„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
Regina LAUKAITYTĖ. Rytų apeigų vyskupo Petro Būčio misija Lietuvoje (1930–1940 m.)
Spausdinti
Regina Laukaitytė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja; adresas: Lietuvos istorijos institutas, Kražių 5, LT-01108 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – XX a. Lietuvos Bažnyčių istorija.

Anotacija. Straipsnyje analizuojama Vatikano Rytų Bažnyčių kongregacijos ir Komisijos Pro Russia pastangos organizuoti katalikų apaštalavimą tarp Lietuvos rusų stačiatikių bei sentikių pasitelkus rytų apeigas. Tiriamos apaštalavimo rytų apeigomis iniciatyvos 1930–1940 m. (vyskupo P. Būčio ir jo vadovaujamos popiežiškosios Dvasinės pagalbos Lietuvos rusams misijos veikla), jų paskatos, veiklos apimtis bei rezultatai, nevieši apaštalavimo metodai.

Prasminiai žodžiai: rytų apeigų katalikai, Petras Būčys, marijonų kongregacija, popiežiškoji Dvasinės pagalbos Lietuvos rusams misija.

Abstract. The article analyses the attempts of the Vatican Congregation for the Oriental Churches and the Commission Pro Russia to organise the Catholic apostlehood among the Lithuanian Russian Orthodox and the Old Believers according to the Eastern rites. The article explores the initiatives of apostlehood practices through the tradition of the Eastern rites in 1930–1940 (activities of the priest Petras Būčys and the pontifical Mission of the Spiritual Help to the Lithuanian Russians under his leadership), their motives, scope and results of activity, secret methods of apostlehood.

Key words: Eastern-rite Catholics, Petras Būčys, Congregation of Marian Fathers, pontifical Mission of the Spiritual Help to the Lithuanian Russians.

Įvadas

Pirmasis pasaulinis karas išjudino iš pagrindų Rytų ir Vidurio Rytų Europos tautų gyvenimą, ant Rusijos imperijos griuvėsių iškilo naujos valstybės, nauji politikai. Radikaliausios politinės, socialinės permainos prasidėjo pačioje Rusijoje – ardydami „senojo pasaulio“ pamatus bolševikai sparčiai naikino Bažnyčias ir efektyviai kovojo su masių religingumu. Religinės kolizijos persekiojo ir emigracijoje atsidūrusius rusus stačiatikius: Vakarų kultūrinėje aplinkoje šie „schizmatikai“ susidūrė su geranoriškomis pastangomis atversti juos į „tikrąjį“ tikėjimą.

Laikotarpis po 1917-ųjų – intensyviausių Vatikano pastangų suvienyti rusus stačiatikius su Katalikų Bažnyčia metas [65]. Ypač daug vilčių dėta į katalikybės rytų apeigomis propagavimą, t. y. įdiegiant katalikiškąją dogmatiką siekta sudaryti rusams konvertitams galimybę ir toliau laikytis savo tradicinių bizantinių apeigų senąja slavų kalba. Tokį apaštalavimo metodą skatino įsitikinimas, kad tikintieji prisirišę būtent prie apeigų, derama pagarba joms pašalins kliūtis milijonams rusų tapti katalikais.

Tema apie rytų apeigų katalikybės propagavimą, XX a. neouniją, nuodugniai tyrinėta įvairių tautų istorikų, ypač lenkų, rusų, darbuose [54; 56; 57; 62]. Ji tiesiogiai susijusi su prozelitizmo, lojalumo savajai konfesijai ar kultūrinei aplinkai problemomis. Lietuvių istoriografijoje ši tema neatsiejama nuo vyskupo marijono Petro Būčio pavardės [43; 44; 50, 66–77; 53; 59] – aptariama jo veikla, straipsniai, bet pačios misijos atsiradimo aplinkybės, apaštalavimo metodai iki šiol nebuvo tyrimo objektas. Nebuvo analizuotas turtingas P. Būčio korespondencijos šia tematika fondas Lietuvos centriniame valstybės archyve, mat susirašinėta daugiausia lotyniškai. Šį šaltinį papildo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai [51]; su pastarųjų pasirodymu istorikams atveriama plati tyrimų perspektyva.

Šio straipsnio tikslas – nuosekliai išanalizuoti apaštalavimo rytų apeigomis iniciatyvas tarpukario Lietuvoje, jų paskatas, parodyti veiklos apimtį ir rezultatus, taip pat pažvelgti į neviešus apaštalavimo metodus. Misijos tarp rusų Lietuvoje funkcionavimas tyrinėtinas Vatikano politikos kontekste, jis gerokai papildo vyskupo P. Būčio biografiją, marijonų vienuolijos istoriją. Nors P. Būčys buvo nepaprastai susidomėjęs rytų apeigomis, jo veikla šioje srityje greičiau buvo asmeninė drama, paklusnumo saitais suvaržyto vienuolio pastangos įvykdyti neįmanomą užduotį. Apaštalavimui tarp rusų skyręs beveik dešimt savo gyvenimo metų, jis pasitraukė iš šios misijos 1939 m. nepasiekęs Lietuvoje bemaž jokių rezultatų.

Apaštalavimo paskatos

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, čia gyveno maždaug 32 tūkst. sentikių ir 23 tūkst. stačiatikių rusų. Negausios jų parapijos, išsisklaidžiusios visoje šalyje, buvo gana uždaros, ypač sentikių. Jos vargu ar būtų patraukusios ypatingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios dėmesį, jei ne Vatikano propaguota Bažnyčių vienybės idėja. Pereinantys į katalikybę asmenys Lietuvoje tiesiog tapdavo katalikais, nes galimybė sudaryti jiems sąlygas ir toliau laikytis savo apeigų reikalavo didelių investicijų – tam buvo būtini rytų apeigų katalikų kunigai, cerkvės. Nuo 1927 m. tokių investicijų imta ieškoti – Vatikanui raginant, bandyta sukurti rytų apeigų Bažnyčios struktūrą. Iš esmės tai buvo į ateitį orientuotas projektas. Jis turėjo padėti išsiaiškinti priemones, galinčias paskatinti ne tik/ne tiek Lietuvos, bet ir/ kiek Rusijos stačiatikių bei sentikių prisijungimą prie Katalikų Bažnyčios.

Jau ieškant kandidatūros į apaštalinio vizitatoriaus Lietuvoje ir kitose regiono valstybėse postą Vatikane buvo keliama sąlyga, kad toks asmuo „eitų išskirtines pranešėjo pareigas ir apdairiai apgalvotų, kaip nutiesus kelius į Rusiją“ [36, 37–38]. Į šį postą paskirtas jėzuitas Antoninas Zecchinis gavo Vatikano valstybės sekretoriaus nurodymą sužinoti, „kokios yra viltys ir keliai dabartinėmis sąlygomis katalikų misionieriams įsiskverbti į šį neaprėpiamą regioną [t. y. Rusiją – R. L.]“ [35, 41]. Lietuvoje A. Zecchinis galėjo rasti bendradarbių – nors čia tuomet dar nebuvo specialiai misijoms besirengiančių vienuolių, tačiau gyveno nemažai carinėje Rusijoje dirbusių kunigų. Kartu su lietuvių pabėgėliais jie grįžo į Tėvynę, bet juridiškai tebepriklausė Mogiliavo arkivyskupijai, turėjo apaštalavimo tarp stačiatikių patirties. Vis dėlto per ketverius darbo Lietuvoje metus visą A. Zecchinio dėmesį prikaustė jaunos valstybės Bažnyčios reikalai, jos santykių su Vatikanu įtampa, o apaštalavimo Rusijoje problema nebuvo sprendžiama.

Prie jos buvo sugrįžta 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, kai naujosios Vatikano institucijos, pirmiausia popiežiškoji Komisija Pro Russia, išplėtojo savo veiklą. Ėmė ryškėti vienuolijų potencialas, Lietuvoje pirmiausia – marijonų (kitos misionierių vienuolijos, pvz., jėzuitų, tarpukariu šalyje tik kūrėsi). Jų galimybes apaštalauti Rusijoje ir tarp rusų Vatikanas tikriausiai ėmė realizuoti kongregacijos generolo vyskupo Jurgio Matulaičio pastangomis. Vienu iš pirmaeilių atnaujintos marijonų vienuolijos rūpesčių jis laikė Rusijos ir Sibiro plotus, „kur tiek sielų be vadų klaidžioja“ [48, 294]. Būdamas Vilniaus vyskupu bendradarbiavo su Lenkijos vyskupais ir Vatikanu organizuojant apaštalavimą tarp stačiatikių baltarusių, tam tikslui įkūrė marijonų vienuolyną Drujoje ir įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją. 1926 m. J. Matulaičio kandidatūra Komisijoje Pro Russia buvo pripažinta kaip priimtiniausia į Europoje gyvenančių rusų vyskupo postą [48, 295–305]. Jis pats turėjo sumanymų nuvykti į Rusiją, taip pat paskatinti misijas tarp Lietuvos „schizmatikų“ (vienas marijonų dėl to mokėsi rytų apeigų [47, 29]; Marijampolės vienuolyne buvo renkami cerkvių liturginiai reikmenys, knygos apie stačiatikių bei unitų apeigas, istoriją).

1 il. P. Būčys (sėdi centre) apeigų metu

1 il. P. Būčys (sėdi centre) apeigų metu

1927 m. vasarį J. Matulaičiui netikėtai mirus, kongregacijos generolu tapęs P. Būčys perėmė savo pirmtako darbus misijų srityje: marijonams buvo patikėtas rytų apeigų ordinariatas Charbine (Kinijoje) [55; 52], pats P. Būčys paskirtas Rytų Bažnyčių kongregacijos ir Komisijos Pro Russia patarėju.

Nors ir paradoksalu, tačiau neoficialios derybos dėl Lietuvos vyriausybės pagalbos apaštalavimo Rusijoje misijai prasidėjo ne krikščionių demokratų valdymo metais, o po 1926 m. gruodžio perversmo. Palankiai progai pasitaikius jas užmezgė apaštalinio delegato sekretorius Luigis Faiduttis. Apaštalavimo rytų apeigomis Rusijoje ir Lietuvoje perspektyvą jis aptarė su ministru pirmininku Augustinu Voldemaru 1927 m. rugpjūtį, susitikęs pokalbio dėl būsimo konkordato. Voldemaras apaštalavimo idėjai pritarė – jo nuomone, Lietuva tokiai misijai tiko kaip maža valstybė, palaikanti gerus santykius su Rusija, dėl geografinės padėties, tautos būdo, papročių, kalbos mokėjimo. Jis pažadėjo vyriausybės paramą, jei Šventasis Sostas steigtų Lietuvoje institutą ar kolegiją Rusijos misionieriams rengti [37, 192; 39, 264–266] (tokia kolegija ar rusų gimnazija projektuota Kaune, jėzuitų žinioje [49, 232–233]). Šis klausimas nebuvo apeitas ir ta pačia proga vykusiame L. Faiduttio pokalbyje su prezidentu Antanu Smetona. „Žinoma, būtų džiugu, jei mano šalis Apvaizdos būtų išrinkta tokiam šventam uždaviniui, ir mes kaip įmanydami stengsimės parodyti gerą valią“ [38, 197], – citavo savo pranešime Valstybės sekretoriatui Lietuvos prezidento žodžius L. Faiduttis. Tiesa, 1927 m. ketinęs pats aptarti misijų klausimą su SSRS atstovu, po poros metų A. Voldemaras pareiškė, kad „Vyriausybė dėl akivaizdžių užsienio politikos sumetimų turės likti nuošalyje nuo tokios iniciatyvos“ [39, 265].

Po M. d'Herbigny apsilankymų Rusijoje ir nepavykusio mėginimo atkurti dvasinę valdžią [66], Vatikano politika pasikeitė. Vatikanui įsitikinus, kad bolševikų valdomoje SSRS katalikų misionierių veikla neįmanoma, ji suaktyvėjo tarp įvairiose šalyse gyvenusių rusų (popiežius Pijus XI priskyrė Komisijai Pro Russia jų jurisdikciją). 1928 m. Vatikane buvo apsispręsta „išjudinti misijinę veiklą tarp Lietuvos rusų stačiatikių“ [39, 264], Rytų Bažnyčių kongregacijos sekretorius kardinolas Luigis Sincero suteikė naujai čia paskirtam nuncijui Riccardo Bartoloniui „visus įgaliojimus pradėti ir aktyvinti dvasinį Lietuvoje gyvenančių rusų aptarnavimą“ [40, 267].

P. Būčys buvo parengęs tokios veiklos projektą, pagal kurį rytų apeigoms turėjo būti perduotas buvęs stačiatikių Soboras – Įgulos bažnyčia Kaune [67]. Tačiau nunciatūra buvo dviprasmiškoje situacijoje, nes Romoje misiją projektavusio P. Būčio pavardė buvo neparanki derybose su ministru pirmininku A. Voldemaru. Tad, R. Bartolonio supratimu, „paprasta ir tyli misija“ turėjo būti patikėta marijonams arkivyskupui Pranciškui Karevičiui ir kunigui Vladislovui Mažonui (pastarasis, „padedamas kokio kito marijono, o prireikus ir kokio nors ar pasaulietinio dvasininko, kurį nebūtų sunku rasti tokiam šventam darbui, po pirmųjų eksperimentų Kaune, vadovaujant mons. Karevičiui, galės išplėsti misijos lauką ir kituose rajonuose, kur susitelkę daugiau rusų“). Ministras pirmininkas A. Voldemaras tam pritarė, leido naudotis Įgulos bažnyčia, net žadėjo slapta parūpinti slavų apeigoms reikalingų lėšų, rezidenciją P. Karevičiui Kaune [39, 265–266; 41, 283].

Vykdydamas Komisijos Pro Russia valią, 1929 m. vasarą P. Būčys paragino P. Karevičių ir V. Mažoną mokytis rytų apeigų [5, 5]. Tačiau Vatikane planuotai misijai pritarė ne visa marijonų vadovybė, ypač skeptiškai sutiktas raginimas propaguoti krašte rytų apeigas. Nuncijaus laukė tikras Lietuvos marijonų akibrokštas: provincijolas J. Krikščiukaitis neleido arkivyskupui P. Karevičiui laikyti pamaldų rytų apeigomis Marijampolės bažnyčioje [60, 87], o ir pats Karevičius neslėpė nenoro jų mokytis, atmetė nuncijaus raginimą rašyti spaudoje apie „šventumą ir gražumą ritus slavici, o taipogi ir pastangas Šv. Tėvo tą ritą palaikyti“. Jųdviejų pokalbis nuskambėjo tokiu tonu, kad nuncijus greičiausiai atsisakė sumanymo su juo bendradarbiauti [4, 6–8]. Vykdydamas Šv. Tėvo valią, arkivyskupas sutiko laikyti liturgiją slavų kalba, bet pripažino nesurandąs „tikslo, ką rašyti lietuviams apie rytų rito šventumą, gražumą. Juk tai būtų išprovokuoti atsaką: kad mes lietuviai turime pamaldas lotynų rite, rusai gi tegu džiaugiasi gražumu savo rito, o kam gi, kuriam galui, mums lietuviams Vyskupas nori tą ritą įgirti“? [4, 7].

Vis dėlto arkivyskupas P. Karevičius (68 metų amžiaus) 1929 m. lapkričio 18 d. išvyko į Križevcį (Kroatijoje prie Zagrebo) mokytis rytų apeigų [5, 4]. Jo kelionę ir liturginius reikmenis sutiko finansuoti Lietuvos vyriausybė, skyrusi tam 5000 Lt. Tačiau dar prieš P. Karevičiui išvykstant numatyti planai pradėjo irti: 1929 m. rugsėjį A. Voldemaras neteko ministro pirmininko pareigų, vėliau vis didėjanti įtampa tarp Lietuvos Bažnyčios vadovų ir tautininkų režimo atitolino valstybės valdžią nuo rytų apeigų projekto.

Vatikane tokios įvykių raidos nelaukta – jau 1929 m. lapkritį sužinojus apie naujos Lietuvos vyriausybės nepalankų požiūrį į misiją ir priešinimąsi šv. Mišių laikymui katalikams rytų apeigomis, atstovas Vatikane Jurgis Šaulys gavo valstybės sekretoriaus kardinolo P. Gasparrio notą su prašymu padaryti poveikį vyriausybei, „idant Lietuvoje būtų palikta Bažnyčiai priklausoma Jai laisvė, kuri leistų Bažnyčiai pradėti plėtoti aną apaštalavimą disidentams atversti, kuris yra įgimtas Jos kilniai ir dieviškai misijai“ [1, 24]. Atitinkamas instrukcijas gavo ir nuncijus R. Bartolonis: kardinolas prašė „rekomenduoti“ „misiją tarp slavų, kuri užima daug vietos Šventojo Tėvo širdyje“, prezidentui A. Smetonai, kartu aliarmuodamas dėl vyriausybės nutarimo subsidijuoti stačiatikių ir sentikių dvasinius kursus. Vatikanas nuogąstavo, kad kursams veikiant suaktyvės stačiatikių propaganda, kuri „galėtų būti pragaištingų religinių neramumų priežastimi, nešančia didelę žalą Lietuvai“ [42, 292].

Naujoji Lietuvos vyriausybė perdavė nuncijui dar A. Voldemaro pažadėtus misijos reikalams minėtus 5000 Lt, tačiau politinės krypties (kaip ir sprendimo dėl dvasinių kursų, netrukus pradėjusių veikti Kaune) nepakeitė. Vatikano Valstybės sekretoriatą pasiekė užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus oficialus atsakymas į lapkričio 27 d. notą: tiesiogiai neatmesdamas misijos galimybės, ministras prašė Vatikaną atsižvelgti į tai, kad aktyvus lietuvių dvasininkų dalyvavimas propaguojant tarp rusų katalikybę galėtų turėti šaliai nepageidaujamų politinių pasekmių [2, 3–4].

Vyriausybei nusišalinus nuo apaštalavimo tarp rusų projekto, pastebimai aktyviau į jį įsitraukė Lietuvos Bažnyčia. Susidomėjimą juo skatino žinios apie P. Būčio bažnytinę karjerą. 1930 m. liepą jis buvo įšventintas rytų apeigų vyskupu ir vėliau keletą metų praleido Vakarų Europos bei Balkanų šalyse, JAV, vizituodamas ten gyvavusias rusų emigrantų kolonijas, informuodamas Rytų Bažnyčių kongregaciją apie rytų apeigų parapijų veiklą [60, 87–91].

Komisija Pro Russia nesiliovė domėtis misijos perspektyva Lietuvoje, ypač po to, kai jos vadovas M. d’Herbigny išgirdo, kad „daug rusų Lietuvoje trokštų grįžti į tikėjimo vienybę“ [6, 6]. Ši informacija, nustebinusi Kauno arkivyskupijos kuriją [68], paskatino Komisijos Pro Russia vadovų susirašinėjimą su metropolitu Juozapu Skvirecku apie čia gyvenančių stačiatikių ir sentikių parapijas, dvasininkus, tačiau konkretūs žingsniai buvo žengti tik 1934 m., kai vyskupas P. Būčys sugrįžo į Lietuvą.

Tuometinė jo veikla Komisijoje Pro Russia baigėsi neaiškia situacija – Vatikano Valstybės sekretoriatas nereagavo į jo pastabas apie rytų apeigų Bažnyčios trūkumus Amerikoje [69], tad trumpam į Lietuvoje vykusį Eucharistinį kongresą sugrįžęs P. Būčys čia pasiliko (nors atvyko turėdamas atgalinį bilietą, tikėdamasis iškvietimo [60, 95]). Vatikano institucijos nesusitarė dėl tolesnių jo pareigų: Nepaprastųjų Bažnyčios reikalų kongregacija liepos mėnesį pranešė marijonų generolui Andriejui Cikotai, kad Komisija Pro Russia galinti apsieiti be P. Būčio, tad jis galįs imtis pareigų savoje vienuolijoje [60, 95–96], tačiau beveik tuo pačiu metu jis gavo šios Komisijos sekretoriaus žodinį pavedimą dirbti tarp Lietuvos rusų [24, 27].

To ėmėsi ne savo noru – 1934 m. vasarą siūlėsi generolui dirbti lietuvių marijonų Amerikos provincijoje [23, 23; tikėjosi gauti paskyrimą jų seminarijos Hinsdale, Ilinojaus valstijoje, rektoriumi]. Vis dėlto tolesnį jo likimą, atrodo, nulėmė spalio 21 d. Kauno jėzuitų bažnyčioje atlaikytos pamaldos rytų apeigomis. Į jas susirinko daug stačiatikių inteligentų, nepatenkintų metropolito Eleuterijaus pavaldumu Maskvos patriarchijai [70]. Pamaldos sulaukė gyvo atgarsio, atsirado keletas asmenų, pasisiūliusių tapti rytų apeigų diakonais ir kunigais. Sėkmės paakintas P. Būčys tikriausiai vis dėlto apsisprendė „imtis Lietuvoje gyvenančių rusų katalikinimo“ [16, 5]. Metropolitas J. Skvireckas su dėkingumu tam pritarė ir suteikė visus reikalingus įgaliojimus [16, 5]. Tiesa, marijonų vienuolijos vadovybė, su kuria P. Būčys aptarė savo būsimą veiklą, ir šį kartą į tokius planus žiūrėjo skeptiškai, iš esmės nusišalino nuo jų įgyvendinimo – pažadėjo užtikrinti vyskupui pragyvenimą, bet nesutiko apmokėti su misijomis susijusių kelionių, įrengti rytų apeigų koplyčią, skirti pagalbininkų [17, 6]. Kaip tik 4-ajame dešimtmetyje ši kongregacija sparčiai augo, steigė naujus vienuolynus, seminarijas, net provincijas, tad neabejotinai stokojo išteklių bei žmonių rytų apeigų misijai.

Organizuojant rytų apeigas, P. Būčiui buvo būtina bažnyčia su ikonostasu, kunigas ir diakonas. Šiuos klausimus jis aptarė su metropolitu J. Skvirecku gruodžio 10 d. Tuomet buvo apsispręsta ir dėl apaštalavimo metodų – rengti pamaldas rytų apeigomis [18, 23] Kauno Sobore – Įgulos bažnyčioje. Tačiau susidomėjimas rytų apeigomis Kaune greitai nuslūgo. Jau po kelių mėnesių, 1935 m. kovą, marijonų kongregacijos generolas, P. Būčio prašomas, vėl ėmėsi žygių Vatikane, kad jam būtų leista išvykti į Ameriką. „Niekas netiki, kad iš to bus kiek naudos“ [20, 5], – rašė P. Būčys generolui apie savo veiklą Kaune. Tačiau Vatikane jo misija vis dar atrodė reali, vyskupas gavo nurodymą ją tęsti ir kovo mėn. vėl pateko į Rytų Bažnyčių kongregacijos jurisdikciją.

Sunku pasakyti, ar tiesiog nematydamas savo veiklos sostinėje perspektyvos, ar iš tiesų pastebėjęs bręstantį konfliktą (generolui rašė, „kad nesusipratimas imamas daryti tarp Kauno arkivyskupijos ir manęs“ [24, 26]), 1935 m. rudenį P. Būčys pasinaudojo Telšių vyskupo Justino Staugaičio kvietimu ir apleido Kauną. Metropolitas J. Skvireckas jo išvykimui pritarė, pripažino, kad „nėra reikalo Įgulos bažnyčioje laikyti rytų apeigomis pamaldas nei kasdien, nei kas savaitė“, jų užtektų keletą kartų per metus, apie laiką iš anksto pranešus žmonėms [60, 71].

Telšiuose P. Būčys ėjo Dvasinės seminarijos profesoriaus ir alumnų dvasios vado pareigas. Jis toliau propagavo Bažnyčių vienybės idėją: lankėsi bažnytkaimiuose, kur gyveno daug stačiatikių ir sentikių, ten laikydavo pamaldas rytų apeigomis, šia tematika daug rašė katalikų periodikoje ir išleido populiarią knygelę [61]. Paraginęs katalikų parapijų klebonus surinkti informaciją apie jų parapijose gyvenančius rusus, gautus duomenis apibendrino išsamiame straipsnyje [45]. Šis darbas ilgai laikytas moksliniu tyrimu, nors ir pats P. Būčys, ir jo amžininkai iš karto pastebėjo, kad paskelbti statistiniai duomenys tolygūs „demografiniams stebuklams“ – pagal juos stačiatikių ir sentikių 1935 m. Lietuvoje būta perpus mažiau, nei 1923 m. gyventojų surašymo metu [45,66; 25, 25; 64; 50, 8–9]. Ir gyvendamas Telšiuose vyskupas P. Būčys dėjo pastangas išvykti iš Lietuvos.

Popiežiškoji misija: įsteigimo aplinkybės, personalas ir veikla (1937–1940)

1937 m. pradžioje Rytų Bažnyčių kongregacija įsteigė Kaune popiežiškąją Dvasinės pagalbos Lietuvos rusams misiją, kurios vadovu buvo paskirtas P. Būčys. Jos atsiradimą greičiausiai paskatino paties P. Būčio nepasitenkinimas savo padėtimi – nuo 1934 m. jis, kaip minėta, buvo linkęs savo ateitį sieti su Amerikos marijonų provincija. Negavęs tam leidimo, 1936 m. rugpjūtį parašė marijonų kongregacijos generolui pesimizmu persmelktą raštą, kuriame dėstė dirbęs Lietuvoje, kiek leido jėgos (laikęs šv. Mišias, surinkęs minėtus statistinius duomens, išleidęs apaštalavimui skirtą knygą), ir manąs, kad jo darbas yra baigtas. Skųsdamasis prasta sveikata, prašė leisti jam dar likusius metus praleisti vienuolyne (geriau lotynų apeigų), net tvirtino norįs atsisakyti vyskupo titulo ir teisių, kad galėtų pasirengti Viešpaties teismui [24, 27].

Marijonų vienuolijos generolas A. Cikota nuolat kėlė P. Būčio pareigų klausimą Vatikane, atsižvelgdamas ne tik į vyskupo pageidavimą, bet ir Amerikos marijonų (net visos Amerikos lietuvių kunigų metinio suvažiavimo 1935 m. vasarą) jam daromą stiprų spaudimą. 1936 m. sausį marijonų kongregacijos Generalinė taryba Romoje gavo visų Amerikos marijonų provincijos kunigų pasirašytą „Memorijalą“, kuriame piktintasi, kad toks kongregacijai nusipelnęs asmuo, kaip P. Būčys, artimiausias arkivyskupo J. Matulaičio bendradarbis, yra „saviškių neįvertintas, atstumtas, dirba svetimiems“ [21, 18], reikalauta sudaryti sąlygas jam darbuotis savajai vienuolijai; antraip „būtų nusikaltimas Marijonų Kongregacijai, lietuvių tautai ir Katalikų Bažnyčiai“ [21, 18], – rašyta „Memorijale“. Kongregacijos generolas, iš esmės apkaltintas tuo, kad sutiko su P. Būčio įtraukimu į Rytų Bažnyčių kongregacijos jurisdikciją, žinoma, neprieštaravo tam, kad vyskupas (65-erių metų amžiaus) gyventų kuriame nors marijonų vienuolyne ir dirbtų jų labui: rašytų teologinius veikalus, padėtų leisti knygas, laikraščius ir pan. [23, 23]. 1936 m. lapkritį jis įteikė popiežiui P. Būčio ir savo prašymus leisti jam dirbti marijonų vienuolijoje, tačiau nežiūrint Pijaus XI asmeninės padėkos žodžių ir patikinimo, kad norėtų patenkinti jo pageidavimus, buvo gautas kategoriškas Rytų Bažnyčių kongregacijos atsakymas, kad „prašymo patenkinti negalima dėl Vyskupo ir paties reikalo prestižo“ [26, 30]. Prestižui pakelti, matyt, ir buvo įkurta popiežiškoji Dvasinės pagalbos Lietuvos rusams misija.

Tapęs misijos vadovu, 1937 m. vasarą P. Būčys grįžo iš Telšių į Kauną, sekmadieniais laikydavo šv. Mišias rytų apeigomis Įgulos bažnyčioje. Rugsėjį atvykus dviem padėjėjams, Mišios joje būdavo laikomos kasdien. Misijos personalą sudarė kunigas Juozapas Pranciškus Helwegenas [71] ir diakonas Romanas Kiprianovičius [72] (1938 m. pavasarį pastarąjį pakeitė Ivanas Chomenka [73]; to pareikalavo P. Būčys, įtaręs, kad jo diakonas atkalbinėja rusus nuo perėjimo į katalikybę ir net slapčia siekia tapti stačiatikių metropolito Eleuterijaus įpėdiniu (!) [30, 45]. 1938 m. sausį jį papildė buvęs Užpalių stačiatikių parapijos psalmininkas Semionas Bryzgalovas [74]; tų metų gruodį prie misijos prisijungė iš Japonijos grįžęs marijonas V. Mažonas [75]. Pagalbininkai apsigyveno Kaune prie šv. Gertrūdos bažnyčios. Misiją išlaikė Rytų Bažnyčių kongregacija, siuntusi pinigus per nunciatūrą Kaune [76], be to, jai nemažai aukojo Lietuvos kunigai, pavieniai asmenys.

2 il. Rytų apeigų vyskupas P. Būčys

2 il. Rytų apeigų vyskupas P. Būčys

Sekmadienio liturgijoje rytų apeigomis Įgulos bažnyčioje dalyvaudavo apie 200–300 žmonių, šiokiadieniais – iki 30 [31, 13]. Anot P. Būčio, „į tas rytų apeigų pamaldas pravoslavai retai ateidavo“, jas lankydavo į savo Mišias pavėlavę katalikai ir šiaip smalsuoliai [60, 100]. Pamaldos buvo laikomos pagal Julijaus kalendorių, nes P. Būčys pripažino, kad Grigaliaus kalendoriaus priėmimas „sugriaus visas viltis patraukti rusus sentikius“ ir ketino ateityje išplatinti daug knygelių apie tai, kad pastarasis kalendorius neprieštaraująs Nikėjos I susirinkimo doktrinai [31, 13–14].

Ir pats P. Būčys, ir minėti jo pagalbininkai sekmadienių vakarais Marijonų salėje Kaune skaitydavo viešas apologetines paskaitas visuomenei apie būtinybę suvienyti visus krikščionis su Katalikų bažnyčia, apie lotynų ir bizantiškosios liturgijos panašumus, dogmas, šventuosius ir pan. Šių paskaitų klausytojų skaičius per 1937 m. išaugo nuo 36 iki maždaug 80, tačiau dauguma jų buvo katalikai [31, 15]. Kitais metais paskaitos skaitytos daug rečiau, birželį–rugsėjį apskritai nerengtos, nes, anot P. Būčio, tuomet „miesto gyventojai išvyksta“ [32, 34]. Jis pripažino, kad paskaitų rezultatai buvo kuklūs (modesti), po aštresnių diskusijų klausytojų sumažėdavo. 1937 m. gruodį skaitydamas savo referatą netikėtai mirė vienas uoliausių paskaitų lankytojų konvertitas Mykolas Juknevičius, tai turėjo nepalankų atgarsį [60, 100; 31, 34].

P. Būčys ir jo pagalbininkai dėjo daug pastangų užmegzti ryšius su stačiatikių inteligentais, dvasininkais, mat tikriausiai sutiko su metropolito J. Skvirecko nuomone: „Vienintelę misijų tarp rusų schizmatikų galimybę matai per atsivertusius rusų tautybės kunigus, gerai žinomus valstiečiams“ [3, 155], – rašė jis nuncijui dar 1930 m. Ir vyskupai, ir dažnas klebonas katalikų parapijos, kurioje gyveno rusų bendruomenė, noriai talkino P. Būčiui – zondavo sentikių ir stačiatikių dvasininkų nuotaikas, dalino jiems apologetinę literatūrą, kviesdavosi laikyti šv. Mišias rytų apeigomis. P. Būčys nuolat gaudavo žinių, kad vienas ar kitas stačiatikių parapijos šventikas domisi rytų apeigų katalikybe, norįs „eiti į uniją“, tačiau nė vienas jų kataliku netapo, dar daugiau – 4-ajame dešimtmetyje ėmė ryškėti rusų perėjimų į katalikybę mažėjimo tendencija, misijos veikla paskatino stačiatikių bei sentikių bendruomenes imtis tam tikrų priemonių, susitelkti, lavinti dvasininkus [50, 72–77].

P. Būčys turėjo nusivilti savo veikla – metams bėgant jam nepavyko patraukti į katalikybę nė vieno įtakingesnio rusų inteligento ar dvasininko, įsteigti bent vieną parapiją. Nemaža dalis potencialių konvertitų vos slėpė (arba net neslėpė) savo išskaičiavimus. Pvz., gavęs laišką su patikinimais, jog daug Merkinės apylinkės rusų norį unijos su Katalikų Bažnyčia, P. Būčys ten nuvyko per 1937 m. Velykas. Pasirodė, kad vyskupą kvietę keli stačiatikiai turėjo savanaudiškų tikslų – jie nenorėjo grąžinti parapijos šventikui bažnytinės žemės, kurią išsidalino vokiečių okupacijos pradžioje 1915 m., kai visi cerkvės tarnautojai pasitraukė į Rusiją. Negavę pažadų dėl žemės, jie net neatėjo pasikalbėti apie tikybos dalykus [31, 3].

Optimizmo nekėlė ir P. Būčio patirtis Latvijoje. 1937 m. gruodį jis gavo arkivyskupo Antonijaus Springovičiaus įgaliojimus vadovauti sielovadai rytų apeigomis Rygos arkivyskupijoje ir Liepojos vyskupijoje [27, 63]. Daug kartų lankėsi Latvijoje, kur gyveno apie 16 tūkst. rusų katalikų, – skaitė paskaitas, laikė šv. Mišias, ieškojo misionierių tarp katalikų kunigų ir stačiatikių bei sentikių, mėgino organizuoti sielovadą. Netruko įsitikinti, kad Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, iš šio bažnytinio projekto siekė uždarbiauti įvairūs prašalaičiai. Negana to, gana gausiai ir įtakingai rusų tautinei mažumai (Latvijoje jų gyveno daugiau kaip 200 tūkst.) pavyko blokuoti invaziją į jų religinį gyvenimą: 1938 m. lapkritį Latvijos valdžia neįsileido P. Būčio į šalies teritoriją, tik nuncijaus A. Aratos iškviestas galėjo atvykti 3 dienoms kaip privatus asmuo [32, 39].

Sunku pasakyti, kokias viltis P. Būčys puoselėjo kreipdamasis per pažįstamus ir 1938 m. sausį tiesiog laišku į stačiatikių metropolitą Eleuterijų su siūlymu susitikti. Jis rašė norįs betarpiškai sužinoti, kaip metropolitas žiūri į „kaip niekada aktualią būtinybę vienytis tikintiems į Dievą ir Vienatinį Jo Sūnų Jėzų Kristų“ [28, 1]. Metropolitas sutiko pasikalbėti apie jį, P. Būčį, dominantį dalyką [29, 2]. Sausio 27 d. toks susitikimas įvyko, P. Būčys nuvyko vienas, rytų apeigų vyskupo apranga. Metropolitas jo laukė su dviem šventikais ir trimis pasauliečiais. Išklausęs ilgoką P. Būčio kalbą apie popiežiaus palankumą stačiatikybei, rytų apeigoms, jis pareiškė, kad tol, kol Romos Bažnyčią valdantys popiežiai sieks vienvaldystės, Bažnyčių susivienijimas neįmanomas. Taip pat atmetė siūlymą Bažnyčioms bendradarbiauti kovojant su karingo ateizmo puolimu, abejodamas, kad pavyktų susitarti ir šiuo klausimu. Gerai informuoto Rygos dienraščio „Cегодня“ korespondento žiniomis, susitikimas baigėsi incidentu, kai P. Būčys suabejojo, ar Kristus stovės pusėje tų, kurie neatsiliepia į Jo raginimą vienytis [63]. Įdomu, kad apie šį susitikimą gana daug rašė Prancūzijos, Amerikos spauda. P. Būčys pedantiškai rinko laikraščių iškarpas, tikslino kai kurių jų informaciją, pabrėždamas, kad susitikimo Kaune siekė vien savo iniciatyva, neturėdamas kieno nors įgaliojimų.

Gali būti, kad po daugelio apaštalavimo metų ryždamasis šiam pokalbiui P. Būčys siekė pademonstruoti Rytų Bažnyčių kongregacijos pareigūnams realias savo misijos galimybes. „[...] į Lietuvos katalikų ištiestą ranką [stačiatikiai] nežiūri ir į kvietimą vienytis krikščionims, suderinus abiems savo jėgas išvien kovai su gresiančia bedievybe, griežtai atsako: „Ne!“ [46, 836], – apibendrino spaudoje. Sunku pasakyti, ar dėl šio žingsnio, ar dėl Vatikano politinės linijos pokyčių mirus popiežiui Pijui XI P. Būčiui pagaliau pavyko ištrūkti iš Lietuvos – 1939 m. liepą išrinktas marijonų kongregacijos generolu jis išvyko į Romą. Netrukus paskirtam naujam misijos vadovui – kunigui Michailui Nedtočinui [77] – Kaune neteko apsistoti ilgam, misijos veiklą nutraukė 1940 m. birželį prasidėjusi pirmoji sovietų okupacija. Beje, Rytų Bažnyčių kongregacija 1951 m. išklausė vyskupo P. Būčio prašymą – leido jam atsisakyti rytų apeigų (leidimą jis gavo spalio 24 d., savo mirties išvakarėse) [58, 7].

Nevieši apaštalavimo metodai

Be aukščiau minėtų apaštalavimo tarp rusų būdų – pamaldų, paskaitų ir pan., – P. Būčys buvo iniciavęs ir keletą neviešų projektų. Kai kuriuos jų čia aptarsime, daugiausiai dėmesio skirdami Eugenijos Kazlauskaitės veiklai Užpaliuose (reikia pripažinti, kad pirmoji šio tyrimo paskata buvo noras išsiaiškinti, kokia tai buvo asmenybė ir jos vaidmenį misijoje). Netenka abejoti neviešų apaštalavimo metodų kontroversiškumu, kaip ir svarba visos misijos darbe. Slaptosios Komisijos Pro Russia iniciatyvos pakeitė ne vieno asmens gyvenimą (ypač radikaliai – Rusijoje šventimus ir paskyrimus gavusių dvasininkų). Ne atsitiktinai šios srities bažnytinė teisė ir terminologija yra iš esmės peržiūrėta, Katalikų Bažnyčia nebeskatina prozelitizmo, bet puoselėja ekumeninius ryšius.

P. Būčys ieškojo pagalbininkų tarp stačiatikių bei sentikių, kurie galėtų įsiskverbti į bendruomenes – ne tik propaguoti jose katalikybę ar rytų apeigas, bet ir teikti žinių apie jų gyvenimą, reakciją į misijos veiklą ir pan. Tokia stebėtoja tikriausiai buvo I. Rutkauskaitė, trejus metus gyvenusi tarp sentikių ir 1939 m. parašiusi P. Būčiui solidų piešiniais bei fotografijomis iliustruotą tekstą apie jų istoriją, dvasinės valdžios funkcionavimą, kultūrinį gyvenimą ir papročius [34]. Kitas stebėtojas buvo įtakingo sentikių dvasiškio, karo kapeliono Agafono Pakratjevo sūnus Agafonas – 1937 m. pabaigoje P. Būčys išmokėjo jam Panevėžio kunigų surinktus 515 Lt, mat pažinodamas visus sentikių dvasiškius jis lankydavosi pamaldose ir užrašinėdavo pamokslų turinį. Vyskupas vertino šias paslaugas, prisipažino neskatinantis jį pereiti į katalikybę, nes nebūtų kam tęsti to darbo [31, 17].

Dar iki popiežiškosios misijos atidarymo Lietuvos dvasininkams perspektyvi atrodė jaunų Lietuvos rusų globa, ruošiant juos misijai tarp savo tautiečių. Antai 1936 m. Telšių vyskupijos dekanai nutarė surinkti lėšų mokslinimui ruso jaunuolio, galėsiančio „katalikišką darbą tarp tautiečių dirbti“ [31, 16; tuomet globotiniu – būsimu misionieriumi – buvo numatytas jaunas sentikis iš Ketūnų kaimo. Sedos klebonas ketino jį mokslinti Telšių gimnazijoje, tačiau su juo susitikęs ir dar pasiuntęs savo patikėtinį arčiau susipažinti P. Būčys jį subsidijuoti atsisakė]. Vėliau P. Būčys norėjo pasiųsti į Romą studijuoti sentikių dvasiškių sūnus Georgijų Pankratjevą ir S. Terentjevą – kad sustiprintų jų palankumą katalikybei [30, 14], tačiau Vatikane atsisakyta juos lavinti, nesant garantijų, kad taps katalikais. P. Būčio globoje buvo ir vietinis sentikis Dorotėjus Bezčastnovas [78] – išleido 400 Lt pašalindamas turto cenzo kliūtis, kad šis galėtų įstoti į marijonų noviciatą, vėliau išsiuntė studijuoti į Romą.

Viena pirmųjų ir labiausiai apaštalavimo idėjai atsidavusių vyskupo P. Būčio padėjėjų Lietuvoje buvo Eugenija Kazlauskaitė – vienuolė Antonija. Nežinia, kaip ji susipažino su vyskupu. Buvo kilusi iš Kurmelių k. Ukmergės aps., tikriausiai buvo baigusi gailestingųjų seserų kursus. Trejus metus gyveno kazimieriečių Pažaislio vienuolyne, tačiau 1931 m. birželį buvo pašalinta iš šios kongregacijos (kaip pati rašė, dėl nepakankamo klusnumo) [7, 14–15]. Vyskupo P. Būčio proteguojama ji nuvyko į Romą, kur įstojo į šv. Apaštalų Petro ir Povilo bendruomenę, baigė noviciatą ir padarė pirmuosius laikinuosius įžadus. Ši vienuolija tik kūrėsi, pradėdama apaštalauti tarp rusų emigrantų mergaičių. Buvo nevieša, narės gyveno ir dirbo pavieniui. Metus praleidusi Romoje, 1932 m. lapkritį E. Kazlauskaitė grįžo Lietuvą. Vyskupas P. Būčys vėliau prisipažino įkalbinęs ją grįžti ir apaštalauti tarp vietos rusų slaugant moteris [15, 8].

Grįžusi E. Kazlauskaitė kurį laiką ieškojo vietos apsigyventi tarp stačiatikių (sentikius laikė „nepataisomais fanatikais“), pasirinko Užpalių miestelį Panevėžio vyskupijoje. Kaip ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių, Užpaliuose stačiatikiai kolonistai atsirado po 1863 m. sukilimo, buvo apgyvendinti ištremtųjų ūkiuose. 1872 m. jiems buvo pastatyta erdvi mūrinė cerkvė, kuri po Pirmojo pasaulinio karo stovėjo apleista, nes stačiatikių bendruomenė sumažėjo, be to, buvo labai neturtinga. Žmonės negalėjo išlaikyti šventiko, tad pamaldas retkarčiais laikydavo Utenos stačiatikių parapijos klebonas.

Apsigyvenusi netoli Užpalių E. Kazlauskaitė ėmė globoti Ivankovų šeimą, kurioje augo keturi vaikai, motina sunkiai sirgo (greitai mirė priėmusi katalikybę, vyras taip pat tapo kataliku, netrukus vedė katalikę; dvi jų dukteris Kazlauskaitė perdavė širdiečių kongregacijos globai – nuvežė į jų prieglaudą Antalieptėje) [8]. Dvasinius jos reikalus vyskupas Kazimieras Paltarokas patikėjo kanauninkui Pranciškui Strakšui, kurį, be to, oficialiai paskyrė vadovauti katalikų misijai tarp rusų Panevėžio vyskupijoje (mat jis turėjo apaštalavimo patirties – priklausė Mogiliavo arkivyskupijai, buvo dirbęs Omske). 1934 m. vasarą Panevėžyje buvo surengtas specialus koliokviumas, kuriame P. Būčys su vyskupu ir kanauninku P. Strakšu aptarė praktinius šios misijos klausimus [33, 1].

E. Kazlauskaitė Užpaliuose apaštalavo beveik dvejus metus. Sunku pasakyti, ar vyskupas visiškai kontroliavo jos veiklą. Ji lankydavosi stačiatikių pamaldose (nors P. Būčys tam nepritarė; pranešdavo jam pamokslų turinį), kalbino šventikus, kuriuos kviesdavo po pamaldų arbatos [9, 35]. Nors P. Būčys buvo ją instruktavęs nesakyti nei katalikams, nei stačiatikiams, iš kur gaunanti lėšų pragyventi, niekuomet nekalbėti apie jį, nepolitikuoti, nedalinti pinigų, nesirūpinti ūkininkų reikalais [10, 36; 12, 46], susidūrusi su nepaprastai sunkia rusų gyvenimo kasdienybe Kazlauskaitė tikriausiai nelabai to paisė. Ji nuolat rašė vyskupui apie žeminėse, apleistose pirtyse gyvenančias, galo su galu nesuduriančias daugiavaikes šeimas, apie „labai labai biedną“ šventiką, neturintį lėšų mokyti kurčnebylį sūnų, rusų bylas dėl žemės ir pan. „Rusų skurdas labai didelis, alkani, išbalę, apdaras visiškai nuplyšęs“[13, 60], – rašė P. Būčiui.

E. Kazlauskaitė palaikė ryšį su vyskupu M. d’Herbigny ne tik per vyskupą P. Būčį, bet ir per savo kongregacijos vadovę Zinaidą Slatkovą, gyvenusią Paryžiuje (pastaroji išversdavo jos raštus į prancūzų kalbą). Mat ji norėjo kuo greičiau išvysti savo darbo vaisius – kad į Užpalius būtų paskirtas ar bent retkarčiais atvažiuotų ir laikytų pamaldas kunigas rytų apeigomis. P. Būčys turėjo ją pristabdyti: „Bet, Gerbiamoji, neskaityk, kiek žmonių atversi į katalikus, o skaityk, kiek sergančių moterų aprūpinsi“, – rašė jai primindamas, jog ji siųsta tik plėšinį plėšti, o „į rugiapjūtę Dievas vėliau, kada ateis laikas, pasiųs kunigus. Tie skaitys žmones, grįžtančius į katalikus“ [12, 46]. Jausdama žmonių susidomėjimą rytų apeigų katalikybe, E. Kazlauskaitė nenorėjo delsti, ieškojo ryšių su Lietuvos ordinarais, jėzuitais, net nuncijumi. 1934 m. kovą ji pasiuntė apdraustą laišką Komisijai Pro Russia su prašymu atsiųsti į Užpalius rusų katalikų kunigą. Gegužę, jos paakinta, to paties Komisijos prašė šv. Apaštalų Petro ir Povilo kongregacijos vadovybė.

E. Kazlauskaitės misija negalėjo likti paslaptimi stačiatikių dvasinei valdžiai, ypač kai ji šventikui Aleksejui Černajui nurodė Komisijos Pro Russia adresą Vatikane, parapiją pasiekė iš Romos atsiųstas rusiškas „Tikėjimo išpažinimas“. Bažnytinė valdžia ėmėsi tam tikrų priemonių: cerkvėje daug dažniau imtos laikyti pamaldos, 1933 m. rugpjūtį užpališkius stačiatikius vizitavo metropolitas Eleuterijus. 1934 m. vasarą mažoje parapijoje negalintį su šeima išgyventi šventiką pakeitė senas vienuolis Gerasimas. Misijai tapus akivaizdžiai, 1934 m. liepą Užpaliuose lankėsi, šv. Mišias rytų apeigomis E. Kazlauskaitės nuomojamame name laikė ir pamokslą pasakė vyskupas P. Būčys. Jo duomenimis, Mišiose dalyvavo labai daug žmonių, ta proga 4 stačiatikiai priėmė katalikybę [33, 1].

Kalbindamas E. Kazlauskaitę dirbti Lietuvoje, P. Būčys, matyt, projektavo ateityje įkurti misijoms tarp rusų pasišventusią moterų kongregaciją. Antai 1934 m. gruodį, rengdamasis pokalbiui su metropolitu J. Skvirecku, vieną iš svarstytinų klausimų jis įvardijo „Moterų misionorių kongregaciją“, pasižymėdamas E. Kazlauskaitės ir dar vienos moters pavardes [18, 23]. Pati Kazlauskaitė taip pat ieškojo jai talkinti galinčių moterų – rekomendavo P. Būčiui vieną buvusią Antalieptės stačiatikių vienuolyno vienuolę, tris susidomėjusias lietuves [11]. Svarbiausias būsimos kongregacijos veiklos metodas, kaip ne kartą P. Būčys pabrėžė savo instrukcijose E. Kazlauskaitei, turėjo būti pagalba „sergančioms moterims jų varguose“ [12, 46].

Atrodo, ir viena kita iš tarpukariu Lietuvoje veikusių moterų vienuolijų susidomėjo apaštalavimu tarp rusių. Antai Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija globojo vieną konvertitę iš sentikių – pastebėjusi joje „pašaukimo ženklus“, suteikė pradinį išsilavinimą mokslino Aukštadvario žemės ūkio mokykloje. Kongregacijos vadovybė pranešė P. Būčiui esanti pasirengusi padėti jai, jei taptų vienuole, atversti sentikes „į tikrąjį tikėjimą“ [31, 16].

E. Kazlauskaitės misija netikėtai baigėsi 1934 m. rugpjūtį, kai perorientuojant Komisijos Pro Russia veiklą Vatikane buvo nutarta panaikinti Šv. Apaštalų Petro ir Povilo kongregaciją, kuriai ji priklausė. Ir vienuolėms, ir vyskupui P. Būčiui ši žinia buvo labai nemaloni, jis bandė apeliuoti Komisijai, siūlydamas išskirstyti vienuoles po kitas kongregacijas [14, 25]. Šie argumentai nebuvo išklausyti, nors P. Būčys buvo įsitikinęs, kad neišvengiamai pasklisianti žinia sukompromituos „rusų konversijos darbą“, net sustiprins jų nusistatymą prieš Šv. Sostą, be to, neslėpė savo nuogąstavimų, kad desperacijos apimta moteris gali neatsargiai pasielgti su jo laiškais („ne imago vitae suae in tribunali publico appareat“ [14, 25], – rašė Komisijos sekretoriui).

Netekusi pragyvenimo šaltinio, E. Kazlauskaitė turėjo pasirūpinti savo ateitimi. 1935 m. pavasarį ji praleido pas pranciškones Padvariuose. P. Būčys toliau ją globojo – išrūpino Rytų Bažnyčių kongregacijos leidimą stoti į pranciškonių kongregaciją, tačiau dėl silpnos sveikatos E. Kazlauskaitė nebuvo priimta [19, 73]. Jos pastangos įstoti į Jėzaus Širdies seserų misionierių vienuolyną Narvoje taip pat baigėsi nesėkme, tad galiausiai P. Būčys patarė jai „liktis pasaulyje ir vykdyti keturis syk pareikštą Dievo valią [užuomina, kad bandė tapti keturių vienuolijų nare – R. L.], o ne savąją“ [22, 97]. Nežinia, kaip susiklostė tolesnis jos likimas. P. Būčio patarta, ieškojo darbo Ukmergės apskrities ligoninėje, bet buvo priimta tik laikinai, vėliau išsinuomojo Ukmergėje butą ir vertėsi išlaikydama mokinius.

Išvados

Kodėl gana intensyvus apaštalavimas tarp Lietuvos rusų siekiant prijungti juos prie Katalikų Bažnyčios, atrodytų, priimtinomis konvertitams sąlygomis, demonstruojant išskirtinę pagarbą jų apeigoms, per bemaž dešimtmetį nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų? Bene svarbiausia priežastis – misijos organizatoriai neįvertino Lietuvos stačiatikių bei sentikių atsparumo katalikų prozelitizmui. Išankstinė prielaida, kad rusų liaudies, net inteligentijos, religinės žinios paviršutiniškos, ji nesureikšmina dogminių Bažnyčių skirtumų, tik yra prisirišusi prie savo apeigų, kalbos ir pan., nepasitvirtino.

Apaštalavimo tarp rusų misijos efektyvumą stabdė ir vidinės priežastys. Nuo jos įgyvendinimo 1929 m. nusišalino Lietuvos vyriausybė, ir Vatikanas ne tik nebegalėjo tikėtis paramos, bet ir inicijuoti objektyvių kliūčių stačiatikių ir sentikių Bažnyčioms, pvz., užkertant kelią jaunosios jų dvasininkų kartos parengimui. Tad apaštalavimo misija Lietuvoje buvo grynai bažnytinė. Ji sulaukė daug mažiau, nei tikėtasi, bendradarbių. Į jos veiklą neįsijungė iš Rusijos grįžę kunigai, jos nepalaikė marijonų kongregacija, kurioje P. Būčys – vienas atnaujintojų ir buvęs generolas – neabejotinai turėjo įtakos. Pats P. Būčys 1934–1939 m. atkakliai stengėsi ištrūkti iš Rytų Bažnyčių kongregacijos jurisdikcijos, nesitikėdamas įgyvendinti jam keltą uždavinį. Vargu ar galėjo laukti realios Lietuvos vyskupų paramos – išskyrus paklusnumą Vatikanui, jie neturėjo motyvų propaguoti savame krašte rytų apeigas, kurių būtinybę nelengva buvo paaiškinti lietuviams katalikams.

Šaltiniai ir literatūra

1. 1929 11 27 P. Gasparrio rašto J. Šauliui vertimas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 383, ap. 7, b. 941, l. 24.

2. 1930 01 31 D. Zauniaus raštas kardinolui P. Gasparriui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 941, l. 3–4.

3. 1930 02 24 J. Skvirecko raštas R. Bartoloniui. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 1671, ap. 5, b. 91, l. 155.

4. 1930 02 23 P. Karevičiaus raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 74, l. 6–8.

5. 1930 03 08 P. Karevičiaus raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 74, l. 4–5.

6. 1931 01 02 M. d’Herbigny raštas R. Bartoloniui. LVIA, f. 1671, ap. 5, b. 278, l. 6.

7. 1931 07 11 E. Kazlauskaitės raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 14–17.

8. 1932 12 27, 1933 06 02 E. Kazlauskaitės raštai P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 31, 37.

9. 1933 02 09 E. Kazlauskaitės raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 35.

10. 1933 03 05 P. Būčio raštas E. Kazlauskaitei. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 36.

11. 1933 06 02, 1934 08 23, 08 25 E. Kazlauskaitės raštai P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 37, 68, 63.

12. 1933 07 30 P. Būčio raštas E. Kazlauskaitei. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 46.

13. 1934 03 15 E. Kazlauskaitės raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 60.

14. 1934 09 03 P. Būčio raštas Komisijos Pro Russia sekretoriui Philippo Giobe. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 20, l. 25.

15. 1934 10 08 P. Būčio raštas K. Paltarokui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 112, l. 8.

16. 1934 11 28 metropolito J. Skvirecko raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 127, l. 5.

17. 1934 12 04 P. Būčio raštas J. Skvireckui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 127, l. 6.

18. 1934 12 10 P. Būčio „Klausimai, kuriuos reikia aptarti su arkiv. Skvirecku 10. 12. 1934“. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 127, l. 23.

19. 1935 04 03 E. Kazlauskaitės raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 73.

20. 1935 05 27 A. Cikotos raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 51, l. 5–6.

21. 1936 01 18 „Memorijalas“ Marijonų kongregacijos generalinei tarybai. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 51, l. 18–21.

22. 1936 02 07 – P. Būčio prierašas ant E. Kazlauskaitės 1936 02 07 rašto jam. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 81, l. 97.

23. 1936 06 11 A. Cikotos raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 51, l. 23–25.

24. 1936 08 20 P. Būčio raštas A. Cikutai. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 51, l. 26–27.

25. 1936 11 02 K. Paltaroko raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 112, l. 25

26. 1936 11 30 A. Cikotos raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 51, l. 29–30.

27. 1937 12 07 A. Springovičiaus raštas nuncijui Latvijoje A. Aratai. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 41, l. 63.

28. 1938 01 19 P. Būčio raštas metropolitui Eleuterijui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 194, l. 1.

29. 1938 01 24 Eleuterijaus raštas P. Būčiui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 194, l. 2.

30. 1938 03 08 P. Būčio konfidencialus pranešimas Rytų Bažnyčių kongregacijos sekretoriui kardinolui Eugéne Tisserantui. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 26, l. 43–47.

31. De opere catholici succursus spiritualis in bonum russorum in Lituania an. D. 1937. Relatio annua. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 29, l. 1–18.

32. De Pontificio Opere ad Succurrendum Spiritualiter Russis in Lithuania. Relatio 1938 annua. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 29, l. 33–49.

33. Relatio de gestis episcopi P. Bucys in Lithuania mense iulio 1934. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 19, l. 1–9.

34. Rutkauskaitė I., Sentikiai Lietuvoje. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 254, 252 l.

35. Valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Gasparrio „Instrukcijos apaštaliniam vizitatoriui Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje“. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010, p. 39–42.

36. 1921 10 31 jėzuitų ordino generolo Włodzimierzo Ledóchowskio raštas Nepaprastųjų Bažnyčios reikalų kongregacijos sekretoriui Francesco Borgongini–Ducai. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010, p. 37–38.

37. 1927 08 24 L. Faiduttio pranešimas kardinolui P. Gasparriui. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010, p. 191–195.

38. 1927 09 14 L. Faiduttio pranešimas kardinolui P. Gasparriui. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010, p. 196–198.

39. 1929 02 22 nuncijaus R. Bartolonio raštas kardinolui L. Sincero. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010, p. 264–266.

40. 1929 03 16 L. Sincero raštas R. Bartoloniui. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010, p. 267–268.

41. 1929 11 22 L. Sincero raštas Nepaprastųjų Bažnyčios reikalų kongregacijos sekretoriui kardinolui Giuseppe Pizzardo. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010, p. 283–284.

42. 1930 02 08 P. Gaspario raštas R. Bartoloniui. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010, p. 292.

43. ALIULIS, Vaclovas. Lietuvis Rytų apeigų vyskupas. Katalikų pasaulis, 1992, nr. 15, p. 5–8.

44. Bishop Peter Francis Bucys MIC, Catholic Missionary for Russians in America. Marianapolis, Conn., 1934. 22 p.

45. BŪČYS, Petras. Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje. Athenaeum, 1936, t. 7, sąs. 1, p. 65–136.

46. BŪČYS, Petras. Rusijos krikšto jubiliejus. Draugija, 1938, nr. 23, p. 833–836.

47. BUKOWICZ, Jan MIC; GÓRSKI, Tadeusz MIC. Błogosławiony Jerzy Matulewicz. Puszcza Mariańska, 2003, s. 29. Cituojamas 1926 m. gegužės 26 d. J. Matulaičio raštas kardinolui P. Gasparriui.

48. GÓRSKI, Tadeusz MIC. Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Kaunas: Marijonų talkininkų centro leidykla, 2009. 542 p.

49. KRIŠTANAVIČIUS, Bronius SJ. Jėzuitai nepriklausomoje Lietuvoje. Laiškai lietuviams, 1973, nr. 7, p. 232–238.

50. LAUKAITYTĖ, Regina. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2003. 316 p.

51. Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai. Sudarė A. Streikus. Vilnius: LKMA, 2010. 646 p.

52. M. Š. Rusų katalikų misija ir jos veikimas Charbine. Tiesos kelias, 1934, nr. 9, p. 495–507.

53. MATULIS, Steponas. Vyskupas Pranciškus Petras P. Būčys (1972–1951). Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai. T. 4. Roma, 1961, p. 213–217.

54. MRÓZ, Maciuj. W kręgu dyplomacji watykańskiej. Rosja, Polska, Ukraina w dyplomacji watykańskiej w latach 1917–1926. Toruń: Adam Marszałek, 2004. 390 s.

55. WOJCIECHOWICH, Michał MIC. Placówka wschodnia w Harbine. Marianie. 1673–1973. Rzym: [Marianorum Immaculatae Conceptionis], 1975, s. 244–268.

56. Stadnik, Reader Methodios. “Nec Plus, Nec Minus, Nec Aliter: A Brief History of the Russian Byzantine Catholic Church and the Russian Catholics“, [žiūrėta 2011 04 19]. Prieiga per internetą: <http://rumkatkilise.org/necplus.htm>.

57. STEHLE, Hansjakob. Tajna dyplomacja Vatykanu. Warszawa: Real Press, 1993. 378 p.

58. VAIŠNORA, Juozas MIC. Paskutinės vysk. P. Būčio dienos. Draugas, 1951, lapkričio 30, nr. 280, p. 2, 7.

59. VASILIAUSKIENĖ, Aldona. Rytų apeigų vyskupo Pranciškaus Petro Būčio MIC veikla. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 12. Vilnius, 1998, p. 437–445.

60. Vyskupo P. Būčio atsiminimai. T. 2. Sudarė Z. Ivinskis. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1966. 284 p.

61. Žemaičių Prietelis [P. Būčys]. Straipsniai katalikams pasiskaityti. Telšiai, [b. l.], 1937. 337 p.

62. ГОЛОВАНОВ, Сергий. Очерк истории католического апостолата в русском зарубежье в 1917–1991 гг. [žiūrėta 2011 05 11]. Prieiga per internetą:

63. Митр. Елевферий отклонил предложение об унии с католической церковью. Сегодня, 1938, 13 марта, № 73, c. 3.

64. СВЕТЛОВ, A. Епископ восточного обряда о православных в Литве. Голос Литовской Православной Епархии, 1937, № 1/2, c. 3–9.

Pastabos ir komentarai

65. Vatikanas rūpinosi ne tik už geležinės uždangos likusiais katalikais, bet ir stačiatikiais, kurių Bažnyčią skaldė ir naikino bolševikų režimas. Popiežius Benediktas XV 1917 m. įsteigė Rytų Bažnyčių kongregaciją (kuriai pats vadovavo), atidarė Romoje Rytų studijų institutą; 1925 m. ėmė veikti Pijaus XI įkurta popiežinė Komisija Pro Russia (Pontificia Commissione Pro Russia). Svarbiausią vaidmenį šioje Vatikano politikos srityje ėmė vaidinti jėzuitai: jiems buvo patikėtas minėtas institutas ir Komisija Pro Russia, ordine atsirado rytų apeigų šaka, jėzuitai taip pat vadovavo 1929 m. įsteigtai kolegijai Russicum, kurioje studijavo ir stačiatikiai. Komisijos Pro Russia vadovai kardinolas Luigis Sincero ir vyskupas Michelis d’Herbigny SJ atsiribojo nuo Rusijos graikų katalikų egzarchato, įsteigto 1917 m., dvasininkų, tačiau bendros nuomonės dėl apaštalavimo būdų Rusijoje ir tarp rusų emigrantų Vatikane nebuvo.

66. 1925–1926 m. jis keletą kartų vyko į SSRS, buvo slapta įšventintas vyskupu tam, kad galėtų suteikti šventimus Rusijoje gyvenantiems katalikų kunigams. NKVD netrukus išaiškino ir represavo visus keturis jo slapta konsekruotus vyskupus.

67. Soboras Kauno centre buvo pastatytas XIX a. pabaigoje. Po karo pastatą perėmė Krašto apsaugos ministerija, jame laikytos katalikų pamaldos kariuomenės įgulai. Po ilgų svarstymų dėl galimybių pastatą nugriauti 1934 m. jo interjeras buvo rekonstruotas bažnyčiai.

68. Kurijos generalinis vikaras užklausė Užsienio reikalų ministeriją, iš kur tokias žinias gavo pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas (informavęs P. Būčį, o šis – M. d’Herbigny). Sužinojus, jog pirminis žinių šaltinis buvo kanauninkas Juozas Tumas, generalvikaras kreipėsi į jį, prašydamas pranešti, iš kur žinąs, kad Kaune esą apie 700 „atsivertusių iš ortodoksijos katalikų rusų“ ir kuri Kauno dekanų konferencija pripažino reikalą steigti jiems „bizantiškai–slaviškų apeigų parapiją“. Vietoj atsakymo J. Tumas pasiuntė kurijai Šančių klebono Mamerto Lumbės laišką, nes būtent šis kunigas dekanato konferencijoje iškėlė tokios parapijos steigimo klausimą, tačiau tikslesnio konvertitų skaičiaus jis nežinojo.

69. Greičiausiai todėl, kad buvo artimas vyskupo M. d’Herbigny, 1934 m. kovą nušalinto iš Komisijos Pro Russia vadovo posto, bendradarbis. Tik puse lūpų aptariama situacija Komisijoje, M. d’Herbigny likimas – 1937 m. jis buvo atleistas iš visų pareigų ir iki mirties 1957 m. gyveno izoliuotas nuo bet kokios bažnytinės politikos – matyt, labiausiai skatino P. Būčį ištrūkti iš Rytų Bažnyčių kongregacijos jurisdikcijos ir grįžti prie savo ankstesnės veiklos marijonų vienuolijoje.

70. Metropolitas Eleuterijus (Bogojavlenskis) Lietuvos stačiatikių vyskupiją valdė 1923–1940 m. Skirtingai nuo kaimyninių valstybių Stačiatikių Bažnyčių vadovų, jis liko Maskvos patriarchijos jurisdikcijoje. Pastarajai deklaravus savo lojalumą bolševikų režimui, metropolitas Eleuterijus neišvengė konflikto su emigracijoje gyvenusiais rusų politikos ir visuomenės veikėjais, vyskupais.

71. J. Helwegenas (1910–1945) – olandas, anot P. Būčio, rusiškai kalbėjęs greitai ir lengvai, tačiau labai netaisyklingai. Baigęs Russicum kolegiją, rytų apeigų kunigu įšventintas 1935 m. Popiežiškajame Grigaliaus universitete baigė teologiją licenciato laipsniu, į misiją Kaune paskirtas 1937 m. birželį. Prasidėjus sovietų okupacijai buvo suimtas, išvežtas į Maskvą, bet kaip užsienio pilietis represijų išvengė, galėjo grįžti į Lietuvą. 1942 m. sausį (kitais duomenimis – 1943) išvyko iš Lietuvos į Olandiją, ten buvo nacių suimtas, žuvo Buchenvalde.

72. R. Kiprianovičius (1902–?) – ukrainietis, teologijos daktaras. Marijonai išleido dvi jo apologetines knygeles rusų kalba. P. Būčys buvo nepatenkintas jo veikla, todėl 1938 m. išsiųstas iš Lietuvos.

73. I. Chomenka (1892–?) – ukrainietis, baigęs Russicum kolegiją, filosofijos daktaras. P. Būčys Kaune 1938 m. gruodį suteikė jam diakono šventimus. 1940 m. jis išvyko į Romą.

74. Nežinia ar P. Būčiui buvo žinoma marga S. Bryzgalovo (1893–?) praeitis – jis, buvęs carinės armijos puskarininkis, į Lietuvą atvyko apie 1919 m. Čia pateko į saugumo akiratį kaip aktyvus rusų monarchistų veikėjas, mėginta jį deportuoti. Vėliau, matyt, gyveno Užpaliuose politikoje nedalyvaudamas. 1938 m. sausį jo 5 asmenų šeima tapo katalikais. Misijoje jis gavo 160 Lt mėnesio algą, kuri netrukus padidinta iki 170 Lt, kai atvedė į katalikybę Kolainių stačiatikių šventiko sūnų Nikolajų Butą su šeima. 22 metų amžiaus N. Butas su žmona sentike Jekaterina ir trimis jos sūnumis (buvo vedęs 16 metų vyresnę našlę) tapę katalikais naudojosi P. Būčio finansine parama. 1940 m. S. Bryzgalovą užverbavo NKVD, tačiau bendradarbiavimo su saugumu jis vengė, todėl 1947 m. iš informatorių sąrašų išbrauktas, vėliau represuotas (1951–1953 m. praleido lageriuose).

75. V. Mažonas MIC (1881–1945) – Mogiliavo arkivyskupijos kunigas, 1921 m. grįžęs iš Rusijos į Lietuvą. Tapo marijonu, 1927–1932 m. redagavo „Šaltinį“. 1934 m. priėmė rytų katalikų apeigas ir išvyko į Charbiną, ten dėstė marijonų gimnazijoje, dirbo sielovadoje, vėliau Tokijuje mokėsi japonų kalbos. 1938 m. sugrįžęs į Lietuvą ėmė dirbti rytų apeigų misijoje. 1941 m. gegužę suimtas, mirė Butyrkų kalėjime dėl išsekimo.

76. 1938 m. metų ketvirčiui buvo skiriama 5000 lirų arba maždaug 1800 Lt.

77. M. Nedtočinas (1897–1957) – rusas, gimęs Varšuvoje; 1928 m. tapo kataliku, baigė Russicum kolegiją, 1935 m. įšventintas kunigu. Dirbo JAV, Lietuvoje, Prancūzijoje; filosofijos daktaras. Misijoje Kaune dirbo nuo 1939 m. rugpjūčio. Prasidėjus sovietų okupacijai bandė pasitraukti iš Lietuvos, bet pasienyje buvo suimtas; vokiečių okupacijos pradžioje išlaisvintas iš kalėjimo, vėliau deportuotas į Italiją. Po karo buvo grįžęs į stačiatikybę, dirbo parapijoje, paskui vėl tapo kataliku, neteko dvasinio luomo.

78. D. Bezčastnovas (vėliau – Besčastnas, 1906–1973) – baigė Angelicum universitetą bei Russicum kolegiją Romoje, 1943 m. įšventintas rytų apeigų kunigu, bet netrukus degraduotas. Po karo SSRS buvo represuotas kaip „Vatikano šnipas“. Vėliau gyveno Lietuvoje, pagarsėjo kaip apostatas, išleido ateistinę brošiūrą „Vatikanas, kokį mačiau“ (Vilnius, 1964).

Gauta 2011 m. rugsėjo 6 d.
Pateikta spaudai 2011 m. lapkričio 18 d.

Summary

Mission of the Eastern-Rite Bishop Petras Būčys in Lithuania

(1930–1940)

The article analyses the attempts of the Vatican Congregation for the Oriental Churches and the Commission Pro Russia to organise the Catholic apostlehood among the Lithuanian Russian Orthodox and the Old Believers in the Eastern rites. It explores the initiatives of apostlehood practices in the Eastern rites in the interwar Lithuania and tries to unravel its motives, to show the scope and results of activities and the secret methods of apostlehood.

In 1927–1929, the Vatican officials held unofficial negotiations with the Lithuanian leaders seeking to involve them in the preparations for the missions in Russia. Even though promises were made in the beginning, the government of the country tried to hold itself aloof from such a project once the Government changed and showed no reaction whatsoever to the Vatican pressure to impose restrictions on the Lithuanian communities of Orthodox and Old Believers (e.g. by preventing the training of the young clergy generation in spiritual courses). Thus, the mission of apostlehood among the Lithuanian Russians was purely church-based. It drew far less fellow supporters than it was expected. The priests returned from Russia did not contribute to the mission; it was not supported by the Congregation of Marian Fathers, the former general of which Petras Būčys was ordained a bishop of the Eastern rites in 1930 and from 1934 he promoted the Eastern-rite Catholicism among the Russians residing in the country: he celebrated the Holy Mass in the Eastern rites, wrote articles, delivered lectures, sought for missionaries among Catholic priests, Orthodox and Old Believers.

In the beginning of 1937 the Congregation for the Oriental Churches founded the pontifical Mission of the Spiritual Help to the Lithuanian Russians. Its establishment was most probably promoted by the dissatisfaction of Petras Būčys with his situation – from 1934 he sought to liberate himself from the jurisdiction of the said congregation and to go to work to the American province of the Marian Fathers. As years passed by, he did not succeed in converting a single more influential Orthodox or Old Believer to Catholicism or establishing a single parish. His activities in Latvia did not give a single reason for optimism as well: in December 1937 Petras Būčys was authorised to be the leader of the spiritual education of the Eastern rites in Latvia but it took a year for a rather numerous and influential Russian national minority to block the invasion to their religious life: the Latvian government prevented Petras Būčys from entering the territory of the country.

Secret methods of apostlehood initiated by Petras Būčys require a special mention. He sought for supporters from among the Orthodox and Old Believers who would not only promote Catholicism or the Eastern rites but would also provide information on the life of communities, their reaction to missionary activities, etc. One of the first supporters of the priest Petras Būčys in Lithuania showing passionate devotion to the idea of apostlehood was the nun Eugenija Kazlauskaitė. While trying to accomplish the confidential assignments given by the Commission Pro Russia and Petras Būčys, she resided among the Orthodox believers near Užpaliai in 1932–1934 by promoting Eastern-rite Catholicism. A project was conceived that once Eugenija Kazlauskaitė drew together a circle of like-minded fellows, a congregation of female missionaries would be established. However, when the leadership of the Commission Pro Russia changed, she was forced to discontinue her activities in 1934.

Why did a rather intensive apostlehood campaign among the Lithuanian Russians seeking to encourage them to join the Catholic Church fail to bring any tangible fruits in nearly a decade? The key reason – the mission organizers failed to evaluate the resistance of Lithuanian Orthodox and Old Believers to Catholic proselytism. The effectiveness of the mission of apostlehood among Russians was also impaired by the passivity of the Lithuanian government and priests. With the exception of obedience to the Vatican, priests were not motivated to promote the Eastern rites in their country, the necessity of which was difficult to explain to the Lithuanian Catholics.