„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
Lija JANAUSKIENĖ. Sovietų Sąjungos aprangos kontrolės mechanizmas: Baltijos šalių mados žurnalai „Banga“, „Rigas Modes“, „Siluett“ 1970–1990 m.
Spausdinti
Lija Janauskienė – Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros doktorantė; adresas: K. Donelaičio g. 52, LT–4424 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai , Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – aprangos kultūros raida Lietuvoje 1918–1940 m. ir Sovietų Sąjungoje XX a. 8–9 dešimtmečiuose.

Anotacija. Šiame straipsnyje analizuojami Sovietų Sąjungos aprangos kontrolės mechanizmo ypatumai gretinant sovietinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos modelių namų mados žurnalų ir Maskvos modelių namų žurnalo „Журнал мод“ turinį 1970–1990 m. Išryškinami XX a. 8–9 dešimtmečiai Sovietų Sąjungoje –sąstingio ir naujų permainų laikotarpis politikos sferoje, atvėręs platesnes galimybes domėtis Vakarų pasauliu, semtis bei perimti demokratines idėjas kultūros, muzikos, mados temomis. Pristatomos modelių namų kūrimo aplinkybės, aptariamas Maskvos modelių namų žurnalo „Журнал мод“ turinys. Nagrinėjami Baltijos šalių žurnalų „Banga“, „Rigas Modes“ ir „Siluett“ turinio panašumai ir skirtumai. Atskleidžiamos aprangos kontrolės mechanizmo detalės koncentruojant dėmesį į lengvosios pramonės plėtotės procesą Sovietų Sąjungoje.

Prasminiai žodžiai: mada, Sovietų Sąjunga, spauda, modelių namai.

Abstract. The article analyses the peculiarities of the Soviet mechanism of clothing control by comparing the content of the Soviet fashion magazines of Lithuanian, Latvian and Estonian houses of models and the magazine Zhurnal mod published by the Moscow House of Models during the period of 1970–1990. It highlights the 1970s–1980s in the Soviet Union – the period of stagnation and new changes in politics, which opened broader opportunities to follow the tendencies of the Western world, to draw inspiration and to adopt the democratic ideas on the topics of culture, music, fashion. The article presents the circumstances of establishment of the houses of models, discusses the content of the magazine Zhurnal mod published by the Moscow House of Models. It analyses the similarities and differences in the content of the Baltic magazines Banga, Rigas Modes and Siluett. It reveals the elements of the mechanism of clothing control by focusing on the process of development of light industry in the Soviet Union.

Key words: fashion, Soviet Union, press, house of models.

Įvadas

Sovietų Sąjungoje veikė daug modelių namų, kurie leido mados žurnalus ir formavo visuomenės požiūrį ne tik į madą, bet ir ugdė gerą skonį, sovietinio žmogaus aprangos kultūros tradicijas. Tačiau ar valstybinius modelių namus ir cenzūruojamus mados žurnalus galima laikyti individualios ir originalios aprangos kūrimo centrais? Šis klausimas ir paskatino imtis šio tyrimo. Mados kitimą veikiančios priežastys gali būti labai įvairios: politinės, ekonominės, socialinės, ideologinės. Komunizmo puoselėtojai siekė tikslingai kontroliuoti visas gyvenimo sritis, tarp jų ir žmonių kasdienybę. Aprangos klausimą gvildeno daugelis to meto žurnalų („Tarybinė moteris“, „Jaunimo gretos“, „Kalba Vilnius“, „Banga“, „Siluett“, „Rigas Modes“, „Журнал мод“, „Božur“, „Dievca“, „Odivani“, „Vogue“, „Elle“, „Harper’s Bazaar“, „Simplicity“, „Marie Blaire“). Todėl mada būdama kasdienybės istorijos dalimi neišvengė valstybinio įsikišimo. Mada keitėsi reaguodama į gyvenimo procesus, o Sovietų Sąjungoje Vakarų Europos madų tendencijos buvo adaptuojamos ir pritaikomos sovietinei visuomenei.

Šiame straipsnyje apžvelgsime vieną sovietinio aprangos kultūros propagavimo šaltinį – mados žurnalus. Pasirinkti trijų Baltijos valstybių: Lietuvos, Latvijos ir Estijos – modelių namų žurnalai „Banga“, „Rigas Modes“ ir „Siluett“. Šie žurnalai XX a. 8–9 dešimtmečio žmonių prisiminimuose [65, 143] bei moksliniuose darbuose [63] minimi kaip išskirtiniai, originalūs. Baltijos šalių respublikinių modelių namų veikla, palyginti su Maskvos, Leningrado, vertinta kaip labiau vakarietiška. Minėti leidiniai įdomus šaltinis, atskleidžiantis nagrinėjamo laikotarpio respublikinių modelių namų veiklą, požiūrį į madą, Vakarų Europos tendencijų sklaidą. Straipsnio tikslas – atskleisti Sovietų Sąjungos aprangos kontrolės mechanizmo ypatumus lyginant sovietinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos modelių namų mados žurnalų ir Maskvos modelių namų žurnalo „Журнал мод“ specifiką 1970–1990 m.

Darbo tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:

  • Pristatyti modelių namų kūrimo aplinkybes ir aptarti Maskvos modelių namų žurnalo „Журнал мод“ turinį.
  • Išnagrinėti Baltijos šalių žurnalų „Banga“, „Rigas Modes“ ir „Siluett“ turinio panašumus ir skirtumus.
  • Išryškinti aprangos kontrolės mechanizmo detales koncentruojant dėmesį į lengvosios pramonės plėtotės procesą Sovietų Sąjungoje.

Darbo objektas yra Sovietų Sąjungos modelių namų leistų madų žurnalų („Rigas modes“, „Siluett“, „Banga“, „Журнал мод“) turinio specifika. Darbe naudotas aprašomasis analitinis metodas. Straipsnio chronologinės ribos apima du XX a. Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpius – 8–9 dešimtmečius. Tai yra sąstingio ir naujų permainų laikotarpis politikos sferoje, atvėręs platesnes galimybes domėtis Vakarų pasauliu, semtis bei perimti demokratines idėjas kultūros, muzikos, mados temomis.

Pastaruoju metu sovietologijos studijos atkreipia ne vieno istoriko, menotyrininko dėmesį. Saulius Grybkauskas disertacijos pagrindu parengė monografiją „Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais“ [41], kurioje analizuojama Lietuvos ekonomikos struktūra, pramonės valdymas ir vietos valdžios įtaka. Jūratė Tutlytė nagrinėjo sovietinio dizaino klausimą straipsnyje „Dizainas socialistiniame (Lietuvos) ūkyje, arba žmogus ir daiktinė aplinka visuotinio nepriteklius sąlygomis“ [51, 139–160]. Kęstutis Raškauskas rašė apie sovietinės inteligentijos formavimąsi darbe „Sovietinės Lietuvos inteligentija. Savivokos konstravimas“ [46, 95–149]. Vilius Ivanauskas [43], Kastytis Antanaitis ir Rytis Bulota pristatė sovietinės nomenklatūros transformacijas [38, 81–93; 39, 69–78]. Į meno pasaulio kūrimo ypatybes ir problemas gilinosi Skaidra Trilupaitytė [50, 93–114], Linara Dovydaitytė [40, 115–138], Edgaras Klivis [45, 161–180]. Nepaisant nemenko tyrimų kiekio ir temų įvairovės sovietinio laikotarpio aprangos klausimas Lietuvoje kol kas nesulaukė dėmesio, tad šis straipsnis yra bandymas bent iš dalies užpildyti esamą spragą. Rusijos federacijoje mokslininkai jau beveik dešimtmetį gvildena įvairias sovietinės mados problemas. Minėtą klausimą tyrinėja ne tik istorikai, bet taip pat ir antropologai, sociologai, menotyrininkai ir mados istorikai. Tačiau aprangos kultūros ir aprangos kontrolės tema gvildenama retai ir gan paviršutiniškai.

Nagrinėjamos temos kontekstui atskleisti ypač pasitarnavo Rusijos mokslininkų išleisti darbai. Olgos Gurovos disertacijos pagrindu [67] yra išleista monografija „Советское нижнее белье: между идеологией и повседневностью“ [57]. Analizuojant apatinių drabužių klausimą čia atskleidžiamas požiūris į sovietinę visuomenę. Autorė norėdama atskleisti, kaip sovietiniu laikotarpiu dėvimi apatiniai drabužiai galėjo supriešinti žmogų ir valstybę, tyrimui naudojo sociologinius metodus. Alos Šipakinos monografija „Мода в СССР: Советский Кузнецкий, 14“ [64] glaustai atskleidžia Maskvos modelių namų darbą bei supažindina su tuo metu dirbusiais dizaineriais modeliuotojais. Nemažai mokslinių straipsnių spausdinta periodiniuose žurnaluose, kurie turi interaktyvias versijas. Vienas iš tokių žurnalų yra „Неприкосновенный запас“. Šiame leidinyje spausdinti Olgos Vainštein, Olgos Gurovos, Galinos Orlovos, Anos Tichomirovos straipsniai [54; 56; 61; 55; 63], nagrinėjantys sovietinės mados ir politikos santykio klausimą, mados suvokimo ir realybėje egzistavusios aprangos problemą nuo Maskvos nutolusiose regionuose. Šiame straipsnyje taip pat naudotasi periodiniu žurnalu „Теория моды“. Tai Rusijoje leidžiamas žurnalas, skirtas mados ir mados istorijos klausimams. Žurnalo red. kolegijoje dirba tarptautinis kolektyvas, kurį sudaro savo sričių profesionalai. Šis mokslinis žurnalas – užsienietiško leidinio „Fashion theory“ analogas. „Теория моды“ (numerio tema – „Mada ir socializmas: naujas požiūris“) [62] nagrinėja įvairius sovietinės mados klausimus: „stiliagų“ aprangos kodai, kultūrinis siuvėjos fenomenas Sovietų Sąjungoje, tarp Vakarų ir SSRS–Rytų Europos šalių. Leidinys temų įvairove atskleidžia labai skirtingus XX a. aprangos istorijos aspektus, nes šie straipsniai paliečia ne tik daugybę iki tol nenagrinėtų temų, bet taip pat apimą platų laikotarpį nuo XX a. trečio dešimtmečio iki XXI a. Vertingu šaltiniu tyrimui tapo A. Juškovos užrašyti Aleksandro Igmando atsiminimai [65] apie jo darbą Maskvos modelių namuose. A. Igmandas dirbo ne vieną dešimtmetį Maskvos modelių namuose ir buvo asmeninis Leonido Brežnevo siuvėjas dizaineris. Nors A. Igmandas akivaizdžiai nekritikuoja tuometinės valdžios, tačiau iš jo pasakojimo ryškėja Sovietų Sąjungos siuvimo pramonės ypatumai, siuvimo furnitūros ir audinių stygiaus problemos.

Sovietinio laikotarpio mados žurnalai buvo deficitinė prekė, jų nepakako visiems norintiems įsigyti. Problemos, kurios išryškėjo pradėjus gilintis į šią temą, turėjo įtakos straipsnio struktūrai. Po 1990 m. Lietuvos bibliotekų fondai buvo pertvarkomi ir didelė dalis anksčiau kauptų leidinių buvo sunaikinti, kita dalis liko nesukataloguota ir aptikti juos įmanoma tik dėl išlikusių senųjų kortelinių katalogo nuorodų bei darbuotojų gebėjimo surasti šiuos leidinius fonduose. Kauno viešoji biblioteka turi išsaugojusi nepilną Vilniaus modelių namų leisto žurnalo „Banga“ komplektą. Nors žurnalas leistas nuo 1962 m., daugiausiai išlikę devintojo dešimtmečio numeriai. Stebina tai, jog sukaupta itin gausi „Siluett“ ir Журнал мод“ numerių kolekcija, o su leidiniu „Rigas modes“ situacija panaši kaip su „Banga“ – esti atskiri numeriai, nėra pilno komplekto. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje išsaugotas pilnas „Bangos“ žurnalo komplektas, bet nėra išlikusių kitų to laikmečio sovietinių respublikų leistų mados žurnalų – „Rigas modes“, „Siluett“, „Odivani“ ir kt. Kitose bibliotekose situacija panaši, išlikę atskiri skirtingų mados žurnalų numeriai, tačiau nėra sistemingai išsaugotų leidinių komplektų. Nagrinėjamo laikotarpio žurnalų vis dar galima nesunkiai aptikti asmeninėse bibliotekose, šeimų archyvuose. Dėl šių priežasčių pradėjus rinkti medžiagą šiam straipsniui pirmiausia buvo susidurta su problema, kuri nėra būdinga periodinei spaudai – tai tam tikras šaltinio fragmentiškumas, susijęs ne su visišku šaltinio praradimu (kaimyninėse valstybėse nesudarytų didelės problemos surasti minėtų žurnalų trūkstamus numerius), o su žurnalų kaip bibliografinės vertybės nuvertinimu.

XX a. 8–9 deš. mados žurnalus būtų galima suskirstyti į tris grupes: a) Sovietų Sąjungos: žurnalus leisdavo respublikiniai modelių namai, tai buvo papildomas darbas prie tiesioginio drabužių modeliavimo. Maskvos modelių namų žurnalas „Журнал мод“, Leningrado – „Мода“, Estijos – „Siluett“, Latvijos – „Rigas modes“, Lietuvos – „Banga“; b) sovietų satelitinės šalys – tai Varšuvos pakto ar Ekonominės savitarpio pagalbos šalys [68]. Priskirtini tokie žurnalai kaip „Božur“, „Dievca“, „Odivani“; c) Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose leisti žurnalai „Vogue“, „Elle“, „Harper’s Bazaar“, „Simplicity“, „Marie Blaire“. Pastarieji atkeliaudavo dviem keliais: per siuntas iš giminių, gyvenusių užsienyje; tokie žurnalai buvo užsakomi ir sovietinių bibliotekų modelių namams.

Tikriausiai galima teigti, kad bet koks mados žurnalas buvo sunkiai gaunama prekė, nors vienus žurnalus buvo įmanoma pasklaidyti, tačiau vakarietiškų beveik neįmanoma. Tolesniam temos nagrinėjimui norėtume apibrėžti, kaip suprantamas mados terminas:

„Mada ir stilius, taip pat kaip filmai ir muzika, tapo itin svarbiomis arenomis, kuriant naujuosius tapatumus ir vaizdinius. Tokiu būdu minėtosios sferos, ženkliai pasitarnavo įsivaizduojamųjų Vakarų bendruomenių susidarymui“ [44, 170].

Mada – buities reikmenų, ypač aprangos, šukuosenos formų, vyravimas tam tikru laiku [42].

1. Laikinai tesireiškiančios, pereinamos žmonių drabužių, papročių ir kt. išorinio gyvenimo pasireiškimų formos; 2. Besikeičiąs skonis tų formų atžvilgiu [49, 581].

1. Neilgalaikis tam tikro skonio, tam tikrų modelių drabužių, buities daiktų vyravimas kurioje nors gyvenimo ar kultūros sferoje, trumpalaikis kokio nors reiškinio populiarumas; 2. Įpratimas, palinkimas, paprotys [48, 297].

Mados sąvokos apibrėžtis reikalinga norint geriau suprasti skirtumus tarp vakarietiškos mados reiškinio ir sovietinės modelių namų politikos. Mados terminas esti platesnis ir viena iš jo sudedamųjų dalių būtų modelis. Pagal vartojamą terminiją išeitų, kad Sovietų Sąjungoje buvo kuriami atskiri modeliai, o ne naujos mados kryptys. Dailininkai modeliuotojai kūrė madą, tačiau sovietinė sistema vertė ją modeliais, kurie nepriminė pirminio eskizo.

Modelių namai Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungoje modelių namai valstybinė įmonė, o Vakarų Europoje mados namų steigimas būdavo privačios iniciatyvos rankose. Sovietų Sąjungoje nebuvo privataus kapitalo, todėl viskas priklausė valstybei. Valstybė savo iniciatyva steigė modelių namus. Tokiu atveju madinga apranga, kurią turėjo kurti sovietiniai modeliuotojai, buvo ne tik valstybinis užsakymas, bet ir paties užsakovo kontrolės sistemos dalis. Reiktų pastebėti, jog skiriasi terminologija: Vakaruose egzistavo mados namai, o visoje Sovietų Sąjungoje – modelių namai. Žodžio mada nebuvo nei vienų modelių namų pavadinime, šį terminą galima rasti tik pradėjus kalbėti apie mados žurnalus. Sovietinių modelių namų pavadinimo idėja bandyta akcentuoti atskiro drabužio modelio kūrimą, eliminuojant madą kaip vakarietišką nevaldomą procesą.

Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio madingos aprangos sąvoka Sovietų Sąjungos oficialiajame diskurse neegzistavo. Iki to laiko apranga atliko tik tam tikras funkcijas: apsauga nuo vėjo, šalčio, lietaus. Pagrindiniai uždaviniai buvo keliami drabužių funkcionalumui, visiškai paneigiant asmens poreikį estetiniam grožiui. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje buvo pripažintas sovietinio žmogaus poreikis gražiai rengtis ir į penkmečio planus įrašytas ypač madingos aprangos kūrimo uždavinys. Todėl Sovietų Sąjungoje steigti modelių namai, stengiantis išvengti tokio vakarietiško ir nepageidaujamo žodžio mada. Pats terminas ilgus dešimtmečius buvo nevartotinas, nes stengtasi nuslėpti vakarietišką madą ar bent jau ją filtruoti. Terminas mada yra apibendrinantis ir apibūdinantis visumą, o sovietiniai terminai modelis [69] ar modelių namai, atrodytų, turintys žymiai siauresnę reikšmę. Tai pavyzdys, pagal kurį kažkas kuriama, gaminama. Ši terminas labiausiai ir tiko sovietinės mados namams, nes modelių namai turėjo kurti aprangą sovietiniam žmogui. Tai apranga, kuri negalėjo išsiskirti originaliu dizainu, nes modelių namai kūrė modelius serijinei gamybai. O originalios kolekcijos, kurios buvo vežamos į užsienio parodas, nepasiekdavo paprastų pirkėjų. Dėl minėtų priežasčių istoriografijoje neretai iškyla klausimas, ar galima kalbėti apie sovietinę madą, jeigu aprangos kūrimas buvo komplikuojamas pačios valstybės, sukuriant daugybę laisvai kūrybai trukdančių taisyklių ir reikalavimų.

Visoje Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo buvo imta steigti modelių namus, kurie turėjo formuoti šalies gyventojų aprangos kultūrą. Mados kūrimu buvo susirūpinta dar 1918 m., įsteigus atskirą „Suknelių ir apatinių drabužių“ skyrių, kuris turėjo rūpintis suknelių ir apatinių drabužių fabrikine gamyba. O 1919 m. skyrius išaugo į atskirą sritį, kuri buvo pavadinta „Centriniu siuvimo pramonės komitetu“ [64, 19]. Maskvos modelių namai savo gyvavimą skaičiuoja nuo 1934 m. [64, 29], o anksčiau minėtas įstaigas galima laikyti modelių namų ištakomis. Maskvos modelių namai atnaujino veiklą per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. [66]. 1948 m. jie reorganizuoti į Visasąjunginius modelių namus [64, 34] ir jiems suteikiamas pagrindinės modeliavimo įstaigos statusas šalyje. Nuo XX a. penktojo dešimtmečio prasidėjo modelių namų steigimas sovietinėse respublikose. Rygoje modelių namai įkurti 1948 m. [52], Lietuvoje – 1954 m. [53], Taline – 1957 m. [47]. Lidija Orlova teigia, jog Sovietų Sąjungoje buvo 19 respublikinių mados namų [60, 7], o Maskvos modelių namų darbuotojos Alos Šipakinos nuomone, – 36 modelių namai [64, 39]. Skaičius gali skirtis, nes pirmu atveju kalbama apie respublikinius modelių namus, o antruoju minimas bendras jų skaičius visoje Sovietų Sąjungoje. Darytume prielaidą, kad didelėse respublikose tokių modelių namų būdavo įsteigiama po keletą. Tai rodo Rusijos federacijos (Maskvos ir Leningrado modelių namai) ir Ukrainos atvejai (Kijevo ir Odesos mados namai). Sovietų Sąjungoje tris dešimtmečius buvo kuriamas modelių namų tinklas. Šiame tyrimo etape kol kas neįmanoma detaliai rekonstruoti visų 36 modelių namų įkūrimo datų ir aplinkybių, nėra žinomi ir visų jų pavadinimai. Baltijos šalyse šis procesas nebuvo sistemingas, trijų modelių namų įkūrimo datas skiria ne maži laiko tarpai (Rygoje 1948 m., Vilniuje – 1954 m., Taline – 1957 m.). Modelių namų steigimas turėjo būti neatsiejama lengvosios pramonės plėtojimo dalis, nes vienas pagrindinių tokių įmonių tikslų buvo modelių kūrimas serijinei gamybai.

„Kalbėjimas apie madą Sovietų Sąjungoje dažnai sulaukia didelio skepticizmo dėl to, kad šalis pergyveno karą ir represijas, dėl visiems žinomų būtiniausių prekių deficito. Bendromis menotyrininkų ir istorikų pastangomis „plačiosioms masėms“ buvo įrodyta, jog „sovietinė mada“ nesislepia už abstraktaus prasimanymo ar įaudrintos mokslininkų fantazijos vaisiaus, o yra konkreti istorinė realija“ [59, 55]. Susiklosčiusi situacija neatitinka įprastų mados kūrimo sąlygų, tačiau žmonės, studijavę ir vėliau dirbę modelių namuose, nuoširdžiai tikėjo kuriantys naujus madingus drabužius. Nors sukurtas kolekcijas cenzūruodavo specialios komisijos, o fabrikai gerokai supaprastindavo modelius, dizaineriai bandė kovoti už savo idėjas. Tai savuosiuose prisiminimuose mini Aleksandras Igmandas knygoje „Я одевал Брежнева“: „Prieš išleidžiant naują kolekciją pas mus ateidavo Centrinio komiteto ir ministerijos atstovai ir vertino, cenzūravo ją [kolekciją – L. J.]. Slava [Viačeslavas Zaicevas – L. J.] dažnai konfliktuodavo su komisija, gindamas tuos modelius, kuriuos jie norėjo pašalinti“ [65, 79–80]. Panašaus pobūdžio komisijos vertino modelius pagal tik jiems vieniems arba, tiksliau sakant, Centrinio Komiteto nurodytus ir suprantamus kriterijus. Originalumas, meninė drabužio vertė nebuvo šių kriterijų teigiamame sąraše, modelis laikytas tinkamu atsižvelgiant į tokius momentus kaip konstrukcijos paprastumas, taupus audinio panaudojimas. Viačeslavas Zaicevas vienas iš nedaugelio to meto dizainerių, kurie nebuvo užmiršti ir po 1990 m. Tai įvyko ne tik dėl jo tvirtos pozicijos, bet ir ypač savito individualaus braižo. V. Zaicevo kūrybinio potencialo sovietinis režimas nesugebėjo nuslopinti. Dar būdamas jaunas instituto absolventas, atėjęs dirbti 1965 m. į Maskvos modelių namus, jis laikytas itin gabiu ir perspektyviu modeliuotoju.

Modelių namai, kurie turėjo respublikinį statusą, buvo pirmiausia kontroliuojami tos respublikos Lengvosios pramonės ministerijos. Tačiau pagrindinius nurodymus gaudavo iš Maskvos visasąjunginių modelių namų bei SSRS Lengvosios pramonės ministerijos. Madų žurnalai būdami vienu iš modelių namų veiklos barų pakluso analogiškam kontrolės mechanizmui, bet to, tuometinė spauda turėjo atskiras cenzūros ir priežiūros įstaigas.

Modelių namų žurnalai privalėjo naudoti ir propagandos instrumentus pagal Sovietų Sąjungos komunistų reikalavimus, nes komunistų partija kėlė ideologinius uždavinius kiekvienai gyvenimo sričiai, ne išimtis buvo ir mados žurnalai bei modelių namai. Visasąjunginiai modelių namai „prižiūrėjo“ ir diktavo veiklos gaires kitiems modelių namams. Dėl šios priežasties pirmiausia apžvelgsime Maskvos modelių namų madų žurnalą „Журнал мод“, kuris leistas nuo 1945 m. [36, 1]. Galima daryti prielaidą, jog šiame žurnale turėtų būti pateiktos ideologinės aprangos kultūros dėvėjimo gairės. Žurnalas turėtų skelbti pagrindines sovietinės mados naujoves bei propaguoti „teisingas“ mados kryptis. Šie uždaviniai užkoduoti pačiame žurnalo pavadinime „Iliustruotas aprangos kultūros žurnalas prie Lengvosios pramonės ministerijos“ [36, 1]. Žurnalo, kaip ir modelių namų, pagrindinis tikslas – aprangos kultūros formavimas. Modelių namai kūrė madingos aprangos kolekcijas, o „Журнал мод“ turėjo supažindinti visuomenę, skleisti sovietinės mados naujoves.

„Журнал мод“ 1945–1987 m. leistas 4 kartus per metus, 1988–1990 leistas kas du mėnesius. Žurnalo leidimo intensyvumas atitiko sezoniškumą ir tik devintajame dešimtmetyje jo leidyba suintensyvėjo. „Журнал мод“ tiražas aštuntajame dešimtmetyje siekė apie 500 000 egz., devintajame apie 1 000 000 egz., 1990 m. – net iki 1 500 000 egz. XX a. aštuntajame dešimtmetyje „Журнал мод“ esti gausiai iliustruotas nuotraukomis. Juodai baltos nuotraukos neužleidžia pozicijų spalvotai fotografijai – žurnale jų panaudojimas buvo maždaug vienodas. Publikuojama nemažai straipsnių mados temomis: aprangos istorija, tendencijų pristatymas, straipsniai pagal skaitytojų pageidavimus, estetikos klausimus nagrinėjantys straipsniai. Leidinio priedas spausdintas ant žymiai prastesnio popieriaus ir šiek tiek mažesnio formato. Priede publikuoti drabužių modeliai, kuriuos skaitytojas galėtų pasisiūti pats, pridedamas ne tik aprašymas, bet ir iškarpų lapai.

Publikuojamų modelių aprašymuose vyrauja nuostata, jog klasikinio stiliaus drabužis ilgai išliks madingas, arba teigta, jog „modelis patiks daugeliui“ [37, 4]. Tokia „Журнал мод“ retorika rodo, kad ugdomas ne individualus skonis, bet siekiama formuoti daugumos nuomonę. Tai atsiskleidžia atliekant detalesnę analizę. Pavyzdžiui, tuomet, kai keli rudi paltai įvardinti kaip ypač subtilios spalvinės gamos [37, 6], nors iš tiesų daugiau primena to laikotarpio audinių spalvinės gamos skurdumą. Sunku būtų įtikinti skaitytoją, jog neaiški rudai pilka, murzina spalva yra graži, todėl tai įvardijama kaip subtili spalvų gama. Visi modeliai pasižymi griežtomis linijomis, ypač išryškinamos kirpimo siūlės, drabužiai savo linijų griežtumu primena uniformą. Apykaklių forma, rankogaliai, kelnių apačios atvartai įrėmina modelį. Tai suponuoja mintį apie išankstinio nusistatymo buvimą bei uniforminės drabužio konstrukcijos perkėlimą į masinę gamybą.

Žurnalo straipsniai atskleidžia mados ir individualaus skonio suvokimą XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Aprangos originalumas siejamas su skirtingomis drabužio funkcijomis. Pateikiamas vertinimas, jog sovietinio žmogaus kasdienybė labai įvairialypė: darbas, namai, kavinė, teatras, koncertai, svečiavimasis pas draugus [33, 44]. Būtent nuo šių aplinkybių priklauso individualus žmogaus stilius. Kitas mados įkvėpimo šaltinis esti istorija ir nacionalinio kostiumo tradicija.

„Журнал мод“ bandė atskirai gvildenti jaunimo mados klausimą. Jaunimo mada pristatoma kaip universalus drabužių komplektas, kurio dalys lengvai tarpusavyje derinamos, todėl galima lengvai jas pakeisti. Ypač ryškus siūlomų modelių skurdumas, žurnalas pateikė 4 drabužius (striukė, kelnės, liemenė ir sijonas) ir kiekvieno iš jų po 4 variantus, kurie skiriasi tik detalėmis ar medžiagos raštu. Straipsnio autorių A. Andrejevos ir N. Fedoskinos tikslas – pateikti universalų komplektą drabužių, kuriuos būtų galima derinti tarpusavyje minimaliai keičiant papildomas detales priklausomai nuo sezono [32, 2–5]. Minėtas madingo drabužio pateikimas išryškina egzistavusią deficito problemą. Toks kruopštus atskirų kostiumo dalių derinimas būtinas tik tuomet, kai daiktai sunkiai įgyjami, nes aprangos klausimas tampa galvosūkiu žmogui, norinčiam gražiai atrodyti kiekvieną dieną. XX a. devintajame dešimtmetyje žurnalas tobulėja, gausėja jo puslapių skaičius (nuo 48 iki 60 psl.).

Tautinio kostiumo ir jo motyvų naudojimas kuriant sovietinę madą nebuvo išskirtinis Lietuvos ar Baltijos respublikų bruožas. Valstybėje, kurioje informacijos srautas buvo sąmoningai ribojamas (šiuo konkrečiu atveju vakarietiški mados žurnalai), reikėjo surasti „nepavojingą“ įkvėpimo šaltinį menininkams. Tokiomis aplinkybėmis buvo prisimintas tradicinis tautinis kostiumas, kurio pagrindiniai atsiradimo principai visai pritapo prie sovietinės mados kūrimo ideologijos. „Sovietinė mada visada vystosi bendra vaga kartu su menu ir gyvenimu, o svarbiausia – ji nulemta daugianacionalinės visuomenės socialinės santvarkos. Todėl būtent mūsų šalyje, kur esama turtingiausio tradicijų konglomerato, būtina jomis sekti ir jas išmanyti“ [31, 42].

Nors XX a. aštuntajame dešimtmetyje iškyla rūbo estetikos klausimas, atsargiai pradedama vartoti madingos aprangos sąvoka, tačiau praktinių reikalavimų kostiumui neatsisakyta. Kaip rašo dr. menotyrininkė I. Alpatova, „tautinis kostiumas, skirtingai nei madinga apranga, buvo artimai susijęs su gyvenimo ritmu, turėjo pastovias formas, gan mažai keitėsi. Jis simbolizavo žmogaus priklausomybę tam tikram kolektyvui. Per spalvą, ornamentą, drabužio formą buvo žymima lytis, amžius, nacionalinė tapatybė, paskirtis, pvz., darbas, laidotuvės, vestuvės“ [31, 42]. Tautinis kostiumas aukštinamas ne tik kaip sena tradicija, bet itin pabrėžiama jo natūralus savaiminis atsiradimas, žmonių kolektyvo bendras kūrybos vaisius. Ideologiniu požiūriu buvo parankus šio kostiumo medžiagos pritaikymas priklausomai nuo gamtos sąlygų. Pateikiami pavyzdžiai nuo Sibiro tautų ir jų kailinių apdarų iki pietinių šalių (Gruzijos, Armėnijos), kur naudojama medvilnė, šilkas. Tautinis kostiumas buvo pritaikytas prie klimatinių šalies sąlygų ir ši praktinė jo vertė parankiai kontrastavo su tokia nelogiška mada iš Vakarų, pavyzdžiui, mini sijonais. Tautinis kostiumas atitiko klimato, gyvenimo ir darbo sąlygas ir būtent šios aplinkybės lėmė naujų kostiumo elementų atsiradimą. Rūbai turėjo būti ne per šalti ir ne per šilti, saugoti nuo vėjo, lietaus ir kaitrios saulės, nevaržantys judesių. Mada (tikriausiai, turima omenyje vakarietiška mada) pateikiama kaip laužanti bet kokias tradicijas ir nesiskaitanti su gyvenimo dėsniais ir kartu atrandanti įkvėpimą „tikrojoje tautų tradicijoje – tautiniame kostiume“ [34, 40]. Tokiomis viena kitai prieštaraujančiomis mintimis bandoma įrodyti, kad tradicinė tautų apranga esti bene vienintelė tradicija, kurią gerbia dizaineriai. Pateikiami pavyzdžiai, kaip užsienio šalių modeliuotojai savo kolekcijose naudoja rusiško tautinio kostiumo elementus, minimas Ivas Sen Loranas.

Leidinio „Журнал мод“ tikslinę auditoriją pagal amžių sunku apibrėžti, nes bandyta aprėpti visas amžiaus kategorijas ir visus pomėgius. Tame pačiame numeryje stengtasi apžvelgti nuo vaikams iki senyvo amžiaus skirtų drabužių modelių. Tokie pat buvo ir Maskvos modelių namai, kur atskiruose cechuose buvo kuriami drabužiai visoms amžiaus grupėms. Analogiškai „Журнал мод“ pasižymi universalumu ir išties, regis, ėmėsi ne tik pateikti sovietinio žmogaus aprangos kultūros dėvėjimo gaires, bet ir propaguoti „teisingas“ mados kryptis.

Rygos modelių namų žurnalas „Rigas Modes“

Rygos modelių namų žurnalas „Rigas modes“ buvo pradėtas leisti 1948 m. [71]. Žurnalas leistas 15 000 egz. tiražu latvių kalba ir apie 150 000 egz. tiražu rusų kalba [20, 3]. Tiražas rusų kalba šiek tiek skyrėsi, priklausomai nuo leidimo metų. 4 kartus per metus [22, 1] leistas atskiras žurnalas „Rygos mados vaikas“, skirtas vaikų drabužiams [18]. Leidinys supažindina su modelių namų veikla – metodinio seminaro naujienomis. Tokie seminarai dažniausiai rengti Maskvos modelių namuose, bet 1966 m. „Rigas modes“ žurnale aprašytas susitikimas, vykęs Minsko modelių namuose [5, 3]. Šiame metodiniame susitikime dalyvavo Baltijos šalių ir Baltarusijos modelių namų dizaineriai. Baltarusijos modeliuotojai pristatė vyriškų drabužių kolekciją, lietuviai susitelkė ties audinių ir spalvų parinkimu 46 dydžio drabužiams, Talino mados namai – vyresnio amžiaus moterims skirtą kolekciją bei taip pat dirbo su 46 dydžio rūbais. Rygos modelių namai atvežė sportinio ir klasikinio stiliaus rūbų kolekcijas. Susitikime dalyvavo ir Visasąjunginių modelių namų atstovai, jie demonstravo sportinius rūbus, spec. drabužių kolekciją, išeigines sukneles, drabužius iš lino, satino su liaudies motyvais, šios kolekcijos buvo skirtos eksportui [20, 3]. Metodiniame susitikime buvo pristatytos ne tik mados kryptys ateinantiems metams, bet taip pat audinių naujovės – spalvų bei faktūrų įvairovė sintetiniuose audiniuose [20, 3]. Nors straipsnyje pristatomos ateinančio sezono naujienos, tačiau autorė teigia nesistengianti primesti nuomonės skaitytojams, jie turėtų patys atrasti jiems tinkančias mados kryptis. XX a. 7 deš. „Rigas modes“ žurnalas iliustruotas nespalvota fotografija, tik kelios nuotraukos retušuojamos. Nemažas dėmesys skirtas modelių eskizams, piešinys naudojamas pristatyti konkrečius modelius, kuriuos siūloma dėvėti skaitytojams.

„Rygas modes“ žurnalas išsiskiria savo straipsniais, iliustruotais Vakarų Europos modelių namų modeliais. Užsienio šalių drabužių nuotraukos inkorporuotos prie nagrinėjamų temų. Skyreliuose derinami Rygos modelių namų sukurti modeliai ir papildoma medžiaga iš vakarietiškų žurnalų. Kaip ir žurnale „Silluett“, vakarietiški modelių autoriai nežinomi, o Rygos modelių namų sukurtų drabužių autoriai visuomet įvardijami. Skaitytojui sudaromos galimybės susidaryti visavertį vaizdą nagrinėjama tema. Straipsnis, kuriame gvildenamas kasdienės aprangos klausimas, iliustruotas užsienio šalių modeliais bei paminėtas šių nuotraukų šaltinis „Burda“ ir „Linea Italiana“ [21, 20]. Galima daryti prielaidą, jog tai buvo žurnalai, kuriuos gaudavo Rygos modelių namai Vakarų Europos madų tendencijoms pažinti. Tai esti labai reta užuomina į vakarietiškus leidinius. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio iš žurnalo puslapių dingsta užsienietiškų modelių nuotraukos, straipsniai iliustruojami Rygos modelių namų sukurtais darbais bei Sovietų Sąjungoje gaminamos produkcijos pavyzdžiais. Atsiradusią spragą bandoma užpildyti pateikiant daugiau modelių eskizų. Žurnalo puslapiuose pristatoma kitų modelių namų, gamybinių įmonių produkcija. 1975 m. reklamuojama lenkų siuvimo pramonės „Kora“ produkcija [25, 23]. 1975 m. pristatomas Rygos modelių namų sukurta džinsinių drabužių kolekcija [1, 1617], modeliai jaunimui.

Žurnalo „Rygos mados vaikams“ tiražas 5000 egz. latvių kalba, 100 000 egz. rusų kalba. Vaikų drabužiams skirtame žurnale stengtasi apimti įvairias vaikų amžiaus grupes, nuo darželinukų iki paauglių. Apimamos skirtingos gyvenimo situacijos – rūbai skirti dėvėti ir kasdienai, ir švenčių progomis. Spalvotose nuotraukose pozuoja vaikai, bet nemažas dėmesys skiriamas ir eskizams. Vaikams buvo siūloma sportinio stiliaus drabužiai, kaip patogiausi dėvėti [18]. Ryškėja tautinių motyvų naudojimas vaikų rūbuose. Pateikiamos vaikiškų rūbų mezgimo schemos [17, 1213]. Vaikų drabužių modeliai pasižymi savo spalvingumu. Nuo 1989 m. žurnalas darėsi vis spalvingesnis, spausdinamos nuotraukos iš užsienio žurnalų numerių [19, 2]. Žurnalą stengiamasi pateikti kuo žaismingiau, su spalvotomis iliustracijomis, skiriamas itin didelis dėmesys vaikų drabužių spalvų gamai.

XX a. 9 dešimtmečio žurnalo „Rigas modes“ tiražas padidinamas iki 30 000 egz. latvių kalba ir 185 000 egz. rusų kalba, kaina 2 rub. 20 kap. [23, 2]. Didesnis nei iki tol dėmesys skiriamas jaunimo mados klausimui [7, 2829], žurnalo numeriai tampa specializuoti [35, 45]. Nors išlieka tendencija rengti gana universalius numerius, kur pristatomi rūbai skirti įvairioms amžiaus grupėms ir progoms, tačiau pasitaiko ir specializuotų numerių, skirtų daugiau jaunimo madai. Atskiras numeris yra skirtas jaunimo madai ir dalykiniam moteriškam kostiumui. „Rigas modes“ pateikia savo stiliaus sampratą, kuri pagrįsta žmogaus amžiumi. Apskritai, pasak pagrindinio Rygos modelių namų meno vadovo E. Pauzerės, gali būti trys stiliai: avangardinis, madingas ir klasikinis, o jų vartotojai dalinasi į tokias grupes: avangardistai, konservatoriai ir klasikai [24, 2]. Avangardo laikotarpiui priskiriami 17-mečiai ir 25-mečiai, nors ir jų norai jau skiriasi. Kita amžiaus grupė yra 3045-mečiai, šie asmenys traktuojami kaip turintys žymiai kuklesnių norų. 5060 metų amžiaus grupė mėgsta klasiką, neretai mėgstami modeliai būna 510 metų senumo. Mada esti tiek įvairialypė, jog bando atsiliepti į visų amžiaus grupių poreikius, tenkina visų amžiaus grupių interesus [242].

Mados kryptys, pristatomos „Rigas modes“ žurnalo straipsniuose, atitinka sovietinę ideologiją propaguojančio leidinio „Журнал мод“ gaires. Straipsnių ir minčių atsikartojimas juose esti akivaizdus.

Vilniaus modelių namų žurnalas „Banga“

Vilniaus modelių namų žurnalas „Banga“ pradėtas leisti tik 1962 m. [15, 63], nors modelių namai įkurti 1954 m. [53]. Žurnalo leidyba sietina su Vilniaus modelių namų darbuotojų iniciatyva. „Bangos“ žurnalas kiekviename numeryje turėdavo redakcijos skiltį, kurioje pristatydavo ateinančio sezono mados naujienas [12, 2]. 1978 m. šio žurnalo tiražas 50 000 egz. lietuvių kalba [2, 4]. XX a. aštuntajame dešimtmetyje vyrauja nespalvota fotografija, retkarčiais spausdinami eskizai. Nuotraukos darytos Vilniaus senamiestyje. Trūksta straipsnių, skirtų madai, daugiausia pateikiami tik modelių aprašymai. Palyginti su kitais Baltijos šalių žurnalais, pasigendama kelių dalykų: straipsnių mados istorijos tema, užsienio šalių tendencijų pristatymų. Žurnalo turinys sukoncentruotas Vilniaus modelių namų produkcijai pristatyti. Straipsniai apie Vakarų pasaulio mados korifėjus pasirodo tik devintojo dešimtmečio pabaigoje [9, 5051]. 1989 m. žurnale jau galima pastebėti ryškesnių permainų: keičiamas ne tik maketas, bet atsiranda daugiau straipsnių, ateinančio sezono tendencijų aprašymai įgauna vakarietiškų mados tendencijų bruožų.

Tarp Vilniaus modelių namų siūlomų modelių galima rasti tokių, kurie turi labai aiškiai išreikštus tautinius motyvus. 1984 m. sezonui siūlomi modeliai turi tautinių folklorinių elementų – tulpių aplikacijų. Moteriškų švarkų, paltų kirpimas primena lietuviškų sermėgų, liemenių kirpimą [3, 45]. Šiame tyrimo etape sudėtinga vienareikšmiškai vertinti tokių modelių atsiradimo aplinkybes. Galima būtų įžvelgti bent kelias versijas: Vilniaus modelių namų modeliuotojams pavyko subtiliai perteikti lietuviškas tautines kostiumo užuominas, todėl tam buvo pritarta LTSR Lengvosios pramonės ministerijos Meno tarybos. Kita vertus, tokie modeliai galėjo atsirasti vykdant aprangos kontrolės politiką. Pateikti modeliai primena apie valstietišką lietuvių prigimtį, nes kirpimui panaudotas būtent sermėgų siluetas [70], o sermėgą įprasta laikyti XIX a. valstietišku darbužiu. Tokių folklorinių elementų taip pat buvo gausu Latvijos ir Estijos modelių namų kolekcijose. 19841985 m. apie tautinius rūbus rašo „Журнал мод“, tokių motyvų panaudojimas kuriant kolekcijas galėjo būti vienas iš Maskvos modelių namų uždavinių. Jau 1983 m. rengtoje Baltijos šalių lengvosios pramonės parodoje Vilniuje pastebima etninių motyvų panaudojimo tendencija. Rygos modelių namai ypač gausiai kolekcijose naudojo tautinius motyvus – „ryškias aplikacijas, siuvinėjimus, nėrinius ir senovinių drabužių formas“[14, 39]. Straipsnyje pabrėžiama, kad rygiečiai pirmieji panaudojo gintaro karolius. Talino modelių namų kolekcija lietuviams pasirodė labiausiai orientuota į pramoninę gamybą, nes minimaliomis priemonėmis stengtasi suteikti drabužiui naujumo. Modeliai paprasti, lakoniški [14, 41], atitinkantys pramoninės gamybos realybę, kur nereikalingos detalės būdavo pašalinamos. Vilniaus modelių namų kolekcijoje „Metų laikai“ taip pat panaudoti liaudies kostiumo elementai, net ir vyriškame kostiume [14, 43]. Pagal aprašymą galima būtų spręsti, jog lietuviška kolekcija buvo kiek drąsiau parengta nei kaimynų latvių ir estų. Panaudota daugiau įvairių detalių, priedų ir pristatyta net keletas ekstravagantiškų modelių. Laikotarpio bruožu galima laikyti visiškai skirtingų dalykų derinimą. Aprašant parodoje parodytas kolekcijas pažymėta, kuo šios skiriasi, kuo skiriasi modelių namų veikla, tačiau akcentuojama, kad visos kolekcijos turi bendrų bruožų. Prie kiekvienos kolekcijos pabrėžta, jog ji yra paprasta: „santūri ir elegantiška“, „paprasta ir kartu ekstravagantiška“. Tokie apibūdinimai brėžia aiškias XX a. devintojo dešimtmečio modeliavimo ribas, modeliai negali drastiškai išsiskirti savo originalumu, nes sovietinės mados suvokimas apima tokias sąvokas kaip klasika, elegancija, santūrumas, paprastumas. Tautinių motyvų panaudojimas dviejų modelių namų kolekcijose inspiruoja mintį apie ateinančio sezono mados krypčių sufleravimą iš Visasąjunginių mados namų. Reikia pastebėti, jog ir folklorinių motyvų panaudojimas esti analogiškomis priemonėmis: aplikacijos ir drabužių kirpimas. Tokie sutapimai galėjo atsirasti ir dėl Baltijos modelių namų bendradarbiavimo. Reportažai apie Talino ir Rygos modelių namus ir jų veiklą neretai pasirodydavo žurnalo puslapiuose, bendravimas tarp šių trijų modelių namų buvo gana glaudus.

Bangoje skiriamas dėmesys ir jaunimo madai. Mokyklinės uniformos tuo metu buvo visuotinai privalomos, tik laisvalaikiu mokyklinio amžiaus jaunimas galėjo rengtis laisviau. Apie jaunimą žurnale rašoma, jog šis dar nėra susiformavęs, nėra ryškių talentų [6, 36]. Į jauną žmogų žiūrima kaip į nesubrendusį asmenį, menkinami jo sugebėjimai, saviraiškos galimybės. Mergaitės tradiciškai skatinamos siūti, megzti, nerti ir tokiu būdu ne tik originaliai apsirengti, bet taip pat taupyti šeimos biudžetą atnaujinant senus rūbus. Nagrinėjant jaunimo mados klausimą neįmanoma išvengti ypač skandalingo drabužio – džinsų. 1986 m. straipsnyje lyg tarp kitko užsimenama, kad vaikai visai nenori dėvėti džinsų, nes jie yra brangūs ir jie nereikalaują tėvų šio pirkinio. Be to, dėvint džinsus visi „atrodo vienodai, standartiškai“ [6, 36]. Tačiau jau po kelerių metų 1988 m. žurnalo pozicija keitėsi: „Džinsinių drabužių populiarumas pastaraisiais metais tai didėja, tai mažėja. Jie iš esmės nesikeičia, tik vis naujais bruožais prisitaiko prie sezono reikalavimų. Džinsinis audinys mėgstamas visų amžiaus grupių žmonių. Iš jo siūti drabužiai tinka vyrams, moterims ir vaikams. Jie siūlomi darbui ir poilsiui. Ekstravagantiškiausias jaunimas puošiasi jais ir per šventes. Dabar jaunimas ypač mėgsta išblukintą klasikinę mėlyną spalvą. Dėl to nauji džinsiniai drabužiai atrodo lyg nuskalbti“ [16, 8]. Tokia pozicija rodytų valdžios politikos pasikeitimą džinsinių drabužių atveju. Kadangi propagandinė kova prieš džinsus pageidaujamų rezultatų nedavė, imtasi kitokios politikos. Modelių namai pradeda kurti džinsinių rūbų kolekcijas visoms amžiaus grupėms. Tai turėjo būti vienas iš „ypač madingų“ drabužių gamybos uždavinių. Visgi džinsiniai drabužiai išlieka daugiausia jaunimo aprangos dalis ir vertinami kaip ekstravagantiška apranga. Valdantieji priversti taikytis prie visuomenės poreikių, nes režimas jau nebeveikė kaip ankstesniais laikais. Bandymas izoliuoti smalsų jaunimą nuo vakarietiškos aprangos kultūros sklaidos nedavė rezultatų. Baltijos valstybėse įsigalėjo džinsinė apranga kaip simbolis laisvės ir pasipriešinimo ne tik modelių namų tendencijoms, bet ir sovietiniam režimui.

Gretinant XX a. devinto dešimtmečio modelių ir tendencijų aprašymus visuose išvardytuose žurnaluose matyti, kad visur vartojama identiška retorika. Perskaičius „Bangos“ žurnalą gali susidaryti įspūdis, jog visi rengiasi klasikinio stiliaus darbužiais. Mada skirta 15–30 metų amžiaus moteriai, o visos, kam per 30 ir ypač per 50 metų, rengiasi klasikinio stiliaus darbužiais, kurie išlieka ilgai madingi [4, 26]. Jaunimui buvo priskiriamas sportinis, laisvalaikio stilius, tačiau 1987 m. ir jaunimo mada tampa klasikinė, o vasarai siūlomi modeliai turi liaudiškų elementų [10, 32]. Tai galima būtų laikyti sovietinės mados bruožais. Tiek Baltijos šalių, tiek Maskvos, Leningrado įkyriai siūlytas klasikinis stilius vyresnėms moterims, sportinis – jaunimui, beveik nekintantis vyriškas kostiumas ir paprasti, funkcionalūs vaikiški drabužiai suponuoja mintį egzistavus aiškiai išreikštam ir griežtai struktūruotam aprangos kontrolės mechanizmui SSRS. Perspektyvoje šiam klausimui atskleisti reiktų atlikti ikonografinę analizę ir jos rezultatus palyginti su vartojama retorika. Retorikos vienodumas galėjo atsirasti ne tik dėl tikslingos aprangos kultūros formavimo politikos, bet ir dėl žurnalų cenzūravimo. Juk ne tik norint leisti naują žurnalą reikėjo gauti leidimą iš Maskvos [15, 63], bet ir naujas numeris turėjo būti patvirtintas leidybą kontroliuojančiųjų institucijų.

Talino modelių namų žurnalas „Siluett“

Talino mados namų žurnalas „Siluett“ buvo leidžiamas nuo 1964 m. arba nuo 1958 m. (skirtinguose numeriuose skirtingai pateikiama leidimo pradžios data). Pastaroji data minima straipsnyje, skirtame Talino mados 30-mečio jubiliejui [30, 1], o su kuo sietina 1964 m. data, nėra aišku. Talino mados namai vertinti kaip itin stiprūs savo kūrybiniu potencialu. Tai įrodo ir rengti tarptautiniai konkursai, kuriuose dalyvavo ne tik Sovietų Sąjungos respublikos, bet sulaukta svečių ir iš Vakarų pasaulio. 1988 metais rengtu Talino mados festivaliu domėjosi Italijos, Suomijos ir net Prancūzijos žiniasklaida [29, 1]. Apie šį festivalį 1989 m. atsiliepė ir „Bangos“ žurnalas [28, 46]. Pats festivalis buvo ypatingas tuo, jog tai buvo pirmieji bandymai pristatyti ne respublikinių modelių namų veiklą, bet ir konkretaus dizainerio modeliuotojo kūrybą. Festivalio dalyviai rungėsi kaip kūrybinės asmenybės ir kiekvienai šaliai atstovavo geriausi savo amato žinovai. Apie konkurso rimtumą kalba toks faktas, kad 1989 m. 14 modelių kolekciją pristatė Maskvos modelių namų dailininkas A. Igmandas ir užėmė 3 vietą [11, 46]. A. Igmandas buvo vienas iš geriausių vyriškų drabužių specialistų Maskvos modelių namuose, siuvęs kostiumus dar L. Brežnevui. Konkurso teisėjai buvo „Журнал мод“ vyr. redaktorė Lidija Orlova, „Burda moden“ redaktorius Michailas Ležniovas, konkursui vadovavo pats Viačeslavas Zaicevas [11, 47]. V. Zaicevas Talino, Rygos modelių namus mini kaip vienus geriausių Sovietų Sąjungoje savo knygoje „Такая изменчивая мода“ [58, 143]. Konkurse itin gerai pasirodė ir prizines vietas užėmė Latvijos modeliuotojai, nors neliko nepastebėti ir lietuviai.

Talino mados namai turėdami puikų kūrybingą kolektyvą leido mados žurnalą „Siluett“, kuris iš visų Baltijos valstybių išsiskyrė savo tiražu – 52 000 egz. estų ir apie 300 000 egz. rusų kalba [26, 84]. Numerių, skirtų siauriai temai, spec. tiražai buvo mažesni: 20 000 egz. estų ir 80 000 egz. rusų kalba [27, 1]. „Siluett“ turėjo būti gerai vertinamas žurnalas Sovietų Sąjungoje, nes, lyginant su „Rigas Modes“ ir „Banga“, jo tiražas rusų kalba buvo didžiausias, ir tokia tendencija pastebima viso nagrinėjamo laikotarpio metu. Kaip ir „Rigas modes“, „Siluett“ leistas keturis kartus per metus. Tai liudytų ir geresnį šių žurnalų finansavimą, palyginti su „Banga“. Jos tiražas buvo kur kas mažesnis, o per metus pasirodydavo 1–2 numeriai. „Siluett“ leido atskirus numerius, skirtus vienai temai – „Darbo ir tarnybos rūbai“ [27, 1]. Galima būtų daryti prielaidą, jog Talino modelių namai turėjo specializuotą skyrių, kuriame buvo rengiamos kolekcijos šiai sričiai. „Siluett“ žurnalas visuomet pasižymėjo aiškia struktūra: pirmiausia nagrinėta sezono tema, tuomet publikuoti straipsniai kitomis su apranga susijusiomis temomis, pateikiamos iškarpos, atsakoma į skaitytojų klausimus. Kituose nagrinėtuose žurnaluose ne visuomet būdavo išlaikoma tokia pati sandara kiekviename numeryje. „Siluett“ taip pat spausdintas skyrelis, skirtas mados terminams – „Mados sezono leksikonas“ [13, 29]. Žurnale savo vietą randa nuotraukos ir dailininkų piešti eskizai. XX a. devintajame dešimtmetyje vis daugiau dėmesio žurnalo puslapiuose skiriama užsienio mados įvykiams, asmenybėms, istorijai. „Siluett“ išsiskiria pažintinių ir analitinių straipsnių gausa, kur pristatomi užsienio madų žurnalai (amerikietiškas – „Simplicity“, vokiškas – „Für Sie“), Talino mados namų dailininko įspūdžiai iš Paryžiaus ir Budapešto, interviu su manekenėmis. Taip pat skiriamas nemenkas dėmesys etnografinio kostiumo istorijai ir jo panaudojimui modeliuojant nagrinėjamo laikotarpio aprangą, išsamiai pristatomi Talino modelių namų dizaineriai [8, 8].

Žurnalas baigiamas mados įvairenybėmis iš Sovietų Sąjungos ir viso pasaulio. Modelių pristatymas iš Sovietų Sąjungos apsiriboja vieno prekinio ženklo pristatymu. Skyrelyje „Iš viso pasaulio“ pateikiamas fotoreportažas apie pasaulio madas, trumpai pristatant tendencijas. Nuotraukų stilius, modeliai labai skiriasi nuo to, kas publikuojama žurnale. Nuotraukos paimtos iš šių žurnalų: „Mode nora“, „Burda“, „Bazaar“, „Vogue“, „Elegance boutique“, „Petra“, „Linea Italina“ [26, 80–83]. Tačiau sunku vertinti spausdintą medžiagą, nes nuotraukos yra bevardės, neminimi nei modelius sukūrę asmenys, nei mados namai, nėra net valstybių įvardijimo. Tokia situacija galėjo susiklostyti dėl dviejų priežasčių: pirma, konkretaus modelių įvardijimo galėjo nepraleisti cenzūra, antra, tik neįvardijant darbų autorių buvo galima juos spausdinti. Vakarų Europos mada parodyta lyg bevardė kūryba, tokiu būdu prarandama pagrindinė informacija apie modelių unikalumą. Vakaruose mados namų vardas diktavo visos kolekcijos braižą, spalvų gamą, stilių. Žiūrint nuotraukas susigaudyti, kuriems modelių namams priklauso konkretus darbas, galėjo tik asmenys, puikiai susipažinę su to meto vakarietiškomis tendencijos, gaunantys prancūzišką „Vogue“ ir panašius žurnalus. Todėl daugelis žurnalo skaitytojų, nors ir galėjo kopijuoti modelius, neturėjo nė menkiausio suvokimo, ką būtent kopijuoja. Fotoreportažas „Iš viso pasaulio“ neatlieka savo pagrindinių funkcijų – nesupažindina skaitytojų su pasaulio mada, o tik pateikia žaliavą. Besidominčiam asmeniui net ir tokia medžiaga turėjo būti vertinga, nes šiuose puslapiuose atsiskleidė drąsesnės idėjos, įdomesnės kompozicijos, nesuvaržytas manekenių pozavimas.

Išvados

1948 m. Maskvos modelių namus perorganizavus į Visasąjunginius modelių namus pradėti kurti valstybiniai mados centrai visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje formavo aprangos kultūrą ir ėmėsi plėtoti sovietinę madą. „Журнал мод“ redakcija, atsiribodama nuo Vakarų pasaulio mados tendencijų, formavo klasikinių formų sovietinės aprangos suvokimą, kurios kirpimas ir siluetas esti nesenstančių, universalių formų. Madų žurnalų „Rigas modes“, „Banga“, „Siluett“ turinys 1970–1990 m. buvo kontroliuojamas, spausdinti privalomieji ideologiniai straipsniai, ir tai lėmė ryškią sovietinės ideologijos sklaidą leidiniuose. XX a. 8 dešimtmetyje žurnalų turinio koncentravimas į Sovietų Sąjungos modelių namų veiklą, produkcijos pristatymą nubrėžė aiškias idėjos, turinio, formos, retorikos ir estetikos ribas sovietų Lietuvos, Latvijos ir Estijos madų žurnalams. „Siluett“ ir „Rigas modes“ žurnaluose spausdintos nuotraukos iš užsienio žurnalų („Burda“, „Linea Italiana“, „Mode nora“, „Bazaar“, „Vogue“, „Elegance boutique“, „Petra“) pateiktos kaip bevardė Vakarų modeliuotojų kūryba, nenurodant nuotraukų šaltinio. Jos vertintinos kaip aprangos kontrolės laisvėjimo proceso tendencijos Sovietų Sąjungoje. M. Gorbačiovo pertvarkai įgavus pagreitį žurnalai „Siluett“ ir „Rigas modes“ išsiskyrė vartojama retorika, turinio komponentais bei ypač pagausėjusiais originaliais straipsniais mados istorijos temomis. „Bangos“ žurnalas nepaisant pertvarkos reformų iš esmės išlaikė senąsias leidinio turinio ir formos kryptis, kurios buvo sukoncentruotos į Vilniaus modelių namų veiklos pristatymą. XX a. devintojo dešimtmečio viduryje Visasąjunginių modelių namų propaguotas tautinis kostiumas lietuvių, latvių ir estų modelių namų kolekcijose priimtas įžvelgus daugiau patriotinį-nacionalinį turinį.

Šaltiniai ir literatūra

1. 1975. Rigas Modes, 1975, no. 2, p. 16–17.

2. 1978–1979 m. mados. Banga, 1978, p. 4.

3. 1984 metų mados naujovės. Banga, 1984, p. 4–5.

4. Amžius ir mada. Banga, 1987, p. 26.

5. Gramolina, A. Rygos modelių namų vyr. meno vadovas. Rigas Modes, 1966–1967, p. 3.

6. Iš mokyklos sugrįžus. Banga, 1986, p. 36.

7. Išleistuvių vakarui. Rigas modes, 1983, no. 2, p. 28–29.

8. Ivo Nikkolo. Siluett, 1988, nr. 2, p. 8.

9. Jaškūnienė, E. 6–7-ojo dešimtmečio mada. Banga, 1988, p. 50–51.

10. Jaunimo drabužiai. Banga, 1987, p. 32.

11. Kanclerienė, V. Talino mados dienos '89. Banga, 1990, nr. 30, p. 46.

12. Karpavičienė, L. Susipažinkime – naujoji mada. Banga, 1983, p. 2.

13. Mados sezono leksikonas. Siluett, 1978, nr. 1, p. 29.

14. Metų laikai. Banga, 1984, p. 39.

15. Miškinis, A. Mada tarsi banga – ateina ir praeina. Banga, 1994, nr. 1, p. 63.

16. Pavasario vėjai. Banga, 1988, p. 8.

17. Rigas modes berniem, 1984–1985, p. 12–13.

18. Rigas modes berniem, 1980–1981.

19. Rigas modes berniem, 1989–1990, no. 1, p. 2.

20. Rigas Modes, 1966–1967, p. 3.

21. Rigas Modes, 1975, no. 1, p. 20.

22. Rigas modes, 1981, no. 1, p .1.

23. Rigas modes, 1983, no. 2, p. 2.

24. Rigas modes, 1984, no. 1, p. 2

25. Rodome „Kora“. Rigas Modes, 1975, p. 23.

26. Siluett, 1978, nr. 1, p. 80–83.

27. Siluett, 1985, nr. 1, p. 1.

28. Talino mados dienos '89. Banga, 1990, nr. 30, p. 46.

29. Talino mados festivalis '88. Siluett, 1989, nr. 1, p. 1.

30. Talino mados namams – 30. Siluett, 1987, nr. 2, p. 1.

31. Kрючкова, В. Moдa и индивидуальный вкус. Журнал мод, 1974–1975, № 4 (118), с. 44.

32. Oрлова, Л. Традиции и мода. Журнал мод, 1987, № 4, с. 40.

33. Алпамова, И. Народный костюм и мода. Журнал мод, 1984, № 2, с. 42.

34. Андреева, А; Федоскина, Н. Двадцатилетним. Журнал мод, 1974–1975, № 4 (118), priedas, с. 2–5.

35. Жилет. Rigas modes, 1981, № 1, с. 4–5.

36. Журнал мод, 1974–1975, № 4, (118), с. 1.

37. Пущистый мех. Журнал мод, 1974–1975, № 4, (118), с. 4.

38. Antanaitis, Kastytis. Nomenklatūros transformacijos Lietuvoje 1988–1992 metais. Darbai ir dienos, 2008, t. 49, p. 81–93.

39. Bulota, Rytis. SSRS reformų išvakarėse nomenklatūra ir inteligentija Lietuvoje. Darbai ir dienos, 2008, t. 49, p. 69–78.

40. Dovydaitytė, Linara. Trauminiai socialinio kūno vaizdiniai „sąstingio“ laikotarpio Lietuvos tapyboje. Darbai ir dienos, 2007, t. 47, p. 115–138.

41. Grybkauskas, Saulius. Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 19651985 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011. 438 p.

42. Interaktyvus žodynas.Lietuvių kalbos žodynas. <http://www.lkz.lt/startas.htm>. [žiūrėta 2009-11-25]. Prieiga per internetą: <http://www.autoinfa.lt/webdic>.

43. Ivanauskas, Vilius. Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (19701988 m.). Daktaro disertacija. Vilnius, 2008.

44. Yurchak, Alexei. Everything was forever, until it was no more (The last soviet generation). Woodstock: Princeton University Press, 2006. p. 170.

45. Klivis, Edgaras. Drama ir galia: socialinis konfliktas ankstyvojo sovietmečio dramaturgijoje. Darbai ir dienos, 2007, t. 47, p. 161–180.

46. Raškauskas, Kęstutis. Sovietinės Lietuvos inteligentija. Savivokos konstravimas. Darbai ir dienos, 2008, t. 49, p. 95–149.

47. Tallinna moemaja – nõukogudeaegse moe lipulaev [žiūrėta 2009-12-01]. Prieiga per internetą: <http://translate.google.lt/translate?hl=lt&sl=et&u=http://www.sirp.ee/index.php%3Foption%3Dcom_content%26view%3Darticle%26id%3D1879:tallinna-moemaja-n-ukogudeaegse-moe-lipulaev%26catid%3D6:kunst%26Itemid%3D10%26issue%3D3162&ei=2eAUS9GADZuQmwO6wfT9Bg&sa=X&oi=translate&ct=result&resnum=1&ved=0CAgQ7gEwAA&prev=/search%3Fq%3Dtallinna%2Bmoemaja%2Bajakiri%26hl%3Dlt%26lr%3Dlang_et%26sa%3DG%26as_qdr%3Dall>.

48. Tarptautinių žodžių žodynas. Atsakingasis redaktorius V. Kvietkauskas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, p. 297.

49. Tarptautinių žodžių žodynas. Red. J. Žiugžda. Klaipėda: Ryto spaust., 1936. p. 581.

50. Trilupaitytė, Skaidra. Totalitarizmas ir sovietmečio meno (ne) laisvė: kai kurie vertinimo klausimai. Darbai ir dienos, 2007, t. 47, p. 93–114.

51. Tutlytė, Jūratė. Dizainas socialistiniame (Lietuvos) ūkyje, arba žmogus ir daiktinė aplinka visuotinio nepriteklius sąlygomis. Darbai ir dienos, 2007, t. 47, p. 139–160.

52. Valstybinio Latvijos archyvo internetinio puslapio informacija apie turimas bylas [žiūrėta 2009-11-18]. Prieiga per internetą: <http://www.lvarhivs.gov.lv/index3.php?id=9009&kods=300107086&vien=2>.

53. Zlatkutė, G. Madų žurnalas „Banga" [žiūrėta 2009-11-18]. Prieiga per internetą: <http://www.visamada.lt/index.php?pid=84>.

54. Вайнштейн, О. Банты, рюши, цветы и кокарды»: теоретические и политические аспекты моды. Неприкосновенный запас, 2004, №5 (37) [žiūrėta 2009-11-18]. Prieiga per internetą: <http://magazines.russ.ru/nz/2004/37/>.

55. Гурова, О. Нижнее белье в советской культуре: особенности приватной вещи. Неприкосновенный запас, 2004, № 2 (34) [žiūrėta 2009-11-18]. Prieiga per internetą: <http://magazines.russ.ru/nz/2004/34/>.

56. Гурова, О. Продолжительность жизни вещей в советском обществе: заметки по социологии нижнего белья, Неприкосновенный запас, 2004, № 2 (34) [žiūrėta 2009-11-18]. Prieiga per internetą: <http://magazines.russ.ru/nz/2004/34/>.

57. Гурова, О. Советское нижнее белье: между идеологией и повседневностью. Москва: Изд. дом Новое литературное обозрение, 2008. 288 c.

58. Зайцев, В. Такая изменчивая мода. Москва: Молодая гвардия, 1983, с. 143.

59. Захарова, Л. Советская мода 1950–1960-х годов: политика, экономика, повседневность. Теория Моды: одежда, тело, культура, 2007, № 3, с. 55.

60. Oрлова, Л. Ни разбогатеть, ни прославиться. B кн: Юшкова, А. Александр Игманд: "Я одевал Брежнева…". Москва: Новое литературное обозрение, 2008, с. 7.

61. Oрлова, Г. Апология странной вещи: «маленькие хитрости» советского человека. Неприкосновенный запас, 2004, № 2 (34) [žiūrėta 2009-11-18]. Prieiga per internetą: <http://magazines.russ.ru/nz/2004/34/>.

62. Теория моды. Одежда – Тело – Культура (Мода и социализм: новый взгляд). Москва: Изд. дом "Новое литературное обозрение". 2007, № 3, 512 c.

63. Тихомирова, A. В 280 километрах от Москвы: особенности моды и практик потребления одежды в советской провинции (Ярославль, 1960–1980-е годы) [interaktyvus]. Неприкосновенный запас, 2004, № 5 (37) [žiūrėta 2009-11-18]. Prieiga per internetą: <http://magazines.russ.ru/nz/2004/37/tih16-pr.html>.

64. Щипакина, А. Мода в СССР: Советский Кузнецкий, 14. Москва: СЛОВО, 2009. 392 с.

65. Юшкова, А. Александр Игманд: "Я одевал Брежнева…". Москва: Новое литературное обозрение, 2008, 128 с.

Komentarai

66. 1944 m. pradėjo savo veiklą Kijevo mados namai, 1945 m. – Leningrado, 1948 m. – Minsko, 1958 m. – Odesos, 1959 m. – Altajaus, 1962 m. – Barnaulo. Šaltiniai [žiūrėta 2009-11-30]. Prieiga per internetą: <http://www.modessa.com.ua/>; <http://news.altapress.ru/story/12102>; <http://www.bsd.partal.by/bsd_histori.htm>; <http://clubs.ya.ru/4611686018427388665/replies.xml?item_no=21867&ncrnd=8380>; 2009 m. <http://afield.org.ua/mod3/mod83_1.html>.

67. Disertacija – Гурова Ольга Юрьевна, Идеология в вещах: социокультурный анализ нижнего белья в России (1917–1980-е г.). Москва, 2004, 155 с. Disertacija parengta Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, Istorijos ir kultūros teorijos katedroje [žiūrėta 2009-11-30]. Prieiga per internetą: .

68. Ekonominės savitarpio pagalbos šalys – ši sąjunga buvo įkurta 1949 m. Reali veikla prasidėjo nuo 1960 m. Sovietų Sąjunga bandė šią sąjunga paversti atsvara Europos Sąjungai. Ekonominės savitarpio pagalbos sąjungos būstinė buvo Maskvoje, oficialiai sąjunga panaikinta 1991 m. Šalys įkūrėjos ir pradininkės – Bulgarija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Sovietų Sąjunga ir Čekoslovakija. Vėliaus prisijungė VDR – 1950–1990 m., Mongolija – 1962 m., Kuba – 1972 m. ir kt.

69. Mòdelis [pranc. modèle < it. modello < lot. modus – matas, polinkis], originalo atvaizdas, tapatus pasirinktu struktūros lygmeniu arba pasirinktomis funkcijomis: 1. pavyzdys, pagal kurį kas nors gaminama, kuriama, tiriama; 2. dirbtinis daikto atgaminys, panašus į maketą; 3. asmuo, pozuojantis dailininkui. Tarptautinių žodžių žodynas (atsakingasis redaktorius V. Kvietkauskas), p. 325.

70. Sermėga – (rudinė), etnogr. milinė: rudine (rudinę) apsivilkęs. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas [žiūrėta 2010-11-05]. Prieiga per internetą:

71. Žurnalo leidimo metai nurodomi skirtingai, priklausomai nuo numerio: Rigas modes berniem, 1980–1981 m. nurodoma, jog leidžiamas nuo 1963 m., Rigas modes (1981, no. 1, p. 1) rašoma, jog leidžiamas nuo 1964 m.

Gauta 2010 m. gruodžio 10 d.

Summary

Soviet Mechanism of Clothing Control: Fashion Magazines in the Baltic States Banga, Rigas Modes, Siluett in 1970–1990

The article analyses the peculiarities of the Soviet mechanism of clothing control by comparing the content of the Soviet fashion magazines of Lithuanian, Latvian and Estonian houses of models and the magazine Zhurnal mod published by the Moscow House of Models during the period of 1970–1990. It highlights the 1970s–1980s in the Soviet Union – the period of stagnation and new changes in politics opening broader opportunities to follow the tendencies of the Western world, to draw inspiration and to adopt the democratic ideas on the topics of culture, music and fashion. The article presents the circumstances of establishment of the houses of models, discusses the content of the magazine Zhurnal mod published by the Moscow House of Models. It analyses the similarities and differences in the content of the Baltic magazines Banga, Rigas Modes and Siluett. It reveals the elements of the mechanism of clothing control by focusing on the process of development of light industry in the Soviet Union.

The state centres of fashion founded across the Soviet Union as a result of the reorganisation of the Moscow House of Models into the All-Union House of Models in 1948 shaped the culture of clothing and developed the Soviet fashion. By keeping a distance from the fashion tendencies of the Western world, the editorial office of Zhurnal mod shaped the perception of Soviet clothing of classical forms in the cut and silhouette featuring timeless, universal forms. The content of fashion magazines Rigas modes, Banga, Siluett was under control in the years of 1970–1990, ideological articles were published on the mandatory basis, which determined a clear dissemination of Soviet ideology in publications. In the 1970s, the focus of the magazine content on the activities of the All-Union House of Models and its product presentation drew clear boundaries of idea, content, form, rhetoric and aesthetics for the fashion magazines of Soviet Lithuania, Latvia and Estonia. The photographs re-printed in Siluett and Rigas modes from Western magazines (Burda, Linea Italiana, Mode nora, Bazaar, Vogue, Elegance boutique, Petra) were given as a nameless creation of Western designers without specifying the source of the photographs. They can be evaluated as a sign of the clothing control liberation process in the Soviet Union. Once perestroika initiated by Mikhail Gorbachev gathered pace, the magazines Siluett and Rigas modes distinguished by their rhetoric, content components, in particular the growing number of original articles on the topics of fashion history. Despite the reforms of perestroika, the magazine Banga essentially preserved the old trends of content and form, which focused on the presentation of activities of the Vilnius House of Models. In the mid-1980s, the collections of Lithuanian, Latvian and Estonian houses of models approached the national costume promoted in the All-Union House of Models from the perspective of its patriotic-national content.