„Istorija“. Mokslo darbai. 85 tomas
Ramunė ŠMIGELSKYTĖ-STUKIENĖ. 1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje: maištas ar sukilimas? Istoriografinių tradicijų sankirtos
Spausdinti
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vedėja; adresas: Kražių 5, LT-01108, Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija.

Straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja dr. Dariui Žiemeliui už vertingas pastabas ir patarimus rengiant spaudai šį darbą.

Anotacija. Valstiečių istorijai skirtoje lietuvių istoriografijoje sukilimu laikomas bet kokio tipo pasipriešinimas. Greta 1794 m., 1830–1831 m. ir 1863 m. judėjimų sukilimo terminu įvardijamas ir 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimas, ir 1711 m. Skuodo valstiečių maištas, ir 1750–1760 m. vykę Jurbarko ir kitų Žemaitijos valsčių valstiečių bruzdėjimai. Straipsnyje aptariama valstiečių judėjimų istoriografija, sąvokų „maištas“ ir „sukilimas“ prasmės, aiškinamasi, ar įvardijimas „maištas“ / „sukilimas“ vartotas sinonimiškai, ar įmanu įžvelgti tam tikros pasipriešinimo valdžiai (tironijai) tipologijos taikymą lietuvių istoriografijoje. Remiantis socialiniuose moksluose naudojamomis pasipriešinimo formų klasifikacijomis yra keliamas klausimas dėl sąvokos „sukilimas“ tikslingumo 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimui apibūdinti.

Prasminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Šiaulių ekonomija, valstiečių istorija, pasipriešinimo formos, valstiečių bruzdėjimas, maištas, masinis ginkluotas sukilimas, istoriografija.

Abstract. A revolt of any type is considered an uprising in the Lithuanian historiography on peasant history. Apart from the uprisings of 1794, 1830–1831 and 1863, the peasants’ revolt in the Economy of Šiauliai in 1769, the peasants’ riot in Skuodas in 1711, as well as the peasants’ revolts in Jurbarkas and other rural districts in Samogitia in 1750–1760 are also referred to by the term of uprising. The article discusses the historiography of peasants’ revolts, the meanings of the concepts 'riot’ and 'uprising’; it discusses whether the terms 'riot’ / 'uprising’ were used synonymously or it is possible to identify the application of any typology of revolt against the government (tyranny) in the Lithuanian historiography. Based on the classifications of the forms of revolt applied in social sciences, the question on the appropriate use of the concept of 'uprising’ to describe the revolt of peasants in the Economy of Šiauliai in 1769 is addressed.

Key words: Grand Duchy of Lithuania, Economy of Šiauliai, peasant history, forms of revolt, peasants’ revolt, riots, rebellion, uprising, historiography.

Įvadas

Valstietija, sudariusi didžiąją senosios Europos visuomenės dalį, skirtingose regionuose ir valstybėse turėjusi skirtingas gyvenimo sąlygas, savitą socialinę ir politinę aplinką, tačiau išlikusi pilietinių ir politinių teisių užribyje, ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje tebebuvo pagrindinis feodalų ir valstybės mokesčių šaltinis, ekonominės plėtros pagrindas, vienas iš krašto apsaugos garantų. Socialiniai konfliktai tarp valstiečių ir feodalų, valstiečių ir valstybės buvo neatsiejama socialinės istorijos dalis tiek viduramžiais, tiek ir Naujaisiais laikais. Socialinių konfliktų priežastys, valstiečių keliami tikslai, organizavimosi formos, pasipriešinimo judėjimų intensyvumas ir mastas, pasipriešinimo slopinimo būdai ir judėjimų rezultatai sulaukė plataus istorikų, sociologų, politologų ir socialinės filosofijos tyrėjų dėmesio. Nuo tyrėjų pasirinktos teorinės prieigos priklausė valstiečių pasipriešinimo formų įvardijimas, įvykių priežasčių nusakymas, judėjimo tikslų interpretavimas, reikšmės istoriniams procesams vertinimas. Net ir tai, kokios sąvokos pasirinktos įvykiams įvardyti, atspindėjo tyrėjo požiūrį ir poziciją [64].

Lietuvos istorijos moksle ilgus dešimtmečius dominavusi marksistinė istorijos procesų tyrimo metodologija paliko pėdsaką istoriografijoje valstiečių klausimu. Valstiečių judėjimai buvo analizuojami iš klasių kovos pozicijų, pabrėžiant ekonomines nepasitenkinimo priežastis ir sukilimu įvardijant bet kokio tipo pasipriešinimą. Todėl vienoje gretoje su 1794 m., 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilimais randame ir 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimą, ir 1711 m. Skuodo valstiečių sukilimą, ir 1750–1760 m. vykusius Jurbarko ir kitų Žemaitijos valsčių valstiečių sukilimus [žr., pvz.: 38, 322–323; 28, 55–56, 144–150].

Šiame straipsnyje keliama problema susijusi su šiuolaikiniuose politikos moksluose taikoma sukilimo kaip politinius tikslus turinčios kovos samprata. Pastaroji skatina patikrinti 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimo kaip sukilimo vertinimą tradicinėje istoriografijoje. Straipsnio tikslas ir yra remiantis socialiniuose moksluose naudojamomis pasipriešinimo formų klasifikacijomis nustatyti sąvokos „sukilimas“ tikslingumą / adekvatumą 1769 m. įvykių Šiaulių ekonomijoje vertinimui.

Straipsnį sudaro trys skyriai. Pirmasis skirtas teorinių prieigų įvairovės nulemtos valstiečių judėjimų klasifikacijos aptarimui temos istoriografijoje. Valstiečių judėjimų klasifikacijai išryškinti pasitelkiami žymiausi Boriso Poršniovo [60, 61], Rolando Mousniero [43], Yves-Marie Bercé [12], Thedos Skocpol [52; 53; 54], Jochno Markoffo [41], Marko I. Lichbacho [36], Norberto Schindlerio [51] darbai. Plačiau eksplikuoti teorines prieigas, kurių pagrindu pagrįsta valstiečių judėjimų tipologija, padeda Ralfo Dahrendorfo [18], Tedo Roberto Gurro [58], Zenono Norkaus [45; 44], Kęstučio Paulausko [47], Vadimo Volovoj [57], Craigo J. Jenkins [26] tyrimai. Antrame skyriuje aiškinamasi sąvokų „maištas“ ir „sukilimas“ prasmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniuose [2; 6; 10], raštijoje [4–5; 7–9] bei socialinių mokslų darbuose [47; 48; 21; 59]. Trečiame, naudojantis pirmame ir antrame skyriuose išgautais instrumentais, analizuojama Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimo istoriografija klausiant, ar 1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje buvo maištas ar sukilimas?

1. Valstiečių judėjimų klasifikacija istoriografijoje

Teorinių prieigų gausoje bene didžiausią įtaką valstiečių judėjimo tyrimams turėjo istoriografinis klasinio valstiečių išnaudojimo konceptas, išaugęs Karlo Marxo ir Frydricho Engelso istorinio materializmo dvasioje ir paremtas teiginiu, kad visų ligšiolinių visuomenių istorija buvo klasių kovos istorija. Pradedant F. Engelsu, 1525 m. valstiečių karą Vokietijoje laikiusiu „vienu didingiausiu vokiečių liaudies revoliuciniu bandymu“ (1850 m.) [20], klasių kovos reikšmė visuomenei buvo grindžiama pažangiu valstiečių pasipriešinimo, sukilimų vaidmeniu [plačiau: 28, 5; 49, 98].

Klasifikuojant valstiečių judėjimus viena dažniausiai taikytų sistemų buvo marksistine teorija, paremta rusų istoriko ir sociologo Boriso Poršniovo XX a. viduryje pateikta valstiečių pasipriešinimo kovų tipologija [60; 61]. Pažymėdamas, kad klasių kova kapitalizme ir feodalizme kokybiškai skirtingos epochos klasių kovos istorijoje, B. Poršniovas antifeodaliniame valstiečių judėjime išskyrė žemesniąsias (neišsivysčiusias) ir aukštesniąsias pasipriešinimo formas. Valstiečių pasipriešinimas buvo skirstomas į 1) dalinį pasipriešinimą – „antagonizmo pasireiškimą“ (individualus ar kolektyvinis atsisakymas vykdyti nustatytas prievoles ir įsakymus bei teisinis valstiečių ginčų su žemvaldžiais sprendimas; šio tipo judėjimas tik sąlygiškai laikomas klasių kova); 2) embrioninę klasių kovos stadiją – valstiečių pasitraukimus ir bėgimą iš ūkio; 3) sukilimus, t. y. bendrą valstiečių pasipriešinimą feodaliniam išnaudojimui [plačiau: 61, 268–276]. Aukščiausia feodalinės valstietijos pasipriešinimo forma B. Poršniovas laikė trečiojo tipo judėjimus: „stichinius valstiečių karus, stichinius sukilimus ir „maištus“, o geriausiu atveju – revoliucinę kovą vadovaujant buržuazijai“, nepaisant to, kad ji „pasisavina tos kovos vaisius arba paprasčiausiai išduoda sukilusius valstiečius, kaip tai atsitiko 1525 m. Vokietijoje“ [61, 274].

Vakarų Europos istorikai, remdamiesi konflikto sociologų, pripažįstančių visuomenės dvilypumą – konfliktą ir konsensusą, – darbais (Lewis Coser, Ralf Dahrendorf, Randall Collins), pagrindinį dėmesį skyrė konfliktų stadijų įvairovės ir socialinės aplinkos tyrimams. Jų darbuose pasipriešinimo formos skirstytos į slaptąsias ir atvirąsias, gilintasi į visuomenės tvarką palaikančius prievartos mechanizmus. Lemiamas vaidmuo skiriamas konkurencijai tarp skirtingų socialinių klasių. R. Dahrendorfo teigimu, „klasių konflikto dingstis – gyvenimo šansai. Tie, kurie priklauso neprivilegijuotiems sluoksniams, reikalauja daugiau teisių ir aprūpinimo iš tų, kurie užima privilegijuotą padėtį. Kova, iš pradžių slapta ir vos įžiūrima, vėliau tapusi atvira ir gerai organizuota, baigiasi platesniu abiejų dalykų paplitimu. Tačiau svarbiausia tai, kad ji baigiasi dar vienu padariniu, kuris apibūdina moderniųjų visuomenių raidą nuo aštuonioliktojo amžiaus iki šios dienos: teisių suteikimo skirtumus ji paverčia aprūpinimo skirtumais. Nuo kokybinės nelygybės vis labiau artėjama prie kiekybinės nelygybės. Statuso ribos užleidžia vietą statuso lygiams“ [18, 57–58].

Remiantis konflikto sociologų įžvalgomis XX a. Vakarų Europos istoriografijoje ryškėjo ekonominio valstiečių nepasitenkinimo, kaip pagrindinės socialinių konfliktų priežasties, konceptas, paremtas absoliutinių monarchijų fiskalinės politikos tyrimais. Prancūzų istorikas Rolandas Mousnieras ir jo sekėjai valstiečių pasipriešinimą analizavo remdamiesi mokesčių sistemos analize. Jų darbuose akcentuota, kad socialiniai konfliktai kaime nebuvo klasinio pobūdžio. Konfliktų pagrindas – absoliutinės monarchijos vykdyta centralizuota fiskalinė politika, kuriai priešinosi regioninė valstietija [43]. Šios krypties istorikų tyrimuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kaimo struktūros ir socialinės raidos analizei, tirtos protesto formos ir vidinis kaimo bendruomenės gyvenimas. Bendruomenės kaip konsoliduojančio elemento svarbą išryškino Yves-Marie Bercé, ištyręs valstiečių pasipriešinimo socialines prielaidas Prancūzijoje ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje [12]. Remdamasis R. Mousniero neklasinio bendruomenės lojalumo konceptu, Y.-M. Bercé pagrindė, kad kilus bet kokio pobūdžio grėsmei iš išorės (monarchijos centralizacijai, karui, religijos norminimui ir netgi miestų planavimui) kaimo bendruomenė pasižymi ypač didelio laipsnio konsolidacija. Daugiau nei 450 maištų, kurie kilo pietvakarių Prancūzijoje 1590–1715 m. laikotarpiu, Y-M. Bercé nuomone, buvo bendruomeninio solidarumo išraiška ir autonomiškumo gynimas [12, 360].

Vakarų Europos valstiečių sukilimų istoriografiją veikė daugelis socialinių tyrimų teorijų. Iš jų paminėtinos socialinė psichologinė revoliucijos (reliatyvios deprivacijos) teorija, revoliucijos priežastis aiškinusi santykine deprivacija, t. y. neatitikimu tarp to, ką žmonės gauna, ir to, ką mano turį teisę gauti [plačiau: 58]; racionalaus pasirinkimo teorija, akcentavusi, kad individas yra racionalus veikėjas, kuris strategiškai įvertina galimas alternatyvaus veikimo sąnaudas ir naudą, todėl pasirenka tokį veikimo kelią, kuris duoda maksimalią naudą [plačiau: 45, 179–223]; išteklių mobilizacijos teorija, lemiamą vaidmenį teikusi grupių, kovojančių dėl valdžios, išteklių dinamikai (revoliucijas sukelia organizuotos grupės, turinčios pakankamai išteklių, visų pirma organizacinių) [plačiau: 47, 116–117; 44, 149] ir sistemos vertybių teorija, kurios kūrėjai Talcottas Parsonsas ir Robertas Mertonas teigė, kad visuomenės pokyčiai veikiau vyksta palaipsniui nei revoliuciniu būdu, o funkcionalizmo integracija remiasi bendra piliečių daugumai vertybių sistema, todėl pasipriešinimas kyla dėl neatitikimo tarp socialinių sistemų vertybių ir pasikeitusios jų egzistavimo aplinkos [plačiau: 44, 149].

Socialinės psichologinės revoliucijos teorijos atstovas Tedas Robertas Gurras teigė, kad nepasitenkinimas socialinių sąlygų teikiamomis galimybėmis gali suformuoti tvirtą visuotinės opozicijos esamam režimui pagrin­dą. Esminis revoliucijos veiksnys – plačiųjų visuomenės sluoksnių (masių) frustracija dėl atotrūkio tarp realiojo ir laukiamo poreikių patenkinimo, kai žmonės mano, kad yra nusipelnę daugiau, negu gauna (absoliučiai ir / ar palyginti su kitais savo ir / ar kitų šalių visuomenės atstovais). Revoliucinė įtampa ypač pavojinga tada, kai nustatytos institucinės procedūros tam tikrai visuomeninės klasei ar nemažai vi­suomenės daliai nesuteikia tų politinių teisių, į kurias ši mano turinti teisę, atsižvelgdama į savo visuomeninį statusą [58, 75–88; taip pat žr.: 57, 93–94]. Atsižvelgdamas į tai, kokias socialines grupes (mases ar elitą) nepasitenkinimas apima ir kokio intensyvumo jis yra, pasipriešinimą („maištą“) T. R. Gurras skirstė į neramumus, sąmokslą ir vidaus karą. Jis teigė, kad „jei nepasitenkinimas apima paprastus žmones, o ne elitą ir tas nepasitenkinimas kyla tik dėl tam tikrų gyvenimo nepatogumų, maišto potencialas bus pakankamai didelis, tačiau sąmokslo ar vidaus karo potencialas bus mažas“ [58, 429]. Visiškai kitokio pobūdžio pasipriešinimas kyla tuo atveju, jei sustiprėja elitinių grupių nepasitenkinimas turima politine įtaka, o liaudies nepasitenkinimas tuo metu yra pakankamai mažo intensyvumo. Tokiu atveju T. R. Gurras kalba apie sąmokslą. Ir tik tada, kai sutampa ir masių, ir elito grupių nepasitenkinimo intensyvumas, T. R. Gurro nuomone, kyla masiniai revoliuciniai ir separatistiniai judėjimai [58, 430–431].

Šiuolaikinėje sociologijoje valstiečių pasipriešinimo tyrimai remiamasi dviem teorinėmis prieigomis: struktūrine teorija [plačiau: 26, 487; 25, 161–185], išaugusia iš marksistinės klasių kovos teorijos, ir lyginamosios istorinės sociologijos teorija [plačiau: 44, 79–94; 26, 487; 25, 161–185]. Garsiausio šiuo­laikinio lyginamosios istorinės sociologijos veikalo „Valstybės ir socialinės revoliucijos: lyginamoji Prancūzijos, Rusijos ir Kinijos analizė“ autorė Theda Skocpol [54], remdamasi jungtine panašumo ir skirtumo taisykle, sukritikavo tiek klasikinį marksistinį socialinių revoliucijų aiškinimą gamybinių santykių nebeatitikimu gamybinėms jėgoms, tiek socialinę psichologinę revoliucijos teoriją, tiek išteklių mobilizacijos bei sistemos vertybių teorijas [52; 53]. Atspirties tašku laikydama klasinį visuomenės modelį ir taikydama indukcinį tyrimo metodą T. Skocpol savo teorijoje sujungė santykių tarp valstiečių ir elito, santykių valstiečių luomo viduje ir jų diferenciacijos, bet, svarbiausia, valstybės politinių institucinių santykių ir tarpvalstybinių santykių elementus [plačiau žr.: 44, 149; 14, 759–780].

Grupuodama revoliucijas į politines ir socialines, valstiečių sukilimus amerikiečių sociologė laikė viena iš lemiamų socialinės revoliucijos priežasčių šalia valstybės aparato dezintegracijos (angl. state breakdown). Valstybės aparato dezintegraciją lemia tarptautinės politikos nesėkmės (visų pirma kariniai pralaimėjimai) ir žemvaldžių pasipriešinimas fiskalinėms re­formoms, kurios būtinos valstybės karinei galiai padidinti. Žemvaldžiai priešinasi tokioms reformoms, nes jos reiškia dalies jų iš valstiečių gaunamos rentos perskirstymą valstybės naudai. Kita vertus, kai valstybės aparatas subyra, visą laiką vykstantys valstiečių bruzdėjimai virsta masiniais sukilimais, nušluojančiais žemvaldžius [žr.: 52, 192–201; taip pat žr.: 44, 149–150].

Socialinę revoliuciją apibrėždama kaip staigią, esminę visuomenės sandaros ir klasinių struktūrų transformaciją, lydimą klasiniu pagrindu kylančių maištų iš apačios ir kuri įvyksta iš dalies dėl jų, T. Skocpol ne visus socialinius pokyčius laikė socialine revoliucija (pavyzdžiui, revoliucija nelaikė XVII a. pasipriešinimo judėjimo Anglijoje, kurioje socialiniai pokyčiai nebuvo tokie gilūs) [plg. 44, 149–150]. T. Skocpol teorijoje įmanu įžvelgti tam tikrą valstiečių pasipriešinimo formų tipologiją: mažesnio intensyvumo pasipriešinimą – valstiečių bruzdėjimus, maištus (angl. riot, rebellion) – ir didesnio intensyvumo pasipriešinimą – masinius ginkluotus sukilimus (angl. revolt, uprising), vedančius į esminius pasikeitimus – revoliucijas. Autorė pažymi, kad valstiečių veiksmai revoliucijos metu iš esmės nesiskiria nuo veiksmų sukilimų ar maištų laikotarpiu. Kai valstiečiai „pakyla“ istorinių socialinių revoliucinių krizių metu, jų pasipriešinime ryškėja tradiciniai veikimo modeliai: „duonos maištas“, bendruomenės žemės ar paprotinės teisės „gynimas“, maištas prieš „lupikaujančius“ prekybininkus ir žemvaldžius, „socialinis banditizmas“. Valstiečių pasipriešinimas paprastai būna tolimas nuo siekių įgyvendinti turimą revoliucinę pertvarkymo viziją ar sukurti naują visuomenę. Valstiečių judėjimai pasižymi „žiūrėjimo atgal“ principu. Tačiau įjungti į kitų, politinius tikslus keliančių, grupių pasipriešinimo judėjimą, jie tampa revoliucine jėga [žr.: 52, 193].

Nepaisant kritikos, tiek T. Skocpol teorinį modelį, tiek ir T. R. Gurro teiginius apie nerealizuotus lūkesčius kaip pasipriešinimo šaltinį valstiečių judėjimo Prancūzijoje 1789 m. analizei panaudojo amerikiečių sociologas Jochnas Markoffas [41]. Atlikdamas sociologinę statistinę analizę valstiečių pasipriešinimo formas jis klasifikavo atsižvelgdamas į objektą, prieš kurį judėjimas nukreiptas: žemvaldžius, bažnyčią, valstybę. Remdamasis tokiu atskaitos tašku J. Markoffas išskyrė antisenjorines / antifeodalines (angl. Antiseigneurial), antibažnytines (angl. Antichurch) ir antivalstybines (angl. Antstate) valstiečių mobilizacijos formas [41, 260–262].

Racionalaus pasirinkimo teorijos atstovas Markas I. Lichbachas, išskyręs keturis socialinės tvarkos principus: bendruomenę, rinką, sutartį (kontraktą) ir hierarchiją, suabejojo T. Skocpol ir kitų tyrinėtojų (J. Craig Jenkins, John Wilson Lewis) pateiktu „ortodoksiniu agrarinių revoliucijų aiškinimu“, tvirtinančiu, jog valstiečiai sukyla prieš žemės ūkio komercializavimą, eksploatacijos didėjimą ar valstiečių bendruomenės destabilizavimą, trumpai tariant, prieš kapitalizmą ir imperializmą [36, 383–384]. Valstiečių neramumus išanalizavęs per kolektyvinio veikimo prizmę, M. I. Lichbachas pažymėjo, kad jų tikslai yra orientuoti į aiškiai apibrėžtą asmeninės gerovės siekimą [36, 389]. Pasipriešinimo judėjimus jis skirstė į 3 tipus: kasdieninio pasipriešinimo formas, neorganizuotą kaimo protestą ir organizuotus žemdirbių sukilimus.

Kasdieninio pasipriešinimo formomis tyrėjas laikė valstiečio konfliktą su žemvaldžiu dėl prievolių, mokesčių ar aprūpinimo, kurio metu valstietis siekdavo manipuliuoti visomis priemonėmis, kad galėtų maksimalizuoti savo materialinę naudą. Tokiu „materialinės naudos maksimalizavimu“ laikomas vengimas dirbti arba lėtas darbas, vėlavimas ar darbo įrankių gadinimas, taip pat plėšikavimas ir pabėgimas [36, 393–394].

Neorganizuotu pasipriešinimu M. I. Lichbachas vadino pavienius valstiečių protestus ir maištus, kurių metu siekiama tam tikrų teisių (darbo laiko sutrumpinimo, mokesčių sumažinimo ir pan.). Neorganizuoto pasipriešinimo formos išskiriamos šios: 1) valstiečių žakerija – savavališkas privačios nuosavybės užgrobimas, įsiveržimas į bendruomenės valdas, dvarų nusiaubimas, deginimas, plėšimas, taip pat archyvų naikinimas, siekiant likviduoti asmeninės priklausomybės, įsiskolinimo ar mokesčių dokumentus; 2) maisto produktų riaušės – dvaro grūdų pasisavinimas; 3) socialinis banditizmas – privačios nuosavybės užgrobimas viešajai gerovei patenkinti (dvaro turto plėšimas ir dalijimas skurstantiems); 4) sharivari arba „Kačių koncertas“ – tyčiojimas iš mokesčių surinkėjų (protesto forma kilusi XVIII a. Prancūzijoje, kurioje valstiečiai pašiepiamomis dainelėmis sutikdavo mokesčių rinkėjus); 5) priešindustriniai sambrūzdžiai – minia susitelkia kokiam nors konkrečiam tikslui pasiekti, pvz., įkalintam bendruomenės nariui išvaduoti [36, 394–396].

Organizuotą valstiečių sukilimą M. I. Lichbachas laikė aukščiausia pasipriešinimo forma. Sukilimo sudėtinė dalis, tyrėjo nuomone, yra partizaninės kariuomenės sukūrimas. Sukilimas nuo kitų pasipriešinimo formų skiriasi politine potekste [36, 397–400].

Kultūros antropologų darbuose valstiečių pasipriešinimas analizuojamas per kultūrų sąveikos ir kaitos prizmę. Struktūrinės antropologijos atstovai, visuomenę matantys sudarytą iš struktūras formuojančių individų bei jų grupių santykių, maištą laikė pamatine tų struktūrų kaitos sąlyga. Jų teigimu, maištas būtinai kyla „iš apačios“, tai masių pasipriešinimas, o ne architektūrinis valdančiųjų pertvarkymas „iš viršaus“. Simbolinė antropologija revoliuciją traktavo kaip kitų prasmių sukūrimą, esminių simbolių, jų reikšmių pasikeitimą. Simbolinės antropologijos atstovų nuomone, aukščiausio laipsnio pasipriešinimo – revoliucijos – metu turi būti sukurta nauja kalba, turi būti atrastas naujas socialinę tikrovę organizuojantis principas, susiejantis visas reikšmes. Šios krypties atstovas, prancūzų masinės kultūros ir kasdienybės istorijos tyrinėtojas Michelis de Certeau, nagrinėdamas 1968-ųjų studentų protestus Prancūzijoje, teigė, kad pergalė nebuvo pasiekta dėl to, jog nebuvo pakeista kalba, vyko tik simbolinis pasipriešinimas, kuris neįstengė nuversti senųjų simbolių, kaip nutiko užėmus Bastiliją 1789-aisiais [15, 40].

Vokiečių kultūros antropologas Norbertas Schindleris, tyręs elitinės ir liaudies kultūros sąveikas, kėlė klausimą, ar iš tiesų valdančioji klasė primeta valdiniams savo normas ir vertybes, ar vis dėlto galima kalbėti apie tam tikrus kompromisus, paklūstančius „deryboms“ ir neatmetančius alternatyvios situacijos formulavimo [plačiau: 51, 19–20]. Hegemonija, kaip visuomeninė praktika, N. Schindlerio nuomone, turi savo specifinius veikimo kontekstus. Todėl analizuodamas skirtingų socialinių grupių elgesio modelius, N. Schindleris pažymėjo, kad žemvaldžio ir valstiečio atžvilgiu dominavo „valdančio“ ir „valdinio“ statusai, kur valstiečiai iš savo „žemiškojo pono“ nelaukė malonės, o tik kontraktinių sąlygų laikymosi, nors ponas save tapatino su pačiu teisingumu, todėl įsivaizdavo, kad teise gali naudotis savo nuožiūra [51, 91].

Teiginį, kad istoriografinis ekonominio ar klasinio valstiečių išnaudojimo konceptas ne visada yra tinkamiausias instrumentas valstiečių istorijai pažinti, savo tyrimais pagrindė Deimantas Karvelis. Vadovaudamasis antropologine kultūros ir jos raidos samprata jis ištyrė Biržų kunigaikštystės visuomenės komunikaciją [30]. Mokslininkas pagrįstai teigia, kad „šaltinių medžiaga leidžia kalbėti apie komunikaciškai lygiavertę dviejų socialiniai nelygiaverčių institucijų koegzistenciją, kurioje abi pusės laikė savo statusą nekeistinu ir natūraliu, tuo pat metu suvokdamos, jog yra gyvybiškai svarbios viena kitai, kaip išgyvenimo garantas. Dėl šios priežasties kaimo-dvaro komunikacijos pagrindu buvo ne socialinės įtampos ir priešiškumo apraiškos, bet tamprių ryšių įvairiausiose visuomeninio gyvenimo sferose palaikymas (kursyvas mano – R. Š.-S.). Tą patvirtina daug faktų. Pirma, dvaras vykdė racionalią ir pakeliamą prievolių politiką, rūpinosi valstiečiais gamtinių (nederliai; sausros; liūtys), karinių (kariuomenių ir kriminalinių elementų siautėjimai), buitinių (gaisrai; ekonominis skurdas) kataklizmų atvejais. Tokiu būdu dvaro institucija rūpinosi iš anksto eliminuoti galimas dvaro-kaimo santykių įtampos prielaidas. Antra, Biržų kunigaikštystėje nesutinkama konfliktų ir ginčų tarp valstiečių ir dvarų administracijos atvejų, juolab kraštutinių socialinės kovos formų – sukilimų ar maištavimo apraiškų. Priešingai, valstiečiai turėjo civilizuotas galimybes ginti savo teises dvaro aplinkoje (kreiptis į dvaro teismą; skųstis kalvinistų dvasininkams vizitacijų metu ar net pačiam Radvilai). Trečia, valstiečių bėgimo iš savo gyvenamos aplinkos atvejai Biržų kunigaikštystėje nereiškė socialinio protesto, bet būdavo nulemti aukščiau minėtų kataklizmų. Biržų kunigaikštystė kaip privati valda, kurioje prievolių našta buvo mažesnė, buvo traukos arealu kitų teritorijų (valdovo žemininkų; katalikų bažnyčios dvarų; Kuršo bajorų palivarkų) valstiečiams bėgliams. Dvaro ir kaimo socialinė komunikacija buvo abipusė. Dvaras buvo ekonominio valstiečių gyvenimo pagrindo kūrėjas, teisinio ir karinio saugumo garantas, kultūrinių naujovių tarpininkas, o kaimas dvarui – valdžios realizavimo ir socialinio dominavimo objektas, darbo jėgos ir finansinių išteklių šaltinis“ [30, 176–177].

Greta lyginamosios istorinės sociologijos ir kultūrinės antropologijos autorių įžvalgų pasipriešinimo istorijos tyrimams labai reikšmingi socialinės filosofijos darbai, skirti pilietinio nepaklusnumo problematikai, individo laisvės ir visuomeninės tvarkos klausimams. Pažymėtina, kad pilietinis nepaklusnumas, suprantamas kaip bendros piliečių valios pasireiškimo forma kovoje už teisinės valstybės vertybes, sulaukė plataus šiuolaikinių filosofų dėmesio. Vienu ar kitu aspektu apie pilietinį nepaklusnumą rašė amerikiečių filosofai Irvingas Kristolas, Johnas Rawlsas, Ronaldas Dworkinas, Michaelis Walzeris, žymus vokiečių filosofas Jurgenas Habermasas [plačiau: 42, nr. 57, 68]. Remdamasis J. Rawlso pilietinio nepaklusnumo samprata, išryškinančia teisingumo ir dorybingumo simbiozės aspektą, apimantį 1) teisės viršenybę gėrybių atžvil­giu, 2) visuomenės santalką dėl abipusės naudos, 3) bendro labo paisymą ir 4) visuomenės ydų vengimą, filosofas Tomas Kačerauskas išanalizavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederaciją (1792–1793) kaip pilietinio nepaklusnumo atvejį, iškeldamas tezes apie pilietinį nepaklusnumą kaip viešą politinę kovą, išreiškiančią individų bendruomenėje laisvę tiek pakeisti visuomeninę tvarką, tiek įtvirtinti tradicines moralės nuostatas ir kartu kaip visuomenės tapatumo katalizatorių, veikiantį dvasinės kovos sąlygomis. T. Kačerausko teigimu, „nuokrypis nuo teisingumo pasižymi lašo efektu. Kartais užtenka vos pastebimos neteisingumo apraiškos, kad išsilietų visa taurė, t. y. kad pasireikštų pilietinis nepaklusnumas, sukeliantis revoliucinius pokyčius“ [29, 28, 33–37].

Pilietinio nepaklusnumo tyrimų teorijos svarba šiuolaikinių socialinių judėjimų analizei yra vertinga, tačiau klausimas, ar pilietinio nepaklusnumo, individų laisvės ir visuomeninės tvarkos temos gali būti taikomos luominės visuomenės tyrimams bei valdžios ir valdinių konfliktų analizei, kelia abejonių. Į šį klausimą padėtų atsakyti tik išsamesni pasipriešinimų istorijos tyrimai.

2. Sąvokų maištas, riaušės, sukilimas reikšmės

Lietuvių kalboje pasipriešinimui įvardyti vartojamos sąvokos „sukilimas“, „maištas“ ir „riaušės“ turi tam tikrų prasminių skirtumų, pasireiškiančiu šių sąvokų laipsniavimu. „Lietuvių kalbos žodynas“ sukilimą apibūdina kaip masinį, ginkluotą pasipriešinimą [37, t. 7]. Natūralu, kad šešis dešimtmečius kelių kalbininkų kartų rengtame žodyne sukilimo termino apibrėžčiai iliustruoti pirmiausia panaudoti politinę konotaciją turintys pavyzdžiai: „Sukilimas, kad būtų sėkmingas, turi remtis ne sąmokslu, ne partija, bet priešakine klase“; „[Belinskis] iškėlęs sukilimo vėliavą prieš Hegelį“ ir panašiai [37, t. 14].

Sąvoka „riaušės“ „Lietuvių kalbos žodyne“ apibūdinama kaip masinis nepasitenkinimo, protesto dėl ko nors reiškimas, peštynės, dažniausiai susijusios su padaryta žala, nuostoliais, eibėmis [37, t. 11]. Sąvokai „maištas“ iliustruoti naudojami gausūs kalbininkų suregistruoti XVII–XX a. pavyzdžiai rodo sąvokų „maištas“ ir „sukilimas“ vartojimo sinonimiškumą. XVII a. pradžioje išleistame Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyne“ [3], 1747 m. paskelbtame Pilypo Ruigio „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyne“ [7], Kristijono Gotlibo Milkaus žodyne, publikuotame 1800 m. [8], bei XIX a. pabaigoje išleistame Frydricho Kuršaičio žodyne [9] „maištu“ įvardijamas viešas nepasitenkinimo pasireiškimas, ginkluotas pasipriešinimas valdžiai. Tai, kad nebuvo įžvelgiamas prasminis skirtumas tarp sąvokų „maištas“ ir „sukilimas“, iliustruoja ir F. Kuršaičio redaguotame „Keleivyje iš Karaliaučiaus“ skelbta informacija apie 1863 m. sukilimo eigą: 1863 m. rugpjūčio 18 d. numeryje, straipsnelyje „Apie lenkų maišto dalykus“, įvykiai Varšuvoje vadinami ir maištu, ir karu: „Rusų žalnieriams tas karas su lenkais labai pakarsta“. Įvykių aprašymas baigiamas retorišku šūksniu: „Ar tada ben[t] šitas razbajiškasis karas liausis!“ [5, 1863-08-18, nr. 33, 132]. 1863 m. rugsėjo 22 d. laikraštyje informuojama, kad „lenkuose maištas dar vis nėra pergalėtas, o iki šiol ir dar vis negalima buvo maištininkų paslėptąją Regierungą arba jų Vyriausiuosius išrasti“ [5, 1863-09-22, nr. 38, 151]. Taigi XIX a. lietuvių raštijoje ginkluotas pasipriešinimas vadintas ir maištu, ir karu. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ pirmoji žodžio prasmė taip pat nurodoma „gaivališkas sukilimas, ginkluotas pasipriešinimas“ [17, 378].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiamos kitos žodžio „maištas“ reikšmės: rietenos, nesutikimas (2); nepasitenkinimas, prieštaravimas (3); maišatis, susipainiojimas (4); maišymasis, sūkurys (5) [37, t. 7], atspindi neigiamą „maišto“ vertinimą.

Neigiama prasme sąvoka „maištas“ vartojama teisinėje kalboje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėje sąvokos „sąmokslas“, „pasikėsinimas“ ir „maištas“ buvo siejamos su valdovo ir valstybės išdavyste ir turėjo vien neigiamą prasmę. Trečiasis Lietuvos Statutas tiek sąmokslą, tiek maištą traktavo kaip pasikėsinimą į Jo karališkosios Didenybės sveikatą (lenk. spiknienie na zdrowie J. K. M.). Atsakomybę už tokio pobūdžio nusikaltimą numatė Trečiojo Lietuvos Statuto I skyriaus 3 straipsnio 1 paragrafas [10, 3–4]. Apie maištininkus ir viešosios tvarkos pažeidėjus (lenk. buntownik i wzrucziciel prawa pospolitego) taip pat kalbama Trečiojo Lietuvos Statuto 4 skyriuje, 31 straipsnyje, apibrėžiančiame įkalinimo bausmės vykdymą (lenk. O opatrznośći więźenia na urzędziech naszych). Maištininkais (lenk. Buntownicy) laikomi asmenys, pagrobiantys kalinį iš įkalinimo vietos ar pakeliui į egzekucijos vietą, ir tie, kurie slapstosi įvykdę nusikaltimą – užmušę budelį: „Ir jei kas bet kurio luomo toks būtų savavalis, kad kalinį iš pilies ar Mūsų dvaro kalėjimo, arba jau mirčiai išduoto, kur nors gatvėje ar kelyje prievarta atimtų, arba budelį prie tokio įkalinimo užmuštų, ir tokį nusikaltimą įvykdęs nebūtų tuojau pat sugautas, tada toks Mūsų Valdovo būtų pats ir su savo bendrininkais pakviestas, kaip maištininkai ir viešosios teisės pažeidėjai, mirties bausme ir garbės atėmimu baudžiamas turi būti, o ieškovui padaryta žala atlyginama privalo būti“ (lenk. A ieśliby kto iakiegożkolwiek stanu tak swawolny był, a więźnia z zamku abo z dworu Naszego z więźenia, abo też iuż na śmierć wydanego, gdzie na ulicy abo na drodze gwałtownie odiał, abo kata przy takowym więzieniu zabił, a nie byłby zarazen na takim uczynku poiman, tedy takowy będąc o to do Nas Hospodara na rok zawity pozwan sam, y z pomocnikami swemi, iako buntownicy, y wzruszyciele prawa pospolitego, gardłem, y odsądzeniem poczćiwośći karani być maią, a szkody, y nakłady żałobney stronie za dowodem sowito nagrodzić, y zapłaćić takowi winni będą“) [10, 152].

XVII–XVIII a. lenkų kalboje sąvoka „maištas“ (bunt) reiškė pasipriešinimą nustatytai teisei, tvarkai, valdžiai, taip pat suirutę, sumaištį, sąmokslą, rokošą, karinę sąjungą ir konfederaciją (lenk. wystąpienie przeciw ustalonemu prawu, porządkowi, władzy, rozruchy, zamieszki, spisek, sprzysiężenie, rokosz; związek wojskowy, konfederacija) [55].

Ketverių metų seime priimtas nutarimas „Dėl asmenų, apkaltintų maištų kėlimu“ maištininkais įvardino asmenis, neištikimus Respublikai, nusižengiančius įstatymams ir drumsčiančius viešąją tvarką (lenk. o niewierność ku rzeczypospolitey i przestępstwa przeciw prawom kraiowym i spokoyności publiczney obwinieni) [2, 453].

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Rūmų asesorių teismo dokumentuose valstiečių pasipriešinimas savininkams ir dvarų valdytojams vienareikšmiškai įvardijamas sąvoka „maištas“ (bunt). Antai 1727 m. kovo 20 d. Rūmų asesorių teismas priėmė nutartį K. Boričevskio byloje prieš Šadžiūnų ir Smarliūnų vaikystės valstiečius ir referendorių teismo paskirtą komisarą Petrą Norvaišą, kuriame valdinių veiksmus užpuolant mokesčių rinkėjus traktavo kaip maištą [6, 93–100]. 1778 m. sausio 21 d. Raseinių pilies teismas nagrinėjo Poniatovskių, A. Tyzenhauzo, Veliuonos seniūnijos ir Baisogalos vaikystės administracijos skundą prieš valstiečius ir jų atstovą teisėją M. Prozorą, kuriame maištu įvardijamas valstiečių atsisakymas vykdyti prievoles [6, 290–291]. Lygiai taip pat maištu įvardijami ir kiti valstiečių pasipriešinimo atvejai, tarp jų ir 1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje [žr.: 6, 233–281]. Kameros archyve saugomuose Šiaulių ekonomijos dokumentuose 1769 m. valstiečių veiksmai taip pat laikomi maištu [1].

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinėje raštijoje XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje įmanu įžvelgti tam tikrą pasipriešinimo formų laipsniavimą. Antai garsus pamokslininkas Mykolas Pranciškus Karpavičius, Prienų parapinėje bažnyčioje 1792 m. vasario 14 d. sakydamas pamokslą Prienų pavieto įkūrimo ir pirmųjų seimelių pradėjimo proga, atkreipė dėmesį į nepasitenkinimo Gegužės 3 d. konstitucijos kurstytojus ir teigė, kad „nuodyti visuomenę ir piktinti draugijas, audrinti protus jau įsigaliojus įstatymui – tai ne laisvė, bet savivalė (lenk. swawola), tai ne pilietiškumas, bet riaušės (lenk. rebelia), tai ne protingumas, bet įžūlus maištingumas“ (lenk. zuchwałe buntownictwo) (čia ir toliau kursyvas mano – R. Š.-S.). Jis tvirtino, kad „laisvas žodis viešuosiuose suvažiavimuose nėra [nukreiptas] prieš įstatymą, bet [skirtas] įstatymą patobulinti. Tačiau pasisakymas prieš įsigaliojusius ir priimtus įstatymus – tai ne laisvas, bet savavališkas ir maištingas pasisakymas (lenk. Nie jest to głos wolny, ale swawolny i buntowniczy)“ [4, 346]. M. P. Karpavičius pastebi, kad tie, kurie priešinasi teisėtai priimtiems įstatymams, siekia sukelti maištą ar sukilimą: „po to, kai įstatymas įsigaliojo, [ir] įstatymas [ne bet koks, o] didžiosios tautos dalies mylimas, visos Europos šlovinamas, – kokią [tas akiplėša] turi teisę, išskyrus įžūlumą? Maištą (lenk. Rokosz)?, Sukilimą (lenk. Bunt)?“[4, 346]. Taigi tiek riaušės, tiek maištas ir sukilimas M. P. Karpavičiaus suprantami kaip neteisėti veiksmai, pasipriešinimas teisės normoms. M. P. Karpavičiaus kalba atspindi Naujųjų laikų politinę mintį, teikiančią pirmenybę teisiniam socialinio konflikto sprendimo keliui.

Pažymėtina, kad būtent Naujųjų laikų epochoje veikiant Thomaso Hobbeso, Johno Locke’o, Jeano-Jacqueso Rousseau, Imanuelio Kanto idėjoms imta kelti klausimą apie individo teisę pasipriešinti valdžiai, pabrėžti moralinės lygybės ir individualios laisvės prioritetą kitų politinių vertybių atžvilgiu. Kaip pažymi G. Miniotaitė, ypač reikšminga pilietinio nepaklusnumo idėjos turiniui ir pagrindimui buvo I. Kanto socialinė filosofija [plačiau: 42, 72–73]. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. Kantas buvo vienas didžiausių liaudies sukilimų priešininkų. Jis kategoriškai neigė teisę sukilti tvirtindamas, kad reikia paklusti valdžiai, kokios kilmės ji bebūtų [59].

„Riaušės“, „maištas“, „sukilimas“, „revoliucija“ kaip skirtingą turinį turintys socialiniai judėjimai apibrėžiami politikos mokslų atstovų darbuose. Tačiau vienodos pasipriešinimo formų klasifikacijos nėra. Socialiniai judėjimai klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: trukmę, siekius, juose dalyvaujančių individų interesus ar prievartos panaudojimo lygį. Marksistinės, konstruktyvistinės (Aleksandro Wendto) ir racionalistinės (Johno Rawlso, Keno Binmore’o) teorijos skirtingai interpretuoja ir socialinių judėjimų prigimtį, tikslus bei padarinius [plačiau: 47, 113–114].

Atsižvelgiant į konflikto priežastis, visuomenės nepasitenkinimo masiškumą, nepasitenkinimo formas, planuojamus nepasitenkinimo rezultatus, konfliktų baigties perspektyvas sąlygiškai skiriamos 4 pagrindinės politinių konfliktų tarp piliečių ir valdžios institucijų rūšys: pilietinis nepaklusnumas, pilietinis karas, partizaninis karas ir revoliucija [plačiau: 48, 74–75]. Pilietinis nepaklusnumas, t. y. pasipriešinimas tiksliai įvardytiems vyriausybės sprendimams ar įstatymams, gali reikštis įvairiomis formomis – nuo terorizmo iki neprievartinio pasipriešinimo. Pilietinių karų, suprantamų kaip konfliktas tarp piliečių ir vyriausybės politikos šalies viduje, kategorijai neretai priskiriami ir vergų sukilimai bei valstiečių karai [48, 75]. Tačiau sukilimas plačiąja prasme gali būti suvokiamas ir kaip nevalstybinių veikėjų (grupių, organizacijų ir judėjimų) naudojama prievarta arba grasinimas ją panaudoti, siekiant įgyvendinti tam tikrus politinius tikslus ir uždavinius. E. Gailiūnas, remdamasis Nacionalinio karo koledžo Vašingtone profesoriaus, Sukilimų ir revoliucijų studijų direktoriaus Bardo E. O’Neillo tipologija [46], pabrėžė, kad sukilimas yra kova tarp valdančiosios ir valdžioje nesančios grupių, kai pastaroji kovos metu sąmoningai naudoja politinius išteklius ir politinę prievartą, norėdama sunaikinti, performuluoti arba sustiprinti vieną ar kelis politikos teisėtumo aspektus [21, 108].

Tiriant socialinius judėjimus svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad visos sukilėlių grupės siekia politinių tikslų ir uždavinių. Savo politiniais motyvais sukilėlių grupės skiriasi nuo kitų prievartą naudojančių nevalstybinių grupių. Sukilėlių politiniai tikslai ir uždaviniai gali būti: 1) politinio režimo pakeitimas, 2) valdžios užgrobimas, 3) poveikio vy­riausybei ir / arba jos vykdomai politikai darymas, kai tiesiogiai nėra siekiama perimti valdžią į savo rankas. Sukilę nevalstybiniai veikėjai gali siekti atsiskirti nuo tam tikros politinės bendrijos, pakeisti politinę sistemą, pakeisti tam tikrus valdžios atstovus ar pakeisti tam tikrą diskriminacinę politiką [21, 108].

Siekdamos įgyvendinti savo politinius tikslus ir uždavinius, sukilėlių grupės gali rinktis skirtingus kovos metodus arba strategijas. E. Gailiūnas pateikia dvi politikos moksluose naudojamas sukilėlių strategijų klasifikacijas: Ariel Merari klasifikaciją, išskiriančią 1) revoliucijos, 2) coup d’état, arba valstybės perversmo, 3) partizaninio karo, 4) terorizmo, 5) riaušių strategijas, ir B. E. O’Neilo klasifikaciją, išskiriančią 1) konspiracijos (coup d’état atitikmuo), 2) ilgai trunkančio liaudies karo (savotiškas partizaninio karo atitikmuo), 3) orientuotos į karinę pergalę (savotiškas partizaninio karo atitikmuo), 4) kariavimo mieste (terorizmo atitikmuo) strategijas [21, 108–109].

Pažymėtina, kad sukilimų įvairovę lemia daugelis faktorių: istorinė epocha, socialinė dalyvių sudėtis, trukmė, intensyvumo laipsnis, organizuotumo lygis, sėkmės rodiklis, dalyvius įkvepiantys dvasiniai ir psichologiniai impulsai. Tačiau sukilimui būtini elementai yra 1) tam tikras organizuotumo laipsnis, 2) lemiamas vadų vaidmuo, 3) formuluojami ir keliami tikslai (neretai deklaratyvūs ir netikslūs), kurie išdėstomi judėjimo programoje ir lozunguose. Kita vertus, neretai akcentuojamas prievartinis sukilimo pobūdis, t. y. sukilimu laikomas prievartinis politinės valdžios paėmimo kelias, kurio galutinis tikslas – pakeisti valstybės valdymo tipą. Sukilimo ideologijos šerdimi turi tapti viena ar kita tautos teisę sukilti pagrindžianti ideologija. Sukilimo ideologija yra efektyvi ten ir tada, kur egzistuoja didelis gyventojų nepasitenkinimas valdančiu politiniu režimu, socialiniu politiniu gyvenimo lygiu, valstybine ideologija ir kai į judėjimą įsijungia didžioji visuomenės dalis. Pažymėtina ir tai, kad sukilime svarbų vaidmenį vaidina ginkluoto sukilimo organizacija ir karinis techninis pasirengimas. Grupuotė ar partija, vadovaujanti sukilimui, turi turėti išplėtotą organizacinį sąjungininkų tinklą, tačiau kartu išvengti sektantiškumo, „sąmokslininkų“ grupuotės požymių. Neretai pažymima, kad sukilimas turi būti puolamojo pobūdžio [plačiau: 59, 19–29].

Organizuotumu, tikslingumu sukilimas skiriasi nuo maišto – labai didelio intensyvumo masinio veiksmo, tačiau riboto savo trukme ir keliamais tikslais. Maištas – tai atsakomoji reakcija į kokį nors valdančiosios politinės grupuotės ar valstybės institucijų sprendimą, neperaugantis į platesnio masto pasipriešinimą. Intensyvumu, emociniu užtaisu maištas artimas riaušėms, tačiau skiriasi nuo jų dalyvių skaičiumi ir pasirengimo lygiu. Maištas kyla kaip apgalvotos, tikslingos tam tikros žmonių grupės veiklos rezultatas. Neretai maištas būna ginkluotas, remiamasi karine jėga. Prie maišto organizatorių jungiantis platesnėms dalyvių masėms, judėjimas praranda organizacinę kokybę ir tikslingumą, pasiduodama emocijoms, prarandamas realios politinės situacijos suvokimas. Esant tokiai padėčiai maištas įgauna riaušėms būdingus požymius, išeikvoja savo potencialą ir išblėsta [59, 19–29].

3. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimo vertinimas istoriografijoje

1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje jau XIX a. sulaukė tyrinėtojų dėmesio. Vienas pirmųjų socialinius judėjimus Lenkijos–Lietuvos valstybėje XVIII a. aptarė lenkų istorikas Tadeuszas Korzonas. Analizuodamas Abiejų Tautų Respublikos valstiečių padėtį, T. Korzonas pabrėžė, kad jie „ramiai ir kantriai ėjo lažą ir mokėjo duoklę [...], jiems netgi būdavo išduodami inventoriai, kurie užkirsdavo kelią išnaudojimui. Maištai buvo reti ir silpni (lenk. bunty były rzadkie i słabe). Tik Ukrainoje ir pietinėse „rusiškose“ vaivadijose bajorija jautė kylantį pasipriešinimą. Neišdildomą įspūdį paliko 1768 m. Maksimo Želiazniako ir Ivano Gončios (Gontos) maištas / suirutė (lenk. zawierucha Żeleźniaka i Gonty). Žinoma, kad čia pagrindinė priežastis buvo religiniai jausmai, kazokų judėjimo atmintis ir užsienio įtaka“ [33, 366]. T. Korzonas pažymėjo, kad panika dėl maišto pietuose kilo 1789 m. ir buvo susijusi su didėjančia baudžiava ir mokesčiais. Seimas sudarė specialią deputaciją ištirti kaltinamų maištu bylai. Šioje byloje svarbią reikšmę autorius skyrė unitų klausimui. T. Korzonas taip pat nurodė, kad „kažkoks maištas buvo ir Šiaulių ekonomijoje, tačiau tūkstantis kareivių numalšino 10 000 sumaištavusių valstiečių“. Šiuos įvykius Šiauliuose mokslininkas datavo 1788 m. [33, 369].

Lietuvos istoriografijoje pirmą kartą valstiečių kovų tema buvo paliesta „Varguolių bičiuolių“ – Augustino Janulaičio, Vlado Mangirdo ir Jono Biliūno – knygelėje „Iš istorijos: kaimiečių kovos su ponais“, „Tėvynės mylėtojų draugystės“ lėšomis išleistoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Plymute, 1905 m. [22]. Siekdami sutelkti „skriaudžiamą luomą“ į kovą su „skriaudikais valdonais“ ir parodyti, kad tik sutartini veiksmai ir vienybė gali laiduoti pergalę, knygelės autoriai pateikė keletą pavyzdžių iš Europos tautų istorijos: Wato Tylerio vadovaujamo XVI a. Anglijos valstiečių sukilimo, XIII a. sukilimo Maljorkoje, XIV a. kaimiečių kovų su ponais Belgijoje ir Prancūzijoje ir 1525 m. maišto Prūsų Lietuvoje [22, 5–58]. Knygos įvade tvirtinama, kad „visa nelaimė tame, kad maištininkai, nors ir turėdami spėką savo rankose, duodas tankiai apsivilti saldžiais žodeliais apgavikų, įtiki jiems ir nutilsta anksčiaus, negu visi prižadėjimai išpildyti tampa! Apgavikai to tik ir laukia! Pamatę, jog jų priešai išsisklaidė, matydami, kad vienybė tarp jų jau dingo ir tokiu būdu išsprūdo ir spėka sukilusiems iš rankų, – ponai ir nemislija išpildyti savo pažadėjimų “ [22, 3–4].

Pažymėtina, kad tekstų autoriai, pasirašę slapyvardžiais „Žmogus“, „Apuokas“ ir Jonas Gražys, valstiečių pasipriešinimą feodalams sinonimiškai įvardijo sąvokomis „maištas“, „ūkininkų krutėjimas“ ir „sukilimas“. Prasminio skirtumo tarp šių sąvokų įžvelgti negalime. Ponų savivalei pasipriešinę kaimiečiai ir miestiečiai dažniausiai vadinami „maištininkais“, nors jų keliamų tikslų teisėtumas, autorių nuomone, buvo nekvestionuojamas.

Užuominų apie Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimą vienas pirmųjų pateikė prelatas Benediktas Smigielskis 1909 m. A. Dambrausko Jakšto redaguotame literatūros, mokslo ir politikos mėnesiniame leidinyje „Draugija“ išspausdintame veikale „Vikaro užrašai“. Aprašydamas išlikusių apkasų (šančių) ant Šiaulių apylinkėse esančios Salduvės kalno atsiradimo istoriją, B. Smigielskis pažymėjo, jog „1769 m. Šiaulių ekonomijos sodiečiai sukilo prieš savo valdovus. Jų apmalšinimui Lietuvos karvedys Zabiela tuojaus pasiuntė po aficierio vadovyste kariūmenės būrį, kol su didesnėmis spėkomis pats pribūsiąs. Tas aficieris, prisiartinęs prie miesto, pamatė didžias, įvairiai apsiginklavusias liaudies minias; neišdrįsdamas su mažomis spėkomis užpulti ant minių, o gal neturėdamas tam leidimo, pasuko iš kelio ant šio kalnelio ir per vieną dieną ir naktį pasidirbo apkasus. Tai yra seno lenkų kariuomenės paaficierio bajoro Chrzczonowicės apsakymas, dar iki šiolei senelių pasakojamas“ [56, 248].

Išsamiau Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimo klausimą plėtojo Augustinas Janulaitis, 1910 m. Vilniuje paskelbęs knygelę „Valstiečių sukilimas XVIII amžiuje Lietuvoje“ [23], kurios sutrumpintas vertimas lenkų kalba „Powstanie włościan szawelskich w roku 1769“ buvo išleistas Vilniuje 1921 m. [24]. Šiame darbe pirmą kartą buvo analizuojama ekonominė valstiečių būklė. Valstiečių sukilimas siejamas su ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis. A. Janulaičio vertinimu, sukilimą sukėlė 1) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo reformos ir 2) Baro konfederacija. Įvertindamas Baro konfederaciją A. Janulaitis pabrėžė, kad „tasai judėjimas yra konservatyvišku, priešdemokratišku; vienog skaitoma revoliucijiniu, nes ėjo prieš rusus. Susirinko Bare (Podolėje). Karalių žadėjo numesti nuo karalystės. Stanislovas Augustas iš pradžių norėjo taikinties su jais, bet išgirdęs, jog jį žada numesti nuo sosto, vėl puolė Rusijai į glėbį. Rusai visur persekioja barinius (t. y. konfederatus). Ukrainai sukilo prieš ponus ir pradėjo karą. Konfederatai išsiblaškę po visą valstybę tai šen tai ten užvesdavo kovą. Sujudimas buvo visur. Pasiekė jisai ir žemuosius klo­dus. Jie turėjo taipogi atsiliepti. Bajorų padėjimas ėmė svyruoti. Jie ieško visur talkininkų, net tarp mužikų. Mužikai prisideda“ [23, 11].

Atstovaudamas socialdemokratinės krypties ideologijai, A. Janulaitis siekė parodyti, kad valstiečiams nebuvo suprantamas ir priimtinas politinis judėjimo kontekstas: „dar prieš pradėsiant sukilimą konfederacijos veikėjai susirašinėjo su įtakingais ekonomijos žmonėmis parinkdami tik vidutiniuosius ar žemuosius valdininkus. Laukė atvyksiant rusų užpuolimui; o iš kitos pusės ateisiant konfederatų. Reikėjo tik akstino žmonėms sujudinti. Neveizint į suirutes, Ekonomijos valdyba varė savo darbą. Bajorai pradėjo agituoti. Mužikai noriai klausėsi. Žinoma jiems mažai terūpėjo ar visai nerūpėjo, kad bajorai nuskriausti, kad nereikia lyginti nekatalikų (jų čionai ir nebuvo). Vaikščiojo po žmones konfederatų laiškai. Politiška to judėjimo pusė nebuvo jiems aiški ir suprantama. Tik rusai buvo jiems priešingi . Konfederacija jiems rodosi, lig kokia stebuklinga galybė, kuri padės jiems iš bėdos išbristi, nuo bajorų valdininkų atsikratyti. Kurstė bajorai, vadovavo iš dalies bajorai, nes buvo apšviestesni ir vikresni, bet sukilėlių programą, tikslą skyrė patys valstiečiai. Vardan jų reikalų buvo pakeltas maištas“ [23, 12].

Taigi jau šiame darbe matome mėginimą valstiečių pasipriešinimą analizuoti bendrame to meto sociopolitinio judėjimo kontekste ir priskirti jam politinio pasipriešinimo elementus.

Nagrinėdami socialinius procesus marksistinės istoriografijos atstovai siekė surasti istorijoje „atviro klasinio antagonizmo pasireiškimus“, išsiaiškinti klasių kovos faktus. Todėl Šiaulių sukilimas užėmė svarbią vietą Zigmo Aleksos-Angariečio „Lietuvos revoliucinio judėjimo ir darbininkų kovos istorijoje“, išleistoje 1921 m. Z. Aleksa-Angarietis, sekdamas F. Engelsu, valstiečių pasipriešinimą Lietuvoje laikė „didžiųjų Europos valstiečių sukilimų aidu“, einančiu greta su protestantizmu [11, 22]. 1769 m. įvykius Z. Angarietis įvardijo „plačiausiu valstiečių sukilimu XVIII amžiuje“. Remdamasis A. Janulaičio darbu, jis akcentavo ekonomines pasipriešinimo priežastis – valstiečius apsunkinusius A. Tyzenhauzo įvestus mokesčius – ir karaliaus „liberalo“ abejingumą valstiečių skundams: „Karalius žinojo apie tat iš valstiečių skundų ir kai kurių ponų, Tyzenhauzo nevydonų, pranešimo, bet nieko nedarė“ [11, 23].

Svarbu pažymėti, kad, siekdamas parodyti lemiamą išnaudojamųjų klasės vaidmenį istorijos procesams, Z. Aleksa-Angarietis suabejojo A. Janulaičio teiginiu apie bajorų „kurstančiąją įtaką“ valstiečiams. Jis tvirtino, kad „veikiausiai patys valstiečiai sukilo, – tik jie galėjo išgirsti apie kitų vietų sukilėlius (konfederatus), ir jiems rodėsi, kad ir tenai valstiečių sukilimai. Už tai sukilėliai galėjo ieškoti talkininkų konfederatuose, ir gal pašaliečiams rodėsi, kad bajorai kurstė“ [11, 25].

Z. Aleksa-Angarietis akcentavo valstiečių siekius ne tik „atsikratyti nuo ponų“, bet ir „suorganizuoti naują valdžią“. Jo nuomone, pamatinis sukilėlių reikalavimas buvo atsikratyti nuo ponų, panaikinti baudžiavą [11, 29]. Įdomu pastebėti, kad baudžiavos panaikinimo reikalavimą Z. Aleksa-Angarietis suvokė tik iš valstiečių priesaikos teksto: „Aš, Mykolas Pauga, Joniškio trakto pilietis, prisiekiu Viešpačiui Dievuj Trejybėj Šventoj vienam ir Švenčiausiajai Panelei Marijai, Dievo motinai, tame, kad stosiu už tikybą ir laisvę, kaip buvo pirmiaus“[11, 29]. Tačiau būtent šis priesaikos tekstas rodė ne valstiečių asmeninės laisvės reikalavimą, bet pažodžiui atkartojo bajorų konfederacijos, susivienijusios po Baro vėliava, šūkį „Už tikėjimą ir laivę“.

Įvertindamas pasipriešinimo organizacinį lygį ir pasirengimą Z. Aleksa-Angarietis turėjo pripažinti, kad „sukilę žmones buvo neorganizuoti, jie veikė gaivališkai, jų vadais liko neištikimi asmenys“ [11, 26]. „Tame ir buvo sukilimo nelaimė, kad darbininkai ir baudžiauninkai dar neturėjo vadų iš savo tarpo ir prisieidavo jiems iškelti ne savo žmones“, – teigė Z. Aleksa-Angarietis [11, 31].

Marksistinę metodologiją plėtojančioje Juozo Žiugždos redaguotoje „Lietuvos TSR istorijoje“, skyriuje „Gamybinių santykių ir klasių kovos Lietuvos kaime 1700–1775 m.“, 1769 m. įvykiai pateikti kaip integrali valstiečių pasipriešinimo kovos dalis. Šio skyriaus autorius Juozas Jurginis Šiaulių ekonomijos pasipriešinimą lygino su kitais valstiečių sukilimais: 1707 m. valstiečių pasipriešinimu Meškuičiuose (valstiečiai suėmė bajorus, jų tarnus sumušė, bajorų namus išgrobstė ir pačius bajorus – Meškuičių vietininkus – nužudė), su 1711 m. Skuodo valstiečių sukilimu ir su 1750–1760 m. vykusiais Jurbarko ir kitų Žemaitijos valsčių valstiečių sukilimais [38, 322–323]. Tokiame kontekste 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimas parodomas kaip didžiausias liaudies judėjimas feodalinėje Lietuvoje, tačiau įvardijami ir jo trūkumai: „Nors Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas buvo kiek geriau organizuotas už kitus ligi tol buvusius sukilimus, nes sukilėliai valdžią savo rankose išlaikė 3 mėnesius, bet jis buvo gaivališkas, be platesnių ryšių ir politinių siekimų; valstiečių ryšiai tebuvo tik vietinio pobūdžio, jų interesų bendrumas neišaugo iki bendro tautinio, bendro politinio ryšio. Todėl ir šis sukilimas buvo nuslopintas. 1769 m. sukilimo istorinė pažangi reikšmė buvo ta, kad jis gynė valstiečius nuo išnaudojimo, vedančio į sunykimą, ardė feodalinius santykius ir greitino buržuazinių santykių formavimosi procesą“ [38, 324].

Panašus pasipriešinimo vertinimas, tik nebeakcentuojant pažangios sukilimo reikšmės, pateikiamas ir 1978 m. išleistoje Juozo Jurginio Lietuvos valstiečių istorijos sintezėje [28]. J. Jurginis pažymėjo, kad „sukilimas buvo Antano Tyzenhauzo reformų vaisius. Sukilime dalyvavo visi ekonomijos valstiečiai – daugiau kaip 3 tūkstančiai kiemų, 18 tūkstančių žmonių. Sukilėlių vadovais buvo vaitai, suolininkai ir iš bajorų kilęs mokytojas Simonas Aleksandravičius. Sukilėliai pašalino ekonomijos ir atskirų jos palivarkų administraciją ir pastatė savo vadovybę, pavadinę ją komanda. Jos valdžioje ekonomija išbuvo daugiau kaip 3 vasaros mėnesius“ [28, 145]. Aptardamas kitus valstiečių „priešinimosi tironijai“ atvejus, J. Jurginis išskyrė pabėgimus ir maištus prieš dignitorius (dvaro užpuolimus, atsisakymus dirbti, kolektyvinius pasityčiojimus iš dvaro pareigūnų) [28, 146–149].

Požiūrį į valstiečių pasipriešinimą kaip klasių kovos Lietuvos kaime pasireiškimą matome ir Rimanto Marčėno knygoje „Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas“, išleistoje minint šio įvykio 200 metų sukaktį [40]. Knygos autorius teigė, kad „tiek pagal sukilėlių skaičių, tiek pagal trukmę tai buvo stambiausias Lietuvos valstiečių sukilimas feodalizmo epochoje“ [40, 3], o patį judėjimą lygino su tuo metu įsiplieskusiu Ukrainos valstiečių sukilimu – Koliivščina, – kuris, R. Marčėno nuomone, „įgijo ne tik socialinį, bet ir religinį-tautinį pravoslavybės gynimo atspalvį“ [40, 5]. Iš Lietuvos ginkluotų valstiečių pasipriešinimo istorijos Šiaulių ekonomijos įvykiams artimu R. Marčėnas laikė tik 1418 m. sukilimą Žemaitijoje [40, 9]. Autorius pažymėjo, kad „valstiečiai nuolat priešinosi feodalams, blogai dirbdami palivarkuose, gadindami įrankius, rašydami skundus karaliui, pabėgdami, tačiau ginklo griebdavosi tik ypatingoms aplinkybėms susiklėsčius“ [40, 9]. Šiame vertinime atrandame B. Poršniovo tipologijos, išskyrusios tris pasipriešinimo lygius (dalinis pasipriešinimas, pasitraukimas ir bėgimas iš ūkio, sukilimas), bruožus. Pažymėtina tai, kad didžiausio masto pasipriešinimo formai – sukilimui – apibrėžti R. Marčėnas rėmėsi dviem kriterijais: judėjimo masiškumu ir trukme.

Analizuodamas įvykius Šiauliuose R. Marčėnas naudojosi A. Janulaičio darbu, Stanisławo Kosciałkowskio atliktais karališkųjų ekonomijų Lietuvoje tyrimais [35] (S. Kościałkowskio monografija apie Lietuvos rūmų iždininką Antaną Tyzenhauzą dar nebuvo pasirodžiusi) ir D. Pochilevičiaus veikalais, skirtais Baltarusijos ir Lietuvos žemių valstiečių istorijai [62; 63].

R. Marčėno teigimu, valstiečiai pasipriešino neteisėtai didinamiems mokesčiams ir įvestai lažinei-palivarkinei sistemai. 1765 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininku tapęs ir ekonomijas administruoti pradėjęs Antanas Tyzenhauzas, keldamas tikslą užtikrinti valdovo ekonominę nepriklausomybę nuo seimo garantuojant iždui pastovias dideles pajamas, reformavo ekonomijų valdymą. Siekdamas didinti grūdų gamybą, jis stambino ūkius, atkūrė panaikintus palivarkus, neįsisavintose žemėse steigė naujus palivarkus, juose sugrąžindamas palivarkinę-lažinę ūkio sistemą, didino mokesčius (činšą), įvedė griežtą kontrolę, buhalterinę apskaitą. Reformos leido keleriopai padidinti iš ekonomijų gaunamas iždo pajamas, tačiau nualino valstiečius. Prieita prie atviro valstiečių pasipriešinimo. Didžiausią mastą valstiečių nepritarimas reformai įgavo Šiaulių ekonomijoje. Pažymėta, kad iki A. Tyzenhauzo reformų Šiaulių ekonomijoje valstiečiai buvo tik činšininkai, dvarų (palivarkų ir lažo) Šiaulių ekonomijoje nebuvo beveik 200 metų. 1768 m. ekonomijoje buvo sukurti 24 palivarkai ir padalyti į 4 gubernijas: Šiaulių, Joniškio, Gruzdžių ir Žagarės. Valstiečių sodybos buvo perkeliamos į ne tokias derlingas žemes, o jų įdirbta žemė verčiama palivarkų laukais. Įvesta lažo sistema. Esminis ir staigus ūkio sistemos pasikeitimas sukėlė valstiečių pasipriešinimą [40, 24–47].

Sukilimo priežasčių pateikimas XX a. vidurio ir antrosios pusės istoriografijoje išryškina ekonominį nepasitenkinimo elementą. Tačiau, remiantis politikos moksluose taikoma pasipriešinimo formų tipologija, tam, kad pasipriešinimas būtų laikomas sukilimu, jis turi turėti aiškų ideologinį pagrindą, politinius siekius. Ar įmanu Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimui suteikti politinę potekstę ir šiuo aspektu priartinti jį prie sukilimo, kaip politinio pasipriešinimo formos? Apžvelkime istoriografijos poziciją politinių sukilimo priežasčių klausimu.

Kaip jau minėta, prielaidą apie sukilėlių ryšius su Baro konfederatais (t. y. politinė-idėjinė sukilimo potekstė) pateikė A. Janulaitis. Karališkųjų ekonomijų istoriją tyręs lenkų istorikas S. Kościałkowskis teigė, kad Baro konfederatų veikla buvo lemiama Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimo priežastis [34, t. 2, 58; 35, 140]. Z. Aleksa-Angarietis atmetė „kurstantį“ bajorų vaidmenį. R. Marčėnas, akcentuodamas ekonomines priežastis, vis tik pažymėjo, kad politinis įvykių kontekstas buvo minimas dar sukilimo laikotarpiu, kada karaliaus sudaryta komisija konstatavo, jog „maištas kilęs ne dėl naujo inventoriaus, o dėl konfederatų agitacijos ir antibajoriško valstiečių nusistatymo“, o po sukilimo tardomi valstiečiai prisipažino, kad „laukė konfederatų ekonomijoje, nes tikėjo, kad neramumai juos „iš kančių išvaduos“ [40, 52–53]. R. Marčėnas darė prielaidą, kad valstiečiai savaip išsiaiškino Baro konfederatų „senosios tvarkos grąžinimo“ šūkį ir jam pritarė, o apsisprendimui imtis ginklo, matyt, turėjo įtakos tikėjimas karine konfederatų pagalba ir po konfederacinio karo susilpnėjęs valstybės aparatas [40, 53–55].

Šiaulių ekonomijos įvykius su Baro konfederacija siejo ir Mečislovas Jučas [39, 214], ir Vydas Dolinskas, Baro konfederacinį judėjimą tyręs per Simono Martyno Kosakovskio veiklą [19]. Išanalizavęs gausius to meto šaltinius V. Dolinskas pažymėjo, kad „liepos mėnesį maištą sukėlė karališkosios Šiaulių ekonomijos valstiečiai, kreipęsi užtarimo ir pagalbos į gretimo Upytės pavieto konfederaciją ir jos maršalką A. Lopacinskį. Tačiau apylinkių bajorija nebuvo linkusi savo kovoje pasiremti valstiečiais, o net rinkosi apsvarstyti, kokiu būdu šį maištą patiems greičiau numalšinus, o kurstytojus griežtai nubaudus, kad nebūtų sukelta jokio įtarimo rusų daliniams“ [19, 231]. O Jūratė Kiaupienė, tyrusi kaimo ir dvaro santykius Žemaitijoje, konstatavo, kad „istoriografijoje jau nebediskutuojama dėl to, kokio pobūdžio sukilimo priežastys – ekonominės ar politinės – buvo lemiamos. Įrodyta, kad sukilimas ekonomijoje prasidėjo dėl žymaus ekonominės valstiečių padėties pablogėjimo po A. Tyzenhauzo reformų, o politinė Baro konfederatų veikla buvo tik katalizatorius. Šiaulių ekonomijoje sukilimo iniciatoriai bei vadovai buvo turtingi valstiečiai. Juos labiausiai palietė priimtinės žemės mažinimas, varžęs jų ūkinę iniciatyvą. Palivarkų steigimas A. Tyzenhauzo reformų Lietuvos ekonomijose metu priimtinės, t. y. nuomojamos valstiečių žemės sąskaita dirbtinai stabdė kapitalistinių santykių formavimąsi, todėl valstietiškos žemėnaudos mažinimas – svarbiausia Šiaulių ekonomijos 1769 m. valstiečių sukilimo priežastis“ [32, 112, 115–116].

Taigi istoriografijoje dominuoja ekonominių pasipriešinimo priežasčių akcentavimas. Politinės pasipriešinimo priežastys nurodomos tik kaip kontekstinės ir hipotetinės. Nė viename darbe (išskyrus Z. Aleksos-Angariečio prielaidą) Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimas nelaikomas politiniu judėjimu už pilietines valstiečių teises. Keliamų tikslų aspektu įvykiai Šiauliuose artimesni maišto – labai didelio intensyvumo masinio veiksmo, tačiau riboto savo trukme ir keliamais tikslais – tipui. Pasipriešinimas Šiaulių ekonomijoje kilo kaip atsakomoji reakcija į A. Tyzenhauzo reformas ir, pažymėtina, neperaugo į platesnio masto pasipriešinimą. Nepaisant istoriografijos tvirtinimo, jog „sukilimas buvo visuotinis, jame dalyvavo dauguma Šiaulių ekonomijos valstiečių ir miestelėnų, vienas kitas bajoras“ [40, 97; 28, 145], šis judėjimas apėmė tik vieną valstybinę valdą – Šiaulių ekonomiją. Prie judėjimo neprisijungė nei kitų karališkųjų ekonomijų, nei privačių valdų valstiečiai. Todėl galima laikyti, kad pasipriešinimas buvo lokalinio pobūdžio.

Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad organizavimosi aspektu Šiaulių ekonomijos valstiečių pasipriešinimas buvo pakankamai gaivališkas [žr.: 39, 215; 40, 57], ne visų gubernijų valstiečiai vienodai intensyviai dalyvavo pasipriešinime, be to, judėjime išryškėjo valstiečių ir miestelėnų susipriešinimas. Kaip atskleidė Zigmantas Kiaupa, „Šiaulių miestelėnai nebuvo vieningi. Klebonas Gierichas ragino skirstytis, jam pritarė miestelėnai Pranciškus Jakštas, Ambroževičius, Zavadskis. Jau liepos 21 d. miestelėnų daliai atstovavęs Kazimieras Taliatas pateikė Upytės pilies teismui Šiaulių miesto skundą dėl Aleksandravičiaus ir kitų. Jame buvo rašoma, kad sukilėlių vadai pasiuntė į Šiaulius savo bendrą Kadatą su 60 žmonių, vertė dėtis prie maišto, grasindami padegti miestą ir atimti turtą“ [31, 41–42]. Vis tik, sukilimas apėmė ir Šiaulius, tačiau jo eiga, kaip pažymėjo Z. Kiaupa, čia buvo ramesnė nei Joniškyje ir kitur. Sukilimas Šiauliuose prasidėjo vėliau ir administracijos pareigūnai spėjo pabėgti. [31, 42].

Pasipriešinimo judėjimui Šiaulių ekonomijoje analizuoti labai svarbūs yra Rimanto Jaso ir Jurgio Ordos spaudai parengti valstiečių judėjimo vadų tardymo dokumentai, paskelbti „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčų su dvarų valdytojais“ tritomyje [6]. Pažymėtina, kad greta Šiaulių ekonomijos valstiečių bylos dokumentų šiame rinkinyje buvo paskelbti socialinei Lietuvos istorijai svarbūs šaltiniai, daugiau atliepiantys ne marksistinę klasių kovos ideologiją, bet XX a. Vakarų Europos istoriografijos išvadas apie ekonominį valstiečių nepasitenkinimą, kaip pagrindinę socialinių konfliktų priežastį bei masinį žemdirbių pasipriešinimą valstybės vykdomai fiskalinei politikai.

R. Jasas ir J. Orda antrajame rinkinio tome paskelbė 184 XVIII a. Lietuvos istorijos dokumentus, kurių dauguma – tai valstybinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarų (seniūnijų ir ekonomijų) valdinių teisinių ginčų šaltiniai, atspindintys valstiečių ir miestelėnų santykius su dvarų valdytojais. Atiduodamas duoklę marksistinei ideologijai R. Jasas įvadiniame straipsnyje pažymėjo, kad 1769 m. ginkluotas sukilimas Šiaulių ekonomijoje buvo „pats ryškiausias klasinio Lietuvos valstybinių valstiečių pasipriešinimo feodalams pasireiškimas XVIII a.“, tačiau čia pat pastebėjo, kad „jis kur kas išsiskiria iš kitų vietinio pobūdžio valstiečių bruzdėjimų ir užima reikšmingą vietą ne vien Lietuvos, bet ir visos Žečpospolitos valstiečių klasinės kovos istorijoje. Kitų klasinių konfliktų, buvusių valstybinėse žemėse, eiga labai primena to paties laikotarpio Lenkijos karališkosiose žemėse gyvenusių valstiečių bruzdėjimų eigą. Jiems būdinga valstiečių bėgimas iš ūkių, atsisakymas atlikinėti prievoles ir mokėti mokesčius, kreipimasis su skundais į teismą ir kartu atviras veiksmingas priešinimasis, užpuolant dvarus, seniūnijų administracijos pareigūnus, o kartais primušant ir nužudant valdytojus. Išskyrus Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimą, masinių kruvinų egzekucijų, slopinant valstiečius, atrodo nebuvo“ [6, 26].

Šį faktą R. Jasas aiškino tuo, kad Abiejų Tautų Respublikoje trūko stip­raus karinio-biurokratinio valstybės aparato. „Didesnius valstiečių bruzdėjimus Lietuvos feodalai slopino su carinės kariuomenės pagalba. Antrajai XVIII a. pusei šis reiškinys ypač būdingas“, – teigė šaltinių rinkinio rengėjas [6, 26].

Analogiškas išvadas apie valstiečių judėjimų mastą ir pobūdį matome ir valstiečių istorijai skirtoje Mečislovo Jučo monografijoje [27]. Knygos skyriuje, skirtame valstiečių ir miestelėnų ginčams su dvarų valdytojais, M. Jučas pažymėjo, kad XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje kapitalistiniai reiškiniai dar buvo silpni, o piniginiai santykiai labai lėtai veikė kaimo socialinės struktūros pakeitimą. Valstiečių kova buvo nukreipta prieš feodalinį išnaudojimą. Tačiau valstiečiai be buržuazijos (kuri buvo dar silpna) pagalbos negalėjo sugriauti baudžiavinės santvarkos [27, 247]. Detalizuodamas valstiečių pasipriešinimo formas didėjančiai baudžiavai, M. Jučas išskyrė bėgimus, atsisakymus dirbti, ūkio darbų vėlavimą, prašymus, skundus (individualius ir kolektyvinius) ir atvirus valstiečių pasipriešinimus. Pažymėtina, kad aptardamas atvirus valstiečių pasipriešinimus, M. Jučas ypač korektiškai vartojo terminiją. Monografijoje „Baudžiavos irimas Lietuvoje“ kalbama apie ekonominį valstiečių pasipriešinimą, o judėjimui įvardyti taikomos „bruzdėjimų“, „sambrūzdžių“, „neramumų“ sąvokos [27, 248–274], nesuteikiančios pagrindo šių judėjimų laikyti revoliuciniais, vedančiais į esminius socialinės, ekonominės ir politinės sanklodos pasikeitimus.

M. Jučo, R. Jaso darbuose pateikiamos įžvalgos ir išvados yra artimos XX a. vidurio ir antrosios pusės Vakarų Europos istoriografijos išvadoms, iškeliančioms valstybės fiskalinės politikos ir valstybinio administracinio aparato stiprėjimo tiesioginę įtaką pasipriešinimo formų kaime didėjimui, taip pat atskleidžia teisinio konflikto tarp žemvaldžio ir valstiečio sprendimo kelio praktiką, ypač plačiai taikytą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII amžiuje.

Šiuolaikiniuose politikos moksluose taikoma sukilimo kaip politinius tikslus turinčios kovos samprata skatina permąstyti ankstyvųjų Naujųjų laikų valstiečių judėjimų tipologiją. Remiantis pasipriešinimo judėjimų tyrėjų išvadomis, tam, kad judėjimas būtų įvardijamas sukilimu, reikia: 1) aiškiai išreikštų politinių tikslų, 2) ideologijos, 3) organizacijos, 4) masiškumo. 1769 m. ekonomijos valdytojams pasipriešinusių Šiaulių ekonomijos valstiečių nesiejo politinė-idėjinė motyvacija (asmens / pilietinių teisių siekis), judėjimo tikslas buvo senosios tvarkos sugrąžinimas (ekonominis motyvas). Šiaulių ekonomiją apėmęs judėjimas neišplito už ekonomijos ribų, į jį neįsitraukė privačių valdų valstiečiai. Šiaulių ekonomijos pasipriešinimas nebuvo integrali politinius tikslus kėlusio Baro konfederacinio judėjimo dalis. Baro konfederacija buvo luominė bajorijos organizacija, luomo uždarumas XVIII a. septintajame dešimtmetyje dar nebuvo pradėjęs eižėti, todėl kalbėti apie valstiečių ir bajorų sąveiką ir bendrą kovą 1769 metais yra gerokai per anksti.

Išvados

1. Valstiečių judėjimų klasifikaciją XX a. istoriografijoje nulėmė teorinių prieigų įvairovė. Marksistinės istoriografijos autorių darbuose visuomenės procesus analizuojant per klasių kovos prizmę, ginkluotas valstiečių sukilimas laikytas viena iš aukščiausių klasių kovos formų. Dėl konflikto sociologų poveikio Vakarų Europos istoriografijoje iškeltas ekonominio valstiečių nepasitenkinimo, kaip pagrindinės socialinių konfliktų priežasties, konceptas. Struktūrinės antropologijos atstovų darbuose bet koks masių pasipriešinimas, kylantis „iš apačios“, laikomas maištu. Lyginamosios istorinės sociologijos teorijos atstovų darbuose valstiečių judėjimai grupuojami pagal intensyvumą, socialinių / politinių priežasčių dominavimą, konfliktų teorijos šalininkų veikaluose – pagal pasipriešinimo objektą (žemvaldžius, valstybę, bažnyčią), racionalaus pasirinkimo teorijos atstovų veikaluose – pagal pasipriešinimo dalyvių organizavimosi laipsnį.

2. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniuose ir politinėje raštijoje „maištu“ laikytas pasipriešinimas nustatytai teisei, tvarkai ar valdžiai. Šia sąvoka buvo įvardijami ir kitokio pobūdžio visuomeniniai judėjimai: suirutė, sumaištis, sąmokslas, rokošas, karinė sąjunga ir netgi konfederacija. XIX–XX a. pradžios lietuvių raštijoje valstiečių pasipriešinimui įvardyti taikytos sąvokos „pasikėlimas“, „bruzdėjimas“, „maištas“, „sukilimas“ neturėjo prasminių skirtumų. Sinonimiškas sąvokų „maištas“ ir „sukilimas“ vartojimas rodo teigiamos prasmės sąvokai „maištas“ priskyrimą. „Maištu“ kaip ir „sukilimu“ laikyti teisėtų tikslų siekiantys judėjimai, nukreipti prieš savivalę, išnaudojimą ar tironiją.

3. Šiuolaikiniuose politiniuose moksluose „maištas“ ir „sukilimas“ apibrėžiami kaip skirtingą turinį turintys socialiniai judėjimai. Maištas suprantamas kaip atsakomoji reakcija į kokį nors valdančiosios politinės grupuotės ar valstybės institucijų sprendimą, neperaugantis į platesnio masto pasipriešinimą. Sukilimą nuo maišto skiria 1) aiškiai išreikšti politiniai tikslai; 2) ideologija; 3) organizacija; 4) masiškumas.

4. XX a. vidurio ir antrosios pusės lietuvių istoriografijoje 1769 m. valstiečių pasipriešinimas Šiaulių ekonomijoje analizuotas remiantis marksistine metodologine prieiga ir vieningai laikytas didžiausiu valstiečių pasipriešinimu Lietuvos valstiečių istorijoje. Judėjimui įvardyti taikytas sukilimo terminas.

5. Pasitelkus sukilimo kaip organizuoto, masinio pasipriešinimo judėjimo, turinčio politinius tikslus ir ideologiją, sampratą tikslinga atsisakyti 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių judėjimo įvardijimo sukilimu ir laikyti jį maištu, t. y. labai didelio intensyvumo masiniu veiksmu, tačiau ribotu savo trukme ir keliamais tikslais. Šią išvadą dar labiau pagilintų lyginamoji 1794 m., 1830–1831 m., 1863 m. sukilimų bei 1769 m. įvykių Šiauliuose analizė.

Šaltiniai ir literatūra

1. Akta dotyczące ekonomii szawelskiej głównie regestry i zeznania z wyrządzonych szkód przez zbuntowanych chłopów szawelskich, Archiwum Główne Akt Dawnych. Archiwum Kameralne, III/220.

2. Deklaracya względem osób o bunty oskarżonych. Volumina Legum, t. IX, Kraków, 1889, s. 453.

3. Dictionarium trium lingvarum, In usum Studiosae Iuventus. Avctore Constantino Szyrwid. Qvinta editio, Vilnae, M.DCC. XIII, p. 433, 21.

4. Karpavičius, Mykolas Pranciškus. Rinktiniai pamokslai. Parengė Kristina Mačiulytė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003.

5. Keleiwis isz Karalaucziaus Broliams Lietuvininkams Žines pranesząs (Keleivis iš Karaliaučiaus), 1863, nr. 33, 38.

6. Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. Dokumentų rinkinys. Surinko Rimantas Jasas ir Jurgis Orda, redagavo Konstantinas Jablonskis, 2 dalis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,, 1961.

7. Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Worinnen ein hinlänglicher Vorrath an Wörtern und Redensarten, welche sowol in der H. Schrift, als in allerley Handlungen und Verkehr der menschlichen Gesellschaften vorkommen, befindlich ist: Nebst einer historischen Betrachtung der Littauischen Sprache; Wie auch einer gründlichen und erweiterten Grammatick, mit möglichster Sorgfalt, vieljährigem Fleiss, und Beyhülfe der erfahrensten Kenner dieser Sprache gesammelt von Philipp Ruhig. Königsberg, 1747.

8. Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch, worinn das vom Pfarrer Ruhig zu Walterkehmen ehemals herausgegebene zwar zum Grunde gelegt, aber mit sehr vielen Wörtern Redens-Arten und Sprüchwörtern zur Hälfte vermehret und verbessert worden von Christian Gottlieb Mielcke. Königsberg, 1800.

9. Littauisch-deutsches Wörterbuch von Friedrich Kurschat. Halle, 1883.

10. Statut Wielkiego Xięstwa Litewskigo naprzód, za Naiaśnieyszego Hospodara Króla Jegomości Zygmunta III. w Krakowie w Roku 1588... teraz zaś piąty raz, za szczęśliwie panuiącego Naiaśnieyszego Krola jegomości Augusta Trzeciego przedrukowany. Wilno, 1744.

11. Aleksa-Angarietis, Zigmas, Lietuvos revoliucinio judėjimo ir darbininkų kovos istorija. Partijos istorija iki 1896 metų. Tomas I, [Smolenskas]: Komunisto knygynėlis, 1921.

12. BercÉ, Yves-Marie. History of Peasant Revolts: The Social Origins of Rebellion in Early Modern France. Ithaca: Cornell University Press, 1990. 359 pp.

13. BOSWELL, Terry; DIXON, William J. Marx’s Theory of Rebellion: A Cross-National Analysis of Class Exploitation, Economic Development, and Violent Revolt. American Sociological Review, Oct., 1993, vol. 58, no. 5, pp. 681–702.

14. BURAWOY, Michael. Two methods in search of science. Skocpol versus Trotsky. Theory and Society, Vol. 18, 1989, pp. 759–805.

15. CERTEAU, Michel de. La prise de parole et autres écrits politiques. Paris: Éditions du Seuil, 1994.

16. Černevičiūtė, Jūratė. Demokratija ir pilietinis nepaklusnumas. Problemos, 2006, p. 72–82.

17. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. Redaktorių kolegija: St. Keinys (vyr. redaktorius), J. Klimavičius, J. Paulauskas, J. Pikčilingis, N. Sližienė, K. Alvydas, V. Vitkauskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

18. DAHRENDORF, Ralf. Modernusis socialinis konfliktas. Esė apie laisvės politiką. Vilnius: Pradai, 1996.

19. DOLINSKAS, Vydas, Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1763–1794. Vilnius: Vaga, 2003.

20. Engelsas, Frydrichas. Valstiečių karas Vokietijoje. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962.

21. Gailiūnas, Egidijus. Terorizmas ir partizaninis karas: dvi sukilimo formos. Politologija, 2010/1, (57), p. 98–124.

22. Iš istorijos: kaimiečių kovos su ponais. Sutaisė Varguolių Bičiuliai [Augustinas Janulaitis, Vladas Mangirdas, Jonas Biliūnas], Plymouth, Pa.: spauda „Vienybės lietuvnįkų“, 1905.

23. Janulaitis, Augustinas. Valstiečių sukilimas XVIII amžiuje Lietuvoje. Vilniuje: Vilniaus Spaustuvė, 1910.

24. Janulaitis, Augustinas. Powstanie włościan szawelskich w roku 1769. Wilno: Wyd. „Nowin Wilenskich“, 1921.

25. jenkins, J. Craig; Schock, Kurt. Global structures and political processes in the study of domestic political conflict. Annual Review of Sociology, 1992, vol. 18, pp. 161–185.

26. JENKINS, J. Craig. Why Do Peasants Rebel? Structural and Historical Theories of Modern Peasant Rebellions. American Journal of Sociology, 1982, vol. 88, no. 3, pp. 487–514.

27. Jučas, Mečislovas. Baudžiavos irimas Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1972.

28. JURGINIS, Juozas. Lietuvos valstiečių istorija. Nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo. Vilnius: Mokslas, 1978.

29. Kačerauskas, Tomas. Pilietinis nepaklusnumas: individų laisvė ir visuomeninė tvarka. Problemos, 2009, nr. 76, p. 28–38.

30. Karvelis, Deimantas. Radvilų Biržų kunigaikštystės visuomenė ir jos komunikacija 1589–1655 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2009. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20091208_095256-81516/DS.005.0.01.ETD>.

31. Kiaupa, Zigmantas. Reformų metas Šiauliuose 1765–1795 m. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), Šiauliai, 1991, p. 41–61.

32. Kiaupienė, Jūratė. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI–XVIII a. Vilnius: Mokslas, 1988.

33. Korzon, Tadeusz. Wewnętrzne dzieje polski za Stanisława Augusta, t. 1. Krakow: L. Zwolinski, 1897.

34. Kościałkowski, Stanisław. Antoni Tyzenhauz: Podskarbi nadworni Litewski, t. 1–2, Londyn, 1970.

35. Kościałkowski, Stanisław. Ze studijów nad dziejami ekonomji królewskich na Litwie. Rocznik Towarzystwa przyjaciół nauk w Wilnie, 1911–1914, t. 5, s. 85–168.

36. Lichbach, Mark I. What makes Rational Peasants Revolutionary?: Dilemma, Paradox, and Irony in Reasant Collective Action. World Politics, Apr., 1994, vol. 46, no. 3, pp. 383–418.

37. Lietuvių kalbos žodynas. Redakcinė kolegija: J. Kruopas (atsak. redaktorius), Z. Jonikaitė, A. Kučinskaitė, J. Paulauskas, K. Ulvydas, t. 7, Vilnius: Mintis, 1966; t. 11, Vilnius: Mokslas, 1978; t. 14, Vilnius: Mokslas, 1986.

38. Lietuvos TSR istorija. I tomas. Nuo seniausių laikų iki 1861 metų. Redakcinė kolegija: K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Žiugžda (vyriausiasis redaktorius). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957.

39. Lietuvos TSR istorija. I tomas. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Redakcinė kolegija: B. Vaitkevičius (atsakingasis redaktorius), M. Jučas, V. Merkys. Vilnius: Mokslas, 1986.

40. MARČĖNAS, Rimantas. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769. Vilnius: Mintis, 1969.

41. Markoff, John, Contexts and Forms of Rural Revolt. France in 1789. Journal of Conflict Resolutution, June, 1986, vol. 30, no. 2, 253–289 pp.

42. Miniotaitė, Gražina. Teisingumas prieš teisėtumą: pilietinio nepaklusnumo teorija ir liberalizmo filosofija. Logos, nr. 57, 2008, p. 67–74; nr. 58, 2009, p. 54–62.

43. Mousnier, Roland. Furreurs paysannes: les paysans dans les révoltes du 17e siČcle (France, Russie, Chine). Paris, 1968.

44. Norkus, Zenonas. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008.

45. Norkus, Zenonas. Max Weber ir racionalus pasirinkimas. Iš vokiečių k. vertė A. Lozuraitis. Vilnius: Margi raštai, 2003.

46. O’Neill, Bard E., Insurgency and Terrorism: From Revolution to Apocalypse. Virginia: Potomac Books, Inc., 2005.

47. PAULAUSKAS, Kęstutis. Šiuolaikiniai socialiniai judėjimai. Politologija, 2004, nr. 4 (36), p. 110–134.

48. rAKUCEVIČIUS, Romaldas. Politologija. Vilnius, 2003.

49. Rösener, Werner. Valstiečiai Europos istorijoje. Vilnius: Baltos lankos, 2000. 256 p.

50. Rüsen, Jörn. Istorika. Istorikos darbų rinktinė. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 127.

51. Schindler, Norbert. Ludzie prości, ludzie niepokorni... Kultura ludowa w początkach dziejów nowożytnych. Warszawa: Wiedza powszechna, 2002.

52. Skocpol, Theda. France, Russia, China: A Structural Analysis of Social Revolutions. Comparative Studies in Society and History, Apr., 1976, vol. 18, no. 2, pp. 175–210.

53. Skocpol, Theda. State and Revolution: Old Regimes and Revolutionary Crises in France, Russia, and China. Theory and Society, Jan.–Mar., 1979, vol. 7, no. 1/2, Special Double Issue on State and Revolution, pp. 7–95.

54. Skocpol, Theda. States and social revolutions. Cambridge: Cambridge University Press, 1979.

55. Słownik języka polskiego XVII i pierwszej połowy XVIII wieku, Polska Akademija Nauk / Instytut Języka Polskiego. Komitet Redakcyjny Mirosław Bańko, Ireneusz Bobrowski, Adam Karpiński, Maria Karpluk, Jadwiga Puzynina i inni. Prieiga per internetą: <http://sxvii.pl/index.php?strona=haslo&id_hasla=6365&forma=BUNTOWAĆ#6365>.

56. SmigielskiS, Benediktas, Vikaro užrašai. Draugija, 1909, nr. 35, p. 248–251.

57. Volovoj, Vadim. „Spalvotųjų revoliucijų“ fenomenas revoliucijos teorijos požiūriu. Tulpių revoliucija Kirgizijoje. Politologija, 2008, nr. 3, p. 89–120.

58. Гарр, Тед Роберт. Почему люди бунтуют. Москва: Питер, 2005.

59. Красинский, Владислав Вячеславович. Идеология восстания в истории политико-правовых учений. Политика и общество, 2005, № 6, c. 19–29 [žiūrėta 2012-02-26]. Prieiga per internetą: <http://krasinskiy.ru/Ideology1.doc>.

60. Поршнев, Борис Фёдорович. Народные восстания во Франции перед Фрондой (1623–1648). Москва-Ленинград: Изд. АН СССР Формат, 1948.

61. Поршнев, Борис Фёдорович. Феодализм и народные массы. Москва: Молодая Гвардия, 1964.

62. ПОХИЛЕВИЧ, Дмитрий Леонидович. Крестьяне Белоруссии и Литвы во второй половине XVIII века. Вильнюс, 1966.

63. ПОХИЛЕВИЧ, Дмитрий Леонидович. Перевод государственных крестьян Литвы и Белоруссии в середине XVIII в. с денежной ренты на отработочную. Исторические записки, т. 39, с. 121–158.

Komentarai

64. Kas lemia vienos ar kitos teorinės prieigos pasirinkimą tiriant istorinį reiškinį plačiau žr. Jörno Rüseno straipsnį „Istorinis metodas“ jo darbų rinktinėje [50, 111–148].

Gauta 2012 m. kovo 26 d.
Pateikta spaudai 2012 m. balandžio 10 d.

Summary

The Events in the Economy of Šiauliai in 1769: Riot or Uprising? Collisions of Historiographic Traditions

A revolt of any type is considered an uprising in the Lithuanian historiography on peasant history. Apart from the uprisings of 1794, 1830–1831 and 1863, the peasants’ revolt in the Economy of Šiauliai in 1769, the riot of peasants in Skuodas in 1711, as well as the peasants’ revolts in Jurbarkas and other rural districts in Samogitia in 1750–1760, are also referred to by the term of uprising. The article discusses the historiography of peasants’ revolts, the meaning of the concepts 'riot’ and 'uprising’; it discusses whether the terms 'riot’ / 'uprising’ were used synonymously or it is possible to identify the application of any typology of revolt against the government (tyranny) in Lithuanian historiography.

The discussion on the interpretations of peasants’ revolt in historiography leads to a conclusion that the high number of typologies of peasants’ revolt reflects the variety of methodological approaches applied in the 20th century historiography. When social processes are analysed through the prism of the class struggle in the works of the authors of Marxist historiography, an armed revolt of peasants is considered one of the supreme forms of the class struggle. Influenced by conflict sociologists, the Western European historiography brought forward the concept of economic dissatisfaction of peasants as the key reason behind social conflicts. In the works of the representatives of structural anthropology, any revolt of the masses arising "from below" is considered a riot. The works by the representatives of the theory of comparative historical sociology group peasants’ revolts by intensity, domination of social / political motives; the works by the supporters of conflict theory group them by the object of revolt (landholders, the state, the Church), whereas the works by the representatives of rational choice theory arrange them by the level of organisation of participants in a revolt.

The legal sources and political writings of the Grand Duchy of Lithuania refer to a 'riot’ as the resistance to the established law, order or government. The public movements of other type used to be defined by this concept as well: upheaval, disorder, conspiracy, rokosz, military alliance, or even confederation.

The concepts 'uprising’, 'unrest’, 'riot’, 'rebellion’ used to refer to the revolt of peasants in the Lithuanian writings of the 19th–20th century had no differences in meaning. The synonymous use of the concepts 'riot’ and 'uprising’ shows the attribution of the positive meaning to the concept 'riot’. Like 'uprising’, 'riot’ meant the movement striving for lawful goals targeted against abuse, exploitation or tyranny.

The Lithuanian historiography of the middle and the second half of the 20th century addresses the peasants’ revolt in the Economy of Šiauliai in 1769 following the Marxist methodological approach and unanimously considers it the largest peasants’ revolt in the history of Lithuanian peasantry. The term of uprising was applied to refer to this revolt. With regard to the aspect of revolt typology, it should be noted that not a single work containing the analysis of the 1769 uprising tried to compare the events of 1769 with other famous revolts in Lithuanian history, i.e. with the uprisings of 1794, 1830–1830 or 1863. It is very likely that such a road of analysis would have unravelled the gaps of Marxist methodology and shown that the peasants’ revolt under discussion may not be considered an uprising neither by the number of participants, organisation level, nor political-ideological content.

The concept of uprising as a fight driven by political goals prevailing in political sciences invites to rethink the typology of peasants’ revolts in the Early Modern Period. The following elements are lacking to refer to the peasant revolt of 1769 as an uprising: 1) political goals; 2) ideology; 3) organisation; 4) mass scale. The peasants of the Economy of Šiauliai revolting against landholders were not linked together by political-ideological motives (aspiration for personal / civil rights); the goal of the revolt was the restoration of the old regime (economic motive). The movement spread in the Economy of Šiauliai did not extend beyond its borders; the peasants of private estates did not join the forces. The revolt of the Economy of Šiauliai was not an integral part of the political-goals-driven Bar Confederation movement. The Bar Confederation was a class-based nobility organisation; therefore, it is far too early to speak about the interaction and joint fight of peasants and nobility in 1769.

With reference to the concept of uprising as the fight driven by political goals and taking into account the context of the uprisings of 1794, 1830–1831 and 1863, the peasants’ revolt of 1769 should not be considered an uprising.