadovybe, įsiplieskė „kartų konfliktas“ tarp pačių liaudininkų. Lietuvos jaunimo sąjunga 4-ame dešimtmetyje virto jaunaisiais valstiečiais liaudininkais, konfliktavo su senąja liaudininkų vadovybe, o jos vadai pradėjo bendradarbiauti su komunistais. Tad 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ji dėsningai buvo iškelta ir jos sukairėjusiems lyderiams buvo pasiūlytos aukštos pareigos marionetinės, o vėliau ir sovietinės valdžios institucijose.
Prasminiai žodžiai: Lietuvos jaunimo sąjunga, jaunimiečiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, kartų konfliktas, jaunieji valstiečiai liaudininkai, Lietuvos komunistø partija, autoritarinis valdymas.

Įvadas

Lietuvos jaunimo sąjungos (LJS) veikla tarpukariu atskiro dėmesio istoriografijoje nėra sulaukusi.1 Maža to, bendro pobūdžio darbuose jaunimiečiai vertinami prieštaringai. Tradiciškai LJS laikoma artima Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai (LVLS), jos įtakoje veikusia jaunimo kultūrine organizacija, nieko bendra neturinčia su politika.2 Naujausiuose istorikų tyrimuose LJS įvardijama kaip „komjaunimo filialas“.3 Straipsnyje pateikta medžiaga rodo, kad tarp Lietuvai labai daug nusipelnusios LVLS ir komunistuojančios LJS yra itin glaudus ryšys ir remiantis pastarosios veikla, priimtais pagrindiniais organizacijos dokumentais, personalijomis ir kt. duomenimis, LJS (kaip, beje, ir studentus varpininkus) galima laikyti sudėtine LVLS dalimi.
Aptariamuoju laikotarpiu galima išskirti du LJS ir LVLS santykių raidos etapus: I etapas apima laikotarpį nuo LJS įsikūrimo 1922 m. iki 1936 m. pradžios (iki jaunimiečių organizacijos, kaip ir valstiečių liaudininkų partijos, oficialaus uždraudimo); II etapas sąlyginai apima laikotarpį nuo 1936 m. lapkričio mėnesio (tai siejama su naujo jaunimiečių žurnalo „Mūsų jaunimas“ pasirodymu) iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos nepriklausomybės praradimo. I-ame etape galima kalbėti apie LJS kaip apie sudėtinę LVLS dalį, visiškai priklausomą nuo valstiečių liaudininkų. Tuo laikotarpiu jaunimiečiai subrendo ir pasivadino jaunaisiais valstiečiais liaudininkais. II-ame etape LJS (ypač jos vadovybė) vis labiau nesutarė su valstiečių liaudininkų vadovybe, ir ši atsisakė paremti nuo 1936 m. rudens jaunimiečių pradėtą leisti žurnalą „Mūsų jaunimas“. Pagrindinė nesutarimų priežastis – jaunimiečių vadų bendradarbiavimas su pogrindine Lietuvos komunistų partija (toliau – LKP). Jaunimiečiai ėmė rodyti vis didesnį nepasitenkinimą Valstiečių liaudininkų sąjungos senąja vadovybe, siekė reformuoti partiją, pasisakė už radikalias kairiąsias idėjas. Tačiau abiejų organizacijų vadovybės ir toliau glaudžiai bendradarbiavo, o kai kurie jaunimiečių vadai būdavo kviečiami į Valstiečių liaudininkų partijos slaptuosius pasitarimus. Okupacijos išvakarėse dar labiau suintensyvėjo jaunimiečių bendradarbiavimas su komunistais ir tai turėjo lemiamos įtakos jų vadovybės iškilimui Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą.
Straipsnio tikslai: 1. Atskleisti LJS ir LVLS santykių specifiką, nesutarimus ir jų priežastis; 2. Plačiau pristatyti bendrą LJS ir jų lyderių veiklą aptariamuoju laikotarpiu. Dėl ribotos straipsnio apimties LJS veikla nušviečiama tik tiek, kiek ji susijusi su nagrinėjamu aspektu.
Tyrimo chronologinės ribos yra 1922–1940 m. Pradžia siejama su LJS įsteigimu, o pabaiga – su 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos nepriklausomybės praradimu.
Publikacija parengta remiantis gausia archyvine medžiaga. Itin vertinga Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau - LCVA) Valstybės saugumo departamento (toliau - VSD) (F. 378) užfiksuota medžiaga (saugumo mėnesinės apžvalgos ir politinės policijos parengti, sudaryti biuleteniai), kuri padėjo atskleisti nesutarimus tarp LJS ir LVLS. Ne mažiau svarbios minėtame archyve (F. 438) saugomos Lietuvos valdžios priežiūroje laikomų asmenų, įtariamų komunistine veikla, sekimo bylos. Vertinga Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje (toliau – LMAB RS) LVLS (F. 199) ir Felicijos Bortkevičienės (F. 192) fonduose saugoma medžiaga. Iš jos reikėtų išskirti LVLS centro valdybos (CV) posėdžių protokolus,4 senųjų valstiečių liaudininkų susirašinėjimą su jaunimiečių vadovybe. Medžiaga padeda detaliai atkurti įvykius iki 1936 m. politinių partijų uždarymo Lietuvoje. Iš šios medžiagos taip pat galima atkurti tuometinę LJS veiklą, jaunimiečių vadovybės ryšius su sąjungos provincijos skyriais, išsamiau apžvelgti organizacijos lyderių Petro Kežinaičio, Justo Paleckio ir kt. veiklą, aptarti LJS vadovybės narių santykius su Valstiečių liaudininkų sąjungos senaisiais vadovais Mykolu Sleževičiumi, Kaziu Griniumi, Felicija Bortkevičiene ir kt.5 Šią medžiagą gerokai papildė to meto valstiečių liaudininkų, jaunimiečių ir kita periodinė spauda (dienraštis „Lietuvos žinios“, žurnalai „Jaunimas“, „Mūsų jaunimas“ ir kt.), įvykių dalyvių prisiminimai, istorikų tyrimai.

I-asis  LJS ir LVLS santykių etapas (1922–1936 m. pradžia)

Lietuvos jaunimo sąjunga veiklą pradėjo 1922 m. sausį ir iš pradžių veikė kaip Valstiečių liaudininkų partijos6 kultūrinė jaunimo organizacija. 1922 m. sausio 5 d. Kaune įregistruotuose įstatuose nurodytas sąjungos tikslas – „doros ir meno dvasioje auklėti Lietuvos jaunimą ir rengti jį kultūriniam gyvenimui“. Įstatus įregistravo valstiečių liaudininkų vadai Kazys Ralys, Felicija Bortkevičienė, Jonas Strimaitis, Jonas Kriščiūnas ir Jonas Norkus.7 1923 m. lapkričio 7 d. LJS antrame visuotiniame skyrių atstovų suvažiavime priimtos kai kurios sąjungos pataisos, kurių viena skelbė, kad LJS „yra nepartinė organizacija“8 (čia ir toliau išryškinta – M. T.). Valstiečiai liaudininkų vadai nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios siekė prisijaukinti jaunąją kartą, „turėti sau pamainą“ ir taip dalį jaunuomenės „atbaidyti“ nuo politinių partijų, ypač nuo krikščioniškų organizacijų, kurios vienaip ar kitaip buvo pavaldžios Krikščionių demokratų partijai. Norėjo, kad jaunimiečiai veiktų ir bręstų LVLS įtakoje, palaipsniui įsilietų į valstiečių liaudininkų partiją ir taip sustiprintų jos kūrybines jėgas. Tačiau LJS įstatuose nebuvo užsiminta apie jaunimiečių priklausomybę nuo LVLS (tokia padėtis išliko keletą metų, iki pat 4-ojo dešimtmečio pirmosios pusės), nors iš pat pradžių tarp jaunimiečių ir valstiečių liaudininkų nusistovėjo artimi ryšiai. Nuo LJS veiklos pradžios dalis Valstiečių liaudininkų partijos narių aktyviai veikė LJS. Taigi, tie patys asmenys vienu metu priklausė jaunimiečiams, ir LVLS. Pavyzdžiui, ilgamečiai liaudininkų lyderiai K. Ralys, Balys Žygelis, Aleksandras Tornau ir kt. tuo pačiu metu buvo liaudininkų ir jaunimiečių vadovybėje.9 Analogiška padėtis išliko ir 4-ame dešimtmetyje. Jaunimiečių suvažiavimuose nuolat dalyvaudavo valstiečių liaudininkų lyderiai, skaitydavo pranešimus, sveikindavo suvažiavimų dalyvius. Panašūs santykiai buvo palaikomi tarp jaunimiečių ir studentų varpininkų, kurių nemaža dalis priklausė ir jaunimiečiams, buvo LJS vadovybės nariai. Pavyzdžiui, 1932 m. spalio 30–31 d. vykusiame visuotiniame jaunimiečių skyrių atstovų suvažiavime į garbės prezidiumą įėjo valstiečių liaudininkų vadai Mykolas Sleževičius, Felicija Bortkevičienė ir Jonas Staugaitis. Naujai išrinktoje LJS CV buvo mišri: Justė Kairytė-Kauneckienė, Mečislovas Mackevičius (studentas varpininkas), Aleksandras Tornau (LVLS CK narys), Kazys Ralys (LVLS CK narys), Petras Kežinaitis, Kazys Raudonikis, Marijonas Gregorauskas (studentas varpininkas), kandidatai Tadas Zaleskis, Aldona Gūžytė ir Alfonsas Gineitis (dalis iš jų priklausė studentams varpininkams). Išrinktoji valdyba pasiskirstė pareigas: pirmininkė J. Kairytė-Kauneckienė, vicepirmininkas – A. Drobnys, reikalų vedėjas – Vincas Cibulskis, iždininkas – K. Raudonikis ir sekretorius – M. Mackevičius.10 Jaunimiečių veiklą kontroliavo LVLS.11 LJS buvo pavaldi LVLS ir veikė jos prižiūrima.
Ne visiems jaunimiečiams patiko LJS visiška priklausomybė nuo LVLS. Pamažu stengtasi mažinti valstiečių liaudininkų įtaką, pirmiausia siekta turėti savo nepriklausomą spaudą. 1922 m. įsikūrus LJS, jos leidinys „Jaunimas“ pradėtas leisti kaip „Lietuvos ūkininko“ priedas.12 Nuo 1925 m. „Jaunimas“ keletą metų buvo leidžiamas kaip atskiras leidinys, tačiau ir toliau žurnalas liko priklausomas nuo valstiečių liaudininkų. Oficialia „Jaunimo“ redaktore pasirašinėjo F. Bortkevičienė (ji buvo ilgametė pagrindinio LVLS dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė. Beje, ji nuolat kovojo su Lietuvos valdžios cenzūra ir siekė, kad ir „Jaunimo“ straipsniai nebūtų cenzūruojami. Dažnai F. Bortkevičienei savo tikslą pavykdavo pasiekti13). „Jaunimą“ leido „Varpo“ spaustuvė, jo straipsniai būdavo derinami su liaudininkų vadovybe. Be to, „Jaunime“ dažnai būdavo spausdinami liaudininkų vadų straipsniai. Tokia padėtis išliko keletą metų.
LJS „paviršinė nepriklausomybė“ išnyko 1931 m. pabaigoje, kai „Jaunimas” pareiškė, kad vėl bus leidžiamas kaip „Lietuvos ūkininko“ priedas. Tam lemiamos įtakos turėjo didžioji pasaulinė ekonominė krizė ir leidinio finansiniai sunkumai.14 Viename „Jaunime“ išspausdintame straipsnyje „Lietuvos ūkininkas“ vadinamas „Jaunimo“ tėvu. Paminėta, kad nuo 1925 m. „Jaunimas“ pradėtas leisti savarankiškai, o 1931 m. pasunkėjus viso krašto padėčiai („mus slegia sunkus ekonominis krizis“), „Jaunimas“ ėjo nereguliariai. 1932 m. grįžto „pas savo tėvelį“ – „Lietuvos ūkininką“.15 „Gal per anksti sūnus norėjo eiti skyrium, gal gyvenimas perdaug žiaurus pasirodė, o gal ir likimas surėdė taip, kad Lietuvoje ir gūdu, ir tamsu, ir laisvės žodžiui trokštu. „Jaunimas“ grįžta prie „Lietuvos ūkininko“. „Jaunimas“ kaip „Lietuvos ūkininko“ priedas turėjo būti leidžiamas laikinai: „Visi mes dirbsime, šviesimės, šviesime, visi ugdysime savy tvirtą pasiryžimą siekti laisvės ir gerovės savajam krašte ir saviems žmonėms“. Žurnalo redaktoriai pažadėjo, kad „Jaunimas“ dar kartą atsiskirs nuo „Lietuvos ūkininko“: „Atsiskirs, kaip tvirtas, suaugęs jaunuolis ir jau nebegrįš, bet šalia savo tėvo dirbs visiems naudingą darbą. O tatai turi būti greit“.16 Tačiau „atsiskyrimas“ užtruko. Iš pradžių planuota savarankiškai „Jaunimą“ leisti netrukus.17 Nepavyko. LJS žurnalą atskirai nuo „Lietuvos ūkininko“ pradėta leisti tik 1934 m. birželį.18 Tačiau jį ir toliau leido „Varpo“ bendrovė, o redaktore pasirašinėjo F. Bortkevičienė. Tai reiškė, kad „Jaunimas“ ir LJS išliko priklausomi nuo valstiečių liaudininkų. Padėtis nekito iki 1936 m. pradžios, kuomet politinės partijos (tarp jų LVLS) ir organizacijos (tarp jų LJS) autoritarinės Lietuvos valdžios nutarimu turėjo oficialiai nutraukti savo veiklą. Valdžia uždraudė „Jaunimą“.


Žurnalo „Jaunimas“ viršelio faksimilė (1935, nr. 3)


Žurnalo „Jaunimas“ viršelio faksimilė (1935, nr. 5)

„Jaunimo“ pavyzdys byloja, kad LJS, nepaisant didelio noro, visiškai atsiskirti „nuo vyresniojo brolio“ nepavyko. Jaunimiečių „apetitas“ ėmė augti 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje, išaugus jaunajai kartai, sustiprėjus naujoms pajėgomis, kurių vis daugiau įsiliedavo į jaunimiečių, taip pat į liaudininkų gretas. Tarp jaunimiečių, visų pirma vadovybėje, vis aktyviau imta diskutuoti dėl LJS pobūdžio. Svarstyta, kokia turi būti LJS: politinė ar likti kultūrinė organizacija, kokia turi būti jos ideologija, kokie santykiai su valstiečių liaudininkų partija? Be abejo, kad tokioms diskusijoms tiesioginės įtakos turėjo analogiški, jau kurį laiką besitęsiantys ginčai pačioje LVLS,19 kuriuos nušviesti reikėtų atskiros publikacijos. Nereikia užmiršti, kad dalis jaunimiečių priklausė LVLS ir aktyviai dalyvavo diskusijose dėl valstiečių liaudininkų ideologijos.
Nuo 1932 m. pirmos pusės sąjungos spaudoje imta viešai kalbėti apie LJS ideologijos trūkumus, pradėta revizuoti LJS ir LVLS tarpusavio santykius. Pati jaunimiečių vadovybė mėgino aiškinti, kokie turi būti ryšiai su LVLS. Viename iš vedamųjų „Jaunimo“ straipsnių rašoma, kad jaunimiečiams reikia aiškiau „išdirbti“ savo ideologiją.20 Tuo klausimu pasirodė keletas diskusinių straipsnių.21 Vienas iš jaunimiečių lyderių Aleksandras Drobnys (1932 m. lapkričio 8 d. jis buvo priimtas į LVLS Kauno kuopą ir tapo valstiečių liaudininku)22 1932 m. rugsėjo 26 d. iškėlė klausimą: „Mes, jaunimiečiai, kokios srovės ar grupės atstovai esame ir už kurios grupės troškimus kovojame?“ A. Drobnys ragino kovoti už liaudies teises ir labiau atstovauti neturtingųjų sluoksniams, visų pirma valstiečiams.23 Panašūs „Jaunime“ spausdinti straipsniai rodo, kad patys jaunimiečiai buvo labai nepatenkinti savo atstovaujamos sąjungos ideologija ir siūlė į ją įnešti naujovių.24 Nepaisant įvairių nuomonių, tais metais konkrečių naujovių į sąjungos pagrindinius dokumentus įnešta nebuvo. Spalio 30 d. įvykęs visuotinis LJS suvažiavimas pavedė naujai CV (į ją išrinkti: J. Kairytė-Kauneckienė, M. Mackevičius, A. Drobnys, V. Cibulskis, A. Tornau, K. Ralys, P. Kežinaitis, K. Raudonikis, M. Gregorauskas, kandidatais: Tadas Zaleskis, Aldona Gūžytė ir Alfonsas Gineitis) parengti naujos sąjungos programos ir įstatų projektą ir jį pateikti kitų metų visuotiniame LJS atstovų suvažiavime.25


„Jaunimo“ žurnalo redaktorius Aleksandras Drobnys (Jaunimas, 1935, nr. 5, p. 3)

1933 m. liepos 20 d. CV „Jaunime“ išspausdino naują LJS statuto projektą ir keliais sakiniais paaiškino, jog CV priėmė naujus LJS įstatus, kurie pristatomi kaip projektas, prašė sąjungos narių siūlomą projektą gerai išstudijuoti ir pateikti pastabas. Galutinį sąjungos statutą turėjo priimti rudenį vyksiantis visuotinis LJS suvažiavimas.26 (Kaip vėliau CV nurodė, suvažiavimas „dėl susidėjusių nepalankių aplinkybių“ buvo perkeltas į kitus metus27 ir įvyko tik 1934 m. birželį). Naujasis LJS statuto projektas išryškino glaudžius jaunimiečių ryšius su LVLS. Naujo statuto paragrafai skelbė: „§ 6. Lietuvos Jaunimo Sąjunga yra Jaunųjų Valstiečių organizacija. Lietuvos Jaunimo Sąjungos tikslas – gilaus žmogiškumo, mokslo ir dorovės šviesoje auklėti Lietuvos jaunimą ir ruošti jį pavyzdingais darbo žmonėmis, sąmoningais demokratais, Lietuvos Respublikos piliečiais, kurie mylėtų kūrybinį darbą, suprastų savo teises ir pareigas, mokėtų jas gerbti ir prireikus ginti. [...] § 9. Tikraisiais nariais gali būti visi Lietuvos piliečiai, be tautos, tikybos ir lyties skirtumo, kurie nėra teismo bausti už garbę plėšiančius nusikaltimus. § 10. Nariai rėmėjai yra: valstiečiai liaudininkai ir kiti asmenys, kurie pasiryš paremti Lietuvos Jaunimo Sąjungos veikimą pinigais ir darbu ir pareikš apie tai Valdybai raštu“.28 Pagal šį statuto projektą LJS save įvardijo kaip LVLS sudėtinę dalį, pavaldžią valstiečiams liaudininkams. Statutas dar labiau išryškino jaunimiečių glaudžius ryšius su valstiečių liaudininkų partija. LJS save pirmą kartą pavadino „Jaunųjų valstiečių liaudininkų organizacija“, arba „jaunaisiais valstiečiais liaudininkais“, kas reiškė „jaunoji liaudininkų karta“. Teisingiau, tokiais pretendavo būti.29 Naujame jaunimiečių statuto projekte visiškai neužsiminta apie LJS ryšį su politika. Tad ji ir toliau turėjo likti tik kultūrinė valstiečių liaudininkų jaunimo organizacija. Reikia atkreipti dėmesį, jog dėl šio statuto projekto tų pačių metų pabaigoje nuomonės atsiklausta pačios F. Bortkevičienės.30 Ką ji atsakė, tiksliai nėra žinoma. Sprendžiant iš tolesnių valstiečių liaudininkų ir jaunimiečių santykių, F. Bortkevičienė, kaip ir senieji liaudininkų vadai, ir toliau siekė, kad jaunimiečiai jiems paklustų ir nesiveltų į jokią politiką, t. y. išliktų ne politinė, o kultūrinė organizacija (tiesa, kitu pavadinimu – „jaunųjų valstiečių liaudininkų kultūrinė organizacija“).


Valstiečių liaudininkų lyderė Felicija Bortkevičienė (Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 105)

Paskelbtasis LJS statuto projektas patiko ne visiems jaunimiečiams. Dalis jų siekė, kad LJS taptų politine organizacija. Dėl to nuomonės išsiskyrė. Pridengęs slapyvardžiu vienas pirmųjų savo nuomonę išsakė tuometinis sąjungos CV vicepirmininkas A. Drobnys, teigęs, kad „plačiosios masės turi įsitikinti, kad jų tikslas yra – laisvėje įgyvendinti teisingumą. (originale išryškinta A. D. – M. T.). Ta prasme ji turi be paliovos politikuoti“.31 Autorius atvirai nesiūlė LJS imtis politikos, tačiau iškėlė idėją, kad be politikos neįmanoma pasiekti savo tikslų. Sekdami A. Drobnio pavyzdžiu, apie santykius su politika prakalbo ir kiti jaunimiečiai, savo nuostatas išdėstę „Jaunime“.
1934 m. kovo 22 d. straipsnyje „Ar verta jaunimiečiams politikėti“ Julius Būtėnas rašė, kad jau kuris laikas LJS CV aktyviai dirba prie naujų būsimų sąjungos įstatų ir pagrindų. Autoriaus teigimu, „šiaip jau jaunimiečiai nėra giliau susipažinę su tuo projektu, bet kiekvienam krinta į akis, kad, priėmus tuos naujus įstatus, jaunimiečiai nesivadins vien jaunimiečiais, bet dar ir jaunaisiais liaudininkais. Vadinasi, tais naujais įstatais jaunimiečiai nebus jau vien tik pažangaus jaunimo lavinimosi ir švietimosi organizacija, bet jau partija“. Esą, LJS jau dešimtmetį gyvuojanti ir jos skyriai nėra nusiskundę dėl sąjungos įstatų negerumo, nereikalavo, kad sąjunga būtų supartinta. 1929 m. suvažiavime tik vienas asmuo (tas pats, kuris ir dabar tai daro centre būdamas) (konkrečiai pavardė nebuvo nurodyta – M. T.) kėlė balsą, kad jaunimiečiai turi būti valstiečiai liaudininkai. Tam griežtai pasipriešino K. Grinius teigdamas, kad jaunimas suaugęs ir subrendęs pats pasirinks sau tinkamą partiją ar ką, o „LJS svarbiausias dalykas – lavintis, šviestis, pažinti nešališkai įvairias visuomenines ir politines sroves, kas paskui, laikui atėjus, galėtų pasirinkti, kuri jo nusistatymams ir socialinei būčiai artimiausia“. J. Būtėnas klausė, „tad iš kur atsirado tas reikalas supolitinti sąjungą?“.32 Siūlė išlikti nepartine organizacija, naujovių įnešti į senuosius sąjungos įstatus, o naujų įstatų nepriimti. Iš to galima spręsti, kad J. Būtėnas buvo prieš bet kokį jaunimiečių politikavimą ir norėjo, kad sąjunga ir toliau išliktų tik kultūrine organizacija, o jaunimiečiai politinę partiją, kaip siūlė K. Grinius, galėtų patys pasirinkti. 1991 m. išleistuose atsiminimuose J. Būtėnas plačiau paaiškino, kodėl jis prieštaravęs, kad LJS taptų politine organizacija ir įsijungtų į LVLS gretas. Jo teigimu, „dėl valstiečių liaudininkų pastebėjau, jog ta partija anaiptol nepasižymėjusi tokiais veiksmais, kuriais jaunimą trauktų. Turėjau galvoje jų kapituliaciją per 1926 m. valstybės perversmą“.33 Šie žodžiai gerai atspindėjo jaunųjų valstiečių liaudininkų kritišką požiūrį į liaudininkų vadovybę, jų veiksmus 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo metu, kuomet liaudininkų vadai be kovos atidavė valdžią perversmininkams. Dėl šios priežasties J. Būtėnas ir jį palaikantys nenorėjo, kad jaunimiečiai taptų politine organizacija. Tokią nuostatą nulėmė ir kitos nemažiau svarbios priežastys, kurių bene pagrindinė – LVLS silpna veikla ir įtaka visuomenei. 4-ajame dešimtmetyje subrendusi jaunoji liaudininkų karta, veikiama sudėtingų tarptautinių (skaudūs didžiosios pasaulio ekonominės krizės padariniai sukėlė nepasitenkinimą kapitalizmu, atvirai pradėtas reikšti nusivylimas demokratine santvarka ir kt.) ir Lietuvos vidaus veiksnių (nuo 1926 m. gruodžio 17 d. šalyje įvestas autoritarinis A. Smetonos valdymas užgniaužė demokratines teises ir sukėlė neapykantą valdžiai), to nenorėjo suprasti ir dėl partijos neveiklumo kaltę vertę seniesiems valstiečiams liaudininkų vadams, kuriems taip ir nepavyko atgauti jaunosios kartos pasitikėjimo. Kita vertus, 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje jaunimiečiai neturėjo vienos aiškios linijos dėl tolesnio sąjungos pobūdžio. Tai patvirtina „Jaunime“ pareikšta kritika minėtam J. Būtėnui.


Valstiečių liaudininkų vadovas dr. Kazys Grinius (Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 161)

Priešingai nei J. Būtėnas, kita jaunimiečių grupė su A. Tornau priešakyje siūlė LJS paversti politine jaunųjų valstiečių liaudininkų organizacija. A. Tornau, prisidengęs slapyvardžiu,34 pasisakė už radikalius pokyčius LJS ir pažymėjo, kad paskutiniame jaunimiečių suvažiavime triukšmingu pritarimu buvo sutiktas kiekvienas kalbėtojas, kuris pasisakė apie sąjungos pagrindų keitimą. Beveik vienbalsiai buvo priimti pasiūlymai vadintis „jaunaisiais liaudininkais“, įnešti į pagrindus socialekonominio elemento, nebesislapstyti, nuimti kaukę: „Juk mums nebepaslaptis, kad į Jaunimo Sąjungą suėjo daug mums svetimo elemento. Jaunimo Sąjunga visai nėra kairiųjų konsolidacijos spiečius. Tai yra aiški liaudininkų jaunimo sąjunga“. Pabaigoje autorius ragino neapsiriboti tik kultūrine veikla, vadintis „jaunaisiais liaudininkais“, dirbti kovos darbą, pasišvęsti „kovai už liaudies laisvę“, eiti kartu „su gyvenimo momentu“. Kitaip gyvenimas nueis kitu keliu, o „mes pasiliksime prie vieškelio, vieni tolumoje, besvarstydami svarbius kultūros klausimus“.35 Autorius aiškiai leido suprasti, kad LJS negali apsiriboti tik kultūrine veikla (jam tai praeities etapas), o reikia imtis politikos, kas, anot jo, turėtų jaunimiečiams suteikti gyvumo ir populiarumo. Verta atkreipti dėmesį, jog A. Tornau pasisakė už LJS supolitinimą, tačiau pabrėžiamas ir susiliejimas su Valstiečių liaudininkų partija. Iš to galima spręsti, kad į Valstiečių liaudininkų partijos gretas įsilietų ir politinė organizacija – jaunieji valstiečiai liaudininkai, kuriuos sudarytų jaunimiečiai. Kaip šios dvi politinės jėgos turėtų tvarkytis, niekur neužsiminta.
Tuo metu paaštrėjo „kartų konfliktas“ valstiečių liaudininkų partijoje, jos vadovybėje atsirado vis daugiau jaunosios kartos atstovų, aktyvių LJS narių. Su LJS išaugusia įtaka privalėjo skaitytis LVLS. Tai lėmė, kad 1933 m. kovo 14 d. posėdyje LVLS CK priėmė nutarimą, kuriuo LJS gavo teisę į LVLS CK posėdžius deleguoti savo atstovą36 (ši tvarka išliko iki pat 1936 m. vasario politinių partijų uždarymo). Tuo pasinaudoję jaunimiečiai aktyviau ėmė reikšti politines pretenzijas. Senieji valstiečių liaudininkų vadai nenorėjo su jais skaitytis, siekė, kad LJS naujame statute jaunimiečiai išliktų kultūrinė ir visiškai nuo valstiečių liaudininkų priklausoma organizacija.37 
Priimti LJS statutą, nustatyti organizacijos kryptį ir kartu apibrėžti santykius su valstiečiais liaudininkais turėjo beveik po pusantrų metų pertraukos 1934 m. birželio 9–10 d. „Varpo“ salėje įvykęs LJS skyrių atstovų visuotinis suvažiavimas (jame dalyvavo 62 atstovai). Suvažiavimo išvakarėse „Jaunimas“ rašė, kad jaunimiečiai nusistatė savo veikimą įvilkti į tam tikrą formą, ateinančiame suvažiavime nustatyti aiškias gaires: „Mes turime ne tik pasakyti, kad esame kultūrininkai – demokratai, bet kad kartu ruošiamės ir politiniam darbui, būtent, mes esame jaunieji valstiečiai liaudininkai”.38 Tai patvirtina, kad iki suvažiavimo jaunimiečių gretose dėl sąjungos tolesnės veiklos išsiskyrė dvi nuomonės. Vieni siekė, kad LJS išliktų kultūrinė, o kiti – politinė organizacija. Suvažiavime abiejų grupių nesutarimai dar labiau atsiskleidė.
Suvažiavimo pradžioje LJS CV narė J. Kauneckienė prašė suvažiavimą pasisakyti, ar ir toliau jaunimiečiai eis V. Kudirkos, K. Griniaus, F. Bortkevičienės ir kitų varpininkų keliais „demokratinių idėjų stiprinti“.39 Kalbėtoja siūlė priimti naujus įstatus, kuriuose LJS būtų įvardinta „valstiečių liaudininkų jaunimo sąjunga“ ir išliktų kultūrinė, taigi ir toliau nuo LVLS priklausoma organizacija. To paties siekė valstiečių liaudininkų vadovybė.40 Toks pasiūlymas ne visiems buvo priimtinas. LJS pagrindų svarstymas užtruko. Antrą suvažiavimo dieną svarstant jų priėmimą, susidariusią padėtį paaiškino A. Drobnys. Jo teigimu, jaunimiečių šūkis: „Švieskis ir šviesk“ jau nepateisina LJS veiklos siekių. Klerikalizmas ir valdžios atstovai jaunimiečius persekioja, visaip trukdo. Tai skatina pertvarkyti savo veikimo pagrindus ir įstatus. Iki šiol „mūsų šūkiai įevoliucionuodavo jaunimą ir liaudį. Bet jie jau atgyveno savo amžių. Šiandien mums reikia į savo įstatus įnešti visuomeninio veikimo pradus, įnešti tuos šūkius, dėl kurių mes jau seniai kovojame ir dėl kurių daugelis mūsų skaudžiai yra nukentėję“. A. Drobnys pažymėjo, kad pagrindai ir įstatai buvo išsiuntinėti prieš suvažiavimą. Esą, CV paskutiniu laiku dėl LJS pagrindų pasiskirstė į dvi dalis ir neturi vienos nuomonės. Susiklosčius tokiai padėčiai, suvažiavime jau negalima tų pagrindų svarstyti ir todėl A. Drobnys CV vardu pagrindus atšaukė.41 K. Raudonikiui paprašius paaiškinti, kodėl atšaukiami pagrindai, A. Drobnys atsakė, kad svarbiausia to priežastis – CV narių nuomonių nesutarimas. Kitas dalykas, kad „dėl tų pagrindų buvo ruošiamas čia didelis CV narių, Kauno ponų pjovimasis ir rietenos. Trečia, kai kurie valstiečių liaudininkų sąjungos žmonės tiems pagrindams nepritarę“.42 Plačiau šių nesutarimų A. Drobnys nedetalizavo.
M. Gregorauskas ryžosi suvažiavimui nušviesti CV nesutarimų detales ir pareiškė, kad CV išrinktoji komisija, kuri turėjo rengti tuos pagrindus, pateikė du LJS pagrindų projektus: vienas buvo K. Ralio, o kitas A. Tornau. Tie projektai buvo atmesti, nes išsiskyrė nuomonės. Po to išrinkta nauja komisija įpareigojo parengti naują projektą M. Gregorauskui, kuris pasinaudodamas valstiečių liaudininkų ideologija taip ir padarė. Projekte jaunimiečiai buvo pavadinti „valstiečių liaudininkų jaunimu“. Dėl šio projekto taip pat nesutarta. M. Gregorauskas pažymėjo, kad svarstant projektus beveik nedalyvaudavo CV nariai – P. Kežinaitis, V. Cibulskis ir kiti. Dėl to nebuvo galima sudaryti reikiamo posėdžio kvorumo. Pagaliau buvo sudarytas (parengtas A. Drobnio) ir svarstytas naujas projektas. Tame posėdyje nedalyvavo pirmininkė J. Kauneckienė ir K. Ralys. M. Gregorauskas siūlė iš karto šio projekto nesvarstyti, o palaukti kitų. Į jo nuomonę nebuvo atsižvelgta. Tada M. Gregorauskas išėjo iš posėdžio. Projektas buvo priimtas 5 balsais prieš 3 (posėdyje nedalyvavo 3 nariai ir M. Mackevičius susilaikė nuo balsavimo). Toliau M. Gregorauskas teigė, kad A. Drobnio projektas, nors ir priimtas, neturi daugumos pritarimo. Jis siūlė suvažiavimą spręsti, ar teisingai pasielgta. M. Gregorauskas siūlė šį projektą atidėti ir nesvarstyti, o pagrindus parengti naujai išrinktai CV, siūlė pagalvoti, kokią rinkti naują LJS vadovybę, kad ateityje panašių atvejų nepasikartotų. Ragino paklausyti „senų draugų”, t. y. valstiečių liaudininkų, nes jie, „kaip senesni, daugiau tokiais reikalais ir nusimano“. Iš to matyti, kad viena dalis LJS narių norėjo eiti išvien su senaisiais valstiečiais liaudininkais (LVLS linijai pritarė suvažiavime kalbėjęs ilgametis jos narys -  ideologas ir vadovybės narys K. Ralys)43, o kita grupė (A. Tornau, K. Raudonikis) priešinosi ir pasisakė už tai, kad pagrindai būtų priimti jau šiame suvažiavime. Nesutarimų priežastis ryžosi įvardinti J. Kauneckienė, kurios teigimu: „šiandien nesvarstykime pateiktų pagrindų dėl to, kad jie jums yra nepriimtini. Jaunimiečių sąjungą įkūrė valstiečiai liaudininkai, nuo kurių ir toliau mes priklausome. Pateiktas projektas yra neliaudiškas. Mes savo pagrindais turime vadovautis tik liaudiška ideologija. Tuos pagrindus išdirbo, juos priėmė ir skyriams išsiuntinėjo, o šiandien perša suvažiavimui priimti neliaudininkiškas elementas, štai kodėl mes nė vienas negalime už juos balsuoti“.44 Kalbėtoja leido visiems suprasti, kad tokios nuomonės laikosi LVLS vadovybė.
Kiek daugiau aiškumo įnešė M. Gregorauskas, savo kalboje teigęs, kad kai kurie jaunimiečiai baiminasi, jog sąjungą pavadinus politine organizacija, jie administracijos bus dar labiau persekiojami ir jų veikla dar labiau trukdoma: „Taip manyti yra klaidinga. Politika, tai yra tam tikras nusistatymas, gyvenimo įvykių savotiškas aiškinimas ir daugiau nieko. Kitaip sakant, politika yra savotiškas aiškinimasis su gyvenimu. Tas dar nereiškia, kad jei sąjunga yra valstiečių ideologijos, jau ji turi būti valstiečių liaudininkų politikos sekcija. Ji gali ir pati susidaryt savo politinę linkmę. Mūsų krašte yra trys srovės – krikščionys demokratai, kurie remiasi religija, tautininkai, kurie nepripažįsta laisvesnės minties, vadovaujasi neklaidingo vado principu ir yra artimi fašistams, ir valstiečiai liaudininkai. Be šių srovių, legaliai veikiančių, dar yra ir kitų, kurios nelegaliai veikia, pav. komunistai. Komunistiniai gaivalai veržiasi į mūsų organizaciją. Nuo jų reikia pasisaugoti. Mūsų eilėse yra ir socialdemokratų. Jie nėra jau taip blogai, bet vis dėlto nepageidautini. Jaunimas turi viską žinoti, stebėti, sekti, kritikuoti. Pas juos nėra to, kas galima, o ko negalima. Štai kodėl aš siūlau priimti rezoliuciją sudaryti mūsų sąjungos pagrindus pagal valstiečių liaudininkų ideologiją. Įstatuose yra aiškiai pabrėžiama, kad sąjunga yra kultūrinė. Kas norės, tas galės dirbti ir valstiečių liaudininkų eilėse“.45 M. Gregorausko siūlymui suvažiavime buvo pritarta ir rezoliucija balsų dauguma buvo priimta. Panašu, kad tarp abiejų konfliktuojančių stovyklų buvo surastas kompromisas. Tai rodo tas faktas, kad A. Tornau siūlymu buvo priimtas naujas LJS statutas, kuriame nurodoma, kad LJS yra „kultūrinė valstiečių jaunimo organizacija“.46 Pagrindinius ideologijos dėsnius parengti suvažiavimas nutarė pavesti naujai CV,47 kuri laikydamasi LVLS ideologijos, turėjo pateikti juos kitam suvažiavimui. Tai reiškė, kad santykiai tarp LJS ir LVLS ir toliau nesikeis. Kaip nurodė VSD, pagal naujai parengtus jaunimiečių pagrindus jie turėjo pasidaryti politine organizacija. Pagrindai nepriimti, bet priimta rezoliucija, kurioje siūloma sudaryti sąjungos pagrindus pagal valstiečių liaudininkų ideologiją.48 LJS visuotinis atstovų suvažiavimas parodė, kad, nežiūrint išankstinių mėginimų supolitinti organizaciją, ji ir toliau liko kultūrinė organizacija, visiškai priklausoma nuo LVLS. Esminis skirtumas – nuo šiol LJS pradėta vadinti „kultūrine valstiečių liaudininkų jaunimo organizacija“. Toks apibrėžimas sąjungos dokumentuose anksčiau nebuvo paminėtas. Kita vertus, LJS suvažiavimas parodė, kad dalis jaunimiečių siekė aktyviai veikti, o ne apsiriboti tik kultūrine veikla. Maža to, kai kurie jaunimiečių skyriai ėmė artimai bendradarbiauti su komunistais, ką viešai pripažino aptartas suvažiavimas. Suvažiavime CV vardu kalbėjęs M. Mackevičius nušviesdamas sąjungos veiklą pažymėjo, kad nors sąlygos nėra lengvos, pradėtas leisti savarankiškas „Jaunimas“, įsteigta apie 30 naujų sąjungos skyrių, apsilankyta apie 40 skyrių su paskaitomis. Tačiau nemaža skyrių teko visai likviduoti, nes veikla buvo labai trukdoma ar neleidžiama veikti. Atskirai išskyrė LJS Biržų ir Šiaulių skyrių komunistėjimą.49 Šiaulių skyrius tuo metu tapo vienu iš pagrindinių jaunimiečių komunistėjimo židinių. Šiauliuose aktyviai veikė jaunimiečių lyderis Valerijonas Knyva, 4-ojo dešimtmečio pradžioje ten kurį laiką priverstinai gyveno P. Kežinaitis. Suvažiavime išrinkus LJS CV, V. Knyva perskaitė pranešimą, kuriame plačiau nušvietė Šiaulių apygardos jaunimiečių veiklą50 ir aptarė jų santykius su komunistais Šiaulių apygardoje. Valerijonas Knyva jaunimiečių santykius su komunistais vertino neigiamai ir kaltę dėl to suvertė vieninteliam Aleksui Jasučiui. Esą jis, išvykus P. Kežinaičiui, būdamas jaunimiečių vadovu, važinėjo po provincijos skyrius ir propagavo komunistines idėjas. Dėl jo veiklos jaunimiečiai esą buvo apkaltinti komunistėjimu, ko iš tikrųjų nebuvo.51 Nors V. Knyva ir neigė jaunimiečių komunistėjimą Šiaulių apygardoje, komunistėjimas šiame regione jaunimiečių gretose plito, o 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje dar labiau sustiprėjo. V. Knyva taip pat pradėjo artimai bendrauti su komunistais. Reikia paminėti, kad ir jis  buvo „Lietuvos žinių“ atstovas Šiauliuose, nuo 4-ojo dešimtmečio antrosios pusės iki pat Lietuvos okupacijos priklausė Šiaulių miesto tarybai. 1939 m. antroje pusėje VSD konstatavo, kad V. Knyva, „turimomis žiniomis, rodo palankumą kairiesiems ir palaiko ryšius su įtariamais komunistų naudai“.52


Justas Paleckis, Lietuvos jaunimo sąjungos Centro Valdybos pirmininkas (1935 m.) ir „Mūsų jaunimo“ bendraautoriaus (Mūsų jaunimas, 1939, nr. 12–17, p. 175)

Nesutarimai dėl LJS tolesnio pobūdžio, prasidėję kai kurių jaunimiečių skyrių artimi kontaktai su komunistais, kai kurių jų vadų komunistėjimas turėjo lemiamos įtakos LJS ir LVLS santykių pablogėjimui. LJS ir valstiečių liaudininkų vadovybės vis labiau ėmė nesutarti,53 tarpusavyje konfliktavo ir LJS CV nariai. 1935 m. sausio pradžioje buvo sušauktas LJS CV posėdis, kuriame dalyvavo A. Drobnys, K. Raudonikis, V. Cibulskis, K. Ralys, M. Gregorauskas. Tik ėmus svarstyti pirmą dienotvarkės klausimą (protokolų skaitymas) kilo ginčai ir barniai. Tam įtakos turėjo priešpaskutiniame plenumo posėdyje K. Ralio mesti kaltinimai P. Kežinaičiui, kad šis „priveisė komunistų Šiaulių rajone jaunimiečių gretose“. P. Kežinaitis tai pavadino provokacija ir taip užprotokolavo. Protokolą perskaičius K. Ralys įsižeidė ir iš posėdžio išėjo. M. Gregorauskas parėmė K. Ralį ir pirmininkas posėdį baigė.54 Sausio 13 d. valstiečių liaudininkų CV plenumo posėdyje buvo svarstytas LJS reikalų vedėjo P. Kežinaičio algos mokėjimo klausimas. LVLS CK buvo nepriimtina P. Kežinaičio kandidatūra. Tam, be abejonės, įtakos turėjo P. Kežinaičio bendradarbiavimas su komunistais,55 ir tai jaunimiečių vadovybę vertė ieškoti išeities.
1935 d. sausio 18 d. sušauktame LJS CV posėdyje (dalyvavo A. Drobnys, K. Raudonikis, V. Cibulskis, A. Tornau) nutarta parašyti valstiečių liaudininkų sąjungai memorandumą dėl liaudininko ir jaunimietiško veikimo suaktyvinimo, pašalinant nesutarimus.56 Kuriam laikui santykiai normalizavosi. Pvz., LJS palaikė LVLS vadovybę šiai kovojant su Vincu Cibulskiu ir Kaziu Šalteniu (jie vienu metu priklausė Valstiečių liaudininkų partijai ir jaunimiečiams), kurie priešinosi M. Sleževičiaus vadovavimui ir ketino perimti valstiečių liaudininkų vadovavimą į savo rankas,57 LVLS nariai palankiai vertinti „Jaunime“.58 Nepaisant iš pirmo žvilgsnių gerų santykių tarp abiejų pusių, LJS veiklos perspektyvos buvo svarstomos ir toliau. Tuo rūpinosi ir LVLS. Vienas šios partijos ideologų K. Ralys 1935 m. rugsėjo mėnesį išleistame „Jaunimo“ numeryje aptarė LJS ideologinius pagrindus ir iš esmės apibrėžė LJS ir LVLS santykius. K. Ralys teigė, jog „kilo sąmyšis mūsų pasaulėžiūroj: kas kaltas, kas daryt, kur sukti? – kairėn ar dešinėn? Vieni tvirtino, kad mes jaunimiečiai turime sukti griežtai kairėn – jokio lietuviškumo nėra, yra tiktai išnaudojamieji ir arba proletarai ir išnaudotojai – kapitalistai – buržujai. Kiti įrodinėjo, kad mes lietuviai ir dėlto turime būti „tikrais lietuviais“, valio patriotais...“. K. Ralys akcentavo pačių piliečių sąmoningumą ir pabaigoje pridūrė, kad taip nusprendė jaunimiečiai savo įstatuose: „Dabar Jaunimo sąjunga pasivadino jaunųjų valstiečių liaudininkų kultūrine organizacija. Senieji liaudininkų pradai: savaimingumas ir patvarumas pasilieka mūsų svarbiausiu pagrindu“.59 Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad iki LJS uždarymo 1936 m., nepaisant įvairių tarpusavio nesutarimų, oficialusis LJS statusas ir santykiai su valstiečių liaudininkų partija išliko pagal K. Ralio pateiktą apibūdinimą. Tačiau iš K. Ralio kalbos matyti, kad valstiečiams liaudininkams vis sunkiau sekėsi išlaikyti jaunimiečius savo gretose.
Atskiro dėmesio vertas paskutinysis XII visuotinis LJS skyrių atstovų suvažiavimas, įvykęs 1935 birželio 30 d. Kaune „Varpo“ salėje. Slaptu balsavimu buvo  išrinkta devynių asmenų CV: J. Paleckis – 86 balsai, K. Raudonikis – 85 balsai, A. Tornau – 79, P. Kežinaitis – 79, Juozas Vaišnoras – 74, Mečislovas Gedvilas – 70, V. Kuraitis – 57, V. Knyva – 59, Juozas Geniušas – 57.60 Valdyba pasiskirstė pareigas: pirmininkas J. Paleckis, vicepirmininkas ir iždininkas – K. Raudonikis, sekretorius – P. Kežinaitis, prezidiumo narys – V. Kuraitis. Valdybos branduolį sudarė kairiųjų pažiūrų asmenys, nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio palaikantys liaudies fronto idėją, kurią iškėlė komunistų partija.61 Naujasis CV pirmininkas J. Paleckis buvo labai populiarus tarp jaunimiečių.62 Tokios valdybos išrinkimas rodo, kad jaunimiečiams buvo priimtinos kairiosios idėjos ir jie siekė, kad LJS dar labiau ta linkme veiktų. (J. Būtėno teigimu, 1935 m. išrinkta LJS CV buvo „itin veikli“, nors po politinių partijų uždarymo buvo paskutinė, organizacijos skyriai buvo uždaryti, bet centro valdyba neiškriko – veikė iki 1940 metø).63 Išrinktai naujai CV oficialiai neteko ilgiau veikti. 1936 m. vasarį buvo uždarytos opozicinės politinės partijos ir A. Smetonos autoritarinei valdžiai nepriimtinos organizacijos. Sankcijos tiesiogiai palietė LVLS ir LJS, 1936 m. pradžioje buvo uždarytas „Jaunimas“. Kurį laiką stojo tyla, jaunimiečiai neturėjo jokio savo leidinio. Po kelių mėnesių pertraukos, 1936 m. rudenį, nepriklausomai nuo „Varpo“ bendrovės, taigi nuo valstiečių liaudininkų, vietoj „Jaunimo“ pradėta leisti žurnalą „Mūsų jaunimas“. Nuo to laiko galima kalbėti apie naują oficialiai uždraustų LJS ir LVLS santykių etapą.

II-asis LJS ir LVLS santykių raidos etapas. LJS komunistėjimas

1936 m. vasarį Lietuvoje uždraudus politines partijas (išskyrus valdžioje esančius tautininkus), opozicijai buvo suduotas didelis smūgis. 1936 m. liepos mėnesio biuletenyje VSD pažymima, kad uždarius jų organizaciją, valstiečių liaudininkų įtaka žmonėms visai susilpnėjo”.64 Kiek geresnėje padėtyje atsidūrė buvusi liaudininkų vadovybė. Lietuvos valdžia nors ir cenzūros sąlygomis toliau leido veikti liaudininkų spaudai (laikraščiams „Lietuvos žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“) ir taip palaikyti ryšį su savo šalininkais, savotiškai pratęsti savo partijos veiklą.65 Žymiai sunkesnėje padėtyje atsidūrė uždraustoji LJS, kurios 1935 m. išrinkta CV stengėsi nenutraukti veiklos. Didžiausią dėmesį skyrė savo periodinio žurnalo leidimui. „Jaunimas“ 1936 m. pradžioje, išėjus keturiems numeriams, Lietuvos valdžios buvo uždarytas. Norint išleisti naują žurnalą, reikėjo gauti leidimą. Nepaisant iškilusių kliūčių, LJS CV sekretoriaus ir vieno aktyviausių jaunimiečių Petro Kežinaičio iniciatyva, 1936 m. lapkritį jaunimiečiams iš dalies pavyko atgaivinti savo veiklą. Vietoj uždraustojo leisti prieš gerą pusmetį „Jaunimo“ pradėta leisti žurnalą „Mūsų jaunimas“. Naujo žurnalo leidimo užkulisius savo atsiminimuose aprašė J. Paleckis. Jo teigimu, po LJS uždraudimo „mes, visi valdybos nariai, nutarėme tęsti veiklą nelegaliai“. Esą, jis jau anksčiau buvo sutaręs su LKP Centro Komitetu (CK) atstovais bendradarbiauti. Buvo nutarta kartu su komjaunimu leisti leidinį „Mūsų jaunimas“. Žurnalą formaliai leido ir redagavo P. Kežinaitis, bet „faktiškai tai buvo Liaudies fronto leidinys“. P. Kežinaitis, J. Paleckis, K. Raudonikis, V. Knyva, M. Gedvilas, J. Vaišnoras, A. Tornau, anot J. Paleckio, visi buvo liaudies fronto šalininkai, o M. Gedvilas nuo 1934 m. jau priklausė LKP, nors kiti apie tai nežinojo.66 Nuo pradžių „Mūsų jaunimo“ redaktoriumi ir pagrindine siela, priešingai nei ankstesnio jaunimiečių žurnalo „Jaunimas“, buvo pats P. Kežinaitis. Dar prieš leidžiant „Mūsų jaunimą“ būsimajam redaktoriui teko susidurti su dideliais sunkumais. Viena iš pagrindinių kliūčių – uždraustosios LVLS vadovybė, kategoriškai prieštaravusi P. Kežinaičio sumanymui atgaivinti jaunimiečių žurnalo leidimą. Prieš „Mūsų jaunimo“ pasirodymą įvyko atviras konfliktas tarp P. Kežinaičio ir liaudininkų vadovybės, kuri savo rankose turėjo sukoncentravusi akcinę „Varpo“ bendrovę. Bendrovė daugiau nei dešimtmetį leido žurnalą „Jaunimas“. Šį uždarius, liaudininkų vadovybė kategoriškai atsisakė savo lėšomis leisti P. Kežinaičio redaguojamą žurnalą. Neleido pasinaudoti ir „Varpo“ bendrovės spaustuve. P. Kežinaičio politines nuotaikas ir santykius su senaisiais valstiečiais liaudininkais 1936 rugsėjį užfiksavo Lietuvos saugumas. Agentūriniame pranešime nurodoma, jog P. Kežinaitis nusiskundžia, kad „seniai ne tik kad nepadeda stengtis atgaivinti jaunimo sąjungą, bet priešingai, jie tam sumanymui trukdo, kaltindami jaunimiečius, kad jie subolševikėję. Renkant memorandumui parašus seniai atsisako pasirašyti“. (P. Kežinaitis memorandumą norėjo įteikti prezidentui ir prašyti atnaujinti LJS veiklą).67 Liaudininkų vadovybė atsisakė suteikti bent kokią paramą. To priežastis, kaip nurodė VSD savo mėnesio apžvalgoje, – anksčiau leisto „Jaunimo“ sukomunistėjimas.68


P. Kežinaičio straipsnio „Teisybė visada laimi“ fragmentas žurnale „Mūsų jaunimas“ (1939, nr. 19, p. 213)

Nepaisant senųjų valstiečių liaudininkų trukdymų, P. Kežinaitis ir jo šalininkai pasiekė savo ir nuo 1936 m. lapkričio pradėjo savarankiškai leisti „Mūsų jaunimą“ (iki metų pabaigos išleisti du numeriai). 1936 m. pabaigoje viename iš Valstybės saugumo policijos (VSP) agentūrinių pranešimų teigiama, kad tarp Paleckio, Kežinaičio ir Tornau iš vienos pusės ir „Varpo“ bendrovės iš kitos pusės, dėl leidinio „Mūsų jaunimas“ kivirčai dar nesibaigė. „Varpas“ visai atsisakė padėti „Mūsų jaunimui“ ir net žadėjo leisti savo buvusį „Jaunimą“. Šie pagrasino, kad jei „Varpo“ bendrovė leis „Jaunimą“, tai jie „padarys triukšmą ir būsiąs skilimas“.69 Čia išryškėjo savotiška jaunosios liaudininkų kartos opozicija ir tai buvo bene pirmas rimtas signalas seniesiems valstiečiams liaudininkams, rodantis, kad jaunųjų sparnas, jiems nenusileidžiant dėl užsibrėžto tikslo, gali sukilti prieš juos pačius. Matyt, tokia jaunųjų pozicija lėmė, kad „seniai“ atsisakė leisti ankstesnį „Jaunimą“ ir turėjo susitaikyti su tuo, kad P. Kežinaičio redaguojamas „Mūsų jaunimas“ pasirodė be jų pritarimo. Čia galima kalbėti apie bene pirmą rimtą „senių“ nuolaidą jaunajai kartai. Kita vertus, toks jaunųjų iššūkis „savo tėvams“ sakyte sakė, kad jaunimas yra pasirengęs net ir sunkiomis sąlygomis veikti savarankiškai. „Varpo“ bendrovei atsisakius finansiškai remti leidinį, jaunimiečių lyderiai dar labiau suartėjo su komunistais. Paramą „Mūsų jaunimui“ suteikė komunistų partija ir „Mūsų jaunimo“ bendradarbiavimas su jais išliko glaudus.70


Valstiečių liaudininkų partijos pirmininkas Mykolas Sleževičius (Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 336)

1936 m. lapkričio mėnesį pradėto leisti „Mūsų jaunimo“ redakcija įsikūrė ne „Varpo“ bendrovėje, bet Miškų gatvėje 13, prie „Laiko žodžio“ (jo redaktorius J. Paleckis – M. T.). Nuo pat pradžių susidurta su finansiniais sunkumais. Viename iš agentūrinių pranešimų nurodyta, jog „P. Kežinaitis be „Mūsų jaunimo“ padės redaguoti ir „Laiko žodį“. Kežinaitis skundžiasi, ar „Mūsų jaunimas“ išsilaikys dėl finansinių sunkumų. „Varpo“ bendrovė niekuo nepadeda ir neduoda „Jaunimo“ buvusių prenumeratorių adresų“.71 Santykiai tarp P. Kežinaičio ir „senių“ varpininkų aštrėjo. „Varpo“ bendrovė buvo pasiruošusi uždrausti P. Kežinaičiui lankytis ne tik pas juos, bet ir pas studentus varpininkus. Apie tai varpininkų sąjungos pirmininkas J. Vaišnoras leido suprasti Kežinaičiui. Jis skundėsi, kad M. Sleževičius jį sutikęs nesisveikina.72 Verta atkreipti dėmesį, kad P. Kežinaičio iniciatyva pradėtas leisti „Mūsų jaunimas“ „suko sava kryptimi“ ir straipsnių tonas skyrėsi nuo ankstesnio LJS leidinio „Jaunimas“. Nesutarimus tarp senių ir P. Kežinaičio didino ir tai, kad  P. Kežinaitis, būdamas kalėjime, pasižadėjo (teisingiau, buvo priverstas tai padaryti) dirbti Lietuvos žvalgybai.73 Nepaisant senųjų valstiečių liaudininkų įtarimų ir  dalies studentų varpininkų ir filisterių pasipiktinimo, jaunieji ir toliau palaikė glaudžius santykius su P. Kežinaičiu, bendradarbiavo jo redaguojamame žurnale „Mūsų jaunimas“.
Kaip pažymėjo VSD, P. Kežinaitis „iš savo pusės nenori nusileisti seniams ir vis dar palaiko ryšius su studentais varpininkais”.74 Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, jog seniams taip ir nepavyko iki galo pažaboti P. Kežinaičio, o kartu ir jo redaguojamo žurnalo „Mūsų jaunimas“, kuris, nepaisant senųjų valstiečių liaudininkų pasipiktinimo, jau nuo 1938 m. dar labiau išplėtė savo veiklą ir buvo pradėtas leisti ne vieną, o du kartus per mėnesį. Žurnalas ir toliau buvo leidžiamas be „Varpo“ bendrovės ir senųjų valstiečių liaudininkų paramos, jame daug straipsnių spausdino pats redaktorius P. Kežinaitis. Maža to, „Mūsų jaunimas“ gretai išpopuliarėjo75 ir tuo atvirai džiaugėsi. Minėdamas savo gyvavimo metines „Mūsų jaunimas“ anoniminiame įvadiniame straipsnyje „Vieneri metai“ prisipažino, kad vieneri metai žurnalui buvo svarbūs ir reikšmingi. Kaip silpnas ir vargingas kūdikis įžengė „Mūsų jaunimas“ prieš metus į spaudos pasaulį. „Kūdikis buvo taip silpnas, jog net artimiausieji jo draugai nelabai tikėjo, kad jis ilgai gyventų. Atrodė, kad tik gerai penimas ir šiltai klostomas naujagimis galėtų augti ir stiprėti, o kadangi „Mūsų jaunimas“ tokių „tetų“ ir „dėdžių“, kurie taip slaugiai jį globotų, neturėjo, tai į jo ateitį ir buvo žiūrima su nepasitikėjimu“. „Naujagimis parodė stebuklą, priešingai draugų nepasitikėjimui ir baimei, o nedraugų piktam norui, jis išliko gyvas“. Pranešta, kad žurnalas nuo naujų metų bus leidžiamas du kartus į mėnesį ir džiaugtasi, kad visi sunkumai jau nugalėti ir „ateitis užtikrinta. Belieka tik sutvirtinti tai, kas laimėta, kas atsiekta“.76 Metų „Mūsų jaunimo“ veikla parodė, kad ir be „Varpo“ bendrovės pagalbos galima sėkmingai dirbti, ir ne tik išsilaikyti, bet ir leidinį leisti net du kartus per mėnesį. Tai buvo savotiškais jaunimiečių laimėjimas prieš „senius“ ir savarankiškumo, savo tribūnos išlaikymas. „Mūsų jaunime“ aktyviai bendradarbiavo 1935 m. išrinktos CV nariai J. Paleckis, J. Vaišnoras, V. Knyva, taip pat studentai varpininkai. Aktyviai reiškėsi J. Būtėnas ir kt. Galima teigti, kad nepaisant senųjų valstiečių liaudininkų pastangų, tarp jaunimiečių (ir jų leidžiamo žurnalas „Mūsų jaunimas“) bei studentų varpininkų ar jau studijas baigusių varpininkų filisterių ir toliau išliko glaudūs santykiai. Dėl to senieji valstiečiai liaudininkai buvo labai nepatenkinti.77
Ar „Mūsų jaunimo“ išlikimas ir sustiprėjimas reiškė, kad nuo 1936 m. rudens LJS visiškai atsiskyrė nuo liaudininkų? Tolesnė jaunimiečių veikla vis dėlto neleidžia visiškai atskirti jų nuo valstiečių liaudininkų. Nepaisant minėtų didelių jaunimiečių nesutarimų su valstiečių liaudininkų vadovybe dėl „Mūsų jaunimo“ ir kartu dėl jaunimiečių gretose plintančio komunizmo, ilgainiui santykiai tarp abiejų pusių gerėjo ir okupacijos išvakarėse jau tokios didelės priešpriešos nebuvo. Nuo 1939 m. pradžios jaunimiečių spaudoje pradėti reklamuoti pagrindiniai valstiečių liaudininkų leidiniai, ko anksčiau „Mūsų jaunime“ nebuvo. 1939 m. pradžioje pirmame „Mūsų jaunimo“ numeryje buvo išspausdinta „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos aido“ reklama ir ši valstiečių liaudininkų spauda įvardijama kaip geriausia. Nuo sausio 20 d. redakcija persikraustė į naujas patalpas (Mickevičiaus g. 3–7).78 Ant „Mūsų jaunimo“ viršelio parašyta „jaunųjų žurnalas“. 1939 m. Nr. 3–4 įdėtas interviu su K. Griniumi.79 P. Kežinaitis tų metų birželio mėnesį minint „Lietuvos žinių“ 30 metų sukaktį nurodė, kad nuo 1936 m. jau rečiau tenka „Lietuvos žiniose“ rašinėti, nes „Mūsų jaunimas“ atima daug laiko: „Tačiau, kad ir toliau nuo „Lietuvos žinių“ atsidūręs nepaliauju sekęs ir džiaugęsis gražia šio taip mielo ir artimo laikraščio pažanga, kurią jis padarė nuo to laiko, kada jį pirmą kartą pažinau. Linkiu „Lietuvos žinioms“ ateityje dar didesnio ir geresnio pasisekimo“.80 Panašu, kad tarp abiejų pusių buvo surasti sąlyčio taškai.
Savotiškas lūžis jaunimiečių ir valstiečių liaudininkų vadovybių santykiuose įvyko 1939 m. rugsėjį, kai „Mūsų jaunimas“ „sugrįžo“ į „Varpo“ bendrovę. Naujas žurnalo numeris pasirodė po daugiau kaip trijų mėnesių (1939 m. rugsėjo 20 d.) ir apėmė net penkis numerius (Nr. 12–17). Išleistame numeryje pažymėta, jog „Mūsų jaunimo“ leidėjas ir redaktorius – J. Paleckis. Pateiktas kitas redakcijos ir administracijos adresas: Kaunas, Gedimino g. 38, II aukštas (studentų varpininkų patalpos). Pabaigoje nurodyta, kad žurnalą renka ir spaudžia „Varpo“ spaustuvė.81 Tai reiškė, kad „Mūsų jaunimas“ ir jo vadovybė surado kompromisą su valstiečių liaudininkų vadovybe ir, kaip ir prieš keletą metų, jaunimiečių žurnalą pradėjo leisti „Varpo“ bendrovėje. Panašu, kad tarp abiejų pusių po kelerių metų pagaliau buvo surastas modus vivendi. Kuo tai galima paaiškinti? Tiesioginio atsakymo nepavyko surasti. „Varpo“ bendrovėje pradėtas spausdinti „Mūsų jaunimas“ įvykusias permainas skaitytojams pamėgino paaiškinti straipsnyje „Po ilgesnės pertraukos“. Jame pateiktos ankstesnio jaunimiečių žurnalo redaktoriaus P. Kežinaičio ir naujojo – J. Paleckio nuotraukos. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad pertrauka „Mūsų jaunimo“ leidyboje padaryta susirgus redaktoriui P. Kežinaičiui, kurio vasaros mėnesiais nebuvo kam pavaduoti. Nurodyta, kad dabar padėtis pasikeitė ir tokių pertraukų daugiau nebus. Žurnalo redakcija skaitytojams pažadėjo kompensuoti prarastus leidinio numerius ir „Mūsų jaunimą“ leisti didesniu formatu ir ne mažiau kaip 24 puslapių apimties. Toliau paminėta, kad naujuoju redaktoriumi ir leidėju nuo šio numerio pasirašinės buvęs LJS pirmininkas J. Paleckis. Jis artimai bendradarbiaus su P. Kežinaičiu, nes pastarojo sveikata dar nepagerėjo. Kodėl „Mūsų jaunimo“ spausdinimas perkeliamas į „Varpo“ bendrovę, plačiau paaiškinta nebuvo. Turint omenyje J. Paleckio tuometinius gerus santykius su valstiečių liaudininkų vadovybe ir „Lietuvos žiniomis“ galima daryti prielaidą, kad „Mūsų jaunimas“ pradėtas spausdinti „Varpo“ leidykloje jo dėka.82 
J. Paleckis „Mūsų jaunimą“ redagavo iki suėmimo 1939 m. spalio vidury. Nuo 1939 m. Nr. 20 (spalio 16–31) žurnalą vėl redagavo P. Kežinaitis. Nepaisant tokių permainų, žurnalas ir toliau buvo leidžiamas „Varpo“ spaustuvėje. Iš to galima spręsti, jog pats P. Kežinaitis asmeniškai turėjo sudaryti paliaubas su valstiečių liaudininkų vadovybe. Nepaisant leidyklos pakeitimo, „Mūsų jaunimo“ tonas nesikeitė, turinys išliko radikalus, atvirai reikštos simpatijos Sovietų Sąjungai.83 Žurnale bendradarbiavo ir komunistai (pvz., Michalina Meškauskienė prisidengusi slapyvardžiu „Alma“)84, nuolat straipsnius iš Švedijos rašė anksčiau už komunistinę veiklą Lietuvos valdžios baustas Juozas Jurginis (pasivadinęs slapyvardžiu „O. Breivė“), Vladas Niunka ir kt. 
Greta jaunimiečių „Mūsų jaunime“ aktyviai reiškėsi ir studentai varpininkai. 1939 m. pavasarį susirgus redaktoriui P. Kežinaičiui, buvo sudaryta leidinio redakcinė komisija, kuriai priklausė J. Paleckis, V. Knyva, studentas varpininkas T. Zaleskis ir J. Vaišnoras. Įvadinius straipsnius taip pat rašydavo J. Vaišnoras, J. Paleckis. Skaitytojams nurodyta visais iškilusiais klausimais kreiptis į J. Vaišnorą Kaune, į „Varpo“ bendrovės namus.85 Čia dar kartą išryškinamas tiesioginis studentų varpininkų ryšys su jaunimiečiais, jie tapo tiesiog neatsiejami. Maža to, Lietuvos okupacijos išvakarėse bendromis jėgomis imtasi žygių atgaivinti LJS veiklą. J. Vaišnoras savo atsiminimuose nurodė, kad jis su J. Paleckiu 1939 m. rudenį tuo klausimu kreipėsi į tuometinį Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir prašė leidimo uždraustai LJS veikti. Anot J. Vaišnoro, „Vidaus reikalų ministras Skučas gana ilgai su mumis kalbėjosi ir pasakė, kuo remiantis uždaryta Lietuvos jaunimo sąjunga. [...] Pastaruoju metu Lietuvos jaunimo sąjunga tapusi komunistų partijos arba komjaunimo organizacijos filialu ir pylusi vandenį ant komunistinio malūno. Liaudininkai, kurių ideologijai buvo artima Jaunimo sąjunga, jos veiklos negalėję kontroliuoti. [...] Kadangi Lietuvos jaunimo sąjunga, anot Skučo, patekusi komunistų arba komunistams prijaučiančių žmonių įtakon, tai, Skučo nuomone, leisti jai legaliai veikti valstybiniu požiūriu netikslinga“.86 Taigi J. Paleckio ir J. Vaišnoro prašymas atgaivinti LJS veiklą nebuvo patenkintas. Nors K. Skučo žodžiai buvo teisingi, nepaisant to, „Mūsų jaunimas“ ir toliau buvo leidžiamas ir tik 1940 m. pradžioje buvo priverstas nutraukti veiklą.87 Tačiau ir veiklos sustabdymas didesnės žalos jaunimiečiams nepadarė. Lietuvos okupacijos išvakarėse jau buvo išaugusi pajėgi jaunųjų valstiečių liaudininkų karta – su politinėmis ambicijomis, savo programa, kurią viešai 1939 m. rudenį prie prezidentūros Kaune išdėstė jų lyderis J. Paleckis.88 Tokie jaunųjų valstiečių liaudininkų veiksmai ir nuostatos buvo priimtinos komunistams, todėl dėsninga, kad 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jaunimiečių vadovybės branduoliui sovietai patikėjo aukštas valstybines pareigas prosovietinės valdžios įstaigose.

Išvados

1. Atlikta analizė Lietuvos jaunimo sąjungą leidžia laikyti sudėtine Valstiečių liaudininkų partijos dalimi, kuri 1934 m. savo programiniuose dokumentuose pasivadino „jaunųjų valstiečių liaudininkų organizacija“. Palaipsniui LJS iš kultūrinės virto politine jaunųjų valstiečių liaudininkų organizacija, kurią kontroliuoti valstiečiams liaudininkams sekėsi vis sunkiau. Maža to, 4-ojo dešimtmečio viduryje LJS (ypač jos vadovybė J. Paleckis, P. Kežinaitis ir kt.) vis labiau ėmė svirti į kairę, bendrauti su Lietuvos komunistų partija ir tai paaštrino jaunimiečių ir valstiečių liaudininkų santykius. Nuo 1936 m. pradžios Lietuvos jaunimo sąjungos uždarymo jaunimiečiai dar labiau suartėjo su komunistais. Žurnalo „Mūsų jaunimas“ (1936 m. pabaiga–1940 m. pradžia) sėkmė ir komunistų suteikta parama šiam leidiniui rodo, jog santykiai tarp abiejų pusių buvo itin artimi. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jaunimiečių vadai buvo iškelti ir jiems buvo pasiūlytos aukštos pareigos prosovietinės valdžios institucijose.
2. Nepaisant Valstiečių liaudininkų partijos vadovybės pastangų, jai nepavyko jaunosios liaudininkų kartos atriboti nuo komunistų įtakos. Be to, senieji liaudininkų vadai, tai matydami, patys nuo komunistuojančių jaunimiečių neatsiribojo ir 1939 m. rugsėjį jaunimiečių „Mūsų jaunimą“ pradėjo leisti „Varpo“ bendrovėje, o tai leidžia daryti prielaidą, jog valstiečiai liaudininkams šiame jaunimiečių leidinyje skelbtos kairiosios idėjos mažų mažiausia nebuvo svetimos. Reikia neužmiršti, kad okupacijos išvakarėse jaunieji liaudininkai dalyvavo valstiečių partijos slaptuose pasitarimuose. Galbūt tai turėjo įtakos, kad valstiečiai liaudininkai gana optimistiškai sutiko Sovietų Sąjungos kariuomenės įžengimą į Lietuvą 1940 m. birželį.
3. Gausi Valstybės saugumo departamento surinkta medžiaga rodo, kad 4-ajame dešimtmetyje komunistinė LJS veikla Lietuvos valdžiai buvo gerai žinoma. Nepaisant to, iki 1940 m. pradžios jaunimiečiams leista turėti savo žurnalą „Mūsų jaunimas“. Tokia neryžtinga valdžios politika jaunimiečių atžvilgiu sudarė sąlygas jiems stiprėti, augti jų populiarumui ir skleisti kairiąsias idėjas.

Nuorodos

1 Išimtį sudaro šios publikacijos autoriaus straipsnis apie LJS lyderio Justo Paleckio veiksmus ir jaunuosius valstiečius liaudininkus Lietuvos okupacijos išvakarėse (Tamošaitis, M. Justas Paleckis ir jaunieji valstiečiai liaudininkai Lietuvai atgaunant Vilniaus kraštą (1939 m. ruduo). Vilniaus istorijos metraštis. 2006, nr. 1).
Varpininkų kelias. Studentų varpininkų XV metų sukakčiai paminėti jubiliejinis leidinys. Kaunas, 1939; Lietuvos jaunimo sąjunga. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1958, t. 14, p. 122.
3 Naujausiuose tyrimuose apie jaunimiečius sakoma, kad LKP nemažai prijaučiančių turėjo legaliose kairiosiose partijose bei organizacijose, ypač valstiečių liaudininkų sąjungoje. Jos įtakos sferai priklausiusi Lietuvos jaunimo sąjunga tapo kone komjaunimo filialu. (Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005, p. 30).
4 Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos Centro Komiteto protokolų knyga 1932–1935. LMAB RS, f. 192–57 ir kt.
5 Lietuvos Jaunimo Sąjungos Centro Komiteto Prezidiumo ir plenumų posėdžių protokolų knyga. Ten pat, f. 199-420). LJS posėdžių medžiaga 1930–1931 m.; Lietuvos Jaunimo Sąjungos Centro Valdybos susirašinėjimas su skyriais dalykiniais reikalais (1935 m.). Ten pat, f. 199–425; Kežinaitis, P. C. V-bos Sekretorius. Lietuvos Jaunimo Sąjungos Centro Valdybos darbų ir įvykių kronika 1935 m. Ten pat, f. 199–437 ir kt.
6 Lietuvos valstiečių liaudininkų partija įkurta 1922 m. gruodžio pradžioje nutarus susijungti dviem partijoms – Lietuvos valstiečių sąjungai (LVS) ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai (LSLDP). Toliau darbe bus kalbama tik apie LVLS.
7 Lietuvos Jaunimo Sąjungos įstatai 1921 m. gruodžio 9 d. LMAB RS, f. 199–400. l. 1. Įstatuose akcentuojama švietėjiška sąjungos veikla. Jos tikraisiais nariais galėjo būti visi Lietuvos piliečiai, be tautos, tikybos ir lyties skirtumo, ne jaunesni kaip 16 metų, taip pat ir atitinkamo tikslo organizacijos Lietuvoje ir užsieniuose. Apie jas nieko konkrečiai nebuvo užsiminta. 
8 Lietuvos Jaunimo sąjungos antrojo visuotinojo skyrių atstovų suvažiavimo, įvykusio 1923 m. lapkričio 7 d., priimtos L.J.S. įstatų pataisos. Ten pat, l. 5.
9 1927 m. liepos 24 d. įvykusiame penktajame LJS suvažiavime iš pradžių laikinai CV pirmininku išrinktas žymus valstietis liaudininkas, keturių demokratiškai išrinktų Seimų (1920–1927 m.) narys B. Žygelis, o vicepirmininku – J. Paleckis. Vėliau pirmininku išrinktas J. Paleckis, o vicepirmininku – B. Žygelis. (Jubiliejinis jaunimas... p. 89–90). LJS nariai tuo pačiu metu buvo ir daugiau valstiečių liaudininkų partijos narių. Yra išlikęs 1930 m. įvykusio LJS suvažiavimo narių ir svečių sąrašas. Jame pateikti 70 tikrų narių, tarp jų – J. Paleckis, Kostas Kregždė (valstietis liaudininkas), Raudonikis, Bronius Bieliukas, Balys Paramskas (valstietis liaudininkas), Marijonas Gregorauskas, Aleksandras Drobnys, B. Žygelis, Julius Būtėnas, Jonas Strimaitis, K. Ralys (valstietis liaudininkas) ir kt. Dalis jų tuo pačiu metu priklausė LVLS ir buvo vieni iš sąjungos lyderių. Svečių sąraše galima aptikti ir kitų žymių liaudininkų. Tai leidžia LJS laikyti sudėtine LVLS dalimi. (Lietuvos Jaunimo Sąjungos skyrių suvažiavimo Kaune atstovų įgaliojimai, bendras ir svečių sąrašas. LMAB RS, f. 199–418, l. 1–2).
10 Lietuvos Jaunimo sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. Jaunimas. 1932, nr. 16, p. 1, 3. Palyginus LJS, studentų varpininkų organizacijų bei LVLS vadovybės sudėtį, galima pateikti savotišką schemą, kaip 4-ajame dešimtmetyje buvo galima tapti valstiečiu liaudininku. Daugelis būsimųjų liaudininkų, įstoję į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), priklausydavo studentų varpininkų organizacijoms. Baigę studijas, priklausiusieji vadinamiems studentams varpininkams filisteriams (vyresniems) įsiliedavo į LJS veiklą. Po kurio laiko iš LJS įsijungdavo į LVLS veiklą. Tad būsimasis liaudininkas paprastai pereidavo tris pakopas: VDU studentų varpininkas – LJS narys – LVLS. Liaudininku taip pat tapdavo buvę studentai varpininkai, taip ir nesuspėję pabūti LJS nariais.
11 1932 m. gruodžio 22 d. LVLS CK posėdyje dalyvaujant beveik visiems liaudininkų vadams nutarta LVLS ir LJS finansus sujungti į bendrą iždą, jo veikimą pavesti liaudininkų partijos CK prezidiumui. (LVLS CK posėdis 1932 m. gruodžio 22 d. LMAB RS, f. 192-57, l. 22–23). 1933 m. sausio 19 d. LVLS CK posėdyje pažymėta, kad CK, vykdydamas Centro Tarybos nutarimą 1932 m. spalio 8 ir 9 nutarė: 1) Kiekvienas asmuo, priklausąs LVLS, privalo mokėti į bendrą LVLS ir LJS iždą mėnesinį nario mokestį. a) asmuo, gaunąs į mėn. pajamų algą iki 500 litų moka 2%, nuo 500–1000 litų moka 2,5% ir už kiekvieną 500 Lt mokamas mokestis didėja 0,5%; b) mėnesinis mokestis privalo būti sumokėtas iki pabaigos mokamojo mėnesio. 2. LVLS nariai, be rimtų priežasčių atsisakę mokėti pirminį išvardintą mokestį šalinami iš LVLS-gos. (LVLS CK posėdis 1933 m. sausio 19 d. Ten pat, l. 25). 1933 m. kovo 25 d. posėdyje Finansinė komisija padarė pranešimą, kuris nutarė CK darbams nustatyti tokio turinio etatus: a) Generalinis sekretorius, b) LJS sekretorius, ir dar viena pareigybė, kurios neįmanoma įskaityti. Nutarta mokėti tokias algas – valstiečių liaudininkų generaliniam sekretoriui 450 litų ir LJS sekretoriui – 200 litų. (LVLS CK posėdis 1933 m. kovo 25 d. Ten pat, l. 36) ir kt. Iš to matyti, kad valstiečiai liaudininkai visiškai kontroliavo LJS veiklą, tvarkė finansinius sąjungos reikalus.
12 Žurnalas „Jaunimas“ leistas 1911–1914 m., 1918 m. Vilniuje, 1921-1936 m. – Kaune. 1910–1914 m., 1918 m., 1921–1923 m. (1924 m. – M. T.) ir 1932–1933 m. leistas kaip laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ priedas. 1923–1931 m. ir nuo 1934 m. leistas kaip savarankiškas leidinys. Leido LJS. (Tamošiūnas, J. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1832–1982. Kaunas, 1991, p. 152).
13 Kežinaitis, P. C. V-bos Sekretorius. Lietuvos Jaunimo Sąjungos Centro Valdybos darbų ir įvykių kronika 1935 m. LMAB RS, f. 199–437, l. 26.
14 LJS CK prezidiumo posėdis 1931 m. rugpjūčio 27 d. Ten pat,f. 199–420, l. 14. To meto LJS CV vadovybės medžiaga rodo, kad LJS politinių klausimų iš viso nekėlė ir nuolat kalbėjo apie sunkią „Jaunimo“ padėtį, prašydavo, kad LVLS vadovybės rankose buvusi „Varpo“ bendrovė šį leidinį remtų finansiškai. Savo sumanymus ne visada pavykdavo pasiekti. Iš to galima spręsti, kad tuo metu LJS pati stengėsi palaikyti artimus santykius su Valstiečių liaudininkų sąjunga ir gauti iš jos materialinę paramą savo leidiniui. Ne kartą dėl paramos kreiptasi į M. Sleževičių bei F. Bortkevičienę.
15 Mes eisime savo keliu (įvadinis be autorius). Jaunimas. 1931, nr. 16, p. 1–2.
16 Ten pat.
17 „Jaunimas“ eis atskirai. Ten pat, 1934, nr. 7, p. 3.
18 1934 m. birželio 15 d. išėjo „Jaunimo“ Nr. 1 kaip atskiras žurnalas vieną kartą į mėnesį (apimtis 16 puslapių. Pirmą žurnalo numerį redagavo vienas iš valstiečių liaudininkų vadų Vincas Oškinis, kitus – F. Bortkevičienė, leido „Varpo“ bendrovė). Įvadinius straipsnius nuolat rašė Petras Kežinaitis, pasirašęs savo tikru vardu ir pavarde arba slapyvardžiu P. Kybartiškis.
19 Rimka, A. Kelios pastabos dėl liaudininkų ekonominės ideologijos. Varpas. 1932, nr. 2, p. 100–111; L.V.L.S. C.K. nario M. Sleževičiaus pareiškimas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro Komitetui 1931 m. vasario 6 d. LMAB RS, f. 199–264, l. 13.
20 Girulis, M. Jau laikas. Jaunimas. 1932, nr. 6, p. 1.
21 Naktinis, M. Pasisakykime aiškiau! (Diskusinis straipsnis dėl jaunimiečių ideologijos). Ten pat, nr. 11, p. 1; nr. 12, p. 2–3 ir kt. Autorius ragino sukonkretinti LJS ideologijos siekius, „toliau nesitenkinkime, nesididžiuokime vien savo neapčiuopiamai plačiu demokratiškumu, liberališkumu, bet organizacijos priešaky pasistatykime konkrečius, aiškius tikslus, kas mums užtikrintų dar didesnį jaunuomenės tarpe pasisekimą. Įsidėmėkime – šių dienų jaunuomenė yra kraštutinumų jaunuomenė!” Iš to galima spręsti, kad dalis pasisakė už radikalius pertvarkymus jaunimiečių sąjungoje.
22 Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Kauno kuopos narių susirinkimo, įvykusio 1932 m. lapkričio 8 d., protokolas. LMAB RS, f. 199–56, l. 17.
23 A. Dr. [Drobnys]. Dar dėl jaunimiečių krypties. Jaunimas. 1932, nr. 13, p. 2.
24 Artėjant 1932 m. spalio 30 d. Kaune LJS visuotiniam suvažiavimui, „Jaunimas“ viešai pripažino, kad dauguma jaunimiečių dabartiniais mūsų pagrindais nėra patenkinti; juose randa daug trūkumų, netikslumų ar net minčių, neatitinkančių mūsų visų, jaunimiečių, ideologijos. (A. Suvažiavimui artėjant. Ten pat, nr. 14, p. 1).
25 Lietuvos Jaunimo sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. Ten pat, nr. 16, p. 3.
26 J. S. Centro Valdyba. Jaunimiečių dėmesin. Ten pat, 1933, nr. 13, p. 1.
27 L. Jaun. S-gos Centro V-ba. Rengsime jaunimiečių 25 metų darbų parodą. Ten pat, 1934, nr. 7, p. 1.
28 Lietuvos jaunimo sąjungos statutas. Ten pat, 1933, nr. 13, p. 1.
29 Šis pavadinimas tuo metu išliko sąlyginis. Kiek vėliau po sąjungos statuto priėmimo, nors jame buvo įteisintas toks jaunimiečių priklausymas nuo valstiečių liaudininkų, praktiškai ir toliau jie save mieliau vadino LJS. Matyt, tam įtakos turėjo 1936 m. rudenį prasidėję atviri nesutarimai tarp redaktoriaus P. Kežinaičio ir LVLS vadovybės dėl žurnalo „Mūsų jaunimas“ leidimo. Nesutarimų metu liaudininkų vadovybė vargu ar galėjo toleruoti tokius LJS poelgius ir savarankišką „Mūsų jaunimo“ leidimą. Peržiūrėjus šio žurnalo išleistus numerius nuo 1936 m. iki 1940 m. nepavyko aptikti, kad jaunimiečiai save bent kartą įvardintų „Jaunaisiais valstiečiais liaudininkais“ ar „jaunoji liaudininkų karta“. Okupacijos išvakarėse terminas „jaunieji valstiečiai liaudininkai“ apėmė ne tik LJS, o ir studentus varpininkus. (Tamošaitis, M. Justas Paleckis ...).
30 Lietuvos Jaunimo sąjungos pagrindai (rašyti 1932 m. gruodžio 12 d.). LMAB RS, f. 192–267, l. 1–2.
31 Dainius, Al. [Drobnys A.] Ar verta politikuoti? Jaunimas. 1933, nr. 15, p. 2.
32 Būtėnas, J. Ar verta jaunimiečiams politikėti. Ten pat, 1934, nr. 4, p. 2. (Po straipsnio antrašte pažymėta, kad straipsnis yra diskusinis).
33 Būtėnas, J. Lietuvos žurnalistai. Vilnius, 1991,p. 68.
34 Kaip savo prisiminimuose nurodė J. Būtėnas, jam oponuodamas A. Tornau įrodinėjo, kad jaunimiečiai esą valstiečiai liaudininkai, nes CV kaip tik sudaro valstiečių liaudininkų žmonės. Taip pat daugelyje skyrių dirba valstiečiai liaudininkai, tad kam dar dangstytis, kam slėptis? (Būtėnas, J. Ten pat).
35 A. T. [Tornau A.] Kas gi pagaliau mes esame? (atsakymas J. Būtėnui). Jaunimas. 1934, nr. 4, p. 2–3.
36 1933 m. kovo 14 d. posėdyje LVLS CK priimtas nutarimas į CK posėdžius kviesti patariamu balsu LJS ir varpininkų centrų atstovus. Taip pat nutarta pavesti K. Raliui dalyvauti LJS, o Juozui Geniušui – varpininkų centro valdybos posėdžiuose. Iš to matyti, kad tarp visų trijų organizacijų yra glaudus ryšys ir viskam vadovauja valstiečių liaudininkų sąjunga. (LVLS CK posėdis 1933 m. kovo 14 d. LMAB RS, f. 192–57, l. 34).
37 VSP Kauno apygardos 1934 m. vasario mėn. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 143–144.
38 Lietuvos jaunimo sąjungos XI visuotinio suvažiavimo skyrių atstovų suvažiavimo proga (straipsnis be autoriaus). Jaunimas. 1934, nr. 1, p. 2.
39 Valdininko J. Šabano raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1934 m. birželio 10 d. [pateikta suvažiavimo pirmoji diena]. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 468.
40 Ten pat, l. 468–469.
41 Valdininko J. Šabano raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1934 m. birželio 11 d. [pateikta suvažiavimo antroji diena]. Ten pat,l. 475.
42 Ten pat,l. 476.
43 Ten pat,l. 476–477.
44 Ten pat,l. 478–479.
45 Ten pat,l. 479.
46 Ten pat; Naujame sąjungos statute sakoma: „Lietuvos Jaunimo Sąjunga yra kultūrinė valstiečių liaudininkų jaunimo organizacija. Lietuvos Jaunimo Sąjungos tikslas – gilaus žmogiškumo, mokslo ir dorovės šviesoje auklėti Lietuvos jaunimą ir ruošti jį pavyzdingais darbo žmonėmis, sąmoningais demokratais, Lietuvos Respublikos piliečiais, kurie mylėtų kūrybinį darbą, suprastų savo teises ir pereigas, mokėtų jas gerbti ir prireikus ginti“. (Lietuvos Jaunimo Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. Jaunimas. 1934, nr. 2, p. 13).
47 Nauja CV pasiskirstė pareigas: pirmininkas – V. Cibulskis, vicepirmininkas – A. Drobnys, sekretorius – P. Kežinaitis, iždininkas – K. Raudonikis. Žurnalą „Jaunimas“ CV pavedė redaguoti A. Drobniui (Iš jaunimo gyvenimo. Ten pat, p. 14). Iš LJS vadovybės personalijų matyti, kad į CV pateko vadovybė gana skirtingai suvokianti tolesnę sąjungos ideologinę kryptį ir bendrą veikimą. Vadovybės sudėtis kito, tačiau priklausomybė nuo valstiečių liaudininkų išliko. 1934 m. spalio 23 d. buvo išrinktas naujas LJS CV prezidiumas: pirmininkas A. Drobnys, vicepirmininkas K. Raudonikis, jis kartu ir iždininkas, sekretorius P. Kežinaitis, kuris ankstesniu CV nutarimu paskirtas ir C. V-bos raštinės reikalų vedėju. (Naujas Centro Valdybos prezidiumas. Ten pat,nr. 5, p. 1). A. Drobnys 1935 m. gegužės 7 d. atsistatydino iš LJS CV pirmininko pareigų, nes išėjo atlikti karinę tarnybą. Laikinai jo pareigas užėmė K. Raudonikis (L. Jaun. Sąjungos pirm. drg. A. Drobnio atsisveikinimo žodis. Ten pat,1935, nr. 5, p. 3). Analogiška situacija buvo LJS Kauno skyriuje. 1935 sausio 20 d. „Varpo“ salėje įvykusiame susirinkime valdybon išrinkti M. Kučinskaitė, St. Maciejauskas, J. Vičas, J. Gaigalas ir P. Kežinaitis. Revizijos komisijon A. Tornau, A. Rūkas ir L. Šulčys (Ten pat,nr. 1, p. 1).
48 VSP Kauno apygardos 1934 m. birželio m. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 518-519.
49 Valdininko J. Šabano raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1934 m. birželio 11 d. [pateikta suvažiavimo antroji diena]. Ten pat,l. 471–472. Po Lietuvos nepriklausomybės išleistuose prisiminimuose J. Būtėnas teigė, kad M. Mackevičius, būdamas LJS sekretoriumi, skundėsi, kad Šiaulių ir Biržų apskričių jaunimiečių skyriuose vis labiau įsigali komunistai. Susidarė paradoksali situacija: centro valdyba, užuot gynusi nuo valdžios persekiojimų savo organizacijos skyrius, juos išdavinėjo ... (Būtėnas, J. Lietuvos žurnalistai ...,p. 65).
50 Valdininko J. Šabano raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1934 m. birželio 11 d. [pateikta suvažiavimo antroji diena]. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 480.
51 Ten pat, l. 182.
52 1939 m. rugpjūčio 5 d. Mečislovo Gedvilo žmona B. Gedvilienė prašė leidimo leisti Telšiuose savaitraštį „Žemaitis“. Prie prašymo buvo pridėtas V. Knyvos sutikimas būti to laikraščio redaktoriumi. Administracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD pastabas apie V. Knyvą, nutarė B. Gedvilienės prašymo nepatenkinti. (Čibiras, J. Smetoninė spaudos cenzūra. Dokumentinė medžiaga. Raštai. 1940, nr.2, p. 264).
53 Lietuvos Jaunimo Sąjungos Centro Valdybos raštas dėl incidento tarp Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos Centro Komiteto pirmininko M. Sleževičiaus ir Jaunimo Sąjungos nuolatinio atstovo posėdžiuose A. Drobnio 1934 m. lapkričio 30 d. LMAB RS, f. 199–430, l. 1.
54 Ten pat,l. 18.
55 Viena iš LJS ir LVLS nesutarimų priežasčių buvo P. Kežinaitis. LJS į LVLS CK delegavo P. Kežinaitį, tačiau jis buvo nepriimtinas valstiečių liaudininkų vadams ir šie atsisakė P. Kežinaitį paskirti LVLS CK reikalų vedėju. Konfliktas paaštrėjo 1935 m. pradžioje. Apie nesutarimus sausio pradžioje rašė „Rytmetinės naujos žinios“ straipsnyje: „Liaudininkai skils?“, kur rašoma, kad nesutarimai tarp partijos vadų ima „įgauti labai aštrias formas“. Nurodoma, kad pastaruoju laiku susidaręs labai rimtas ir aštrus konfliktas tarp LJS ir valstiečių liaudininkų centro komiteto. Esą nesutarimai prasidėjo jau praeitais metais per paskutinį jaunimo sąjungos kongresą, kuris išrinko ne tokią centro valdybą, kokios geidė senieji liaudininkai. Naujoji centro valdyba pašalino iš pareigų sąjungos reikalų vedėją ir paskyrė naują. Tam griežtai pasipriešino valstiečių liaudininkų centro komiteto prezidiumas ir naujajam reikalų vedėjui jau ketvirtas mėnuo nemokama alga. Minėtas leidinys pabaigoje pažymėjo, kad konfliktas aštrėja ir kalbama, kad LJS galinti atsiskirti nuo valstiečių liaudininkų. (Kežinaitis, P. C. V-bos Sekretorius. Lietuvos Jaunimo Sąjungos Centro Valdybos darbų ir įvykių kronika 1935 m. LMAB RS, f. 199–437, l. 13). P. Kežinaitis greta pateikė savo komentarus ir aukščiau pateiktą informaciją patvirtino. Tik paneigė, kad LJS ketina nuo valstiečių liaudininkų atsiskirti. P. Kežinaičio teigimu, antagonizmo tarp LJS centro valdybos ir valstiečių liaudininkų centro komiteto prezidiumo dėl jos narių M. Sleževičiaus, F. Bortkevičienės ir K. Ralio nerimto užsispyrimo tikrai esama, naujam reikalų vedėjui alga tikrai nemokama. P. Kežinaitis pabaigoje apgailestavo, kad senieji valstiečių liaudininkų vadai „savo netaktingu elgesiu“ sudaro tas sąlygas, kuriose tokie faktai kyla ir patenka į viešumą. (Ten pat, l. 14). P. Kežinaitis 1935 m. sausio 31 d. „Lietuvos žiniose“ paskelbė atvirą laišką, kuriame paneigė valstiečių liaudininkų bei LJS, taip pat ir savo, konfliktą. (Kežinaitis, P. Atviras laiškas. Lietuvos žinios. 1935 m. sausio 31 d., nr. 26, p. 6).
56 LJS CV posėdis 1935 m. sausio 18 d. LMAB RS, f. 199–437, l. 20.
57 LJS pasmerkė minėtų asmenų žalingus LVLS veiksmus ir pareiškė, kad tie veiksmai „nesuderinami su jaunimiečio vardu“. Informavo, kas rezoliucija bus paskelbta „Jaunime“, „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“57. (Iš jaunimo gyvenimo. Jaunimas. 1935, nr. 4, p. 20).
58 Ten pat, nr. 6, p. 10. Ten buvo įdėta Jono Kardelio nuotrauka ir po ja parašyta, kad jis „Lietuvos žinių“ redaktorius, o pabaigoje, kad J. Kardelis yra didelis jaunimiečių bičiulis ir „noriai gelbsti jiems jų visuose kultūriniuose užmanymuose“.
59 Ralys, K. Jaunimiečių ideologijos pagrindas. Ten pat,nr. 9, p. 2–3.
60 XII visuotinis Lietuvos Jaunimo Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. Ten pat,nr. 7, p. 5.
61 Paleckis, J. Dviejuose pasauliuose. Atsiminimai. Vilnius, 1983,p. 248, 250.
62 Suvažiavime itin didelio populiarumo susilaukė J. Paleckio paskaita „Jaunimas – gyvenimo avangarde“. „Jaunimas“ informavo, kad paskaita buvo „taip gyva ir įdomi, jog suvažiavimas beveik be paliovos prelegentui plojo, o kai paskaita, jos nebaigus, buvo nutraukta, suvažiavimas drg. Paleckiui iškėlė triukšmingas ir ilgai trukusias ovacijas“. „Jaunime“ buvo įdėta J. Paleckio nuotrauka, po kuria parašyta: Justas Paleckis naujas L. Jaunimo Sąjungos pirmininkas, išrinktas paskutiniojo suvažiavimo. (XII visuotinis Lietuvos Jaunimo Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. Jaunimas. 1935, nr. 7, p. 5).
63 Būtėnas, J. Lietuvos žurnalistai ...,p. 74–75.
64 VSP Kauno apygardos 1936 m. liepos mėn. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 4541, l. 173.
65 Tyrėjai po 1936 m. vasario Lietuvos valdžios drastiškų veiksmų daugiau apie politines partijas nelinkę kalbėti, o nušviesdami tolesnę, nors ir žymiai suvaržytą jų veiklą, partijas vadina „politinėmis srovėmis“ (Rudis, G. Jungtinis antismetoninis opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais. Lietuvos istorijos metraštis 1996. 1997, p. 184).
66 Paleckis, J. Dviejuose pasauliuose ..., p. 248, 250; Meškauskienė, M. Tolimi artimi metai. Vilnius, 1979, p. 228–234.
67 Agento „Rimitis“ agentūrinis pranešimas 1936 m. rugsėjo 13 d. LCVA. f. 438, ap. 1, b. 1572, l. 96. Reikia atkreipti dėmesį, jog P. Kežinaitis iki politinių partijų uždarymo aktyviai veikė LVLS. 1936 m. rugpjūtį VSP viršininkas rašte Spaudos ir draugijų referentui teigė: „Pranešu, kad Petras Kežinaitis iki uždarymo politinių partijų buvo aktyvus valstietis liaudininkas. Už veikimą prieš esamą santvarką net buvo kelis kartus administratyviniu būdu nubaustas. Dabar Kežinaitis taip pat tokio pat nusistatymo“. (VSP viršininko raštas Spaudos ir draugijų referentui. Ten pat,l. 91). Iš to galima spręsti, kad P. Kežinaičio autoritetas liaudininkų partijoje tuo metu buvo didelis.
68 Nesutarimai spalį peraugo į konfliktą. VSD mėnesio apžvalgoje nurodoma, kad „jaunesnieji panoro leisti naują laikraštį vietoj senių uždaryto „Jaunimo”, kuris, anot senių, neapsimokėjęs ir buvo sukomunistėjęs“. Iš to matyti, kad prie „Jaunimo“ uždarymo „rankas prikišo“ valstiečių liaudininkų vadovybė. Toliau VSD mėnesio apžvalgoje sakoma, kad „jaunieji nesiskaitydami su seniais, išleido naują laikraštį „Mūsų jaunimas”. Išleidus šį laikraštį seniai atsisakė duoti provincijos adresus prenumeratorių buv. „Jaunimo” ir duoti bet kokią piniginę paramą. Dėl šio tarp jaunųjų ir senių kivirčai bei nesutarimai vis didėja”. (VSD agentūros skyriaus viršininko apžvalga apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1936 m. spalio mėn. Ten pat,f. 378, ap. 3, b. 4551, l. 45).
69 Agento „Banys“ agentūrinis pranešimas 1936 m. lapkričio 3 d. Ten pat, f. 438, ap. 1, b. 1572, l. 103.
70 LKP ir „Mūsų jaunimas“ glaudžius santykius užfiksavo VSD. Apžvalgos biuletenyje skyrelyje „komunistai“ teigiama, kad be pačios organizacijos stiprinimo, partijos vadovybė skatino savo narius kur tik įmanoma organizuoti tarp darbininkų „liaudies fronto“ kuopeles. Turimomis žiniomis, tokių kuopelių kol kas tėra suorganizuotos tik kelios. Be to, atrodo, tas darbas nėra daromas planingai ir labai silpnai organizuotas. Tačiau būdingas faktas yra tas, kad komunistų partijos vadovybė paskatino savo narius užsiprenumeruoti ir skaityti bei platinti žinomo valstiečių liaudininkų veikėjo Petro Kežinaičio leidžiamą laikraštuką „Mūsų jaunimas“. Tas faktas sako, kad tarp komunistų partijos ir tą laikraštuką leidžiančios valstiečių liaudininkų grupės yra politinis susitarimas. (VSD agentūros skyriaus apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1938 m. sausio mėn. apžvalga. Ten pat,f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 1). Iš to galima daryti išvadą, kad LKP ir jaunimiečių žurnalas „Mūsų jaunimas“ buvo labai susijęs tarpusavyje ir jaunimiečiai su komunistais glaudžiai bendradarbiavo. Apie tai byloja konkretūs kiti agentūriniai pranešimai. 1938 m. balandžio mėnesio apžvalgoje sakoma: „Su radikaliųjų valstiečių liaudininkų grupe, kaip ir kalbama komunistų partijoje, komunistų partija dėl bendro veikimo susitarti pavyko. Tačiau kol kas tas bendras veikimas konkrečiai pasireiškia tik tuo, kad komunistų partija talkininkauja platinime valstiečių liaudininkų grupės išleidžiamų nelegalių leidinių“ (VSD agentūros skyriaus apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1938 m. balandžio mėn. apžvalga. Ten pat,l. 17).
71 Agento „Kupolis“ agentūrinis pranešimas 1936 m. spalio 29 d. Ten pat, f. 438, ap. 1, b. 1572, l. 102.
72 Agento „Rimaitis“ agentūrinis pranešimas 1936 m. gruodžio 29 d. Ten pat,l. 110.
73 P. Kežinaitis dėl to labai apgailestavo ir ne kartą teigė, kad saugumas tokį pasižadėjimą iš jo išgavo prievarta. Kaip pavyzdį galima nurodyti 1935 m. gruodžio  1 d. jo laišką rašytą Kauno apygardos Teismo prokurorui. (P. Kežinaičio laiškas Kauno apygardos Teismo prokurorui 1935 m. gruodžio 1 d. Ten pat,l. 137–139).
74 VSD agentūros skyriaus viršininko apžvalga apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1936 m. gruodžio mėn. Ten pat. f. 378, ap. 3, b. 4551, l. 57.
75 1937 m. balandžio 24 d. duomenimis, Kaune spausdintų periodinių spaudinių nurodytame tiraže išskirta kairiosios ideologijos srovė (kairioji spauda). Šios srovės leidiniais laikyti: „Talka“ (tiražas 1000 egz.) „Kultūra“ (tiražas  2000 egz.). „Lietuvos žinios“ (tiražas 10 000), „Lietuvos ūkininkas“   (tiražas  25 000), (Mūsų jaunimas“ (tiražas 1200)) (šie leidiniai priskirti valstiečiams liaudininkams). Žurnalas „Gyvenimas ir mokykla“ (tiražas 450) priskirtas socialdemokratams ir valstiečiams liaudininkams (Kaune spausdintų periodinių spaudinių tiražas (pasirašė valdininkas J. Šabanas 1937 m. balandžio 24 d.). Ten pat, ap. 5, b. 3115, l. 93–96 ). „Mūsų jaunimo“ tiražas, turint omenyje spaudos cenzūrą ir partijų ir valdžiai nepriimtinų organizacijų uždarymą, buvo didelis: beveik dešimt kartų mažesnis nei pagrindinis valstiečių liaudininkų dienraštis „Lietuvos žinios“ ir beveik tik du kartus mažesnis nei visoje Lietuvoje populiarus ir žinomas žurnalas „Kultūra“. J. Būtėno teigimu, 1940 m. „Mūsų jaunimas“ buvo spausdinimas 2500 egz. tiražu. (Būtėnas, J. Atsiminimai apie žurnalistus ..., p. 82). Skaičiai rodo išaugusį leidinio „Mūsų jaunimas“ populiarumą.
76 Vieneri metai. Mūsų jaunimas. 1937, nr. 10, p. 1–2.
77 1936 m. gruodžio 23 d. studentų „Varpo“ draugija šventė savo metinę šventę. Ta proga studentus varpininkus sveikino jiems artimos organizacijos ir asmenys: studentų draugijos ir korporacijos, prof. P. Leonas, prof. A. Purėnas, J. Paleckis ir kt. Sveikintojų tarpe buvo ir „Mūsų jaunimo“ redaktorius P. Kežinaitis (Kultūrinė kronika. Ten pat,nr. 2, p. 31).
78 „Mūsų jaunimas“ naujose patalpose. Ten pat, 1939, nr. 2, p. 35.
79 T. Z-kis. Nepriklausomybės šventės proga. Dr. K. Grinius jaunimui. Ten pat,nr. 3–4, p. 39–40.
80 Kežinaitis, P. Žiupsnelis kuklių atsiminimų „L. Žinių“ sukakties proga. Lietuvos žinios. 1939, birželio 17, p. 37.
81 Mūsų jaunimas. 1939, nr. 12–17, p. 188.
82 Tamošaitis, M. Justas Paleckis ...
83 Plačiau: Tamošaitis, M. Kultūrbolševizmas XX a. ketvirtojo dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: „penktosios kolonos“ telkimo pradžia. Parlamento studijos. 2005, nr. 3, p. 52–76; To paties. Kultūrbolševizmas XX a. ketvirtojo dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: legalios galimybės sovietinei propagandai skleisti. Ten pat. 2005, nr. 4, p. 90–124.
84 Alma [Meškauskienė, M.] Mokslo didvyriai. Mūsų jaunimas. 1940, nr. 3–4, p. 63.
85 „Mūsų jaunimo“ redakcinė komisija. Ten pat. 1939, nr. 3–4, p. 60.
86 Vaišnoras, J. Istorijos kryžkelėje. Iš atsiminimų apie 1940-uosius. Pergalė. 1988, nr. 10, p. 129.
87 J. Būtėno teigimu, P. Kežinaitis be laikraščio – kaip žuvis be vandens – negalėjo gyventi. Po „Mūsų jaunimas“ uždarymo jis perėjo techniškuoju redaktorium į laisvamanių „Laisvąją mintį“, pakeitė iki tol dirbusį V. Knyvą. (Būtėnas, J. Lietuvos žurnalistai ..., p. 82).
88 Tamošaitis, M. Justas Paleckis ...

Gauta 2007 m. sausio 20 d.
Pateikta spaudai 2007 m. kovo 9 d.

Summary

The Generation Conflict Within the Lithuanian Peasant Populist Party in the 4th Decade of the 20th Century
The article analyses the relationship between the leaders of the Lithuanian Youth Union (LYU) (in Lithuanian they were also called jaunimiečiai) and the Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU) in the interwar Lithuania focusing on their long-lasting disagreements and touching upon the causes and details of these disagreements. The development in the relationship between these leaders underwent two stages in the years 1922–1940. The first stage covers the period from 1922, when LYU was established, till the beginning of 1936, when LYU and its organisations as well as LPPU were officially banned; the second stage conditionally covers the period from November, 1936, when LYU issued a new journal Mūsų jaunimas (Our Youth), till June 15, 1940, when Lithuania lost its independence. A characteristic feature of the first stage was that LYU was a constituent and obedient part of LPPU. During that period, however, LYU became more mature and in the first half of the forth decade named themselves as younger Peasant Populists and started functioning independently. During the second stage, the friction between LYU, especially its leaders, and LPPU started increasing, especially after the authorities of LPPU refused to support the publication of the journal Mūsų jaunimas in 1936. The main reason for this disagreement was the fact that the leaders of LYU began collaborating with the underground Lithuanian Communist Party (LCP) and, seeking for greater independence, expressed their dissatisfaction with the leadership of LPPU and aimed to reform the party; consequently, the generation conflict began within the party. Gradually, LYU became a political party, and its leaders Justas Paleckis, Petras Kežinaitis and others continued their collaboration with communists till Lithuania’s occupation; this relationship was very close as communists provided many-sided support. Though the leadership of LPPU tried to severe these links, their attempts failed. They even failed to isolate themselves from their pro-communist party members. A conclusion can be drawn that the Lithuanian Youth Union, after Lithuania’s occupation by the Soviet Union in 1940, emerged as an important political force, and its leaders got proposals to occupy leading positions in pro-Soviet power institutions.