„Istorija“. Mokslo darbai. 84 tomas
In Memoriam
Spausdinti
Viktoras MARENGOLCAS (1934–2011)

Viktoras MARENGOLCAS (1934–2011)

Viktoras Marengolcas 1958 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir buvo paskirtas TSKP istorijos katedros asistentu, o 1963 m. – Filosofijos katedros vyresniuoju dėstytoju. Penketą metų dirbęs ūkio reikalų prorektoriumi, 1969 m. jis visam gyvenimui savo veiklą susiejo su istorijos mokytojų rengimu. Trumpam nutraukęs ryšį su Vilniaus pedagoginiu institutu, V. Marengolcas dar sąstingio laikais Vilniaus miesto 8-oje pamaininėje vidurinėje mokykloje pirmasis Lietuvoje įkūrė Lietuvos istorijos metodikos kabinetą, visuomenei tuo pademonstruodamas, kad atsidavęs jaunimo ugdytojas visada gali rasti būdų parodyti tikrąją Tėvynės istoriją.

Atkūrus nepriklausomybę ir reorganizavus mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą, V. Marengolcui atsivėrė puikios galimybės: jis buvo vienas iš mokytojų atestacijos metodikos kūrėjų, ilgą laiką buvo Istorijos mokytojų atestacinės komisijos atsakingasis sekretorius, o vėliau – komisijos pirmininkas. V. Marengolcas pirmasis ėmėsi organizuoti Lietuvos kultūros istorijos seminarus istorijos mokytojams, susitikimus su žinomais mokslininkais, menininkais, dvasininkais, politikais, seminarus istorijos metodinių būrelių pirmininkams, mokyklų vadovams istorikams. 1995 m. buvo įkurtas istorijos mokytojų metodininkų ir ekspertų klubas, kurio kuratoriumi tapo Viktoras Marengolcas. 30 nuolatinių klubo narių, du kartus per metus susirinkdavusių iš visos respublikos, septynerius metus dirbo ranka rankon, išmintingo Kuratoriaus vadovaujami. Apkeliauta visa Lietuva, parašytos knygos, vadovėliai, daugybė metodinių priemonių, organizuotos parodos ir konferencijos. Trisdešimčiai klubo narių buvo suteiktas istorijos dalyko mokytojo konsultanto vardas.

Sunkiu laikotarpiu, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugelis mokytojų negalėjo susigaudyti, kokios istorijos reikia mokyti mūsų vaikus ir jaunuolius, jiems į pagalbą atėjo didelį patyrimą turintis žmogus, kurį drąsiai galima vadinti istorijos mokytojų Mokytoju. Šviesus jo paveikslas gyvena širdyse ir tų, kam teko mokytis iš Jo ir dirbti kartu su Juo.

Vida Kniūraitė

Edvardas KRIŠČIŪNAS (1954–2011)

Edvardas KRIŠČIŪNAS (1954–2011)

Liūdna žinia apie Lietuvos edukologinio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros docento dr. Edvardo Kriščiūno mirtį 2011 m. gruodžio 27 d. nebuvo netikėta. Mes, jo bendradarbiai, matėme, kaip sunki liga jau keletą metų kankino Edvardą ir ypač paskutinį pusmetį negailestingai naikino mūsų kolegą. Nežiūrint to, jis iki paskutinės akimirkos tvirtai tikėjo, kad jam pavyks įveikti ligą. Gruodžio mėnesį Edvardas, jau sunkiai judėdamas, su taksi atvykdavo į fakultetą skaityti paskaitų studentams, juos egzaminuodavo. Buvau liudininkas, kai jis sudarė tvarkaraštį sausio mėnesio darbui su neakivaizdininkais. Iš šio pasaulio mūsų kolega pasitraukė, vaizdžiai kalbant, būdamas „priešakinėse fronto linijose“. Tai ne tik jo didžiulio tikėjimo, bet ir stiprios pareigos jausmo išraiška. Pasitraukė, palikdamas gedinčią našlę Teresę, dukras Mildą, Jolantą, Jūratę ir Margaritą bei sūnų Daumantą.

E. Kriščiūnas gimė Naujamiestyje, Panevėžio rajone. Tėvai persikėlė į Šiaulių rajoną, kur jis baigė Kuršėnų 1-ąją vidurinę mokyklą. 1972 metais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos mokslo. Gerai prisimenu, kai pas mus, devintokus (aš pats baigiau šią vidurinę mokyklą), rugsėjo mėnesį į pirmą istorijos pamoką atėjusi mokytoja Milaknienė gana iškilmingai pranešė mums, kad jos mokinys Edvardas Kriščiūnas įstojo studijuoti istorijos. Tai prisimindamas dabar puikiai suprantu mokytojos, kurios mokinys pasirinko jos specialybę, džiaugsmą ir pasididžiavimą. Kad Edvardas buvo puikus studentas ir turintis polinkį mokslinei veiklai, liudija tai, jog jį, 1977 metais baigusį studijas, tuojau paskyrė į VU Mokslinio komunizmo katedrą dėstytojauti. Šių dienų akimis žiūrint, tai lyg ir einama propaguoti sovietinės sistemos, pateisinti komunistinę ideologiją. Tačiau yra žinoma, kad tokio pobūdžio katedrose dirbo nemažai visai padorių dėstytojų, kurie sugebėdavo lanksčiai perteikti programą keldami diskusinius klausimus, pateikdami kai kurias politologines žinias, kurios nebuvo viešai prieinamos. Kai kada jauniems ir gabiems istorikams nebūdavo pasirinkimo: arba eiti į tokio pobūdžio katedras dirbti ir rengtis mokslinei veiklai, arba išvykti į kokį nors Lietuvos užkampį, palaidojant bet kokias viltis rimtai užsiimti akademine veikla. Dirbdamas katedroje Edvardas „neužsikrėtė“ psiaudomokslinio komunizmo idėjomis. Sakyčiau, atvirkščiai: tai jam padėjo geriau suvokti bolševikinio komunizmo pragaištį Lietuvai, lietuvių tautai. Jis, būdamas istorikas, labai besidomėdamas filosofija ir jos istorija, rado priimtiną savo mokslinėje veikloje sprendimą – patyrinėti marksizmo raidos prieškario Lietuvoje istoriją. 1979 metais įstojo į Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisės instituto aspirantūrą. Jo moksliniu vadovu tapo garsus Lietuvos filosofijos istorijos specialistas, MA narys-korespondentas, profesorius Romanas Plečkaitis (1933–2009). Buvo suformuluota filosofijos mokslų kandidatinės disertacijos tema „Marksistinė visuomenės raidos teorija Lietuvoje 1917–1940 metais“. 1984 metais ši disertacija buvo apginta. Pats Edvardas yra pasakojęs, kad iki pat disertacijos patvirtinimo Maskvoje VAK’e nebuvo garantuotas, kad ją palaikys mokslo biurokratai, nes disertacijoje buvo išsakytos kai kurios jo mintys, kurios kirtosi su to meto oficialia nuostata. Jau Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu 1994 m. jo disertaciją ir už ją suteiktą mokslų kandidato vardą Lietuvos Mokslo taryba nostrifikavo – E. Kriščiūnui buvo patvirtintas humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties mokslų daktaro laipsnis. Kartu pripažįstamas ir jo mokslinis indėlis. Dar esant jam gyvam, raginome Edvardą parengti monografiją disertacijos pagrindu ir, kiek man žinoma iš mudviejų pokalbių, jau po truputį jis šį darbą darė: sekė naujausius tyrinėjimus, pildė ir taisė tekstą. Edvardas publikavo keletą mokslinių straipsnių disertacijos tema: Komunisto revoliucionieriaus Z. Angariečio asmenybės ir veiklos bruožai (Istorija, 2006, nr. 64, p. 33–39) ir V. Kapsuko ir Z. Angariečio revoliucinės komunistinės etikos bruožai XX a. 1 pusėje (Istorija, 2008, nr. 71, p. 49–55). Jo mokslinių interesų spektras gana įvairiapusis. Interesų kryptys išsišakoja šiomis temomis: A. Maceinos istoriosofijos tyrimai; marksistinės filosofijos idėjos Lietuvoje XIX a. pab.–XX a. 1-oje pusėje; sovietizacijos ir rusifikacijos procesai Lietuvoje 1945–1987 m.; tautos išsivaduojamasis judėjimas ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1987–1991 m. Šia tematika skaityti pranešimai tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose, parašyta apie 50 mokslinių ir publicistinių straipsnių, kur ryškėja jo pagarba mūsų tautos praeičiai, bandymai tenai rasti vertingų pavyzdžių, reikalingų dabartinės Lietuvos gyvenimui, socialiniam teisingumui. Kaip pavyzdį galima pateikti keletą E. Kriščiūno skaitytų pranešimų temų: Mykolas Krupavičius – kovotojas už socialinį teisingumą; Lietuvybės erozija: istorinis nihilizmas ir naujoji dvikalbystė; Tarpukario Lietuvos kūrybinė patirtis kaip pavyzdys šiandienos Lietuvai: lyginamoji analizė ir kt. Jam, kaip istorikui ir filosofui, visuomet buvo aktuali romėno Cicerono tezė „Istorija – gyvenimo mokytoja“. Bendradarbiai matydavo, kaip Edvardas nuoširdžiai išgyvendavo išgirdęs ar perskaitęs kokio nors politiko ar istoriko perdėtai kritišką požiūrį į Lietuvą, tautą ir ypač į jos praeitį. Kiek leido jo galimybės, spaudoje, mitinguose, konferencijose ne tik argumentuotai gindavo savo tautos garbę, bet mokėjo ir objektyviai, kritiškai vertinti praeities ir dabarties įvykius.

E. Kriščiūno darbinė pedagoginė veikla, kaip ir mokslinė, gana įvairi. Po aspirantūros pabaigos 1984 metais atvyksta dirbti į Lietuvos dailės institutą vyresniuoju dėstytoju. Dėstė filosofiją, buvo katedros vedėjas. 1989 m. atsisakęs dėstyti marksizmą, E. Kriščiūnas pradėjo taikyti vakarietišką humanitarinių mokslų dėstymo metodiką. 1990 m. savo bičiulio dr. Antano Šenavičiaus paragintas perėjo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (dabartinis Lietuvos edukologijos universitetas) Istorijos fakulteto Vidurio ir Rytų Europos istorijos katedrą. Netrukus, panaikinus ją, E. Kriščiūnas pradėjo dirbti Visuotinės istorijos katedroje. Ir iki pat gyvenimo pabaigos, du dešimtmečius, buvo šios katedros aktyvus darbuotojas. Jis studentams dėstė pačius įvairiausius, bet su jo interesais susijusius teorinius kursus, vedė seminarus: TSRS (1917–1991 m.) istorija; komunizmo politinė raida XX a. 2-oje pusėje; istorijos filosofija; totalitarizmas: stalinizmo raida TSRS; šeimos istorija (ne tik bakalauro, bet ir magistro studijose). Vadovavo studentų kursiniams, bakalauro ir magistro darbams. Talkininkaudavo ir Filosofijos katedrai. Visuomet pritarė katedros dėstytojų nuomonei, kad būtina rengti mokymo priemones studentų savarankiškoms studijoms. Edvardas, kaip bendraautoris, dalyvavo parengiant šias priemones: Šių laikų istorijos chrestomatija 1946–1996 (Kaunas, 1998); TSRS istorija. I dalis. (Utena, 2004); Antrasis pasaulinis karas: mokymo priemonė (CD, Vilnius, 2010). Taip pat buvo sudaręs Istorijos filosofijos programą studentams: seminarų planai, metodiniai patarimai ir kt. (Vilnius, 2006).
Laisvu laiku Jeruzalės bažnyčioje Vilniuje skaitydavo paskaitas apie santuoką ir šeimą besiruošiantiems tuoktis jaunuoliams. Bendradarbiams Edvardas išliks kaip šviesus, šiltas ir kuklus kolega, dėstytojų ir studentų gerbiamas ir mylimas. Niekuomet neužmiršiu, kai jis po vienos paskaitos, kurioje lankėsi ir katedros dėstytojai, buvo studentų palydėtas plojimais. Tai pats geriausias dėstytojo įvertinimas. Kolegų prisiminimuose jis pasiliks kaip žmogus, kuris visuomet stengėsi tarp mūsų skleisti draugiškumą, savitarpio supratimą; bet kada buvo galima tikėtis jo užuojautos ir patarimų. Nepamiršime jo geraširdiškos šypsenos, kai įžengęs į katedrą visuomet retoriškai klausdavo: „Tai gersime kavos?!“. Tuojau visiems pagerėdavo nuotaika. Susėdus prie nedidelio staliuko, užsimegzdavo diskusijos. Taip „pasikrovę“ geros energijos išsiskirstydavome po auditorijas dirbti su studentais. Jo iniciatyva Visuotinės istorijos katedroje susiklostė kasmetinė tradicija birželio mėn. organizuoti vienos dienos ekskursiją į kokio nors Lietuvos rajono dalį apžiūrėti vietos įžymybių, susitikti su buvusiais fakulteto studentais – vietos mokytojais ar visuomenės veikėjais. Edvardas meilę savo kraštui reiškė ne tik patriotinėmis kalbomis ir straipsniais, bet ir konkrečiais veiksmais, skatindamas savo kolegas pažintiniu tikslu keliauti po Lietuvą. Jis labai mylėjo gamtą – savo atostogas dažniausiai praleisdavo su šeima prie ežerų, miškų; mums pasakodavo, kaip jam sekėsi uogauti ir grybauti; dažnai atnešdavo savo sode užaugintų obuolių, kuriais vaišindavo katedros darbuotojus.

Didžiąją savo laisvalaikio dalį Edvardas skyrė visuomeninei ir politinei veiklai. Jis buvo savo Tėvynės patriotas tikrąja šio žodžio prasme. Kiek teko iš jo ir kitų išgirsti, Edvardas jau nuo 1980 metų dalyvavo pogrindžio veikloje – daugino ir platino tautinę bei katalikišką literatūrą. Palaikė glaudžius ryšius su disidentais A.Terlecku, V. Petkumi, Tėvu Stanislovu, A. Svarinsku, R. Grigu, N. Sadūnaite ir kitais. Apie juos katedroje pokalbių metu daug mums pasakodavo, net keletą kartų buvo pasikvietęs Viktorą Petkų susitikti su studentais. 1988–1990 metais aktyviai dalyvavo Jaunosios Lietuvos (buvo šios organizacijos, o vėliau partijos vicepirmininku) ir Lietuvos laisvės lygos rengiamuose mitinguose. Jis buvo vienas iš iniciatorių, kad lietuviai jaunuoliai 1989–1990 m. atsisakytų tarnauti okupacinėje tarybinėje armijoje. 1995–1997 metais E. Kriščiūnas buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Labai domėjosi sportu – jaunystėje užsiiminėjo imtynėmis (dziudo ir sambo), buvo geras plaukikas; dievino fantastinę literatūrą, kurią dažnai skaitydavo naktimis. Paskaitoms ruošdavosi Vilniaus universiteto bibliotekos vadinamoje „Profesorių skaitykloje“, kur turėjo „savo stalą“, apkrautą knygomis ir moksliniais žurnalais. Jis mums visuomet sakydavo, kad jeigu atėję į biblioteką nerandate kur atsisėsti (dažnai skaitykla būdavo pilna), tai naudokitės „mano stalu“. Deja, tokios galimybės jau nebeturėsime...

Likimas nelėmė Edvardui užbaigti pradėtus darbus, pradėti planuojamus. Bendradarbiams, bičiuliams ir artimiesiems Edvardas išliks kaip pilietiškai atsakingas, labai pareigingas, nuoširdus ir be galo draugiškas žmogus.

Juozas Skirius