„Istorija“. Mokslo darbai. 85 tomas
Norbertas ČERNIAUSKAS. Bedarbių organizuotumas ir veikla Lietuvoje XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje
Spausdinti
Norbertas Černiauskas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas; adresas: Universiteto g. 7 LT-01513 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) socialinė ir ekonominė istorija.

Anotacija. Straipsnyje analizuojama bedarbių organizuotumas ir veikla, organizuotumo formos ir kryptys Lietuvoje (1918–1940 m.). Tekste atskleidžiama, kaip Lietuvos bedarbiai, veikiami ekonominių ir socialinių problemų ar politinių veiksnių, organizavo streikus, demonstracijas, rašė peticijas ir rezoliucijas bei kitomis formomis siekė atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į nedarbą.

Prasminiai žodžiai: nedarbas, bedarbiai, viešieji darbai, Lietuvos Respublika.

Abstract. In the article, the author analyses the causes of self-organization of the unemployed, its forms and directions in Lithuania (1918–1940). The text reveals how the unemployed, driven by the governmental policy or economic and social factors, tried to draw attention to their problems by organizing strikes and demonstrations and by writing petitions and resolutions.

Key words: unemployment, unemployed, public works, Republic of Lithuania.

Įvadas

„Šiais laikais nedarbas yra kiekvienoje civilizuotoje valstybėje“ – pareikšta Lietuvių krikščionių darbininkų sąjungos visuotiniame susirinkime 1936 m. [22]. Taip teigta neatsitiktinai, nes nedarbas, nepaisant krašto agrarinio ūkio specifikos, egzistavo ir Lietuvoje. Neužimtumą, kaip ir kitas socialines problemas, kėlė netobula, dar iš Rusijos imperijos paveldėta socialinės apsaugos sistema, netikusi naujai begimstančios modernios valstybės aplinkai. Nedarbui ir skurdui turėjo įtakos ir katastrofiškas Pirmojo pasaulinio karo palikimas, kada 1915–1918 m. Lietuvos ūkis buvo beveik visiškai sunaikintas. Nepriklausomybės pradžioje valstybės ūkį vargino kovos su agresoriais, nesureguliuoti prekybiniai santykiai su užsienio šalimis. 1923 m. Lietuvos miestuose gyveno tik 15,8 %, o pramonėje tedirbo 6,4 % visų gyventojų, tad vykdant žemės reformą provincijoje radosi vis daugiau perteklinės darbo jėgos, kurią reikėjo kuo naudingiau išnaudoti. Besikuriantis jaunos valstybės ūkis dar nepajėgė priimti visų norinčių dirbti, todėl daliai teko emigruoti arba patirti nepriteklių, nedarbą. Nedarbą pagilindavo ir ekonominės krizės, stichinės nelaimės. O valstybės modernėjimas, socialinės sistemos kūrimasis palietė ne tik gausėjančias darbininkų gretas, bet ir bedarbius. Bedarbių sąmoningėjimas buvo neatskiriamas nuo visos naujos darbo ir socialinės politikos 1918–1940 m. Šio straipsnio darbo objektas yra bedarbių organizuota ir kryptinga veikla, nukreipta į ekonominio, socialinio ar politinio būvio pagerinimą.

Socialinė ir ekonominė Respublikos (1918–1940 m.) padėtis dar nėra tinkamai įvertinta. Ilgą laiką „darbininkiškos“ temos tarnavo tik kaip oficialios, sovietinės propagandos ramstis, ir tai savo ruožtu galbūt nulėmė, jog ir šiandien stokojame gilesnio požiūrio į darbininkijos, darbo sampratos ir darbo santykių raidą. Greta dabar dominuojančios politinės istorijos – ir jos trūkio / tęstinumo tarp 1918–1940 m. ir dabartinės Respublikos – įvedus socioekonominės istorijos dėmenį galima būtų giliau pažinti ne tik ano meto valstybės visuomenės kaitą, tačiau labiau suvokti ir šiandieninę besikeičiančią aplinką, pasitelkus istorinį požiūrį tiksliau vertinti nūdienos problemas ir iššūkius. Nors pastarajam tikslui įgyvendinti padėtų išsami ekonominė-socialinė studija, tikimės, kad šis straipsnis įneš bent mažą indėlį į tokios problemos gvildenimą.

Bedarbių organizuotumo tyrimas leidžia atsakyti į klausimą, ar nedarbas šalyje buvo tik atskirų asmenų, individų problema, ar buvo tapęs tam tikru visuomeniniu reiškiniu. Organizuotumas rodo socialinės politikos, socialinių valstybės ir bendruomenės institutų išaugimą, modernaus darbo tradicijas, jo struktūros lygmenį. Todėl šio darbo tikslas yra įvairiapusiškai atskleisti organizuotą bedarbių veiklą, kuria siekta ekonominės ir socialinės padėties pagerinimo. Kelti uždaviniai atsakyti į šiuos klausimus: 1) kiek Lietuvos socialinės politikos raida turėjo įtakos bedarbių organizuotumui; 2) kaip, kodėl ir kiek buvo organizuoti bedarbiai; 3) kiek telkėsi patys, o kiek – veikiant kokioms nors išorinėms jėgoms.

Straipsnis parašytas daugiausiai remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau LCVA) ir Kauno apskrities archyvo (KAA) sukaupta medžiaga. Tai atskirų valdžios institucijų: vyriausybės, ministerijų, departamentų, inspekcijų ir savivaldybių – veiklos dokumentai, kuriuose atsispindi nedarbo problema ir bedarbių organizuotumas. Šių institucijų dokumentuose ši problema pasirodo gana epizodiškai, todėl pagrindinis fondas, kuriuo pasiremta – Valstybės saugumo departamento fondas (f. 378). Šiame fonde esančiose apžvalgose, padieniuose biuleteniuose, raportuose ar operatyvinėje medžiagoje atsispindi aktyviosios bedarbių saviorganizacijos formos, kurios ypač ryškios XX a. 4-ajame dešimtmetyje.

Iki 1940 m. galime paminėti tik Strimaičio [88] ir Šulaičio [79; 80; 89] veikalus, chronologiškai aptariančius teisinę darbo santykių ir įstatymdavystės raidą po 1918 m. Sovietinėje istoriografijoje gausu temų apie darbininkiją, rasime ir darbų, skirtų darbininkų bei bedarbių padėčiai aptarti, tačiau šie procesai perteikiami tik kaip darbininkų klasinės kovos momentas, t. y. nuolatinis stiprėjimas ir ėjimas su „pakilimais“ ar „atoslūgiais“ link komunistinės revoliucijos. Todėl šiam procesui apibūdinti vartojamas ir atitinkamas terminas – judėjimas. Iš šio laikotarpio galėtume išskirti Mančinsko [85], Balevičiaus [75], Čepulienės [77], Černiausko [78] darbus. Nagrinėjamai temai vertingesnis yra Gaigalaitės [81] veikalas, kuriame aprašomas bedarbių judėjimas Lietuvoje 1929–1934 m., tačiau didelė faktologinė medžiaga pateikta pasiremiant beveik vien pogrindiniais komunistiniais laikraščiais nenaudojant kitų to meto šaltinių. Po 1990 m. išskirtiniai ir vertingi darbai, nagrinėjantys ekonominius ir socialinius tarpukario Lietuvos procesus bei liečiantys nedarbą – tai Makarevičiaus ir Rekavičiaus knyga [84], leidžianti pajusti profesionalių ekonomistų požiūrį į tuometinės valstybės ekonominę raidą. Pivorienės ir Mikalauskaitės straipsnyje bene pirmą kartą bandoma nuosekliai ir sistemingai aptarti socialinės apsaugos sistemos raidą Pirmosios Respublikos laikotarpiu [86]. Nepaisant to, nauji tyrimai labai reikalingi.

Socialinės ir ekonominės telkimosi priežastys

Nepriklausomybės pradžioje, kada nauja socialinės apsaugos sistema tik formavosi, Lietuvoje egzistavo dvi bedarbių grupės. Socialinės prigimties bedarbiai darbo neturėjo dėl senatvės, ligos ar nepakankamų socialinių įgūdžių. Antroji grupė darbo neturėjo dėl ekonominių procesų: krizių, bankrotų ar kitokių sukrėtimų. Plėtojantis socialinei sistemai socialinės prigimties bedarbių mažėjo, tačiau neretai abi priežastys buvo sumišusios, todėl ne visuomet galima jas aiškiai atskirti ir nagrinėti paskirai. Pirmiausia, darbininkus vienijo pats darbo netekimo ar būsimo netekimo faktas. Antra, organizuojantis buvo lengviau rasti darbo. Trečioji telkimosi priežastis galėjo egzistuoti dėl vienybės kovojant už socialines garantijas, pašalpas, draudimą ir, žinoma, didesnę algą. Štai keletas pavyzdžių.

1919 m. Lietuvos vyriausybės atstovai, derėdamiesi su visuotinio streiko atstovais Kaune, sutiko žiemos sezonu neįsileisti provincijos darbininkų, nes neturėjo pakankamai lėšų vykdyti platesnio masto viešuosius darbus [15]. Taip miesto darbininkai apsisaugojo nuo būsimų žiemos sunkumų randant darbą.

Nemažo atgarsio sulaukė įvykis 1920 m. Kaune, kada likviduojant Šmidtų fabriką, iš anksto neįspėjus, buvo atleisti visi įmonės darbininkai, kurie, vėliau susiorganizavę, reikalavo beveik milijoninės (trijų mėn. darbo atlyginimo) auksinų kompensacijos. Darbininkų atstovai lankėsi įvairiose valdžios institucijose, dalyvavo teismo posėdžiuose [25].

1928 m. Šiaurės Lietuvoje praūžus milžiniškoms liūtims ir pražuvus didelei daliai pasėlių, nemenka dalis lauko darbininkų 1929 m. liko be darbo. Susiklostė neeilinė situacija, kada tiek ūkininkai, tiek darbininkai neteko pragyvenimo šaltinių. Apie to meto situaciją buvo rašoma: „Šiuo metu darbininkai atskiromis grupėmis vaikšto prašydami darbo. Jau yra atsitikimų, kad darbininkai bedarbiai eina pas labiau pasiturinčius ir reikalauja valgyti. Taip pat yra pasireiškęs beturčių vaikų elgetavimas ir kas kartą bedarbės klausimas darosi vis aštresnis“ [5]. Tokiomis sąlygomis išaugo bedarbių skaičius, netekusieji darbo ėmė organizuotis. Valstybės saugumo organai, sekdami susidariusius bedarbių komitetus, konstatuodavo, kad jie gana dažnai renkasi ir sprendžia savo problemas, tačiau „priešvalstybiškai“ nekalba [16]. Vėliau situacija kiek pasikeitė, manyta, kad bedarbiai linkę jungtis prie „kairiųjų“ arba emigruoti, Joniškyje būta net neramumų [16, 201, 221].

Nelaimės Šiaurės Lietuvoje beveik sutapo su Didžiosios ekonominės krizės pradžia pasaulyje. Šios krizės metu žymaus bedarbių skaičiaus Lietuvoje išaugimo nepastebėta. Sunkmečiu netgi išaugo Lietuvos pramonės darbininkų skaičius. 1931 m. jų buvo per 24000, o 1937 m. gerokai daugiau nei 27000. Tačiau sudėtinga situacija susiklostė kaime. Sumažėjusios produkcijos kainos pridarė daug žalos, daug ūkininkų bankrutavo, į miestus ieškoti darbo patraukė daugiau nuskurdusių valstiečių. Pagrindine nedarbo priežastimi kriziniais metais laikyta sustabdyta emigracija, bėgimas iš kaimo į miestą, sezoninių darbų sumažėjimas žiemos periodu [71]. Vis dėlto žymesnės bedarbių veiklos išaugimo nepastebėta.

Apskritai 4-ajame deš. pastebima, kad valstybės saugumo, policijos ataskaitose ar mėnesinėse apžvalgose atsiranda vis daugiau informacijos apie bedarbių padėtį, jų saviraiškos formas. Dažniausiai bedarbių situacija apžvelgiama bendrai aptariant šalies ekonominę padėtį. Šiame dešimtmetyje fiksuojamas didesnis bedarbių organizuotumas, nors saugumo ir policijos dokumentuose prieš tai buvo beveik nepastebima. Ataskaitose ypač atkreipiamas dėmesys į tai, ar tarp bedarbių nėra kritikos valdžios atžvilgiu. Ekonominės saviorganizacijos priežastys tiesioginėmis grėsmėmis nelaikytos, tačiau buvo konstatuojama, kad nesprendžiant socioekonominių nedarbo priežasčių gali kilti politinių problemų. Pavyzdžiui, 1938 m. Šiauliuose saugumo organai konstatavo, kad jei vyriausybė nesirūpins bedarbiais, gali kilti grėsmė pačiai vyriausybei, nes didėjant nedarbui didėja ir opozicija dabartinei valdžiai [29]. Štai dar keletas pavyzdžių iš 4-ojo dešimtmečio.

1931 m. susivienijo iš darbo atleisti Kauno „dešrininkai“. Jie bedarbiais tapo pareikalavę sumažinti darbo laiką nuo 16–18 darbo valandų iki 8 darbo valandų. Skundą išnagrinėjęs vyriausiasis darbo inspektorius pavedė Kauno inspektoriui pareikalauti, kad nebūtų dirbama daugiau kaip 8 valandų, o nusikaltusius darbo taisyklėms darbdavius patraukti atsakomybėn [45].

1933 m. Kauno miesto viešųjų darbų darbininkai dėl atleidimo iš darbo parašė raštą net Respublikos prezidentui [23]. Kadangi atleistieji buvo pagyvenę ir net invalidumą turintys bedarbiai prezidentūra šiuo klausimu apklausė tiek Vidaus reikalų ministeriją su darbo inspekcija, tiek Kauno miesto savivaldybę, kol galiausiai atėjo atsakymas, kad „seneliams ir invalidams“ itin sunku parūpinti lengvų darbų, todėl kartais susidaro laikinos pertraukos tarp darbų. Vidaus reikalų ministras prezidentui pasižadėjo ir toliau rūpintis tokiais bedarbiais [43]. Įvairios peticijos ir skundai buvo rašomi ir pačiam Vidaus reikalų ministrui.

1934 m. kovo mėn. Biržuose prie savivaldybės susirinko apie 200 bedarbių, reikalavusių juos užregistruoti bedarbiais. Užregistruoti buvo ne visi, nes pastebėta, kad dalis atėjusių protestuoti nusiteikę prokomunistiškai ir net nėra bedarbiai [38, 289]. Tais pačiais metais Kauno bedarbiai raštiškai kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą ir Kauno burmistrą dėl sunkių viešųjų darbų sąlygų užmiestyje ir prašė pašalpų šeimoms [50]. 1939 m. pradžioje organizuotos bedarbių delegacijos lankėsi Rokiškio savivaldybėje. Bedarbiams buvo pasiūlyta tučtuojau užsiregistruoti į viešuosius darbus. Atėjusieji tai ir padarė. Nors problema nebuvo išspręsta, tačiau buvo suimti keli komunistai, agitavę bedarbius ir toliau nedirbti bei kelti reikalavimus [51].

1938 m. pr. Panevėžio bedarbiai nuolatos rinkdavosi darbo biržoje ir skųsdavosi prasta savo padėtimi. Tų pačių metų pabaigoje miesto bedarbiai keletą kartų atsisakė atsiimti užmokestį už viešuosius darbus protestuodami dėl mažų algų. Savivaldybė su reikalavimais sutiko ir algas padidino [40].

Būta ir tokių saviorganizacijos atvejų, kai, pavyzdžiui, Kauno bedarbiai, gaunantys nemokamus geležinkelio bilietus nuvykti viešiesiems darbams už miesto ribų, ėmė juos masiškai perpardavinėti kitiems asmenims [3]. Arba Rapolo Skipičio prisiminimai apie 1926 m. vasarą į Kauną plūstančius bedarbius, kurie siekė ne ieškoti darbo, bet, anot Antano Vienuolio-Žukausko („Na bezdarbije v Kovno“), pašalpų ar „pasipypkavimo“ prie viešųjų darbų [87]. O 196 Ukmergės bedarbiai vengė dirbti užmiesčio miškuose, kur buvo sunkesnis darbas ir didesnės pragyvenimo išlaidos bei laukė prasidedančio statybų sezono mieste. [30]. Pastarasis atvejis nebuvo svetimas ir kitiems Lietuvos regionams, kur bedarbiai nenoromis kėlėsi darbams į užmiestį.

Viešieji darbai ir bedarbių organizuotumas

Viešuosius darbus valstybė organizavo beveik nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo, tačiau nepaisant to iki pat 4-ojo deš. jų mastai buvo gana menki, o finansavimas nepastovus. Pagal „Viešųjų darbų įstatymą“, išleistą 1927 m., gauti darbą galėjo tik užsiregistravę bedarbiai, turintys dokumentiškai įrodytą neturtą ir be jokių kitų pragyvenimo šaltinių, be to, išgyvenę konkrečioje savivaldybėje ne mažiau kaip 1 metus [44]. Bedarbiai pagal savo ekonominę padėtį buvo išskirstyti į tris kategorijas. Darbo dažniausiai gaudavo tik I-ajai, sunkiausiai besiverčiančiųjų, kategorijai priskirti bedarbiai [6; 44]. Nepaisant to, daugelis kaimo darbininkų traukė į miestus tikėdamiesi rasti darbą arba tiesiog gyventi iš pašalpų, todėl valstybė neatsitiktinai ne tik plėtė viešųjų darbų mastus, bet ir griežtino jų taisykles. Griežtesnės poįstatyminės taisyklės „Dėl bedarbių registravimo ir viešųjų darbų tvarkai palaikyti“ buvo priimtos 1935 m. Pagal šį nutarimą bedarbius, pateikusius duomenis apie neturtą, šeimyninę padėtį ir gyvenimo trukmę atitinkamoje savivaldybėje, griežtai tikrindavo policija arba savivaldybė [24].

Viešųjų darbų mastą iš esmės pakeitė 1933 m. priimtas „Viešųjų darbų fondo įstatymas“, kuris buvo bene sėkmingiausias valstybės žingsnis kovojant su nedarbu per visą tarpukarį. Remiantis šiuo įstatymu pradėti organizuoti nuolatiniai viešieji darbai atskirose savivaldybėse, taip pat įstatymiškai patvirtintas finansavimo šaltinis – į viešųjų darbų fondą mokėti turėjo valstybė, savivaldybė ir vietos verslininkai. Kiekvienais metais valstybė į Viešųjų darbų fondą skirdavo vis daugiau pinigų: iki 1934 m. – apie 1,4 mln., 1937 m. – 3,5 mln., 1939 m. – jau beveik 4 mln. Lt [27]. Tais pačiais 1939 m. savivaldybės ir privatūs asmenys viešųjų darbų vykdymui pridėjo dar per 3 mln. Lt [42]. O iki Viešųjų darbų įstatymo (1933 m.) priėmimo buvo skiriama tik iki 1,5 mln. Lt. Toks darbų išaugimas buvo sąlygotas ne tiek sparčiai augančio nedarbo, kiek noro racionaliau perskirstyti ir efektyviau suvaldyti Lietuvos darbo rinką. Milžiniška kaimo darbininkų dalis vasaros metu stengdavosi keliauti į miestą ir ieškoti lengvesnio bei geriau apmokamo darbo, o žiemą grįždavo atgal į kaimą, kur jau būdavo geresnės pragyvenimo sąlygos. Tokiu būdu ūkininkai vasaromis pritrūkdavo darbo jėgos, o žiemomis tiek miestuose, tiek kaimuose vyravo nedarbas, didėjo nekvalifikuotų darbininkų skaičius.

Būtent viešųjų darbų išaugimas sąlygojo ir nekvalifikuotų darbininkų (kartu ir bedarbių) sąmoningumo išaugimą. Didelė dalis jų gaudavo pastovesnį darbą su minimalia, bet garantuota alga ir šiokiomis tokiomis socialinėmis garantijomis [91]. Dalis jų įgaudavo naujų darbo įgūdžių ar kvalifikacijų. Natūralu ir tai, kad tarp viešųjų darbų darbininkų kildavo mažiau ar daugiau pagrįstų nepasitenkinimų, reikalavimų ir t. t. Taip darbininkijos sąmoningumas augo daug didesnėje terpėje. Nors valstybei tai ir sukeldavo papildomų rūpesčių, tačiau investicijos į viešuosius darbus atsipirko tiek atliktais darbais, tiek išnaudojama perviršine darbo jėga. Viešieji darbai nemažai daliai juodadarbių leido suprasti, kad jie nėra iš prigimties socialiai atskirta grupė išlaikytinių, neturinti jokių galimybių užsidirbti kitaip, nei iš pripuolamų darbų, aukų ar pašalpų. Valstybė sėkmingai juos įtraukė į darbo rinką, priversdama savo rankomis užsidirbti gyvenimui.

Kauno viešųjų darbų darbininkų streikai

Garsiausi bedarbių susitelkimo atvejai, susiję su viešųjų darbų problemomis, žinomi Kauno mieste, nes visą nepriklausomybės laikotarpį čia buvo daugiausiai bedarbių, taip pat buvo dirbama daugiausiai viešųjų darbų.

Viena didžiausių bedarbių demonstracijų įvyko 1925 m. sausio mėn., kada beveik 300 viešųjų darbų darbininkų, nepatenkinti darbo laiko ir užmokesčio mažinimu, protestavo Kauno rotušės aikštėje. Prie sambūrio ketino prisijungti ir kiti bedarbiai, todėl policija nutarė išsklaidyti nelegalų susirinkimą. Atvykusi policija bandė suimti pagrindinius bedarbių vadus agitatorius, tačiau šie įnirtingai pasipriešino „lopetomis“. Be to, iš protestuotojų pusės kažkas šovė į pareigūnus. Policija atsakė taip pat šūviais. Vėliau pagrindinėms ir rezervinėms pareigūnų pajėgoms pavyko išskaidyti minią. Du protestuotojai ir vienas policininkas buvo sužeisti, 36 asmenys suimti [12; 62; 63].

Nuo 1929 m. pogrindinė LKP šios akcijos dieną – sausio 19-ąją – minėdavo kaip bedarbių kovos dieną [73]. Tokios dienos paskelbimas buvo itin svarbus komunistiniam pogrindžiui, supratusiam, kad norint pasinaudoti bedarbiais reikia simbolinio vienijančio objekto. Kiekvienais metais LKP stropiai rengdavosi minėti šią dieną: platindavo atsišaukimus, komunistinę spaudą ir lektūrą bei beveik kasmet stengėsi organizuoti bedarbių mitingą prie Kauno miesto savivaldybės.

Panašūs bedarbių „žygiai“ pas miesto burmistrą ar Vidaus reikalų ministrą ypač sustiprėjo 4-ajame deš. Žinoma, kad 1933 m. ir 1934 m. bedarbiai nuolatos rinkdavosi Kauno rotušės aikštėje, reikalaudavo darbo [64; 65; 36]. Didesnio rezonanso susilaukęs atvejis žinomas 1934 m. sausio 24 d., kai bedarbių ir viešųjų darbų darbininkų atstovai po kelių nesėkmingų bandymų įteikė savo reikalavimus Kauno miesto burmistrui. Susirinkusieji pirmiausiai reikalavo, kad dirbant viešuosius darbus būtų mokama už dienas, o ne atliktus darbus, nes dažnais atvejais daug laiko užimdavo parengiamieji darbai, neįtraukti į apmokėjimų sąrašą. Bedarbiai taip pat reikalavo pigesnių malkų, mažesnių elektros kainų bei prašė į viešuosius darbus priimti visus norinčius, o ne tik atitinkančius vienokias ar kitokias bedarbio kategorijas. Be to, pareikalauta bedarbiams mokėti vienkartines mėnesines pašalpas ir butpinigius bei aprūpinti jų vaikus šiltais drabužiais, pienu. Prašyta registruoti bedarbius ligonių kasose, kurios būtų išlaikomos valstybės [33, 65–66]. Nesulaukę Kauno valdžios atsakymo bedarbiai sausio 29 d. nužygiavo į savivaldybę išgirsti tiesioginio atsakymo. Burmistras paskelbė, kad į viešuosius darbus bus priimta 500 naujų bedarbių, o kai kurios šeimos gaus kuro žiemai. Kiti reikalavimai buvo vienareikšmiškai atmesti. Darbininkai grįžę prie darbų nutarė nebedirbti. Prisidėti prie streiko buvo įkalbėti ir naujos pamainos bedarbiai. Policijai suėmus pagrindinius streiko agitatorius prasidėjo neramumai. Mažiausiai 500 darbininkų, ginkluotų laužtuvais ir kastuvais, puolė policiją, reikalaudami išlaisvinti suimtuosius. Atvykusios policijos rezervo pajėgos nepajėgė išsklaidyti riaušininkų. Vėliau atvykusios dar gausesnės rezervo pajėgos, panaudojusios ašarines dujas, sugebėjo minią išvaikyti. 7 aktyviausi protestuotojai buvo sulaikyti [56; 66; 33].

Tų pačių metų kovo 23 d. apie 60 bedarbių prie Kauno savivaldybės laukė pašalpų, tačiau jų negavę patraukė link Žmogaus globos draugijos „pasiaiškinti“, kodėl jiems nesuteikiama parama. Pakeliui būrys buvo sutiktas policijos bei įspėtas išsiskirstyti. Nepaisant to, tarp bedarbių ir pareigūnų kilo konfliktas, kurio metu vienam policininkui buvo smogta „kumštimi“. Po riaušių aktyviausi bedarbiai buvo sučiupti ir suimti [34].

Po audringų 1936 m. birželio mėn. streikų Kaune liepą vėl sustreikavo apie 500 viešųjų darbų darbininkų. Šia proga itin norėjo pasinaudoti komunistai, tačiau darbininkai liko prie savo ekonominių reikalavimų, o „politikuoti“ atsisakė [31]. Vėliau pagrindiniai politinio streiko kurstytojai buvo suimti. Vienas iš suimtųjų buvo visiškai pašalinis asmuo, įsiliejęs į streikuojančių gretas. Tokios „taktikos“ atvejų 4-ajame deš. itin pagausėjo. Atsirado užuominų net apie streikuotojus „profesionalus“ [21].

1936 m. rugpjūčio ir lapkričio mėnesiais prie Lampėdžių sustreikavo beveik 300 viešųjų darbų darbininkų, reikalaudami suvienodinti gaunamą dienos atlyginimą visiems dirbantiesiems. Kauno savivaldybė atsisakė vykdyti reikalavimus, nes algų diferenciacija skatindavo gerai dirbančius ir „bausdavo“ tinginiaujančius. Be to, buvo pagrasinta vietoje streikuojančių priimti naujus bedarbius. Aktyviausi bedarbiai susirinkę prie savivaldybės buvo išsklaidyti, vienas iš jų suimtas [35].

1937 m. metų vasario mėn. sustreikavo apie 200 dirbančiųjų viešuosius darbus Kauno centre. Burmistras pasielgė itin principingai ir, visus juos atleidęs, į darbus paskyrė naujus bedarbius, tačiau senieji jų prie darbo neprileido, versdami taip pat streikuoti. Savivaldybė buvo priversta nusileisti paskelbusi, kad streikavusieji gali iš naujo registruotis darbo biržoje. Dalis streikuotojų (apie 50) ir toliau atsisakė nutraukti streiką, todėl buvo suimti policijos [21].

Po šių neramumų miesto savivaldybėje įvyko skubus pasitarimas, po kurio nutarta įdarbinti kuo daugiau bedarbių, įvedant 3 viešųjų darbų pamainas ir valanda pailginant darbo dienos trukmę, taip siekiant leisti žmonėms daugiau užsidirbti. Tačiau maždaug po metų analogiški streikai pasikartojo ir vėl, kai pas miesto burmistrą nuvykę apie 150 viešųjų darbų darbininkų pareikalavo geresnių darbo sąlygų ir apskritai didesnio rūpinimosi bedarbiais [67; 71].

1940 m. pradžioje VSD turėjo informacijos, kad Lampėdžiuose dirbantys darbininkai bandys organizuoti demonstraciją, jei nuo darbo bus „paliuosuoti“ ne tik II kategorijos bedarbiai, bet ir tos pačios kategorijos moterys [1]. Vėliau, 1940 m. vasario 8 d., tuose pačiuose Lampėdžiuose sustreikavo net apie 1500 darbininkų, nepatenkintų darbo dienų skaičiaus sumažinimu. Šį kartą bedarbių atstovai nevyko į savivaldybę ir reikalavo, kad su jais būtų deramasi vietoje. Savivaldybės atsakymas buvo neigiamas, todėl dalis bedarbių pajudėjo link miesto, kur susidūrė su policijos pajėgomis. Įvyko nemažos riaušės, 3 darbininkai buvo sužeisti, per 40 suimta [52]. Nors vėliau prie streikuojančių bedarbių, daugiausiai komunistų paraginti, prisijungė beveik 1000 Kauno darbininkų, tačiau pats streikas tikriausiai kilo neinspiruotas pogrindžio.

Visi minėti atvejai rodo, kad bedarbių streikų metu buvo reikalaujama ekonominės paramos ir socialinių permainų: didesnio darbo užmokesčio arba neakordinio užmokesčio paskaičiavimo būdo, bedarbio kategorijų (suvaržymų) panaikinimo, paramos nedirbančiųjų šeimoms bei ilgesnių darbo valandų (per dieną) ar dienų (per savaitę) dirbantiems viešuosius darbus.

Bedarbių demonstracijos ir mitingai kituose Lietuvos miestuose

Panašūs įvykiai, kaip Laikinojoje Sostinėje, vyko ir kituose miestuose. Bedarbiai ir viešųjų darbų darbininkai savo reikalavimus kėlė Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Pasvalyje. Bedarbių ekonominiai reikalavimai dažnai buvo svarstomi ir tenkinami. Pavyzdžiui, 1932 m. Panevėžio bedarbiai prieš Kalėdas išsiprašė miesto burmistro papildomų viešųjų darbų, kad galėtų lengviau pragyventi žiemos sezoną [69].

Tais pačiais metais Šiauliuose apie 150 viešųjų darbų darbininkų, nepatenkintų darbo užmokesčiu, per išsirinktus atstovus pareikalavo jį bent minimaliai padidinti. Savivaldybė su šiais reikalavimais sutiko ir darbininkams buvo išmokėtos specialios priemokos [39].

1930 m. ir 1933 m. didelės bedarbių demonstracijos vyko Klaipėdoje, kur reikalauta didesnio darbo užmokesčio dirbant viešuosius darbus bei pašalpų padidinimo. 1933 m. sausio 28 d. įvyko nemažas susidūrimas tarp demonstrantų ir policijos. Įdomu tai, kad atsižvelgiant į Klaipėdos krašto geresnį ekonominį išsivystymą vietos bedarbių reikalavimai buvo žymiai didesni nei likusioje Lietuvoje [57; 58].

Apie bedarbių ekonominius reikalavimus liudija ir kitas atvejis Panevėžyje. 1934 m. VSD savo ataskaitose mini, kad Panevėžyje bedarbiai sėkmingai dirba viešuosius darbus prisidėdami prie vandentiekio tiesimo. Nepaisant to, kovo pradžioje jie nusiuntė į Savivaldybę savo atstovus prašydami keliomis dešimtimis centų pakelti atlygį už konkrečius išdirbius. Savivaldybės atstovai šį prašymą patenkino. Toliau minima, kad komunistų veikimo tarp bedarbių nėra, darbininkai nekelia bereikalingų reikalavimų, o kartais tik paprašo pašalinti „nenormalumus“ [38, 475]. Atrodytų, kad situacija tarp darbuotojų ir darbdavių Panevėžyje buvo racionali, abipusiškai suprantama, tačiau viskas pasikeitė, kai paaiškėjo, kad miesto savivaldybė ėmė stokoti lėšų viešiesiems darbams vykdyti. Iki kovo vidurio ji jau buvo išleidusi per 68 tūkst. litų savivaldybių departamento ir 30 tūkst. litų savo lėšų. Situacija darėsi grėsminga, nes apie 600 bedarbių galėjo atsidurti gatvėje. Buvo sumažintos algos, imtasi kitų priemonių. Sujudo ir patys darbininkai, keletas iš jų net ragino neimti sumažintų algų, tačiau kurstytojus apšaukus bolševikais šį sumanymą buvo atsisakyta vykdyti (vėliau nustatyta, kad viskas vyko be politinio pagrindo). Susiklosčius tokiai situacijai burmistras skubiai išvyko į Kauną prašyti papildomų 30 tūkst. litų dotacijų, nes tikėtasi susilaukti rimto „triukšmo“ [38, 289].

Vis dėlto triukšmo Panevėžyje susilaukta. Dalį bedarbių savivaldybė buvo nukreipusi į akmens tašymo kursus ir išmokiusi šios profesijos. Vėliau valdžia kreditavo akmentašystės įrankių įsigijimą, tačiau iškilus problemoms dėl viešųjų darbų finansavimo bedarbiai liko nepavydėtinoje situacijoje: be darbo ir su sąskaitomis už gautus įrankius [38].

Panaši situacija 1934 m. susiklostė ir Marijampolėje. Iki kovo mėn. mieste viešuosiuose darbuose buvo įdarbinta apie 500 gyventojų, tačiau, pritrūkus lėšų, 400 buvo atleisti. Po atleidimo didelė dalis jų susirinko prie savivaldybės ir susitiko su miesto burmistru, kuris paaiškino apie lėšų trūkumą. Bedarbiai ramiai išsiskirstė, tačiau ateinančią dieną vėl susirinko. Galiausiai Marijampolės valdžia pažadėjo paremti sunkiausioje padėtyje atsidūrusius bedarbius [37].

Viešųjų darbų darbininkų streikai buvo nemenka problema miesto savivaldybėms, nes dažnai sutrikdydavo vykdomus darbus, streikuojančius ne visada pavykdavo pakeisti naujais bedarbiais, neretai tekdavo tenkinti streikuojančių ekonominius reikalavimus. Tačiau mažiau ar daugiau sėkmingas viešųjų darbų vykdymas ateityje leido išvengti daug rimtesnių problemų.

Visi paminėti atvejai rodo, kad nedarbo sukeltos pasekmės versdavo darbininkus ginti savo teises, o viešieji darbai, jų tvarka ir apmokėjimas ne visuomet tenkindavo darbo neturinčius asmenis. Kita vertus, valdžios atsakas, nors ir ne visuomet adekvatus, atitiko to meto savivaldybių finansinės paramos ir socialinių problemų sprendimo galimybes.

Profesinių sąjungų ir visuomeninių organizacijų įtaka bedarbiams

Anot Hanos Arendt, darbo prasmė ir vertė visiškai priklauso nuo ją supančių socialinių sąlygų ir aplinkybių. Darbo monotoniškumas, vienodumas vertė ir verčia darbininkus, ginant savo teises, jungtis į grupes. Mokslininkės nuomone, tokį darbininkų vienijimąsi labiausiai atspindi jų profesinės sąjungos, daugiausiai prisidedančios užtikrinant dirbančiųjų socialines garantijas, nekeliant politinių ar net revoliucinių siekių [74]. Daugelyje šalių profesinės sąjungos ne tik gindavo dirbančiųjų interesus, bet ir solidarizuodavosi su bedarbiais. Būtent šios struktūros dėl savo organizuotumo pirmosios pradėjo rūpintis bedarbiais. Atskiros profsąjungos, kooperacijos turėjo savišalpos kasas, kurių lėšos turėjo padėti išgyventi darbininkams nedarbo atveju. Profesinės sąjungos neretai aktyviai užtardavo bedarbius, nes nė vienas darbininkas nebuvo tikras dėl savo ateities. Kita vertus, stiprios ir gausios darbininkų profsąjungos negalėjo visiškai garantuoti gerų darbo sąlygų ir mažesnio nedarbo. Jos, kaip ir daugelis kitų organizacijų, buvo tik sudėtinis, o ne lemiantis veiksnys didinant užimtumą.

Dauguma lietuviškų profesinių sąjungų savo struktūra ir veikla stengėsi būti panašios į Vakarų Europos profsąjungas, daugelis jų buvo neabejingos ir bedarbiams. Pavyzdžiui, Lietuvos muzikos meno darbininkų profesinės sąjungos įstatuose buvo minima, kad ši organizacija kovoja dėl visiško valstybinio draudimo ne tik sergant, senatvėje ir nelaimingų atsitikimų atvejais, bet ir nedarbo atveju. O pati profesinė sąjunga padėjo rasti darbą ir šelpė nedarbo metu savo amato atstovus [11]. Panašias nuostatas deklaravo ir vienas didžiausių profesinių sąjungų susivienijimų Lietuvoje – Lietuvos profesinių sąjungų centralinis biuras. Jis reikalavo darbininkų draudimo valstybės lėšomis bei globojo savo organizacijos narius streikų, lokautų ir nedarbo metu [12]. Vienintelis dalykas, kuris trukdė šioms darbininkų organizacijoms aktyviau veikti visuomeniniame ir politiniame gyvenime, buvo menka profsąjungų kiekybė. Išskyrus Kauną ir keletą kitų didesnių miestų, darbininkų organizuotumas buvo tikrai menkas. Pavyzdžiui, Ukmergės darbo inspekcijos apygardoje 1925 m. buvo užregistruota beveik 22,1 tūkst. darbininkų, iš kurių tik pusketvirto šimto priklausė kokioms nors darbininkų organizacijoms. Po 6 metų tokių darbininkų iš viso nebeliko [46; 47]. Panaši situacija susiklostė ir kitose apygardose, kur darbininkų, priklausančių įvairioms profesinėms organizacijoms, skaičius neviršijo 10 proc. 1924 m. Rokiškyje buvo 21994 dirbantieji, profesinėms sąjungoms priklausė apie 1100, Marijampolėje dirbo 10500 asmenų, o profsąjungų nariais buvo apie 700, Utenos apygardoje iš 5245 darbininkų joms priklausė tik 95 [26]. Į darbininkų profesines sąjungas dažniausiai jungėsi kvalifikuoti darbininkai ir įvairūs amatininkai, kuriems nedarbas beveik negrėsė, o bedarbių gretas beveik išimtinai sudarė nekvalifikuoti, padieniai juodadarbiai, savaime suprantama, nepriklausantys jokioms profsąjungoms.

Bedarbiams organizuotis padėjo ir visuomeninė iniciatyva. 1924 metais Kaune ir Ukmergėje buvo įregistruoti Bedarbiams šelpti komitetai, kurie turėjo rinkti ir vienyti netekusius darbo, teikti bedarbiams pašalpas ir nurodyti galimas darbo vietas [7; 48]. Tokie komitetai vėliau veikė ir Šiaurės Lietuvoje po stichinių nelaimių išaugus nedarbui.

1925 m. Laikinojoje sostinėje buvo įkurta Kauno bedarbių savišalpos draugija siekiant „rūpintis medžiagine, teisine ir kultūrine bedarbių būkle“ [8]. Vėliau 1934 m. įsikūrė Kauno apskrities darbo globos draugija, kurios vienas iš pagrindinių tikslų buvo šelpti bedarbius ir jų šeimas [49]. Taigi matyti, kad bedarbiai organizavosi ar buvo organizuojami ne tik valstybine, bet ir privačia iniciatyva.

Politinių jėgų įtaka bedarbių telkimuisi

3-ajame XX a. deš. nedarbo problemą programiškai nagrinėjo visos pagrindinės to meto Lietuvos politinės partijos (Lietuvos krikščionių demokratų, socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų). Iki 4-ojo deš. bedarbių organizavimuisi didžiausią įtaką turėjo krikščioniškos demokratijos ir socialdemokratinės nuostatos (tai matyti ir pagal didžiausias to meto profesines sąjungas), tačiau labiau pastebimas ir aktyvesnes formas tarp bedarbių skleidė LSDP pasekėjai, nes iki 1926 m. partija, būdama opozicijoje, stengėsi įtvirtinti ir išnaudoti savo padėtį tarp darbininkų.

Pirma bedarbių veikla ne tik ekonominiu, bet ir politiniu atžvilgiu žinoma jau nuo 3-iojo deš. pradžios. 1923 m. lapkričio 15 d. Kaune Liaudies rūmų salėje susirinkę apie 1000 bedarbių reikalavo visų kalinių nušalinimo nuo darbų tam, kad daugiau darbo vietų liktų bedarbiams, taip pat reikalavo Seimo narių algų sumažinimo, dvasininkų algų panaikinimo, viešųjų darbų prižiūrėtojų panaikinimo, vietoje jų skiriant tuos pačius bedarbius. Taip pat reikalauta Kauno valdžiai imti paskolą kanalizacijos tiesimo darbams finansuoti, skirti lėšų bedarbių butams išlaikyti, paramos produktais, kuru bei darbo savaitės pailginimo iki 6 darbo dienų. Buvo keliami ir aiškūs politiniai tikslai: išieškoti kademų valdymo metu išvaistytas lėšas ir jas paskirti bedarbiams bei sušaukti visos Lietuvos bedarbių suvažiavimą, išrinkti visos Lietuvos bedarbių komitetą [9]. Iki 1926 m. Kaune veikė socialdemokratų iniciatyva sukurtas Bedarbiams šelpti komitetas, kuris 1924 m. pavasarį savo jėgomis apskaičiavo mieste esančių bedarbių skaičių bei paragino miesto valdžią duoti jiems darbo prie kanalizacijos tiesimo darbų [4].

Bedarbių demonstracijų, mitingų ar sambūrių su politiniu atspalviu būta ir kituose Lietuvos miestuose. 1925 m. sausio 18 d. Ukmergėje prie miesto savivaldybės susirinko iki 300 bedarbių, kurie įteikė rezoliuciją, peikiančią „krikščionišką“ valdžią bei reikalaujančią rūpintis „bedarbiais darbininkais“, kaip tai jau padaryta užsienio šalyse, organizuoti viešuosius darbus, „pigias valgyklas“, atleisti bedarbius nuo mokesčių, Ukmergėje įkurti darbo biržą. Susirinkusieji taip pat išreiškė paramą panašiam Panevėžio bedarbių sambūriui [19].

1925 m. balandžio 17 d. Šiaulių miesto turgavietėje miesto bedarbiai surengė demonstraciją, kurios metu buvo iškelta raudona vėliava su užrašu „Darbo ir duonos“. Šiam mitingui vadovavo Seimo narys, pagarsėjęs mitingų organizatorius, radikaliojo socialdemokratų partijos sparno atstovas Jonas Markelis. Seimo narys kvietė nevykdyti „buržuazinės valdžios“ policijos reikalavimų ir niekur nesiskirstyti. Pareigūnai po kelių perspėjimų šturmavo minią, atėmė vėliavą ir suėmė keletą aktyviausių protestuotojų, tačiau bedarbiai, vedini J. Markelio, susirinko kitoje miesto dalyje, kur jau pareikalavo paleisti suimtuosius. Po antrojo susidūrimo, kurio metu policininkai buvo apmėtyti akmenimis, minia vėl buvo išsklaidyta [28; 83]. Kitais metais Panevėžio darbininkų susirinkimas paskelbė rezoliuciją, kurioje, be kitų reikalavimų, buvo reikalaujama kunigų ir rabinų algas perduoti bedarbių reikalams ir uždrausti kaliniams dirbti [20].

Šie pavyzdžiai rodo, kad iki 1926 m. aktyvesnis bedarbių kryptingas būrimasis buvo veikiamas kairiosios opozicijos, daugiausiai socialdemokratų partijos.

Pastebėtina, kad po 1926 m. valdžia beveik visus bedarbių bruzdėjimus ar aktyvesnes protesto formas vadino tiesiog bolševikavimu, tačiau reali komunistų įtaka darbininkams nebuvo tokia žymi. Visgi šios grupuotės nuostatas nedarbo atžvilgiu reikėtų trumpai aptarti, nes dalis darbininkų (daugiausiai miestų) su pogrindine LKP buvo susidūrę. Komunistai teigė, kad pagrindinė nedarbo priežastis yra ne netinkama valstybės socialinė ar ekonominė politika, bet pati valstybės ekonominė santvarka – kapitalizmas. Panašiais atvejais buvo nurodoma, kad vienintelė gerovės ir „svajonių“ šalis yra SSRS [75]. Komunistinis pogrindis skelbė, kad tik socializmas gali išvaduoti nuo ekonominių krizių ir nedarbo, todėl darbininkams būtina radikaliais ir revoliuciniais būdais kovoti prieš „išnaudojimą“ [72].

Ankstesnėse šio teksto vietose galėjome epizodiškai matyti LKP veiklos detales tarp bedarbių. Iš turimų dokumentų matyti, kad aktyviau „bedarbių problema“ komunistinis pogrindis susidomėjo po 1925 m. sausio 19-osios bedarbių riaušių, kada atsirado Bedarbių diena [90]. Būtent ties šios datos paminėjimu vėliau ir buvo susitelkta, tačiau nuo 4-ojo deš., sprendžiant iš išlikusių atsišaukimų ir Valstybės saugumo dokumentų, veikla, nukreipta į bedarbių sutelkimą, išaugo (tai liudija ne tik saugumiečių ataskaitos, bet ir atsiradę atsišaukimai į „bedarbius ir bedarbes“, kurių ligi tol beveik nebuvo). Tam įtakos galėjo turėti legalių profesinių sąjungų veiklos suvaržymas po A. Smetonos atėjimo į valdžią.

Vėliau komunistų skverbimąsi į darbininkiją susilpnino Darbo rūmų įkūrimas [13], todėl LKP vadovybė savo narius skatino dar nuožmiau įsilieti į darbininkų gretas ir taip juos bent jau iš dalies kontroliuoti. Kartu buvo stengiamasi infiltruotis ir į bedarbių ar viešųjų darbų darbininkų gretas. Išaugus šių darbų mastams tai buvo gana logiškas žingsnis. 1936 m. LKP net įsteigė Bedarbių komunistų aktyvą, kurio tikslas buvo pakreipti bedarbių judėjimą politine ir, žinoma, sau naudinga linkme [41]. Tačiau tai negelbėjo, nes žinoma, kad, pavyzdžiui, dar 1935 m. pab. ėmęsi parengiamųjų darbų 1936 m. sausio 19-osios „renginiams“ komunistai greitai nusivylė, nes viešųjų darbų darbininkai bei bedarbiai prie šios „akcijos“ neprisijungė, nors „agentai“ buvo siųsti ir į Kauno darbo biržą, ir į savivaldybę, ir prie viešųjų darbų dirbančiųjų [31]. Vėliau didžiausias LKP indėlis į bedarbių „saviorganizaciją“ buvo nereguliarus atsišaukimų platinimas bei bandymas „prisiplakti“ prie bet kokio darbininkų bruzdėjimo.

Nepaisant išdėstytų pavyzdžių, manytina, kad politinių partijų įtaka bedarbių organizavimuisi buvo tik atsitiktinis momentas bendros politikos darbininkų atžvilgiu fone.

Išvados

Lietuvos bedarbių organizuotumą ir veiklą priklausomai nuo šalies ūkinės ir socialinės politikos bei situacijos darbo rinkoje lėmė tiek centrinės ar vietos valdžios politika, tiek visuomeniniai judėjimai bei profesinės sąjungos, demokratinė ir antivalstybinė opozicija, tačiau svarbiausiu veiksniu buvo ir per visą laikotarpį išliko pačių bedarbių iniciatyva.

Valstybės vykdoma socialinės politika vis dėlto turėjo nemažos įtakos bedarbių organizavimuisi. 4-ajame deš. priimti socialinės apsaugos įstatymai, ypač viešųjų darbų programos išplėtimas, leido naudingai ir efektyviai reguliuoti darbo jėgos paskirstymą. Vykdant šiuos darbus bedarbiams atsirado galimybė ne tik turėti minimalų pragyvenimo šaltinį, bet ir aktyviai kovoti dėl savo ekonominių interesų. Be viešųjų darbų išplėtimo bedarbių organizuotumas ir veikla 4-ajame deš. nebūtų taip pastebimai išaugę.

Bedarbiai dažniausiai telkėsi laikinoms ekonominėms problemoms spręsti. Nepaisant atskirų atvejų, nedirbantieji neįstengė vienytis ir burtis sprendžiant ilgalaikes nedarbo problemas, todėl bedarbių organizuotai kelti reikalavimai beveik visada apsiribodavo vienadienių ir konkrečių problemų, reikalavimų iškėlimu ir pateikimu.

Bedarbiai suprato, kad didžiąja dalimi jų problemų išsprendimą lemia organizuotumo lygmuo, tačiau šį lygmenį lėmė ne išankstinis ir ilgalaikis nepasitenkinimas, bet konkrečios iškilusios problemos gilumas ir aktualumas. Tad dauguma organizuotų veiksmų kildavo stichiškai, be išankstinio planavimo ar strategavimo, dažniausiai pasiremiant tik savo jėgomis. Dėl šių priežasčių dažni bedarbių veiksmai peraugdavo į mažiau kontroliuojamas akcijas, užsibaigiančias susidūrimu su teisėsauga. Nepaisant to, valstybės saugumo organai didesnio pavojaus bedarbių veiklose neįžvelgė.

Kokios nors išorinės jėgos bedarbių organizavimuisi įtakos beveik neturėjo: Lietuvos profesinės sąjungos neišaugo į galingas institucijas, dėl susiklosčiusios politinės padėties valstybėje politinės partijos skirti dėmesio bedarbiams nepajėgė, o visuomeninė iniciatyva buvo per menka, kad turėtų reikšmės bedarbių veiklai. Vienintelė LKP sąmoningai ir aktyviai siekė palenkti bedarbius į savo pusę, tačiau šio tikslo pasiekti nepajėgė dėl pernelyg radikalių politinių siekių ir itin menkų vidinių pajėgumų.

Šaltiniai ir literatūra

1. Agento „Baltraus“ nuomonė dėl žinių Valstybės saugumo departamentui 1940 02 19. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 231, p. 1.

2. Alytaus apskrities darbo inspektoriaus kreipimasis į visus Alytaus apskrities dvarų savininkus, nuomininkus ir darbininkus (1919 m.). LCVA, f. 928, ap. 1, b. 1317, l. 6.

3. Apie Kauno miesto savivaldybės socialinės apsaugos skyriaus geležinkeliais siunčiamiems beturčiams ir bedarbiams bilietų davimą. KAA, f. 59, ap. 5, b. 217, l. 16.

4. Bedarbiams šelpti komiteto raštas Kauno miesto valdybai 1924 04 30. KAA, f. 59, ap. 4, b. 67, l. 37.

5. Biržų apskrities ekonominė padėtis 1929 m. LCVA, f. 1381, ap. 1, b. 265, l. 348.

6. Kaip tvarkomi bedarbiai Panevėžyje 1931 m. LCVA, f. 404, ap. 2, b. 307, l. 13.

7. Kauno bedarbiams šelpti komitetas. LCVA, f. 394, ap. 1, b. 57, l. 1–3.

8. Kauno bedarbių savišalpos draugijos įstatai. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 89, p. 16.

9. Kauno bedarbių susirinkimo priimta rezoliucija 1923 11 15. KAA, f. 59, ap. 4, b. 91, l. 6.

10. Kauno miesto ir apskrities viršininko pranešimas Piliečių apsaugos departamento direktoriui 1925 01 26. LCVA, f. 394, ap. 5. b. 299, l. 2, 3.

11. Lietuvos muzikos meno darbininkų profesinės sąjungos įstatai 1920 m. LCVA, f. 1078, ap. 2, b. 115, l. 16.

12. Lietuvos profesinių sąjungų centralinio biuro įstatai 1920 m. LCVA, f. 1078, ap. 2, b. 115, l. 1.

13. Nuomonė dėl LKP vadovybės Darbo rūmų vertinimo 1938 m. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 4557, l. 30.

14. Panevėžio bedarbiai pas burmistrą. Lietuvos žinios, 1932, nr. 273.

15. Pasitarimas Vyriausybės atstovų su Kauno darbininkų Centralinio streiko komiteto atstovais 1919 m. rugsėjo 16 d. LCVA, f. 377, ap. 7, b. 170, l. 1.

16. Piliečių apsaugos departamento žinios 1929 m. sausio 21 d., Kaunas. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 562, l. 231.

17. Piliečių apsaugos departamento žinios 1929 m. vasario 21 d., Kaunas. LCVA, f. 378, ap. 3. b. 562, l. 221.

18. Piliečių apsaugos departamento žinios 1929 m. balandžio 5 d. Kaunas. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 562, l. 201.

19. Politinės policijos viršininko pareiškimas Piliečių apsaugos departamento direktoriui 1925 03 16. LCVA, f. 394, ap. 5, b. 299, l. 34.

20. Ponui ministeriui pirmininkui persiųsta Panevėžio miesto ir apylinkių darbininkų susirinkimo rezoliucija 1926-08-02. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 466, l. 26.

21. Raportas ponui Kauno apskrities policijos vadui 1937-02-13. LCVA, f. 1439, ap. 1, b. 407, p. 121.

22. Raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1936-05-12. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 4632, l. 40.

23. Raštas Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui nuo senukų ir invalidų dirbančių K. M. V-boje, iš viso 37 žm. 1931 01 08. LCVA, f. 928, ap. 2, b. 207, l. 125–127.

24. Savivaldybių bedarbių registravimui ir viešųjų darbų tvarkai palaikyti taisyklės 1935 m. LCVA, f. 1264, ap. 1, b. 604, l. 15.

25. Skundas Kauno apygardos teismui dėl kompensacijos Šmidtų fabriko darbininkams 1921 m. KAA, f. 214, ap. 3, b. 185, l. 3.

26. Statistinės žinios apie darbo padėtį atskirose darbo inspekcijos apygardose (Kauno, Utenos, Alytaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Šiaulių ir Rokiškio) 1924 m. LCVA, f. 928, ap. 1, b. 948, l. 13, 21, 40, 92, 127, 163, 175, 181.

27. Suma išleista viešųjų darbų vykdymui Lietuvoje 1937 m. LCVA, f. 379, ap. 1, b. 1711, l. 6.

28. Šiaulių apskrities III-os nuovados policijos viršininko Petro Parulio nutarimas 1925 04 17. LCVA, f. 394, ap. 5, b. 299, l. 34.

29. Šiaulių apskrities valstybės saugumo ir kriminalinės policijos 1938 m. gruodžio mėn. politinių partijų bei organizacijų veikimo apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 15.

30. Ukmergės apskrities valstybės saugumo ir kriminalinės policijos 1938 m. sausio mėn. politinių partijų bei organizacijų veikimo apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 420.

31. Valstybės saugumo departamento 1936 m. lapkričio mėn. politinių partijų bei organizacijų veikimo apžvalga. LCVA, f, 378, ap. 3, b. 4551, l. 49.

32. Valstybės saugumo departamento agentūrinio skyriaus 1936 m. sausio mėn. politinių partijų ir organizacijų veikimo apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 4551, l. 1.

33. Valstybės saugumo policijos Kauno apskrities dienynas 1934 m. sausio 30 d. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3499, l .65, 66, 67.

34. Valstybės saugumo policijos Kauno apskrities dienynas, 1934 03 24 d. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3499, l. 161.

35. Valstybės saugumo policijos Kauno apygardos dienynas 1936 11 14. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 4627, l. 27, 69.

36. Valstybės saugumo policijos Kauno apskrities dienynas 1934 m. vasario 6 d. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3499, l. 84.

37. Valstybės saugumo policijos Marijampolės apygardos biuletenis nr. 34, 1934 03 02. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3426, l. 535.

38. Valstybės saugumo policijos Panevėžio apygardos biuletenis nr. 31, 1934 03 21. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3426, l. 31.

39. Valstybės saugumo policijos Šiaulių apygardos biuletenis nr. 56, 1934 03 19. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3426, l. 56.

40. Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Panevėžio apygardos 1938 m. gruodžio mėn. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 10.

41. Valstybės saugumo policijos Kauno apygardos dienynas 1936 11 14. LCVA, f. 378, ap. 3. b. 4627, l. 29.

42. Vidaus reikalų ministro planas dėl viešųjų darbų 1939-iems metams. 1938 m. gruodžio 31 d. LCVA, f. 377, ap. 7, b. 140, l. 1–84.

43. Vidaus reikalų ministro raštas Jo Ekscelencijai Respublikos Prezidentui 1933 12 11. LCVA, f. 928, ap. 2, b. 207, l. 18.

44. Viešųjų darbų lėšų gavimo ir naudojimo taisyklių pakeitimas 1927 m. LCVA, f. 1746, ap. 1. b. 76, l. 44.

45. Vyriausiojo darbo inspektoriaus raštas Kauno miesto darbo inspektoriui 1931 08 08. LCVA, f. 928, ap. 2, b. 210, l. 158.

46. Ukmergės apygardos Darbo inspekcijos 1931 m. statistinės žinios. LCVA, f. 928. ap. 2, b. 200, l. 9.

47. Ukmergės apygardos darbo inspektoriaus pranešimas apie darbo padėtį 1925 m. LCVA, f. 928, ap. 2, b. 157, l. 21.

48. Ukmergės bedarbiams šelpti komitetas. LCVA, f. 394, ap. 1, b. 1120, l. 2–3.

49. Žinios apie Kauno apskrities darbo globos draugiją. LCVA, f. 394, ap. 1, b. 95, p. 1.

50. 1934 m. – Kauno miesto bedarbių pareiškimas vidaus reikalų ministrui dėl pašalpų skirimo bedarbiams. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, t. 4, 1961, p. 560–561.

51. 1939 m. sausio 9 d. – Iš valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Panevėžio apygardos apžvalgos apie bedarbių demonstracijas Rokiškyje. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, t. 4, 1961, p. 669.

52. 1940 m. vasario 8 d. – Iš valstybės saugumo departamento biuletenio Nr. 43 apie Lampėdžiuose dirbusių „viešųjų darbų“ darbininkų streiką. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1961, t. 4, p. 745.

53. R. Nedarbas ar nesugebėjimas. Lietuva, 1926, nr. 52.

54. B-tas, J. Daugėja bedarbių. Darbininkas, 1930, nr. 41.

55. Bažnyčia ir profesinės sąjungos. Darbininkas, 1930, nr. 3.

56. Dar apie bedarbių bruzdėjimą Neries ir Nemuno santakoje. Lietuvos žinios, 1934, nr. 25.

57. Darbininkų riaušės Klaipėdoje. Lietuvos aidas, 1933, nr. 24.

58. Iš ekonomistų pasikalbėjimų nedarbo klausimais Lietuvoje. Tautos ūkis, 1933, nr. 12.

59. Iš Klaipėdos krašto. Lietuvos aidas, 1930, nr. 20.

60. GUSTAINIS, V. Kaip apsiginti nuo nedarbo. Savivaldybė, 1926, nr. 6–7.

61. Ką gali duoti koperacija darbininkams. Darbininkas, 1920, nr. 6.

62. Kas atsitiko ties Kauno rotuše. Lietuvos žinios, 1925, nr. 16.

63. Kas ištikrųjų ties Kauno rotuše 19 d. įvyko. Lietuvos žinios, 1925, nr. 17.

64. Kauno bedarbiai. Lietuvos darbo balsas, 1933, nr. 16.

65. Kauno bedarbiai nerimauja. Lietuvos darbo balsas, 1933, nr. 11.

66. Kelkim bedarbių judėjimą į aukštesnę kovos laiptą. Tiesa, 1934, nr. 1.

67. Kauno kronika. Lietuvos žinios, 1935, nr. 137.

68. Kova su nedarbu. Savivaldybė, 1926, nr. 1.

69. Panevėžio bedarbiai pas burmistrą. Lietuvos žinios, 1932, nr. 273.

70. Revoliucinis darbininkas, 1935, nr. 7.

71. Savivaldybių įstaigų revizija. Savivaldybė, 1933, nr. 9.

72. „Viešųjų darbų“ darbininkų išstojimas Kaune. Tiesa, 1934, nr. 1.

73. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1984, t. III, p. 190.

74. ARENDT, Hannah. Žmogaus būklė. Vilnius, 2005, p. 202–203.

75. BALEVIČIUS, Zenonas. Darbininkų išnaudojimas buržuazinėje Lietuvoje. Vilnius, 1950, p. 75.

76. CESEVIČIUS, Domas. Lietuvos ekonominė politika 1918–1940 metais. Vilnius, 1995.

77. ČEPULIENĖ, Stefanija. Už kovingas profsąjungas. Vilnius, 1981.

78. ČERNIAUSKAS, Simonas. Profsąjunginio judėjimo vystimasis Lietuvoje 19271940 metais. Vilnius, 1966.

79. Darbo apsaugos įstatymai Lietuvoje. Kaunas, 1935.

80. Darbo santykių santvarkos pagrindai ir darbo teismai. Red. Pr. Šulaitis. Kaunas, 1937.

81. GAIGALAITĖ, Aldona. Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje 19291934 metais. Vilnius, 1957.

82. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 m. Vilnius, 1978, p. 60.

83. Lietuvos Respublikos Seimų (I, II, III, IV) narių biografinis žinynas. Vilnius, 2007, p. 368, 369.

84. MAKAREVIČIUS, Algirdas; REKAVIČIENĖ, Valerija. Lietuvos Respublikos ekonomika 19181940 m. Kaunas, 1990.

85. MANČINSKAS, Česlovas. Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova dėl jo 19191940 m. Vilnius, 1971.

86. PIVORIENĖ, Jolanta; MIKALAUSKAITĖ, Daiva. Tarpukario Lietuvos socialinės apsaugos sistemos formavimosi prielaidos. Socialinis darbas, 2005, nr. 4 (1), p. 87–94.

87. SKIPITIS, Rapolas. Nepriklausomą Lietuvą statant. Chicago, 1961, p. 415.

88. STRIMAITIS, Kazys. Tarptautinė Darbo Organizacija. Kaunas, 1936.

89. ŠULAITIS, Pranas. Darbo sutartis. Kaunas, 1936.

Komentarai

90. Be „lietuviškos“ bedarbių dienos, „švęsta“ ir tarptautinė (kovo 6-oji), tačiau pastaroji nebuvo tokia populiari.

91. 1936 m. Ligonių kasose pradėti drausti viešųjų darbų darbininkai, dirbantys ilgiau nei mėnesį.

Gauta 2012 m. sausio 20 d.
Pateikta spaudai 2012 m. kovo 19 d.

Summary

Self-Organization and Activities of the Unemployed in Lithuania in the 1920s–1930s

Compared to other industial countries, self-organization of the unemployed in Lithuania was exlucive due to the country’s economic and social policy development and the distribution of its labour market. However, such self-organization and working-class modernization were determined by international tendencies, governmental policy, democratic movement and sedition, social movement, trade unions and, of course, personal initiative of the unemployed. The most common signs of such self-organization were strikes while doing public works and rallies at city municipalities. The largest unrest was recorded in Kaunas. As a rule, the protesters used to demand better economic conditions.