„Istorija“. Mokslo darbai. 85 tomas
Regina TAMULAITIENĖ. Kultūrinėje atmintyje aktualizuotas olimpinis sportas
Spausdinti
POVILIŪNAS, Artūras. Olimpinė Lietuva 1918–2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010. 656 p.

2010 m. pabaigoje Lietuvos sporto visuomenę pasiekė VU leidyklos išleista LTOK prezidento Artūro Poviliūno monografija Olimpinė Lietuva 1918–2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai [23, viršelis]. Tai reikšminga, išsami olimpinio sporto išklotinė, apibendrinanti ilgą ir sudėtingą Lietuvos valstybės olimpinės istorijos raidą, suskirstytą į svarbiausius periodus. Solidžios apimties darbas parašytas analizuojant ir permąstant ilgametę patirtį, parodant didelę meilę, pilietinę ir patriotinę atsakomybę, siejamą su olimpizmo ir olimpinio sporto dvasios išsaugojimu, puoselėjimu bei sklaida.

07_01

Lietuviškojoje istoriografijoje iki tol jau buvo keletas mokslinių publikacijų, kuriose nagrinėjami olimpinio sporto aspektai. Glaustai ši problematika atspindėta istoriografinio pobūdžio leidinyje [9]. Išsamiai Lietuvos sportininkų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse, olimpizmo problematika aptarta kolektyvinėje monografijoje [10]. Šią tematiką nagrinėjo Jonas Žilinskas [11; 14; 31]. Plačiai žinomos Mindaugo Baryso, Vytauto Saulio, Aleksandro Krukausko [1; 2; 3; 7; 26], Prano Rimšos [12; 13; 24; 25] parašytos knygos, aptariamos monografijos autoriaus moksliniai straipsniai, publikuoti žurnale „Sporto mokslas“ [15; 16; 17; 18; 19; 20; 21; 22] ir kt., kuriais pasiremta ir šioje monografijoje. A. Poviliūno monografija jau recenzuota Povilo Karoblio [6, 2], kur pažymima, kad „olimpinis sportas yra tapęs kultūros dalimi, olimpizmo dvasinė kultūra – visų tautų nuosavybė“. Būtent todėl A. Poviliūno siekis šioje monografijoje atskleisti olimpizmo pamatines vertybes, kartu skatinti tautos patriotizmą, savivoką ir palikti gilų pėdsaką tautos gyvenime labai svarbus, suprantamas ir sveikintinas. Tai tyrimai, kuriems pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiria įvairių sričių ir krypčių mokslininkai. Olimpinio sporto atminties konstravimas tyrinėjamas Lauro Grajausko, Reginos Tamulaitienės [5; 28; 29; 30], Lietuvos olimpinis sportas įvairiapusiškai apibendrintas Stanislovo Stonkaus [27] knygoje. Lietuvių tautinio tapatumo raišką per sportą analizavo Rasa Čepaitienė, Ingvaras Butautas [4]. Tai, kad sportas yra identitetą kurianti gyvenimo forma, aptaria Skaistė Laskienė [8]. Monografijoje A. Poviliūnas naudoja kai kurių Lietuvos ir užsienio šalių šią tematiką tyrinėjančių autorių (istorikų, edukologų, žurnalistų) darbus [23, 17], tekste analizuoja jų specifiką.

Iš kitų lietuviškosios istoriografijos darbų A. Poviliūno monografija išsiskiria tuo, kad jos autorius – Lietuvos olimpinio sąjūdžio kūrėjas, daugelio konkrečių olimpinio sporto įvykių dalyvis ir liudytojas. Tai leido į patį tyrinėjimo objektą pažvelgti kitaip nei iki šiol. Objektas ir pagrindinė tema formuluojami tinkamai, jie siejami su olimpinio sporto įvykių permainomis, įvairove, savitumu, išryškinami svarbiausi olimpinio sporto institucijų teisiniai pagrindai, pagrindžiama olimpinio sporto tendencijų kaita Lietuvoje ir pasaulyje. Autorius remiasi tinkamomis metodologinėmis nuostatomis, olimpinio sporto moksline literatūra ir archyvų šaltiniais, spauda, konferencijų medžiaga, kvalifikuotai taiko interviu, pokalbio, apklausos, stebėjimo metodus, tinkamai sistemina, interpretuoja, analizuoja, vertina bei apibendrina duomenis.

Monografiją sudaro trys dalys, atitinkančios pagrindinius Lietuvos valstybės politinės raidos etapus: Lietuvos priklausomumo ir jos nepriklausomybės laikotarpius, kurie lėmė mūsų valstybės bei tautos vidinio ir tarptautinio gyvenimo sanklodą, jos ekonominį, socialinį, kultūrinį vystymąsi. Olimpinės Lietuvos raida monografijoje skirstoma į tris periodus, analizuojamus chronologiškai, pagal olimpinių ciklų – olimpinių žaidynių – datas. Pirmasis Lietuvos olimpinio sporto etapas – 1918–1940 m. – nagrinėtas Pirmosios Lietuvos Respublikos problematikos kontekste. Antrasis Lietuvos olimpinio sporto etapas, įvardytas pavadinimu „Startai su svetima vėliava“, apima 1940–1988 m. periodą. Trečioji monografijos dalis skiriama 1988–2008 m. – atkurtos Nepriklausomybės olimpinio sporto žingsnių analizei, kai nuo 1988 m. A. Poviliūnas tapo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentu.

Nemažai vietos monografijoje skirta Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiui (120 p.), kuriame išsamiai aptariami reikšmingiausi pirmojo olimpinio sporto ištakų etapo politiniai, ekonominiai, organizaciniai sunkumai. Šią dalį sudaro atskiri smulkesni skyriai: 1924–1928 m., 1928–1932 m., 1932–1936 m., 1936–1940 m. laikotarpiai. Kaip atskiros temos išskirtos ikiolimpinio sąjūdžio, pirmųjų sporto organizacijų Lietuvoje kūrimas, pirmieji olimpiniai startai. Verti dėmesio pateikiami istoriniai šaltiniai apie sporto ir Lietuvos diplomatijos sąsajas (p. 47, 94, 95, 97, 115, 118, 119). Knyga iliustruota išraiškinga, taikliai parinkta ikonografine medžiaga (p. 37 – pirmųjų (1896 m.) bei visų kitų, atitinkamose dalyse esančių), olimpinių žaidynių plakatais, nuotraukomis, medaliais, emblemomis ir kt. Per 160 knygos puslapių skirta antrai monografijos daliai – olimpinei Lietuvai esant SSRS sudėtyje. Juose išryškinta olimpinio sporto specifika sovietmečiu, lietuvių dalyvavimas oficialioje Sovietų Sąjungos sporto politikoje, Lietuvos olimpiečių padėties specifika. Paskutinė monografijos dalis pradedama reikšmingu 1988–1989 m. sankirtos laikotarpiu ir užbaigiama pačiais naujausiais olimpinės Lietuvos istorijos įvykiais, kurių turinys aprašytas 126 puslapiuose.

Monografijoje pateiktas glaustas apibendrinimas (p. 367–374), santraukos anglų ir rusų kalbomis, panaudoti archyviniai (N=19) ir kt. šaltiniai, esantys Lietuvos centriniame valstybės archyve, Užsienio reikalų, Švietimo, Krašto apsaugos ministerijų dokumentai, literatūros sąrašas (N=220). Šaltiniai įvairūs – nepublikuoti dokumentai, publikuoti dokumentų rinkiniai, monografijos, straipsniai, stenogramos, atsiminimai, interviu. Monografijos mokslinę vertę didina tai, kad autorius neapsiribojo vien tik Lietuvos archyvine medžiaga, o į mokslinę apyvartą įtraukė dokumentus iš TOK archyvo, fondų, tačiau jų visų nenurodo (p. 126), neaptaria. Didesnė šaltinių dalis perkelta į priedus (p. 409–639), kurie užima nemažą monografijos dalį. Jie akivaizdžiai iliustruoja ir įrodo Lietuvos olimpinių lūžių epizodus, etapus, atspindi pasaulinį Lietuvos olimpinio sporto kontekstą. Tokia šaltinių bazė, dokumentais grindžianti ir iliustruojanti visas monografijos dalis, atrodo įspūdingai, tačiau pasigendama platesnės jų analizės, apibendrinimo. Didelis knygos privalumas tas, kad joje pasitelktas sakytinės istorijos metodas: autorius pakalbino žinomus sporto darbuotojus – Zigmantą Motiekaitį, Dainių Kepenį, Rimgaudą Tirilį, Praną Majauską ir kt., kurių tekstai įdėti į monografijos priedus. Knygos priedų dalyje atspindėta olimpinio sporto istorijai reikšminga Lietuvos tautinio olimpinio komiteto veiklos ir įvykių chronologija, naujus duomenis teikiantys dokumentai, ikonografinė medžiaga, Lietuvos sportininkų – olimpinių žaidynių čempionų – nuotraukos, publikuojama visų Lietuvos olimpiečių 1924–2008 m. matrikula (p. 590–615). Monografijoje yra asmenvardžių rodyklė (p. 640– 653) bei santrumpos (p. 654), kas neabejotinai yra privalumas. Kiekvienas skyrius baigiamas apibendrinimu, savo nuomonės pateikimu, vertinimu. Pagirtina, kad archyvinės medžiagos trūkumą kompensuoja krepšinio veterano Algirdo Biručio (p. 148), Juozo Jankausko, Algio Daumanto (p. 429–431) atsiminimai.

Toliau norėtųsi detaliau aptarti atskirų istorinės medžiagos komponentų pateikimą šioje monografijoje.

Monografijos turinys logiškas, informatyvus. A. Poviliūno įdirbis, nagrinėjant rūpimą temą, yra įspūdingas ir abejonių nekelia. Autorius joje apibendrina jau ne viename savo straipsnyje skelbtus tyrinėjimus. Nors A. Poviliūnas monografijos įvade (p. 15) pripažįsta, kad iki šiol netolygiai ištirti tam tikri istoriniai laikotarpiai, nurodo, kad olimpinio sporto istorija yra nagrinėjama, tačiau jos įvade tokių publikacijų neaptaria, jame pasigendama detalesnės olimpinio sporto istoriografinės dalies, polemikos su kitais tyrėjais. Kai kurios monografijos teksto pastraipos (p. 325, 326, 359) visiškai tiktų būti perkeltos į monografijos istoriografinę dalį įvade. Būtų buvę tikslinga atskirame skyriuje nagrinėti Lietuvos olimpinio sporto struktūrą ir veiklą (LTOK, Lietuvos olimpinė akademija ir kt.) medžiagos, esančios p. 328–330, 344–349, 361–366, pagrindu, taip išvengiant nenuoseklumo tekste.

Neretai monografijoje nėra griežtai laikomasi nusistatytos turinio struktūros, nors iš esmės ir neprasilenkiama su monografijos turiniu, tekstu ir teoriniu apibendrinimu. Autorius, spręsdamas išsikeltus uždavinius, kryptingai siekia pasirinkto tikslo, atkuria praeities įvykius, jų detales. Surinkta gausi ir įvairaus pobūdžio medžiaga kartais dėstoma ne visai nuosekliai (p. 139, 181, 224) ar nesilaikoma chronologijos (p. 79, 99, 154, 158, 161, 162, 165, 167, 168, 182, 183, 185, 192, 225, 226), neišvengiama pasikartojimų (p. 69, 73, 79).

Tekstuose preciziškai informatyvių nuorodų į šaltinius, kaip įprasta humanitarinių mokslų (istorija) publikacijose, autorius nepateikia, jų pagrįstai pasigendama. Reikalinga (p. 55) tiksli nuoroda į Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės pasakojimą. Čia pateiktos net 4 publikacijų pozicijos (71, 81, 97, 187), tačiau skaitytojui nėra aišku, kurioje iš jų yra šis konkretus pasakojimas. Nėra nuorodos į TOK enciklopedinį leidinį (p. 158). Autorius visoje monografijoje laužtiniuose skliaustuose nurodo tik skaitmenimis pažymėtas naudotas publikacijas: pavyzdžiui, p. 307 yra nuoroda į (123), tačiau nei tame puslapyje, nei literatūros sąraše informacijos, iš kurio puslapio imti duomenys, nerandame. Toks nuorodų naudojimo būdas, taikomas visoje monografijoje, istorikams nėra priimtinas, nes nėra pakankamai tikslus ir informatyvus. Literatūros sąrašo poziciją „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija“ (p. 125, 143, 150, 153, 174, 176, 231) reikėtų konkretinti autorių vardais ir pavardėmis, nes pagal monografijos autoriaus pasirinktą nuorodų taikymo būdą dingsta J. Žilinsko (p. 252–290) ir kt. pasiektas įdirbis olimpinio sporto tyrimuose. Reikalingos tikslesnės nuorodos į sudarytus priedus (p. 254, 341), kiekvieną jų būtina įvardyti skaitmeniu, o ne tik įrašu (žr. priedus) jau vien dėl to, kad tokių priedų monografijoje yra labai daug, sunku surasti konkretų priedą.

Pasitaiko, kad per daug remiamasi vieno autoriaus nuomone, jų naudotų archyvų šaltiniais: p. 55, 81, 83 – A. Klimkevičiaus, o p. 79–86, 97, 98, 110 – T. Valatkevičiaus, taip pastarojo fone dingsta Jono Liupkevičiaus indėlis kolektyvinėje monografijoje „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija“ (1996, p. 45–92).

Olimpinio sporto istorijai svarbi būtų platesnė ir aiškesnė monografijos autoriaus nuomonė, susidaryta bendraujant su J. A. Samaranchu, dėl LTOK atkūrimo (p. 223) ar politinio spaudimo, patirto iš Maskvos mero Jurijaus Lužkovo (p. 351), faktų.

Tačiau atskiro dėmesio vertas geras istorinių asmenybių ir kitų į Lietuvos olimpinio sporto istorijos foną patekusių personalijų pristatymas. Knygoje jų gana daug, gal net pasiektas maksimumas. Pirmiausia paminėtina tai, kad beveik kiekvieną jų, minint pirmą kartą, rašoma su pilnu vardu. Be to, pirmą kartą minima viena ar kita personalija bent vienu kitu gerai parinktu žodžiu ar fraze apibūdinama, pristatoma, kokia tai asmenybė. Kai kurie naujai minimi asmenybių apibūdinimai lakoniški, bet daug pasakantys (p. 148 – Algirdas Birutis, p. 159 – Sanko Bloudekas).

Nepaisant recenzijoje išsakytų pastabų monografija labai aktuali ir reikšminga, nes užpildo itin gilią istorinio pažinimo spragą, susijusią su žiniomis apie Lietuvos olimpinį sportą. Būtina pažymėti puikią knygos poligrafinę kokybę. Monografiją mielai skaitys sporto specialistai, mokslininkai, visi besidomintys Lietuvos olimpinio sporto istorija.

Literatūra

1. BARYSAS, Mindaugas. Aidi kurantų olimpiniai dūžiai. Vilnius: Mintis, 1982. 173 p.

2. BARYSAS, Mindaugas. Miunchenas, olimpinis ir kasdieniškas. Vilnius: Mintis, 1974. 183 p.

3. BARYSAS, Mindaugas. Penki žiedai virš Monrealio. Vilnius: Mintis, 1978. 157 p.

4. ČEPAITIENĖ, Rasa; BUTAUTAS, Ingvaras. „Mus vienija alus ir pergalės“? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė. Lietuvos istorijos studijos, nr. 17, p. 97–112.

5. GRAJAUSKAS, Lauras; TAMULAITIENĖ, Regina. Olimpinio sporto atminties konstravimas Radijo Svoboda laidose: content analizė. Jaunųjų mokslininkų darbai. 2009, nr. 4 (25), p. 37–44.

6. KAROBLIS, Povilas. Artūro Poviliūno olimpinio sporto istorija – tautos atmintis. Sporto mokslas, 2011, (63), p. 2–4.

7. KRUKAUSKAS, Aleksandras. Šiltas šaltas Lilehameris. Vilnius: LTOK leidykla. 95 p.

8. LASKIENĖ, Skaistė. Sporto filosofija: vadovėlis. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija, 2006. 284 p.

9. Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija (Pagrindiniai bruožai). Vilnius: I-os politechnikos mokyklos spaustuvė, 1991. 78 p.

10. Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija. Red. H. Šadžius. Vilnius: Margi raštai, 1996. 405 p.

11. Lietuvos olimpiečiai. Vilnius: LTOK, 1996. 90 p.

12. Lietuvos olimpinio sąjūdžio kilmė ir raida 1918–1940. Lietuva ir pasaulio olimpinis judėjimas. Vilnius, 1994.

13. Olimpiada iš arti. Vilnius: Versmė, 1965.

14. Olimpinės žiemos žaidynės. Vilnius: Mintis, 1983. 79 p.

15. POVILIŪNAS, Artūras. Kai kurie sporto ir olimpinio sąjūdžio bruožai visuomeniniu aspektu. Sporto mokslas, 1998, nr. 4, p. 3–4.

16. POVILIŪNAS, Artūras. Lietuva grįžo į tarptautinį olimpinį sąjūdį. Sporto mokslas, 2001, nr. 3 (25), p. 2–6.

17. POVILIŪNAS, Artūras. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atgimimas (1988–1998). Sporto mokslas, 1998, nr. 3 (12), p. 2–7.

18. POVILIŪNAS, Artūras. Nauja olimpinio sąjūdžio kokybė 2000-aisiais metais. Sporto mokslas, 2000, nr. 3 (21), p. 3–5.

19. POVILIŪNAS, Artūras. Olimpinė ugnis negęsta. Vilnius: LTOK leidykla, 1995. 150 p.

20. POVILIŪNAS, Artūras. Olimpizmas: istorija, dabartis ir ateitis. Sporto mokslas, 2004, nr. 3 (37), p. 3–7.

21. POVILIŪNAS, Artūras. Pasaulio olimpinio sąjūdžio raidos tendencijos. Sporto mokslas, 2002, nr. 3 (29), p. 2–5.

22. POVILIŪNAS, Artūras. Reikšmingos Lietuvos olimpinio sąjūdžio sukaktys: 20 metų atkurtam Olimpiniam komitetui ir 85 metai nuo pirmųjų šalies sportininkų startų olimpinėse žaidynėse. Sporto mokslas, nr. 4 (54), 2008, p. 2–7.

23. POVILIŪNAS, Artūtras. Olimpinė Lietuva 1918–2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai. Monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010. 656 p.

24. RIMŠA, Pranas. Kai kurie faktai ir dokumentai apie sportą ir olimpinį judėjimą Lietuvoje. Vilnius, 1996.

25. RIMŠA, Pranas. Olimpinė ugnis negęsta. Vilnius: Mintis, 1961.

26. SAULIS, Vytautas. Nuo Atėnų iki Maskvos. Vilnius: Mintis, 1981. 195 p.

27. STONKUS, Stanislovas. Olimpinis sportas: olimpijos ir olimpines žaidynės. Kaunas: Šviesa, 2000. 429 p.

28. TAMULAITIENĖ, Regina. Lietuvos sportas ir Europos kultūrinė integracija. Sporto mokslas, 1999, nr. 4, p. 48–52.

29. TAMULAITIENĖ, Regina. Lietuvos sportas kultūrinėje atmintyje: atsiminimų refleksija. Sporto mokslas, 2011, (63), p. 13–18.

30. TAMULAITIENĖ, Regina. Sportas kaip socialinis-kultūrinis reiškinys regiono istorijoje (1990–2005). Acta humanitarica universitatis Saulensis, 2006, p. 430–444.

31. ŽILINSKAS, Jonas. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse. Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija. Red. H. Šadžius. Vilnius: Margi raštai, 1996, p. 252–290.