„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
Arūnas ASTRAMSKAS. Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje
Spausdinti
SUBAČIUS, Giedrius. Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 2011, 457 p.

Spaudos draudimo laikai Lietuvoje yra viena iš geriausiai istorikų išnagrinėtų mūsų praeities temų. Dešimtys monografijų ir šimtai straipsnių apimą plačiausią istorinės tikrovės diapazoną nuo lokalios pavienių knygnešių veiklos iki imperijos valdančiųjų sluoksnių mentaliteto analizės. Todėl rasti naujų, iki šiol šešėlyje likusių šios temos aspektų yra tikrai sunku, tam reikalingas labai platus problemos supratimas ir žvilgsnis iš istorikų nenaudotų apžvalgos taškų. Giedriui Subačiui pateikti inovacijų istoriografijai padėjo jo kalbos istoriko kvalifikacija ir glaudus ryšys su istorikais, puikus temos istoriografijos išmanymas.

SUBAČIUS, Giedrius. Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 2011, 457 p.

G. Subačiaus monografija skirta kitos pusės – rusų administracijos – veiksmams, priemonėms ir kvalifikacijai tirti diegiant lietuviškus leidinius kirilika bei tam ruošiant pradinių mokyklų mokytojus. Profesorius nagrinėja praktinį rusinimo lygmenį, vietinės administracijos problemas ir sprendimus įgyvendinant aukštesnių instancijų nubrėžtą kryptį. Knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas kirilikos pritaikymui lietuvių kalbai, analizuojami įvairūs valdžios ir ekspertų požiūriai, svyravę nuo liberalesnių iki griežtų kraštutinių, jų pokyčiai. Labai daug darbo įdėta aiškinantis konkrečių raidžių pritaikymą naudojimui leidiniuose. Didžiulis darbas atliktas analizuojant leidinių kalbą rusiška abėcėle, turinio šaltinius, tiriant, kas buvo leidinių sudarytojai, redaktoriai ir ekspertai. Kartais viename tekste yra išskiriama iki 7 redagavimo sluoksnių. Pastebimos smulkiausios redagavimo detalės, atskiriamas prie teksto dirbusių žmonių braižas, pomėgiai ir polinkiai. Labai aiškiai ir atidžiai nagrinėjama lietuvių tarmių įtaka leidiniams rusiška abėcėle. Autorius panaudojo plačią archyvinių dokumentų bazę, peržiūrėti temai aktualūs Vilniaus, Kauno, Minsko archyvų fondai, pasiektos svarbios Sankt Peterburgo paveldo saugyklos.

Kirilikos tekstų tyrimas, jų redagavimo istorija reikalauja labai specialios ir smulkmeniškai detalios tekstų analizės, nes nagrinėjami vieno ar kito garso užrašymo ypatumai, kirilikos raidžių pritaikymo lietuvių kalbai eiga bei skirtingi įvairių autorių požiūriai į tai. Iš esmės kirilikos tekstų analizė ir yra šios monografijos akademinė šerdis. Kita vertus, šis tyrimas yra suprantamas ir įdomus tik labai siauram filologų ratui ir garantuoja, kad daugumas skaitytojų šios knygos „neįveiks“. Puikiai suprasdamas moksliškumo ir teksto įdomumo santykio svarbą skaitytojui, autorius panaudojo keletą priemonių knygos patrauklumui padidinti. Viena iš jų yra teksto sugretinimo, kalbos formų palyginimo, rašybos ypatybių analizės ir viso kito kalbininkams svarbaus instrumentarijaus pateikimas lentelėse su komentarais. Tokiu būdu specialistai gali išsamiai susipažinti su filologinėmis detalėmis, o paviršutiniškesniems skaitytojams yra galimybė tiesiog pereiti prie autoriaus išvadų.

Knygoje trumpiau ar plačiau aptariama daugelio žmonių veikla, bet daugiausiai vietos skiriama trims asmenybėms: lietuviško elementoriaus kirilika rengėjui, Kauno mokyklų direkcijos inspektoriui Dmitrijui Kaširinui, Panevėžio iždinės viršininkui, karo inžinieriui ir pirmajam lietuvių kalbos mokytojui Panevėžio mokytojų seminarijoje Zacharijui Liackiui bei jo darbo seminarijoje tęsėjui Andriui Poidėnui. Būtent jie buvo tos ilgos, Peterburge prasidėjusios politikos grandinės galutinė grandis, praktiškai įgyvendinusi sprendimus. Šie ekspertai bandė adaptuoti kiriliką lietuvių kalbai, rengė ja knygas, recenzavo kitų parengtus leidinius, teikė patarimus ir išvadas politikos formuotojams. Autorius labai atidžiai ir plačiai nagrinėja jų veiklą, nuostatas bei jų pokyčius, analizuoja ekspertų lietuvių kalbos žinių įgavimo aplinkybes bei lygmenį. Pateikiama ir šių asmenybių biografijos faktų, nes tai daug pasako apie jų vartotas lietuvių kalbos ypatybes bei tarmes. G. Subačius labai nuosekliai tiria ilgai besitęsiančią pagrindinių leidinių kirilika rengimo eigą ir aplinkybes, kurios dažnai atskleidžia prastą carinių pareigūnų kompetenciją, blogą lietuvių kalbos mokėjimą. Spaustuvės raidžių surinkėjas žydas pasirodo esantis geresnis lietuvių kalbos mokovas nei ekspertai. Juk svarbiausias carinis ekspertas Zacharijus Liackis buvo tik kalbininkas savamokslis, entuziastingai, bet diletantiškai sprendęs kirilikos pritaikymą lietuvių kalbai. Jo, kaip kalbininko, menkos žinios susidūrus su profesionaliais kalbininkais ir istorikais yra ir visos dešimtmečiais taikytos kirilikos diegimo politikos neprofesionalumo veidrodis.

Labai svarbus yra monografijos autoriaus siekis savo herojus vaizduoti plačiame kontekste. Skaitytojas pamato ne sausus savo kabinetuose sėdinčius valdininkus, bet realius žmones natūralioje savo laikmečio aplinkoje, kuriems kirilikos pritaikymas lietuvių kalbai toli gražu ne visada yra jų tikslų ir rūpesčių centras, dažniau tai tiesiog blogiau ar geriau atliekamas darbas. G. Subačius neideologizuoja jų veiklos. Su aiškia simpatija pasakojamas įvairiaspalvis Minsko gubernijoje gimusio ir giminaičius katalikus turėjusio Z. Liackio likimas, tačiau bešališkai nušviečiamos lietuvio A. Poidėno pedantiškai tiksliai atliekamos pareigos. Dažnai autorius peržengia akademinės monografijos ribas. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos eksperto D. Kaširino gyvenimas atskleidžiamas ir po profesinės karjeros pabaigos, analizuojama jo savijautą senatvėje, pasakojami netgi vaikų likimai, t. y. kaip sėkmingai vieno svarbiausio rusintojo palikuonys integravosi ir į prieškarinės ir į dabartinės Lietuvos valstybės gyvenimą. Z. Liackio biografijos duomenų buvo pakankamai Minsko valstybiniame istorijos archyve, daugelis tuo ir apsiribotų, neklaidžiotų po buvusią Borisovo apskritį ieškodami jo gimtojo Buslavičių dvaro. Neprivaloma buvo ieškoti ir policijoje dirbusio, bet knygnešiams talkinusio A. Poidėno brolio. Toks dėmesys konkrečiai įvykio vietai Lietuvoje yra retas, dažniau apsiribojama kabinetiniu tyrimu. Žinoma, istorinio tyrimo požiūriu jis dažnai nebūtinas, bet tai knygoje atveria naujas siužeto linijas, netikėtus istorijos paradoksus, leidžia į aprašomą objektą pažvelgti iš didesnio atstumo ir suteikia knygai patrauklumo.

Pažymėtina, kad aptariamos monografijos svarus indėlis ir į lokalinę, konkrečiai Panevėžio, istoriją. G. Subačius žymiai praplėtė žinias apie Panevėžio mokytojų seminarijos veiklą (čia ir rutuliojasi didesnė knygos veiksmo dalis), įtraukė į istoriografiją Zacharijaus Liackio asmenybę, apie kurio veiklą ir biografiją iki tol išsamiai nebuvo žinoma, suteikė naujų žinių Senojo Panevėžio fermos istorijai. Jis dar kartą paneigė nuo seno įsitvirtinusį ir gajų mitą, kad pirmasis lietuvių kalbos mokytojas Panevėžyje buvo Jonas Jablonskis. 1906–1908 m. mokytojų seminarijoje ir kitose miesto mokyklose lietuvių kalbos mokęs žymusis kalbininkas, be jokios abejonės, darė didelę įtaką Panevėžio švietimui, kultūrai ir visuomeniniam gyvenimui, bet lietuvių kalbos mokymas, nors ir nepalyginamai žemesniu lygiu, Panevėžio mokytojų seminarijoje pradėtas jau 1873 m. Čia monografijos autorių galima kiek papildyti. Po A. Poidėno 1901–1906 m. seminarijoje lietuvių kalbą dėstė seminarijos auklėtinis Vladimiras Lukinas (dr. Mikalojaus Lukino, žymaus miškininko, ąžuolynų puoselėtojo, Lietuvos miškų instituto direktoriaus, tėvas), prieš tai dirbęs Žeimelio pradinėje mokykloje. Jis kartu yra mokęs ir seminarijos paruošiamąją klasę. 1906–1908 m. čia dirbo Jonas Jablonskis, 1908–1915 m. lietuvių kalbos mokė irgi seminarijos auklėtinis Nikolajus Safronovas, nuo 1910 m. dar dėstęs ir Panevėžio aukštesniojoje pradinėje mokykloje.

Baigiant reikia pasakyti, kad visa G. Subačiaus monografija alsuoja po šalta mokslininko kauke neslepiama aistra tyrimo objektui. Šis subjektyvumas akivaizdžiai rodo, kad tai nebuvo formalus planinis akademinis tyrimas, o tyrėją iš gelmės uždegusi tema. Skaitydamas knygą, vaizduotėje taip ir matai autorių, atkakliai sukantį į kamuolį pasakojimo siūlą, kurį staigiau trūktelėjus pasipila nauji, iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai ir žmonės, kuriems reikia rasti vietą teksto audinyje. O archyvinių dokumentų tiek daug, įvykių vietos yra išsimėčiusios taip plačiai, faktų aruodas nuolat pildosi ir plečiasi, jį suvaldyti vis sunkiau. G. Subačius knygos tekstą labai gerai subalansavo: kur galima, stilius yra laisvas ir gyvas, kur reikia – sausas ir tikslus. „Liackio kapas atsivėrė pats“, – rašo autorius įžangoje. Seniai teko rasti tokią vaizdžią frazę mokslinėje monografijoje. Be savo tiriamosios vertės, G. Subačiaus knyga dar ir iliustruoja, kokiais būdais nuobodžius tekstus galima paversti patrauklesnius skaitytojui.