„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
Vida KNIŪRAITĖ. Nikolajus Bucharinas: versija
Spausdinti
Vida Kniūraitė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentė; adresas: Justiniškių g. 82–44 LT 05232 Vilnius; el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys: agrarinė Lietuvos istorija, visuomeninės minties raida Rusijoje XIX–XX a.

Anotacija. Straipsnyje analizuojama mokslinė bei populiarioji šiuolaikinė rusų ir Vakarų autorių literatūra, skirta vienam svarbiausių Tarybų Sąjungos istorijos laikotarpių – stalinizmo laikotarpiui. Tyrinėtojus labiausiai domina represijų klausimai: kiek jos buvo pagrįstos, kas tapo represijų aukomis, o kas ir kodėl tapo budeliais. Paskutinį dešimtmetį rusų literatūroje dažnai keliamas klausimas, kiek yra pagrįstas visuomenės sąmonėje įsigalėjęs trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių tarybinių, partinių, karinių, visuomenės ir kultūros veikėjų skirstymas į aukas ir budelius. Straipsnio autorė vieno žymaus veikėjo – Nikolajaus Bucharino – pavyzdžiu pagrindžia teiginį, kad ne visi dešimtmečiais aukomis laikomi žmonės buvo aukos.

Prasminiai žodžiai: kairioji opozicija, naujoji opozicija, Maskvos procesai, trockizmas.

Abstract. The article analyses scientific and popular contemporary literature of Russian and Western authors dedicated to one of the key periods in the Soviet Union – Stalinian period. Researchers are mostly interested in the issues of repressions: to what extent they were based on true evidence, who became the victims of repressions, who became the executioners and why. In the latter decade, the Russian literature has often raised a question to what extent the division of Soviet, party, military, public and cultural figures of the 1920s and 1930s into victims and executioners embedded in the public consciousness is justified. The author of the article uses the example of the famous figure – Nikolai Bukharin – to justify the statement that not all individuals considered victims throughout decades were actually victims.

Key words: Left Opposition, New Opposition, Moscow Trials, Trotskyism.

Įvadas

Žlugus Tarybų Sąjungai susidarė labai palankios aplinkybės peržiūrėti šios šalies istoriją. Svarbiausiu klausimu išlieka stalinizmas. J. Stalino totalitarizmas pareikalavo daugybės aukų, paliko neištrinamus pėdsakus vėlesnių kartų gyvenime. Dabartinė karta nebe taip giliai jaučia skausmą ir ne taip emocingai imasi nagrinėti šį vieną skaudžiausių žmonijos istorijos laikotarpių. Gausioje Rusijos ir Vakarų literatūroje keliamas klausimas, ar tie tarybinės valstybės veikėjai, kurie dešimtmečiais laikomi stalinizmo aukomis, tikrai yra aukos. O gal jie kartu ir budeliai? O gal jie nei aukos, nei budeliai? Galbūt jie tiesiog pralaimėjo žūtbūtinėje kovoje dėl valdžios, kurioje patys nesirinko ginklų, manydami, kad tinka bet kuris: klasta, išdavystė, masinis kraujo praliejimas.

Skaitytojams gerai žinomas Igoris Buničius pabrėžė, kad komunizmo ideologai greta kitų mitų sukūrė ypač stebinantį mitą apie bendrą visų stalinizmo aukų (kariuomenės vadai, valstybės saugumo darbuotojai ir pramonės vadovai) nekaltumą.

Amerikiečių istorikas Groveris Ferras pastebi, kad iki „atlydžio“ istorikai antikomunistai neatmetė sąmokslų galimybės ir vertino juos kaip logiškai pateisintą siekimą pasipriešinti „represiniam režimui“. Tačiau po 1956 m. visų krypčių istorikai priėmė oficialų tarybinį požiūrį, kuriuo remiantis teisiamųjų pasipriešinimą reikia laikyti melagingu [10, 60].

Kai kurie autoriai laikosi nuomonės, kad ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Tarybų Sąjungoje buvo mažiausiai trys valstybinio perversmo bandymai. Daugelis kariškių ir partijos bei valstybės veikėjų buvo nepatenkinti dėl planuojamos pasaulinės revoliucijos ir tarybinės kariuomenės žygio prieš kapitalistines šalis. Daugelis nenorėjo, kad Tarybų Sąjunga būtų karo stovykla, apsupta koncentracijos stovyklų. Būtent tos jėgos ir organizavusios 1937–1938 m. pogromą armijoje.

Tyrinėtojai daug dėmesio skiria Nikolajaus Bucharino gyvenimui ir tragiškam likimui. Tarybiniais metais retai prisimenamas, šis tarybinės valstybės ir komunistų partijos veikėjas Pertvarkos metais buvo labai išryškintas ir iki šiol traukia mokslininkų bei politikų dėmesį. Kas jis – „partijos numylėtinis“, „leninizmo aiškintojas“, labai svarbių periodinių leidinių redaktorius, artimas J. Stalino bendražygis, aršus stalininės kolektyvizacijos priešininkas ar entuziastingas jos šalininkas? Plačiajai visuomenei labiausiai prieinamas šiuolaikinis informacijos šaltinis – internetas – „paslaugiai“ informuoja, kad „nuo 1923 m. lapkričio Bucharinas energingai kovojo prieš „trockistinę“ kairiąją opoziciją, [...] tapo Politinio biuro nariu ir vienu įtakingiausių partijos ir valstybės vadovų, [...] pasisakė prieš Lenino „Testamento“ paskelbimą, [...] po Lenino mirties reikalavo tęsti ekonomines reformas NEP’o dvasia ir stojo prieš skubiai vykdomą kolektyvizaciją, [...] bet pripažino savo klaidas ir pareiškė, kad griežtai kovos prieš visus nukrypimus nuo generalinės partijos linijos ir pirmiausia – prieš dešinįjį nukrypimą“. Prieš skaitytojo akis N. Bucharinas iškyla kaip žymus partijos ir kultūros veikėjas, kuris net „kalėjime rašė knygas „Kultūros degradavimas fašizmo sąlygomis“, „Filosofinės arabeskos“, autobiografinį romaną „Laikai“, taip pat kūrė eilėraščius“ [1]. Kiti leidiniai skelbia, kad N. Bucharinas trečiojo dešimtmečio pabaigoje priešinosi J. Stalino vykdomai politikai taikydamas ypatingas priemones organizuojant kolektyvizaciją ir industrializaciją. Tai buvo pavadinta „dešiniuoju nukrypimu“. Nurodoma, kad paskelbė darbų iš politinės ekonomijos ir filosofijos; buvo nepagrįstai represuotas [3; 6]. Taigi dėstoma iš esmės ta pati tarybinių laikų versija, nė neužsimenant apie kovą dėl valdžios, kurioje N. Bucharinas labai aktyviai dalyvavo.

Šio straipsnio tikslas – pateikti šiuolaikinės mokslinės ir mokslo populiarinimo literatūros versijas, parodyti jų prieštaringumą ir nupiešti realistiškesnį Nikolajaus Bucharino portretą.

Darbo metodas – interpretacinė literatūros analizė.

N. Bucharinas politinės kovos verpetuose

1921 m. pavasarį vyko X partijos suvažiavimas, padaręs pradžią dešimtmetį trukusiai kovai partijos viduje. Vladimiro Lenino ir Levo Trockio diktatūra kėlė eilinių partijos narių nepasitenkinimą. Trys metalurgijos darbininkai – Aleksandras Šliapnikovas, metalistų profsąjungos vadovas, Sergejus Medvedevas, Revoliucinio tribunolo pirmininkas, ir Georgijus Miasnikovas, Visasąjunginio centro vykdomojo komiteto (toliau – VCIK) narys – pasivadino darbininkų opozicija. Jie reikalavo panaikinti specialųjį produktų skirstymą ir kitas partinės nomenklatūros privilegijas, leisti darbininkams kovoti už savo teises. L. Trockis pareikalavo su darbininkų opozicija kalbėtis kulkosvaidžių kalba. Leninui ir Trockiui pasiūlius, suvažiavimo dauguma priėmė rezoliuciją „Dėl partijos vienybės“. Buvo uždrausta diskutuoti ir kurti frakcijas [11, 46].

1922 m. pavasarį Levas Kamenevas ir Grigorijus Zinovjevas, norėdami nusikratyti rutininio protokolinio ir apskaitinio darbo bei siekdami turėti tame darbe savą žmogų, CK Plenumui pasiūlė įsteigti nuolatinę Generalinio Centro Komiteto sekretoriaus pareigybę ir išrinkti „draugą Staliną“. Abu pasiūlymai buvo priimti vienbalsiai. Susirūpino jie tuo, ką padarė, tiktai 1923 m. vasarą, kai G. Zinovjevas ir N. Bucharinas išvyko į Mineralinius Vandenis pasigydyti ir pailsėti. Tarp Maskvos ir Kislovodsko užsimezgė audringas draugiškas susirašinėjimas. 1923 m. liepos 30 d. Bucharinas rašė Kamenevui: „Tai kiaulystė taip energingai įgyvendinti savo instrukcijas! Tuo naudojasi Stalinas, kuris net mane išvedė iš kantrybės, perduodamas „Pravdą“ Bubėškai (Andrejui Bubnovui), net nepaklausęs manęs“. Liepos 30 d. Zinovjevas rašė Kamenevui: „Mes to nepakęsime. Jeigu partijai lemta pereiti per Stalino vienvaldystės juostą (tikriausiai, labai trumpą) – tegu būna taip. Bet pridengti šias kiaulystes bent jau aš tikrai nenusiteikęs“ ir pan. Galima cituoti ištisus puslapius, iliustruojančius „Stalino diktatūrą“ užsienio, vidaus ir kadrų politikoje. Tačiau, stengdamiesi nebloginti santykių, Stalinui rašė kitaip. 1923 m. rugpjūčio 10 d. Zinovjevas ir Bucharinas rašė Stalinui: „ Iljičiaus nėra. Dėl to CEKA Sekretoriatas objektyviai (be piktų Jūsų ketinimų) pradeda atlikti CK tą patį vaidmenį, kaip sekretoriatas bet kuriame Gubkome, tai yra iš tikrųjų (ne formaliai) sprendžia viską. Jūs prieš savo valią (pats to nenorėdamas) dešimtis kartų apie įvykusius faktus informavote po laiko“ [2, 127].

1923 m. vasarą G. Zinovjevas viename urve netoli Kislovodsko surengė savo šalininkų pasitarimą, kuriame dalyvavo Jefimas Jevdokimovas, Michailas Lašievičius, Michailas Frunzė, Nikolajus Bucharinas. Buvo kalbama apie priemones Stalino įtakai apriboti. Į pasitarimą pateko artimas Stalinui Klimentas Vorošilovas, Šiaurės Kaukazo karinės apygardos vadas. Jis ir pranešė Stalinui visas naujienas. „Urviniame pasitarime“ buvo nutarta Trockiui pasiūlyti kompromisą, bet Trockis nesutiko [11, 95].

1923 m. spalio 25–27 d. vykusiame CK Plenume trockistai pralaimėjo. G. Zinovjevas pradėjo antitrockistinę kampaniją spaudoje, ruporu pasirinkęs partijos vunderkindą, vyriausiąjį „Pravdos“ redaktorių N. Buchariną, labai ambicingą kandidatą į Politinio biuro narius. Bucharinas pritarė Trockio idėjoms visus gyventojus paversti disciplinuotomis darbo armijomis, bet Trockio diktatūros bijojo. Bucharinas manė, kad kuo daugiau bus prievartos, tuo visuomenė bus arčiau komunizmo. Po keleto mėnesių Bucharinas tapo Politinio biuro nariu. J. Stalinas perdavė į „Pravdą“ sufalsifikuotus duomenis apie balsavimą partinėse organizacijose, kurie neva rodė, kad komunistai palaiko G. Zinovjevą ir L. Kamenevą, o ne L. Trockį, nors buvo atvirkščiai. Dėl tokios informacijos spaudoje provincijos komunistai keitė savo nuomonę.

1924 m. pasirodė 3-ioji L. Trockio raštų knyga, kurios įvadas vadinosi „Spalio pamokos“. Čia buvo teigiama, kad bolševizmo yra dvi kryptys: leninizmas ir dešinysis nukrypimas. J. Stalino, G. Zinovjevo ir L. Kamenevo grupuotė pasinaudojo šiuo pretekstu aršiai pulti Trockį. Pirmasis pasireiškė N. Bucharinas, „Pravdoje“ paskelbęs straipsnį „Kaip nereikia rašyti Spalio istorijos“. Vėliau „Pravdoje“ kiekvieną dieną buvo skelbiamos partinių organizacijų rezoliucijos, smerkiančios L. Trockį. A. Bubnovas organizavo visasąjunginį armijos politinių darbuotojų pasitarimą, kuriame reikalauta, kad Trockis atsisakytų Revoliucinės karo tarybos vadovo posto. 1925 m. sausio mėnesį įvykęs Plenumas privertė Trockį atsistatydinti. Jo vietą užėmė M. Frunzė.

1925 m. prasidėjo kova tarp J. Stalino, G. Zinovjevo bei L. Kamenevo. Kadangi Zinovjevas ir Kamenevas tvirtai laikė savo rankose Leningrado bei Maskvos komunistus, Stalinas ir Bucharinas protegavo nutarimą Ukrainos komunistų vadovu paskirti Lazarį Kaganovičių. Jis „valymo“ metodais turėjo perorientuoti Ukrainos komunistus prieš Zinovjevą. Zinovjevas „Leningrado tiesoje“ kaltino Buchariną pasitraukus nuo leninizmo.

Po M. Frunzės mirties N. Bucharinas ir J. Stalinas pasistengė, kad Frunzės vietą užimtų bendras jų draugas K. Vorošilovas, o G. Zinovjevo statytinis M. Lašievičius buvo pašalintas [11, 172].

N. Bucharinas sparčiai kopė į valdžią. Zinovjevas ir Kamenevas puikiai suvokė, kad be Stalino vadovaujamo Sekretoriato Bucharinas nieko nereiškia. Jie pabandė nušalinti Staliną, kaip Sekretoriato vadovą. Į Stalino vietą jie numatė J. Rudzutaką, pareigingą ir bespalvį žmogų. G. Zinovjevas, L. Kamenevas, G. Sokolnikovas ir N. Krupskaja į CK pasiuntė pareiškimą, žinomą pavadinimu „Keturių platforma“. Trylikoje punktų buvo išdėstyti kaltinimai N. Bucharinui, A. Rykovui, J. Stalinui, kad šie taikstosi su L. Trockiu, kad yra sukurtas „buožiškas nukrypimas“, ryškėja polinkis į revizionizmą, atsisakoma leninizmo. „Keturių platformą“ palaikė zinovjevininkai. Taip atsirado naujoji opozicija, nes jie kritikavo CK daugumos poziciją. Bucharinas, Rykovas ir Stalinas sušaukė neoficialų CK narių, išskyrus trockistus, pasitarimą. Zinovjevas ir kiti nariai pasitarimą norėjo panaudoti Stalinui pakeisti Rudzutaku. Bucharinas, Rykovas ir Stalinas savo ruožtu naujajai opozicijai norėjo primesti rezoliuciją, kad „politinio biuro nariai neturi teisės stoti vienas prieš kitą suvažiavime“. Tačiau Rudzutakas, bijodamas užimti kurią nors poziciją, į pasitarimą neatvyko, apsimetęs ligoniu. A. Rykovas, pirmininkavęs posėdyje, taip aštriai puolė naująją opoziciją, kad šie protestuodami išėjo iš salės. Neutraliai nusiteikę dalyviai su S. Ordžonikidze priešakyje taip pat išėjo. N. Bucharinas ir J. Stalinas liko labai nepatenkinti. J. Stalinas pabandė patraukti į savo pusę N. Krupskają. Kai ši atsisakė, Stalinas pagrasino paskelbsiąs ją apsišaukėle, o tikrąja V. Lenino našle laikys J. Stasovą.

Kiekviena kovojanti pusė saugumiečių rankomis rinko kompromituojančią medžiagą. Svarbiu kovos lauku tapo XIV suvažiavimas, vykęs 1925 m. pabaigoje. Pirmą kartą parengti ataskaitinį pranešimą buvo pavesta J. Stalinui. N. Bucharinas labai griežtai kritikavo naująją opoziciją. N. Krupskaja tris kartus kalbėjo, gindama naująją opoziciją, tačiau visi kiti kalbėtojai palaikė Buchariną. Prieš jo kalbą delegatai atsistojo ir audringai plojo. Stalinas, kalbėdamas apie „urvinį pasitarimą“ 1923 m. netoli Kislovodsko, sukėlė juoką. Naujosios opozicijos lyderius pavaizdavo kaip baisius intrigantus, nors Bucharinas „urviniame pasitarime“ dalyvavo, o „opozicionierius“ Kamenevas nedalyvavo. Pirmasis Šiaurės Kaukazo krašto komiteto sekretorius A. Mikojanas aštriai pasisakė prieš naująją opoziciją ir tapo dideliu Stalino draugu.

Prasidėjo „Bucharino era“: buvo propaguojamas jo kultas, vadinant jį partijos numylėtiniu ir vos ne svarbiausiu leninizmo aiškintoju. Pradžią tam padarė Stalinas baigiamajame žodyje suvažiavimo metu. Bucharinas savo programos neslėpė: prievarta, sušaudymais, darbo prievole iš kapitalizmo epochos žmogaus padaryti komunizmo epochos žmogų. Atsirado net terminas Bucharino katorgų ir šaudymo metodas. S. Koenas tvirtina, kad N. Bucharinas kartu su J. Stalinu tapo naujosios bolševikų daugumos Centro komitete vadovais. Stalino ir Bucharino dauguma susitelkė ne tiek dėl bendrų įsitikinimų, kiek dėl bendrų priešininkų. Bucharinas parengė ekonominės politikos 1925–1927 m. nuostatas. Stalinas savų ekonominės politikos nuostatų neturėjo. Šia prasme jis buvo bucharinietis [8, 254].

Aplink Buchariną susitelkė jauni partiečiai – „Bucharino mokykla“. Tai daugiausia buvo Raudonosios profesūros instituto absolventai. Jie labai energingai populiarino ir gynė Bucharino politiką. Bucharinas su savo mokiniais iš esmės užtikrino ideologinę bolševizmo pergalę [8, 259].

1928 m. Stalinas pareiškė Bucharinui: „Mes su tavimi, Himalajai, o likusieji menkystos“. Tačiau 1925 m. buvo penki „Himalajai“. Savotišką kiekvieno „mandatą“ sudarė keturi punktai:

  1. Buvimas artimiausių V. Lenino draugų rate;
  2. Revoliucinė herojinė biografija;
  3. Revoliucionieriaus internacionalisto reputacija;
  4. Įžymaus marksisto reputacija.

G. Zinovjevas ir L. Kamenevas buvo stipriausias 1 punkto atžvilgiu, bet silpniausias pagal 2 punktą. L. Trockiui nebuvo lygių vertinant pagal 2 ir 3 punktus, jis buvo antras (po Bucharino) pagal 4 punktą, bet 1 punkto atžvilgiu jis buvo labai pažeidžiamas, nes ilgai priklausė menševikams. N. Bucharinas visus pranoko kaip teoretikas, buvo autoritetingas, internacionalistas, bet nebuvo labai artimas V. Leninui. J. Stalinas visai neatitiko 3 ir 4 punktų reikalavimų, pagal 2 punktą jis toli atsiliko nuo N. Bucharino ir L. Trockio. Stalinas jautriai žiūrėjo į tai, kad nebuvo teoretikas. Bendradarbiavimas su Bucharinu padėjo Stalinui nusikratyti siaubo, kurį jam kėlė kiti trys iš penkių „Himalajų“ [8, 267].

N. Bucharinas užėmė Kominterno vadovo postą ir į Pilkąjį namą (Kominterno būstinė Maskvoje) atvykdavo juoda mašina, lydimas apsaugos, kuri sėdėdavo trijose ar keturiose tokiose pat juodose mašinose. Daugybė tarptautinių organizacijų buvo Bucharino žinioje. Jam buvo reikalinga Jungtinės valstybinės politinės valdybos (toliau – OGPU) pagalba. Su G. Jagoda N. Bucharinas buvo pažįstamas, tikriausiai, nuo 1919 m.

A. Rykovas pakeitė L. Kamenevą kaip Darbo ir gynybos tarybos pirmininką. Leningrado komunistų vadovu tapo Sergėjus Kirovas („Kiekvienas partijos narys privalo duoti į snukį bet kuriam opozicionieriui“, – sakydavo Kirovas). Jis, iki 1917 m. liberalus žurnalistas, prijaučiantis kadetams, buvo menševikas, o po Spalio suartėjo su bolševikais ir ėmė vadovauti Astrachanės krašto Kariniam revoliuciniam komitetui. Pilietinio karo metais jo įsakymu buvo sušaudyti 4000 žmonių. Kirovas „išvalė“ Leningradą nuo zinovjevininkų. Vyriausiuoju „Leningrado tiesos“ redaktoriumi tapo Bucharino šalininkas Valentinas Astrovas, kuris ėmė diegti Bucharino kultą vietoje Zinovjevo kulto.

1926 m. vasario pradžioje Stalinas paskelbė brošiūrą „Leninizmo klausimai“. Rykovas oficialiai ant vyriausybės vadovo blanko parašė Stalinui: „Tavo brošiūrą perskaičiau. Brošiūra, man regis, teisinga, Griša į ją atsakys, ir aš baiminuosi, kad mums teks atlaikyti naują literatūrinį mūšį“. Bet Bucharinas ir Rykovas tokių mūšių nenorėjo ir ėmėsi veikti administracinėmis priemonėmis: opozicionieriai buvo išsiuntinėti į užsienį arba užėmė daug žemesnes pareigas [12, 187].

Zinovjevas į tai atsakė, sudarydamas sąjungą su Trockiu, – atsirado Jungtinė kairioji opozicija. Taip atėjo 1926 m. vasara. Zinovjevas ir Trockis tebebuvo Politinio biuro nariai, tačiau valdžia buvo Bucharino rankose. Jo pusėje buvo Sekretoriato vadovas J. Stalinas, Organizacinio biuro vadovas Viačeslavas Molotovas, karinių pajėgų vadovas K. Vorošilovas ir Visasąjunginio centro vykdomojo komiteto (toliau – VCIK) vadovas Michailas Kalininas. Trockis ir Zinovjevas net viešam pasisakymui turėjo gauti leidimą su sąlyga, kad nekritikuos CK politikos.

Liepos Plenumo metu Zinovjevas buvo pašalintas iš Politinio biuro. „Geležinis Feliksas“ CK daugumos lyderiams pasidarė nebereikalingas. Jis atliko savo vaidmenį, kaip anksčiau Frunzė, – iš Raudonosios armijos pašalino trockistus. Bucharinas ir Stalinas gerai atsiminė, kad F. Dzeržinskis anksčiau buvo labai artimas Trockiui. Medicinos griebtis buvo pavojinga – bus įtartina. Tad buvo labai apsunkintos F. Dzeržinskio darbo sąlygos: Centrinės kontrolės komisijos pirmininkas Valerijanas Kuibyševas vertė Dzeržinskį visus klausimus derinti su daugybe žinybų, iš visų pusių pylėsi skundai Aukščiausiajai liaudies ūkio tarybai, kuriai vadovavo Dzeržinskis. Dzeržinskis nebuvo stiprios sveikatos: nuolat skaudėjo galvą, jam buvo skiriamos injekcijos ir kitos procedūros. Galiausiai liepos 3 d. jis parašė V. Kuibyševui: „Opozicija augs, ir šalis tada susiras diktatorių, revoliucijos duobkasį, nors ir kokias gražias plunksnas jis beturėtų . Aš negaliu būti Aukščiausiosios liaudies ūkio tarybos pirmininku taip mąstydamas ir kentėdamas“. Po kelių dienų silpstančia ranka jis vėl parašė Kuibyševui: „Aš nebegaliu būti Aukščiausiosios liaudies ūkio tarybos pirmininku. Aš visų jūsų maldauju atleisti mane ir paskirti savo žmogų, t. y. tokį, kuriam nebūtų taip prieštaraujama bet kokiu klausimu“. Atsakymo nebuvo. Po mirties, kuri Dzeržinskį ištiko jo bute Kremliuje (jį tiesiog parvedė Rykovas po liepos Plenumo posėdžio), Aukščiausiajai liaudies ūkio tarybai vadovauti pradėjo Kuibyševas, gavęs vietą ir Politiniame biure. Centrinei kontrolės komisijai vadovauti ėmė Sergo Ordžonikidzė.

Bucharinas buvo įsitikinęs, kad būtina kuo daugiau materialinių vertybių imti iš valstiečių ir investuoti į Pasaulinę revoliuciją. Iš valstiečių buvo superkami grūdai griežtai nustatyta kaina, draudžiant pardavinėti laisvai, nors laisvoje rinkoje kaina buvo 3–4 kartus didesnė. Pramoninių prekių kainos buvo dirbtinai keliamos – atsirado kainų žirklės.

N. Bucharinas daugelyje šalių bandė išprovokuoti revoliuciją, dėl to Tarybų Sąjunga pateko į labai keblią tarptautinę padėtį. Tokia Bucharino užsienio politikos nesėkmė suaktyvino kairiąją opoziciją. Zinovjevas ir Trockis paskelbė keletą straipsnių, kuriuose buvo demaskuojama pražūtinga Bucharino, Rykovo ir Stalino užsienio politika. Jie tvirtino, kad „žirklių politika“ sukels konfliktą su valstietija ir badą. „Pravdoje“ 1927 m. birželio 27 d. buvo paskelbtas straipsnis „Opozicijos kelias“, kur buvo sakoma, kad opozicija kritikuoja CK, naudodamasi sunkia tarptautine padėtimi. 1927 m. vieno Plenumo metu buvo bandoma Trockį už rankos ištempti iš tribūnos, o kai kalbėjo Bucharinas, Uralo partinės organizacijos vadovas sviedė knygą į Trockį, vienas CK sekretorius – stiklinę, o Centrinės kontrolės komisijos Prezidiumo narys pataikė Trockiui į galvą sunkiu statistikos rinkiniu [12, 201].

1927 m. Spalio metinių proga opozicija bandė organizuoti demonstraciją. Bucharinas tam labai gerai pasirengė. Eitynės vyko Maskvoje ir Leningrade su šūkiais, kurie buvo mažai suprantami masėms: „Atgal prie Lenino!“, „Tegyvuoja pasaulinės revoliucijos vadovai Trockis ir Zinovjevas!“, „Už tikrąją darbininkų demokratiją!“ Į demonstrantus lėkė akmenys, pagaliai, agurkai, pomidorai [2, 131]. Dėl tų įvykių lapkričio 14 d. Trockis, Zinovjevas ir kiti opozicijos vadovai buvo pašalinti iš partijos, iškeldinti iš butų Kremliuje, stumdomi, mušami, įžeidinėjami.

1927 m. gruodžio mėnesį susirinkęs XV partijos suvažiavimas pritarė ankstesniems sprendimams, pašalino iš partijos 75 žymiausius kairiosios opozicijos narius. Buvo pasigailėta tiktai asmeninio Bucharino draugo Grigorijaus Sokolnikovo. Jis net buvo išrinktas į CK. Dabar Bucharinas turėjo daugumą CK ir Centrinėje kontrolės komisijoje. Suvažiavimas tapo tikru Bucharino triumfu. Buvo patvirtinta, kad TSRS lieka pasaulinio revoliucinio judėjimo židiniu.

Paskutinę suvažiavimo dieną Stalinas netikėtai pareiškė, kad jis palieka Generalinio sekretoriaus postą, nes tokio posto nebereikia, tai yra nereikalinga, kad vienas žmogus vadovautų Sekretoriatui. Stalino sumanymas buvo toks: panaikinti Generalinio sekretoriaus postą ir sukurti penkių CK sekretorių lygiateisiškumą. Jeigu Stalino pasiūlymas būtų priimtas, tiktai jis ir Molotovas būtų ir sekretoriai, ir Politinio biuro nariai. Dėl to jie būtų pranašesni tarp lygiateisių sekretorių. Stalinas norėjo nustatyti distanciją tarp savęs ir Bucharino vidaus bei užsienio politikos, kuri artėjo prie savo kracho. Bucharinas į Pasaulinės revoliucijos židinį metė likusius valiutinius rezervus, nes manė, kad revoliucija Europoje ir Azijoje viską nurašys. Stalinas visaip skatino Buchariną, kad tik greičiau šis atsidurtų ant bedugnės krašto.

Draugų rate Stalinas labai niekinamai kalbėdavo apie žmones iš Pilkojo namo: „Jie samdiniai, gyvenantys mūsų sąskaita. Jie net po 90 metų niekur neįvykdys nė vienos revoliucijos“. Revoliucionieriai labai mėgo leisti laiką Tarybų Sąjungoje. Jie čia triukšmaudavo, organizuodavo haremus, peštynes, o sąskaitas ramiausiai siųsdavo į Kominterno būstinę [12, 220]. Revoliucinis pilietinis karas vyko tiktai Kinijoje, o likęs Kominternas prisiekinėjo susikauti dėl revoliucijos, iš esmės kviesdamas į naują pasaulinį karą, kur Tarybų Sąjunga turėtų suvaidinti deglo vaidmenį. Tai grėsė pražūtimi Tarybų Sąjungai [2, 168]. Stumdamas Buchariną į pražūtį, Stalinas galėjo pagerinti savo padėtį. K. Vorošilovas gavo vietą Politiniame biure kaip bendras Stalino ir Bucharino draugas. Dėl to jis buvo suinteresuotas pusiausvyra ir įtikinėjo suvažiavimą nepriimti Stalino atsistatydinimo. Andrejus Rykovas įtarė, kad Stalinas nusprendė laiku pasitraukti į šešėlį ir nenorėjo leisti jam tą padaryti. Suvažiavimas nutarė neatleisti Stalino. Jam susidarė galimybė vaidinti, kad poste jis yra priverstinai.

1928 m. sausio mėnesį, pasinaudojęs Ordžonikdzės liga, Stalinas išvyko į Altajų, iš ten – į Omską, Novosibirską. Susirinkusiems žmonėms griežtai kalbėjo, kad būtina papildyti grūdų rezervą, nes be grūdų miestas ir kariuomenė negali gyventi. Sibiro gyventojus apėmė panika – vėl prasidės maisto nusavinimas. Sibire padėtis labai paaštrėjo. Politinio biuro nariai išsigando, kad tokiu metu Stalinas aštrina padėtį. Buvo ketinama „parodyti Stalinui jo vietą“. Maskvos partinė vadovybė davė Stalinui atkirtį, kai jis bandė kištis į jos reikalus. Stalinistai pralaimėjo Bucharino šalininkams Raudonosios profesūros institute. Stalinui pasidarė sunku bendrauti su OGPU vadovybe. Neturėdamas daugumos Politiniame biure, Stalinas nieko negalėjo pakeisti OGPU vadovybėje.

Stalinas pasinaudojo P. Voikovo nužudymu Bucharino-Rykovo vyriausybei susilpninti. Jis paragino likviduoti monarchistų (teroristas B. Kaverda, 1927 m. birželio 7 d. nušovęs Voikovą, buvo monarchistas) ir baltagvardiečių organizacijų likučius. Kaip Stalinas ir tikėjosi, Pilkajame name „užkibo ant šio kabliuko“. Jau birželio 8 d. buvo sudaryta speciali komisija – Bucharinas, Rykovas, Molotovas – organizuoti masinius areštus ir OGPU pranešimą apie 20 žinomų baltagvardiečių sušaudymą. Teroro banga sukėlė nepasitenkinimą užsienyje. Ypač pasipiktino socialistinės organizacijos.

1928 m. pradžioje Bucharinas sudavė Stalinui keletą smūgių, kurie turėjo reikšti, kad politinis Stalino svoris krenta. Stalinas buvo priverstas pasiųsti laišką Sibiro krašto sekretoriui S. Syrcovui ir pasmerkti jo metodus, nors pats Stalinas buvo liepęs Syrcovui taip veikti. Laiške buvo draudžiama iš valstiečių atimti grūdus. Syrcovas pasijuto apgautas ir perėjo į Stalino priešininkų pusę [12, 282].

Siekdamas galutinai sužlugdyti Staliną, Bucharinas į Sekretoriatą – Stalino valdas – atvedė savo šalininką Aleksandrą Smirnovą.

Stalino sąjungininkais liko V. Molotovas ir L. Kaganovičius, kuriems N. Bucharino stovykloje nebūtų buvę ką veikti, nes ten jų negalėjo pakęsti. Bucharinas turėjo visą būrį tokių, kuriems buvo tas pats, kieno stovykloje būti. Tai paaiškina Bucharino pralaimėjimą. Stalinas lengvai susidorojo su K. Vorošilovu ir M. Kalininu.

Netrukus Politinis biuras suskilo: vieną grupę sudarė Bucharinas, Rykovas, Tomskis, o kitą – Stalinas, Molotovas, Vorošilovas, Kalininas. G. Jagoda dirbo abiem pusėms: teikė informaciją Stalinui ir demonstravo ištikimybę Bucharinui bei Rykovui. Bucharinas nepastebėjo, kaip Stalinas patraukė į savo pusę V. Kuibyševą.

Kaltinimai Nikolajui Bucharinui

Amerikiečių istorikas Groveris Ferras ir rusų istorikas V. Bobrovas teigia, kad visi šiandien turimi dokumentai tiktai patvirtina tezę apie Bucharino kaltumą. Bucharino laiškas, rašytas Stalinui 1937 m. gruodžio 10 d., esąs liudijimas, kad Bucharinas kaltas [11, 19]. Stivenas Kojenas beveik visą gyvenimą nagrinėjo Bucharino gyvenimą ir veiklą. 2003 m. istorikas galiausiai pripažino: „Skirtingai nuo daugelio kitų represijų aukų , prieš jį, matyt, nenaudojo fizinių kankinimų kalėjime“. „Lieka neaišku, kodėl Bucharino prisipažinimą Kojenas laiko melagingu?“ – klausia G. Ferras ir V. Bobrovas.

1962 m. N. Chruščiovo sukurta N. Šverniko vadovaujama komisija padarė išvadą, kad Bucharino kaltinimas veikla dešiniųjų trockistų bloke buvo melagingas, nes tokio bloko nebuvo. Tačiau dokumentai iš asmeninio L. Trockio archyvo liudija tokį bloką buvus.

Procesų metu Trockis energingai gynėsi palaikęs kokius nors kontaktus su teisiamaisiais po 1929 m. Tačiau 1986 m. Dž. Arč Getti dokumentų iš L. Trockio archyvo Harvardo universitete pagrindu galima teigti, kad Trockis susirašinėjo su savo šalininkais Tarybų Sąjungoje: 1932 m. jis pasiuntė slaptus asmeninius laiškus K. Radekui, G. Sokolnikovui, E. Preobraženskiui ir kitiems. Nors laiškų turinys nėra žinomas, yra pagrindo manyti, kad mažų mažiausiai Trockis savo šalininkus bandė įkalbėti grįžti į opoziciją. Matyt, laiškuose buvo instrukcijos, apie kurias Radekas kalbėjo teisme 1937 m. Getti išaiškino kitą slaptą Trockio ryšį su šalininkais – susirašinėjimą su buvusiu trockistu E. Golcmanu. Trockis visada pasilikdavo laiškų, net pačių sentimentaliausių, nuorašus, o šių laiškų nuorašų nėra. Regis, kad kažkokiu metu jie buvo išimti iš archyvo. Liko tiktai pašto kvitai [11, 21]. 1932 m. tas pats Golcmanas Berlyne buvo susitikęs su Trockio sūnumi Levu Sedovu ir perdavė laišką nuo trockistinio judėjimo veterano Ivano Smirnovo, kuriame buvo kalbama apie susikūrimą jungtinio opozicinio trockistų, zinovjevininkų ir likusių tada nuošalyje dešiniųjų bloko Tarybų Sąjungoje. Prancūzų istorikas trockistas Pjeras Brue taip pat tyrinėjo Trockio archyvo medžiagą ir patvirtino jo ryšius su šalininkais Tarybų Sąjungoje. Tai reiškia, kad N. Šverniko komisijos tvirtinimas apie bloko nebuvimą yra melagingas. „Šiandien nė vienas rimtas istorikas neims neigti opozicinio bloko Tarybų Sąjungoje buvimą“, – įsitikinę G. Ferras ir V. Bobrovas.

V. Astrovas, buvęs N. Bucharino mokinys, pateikė labai pavojingus Bucharinui parodymus: Bucharinas laikęs būtinu dalyku nužudyti Staliną. Tuo reikalu Bucharinas ir Tomskis dirbę su Kremliaus apsaugos darbuotojais. Savo kaltinimus Astrovas pakartojo akistatoje su Bucharinu. Ar šiandien galima pasikliauti V. Astrovo parodymais? 1989 m. jis rašė, kad jokie jėgos metodai jam nebuvo taikomi. „ visiškai visko apie teroristinę dešiniųjų veiklą aš nepapasakojau, bet pripažinau, kad mes, dešinieji, ir mūsų lyderiai neva pripažino iš principo leistinus teroristinius metodus prieš partijos vadovybę ir ateityje paaštrėjus politinei situacijai šalyje. Jokių baisių piktadarybių: špionažo, Bucharino prisidėjimo prie Kirovo nužudymo, kėsinimosi į Lenino gyvybę 1918 m., kėsinimosi padalyti Tarybų Sąjungą ir panašių nusikaltimų, kaltinimų, kurie figūravo „protrockistinio bloko“ procese, – aš neišsigalvojau“ [11, 30]. V. Astrovas niekada neatsisakė tvirtinimo, kad „Riutino platformą“ parašė N. Bucharinas ir kiti dešinieji ir kad dešinieji sudarė suokalbį su trockistais. Astrovas neatsisakė parodymo, kad Bucharinas ragino žodžiais palaikyti partiją, bet iš tikrųjų kurstė opoziciją. Pats Bucharinas pripažino, kad taip elgėsi. Astrovas neneigė, kad dešinieji (ir tie, kurie klausė Bucharino paskaitų Raudonosios profesūros institute) nužudymą laikė leistinu metodu politinėje kovoje.

G. Jagodos parodymai paslaptingu būdu buvo paskelbti Kazanėje 1937 m. 200 egz. tiražu. Iš parodymų aiškėja, kad jis palaikė ryšius su dešiniųjų grupuote – A. Rykovu, M. Tomskiu, N. Bucharinu. Jagoda nurodė, kad 1936 m. vasarą pas jį Bucharino pavedimu atvyko K. Radekas, su kuriuo asmeninių ryšių jis nepalaikęs. Radekas pranešė apie ryšius su Vokietijos emisarais. Bucharino parodymais tai patvirtinta. Pasakodamas apie 1934 m. suplanuotą perversmą, Jagoda pažymėjo Bucharino neryžtingumą bei svyravimus [11, 25].

G. Zinovjevas, L. Kamenevas, I. Reingoldas 1936 m. patvirtino, kad N. Bucharinas buvo tarp tų dešiniųjų, su kuriais jie palaikė ryšį. Bucharinas apie šiuos parodymus sužinojo atostogaudamas toli nuo Maskvos ir pareikalavo akistatos, bet kol Bucharinas pasiekė Maskvą, nuteistieji buvo sušaudyti. Vėliau G. Jagoda nurodė, jog Bucharinas liepė nedelsiant įvykdyti mirties nuosprendį, kad nuteistieji neatskleistų jo paties dalyvavimo sąmoksle.

1936 m. rugpjūčio 21 d. A.Višinskis paskelbė, kad prasideda dešiniųjų – Bucharino, Rykovo, Tomskio – bylos nagrinėjimas. Tą pačią dieną partiniame susirinkime Tomskis atgailavo dėl „nusikalstamų ryšių“, o kitą dieną nusižudė, parašęs Stalinui, kad negalįs pakęsti, kai lyginamas su „fašistais“. Esą geriau mirti, negu sėsti į vieną kaltinamųjų suolą su „fašistais“. Stalinas ne be pagrindo iš Tomskio laiško padarė išvadą, kad tai yra pripažinimas, jog Tomskio kaltė gali atsiskleisti teisme. Akistatos metu G. Sokolnikovas patvirtino, kad apie Bucharino ir Rykovo vaidmenį trockistiniame bloke jis sužinojo iš jau sušaudyto Kamenevo. Rugsėjo 10 d. buvo paskelbta, kad nėra pagrindo traukti teisminėn atsakomybėn Buchariną ir Rykovą. Tačiau 1937 m. sausio mėnesį K. Radeko ir G. Piatakovo tardymo metu buvo grįžta prie kaltinimų N. Bucharinui. Įvyko akistata, kurią stebėjo J. Stalinas, L. Kaganovičius, K. Vorošilovas, V. Molotovas, A. Andrejevas, S. Ordžonikidzė, A. Ždanovas ir A. Mikojanas. Stalinas paklausė, ar K. Radekas ir A. Rykovas savanoriškai duoda parodymus, ar juos kas spaudžia. Radekas net apsiverkė ir pasakė, kad parodymus duoda visiškai savanoriškai.

1936 m. rugpjūčio 23 d. Stalinas parašė laišką Kaganovičiui, apie kurį istorikai sužinojo tiktai 2001 m.: „Iš Reingoldo parodymų matyti, kad Kamenevas per savo žmoną Glebovą zondavo Prancūzijos pasiuntinį, kaip Prancūzijos vyriausybė žiūrėtų į būsimą trockistų-zinovjevininkų bloko vyriausybę. Aš manau, kad Kamenevas taip pat zondavo anglų, vokiečių ir amerikiečių pasiuntinius. Tai reiškia, kad Kamenevas turėjo atskleisti tiems užsieniečiams sąmokslo ir VKP vadovų nužudymo planus. Vadinasi, Kamenevas jau atskleidė jiems tuos planus, nes kitaip užsieniečiai nebūtų kalbėję su juo apie būsimą trockistų-zinovjevininkų vyriausybę. Tai Kamenevo ir jo draugų bandymas sukurti tiesioginį bloką su buržuazinėmis vyriausybėmis prieš tarybinę vyriausybę. Reikia atvežti Glebovą į Maskvą ir ištardyti. Jis gali atskleisti daug įdomaus“. Tas laiškas rodo, koks tolimas buvo Stalinas nuo siekimo sufalsifikuoti kieno nors parodymus. Atvirkščiai, jis siekė išsiaiškinti, kas iš tikrųjų atsitiko, suvokti, ką daryti [11, 56].

Maskvoje, Leningrade, Saratove, Ivanove, Sverdlovske ir kai kuriuose kituose miestuose buvo tardoma dešimtys žmonių, kurie pateikė labai panašius parodymus. Beveik tuos pačius dalykus vėliau pripažino Bucharinas. Sąmokslininkus jungė ta pati politinė programa – „Riutino platforma“. Blokui priklausantys trockistai palaikė tiesioginius kontaktus su Trockiu. Radekas nurodė, kad Bucharinas žinojo apie Trockio derybas su Vokietijos emisarais ir apie jo pažadus padaryti nuolaidų emisarams po valstybės perversmo. Tie patys faktai minimi atvirame 1938 m. procese.

Dž. Getti ir S. Koenas mano, kad N. Bucharinas pradėjo duoti parodymus, kai sužinojo, jog areštuotas ir kokius parodymus duoda M. Tuchačevskis bei jam artimi kariškiai. Susidaro įspūdis, kad praradęs viltį dėl perversmo Bucharinas ėmė bendradarbiauti, tikėdamasis ko nors sau naudinga (Tuchačevskis pradėjo duoti parodymus 1937 m. gegužės 24 d.). Galimas daiktas, kad Bucharinas atkreipė dėmesį į tai, jog keturis Antrojo Maskvos proceso dalyvius (1937 m. sausis) nuteisė kalėti, o ne mirti. Radekas ir Sokolnikovas teisme siekė parodyti, kad nieko neslepia. Bucharinas, žinoma, žinojo, kad jie abu taip atvirai kalbėjo ir iki proceso. Pirmasis Bucharino prisipažinimas datuotas 1937 m. birželio 2 d., kitas – birželio 14 d., trečias – gruodžio 1 d., ketvirtas – gruodžio 25 d., bet trijų parodymų tekstas įslaptintas ir iki šiol istorikams nėra prieinamas. Jau birželio 2 d. jis prisipažino dėl ryšių su G. Zinovjevu bei L. Kamenevu ir tai, kad per G. Piatakovą palaikė ryšius su L. Trockiu. Dar Bucharinas prisipažino dalyvavęs rašant „Riutino platformą“. Astrovo paminėta dešiniųjų konferencija tikrai buvo 1932 m. vasarą ir joje buvo nutarta imtis „rūmų perversmo“, teroro aktų ir bloko su zinovjevininkais bei trockistais kūrimo. Enukidzė ėmėsi rengti perversmo planą. Į perversmą turėjo būti įtraukta vyriausybės apsauga ir Kremliaus komendantas P. Petersonas.

Kovo 13 d. (paskutinė proceso diena) Bucharinas rašė prašymus pasigailėti: „Už mano nusikaltimus mane reikėjo sušaudyti dešimt kartų. Mano padaryti nusikaltimai tokie baisūs, tokie dideli, jog negalėsiu išpirkti savo kaltės, kad ir ką daryčiau likusį gyvenimą“. Prašymų turinys sutampa su jo parodymais, duotais proceso metu, ir nėra jokių įrodymų, kad jis buvo priverstas duoti melagingus parodymus.

1938 m. kovo 13 d. TSRS Aukščiausiojo teismo Karinė kolegija nuteisė Nikolajų Buchariną mirti. Tai buvo padaryta sprendimu komisijos, kurią sudarė L. Berija, N. Ježovas, N. Krupskaja, M. Uljanova, N. Chruščiovas, vadovaujami A. Mikojano. Malonės prašymas buvo atmestas. Po dviejų dienų B. Bucharinas buvo sušaudytas Maskvos srities Komunaruos gyvenvietėje. Ten jis ir palaidotas.

„Gali būti, kad kai kas represinę Stalino politiką laiko beveik iš dalies pateisinama. Kokie bebūtų Stalino nusikaltimų mastai, jiems negalima priskirti sąmokslo slopinimą – kiekviena vyriausybė būtų dariusi tą patį“, – tvirtina G. Ferras ir V. Bobrovas.

Artimas Bucharino bendražygis šveicarų komunistas ir Kominterno Vykdomojo komiteto narys Žiulis Ember-Dro 1971 m. paskelbė memuarus, kuriuose rašė: „Dar Bucharinas man pasakė, kad jie nusprendė panaudoti individualų terorą, kad nusikratytų Stalinu (1929 m.)“. Šveicaras negyveno Tarybų Sąjungoje ir nėra jokio pagrindo manyti, kad jį kas nors vertė taip rašyti. Pasirodžius šveicaro atsiminimams, istorikai, rašantys apie Buchariną, tylėjo kaip kape. 1946 m. JAV buvo publikuota Maiklo Seierso ir Alberto Kano knyga „Slaptas karas prieš Tarybų Rusiją“. 2008 m. knyga buvo išleista dar kartą. Joje teigiama, kad buvusių tarybinių archyvų dokumentai patvirtina sąmokslo versiją [11, 63].

M. Seiersas ir A. Kanas cituoja Džozefą E. Devisą, buvusį JAV pasiuntinį Maskvoje: „Rusijoje nebuvo taip vadinamosios vidinės agresijos, veikusios suderintai su aukščiausiąja vokiečių vadovybe. 1939 m. Hitlerio žygį į Prahą lydėjo aktyvi Genleino organizacijų karinė parama. Tą patį reikia pasakyti apie hitlerininkų įsiveržimą į Norvegiją. Bet Rusijoje neatsirado Sudetų genleinų, slovakų tisso, belgų deršelių arba norvegų kvislingų...Visa tai figūravo 1937 ir 1938 m. Maskvos procesuose, kuriuose aš dalyvavau, asmeniškai stebėdamas jų eigą. Vėl peržiūrėjęs tų procesų ataskaitas ir tai, ką aš pats tada rašiau , matau, kad iš esmės visi vokiečių „penktosios kolonos“ veikimo metodai, žinomi mums dabar, buvo atskleisti pačių save demaskavusių rusų kvislingų... Dabar visiškai aišku, kad visi šie procesai, valymai ir likvidavimai, kurie savo laiku atrodė tokie griežti ir taip šokiravo visą pasaulį, buvo dalis ryžtingų ir energingų Stalino vyriausybės pastangų apsisaugoti ne tiktai nuo perversmo iš vidaus, bet ir nuo puolimo iš išorės . Viskas išsisprendė vyriausybės naudai. 1941 m. Rusijoje nebuvo „penktosios kolonos“ atstovų – jie buvo sušaudyti. Valymas įvedė tvarką ir išlaisvino nuo išdavystės“. Aišku, kad amerikiečių istorikas G. Ferras visiškai sutinka su šių autorių nuomone.

N. Bucharino reabilitavimas

1956 m. balandžio 13 d. TSKP CK Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl atvirų teismo procesų Bucharino, Rykovo, Zinovjevo, Tuchačevskio ir kitų bylose nagrinėjimo“. 1956 m. gruodžio 10 d. speciali komisija priėmė nutarimą dėl Stalino piktnaudžiavimų, tačiau atsisakė reabilituoti Buchariną, Rykovą, Zinovjevą ir Kamenevą dėl „jų ilgametės antitarybinės kovos“. S. Koenas atsisakymą reabilituoti Buchariną aiškina kitaip: „Bucharino klausimas neišvengiamai siejosi su prievartinės kolektyvizacijos teisėtumu ir visa to meto tarybinės visuomenės struktūra, ir Nikita Chruščiovas nesugebėjo susitarti su idėjiniais priešininkais dėl Bucharino reabilitacijos“ [8, 452]. Nikolajus Bucharinas, kaip ir dauguma tame procese nuteistųjų, išskyrus Genrichą Jagodą, buvo reabilituoti tiktai 1988 m. vasario 4 d., 1988 m. birželio mėnesį grąžintas į partiją, gegužės mėnesį – į TSRS Mokslų Akademiją [1].

Daugelio istorikų darbai rodo, kad N. Chruščiovo laikais nepagrįstai visi Maskvos procesuose nuteisti žmonės buvo pripažinti nekaltomis režimo aukomis.

1987 m. gruodžio 3 d. „Moskovskyje novosti“ paskelbė tekstą, kurį kaip Bucharino laišką „Būsimai partijos vadovų kartai“ atmintyje išsaugojusi Bucharino našlė. Paskelbimo laikas reiškia, kad tai dalis Bucharino reabilitavimo kampanijos. Jeigu net ir teisybę sakė našlė, žmogaus atmintis tokia, kad per laiką tekstas galėjo pasikeisti. Ji tą tekstą iš atminties užrašiusi, kai išgirdo Chruščiovo pranešimą XX partijos suvažiavime. Galėjo taip būti, bet galėjo tas „laiškas“ būti sukurtas 1956 m. Galima pastebėti, kad laiško autoriaus požiūris skiriasi nuo pažiūrų Bucharino, koks jis buvo 1937 m. vasario–kovo Plenumo metu (menamas laiško sukūrimo laikas). Kreipdamasis į būsimus partijos vadovus (kad jie sugrąžintų jį į partiją), autorius daug karčių žodžių skiria Stalinui. Bucharino tekstuose apie Staliną kalbama pagarbiai. Labai neigiamai kalbama apie Vidaus reikalų komisariatą – „pragaro mašiną, kuri naudojasi, labai galimas daiktas, Viduramžių metodais, turi milžinišką jėgą, fabrikuoja organizuotus šmeižtus, veikia drąsiai ir užtikrintai“. Taip galėjo parašyti žmogus, ne vieną mėnesį praleidęs Lubiankos izoliatoriuje, bet ne Bucharinas savo arešto išvakarėse. Galų gale Bucharinas praleido beveik metus tardomas, bet jam kameroje sudarytos sąlygos mažai kuo priminė Viduramžių kalėjimą. Jo požiūrį į Vidaus reikalų komisariatą charakterizuoja žodžiai, pasakyti laiške Stalinui Zinovjevo ir Kamenevo sušaudymo proga: „Kad niekšus sušaudė – puiku: oras iš karto pasidarė gaivesnis.“ Po kelių dienų, kreipdamasis į Vorošilovą, Bucharinas Kamenevą pavadino ciniku žmogžudžiu, šlykščiausiu iš žmonių, žmogaus dvėseliena. „Kad sušaudė šunis – baisiai džiaugiuosi“, – sakė Bucharinas. Tokie baisūs žodžiai turėjo visus įtikinti, kokie melagingi yra Zinovjevo ir Kamenvo parodymai prieš Buchariną. Taip pasielgė tikrasis Bucahrinas, o ne įsivaizduojamo laiško autorius. „Laiške“ reiškiama jaudinanti meilė Leninui. Aišku, kad taip sakyti buvo aktualu 1938 m., kai Bucharinas buvo apkaltintas tuo, kad 1918 m. kartu su kairiaisiais eserais pritarė Lenino areštui ir nužudymui. Tačiau kam būtų reikėję Bucharinui apie Leniną galvoti 1937 m. vasarį (menamas menamo laiško parašymo laikas)? „Jeigu A. Larinos „padiktuotą“ laišką laikysime tikru, turėsime pripažinti, kad Bucharinas melavo visuose laiškuose ir kalbose“, – tvirtina G. Ferras ir V. Bobrovas.

TSKP CK Politinio biuro sudarytos reabilitacijos komisijos nariai pareiškė, kad N. Bucharino ir grupės byla sudaro 276 tomus. Tačiau tik labai menka dokumentų dalis prieinama tyrinėtojams. G. Piatakovo byla sudaro 58 tomus, M. Tuchačevskio – 300 tomų, bet jie taip pat istorikams sunkiai pasiekiami.

Nors Bucharinas buvo reabilituotas tiktai 1988 m., faktinė reabilitacija įvyko daug anksčiau, kai buvo reabilituoti kai kurie tų pačių procesų nuteistieji. M. Gorbačiovas ne tiktai reabilitavo N. Buchariną ir grąžino jį į partiją, bet ir pasinaudojo jo idėja apie smulkiaburžuazinių ūkinių santykių įtraukimą į socializmą, kad būtų pateisintas posūkis į taip vadinamą kapitalistinio tipo rinkos ekonomiką. Siekiant suteikti tam posūkiui lenininį atspalvį, buvo plačiai reklamuojami V. Leninui priskiriami žodžiai apie N. Bucahriną kaip apie „partijos numylėtinį“ [11, 61].

G. Ferro ir V. Bobrovo nuomone, Rusijos Federacijos ir valstybių, atsiradusių Tarybų Sąjungos teritorijose, vadovų teisėtumas tam tikra prasme laikosi Stalino demonizavimo pagrindu. Kertinis kaltinimų prieš Staliną akmuo – represijų politika ir kaip jos dalis – nusikaltimų „falsifikacija“ per Maskvos procesus. „Bet masiniai „ježovščinos“ laikų procesai (1937 m. liepa–1938 m. lapkritis) pasirodys kitoje šviesoje, jeigu turėsime galvoje, kad tada buvo ištisas sąmokslų tinklas, grėsęs Tarybų Sąjungos gyvavimui“, – taip teigia G. Ferras ir V. Bobrovas.

N. Bucharino pažiūros nebebus tokios patrauklios, jeigu taps aišku, kad, pralaimėjęs atvirose partinėse diskusijose, jis su savo šalininkais perėjo prie „rūmų perversmų“ taktikos, prie politinių žmogžudysčių rengimo ir sąmokslo su vokiečiais bei japonais. Būtent šiuos nusikaltimus pripažino teisiamieji. Visi istoriniai šiandien turimi liudijimai kalba apie tai, kad Bucharino parodymai teisme nebuvo melagingi.

Bucharino „reabilitacija“ įvyko ne dėl būtinybės laikytis baudžiamojo proceso normų, o dėl politinio tikslingumo. Bucharinas buvo NEP'o šalininkas ir priešinosi stalininiam kolektyvizacijos planui. 1938 m. tai buvo įvertinta kaip bandymas restauruoti kapitalizmą. Jo plano realizacija būtų sulėtinusi industrializacijos tempus, o kartu ir techninę Raudonosios Armijos modernizaciją. Dėl to Tarybų Sąjungai nebūtų likę nieko kita, kaip kreiptis į nacių Vokietiją ir militaristinę Japoniją. Apie tai nemažai buvo kalbama 1938 m. procese. Dėl to „Bucharino alternatyva“ Stalino politikai reiškė socializmo kūrimo TSRS idėjos išdavystę ir išdavikišką bendradarbiavimą su priešais. Kad Bucharino idėjas būtų galima įgyvendinti TSRS, reikėjo diskredituoti kaltinimus prieš Buchariną – pasidarė reikalinga jo „reabilitacija“. Siekiant išgelbėti Gorbačiovo pradėtas reformas, reikėjo „reabilituoti“ Buchariną.

Išvados

Šiuolaikinėje oficialiosios Rusijos istorijos versijoje N. Bucharinas toks pat, koks buvo pristatomas Sąstingio laikais – nekalta Stalino represijų auka. Tokią išvadą galima patvirtinti citata iš 2009 m. išleisto „Trumpo istorijos žodyno“ (sudarytojas A. Danilovas), kuris „parengtas laikantis šiuolaikinių Rusijos istorijos valstybinių standartų reikalavimų“: „1938 m. stojo prieš teismą sufabrikuotoje byloje.“ Tokia pat nuomonė išreikšta 1973 m. parašytoje amerikiečių autoriaus Stiveno Koeno knygoje „Bucharinas. Politinė Biografija. 1888–1938“.

Dabartiniu metu mokslinėje ir populiarioje rusų literatūroje vyrauja nuomonė, kad dauguma bolševikų vadovų yra atsakingi už stalinizmo politiką. Dėl to niekas iš jų negali būti laikomas nekalta auka.

Kai kurie šiuolaikiniai Vakarų autoriai Maskvos procesus vertina kaip kovos dėl valdžios rezultatą: pralaimėjusieji turėję būti ir buvę sunaikinti – „valymas įvedė tvarką“.

N. Bucharino reabilitacija Pertvarkos laikais buvo reikalinga, siekiant išgelbėti M. Gorbačiovo pradėtas reformas.

Šaltiniai ir literatūra

1. Портал: История [žiūrėta 2011 02 15]. Prieiga per internetą: .

2. БЕЛОГОЛОВЫЙ, Б. Красный август. Москва: Кучково поле, 2007. 270 c.

3. Большой российский энциклопедический словарь. Москва: Научное издательство „Большая Российская энциклопедия“, 2003. 1887 c.

4. БУНИЧ, И. Операция Гроза. Ошибка Сталина. Москва: Яуза ЭКСМО, 2004. 531 c.

5. ЖУКОВ, Ю. Иной Сталин. Москва: Вагриус, 2005. 481 c.

6. История России в лицах. V–XX вв. Москва: Русское слово, 1997. 543 c.

7. КОЖИНОВ, В. Россия. Век ХХ (1901–1939).Москва: ЭКСМО-ПРЕСС, 2002. 446 c.

8. КОЭН, С. Бухарин. Политическая биография. 1888–1938. Москва: Прогресс, 1988. 570 с.

9. МИНАКОВ, С. Сталин и его маршал. Москва: Яуза ЭКСМО, 2004. 717 c.

10. СЕЙЕРС, М., КАН, А. Тайная война против Советской России. Москва: ГИИЛ, 1947. 433 c.

11. ФЕРР, Г., БОБРОВ, В. 1937. Правосудие Сталина. Обжалованию не подлежит. Москва: ЭКСМО, 2010. 380 c.

12. ЦЫРКУН, С. На пути к 1937 году. Сверхсекретная история большого террора. Сталин против „красных олигархов“. Москва: Яуза ЭКСМО, 2010. 350 c.

13. ЩЕРБАКОВ, А. Декабристы. Заговор против России. Санкт-Петербург: НЕВА, 2005. 324 c.

Gauta 2011 m. balandžio 11 d.
Pateikta spaudai 2011 m. lapkričio 6 d.

Summary

Nikolai Bukharin: Version

A prominent Soviet and party figure Nikolai Bukharin (1888–1938) was sentenced to death in one of the famous Moscow Trials. In 1956 (the times of mass rehabilitation of the victims of Stalinism) he was not rehabilitated due to "long-lasting anti-Soviet fight". In the times of perestroika, he was acknowledged an innocent victim of Stalinism and rehabilitated, though 276 cases of the Third Moscow Trial remained unsolved. When the Soviet Union collapsed and the archives became accessible to researchers (definitely not all archives and not to all researchers), more research studies gradually emerged confirming the statement that not all victims were innocent – there was a severe Bolshevik fight over power irrespective of the measures. Hence, none of the partakers in that fight can be considered an innocent victim. The majority of party and government figures, including military officers, scientists or artists supporting one or another belligerent party, if not executioners, were the tools of repressions, which gradually became unnecessary and were destroyed. The violent death of such figures does not make their life any nobler. Nikolai Bukharin, who proposed to drive all the residents of the Soviet Union to the barracks of "labour armies" and to burn the entire world on the fire of revolution, is an example of such a figure.