„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Lietuvių politinių partijų ir ideologinių srovių (iki 1940 m.) istoriografija
Spausdinti
Mindaugas Tamošaitis – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos politinių partijų istorija, XX–XXI a. pradžios Lietuvos parlamentarizmo raida, Pirmosios Lietuvos Respublikos politinė raida, lietuvių rašytojų visuomeninė ir politinė veikla XX a.

Anotacija. Straipsnyje išsamiai analizuojama pagrindinių lietuvių politinių partijų ir ideologinių srovių (iki 1940 m.) istoriografija, svarbiausios įvairiu laikotarpiu išleistos apie šias politines partijas ir ideologines sroves publikacijos, apibendrinami aptariamų tyrimų rezultatai, iškilusios problemos ir jų priežastys. Daroma išvada, kad pirmiausia dėl politinių priežasčių lietuvių politinėms partijoms ir ideologinės srovėms (iki 1940 m.) išskirtinis dėmesys pradėtas rodyti tik per pastaruosius dvidešimt metų.

Prasminiai žodžiai: politinės partijos, ideologija, istoriografija, socialdemokratiškoji srovė, varpininkų-liaudininkų srovė, krikščioniškoji srovė ir tautininkų srovė, autoritarinis valdymas, Seimas.

Abstract. The article gives a comprehensive analysis of historiography of the main Lithuanian political parties and ideological movements (before 1940), the key publications released on the political parties and ideological movements in different periods; it summarises the results of research under discussion, the arising problems and their causes. A conclusion is drawn that due to political reasons, exceptional attention to the Lithuanian political parties and ideological movements (before 1940) has only been paid in twenty recent years.

Key words: political parties, ideology, historiography, social-democratic movement, varpininkai-peasant populist movement, Christian movement and nationalist movement, authoritarian regime, Seimas.

Įvadas

Demokratinis valdymas neįvaizduojamas be politinių partijų, kurios yra vienas iš įdomiausių ir vienas naujausių politinio gyvenimo institutų. Atstovaujamoje demokratijoje partijos yra svarbiausias politinių veiksnių variklis, nes čia jos sąveikauja su piliečiais ir interesų organizacijomis, išreikšdamos ir organizuodamos politinius reikalavimus bei paramą socialinėms takoskyroms; partijos iškelia į valdžią politikus, kurių elgsena daro milžinišką poveikį visuomenei per vyriausybės sprendimus ir veiksmus [63, 297].

Nors Europoje pirmosios politinės partijos pradėjo kurtis Didžiojoje Britanijoje dar XVII a., Lietuvoje dėl įvairių priežasčių jos pradėjo kurtis tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ir tai visų pirma susiję su tuo metu vykusiu lietuvių tautiniu atgimimu. 1896 m. susikūrė pirmoji politinė organizacija – Lietuviška socialdemokratų partija (LSDP) (vėliau jos pavadinimas keletą kartų kito – 1902 m. Lietuvių socialdemokratų partija, o nuo 1905 m. ji galutinai gavo Lietuvos socialdemokratų partijos vardą), 1902 m. – Lietuvių demokratų partija (LDP) (nuo 1906 m. ji gavo Lietuvos demokratų partijos pavadinimą), 1905 m. jos sparnas – Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS). Visuomenei vis labiau skaidantis, palaipsniui pradėjo kurtis ir kitos partijos, kurių masinis kūrimasis sutapo su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Naujai įkurtos ar atsikūrusios prieš karą veikusios politinės partijos stengėsi išplėsti savo veiklą visoje šalyje ir ypač savo veiklą sustiprino 1920 m. pavasarį, pirmą kartą Lietuvos istorijoje vykstant pirmiems demokratiniams rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Vadinamuoju seimokratijos laikotarpiu (1920–1926 m. gruodžio 17 d.), reguliariai vykstant demokratiniams rinkimams į Seimą ir savivaldybes, partijos ir partinė sistema užėmė išskirtinę vietą Lietuvoje. Partijų svarbą rodo tas faktas, kad Seime daugumą turinčios partijos rinko šalies prezidentą. Tačiau 1926 m. gruodžio 17 d., įvykus valstybės perversmui ir valdžiai pradėjus drastiškomis priemonėmis persekioti opozicines partijas, o kitų metų balandį prezidentui Antanui Smetonai paleidus III Seimą, partijų, išskyrus valdžioje likusią Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS), veikla šalyje buvo paralyžiuota. Pagaliau 1936 m. pradžioje A. Smetonos autoritarinis valdymas ryžosi politines partijas, išskyrus LTS, uždaryti. Uždraustų politinių partijų ir srovių veikla daugiau reiškėsi per valdžios cenzūruojamus periodinius leidinius, pirmiausia dienraščius. Jų spaustuvės atstojo uždarytų partijų valdžios centrus. Pogrindyje toliau veikė Lietuvos komunistų partija (LKP). Tokia padėtis išliko iki 1940 m. birželį įvykusios Sovietų Sąjungos okupacijos.

Pagal atstovautą ideologiją ir propaguotas programines nuostatas lietuvių politines partijas ir sroves iki 1940 m. sąlyginai galime suskirstyti į keturias pagrindines grupes: socialdemokratiškoji, varpininkų-liaudininkų, krikščioniškoji ir tautininkų. Politologijos terminais kalbant, pirmoji srovė atstovavo kairiajam politiniam sparnui, krikščioniškoji ir tautininkų srovės – dešiniajam [135, 53–72], o varpininkų-liaudininkų, kaip matysime iš dėstymo, kairiajam arba kairės centro politiniam spektrui. Dešiniųjų ir kairiųjų sąvokos bene pirmą kartą buvo pavartotos 1905 m. Vilniaus seime ir dar ryškiau išsikristalizavo rinkimuose į Rusijos Dūmą, o žengiant į nepriklausomybę jau buvo giliai įleidusios šaknis [154, 41]. Atsiradus galimybėms veikti tinkamoms sąlygoms, politinių partijų ir ideologinių srovių skaidymasis dar labiau išryškėjo.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti aukščiau įvardytų pagrindinių Lietuvos politinių partijų ir ideologinių srovių (iki 1940 m.) istoriografiją, išskiriant pačias svarbiausias įvairiu laikotarpiu pasirodžiusias publikacijas. Dėl ribotos apimties darbe nuošalyje paliekama LKP, sulaukusi išskirtinio dėmesio sovietinės okupacijos metais [172]. Ribota tyrimo apimtis taip pat autoriui neleido išsamiau panagrinėti įvairių pristatomų politinių partijų ir srovių klausimų (pvz., aptarti ideologijas), todėl nepretenduojama pateikti gilesnės jų analizės. Dėl to pačios priežasties šiame darbe atskirai nebus pristatoma gausi aptariamų politinių partijų ir srovių istoriografija, susijusi su tų partijų dalyvavimu Lietuvos seimų rinkimuose ir jų veikla (1920–1927 m. ir 1936–1940 m.). Tai plačiau aptarta naujausiuose šių eilučių autoriaus [85, 11–12; 83, 17–18, 56–58, 578–579; 102] ar kitų kolegų istorikų tyrimuose [21, 5–12]. Turint omenyje tai, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasirodė vos keli bendro pobūdžio lietuvių politologų darbai apie Lietuvos politines partijas ir sroves iki 1940 m. [185, 1–92; 22; 88, 1–12], šiame tyrime jie atskirai nebus aptarti. Nagrinėjama istoriografija pristatoma skirstant pagal atskirus laikotarpius: nepriklausomybės laikotarpis (1918–1940 m.), sovietmetis (iki 1988 m. prasidėjusio lietuvių tautinio atgimimo), išeivija ir nuo lietuvių tautinio atgimimo iki šių dienų pasirodę tyrimai.

Socialdemokratiškoji srovė

Apskritai LSDP istoriografija ilgą laiką buvo skurdi. Tam buvo keletas svarbių priežasčių, kurios, beje, tinka ir kitoms politinėms srovėms ir partijoms, kurios taip pat ilgą laiką nesulaukė rimtesnių tyrimų. Pirmiausia, nepriklausomoje Lietuvoje po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo valstybiniu mastu smerkiant parlamentarizmą ir partijas, o po dešimties metų jas uždraudus, partijoms pergyvenant sudėtingus laikus, nebuvo susirūpinta parašyti išsamios savo partijos istorijos. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, įsigalėjus totalitariniam valdymui, šalyje esant tik vienintelei komunistų partijai, iki 1940 m. gyvavusių partijų tyrimas, nekalbant jau apie objektyvumą [184, 51–60; 51, 5–17], iš esmės buvo neįmanomas. Todėl tuo laikotarpiu teturime tik keletą tyrimų apie Lietuvos politines partijas, tarp kurių solidžiausias – kelių autorių darbas apie Lietuvos politines partijas 1919–1926 m. [107, 51–57]. Jame pirmą kartą buvo plačiau aptartos šios partijos ar srovės: LKP, LSDP, LDKP, LVLS, LTS. Be to, remiantis sovietinio vertinimo šablonais bendrais bruožais pristatyta tų partijų [183, 42–51; 151, 89; 161, 103–109] ir jos jaunimo organizacijų [194, 73–82; 106, 87–97] veikla, išryškinanti minėtų partijų požiūrį į to meto Lietuvos vidaus ir užsienio politiką. Partijų veikla atskirais epizodais būdavo paliečiama ir kituose sovietmečio istorikų darbuose [193, 61–71], aprašant, sovietmečio terminija kalbant, „fašistinį A. Smetonos režimą“, rinkimus į Steigiamąjį ir kitus Lietuvos Seimus [21, 5–12].

Nors po Antrojo pasaulinio karo į užsienį pasitraukė dalis socialdemokratų, kurie išeivijoje atnaujino savo veiklą, partijos istorijos neskubėta rašyti. Ilgą laiką apsiribota partijos lyderių – Stepono Kairio ir Kipro Bielinio – atsiminimais. S. Kairio atsiminimai [7] apima laikotarpį iki 1918 m. ir, nepaisant subjektyvumo, jie yra nepamainomi šaltiniai LSDP istorijos tyrinėtojams. Kito LSDP lyderio Kipro Bielinio atsiminimai [2; 3; 4;] leidžia geriau suprasti LSDP veiklą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, pirmiausia socialdemokratų veiklą 1905 m. revoliucijos įvykiuose. Dėl nežinomų priežasčių abu autoriai nesiryžo aprašyti vėlesnių LSDP veiklos laikotarpių. Neskaitant įvairiu laikotarpiu straipsnių ar kalbų pavidalu pasirodžiusių atsiminimų fragmentų apie socialdemokratų veiklą praeityje, LSDP istorija buvo išleista tik 1985 m. [162]. Jos autorius Juozas Vilčinskas knygos įvade rašė: „LSDP buvo pirmoji politinė partija Lietuvoje. Ji buvo lyg tas žibintas, kuris caro priespaudos tamsumoje rodė Lietuvos darbo žmonėms kelią kovai už savo teises ir žadino lietuvių liaudyje politinę mintį“ [162, 7–8]. Atsižvelgdamas į tai, kad partijos pirmas veiklos laikotarpis iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aprašytas kitų autorių, jis savo knygoje šį laikotarpį apžvelgia gana trumpai. Kituose skyriuose socialdemokratų partijos istorija aprašyta nuo 1918 m. iki pat jos veiklos išeivijoje Šaltojo karo metais. Apie savo rašymo motyvus J. Vilčinskas rašė: „Lietuvių tautos laisvės priešai stengiasi klaidinti visuomenę, tendencingai vaizduodami Lietuvos darbo žmonių aspiracijas. Todėl objektyviai parašyta Lietuvos darbo sąjūdžio istorija yra labai reikalinga. Tą jautė ne tik šios knygos autorius, bet taip pat ir jau atsiskyrę su šiuo pasauliu LSDP veikėjai“ [162, 7]. Tai iš esmės pirmas mėginimas nuo partijos ištakų iki savo gyvenamų laikų aprašyti pirmosios lietuvių politinės partijos istoriją, tačiau susipažinus su ja atidžiau į akis krinta medžiagos netolygumas pristatant svarbius socialdemokratų veiklos epizodus knygoje aptariamais laikotarpiais. Tai visų pirma pasakytina apie socialdemokratų veiklą A. Smetonos autoritarinio valdymo metais. J. Vilčinskas aprašomus įvykius daugelyje vietų komentuoja pačių socialdemokratų lyderių, visų pirma S. Kairio, to meto socialdemokratų ar partijos šalininkų vertinimais. Tarkim, aprašant 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą, kurį autorius knygoje įvardija „sukilimu“, tų įvykių vaizdą perteikia per S. Kairio prizmę, pateikdamas net dviejų puslapių šio socialdemokratų lyderio citatą [162, 188–190].

1990 m. išeivijoje buvo išleista žinomo autoriaus Leono Sabaliūno knyga apie LSDP nuo veiklos pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. [119]. Autorius analizavo lietuviškojo socialdemokratinio judėjimo ištakas, jo susiorganizavimą į Lietuvos socialdemokratų partiją, pastarosios tikslus ir veiklą jos pirmaisiais egzistavimo metais. L. Sabaliūno tikslas – pristatyti ir išanalizuoti socialdemokratijos idėjų ir organizacinės veiklos vystymąsi 1893–1914 m. Lietuvoje tarp lietuvių – laikotarpio, kuriame gimė ir pradėjo organizuotai veikti ir kitos svarbesnės lietuvių politiniams įsitikinimams atstovaujančios grupės ir ateities politinės partijos. Autorius savo knygoje iš pradžių aptarė, kaip socialistinės idėjos plito Lietuvos miestuose tarp kitataučių darbininkų bei amatininkų. Kaip tik su tų organizacijų socialistinės krypties organizacijomis lietuvių LSDP ir palaikė artimus idėjinius ryšius. Knygoje pristatoma medžiaga padalinama į tris laikotarpius: 1) „pradinį“ iki 1904 m.; 2) „aktyvios kovos prieš caristinę valdžią“ 1904–1905 m. ir 3) „atsitraukimo laikotarpis“ 1906–1914 m. Kiekvieno laikotarpio pagrindiniai įvykiai aptariami tiek, kiek jie veikė LSDP veiklą, tikslus ir priemones, šalia pateikiamas veiklos įvertinimas. Pažymėtina, kad L. Sabaliūno tyrimas sulaukė gero įvertinimo išeivijoje ir Lietuvoje. Kaip pagrįstai pastebėjo išeivijos žurnalo „Metmenys“ recenzentas, paskutiniame laikotarpyje LSDP eilėse ir jos vadovybėje išryškėjo jau ir anksčiau pastebėti esminiai prieštaravimai tarp klasinės kovos doktrinos ir lietuviškų tautinių idealų bei siekimų palaikytojų. Bandymai juos suderinti LSDP rėmuose nebuvo sėkmingi. Todėl nuosaikiesiems LSDP nariams, kurių daugumą sudarė lietuviai, tautinė nepriklausomybė liko aukščiausia vertybe, o radikalios, klasinės kovos tikslų palaikytojai nuėjo su tuometinės RSDDR(b) pasekėjais. Tai suteikė nuosaikesniems likusiems LSDP nariams galimybę artimiau bendradarbiauti su lietuviškomis politinėmis grupuotėmis [90, 183–186]. Istoriko Česlovo Laurinavičiaus teigimu, „tai bene pirmoji istorinė studija, kurioje detaliai nagrinėjama Lietuvos socialdemokratijos genezė bei veikla pradiniu 1893–1914 metų laikotarpiu“ [73, 437]. Šioje „netradicinėje“ recenzijoje autorius nutarė išdėstyti savą supratimą apie socialdemokratiją ir jos vietą Lietuvos politinėje istorijoje. Kaip pažymėjo recenzentas, Lietuvos socialdemokratijai nuo susikūrimo iškilo išlikimo dilema: arba pasiduoti idėjos draugų daromam spaudimui ir siekti kiek galima platesnio proteguojamojo varguomenės luomo – proletariato – susijungimo, numojant ranka į trapią „lietuviškąją“ to luomo specifiką, arba dėl tos specifikos plėsti bendradarbiavimą su kitomis Lietuvos politinėmis srovėmis ir dėl to prarasti kaimyninių kraštų socialdemokratų paramą. Galiausiai partija atsisakė savo principinės nuostatos valstybingumo klausimu: „Savarankiškos demokratinės Lietuvos Respublikos, liuosu noru susiėjusios su kaimyninėmis šalimis federacijos sąryšin“ [73, 440–441].

LSDP išskirtinio dėmesio sulaukė prasidėjus atgimimo laikotarpiui, XX a. 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kai viena iš pirmųjų 1989 m. atgaivino savo veiklą. Atskirai paminėtini istoriko Arūno Vyšniausko darbai, kurių pirmasis buvo išspausdintas dar 1987 m. [166, 135–137]. Autorius, pagrindinį dėmesį skirdamas LSDP veiklai 1893–1899 m., iš pradžių paskelbė keletą straipsnių [163, 45–57; 168, 23–40; 167, 27–28; 165, 67–131], o tyrimą apvainikavo 1993 m. apginta daktaro disertacija [164]. Istorikai Arūnas Astramskas ir Aldona Gaigalaitė savo straipsnyje pirmą kartą plačiau aptarė šios partijos opozicinę veiklą tautininkams [17, 61–75]. 1992 m. Romualdas Apanavičius (kaip nurodyta leidinio pabaigoje, jis – „lietuviškosios tautinės socialdemokratijos judėjimo koopirmininkas“ ir kt.) savo išleistoje knygelėje apie LSDP veiklą bene pirmą kartą pamėgino pristatyti partijos veiklą nuo susikūrimo iki atsikūrimo XX a. pabaigoje [16]. Istoriografiniu požiūriu knygelės išliekamoji vertė menka: du pirmieji jos skyriai – „Nuo federacijos iki visiškos nepriklausomybės“ ir „Nepriklausomybę įtvirtinus ir ją praradus“ – parašyti remiantis Bostone išleista „Lietuvių enciklopedija“ arba socialdemokratų lyderių atsiminimais. Paviršutiniška informacija pateikta ir LSDP oficialiojoje internetinėje svetainėje [176]. LSDP programines nuostatas ir veiklą XIX a. pabaigoje ir pirmaisiais nepriklausomybės metais XX a. pradžioje pirmasis savo monografijoje plačiai pristatė Vincentas Lukoševičius [89].

1996 m., minint LSDP 100-ąsias įsteigimo metines, buvo surengtas pirmasis mokslinis seminaras „Socialinė demokratija Lietuvoje“, kurio dalyvių pranešimai, daugiausia liečiantys partijos ištakas ir veiklą XX a. pradžioje, buvo išleisti atskira knyga [126]. Žinias apie ilgametį socialdemokratų lyderį praturtina 2002 m. išleista Gedimino Ilgūno knyga „Steponas Kairys“ [49]. Reikia tik apgailestauti, kad knygoje pateikiama įdomi medžiaga vietomis ištisai cituojama, vengiama analizės. Itin fragmentiškai pristatyta S. Kairio ir socialdemokratų veikla autoritariniu laikotarpiu. Beje, tą patį galima pasakyti apie G. Ilgūno 2000 m. išleistą knygą apie valstiečių liaudininkų lyderį Kazį Grinių [48].

Per pastaruosius keletą metų LSDP istorijos iki 1940 m. tyrimų srityje bene didžiausią įnašą padarė istorikas Gintaras Mitrulevičius, per paskutinius keletą metų paskelbęs daugybę straipsnių iš įvairių LSDP istorijos laikotarpių. Atskirai būtų galima paminėti du jo straipsnius moksliniame žurnale „Lietuvos istorijos metraštis“ [98, 121–146; 97, 103–126], kuriame apariama socialdemokratų veikla Pirmojo pasaulinio karo metais, bei jo tyrimai, esantys 2006 m. išleistoje knygoje apie socialdemokratus [188, 201–222]. Deja, pažymėtina, jog G. Mitrulevičius savo tyrimuose remiasi beveik tik socialdemokratų partijos šaltiniais, todėl juose partijos veikla vertinama iš socialdemokratų partijos pozicijų. Sugrįžtant prie 2006 m. išleistos knygos, skirtos partijos 110 m. sukakčiai paminėti, negalima nepasakyti, kad knygos įvadiniuose straipsniuose ne tik pristatomi svarbiausi LSDP veiklos bruožai nuo veiklos pradžios, bet pirmą kartą plačiau pristatomos LSDP parlamentarų narių biografijos ir veikla Lietuvos seimuose 1920–1927 m. LSDP jaunosios kartos radikalėjimą, ėjimą išvien su komunistais 4-ame dešimtmetyje plačiau aptarė šių eilučių autorius kartu su kolega prieš keletą metų paskelbtame straipsnyje [137, 43–57]. Socialdemokratų frakcijos narių Steigiamajame Seime ir I–III seimuose biografijos ir parlamentinė veikla išsamiai pristatyta 2006 ir 2007 m. išleistuose leidinio „Didysis parlamentarų biografinis žodynas“ 2 ir 3 tomuose [85; 83].

Varpininkų-liaudininkų srovė

Varpininkų ideologinė srovė savo veiklą pradėjo dar XIX a. pabaigoje V. Kudirkai įsteigus laikraštį „Varpas“. Kaip buvo nurodyta šio tyrimo įvade, nors iš varpininkų susikūrė net kelios partijos, šios srovės istorija iki 1940 m., išskyrus atsiminimus [180], mokslinių tyrimų nesulaukė. Būtina atskirai paminėti teisininko Mykolo Römerio dar 1908 m. parašytą studiją apie lietuvių tautos atgimimą XIX a pabaigoje–XX a. pradžioje [108]. Autorius pirmasis ne tik išsamiai pristatė tiriamojo laikotarpio lietuvių tautinį atgimimą, tačiau ypatingą dėmesį skyrė tuo metu pradėjusioms veikti lietuvių politinėms partijoms ir ideologinėms srovėms. Daug dėmesio skirta varpininkų partijoms – LDP ir LVS, jų veiklai Didžiojo Vilniaus suvažiavimo metu. Kalbėdamas apie LDP, M. Römeris išskirtinį dėmesį skyrė šios partijos programai, kurioje, jo teigimu, atsispindi „LDP, kaip radikaliai liaudiškos partijos koncepcija“ [109, 238]. Apskritai M. Römerio tyrimo, kuriame pirmą kartą išsamiai pristatyta lietuvių tautinio atgimimo genezės analizė, išliekamoji vertė ir šiais laikais yra didelė.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu, valstybiniu mastu ignoruojant ir klastojant Lietuvos nepriklausomybę ir jos praeitį, valstiečių liaudininkų veikla iki 1940 m. praktiškai netyrinėta. Istorikė Sigita Noreikienė, remdamasi sovietine metodologija, kolektyvinėje monografijoje apie politines partijas Lietuvoje 1919–1926 m. [192, 74–87] ir atskiruose straipsniuose pirmą kartą plačiau aprašė LVLS [197, 99–103; 191, 90–112]. Iš prosovietinių pozicijų A. Gaigalaitė ir R. Miknys 1983 m. paskelbtame moksliniame straipsnyje pamėgino aptarti LDP programines nuostatas [43, 74–87]. Epizodiškai valstiečių liaudininkų veikla, jos veikėjų santykiai su komunistais buvo aptarti Mečislovo Gedvilo [6], Michalinos Meškauskienės [10, 66–71; 9; 11], Justo Paleckio [12] atsiminimuose.

Pažymėtina, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui nemažas būrys liaudininkų pasitraukė į Vakarus ir ten atnaujino savo veiklą (kurį laiką leido žurnalus „Sėja“ ir „Varpas“). Nors minėtuose leidiniuose buvo spausdinama gausybė atsiminimų apie varpininkų srovės veiklą iki 1940 m., jų autoriai nesugebėjo išlikti nešališki netolimos praeities vertinimams. Danutė Stakeliūnaitė, susipažinusi su žurnale „Sėja“ paskelbtais straipsniais 1953–1963 m., pagrįstai tvirtina, jog juose vyravo liaupsės varpininkų ideologijai, priesaika 1922 m. Lietuvos konstitucijai bei 1923 m. LVLS programai, valstiečių liaudininkų nepriklausomoje Lietuvoje sureikšminimas ir prieš tautininkus nuteikta kovinė retorika [129, 72]. Be to, politologijos terminais kalbant, išeivijoje valstiečiai liaudininkai savo spaudoje dažnai pabrėždavo, jog atstovauja vidurio politinei-ideologinei linijai. Antai, 1953 m. išeivijoje pradėtas leisti žurnalas „Sėja“ (po antrašte buvo parašyta: „Tautinės, demokratinės minties mėnesinis lietuvių laikraštis“), kuriame bendradarbiavo dauguma išeivijoje atsidūrusių valstiečių liaudininkų, nuo pirmo numerio pabrėžė savo atstovaujamą vidurio kelią. „Sėja“ pradeda naują spaudos darbo barą – „sėti tautinės, demokratinės minties grūdus. Pačioje mūsų tautinio atgimimo pradžioje pradėjusi formuotis vidurinioji visuomeniškai politinė lietuvių srovė per visą savo veiklą jau nepriklausomoj Lietuvoj turėjo įtakingus savo laikraščius (...)“ [103, 1]. Toliau nurodyta, jog „vidurinioji srovė buvo, yra ir bus tik demokratinė. Demokratizmo principas, kaip labai ryški gija, tęsiasi per visą jau daugiau kaip 60 metų turinčios srovės veiklos istoriją“ [103]. „Lietuvos demokratų partijai, o vėliau Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, atiteko vidurio kelias: iš kairės – socialdemokratai, iš dešinės – krikščionys demokratai“, – sakoma 1953 m. liaudininkų žurnale „Varpas“ išspausdintame straipsnyje [14, 15].

Reikia apgailestauti, kad tyrimų prasme mažai informatyvūs yra ir lietuvių išeivijos darbai, skirti valstiečiams liaudininkams. Tai pirmiausia pasakytina apie knygą, skirtą liaudininkų lyderiui M. Šleževičiui [99], pirmą kartą išleistą išeivijoje 1954 m. Knyga su menkais pakeitimais buvo perleista po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo [25]. Joje pagrindinis dėmesys skiriamas M. Sleževičiaus veiklai ankstyvuoju bei demokratinės nepriklausomybės 1918–1926 m. laikotarpiais. Nors M. Sleževičius mirė 1939 m. lapkritį, po Gruodžio 17 d. valstybės perversmo jo visuotinė ir politinė veikla analizuojama paviršutiniškai. Ne išimtis ir valstiečio liaudininko Juozo Audėno atsiminimų knyga [1], jo 1965 m. išspausdintas straipsnis apie valstiečius liaudininkus Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ [19, 67–75] ir 1982 m. išleista knyga „Lietuvos valstiečiai liaudininkai“ (apimtis 307 p.). Knyga buvo baigta rašyti prieš pat autoriaus mirtį (jis mirė 1982 m. spalio 10 d.). Joje pateikta medžiaga nuo varpininkų sąjūdžio iki valstiečių liaudininkų veiklos išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo. J. Audėnas plačiau aptarė varpininkų sąjūdį (p. 15–34), Lietuvių demokratų partiją (p. 35–56), Lietuvos demokratų veiklą 1905–1918 m. (p. 57–76) ir kitus laikotarpius. Kiekybiniu požiūriu daugiausiai dėmesio skiriama VI skyriui – Sąjungos veiklai demokratiniuose seimuose (p. 129–180). Knygos pradžioje J. Audėnas rašė: „Nors kartkarčiais šis tas parašoma apie Lietuvos valstiečius liaudininkus bei jų pirmtakus, tačiau kol kas apie juos dar nepasirodė nė vienas išsamesnis leidinys. Todėl šiai Lietuvos tautinio ir valstybinio gyvenimo spragai šiek tiek užpildyti ėmiausi šio darbo“ [18]. Tačiau pats autorius apie savo darbą nurodė, kad „šis leidinys nėra valstiečių liaudininkų istorija, bet tik dokumentuota tos organizacijos ir jos veiklos apžvalga“, o išnašoje pažymėta: „Istoriją rašo istorikai“ [18]. Knygoje pateikta net 18 priedų. Kaip galima spręsti iš kiekvieno skyriaus pabaigoje esančių šaltinių, dėstyme dominuoja įvykių dalyvių, pirmiausia pačių liaudininkų, atsiminimai. Todėl neturėtų stebinti, jog įvykiai daugiausia perteikiami vienašališkai, pabrėžiant tik teigiamus valstiečių liaudininkų veiklos aspektus. Dėl neaiškių priežasčių itin paviršutiniškai pristatyta partijos veikla po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo. Nors pats J. Audėnas tuo laikotarpiu aktyviau įsijungė į liaudininkų gretas, o nuo 1939 m. lapkričio pabaigos net buvo žemės ūkio ministru Antano Merkio vyriausybėje, beveik 14 metų įvykiams skirtas vos puslapis! [18, 178]. Galbūt nenorėta aptarti 4-ame dešimtmetyje vykusių skaudžių sukrėtimų partijos viduje bei liaudininkų jaunosios kartos bendradarbiavimo su pogrindine komunistų partija. Todėl pateikti duomenys neleidžia susidaryti bent kiek išsamesnio vaizdo apie liaudininkų veiklą autoritariniu laikotarpiu.

1978 m. rašytojas teisininkas Jurgis Gliauda išeivijoje parašė romaną „Sunkiausiu keliu“, kuriame pagrindiniu herojumi pavaizduotas valstiečių liaudininkų lyderis Mykolas Sleževičius. Romane jis parodomas kaip sugebėjęs suorganizuoti lietuvių karines pajėgas, kurios pajėgė apginti Lietuvos nepriklausomybę nuo bolševikų, bermontininkų ir lenkų [45]. Nors, anot J. Audėno, romanas „perdėm realistinis“ [18, 102], jo išliekamoji vertė dėl vienašališkumo ir savo žanro menka. Liaudininkų bei kitų srovių ideologiją padeda suvokti 1959 m. išeivijoje išleistas leidinys apie lietuviškąjį liberalizmą ir minėtoje knygoje esantys Vytauto Kavolio ir Vinco Trumpos tekstai [79]. Beje, knyga 2008 m. buvo perleista ir Lietuvoje [78]. Varpininkų-liaudininkų ir kitų lietuvių politinių srovių ištakas ir veiklą maždaug iki 1922 m. savo knygoje aptarė 1986 m. išeivijoje išleistoje knygoje istorikas Pranas Čepėnas [30]. Abu knygos tomai 1992 m. buvo perleisti Lietuvoje [31].

Vertėtų išskirti lietuvių išeivijos autoriaus Leono Sabaliūno disertacijos pagrindu parengtą ir 1972 m. anglų kalba išleistą knygą apie krizę Lietuvoje 1939–1940 m. [118]. Rašant knygą, autoriui nebuvo prieinami okupuotoje Lietuvoje likę archyvai, tarp jų ir valstiečių liaudininkų partijos dokumentai. L. Sabaliūnas 4-ojo dešimtmečio pabaigos LVLS veiklą apibūdino fragmentiškai, nors valstiečius liaudininkus įvardina antrąja pagal pajėgumą opozicinę politinę srovę tautininkams. Autorius pažymi, kad jie kartu su LKDP kritikavo A. Smetonos valdymą dėl asmens teisių ir laisvių varžymo, pasisakė už radikalų socialinės ir žemės reformų modelio įgyvendinimą bei simpatizavo planinės ekonomikos valdymo krypčiai [118, 43–44]. Bendros su krikščionimis demokratais veiklos pradžia L. Sabaliūnas laikė 1938 m. pavasarį. Jo nuomone, 1938 m. būtent jaunoji katalikų karta (dėl savo sekuliarumo) leido sudaryti bendrą abiejų politinių jėgų veiklos strategiją. Pastaroji veikla pasireiškė opozicinio laikraščio „Žygis“ kontekste, kurio detalių, kaip ir bendros valstiečių liaudininkų – krikščionių demokratų ir ultradešiniųjų voldemarininkų antismetoninės koalicijos „Ašis“ veiklos, kaip taikliai pastebėjo Gediminas Rudis, autorius plačiau neaptarė [114, 183]. L. Sabaliūnas neakcentavo ir apskritai nepastebėjo skirtumo tarp „Žygio“ ir „Bendro žygio“ bei liaudininkų nutolimo nuo „Bendro žygio“, prie kurio leidimo ir programos daugiausia prisidėjo voldemarininkai. Aptardamas Lietuvos okupacijos pradžią, autorius trumpai aptaria LVLS spaudą ir akcentuoja teigiamas autoritarinio režimo žlugimo nuotaikas šios partijos spaudoje 1940 m. birželį [118, 185–187]. V. Trumpa pagrįstai atkreipė dėmesį, jog L. Sabaliūnas, kalbėdamas apie opoziciją, savo knygoje daugiau vietos skyrė komunistų partijai (p. 47–61) negu katalikų, liaudininkų ir socialdemokratų, kurios paimtos kartu (p. 41–45). Taikli V. Trumpos mintis, jog „kiekvienu atveju gen. Černiaus ir A. Merkio vyriausybės gerokai sukompromitavo pastarųjų opoziciją“ [153, 144].

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, varpininkų-liaudininkų srovė sulaukė didelio tyrėjų dėmesio. Pirmiausia, 1902 m. varpininkų įsteigta ir iki 1915 m. veikusi Lietuvių (nuo 1906 m. Lietuvos) demokratų partija sulaukė net atskiros istoriko Rimanto Miknio monografijos [94]. Autorius savo paskelbtuose straipsniuose [187, 133–138] ir minėtoje knygoje pirmą kartą išsamiai išanalizavo LDP ištakas, prielaidas, partijos steigimą, tiriamuoju laikotarpiu vyravusias partijos programines nuostatas ir kitus partijos veiklos klausimus. R. Miknys savo tyrimą baigia 1915 m., todėl LDP transformacijos į LSLDP pirmtakę Lietuvos socialistų liaudininkų partiją jis visai netyrinėjo. R. Miknys paneigė istoriografijoje įsigalėjusią nuomonę, esą LDP funkcionavo iki 1920 m. Be to, R. Miknys plačiau aptarė lietuvių politikų, tarp jų varpininkų, poziciją, pristatydamas 1904–1905 m. Lietuvos politinės autonomijos projektus [95, 180–187]. Istorikas Egidijus Motieka savo straipsniuose [189, 199–230; 190, 267–326] ir ypač 1996 m. išleistoje monografijoje plačiai aptarė LDP ir kitų lietuvių politinių partijų veiklą 1905 m. gruodžio 4–5 d. posėdžiavusiame Vilniaus suvažiavime, kuris jau kitais metais amžininkų buvo įvardytas Didžiuoju Vilniaus Seimu [101]. Vincentas Lukoševičius 1995 m. išleistoje knygoje plačiau aptarė liberalizmo įtaką lietuvių politinėms srovėms, tarp jų ir varpininkų-liaudininkų srovei [89, 111–224].

Istorikė Danutė Stakeliūnaitė savo straipsniuose [130; 128, 34–39] ir 2000 m. apgintoje daktaro disertacijoje [131] tarsi pratęsė R. Miknio tyrimus ir pagrindinį dėmesį skyrė LVLS, kuri susikūrė iš LVS ir LSLDP. Istorikė aptarė valstiečių liaudininkų veiklą nuo kūrimosi, programų sukūrimo Pirmojo pasaulinio karo metais, pagrindinį dėmesį skyrė valstiečių liaudininkų veiklai 1918–1926 m. gruodžio 17 d. Disertacijos pradžioje (l d., p. 21–57) autorė pagrindinį dėmesį skyrė šios politinės jėgos organizacinei evoliucijai, programų nuostatoms, pirmiausia jų politinėms socialinėms aspiracijoms, žemės reformai, kitose trijose dalyse analizavo liaudininkų veiklą pagal laikotarpius: 1918 pabaiga–1919 m. pabaiga (jis įvardytas „Liaudininkų startas politikoje“), 1920 m. gegužė–1926 m. pradžia („Parlamentinė kova už demokratijos principus“); paskutinysis laikotarpis, nors chronologiškai ir neįvardytas, apima laikotarpį nuo 1926 m. pavasarį vykusio III Seimų rinkimų ir baigiasi 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmu, kai valstiečiai liaudininkai buvo išstumti iš valdžios („Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga valdžioje“). Kaip autorė pastebėjo, „Lietuvos Respublikos gyvavimo metais liaudininkų, kaip ir kitų partijų, veikla beveik netyrinėta“ [131, 5]. Išimtį sudaro teisinės bei filosofinės minties palikimai. Visų pirma turėti omenyje M. Romerio, P. Leono darbai [116; 117].

Autorė skelbia išvadą, kad „socialistai liaudininkai, kaip buvusios LDP kairiosios pakraipos organizacija, susiformavo 1915 m. pabaigoje–1916 m. pradžioje. Tada ir buvo pradėtas leisti ir laikraštis „Naujoji Lietuva“ [131, 22]. Verta dėmesio D. Stakeliūnaitės mintis, jog susikūrusi LSLDP ne tik savo lyderiais, bet ir pasaulėžiūros aspektu buvo labai artima LDP. Tačiau tiesiogine prasme tai nebuvo atkūrimas. Tai patvirtina R. Miknys (jo knyga, p. 14–15) ir V. Trumpa. „Lyginti LDP ir naują politinį darinį – LSLDP – negalima, nes politinė-idėjinė padėtis buvo visiškai kita. Geriausiu atveju LSLDP – tai naujų laikų dvasia „reorganizuota“ LDP. Laiko „duobę“ – 1915–1917 metų ruduo – iš dalies užpildytų LSDP“ [131, 25]. Be to, D. Stakeliūnaitė plačiau palygino pirmąsias valstiečių liaudininkų programas (l d., p. 39–57). Autorė priėjo išvadą, jog „liaudininkų sociopolitinę koncepciją įtakojo ir liberalizmas, persipynęs su socializmo idėjomis“ [131, 46]. Tačiau tai pripažindama Stakeliūnaitė pažymėjo, kad „gilesnei liberalizmo idėjų santykio su liaudininkų ideologija analizei būtini specialūs tyrimai“. Todėl ji disertacijoje apsiribojo tik bendrais samprotavimais apie liaudininkų partijų programos teiginius, kuriuos veikė liberalizmo idėjos (l d., p. 47; jie plačiau aptarti p. 47–51). Lygindama LSLDP ir LVS programų socioekonomines dalis, Stakeliūnaitė apibendrino, jog „LSLDP dominavo kolektyvizmo dvasia, o LVS daugiau laisvės teikė individui. Liaudininkų, ypač LSLDP, socialinio teisingumo siekiu grindžiamos ekonominės programos prieštaravo LSLDP deklaruotoms liberalioms vertybėms (individo laisvėms) ir skatino liaudininkų ideologijos nenuoseklumą, dvilypumą, prieštaringumą“ [131, 57]. Disertacijos pabaigoje D. Stakeliūnaitė, vertindama valstiečių liaudininkų vadų veiksmus 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo metu, priėjo prie išvados, kad vadovybė vis tik turėjo gelbėti savo autoritetą šio įvykio metu: turimas omenyje ne ginkluotas pasipriešinimas, bet tvirtas griežtos pozicijos pareiškimas. „Tuo momentu M. Sleževičiaus politinio nuosaikumo linija atrodė kaip savųjų principų išdavystė. Tai vienas iš nemaloniausių liaudininkų istorijos epizodų, kurį net ir jaunesnieji, tuose įvykiuose nedalyvavę liaudininkai, bevelijo nutylėti“ [131, 230]. Panašiai minėta autorė rašė ir savo straipsnyje, paskelbtame žurnale „Istorija“ [128, 34–39].

Kituose po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išleistuose darbuose (pavyzdžiui, apie Kazį Grinių [37], Joną Vileišį [15]) valstiečių liaudininkų veikla 4-ajame dešimtmetyje nušviesta gana paviršutiniškai, dažniausiai pažymint jos opozicinę veiklą autoritariniam režimui [178, 79–85]. Partijos veiklai nuo 1926 m. gruodžio 17 d. iki jos oficialaus uždarymo 1936 m. skiriami keli puslapiai, o 1936–1940 m. laikotarpiui skiriama dar mažiau dėmesio. Taip pat visai nutylėti per visą 4-ą dešimtmetį tarp liaudininkų vykę vidaus kivirčai. Vos keliais sakiniais apie tai užsiminė J. Būtėnas 1993 m. išleistoje savo knygoje apie Feliciją Bartkevičienę [24, 120]. Išimtis – Liudo Truskos 1996 m. išleista monografija apie prezidentą A. Smetoną ir jo laikus. Autorius to meto politinių įvykių kontekste bendrais bruožais pristato autoritarinės valdžios poziciją valstiečių liaudininkų atžvilgiu [156]. Aptardamas lietuvių ir žydų santykius 4-ame dešimtmetyje, minėtas autorius trumpai liaudininkų nuotaikas tautiniu klausimu pristatė knygoje „Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio“ [157]. Valstiečių liaudininkų vadovybės valdomos akcinės bendrovės „Varpas“, leidusios pagrindinę liaudininkų spaudą ir kitus leidinius, veiklą, pasirėmęs gausia dokumentine medžiaga, 1998 m. išsamiai pristatė Vladas Žukas [170, 11–65].

Kiek didesnio dėmesio susilaukė grupės socialdemokratų, vadinamų plečkaitininkų, ir valstiečių liaudininkų bandymas 1927 m. rugsėjį surengti sukilimą, siekiant nuversti valdžioje įsitvirtinusius tautininkus su A. Smetona priešakyje. Pasirėmęs gausiais archyviniais duomenimis, šį valstiečių liaudininkų veiklos etapą 2000 m. išleistoje knygoje aptarė Ričardas Čepas [29]. Minėtas istorikas 2001 m. parengė ir išleido nedidelės apimties knygą apie valstiečių liaudininko Juozo Pajaujo ir jo šalininkų mėginimą 1927 m. pavasarį Lietuvoje surengti kontrperversmą ir atstatyti buvusią prieš 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą demokratinę santvarką. R. Čepas įvade plačiau aptarė J. Pajaujo ir grupės karininkų veiksmus, o dėstyme pristatė ir pagrindinę dokumentinę medžiagą [96]. Turint omenyje, kad J. Pajaujo sukilimo rengimo istorija ir liaudininkų vaidmuo Tauragės įvykiuose pakankamai atskleista, tyrime šie klausimai aptariami kiek siauriau.

Nors istoriografijoje atskiro dėmesio yra sulaukusios paskutinės nepriklausomos Lietuvos generolo Jono Černiaus ir Antano Merkio „koalicinės“ vyriausybės [113, 407–426], tačiau nėra ištyrinėta tose vyriausybėse dirbusių opozicinių partijų, tarp jų ir valstiečių liaudininkų, kaip ir krikščionių demokratų, vadovybių deleguotų žemės ūkio ir teisingumo ministrų veikla. Tradiciškai apsiribojama bendru įvertinimu – „vieningo darbo vyriausybė – tautinės vyriausybės darbų tęsėja“ [93, 525–256] – ar teiginiu, jog nuo 1939 m. kovo mėn. opozicijos atstovams patekus į vyriausybę režimo esmė liko nepakeista [156, 318]. Paprastai nurodoma, kad abiejų partijų atstovai, dirbdami šiose vyriausybėse, nekėlė jokių reikalavimų, tačiau lieka neaptarti vyriausybių darbo metu klostęsi santykiai tarp valdžios ir opozicijos ministrų bei juos delegavusių partijų. Taip pat neaiškūs opozicijos ministrų ir juos delegavusių partijų vadovybių tarpusavio santykiai. Apskritai lieka daug neatsakytų klausimų dėl valstiečių liaudininkų, kaip ir krikščionių demokratų, veiklos 1939–1940 m.

Kaip išimtį galima paminėti istoriko Gedimino Rudžio straipsnį apie voldemarininkus [111, 5–29] ir publikaciją, plačiau nušviečiančią krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir voldemarininkų antismetoninės koalicijos „Ašis“ veiklą 1938 m. pabaigoje–1939 m. pradžioje [114, 182–215]. Tiesa, joje autorius „Ašies“ veiklą pristatė pernelyg neišryškindamas valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų vaidmens tuose įvykiuose.

Pasirėmęs Maskvoje saugomais archyvų dokumentais, fragmentiškai jaunųjų valstiečių liaudininkų lyderio Justo Paleckio santykius su Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje Kaune dirbusiais sovietų diplomatais savo publikacijose atskleidė istorikai Zenonas Butkus [28, 140–161] ir Algimantas Kasparavičius [56, 139–147]. Pastarasis savo tyrimuose daug vietos skyrė liaudininkų lyderiui M. Sleževičiui [58, 199–205] ir apskritai valstiečių liaudininkų bei kitų politinių partijų veiklai demokratiniu laikotarpiu [83, 119–122]. LVLS minint 100-ąsias veiklos metines, 2005 m. pasirodė politologo Algio Krupavičiaus nedidelės apimties proginis leidinys apie partiją [62]. Jubiliejaus paminėjimu, leidiniu, kaip ir partijos internetinėje svetainėje skelbiama informacija [175], siekiama pagrįsti šių laikų LVLS tiesiogines tradicines sąsajas su varpininkų-liaudininkų srove, pirmiausia su 1905 m. veiklą pradėjusia LVS.

Šių eilučių autorius, pasirėmęs gausia archyvine medžiaga, per pastaruosius keletą metą paskelbė keletą straipsnių, tiesiogiai susijusių su valstiečių liaudininkų veikla autoritariniu laikotarpiu: vienas straipsnis skirtas LVLS ir LJS nesutarimams 4-ame dešimtmetyje [144, 48–64; 137, 43–57], dviejuose aptariami pozicijų skirtumai valstiečių liaudininkų vadovybėje [150, 24–35; 145, 43–69], atskirai plačiau pristatoma valstiečio liaudininko J. Paleckio veikla okupacijos išvakarėse [143, 139–161], liaudininkų veikla III Seime (1926–1927 m.) [83, 119–184], išryškinamas jaunosios liaudininkų kartos naujas žvilgsnis į 1926 m gruodžio 17 d. įvykius [146, 17–24]. Paskelbtuose tautininkų ir krikščionių demokratų pasitarimų posėdžių protokoluose dėl koalicinės valdžios sudarymo (1927 m. balandis, spalis–lapkritis) išryškinamas šių partijų požiūris į valstiečius liaudininkus pirmaisiais metais po gruodžio 17 d. valstybės perversmo [148, 40–48]. Atskirų liaudininkų parlamentarų veikla pristatoma autorių kolektyvo parengtuose leidinio „Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas“ 2 ir 3 tomuose [85, 83], bendrais bruožais liaudininkų veikla nušviesta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [77, 80–81; 81, 243; 86, 346]. Pažymėtina, kad po Lietuvos nepriklausomybės atsiradusioje istoriografijoje palaipsniui nepateikiant jokio pagrindimo ar argumentų įsigalėjo dvi nuomonės: pirma skelbė, jog liaudininkai – kairioji partija [177], o antroji ją įvardijo kairės centro ideologijos partija [127, 81–82]. Šių eilučių autoriaus tyrimus, skirtus valstiečiams liaudininkams, apvainikavo 2011 m. gegužės mėnesį apginta daktaro disertacija apie šios partijos vietą Lietuvos politiniame gyvenime 1926–1940 m. [149].

Tautininkų srovė

Sovietmečiu bendro pobūdžio darbuose 1926 m. gruodžio perversmas buvo įvardytas fašistiniu [75, 25–27; 33; 50; 23; 198], o po jo vadžioje įsitvirtinęs A. Smetonos valdymas – taip pat fašistiniu [186, 62–89]. Aldonos Gaigalaitės, prieš keletą metų atlikusios 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo vertinimo lietuvių sovietinėje istoriografijoje analizę, teigimu, lietuvių sovietinėje istoriografijoje tvirtai įsigalėjo viena iš dviejų ją pasiekusių teorijų dėl valstybės perversmo 1926 m. gruodžio 17 d. vertinimo. Tai Lietuvos komunistų partijos pateikta, pasiremiant Kominterno ir kitų šalių marksistų pažiūromis, ideologinė teorija, kad perversmas Lietuvoje buvo fašistinis ir po jo įvesta tautininkų valdžios diktatūra – fašistinė. Visi lietuvių istorikų bandymai tą terminologiją ir marksistinę lenininę dogmatišką nuostatą revizuoti būdavo iš karto ideologinio politinio fronto vadovų užgniaužiami [39, 22–29]. Tokiomis aplinkybėmis bent kiek objektyvesnis LTS veiklos tyrimas buvo neįmanomas. Todėl iš sovietmečiu pasirodžiusių darbų būtų galima išskirti istorikės Reginos Žepkaitės publikaciją knygoje apie klases ir politines partijas Lietuvoje 1919–1926 m. [169, 88–89] Joje autorė pirmą kartą pagal sovietinę vertinimo prizmę plačiau aparė LTS įsikūrimo aplinkybes, svarbiausias programines nuostatas, pagrindinę spaudą.

Išeivijoje LTS ir A. Smetonos valdymas sulaukė labai prieštaringų vertinimų. Be buvusių įvykių dalyvių tautininkų periodikos leidiniuose paskelbtų gausių atsiminimų, kuriuose negailėta panegirikos prezidento A. Smetonos valdymui, atskirai reikėtų paminėti keletą veikalų, kurie išeivijoje bei atsikūrusioje Lietuvoje susilaukė didesnio dėmesio. Pirmiausia turima omenyje Aleksandro Merkelio, buvusio A. Smetonos sekretoriaus, didelės apimties knyga apie prezidentą A. Smetoną [93], kurioje pirmą kartą siekta pristatyti šios kontroversinės asmenybės biografiją nuo gimimo iki mirties JAV Antrojo pasaulinio karo metais. Nors knygos autorius pirmą kartą pateikė daugybę naujų istorijos šaltinių, jo knygoje pagrindinis herojus pristatomas itin pozityviai. Kaip ir A. Smetona, A. Merkelis teisina 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą, labai kritiškai vertina nepriklausomoje Lietuvoje veikusias politines partijas. Jo teigimu, „A. Smetonos kontroversija dings tik tuomet, kai galutinai išnyks ją keliančios priežastys – buvusios politinės srovės, kurios juk yra nepastovios ir laikinas reiškinys“ [93, 679]. Savaime suprantama, kad knygoje labai teigiamai įvertinta A. Smetonos autoritarinio valdymo rėmėja LTS. Tokia apologetika sukėlė audringas diskusijas išeivijoje, kada didžiausios kritikos negailėjo autoriniam valdymui buvę opozicinių partijų veikėjai, kurie pateikė visai kitokį A. Smetonos, LTS ir autoritarinio valdymo vertinimus. Bene didžiausia kritika išreikšta Jono Augustaičio recenzijoje, kuri buvo išleista kaip atskira knyga [20]. Kaip tiksliai pastebėjo Liudas Truska, kritikuodamas A. Merkelį, J. Augustaitis „nuslydo į kitą kraštutinumą: nepaliko A. Smetonai jokių nuopelnų“ [156, 11].

1979 m. Amerikos lietuvių tautinės sąjungos iniciatyva buvo išleista knyga apie lietuvių tautininkų istorinius bruožus [152]. Joje pirmą kartą plačiau pristatyta ne tik lietuvių tautinės sąmonės raidos ir tautinės srovės susidarymo pradmenys, Tautos pažangos partijos – Lietuvių tautininkų sąjungos istorijos bruožai 1916–1940 m., plačiau aptartos kitos, visų pirma tautinės minties jaunimo organizacijos (pvz., VDU Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) korporacija „Neo-Lithuania“, kurios branduolys paprastai papildydavo LTS gretas), aptarta tautinės srovės pedagogika. Tautos pažangos (nuo 1924 m. LTS) veiklą šioje knygoje aprašė istorikas Juozas Jakštas [152, 71–159], kuris vengė didesnių vertinimų, ypač aprašydamas A. Smetonos valdymą po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo. 1985 m. išeivijoje buvo išleista kompiliacinio pobūdžio Jono Švobos knyga „Seiminė ir prezidentinė Lietuva“ [142], kurioje aprašomi įvykiai pristatyti iš tautininkų pozicijos, kartu labai negatyviai atsiliepta apie vadinamą Seimų Lietuvą ir negailėta liaupsių A. Smetonos autoritariniam valdymui. 1993 m. Čikagoje korporacijos „Neo-Lithuania“ vyr. valdybos iniciatyva buvo išleista pažintinio pobūdžio knyga apie šią organizaciją ir tautininkų jaunimo organizaciją „Jaunoji Lietuva“ [81].

Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio epochai, iš pagrindų susidomėjus Lietuvos praeitimi, ypač naujausiais laikais, išskirtinio dėmesio susilaukė prezidento A. Smetonos asmenybė ir jo valdymas. Istorikas Alfonsas Eidintas buvo pirmasis, pradėjęs tyrinėti šią asmenybę. 1988 m. žurnalas „Kultūros barai“ pradėjo spausdinti A. Eidinto straipsnius [181], o 1990 m. buvo išleista jo knyga apie A. Smetonos politinės veiklos bruožus [35; 36]. Autorius visų pirma reabilitavo A. Smetonos asmenybę, sovietmečiu įvardytą „fašistu“, nors LTS minėtoje knygoje skiriama pakankamai nedaug dėmesio. 1995 m. išleistoje V. Lukoševičiaus knygoje plačiau pristatytos tautininkų programinės nuostatos ir ideologija [89, 287–374].

1996 m. pasirodė L. Truskos monografija apie A. Smetoną ir jo laikus. Istorikas, pirmą kartą panaudojęs didelio kiekio iki šiol neskelbtą archyvinę medžiagą, kritiškai vertindamas gausią istoriografiją [156, 8–14], detaliai atskleidė A. Smetonos ir jo laikų Lietuvą bei padarė išvadą, jog „1927–1940 m. politinė Lietuvos santvarka – asmeninė A. Smetonos diktatūra, tačiau nėra pagrindo vadinti ją fašistine, nes šalyje iš esmės nebuvo nė vieno totalitarizmo požymio. Antra vertus, nėra pagrindo kalbėti apie A. Smetonos režimo evoliucionavimą į demokratiją 4-ojo dešimtmečio pabaigoje“ [156, 397–398]. Monografijoje pirmą kartą buvo pateikta išsami LTS kiekybinė statistika, santykiai su prezidentu A. Smetona ir apskritai šios partijos vieta šalies gyvenime. Tais pačiais metais paskelbtoje šaltinio publikacijoje L. Truska priėjo prie išvados, kad autoritarinio valdymo metais negalima dėti lygybės ženklo tarp prezidento A. Smetonos ir LTS [158, 267–292]. Politologiniu žvilgsniu A. Smetonos autoritarinį valdymą įvertino Raimundas Lopata [87]. Tautininkų ir krikščionių demokratų bendradarbiavimą, sprendžiant Klaipėdos prijungimo problemą, savo moksliniame straipsnyje, paskelbtame 2002 m., aptarė Dalia Čičinienė [32, 113–148]. Istorikas Gediminas Rudis pirmasis plačiau nagrinėjo A. Voldemaro politinę veiklą ir įtaką šalies politiniame gyvenime, jo vaidmenį LTS [111, 5–29; 115, 19–40; 110, 182–215], pasirėmęs gausia archyvine medžiaga išsamiau pristatė A. Voldemaro šaltininkų – radikaliųjų tautininkų sparno – veiklą autoritarinio valdymo metais. Taip pat nemažai medžiagos galima surasti minėto istoriko parengtame ir išspausdintame Zenono Blyno, vieno iš voldemarininkų lyderio, dienoraštyje [5]. Su A. Voldemaro politinėmis nuotaikomis detaliau galima susipažinti neseniai paskeltoje G. Rudžio šaltinių publikacijoje „Laiškai Jujai (1902–1919 m.)“ [13]. Taip pat būtų galima paminėti G. Rudžio ir Algio Kasperavičius straipsnius apie tautininkų ministrus pirmininkus – generolą Joną Černių [113, 407–426] ir Antaną Merkį [53, 429–469]. Juose bendrais bruožais paliesta LTS padėtis to meto šalies valdyme. Istorikas Juozas Skirius savo dviejuose straipsniuose plačiau pristatė A. Voldemaro užsienio politikos veiklą Lietuvos nepriklausomybės pradžioje [122, 13–38] ir po gruodžio 17 d. valstybės perversmo [121, 229–252]. Zenonas Butkus pirmasis išsamiau analizavo 3-iojo dešimtmečio glaudžius LTS ir sovietų diplomatų, dirbusių Kaune, ryšius, tautininkų lyderiams brandinant valstybės perversmo idėją Lietuvoje [27, 80–84; 26, 37–59]. Minėto istoriko darbuose, skirtuose Lietuvos užsienio politikai, daugiau aptariama paties prezidento A. Smetonos ar prieš tai dirbusių kitų prezidentų bei vyriausybių užsienio politika [179, 140–161], tačiau LTS ir kitoms to meto Lietuvos politinėms partijoms skiriamas nedidelis dėmesys. Tą patį galima pasakyti apie kitus Lietuvos užsienio politikai skirtus darbus, tarp kurių reikėtų išskirti du VDU mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ tomus, skirtus užsienio politikai [171], bei dvi naujausias istoriko A. Kasparavičiaus monografijas [59; 56]. Lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės politinę veiklą LTS plačiau nušvietė šių eilučių autorius. Paskelbtame straipsnyje buvo paneigta istoriografijoje dar ir šiandien vyraujanti nuomonė, jog V. Krėvė iš LTS pasitraukė po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo. Tai įvyko tų metų viduryje, kai V. Krėvė dėl konflikto su tautininkų lyderiais A. Smetona ir A. Voldemaru buvo priverstas palikti partiją [147, 29–52].

Nors iki pastarojo meto vyksta polemika dėl jaunosios kartos dešiniųjų partijų simpatijų politiniam, socialiniam radikalizmui [125, 213; 124; 34; 100;], ilgą laiką nebuvo atskiros mokslinės publikacijos šia tema. Išimtį sudaro L. Truskos monografija apie antisemitizmo Lietuvoje raidą iki 1941 m., kurioje aptartos dešiniųjų partijų jaunosios kartos neigiamos nuostatos žydų atžvilgiu 4-ame dešimtmetyje [157, 132–195], bei istoriko A. Svarausko tyrimai apie dešinįjį radikalizmą tarpukariu [135, 53–73; 133, 56–72]. Pastarajame straipsnyje pažymima, kad jaunieji tautininkai subrendo VDU tautininkų studentijos korporacijų gretose. 4 dešimtmečio viduryje pradėję reikšti totalitarines mintis jaunuomenės spaudoje, kurią istorikas G. Rudis, pirmiausia žurnalą „Akademikas“, įvardija fašistuojančiu [5, 6]. Radikalizmas ypač suaktyvėjo 4 dešimtmečio pabaigoje, kai dėl daugybės nesėkmių tarptautinės politikos arenoje A. Smetonos autoritarinio valdymo, kartu ir provyriausybinės LTS dominavimui kilo smarkus opozicinis judėjimas. Jaunieji tautininkai pradėjo atvirai oponuoti senosios kartos, jų nuomone, per daug tolerantiškai opozicijos atžvilgiu LTS krypčiai.

Krikščioniškosios demokratijos srovė

Išskyrus sovietmečiu išleistą istorikės Aldonos Gaigalaitės knygą apie klerikalizmą Lietuvoje [42], jos ar kitų autorių parašytų straipsnių [182, 62–73; 105, 57–62; 41, 117–128], be bendro pobūdžio darbų, skirtų vadinamajai „buržuazinei“ Lietuvos istorijai, tuo laikotarpiu išsamesnių tyrimų apie krikščionis demokratus taip ir nepasirodė.

Išeivijoje, be gausybės krikščionių demokratų – įvykių dalyvių ar liudininkų išleistų atsiminimų, atskiro dėmesio verti krikdemų lyderio kunigo Mykolo Krupavičiaus atsiminimai, aprašantys autoriaus išgyvenimus nuo XIX pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Knygoje daug vietos skirta krikščionių demokratų srovės politinei ir kultūrinei veiklai. Petras Maldeikis, daugiausia pasirėmęs M. Krupavičiaus kalbomis ir išeivijoje parašytais šaltiniais, 1975 m. Čikagoje išleido knygą apie šią asmenybę [92, 196–197]. Knyga buvo išleista Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos iniciatyva ir lėšomis. M. Krupavičius bei jo biografas bet kokį krikščionių demokratų dalyvavimą perversmo įvykiuose neigė, visa kaltė buvo suversta karininkams ir tautininkų vadams A. Smetonai ir A. Voldemarui [61]. Panašiu tonu, iškeliant tik teigiamus krikščionių demokratų veiklos praeityje ir išeivijoje dalykus, 1976 m. JAV buvo išleista apibendrinamojo pobūdžio knyga apie Lietuvos krikščionis demokratus [60]. Tai iš esmės buvo pirmasis mėginimas parašyti visą krikščionių demokratų partijos istoriją.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Arvydas Gaidys vienas pirmųjų pamėgino aptarti LKDP kūrimosi aplinkybes 1905–1907 m. [38, 139–172] ir paskelbė tos partijos pirmosios programos projektą [80, 327–340]. Istorikė Regina Laukaitytė pirmoji išsamiai pradėjo tyrinėti krikščioniškąją demokratiją ir per keletą metų paskelbė daugybę mokslinių straipsnių. Iš pradžių istorikė paneigė ypač išeivijoje tvirtintą teiginį, jog LKDP buvo įsteigta XX a. pradžioje. R. Laukaitytės tvirtinimu, lietuviai kunigai tik pradėjo organizuotis į KDP 1905 metais. Būtinybę veikti bendrai lėmė 1904–1905 m. atsiradusios legalaus leidybos, organizavimo bei politinio darbo galimybės. Pastangas kurti atskirą partiją lėmė pernelyg radikali kitų to meto partijų taktika bei krikščioniškosios demokratijos idėjų aktualumo suvokimas. 1905 m. gruodžio 6 d. Vilniuje įvyko steigiamasis LKDP susirinkimas. Jame dalyvavo visų Lietuvos vyskupijų kunigai, kurie išrinko partijos CK, aptarė jo veiklos ir partijos organo leidimo Vilniuje klausimus. Finansiniai CK bei spaudos reikalai buvo patikėti Šv. Kazimiero draugijai. Įgyvendinti gruodžio 6 d. susirinkime numatytą LKDP įsteigimo planą sukliudė dvasinės valdžios vadovybė, kuri paragino kunigus nekurti atskiros katalikiškos partijos, o vienytis į Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją, vyskupo E. Ropo iniciatyva įkurtą 1905–1906 m. pradžioje. Be to, Šv. Kazimiero draugija atsisakė finansuoti partijos CK bei jos laikraščius. Krikščionių demokratų srovė liko be centrinio jos veiklą koordinuojančio organo. Atskirų vyskupijų kunigai pradėjo gana plačią leidybinę, socialinę veiklą, tačiau tai nebuvo partijos veikla. R. Laukaitytės teigimu, duomenų apie LKDP steigimo proceso atnaujinimą neturime iki pat 1917 m. [66, 29–41] Kituose straipsniuose istorikė plačiau aptarė pirmąją LKDP programą [72, 14–27], legalios katalikiškos spaudos pradžią Lietuvoje (1904–1907 m.) [67, 220–253], LKDP kūrimąsi Pirmojo pasaulinio karo metais [69, 38–50], Lietuvos katalikų dvasininkijos veiksmus per 1905–1906 m. revoliuciją [70, 28–50]. Kolektyvinėje monografijoje plačiau pristatė vieno iš krikščionių demokratų lyderių Leono Bistro veiklą, 3-iame dešimtmetyje jam užimant Lietuvos vyriausybės vadovo pareigas [71, 307–325], o kitoje knygoje analizavo L Bistro, kaip Lietuvos krašto apsaugos ministro, veiklą [68, 108–115]. Atskirų krikščionių demokratų, daugiausia kunigų, biografijos ir veikla R. Laukaitytės [195] ir istorikų Danutės Blažytės-Baužienės, Audronės Veilentienės, Artūro Svarausko išsamiai pristatytos leidinio „Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas“ 2 ir 3 tomuose. Krikščionių demokratų – Lietuvos užsienio reikalų ministrų – veiklą seimokratijos laikotarpiu išsamiau analizavo istorikai Aldona Gaigalaitė [40, 39–70; 44], Juozas Skirius [120, 71–88], Algimantas Kasparavičius [54, 153–172]. L. Truska 1995 m. paskelbė vertingą 1927 m. birželio 22 d. LKDP A. Smetonai adresuotą memorandumą [155, 171–190], iš kurio paaiškėja krikdemų ir prezidento A. Smetonos bei jo vadovaujamos LTS nesutarimai dėl valdžios pirmaisiais mėnesiais po valstybės perversmo. V. Lukoševičius plačiau aptarė krikščioniškosios demokratijos susiformavimą Europoje bei tos srovės Lietuvoje atsiradimą, agrarinius klausimus programinėse nuostatose, krikščioniškosios nuosavybės koncepciją Lietuvoje, socialinės krikščionių demokratų politikos pagrindinius bruožus [89, 408–461].

Istorikas G. Rudis 1997 m. paskelbė mokslinį straipsnį apie antismetoninį opozicijos sąjūdį 1938–1939 m., kai keletą mėnesių glaudžiai bendradarbiavo krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir tautininkų radikalusis sparnas – voldemarininkai [114, 182–215]. Bendrais bruožais Lietuvos krikščioniškoji demokratija aptariama Albino Gražiūno knygoje [46], Vyto Vardžio straipsnyje [159, 240–269]. Paviršutiniškai M. Krupavičiaus biografija pristatyta 1998 m. išleistoje apybraižoje [104]. A. Kasparavičius 2005 m. paskelbtame straipsnyje plačiau aptarė M. Krupavičių tarpukario Lietuvos politiniame diskurse [55]. 2006 m. paskeltame straipsnyje Salomėja Karasevičiūtė detaliau nagrinėjo M. Krupavičiaus veiklą, vykdant žemės reformą Lietuvoje 1919–1926 m. [52].

Pastaruoju metu tarp istorikų nemažas dėmesys skiriamas apskritai lietuvių politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimui 4-ame dešimtmetyje, tuo metu vykusiam kartų konfliktui partijose. Kaip jau buvo minėta, A. Svarauskas ir šių eilučių autorius tam paskyrė vieną straipsnį [137, 43–57] ir padarė išvadą, jog dešiniojoje stovykloje aptariamuoju laikotarpiu, be jaunųjų tautininkų, radikalumu išsiskyrė ir jaunieji katalikai. Nors abi srovės priskirtinos dešiniajam blokui, bendrumų tarp jų buvo labai maža. Galbūt vienintelis dalykas, kas juos vienijo, – tai lietuviškojo nacionalizmo propagavimas ir socializmo, komunizmo kritikavimas. Jaunieji katalikai, trečioji lietuvių katalikiškosios inteligentijos karta, – 4-o dešimtmečio nepriklausomos Lietuvos visuomenininkai, kultūros veikėjai, daugiausia baigę Vakarų Europos universitetus ir Lietuvoje susibūrę aplink „Naujosios Romuvos“, „Židinio“ žurnalus ar dienraštį „XX amžius“. Paprastai jie dar vadinami naujaromuviais, kultūrininkais ar „1936 m. generacija“. Dešiniojo radikalizmo tendencijos krikščionių demokratų, kaip ir tautininkų, jaunojoje kartoje pasireiškė didesnio ar mažesnio masto tautinių mažumų diskriminavimu, autoritarinių ar net totalitarinių tendencijų valstybės valdyme propagavimu (pavyzdžiui, laikant fašistinę Italiją ar nacionalsocialistinę Vokietiją), elitarizmo idealizavimu, socialinio harmoningumo siekiu, kaip atsvara prieš kairiųjų keltą klasių nelygybės ir kovos idėją, populistinių pažadų dalijimu siekiant patraukti plačiosios visuomenės simpatijas.

Be to, A. Svarauskas plačiau aprašė krikščionių demokratų lyderio kunigo Mykolo Krupavičius opoziciją autoritariniam valdymui [132, 497–510], Lietuvių fronto ir Lietuvių fronto bičiulių ideologines ištakas – „1936 metų generacija“ lietuviškojo autoritarizmo kontekste [133, 56–72], Lietuvos darbo federacijos nesutarimus su katalikų politine srove po 1926 m. perversmo [134], studentų ateitininkų ryšius su politika minėtu laikotarpiu [136, 135–172]. Istorikas Dangiras Mačiulis pirmą kartą istoriografijoje išsamiau pristatė moksleivius ateitininkus nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940), kur analizavo veikimo laisvės ir politinio režimo santykį [91, 135–172]. Istorikas Ramūnas Labanauskas keliuose savo straipsniuose aptarė Jaunųjų katalikų sąjūdžio veiklą, santykius su komunizmo doktrina ir praktika (1936–1940) [64, 248–257; 65, 173–243]. 2008 m. Andrius Grodis savo straipsnyje plačiau pristatė Lietuvos politinių partijų, tarp jų ir LKDP, požiūrį į Lenkiją 1920–1926 metais [47, 37–56]. Istorikė Audronė Veilentienė savo straipsniuose [196, 127–152] ir ypač 2010 m. pradžioje apgintoje daktaro disertacijoje „Lietuvos Respublikos seimų įtaka užsienio politikai 1920–1927 metais“ išsamiau analizavo Lietuvos Respublikos seimų, Užsienio reikalų komisijos, frakcijų ir atskirų narių veiklą ir įtaką užsienio politikos srityje 1920–1927 metais, Seimo ir Vyriausybės santykius sprendžiant svarbiausias užsienio politikos problemas, frakcijų ir seimų narių nuostatas užsienio politikos klausimais. Turint omenyje, kad Steigiamajame Seime (1920–1922 m.) ir II Seime (1923–1926 m.) krikščionių demokratų blokas (jį sudarė LKDP, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga) turėjo daugumą, disertacijoje pagrįstai išskirtinis dėmesys skiriamas šios politinės jėgos užsienio politikai. Daroma išvada, kad visų demokratinių seimų įtaka užsienio politikai buvo skirtinga, nes keitėsi seimų, kartu ir Užsienio reikalų komisijos sudėtis, daugumos ir opozicijos santykiai, skyrėsi seimų narių patirtis politinėje ir parlamentinėje veikloje, jų išsilavinimas bei asmeninės savybės [160]. Politologas Saulius Šiliauskas keliuose savo straipsniuose, daktaro disertacijoje ir jos pagrindu parengtoje monografijoje daugiausia analizavo demokratijos sampratą Lietuvos Respublikoje (1918–1940), didelį dėmesį skirdamas to meto lietuvių politinių partijų, tarp jų LKDP, programoms [141, 167–168; 140, 143; 139; 138 ].

Negalima palikti nuošalyje neseniai dienos šviesą išvydusio Kęstučio Skrupskelio veikalo, skirto lietuvių ateitininkų istorijai nuo veiklos pradžios 1910 m. iki 1940 m. [122] Tai drąsus mėginimas pirmą kartą išsamiai aprašyti krikščioniškosios demokratijos sudėtinės dalies – ateitininkų, kurių didelė dalis, visų pirma lyderiai, vėliau papildydavo krikščionių demokratų partijos gretas, daugiašakę veiklą. Neatsitiktinai knygoje daug vietos skiriama atskiriems krikščionių demokratų lyderiams ir šios srovės veiklai. Neabejotinai ši knyga susilauks tyrėjų dėmesio ir atitinkamo įvertinimo, o galbūt ir paskatins kitus autorius rašyti kurios nors vienos pasirinktos lietuvių politinės partijos ir ideologinės srovės istoriją nuo susikūrimo iki Lietuvos okupacijos.

Išvados

1. Iki XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusio lietuvių tautinio atgimimo iš esmės nebuvo profesionalių lietuvių politinių partijų ir ideologinių srovių (iki 1940 m.) tyrimų. Tokią padėtį sąlygojo objektyvios priežastys: tarpukariu autoritarinio valdymo metais opozicinės politinės partijos, išskyrus valdžios partiją – Lietuvių tautininkų sąjungą, – buvo atvirai ignoruojamos, o 1936 m. net oficialiai uždraustos. Sovietinės okupacijos metais, okupacinei valdžiai įvairiais būdais klastojant Lietuvos istoriją, politinių partijų ir srovių objektyvus tyrimas buvo neįmanomas. Todėl sovietmečio tyrimų išliekamoji vertė menka. Nors po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje atgimė nepriklausomoje Lietuvoje veikusios pagrindinės politinės partijos ir srovės, ankstesni nesutarimai, ypač privilegijuota tautininkų srovės padėtis autoritariniu laikotarpiu, atgaivino politines partines rietenas išeivijoje. Tai darė negatyvią įtaką politinių partijų ir srovių istorijos rašymui. Todėl išeivijoje išleistose knygose, skirtose atskirai lietuvių partijai ar ideologinei srovei nušviesti, buvo pernelyg sureikšminta savos partijos ir srovės praeitis, o kartu ir sumenkintos kitos politinės srovės. Be to, svarbiausi partijų dokumentai buvo likę okupuotoje Lietuvoje.

2. Per keletą paskutinių metų gerokai išaugo susidomėjimas lietuvių politinėmis partijomis ir ideologinėmis srovėmis iki 1940 m. Po nepriklausomybės atkūrimo daugiausia dėmesio buvo skiriama seniausiai politinei jėgai – Lietuvos socialdemokratų partijai – ir apskritai partijų ištakoms bei veiklai XX a. pradžioje, o antrame nepriklausomybės dešimtmetyje pagrindinis dėmesys krypsta į Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinių partijų ir srovių veiklą. To laikotarpio tyrimų daugiausia sulaukė varpininkų-valstiečių liaudininkų ir krikščioniškosios demokratijos idėjinės politinės srovės; iki šiol mažiausiai ištyrinėta tautininkų srovė. Naujausi istorikų tyrimai, kuriuose daug dėmesio skiriama tiriamų partijų tiek vidaus, tiek užsienio politikai, parengti naudojant gausią šaltinių bazę, atskirais atvejais partijų veikla lyginama su kitomis to meto Europoje veikusiomis politinėmis srovėmis. Tai leidžia tikėtis, jog netolimoje ateityje atsiras išsamūs tyrimai disertacijų ar jų monografijų pavidalu apie Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.) veikusių politinių partijų ir ideologinių srovių veiklą.

Gauta 2011 m. rugpjūčio 29 d.
Pateikta spaudai 2011 m. spalio 27 d.

Šaltiniai ir literatūra

1. AUDĖNAS, Juozas. Paskutinis posėdis. Atsiminimai [fotografuotinis leidimas]. Vilnius: Mintis, 1990. Pirma laida išleista 1966 m.

2. BIELINIS, Kipras. Dienojant. New York, 1958.

3. BIELINIS, Kipras. Gana to jungo. New York, 1971.

4. BIELINIS, Kipras. Penktieji metai. New York, 1959.

5. BLYNAS, Zenonas. Karo metų dienoraštis, 1941–1944 m. Parengė G. Rudis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. 723 p.

6. GEDVILAS, Mečislovas. Lemiamas posūkis. Vilnius: Vaga, 1975.

7. KAIRYS, Steponas. Lietuva budo. New York, 1957.

8. KAIRYS, Steponas. Tau, Lietuva. New York, 1964.

9. MEŠKAUSKIENĖ, Michalina. Ateities viltys. Vilnius: Vaga, 1978.

10. MEŠKAUSKIENĖ, Michalina. LKP telkė inteligentijos jėgas. Komunistas, 1966, nr. 10, p. 66–71.

11. MEŠKAUSKIENĖ, Michalina. Tolimi artimi metai. Vilnius: Vaga, 1979.

12. PALECKIS, Justas. Dviejuose pasauliuose. Atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1983.

13. VOLDEMARAS, Augustinas. Laiškai Jujai (1902–1919 m.). Laiškus iš rusų kalbos išvertė ir parengė G. Rudis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2010. 186 p.

14. ALMANTAS, B. Viduriniosios lietuvių politinės srovės kelias. Varpas, 1953, nr. 4, p. 15.

15. ANIČAS, Jonas. Jonas Vileišis: 1872–1942: gyvenimo ir veiklos bruožai. Vilnius: Alma litera, 1995.

16. APANAVIČIUS, Romualdas. Socialdemokratai ir Lietuvos valstybingumas (1899–1992). Vilnius: „Visuomenės“ žurnalas, 1993.

17. ASTRAUSKAS, Arūnas; GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuvos socialdemokratų partijos opozicija tautininkams. Lietuvos istorijos metraštis 1990 metai. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1992, p. 61–75.

18. AUDĖNAS, Juozas. Lietuvos valstiečiai liaudininkai. Brooklyn, New York, 1986.

19. AUDĖNAS, Juozas. Valstiečiai liaudininkai. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, t. XXXIII, p. 67–75.

20. AUGUSTAITIS, Jonas. Antanas Smetona ir jo veikla. Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugija, 1966.

21. BLAŽYTĖ-BAUŽIENĖ, Danutė; TAMOŠAITIS, Mindaugas; TRUSKA, Liudas. Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

22. BLOŽĖ, Mindaugas. Politinių partijų susikūrimas ir jų veikla nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. Kaunas: Naujasis lankas, 1997, t. 1.

23. BULAVAS, Juozas. Rinkimai ir ,,tautos atstovavimasburžuazinėje Lietuvoje. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956.

24. BŪTĖNAS, Julius. Gyvenusi kitiems: apybraiža apie Feliciją Bortkevičienę. Vilnius: Aušra, 1993, p. 120.

25. BŪTĖNAS, Julius. Mykolas Sleževičius: Advokatas ir politikas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.

26. BUTKUS, Zenonas. Išorės faktoriai vidaus politikoje. Lietuvių sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 1999, p. 37–59.

27. BUTKUS, Zenonas. Jei opozicija gauna paramą iš svetur... . Kultūros barai, 1995, nr. 8/9, p. 80–84.

28. BUTKUS, Zenonas. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940). Darbai ir dienos, 1998, nr. 7, p. 140–161. Jis taip pat kiek anksčiau pristatė valstiečių liaudininkų lyderio K. Griniaus – kaip vyriausybės vadovo veiklą (BUTKUS, Zenonas. Dr. Kazys Grinius. Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai. Vilnius: Alma litera, 1997).

29. ČEPAS, Ričardas. Plečkaitininkai. Vilnius: Vaga, 2000.

30. ČEPĖNAS, Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Chicago, 1986, t. I–II.

31. ČEPĖNAS, Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Fotografuotinis leidimas. Vilnius: Lituanus, 1992, t. I–II.

32. ČIČINIENĖ, Dalia. Tautininkų ir krikščionių demokratų bendradarbiavimas sprendžiant Klaipėdos prijungimo problemą. Lietuvos istorijos metraštis. 2001/ 2. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002, p. 113–148.

33. DIRVELĖ, Eugenijus. Klasių kova Lietuvoje 1926 metais. Vilnius, 1962.

34. DONSKIS, Leonidas. Antanas Maceina: Doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje. Akiračiai, 1997, nr. 3, nr. 4, nr. 5.

35. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai. Vilnius: Mintis, 1990.

36. EIDINTAS, Alfonsas. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas: Šviesa, 1991.

37. EIDINTAS, Alfonsas. Kazys Grinius. Vilnius: Mintis, 1993.

38. GAIDYS, Antanas. Lietuvių krikščionių-demokratų partijos kūrimosi aplinkybės (1905–1907 m.). Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1991, t. 3. p. 139–172.

39. GAIGALAITĖ, Aldona. Dėl 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo vertinimo lietuvių sovietinėje istoriografijoje. Istorija, 2006, t. 71, p. 22–29.

40. GAIGALAITĖ, Aldona. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19–1922 01 01). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 39–70.

41. GAIGALAITĖ, Aldona. Klerikalinių partijų ir organizacijų santykis su katalikų bažnyčia buržuazinėje Lietuvoje. Religija pasaulėžiūrų ir idėjų kovoje. Vilnius: FSTI: LTSR AM, 1979, p. 117–128.

42. GAIGALAITĖ, Aldona. Klerikalizmas Lietuvoje, 1917–1940 m. Vilnius: Mintis, 1970.

43. GAIGALAITĖ, Aldona; MIKNYS, Rimantas. Liaudies demokratų partijos programos klasinės esmės klausimu. Istorija, 1983, t. XXIII, p. 74–87.

44. GAIGALAITĖ, Aldona; ŽEIMANTIENĖ, Jūratė. Juozas Purickis-Vygandas. Vilnius: UAB „Vilniaus knyga“, 2004.

45. GLIAUDA, Jurgis. Sunkiausiu keliu. Čikaga, 1978.

46. GRAŽIŪNAS, Albinas. Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje. Lietuvos krikščionių demokratų partijos istorijos bruožai. Vilnius: Tėvynės sargas, 1994.

47. GRODIS, Andrius. Lietuvos politinių partijų požiūris į Lenkiją 1920–1926 metais: nuo modus vivendi paieškų iki nuolatinės konfrontacijos. Lietuvos istorijos studijos, 2008, nr. 21, p. 37–56.

48. ILGŪNAS, Gediminas. Kazys Grinius. Vilnius: Pradai, 2000.

49. ILGŪNAS, Gediminas. Steponas Kairys. Vilnius: Vaga, 2002.

50. JACOVSKIS, Eusejus. Uždangą nuplėšus...: gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.

51. JUKNIENĖ, Genovaitė. Lietuvos KP veikla demaskuojant dešiniųjų socialdemokratų pažiūras į proletarinę revoliuciją ir proletariato diktatūrą. LKP istorijos klausimai, 1979, t. 24, p. 5–17.

52. KARASEVIČIŪTĖ, Salomėja. Prelatas Mykolas Krupavičius ir žemės reforma Lietuvoje 1919–1926 metais. Soter, Kaunas, 2006, t. 20.

53. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmininkas. Lietuvos Respublikos Ministrai pirmininkai (1918–1940). Vilnius: Alma litera, 1997, p. 429–469.

54. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Kunigas Mečislovas Reinys diplomatinėje tarnyboje (1925 09 25–1926 04 20). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 153–172.

55. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Kunigas Mykolas Krupavičius tarpukario Lietuvos politiniame diskurse. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2005, t. 27.

56. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Lietuva 1938–1939 m. Neutraliteto iliuzijos. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

57. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Lietuviai ir žydai katastrofos išvakarėse: iššūkiai ir įvaizdžiai. Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX a.–XX a. pirmoje pusėje. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005, p. 139–147.

58. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Mykolo Sleževičiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje. Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 199–205.

59. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008. 796 p.

60. KASULAITIS, Algirdas Jonas. Lithuanian Christian democracy. Chicago: Leo XIII Fund, 1976.

61. KRUPAVIČIUS, Algis. 1926 metų gruodžio 17-oji. Draugas, 1956 10–1957 01.

62. KRUPAVIČIUS, Algis. Nuo ištakų į rytdieną. Valstiečiams liaudininkams 100 metų. Vilnius: Trys žvaigždutės, 2005. 112 p.

63. KRUPAVIČIUS, Algis; LUKOŠAITIS, Alvidas. Lietuvos politinė sistema; sąranga ir raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2004. 297 p.

64. LABANAUSKAS, Ramūnas. Jaunųjų katalikų sąjūdis. Politinės formavimosi aplinkybės 1935–1936 m. Naujasis židinys – aidai, 2006, nr. 6–7, p. 248–257.

65. LABANAUSKAS, Ramūnas. Jaunųjų katalikų sąjūdžio santykis su komunizmo doktrina ir praktika (1936–1940). Religija ir visuomenė nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.). Bažnyčios istorijos studijos, t. III. Kaunas: Arx Baltica, 2010, p. 173–243.

66. LAUKAITYTĖ, Regina. Bandymai įkurti Lietuvos krikščionių demokratų partiją 1905–1906 metais. Lituanistica, 1992, nr. 2 (10), p. 29–41.

67. LAUKAITYTĖ, Regina. Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje (1904–1907 m.). Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1994, t. 7, p. 220–253.

68. LAUKAITYTĖ, Regina. Leonas Bistras. Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2008, p. 108–115.

69. LAUKAITYTĖ, Regina. Lietuvių krikščionių demokratų partijos kūrimasis Pirmojo pasaulinio karo metais. Lituanistica, 1994, nr. 2 (18), p. 38–50.

70. LAUKAITYTĖ, Regina. Lietuvos katalikų dvasininkija per 1905–1906 m. revoliuciją. Lietuvos istorijos metraštis. 1994 metai. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1995, p. 28–50.

71. LAUKAITYTĖ, Regina. Ministras pirmininkas Leonas Bistras. Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940 m. Vilnius: Alma litera, 1997, p. 307–325.

72. LAUKAITYTĖ, Regina. Pirmoji Lietuvos krikščionių demokratų partijos programa. Lituanistica, 1993, nr. 2 (14), p. 14–27.

73. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Netradicinė recenzija Leono Sabaliūno monografijai „Lietuviška socialdemokratija iš perspektyvos, 1893–1914“. Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Vilnius, 1993, t. 4.

74. LEMPERTAS, Izraelis. Fašistinis režimas Lietuvoje. Vilnius, 1975.

75. LEMPERTAS, Izraelis. Revoliucijos varomosios jėgos ir proletariato sąjungininkai Lietuvoje fašistinės diktatūros laikotarpiu (1926–1940). Vilniaus valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas: mokslo darbai. Istorija, 1960, t. XXXII, p. 25–57.

76. LEONAS, Petras. Sociologijos paskaitos. Vilnius: UAB „Pozicija“, 1995.

77. Liaudies vyriausybė, Lietuvos liaudies vyriausybė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2008, t. XIII, p. 80–81.

78. Lietuviškasis liberalizmas. Antroji laida. Vilnius: Versus Aureus, 2008.

79. Lietuviškasis liberalizmas. Čikaga: Santaros-Šviesos federacija, 1959.

80. Lietuvių krikščionių-demokratų partijos programos projektas (parengė A. Gaidys). Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1991, t. 3. p. 327–340.

81. Lietuvių studentų tautininkų korporacija Neo-Lithuania ir Jaunoji Lietuva, 1922–1992. Chicago: Korp! Neo-Lithuania, 1993.

82. Lietuvos jaunimo sąjunga, jaunimiečiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2008, t. XIII, p. 243.

83. Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2007 (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3).

84. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 229–252.

85. Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2006 (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 2).

86. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Valstiečiai liaudininkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2008, t. XIII, p. 346.

87. LOPATA, Raimundas. Authoritarian regime in interwar Lithuania: circumstances, legitimation, conception = Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998, 121 p.

88. LUKOŠAITIS, Alvidas. Parlamentas ir parlamentarizmas nepriklausomoje Lietuvoje. 1918–1940 ir 1990–1997 m. Seimo rinkimai’96. Trečias atmetimas. Vilnius: Tverme, 1998, p. 1–12.

89. LUKOŠEVIČIUS, Vincentas. Liberalizmo raida Lietuvoje, XIX a. pab.–1940 m. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995.

90. MAČIUIKA, Antanas. Moksliškai apie socialdemokratus. Metmenys. 1990, kn. 59, p. 183–186.

91. MAČIULIS, Dangiras. Moksleiviai ateitininkai Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940); veikimo laisvė ir politinis režimas. Religija ir visuomenė nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.). Bažnyčios istorijos studijos, t. III., Kaunas: Arx Baltica, 2010, p. 135–172.

92. MALDEIKIS, Petras. Mykolas Krupavičius. Chicago: Lietuvos Krikščionių Demokratų sąjunga, 1975, p. 196–197.

93. MERKELIS, Aleksandras. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York: Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1964.

94. MIKNYS, Rimantas. Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1995, t. 10.

95. MIKNYS, Rimantas. Vilniaus autonomistai ir jų 1904–1905 m. Lietuvos politinės autonomijos projektai. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1991, t. 3, p. 180–187.

96. Mirties dekretas demokratijos gynėjams. Parengė ir įvadą parašė R. Čepas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001.

97. MITRULEVIČIUS, Gintaras. Socialdemokratai ir Lietuvos Tarybos sukūrimo procesas. Lietuvos istorijos metraštis. 2004/1. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005, p. 103–126.

98. MITRULEVIČIUS, Gintaras. Socialdemokratų politinės nuostatos bei veikla Lietuvoje Vokietijos okupacijos metu: 1915 m. ruduo–1917 m. pirmoji pusė. Lietuvos istorijos metraštis. 2002/ 2. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2004, p. 121–146.

99. Mykolas Sleževičius. Chicago: Terra, 1954.

100. MOCKŪNAS, Liūtas. Prie lietuviškojo fašizmo ištakų. Akiračiai, 2000, nr. 2, p. 4 ir kt.

101. MOTIEKA, Egidijus. Didysis Vilniaus Seimas. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1996, t. 11. Knyga antrą kartą perleista 2005 m., minint Didžiojo Vilniaus Seimo 100-ąsias sušaukimo metines: MOTIEKA, Egidijus. Didysis Vilniaus Seimas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005.

102. Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. Sudarytojas Andrius Vaišnys. Vilnius: Valstybės žinios, 2003.

103. Pirmąjį Sėjos barą pradedant. Sėja, 1953, nr. 1, p. 1.

104. Prelatas Mykolas Krupavičius. Biografinė apybraiža. Parengė A. Urbonaitė. Kaunas, 1998.

105. RAUDELIŪNIENĖ, Genovaitė. Klerikalinės darbininkų organizacijos: [Lietuvos krikščionių darbininkų s-gos veikla]. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius, 1978, p. 57–62.

106. RAUDELIŪNIENĖ, Genovaitė. Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos „Žiežirba“ veikla 1922–1936 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, 1977, t. 2, p. 87–97.

107. RAUDELIŪNIENĖ, Genovaitė. Lietuvos socialdemokratų partija. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 51–57.

108. RÖMER, Michał. Litwa. Studium o odrodzeniu narodu litewskiego. Lwów: Polskie Tow, 1908.

109. RÖMERIS, Mykolas. Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą. Vilnius: Versus aureus, 2006.

110. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras – nemokėjęs pralaimėti politikas. Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 182–215.

111. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai. Augustinas Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. Vilnius: Mintis, 1992, p. 5–29.

112. RUDIS, Gediminas. Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai. Augustinas Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. Vilnius: Mintis, 1992, p. 5–29.

113. RUDIS, Gediminas. Jonas Černius – vilties generolas. Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 1918–1940. Vilnius: Alma litera, 1997.

114. RUDIS, Gediminas. Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais. Lietuvos istorijos metraštis 1996. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997.

115. RUDIS, Gediminas. Jungtinis Augustinas Voldemaras NKVD rankose. Lituanistica, 1995, nr. 4 (24), Vilnius, 1996, p. 19–40.

116. RöMERIS, Mykolas. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius: Mintis, 1990.

117. RöMERIS, Mykolas. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. Vilnius: Pradai, 1995, t. I–II.

118. SABALIŪNAS, Leonas. Lithuania in Crisis. Nationalism to Communism, 1939–1940. Bloomington: Indiana Universy, 1972.

119. SABALIŪNAS, Leonas. Lithuanian Social Democraty in Perspective 1893–1914. Durham: Duke University Press, 1990.

120. SKIRIUS, Juozas. Ekonomistas prof. Vladas Jurgutis – bekompromisės diplomatijos atstovas (1922 01 01–09 28). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas, 1999, p. 71–88.

121. SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras – tvirtos užsienio politikos šalininkas. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 229–252.

122. SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas (1918 11 11–1920 06 19). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 13–38.

123. SKRUPSKELIS, Kęstutis. Ateities draugai. Ateitininkų istorija (iki 1940 m.). Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2010.

124. SKRUPSKLELIS, Kęstutis. Organiškumas, katalikų akcija, ir liberalioji srovė. Kultūros barai, 2004, nr. 1, nr. 2.

125. SKRUPSKLELIS, Kęstutis. Tariamasis jaunųjų katalikų kartos fašizmas. Naujasis židinys – Aidai, 1999, nr. 4, p. 213.

126. Socialinė demokratija Lietuvoje: LSDP ištakos ir raida. Pirmojo mokslinio seminaroSocialinė demokratija Lietuvoje“, skirto LSDP 100-mečiui, 1896 05 01–1996 05 01 medžiaga. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 1996.

127. SPEČIŪNAS, Vytautas. Liaudininkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2008, t. XIII, p. 81–82.

128. STAKELIŪNAITĖ, Danutė. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo padarinių legalizavimas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės pozicija. Istorija, 1999, t. XLI.

129. STAKELIŪNAITĖ, Danutė. Ką SĖJA pasėjo? Valstiečių liaudininkų idėjinė sklaida Sėjoje 1953–1963 m. Oikos, 2010, nr. 1, p. 72.

130. STAKELIŪNAITĖ, Danutė. Liaudininkai koaliciniuose žaidimuose: 1918 m. gruodis– 1919 m. spalis. Darbai ir dienos, 1998, t. 7.

131. STAKELIŪNAITĖ, Danutė. Valstiečiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. pabaigoj–1926 m.: parlamentinė veikla. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2000 (su priedais disertacijos apimtis 256 p.).

132. SVARAUSKAS, Artūras. Kunigo M. Krupavičiaus opozicinė veikla valstybinei valdžiai (1927–1940 m.). Lietuvos Katalikų mokslo akademijos metraštis, t. XXVII, p. 497–510.

133. SVARAUSKAS, Artūras. Lietuvių Fronto ir Lietuvių Fronto Bičiulių ideologinės ištakos – „1936 metų generacija“ lietuviškojo autoritarizmo kontekste. Į Laisvę, 2006, nr. 154, p. 56−72.

134. SVARAUSKAS, Artūras. Lietuvos Darbo Federacijos nesutarimai su Katalikų politine srove po 1926 m. perversmo. Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, 2008, t. XXXI.

135. SVARAUSKAS, Artūras. Lietuvos politinės dešinės radikalizacija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Parlamento studijos, 2006, nr. 7, p. 53–72.

136. SVARAUSKAS, Artūras. Studentai ateitininkai ir politika 1926–1940. Religija ir visuomenė nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.). Bažnyčios istorijos studijos, t. III. Kaunas: Arx Baltica, 2010, p. 135–172.

137. SVARAUSKAS, Artūras; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, 2007, t. 68, p. 43–57.

138. ŠILIAUSKAS, Saulius. Demokratijos refleksija Lietuvos politinėje mintyje (1918–1940). Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2002.

139. ŠILIAUSKAS, Saulius. Demokratijos samprata Lietuvos Respublikoje (1918–1940): daktaro disertacija. Vilnius, 1999.

140. ŠILIAUSKAS, Saulius. Elito ir demokratijos samprata tarpukario Lietuvos politinėje mintyje. Politologija, 1998, nr. 2, p. 143.

141. ŠILIAUSKAS, Saulius. Liberalizmo vertinimai XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos politinėje mintyje. Politologija, 1996, nr. 2, p. 167–168.

142. ŠVOBA, Jonas. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Cleveland, Ohio: Viltis, 1985. Tokiu pat pavadinimu knyga perleista Lietuvoje 1990 m. Turint omenyje knygos išleidimą ir populiarumą Lietuvoje, galima daryti išvadą, kad knyga nemažai tiesiogiai prisidėjo prie demokratinio parlamentarizmo diskreditavimo atsikūrusioje demokratinėje Lietuvos Respublikoje.

143. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Justas Paleckis ir jaunieji valstiečiai liaudininkai Lietuvai atgaunant Vilniaus kraštą (1939 m. ruduo). Vilniaus istorijos metraštis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2007, t. 1, p. 139–161.

144. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Kartų konfliktas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, 2007, nr. 65, p. 48−64.

145. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės nesutarimai su Vincu Kvieska ir jo šalininkais XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje. Darbai ir dienos, 2007, nr. 48, p. 43–69.

146. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Naujas žvilgsnis į Kazio Griniaus ir Mykolo Sleževičiaus veiksmus 1926 m. gruodžio 17 d. Įvykiuose. Istorija, 2009, t. 73, p. 17–24.

147. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Seimo veiksnys Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Lietuvių tautininkų sąjungos santykiuose (1920–1926 m.). Parlamento studijos, 2006, nr. 7, p. 29–52.

148. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Tautininkų ir krikščionių demokratų pasitarimų protokolai dėl koalicinės valdžios sudarymo (1927 m. balandis, spalis–lapkritis). Istorija, 2008, t. 71, p. 40–48.

149. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Valstiečiai liaudininkai Lietuvos politiniame gyvenime 1926–1940 m. Daktaro disertacija. Humanitarniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2010.

150. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės ir Telšių apygardos komiteto nesutarimai 1931–1935. Istorija, 2007, t. 67, p. 24–35.

151. TAMOŠIŪNAS, Mindaugas. LSDP I suvažiavimas [Vilnius, 1896 m. geg. 1 d.]. Komunistas, 1976. nr. 3, p. 89.

152. Tautinės minties keliu. Lietuvių tautininkijos istoriniai bruožai. Redagavo J. Puzinas ir J. P. Puzinas. Chicago, 1979.

153. TRUMPA, Vincas. Leono Sabaliūno veikalą perskaičius. Metmenys, 1972, kn. 23, p. 144.

154. TRUMPA, Vincas. Lietuviškoji kairė istorinėje perspektyvoje. Metmenys, 1967, kn. 14, p. 41.

155. TRUSKA, Liudas. 1927 m. birželio 22 d. LKDP vadovybės memorandumas A. Smetonai. Lietuvos istorijos metraštis. 1994 metai. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 1995, p. 171–190.

156. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.

157. TRUSKA, Liudas. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2005.

158. TRUSKA, Liudas. Lietuvių tautininkų sąjunga apie autoriteto svarbą tautos gyvenime. Lietuvos istorijos metraštis 1995. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1996, p. 267–292.

159. VARDYS, Vytas. Bažnyčios ir valstybės santykiai nepriklausomoje Lietuvoje. Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga: Lietuvos krikščionybės jubiliejaus komitetas, 1997, p. 240–269.

160. VEILENTIENĖ, Audronė. Lietuvos Respublikos seimų įtaka užsienio politika 1920–1927 metais. Daktaro disertacija. 2010.

161. VIDMANTAS, Edvardas. Lietuvos socialdemokratų 1895–1907 m. periodinė spauda. (1. Socialdemokratinių organizacijų kūrimosi laikotarpis (1895–1904)). Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, 1976, t. 2, p. 103–109.

162. VILČINSKAS, Juozas. Lietuvos socialdemokratija: kovoje dėl krašto nepriklausomybės. Istorinė apžvalga. London: Nida, 1985.

163. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Dėl pagrindinių nesutarimų Lietuvos socialdemokratų partijoje 1896–1899 metais. Istorija, 1988, t. 29, p. 45–57.

164. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Lietuvos socialdemokratijos idėjinė – politinė raida 1893–1899 m. Daktaro disertacija. Vilnius, 1993.

165. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Lietuvos socialdemokratijos politinė transformacija 1898 metais. Lietuvių atgimimo studijos, 1991, t. 3, p. 67–131.

166. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Lietuvos socialdemokratų partijos 1897 m. politinės programos minimum interpretavimas ir vertinimai XIX a. pab. socialdemokratinėje spaudoje. Jaunųjų istorikų darbai / Respublikinės jaunųjų istorikų mokslinės konferencijos tezės (1987 m. sausis). Šeštoji knyga. Vilnius: Academia, 1987, p. 135–137.

167. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. Pirmoji Lietuvos politinė partija tarptautinėje arenoje. Mokslas ir gyvenimas, 1990, nr. 3, p. 27–28.

168. VYŠNIAUSKAS, Arūnas. RSDDP ir imperijos „kultūringesnių“ sričių socialdemokratai. Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią. Vilnius: Mintis, 1989, p. 23–40.

169. ŽEPKAITĖ, Regina. Lietuvių tautininkų sąjunga. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 88–99.

170. ŽUKAS, Vladas. Bendrovės knygoms leisti ir platinti 1918–1940. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 11–65.

Komentarai

171. 2002 m. visas 30 numeris paskirtas Lietuvos diplomatijai, 2004 m. visas nr. 40 tomas paskirtas „Vidurio Lietuvai“.

172. Atmetant LKP sureikšminimą ir prosovietinį vertinimą, faktologine prasme išliekamąją vertę turi šie leidiniai: Lietuvos Komunistų partija skaičiais 1918–1975: statistikos duomenų rinkinys. Red. kolegija: K. Surblys. Vilnius: Mintis, 1976; Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1978. T. 1–2.

173. Atskiruose autorių tekstuose pristatoma Steigiamajame Seime dirbusių didžiausių politinių partijų, pirmiausia – krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų blokų, požiūris į 1922 m. Steigiamajame Seime priimtą demokratinę Lietuvos konstituciją.

174. 1991 m. Alfonsas Eidintas išleido nedidelės apimties knygą moksleiviams: EIDINTAS, Alfonsas. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas: Šviesa, 1991.

175. Plačiau žr. Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos elektroninės svetainės puslapis [žiūrėta 2010-10-31]. Prieiga per internetą: <http://www.lvls.lt/lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2&Itemid=2>.

176. Plačiau žr. Lietuvos socialdemokratų partijos elektroninės svetainės puslapis [žiūrėta. 2010-10-30]. Prieiga per internetą: <http://www.lsdp.lt/lt/straipsniai/28-lsdp-istorija.html>.

177. Politologo Algio Krupavičiaus teigimu, 1922 m. gruodžio mėn. priimtoje LVLS programoje buvo pabrėžiamos liberalios nuostatos ir buvo orientuojamasi į vidurinę klasę, kurią XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje sudarė daugiausia valstiečiai ir kaimo amatininkai (KRUPAVIČIUS, Algis. Pokomunistinė transformacija ir Lietuvos partijos. Politinės partijos Lietuvoje: Atgimimas ir veikla. Vilnius: Litterae Universitatis, 1996, p. 19.

178. Pvz., BLOŽĖ, Mindaugas. Politinių partijų susikūrimas ir jų veikla nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos politinės partijos ir jų partinė sistema. Kaunas: Naujasis lankas, 1997, 1 knyga, p. 79–85.

179. Pvz., BUTKUS, Zenonas. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940). Darbai ir dienos, 1998, nr. 7, p. 140–161.

180. Pvz., Dr. K. Griniaus Jubiliejinis Varpas. Kaunas: Varpas, 1926. Vertingiausias V. Kvieskos str. Lietuvių tautinis judėjimas ir varpininkai. Ligi Didžiojo Seimo Vilniuje 1905 m. Varpininkų kelias. 1939, p. 43–63, kuriame aprašomos liaudininkų ištakos. Tarpukariu išleistuose atsiminimų straipsniuose tą patį galima pasakyti ir apie pačių valstiečių liaudininkų 1939 m. išleistą leidinį „Varpininkų kelias“ (Varpininkų kelias. Studentų varpininkų XV metų sukakčiai paminėti jubiliejinis leidinys. Kaunas: Studentų „Varpo“ draugija, 1939). Jame išskirti būtų galima liaudininkų lyderių K. Griniaus, Mykolo Sleževičiaus ir Albino Rimkos straipsnius, liečiančius varpininkų-liaudininkų srovės istoriją ir programines nuostatas (GRINIUS, Kazys. Demokratinių idėjų vystymasis Lietuvoje. Varpininkų kelias. Kaunas: Studentų „Varpo“ draugija, 1939, p. 9–40; SLEŽEVIČIUS, Mykolas. M. Demokratijos bangavimai teorijoj ir praktikoj. Ten pat, p. 41–46; RIMKA, Albinas. Varpininkų ideologija ir ekonominių Lietuvos reikalų tvarkymas. Ten pat, p. 47–71).

181. Pvz., EIDINTAS, Alfonsas. Antano Smetonos veiklos pėdsakais. Kultūros barai, 1988, nr. 6.

182. Pvz., GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuvių krikščionių demokratų partija. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius, 1978, p. 62–73.

183. Pvz., GRIŠKŪNAITĖ, Emilija. Lietuvos revoliucinių socialdemokratų kova dėl darbininkų klasės vienybės 1905 metais. Lietuvos istorijos metraštis. 1975 metai. Vilnius: Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1976, p. 42–51.

184. Pvz., JUKNIENĖ, Genovaitė. Lietuvos socialdemokratų partijos pažiūrų agrariniu ir valstiečių klausimu kritika (1920–1926). Istorija, 1966, t. VIII, p. 51–60.

185. Pvz., KRUPAVIČIUS, Algis. Pokomunistinės transformacija ir Lietuvos partijos. Politinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla. Kaunas: Litterae Universitatis, 1996, p. 1–92.

186. Pvz., MAKSIMAITIS, Mindaugas. Tautininkų fašistinė diktatūra. Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai. Vilnius, 1976, p. 62–89.

187. Pvz., MIKNYS, Rimantas. P. Višinskis ir Lietuvos nepriklausomybės idėja. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1991, t. 3, p. 133–138.

188. Pvz., MITRULEVIČIUS, Gintaras. Lietuvos socialdemokratai po III Seimo paleidimo 1927–1940. Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose. Vilnius: Petro ofsetas, 2006, p. 201–222.

189. Pvz., MOTIEKA, Egidijus. Didžiojo Vilniaus seimo preliudija: Memorandumas Rusijos vyriausybei. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1991, t. 3, p. 199–230.

190. Pvz., MOTIEKA, Egidijus. Nuo Lietuvių suvažiavimo Vilniuje iki Didžiojo Vilniaus seimo: istoriografinė suvažiavimo pavadinimo analizė. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 1993, t. 4, p. 267–326.

191. NOREIKIENĖ, Sigita. Buržuazinė literatūra apie Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą [1919–1940 m.]. Lietuvių buržuazinių emigrantų istoriografijos kritika. Vilnius: Mokslas, 1980, p. 90–112.

192. Pvz., NOREIKIENĖ, Sigita. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 74–87 ir kt.

193. Pvz., NOREIKIENĖ, Sigita. Lietuvos valstybės taryba ir buržuazinės politinės partijos 1918 m. pabaigoje–1920 m. gegužės mėn.: (3. Buržuazinės valstybės įsitvirtinimo laikotarpis, nuslopinus Lietuvoje tarybų valdžią). Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, 1977, t. 2 (59), p. 61–71.

194. Pvz., RAUDELIŪNIENĖ, Genovaitė. Kauno universiteto studentų socialdemokratinės draugijos „Žaizdras“ (1925–1938 m.) veikla. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, 1977, t. 2, p. 73–82.

195. Reginos Laukaitytės parašytos parlamentarų Krikščionių demokratų bloko biogramos: Dogelis Povilas, p. 135–136, Jurgutis Vladas, p. 176–178, Mieleška Vincentas, p. 249–251, Staugaitis Justinas, p. 360–362, Steponavičius Jonas, p. 363–365, Šaulys Kazimieras Steponas, p. 371–372, Šmulkštys Antanas, p. 381–383. Žr. Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2006 (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 2); R. Laukaitytės parašytos parlamentarų Krikščionių demokratų bloko biogramos: Bikinas Juozapas, p. 622–623, Bistras Leonas, p. 213–216, Dagilis Juozas, p. 231–133, Jurgutis Vladas, p. 303, Laukaitis Mieleška Vincentas, p. 374–356, Staugaitis Justinas, p. 486–487, Steponavičius Jonas, 488–491, Šmulkštys Antanas, p. 511–515. Žr. Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2007 (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3).

196. Pvz., VEILENTIENĖ, Audronė. Valdemaras Čarneckis ir Lietuvos užsienio politikos problemos (1924 06 18–1925 09 25). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 127–152.

197. Pvz., НОРЕЙКЕНЕ, Сигита. Союз крестьян-ляудининков Литвы в буржуазной литературе. Материалы межреспубликанской научной конференции по источниковедению и историографии народов Прибалтийских республик Союза ССР. Вильнюс, 1978, [Кн. 2]: Историография, c. 99–103.

198. Svarbiausius sovietinių autorių darbus ir bendrai sovietinę istoriografiją apie gruodžio 17 d. įvykius 1999 m. nušvietė istorikas Algis Kasperavičius (KASPERAVIČIUS, Algis. 1926 metų perversmas ir tautininkų valdžia sovietinėje istoriografijoje. Lietuvių sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 1999, p. 60–78).

Gauta 2011 m. rugpjūčio 29 d.
Pateikta spaudai 2011 m. spalio 27 d.

Summary

Historiography of Lithuanian Political Parties and Ideological Movements (before 1940)

The article gives a comprehensive analysis of historiography of the main Lithuanian political parties and ideological movements (before 1940), the key publications released on the political parties and ideological movements under analysis in different periods; it summarises the results of research under discussion, the arising problems and their causes.

A conclusion in drawn that there was essentially no professional research of Lithuanian political parties and ideological movements (before 1940) up to the Lithuanian national revival at the end of the 1980s. Such a situation was determined by objective reasons: during the inter-war authoritarian regime oppositional political parties, with the exception of the ruling Lithuanian Nationalist Union, were openly ignored and even officially banned in 1936. No objective research of political parties and movements could be possible in the years of the Soviet occupation, when the Soviet government manipulated the Lithuanian history by all possible means. Hence, the research carried out in the Soviet era has little enduring value. Even though the main political parties and movements which had previously functioned in the independent Lithuania revived their activities in exile after World War II, the previous disagreements, in particular the privileged position of the nationalist movement during the authoritarian regime, renewed the rat-race among political parties in exile. The said factors played a negative role in the writing of history on political parties and movements. Thus, the books dedicated to an individual party or ideological movement which were published in exile exaggerated the past of own party or movement, by simultaneously degrading other political movements. Besides, the key party documentation had remained in the occupied Lithuania.

The interest in the Lithuanian political parties and ideological movements before 1940 has considerably increased in several recent years. After the restoration of independence, most attention was paid to the oldest political force – the Lithuanian Social Democratic Party – and the origins of parties in general, as well as their activities in the early 20th century, whereas in the second decade of independence most attention was paid to the activities of political parties and movements of the First Republic of Lithuania (1918–1940). Most research was carried out on the ideological political movements of varpininkai-peasant populists and Christian democracy of that period; the nationalist movement has received least attention of researchers to this day. The most up-to-date historical research studies focusing on domestic and international policy of the parties under analysis were written using extensive base of sources; in individual cases, party activities are compared with other political movements functioning in Europe at that time. It is a reason to believe that we will see comprehensive research studies in the form of dissertations or their monographs on the activities of political parties and ideological movements in the Independent Lithuania (1918–1940) in the near future.