„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Lietuvos bažnyčios hitlerinės okupacijos metais
Spausdinti
LAUKAITYTĖ, Regina. Lietuvos bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944 ). Vilnius: LII leidykla, 2010. 235 p.

Lietuvos istorijos instituto daktarė, žinoma respublikoje religijų istorijos tyrinėtoja Regina Laukaitytė lietuvių visuomenei pateikė knygą apie krikščioniškųjų bažnyčių, t. y. katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, stačiatikių ir sentikių, padėtį hitlerinės okupacijos sąlygomis. Čia atskleidžiama situacija, kai vokiečiai 1941 m. vasarą okupavę Lietuvą ėmė „taisyti“ bolševikinės TSRS okupacijos metu, 1940–1941 m., vykdytą religijų ir bažnyčių engimo politiką savais metodais. Antrą vertus, autorė išnagrinėjo ne tik okupantų politiką, bet ir parodė Lietuvos krikščioniškųjų bažnyčių vadovybės tikslus bei siekius, iš esmės pagrindinį dėmesį skirdama vyravusiai Katalikų bažnyčiai.

Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip labiau už kitas sutelkta ir organizuota visuomeninė jėga, nuo pat krikšto nuolat susijusi su šalies politiniu ir visuomeniniu gyvenimu, palyginti aktyviai reikšdavosi įvairiais krašto okupacijos laikotarpiais, pradedant nuo carinės Rusijos padalijimų ir baigiant bolševikine aneksija. Todėl ji negalėjo neatspindėti lietuvių tautos nuotaikų bei siekių ir 1941–1944 metais.

Vokietijos ir TSRS karui prasidėjus Lietuvos bažnyčių dvasininkijos nuotaikos, kaip ir viso krašto gyventojų, buvo siejamos su respublikos valstybingumo atkūrimo galimybe – būta ne tik sutrikimo, bet ir vilčių. Naujiesiems okupantams palanki visuomenės reakcija sudarė geras sąlygas pačiam frontui ir fronto užnugariui. Todėl karo pradžioje, per pirmąsias 4 dienas įvykus Lietuvos okupacijai, autorės žodžiais tariant, „Lietuvos krikščionių bažnyčios karą sutiko kaip išsivadavimą iš mirtino pavojaus. Jų vadovai galėjo dalyvauti vokiečiams ypač parankioje antibolševikinėje propagandoje, sakydami ir rašydami vien tiesą apie radikalų dvasininkų veiklos apribojimą 1940–1941 m., suėmimus, žalą parapijoms, kurijoms, seminarijoms, vienuolynams ir t. t.“ (p. 233).

Ryškėjant okupacinės valdžios politikai, hitlerininkams pradėjus savo tikslais naudotis katalikiškos ir kitų krikščioniškųjų religijų propaganda, bažnyčių vadovai užėmė neutralesnes pozicijas. Nors hitlerinė okupacinė valdžia tiesiogiai nevaržė Katalikų bažnyčios veiklos, bet negrąžino ir padėties, kurią turėjo bažnyčia iki bolševikinės Rusijos okupacijos. Liko galioti bažnytinių bei religinių organizacijų nuosavybės nacionalizacija, civilinės būklės aktų pasaulietinė registracija, nebuvo atgaivintas religinės periodikos leidimas bei platinimas, draudžiama draugijų veikla, neužtikrintas religijos mokymas mokyklose ir negarantuota dvasinių seminarijų veikla, nebuvo finansuojamas Kauno universiteto Teologijos fakultetas, nesudarytos galimybės laisviems ryšiams su Vatikanu palaikyti ir pan.

Naujojoje savo knygoje dr. Regina Laukaitytė iš esmės daug dėmesio kaip tik ir skyrė hitlerininkų okupacinės valdžios politikai ir priemonėms religinių įstaigų ir bažnyčių veiklos atžvilgiu, tos veiklos evoliuciniams pokyčiams bei konkretiems atvejams. Autorė, pasiremdama jau istoriografijoje figūruojančiais ir spaudoje esamais faktais, taip pat naujai surastais archyviniais dokumentais ir šaltiniais, mano nuomone, nuosekliai ir labai objektyviai atskleidė Vokietijos–TSRS karo metais ir Lietuvos okupacijos sąlygomis mūsų tėvynėje susiklosčiusią religinių organizacijų situaciją. Be to, ne tik analizuojama okupacinės valdžios konfesinė politika, bet ir esminis dėmesys skiriamas Katalikų, Liuteronų, Evangelikų, Stačiatikių ir Sentikių bažnyčių vadovaujančių institucijų politikai bei veiklai, jų politinei linijai ir santykiams su konkrečiomis valdžios institucijomis, okupacinio režimo opozicijai, Lietuvos dvasinės vadovybės ryšiams su Vatikanu, Lietuvos religinio gyvenimo veiklai, lietuvių sielovados problemoms krašte ir už jo ribų, humanitarinei veiklai karo sąlygomis bei kitiems klausimams išaiškinti. Autorė neišleido iš akių ir tokių opių problemų kaip žydų genocidas ir bažnyčių bei dvasininkų požiūris ir elgesys tuo metu. Drįsčiau teigti, pirmoji mūsų istoriografijoje atskleidė Vilniaus arkivyskupijos integravimo procesą į Lietuvos bažnytinį gyvenimą ir pateikė netikėtą išvadą, kad Vatikano diplomatija vokiečių okupacijos metais trukdė pradėtam Vilniaus vyskupijos integravimui į Lietuvos Bažnyčios gyvenimą. O tai kėlė Lietuvos ordinarų nepasitenkinimą.

Monografijoje R. Laukaitytė palietė ypač skaudų bažnyčiai ir dvasininkijai materialinių vertybių ir asmenų netekties klausimą. Savarankiškai sudarytas nuo okupacinės vokiečių valdžios vienaip ar kitaip nukentėjusių (areštuotų, represuotų, nužudytų) dvasininkų sąrašas. Jame 184 katalikų, 4 stačiatikių ir 3 sentikių dvasininkai. Daugiausiai nukentėjo lenkų tautybės katalikų dvasininkija – Vilniaus arkivyskupijoje net 163 kunigai, vienuoliai ir kiti katalikų bažnyčios tarnai.

Tokia hitlerinių okupantų politika karo pabaigoje Katalikų bažnyčią, kaip ir tautos daugumą, atvedė į opoziciją okupantų atžvilgiu. Svarbiausios opozicijos priemonės buvo tai, kad dvasininkija neprisidėjo prie vokiečių reikalaujamos jaunimo mobilizacijos į Reicho darbo tarnybą, ji daugiau ar mažiau dalyvavo vadinamojoje plečkaitininkų mobilizavimo akcijoje.

Dr. Reginos Laukaitytės recenzuojama knyga įdomi mūsų istoriografijai naujais faktais, dokumentais pagrįstomis išvadomis, o tiems skaitytojams, kurie tuo metu gyveno, padeda prisiminti savus išgyvenimus ir visos tautos padėtį 1941–1944 metais. Ir mano kartai, jauniems gimnazistams, teko dalyvauti visose Katalikų bažnyčios akcijose, kurioms Linkuvos parapijos kunigai pritarė, laikė jas pozityviomis, reikalingomis, suderinamomis su katalikų bažnyčios moralinėmis nuostatomis ir normomis: neįgaliųjų žmonių globa, kalinių (net iki Štuthofo stovyklos imtinai) materialinis ir dvasinis rėmimas, pogrindinės lietuvių katalikiškos spaudos platinimas, mokyklinių atsišaukimėlių rašymas, dalyvavimas pamaldose, susijusiose su tautinėmis šventėmis ar skirtomis įžymiems lietuvių tautos visuomenės, politikos, kultūros veikėjams, po blaivybės sąjūdžiu ar konkrečių būrelių veikla „paslėptų“ mokinių katalikiškų organizacijų veiklos atkūrimas ir pan. Be to, buvo mokoma svarbiausiųjų Katalikų bažnyčios istorijos bei moralės tiesų tikybos mokymo proceso gimnazijoje metu, mokiniams specialiai skirtų sekmadieninių pamaldų ar gegužinių vakarinių maldų ugdomojo ir auklėjamojo pobūdžio pamoksluose, taip pat ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės muzikos koncertuose, kurie buvo organizuojami bažnyčiose.

Linkuvos parapija priklausė Panevėžio vyskupijai, o vyskupas K. Paltarokas buvo vienas iš tų Lietuvos dvasininkijos vadovų, kuris apdairiai, atsargiai ir giliai katalikiškai vertino susidariusią situaciją ir savąją poziciją atvirai drįso reikšti. Linkuvos kleboną Jurgį Danį, bandžiusį ginti betikslį žydų ir jaunučių į pionierius įrašytų moksleivių šaudymą, jėga iš savo būstinės išmetė jau pirmosiomis karo dienomis žydų genocido šalininkai.

Dr. R. Laukaitytės knygą gražiai išleido Lietuvos istorijos instituto leidykla. Knyga ne tik vykusiai įforminta, bet joje nemažai ir vertingų, iki šiol istorinėje literatūroje neskelbtų nuotraukų. Vieną iš jų norėčiau akcentuoti. 70 puslapyje išspausdinta nuotrauka kalinių, išleistų iš Kauno kalėjimo bolševikams pabėgus iš Lietuvos 1941 m. birželio 23 d. Iš paleistųjų paminėtas kun. Alfonsas Sušinskas, tuometis jaunimo numylėtinis dėl aktyvios veiklos su jaunimu ir jaunimo auklėjimui skirtos knygos „Jaunystės maršas“. Kiti trys, stovintieji greta A. Sušinsko, irgi kunigai. Prie A. Sušinsko stovi aukštas juodu paltu Linkuvos gimnazijos kapelionas Jonas Petrėnas. Jie abu su A. Sušinsku buvo suimti Kaune 1940 m. vasarą, kai bandė pabėgti į Vokietiją. Taigi būtų buvę įdomu, jeigu būtų išaiškinti visi 4 nuotraukoje esantys asmenys, nes autorė su A. Sušinsko ir J. Petrėno, o gal ir kitų dvasininkų, suėmimo bei įkalinimo aplinkybėmis, kiek žinau, yra išsamiau susipažinusi, negu šioje knygoje aprašyta.

Dr. R. Laukaitytės knyga pavadinta „Lietuvos bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944)“. Knygos dėmesio centre vyraujančios respublikoje Katalikų bažnyčios istorija. Kitoms krikščioniškoms bažnyčioms: evangelikams, liuteronams, stačiatikiams ir sentikiams – skirta daugiau kaip 20 puslapių. Naujausios žinios skaitytojui pateiktos apie stačiatikybę ir hitlerinių okupantų pastangas ją gaivinti vokiečių okupuotose Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vietovėse. Hitleriniai okupantai leido atidaryti Pskove „Stačiatikių misiją“, 1944 m. Vilniuje ėmė veikti stačiatikių religiniai kursai. Betgi įdomiausia tai, kad vyskupas T. Matulionis iš Vatikano gavo leidimą siųsti katalikus kunigus į 1939 m. rugsėjo mėnesį iš TSRS Lietuvai atitekusias sritis, o 1941 m. rudenį Vilniaus vyskupas R. Jalbžykovskis gavo iš popiežiaus apaštalinio administratoriaus jurisdikciją Minsko Vyskupijoje ir Mogiliovo arkivyskupijoje, tačiau į hitlerininkų okupuotas TSRS sritis katalikų misionieriai okupantų administracijos nebuvo įsileisti. Legaliai toje teritorijoje plėsti katalikiškas misijas lietuvių kunigams okupantai draudė, nors tokios pastangos Katalikų bažnyčios vadovybės imtos proteguoti jau nuo XX a. 3-ojo dešimtmečio.

Šioje knygoje autorė pagrindinį dėmesį skyrė krikščioniškosioms Bažnyčioms Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais. Nekalbama kad ir apie negausias kitų tikėjimų bažnyčias bei jų dvasininkiją, pavyzdžiui: karaimus, totorius, įvairias sektas. Buvusio ilgamečio karaimų pasaulietinio ir dvasinio vadovo Serajos Šapšalo (1873–1961) atsiminimais, karaimus ir musulmonus Lietuvoje buvo bandoma priskirti žydų tikėjimo atstovams ir uždaryti į getus. Tik sunkiomis pastangomis, papirkinėjimais ir dokumentais, jų bendruomenių vadovams pavyko įrodyti, kad jie nėra žydiškos kilmės, ir išlikti gyviems. Totorių mula Vilniuje atėjus antrą kartą sovietiniams okupantams buvo ilgamečiu lageriu ar mirties bausme nubaustas už „bendravimą“ su vokiečiais, o totorių kapinės, jų šventykla ir gyvenamieji namai Lukiškiškėse buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus. Jų vietoje išaugo Fizikos ir Chemijos institutai. Taigi tikėkimės, kad religijų istorijos Lietuvoje tyrinėtoja dr. Regina Laukaitytė skirs dėmesio ir kitų tikėjimų atstovams bei jų bendruomenių padėties Lietuvoje problemoms. O skaitytojai sulauks naujų autorės veikalų įdomia, mažai žinoma tematika, liečiančia žemiškojo pasaulio dvasines problemas.

Manyčiau, kad autorė nepalietė dar vienos svarbios temos – kokiu būdu dalis vienuolių ir kunigų išvengė antrosios sovietų okupacijos. Knygoje atskleidžiami hitlerininkų teroro prieš dvasininkiją faktai, aprašomas katalikų ir kitų tikėjimų dvasininkų kalinimas specialiai tam skirtoje vietoje Lietuvoje bei Vokietijos ir kitų šalių mirties lageriuose. Taip pat pateikiamos dalies dvasininkijos, ypač vadovaujančios ir su politiniu šalies gyvenimu artimai susietos, pasitraukimo iš Lietuvos nuo antrosios sovietinės okupacijos sąlygos bei aplinkybės, tačiau pamiršta paminėti dar viena galimybė, kuri padėjo bent nedidelei daliai lietuvių sielovados vadovų ir jų auklėtinių likti Vakarų Europoje. Tai katalikiški vienuolynai ir kunigų seminarijos pačioje Vokietijoje ir Vidurio bei Pietų Europoje. Į juos vokiečių okupacijos metais vyko studijuoti ir gyventi Lietuvos jaunuoliai. Tokiu būdu iš Linkuvos gimnazijos išvyko į vienuolynus, o po karo į JAV net du jaunuoliai: V. Pupinis ir A. Tamošaitis. Be to, į vienuolynus už opoziciją okupantų valdžiai buvo uždarytas ne tik minimas knygoje M. Krupavičius, bet už „mažesnius nusikaltimus“ ir daugiau kunigų, kurie irgi liko po karo Vakarų pasaulyje. Taip jie netiesiogiai išvengė naujos sovietinio teroro bangos prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius. Įdomu būtų sužinoti, kiek maždaug tokių žmonių buvo?

Apibendrindama tyrimą dr. Regina Laukaitytė akcentuoja, jog „bažnyčių vadovai neabejotinai prisidėjo prie to, kad 1941–1944 m. Lietuvoje buvo išvengta didesnių aukų (išskyrus žydus), ieškota kompromisų su okupacine valdžia. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, tokia pozicija atrodo pernelyg pragmatiška. Pasidavimas savisaugai – ne tik tikybos, bet ir savos tautos išsaugojimo prasme, – prisitaikymas 1941–1944 m. politiniame gyvenime davė tik trumpalaikių rezultatų“ (p. 237). Ši išvada trumputė, bet taikli. Norintiems sužinoti daugiau detalių teks perskaityti visą knygą, kurioje šis apibendrinimas paremtas gausia nauja archyvine faktine medžiaga.