„Istorija“. Mokslo darbai. 65 tomas
Romas JUZEFOVIČIUS. Lietuvos mokslo organizacijų istorinė raiška (1920–1940 m.)
Spausdinti

Anotacija. Nepriklausomos Lietuvos mokslo draugijos ir kitos visuomeninės mokslininkų organizacijos inicijavo svarbius lituanistinius darbus iš Lietuvos valstybės istorijos šaltinių paieškos, spaudos raidos, karo istorijos tyrimų, plėtojo ne tik mokslinę leidybą, o ir visai to meto kultūrėjančiai visuomenei svarbią mokslo žinių populiarinimo veiklą. Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos mokslo organizacijų, susijusių su istorijos tyrimais, švietėjiškos veiklos plėtojimo visuomenėje formos ir turinys.
Prasminiai žodžiai: mokslo institucionalizacija, visuomenės švietimas, humanitarinė kultūra.

Įvadas

Nepriklausomoje Lietuvoje iki pat sovietinimo pradžios veikė arti dvidešimties mokslo draugijų ar joms artimų visuomeninių institucijų. Visuomeninių mokslo organizacijų gausėjimas išreiškė mokslo bendruomenių interesų kaitą, specializacijos tendencijas, jų skatinamą tyrėjų telkimą tiek moksliniam, tiek ir švietėjiškam darbui visuomenėje. Organizacijas, tiesiogiai susijusias su lituanistiniais darbais, steigė ir jų veikloje dalyvavo profesionalūs bei mėgėjai istorikai, kurių indėlis formuojant Nepriklausomos Lietuvos humanitarinę kultūrą dar nėra pakankamai atskleistas ir apibendrintas. Istorikų ir istorijos mėgėjų veiklos to meto Lietuvos mokslo draugijose, mokslininkų steigtuose fonduose ir kitose visuomeninėse organizacijose duomenys ir vertinimai kai kuriais aspektais skelbti mokslinėje ir populiarioje spaudoje.
Evaldo Bakonio,1 Aldonos Vasiliauskienės2 straipsniuose aptariami esminiai pačių istorikų steigtosios Lietuvos istorijos draugijos, taip pat istorikų padalinio Lietuvių katalikų mokslo akademijoje kūrimo tikslai, mokslinės veiklos organizavimas, apžvelgiami šiose organizacijose atlikti darbai. Istorikų bendruomenės dalyvavimas kuriant kai kurias mokslo organizacijas trumpai aptartas ir Valdo Selenio magistriniame darbe.3 Knygos istorijos tyrimų klausimai analizuoti Vlado Žuko monografijoje,4 kurioje tai iš dalies siejama su XXVII knygos mėgėjų draugijos veikla. Monografijoje išsamiai atskleista šios organizacijos narių organizacinė, teorinė, metodinė veikla, leidiniai, vertinamas indėlis į knygotyros raidą Lietuvoje. Lietuvos mokslininkų bendradarbiavimas su Šiauliuose įsteigta „Kultūros“ bendrove tirtas Aldonos Gaigalaitės straipsnyje, jame akcentuojama švietėjiškoji „Kultūros“ žurnale publikuotų mokslininkų straipsnių reikšmė, aptariamos kai kurios tyrėjų pasaulėžiūros nuostatos, jų poveikis to meto visuomeniniam judėjimui.5 Švietėjiškos mokslo organizacijų raiškos ypatybės tik fragmentiškai aptartos kai kuriuose apžvalginiuose, proginiuose ar atskirų mokslininkų gyvenimui ir veiklai skirtuose leidiniuose.
Šio darbo tikslas – remiantis skelbtos, archyvinės ir rankraštinės medžiagos tyrimu atskleisti Nepriklausomos Lietuvos mokslo organizacijų, susijusių su istorijos tyrimais, visuomeninės raiškos savitumus. Naudojant pirminių ir skelbtų šaltinių analizės metodą siekiama nustatyti esmines mokslininkų istorinės raiškos sritis, švietėjiškos veiklos formas ir rezultatus. Pradinė chronologinių ribų data siejama su Nepriklausomos Lietuvos visuomeninių mokslo organizacijų steigimosi proceso pradžia 1920 m. Kaune.
Svarbią tiriamų šaltinių dalį sudaro aptariamu laikotarpiu skelbti mokslo organizacijų leidiniai, svarbūs ne tik analizuojant veiklos kryptingumą ir turinį, personalijų mokslinį indėlį, bet ir nagrinėjant skelbtą informaciją organizaciniais leidybos ir švietėjiškos veiklos klausimais.
Lietuvos centriniame valstybės archyve, taip pat Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto bibliotekos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynuose saugomų fondų medžiaga svarbi tiriant visuomeninių mokslo organizacijų steigėjų tikslus, ryšius, sprendžiant teorinius ir organizacinius klausimus. Šie šaltiniai – visuomeninių mokslo organizacijų registravimo dokumentai, finansinės ir organizacinės veiklos ataskaitos, organizacijų valdybų posėdžių ir narių visuotinių susirinkimų protokolai, suvestiniai statistikos duomenys, vardiniai narių sąrašai, organizacijų vadovybės ir mokslininkų susirašinėjimas, asmeniniai tyrėjų fondai ir kt.
Istorijos pažinimo siekiai Nepriklausomos Lietuvos mokslo draugijose
Visų pirma išskirtinai pažymėtina Lietuvių mokslo draugijos (toliau – LMD) patirties įtaka visam mokslo organizavimui Lietuvoje, institucionalizacijos projektų genezei. Nuo pat įsteigimo ši organizacija telkė moksliniam ir švietėjiškam darbui ne tik savo narius, bet ir siekė įtraukti kitų šalių mokslininkus bei organizacijas, plėtoti tarptautinius mokslo ryšius.
Itin reikšmingas draugijos lyderio Jono Basanavičiaus indėlis siekiant išsaugoti organizacijos mokslinę veiklą po Pirmojo pasaulinio karo, įtraukti į ją Vilniaus krašto lietuvius. Jo raginimai rinkti tautosaką padėjo tęsti darbą. Pagausėjo tautosakos medžiagos iš Vilniaus krašto, ją rinko mokytojai ir moksleiviai. Sukaupta tautosakos, etninės kultūros studijų patirtis ir dabar tebeturi istoriografinę reikšmę.
LMD veiklą plėtoti trukdė visų pirma tai, kad buvo nutraukti tiesioginiai oficialūs ryšiai tarp Lenkijos valdžioje atsidūrusio Vilniaus ir likusios Lietuvos dalies. Aktyvūs LMD nariai išsikėlė į Kauną. Tačiau ir nepalankiomis politinėmis sąlygomis ryšiai su Vilniaus inteligentija nenutrūko, mokslininkų telkimosi centru tapo Kaunas. Humanitarų, iš dalies ir istorikų veiklą koordinuoti mėgino 1920 m. pradžioje įsteigtas Lietuvių mokslo draugijos Kauno skyrius. Jis telkė Kaune gyvenančius draugijos narius. Šio skyriaus steigėjai akcentavo būtinumą plėtoti mokslo tyrimus įvairiose srityse, steigti atitinkamus mokslo padalinius ir kurti pagrindus mokslų akademijai. Steigiant skyrių buvo pabrėžiama ne tik taikomųjų, o ir humanitarinių mokslų svarba visuomenei. LMD Kauno skyriaus steigiamojo susirinkimo antro posėdžio protokole užfiksuota, kad steigiama Lietuvos pažinimo sekcija, kuri jungia mokslininkus, pedagogus, kultūros veikėjus. Jos vadovybėje buvo Augustinas Janulaitis, Zigmas Žemaitis, Vincas Nacevičius, Pranas Mašiotas, Jonas Vabalas-Gudaitis.6 Dalis LMD Kauno skyriaus narių 1920 m. įsitraukė į Aukštųjų kursų organizavimą, telkė mokslininkus kitiems svarbiems organizaciniams darbams, rūpinosi mokslinio inventoriaus, mokslinės medžiagos, knygų kaupimu. Švietėjiškos veiklos visuomenėje ši organizacija plėtoti nepradėjo, nors jos pavieniai nariai dalyvavo renginiuose, skaitė paskaitas.
Tiesiogiai plėtoti mokslo bendruomenės švietėjišką veiklą siekė 1922 m. rudenį įkurta Lietuvių katalikų mokslo akademija, kurios įstatuose akcentuota: „sutelkti lietuvių katalikų mokslininkus, sudaryti jiems patogesnių sąlygų mokslui tirti ir vaisingai dirbti mokslo srityje, ruošti ir gaminti naujų mokslo jėgų, platinti ir kelti mokslingumą ir krikščioniškąją kultūrą Lietuvių tautoje“.7 Jos pirmojoje valdyboje veikė Juozapas Skvireckas, Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Mečislovas Reinys, Alfredas Senas, Liudas Noreika. Jie numatė palaipsniui kurti įvairių mokslų darbus koordinuojančius padalinius, iš dalies ir humanitarinius.


Lietuvių mokslo draugijos Kauno skyriaus steigiamojo susirinkimo dienotvarkės faksmilė (LMAB RS, f. 667-2792, l. 2)

Akademijos svarstomus klausimus atspindi jos suvažiavimai. Jų darbas vykdavo atskirose sekcijose: Kalbininkų, Istorijos, Filosofijos ir pedagogikos bei kitose. Ši organizacija tarpukariu Lietuvoje surengė tris suvažiavimus (1933, 1936, 1939 m.). Publikuota suvažiavimų medžiaga rodo, kad tai buvo plataus pobūdžio ir turinio moksliniai renginiai.8 Darbas forumuose ir kita veikla formavo katalikišką, į Vakarus orientuotą intelektualios raiškos kryptį. Mokslininkai visuose Akademijos suvažiavimuose svarstė pagrindines teorines ir praktines visuomenės ugdymo problemas, formavo pačios organizacijos veikimo idėjines nuostatas.9 Diskusijos skatino formuoti nuolat veikiančias sekcijas. Tai iš dalies rodo istorikų veikla akademijoje. Nors nuolatinė Istorijos mokslų sekcija buvo sudaryta tik 1936 m. antrame LKMA suvažiavime, per pirmąjį suvažiavimą tokia sekcija jau veikė, joje buvo skaitomi keli pranešimai. Lietuvių katalikų mokslo akademijos istorikų darbų kryptys buvo aptariamos pranešimuose, skaitytuose ir per kitus du suvažiavimus: numatyta tirti senųjų apskričių ir vietovių istoriją, rinkti su šiais tyrimais susijusius šaltinius.10


LMKA įstatų titulinio lapo faksmilė

Suvažiavimų metu veikusiose istorikų sekcijose dalyvavo P. Penkauskas, J. Totoraitis, A. Šapoka, Z. Ivinskis ir kiti katalikiškosios pasaulėžiūros ir mokslo sąsajas akcentuojantys mokslininkai. Paminėtina, kad Z. Ivinskis 1939 m. pirmasis iš istorikų gavo LKMA tikrojo nario mokslininko akademiko vardą, kurį tarpukariu Akademija apskritai suteikė dešimčiai narių.11 
Mokslininkų humanitarų, dalyvavusių LKMA veikloje, teorinės katalikiškųjų Europos vertybių puoselėjimo koncepcijos bei idėjos buvo glaudžiai siejamos su mokslinio pažinimo taikomosios ir švietėjiškos paskirties aptarimu.
Istorikų keliami profesionalūs metodologijos, istorijos vertinimo aspektai buvo aktualūs ir istorijos žinių populiarinimui. Pavyzdžiui, Z. Ivinskis viename iš Akademijos forumų kalbėjo apie būtinybę kritiškiau vertinti Lietuvos istoriją, „atsipalaiduoti nuo mėgėjiško romantizmo“.12
Istorinė švietėjiška veikla buvo numatyta ir kitose steigiamose Lietuvos mokslo organizacijose. 1923 m. grupės Lietuvos karininkų iniciatyva buvo įsteigta Karo mokslų draugija (toliau – KMD), kurią galima vadinti labiau profiliuota, bet įvairių mokslų ir praktikos žinias jungiančią karybos organizaciją.13 Draugija siekė organizuoti švietėjišką, taip pat mokslinę veiklą karo teisės, taktikos, kariuomenės auklėjimo, karo sanitarijos, ekonomikos ir karo statistikos, bibliotekų ir karo bibliografijos, taip pat istorijos srityse.14 Pastarąją veiklos sritį mėginta derinti su bendru istoriografijos kontekstu, istorinės sąmonės formavimu kariuomenėje ir visuomenėje. Organizacijoje buvo numatyta rinkti Lietuvos karo istorijos ir geografijos duomenis (apie kautynių vietas, karių kapus ir kt.), padėti autoriams parengti spaudai ir išleisti karo mokslo leidinius.15 Šioje veikloje reikšmingai dalyvavo teisininkas ir istorikas A. Janulaitis. Steigėjai numatė rinkti Lietuvos karo istorijos medžiagą, ją analizuoti ir skleisti istorijos žinias ne tik karių aplinkoje, o ir visuomenėje.16 
Istoriniam darbui pradėta formuoti specialų padalinį. 1924 m. kovo 31 d. KMD istorijos sekcijos organizaciniame susirinkime, be steigėjų karininkų, dalyvavo Augustinas Janulaitis, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. Susirinkime ne tik aptartas karininkų domėjimasis istorija, bet ir apibrėžtas konkretus artimiausios veiklos prioritetas – istorinės medžiagos apie Lietuvos nepriklausomybės kovas XX a. rinkimas. Kalbėdamas apie sekcijos darbo perspektyvą V. Biržiška pažymėjo, jog sėkmingas darbas karo istorijos srityje galimas tik gerai susipažinus su visa istorija apskritai, žinant istorijos tyrimų metodus. A. Janulaičio teigimu, istorijos sekcija turėtų skleisti bendrąsias istorijos mokslo žinias, rengti karo istorijos studijų ir medžiagos rinkimo programas, teikti mokslinę informaciją ir rekomendacijas provincijos grupėms. Diskusijų metu karininkai pripažino, kad šį darbą būtina organizuoti bendradarbiaujant su profesionaliais istorikais.17 Draugijos organizatoriai visų pirma prašė Konstantino Jablonskio nurodymų apie tai, kaip reikėtų rinkti ir skelbti karo istorijos dokumentus.18
Istorijos sekcijos valdybos posėdžiuose darbai buvo konkretinami. Antai A. Janulaitis įsipareigojo parengti Lietuvos istorijos studijų ir medžiagos rinkimo programą. Taip pat siūlyta dirbant tyrimų darbą konsultuotis su archeologu K. Jablonskiu, o renkant duomenis apie karo veiksmų dalyvius bendradarbiauti su provincijos inteligentija, ypač mokytojais. Numatyta taip pat kreiptis į 1863-1864 m. sukilimo dalyvius ir pradėti fiksuoti jų atsiminimus.19
KMD Istorijos sekcija ėmėsi kaupti ir sisteminti atskirų kariuomenės dalių istorinę medžiagą. KMD Istorijos sekcijos posėdžiuose ne kartą kalbėta apie karininkų telkimą karo istorijos srities darbui – rinkti medžiagą, rašyti atsiminimus, rengti spaudai monografijas, skaityti paskaitas.20
Kai kuriuos žinių apie Lietuvos praeitį kaupimo ir propagavimo darbus buvo stengiamasi atlikti ir kitų KMD sekcijų jėgomis. 1923 m. lapkričio 4 d. pradėjusios veiklą Karo teisės sekcijos steigiamajame susirinkime buvo numatyta pradėti bendrosios ir karo teisės istorijos tyrimus.21 Karo teisės istorijos temos analizuotos minėtos sekcijos posėdžiuose, tačiau šis darbas nebuvo išplėtotas.
Istorijos srityje buvo dirbama ir Aleksandro Ružancovo iniciatyva 1923 m. spalio mėnesį organizuotoje KMD Bibliotekų ir bibliografijos sekcijoje. Karinio švietimo tikslais buvo ne tik renkama ir publikuojama karo istorijos bibliografija, bet ir pradėta kaupti karo archyvą, rinkti karo eksponatus, todėl 1927 m. ši sekcija buvo pavadinta KMD Bibliotekų, archyvų ir muziejų sekcija.22
Kai kurie lokaliniai karo istorijos darbai buvo numatyti 1925 m. pradėjusioje veikti Mažosios Lietuvos karių draugijoje, kurios pagrindą sudarė Klaipėdoje gyvenantys lietuviai atsargos karininkai ir kariai. Įstatuose buvo akcentuota kultūrinė švietėjiškoji, patriotinė auklėjamoji veikla Klaipėdos krašte. Šalia to numatyta rinkti istorinę medžiagą apie Klaipėdoje gyvenančių karių dalyvavimą atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Draugijos steigėjai M. Glažė ir kiti siekė vengti draugijos renginiuose religinių ir politinių diskusijų.23


Aktyvus humanitarų visuomeninių organizacijų steigėjas ir jų veiklos rėmėjas Jonas Jurgis Bulota (V. Zatorskio nuotrauka, LLTI BR, ap. 48, inv. nr. 440)

Profesionalių istorikų telkimas mokslinei veiklai iš dalies sietinas su Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijos steigimu, kurio iniciatoriais 1926 m. tapo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto literatūros skyriaus profesoriai ir dėstytojai. Balio Sruogos parengtame projekte iš pradžių buvo numatytą steigti tik labiau specializuotą literatūros draugiją, tačiau kitų fakulteto skyrių nariai pasiūlė draugiją plėsti, suteikti jai platesnį humanitarinių tyrimų kryptingumą. Fakulteto tarybos posėdžiuose buvo sudaryta organizacinė komisija įstatams parengti. Humanitarinių mokslų fakultete kuriama draugija rėmėsi užsienio mokslų akademijų bei kitų organizacijų formavimo patirtimi jungiant skirtingų bet artimų mokslinių tyrimų, švietėjiškos veiklos organizavimą. Šioje organizacijoje numatyta sudaryti kelias draugijos sekcijas, kurios ateityje galėtų tapti Lietuvos mokslų akademija: filosofijos, kalbotyros, literatūros, istorijos, tačiau 1927 m. kovo mėnesį steigiant draugiją buvo sudaryti tik dviejų skyrių (istorijos ir literatūros sekcijų) organizavimo branduoliai.24 Draugija siekė imtis ne vien lituanistinių tyrimų, tačiau įsteigtos literatūros ir istorijos sekcijos numatė tam skirti itin svarbų dėmesį. Organizaciją kurti padėjo M. Biržiška, V. Mykolaitis, V. Krėvė (literatūros sekcija), J. Yčas, A. Janulaitis, M. Romeris, P. Galaunė (istorijos sekcija) ir kiti žinomi to meto dėstytojai ir tyrėjai.25
Istorikų mokslinė ir leidybinė veikla draugijos aplinkoje buvo aptariama ir formuojama, bet labiau atsiskleisti ji jau galėjo pirmoje specializuotoje Nepriklausomos Lietuvos istorikų mokslo organizacijoje – 1929 m. gegužę veiklą pradėjusioje Lietuvos istorijos draugijoje. Steigėjai Augustinas Janulaitis, Petras Tarasenka, Konstantinas Jablonskis, Vaclovas Biržiška, Ignas Jonynas siekė tyrinėti ir plėsti istorijos mokslą Lietuvoje akcentuodami lietuvių tautos istoriją.26 Šioje organizacijoje visų pirma, kaip matyti iš A. Janulaičio laiškų kolegoms, rūpintasi lituanistinės informacijos apie užsienio bei Lietuvos archyvų fondus rinkimu, šaltinių kopijų gaminimu ir kaupimu, knygų ir kitų tyrėjams svarbių spaudinių rinkimu. Šių darbų išlaidos buvo finansuojamos Lietuvos istorijos draugijos lėšomis.27 Moksliniam istorikų darbui buvo siekiama panaudoti ir Vilniuje saugomus lituanistinius šaltinius, ten esančius lietuvių visuomeninio ir kultūrinio judėjimo dalyvių rankraščius. Antai su Lietuvių mokslo draugijos nariais tartasi dėl Jono Šliūpo ir kitų tekstų nuorašų persiuntimo į Kauną.28


Lituanistinių mokslo draugijų švietėjiškos veiklos iniciatorius Mykolas Biržiška (Židinys, 1940, nr. 2)

Per draugijos visuotinius susirinkimus diskutuota ir apie istorinių leidinių paskirtį, jų svarbą visuomenei, užsienio istorinių tyrimų patirtį. Draugijoje svarstytų lokalinių ir tarptautinių istorikų darbų aspektų visuma rodo istorikų bendruomenės profesionalėjimą, siekį tobulinti tiek patį tyrimų procesą, tiek ir publikacijų lygį.
Lietuvos kultūrinio palikimo tyrimai ir jų populiarinimas iš dalies sietinas su knygotyros organizacijos veiklos pradžia. 1930 m. gruodį buvo įkurta XXVII knygos mėgėjų draugija. Šalia kitų veiklos sričių draugija numatė domėtis Lietuvos spaudos istorija, knygų menu, bibliofilija. Draugijos pavadinimas reiškė, kad jos narių gali būti tik 27, tačiau organizacijos veikimo laikotarpiu jų visada buvę mažiau. Organizaciją steigė Paulius Galaunė, Viktoras Cimkauskas, Juozas Tumas, Juozas Paknys.29
Ši draugija ėmėsi rinkti medžiagą ir tyrė knygos, bibliotekų, bibliografijos istoriją. Draugijos narius daugiausia domino Lietuvos spaustuvės, leidyklos, retesni leidiniai, autorystės problema, periodikos raidos bruožai. Spauda buvo tyrinėjama nuo pirmųjų Vilniaus leidinių XVI a. pradžioje iki XX a. pradžios. Tyrimai buvo pristatomi ir aptariami draugijos susirinkimuose.
Istorikų veiklos organizavimo mokslo draugijose darbui turėjo įtakos bendros lituanistinių tyrimų plėtojimosi tendencijos. Vykstant diskusijoms teko derinti skirtingas metodologines pozicijas, kurios reiškėsi Nepriklausomos Lietuvos mokslininkų aplinkoje. Pavyzdžiui, Zenonas Ivinskis, kaip pagrįstai jau nurodyta Povilo Lasinsko monografijoje, nesitenkino ne tik romantiška, bet ir XX a. ketvirtame dešimtmetyje istoriografijoje įsivyraujančia pozityvistine metodologija. Iš XIX a. atėjusį romantinį praeities įvaizdį tuo metu pakeitė „istorijos pastato“ idėja, suvokiama kaip istorinio teksto aiškaus struktūrizavimo būtinumas, maksimaliai plačios šaltinių bazės panaudojimas, sistemingas analizės ir sintezės metodų taikymas tiriant ir apibendrinant istorinę medžiagą.30 Z. Ivinskis reikalavo pakelti šalies istorijos mokslą į kokybiškai aukštesnį priežastinį lygmenį, o pozityvistinę istoriją siūlė pakeisti civilizacinių modelių istorija.31
Išskirtina ir jaunosios kartos istorikų nuostata kurti patriotinę šalies istoriją. Kuriant patriotinę šalies istorijos koncepciją stengtasi atsiriboti nuo kaimyninių šalių autorių tendencingumo, tačiau dar nespėta originaliai konceptualizuoti visą Lietuvos praeitį.32
Verta paminėti, kad visuomeninėse mokslo organizacijose siekė dalyvauti ne vien mokslininkai tyrėjai, o ir mokslo mėgėjai, t. y. su kitokia profesionalia veikla susiję, bet mokslinį pažinimą remiantys ar net dalyvaujantys jame asmenys. Mėgėjų dalyvavimas ir parama visuomeninėms mokslo organizacijoms išplėtė dar negausios mokslo bendruomenės raiškos galimybes.
Visų minėtų mokslo draugijų veikloje dominavo lituanistinė tematika, tačiau buvo analizuojama ir informacija apie užsienio šalių mokslo naujoves, diskutuojama teoriniais pasaulėvaizdžio, moralės klausimais. Išskirtinos šios esminės su istorijos pažinimu susijusios mokslo draugijų veiklos sritys:

Informacijos apie Lietuvos istorijos šaltinių kaupimas;
Lietuvos valstybės istorijos tyrimai;
Lietuvos karo istorijos tyrimai;
Lietuvos spaudos istorijos tyrimai.

Idėjos ir darbai buvo įprasminami ne vien konkrečių mokslo draugijų, pradėjusių projektus, bet ir visos akademinės humanitarų bendruomenės, jos tyrėjų pastangomis. Todėl mokslines draugijas visų pirma vertėtų laikyti šių svarbių darbų iniciatorėmis, diskusijų skatintojomis, veikimo organizatorėmis. Mokslinė-organizacinė minėtų draugijų veikla buvo svarbi ne tik akademinės komunikacijos formavimosi prasme, bet ir mokslo žinių sklaidos tarpukario Lietuvos visuomenėje požiūriu.

Istorijos žinių sklaidos formos ir turinys

Mokslo organizacijos savo veiklos programose numatė naujų mokslo žinių populiarinimą, siejo tai su švietimu, ugdymu, praktinės veiklos visuomenėje gerinimu. Lietuvos mokslo draugijų raiška visuomenėje aptariamuoju laikotarpiu sietina su dviem esminėmis veiklos formomis: leidyba ir viešų renginių organizavimu. Prie pastarųjų priskirtini konkursai, viešos draugijų narių paskaitos, laidos „Radiofone“. Taip pat pradėta organizuoti parodas. Nors tai kartais buvo proginės priemonės, jos buvo reikšmingos tuo, kad veikė geriau platesnei visuomenei prieinamose vietose: mokymo įstaigose, muziejuose, bibliotekose.
Pažymėtina, kad tokios mokslo žinių sklaidos formos plėtotos ir kitų šalių mokslo organizacijų veikloje.
Steigiamos mokslo organizacijos mėgino derinti savo tyrimų veiklos kryptingumą bei raiškos formas su visuomenės poreikiais, siekė atkreipti jos dėmesį į aktualias kultūrines, švietėjiškas ar tiesiog praktines kasdienybės problemas, tačiau ne visos draugijos pajėgė sėkmingai įsitvirtinti to meto aplinkoje ar susilaukti reikiamos visuomenės paramos.
Istorijos žinių skleidimas visose mokslo organizacijose visų pirma sietas su draugijų periodinių ar tęstinių leidinių išleidimu, kurie galėję tapti ne vien tos srities mokslininkų, bet ir platesnės inteligentų aplinkos skaitomais spaudiniais. Spaudos moksliškumo ir populiarumo derinimas tapo svarbia, neretai sunkiai sprendžiama mokslo organizacijose problema. Visų pirma paminėtina, kad profesionaliųjų istorikų tęstinio leidinio idėja buvo brandinama Universitete veikusioje Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijoje, buvo siūlomas jo pavadinimas – „Praeitis“. Jau pirmaisiais minėtos draugijos veiklos metais jos Istorijos skyriaus pirmininkas A. Janulaitis rūpinosi šio leidinio finansavimu, tačiau tokio leidinio rengimas ir išleidimas buvo realizuotas kitoje, Lietuvos istorijos draugijoje, kurioje jau telkėsi profesionalieji istorikai. Leidinio redaktoriumi tapo A. Janulaitis, o lėšų leidybai skyrė Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija, 1930 m. įtraukusi „Praeitį“ į subsidijuojamų leidinių sąrašą.33 Suteiktos finansinės paramos dėka 600 egzempliorių tiražu buvo išleisti du pirmieji leidinio tomai.
Iš dalies diskutuotinas E. Bakonio teiginys apie tai, kad abu tomai buvo labiau panašūs  į studijų rinkinius, o ne į periodinius žurnalus.34 Iš tiesų pačioje draugijoje vėliau kai kurių jos narių buvo labai kritiškai įvertinta leidinio informatyvumas ir operatyvumas, tačiau jau nuo pirmo tomo mėginta formuoti tęstiniam mokslo leidiniui būdingą struktūrą. Antai pirmą tomą sudarė penkios dalys: straipsniai, įvairenybės, aktai ir dokumentai, kritika ir referatai, bibliografija.35 Taigi šį leidinį sudarė ne vien moksliniai straipsniai, šaltinių publikacijos, o ir bibliografinė bei istoriografinė informacija. Taip pat buvo spausdinami kai kurie mokslines diskusijas atspindintys ar net skatinantys tekstai.36 Antrame tome iš esmės buvo išlaikyta panaši leidinio struktūra, be to, dar pateikiama straipsnių santrauka prancūzų kalba.


Lietuvos istorijos draugijos tęstinio leidinio „Praeitis“ viršelio faksmilė

Lietuvos istorijos draugijoje buvo nutarta leisti ir knygų seriją „Praeities biblioteka“, kurią sudarytų istoriniai šaltiniai, taip pat kai kurios mokslinės studijos. Nors 1933 m. buvo išleista Mstislavo Dobužinskio studija apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbą, numatyti šaltiniai nebuvo publikuoti.37
Tikrieji LID nariai bendradarbiavo rengiant spaudai Lietuviškąją enciklopediją, taip pat padėjo organizuoti parodas, skirtas Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms, Nepriklausomybės 20-ies metų proga ir kt. Iš esmės pritartina E. Bakonio teiginiui apie tai, kad minėta draugija galėjo nuveikti daugiau šioje srityje, jei ne nusistatymas viešumoje rodyti tik grynai mokslinės veiklos rezultatus.38 Iš tiesų ,matyt, toks nusistatymas atėmė galimybę plačiau propaguoti istorijos žinias per radiją, trukdė suorganizuoti ir numatyto populiaraus žurnalo bei kitų spaudinių leidimą.
Be to, draugija sunkiai vadavosi iš vieno miesto, būtent Kauno, „istorikų ir kultūrininkų klubo kiauto“. Tik vienas organizacijos narys Peliksas Bugailiškis gyveno Šiauliuose ir vadovavo „Aušros“ kraštotyros muziejui. Tiesa, pažymėtina, kad istorijos tyrinėtojų kitur, išskyrus Kauną, beveik ir nebuvo. Todėl stengiantis daryti įtaką visos Lietuvos istorikams inteligentams, 1937 m. pradžioje prie draugijos buvo įsteigta Istorijos mokytojų sekcija.39 Istorijos mokytojų sekcija numatė rengti mokytojų suvažiavimus, paskaitas, parodas, dalyvauti spaudoje, tačiau iš tiesų šios sekcijos veikla iš esmės apsiribojo istorijos mokymo klausimais.40
Dalis draugijos narių didžiausią dėmesį skyrė mokslinių darbų rengimui ir jų propagavimui visuomenėje. Pavyzdžiui, K. Jablonskis svarbiausia veikla laikė mokslinių darbų publikavimą, prie kurio jis prisidėjo ir kaip nuolatinis valdybos narys, ir kaip autorius.41
Akademiškumą išsaugoti siekta ir kitose draugijos narių visuomeninės raiškos srityse. Siūlyta dalyvauti švietėjiškoje veikloje ne tik organizuojant leidybą, bet ir „prižiūrint“ „Radiofono“ vedamas istorines laidas, rengiant viešas istorines parodas, tačiau ir čia buvo laikomasi nuostatos, kad draugijos nariai turi reikštis visuomenėje tik su moksliniais tyrimais pagrįstais pranešimais, paskaitomis, faktine medžiaga.42 Pavyzdžiui, 1930 m. istorikai aptarė galimybę pateikti tirtą mokslinę medžiagą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto jubiliejinei parodai.43
Moksliškumo ir populiarumo derinimas buvo aktualus ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos humanitarų visuomeninėje raiškoje. Visų pirma išskirtini skelbti LKMA suvažiavimų tomai, kurie, pasak A. Tylos, „edukavo Lietuvos visuomenę“.44 Akademijos forumų darbe noriai dalyvavo ir kitų mokslo organizacijų nariai, kurie siekė platesnių raiškos galimybių ne tik akademinėje, bet ir platesnėje mokslu besidominčioje aplinkoje. Tarpukario laikotarpiu buvo išleista visų trijų suvažiavimų medžiaga.


A. Janulaičio gyvenamasis namas Kaune Kęstučio gatvėje, 1936 m. oficialiai perregistruotos Lietuvos istorijos draugijos būstinė (R. Juzefovičiaus nuotrauka)

Istorinio pažinimo ir žinių skleidimo darbams jau pirmame rinkinyje priskirtina Prano Žadeikio pranešimas „Kasinėjimai Apuolėje“, Prano Penkausko „Lietuvių istorijos versmių leidimas“. Pastarajame tekste aptartos istorijos šaltinių leidybos aktualijos, siūloma telktis visoms su istorijos tyrimais susijusioms draugijoms, sudaryti šaltinių leidybos planą, kaupti lėšas, daryti įtaką istorinę medžiagą saugančių įstatymų rengimui.45
Istorijos ir jos tyrimo klausimais skelbta pranešimų medžiagos ir kituose tomuose: Jonas Totoraitis savo darbe didžiausią dėmesį skyrė Užnemunės ūkio ir girių valstybinio administravimo stiprėjimo XV a. pabaigoje–XVI a., naujų kaimų ir dvarų kūrimo tendencijoms aptarti,46 Z. Ivinskis aptarė Lietuvos istorijos tyrimų tendencijas,47 kurios iš dalies buvo susijusios ir su kitų lituanistinių tyrimų moksliškumo aptarimu renginiuose ir kt.
Mokslo žinių skleidimo visuomenėje požiūriu pažymėtinas LKMA dalyvavimas rengiant pirmąją visuotinę „Lietuviškąją enciklopediją“; dalyvavo ir kitų organizacijų, įvairių idėjinių pažiūrų mokslininkai. 1930 m. vasario 10 d. LKMA kreipėsi į „Spaudos fondą“ siūlydama leisti bendrą enciklopediją, o 1931 m. kovo 5 d. buvo pasirašyta bendra sutartis ir sudaryta bendra redakcija: vyriausiasis redaktorius – V. Biržiška, viceredaktorius – P. Dovydaitis, redakcijos nariai profesoriai Blažiejus Česnys, Vladas Lašas, Vincas Krėvė-Mickevičius, taip pat „Spaudos fondo“ atstovas.48 Dalyvaujant ir bendradarbiaujant su LKMA 1931–1940 m. buvo išleisti devyni enciklopedijos tomai. Minėta organizacija išleido ir Aleksandro Dambrausko Jakšto parengtą informacinį biografijų leidinį „Užgesę žiburiai“, kuriame pristatyti Lietuvos ir užsienio rašytojai, mokslininkai, visuomenės veikėjai.49
LKMA nariai taip pat tiesiogiai populiarino mokslo žinias visuomenėje: nuo 1924 m. Akademijos nariai Kaune rengė viešas paskaitas, rūpinosi bibliotekos įkūrimu, kaupė knygų fondą, kurį prieš Akademiją uždarant sudarė 12 000 tomų.50
Plėtodama kultūrinę ir švietėjišką veiklą visuomenėje Akademija panaudojo iš Amerikos lietuvių katalikų federacijos gautą 42 500 dolerių paskolą stipendijoms gabiems Lietuvos jaunuoliams, siunčiamiems į Vakarų Europos universitetus. Ten mokslus baigę jaunuoliai įsiliejo į Lietuvos mokslo, mokymo įstaigų ir organizacijų veiklą, spaudą.51 LKMA vis daugiau dėmesio skyrė inteligentijos stiprinimui bei ugdymui. Mindaugas Bloznelis pastebi, kad 1938 m. S. Šalkauskį išrinkus šios mokslo organizacijos pirmininku, atsirado dar vienas LKMA veiklos laukas, susijęs su S. Šalkauskio požiūriu į inteligentijos paskirtį ir reikšmę. Jis manė, kad „negali būti aiškiai susipratusios tautos ir teisinės valstybės be pakankamai gausios, stipriai visuomenėje įsigalėjusios ir turinčios tvirtas tradicijas inteligentijos“, todėl ugdyti inteligentiją tapo vienu iš S. Šalkauskio tikslų Akademijos veikloje.52
Paminėtina, kad dalis to meto Lietuvos mokslininkų bendradarbiavo ne tik su katalikiškosios, bet ir liberalios pakraipos ar net labiau kairuoliškas idėjas propaguojančiomis organizacijomis, nemažai dėmesio teikusioms istoriniam švietimui. V. Čepinskis, J. Kairiūkštis, taip pat kai kurie kiti Lietuvos mokslininkai bendradarbiavo ir su liberaliosios krypties inteligentų „Kultūros“ bendrove, kuri organizavo periodinio žurnalo „Kultūra“ ir knygų leidybą, taip pat paskaitinį darbą visuomenėje. Iš pradžių P. Bugailiškio redaguojama „Kultūra“ buvo populiarus mokslinis žurnalas, skirtas plačiajai visuomenei. Jame buvo publikuojami straipsniai religijos kilmės ir jos prasmės, visuomeninių judėjimų klausimais. Mokslo istorijos požiūriu pažymėtina tai, kad žurnale buvo pateikiamos esminės gamtos ir technikos mokslų laimėjimų naujovės, istorijos ir kitų humanitarinių mokslų žinios. Paminėtina, kad vienas iš „Kultūros“ bendrovės steigėjų P. Bugailiškis bendradarbiavo ir kitų draugijų periodiniuose leidiniuose „Bibliografijos žinios“, „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, dalyvavo sudarant Šiaulių „Aušros“ muziejaus spaudos kolekciją ir kituose mokslo žinių kaupimui ir sklaidai svarbiuose darbuose. Visuomenės švietimas buvo plėtojamas paskaitine veikla tam organizuojamuose būreliuose, „liaudies universitetuose“, kuriuose paskaitas skaitė J. Vabalas-Gudaitis, A. Janulaitis ir kiti mokslininkai.
1927 m. dėl kairuoliškų apraiškų plėtros šalyje slopinimo ir minėtos organizacijos veiklos visuomenėje apribojimų, „Kultūros“ bendrovė perkėlė savo darbą į naujai formuojamą Kultūros švietimo draugiją.53 Pakito ir bendrovės leisto žurnalo paskirtis – jis tapo moksliniu-kultūriniu, labiau profesionaliu periodiniu leidiniu. Jame buvo publikuojami platesnes teorines intelektualų diskusijas skatinantys straipsniai,54 taip pat gausėjo literatūros istorijos temomis. Nemažai dėmesio minėtame žurnale buvo skirta lituanistikos klausimams: etnografijos, archeologijos tyrimams, jų plėtojimo klausimams, buvo analizuojamas Lietuvos kultūros paveldas.55 
XXVII knygos mėgėjų draugija, kaip ir daugelis kitų mokslo ar su juo susijusių organizacijų, rengė ir pradėjo leisti savo tęstinį leidinį – „XXVII knygos mėgėjų metraštį“. Pirmasis šio leidinio tomas buvo publikuotas 1933 m.56 Jame išspausdinti P. Galaunės, K. Korsako, V. Biržiškos, V. Steponaičio, M. Urbšienės ir kitų autorių straipsniai lietuvių spaudos istorijos klausimais, pateikta nemažai faktinės, biografinės medžiagos, taip pat informacijos apie knygotyros leidinius ir pačios draugijos veiklą.
1937 m. išleistame antrame metraščio tome57 rašyta jau ne vien knygos istorijos, bet ir to meto leidybos temomis.
XXVII knygos mėgėjų draugijosnariai bendravo ir su knygų parodų organizatoriais, taip pat leidėjais. Antai P. Jakšto atsiminimuose nurodoma, kad 1934 m. rudenį Šiaulių „Aušros“ muziejuje veikė senosios knygos paroda, su kurios organizatoriais – Šiaulių kraštotyros draugija, – susitiko V. Steponaitis, o vėliau organizavo savosios draugijos narių ekskursiją į šią parodą.58
Kritikuodama lietuviškų knygų meninį ir poligrafinį lygį, draugija skatino leidėjus kreipti daugiau dėmesio į knygos išvaizdą. Pačios organizacijos išleistos knygos ugdė visuomenės estetinį skonį, pagarbą knygos menui, kėlė knygų kultūrą, iš esmės formavo naują požiūrį į lietuvišką knygą kaip turinio, formos ir iliustracijų vienovę,59 t. y. iš dalies formavo ir istorinės literatūros leidybos kultūrą.
Tačiau šios organizacijos raiška visuomenėje buvo ribota. Jos nariai tai pripažino, diskutavo dėl veiklos uždarumo, kontaktų su platesne visuomene stokos, siūlė skaityti viešas paskaitas ir taikyti kitas švietėjiškos veiklos formas. Daugelis sumanymų ir siūlymų užmegzti platesnius kontaktus su visuomene liko neįgyvendinti. Nemažas tos sąveikos stabdys, V. Žuko nuomone, buvo pačios visuomenės abejingumas draugijos veiklai, menka finansinė parama ir leidinių platinimo sunkumai dėl jų brangumo, taip pat knygos meno žinovų stoka to meto Lietuvos visuomenėje.60
Iš Karo mokslų draugijos korespondencijos ir kitų šaltinių matyti, kad ši organizacija siekė plėsti karininkų žinias, taip pat ugdymo tikslais pradėta dirbti ir su inteligentija, mokytojais, moksleiviais. Tai visų pirma lietė karo istorijos rašymą ir žinių populiarinimą. Tokios draugijoje kaupiamos medžiagos publikavimo poreikius iš dalies galėjo patenkinti savas periodinis leidinys. 1924 m. pabaigoje KMD buvo rengiama periodinio leidinio karininkams „Kardas“ programa, formuojama redakcinė kolegija.61 Nuo 1925 m. draugijos pradėtas leisti „Kardas“ vadintas Lietuvos karininkų laikraščiu, tačiau savo formatu, iliustracijomis, įrišimu, o svarbiausia turiniu buvęs labiau panašus į specializuotą karininkų švietimo žurnalą, kurio daugelyje publikacijų buvo pabrėžiama mokslo naujovių, švietėjiško darbo kariuomenėje svarba.
Periodiniame leidinyje pradėta skelbti ir publikacijas istorijos temomis, aptarta istorinės medžiagos kaupimo specifika. 1925 m. „Karde“ išspausdintame A. Janulaičio straipsnyje „Lietuvos istorijos programa ir raštija“, skirtame norintiems studijuoti istoriją ar rinkti istorinę medžiagą, aptariama istorijos mokslo specifika, pateikiama metodinių patarimų, temų, taip pat nurodyti kai kurie skelbti darbai Lietuvos istorijos klausimais.62 Lietuvos istorijos studijų programą sudarė 6 dalys: „Pirmykštė gadynė“, „Patriarchinė monarchija“, „Ponų viešpatavimo gadynė“, „Bajorų gadynė“, „Rusų biurokratijos laikas“, „Lietuvos Respublika“. A. Janulaičio rekomendacijos darė įtaką tolesniems karo istorijos darbams, skatino pažinti platesnį istorinį kontekstą.
KMD Istorijos sekcijos valdyba rekomendavo iš pradžių parengti spaudai bendresnio turinio straipsnių iš Lietuvos istorijos problematikos, taip pat pradėti specifinių karo istorijos temų studijas ir kaupti medžiagą.
„Karde“ pradėta spausdinti nemažai populiarių straipsnių, kurie dar nebuvo paremti kaupiama karo istorijos medžiaga, o daugiau skirti kariams šviesti, istorinei sąmonei formuoti. Minėto periodinio leidinio publikacijose nemažai dėmesio skirta Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijai, lenkų okupuoto Vilniaus krašto problemai. Net ir labiau specializuotuose, praeities karo veiksmų taktiką ar ginkluotę aprašančiuose straipsniuose neretai pateiktas apibendrintas istorinis fonas. Pažymėtina P. Tarasenkos straipsnių pažintinė ir ugdomoji funkcija. Savo darbuose P. Tarasenka rėmėsi tiek rašytiniais šaltiniais, tiek ir savo archeologijos žiniomis.
Kaip jau minėta, KMD inicijavo karo dalių istorijos rašymą. Tai rėmė ir Lietuvos krašto apsaugos vadovybė. „Karde“ pradėta publikuoti surinkta medžiaga. Iš skelbiamų tekstų matyti, kad publikacijose panaudoti karių prisiminimai, tačiau kiti šaltiniai dažniausiai nenurodomi. Straipsniuose akcentuojama karo istorijos kūrimo metodinių rekomendacijų stoka.63 Tai, matyt, viena iš priežasčių, kodėl „Kardo“ laikraštyje karo dalių istorijos tyrimų problematika nebuvo išplėtota, o daug gausiau buvo skelbiami karių prisiminimai. Nepriklausomybės dešimtmečio proga leidinyje paskelbta nemažai straipsnių apie nepriklausomybės kovas, tarptautinę padėtį. Pradėta rašyti ir Baltijos jūros regiono šalių karo istorijos klausimais.
„Kardo“ skyrelyje „Raštų apžvalga“ buvo sistemingai publikuojama trumpa informacija apie naują užsienio ir Lietuvos karo mokslų literatūrą. Čia pristatyta nemažai rusų karo leidinių, prancūzų, vokiečių bei anglų kalbomis skelbtų publikacijų vertimų. Buvo nemažai informacijos apie leidinius Pirmojo pasaulinio karo ir kitais istorijos klausimais.
„Kardas“ iš esmės tapo sistemingu istorijos žinių skleidimo tarp karių ir karių istorinės sąmonės formavimo šaltiniu, tačiau platesnėje visuomenėje šis leidinys netapo populiarus, nors to buvo siekta.
Su KMD publicistine veikla susijęs karinio rengimo ir auklėjimo žurnalas „Mūsų žinynas“, kurį leido Vyriausiojo štabo karo mokslo skyrius. Žurnale straipsnius publikavo A. Ružancovas ir kiti KMD nariai, rengė mokslinę informaciją apie naują spaudą, recenzijas.
Karo istorijos klausimais buvo rašoma ir kituose Lietuvos kariams skirtuose periodiniuose leidiniuose – „Karyje“, „Trimite“. 1925–1940 m. Kaune buvo leidžiamas kariuomenės štabo karybos istorijos tęstinis leidinys „Karo archyvas“, kuriame buvo skelbiama tyrimų medžiaga, prisiminimai, dokumentai. Tačiau Lietuvoje nebuvo specialaus karo istorijos tyrimų ir leidybos koordinavimo centro, nors apie tai buvo kalbėta ir rašyta. Tokiu centru netapo ir KMD Istorijos sekcija, bet ji pajėgė parengti periodinei spaudai ne tik nedidelės apimties publikacijas, bet ir didesnius leidinius, tarpininkauti dėl jų išleidimo bei platinimo.
P. Tarasenka, remiamas Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyriaus, 1925 m. išleido knygelę „Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės“, kurioje glaustai apžvelgiama Lietuvos karų istorija, o kariai raginami pažinti savo krašto praeitį. Tais pačiais metais išleista to paties autoriaus knyga „Gimtoji senovė“, o 1927 m. – „Priešistorinė Lietuva“. Tai – istorijos pažinimo vadovai. Pastarojo leidinio įvade nurodoma, jog „skirdamas šį savo darbą daugiausiai mūsų mokykloms“, autorius norėjo, kad jis taptų ne tik vadovėliu, bet ir ilgo bei sistemingo darbo vadovu ir mokytojui, ir mokiniams, padedančiu tirti savo apylinkės ir krašto praeitį. „Priešistorinėje Lietuvoje“ autorius ne tik aptaria Lietuvos istorijos studijų ir tyrimo svarbą, pateikia esminius faktinius duomenis apie senuosius Lietuvos gyventojus, bet ir nurodo mokykloje taikytinas krašto praeities pažinimo priemones ir šaltinius: literatūrą, ekskursijas, mokyklų istorijos muziejus, istorijos žurnalus, rankdarbius, piešimą, braižymą, fotografavimą, mokyklų teatrus, moksleivių „praeities tyrėjų“ draugijas.
Knygoje aptarta ne tik kai kurie istorijos didaktikos aspektai, bet ir apskritai istorijos žinių kaupimo svarba visuomenei. Minėti leidiniai buvo pristatyti Karo mokslų draugijos spaudoje ir renginiuose, kur pažymėta ir karininkijos visuomeninio darbo svarba.
1928 m. KMD nariai parengė spaudai ir išleido straipsnių rinkinį „Medžiaga kariškai Lietuvos istorijai“, kur pateikti duomenys apie lietuvių kariavimo būdus, kariuomenės organizaciją, ginklus ir kitas priemones nuo seniausių laikų iki XIV a. Leidinyje chronologiškai pateikti iš įvairių šaltinių surinkti karo istorijos faktai nėra komentuojami ar apibendrinami. Tekstuose nurodyti šaltiniai, iš kurių imta medžiaga. Leidinio sudarytojai nurodo, kad ryžosi publikuoti tiek istorinės medžiagos, kiek sugebėjo surinkti, numatydami ir ją papildyti bei toliau tvarkyti.64 Pateikti faktai rodo senovės lietuvių karių sugebėjimą ne tik ginti Lietuvos sienas, bet ir organizuoti puolamuosius veiksmus.
Istorijos žinios skleistos ne tik KMD spaudoje. Jau pirmaisiais organizacijos veiklos metais buvo akcentuojama paskaitinio darbo visuomenėje prasmė. Planuojamų paskaitų temų sąraše dalis paskaitų buvo Lietuvos istorijos klausimais: Lietuvos nepriklausomybės karai, švedų karai Lietuvoje, 1830–1831 m. sukilimas, Napoleono karas Lietuvoje. Paskaitinis darbas nesiribojo vien karo istorijos problematika, buvo skaitomi ir apžvalginiai, plataus istorinio turinio pranešimai. Sakykim, 1926 m. Karininkų Ramovėje buvo numatytas viešas P. Tarasenkos pranešimas „Senovės lietuvių šventyklos kalbotyros ir archeologijos šviesoje“, prof. A. Janulaičio „Senoji ir naujoji Lietuva“.65
1928 m. metiniame draugijos suvažiavime akcentuotas siekis labiau populiarinti karo mokslus platesnei visuomenei. Paskaitas tais pat metais visuomenei pradėjo skaityti 55 karininkai. 1928 m. mokyklose buvo skaitytos 157 paskaitos, visuomenei – 12, kariams – 146, karininkams – 75, per radiją transliuotos 4 laidos.66 Bendradarbiaudama su krašto apsaugos ir kitų valstybinių institucijų vadovybėmis, KMD itin  siekė plėsti švietėjišką veiklą tarp Lietuvos jaunimo.
1929 m. buvo parengtos karo mokslų sklaidos visuomenėje taisyklės, kur akcentuotas jaunimo švietimas. Šiame dokumente rašoma, kad kiekviena dalis, įgula ar karo komendantūra turi savo veikimo rajoną, kuriame globojamos visos aukštesniosios bei aukštosios mokyklos, visuomeninės organizacijos, valstybinės ir privačios mokyklos. Į karinio mokymo akiratį įtrauktos ir tautinių mažumų mokyklos: žydų, lenkų, vokiečių. KMD grupės vietose turėjo tarpininkauti organizuojant paskaitinį darbą valstybinėse ir visuomeninėse jaunimo institucijose. Paskaitų tematika apėmė karo istorijos, kariuomenės atgimimo XX a. klausimus.67
Pradėta tartis su Švietimo ministerija dėl paskaitų organizavimo mokyklose. Numatyta parengti specialų karo istorijos paskaitų moksleiviams planą, tartis su lektoriais kariuomenėje. Karo mokslų draugijos iniciatyva nuo 1929 m. balandžio mėnesio aukštesniosiose, vidurinėse ir amatų mokyklose, mokytojų seminarijose pradėtas karinis jaunimo rengimas. Tokias paskaitas ir pamokas vedė karininkai KMD nariai, taip pat kviestiniai specialistai.
1929 m. parengtoje „Karo žinių dėstymo programoje“ numatytos mokyklose, gimnazijose dėstyti karo istorijos temos, pateiktos paskaitinio darbo visuomenėje didaktinės rekomendacijos. Žinias rekomenduota perteikti pagal istorijos epochų kontekstą, išskiriant esminius aspektus: kariavimo būtinybę, karo pajėgas, ginklus ir jų tobulinimą, kautynių taktiką ir kt.68 
Kadangi draugija visų Lietuvos mokyklų negalėjo aprūpinti karininkais instruktoriais, karinį rengimą pradėjo dėstyti ir civiliai mokytojai. Draugijos vadovybė organizavo karinio rengimo kursus mokytojams, juos baigė 89 pedagogai. Kursuose buvo analizuojamos esminės karybos temos, iš dalies karo istorijos pavyzdžiai.69
Kaip rodo KMD parengtų programų nuostatos, karo istoriją visoje karybos dėstymo sistemoje siekta panaudoti jaunimo istorinei sąmonei formuoti, taip pat platesniam tautos patriotinio ugdymo darbui.
Paminėtina, kad praeities, ypač mokslinio palikimo klausimais iš dalies domėtasi bei dirbta ir Lietuvos gamtininkų akademinėje bendruomenėje. Antai nuo 1935 m. veikusioje Lietuvos gamtininkų draugijoje skaityti pranešimai antropologijos, astronomijos tyrimų Lietuvoje istorijos klausimais. Mokslo istorijos žinios visų pirma buvo skleidžiamos mokytojų aplinkoje, platesnėje visuomenėje jas siekta populiarinti pradėjus leisti žurnalą „Gamta“. Nemažai draugijos narių, besidominčių gamtos mokslų praeitimi, bendradarbiavo žurnale „Kosmos“, kurį redagavo Pranas Dovydaitis. Ši spauda buvo prieinama ir suprantama įvairių sričių inteligentijai, „tapo tikrais švietimo pagalbininkais“.70

Išvados

Humanitarų organizacijų formavimo ir jų švietėjiškos veiklos organizavimo procese aptariamu laikotarpiu dalyvavo profesionalūs istorijos tyrėjai, taip pat mokslo mėgėjai.
Mokslo draugijos inicijavo svarbius lituanistinius darbus Lietuvos valstybės istorijos šaltinių paieškos, spaudos raidos, karo istorijos srityse, analizavo mokslinių leidinių kokybės ir kitus tiek akademinei bendruomenei, tiek ir visai to meto kultūrėjančiai visuomenei svarbius klausimus.
Kaupiant mokslinės veiklos patirtį pereita prie išsamesnio istorijos tyrimų rezultatų aptarimo, mokslinių darbų spaudai rengimo. Mokslo organizacijų svarbą Nepriklausomos Lietuvos intelektualiam gyvenimui rodo profesionalus mokslinių suvažiavimų, konferencijų ir kitų mokslinių renginių organizavimas, mokslui aktualių diskusijų problematika. Daugelis organizacijų pradėjo leisti savo tęstinius mokslo leidinius, tobulino jų struktūrą, turinį, kuriame atsispindi dėmesys lituanistiniams istorijos klausimams. Intelektualų bendruomenei  taip pat buvo naudingi draugijų narių parengti autoriniai veikalai ar kolektyviniai rinkiniai, draugijų inicijuotos ir spaudai rengiamos kitų Lietuvos bei užsienio autorių knygos.
Lietuvos mokslo draugijų istorikų raiška platesnėje Lietuvos visuomenėje sietina su dviem esminėmis veiklos formomis: populiaria leidyba ir viešų renginių organizavimu. Prie pastarųjų priskirtini konkursai, viešos draugijų narių paskaitos, taip pat proginių ar kitokių parodų organizavimas. Lietuvos istorijos draugijoje, kaip ir kai kuriose kitose mokslo organizacijose, vyravo nuomonė, kad draugijų nariai turi reikštis visuomenėje tik su moksliniais tyrimais pagrįstais pranešimais, paskaitomis, faktine medžiaga šalies populiarioje spaudoje. Moksliškumo ir populiarumo derinimas tapo aktualus visoms to meto mokslo institucijoms. Humanitarų steigiamos mokslo organizacijos mėgino derinti savo veiklos kryptingumą bei raiškos formas su visuomenės poreikiais, siekė atkreipti jos dėmesį į aktualias kultūrines, švietėjiškas problemas.
Vykstant diskusijoms, kuriant organizacijas siekta įtvirtinti katalikiškas, liberalias ar kitas pasaulėžiūrines pozicijas, kurios reiškėsi Nepriklausomos Lietuvos mokslininkų aplinkoje. Organizacijos akcentavo išskirtinius visuomenės ugdymo aspektus: Lietuvių katalikų mokslo akademija visų pirma skleidė krikščioniškojo mokslo dorovingumo ugdymo idėjas, Karo mokslų draugija savo švietėjiškoje veikloje pabrėžė tautinio-patriotinio auklėjimo svarbą. Tautinio visuomenės ugdymo klausimai buvo ir daugelio kitų humanitarų organizacijų švietėjiškos veiklos akiratyje. Tačiau ne visos draugijos pajėgė sėkmingai įsitvirtinti to meto aplinkoje, ne visos susilaukė ir reikiamos visuomenės paramos, jos supratimo, todėl nerealizavo visų savo idėjų ir tikslų. Nepaisant to, daugelio mokslo draugijų istorijos populiarinimo klausimų svarstymai pačiose mokslininkų bendruomenėse profesionalėjo, o raiška platesnėje visuomenėje aptariamuoju laikotarpiu tobulėjo.
Švietėjiškoji istorikų, kaip ir kitų humanitarų organizacijų veikla Nepriklausomos Lietuvos visuomenėje laikytina reikšmingu indėliu į bendrosios XX a. Lietuvos humanitarinės kultūros formavimą. To meto mokslininkų visuomeninio veikimo istorinė patirtis vertinga suvokiant šių dienų humanitarikos ugdomąją ir visuomenės kultūros išsaugojimo paskirtį sparčiai kintančioje ir globalizuojamoje aplinkoje.

Nuorodos

1 Bakonis, E. Lietuvos istorijos draugija 1929–1940 m. Mūsų praeitis, 1990, nr. 1, p. 4–19.
2 Vasiliauskienė, A. Istorikai Lietuvių katalikų mokslo akademijoje. LKMA metraštis, 1994, t. 8, p. 45–47.
3 Selenis, V. Lietuvos istorikų bendrija 1918–1940 m.: [rankraštis, Vilnius, 2005]. VPU: Istorijos Fakultetas.
4 Žukas, V. Lietuvių knygotyros bruožai ..., p. 177–219.
5 Gaigalaitė, A. „Kultūros“ bendrovės veikla Lietuvoje. Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 3, vyr. red. J. Žiugžda. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, p. 244–256.
6 Steigiamųjų LMD Kauno skyriaus susirinkimų protokolai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau – LLTIBR), f. 22–36, l. 1–13.
7 Lietuvių katalikų mokslo akademijos įstatai. Kaunas, 1923, p. 1.
LKMA suvažiavimo darbai, t. 1, 1935; t. 2, 1937; t. 3, 1940.
Didysis jo nuotykis: Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai, red. J. Brazaitis. Brooklyn, N.Y: Paterson, p. 181.
10 Vasiliauskienė, A. LKMA istorikų sekcija išeivijoje, atsakomybė tėvynei. Istoriko atsakomybė, sud. N. Asadauskienė, E. Kriščiūnas, A. Ragauskas. Vilnius: VPU, 2002, p. 146.
11 Vasiliauskienė, A. Lietuvių katalikų mokslo akademija. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p. 52.
12 Ten pat.
13 Karo mokslų draugijos (toliau – KMD) statutas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 889, ap. 1, b. 7, l. 18.
14 KMD centro sekcijų sąrašas, 1925 m. spalio 15 d. Ten pat, b. 3, l. 208.
15 KMD statutas, 1927m. Ten pat, b. 2, l. 1–2.
16 KMD istorijos sekcijos valdybos posėdžio protokolas, 1924 m. balandžio 10 d. Ten pat, b. 22, l. 89–60.
17 KMD istorijos sekcijos susirinkimo protokolas, 1924 m. balandžio 31 d. Ten pat, l. 92.
18 A. Janulaičio laiškas K. Jablonskiui, 1924 m. rugsėjo 23 d. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, sud. S. Jegelevičius. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 358–359.
19 KMD istorijos sekcijos valdybos posėdžio protokolas, 1924 m. rugsėjo 15 d. LCVA, f. 889, ap. 1, b. 22, l. 101.
20 KMD istorijos sekcijos posėdžio protokolas, 1926 m. spalio 29 d. Ten pat, l. 5.
21 KMD karo teisės sekcijos susirinkimo protokolas, 1923 m. lapkričio 4 d. Ten pat, b. 25, l. 9.
22 KMD bibliotekų ir karo bibliografijos sekcijos raštai. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 75-199, l. 5-9.
23 Krašto gynimas ir visuomenė. Kardas, 1925, nr. 13, p. 13.
24 Humanitarinių mokslų bei literatūros draugijos (HMLD) susirinkimo protokolas, 1927 m. kovo 13 d. LMAB RS, f. 105–21, l. 1–2.
25Ten pat.
26 Lietuvos istorijos draugijos įstatai, 1929 m. Praeitis, 1930, t. 1, p. 396–397.
27 Laiškai. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, sud. S. Jegelevičius. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 357–358, 377–378, 385–395.
28 A. Janulaičio laiškai A. Valaičiui. Ten pat, p. 396.
29 Visuotinio susirinkimo protokolas, 1931m. sausio 27 d. LMABRS, f.59–1–97, l. 27.
30 Lasinskas, P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais. Vilnius: Vaga, 2004, p. 293.
31 147 Lasinskas, P. Z. Ivinskio teorinės nuostatos ir paieškos XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Lituanistica, 2000, nr. 1–2, p. 3.
32 Ten pat.
33 Bakonis, E. Lietuvos istorijos draugija ..., p. 8.
34 Ten pat, p. 9.
35 Ten pat.
36 Žr. Jablonskis, K. Dėl 1408 metų Vytauto privilegijos Kauno miestui tikrumo. Praeitis, t. 1, 1930, p. 329–339 ir kt.
37 Bakonis, E. Lietuvos istorijos draugija ..., p. 9.
38 Ten pat, p. 14.
39 Merkys, V. Konstantinas Jablonskis. Vilnius, 1991, p. 70–71.
40 Bakonis, E. Lietuvos istorijos draugija ..., p. 11.
41 Merkys, V. Konstantinas Jablonskis ..., p. 71.
42 LID posėdžių protokolai. LMAB RS, f 267–2815, l. 19.
43 LID korespondencija. Ten pat, l. 3.
44 Tyla, A. LKMA įsteigimo idėja, įsikūrimas ir veikla nepriklausomoje Lietuvoje. LKMA metraštis, t. 8, 1994, p. 12.
45 Penkauskas, P. Lietuvių istorijos versmių leidimas. LKMA suvažiavimo darbai, t. 1, 1935, p. 391.
46 Totoraitis, M. Būdingieji Sūduvos ir Užnemunės istorijos bruožai. Ten pat, p. 259–282.
47 Ivinskis, Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar. LKMA suvažiavimo darbai, t. 3, 1940, p. 320–341.
48 Vasiliauskienė, A. Akmenuotas patrioto kelias. Vilnius: Regnum fondas, 2001, p. 234–235.
49 Užgesę žiburiai. Biografijų ir nekrologų rinkinys, A. Jakštas. Kaunas: LKMA, 1930.
50 Tyla, A. LKMA įsteigimo idėja, įsikūrimas ir veikla nepriklausomoje Lietuvoje. LKMA metraštis, t. 8, 1994, p. 12.
51 Ten pat, p. 13.
52 Bloznelis, M. Akademijos kelias. Naujoji Romuva,2002, nr. 4, p. 79.
53 Gaigalaitė, A. „Kultūros“ bendrovės veikla ..., p. 247.
54 Pvz., žr. Römeris, M. Nacionalizmas ir valstybė. Kultūra, 1932, nr. 5, p. 257–261.
55 Pvz., žr. Biržiška, V. Iš lietuvių periodinės spaudos praeities. Kultūra, 1932, nr. 12, p. 626–630.
56 Žr. XXVII knygos mėgėjų metraštis, t. 1, 1933.
57 Žr. XXVII knygos mėgėjų metraštis, t. 2, 1937.
58 Jakštas, P. Iš XXVII knygos mėgėjų draugijos nario prisiminimų. Bibliotekų darbas, 1988, nr. 3, p. 36.
59 Žukas, V. Lietuvių knygotyros bruožai ..., p. 217.
60 Ten pat, p. 218.
61 Karo mokslų draugija. Mūsų žinynas, 1929, t. 15, nr. 45, p. 624–625.
62 Janulaitis, A. Lietuvos istorijos programa ir raštija. Kardas, 1925, nr. 19, p. 7–9.
63 Biržys, P. Pirmas pėstininkų pulkas bolševikų fronte. Kardas, 1927, nr. 1, p. 6; Tas pats. Rinkime kariuomenės istorijai medžiagą. Kardas, 1926, nr. 26, p. 411 ir kt.
64 Medžiaga kariškai Lietuvos istorijai, red. A. Acukas. Kaunas:Kardas, 1928, p. 6.
65 KMD istorijos sekcijos paskaitų turinys. LCVA , f. 889, ap. l, b. 22, l. 20–26.
66 Karo mokslų draugijos gyvenimas. Kardas, 1929, nr. 2, p. 26.
67 Karo mokslų platinimo visuomenės tarpe taisyklės. LCVA, f. 889, ap. 1, b. 5, l. 16–19.
68 Karo žinių programa. LCVA, f. 889, ap. 1, b. 10, l. 64.
69 Acukas, A. Karo mokslų draugijos paskutinių metų darbai. Kardas, 1933, nr. 9, p. 164.
70 Klimka, L. Lietuvos gamtininkų draugija. Žinija Lietuvoje: neformali mokslo žinių sklaida XX amžiuje, sud. S. Kanišauskas. Kaunas: Technologija, 2000, p. 45.

Gauta 2006 m. spalio 12 d.
Pateikta spaudai 2007 m. kovo 13 d.

Summary

A Historical Role of Lithuania‘s Science Organisations (1920–1940)
The article analyses the form and content of the educational activities of some Lithuanian scientific organisations, especially those dealing with historical investigations. The present research, based on the analysis of published, archival and manuscript materials, proves that Lithuania’s scientific societies initiated many important works in different societal spheres, important both for the academic community and common people interested in their cultural identity and development. For example, their investigations dealt with the search for the sources of Lithuania’s history, threw some light on press development, military history, analysed the quality of academic publications etc. Established by humanitarians, these scientific organizations tried to adapt the directions of their activities and forms of expression to the needs of the society, its most acute cultural, educational and other problems. This educational activity, promoted by historical and other humanitarian organizations, was definitely a very important contribution to the formation of humanitarian culture in the independent Lithuania’s society in the 20th century.