„Istorija“. Mokslo darbai. 65 tomas
Benediktas ŠETKUS. Lenkų mokyklų steigimas Lietuvoje 1926 m.
Spausdinti

Anotacija.Straipsnyje nagrinėjamas masiškas lenkų pradžios mokyklų steigimas Lietuvoje 1926 m. rudenį, kuomet valdžią turėjo valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicija. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga ir publikuotais šaltiniais siekiama išsiaiškinti, kiek realus buvo tuo metu skelbiamas Lietuvos polonizacijos pavojus, kuris plačiausiai pasireiškė lenkų pradžios mokyklų steigimu. Straipsnyje apibūdinama krikščionių demokratų vyriausybės švietimo politika lenkų tautinės mažumos atžvilgiu Lietuvoje iki Trečiojo Seimo. Atskleidžiamos priežastys ir aplinkybės, lėmusios spartų lenkų pradžios mokyklų skaičiaus augimą 1926 m. rudenį, bei apibūdinama lietuvių visuomenės reakcija. Publikacijoje yra įvardytos visos lenkų pradžios mokyklos, kurios buvo įsteigtos tuo laikotarpiu, bei apžvelgiamas įsteigtų lenkų mokyklų likimas po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, kuomet valdžia atiteko tautininkams.
Prasminiai žodžiai: polonizacija, lenkų pradžios mokykla, krikščionys demokratai, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicija, švietimas.

Įvadas

1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas valstybės perversmas buvo svarbus įvykis ne tik to meto nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Šio įvykio priežastys, eiga ir pasekmės vis dar išlieka istorijos tyrėjų akiratyje, ši tema dažnai tampa politologų ar įvairių politinių partijų atstovų diskusijų objektu. Pagaliau apie tai rašoma kiekviename Lietuvos XX a. istorijos vadovėlyje.
Perversmo organizatoriai, vėliau – tautininkų ideologai ir valdžios atstovai, o paskui ir jiems prijaučiantys, perversmui pateisinti dažniausiai nurodydavo prasidėjusią Lietuvos polonizaciją ir bolševikų pavojų. Antai valstybės veikėjas ir publicistas J. Purickis rašė: „Reikalinga mažumų paramos Seime, valdžia darė joms per toli einančias nuolaidas. Ypač nuolaidos lenkams mokyklų reikalu virto toli einančiomis privilegijomis ir sukėlė didelio nepasitenkinimo visuomenėje. [...] Tuo tarpu visokį priešvalstybiniai gaivalai, ypač komunistai, vis labiau kėlė galvą ir plėtė savo veikimą“.1 Tuos pačius pavojus įvardijo ir filosofas, valstybės veikėjas bei tautininkų ideologas I. Tamošaitis. Jo žodžiais tariant, „šalia bolševizacijos proceso tuoj prasidėjo Lietuvoje galingas polonizacijos procesas“, į kuriuos, anot jo, „negalėjo ramiai žiūrėti tikras tautietis, geras Lietuvos patriotas“.2 
Polonizacijos grėsmę įžvelgė ir Lietuvos krikščionys demokratai. Antai tuometinis rašytojas ir kultūros darbuotojas L. Gira 1926 m. rudenį krikščionių demokratų dienraštyje „Rytas“ aštriai kritikavo tuometinės vyriausybės politiką: „Tai, kas šiandien, Švietimo ministerijai pataikaujant, o gal net paraginant, pradėta daryti su lenkiškomis mokyklomis, yra didžiausiai nusikaltimas mūsų tautai darbas, yra tai nusikaltimas visam tam amžiais ruošiamam mūsų nepriklausomybės atsikovojimo žygiui, yra tai skaudus pasityčiojimas iš visų jo šventųjų aukų!“3
Kaip matyti iš pateiktų citatų, lenkų mokyklų steigimas Lietuvoje 1926 m. rudenį tapo nepasitenkinimo židiniu tautiškai susipratusiems lietuviams, o vėliau tai imta laikyti viena iš priežasčių, kodėl reikėjo nušalinti demokratiškai išrinktą Seimą, prezidentą ir vyriausybę. Taigi lenkų mokyklų klausimas yra svarbus nagrinėjant 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo peripetijas. Kartu tai yra ir Lietuvos švietimo raidos dalis.
Masinis lenkų mokyklų steigimas 1926 m. rudenį – labai mažai nagrinėtas Lietuvos istorikų. Apie tai galime rasti tik fragmentiškų žinių ar kai kurių pastebėjimų. Istoriko S. Kaubrio darbe „Lietuvos mokykla 1918–1939: galios gimtis“ bendrais bruožais aptariama tautinių mažumų mokyklų veiklos pobūdis ir aplinkybės. Čia užsimenama ir apie tuometinio švietimo ministro V. Čepinskio palankų nusiteikimą tautinių mažumų atžvilgiu ir konstatuojama, kad susiklosčiusia situacija pasinaudojo lenkiškąją visuomenės dalį reprezentuojančios jėgos. Tačiau lenkų mokyklų raida 1926 m. nėra tyrinėta.4 Iš esmės tie patys faktai yra pateikti kitame S. Kaubrio darbe, išleistame anglų kalba.5
Lietuvos visuomenės požiūrį į Lenkiją 1918–1940 m. nagrinėjo A. Abromaitis daktaro disertacijoje, kurioje tik keliais sakiniais užsimenama apie lenkų mokyklų steigimą Lietuvoje ir visuomenės reakciją į tuos įvykius.6 Tiesa, autorius, pateikdamas šiuos faktus, remiasi lenkų istorikų darbais.7
Apie lenkų mokyklų steigimą 1926 m. ir Lietuvos vyriausybės požiūrį į lenkų mokyklas rašo B. Šetkus straipsnių rinkinyje „Lietuvos Rytai“. Autorius atkreipia dėmesį į 1926 m. išaugusį lenkų mokyklų skaičių, taip pat  jų veiklą bei nurodo, kad 1927 m. dauguma minėtų mokyklų buvo uždarytos.8 Kitoje publikacijoje minėtas autorius nagrinėja Lietuvos vyriausybės pastangas riboti sulenkėjusių lietuvių mokymąsi tautinių mažumų mokyklose ir šiame kontekste bendrais bruožais charakterizuoja lenkų mokyklų pokyčius 1926–1927 m. bei įvardija tų pokyčių priežastis.9 
Šio straipsnio tikslas – atlikti lenkų mokyklų raidos 1926 m. rudenį analizę ir aiškintis, kiek buvo pagrįstas tuo metu skelbiamas Lietuvos polonizacijos pavojus. Siekiant šio tikslo iškeliami uždaviniai: pirma, kokia buvo krikščionių demokratų vyriausybės švietimo politika lenkų tautinės mažumos atžvilgiu Lietuvoje iki Trečiojo Seimo; antra, kokios priežastys ir aplinkybės lėmė, kad 1926 m. rudenį pradėta masiškai steigti lenkų mokyklas, bei nustatyti, kokia buvo lietuvių visuomenės reakcija; trečia, nustatyti ir įvardyti visas lenkų pradžios mokyklas, kurios įsteigtos švietimo ministro pareigas einant V. Čepinskiui; ketvirta, išsiaiškinti, koks buvo įsteigtų lenkų mokyklų likimas po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, kuomet valdžia atiteko tautininkams. Straipsnis parengtas remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugoma medžiaga. Daugiausia remtasi dokumentais, saugomais Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos fonde (f. 391). Atliekant minėtą tyrimą daugiausiai naudotasi Pradžios mokyklų departamento (ap. 3) bylomis, kurias sudaro apskričių pradžios mokyklų inspektorių pranešimai, departamento statistinės suvestinės, įsakymai ir kt. Taip pat naudotasi Lenkų kultūros ir švietimo draugijos „Pochodnia“ fondu (f. 1169). Remtasi ir to meto „Seimo stenogramomis“ bei periodiniais leidiniais. Darbas parengtas atliekant minėtų pirminių šaltinių analizę, juos tarpusavyje lyginant bei darant išvadas ir teorinius apibendrinimus.

Krikščionių demokratų vyriausybės politika lenkų mokyklų atžvilgiu

Lenkų mokyklų steigimo klausimas Lietuvoje 1926 m. ir visuomenės reakcija į šį procesą nebus deramai suvokta, jeigu neišsiaiškinsime situacijos, kuri susiklostė krikščionių demokratų valdymo laikotarpiu, ir neatkreipsime dėmesio į Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį ir lietuvių tautinę savimonę.
Nepriklausomos Lietuvos valstybės vienas iš kūrėjų R. Skipitis tautinę Lietuvos gyventojų sudėtį 1918 m. pabaigoje yra apibūdinęs taip: „Miestai ir miesteliai didžiausioje dalyje buvo apgyvendinti žydų, nulietuvėjusių, lenkiškai kalbančių lietuvių, mažoje dalyje iš Lenkijos atsikėlusių lenkų, nuo seniau įsikūrusių rusų ir kitataučių. Susipratusių lietuvių Lietuvos miestuose buvo mažuma“.10 
Apie lenkų kalbos dominavimą kai kuriuose Lietuvos regionuose ir menką lietuvių tautinę savimonę liudija ir daugybė publikacijų to meto periodiniuose leidiniuose. Antai laikraštyje „Lietuva“ 1920 m. rašoma, kad „Žeimių parapija yra sulenkėjusi“, čia platinami iš Vilniaus atgabenti lenkų laikraščiai ir atsišaukimai, viliojantys į „Žečpospolitą“. Žinutės autorius teigia, jog vietos lietuviams susidaro įspūdis, kad jie gyvena ne Lietuvoje, bet kažkurioje Lenkijos provincijoje.11 Kitoje žinutėje nusiskundžiama Dotnuvos valsčiaus pirmininku, kuris nemokąs lietuviškai kalbėti, todėl visiškai nesirūpinantis lietuvių mokykla. Dėl to kai kurie gyventojai pradėję vaikus mokyti namuose lenkiškai.12
Esant tokiai padėčiai, nelengva buvo ir valstybės švietimo reikalus tvarkyti. Vadovai suko galvas, kaip sudaryti sąlygas tautinių mažumų vaikams mokytis gimtąja kalba ir tuo pat metu lietuvinti sulenkintus, surusintus ar germanizuotus lietuvius. Daugybė lietuvių vaikų tuomet lankė lenkų, vokiečių, rusų, latvių mokyklas. Neretai kitataučiai mokytojai lietuvių vaikus orientavo tos valstybės dvasia, kurios vaikais patys save laikė. Todėl valstybės politikams teko numatyti kelius, kad lietuvių vaikai mokytųsi tik lietuviškose mokyklose.13
Į šią problemą buvo ypač atkreiptas dėmesys po 1923 m. visuotino gyventojų surašymo. Paaiškėjo, kad pačioje sostinėje – Kaune, kur lenkai, remiantis surašymo duomenimis, sudarė 4,5 proc. miesto gyventojų, jiems teko 24 proc. visų pradžios mokyklų komplektų. Tuometinio Seimo nario R. Skipičio žiniomis, apklausus 1200 lenkų pradžios mokyklų mokinių paaiškėjo, kad iš jų 800 save laikė lietuviais.14
Susiklosčiusi padėtis tuomet buvo svarstoma Seime. Švietimo ministras L. Bistras konstatavo, kad tai paplitęs reiškinys, tačiau jis nežinąs, kaip su tuo kovoti. Jo nuomone, kad lietuviai masiškai neitų į mažumų mokyklas, reikia tikrinti jas lankančių vaikų tautybę. Ją galima nustatyti iš dokumentų arba pagal tėvų pareikštą norą leisti vaikus į vieną ar kitą mokyklą. Tačiau, L. Bistro nuomone, vadovautis tėvų pareiškimu negalima, nes daugelis lietuvių nežino savo tautybės. Vieni manė esą lenkai vien todėl, kas buvo stropūs katalikai (būta nuomonės, jog doras katalikas gali būti tik lenkas), o liuteronų bažnyčią lankantys lietuviai neretai save laikė vokiečiais. Dėl šių motyvų tuomet buvo atsisakyta skubos tvarka tikrinti mokinių tautybę.15
Vis dėlto kai kurie žingsniai buvo žengti siekiant sumažinti lietuvių vaikų skaičių kitataučių mokyklose. Švietimo ministerija 1923 m. gruodžio 19 d. išsiuntinėjo mokykloms aplinkraštį, kuriuo pareikalavo pateikti žinias apie mokyklas lankančių vaikų ir jų tėvų tautybę, taip pat tėvų darbovietę ir užimamas pareigas. Kaip liudija Antrojo Seimo lenkų frakcijos atstovas V. Budzinskis, iš karto „visa eilė valdininkų“ atsiėmė savo vaikus iš lenkų mokyklų. Jo žiniomis, tuo metu net 70–90 proc. kai kurių ministerijų tarnautojų leido vaikus į mokyklas su dėstomąja lenkų, rusų ar vokiečių kalba.16
Krikščionių demokratų nuostata riboti lietuvių mokymąsi kitataučių mokyklose buvo tvirta, todėl ši nuostata buvo net įteisinta švietimo įstatymuose. 1925 m. priimtame „Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatyme“buvosakoma, kad tautinių mažumų mokyklose dėstomoji kalba privalo atitikti mokinių tautybę. Šis įstatymas turėjo užkirsti kelią lietuviams lankyti kitų Lietuvos tautų, ir pirmiausia – lenkų, mokyklas.17
Tokia vyriausybės politika piktino lenkų bendruomenę. Pagrindiniu ginčo objektu tapo per 1923 m. gyventojų surašymą užfiksuota žmogaus tautybė. Lenkų bendruomenės atstovai nuolat piktinosi, kad per minėtą surašymą neteisingai buvo nurodoma žmogaus tautybė, kad daug lenkų buvo įvardyti esą lietuviai ir todėl Lietuvos lenkų skaičius nurodytas daug mažesnis – tik 3,4 proc. Jų nuomone, reikalinga remtis ne surašymo duomenimis, o rinkimų į Seimą duomenimis, kuomet už lenkų atstovus buvo atiduota 9,9 proc. visų rinkėjų balsų. Tuo remiantis buvo reikalaujama pripažinti, kad Lietuvoje lenkai sudaro 10 proc. visų krašto gyventojų.18 
Nežiūrint nuolatinės konfrontacijos, Švietimo ministerija tvirtai laikėsi krikščionių demokratų nuostatos riboti lietuvių mokymąsi tautinių mažumų mokyklose. Tai davė apčiuopiamų rezultatų. Nors lenkų pradžios mokyklų mažėjo nežymiai, vis dėlto mokinių jose liko daug mažiau. Pvz., 1922 m. Lietuvoje veikė 27 lenkų pradžios mokyklos, kuriose mokėsi 3336 vaikai, o 1926 m. pavasarį jų liko 24 su 1862 mokiniais.19 Taigi per ketverius metus lenkų mokinių pradžios mokyklose sumažėjo beveik perpus.
Iš pateiktų faktų matome, kad krikščionys demokratai dėjo daug pastangų siekdami riboti lietuvių mokymąsi lenkų mokyklose. Tai pirmiausia buvo įgyvendinama administracinėmis priemonėmis. Dauguma lietuvių inteligentijos pritarė priemonėms, kuriomis siekta stiprinti lietuvių tautinę savimonę ir norėta apsaugoti juos nuo polonizacijos, rusifikacijos ar germanizacijos.

Lenkų pradžios mokyklų pokyčiai 1926 m.

1926 m. gegužės 8–10 d. vyko rinkimai į Trečiąjį Seimą. Juos laimėjo kairiosios partijos. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų partijų atstovams buvo lemta sudaryti koalicinę vyriausybę. Kairiąsias partija parėmė tautinių mažumų atstovai.
Tiek naujai išrinktas Lietuvos prezidentu K. Grinius, tiek ir ministras pirmininkas M. Šleževičius deklaravo siekį įvesti demokratinę santvarką, kuri būtų labiau demokratiška už krikščionių demokratų modelį. Anot prezidento K. Griniaus, naujoji vyriausybė tuojau pat panaikino karo padėtį, grąžino žodžio, asmens, sąžinės ir spaudos laisves, praplėtė asmens ir piliečių teises, garantavo žmonėms teises būti laisvais ir pilnaverčiais demokratinės Lietuvos piliečiais.20
Permainų laikotarpiu suskubo veikti ir tautinių mažumų atstovai, kurių parama Seime valdančiajai daugumai buvo būtina. Dar prieš naujos vyriausybės deklaracijos (programos) svarstymą Seime 1926 m. birželio 22 d. lenkų frakcija nutarė reikalauti iš naujos vyriausybės plačių teisių švietimo srityje: netaikyti gyventojų surašymo statistinių duomenų steigiant mokyklas, (t.y. neriboti jų skaičiaus pagal gyventojų tautybę – B. Š.), neatleidinėti iš darbo valstybės tarnautojų, kurie leidžia savo vaikus į lenkų mokyklas, leisti nevaržant steigti privačias lenkų mokyklas ir įsteigti lenkų privačią mokytojų seminariją, leisti mokinių tėvams pakeisti savo pasuose nurodytą tautybę, skirti lenkų mokykloms proporcingai valstybės lėšų (t. y. dešimtąją dalį lėšų, skirtų pradžios mokykloms – B. Š.), nereikalauti iš lenkų mokytojų cenzo, kaip yra reikalaujama iš mokytojų lietuvių, leisti lenkų mokyklose naudoti lenkų vadovėlius, išspausdintus užsienyje.21
Kaip matyti iš M. Krupavičiaus kalbos Seime, krikščionis demokratus piktino tas faktas, kad netrukus po rinkimų, Lietuvos lenkų lyderiai prabilo apie numatomas permainas ir jiems suteiktas plačias teises.22 Krikščionys demokratai įžvelgė pavojų jų sukurtai švietimo sistemai. Juos ypač erzino tai, kad švietimo ministro postas atiteko socialdemokratams. Krikščionys demokratai manė, jog švietimo reikalai tradiciškai turėjo išlikti jų rankose, o dabar jie perėjo į kairiųjų partijų rankas.23 
Naujoji valdžia 1926 m. rugpjūčio 14 dieną priėmė tautinėms mažumoms palankų ir gana reikšmingą nutarimą. Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas išleido aplinkraštį, kuriuo įpareigojo vietos administracijos organus pakeisti pasuose įrašą dėl piliečių tautybės, kai tik jie to pageidauja. Dokumente skelbiama, jog „Tautybė negali būti prievarta nustatoma, nes kiekvienam asmeniui priklauso pačiam nusistatyti, kokios jis tautybės“.24 Toks įstatymo pakeitimas labiausiai atitiko lenkų interesus, kurie sakėsi esą labiausiai diskriminuojami. Tačiau, regis, mažai kas suskubo tuo metu pakeisti tautybę, nes į tautybę niekas nekreipė dėmesio. Tai pripažįsta ir lenkų švietimo draugija „Pochodnia“, kuri viename rašte pažymi, kad iki 1927 m. rudens „paso tautybės įrašas jokios praktinės reikšmės neturėjo“.25 
Netrukus buvo žengtas dar vienas lenkų tautinei mažumai palankus žingsnis – ministras V. Čepinskis įsteigė Švietimo ministerijoje lenkų mokyklų referento pareigybę. Referentu tapo Kauno II valstybinės lenkų gimnazijos direktorius L. Abramavičius, vienas iškiliausių tarpukario Lietuvos lenkų visuomenės lyderių.
Tokiomis aplinkybėmis 1926 m. rudenį Lietuvoje masiškai pradėta steigti lenkų pradžios mokyklas. Palyginkime: 1926 m. gegužės mėnesį valstybės išlaikomų lenkiškų pradžios mokyklų buvo 24 (49 komplektai) ir 2 privačios (Panevėžyje ir Raseiniuose), po pusės metų vien naujai įsteigtų mokyklų skaičius pasiekė 70 ir nežinia kiek dar jų būtų buvę įsteigta.
Kodėl per kelis mėnesius buvo įsteigta tiek daug lenkiškų pradžios mokyklų? Žinoma, pirmiausia tai sietina su pakitusia politine situacija šalyje, kuomet socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų koalicija leido nevaržomai veikti Lietuvos lenkų atstovams. Pastarieji griebėsi įvairiausių priemonių, kad suagituotų žemos tautinės savimonės Lietuvos gyventojus leisti vaikus į lenkų mokyklas, ir už tai siūlė įvairių lengvatų.
Valstybės pareigūnai, pavieniai asmenys ir kai kurie kolektyvai reiškė nepasitenkinimą tokia priešiška lietuviams veikla. Antai 1926 m. rugpjūčio mėn. vykusiame Giedraičių, Musninkų, Širvintų ir aplinkinių kaimų lietuvių susirinkime priimtame pareiškime švietimo ministrui V. Čepinskiui, Lietuvos Seimui, ministrui pirmininkui M. Šleževičiui ir vidaus reikalų ministrui V. Požėlai sakoma: „Laike šių Seiman rinkimų lenkų agitatoriai skelbė tarp žmonių, kad jei balsuosią už lenkus, tai visas kraštas iki Šventosios taps Lenkija ir susijungs su Vilniumi. Sulenkėję žmonės įtikėjo ir žymi net lietuvių dalis balsavo už lenkus, tikėdamiesi tuo atgauti Vilnių kaipo ekonominį centrą. [...] Dvarininkai agitatoriai, norėdami pateisinti savo pažadus, pradeda steigti lenkiškas mokyklas, o žmonės, tai matydami, pradeda kalbėti, kad pildosi pažadai – pradeda pas mus tvertis Lenkija“.26
Lietuvių protestuose minima daugybė atvejų, kuomet agituojant steigti lenkiškas mokyklas nevengta vietos gyventojus apgaudinėti ir net bauginti. Pvz., Jonavoje lenkų švietimo draugijos „Pochodnia“ nariai aiškino žmonėms, kad jie turį leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kadangi greitai ateisiąs Pilsudskis ir nubausiąs tuos, kurie neleis vaikų į lenkiškas mokyklas.27 Tuo pat metu Kauno apskr. pradžios mokyklos inspektorius liudija, kad vietos dvarininkų, iš Kauno ir užsienio (ko gero, Lenkijos ar okupuoto Vilniaus krašto – B. Š.) atvykę agitatoriai taip įbaugino vietos gyventojus, kad šie vengia leisti vaikus į anksčiau įsteigtas mokyklas su dėstomąja lietuvių kalba.28 
Į lenkų mokyklas perėjo mokytis ne vien lietuvių, o ir kitų tautybių vaikai. Utenos pradžios mokyklų inspektorius teigė, jog, pvz., Raubiškių „Pochodnios“ mokykloje mokosi ir rusų vaikai. Jis rašo: „Atvedusiam  savo vaiką tėvui, motinai ar globėjui yra duodama „Deklaracija“ pasirašyti, kurioje pasakyta, kad esąs R – Katalikas ir lenkų tautybės ir kad jo vaikus būtinai lenkiškai mokytų“.29
Mokinių perėjimą į privačias lenkų švietimo draugijų išlaikomas mokyklas lėmė ir teikiamos lengvatos. „Kiek teko patirti, visur buvo žadama duoti mokiniams nemokamai knygos, sąsiuviniai, neturtingiems – avalynė ir net pietūs“, – pažymėjo Ukmergės apskrities pradžios mokyklų inspektorius.30 Tuo tarpu iš Kėdainių buvo pranešta apie keletą atvejų, kai motina, atvedusi vaiką į mokyklą, pirmiausia pasidomėdavo, ar bus duodami veltui vadovėliai. Gavusi neigiamą atsakymą, išsivesdavo vaiką atgal sakydama, kad vesianti jį į lenkišką mokyklą, nes „raidės tos pačios, jei mokės lenkiškai, tai paskaitys ir lietuviškai“.31 
Dažnai lenkų mokykla buvo steigiama netoli veikiančios lietuviškos ir valdžios išlaikomos mokyklos. Tokiu atveju pervilioti mokinius į naujai steigiamą lenkų mokyklą dažniausiai buvo galima tik duodant tam tikrų pažadų. Tai liudija apie aiškius politinius siekius, kuomet rūpintasi ne tiek vaikų švietimo klausimu, kiek turint tikslą juos pritraukti į mokyklas, kur jie būtų mokomi lenkiškai ir auklėjami lenkiška dvasia.
1926 m. rudenį spaudoje buvo rašoma, kad steigiant lenkų mokyklas nesilaikyta ir anksčiau nustatytos steigimo tvarkos. Krikščionių demokratų buvo numatyta, kad steigiant pradžios mokyklą pirmiausia reikėdavo kreiptis į pradžios mokyklų inspektorių, kuris tirdavo, ar prašymas yra pagrįstas. Tuo tarpu 1926 m. rudenį, kaip skelbiama laikraštyje „Rytas“, „užtenka kokio nors lenkų agitatorėlio vietoje sukurstyti vieną antrą „lenką“ ir pranešti tiesiogiai ministerijai, kad p. Abramavičius, savo šefo, žinoma, laimindamas, duotų tuojau savo neteisėtą, o kas svarbiausia, taip žalingą Lietuvai, sutikimą“.32 
Steigiant mokyklą buvo reikalaujama pristatyti pageidaujančių steigti mokyklą gyventojų sąrašą ir surašyti vaikus, kurie tą mokyklą lankys. Pasitaikė atvejų, kuomet po prašymu steigti lenkų mokyklą pasirašė keli tos pačios šeimos nariai, o į numatomų mokinių sąrašą būdavo įtraukiami vyresni žmones. Kaip pavyzdį galima pacituoti Babtų gyventojo J. Katkaus-Chodkevičiaus liudijimą apie lenkų mokyklos steigimą: „įsteigiant mokyklą mokiniais buvo surašomi ir dideli, ir maži vietos gyventojai, pvz., į mokinių sąrašą buvusi įtrauka net 40 amžiaus Kuopaitė Teklė. Tokiu būdu surinkus virš 30 vaikų, vietinių dvarininkų pastangomis, mokykla buvusi atidaryta“.33
Spartus lenkų mokyklų gausėjimas ir neigiama lietuvių visuomenės reakcija į tai, matyt, kėlė nerimą ir švietimo ministrui V. Čepinskiui. Jis pasiūlė pradžios mokyklų inspektoriams aptarti šią problemą. 1926 m. lapkričio 25 d. Švietimo ministerijoje įvyko grupės pradžios mokyklų inspektorių pasitarimas. Jame dalyvavo: Kauno miesto inspektorius J. Damijonaitis, Kauno apskr. I rajono – V. Palukaitis, Kauno apskr. II rajono – A. Vokietaitis, Kėdainių apskr. – J. Maliukevičius, Alytaus apskr. II rajono – B. Sirutis, Utenos apskr. – A. Leipus, Ukmergės apskr. II rajono – J. Jurkūnas, Trakų apskr. – R. Butkus. Pradžios mokyklų inspektoriai, išklausę pranešimus ir pasitarę, priėjo prie keletos išvadų.34
Pirma, Lietuvos lenkų draugija „Pochodnia“ steigia lenkiškas mokyklas dažniausiai tose vietose, kur yra ir sėkmingai dirba savivaldybių ir Švietimo ministerijos laikomos mokyklos.
Antra, „Pochodnia“ steigia savo mokyklas, įvairiais pažadais atitraukia vaikus iš esamų mokyklų ir dezorganizuoja švietimo darbą vietose.
Trečia, prikalbinėjimai ir pažadai skirsto vietos visuomenę į dvi priešingas grupes, įneša tarp vaikų ir tėvų nesusipratimų ir neapykantos, pradedančios reikštis kai kuriose vietose net pažeidimais.
Ketvirta, kalbamųjų mokyklų steigimas kyla ne iš apačios, ne pačių žmonių reikalavimu, bet primetamas iš kitur atvykusių agitatorių.
Penkta, lenkiškų mokyklų referentas, spręsdamas vietoje mokyklos steigimo „reikalą“, nedalyvaujant vietos pradžios mokyklos inspektoriui, žemina inspektorių autoritetą ir, veikdamas Švietimo ministerijos vardu, klaidina visuomenę, kurioje susidaro nuomonė, kad švietimo reikalams tvarkyti yra nesuderintos inspekcijos.
Šešta, daugelis mokytojų, skiriamų į „Pochodnia“ išlaikomas mokyklas, neturi nustatyto cenzo ir nepakankamai moka lietuvių kalbą, todėl negalės bent minimaliai išmokyti vaikus valstybinės  kalbos.
Septinta, daugumoje lenkiškų mokyklų naudojami vadovėliai yra įvežti iš Lenkijos. Tie vadovėliai, ypač istorijos ir geografijos, neatitinka valstybės požiūrio, jų įtaka vaikams yra kenksminga.
Aštunta, nepaisydama pasižadėjimų, „Pochodnia“ daugelyje vietų savo mokyklų neaprūpina tinkamais butais, baldais ir mokymo priemonėmis.
Devinta, „Pochodnia“ steigia lenkiškas mokyklas ir tokiose vietovėse, kur nėra lenkų tautybės vaikų, nes „Pochodnia“ laiko lenkais visus tuos, kurie moka lenkiškai kalbėti.
Dešimta, draugijos „Pochodnia“ mokyklų mokytojai, priėmę vaikus į mokyklas, duoda tam tikras iš anksto paruoštas ir užpildytas deklaracijas, kuriose tėvai turi pasirašyti, jog jie esą lenkai ir reikalaują, kad jų vaikai būtų mokomi lenkų kalba.35
Pradžios mokyklų inspektoriai išdėstė pageidavimus padėčiai ištaisyti. Taip pat išreiškė viltį, kad visi mokyklų steigėjai, jų laikytojai ir ypač mokytojai vengtų neapykantos ir keršto žadinimo.
Dėl lenkiškų mokyklų steigimo buvo susirūpinta ir Seime. 1926 m. lapkričio 16 d. posėdyje krikščionių demokratų, ūkininkų sąjungos, darbo federacijos ir tautininkų frakcijos nariai pasisakė už tai, kad skubos tvarka reikia svarstyti interpeliaciją ministrui pirmininkui M. Šleževičiui dėl švietimo ministro V. Čepinskio vykdomos politikos. Interpeliaciją pasirašė K. Smetona, L. Bistras, A. Šmulkštys, J. Endziulaitis, V. Mironas ir kt., iš viso – 18 Seimo narių.36
Interpeliacijoje teigiama, jog lietuvių mokyklose yra slopinamas lietuvių jaunuomenės auklėjimas tautine ir religine dvasia ir tuo pat metu leidžiama steigti lenkiškas mokyklas, per kurias yra lenkinama Lietuvos visuomenė. Seimo nariai akcentavo, jog tai vyksta vienu metu, kai lenkų okupuotoje Lietuvoje lietuvių mokyklos yra persekiojamos ir uždaromos. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad naujai įsteigtas mokyklas teks išlaikyti savivaldybėms, kas taps sunkia našta.37
Opozicijai griežtai kritikuojant švietimo ministro elgesį, jai buvo atsakoma, jog nėra tokio įstatymo, kuriuo remiantis būtų galima drausti steigti lenkiškas mokyklas. Švietimo ministras V. Čepinskis teigė, jog leidžiant steigti šias mokyklas nebuvo nusižengta galiojantiems įstatymams. Priešingai, jo nuomone, Konstitucija garantavo lenkams, kaip ir kitoms tautinėms mažumoms, teisę turėti savo mokyklas, todėl, anot jo, „atimti šią teisę kuriais nors svetimais, ne pedagoginiais motyvais, visiškai neleistina“.38 Valdančiųjų partijų atstovai Seime, taip pat lenkų ir žydų frakcijos balsavo prieš interpeliaciją.
Nepaisant gausių lietuvių protestų, lenkų mokyklų sparčiai daugėjo. Nuo 1926/1927 mokslo metų pradžios iki 1926 m. lapkričio vidurio buvo įsteigtos 57 pradžios mokyklos (80 komplektų).39 Nuo tų pačių metų lapkričio mėnesio vidurio iki gruodžio 17 d. valstybės perversmo suspėta įsteigti dar 13 lenkų pradžios mokyklų.40

1 lentelė
1926 m. rudenį Lietuvoje įsteigtų lenkų mokyklų sąrašas

Nr.

Apskritis

Pradžios mokyklos įsteigimo vietovė, komplektų skaičius

1.

Alytaus apskr.

Alovė

2.

 

Merkinė

3.

 

Biniūnai

4.

 

Vova

5.

 

Eičiūnai

6.

 

Pivašiūnai

7.

 

Miletonys

8.

 

Alytaus m. Nr. 2 (2 komplektai) savivaldybės išlaikoma

9.

Kauno apskr.

Kauno m. prie m-klos Nr. 43.

10.

 

Kauno m. (2 komplektai)

11.

 

Jonava (2 komplektai)

12.

 

Skaruliai (2 komplektai)

13.

 

Skrebinai

14.

 

Užumiškiai

15.

 

Eigirgala

16.

 

Pėdžiai

17.

 

Lapės

18.

 

Lepšiškiai

19.

 

Valeravos dvaras

20.

 

Savečanų

21.

 

Karmėlava

22.

 

Babtai

23.

 

Lukšiai

24.

 

Dabriškiai

25.

 

Krūvandai

26.

Kėdainių apskr.

Kėdainių m. (3 komplektai)

27.

 

Žeimiai (2 komplektai)

28.

 

Angiriai

29.

 

Dotnuva (2 komplektai)

30.

 

Pagarduviai

31.

 

Šėta (2 komplektai)

32.

 

Daukainiai (2 komplektai)

33.

 

Podmalūniai* [Malūniai?]

34.

Panevėžio apskr.

Vadaktai

35.

 

Krekenava

36.

 

Vadokliai

37.

Šiaulių apskr.

Šiaulių m.

38.

Ukmergės apskr.

Kernavė

39.

 

Musninkai

40.

 

Vaivadiškiai

41.

 

Deksva*

42.

 

Bareišiai (2 komplektai)

43.

 

Dubininkai

44.

 

Pabaiskas

45.

 

Trapeliai

46.

 

Raubiškiai

47.

 

Jurgėnai

48.

 

Jodelinai* [Juodeliai?]

49.

 

Pamūšio dvaras

50.

 

Šlaventai

51.

 

Mikolajūnai

52.

 

Adomaitiškiai

53.

 

Širvintos (2 komplektų)

54.

 

Šešuoliai

55.

 

Zdoniškiai

56.

 

Kunigiškiai

57.

 

Degučiai

58.

 

Užušeliai [Užušiliai?]

59.

 

Staškūniškis

60.

Trakų apskr.

Žąsliai (2 komplektų)

61.

 

Nabarauščizna*

62.

 

Reznyčia

63.

 

Bagdanonys

64.

 

Zailgiai* [Užilgiai?]

65.

 

Aleišiškės* [Alešiškiai?]

66.

 

Paneriai

67.

 

Nupronys

68.

 

Daugirdiškiai

69.

 

Vaštartonys

70.

Marijampolės apskr.

Kalvarija

Lentelė sudaryta remiantis Švietimo ministerijos sąrašu. LCVA. f. 391, ap.3, b.1765, l.219-221, 225.
* Dokumentuose nurodytas vietovardis, kurį sunku identifikuoti.

Lietuvių nepasitenkinimas dar labiau išaugo, kai naujai įsteigtose lenkų mokyklose buvo pastebėta antivalstybinių apraiškų. Pradžios mokyklų inspektorių pranešimuose atsispindi jų nerimas dėl tendencingo mokinių auklėjimo šiose mokyklose. Neretai mokiniams buvo peršama mintis, kad jų tėvynė esanti ne Lietuva, bet Lenkija, kad jie esą Lenkijos piliečiai, kad Vilnius yra Lenkijos miestas ir pan.41
Kai kurie lenkų mokyklų mokytojai už veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos valstybę, buvo patraukti teisminėn atsakomybėn ir Karo komendanto nubausti 500 litų bauda. Tačiau jiems mokėti baudą neprireikė – baudai  lėšų skyrė draugija „Pochodnia“.42
Archyvų dokumentai byloja, kad kai kurie gyventojai netrukus atsiėmė savo vaikus iš lenkų mokyklų. Anot Babtų kaimo gyventojos A. Bogdanovičienės, kai ši pamačiusi, kad jos vaikai nesą mokomi to, ko reikia, bet į jų galvas kišamas tik lenkiškumas, daugiau į tą mokyklą savo dviejų vaikų nebeleidusi ir atvedusi juos atgal į lietuvių mokyklą. Jos nuomone, draugijos „Pochodnia“ mokykla „jokios apšvietos vaikams neduodanti, o tik kiršinanti vieną visuomenės dalį prieš kitą; toks kiršinimas esąs naudingas tik Lenkijai“.43
Reaguodama į lietuvių visuomenės pasipiktinimą draugija „Pochodnia“ išdėstė savo požiūrį tuo klausimu. Jos nuomone, lietuvių laikraščiuose ir net Seime visa tai yra pateikiama neteisingai ir labai tendencingai. Pirmiausia yra pažymima, jog lenkų mokyklos Lietuvoje yra labai reikalingos, nes jų labai trūksta atsižvelgiant į gyventojų statistikos duomenis. Draugija pasisakė prieš dalies valdiškų mokyklų vadinimą lenkiškomis, kadangi jos yra mišrios – lietuvių ir lenkų, kur lenkų kalba nėra dėstomoji, o šios kalbos mokoma tik kaip atskiro dalyko. Todėl „Pochodnia“ laikė apgaule teiginį, kad lenkiškos mokyklos yra steigiamos greta jau veikiančių valstybinių lenkiškų mokyklų.44
Būtinybė steigti privačias mokyklas aiškinama ir tuo, jog 1926/1927 m. m. pradžioje švietimo ministras V. Čepinskis atsisakė vadinamąsias mišrias mokyklas perorganizuoti į lenkiškas. Taip pat ministras neleidęs dalies lietuvių mokyklų paversti lenkiškomis, ką draugija siekė įgyvendinti kai kuriose vietovėse – Vievyje, Širvintose, Giedraičiuose, Joniškyje ir kitur. Dėl tos priežasties, anot „Pochodnios“, teko steigti tokias mokyklas savo iniciatyva45.
Draugijos nuomonė sutapo su V. Čepinskio išsakytomis mintimis apie tai, jog privačios lenkų mokyklos yra steigiamos teisėtai ir draudžiant jas steigti būtų pažeidžiamas įstatymas. Buvo primenama, kad organizacijoms steigiant mokyklą, apie ją tik reikia pranešti Švietimo ministerijai, bet nereikia prašyti jos leidimo.46 
Draugija „Pochodnia“ teigė, jog lenkų padėties Lietuvoje nedera sieti su lietuvių padėtimi Vilniaus krašte. Be to, atmetami priekaištai dėl lietuvių polonizacijos. Bandyta įtikinti, jog mokiniai yra vien lenkai, kadangi priimami į mokyklas pagal tėvų deklaracijas, kuriose jie raštu pažymi esą lenkai.
Pateikti faktai byloja apie tai, kad lenkų mokyklų steigimas 1926 m. rudenį buvo ne stichiškas, bet vyko organizuotai. Nors mokyklos buvo steigiamos deklaruojant siekį sudaryti lenkų vaikams palankias sąlygas mokytis gimtąja kalba, iš tikrųjų tai buvo daroma ir turint politinių tikslų. Norėta į šias mokyklas pritraukti sulenkintų lietuvių vaikus, juos auklėti lenkais ir taip sustiprinti Lenkijos politinę įtaką Lietuvoje. Todėl lietuvių visuomenės, kuri suvokė lenkų mokyklų steigimo motyvus, protestai dėl Lietuvos polonizacijos buvo pagrįsti. Kita vertus, vykstant politinei kovai būta kategoriškų teiginių ir apibendrinimų, kuriuos šiandien galima vertinti kaip apraiškas, bylojančias apie didelę konfrontaciją tarp lenkų visuomenės ir tautiškai susipratusių lietuvių.
Lenkų mokyklų masinį steigimą 1926 m. rudenį valstybės vadovai vertino nevienareikšmiai. Vyriausybės vadovas M. Šleževičius stengėsi pateisinti socialdemokratą švietimo ministrą V. Čepinskį sakydamas, kad nebuvo tuomet įstatymo, kuriuo remiantis ministras būtų galėjęs riboti lenkų mokyklų steigimą. Anot M. Šleževičiaus, mokyklai įsteigti pakako vien atitinkamo skaičiaus piliečių pareiškimų ir nereikia atsižvelgti į pageidaujančių asmenų tautybę.47 Tuo metu prezidentas K. Grinius buvo labiau kritiškas. R. Skipičio liudijimu, prezidentas viename pokalbyje pareiškęs, kad V. Čepinskis „skubinasi patenkinti lenkų mažumos išpūstus reikalavimus, visai nežiūrėdamas ar nesuprasdamas lietuvių visuomenės, ypač jaunosios inteligentijos nuotaikų“.48 K. Grinius netgi išreiškęs abejones dėl koalicijos su socialdemokratais ateities ir 1926 m. lapkričio mėn. pradėjęs samprotauti apie koalicijos sudarymą su krikščionimis demokratais.49

Įsteigtų lenkų mokyklų likvidavimas 1927 m.

Naujai įsteigtas lenkų pradžios mokyklas tautininkų vyriausybė ėmė kontroliuoti iš karto po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo. Praėjus vos kelioms dienoms po šio įvykio, naujasis švietimo ministras L. Bistras, užklaustas apie lenkų pradžios mokyklas pažymėjo, kad jų veikloje esama daug trūkumų. Ministras pabrėžė, kad „turint galvoje tą chaosą“, kuris viešpatauja naujose lenkų mokyklose, jos „savaime turės žūti“.50
L. Bistro žodžius patvirtino tolesni įvykiai. Jau pirmosiomis 1927 m. sausio dienomis apskričių pradžios mokyklų inspektoriai pradėjo tikrinti „Pochodnios“ išlaikomas pradžios mokyklas. Per patikrinimus inspektoriai ypač daug dėmesio skyrė mokinių skaičiaus ir jų tautybės išsiaiškinimui. Paaiškėjo, kad lenkų mokyklose vaikų yra mažiau negu nurodyta šių mokyklų pateiktose ataskaitose.
Beveik visuose pranešimuose pateikiama faktų apie lenkų mokyklose besimokančius lietuvių (kurių tėvai per gyventojų surašymą užsirašė ar buvo surašyti lietuviais) vaikus. Antai Trakų apskrities Reznyčios draugijos „Pochodnia“ išlaikomoje mokykloje mokėsi 19 lietuvių vaikų, o tai sudarė 50 proc. visų besimokančių.51 Kauno apskrities, Lapių pradžios mokykloje iš 54 vaikų net 41 buvo lietuviai (tai sudarė 75 proc.), Lepšiškių mokykloje – iš 45 mokinių lietuviais pagal dokumentus pripažįstami 32, t. y. 71 proc.52 Panašios padėties būta ir Eigirgaloje, kur pradžios mokykloje, inspektoriaus nuomone, lenkų buvo tik ketvirtadalis, o Krūvandų lenkų mokykloje – pusė mokinių.53
Kėdainių apskrityje aplankęs Šėtos lenkų „Pochodnios“ mokyklą inspektorius pastebėjo, jog dalis vaikų lietuviškai kalbėjo geriau nei lenkiškai. Iš to pareigūnas darė išvadą, jog mokiniai namuose daugiausia vartoja lietuvių kalbą. Kartu pažymima, kad yra „tik maža dalelė vaikų, kurie lietuviškai silpnai kalba“.54 
Dar neigiamiau buvo vertinama situacija Žaslių pradžios mokykloje. Čia inspektavimo dieną mokykloje rasta 60 vaikų, iš jų tik 5 pripažįstami buvę lenkai. Likusių mokinių tėvų tautybė pasuose nurodyta esanti lietuvių arba pasų jie visai neturėjo, todėl nieko nebuvo galima pasakyti apie jų tautybę.55 
Pradžios mokyklų inspektoriai taip pat domėjosi mokyklose naudojamomis mokymo priemonėmis. Neretai primenama, kad naudojami Lenkijoje leisti vadovėliai, kurie daugeliu atvejų Lietuvos mokykloms yra netinkami.
Nemažiau svarbi problema iškilo dėl pačių mokytojų darbo. Ankstesnis švietimo ministras V. Čepinskis sutiko leisti naujai įsteigtose mokyklose laikinai mokytojauti asmenims, neturintiems reikalaujamo cenzo. Taip lenkų mokyklose atsirado nemažai asmenų, turinčių menką supratimą apie pedagoginį darbą. Todėl inspektorių pranešimuose neretai piktinamasi tokiais mokytojais ir jų darbu. Pradėjus dažniau lankytis ir tikrinti lenkų pradžios mokyklas bei keliant joms tam tikrus reikalavimus, dalis mokinių apleido šias mokyklas ir grįžo į anksčiau lankytas lietuvių pradžios mokyklas.
Lemtingi sprendimai lenkų mokykloms likviduoti buvo padaryti 1927 m. vasarą. Švietimo ministras K. Šakenis, tų pačių metų gegužės mėnesį pakeitęs L. Bistrą, birželio 28 d. pasirašė įsakymą, kuriuo nuo rugpjūčio 1 d. atleido iš darbo mokytojus, nesuspėjusius įgyti reikalaujamo cenzo. Šią sąlygą buvo iškėlęs dar ministras V. Čepinskis. Iš darbo buvo atleisti 68 lenkų pradžios mokyklų mokytojai.56 
Netrukus buvo priimtas dar vienas lemtingas sprendimas. Švietimo ministerija rugpjūčio 6 d. pareikalavo, kad pradžios mokyklų inspektoriai tikrintų mokinių tautybę pagal išduotus tautybės pažymėjimus, o VRM Piliečių apsaugos departamentas atšaukė dar 1926 m. vasarą priimtą sprendimą, leidžiantį gyventojams pakeisti pasuose įrašą apie savo tautybę.57
1927/1928 m. m. pradžioje uždaryta daugiau kaip 60 lenkų pradžios mokyklų. Be abejo, tautininkų vyriausybė buvo suinteresuota uždaryti įsteigtas lenkų mokyklas ir mokytojų trūkumas buvo tinkama dingstis tai įgyvendinti.
Pasitaikė nemažai atvejų, kuomet 1927 m. rudenį į veikiančias lenkų mokyklas draugija „Pochodnia“ atsiuntė dirbti cenzą turinčius mokytojus, tačiau nebuvo ko mokyti – vaikai grįžo į lietuviškas arba perėjo į valdiškas mišrias lietuvių – lenkų mokyklas. Taip atsitiko Dubingiuose, Zdoniškiuose, Musninkuose, Trapeliuose, Degučiuose ir kt.58
Dėl minėtų priežasčių privačių lenkiškų pradžios mokyklų Lietuvoje nuo 1927 m. rudens labai sumažėjo, o 1928 m. sausio mėn. jų liko 34. Jas išlaikė: „Pochodnia“ – 30, „Oswiata“ – 3 ir Raseiniuose veikusi draugija „Jutrzenka“ („Aušrelė“) – 1. Šiose mokyklose mokinių buvo nedaug. Pvz., 1928 m. rudenį Kariūnų (Panevėžio apskr.) „Oswiatos“ mokyklą lankė 10 mokinių. „Jutrzenkos“ – 19, „Pochodnios“ draugijos  mokyklas – Kalvarijoje (Marijampolės apskr.) – 32, o Daukainiuose (Kėdainių apskr.) – tik 5. Didžiausia buvo Panevėžio miesto „Oswiatos“ pradžios mokykla, kurioje mokėsi 130 vaikų.59
Tuo pat metu veikė 13 savivaldybių išlaikomų lenkų pradžios mokyklų: Alytaus apskrityje – 2 ir Kauno mieste – 11. Jas lankė daug daugiau vaikų nei privačias. Antai Kauno 36-ąją mokyklą lankė 106 vaikai, 29-ąją – 110, o 8-ąją – net 166.60 Be to, vienai draugijos išlaikomai Ukmergės mokyklai Švietimo ministerija teikė pašalpą.
Lietuvos lenkų draugijos bei tuometinė Lenkijos spauda smarkiai kritikavo vykdomą švietimo politiką lenkų atžvilgiu. Labiausiai buvo užsipuolama Švietimo ministerija dėl draudimo mokytojauti asmenims, neturintiems cenzo, bei lietuvių tautybės asmenų atskyrimo nuo lenkiškų mokyklų. Visą laiką Lenkijos visuomenę informavęs apie tautiečių mokyklas Lietuvoje žurnalas „Sprawy narodowosćiowe“ padarė išvadą, jog 1926 m. gegužės–gruodžio mėn. laikotarpis lenkiškoms mokykloms laikomas „auksiniu“, o po gruodžio 17 d. – pačiu „liūdniausiu“.61

Išvados

1. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais kai kuriose Lietuvos apskrityse buvo vis dar paplitusi lenkų kalba. Kasdieniame gyvenime ją vartojo dvarininkai ir dalis Lietuvos valdininkų, vertusių su jais kalbėtis lenkiškai ir lietuvius. Nemaža sulenkintų lietuvių vaikų lankė lenkų pradžios mokyklas. Kuomet šis faktas tapo akivaizdus po 1923 m. atlikto visuotinio gyventojų surašymo, krikščionių demokratų vyriausybė ėmėsi priemonių riboti lietuvių vaikų mokymąsi lenkų ir kitų tautinių mažumų mokyklose. Pradžios mokyklų inspektoriai pradėjo tikrinti mokinių tautybę pagal įrašą jų tėvų pasuose ir todėl lietuvių vaikams buvo nurodyta lankyti lietuvių mokyklas. Ši nuostata buvo užfiksuota ir priimtuose švietimo įstatymuose. Minėtiems krikščionių demokratų reikalavimams priešinosi Lietuvos lenkų visuomenė.
2. Po 1926 m. rinkimų į Seimą daugumą balsų gavo ir koaliciją sudarė valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, remiami tautinių mažumų. Socialdemokratas švietimo ministras V. Čepinskis atsisakė krikščionių demokratų nuostatos drausti lietuvių vaikams mokytis lenkų mokyklose. Tuo pasinaudojo Lietuvos lenkų atstovai, kurie agitavo gyventojus prašyti Švietimo ministerijos jų gyvenamoje vietovėje steigti privačias lenkų mokyklas. Tikslui pasiekti buvo naudojamos įvairios priemonės – gyventojai įbauginami, jų vaikams žadėta skirti nemokamų priemonių ir duoti maisto, buvo klastojami numatomų mokinių sąrašai ir kt. Dalis sulenkintų lietuvių susiviliojo lenkų pažadais ir panoro vaikus leisti į lenkų švietimo draugijos „Pochodnia“ išlaikomas mokyklas.
3. Dėl išplitusios lenkų agitacijos 1926 m. rudenį buvo įsteigta 70 privačių lenkų pradžios mokyklų. Dauguma mokyklų buvo įsteigtos rytinėje Lietuvos dalyje ir vidurio Lietuvoje, kur vis dar buvo paplitusi lenkų kalba ir gyveno daug sulenkintų lietuvių. Tokiu būdu Ukmergės apskr. buvo įsteigtos 22, Kauno apskr. – 17, Trakų apskr. – 10, Alytaus apskr. – 8, Kėdainių apskr. – 8, Panevėžio apskr. – 3, Marijampolės apskr. – 1, Šiaulių apskr. – 1 lenkų pradžios mokykla, jas išlaikė lenkų švietimo draugija „Pochodnia“.
4. Po 1927 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo tautininkai ryžosi likviduoti naujai įsteigtas lenkų mokyklas. Pradžios mokyklų inspektoriams buvo įsakyta tikrinti lenkų mokyklas lankančių mokinių tautybę. Dėl to dalis mokinių grįžo mokytis į lietuvių pradžios mokyklas. Tačiau didžiausią smūgį lenkų pradžios mokyklos patyrė 1927 m. birželio 28 d., kuomet švietimo ministras L.Bistras atleido lenkų draugijos „Pochodnia“ išlaikomų pradžios mokyklų 68 mokytojus dėl cenzo neturėjimo. 1930 m. Lietuvoje liko 30 lenkų pradžios mokyklų – beveik tiek pat, kiek ir 1926 m. pradžioje.

Nuorodos

1 Purickis, J. Seimų laikai. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 138.
2 Tamošaitis, I. Nuo gruodžio m. 17 d. ligi šių dienų. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 144.
3 Gira, L. Antroji Lietuvos polonizacija. Rytas, 1926, spalio 15.
4 Kaubrys, S. Lietuvos mokykla 1918–1939 m.: galios gimtis. Vilnius: Viešoji istaiga „Statistikos tyrimai“, 2000, 290 p.
5 Kaubrys, S. National Minorities in Lithuania: An Outline. Vilnius: Vaga, 2002, 232 p.
6 Abromaitis, A. Lenkija ir Lietuvos visuomenė: požiūriai į Lenkiją Lietuvoje 1918–1940 m.: [rankraštis]: daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05H). Vilnius, 2002, 197 l.
7 Łossowski, P. Kraje bałtyckie na drodzie od demokracji parlamentarnej do dyktatury (1919–1934). Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk: Ossolineum, 1972, 303 s; Buchowski, K. Polacy wniepodległym państwie litewskim 1918–1940. Białystok: Instytut Historii Uniwersytetu w Białymstoku, 1999, 320 s.
8 Šetkus, B. Lietuvos vyriausybės požiūris į lenkų tautinės mažumos mokyklas Lietuvoje 1919–1940 m. Lietuvos Rytai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 207–227.
9 Šetkus, B. Lietuvos vyriausybės pastangos riboti lietuvių tautybės vaikų mokymąsi tautinių mažumų mokyklose 1918–1940 m. Tautinio tapatumo ir tautinės kultūros problemos. Lietuviai ir lituanistika už Lietuvos ribų XX a. Vilnius:Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 109–116.
10 Skipitis, R. Nepriklausoma Lietuva. Chicago: [s. n.], p. 65.
11 Švietimo reikalai. Lietuva, 1920, sausio 23.
12 Dotnuva. Lietuva, 1920, sausio 31.
13 Šetkus, B. Lietuvos vyriausybės pastangos ... p. 109–110.
14 Ten pat, p. 111.
15 Ten pat.
16 Seimo stenogramos. II Seimas. 149 posėdis. 1924, gruodžio 12, p. 3.
17 Šetkus, B. Lietuvos vyriausybės pastangos ..., p. 112.
18 Lenkų kultūros ir švietimo draugijos memorandumas Ministrui Pirmininkui ir Prezidentui dėl lenkų tautinės mažumos kultūrinės būklės Lietuvoje, 1930 m. [n.d.]. LCVA, f. 1169, ap. 1, b. 38, l. 2–3.
19 Lenkiškų pradžios mokyklų skaičius 1919–1937 m. Ten pat, f. 391, ap. 2, b. 2165, l. 367.
20 Švoba, J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius: Vyturys, 1990, p. 125.
21 Seimo stenogramos. III Seimas. 11 posėdis, 1926, birželio 22, p. 4–5.
22 Ten pat, p. 5.
23 Mykolas Šleževičius. Chicago: Terra, 1954, p. 147.
24 Piliečių apsaugos departamento pranešimas apskrities viršininkams, 1926 m. rugpjūčio 18 d. LCVA, f. 391, ap. 2, b. 2206, l. 7.
25 Draugijos Pochodnia centro valdybos raštas švietimo ministrui, 1937 m. rugsėjo 6 d. Ten pat, l. 70.
26 Giedraičių, Musninkų, Širvintų ir jų apylinkių lietuvių visuomenės pareiškimas dėl steigimo lenkų mokyklų Širvintose ir jų apylinkėse, 1926 m. rugpjūčio 17 d. Ten pat, b. 1764, l. 17.
27 Lietuvos šaulių sąjungos 62 būrio pareiškimas švietimo ministrui, 1927 m. rugpjūčio 31 d. Ten pat, b. 1765, l. 35.
28 Kauno apskr. I rajono pradžios mokyklų inspektoriaus pranešimas Švietimo ministerijai, 1926 m. lapkričio 24 d. Ten pat, b. 1764, l. 59.
29 Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pranešimas Švietimo ministerijai, 1926 m. gruodžio 13 d. Ten pat, b. 2412, l. 41.
30 Ukmergės apskr. II pradžios mokyklų rajono inspektoriaus pranešimas Švietimo ministerijai, 1926 m. lapkričio 13 d. Ten pat, l. 185.
31 Kėdainių apskrities II rajono pradžios mokyklų inspektoriaus pranešimas Švietimo ministerijai, 1926 m. spalio 20 d. Ten pat, b. 1764, l. 196.
32 Lenkų mokyklų steigimas Lietuvoje. Rytas, 1926, spalio 15.
33 Santrauka kvotos, pravestos apie Babtų lenkų pradžios mokyklą „Pochodnia“. LCVA, f. 391, ap. 3, b. 2457a, l. 17.
34 Pradžios mokyklų inspektorių pasitarimo protokolas, 1926 m. lapkričio 25 d. Ten pat, b. 1764, l. 1.
35 Ten pat.
36 Seimo stenogramos. III Seimas. II sesija. 43 posedis, 1926, lapkricio 16, p. 15–16.
37 Ten pat.
38 Kakoj Dolžna byt naša skola. Golos Litvy, 1926, lapkričio 21.
39 Lenkų mokyklos, įsteigtos nuo 1926/27 m. m. pradžios ligi 1926 m. lapkričio 13 d. LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1765, l. 219–221.
40 Nuo 1926 m. lapkričio 13 d. įsteigtos lenkų mokyklos. Ten pat, l. 225.
41 Santrauka kvotos, pravestos apie Babtų lenkų pradžios mokyklą „Pochodnia“, 1930 m. gruodžio 23 d. Ten pat, b. 2457 a, l. 14, 17.
42 Ten pat, l. 19.
43 Ten pat, l. 20.
44 Lenkų pradžios mokyklų klausimu [be datos]. Ten pat, f. 1169, ap. 1, b. 27, l. 1.
45 Ten pat.
46 Ten pat.
47 Mykolas Šleževičius …, p.152.
48 Skipitis, R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Chicago: [s. n.], 1961, p. 418.
49 Ten pat.
50 Švietimo ministeris p. Bistras apie lenkų mokyklų likimą. Lietuvos žinios, 1929, gruodžio 29.
51 Trakų apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pranešimas, 1927 m. sausio 31 d. LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1765, l. 342.
52 Kauno apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pranešimas, 1927 m. sausio 11 d. Ten pat, l. 291.
53 Kauno apskr. Pradžios mokyklų inspektoriaus pranešimas, 1927 m. kovo 5 d. Ten pat, l. 294.
54 Kėdainių apskr. pradžios mokyklų inspektoriaus pranešimas, 1927 m. sausio 29 d. Ten pat, l. 440.
55 Ten pat, l. 72.
56 Švietimo ministro 1927 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. 131. Švietimo darbas, 1927, nr. 6, p. 611–612.
57 „Pochodnios“ centro valdybos pranešimas švietimo ministrui, 1937 m. rugsėjo 6 d. LCVA, f. 391, ap. 2, b. 2206, l. 78, 79.
58 Ukmergės apskr. II rajono pradžios mokyklų inspektoriaus pranešimas Švietimo ministerijai, 1927 m. lapkričio 15 d. Ten pat, ap. 3, b. 1765, l. 110, 111.
59 Lenkiškos pradžios mokyklos 1928/1929 m.m. Ten pat, ap. 32, b. 2408, l. 261.

Summary

The Foundation of Polish Schools in 1926
The article analyses a rapid establishment of Polish schools in Lithuania in 1926, i.e. the period when the Peasant Populist and the Social-Democratic coalition came to power. The author, on the basis of the materials of Lithuania’s state archives and published primary sources, tries to estimate the dangers of Lithuania’s Polonisation. The research shows that after WWI the Polish language was widely spread in some districts of Lithuania. Landowners and some of Lithuania’s officials used it in their everyday life and even forced the Lithuanians to address them in Polish. Because of certain lack of self-consciousness, many children from Lithuanian families attended Polish primary schools. This fact became especially evident after the census of 1923; consequently, the Government, represented by the Christian-Democratic party, resorted to some measures to limit the number of Lithuanian children learning in Polish or other national minority schools. These measures included the identification of pupils’ nationality on the basis of their parents’ passports, some changes in the educational laws and regulations, and so on. Naturally, these measures were strongly opposed by Lithuania’s Polish community.
During the 1926 election to the Seimas, the Peasant Populist and Social-Democratic coalition, supported by national minorities, came to power. Social-Democratic Minister of Education, V. Cepinskas, did not support the ideological principles of the Christian- Democrats thus facilitating the further establishment of Polish schools. Representatives of the Polish community were also active in this process and used illegal measures such as intimidation, promise to provide pupils with some privileges, falsification of the pupils lists etc. All this resulted in the fact that some Lithuanian families agreed that their children attended schools supported by the Polish educational society Pochodnia.