„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
Žvilgsnis į kunigaikščių Oginskių praeitį
Spausdinti
Kunigaikščiai Oginskiai įėjo į šiandienos Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos, Turkijos bei kitų Europos ir pasaulio šalių istoriją. Šios didikų giminės indėlis į paminėtų šalių raidą ir kultūrą yra itin svarbus ir jau seniai sulaukęs didelio tiek amžininkų, tiek įvairių sričių tyrėjų dėmesio. Svarbu ir džiugu, kad mūsų šalyje kilo idėja suburti besidominčius šia gimine mokslininkus. Tai visų pirma Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko nuopelnas. Šio entuziasto ir jo bendraminčių iniciatyva įvyko jau šešios minėtajai giminei skirtos mokslinės konferencijos. Septintoji tarptautinė konferencija „Kunigaikščių Oginskių kultūrinė, politinė veikla: praeities atspindžiai, ateities perspektyvos“, skirtingai nei visos iki tol buvusios, vyko ne tik Rietave, bet ir Lietuvos sostinėje. Oginskių paveldo atminimui skirti renginiai šiemet vyko ir Darsūniškyje.

Oginskių giminei skirtos konferencijos dalyviai susirinko Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete. Į konferenciją atvyko dalyviai ne vien iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Baltarusijos. Šios konferencijos organizatoriai ir rengėjai buvo trys institucijos – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Vilniaus pedagoginis universitetas ir Gardino Jankos Kupalos vardo valstybinis universitetas. Konferencijos organizacinį komitetą sudarė dr. Deimantas Karvelis (Vilniaus pedagoginis universitetas), prof. dr. Sviatlana Marozava (Gardino Jankos Kupalos vardo valstybinis universitetas), doc. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas), kuri ir buvo pagrindinė konferencijos koordinatorė, bei Vytas Rutkauskas (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus).

Konferencija prasidėjo muzikine įžanga. Melodiją iš Mykolo Kleopo kūrinių repertuaro fleita atliko M. K. Oginskio atminimo Zalesėje puoselėtojas Sergejus Verameičikas. Vėliau – įžanginės kalbos.

Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas Eugenijus Jovaiša pažymėjo tarptautinę Oginskių tyrimų reikšmę. Vėliau žodį tarė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos viceministras Evaldas Ignatavičius. Jis pabrėžė kunigaikščių Oginskių indėlį į Lietuvos diplomatijos raidą. Konferenciją pagerbęs Baltarusijos Respublikos pasiuntinys Vladimiras Dražinas savo kalboje pasidžiaugė jau susiklosčiusiomis bendravimo tradicijomis tarp Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkų, paminėjo, kad netrukus bus baigti Zalesės dvarelio rekonstrukcijos darbai. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas sveikinimo žodyje kvietė ir toliau tirti oginskianą.

Pirmajam posėdžiui vadovavo dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė bei prof. dr. Sviatlana Marozava. Šioje dalyje buvo daugiausia kalbėta apie istorinius šaltinius, susijusius su Oginskių gimine. Pirmasis prelegentas buvo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Pranešime „Ne katalikų giminė jėzuitų akimis: Oginskių portretai Alberto Kojalavičiaus-Vijūko Lietuvos herbyne“ jis nagrinėjo neišspausdintą Vilniaus jėzuitų akademijos profesoriaus Alberto Kojalavičiaus-Vijūko lotynų kalba parengtą LDK heraldikos sąvadą, kuriame aprašyti ir kai kurie Oginskiai. Buvo minėta, kad apie Oginskius stačiatikius jėzuitų istorikas rašė mažiau, nei apie katalikus. Doc. Siarhejus Amelka (Gardino Jankos Kupalos vardo valstybinis universitetas) pristatė su Oginskių praeitimi susijusius istorijos šaltinius Baltarusijos nacionaliniame istoriniame archyve Gardine. Prelegentas konstatavo, kad vyrauja XIX a. dokumentai, nors gausu ir šaltinių iš kitų epochų, daugiausiai – ekonominės-ūkinės veiklos šaltiniai. Apie Oginskių bei jų pavaldinių teisinius konfliktus kalbėjo dr. Domininkas Burba (Vilniaus pedagoginis universitetas) pranešime „Oginskiai XVIII a. Vilniaus pavieto pilies ir žemės teismo bylose“. Paaiškėjo, kad patys Oginskiai bylose dalyvaudavo retai, dažniausiai kaltininkais ar besiskundžiančiaisiais buvo jų tarnai ar kiti pavaldiniai. Netgi smurtinės bylos daugiausiai buvo susijusios su nuosavybės klausimais, kadangi Oginskiai buvo galinga, daug finansinių ir ekonominių interesų turėjusi giminė. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Daiva Narbutienė pranešime nagrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos oginskianą. Buvo nurodyta, kad rankraščių ir leidinių, susijusių su šia gimine, bibliotekoje, be abejo, yra ir daugiau ir ateityje jie bus atskleisti. Bibliotekoje esančius dokumentus apie Oginskius prelegentė suskirstė į keturias dokumentinio palikimo grupes: archyvinius dokumentus (rankraščius), spaudinius, knygas iš Oginskių bibliotekų (su įrašais ir kitais knygų priklausomybės ženklais), ikonografiją.

Popietiniame posėdyje, kuriam pirmininkavo dr. Domininkas Burba ir doc. Siarhejus Amelka, pirmąjį pranešimą skaitė meno istorikė dr. Lina Balaišytė (Lietuvos kultūrų tyrimų institutas). Pranešime „Marcijono Mykolo Oginskio dorybių ir šlovės paveikslas laidotuvių pamoksle ir dekore“ buvo siekiama atskleisti, kokias funkcijas atliko proginiai kūriniai. Viena iš laidotuvių kūrinių funkcijų buvo idealiojo velionio paveikslo pateikimas. Sulyginus laidotuvių pamokslo tekstą su istoriografijos duomenimis apie M. M. Oginskį pasirodė, kad jis istorikų pristatomas kaip gana vidutiniška asmenybė, nors pamoksle jo dorybės ir nuopelnai buvo itin iškelti. Gardino Jankos Kupalos valstybinio universiteto dėstytojos doc. Irinos Kiturkos pranešime „Zalesės dvaras ketvirtį amžiaus iki Mykolo Kleopo Oginskio“ buvo nagrinėjamas Zalesės dvaro inventorius, kuriame, anot prelegentės, „su meile“ aprašyti šiose valdose buvę objektai: gyvasis ir negyvasis inventorius. I. Kiturka teigė, kad Oginskiai labai rūpinosi savo valdomis, siekė pažangiai ūkininkauti, tačiau į doc. dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės klausimą dėl galimybės panaikinti baudžiavą to meto Oginskių valdose atsakė neigiamai. Oginskiai siekė, kad baudžiavos našta valstiečiams nebūtų labai sunki, bet, kaip ir daugelis to meto fiziokratizmo atstovų, toleravo jos egzistavimą.

Botanikos ir istorijos mokslus susiejo botanikė dr. Jolanta Klimavičiūtė (Lietuvos mokslo taryba) pranešime apie Rietavo dvaro oranžerijos likimą XX a. Matydami, kad nėra sąlygų išlaikyti retas augalų rūšis Rietave, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai siekė pervežti juos į Kauną ir tai pavyko tik po keleto metų pastangų. Oranžerija buvo turtinga, prelegentė parodė joje augusių augalų nuotraukas.

Gardino Jankos Kupalos valstybinio universiteto lektorius Siarhejus Marozovas pranešime „Mykolas Kleopas Oginskis – XIX a. pradžios baltarusių ir lietuvių politinės minties lyderis“ pasakojo apie M. K. Oginskio idėjas. Visgi liko neaišku, ar būtų galima kalbėti apie baltarusių politinę mintį XIX a. pradžioje. Prof. dr. Sviatlana Marozova pranešime „Mykolas Kleopas Oginskis šiuolaikinėje Baltarusijos istoriografijoje“ nagrinėjo, kaip Baltarusijos profesionalių mokslininkų darbuose bei populiarioje literatūroje pristatoma ši asmenybė. Prelegentė teigė, kad susidomėjimas Oginskiais kaimyninėje šalyje auga, apie Oginskius sužino vis platesni visuomenės sluoksniai. M. K. Oginskis žinomas ne tik kaip muzikas, bet ir kaip politikas, diplomatas, visuomenės veikėjas. Dr. Regina Laukaitytė (Lietuvos istorijos institutas) pranešime „Stačiatikiai–unitai–katalikai? Bogdano Oginskio šeimos religijos klausimu“ paneigė tebevyraujančią ir net moksliniuose darbuose įsitvirtinusią lietuvių menotyrininkų bei architektūros istorikų nuomonę, kad Kruonio bažnyčia, pastatyta apie 1610 m., buvo unitų cerkvė. Buvo aptarta istoriografinės painiavos priežastys, stačiatikių bažnytinio paveldo likimas prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos ir susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Konferenciją užbaigė diskusijos (ateityje pasirodys konferencijai skirtų tekstų rinkinys). Doc. Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė reziumavo, kad ši konferencija rodo, kad Oginskių giminės tyrimų perspektyvos toli gražu neišsemtos. Belieka pritarti šiai nuostatai. Norėtųsi, kad įvairioms bajorų giminėms skirtų konferencijų ateityje būtų daugiau. Galbūt galima tirti ir kitų sluoksnių, pvz., menininkų, giminių istoriją.

Vėliau konferencijos renginiai tęsėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmuose. Vakarą vedė etnomuzikologė dr. Loreta Sungailienė. Buvo pristatyta knyga „Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje“. Kalbėjo dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, Baltarusijos Respublikos pasiuntinys Vladimiras Dražinas, UNESCO atstovas dr. Romas Pakalnis. Vakaro svečius džiugino muzikantai bei dainininkai. Grojo „Trio de Vilna“, Baltarusijos Maladečinos M. K. Oginskio muzikos kolegijos oktetas. Mykolo Kleopo Oginskio romansus atliko konkursų laureatės solistė Aušra Liutkutė, koncertmeisterė Birutė Asevičiūtė (fortepijonas). Vakaro koncertą vainikavo kvintetas „Camerata Palatina Vilnensis“. Jo vadovas Vilhelmas Čepinskis po pasirodymo kreipėsi į klausytojus ir pabrėžė valdovų rūmų atkūrimo svarbą. Rietavo savivaldybės mero Antano Černeckio kalboje buvo išreikšta padėka konkurso, konferencijos ir vakaro organizatoriams, o Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Jonas Ragauskas pažadėjo, kad po to, kai rūmuose bus baigti statybos darbai, Oginskių konferencijos dalyviai bus kviečiami taurės vyno. Belieka laukti būsimos konferencijos apie Oginskius.

Domininkas BURBA