„Istorija“. Mokslo darbai. 86 tomas
Mindaugas NEFAS. Šauliai valstybės tarnyboje ir valstybinėse įmonėse Klaipėdos krašte 1923 – 1939 m.
Spausdinti

Mindaugas Nefas – humanitarinių mokslų magistras, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros asistentas; adresas: T. Ševčenkos 31, Vilnius LT-03111; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – Lietuvos šaulių sąjungos istorija, moderniojo parlamentarizmo tyrimai, istorijos didaktika.

Anotacija. Straipsnyje autorius, remdamasis Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais, istorikų tyrinėjimais ir vidaus reikalų ministerijos išleistais dokumentais, nagrinėja Klaipėdos krašto šaulių, kaip atskiros socialinės grupės, tarnybos gavimo ypatybes valstybinėse institucijose ir darbą valstybinėse įmonėse Klaipėdos krašte 1923–1939 m.

Prasminiai žodžiai: Lietuvos šaulių sąjunga, Klaipėdos kraštas, valstybės tarnyba, šauliai, tarnautojas.

Abstract. On the basis of the documents from the Lithuanian Central State Archives, historical research studies and the documents published by the Ministry of the Interior, the author analyses the peculiarities of admission of the riflemen of Klaipėda Region as a separate social group to the service in public authorities and their placement in public enterprises in Klaipėda Region in 1923–1939.

Key words: Lithuanian Riflemen’s Union, Klaipėda Region, civil service, riflemen, civil servant.

Įvadas

1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, šalies vyriausybė stengėsi integruoti šią teritoriją į Lietuvos socialinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Tačiau buvo susidurta su pakankamai opia problema – ne tik priešiškumu tarp dviejų tautinių grupių: lietuvių ir vokiečių, bet ir iškylančiais tapatybės skirtumais tarp krašto lietuvių – klaipėdiškių ir Didžiosios Lietuvos gyventojų, atvykusių į kraštą. Siekiant sulietuvinti Klaipėdos kraštą, tarnybos vietas, darbą valstybinėse institucijose bei valstybinėse įmonėse gaudavo asmenys, kilę iš Didžiosios Lietuvos. Viena iš priemonių, skirtų Klaipėdos krašto sulietuvinimui, buvo Lietuvos šaulių sąjunga, kurią sudarė ne tik atvykėliai, bet ir lietuviai – Klaipėdos krašto gyventojai. Organizacijos nariai tapo pagrindiniais lietuvybę skleidžiančiais asmenimis Klaipėdos krašte.

1923–1939 m. Klaipėdos krašto šauliai išplėtojo plačią kultūrinę bei visuomeninę veiklą, kurioje aktyviai dalyvaudavo lietuviai. Bet ir šioje organizacijoje neišvengta „atėjūnų ir vietinių“ konfliktų, nes atvykėliai užimdavo nemažą dalį krašte esančių darbo vietų.

Straipsnio tikslas – išsiaiškinti, ar šaulio statusas suteikdavo lengvatų gaunant tarnybą arba darbo vietą valstybės institucijose ir įmonėse Klaipėdos krašte. Straipsnyje aiškinamasi, ką galime laikyti šaulių bendruomenės nariu Klaipėdos krašte, taip pat analizuojama problematika, susijusi su Lietuvos šaulių sąjungos narių įdarbinimu Klaipėdos krašte esančiose Lietuvos Respublikos valdžios institucijose (Policija, Pasienio policija, Pašto tarnyba) bei valstybinėse arba Didžiosios Lietuvos įmonėse ir jų skyriuose.

Valstybės tarnyba ir ją apibrėžiančios sąvokos tarpukario Lietuvoje sukeldavo nemažai problemų. Vyriausiasis tribunolas kone kasmet nuo 1924 m. nagrinėjo bylas, kuriose aiškino valdininko ir tarnautojo sąvokų skirtumus. Įstatyminė bazė šiuo klausimu buvo nenuosekli, todėl galima teigti, jog tarnautojo, valdininko, valstybės tarnautojo sąvokos buvo vartojamos sinonimiškai [56, 7-8]. Valstybės tarnyba Klaipėdos krašte buvo išskirtinė, kadangi ją ribojo krašto konvencija, pagal ją krašte galėjo veikti tik atskiros centrinės valdžios institucijos: geležinkelių, pašto ir telegrafo, muitų, uosto valdybos ir pasienio policijos [43, 40]. Todėl šiame straipsnyje apie tai kalbant omenyje bus turimos šios institucijos.

Istoriografijoje Lietuvos šaulių sąjungos narių socialinė padėtis ir šaulio statuso suteikiamos privilegijos iki šiol nebuvo nagrinėtos. Leidiniuose, skirtuose Šaulių sąjungos istorijai, kurie išleisti jau po Nepriklausomybės atgavimo [51], yra apsiribojama šios organizacijos istorine apžvalga ir stokojama gilesnės analizės. Klaipėdos krašto šauliai šiek tiek daugiau dėmėsio susilaukė tik LŠS 20-mečiui 1938 m. J. Matuso sudarytoje ir dukart perleistoje organizacijos istorijoje [52]. Klaipėdos krašto šauliai lietuviškoje istoriografijoje pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio. Specialių tyrinėjimų nepasirodė, tačiau Klaipėdos krašto tyrimuose atkreipiamas dėmesys į šaulių veiklą. Verta paminėti istoriko V. Jakubausko straipsnius [46], kuriuose analizuojamas krašto šaulių vaidmuo Klaipėdos krašto gynybinėse schemose. Anot autoriaus, 1939 m. artėjant Klaipėdos praradimui, šauliai buvo nuginkluoti kaip „nepatikimi“. Šarūnas Liekis, tirdamas Lietuvos galimybes suvaldyti karinę krizę Klaipėdos krašte 1939 m., kaip vieną iš realiausių visuomeninių, valstybinių jėgų, išskyrė krašto šaulius [48]. Šaulių organizacijos jėgos šiuose įvykiuose buvo bereikšmės visų pirma dėl nedidelio šaulių skaičiaus Klaipėdoje.

Istoriografijoje valstybės tarnautojų ir valstybės tarnybos problemos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje yra išanalizuotos Arvydo Mikalausko daktaro disertacijoje, tačiau Klaipėdos krašto specifika joje nėra nagrinėjama [56].

1. Kas yra Klaipėdos krašto šauliai?

1.1. Kada Klaipėdos krašte veiklą pradėjo šauliai?

Tradiciškai organizacijos pačios nustato savo įkūrimo dieną, organizuodamos metines šventes. Šiuo atveju tokios konkrečios datos neturime. Didžiausia krašto šaulių švente 1923–1939 m. buvo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena – sausio 15 d., tačiau ji dažniausiai nebuvo minima kaip Klaipėdos šaulių įkūrimo diena. Savo rinktinės veiklos pradžią Klaipėdos šauliai minėdavo kiekvienais metais per Jonines Rambyno kalne.

Istoriografijoje Šaulių sąjungos veiklos pradžia Klaipėdos krašte yra 1921 m. sausis, kai buvo įkurta V grupė [52, 212], bet išlikusių archyvinių įrodymų, patvirtinančių šį faktą, nėra. 1921 m. kaip šaulių veiklos pradžią nurodo ne tik J. Matusas, bet ir A. Marcinkevičius-Mantautas [57, 19]. 1938 m. ruošiantis LŠS 20 metų jubiliejui dr. J. Matusas rengė organizacijos istoriją. Buvo kreiptasi į šaulių rinktines, kad jos atsiųstų savo istorijos aprašymus. Klaipėdos XX šaulių rinktinė šios informacijos nepateikė [30]. LŠS štabo Kultūros ir švietimo skyriaus rašte, adresuotame XX šaulių rinktinės štabui, prašoma pateikti štabui rinktinės veiklos bylą Nr. 6, apimančią 1920–1922 m. [21] J. Matusas savo knygoje, aprašydamas Klaipėdos šaulius, rašo: „Su įdomumu skaitai Brūvelaičio (per 10 metų vadovavusio rinktinei) ir šiaip skyrių vadovybių raštus šaulių centrinei atstovybei Kaune, kurie dažnai rašomi gotiškomis raidėmis, turi vokišką sakinių santvarką ir pilni neįprastų pavardžių“ [52, 217]. Minimų bylų ar kitų raštų, apie kuriuos rašo autorius, rasti nepavyko.

Istorikas V. Vareikis savo disertacijoje teigia, jog 1922 m. pabaigoje Klaipėdos krašte buvo pradėtas steigti šaulių skyrius. Jis remiasi Klaipėdos sukilimo dalyvio M. Glažės atsiminimais, kuriuose nurodoma, kad šauliai ryšius su Mažosios Lietuvos veikėjais palaikė per J. Brūvelaitį, kuris buvo išrinktas „Santaros“ sekretoriumi. V. Vareikis tarp Klaipėdos krašto šaulių ir „Santaros“ įžiūri tiesiogines sąsajas. Anot jo, organizacijos, įėjusios į „Santarą“, tapo slaptais LŠS skyriais Klaipėdos krašte [62, 99]. Apie Klaipėdos šaulių veiklos ištakas (Jaunalietuvių organizacijoje), prasidėjusias 1922 m., rašė J. Vanagaitis. Jis teigė, kad A. Marcinkevičius-Mantautas į Klaipėdos kraštą steigti šaulių padalinių atvyko jau po sukilimo [40, 189].

Faktą, kad šaulių veikla krašte galėjo prasidėti iki 1923 m., paremia 1920 m. „Trimite“ pasirodęs sveikinimas iš Mažosios Lietuvos. Jame rašoma: „M. Lietuvos lietuviams tenka tik pagailėti, kad ne pas juos veikia šaulių organizacijos ir jų narsūs būriai“ [34]. LŠS savo spaudos organe „Trimitas“ nuo pat leidybos pradžios daug dėmesio skyrė Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos klausimams. Straipsniuose nušviečiama sunki Mažosios Lietuvos lietuvių padėtis, vokiečių ir lenkų planai šio krašto atžvilgiu. Tai angažavo Šaulių sąjungos narius kovoti dėl lietuvių tautos ir valstybės interesų – prisijungti Klaipėdos kraštą.

1933 m. žurnalas „Karys“, minint 10-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines, analizavo Mažosios Lietuvos veikėjų ryšius su Lietuva. „Čia veikia slaptieji Klaipėdos šauliai, jau po karo įsikūrusi slapta „jaunalietuvių“ organizacija ir atskiri asmenys“ [37]. Iš to aiškėja, jog Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjų pajėgos nebuvo vienalytės. Kas buvo pagrindinis asmuo, palaikęs ryšius su LŠS, neaišku. Tai bando aiškintis A. Marcinkevičius-Mantautas savo prisiminimuose. Jis pagrindiniu Klaipėdos krašto veikėju, kūrusiu šaulių organizaciją krašte, laiko Vilių Šiaulinskį, kuris iš „griežtesnio lietuviško nusistatymo“ „Santaros“ narių subūrė slaptą Jaunalietuvių draugiją. Būtent V. Šiaulinskio siūlymu slaptiems Klaipėdos šauliams vadovauti buvo paskirtas „Santaros“ draugijų sekretorius J. Brūvelaitis. A. Marcinkevičius-Mantautas teigia, jog įkurtos V Klaipėdos krašto grupės vadas štabą konspiraciniais sumetimais buvo įkūręs Kretingoje. Štabui ir raštinei vadovavo karo valdininkas Laurinaitis [39, 318]. V. Krėvė-Mickevičius savo prisiminimuose nurodo, kad šaulių skyriaus vadu Klaipėdoje buvo paskirtas J. Brūvelaitis, bet pajėgos buvo negausios [45, 18].

1933 m. buvo minimas Šaulių veiklos Klaipėdos krašte dešimtmetis. Proginiame straipsnyje, kuris pasirodė „Trimite“, nurodoma, jog oficialią veiklą šauliai krašte pradėjo 1923 m. gegužės 1 d., kai skyriaus vado pareigas pradėjo eiti Jurgis Brūvelaitis. Tačiau šaulių veiklos ištakas krašte sieja su 1922 m. lapkričio 12 d. įkurta Jaunalietuvių sąjunga, kuriai pirmininkavo tas pats J. Brūvelaitis. Tai buvo slapta organizacija, apie jos veiklą drausta kalbėti [33]. Remiantis šiais šaltiniais, galime teigti, jog pirmąjį Klaipėdos šaulių būrį, kuris veikė slaptai, sudarė buvę „Santaros“ nariai, iki susikuriant LŠS veikę Jaunalietuvių slaptoje draugijoje.

Jau paminėti Klaipėdos krašto veikėjai (J. Brūvelaitis, E. Simonaitis, V. Šiaulinskis) buvo susivieniję slaptai veikiančiame šaulių dalinyje ir Jaunalietuvių sąjungoje. Galutinai suvienyti krašto lietuvius pavyko 1922 m. gruodžio 18 d., įkūrus Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą [52, 212]. Užuominų apie šaulių veiklos pradžią dokumentuose randama nemažai, bet šaulių veiklos pradžios data nėra aiški.

Galime išskirti dvi datas: de facto ir de jure. De facto data 1921 m. (V operatyvinės grupės įkūrimas), o de jure – 1923 m. kovo 18 d., kai buvo išrinkta Klaipėdos XX skyriaus valdyba, o pirmininku tapo Jurgis Brūvelaitis [52, 216]. Klaipėdos krašte savo veiklą plėtojo (1923–1939 m.) XX šaulių rinktinė (apėmė Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos apskritis) bei nuo 1936 m. įkurti XXII Geležinkeliečių šaulių rinktinės daliniai. Šaulių veikla krašte buvo aktyvi, o šaulių narių skaičius augo. Rinktinė buvo viena gausiausių visoje Lietuvoje. Jos gretos nuo 1923 m. iki 1938 m. smarkiai išaugo (1938 m. XX Klaipėdos rinktinėje iš viso buvo 2925 šauliai (palyginkime: XV Kretingos šaulių rinktinėje – 1386 šauliai, IV Tauragės rinktinėje – 1765 šauliai). Išsiplėtė ir šaulių veikimo geografija Klaipėdos krašte. 1923 m. veikė 10 būrių (pirmasis įkurtas Klaipėdos būrys 1923 08 10) [18], o 1938 metais šis skaičius išaugo iki 50 būrių [47, 104].

1.2. Kas buvo šauliais Klaipėdos krašte?

Istorikė Silva Pocytė atkreipė dėmesį, jog į Šaulių sąjungą Klaipėdos krašte daugiausiai įstodavo iš Didžiosios Lietuvos atvykę valdininkai ir tarnautojai, o klaipėdiškiai mieliau rinkdavosi veiklą „Santaroje“ arba „Sandoroje“ [59, 189], kurios buvo įkurtos Klaipėdos krašte, t. y. buvo vietinės kilmės organizacijos. Be abejo, šią situaciją sąlygojo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių mąstymo bei tautinės tapatybės suvokimo skirtumai. Būtina pažymėti, jog aktyviausi Klaipėdos krašto lietuviai veikė Šaulių sąjungoje, pvz., krašto lietuvių autoritetas Martynas Jankus, politinis veikėjas Erdmonas Simonaitis ir kiti. Valstiečius ir darbininkus pritraukti į šaulių veiklą sekėsi sunkiai.

Rinktinės narių bylose galima rasti daug klaipėdietiškų pavardžių, tačiau jų šauliška veikla greitai baigdavosi. Pvz., vėliau žymia rašytoja tapusi Ieva Simonaitytė Šaulių sąjungai priklausė nuo 1923 m. iki 1926 m [32]. Beje, I. Simonaitytė buvo įrašyta į Klaipėdos sukilėlių sąrašus, bet pati savo dalyvavimą sukilime vertina skeptiškai. Anot jos, Vilius Šiaulinskis „įrašė į sąrašą, davė slapyvardžius, kurių jau neatmenu, bene todėl, kad padidėtų Klaipėdos krašto sukilėlių skaičius“ [61, 95].

Analogiškų pavyzdžių, kai asmenys, kilę iš Mažosios Lietuvos, šaulių gretose buvo pakankamai trumpą laiką, yra nemažai. Būtina pažymėti, jog nemažas skaičius asmenų, gimusių Didžiojoje Lietuvoje, taip pat trumpą laiką priklausė LŠS, tad išvados apie gimimo vietą ir dalyvavimo laiką LŠS eilėse daryti negalime. Pagal 1932 m. XX Klaipėdos šaulių rinktinės duomenis, iš viso joje buvo 1004 šauliai, iš kurių 511 buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos, o 493 iš Mažosios Lietuvos [8]. Remdamiesi statistika, negalime tvirtinti, jog didžiąją dalį Klaipėdos krašto šaulių sudarė atėjūnai iš Didžiosios Lietuvos. Dėl fragmentiškai išlikusių narių knygų negalime nustatyti narių gimimo vietų tendencijų per visą šaulių veiklos laikotarpį Klaipėdos krašte. Bet, anot istoriko V. Safronovo, XX dešimtmečio viduryje XX rinktinės veikloje matyti lūžinis momentas – didėjo narių skaičius. Tokias tendencijas istorikas sieja su didėjančiu lietuvių atsikėlimu į kraštą jau po 1923 m. [60, 89].

Šaulių sąjungos veikla Klaipėdos krašte buvo viena iš lietuvybės stiprinimo priemonių ir valstybinių interesų vykdytojų, kadangi kraštą prijungus prie Lietuvos ne tik vokiečiai, bet ir dalis lietuvių kilmės asmenų pakankamai atsargiai žiūrėjo į Didžiosios Lietuvos siekius Klaipėdos krašte, todėl Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdyba stengėsi išplėsti Šaulių sąjungos veiklą po visą kraštą, ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Siekiant to, buvo leista formuoti būrius, net jei jie nėra surinkę reikiamo 20 žmonių skaičiaus [2], todėl pirmaisiais metais kai kurie būriai buvo labai negausūs. Pavyzdžiui, 1930 m. Ramučių būryje buvo vos 14 narių [29]. Panaši situacija buvo ir kituose būriuose, kurie buvo įsikūrę kaimiškose vietovėse. Jose nemažą dalį šaulių sudarė klaipėdiškiai, prie jų prisidėjo iš Didžiosios Lietuvos atvykę tarnautojai: policininkai, pasienio policininkai, muitininkai, paštininkai. Tokių asmenų atvykimas ir veikla Klaipėdos krašte susilaukdavo vietinių vokiečių ir net lietuvių nepritarimo. Žvelgiant iš Lietuvos Respublikos pozicijų, „lietuvinti“ krašto valstybinių institucijų aparatą buvo privaloma.

Galime apibrėžti tipinį XX Klaipėdos šaulių rinktinės šaulio portretą: tai Mažosios Lietuvos lietuvių aktyvistai arba atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos valstybinių įstaigų ar įmonių tarnautojai bei darbuotojai. LŠS vadas plk. P. Saladžius, kalbėdamas apie šaulių uždavinius, yra pabrėžęs, kad šauliai turi būti „tautiškos lietuviškos dvasios avangarde, būti pasiaukojimo ir pasiryžimo pavyzdžiu, dirbti savo tautos garbei“ [38]. Taigi atvykusių šaulių užduotis, naudojantis Šaulių sąjungos veiklos galimybėmis, buvo stiprinti „lietuvišką elementą“ Klaipėdos krašte bei integruoti šią teritoriją į Lietuvos valstybės sudėtį. Taip pat jie turėjo sustiprinti lietuvių pozicijas krašte ir išlaikyti ryšį su klaipėdiškiais.

2. Šaulio statusas – prioritetas gauti valstybės tarnybą

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, buvo stengiamasi, kaip įmanoma greičiau, kraštą sulietuvinti ir krašto įstaigas pavesti Lietuvos Respublikos vyriausybės valdžiai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Klaipėdos krašte tarnybos vietas gaudavo asmenys, kilę iš Didžiosios Lietuvos. Atvykėliai dažniausiai tarnaudavo Pasienio policijos tarnyboje, policijoje bei Pašto valdyboje, kiek mažiau – Lietuvos banke. Tokie atvykėliai sudarė didesnę dalį LŠS narių Klaipėdos krašte. Nemaža jų dalis į kraštą atvykdavo jau būdami šauliais, kiti tapdavo jais atvykę. Taip šaulių būriai buvo naudojami lietuvybei stiprinti.

Aptardami šaulius, tarnaujančius valstybės tarnyboje (policijoje, pasienio policijoje, pašte), išskiriame du svarbiausius aspektus: pirma, šauliškumas – kaip papildoma privilegija gauti tarnybai; antra, šaulių tarnautojų nusižengimai, kurių buvo pakankamai nemažai. Dalis asmenų, gavusių tarnybą kaip šauliai, iš tiesų jais nebuvo ir savo veikla žemino ne tik šaulių, bet ir lietuvių vardą krašte, todėl rinktinės vadovybė stengėsi su tuo kovoti.

Valstybinės tarnybos gavimą sąlygojo Klaipėdos krašto specifika. Čia egzistavo išskirtinė policijos struktūra. Pagal Klaipėdos krašto konvenciją krašte buvo įkurta savarankiška Klaipėdos krašto autonominė policija, tad vienu metu krašte tvarką palaikė Lietuvos valstybės policija ir Klaipėdos krašto direktorijos policija. Autonominė policija savo struktūroje turėjo visas vykdomoms funkcijoms užtikrinti būtinas dalis ir buvo atsakinga už viešąją tvarką bei kriminalinių nusikaltimų tyrimą [54, 54].

Kodėl Didžiosios Lietuvos gyventojai noromis vyko į Klaipėdos kraštą dirbti valstybės tarnyboje? Pirma, Lietuvos Respublikos vyriausybė aktyviai kėlė Klaipėdos krašto inkorporavimo į Lietuvos valstybės sudėtį „obalsį“. Vienas iš svarbiausių uždavinių, atliekant šią misiją, buvo suteiktas piliečiams. Antra ir tikriausiai svarbiausia priežastis – didesnis atlyginimas Klaipėdos krašto valdininkams. Klaipėdos apskrityje buvo nustatytas 30 %, Pagėgių ir Šilutės apskrityse 25 % didesnis atlyginimas nei Didžiojoje Lietuvoje. Negana to, valdininkams, mokantiems vokiečių ir lietuvių kalbas, buvo mokamas papildomas 10 % priedas prie atlyginimo [35]. Tiesa, 1926 m. Lietuvos Respublikos vyriausybė nusprendė sumažinti valdininkų skaičių krašte. Pirmenybė paliekant tarnyboje buvo teikiama abi kalbas mokantiems asmenims [36]. Tokie apribojimai sukėlė problemų ne tik krašto vokiečiams, kurie nemokėjo lietuviškai, bet ir atvykusiems lietuviams valdininkams, kurių vokiečių kalbos žinios buvo menkos arba jie šios kalbos nemokėjo. S. Pocytė pažymi, kad tokia vyriausybės politika sukėlė nuoskaudą „vietinių klaipėdiškių/ lietuvininkų tarpe“ [58, 83].

Asmenų priėmimą į Policijos ir Pasienio policijos tarnybą reglamentavo leidžiamos instrukcijos. Vidaus reikalų ministerijos pasienio policijos instrukcijoje, patvirtintoje 1924 m., nustatyta, jog į tarnybą priimami Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir rašyti, nuo 21 iki 50 metų amžiaus, ne žemesni kaip vidutinio ūgio, be trūkumų, kliudančių stoti į kariuomenę. Pirmenybė buvo teikiama Lietuvos kariuomenėje atitarnavusiems kariams [44]. Šauliai, kaip atskira asmenų grupė, kuriai būtų suteikiamos privilegijos priimant į tarnybą, neišskiriama. O Vidaus reikalų ministerijos instrukcijoje kriterijai milicijos tarnautojams, priimamiems į tarnybą asmenims, nėra nurodyti [42]. Pagal Piliečių apsaugos departamento aplinkraštį 1920 m. į darbą milicijoje priimamiems kariškiams buvo teikiama pirmenybė. Piliečių apsaugos departamentas 1923 balandžio 26 d. aplinkraštyje Nr. 1002/48 pirmą kartą nustatė tam tikrus priėmimo į darbą milicijoje (nuo 1924 m. – policijoje) reikalavimus: amžiaus, ūgio, sveikatos, mokslo. Taip pat kandidatai privalėjo mokėti naudotis ginklu ir išmanyti karinę rikiuotę. 1925 m. nustatyta, jog policijoje dirbti gali tik karinę tarnybą atlikęs asmuo [54, 68]. Pakankamai glaudžias policijos ir kariuomenės sąsajas rodo ir tai, jog visi 1927–1940 m. vidaus reikalų ministrai buvo karininkai. Sąsajos ypač sustiprėjo vidaus reikalų ministru tapus Ignui Musteikiui [53, 196]. Jis 1924–1927 metais buvo Klaipėdos krašto pasienio policijos viršininkas [49, 293].

Verta pažymėti, jog Klaipėdos krašte funkcionavo atskira Pasienio policija su savo struktūriniais padaliniais – komisariatais ir rajonais. Klaipėdos krašto policijos komisariatai atlikdavo ne tik pasienio, bet ir viešosios policijos funkcijas. Klaipėdos krašto policijos vadas buvo pavaldus Piliečių apsaugos (Policijos) departamentui [54, 44]. Taip pat krašte veikė ir dvigubos policijos pajėgos: Valstybinė policija krašte buvo gubernatoriaus žinioje, o Krašto policija priklausė direktorijos jurisdikcijai [50, 320].

Nepaisant šaulių statuso neišskyrimo, galima teigti, jog privilegijos buvo teikiamos. Šauliai, kreipdamiesi dėl tarnybos vietos, pridėdavo būrio valdybos arba vado išduotą atestaciją ir rekomendaciją tarnybos vietai gauti [14]. Tai rodo, jog atestacijos ir rekomendacijos suteikdavo pirmenybę. Neretai pasitaikydavo netgi piktnaudžiavimo atvejų, kai rekomendacijos ir atestacijos asmenims buvo išduodamos vos tapus šauliu arba juo tapus fiktyviai. Tai neduodavo jokios naudos šaulių veiklai Klaipėdos krašte, priešingai – į gretas dažnai buvo priimami nepakankamai patikrinti asmenys.

Vis dėlto šaulių tarnavimą Pasienio policijoje skatino XX Klaipėdos šaulių rinktinės vadovybė. Toks kelias buvo naudingas ir šaulių veiklai: asmuo gaudavo darbą, todėl neišvykdavo iš krašto ir galėdavo toliau atlikti šaulio pareigas. 1933 m. buvo paskelbta apie naujų pasienio policininkų rinkimą. Prioritetas buvo teikiamas ne tik Lietuvos kariuomenės kariams, bet atkreiptas dėmesys ir į klaipėdiškius. Buvo numatytas ir saugiklis nuo galimų nepatikimų asmenų įsiliejimo ir provokacijų – asmenys turėjo būti tarnavę Lietuvos kariuomenėje [12]. Siekiant išvengti nepatikimų asmenų priėmimo į Šaulių sąjungą bei fiktyvių rekomendacijų teikimo, 1934 m. XX rinktinės vadovybė nustatė atestavimo tvarką. Pagal ją numatyta griežta rekomendacijų teikimo tvarka: I etapas – kilus reikalui dėl tarnybos vietos gavimo ir tam reikalingos rekomendacijos, asmuo kreipdavosi į šaulių būrio vadovybę prašydamas rekomendacijos; II etapas – būrio vadovybė svarstydavo asmens prašymą, jei jis buvo teigiamas, atliekama atestacija, kuri pateikiama rinktinės štabui (joje buvo privaloma nurodyti, kiek laiko asmuo yra šaulys, šaulio pažymėjimo numerį ir kaip jis atliko jam pavestas pareigas [11]); III etapas – rinktinės štabas svarstydavo šaulio prašymą ir būrio pateiktą atestaciją ir priimdavo galutinį sprendimą dėl rekomendacijos suteikimo / nesuteikimo [14].

XX šaulių rinktinės štabas, siekdamas sustiprinti Šaulių sąjungos veiklą krašte, susidūrė su tinkamų vadovų stygiumi. Siekiant aktyvios veiklos ir užtikrinti šaulių būriams iškeltus uždavinius (pavyzdžiui, užtikrinti krašto saugumą ginkluoto konflikto ar sukilimo Klaipėdos krašte atveju), reikėjo kompetentingų būrių vadų. Ypač to reikėjo mažesniuose miesteliuose arba kaimuose. Po 1935 m. naujojo LŠS įstatymo ir Sąjungos pertvarkos sustiprėjo karinė organizacijos veiklos sritis, LŠS rinktinių vadais tapo apskričių karo komendantai. 1938 m. rinktinės vadas plk. R. Liomanas, analizuodamas situaciją, siūlė LŠS vadui plk. P. Saladžiui kreiptis į Susisiekimo ministeriją, kad į tuos punktus, kur yra šaulių būriai, valdininkais būtų skiriami atsargos karininkai arba bent jau energingi ir sumanūs atsargos puskarininkiai, kurie galėtų užsiimti šauliška ir lietuviška veikla krašte [22].

Dalis šaulių tarnybos vietą gaudavo Pašto valdyboje. Pašto punktuose buvo įkuriami šaulių būrio štabai, tačiau neaišku, kiek šaulių tarnavo šioje tarnyboje. Galima spėti, kad procentas buvo nemažas. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto 1-ajam būriui 1932 m. priklausė net 16 pašto tarnautojų [28]. Panašios proporcijos galėjo egzistuoti ir kituose miestų būriuose (be Klaipėdos, Šilutėje ir Pagėgiuose). Šaulių būrių vadovybės nevengdavo kreiptis į Pašto valdybą dėl šaulių tarnautojų paaukštinimo [7] arba dėl tarnautojo perkėlimo į kitą vietą sustabdymo [17].

Nepaisant rekomendavimo tarnybai gauti tvarkos įvedimo, ją gaudavo ir netinkami šauliai, kartais net antilietuviškai nusistatę, todėl buvo sugriežtinta rekomendacijų dėl tapimo šauliu skyrimo tvarka. Patys šauliai nuodugniau pradėjo domėtis rekomenduojamuoju „tautiniu nusistatymu“, todėl pasitaikydavo ir rekomendacijos atšaukimo atvejų [4]. Šauliams suteikiamos privilegijos į organizacijos gretas viliojo nepatikimus asmenis. LŠS ideologo Vl. Putvinskio-Putvio teigimu, „privilegijos pritraukia šlamštą, o be jų atrenkamas teigiamas elementas“ [41, 373].

Į Klaipėdos kraštą atsikeldavo nemažai nusikaltusių arba linkusių nusikalsti asmenų iš Didžiosios Lietuvos, kurie siekdavo tapti XX rinktinės šauliais. Rinktinės vadas J. Brūvelaitis 1929 m. įsakė nuodugniau rinkti žinias apie asmenis, atvykusius į kraštą. Būrių vadovybės buvo įpareigotos gauti žinių iš šaulių būrio, įsikūrusio vietovėje, kurioje asmuo gyveno anksčiau [3], nes šaulio statusas suteikdavo ne tik papildomų galimybių tarnybai gauti, bet ir leidimą ginklui įsigyti ir laikyti.

Tarp pašto valdybos tarnautojų dažniau nei tarp kitų valstybės tarnautojų – šaulių – iškildavo netinkamo elgesio atvejų. Tikriausiai todėl, jog pašto valdyboje tarnavo didžiausias skaičius šaulių, palyginti su kitomis tarnybomis. Šauliai tarnybos netekdavo ne tik dėl savo netinkamo pareigų atlikimo, bet ir dėl padarytų nusikaltimų ne tarnybos metu. Pasitaikydavo ir sunkių nusikaltimų, pvz., išžaginimų [6], kyšio ėmimo atvejų [9]. XX šaulių rinktinės vadovybė visus iškilusius į viešumą nusižengimus vertino labai neigiamai ir nedelsiant šalindavo tokius asmenis iš savo gretų. Žinoma, tai sukeldavo nusikaltusiųjų nepasitenkinimą ir šie skųsdavo šaulių būrių vadus LŠS viršininkui, siekdami grįžti į Šaulių sąjungą ir taip susigrąžinti tarnybos vietą.

Atskira problema dėl valstybės tarnybos Klaipėdos krašte iškilo 1939 m. kovą, kai Vokietija atplėšė šią teritoriją nuo Lietuvos. Visos Lietuvos Respublikos valdžios įstaigos buvo evakuotos į Didžiąją Lietuvą. Paskui jas patraukė į kraštą nuo 1923 m. atvykę lietuviai, kurie prarado savo darbo vietas ir bijojo galimo vokiečių persekiojimo. Tarp jų pakliuvo ir nemažai šaulių, todėl Sąjungos vadovybė stengėsi jais pasirūpinti. Dažnas paliko namus Klaipėdos krašte be jokių asmens daiktų ar piniginių lėšų: „Esu su šeima be darbo, duonos ir paskutinio kilnojamo turto, kurs Klaipėdos krašte likosi. Pats esu apsirengęs vien valdiška uniforma, nes civiliai drabužiai liko Klaipėdoje“ [26]. Šauliai patys kreipdavosi į LŠS vadą, prašydami suteikti paramą arba tarpininkauti dėl tarnybos Didžiojoje Lietuvoje suteikimo, o LŠS vadovybė savo ruožtu stengėsi pagelbėti ir talkino gaunant tarnybos vietą [27]. Iš Klaipėdos krašto atvykusių žmonių įdarbinimas buvo tapusi visos šalies problema. Vidaus reikalų ministro brg. gen. K. Skučo įsakymu miestų burmistrams ir apskričių valdyboms nurodyta tarpininkauti ieškant darbo ar kito užsiėmimo iš Klaipėdos krašto atvykusiems asmenims. Žemės ūkio darbininkams turėjo būti surastos darbo vietos pas ūkininkus. Atsižvelgiant į situaciją tokie asmenys turėjo būti priimti į darbą be eilės, išimties tvarka [24].

Klaipėdos krašto netekimas sukėlė didelių socialinių problemų dėl tarnybos vietų trūkumo. Šioje situacijoje gelbėjo šaulio statusas. LR VRM savivaldybių departamento direktorius rašte LŠS vadui teiravosi, ar numatytos priemonės dėl pasitraukusių iš Klaipėdos krašto yra pakankamos, ar yra reikalinga „duoti papildomų nurodymų“, kurie, kaip galima suprasti, būtų naudingi visų pirma šauliams [25].

Galime konstatuoti, kad valstybinių įstaigų teisės aktai, reglamentuojantys asmenų priėmimą į tarnybą, šauliams oficialiai prioriteto priimant į tarnybą neteikdavo, tačiau Klaipėdos krašte egzistavo praktika, kai tarnybos vieta buvo suteikiama ar išlaikoma būtent dėl to, jog asmuo yra šaulys. Taip pat atreiptinas dėmesys į faktą, kad šauliams – tarnautojams – buvo keliami didesni reikalavimai ne tik darbo, bet ir „tautinio-valstybinio“ nusistatymo veikimo srityse. Šaulio statusu ir naryste Sąjungoje buvo piktnaudžiaujama dėl siekio užsitikrinti ir išlaikyti tarnybą, todėl XX Klaipėdos šaulių rinktinės vadovybė stengėsi centralizuoti rekomendacijų teikimo procesą, siekdama išvengti netinkamų asmenų priėmimo į Sąjungą ir į valstybės tarnybą atvejų.

3. Šauliai – valstybinių įmonių tarnautojai bei darbininkai

Šaulio statusas suteikdavo prioritetų ne tik gaunant tarnybą valstybės institucijose, tačiau taip pat darbinantis valstybinėse arba Didžiosios Lietuvos įmonėse, kurių skyriai buvo įkurti Klaipėdos krašte. Tikslių duomenų, kiek XX šaulių rinktinės narių dirbo valstybinėse įmonėse Klaipėdos krašte, neturime. Yra išlikę tik epizodiški duomenys. 1932 m. 1-ajame Klaipėdos miesto būryje buvo 4 „Lietuvos eksporto“, 7 Geležinkelių valdybos, 5 bendrovės „Darbas“ ir 17 Klaipėdos jūrų uosto darbuotojų [28]. Darbininkų šaulių skaičius augo. 1938 m. buvo siekiama įkurti dar vieną Uosto šaulių būrį, kadangi egzistuojantis visų darbininkų, kurie nori tapti šauliais, priimti nebepajėgė [23].

Socialinė stratifikacija tarp LŠS narių egzistavo daugiau oficialiai negu praktiškai. Aptariamuoju laikotarpiu LŠS narių socialines grupes galime skirstyti pagal užimamas pareigas (ne LŠS) ir išsilavinimą. Toks narių grupavimas atitinka teorinę visuomenės stratifikacijos sampratą [55, 125]. Šaulių sąjungai priklausė ne tik išsilavinę asmenys, gaudavę valstybines tarnybas arba vadovaujamas pareigas, tačiau taip pat ūkininkai bei darbininkai. Ne išimtis buvo šaulės moterys – didžioji jų dalis Klaipėdos krašte buvo fabrikų ir kitų įstaigų darbininkės. Iš 401 šaulės net 203 buvo darbininkės. Tai byloja ir jų išsilavinimo duomenys: 202 šaulės turėjo pradinį išsilavinimą, 1 – aukštąjį, o 49 moterys aukštesnįjį [20]. Nedideles pajamas gaunančių, taip pat žemo išsilavinimo šauliais buvo stengiamasi pasirūpinti, gaunant darbo vietas Geležinkelių valdyboje [15], Klaipėdos uosto valdyboje, akcinėse bendrovėse, kurios buvo Didžiojoje Lietuvoje veikiančių bendrovių skyriai. XX Klaipėdos šaulių rinktinė atlikdavo socialines funkcijas, būdingas funkcionaliai vietos bendruomenei. Šaulių būriuose bedarbiai buvo registruojami atskirose knygose. Pvz., Dariaus ir Girėno šaulių būryje 1932–1936 m. datuotoje bedarbių registracijos knygoje užregistruotas 61 darbo netekęs šaulys. Visi jie turintys žemą išsilavinimą darbininkai: staliai, kalviai ir kt. [31]. Tokie sąrašai buvo sudaromi rūpinantis organizacijos nariais ir suteikiant jiems pagalbą ieškant darbo.

Kaip gaunant valstybinę tarnybą, taip ir darbą valstybinėse įmonėse, svarbus buvo rinktinės ar būrio vadovybės užtarimas. Visų pirma Klaipėdos mieste dislokuotų būrių vadai nevengė teikti prašymų valstybinių įmonių direktoriams dėl darbo suteikimo šauliams [5]. Tokių prašymų motyvas visuomet tas pats – siekis sustiprinti šaulišką veiklą, ne tik karinę, bet ir kultūrinę. Ypač tai buvo aktualu Klaipėdos mieste, nes čia veikiantis elitinis Dariaus ir Girėno šaulių būrys buvo atsakingas už užsienio delegacijų sutikimus ir panašią veiklą. Todėl šauliai buvo suinteresuoti aktyvių narių išlaikymu savo gretose, juolab kad buvo skundžiamasi atsiradusiais „konkurentais“ – „Santaros“ organizacija, kuri viliodavo į savo gretas šaulius, turinčius meninių gabumų, pvz., orkestro muzikantus [16].

Etatų mažinimas neaplenkdavo ir šaulių. Buvo piktinamasi, jog iš darbo atleidžiami aktyviai visuomeninį darbą dirbantys šauliai [19]. Tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo Klaipėdos uosto valdyboje, kur darbo vietų skaičius priklausė nuo uosto apkrovimo. Šaulių, kaip išskirtinių darbininkų, pozicijai netrūko oponuojančių. Vienas tokių – Lietuvos darbininkų susivienijimas. Jis aktyviai siekė iš darbo atleisti šaulius, motyvuodamas tuo, jog jie yra pasiturintys (išgalėjo įsigyti šauliškas uniformas) [10]. Taip pat netrūkdavo nusiskundimų dėl siekio iškeldinti darbininkus ir tarnautojus už jų aktyvią šaulišką veiklą [1]. Tiesa, šauliai nevengdavo naudotis šaulių, kaip lietuvybės skleidėjų, padėtimi Klaipėdos krašte. Pavyzdžiui, buvo dangstomi įvairūs šaulių nusižengimai darbo vietoje, kaltinant darbdavius siekiu žlugdyti šaulišką ir lietuvišką veiklą.

Atsižvelgiant į Šaulių sąjungos narių socialinę padėtį, šauliai, neturintys arba esantys žemo išsilavinimo, įdarbinimo atvejais taip pat nebuvo paliekami likimo valiai. Veikla Šaulių sąjungoje suteikdavo galimybę ne tik gauti valstybinę tarnybą, tačiau taip pat ir darbininko ar žemesniojo tarnautojo vietą įvairiose įmonėse Klaipėdos krašte. Šauliai suprato apie šaulių organizacijos vykdomas socialines funkcijas, todėl bedarbiai į būrio vadovybę kreipdavosi ne tik pavieniui, bet ir kolektyviai, teikiant bendrus prašymus dėl pašalpos skyrimo ir darbo suradimo [13].

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad duomenų, jog šauliai darbininkai darbo vietoje elgiasi netinkamai ir taip žemina šaulio vardą, yra gerokai mažiau nei tarp šaulių valdininkų. To priežastis – skiriamo dėmesio darbininkams ir valdininkams skirtumai. Valstybės valdininkams buvo keliami didesni darbiniai bei moraliniai reikalavimai, o darbininkams mažesni, tad ir netinkamo elgesio atvejų užfiksuota mažiau.

Išvados

  1. Lietuvos šaulių sąjungos veiklos pradžios data Klaipėdos krašte nėra aiški. Įvykių amžininkai (A. Marcinkevičius-Mantautas, V. Šiaulinskis) skirtingai nurodo pirmuosius šaulių žingsnius Klaipėdos krašte. Istoriografijos ir šaltinių analizė leidžia daryti prielaidą, jog turime dvi datas: de facto ir de jure. De facto veiklos pradžią galime laikyti 1921 m., kai buvo įkurta slapta šaulių V grupė. De jure šauliai veiklą Klaipėdos krašte pradėjo 1923 m. kovo 18 d., suformavus Klaipėdos skyrių. Taip pat tyrimas parodė, jog Klaipėdos krašto šauliai nuo de facto veiklos pradžios veikė neoficialiai. Vieša LŠS veikla krašte prasidėjo nuo Klaipėdos sukilimo operacijos. Šauliai joje atliko svarbų vaidmenį, maskuodami Lietuvos vyriausybės dalyvavimą ir operacijai suteikdami sukilimo pobūdį.
  2. Teisiniuose dokumentuose, reglamentavusiuose asmenų priėmimą į valstybės tarnybą, prioriteto asmenims, priklausiusiems Šaulių sąjungai, nebuvo nustatyta. Tačiau Klaipėdos krašte, vykdant vyriausybės siekį sulietuvinti krašto gyventojų sudėtį, valstybės tarnybą prioriteto tvarka gaudavo Šaulių sąjungos nariai. Šiuo statusu, kuris suteikė pirmenybę įsidarbinant, buvo piktnaudžiaujama, į organizaciją priimant narių, kurie dėl savo nedrausmingo elgesio ir netinkamos tarnybos keldavo Klaipėdos krašto visuomenės pasipiktinimą ir žemindavo šaulių ir lietuvių autoritetą krašte.
  3. Lietuvos šaulių sąjungos nariais Klaipėdos krašte buvo ne tik išsilavinę asmenys, pretenduojantys gauti valstybės tarnybą, bet ir žemesnio išsilavinimo tarnautojai bei darbininkai, kurių įdarbinimo galimybėmis bei darbo vietos išlaikymu rūpinosi šaulių būriai. Tokia rūpybos sistema Šaulių sąjungos viduje leido savo gretose išlaikyti šaulius, ne tik vietinius, tačiau ir atvykstančius iš Didžiosios Lietuvos. Pasitaikydavo atvejų, kai asmuo į šaulių gretas buvo priimamas fiktyviai – iš tiesų jis organizacijos veikloje nedalyvavo, jam buvo išduodamas šaulio pažymėjimas. Taip buvo daroma siekiant gauti darbo vietą valstybinėse arba lietuviškose įmonėse, nes įsidarbinimo galimybės darbininkams šauliams buvo gerokai didesnės. Matoma analogiška situacija vertinant šaulius, dirbusius valstybės tarnyboje ir įmonėse: darbininkams buvo keliami mažesni reikalavimai, todėl jų nedrausmingumo arba pašalinimo iš tarnybos atvejų (kaip šaulių) užfiksuota gerokai mažiau.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1926 12 29. XX-tos šaulių rinktinės 307-to būrio raštas LŠS viršininkui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 548, l. 49.
  2. 1927 07 26, Nr. 361. LŠS XX-tos rinktinės vado raportas LŠS viršininkui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 548, l. 9.
  3. 1929 11 14, Nr. 672. XX-tos šaulių rinktinės vado aplinkraštis visų būrių valdyboms ir vadams. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1824, l. 42.
  4. 1930 02 16. Šaulio Sergejaus Reuto pareiškimas LŠS XX-tos šaulių rinktinės I-mo būrio valdybai. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 8316, l. 27.
  5. 1930 04 29, Nr. 86. XX-tos Šaulių rinktinės 1-mo būrio vado prašymas Lietuvos eksporto direktoriui. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1832, l. 132.
  6. 1931 01 29. XX-tos šaulių rinktinės vado raportas LŠS viršininkui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 788, l. 11.
  7. 1931 03 03, Nr. 54. XX-tos šaulių rinktinės 1-mo būrio vado prašymas Klaipėdos pašto įstaigos viršininkui. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1832, l. 82.
  8. 1932 01 01. XX Klaipėdos šaulių rinktinės žinios apie gimusius Didžiojoje Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje šaulius. Slaptai. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 817, l. 15.
  9. 1932 05 07, Nr. 9342. LR VRM Kriminalinės policijos valdybos rašto Kretingos kalėjimo viršininkui nuorašas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1027, l. 38.
  10. 1932 11 02, Nr. 251. XX-tos šaulių rinktinės Klaipėdos 1-mo būrio vado raportas XX-tos šaulių rinktinės vadui. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1832, l. 10.
  11. 1933 05 29, Nr. 163. XX Klaipėdos šaulių rinktinės 1 šaulių būrio liudijimas. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1717, l. 19.
  12. 1933 08 10, Nr. 1030. XX-tos šaulių rinktinės štabas XX-tos šaulių rinktinės visų būrių vadams ir valdyboms. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1836, l. 71.
  13. 1934 01 19. XX Klaipėdos šaulių rinktinės 1 šaulių būrio šaulių bedarbių prašymas 1 Dariaus ir Girėno šaulių būrio valdybai. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1717, l. 17.
  14. 1934 03 26, Nr. 500. XX-tos rinktinės štabo aplinkraštis būrių valdyboms ir vadams. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1817, l. 106.
  15. 1935 06 03. L. e. LŠS viršininko pareigas plk. ltn. Kazitėno raštas Lietuvos geležinkelių kelio ir statybos direkcijai. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 911, l. 30.
  16. 1935 07 05, Nr. 116. XX-tos šaulių rinktinės Dariaus ir Girėno būrio raštas XX-tos šaulių rinktinės vadui. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 8285, l. 52.
  17. 1935 10. LŠS vado raštas Pašto valdybos direktoriui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 911, l. 21.
  18. 1937 07 02, Nr. 2769. XX Klaipėdos ŠR vadas LŠS štabo viršininkui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 1.
  19. 1937 08 24, Nr. 411. XX-tos šaulių rinktinės Dariaus ir Girėno šaulių būrio vado raportas XX-tos šaulių rinktinės vadui. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 8287, l. 235.
  20. 1937. XX Klaipėdos šaulių rinktinės moterų šaulių statistikos santrauka. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1738, l. 66–67.
  21. 1938 01 05. Kultūros ir švietimo skyriaus raštas XX Klaipėdos ŠR vadui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1250, l. 2.
  22. 1938 03 08, Nr. 909. XX-tos Klaipėdos šaulių rinktinės vado raportas LŠS vadui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1301, l. 129.
  23. 1938 07 19, Nr. 2657. XX-tos Klaipėdos šaulių rinktinės vado raportas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1301, l. 175.
  24. 1939 03 30, Nr. 27331. LR Vidaus reikalų ministro raštas Apskričių valdyboms ir pirmaeilių miestų burmistrams. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 51.
  25. 1939 04 18, Nr. 27499. LR VRM savivaldybių departamento direktoriaus raštas LŠS vadui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 50.
  26. 1939 05 01. Šaulio J. Eitavičiaus prašymas LŠS vadui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 7.
  27. 1939 08 07, Nr. 7651. L. e. LŠS vado pareigas gen. Štabo plk. ltn. Žuko prašymas Lietuvos banko valdytojui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 2.
  28. Duomenys apie XX šaulių rinktinės 1-mo būrio šaulius. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1832, l. 31–37.
  29. Šaulių būrių lankymo lapelis Nr. 2. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 684, l. 399.
  30. Šaulių dalinių prisiuntusių istorinę medžiagą sąrašas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1250, l. 1.
  31. XX Klaipėdos šaulių rinktinės Dariaus ir Girėno šaulių būrio šaulių bedarbių registravimo knyga. LCVA, 561, ap. 12, b. 1747, l. 3–13.
  32. XX-to Klaipėdos skyriaus narių knyga. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1394, l. 2
  33. BUTRYMAS, V. Dešimt metų šauliško darbo Klaipėdoje. Trimitas, 1933, nr. 19, p. 366–367.
  34. GYVLANDA, V. Sveikinam. Trimitas, 1920, nr. 3, p. 25.
  35. Įvairios žinios Lietuvoje. Trimitas, 1924, nr. 216, p. 3.
  36. Įvairios žinios Lietuvoje. Trimitas, 1926, nr. 8, p. 230.
  37. MARTINAITIS, A. Klaipėdos krašto atvadavimas. Karys, 1933, nr. 2, p. 31.
  38. Vieningai saugokim savo vakarus, savo didingą Klaipėdos švyturį. Vakarai, 1936, nr. 13, p. 2.
  39. Nepriklausomai Lietuvai. Redaktorius P. Petrušaitis. Čikaga, 1965, p. 318.
  40. VANAGAITIS, Jonas. Kovos keliu. Klaipėda, 1938, p. 189.
  41. Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. Vyr. redaktorius A. Marcinkevičius-Mantautas. Čikaga, 1973, p. 373.
  42. Intrukcija Milicijos tarnautojams. Kaunas, 1925.
  43. Klaipėdos krašto konvencija. Lietuvos tarptautinės sutartys 1920–1939 metais. Vilnius: Žaltvykslė, 2007, p. 40.
  44. Vidaus reikalų ministerijos pasienio policijos instrukcijos. Kaunas, 1924, p. 10.
  45. GENIENĖ, Zita; ŽUKAS, Jonas. Kova dėl Klaipėdos 1923-ieji. Katalogas. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2003, p. 18.
  46. JOKUBAUSKAS, Vytautas. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos krašto gynimo planai ir realybė 1939 metais. Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XXI. Sudarė S. Pocytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.
  47. JOKUBAUSKAS, Vytautas. Lietuvos šaulių sąjungos veikla Klaipėdos krašte 4-ajame XX a. dešimtmetyje: struktūra, uždaviniai ir realybė. Iš: Lietuvos šaulių sąjunga: praeitis, dabartis, ateitis. Mokslinių straipsnių rinkinys. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2009, p. 104.
  48. LIEKIS, Šarūnas. 1939 m. Vokietijos karinė agresija ir Lietuvos galimybės valdyti karinę krizę. Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XXI. Sudarė S. Pocytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.
  49. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m. V tomas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005, p. 293.
  50. Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Redaktorius A. Bagdonas. Čikaga, 1974, p. 320.
  51. Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919–2004. Sudarė V. Kavaliauskas, J. Širvinskas, S. Jegelevičius. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2005.
  52. Lietuvos šaulių sąjungos istorija. Sudarė A. Liekis. Vilnius: Viltis, 1992.
  53. Lietuvos vidaus reikalų istorija. Atsakomasis redaktorius N. Šepetys. Vilnius, 2008, p. 196.
  54. MAČINSKAS, Česlovas. Policija Lietuvoje 1918–1940 metais. Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 1998, p. 54.
  55. MATULIONIS, Arvydas Virgilijus. Sociologija. Vilnius: Homo liber, 2003, p. 125.
  56. MIKALAUSKAS, Arvydas. Valstybės tarnautojai ir valstybės tarnyba pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, istorija (05 H), rankraštis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007.
  57. NEFAS, Mindaugas. Lietuvos šaulių sąjungos ideologija: vidiniai ir išoriniai jos kūrėjai 1919–1940 m. Iš: Lietuvos šaulių sąjunga: praeitis, dabartis, ateitis. Mokslinių straipsnių rinkinys. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2009, p. 19.
  58. POCYTĖ, Silva. Klaipėdiškių / lietuvininkų ir didlietuvių sugyvenimas Klaipėdos krašte: lietuviškųjų organizacijų komiteto veiklos 1934–1939 m. pavyzdys. Lietuvos istorijos metraštis (2). Vilnius, 2005, p. 83.
  59. POCYTĖ, Silva. Klaipėdiškių/ Lietuvininkų politinės ir tautinės nuostatos 1939 m. kovo išvakarėse. Iš: Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta historica universitatis Klaipedensis XXI. Sudarė S. Pocytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, p. 189.
  60. SAFRONOVAS, Vasilijus. Praeities panauda palaikant lietuvišką tapatumo orientaciją tarpukario Klaipėdoje. Iš: Nauji požiūriai į Klaipėdos krašto praeitį. Acta historica Universitatis Klaipedensis XVII. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2008, p. 89.
  61. VAREIKIS, Vygandas. 99 Klaipėdos miesto istorijos. Klaipėda: Druka, 2009, p. 95.
  62. VAREIKIS, Vygantas. Lietuvos šaulių sąjungos karinė ir politinė veikla (1919–1923). Daktaro disertacija. Rankraštis. Kaunas, 1999, p. 99.

Gauta 2012 m. birželio 27 d.
Įteikta spaudai 2012 m. liepos 10 d.

Summary

Riflemen in the Civil Service and Public Enterprises of Klaipėda Region in 1923–1939

The activities of the Lithuanian Riflemen’s Union in Klaipėda Region were one of the measures of strengthening Lithuanianhood in the region. A typical portrait of a rifleman from the Riflemen’s 20th Regiment of Klaipėda is the Lithuanian activists from Lithuania Minor or the newcomers from the public authorities of Lithuania Major, or the civil servants and employees of public enterprises pursuing the task of strengthening the Lithuanian element in Klaipėda Region and incorporating this region to the territory of the State of Lithuania through the capacities of the Riflemen’s Union.

According to the practice prevailing in Klaipėda Region, a position used to be granted and maintained for the sole reason of being a rifleman. The status of a rifleman and the membership in the Union were abused for the sake of securing and maintaining the office; therefore, the commanders of the Riflemen’s 20th Regiment of Klaipėda attempted to centralise the procedure of submission of reference letters in order to avoid the cases of admission of inappropriate persons to the Union and subsequently to the civil service.

Whereas workers were also members of the Riflemen’s Union, they were not forgotten as well; hence, we may conclude that the activities in the Riflemen’s Union used to grant an opportunity of not only getting a position in the civil service but also a position of a worker or a civil servant of lower grade in various public enterprises in Klaipėda Region. It should be noted that there is considerably less data on the inappropriate conduct and the resulting deterioration of the rifleman’s name at work among riflemen workers compared to riflemen civil servants. The reason lies in the differences between the amount of attention paid to workers and civil servants.