„Istorija“. Mokslo darbai. 85 tomas
Ingrida JAKUBAVIČIENĖ. Naujos Arvydo Anušausko knygos pristatymas Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje
Spausdinti
Nuo 1940 m. lietuvių tauta patyrė didelių sukrėtimų: nepriklausoma valstybė buvo okupuota, vienas kitą keičiantys okupantai vykdė Lietuvos gyventojų naikinimo politiką. Nacių nusikaltimai buvo įvertinti ir pasmerkti tarptautiniu mastu, tačiau sovietų vykdytas žmonių naikinimas viešo tarptautinio tribunolo iki šiol nepasiekė, nors nuo šių nusikaltimų nukentėjusių asmenų organizacijos siekė ir tebesiekia šiuos nusikaltimus teisiškai įvertinti.

2012 m. balandžio 6 d. Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune buvo pristatyta istoriko, politiko dr. Arvydo Anušausko knyga „Teroras 1940–1958 m.“ Renginį vedė ir diskusijas su auditorija moderavo VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas doc. dr. Andžejus Pukšto.

Istorinė LR Prezidentūra šios knygos pristatymui buvo pasirinkta neatsitiktinai. Sovietinį terorą patirti teko daugeliui lietuvių, iškiliausių Pirmosios Lietuvos respublikos visuomenės veikėjų, buvusių valstybės tarnautojų, inteligentų. Šią tragediją teko išgyventi ir vienam iš Lietuvos prezidentų. Aleksandras Stulginskis 1941 m. birželio 13 d. SSRS okupacinės valdžios buvo suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų stotį. 1952 m. buvo nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos autonominėje respublikoje sandėlininku ir komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago tarybiniame ūkyje, o 1956 m. grįžo į Lietuvą. Su teroru Lietuvoje nuo 1944 metų kovojo Jonas Žemaitis, kuris 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo pripažintas kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas. 1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracija skelbė, kad aukščiausiu teisėtu valdžios organu Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas. J. Žemaitis-Vytautas buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, kuriam suteikti aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai. 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaitis buvo išduotas, suimtas, nugabentas į Maskvą. Tardomas liko ištikimas priesaikai Lietuvos valstybei. 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

1 il. Dr. A. Anušauskas knygos pristatymo metu
1 il. Dr. A. Anušauskas knygos pristatymo metu

Naujausioje, jau šešioliktoje, savo knygoje A. Anušauskas profesionaliai analizuoja komunistinio teroro, kovos su lietuviškąja rezistencija metodus bei atskleidžia genocido padarinius. Bendraudamas su auditorija, A. Anušauskas daug dėmesio skyrė sovietinių dokumentų bei istoriografijos problematikai, atskleidė jos metodologijos trūkumus ir sukurtus mitus. Pasak autoriaus, „sovietinė istoriografija ne tik tylomis apėjo masinius trėmimus (išskyrus 1941 m.), bet ir išleistuose archyvinių dokumentų rinkiniuose (serija „Faktai kaltina“) sąmoningai parinktais dokumentais siekė Lietuvos partizanų kovą pavaizduoti kaip „klasių kovą“ ir įrodyti partizanų žiaurumą. Visiškai nutylėtos sovietinės NKVD, Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo ministerijos (MVD) kariuomenės baudžiamosios antipartizaninės akcijos, jų padariniai, suėmimų mastas ir apskritai viskas, kas galėjo bent kiek pakeisti kurtą „klasių kovos“ vaizdą ir atskleisti tikruosius vykdyto teroro mastus“ [1]. Autorius džiaugėsi, jog jam pavyko pasinaudoti 1994 m. išslaptintais kai kuriais Rusijos Federacijos valstybinio archyvo fondais, NKVD-MVD centrinių struktūrų, Vyriausios lagerių valdybos (Gulago), Kalėjimų valdybos, 4-ojo specialiojo skyriaus (tremtinių reikalų) dokumentais ir parodyti ilgai slėptus komunizmo nusikaltimus. Autorius pažymėjo, jog terorui paslėpti komunistinėse ir kagėbistinėse ataskaitose sovietinė sistema reikalavo vartoti savitą terminologiją: okupacija virto „revoliucija“, politinė opozicija – „antisovietiniu elementu“, kovotojai su okupantais – „banditais“, „buržuaziniais nacionalistais“, brutali prievarta ir nusikaltimai žmoniškumui – „revoliuciniu teisingumu“, kankinimai – „fizinio poveikio priemonėmis“. Tačiau net ir tokie dokumentai istorikui leido nustatyti, kad veikė bendra sistema, kurios tikslas buvo sunaikinti žmonių dalį, išskirtą pagal tam tikrus kriterijus [2].

Autorius palygino pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpius. Jo nuomone, juos sieja tai, kad nuolat buvo randama dingsčių vykdyti terorą ir genocidą. 1940–1941 m. Lietuvoje gyvenantys žmonės buvo kaltinami tuo, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje ją gynė, buvo politinių organizacijų nariai, ėjo valstybines pareigas ir pan. Tačiau tikrasis lietuvių tautos naikinimas, pasak A. Anušausko, prasidėjo NKVD kariuomenei vykdant karines baudžiamąsis operacijas prieš besislapstančius nuo prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją vyrus, lietuvių ginkluotos rezistencijos dalyvius ir organizuojant taikių gyventojų trėmimus. Taip buvo ne tik laikinai nuslopintas siekis atkurti nepriklausomą valstybę, užgniaužta aktyvi tautinė savigyna, bet ir sunaikinta pati aktyviausia, labiausiai išsilavinusi ir ūkiškai nepriklausoma lietuvių tautos dalis.

A. Anušauskas negailėjo kritikos lietuvių tautos budeliams. Jis pabrėžė, jog komunistinio teroro pagrindinis vykdytojas Lietuvoje, nuo kurio priklausė teroro mastas ir dauguma drastiškų priemonių, buvo VKP (b) CK Lietuvos biuras ir LKP (b) CK su A. Sniečkumi priešakyje. Knygoje autorius įvardijo šiuos pagrindinius lietuvių tautos teroro ir nusikaltimų žmoniškumui organizatorius: J. Bartašiūną, A. Guzevičių, P. Vetrovą, I. Tkačenką, M. Byčkovskį, M. Gedvilą, M. Suslovą, K. Liaudį, F. Kovaliovą, J. Paleckį, K. Preikšą – ir daugelį kitų partinių veikėjų [3].

Knygos pristatymas vyko gyvai, kadangi autorius demonstravo ir komentavo knygoje pateikiamas iliustracijas – iš tremtinių ir šiurpių įvykių liudytojų surinktas asmenines nuotraukas. Kalbėdamas su auditorija, autorius dažnai cituodavo knygoje panaudotus liudytojų parodymus bei amžininkų atsiminimus. Tačiau norintiems matyti realų komunistinio teroro Lietuvoje mastą, kada, kur ir kiek buvo nužudyta žmonių, autorius, remdamasis surinkta statistine medžiaga, knygoje pateikė 41 lentelę. A. Anušausko duomenimis, ne mažiau kaip 456 tūkst. žmonių (kas trečias suaugęs lietuvis arba kas antras vyras, kas aštunta moteris ir kas penkioliktas vaikas) tapo sovietinių okupantų vykdyto genocido ir teroro aukomis, patyrė vienokią ar kitokią prievartą. Net 332 tūkst. žmonių buvo įkalinta, išvežta į tremtį ir Gulago lagerius, dar 26,5 tūkst. žmonių nužudyta Lietuvoje. 1941–1958 m. iš Lietuvos dėl vykdyto teroro, karo sąlygų ar okupantų sprendimų repatrijavo arba buvo priversti bėgti apie 490 tūkst. žmonių. Kartu su vokiečių okupacijos ir karo aukomis (245 tūkst. žmonių) Lietuva neteko apie 1,058 mln. žmonių [4].

Auditorija gyvai domėjosi šiandien viešinamais buvusios KGB rezervininkų ir kitų sovietinių represinių struktūrų darbuotojų sąrašais, Lietuvos derybomis su Sovietų Sąjunga dėl okupacijos žalos įvertinimo bei daugeliu kitų klausimų.

Baigdamas diskusijas su skaitytojais, autorius apgailestavo, jog, nepaisant apie dvidešimt metų kruopščiai vykdyto komunistinio teroro Lietuvoje tyrimo, kai kurios Lietuvos gyventojų naikinimo aplinkybės liko neatskleistos ar mažai atskleistos KGB sunaikinus dalį to meto dokumentų. Todėl savo darbą A. Anušauskas laiko tik žingsniu tiesos link mėginant objektyviai išsiaiškinti sovietinio teroro ir nusikaltimų žmoniškumui tikrąją prasmę ir jo padarinius.

Komentarai

1. ANUŠAUSKAS, Arvydas. Teroras 1940–1958 m. Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 10.

2. Ten pat, p. 13–14.

3. Ten pat, p. 147.

4. Ten pat, p. 280.