„Istorija“. Mokslo darbai. 86 tomas
Dalia BUKELEVIČIŪTĖ. Vidurio Europos šalių požiūris į Keturių paktą ir jų konsolidacijos problemos 1933–1934 metais
Spausdinti

Dalia Bukelevičiūtė – humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektorė, mokslininkė stažuotoja; adresas – Universiteto g. 7, LT-01513, Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – 1918–1939 m. Lietuvos užsienio politikos istorija, Vidurio Rytų Europos konsolidacijos ir saugumo problemos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje: Baltijos Antantė, Mažoji Santarvė, Balkanų paktas, Rytų paktas.

Straipsnis parengtas pagal projektą „Podoktorantūros stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.

Anotacija. Straipsnyje, remiantis neskelbtais bei skelbtais dokumentais ir gausia įvairių šalių istoriografija, siekiama atskleisti 1933–1934 m. Europoje vykusios konsolidacijos procesus, kuriuose dalyvavo ne tik didžiosios valstybės Dž. Britanija, Prancūzija, Italija ir Vokietija, sudariusios Keturių paktą, bet ir Vidurio Europos valstybės nuo Baltijos iki Balkanų regiono. Norima parodyti Lietuvos dalyvavimą ir diplomatų požiūrį į valstybių konsolidavimąsi 1933–1934 m.

Prasminiai žodžiai: Keturių paktas, Mažoji Santarvė, Balkanų paktas, Baltijos Antantė, valstybių konsolidacija, revizionizmas, antirevizionizmas.

Abstract. Based on unpublished and published documents and extensive historiography from various countries, the article seeks to reveal the consolidation processes evolving in Europe in 1933–1934, in which not only the Great Powers – Great Britain, France, Italy and Germany, having entered into the Four-Power Pact – were involved but also Central European countries from the Baltic to the Balkan region. The article attempts to show Lithuania’s involvement and the approach of the diplomats towards the consolidation of countries in 1933–1934.

Key words: Four-Power Pact, Little Entente, Balkan Pact, Baltic Entente, consolidation of countries, revisionism, anti-revisionism.

Įvadas

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pakito tarptautinės politikos jėgų balansas Europoje. Neišnykstanti įtampa tarp didžiųjų ir mažųjų valstybių aktualizavo saugumo ir konsolidacijos klausimus šiame kontinente. Fašistinė Italija atvirai demonstravo savo interesus Balkanų kontinente ir Viduržemio jūros regione, nacistinė Vokietija neslėpė interesų Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu, o Prancūzija siekė išlaikyti įtaką Vidurio ir Pietryčių Europoje. Mažosios Europos valstybės pradėjo ieškoti sąjungininkių esamam status quo išsaugoti. SSRS 1933 m. pradžioje taip pat suaktyvino savo politiką dėl Mažosios Santarvės šalių (Čekoslovakija, Rumunija ir Jugoslavija) ir vis palankiau pradėjo vertinti galimą Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) suartėjimą [59, 101; 67]. Tiesa, Balkanų šalių (Rumunija, Jugoslavija, Graikija ir Turkija) artimesnį bendradarbiavimą nepalankiai vertino SSRS dėl savo politinių interesų šiame regione [59, 105]. Vidurio Europos šalių konsolidacijos siekta tuomet, kai „Vakarų demokratijų ir Sovietų Sąjungos santykius temdė didžiulis abipusis nepasitikėjimas“ [60, 325].

Lietuva ieškojo savito kelio saugumui užtikrinti balansuodama tarp didžiųjų valstybių interesų ir tarp savoPartizaninio karo koncepcija ateities galimam ginkluotam konfliktui Lietuvoje buvo pasirinkta jau XX kaimynių. Nesureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei vis aktualesnis tampantis Klaipėdos klausimas vertė Lietuvą laviruoti tarp SSRS ir Vokietijos bei ieškoti sąjungininkių tarp Baltijos valstybių. Vykstantys valstybių konsolidacijos procesai Europoje buvo aktualūs ir Lietuvai, kuri sekė politinių jėgų persiskirstymą ir didžiųjų bei mažųjų valstybių bendradarbiavimo tendencijas. Lietuvos diplomatinės galimybės tuomet buvo gana ribotos, nes pasiuntinybės buvo didžiųjų šalių sostinėse ir tik keliose mažosiose valstybėse. Dažniausiai į mažąsias šalis buvo skiriami konsulai, kurie rūpinosi ekonominiais klausimais. Praha buvo svarbiausias centras, iš kurio Kauną pasiekdavo žinios apie valstybių konsolidavimąsi (ypač Mažąją Santarvę ir Balkanų paktą). Tiesa, šia problema labai aktyviai domėjosi pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas.

Nagrinėdami tarptautinę padėtį Vidurio Europos terminą šiame straipsnyje dalykiniais sumetimais išplečiame – apžvelgiame ir šiaurines bei pietines valstybes (taip pat įtraukiame ir pietryčių regioną), kurioms grėsė Vokietijos ar SSRS ekspansija. Vidurio Europos regionui yra priskiriamos Europos šalys nuo Baltijos iki Balkanų regiono, t. y. nuo Estijos iki Jugoslavijos, Graikijos ir Turkijos, kurios 1933–1934 m. įsitraukė į Europos konsolidacijos procesus.

Tyrimo objektas – Vidurio Europos valstybių požiūris į didžiųjų valstybių susitelkimą sudarant Keturių paktą ir valstybių konsolidavimosi procesai nuo Baltijos iki Balkanų 1933–1934 m.

Straipsnio tikslai yra šie: išanalizuoti didžiųjų valstybių interesus sudarant Keturių paktą 1933 m. ir Vidurio Europos šalių požiūrį į jį, atskleisti mažųjų Europos valstybių sąjungų kūrimosi 1933–1934 m. Rytų ir Vidurio Europoje bei Balkanų pusiasalyje aplinkybes ir priežastis, mažųjų ir vidutinių valstybių tarpusavio bendradarbiavimą siekiant išlaikyti pokarinės Europos status quo, parodyti Lietuvos politikų bei diplomatų požiūrį į valstybių konsolidavimąsi 1933–1934 m. ir Lietuvos dalyvavimą šiuose procesuose.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio tarptautinių santykių istorija yra dažnas istorikų tyrimų objektas. Vidurio Europos ir Balkanų šalių istorikai šiai tematikai gana daug dėmesio skyrė XX a. 8–9 dešimtmečiais, kada ir pasirodė keletas labai išsamių studijų. Kiekvienos šalies istorikai siekia atskleisti atskiros valstybės dalyvavimą vykusiuose procesuose arba kelių valstybių bendradarbiavimą kuriant politinius blokus. Analizuojant Balkanų pakto ir Mažosios Santarvės kūrimosi bei veiklos principus remiamasi išsamiomis slovakų istoriko Valeriano Bystrický [55], rumunų istorikės Elizos Campus [56] ir čekų istoriko Zdeněko Sládeko [63] studijomis, paremtomis gilia archyvinių dokumentų analize. Mažosios Santarvės veiklą yra analizavęs lenkų istorikas Piotras Wandyčius [52]. Balkanų pakto kūrimo aplinkybės yra atskleistos turkų istorikų Esros Degerli [49] ir Mustafos Türkeşo [51] publikacijoje. Lenkijos interesai dėl Mažosios Santarvės atskleidžiami lenkų istoriko Andrzejaus Esseno [46; 47; 48] drabuose. Baltijos Antantės kūrimosi aplinkybes yra tyrę lietuvių istorikai Zenonas Butkus [54], Vytautas Žalys [36] ir Aldona Gaigalaitė [62], estų istorikas Magnusas Ilmjärvas [58], latvių istorikai Inesis Feldmanis, Aivarsas Stranga [57] bei lenkų istorikas Piotras Lossowskis [50].

Siekiant atskleisti Lietuvos požiūrį į valstybių konsolidavimosi procesus Europoje yra remiamasi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) ir Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos dokumentais (Čekijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos archyvas). Dėmesys skiriamas diplomatiniam susirašinėjimui ir ministerijų nurodymams. Remtasi ir skelbtais dokumentais [31; 32], kurie rodo Mažosios Santarvės poziciją didžiųjų valstybių politikos atžvilgiu 1933 metais.

Keturių paktas 1933 m. ir įtampa Europoje

Prancūzija buvo taikos ir stabilumo Europoje sergėtoja visą trečiąjį dešimtmetį ir atvirai rėmė šalis, pasisakiusias už status quo ir Versalio sistemos Europoje išsaugojimą. Ji buvo Lenkijos ir Mažosios Santarvės sąjungininkė, o jų draugystė buvo įtvirtinta atskiromis sutartimis. Lenkija nerado bendro sutarimo su Mažosios Santarvės šalimis ir nebuvo priimta į šią politinę sąjungą. Italijos ir Vokietijos stiprėjimas lėmė, kad palaipsniui silpnėjo Prancūzijos įtaka Vidurio ir Pietryčių Europoje. Prancūzija laviruodama esamoje situacijoje po ilgų svyravimų su SSRS 1932 m. pasirašė nepuolimo sutartį ir tai leido SSRS palaipsniui suaktyvinti politiką Vidurio ir Pietryčių Europoje.

Nepavykus Nusiginklavimo konferencijai Ženevoje ir kartu pradėjus smukti Tautų Sąjungos įtakai B. Musolinis 1933 m. kovo 4 d. pasiūlė Dž. Britanijos premjerui R. Makdonaldui sudaryti Keturių paktą. Buvo pasiūlyta bendradarbiauti Italijai, Vokietijai, Dž. Britanijai ir Prancūzijai, t. y. šios keturios šalys būtų galėjusios spręsti Europos klausimus už Tautų Sąjungos ribų ir primesti savo sprendžiamąją galią mažosioms valstybėms. Sunkiausiai, nors ir matydama Dž. Britanijos sutikimą, šiai idėjai pritarė Prancūzija. Keturių paktas visų pirma siekė dominavimo Europoje sprendžiant politinius klausimus, o B. Musolinis tikrai neslėpė, kad būtina peržiūrėti Versalio sienas. Sutartis buvo pasirašyta 1933 m. liepos 15 d. Romoje, tačiau taip ir nepradėjo veikti, o Prancūzija jos niekuomet neratifikavo.

Didžiųjų valstybių siekis dominuoti Europoje vertė mažąsias šalis įvertinti savo geopolitinę padėtį ir peržiūrėti santykius su didžiosiomis šalimis. Prieš Keturių paktą labai griežtai protestavo Lenkija ir Mažosios Santarvės valstybės, kurios narės ėmėsi aktyvių diplomatinių veiksmų, kad šis paktas nebūtų sudarytas ir neveiktų, nes jos labiausiai baiminosi Italijos ir Vokietijos suartėjimo ir galimos sienų revizijos [63, 123]. Mažosios Santarvės šalių užsienio reikalų ministrai pareiškė, kad negali pritarti, nes sudarytos sutartys galėtų būti nukreiptos prieš trečiąsias šalis, kurios nepasirašė šių sutarčių. Taip pat nei tiesiogiai, nei netiesiogiai Mažosios Santarvės šalys negali paremti šio susitarimo, kuris galėtų turėti ryšį su jų teisėmis ir jų politika. Jų nuomone, Keturių paktas galėtų liesti tik tuos klausimus, kurie tiesiogiai susiję su šalių signatarių interesais. Be to, Prancūzija yra suteikusi formalias garantijas Mažosios Santarvės šalims dėl bet kokių revizijos bandymų [31, 401–403]. Prancūzijos politikai laviruodami esamomis sąlygomis ramino Čekoslovakijos diplomatus, teigdami, kad negalima bet kokia revizija nesuderinus su Tautų Sąjungos sutartimi [32, 408–409].

Lenkijos užsienio reikalų ministerija pasisakė prieš Keturių paktą ir apskritai prieš visą tuometinę Prancūzijos politiką, nors drauge nenorėjo gadinti savo santykių su Prancūzija [64, 82]. Keturių paktą J. Pilsudskis vadino prakeikimu, užsienio reikalų ministras J. Bekas jį apibūdino kaip „prieštaraujantį Lenkijos interesams“, jam nepritarė ir Lenkijos visuomenė [66, 279, 287–288]. Prancūzijai nepavyko pakeisti neigiamo jos sąjungininkių Lenkijos bei Mažosios Santarvės nusistatymo. Šį susitarimą su dideliu nerimu sutiko ir Balkanų valstybės.

Lietuvos politikai suvokdami didžiųjų valstybių suartėjimo svarbą 1932 m. pabaigoje aktyviai pradėjo domėtis Italijos stiprėjančia įtaka Europoje. Lietuvos užsienio reikalų ministerija įpareigojo Lietuvos pasiuntinybę Italijoje išsiaiškinti susidariusią situaciją. Ministeriją tuomet buvo pasiekusios žinios, kad B. Musolinis planuoja radikalų Vidurio Europos pertvarkymą, esą numatoma sudaryti Italijos ir Vokietijos valstybių bloką, prie kurio prisijungtų ir Austrija bei Vengrija [1, 8]. Lietuvos pasiuntinys Italijoje V. Čarneckis aiškinosi įvairias aplinkybes su kitų šalių diplomatais, analizavo spaudos pranešimus ir po poros savaičių ramindamas Lietuvos užsienio reikalų ministeriją informavo: „negalima manyti, kad toks planas būtų rimtai svarstomas“ [2, 4].

Lietuvos diplomatų veiksmai suaktyvėjo, kai B. Musolinis įteikė pasiūlymą anglams. V. Čarneckis labai intensyviai aiškinosi situaciją siekdamas informuoti Kauną apie atskirų valstybių poziciją. Kovo pabaigoje Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje J. Šaulys pranešė, kad Vokietija B. Musolinio siūlymą priima ir iš esmės jam pritaria, nes: 1) Vokietijai paktu pripažįstama galimybė siekti sutarčių revizijos ir 2) Vokietijai pripažįstama lygybė nusiginklavimo klausimu [9, 43].

Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje P. Klimas pakto svarstymo metu nuolat informavo Lietuvos užsienio reikalų ministeriją apie Italijos ir Vokietijos demonstruojamą draugystę ir Prancūzijos svyravimus bei laviravimą [9, 44; 68]. Balandžio pradžioje jis teigė, jog dauguma Prancūzijos kabineto narių „linksta priimti tą planą“ ir manoma, kad keturių valstybių susitarimas galės palengvinti Tautų Sąjungos darbą ir „garantuoti jos vaisingumą“ [12, 17]. Taip pat jis buvo linkęs manyti, kad Prancūzija nesiryš atmesti B. Musolinio pakto, nes jai svarbu išspręsti dvišales Prancūzijos ir Italijos problemas, dėl ko net „rizikuos savo aljantų ūpą pagadinti“. Be abejo, čia turėti galvoje Mažosios Santarvės narių ir Lenkijos nepasitenkinimai. Baigdamas pranešimą P. Klimas pažymėjo, kad „tokiu būdu pakoreguotas paktas bus pasirašytas visų ambicijų patenkinimui“ [12, 18–19].

Iš Dž. Britanijos Lietuvą pasiekė žinios, kad rengiamo pakto sudarymą imasi aktyviai kritikuoti opozicijos atstovai su V. Čerčiliu priešakyje, kurie pasisakė prieš sienų revizijos sumanymą ir kylančią grėsmę mažosioms valstybėms. Beje, V. Čerčilis savo pasisakymuose prie mažųjų valstybių priskyrė ir Baltijos šalis [14, 60]. Lietuvos pasiuntinys Dž. Britanijoje V. Sidzikauskas po šių opozicijos teiginių abejojo, ar keturių valstybių paktas gali būti sudarytas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad revizijos klausimas yra pavojingas mažosioms valstybėms, taip pat ir Lietuvai [14, 60].

Apie mažųjų valstybių priešišką nusistatymą Kauną informavo Lietuvos pasiuntinys Čekoslovakijoje J. Aukštuolis. Jis pažymėjo, kad rengiamo pakto klausimas yra opiausias Mažojoje Santarvėje ir Lenkijoje: „šio plano revizionistinis pobūdis nustatė kalbamas valstybes prieš save ir sukėlė jose tą aktingumą, kuris šiandien pastebimas“ [10, 48]. Prancūzijos pasiuntinys Čekoslovakijoje J. Aukštuolį tikino, kad esant susidariusiai situacijai Prancūzijos politikai yra linkę skaitytis su šių šalių interesais ir „keisti savo politinę liniją mažesniųjų savo sąjungininkių atžvilgiu ir gerinti savo santykius su Vokietija“ [10, 48]. Balandžio pabaigoje V. Čarneckis jau teigė, kad Mažosios Santarvės opozicija prieš paktą atslūgo, nes „jos nariams buvo duotas užtikrinimas, kad jiems negraso betarpis sutarčių revizijų pavojus“ [15, 10]. O P. Klimas informuodamas apie Mažosios Santarvės narių diplomatinius veiksmus ir Rumunijos užsienio reikalų ministro N. Titulesco vizitą Paryžiuje nurodė, kad nors ir Dž. Britanijos pasiuntinys Paryžiuje guodė mažąsias valstybes, tačiau „ponui Titulesco, kuris čia dabar pasidaręs „driskių“ advokatu, tokia angliška maniera visai nepatiko“ [12, 18].

Italijai buvo svarbu išsiaiškinti ir Lietuvos, kaip mažos valstybės, poziciją šiuo klausimu, tad 1932 m. gegužės 10 d. pas užsienio reikalų ministrą D. Zaunių atvyko Italijos pasiuntinys Lietuvoje G. Amadori. Lietuvos vyriausybė dar nebuvo gavusi oficialaus dokumento teksto, todėl nebuvo linkusi pateikti konkrečių vertinimų. D. Zaunius pažymėjo, kad nėra „šalininkas aklos lygybės visų valstybių“. Tas principas, jei ir yra neišvengiamas, tai yra „silpnumo šaltinis pačios Tautų Sąjungos“ [16, 5]. Lietuvai buvo labai svarbu, kad nebūtų susilpninta Tautų Sąjungos įtaka, kuria dažnai ji rėmėsi svarstydama įvairius tarptautinius klausimus, ir ypač saugumo srityje. Todėl nenuostabu, kad ir G. Amadori buvo aiškinama, kad svarbiausia yra išlaikyti Tautų Sąjungos įtaką ir jei tai bus įgyvendinta, tokiu atveju „Lietuvai nėra ypatingo reikalo turėti a priori priešingą tokiai keturių pakto minčiai nusistatymą“. Tačiau aiškaus atsakymo jis nesulaukė [16, 6].

G. Amadori taip pat siekė išsiaiškinti, ar Lietuva pritaria Lenkijos ir Mažosios Santarvės šalių prieštaraujančiai pozicijai Keturių pakto atžvilgiu. Ministras D. Zaunius tvirtino, kad Čekoslovakija kalbėdama prieš paktą mažųjų tautų vardu su Lietuva nesikonsultavo. G. Amadori greičiausiai norėdamas, kad Lietuva nebūtų priskiriama prie prieštaraujančiųjų paktui šalių, klausė ministro, ar nebūtų galima paskelbti spaudoje, kad Lietuva šiuo klausimu „dar nėra priėjusi nusistatymo“ [16, 6]. D. Zaunius pažadėjo pagalvoti, tačiau tikriausiai manydamas, kad būtina derinti poziciją su Mažosios Santarvės šalimis, po trijų dienų pasikvietė Čekoslovakijos charge d'Affaires Lietuvoje J. Skalickį. D. Zaunių ir J. Skalickį labai stebino motyvai, vertę G. Amadori pateikti tokį klausimą ministrui, nes nei E. Benešo exposé, nei Čekoslovakijos parlamente nebuvo kalbama visų mažųjų valstybių vardu [17].

D. Zaunius, vertindamas E. Benešo exposé, sveikino ministrą ir jo parodytą ryžtingumą priešinantis didžiųjų valstybių planams. Kalbėdamas apie rengiamą paktą D. Zaunius atkreipė dėmesį, kad didžiosios valstybės visuomet siekė, kad Tautų Sąjungoje jų balsas būtų galutinis, ir, matyt, naujame pakte bus tai įtvirtinantis protokolas, o vidutinės ir mažosios valstybės daugiau ar mažiau visada buvo priverstos priimti didžiųjų valią [17]. D. Zauniaus samprotavimus J. Skalickis taip charakterizavo: „Jau anksčiau žinojau rezervuotą, greičiau net nedrąsią Lietuvos užsienio reikalų ministerijos poziciją dėl Keturių pakto, tačiau buvau nustebintas, kaip pesimistiškai kalbėjo D. Zaunius, net pasakyčiau pasiduodančiai, kai iš Lietuvos pusės stengėsi aptarti šiandieninę pasaulinę ir saugumo struktūrą, kurioje mažos ir mažesnės valstybės turi visiškai antraeilį vaidmenį.“ [17] Nors D. Zaunius ir sveikino E. Benešo pasisakymus, tačiau Lietuvos vyriausybė atvirai neparėmė Čekoslovakijos ar visos Mažosios Santarvės prieštaraujančios pozicijos [19].

Lietuvos vyriausybė dėl šio pakto sudarymo neišreiškė aiškios savo pozicijos, o oficialieji asmenys, J. Skalickio vertinimu, „atsisako formuoti savo požiūrį ir tampa dar labiau atsargūs bei rezervuoti“ [18]. Birželį parengtas Keturių pakto projektas susilaukė vertinimų Lietuvos spaudoje. „Lietuvos aidas“ gana aptakiai vertino šio pakto reikšmę Lietuvai ir pažymėjo, kad turėtų būti sustiprinta Tautų Sąjunga ir Lietuvai nėra reikalo a priori pasisakyti prieš bet kokią tarptautinių santykių tvarkymo reformą [37, 4]. O „Lietuvos žinios“ net dviejuose straipsniuose pabrėžė savo neigiamą nuostatą ir atkreipė dėmesį, kad Vokietija bendradarbiaudama su kitomis šalimis gali stiprinti savo politiką Rytuose [39, 1–2].

Keturių pakto sudarymas vertė mažąsias šalis susirūpinti savo saugumu Europoje. Per šias derybas tik paaštrėjo valstybių tarpusavio susipriešinimo procesai, kurie suaktyvėjo nuo 1929 m. Paaštrėjo santykiai tarp revizionistinių (Austrija, Vengrija ir Bulgarija, kurioms vadovavo Vokietija ir rėmė Italija) ir antirevizionistinių valstybių (Lenkija, Rumunija, Čekoslovakija, Jugoslavija ir Graikija, kurias rėmė Prancūzija) [49, 137; 69]. Revizionistinės valstybės siekė peržiūrėti pokarines sienas arba jas susigrąžinti, o tai kartu būtų reiškę tiesioginę konfrontaciją arba net karinius konfliktus. Antirevizionistinės valstybės, priešingai, pasisakė už teritorinį status quo išlaikymą, teritorinį nedalomumą, taikos išsaugojimą ir dažnai rėmėsi Tautų Sąjunga. Tai buvo valstybės, kurios po karo prisijungė ginčytinas teritorijas. Lietuvos pozicija geopolitiniu atžvilgiu buvo dvejopa: pasisakė už taikos ir stabilumo išsaugojimą Europoje, rėmėsi Tautų Sąjunga, tačiau kartu nesusitaikė su Vilniaus krašto praradimu ir siekė jį susigrąžinti iš Lenkijos bei norėjo išsaugoti Klaipėdos kraštą. Taigi Lietuva turėjo revizionistinėms ir antirevizionistinėms valstybėms būdingų bruožų.

1933 m. tarptautiniai įvykiai paskatino vidutines ir mažąsias valstybes ieškoti tarpusavio bendradarbiavimo ir siekti, kad didžiosios valstybės negalėtų susitarti prieš mažąsias arba mažųjų sąskaita. Šių šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos šalininkė visų pirma buvo Prancūzija, kuri remdamasi kitomis šalimis ar šalių blokais siekė išlaikyti įtaką Europoje. Be abejonės, jau ketvirtajame dešimtmetyje mažų valstybių kooperavimąsi aktyviai sekė nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga, kurios laikėsi nuostatos, kad veikiant valstybių blokus galima pasiekti savų tikslų – juos suskaldyti ar piešingai – gauti paramą svarbiais tarptautiniais klausimais.

Mažosios Santarvės stiprinimas siekiant išsaugoti taiką bei stabilumą Vidurio Europoje

Mažoji Santarvė susikūrė 1920 m. kaip atsakas į galimą vengrų revizionistinę politiką, kuri siekė stabilizuoti santykius Vidurio Europoje [63, 21]. Čekoslovakija, Rumunija ir Jugoslavija tarpusavio sutartimis numatė ne tik politinį ir ekonominį bendradarbiavimą, tačiau signatarės įsipareigojo teikti karinę pagalbą viena kitai, jei jas užpultų Vengrija. Taigi Mažoji Santarvė buvo nukreipta prieš Vengrijos politiką. Santarvės šalis artino tai, kad po karo visos prisijungė buvusio Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijas. 1920 m. Trianono taika nustatė naujas Vengrijos sienas, su kuriomis pastaroji niekuomet nesutiko, o Mažosios Santarvės šalys siekė, kad Trianono taikos nuostatos būtų išlaikytos. Taip Vidurio Europos regione jau trečiajame dešimtmetyje susiformavo tarpusavio įtampa tarp šių šalių.

Mažoji Santarvė įvertinusi pakitusias aplinkybes ėmėsi permainų ir 1933 m. vasario 14–16 d. Ženevoje patvirtino Mažosios Santarvės organizacinį paktą. Buvo sustiprinta Mažosios Santarvės organizacija ir tarpusavio įsipareigojimai: įkurtas vadovaujantis trijų valstybių bendros politikos organas Nuolatinė Mažosios Santarvės taryba, įkurta Ekonominė taryba (muitai, sutartys su trečiosiomis šalimis, tarpusavio prekyba, nuolaidos prekių grupėms ir kt.), šalys įsipareigojo, kad nesudarys sutarčių su trečiosiomis šalimis nesuderinusios su Mažosios Santarvės narėmis, taip pat įtvirtinti ir karinio bendradarbiavimo aspektai [63, 121–122, 165]. Pagal Organizacinį paktą numatyta koordinuoti užsienio politiką, dvišales sutartis pakeisti trišalėmis, nustatytas kariuomenių ginklavimasis ir pagilintas ekonominis bendradarbiavimas [63, 68]. Toks pertvarkymas turėjo padidinti jos politinę įtaką ir svarbą tarptautiniuose santykiuose, užtikrinti Mažosios Santarvės sprendžiamąją galią Vidurio ir Pietryčių Europoje ir susilpninti šiame regione Vokietijos ir Italijos imperialistinę politiką [55, 51; 66, 558]. Kuriam laikui sustiprėjo Mažosios Santarvės prestižas. Tiesa, Organizacinis paktas turėjo antirevizionistinį pagrindą ir Mažoji Santarvė susilaukė nepasitenkinimo iš Vokietijos, Italijos ir Vengrijos [56, 55].

Lietuvos politikai neišreiškė tiesioginio susidomėjimo Mažosios Santarvės sustiprėjimu, tačiau nebūtų galima teigti, kad buvo tik pasyvūs įvykių stebėtojai. Lietuvai buvo aktualios valstybių bendradarbiavimo formos ir Mažosios Santarvės kaip valstybių bloko politinė įtaka Vidurio Europoje, o ypač jos santykiai su Vokietija bei Lenkija. J. Aukštuolis savo pranešimuose pabrėžė, kad revizionizmas darė įtaką Mažosios Santarvės sustiprėjimui, nes „revizionistai nori matyti Europą tokią, kokią garantuoja ne vien Prancūzija ir jos sąjungininkai, bet ir Vokietija, Vengrija, Bulgarija, Italija ir Sovietų Rusija“ [3, 99]. Jo nuomone, Mažoji Santarvė iš esmės „sudaro Europoje naują didžiąją valstybę, su kuria revizionistinei politikai nebus galima nesiskaityti“ [4, 57]. J. Aukštuolis atkreipė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dėmesį į tai, kad Mažosios Santarvės suartėjimas gali lemti tai, kad revizionistinės politikos nebus galima vykdyti Vidurio Europoje ir ji gali būti nukreipta į Rytus. Todėl siūlė suaktyvinti Lietuvos politiką Mažosios Santarvės atžvilgiu ir akredituoti pasiuntinius Bukarešte bei Belgrade [4, 58]. Lietuvos užsienio reikalų ministerija 1933 m. vasarį neįžvelgė būtinybės turėti diplomatines atstovybes visose Mažosios Santarvės šalyse, tačiau siekė, kad palanki apie Lietuvą informacija būtų skleidžiama tarp Mažosios Santarvės politikų ir šių šalių spaudoje [6, 56].

Mažajai Santarvei buvo svarbiausia normalizuoti santykius su Vokietija, nes jau nuo 1933 m. Vokietija ėmėsi aktyvių politinių bei ekonominių veiksmų siekdama suskaldyti šią sąjungą, tačiau Lietuvos pasiuntinys tam neteikė tinkamo dėmesio arba tiesiog negaudavo vertingos informacijos. Lietuvą šiuo klausimu pasiekdavo tik bendro pobūdžio pranešimai. Daugiausia buvo informuojama apie E. Benešo pasakytas exposé ir sąjungininkų prieš Vokietiją paiešką [20, 40]. Atkreiptas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dėmesys į glaudžius Čekoslovakijos ekonominius santykius su Vokietija, tačiau politiniai ryšiai turi visiškai kitokį pagrindą: „jeigu Čekoslovakija gali tikėtis sėkmingai kariauti prieš vengrus, jei to prireiktų, tai nieku būdu to negalima tikėtis prieš Vokietiją su germanizuota didele Bohemijos dalim“ [5, 78]. Vokietijos faktorius tuomet artino Lietuvos ir Mažosios Santarvės politines nuostatas, nes savarankiškai buvo ieškoma, kaip atsilaikyti prieš kylantį nacionalsocializmą Europoje.

Lietuvos pasiuntinys daugiausia dėmesio skyrė Lenkijos interesams Čekoslovakijos ir visos Mažosios Santarvės atžvilgiu, nes šiuo laikotarpiu buvo pastebimas santykių pagerėjimas. 1933 m. sausį J. Aukštuolis pastebėjo, kad Lenkija suaktyvino savo politiką dėl Mažosios Santarvės, tačiau Praha neišreiškė suinteresuotumo ir vis dar prasiveržia „nepasitikėjimas kits kitu abiejose pusėse“ [3, 100]. „Lenkijoje dar nenusistovėjo aiškus noras prisidėti prie Mažosios Santarvės, lygiai, kaip ir Mažojoje Santarvėje, tokio aiškumo nerodoma“ – rašė jis [3, 102]. Šie galimo suartėjimo ženklai jaudino Lietuvos diplomatiją, nes buvo bijoma Lenkijos įtakos sustiprėjimo tarptautinėje politikoje. Buvo manoma, kad Lenkijos suartėjimas su Mažąja Santarve turės įtakos ir Lenkijos santykiams su Vokietija [5, 75]. Kai kovo mėnesį E. Benešas neatmetė galimybės, kad gali tekti bendradarbiauti su Lenkija, J. Aukštuolis pažymėjo, kad reikia aktyviai sekti savarankišką Mažosios Santarvės politiką [7, 54]. Net ir P. Klimas, vertindamas Mažosios Santarvės veiksmus vykstant deryboms dėl Keturių pakto, nurodė, kad Lenkija šį kartą gali būti priimta į „kokią nors Mažosios Santarvės kombinaciją, ir tuo būdu sudarys Europos centre ir Rytuose pakankamą bloką prieš didžiųjų valstybių savivališkumą“ [11, 23]. Nuogąstavimai nepasitvirtino. 1932–1933 m. Lenkijoje jau imama vis dažniau rašyti ir kalbėti apie Čekoslovakijos ir visos Mažosios Santarvės nesavarankiškumą [46, 85]. Bandymas koordinuoti Lenkijos ir Mažosios Santarvės politiką Keturių pakto atžvilgiu baigėsi nesėkme [53, 99], o kitais metais net komplikavosi Lenkijos santykiai su Mažosios santarvės šalimis, kai Lenkija pasirašė susitarimą su Vokietija.

Balkanų pakto sudarymas

1933–1934 m.

Saugumo klausimas buvo aktualus ir Balkanų šalims, kurių suartėjimą paspartino Keturių pakto sudarymas ir Mažosios Santarvės bendradarbiavimo sustiprinimas. Balkanų valstybės siekė sustiprinti savo politinį svorį tarptautinėje politikoje ir norėjo, kad Balkanų šalių tarpusavyje nesupriešintų didžiosios valstybės. Balkanų regionas visų pirma domino Italiją, kuri neslėpė savo interesų. Jau trečiojo dešimtmečio antroje pusėje Italija sudarė keletą dvišalių draugystės sutarčių, kurios buvo nukreiptos prieš Prancūzijos ir jos sąjungininkų Mažojoje Santarvėje susilpninimą ir prieš Belgradą [55, 17]. Romai buvo nepriimtinas bet koks Balkanų valstybių suartėjimas ar pakto sudarymas. O Vokietija ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dėl Balkanų niekaip nesiangažavo [55, 28].

Balkanų šalys turėjo tarpusavio nesutarimų dėl teritorijų ir dėl tautinių mažumų. Bulgarija 1919 m. sudarytą Neuilly sutartį priėmė su didžiuliu nusivylimu ir tai vertino kaip katastrofą, diktatą ir siekė revizijos [69]. Todėl didžiosioms valstybėms prakalbus apie sienų reviziją, Bulgarija tai suvokė kaip savo naujos politikos pagrindą, tačiau pirmiausiai jai reikėjo išsivaduoti iš politinės izoliacijos [55, 62]. Balkanuose visos valstybės, išskyrus Bulgariją, laikėsi antirevizionistinės politikos ir siekė išsaugoti teritorinį status quo Balkanų pusiasalyje. Istorikas M. Türkeşas yra pastebėjęs, kad tuomet Bulgarija, kaip ir Vengrija, buvo per daug silpna, kad galėtų įgyvendinti savo revizionistinius interesus neremiant didžiosioms valstybėms [51, 125].

Balkanų valstybės savo užsienio politikos klausimus derino nuo 1930 m. Turkijos, Albanijos, Bulgarijos, Jugoslavijos, Rumunijos ir Graikijos užsienio reikalų ministrai 1930–1933 m. kasmet rinkosi į vadinamas Balkanų konferencijas. Balkanų šalių bendradarbiavimui pritarė Dž. Britanija ir Prancūzija, kurios norėjo išsaugoti status quo Balkanuose, tačiau toks bendradarbiavimas netenkino pagrindinės reviozionizmo Balkanuose šalininkės Italijos [49, 141]. Per konferencijas daugiausia diskutuota dėl tautinių mažumų. Šį klausimą nuolat kėlė Bulgarija ir Albanija. Jugoslavija nenorėjo pripažinti egzistuojančių problemų, susijusių su mažumomis, ir atmetė bet kokias pretenzijas jos atžvilgiu [49, 142]. Į nesutarimus dėl tautinių mažumų neįsitraukė tik Turkija ir Graikija.

Balkanų šalių suartėjimo šalininkės Turkija ir Graikija tikėjosi, kad reikia suartinti Turkiją, Bulgariją ir Graikiją su Mažajai Santarvei priklausančiomis Balkanų šalimis Rumunija ir Jugoslavija. Buvo įvertinta geopolitinė situacija: dauguma Balkanų šalių Italijos imperialistines ambicijas laikė pagrindine potencialia nesaugumo galimybe ateityje, tačiau Balkanų šalys nacizmo pergalės Vokietijoje nelaikė svarbiausiu ir pirmaeiliu faktoriumi, kuris grasintų jų nepriklausomybei ir saugumui [55, 67]. Suartėdamos valstybės siekė ne tik vienytis prieš didžiąsias šalis ir užtikrinti saugumą regione, bet ir kartu spręsti specifines Pietryčių Europos problemas, sumažinti Bulgarijos revizionizmą ir kt. Šalims svarbiausias buvo status quo garantavimo pusiasalyje klausimas, kuris visų pirma siejosi su Bulgarijos revizionistiniais reikalavimais.

Po Keturių pakto sudarymo derybų ir dėl tarptautinės padėties pokyčių 1933 m. pakito ir Mažosios Santarvės šalių požiūris į Balkanų pusiasalio problemas. Čekoslovakija ėmė domėtis šiuo regionu ir siekdama stabilumo stengėsi suartinti dvi Mažosios Santarvės šalis – Jugoslaviją ir Rumuniją – su Bulgarija. Sudėtingiausia buvo pasiekti, kad Jugoslavija surastų dialogą su Bulgarija. Istoriko V. Bystrický teigimu, Čekoslovakijos įsitraukimas reiškė, kad sustiprėjo bendradarbiavimas tarp abiejų blokų, ir ypač dėl to, kad juose abiejuose dalyvavo dvi valstybės – Jugoslavija ir Rumunija [55, 90]. Balkanų šalys pritarė Mažosios Santarvės sustiprėjimui ir pasirašytam Organizaciniam paktui. Vienintelės Graikijos politikai ir visuomenė visada prieštaravo artimesniam bendradarbiavimui su Mažąja Santarve, nes Atėnai nenorėjo būti įtraukti į Vidurio Europos reikalus.

Mažosios Santarvės šalių užsienio reikalų ministrai Sinajaus konferencijoje 1933 m. rugsėjo 23–27 d. pirmą kartą svarstė galimas sutartis tarp Balkanų šalių, kuriomis būtų užtikrintas bendradarbiavimas ir egzistuojančios sienos. Po šios konferencijos Mažosios Santarvės šalys pradėjo labai aktyvią politiką Balkanuose. Nuo 1933 m. rudens Balkanų pakto sudarymo iniciatyvą iš Turkijos ir Graikijos į savo rankas perėmė Rumunija ir Jugoslavija. Ypač aktyviai įsitraukė Rumunijos užsienio reikalų ministras N. Titulesco, kuris siekė organizuoti Balkanų paktą pagal Mažosios Santarvės pavyzdį, kad abu organizmai tarptautinėje politikoje galėtų veikti vienas šalia kito [65, 568]. Ruduo buvo labai aktyvus tarpusavio derybų metas, į kurias įsitraukė ne tik visų šalių užsienio reikalų ministrai, ministrai pirmininkai ir diplomatai, bet ir karaliai. Balkanų pakto būsimos narės nesiekė spręsti visų politinių, ekonominių ir kultūrinių problemų, o tik konkrečius diplomatinius ir karinius klausimus, tačiau svarbiausiu derybų objektu buvo Bulgarijos dalyvavimas Balkanų pakte. Labiausiai jos dalyvavimu buvo suinteresuota Jugoslavija, kuri tikėjosi išspęsdama nesutarimus su Sofija sustiprinti savo pozicijas Italijos politikos atžvilgiu [45, 118]. Bulgarijos prisijungimas prie Balkanų pakto būtų reiškęs teritorinį status quo pripažinimą [51, 134]. Nė vienai iš šalių nepavykus pakeisti Bulgarijos nusistatymo dėl sienų ir mažumų, Balkanų valstybės 1934 m. pabaigoje nusprendė sudaryti paktą Bulgarijai nedalyvaujant.

Balkanų paktą pasirašė Turkija, Graikija, Jugoslavija ir Rumunija 1934 m. vasario 9 d. Atėnuose [70]. Paktą sudarė preambulė ir trys straipsniai. Buvo numatytas Balkanų valstybių sienų saugumo užtikrinimas. Sutarta tartis dėl priemonių, jei būtų paliesti šalių interesai, bei įsipareigota nesiimti politinių akcijų prieš kurią nors iš Balkanų šalių, kuri nepasirašė sutarties, be išankstinių pozicijų apsikeitimo, taip pat šalys numatė neprisiimti jokių politinių įsipareigojimų kitų Balkanų šalių atžvilgiu be signatarių sutikimo. Trečiasis straipsnis numatė, kad gali prisijungti ir kitos Balkanų šalys pritarus signatarėms. Taip buvo palikta galimybė prisijungti Bulgarijai. Priimtame slaptame protokole buvo kalbama apie karinius veiksmus (aštuoni straipsniai), tačiau svarbiausias buvo trečiasis: jeigu ne Balkanų pakto narė užpultų Balkanų pakto narę ir užpuolime dalyvautų Balkanų šalis, šis paktas bus nukreiptas prieš tą Balkanų valstybę.

Taigi Balkanų paktas turėjo apriboti Italijos interesus Balkanuose. Italija dar prieš pasirašant Balkanų paktą siekė jį sužlugdyti siūlydama dvišales tarpusavio bendradarbiavimo sutartis Turkijai, Graikijai ir Bulgarijai, tačiau visos šalys skirtingai vertino tarptautinę padėtį, tarpusavio santykius ir netikėjo Italijos politikos nuoseklumu. Po Balkanų pakto pasirašymo Italija oficialiai neišsakė nei pritarimo, nei prieštaravimo [55, 21]. Vokietija rėmė Bulgariją ir tikėjosi, kad Balkanų valstybių artimesnis bendradarbiavimas padės sužlugdyti Mažąją Santarvę. Balkanų paktas nebuvo antivokiška valstybių sąjunga, nes nė viena iš jos narių tuomet neturėjo nuogąstavimų dėl Vokietijos politikos ir net stiprino su ja ekonominius ryšius [51, 128].

Čekoslovakijoje Balkanų paktas buvo vertinamas kaip nukreiptas prieš Italijos ekspansiją Balkanuose ir kaip mažųjų valstybių protestas prieš didžiųjų šalių Keturių pakto idėją [47, 60]. Kartu Balkanų pakto sudarymas susilpnino Mažosios Santarvės įtaką, nes net dvi jos narės iš trijų buvo įtrauktos į Balkanų regiono reikalus [52, 557]. Istorikas M. Türkeşas laikosi nuomonės, kad Balkanų pakto negalima vertinti kaip priklausiusio antirevizinistiniam valstybių tinklui, kurį buvo sukūrusi Prancūzija ir Čekoslovakija, nes neturėjo net formalių sąsajų su Čekoslovakija ir Prancūzija, nors jis priklausė bendrai Europos saugumo užtikrinimo sistemai [51, 139]. Lenkų istoriko A. Esseno teigimu, 1934–1936 m. tiek Mažoji Santarvė, tiek ir Balkanų paktas vienareikšmiškai atstovavo status quo išlaikymo politikai Europoje, vėliau jų pozicijos susilpnėjo dėl Prancūzijos ir Dž. Britanijos prisitaikymo politikos Vokietijos atžvilgiu [48, 73].

Lietuvos diplomatija domėjosi Balkanų šalių bendradarbiavimo galimybėmis, apie kurias Kauną periodiškai informavo nuo 1933 m. pabaigos. Lietuvos politikai neišreiškė išskirtinio suinteresuotumo Balkanų regionu. Po įvykusių Rumunijos ir Jugoslavijos užsienio reikalų ministrų N. Titulesco ir B. Jevtičiaus vizitų Sofijoje, Ankaroje ir Atėnuose J. Aukštuolis pabrėžė, kad Balkanų šalių suartėjimas vyksta revizionizmo dvasia: „revizionizmo šmėkla dar labiau vienija Mažosios Santarvės valstybes“ [23, 3–4]. Taip pat patvirtino, kad Mažoji Santarvė, o ypač E. Benešas, „daro pastangas suburti Balkanų valstybes į vieną didelį vienetą, su kuriuo Europa tikrai turėtų skaitytis“ [22, 8]. V. Čarneckis informavo, kad Graikija užtikrino Italiją, jog šis paktas nebus prieš juos nukreiptas, tačiau „dalyvavimas bloke Mažosios Santarvės valstybių ir tuo pačiu suteikimas naujam blokui „prancūziško atspalvio“, nėra Italijai simpatiškas“ [24, 35]. 1934 m. pradžioje V. Čarneckiui ir P. Klimui abejonių kėlė Bulgarijos dalyvavimas pakte. P. Klimas šiuo klausimu net kalbėjo su Bulgarijos pasiuntiniu Paryžiuje. Po susitikimo P. Klimas pranešė, kad bulgarų nuostatos yra labai panašios kaip ir vengrų, t. y. nesirašoma jokių sutarčių ar paktų, kurie patvirtintų status quo, o be to, „revizija yra nuolatinė politika“ ir „jie jokiu būdu nesidės į jokį paktą, kuris reviziją iš principo turėtų atmesti“ [25, 49]. Praėjus keliems mėnesiams po Balkanų pakto sudarymo J. Aukštuolis pranešė, kad Italija liko labai nepatenkinta šio pakto sudarymu, „Musolinis neišleido reikalo iš akių“ ir „ieškos būdų ir priemonių Mažosios Santarvės įtakai Balkanuose paralyžiuoti ir tuo būdu ją atstverti“ [27, 71]. Lietuvos spauda apie Balkanų pakto sudarymą informavo trumpomis žinutėmis, pažymėdama, kad juo garantuojama taika Balkanų regione [41, 1; 42, 4]. Lietuvos diplomatija atkreipė dėmesį, kad siekiant jėgų balanso šiame regione gali būti svarstomi įvairūs naujų blokų ar sąjungų variantai tarp šalių, kurios nepriklausė Mažajai Santarvei ar Balkanų paktui (Italijos, Austrijos, Vengrijos ir kt.).

Baltijos Antantės susikūrimas 1934 m.

Lietuvai, kaip ir kitoms Europos šalims, 1933 m. iškilo valstybės saugumo užtikrinimo klausimas. Be visų jau iš trečiojo dešimtmečio susikaupusių problemų, 1933 m. pradėjo aštrėti Lietuvos santykiai su Vokietija. Nacionalsocialistų partijos atstovai savo interesus palaipsniui reiškė Klaipėdoje, ryškėjo antilietuviškos nuotaikos.

1933 m., kai stiprėjo Mažosios Santarvės bendradarbiavimas ir jau ryškėjo Balkanų pakto kūrimo kontūrai, Baltijos valstybės įsitraukė į diskusijas ir svarstymus dėl būtinybės bendradarbiauti ir jungtis į vieną politinį bloką. Diskusijos prasidėjo ir vyko tik spaudoje. Istorikas Z. Butkus pažymėjo, kad Lietuvos spaudos nuomonės šiuo klausimu radikaliai išsiskyrė, nes opozicinių partijų (krikščionių demokratų ir liaudininkų) leidiniai sąjungai iš esmės pritarė, o tautininkų leidiniai aiškiai prieštaravo [54, 63]. Lietuvos visuomenės veikėjai ir politikai įsivėlė į ilgas diskusijas dėl specifinių Lietuvos problemų – Vilniaus bei Klaipėdos traktavimo. Dauguma sutarė, kad Baltijos šalis suartėti verčia tarptautinė situacija, o prieštaravimus kėlė būtinybė, sąlygos, būdai, teritoriniai įsipareigojimai, specifinės problemos, santykiai su trečiosiomis šalimis. 1933 m. gegužę Lietuvos prezidentas išsakė nuomonę, kad sąjunga yra „nerealus daiktas“, tačiau jis nebuvo toks kategoriškas vertindamas santykius su trečiosiomis šalimis: „mes visi galim vienas kitam pasižadėti būti ištikimais, kad santykiuose su trečiosiomis valstybėmis mes nepakenksim savo interesams“ [35, 462–463].

Įsivyravus polemikai, kaip vienas iš glaudaus bendradarbiavimo pavyzdžių, buvo pateikiama Mažoji Santarvė. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, matyt, ne be pagrindo 1933 m. pavasarį įpareigojo pasiuntinybę Prahoje teikti visą įmanomą informaciją apie Mažosios Santarvės narių vidaus santykius ir savitarpio ryšius [6, 56]. Lietuvos užsienio reikalų ministras D. Zaunius, kalbėdamas su Čekoslovakijos charge d'Affaires J. Skalickiu, įvardino dvi priežastis, kurios lėmė Baltijos valstybių sąjungos svarstymus: 1) pastarieji įvykiai Vokietijoje ir išaugęs hitlerizmas bei 2) Mažosios Santarvės sutarties sudarymas, sukuriantis vertingą regioninio ir ekonominio bendradarbiavimo organizmą. Baltijos šalių sąjunga turėtų būti kuriama pagal Mažosios Santarvės pavyzdį: taikos išsaugojimas, savarankiškumo ir status quo išlaikymas, šalia politinės sutarties turėtų būti ir ekonominis bendradarbiavimas [8]. Opozicinė Lietuvos spauda taip pat nevengė Mažąją Santarvę pateikti kaip valstybių bendradarbiavimo pavyzdį: „Mažoji Santarvė netikėtai pasisakė, nors ir ten savo sąskaitų yra. Rumuniją, Čekoslovakiją ir Pietų Slaviją sujungė matomai atsiradę nauji pavojai, kurie faktiškai tuo pat metu atsirado ir mums, nes tie yra tie patys. Manome, kad tie pavojai Mažajai Antantei nėra didesni, negu Lietuvai“ [38, 1–2].

1933 m. kovo mėnesį Latvijos pasiuntinys Lietuvoje J. Skalickiui išsakė abejones, kad Baltijos šalių sąjunga galėtų būti sukurta, tačiau jau matoma pagerėjimo ženklų. D. Zaunius ir J. Skalickis po kelių savaičių kartu aptarė bendradarbiavimo klausimą su Estijos pasiuntiniu J. Lepiku. Pastarojo atsakymas buvęs aiškiai neigiamas, kai D. Zaunius paklausė apie Estijos poziciją dėl trijų šalių bendradarbiavimo. J. Skalickis po šio pokalbio susidarė įspūdį, kad ministras D. Zaunius jau yra daug mažiau priešiškai nusiteikęs prieš sąjungos idėją, ir jį vertė stebėtis tai, kad visų trijų šalių visuomenės pritartų sąjungos sudarymui, tačiau valdantieji asmenys iki šiol svyruoja ir net daugiau ar mažiau stabdo procesą [13].

Nuo 1933 m. vasaros Latvija ėmėsi aktyvių žingsnių siekdama įtraukti Lietuvą į glaudesnį trijų Baltijos šalių bendradarbiavimą, tačiau tai Lietuvoje buvo sutikta labai atsargiai. Latvijos istorikų I. Feldmanio ir A. Strangos teigimu, lietuviai puikiai suprato, kad sąjunga su mažomis ir silpnomis šalimis, kaip Latvija ir Estija, nepadės išspręsti didžiųjų Lietuvos problemų – Vilniaus ir Klaipėdos klausimų [57, 25].

Situacija pasikeitė, kai 1934 m. sausio 26 d. Vokietija ir Lenkija pasirašė nepuolimo deklaraciją, t. y. kai „du agresyvūs kaimynai, turėję teritorinių pretenzijų Lietuvai, suėjo į artimą kontaktą“ [62, 272]. J. Skalickis apsilankęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir susitikęs su Politikos departamento direktoriumi S. Lozoraičiu pažymėjo, kad pirmą kartą užsienio reikalų ministerijos aplinkoje teko išgirsti apie būtinybę sudaryti Baltijos valstybių bloką [21].

Ši sutartis sukėlė nemažai pokyčių ir tarptautiniuose santykiuose, o tarpukario Lenkijos užsienio politikoje ji tapo lūžine data [53, 99]. Lenkija pradėjo formuoti savo politiką pirmenybę teikdama dvišalėms sutartims ir nepasidavė Mažosios Santarvės šalių iliuzijoms, kad Prancūzija susipras, jog Vidurio Europos ir Pietryčių Europos saugumas yra jos gyvybinis interesas [64, 83]. Taigi istoriko Stanisławo Żerko teigimu, Lenkijai nelauktai pavyko normalizuoti santykius su Reichu, kai Čekoslovakija turėjo tapti viena artimiausių nacizmo ekspansijos tikslų [53, 99]. Vienas Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas vertindamas šią sutartį taip apibūdino situaciją: „šis reikalas atrodąs nelyginant rūgšti vynuogė, kurią gana sunku praryti“ [26, 62]. Lenkijos ir Čekoslovakijos santykiai komplikavosi ir atšalo. Todėl neturėtų stebinti tai, jog J. Skalickis savo pranešimuose labai daug dėmesio skyrė Lenkijos vaidmeniui kuriant Baltijos Antantę. Čekoslovakijai labai rūpėjo Lenkijos galimas dalyvavimas Baltijos Antantėje, t. y. politiniame bloke, kuris galėjo sustiprinti Lenkijos padėtį. Kita vertus, Mažosios Santarvės šalys buvo suinteresuotos, kad Lietuva, Latvija ir Estija sudarydamos vieną bloką galėtų būti atsvara nacizmo plėtrai Rytų Europoje.

1934 m. gegužės 5 d. SSRS ir Lenkija pasirašė dvišalę nepuolimo sutartį. Z. Butkaus nuomone, Lietuvai teko suabejoti ir vienintelės likusios atramos – sovietų – patikimumu [54, 66]. Tuo pačiu metu Talinas ir Ryga bijojo, kad Lietuva, siekdama ištrūkti iš susidariusios situacijos, gali suartėti su SSRS, net su ja sudaryti karinį aljansą. Tokiu atveju Latvija ir Estija būtų atkirstos nuo likusio pasaulio [58, 142].

Lietuva atsidūrė politinėje izoliacijoje ir siekdama pakeisti situaciją pradėjo suartėjimą su Latvija ir Estija. Lietuva suvokė Baltijos politikos naudingumą esamomis aplinkybėmis [58, 135]. 1934 m. vasarį D. Zaunius svarstydamas, ar siekiant išsaugoti saugumą Lietuva „dėtųsi“ prie didžiųjų kaimynų ar prie mažųjų, pareiškė, kad „Lietuva nedvejodama pasirinktų tikresnį: mažųjų tautų solidarumo kelią“ [43, 1]. Lietuva 1934 m. balandžio 25 d. įteikė memorandumą Latvijai ir Estijai, kuriame buvo apibrėžti bendradarbiavimo principai. Kartu su šia iniciatyva prasidėjo aktyvusis tiesioginių derybų dėl Baltijos Antantės sukūrimo etapas, trukęs iki rugsėjo 12 d. sutarties pasirašymo Ženevoje.

Pirmosiose Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrų konferencijose Kaune ir Rygoje 1934 m. vasarą politikai kalbėjo apie būtinybę bendradarbiauti ir siekti taikos bei stabilumo išlaikymo Europoje, o Latvijos atstovas V. Munteris pasakė, kad „tokios santarvės suteikiama jėga mums yra gyvybiškai būtina, ir niekas neabejoja, kad būtent iš jos išplauks kiti labai svarbūs Baltijos valstybių politinės padėties kitimo ir stiprinimo padariniai“ [44, 1]. Trys valstybės sutarė, kad būtina bendradarbiauti užsienio politikos klausimais, tačiau daugiausia diskusijų kėlė vadinamieji „specifiniai klausimai“, t. y. Vilniaus klausimas. Latvija ir Estija nenorėjo būti įtrauktos į dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius dėl teritorinių pretenzijų viena kitai. Lietuvai, Latvijai ir Estijai pavyko susitarti, kad „specifinės problemos“ sudarys bendradarbiavimo sutarties išimtį. Komentuodamas spaudos atstovams parengtą sutarties tekstą J. Urbšys jį lygino su Mažosios Santarvės statutu [50, 182].

Pasirašytą sutartį sudarė devyni straipsniai, pagal kuriuos numatyta tartis užsienio politikos klausimais, teikti politinę ir diplomatinę pagalbą, numatyta šaukti periodines užsienio reikalų ministrų konferencijas, pripažįstamas buvimas specifinių problemų, kurios sudaro išimtį, numatyta galimybė prisidėti trečiosioms šalims, jei tam pritartų visos šalys signatarės. Pasirašyta ir slaptoji deklaracija, pagal kurią Latvija ir Estija pripažino neturinčios „specifinių problemų“, o Lietuva specifine problema laikanti Vilniaus problemą [34, 515–518]. Z. Butkus pažymėjo, kad šiais klausimais Latvija ir Estija neįsipareigojo Lietuvai teikti nei politinės, nei diplomatinės pagalbos, netgi nesutiko užimti palankaus neutraliteto pozicijos [54, 69]. Dauguma istorikų yra pabrėžę, kad Baltijos Antantės veiksmingumą ribojo tai, jog ji neturėjo jokių straipsnių, reguliuojančių ekonominį ir karinį bendradarbiavimą. Tuo Baltijos Antantės įsipareigojimai sutartyse skyrėsi nuo Mažosios Santarvės ir Balkanų pakto, kurie buvo numatę galimus veiksmus karinio konflikto atveju.

Vykstant deryboms dėl Baltijos Antantės sudarymo artimesnio bendradarbiavimo su Mažosios Santarvės ar Balkanų šalimis nebuvo. Be Čekoslovakijos, dar vienintelė Rumunija domėjosi Baltijos valstybėmis per savo diplomatus, rezidavusius Rygoje. J. Skalickis buvo tuomet vienintelis Mažosios Santarvės diplomatas, dirbęs Kaune.

Rugsėjo 21 d. J. Urbšys, kuris pavadavo išvykusį užsienio reikalų ministrą S. Lozoraitį, sutarties tekstą įteikė Čekoslovakijos charge d'Affaires J. Skalickiui, kuris informavo Prahą, kad specifinėmis problemomis yra laikomas tik Vilniaus klausimas, o Klaipėdos klausimas nėra traktuojamas kaip specifinė problema [30]. Pasidžiaugė tuo, kad sutarties straipsniai užkerta kelią nepritarus Lietuvai prie sutarties prisijungti Lenkijai. Dar gegužę J. Skalickį buvo pasiekusios žinios apie Lenkijos siekius gauti visą informaciją apie kuriamą Baltijos Antantę iš Latvijos bei Estijos, nes, jo nuomone, Lenkija baiminosi, kad Baltijos Antantė nebūtų nukreipta prieš Lenkijos interesus [28]. Čekoslovakijos diplomatas atkreipė dėmesį, kad sudarytoji Baltijos Antantės sutartis neapima plataus bendradarbiavimo galimybių (ypač ekonominių ir karinių) ir galėtų daug ką perimti iš Mažosios Santarvės, tačiau visą jos organizaciją reikėtų realizuoti palaipsniui ir tik atskirais etapais [29]. Mažosios Santarvės lyderė Čekoslovakija labai palankiai sutiko Baltijos Antantės sudarymą ir užsienio reikalų ministras E. Benešas savo simpatijas išsakė parlamento exposé, o J. Skalickis užsiminė J. Urbšiui, kaip E. Benešas dėmesingai seka viską, kas vyksta „artimuosiuose“ Rytuose siekiant užtikrinti taiką [30].

Baltijos Antantės sudarymas Europoje sulaukė didelio dėmesio, kuris visų pirma buvo susijęs su pačiomis valstybėmis narėmis, kur, P. Lossowskio žodžiais tariant, susikryžiavo didžiųjų valstybių interesai, kur bet koks politinių jėgų persigrupavimas galėjo turėti sunkiai numatomas pasekmes [50, 184].

Istorikas V. Žalys yra pažymėjęs, kad Baltijos Antantė, kaip ir Balkanų paktas, ir Mažoji Santarvė, turėjo tiksliai išreikštą organizaciją ir savo forma visiškai atitiko to laikotarpio dvasią. Taip pat Baltijos Antantė labai skyrėsi savo tikslais ir priemonėmis jiems pasiekti nuo kitų to meto Europos valstybių „susigrupavimų“, nes nebuvo numatytas karinis bendradarbiavimas. „Tuo tarpu Baltijos Antantės pagrindu padėtas politinis ir diplomatinis bendradarbiavimas, vienai iš santarvės valstybių tapus agresijos auka, geriausiu atveju numatė tik nuomonių tarp trijų valstybių pasikeitimą“ [36, 84].

1934 m. pabaigoje Europoje veikė jau trys valstybių sąjungos: Mažoji Santarvė, Baltijos Antantė ir Balkanų paktas, kurios siekė glaudaus tarpusavio bendradarbiavimo užsienio politikos srityje. Valstybės ne tik norėjo derinti tarpusavio politiką (ypač trečiųjų šalių atžvilgiu), bet ir „vienu balsu“ pasisakyti Tautų Sąjungoje. Svarbiais suartėjimo veiksniais tapo fašistinės Italijos bei nacistinės Vokietijos sustiprėjimas ir jų teritoriniai bei geopolitiniai interesai. Susijungusios į valstybių sąjungas šalys siekė užsitikrinti politinį saugumą. Mažosios Santarvės ir Balkanų pakto valstybės stiprino ekonominį bendradarbiavimą. Mažosios Santarvės, Baltijos Antantės ir Balkanų pakto veiklos esmė buvo ne tik tarpusavio bendradarbiavimas, bet ir santykių nustatymas su didžiosiomis valstybėmis. 1933–1934 m. vyko regioninė konsolidacija, tačiau nesusiklostė, o vėliau ir neišsivystė glaudesni kontaktai tarp Mažosios Santarvės, Balkanų pakto ir Baltijos Antantės kaip tarp valstybių sąjungų nei siekiant užtikrinti taiką bei stabilumą Europoje, nei išlaikant ekonominį savarankiškumą.

Išvados

  1. Kuriantis valstybių sąjungoms buvo svarbus mažųjų ir didžiųjų Europos valstybių tarpusavio ryšys. Keturių pakto sudarymas vertinamas kaip didžiųjų valstybių politikos derinimas mažųjų valstybių atžvilgiu. Tai paskatino mažųjų Europos valstybių konsolidacijos procesą. Nacistinės Vokietijos įsigalėjimas labiausiai paveikė Baltijos Antantės kūrimąsi ir Mažosios Santarvės sustiprėjimą. Balkanų pakto sudarymą lėmė galimai agresyvi Italijos politika šių šalių atžvilgiu, o Vokietijos jos nevertino kaip potencialaus agresoriaus. Prancūzija labiausiai rėmė Mažąją Santarvę ir palaikė Balkanų pakto kūrimąsi, tačiau tiesioginės paramos neišsakė Baltijos Antantei. SSRS daugiausia nestabilumo kėlė Baltijos šalims ir darė įtaką Baltijos Antantės kūrimuisi.
  2. Mažąją Santarvę, Balkanų paktą ir Baltijos Antantę vienijo tai, kad šios organizacijos pasisakė už taikos išsaugojimą ir teritorinį pokarinį status quo išlaikymą. Išsiskyrė vienintelės Lietuvos pozicija: ji nesutiko su pokarinėmis sienomis (Lietuva reikalavo Lenkijos užimto ir valdomo Vilniaus) ir Vilniaus klausimas buvo traktuojamas kaip Baltijos Antantės sutarties išimtis. Visos trys valstybių sąjungos siekdamos išsaugoti taiką ir stabilumą rėmėsi jau silpstančios Tautų Sąjungos galia bei deklaravo visišką ištikimybę Tautų Sąjungos veiklos principams.
  3. Mažosios Santarvės ir Balkanų pakto valstybės buvo pasirašiusios karinius susitarimus, nukreiptus prieš konkrečias valstybes. Mažoji Santarvė buvo sukurta siekiant išvengti agresijos iš Vengrijos (nors ketvirtajame dešimtmetyje ši grėsmė sumažėjo), o Balkanų paktas – siekiant išvengti agresijos iš Bulgarijos ar Italijos. Baltijos Antantės nesaistė karinės sutartys.
  4. Mažoji Santarvė buvo pavyzdžiu Balkanų ir Baltijos šalims, kaip veikia politinis trišalis valstybių blokas. Balkanų paktas perėmė iš Mažosios Santarvės daugiau bruožų nei Baltijos Antantė. Balkanų pakto ir Mažosios Santarvės šalys buvo daugiau prisiėmusios politinės ir ekonominės atsakomybės viena kitos atžvilgiu.
  5. Dvi svarbios valstybės – Lenkija ir Bulgarija – formaliai neįsitraukė į valstybių konsolidacijos procesus Europoje, nors diplomatiniuose sluoksniuose vyko daug diskusijų dėl jų įtraukimo į įvairias valstybių sąjungas. Lenkija netapo nei Mažosios Santarvės, nei Baltijos Antantės nare, o Bulgarija nesutiko įstoti į Balkanų paktą.
  6. Lietuvos diplomatija labai aktyviai sekė įvykius Europoje vykstant konsolidacijos procesams. Lietuvos politikai, kaip ir Mažosios Santarvės bei Lenkijos atstovai, suvokė, kad Keturių pakto sudarymas gali reikšti didžiųjų valstybių politikos diktavimą mažosioms šalims. Lietuva oficialiai neišsakė savo pozicijos ir atvirai neparėmė Mažosios Santarvės šalių ir Lenkijos prieštaraujančių nuostatų dėl šio pakto. Lietuvoje labai palankiai buvo sutiktas Mažosios Santarvės sustiprėjimas ir Balkanų pakto sudarymas, kurie buvo vertinami kaip prisidedantys prie taikos ir stabilumo Europoje išsaugojimo.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1932 12 01 LR URM Politikos departamento direktoriaus S.Lozoraičio pranešimas Lietuvos pasiuntinybei Italijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1433, l. 8.
  2. 1932 12 14 Lietuvos pasiuntinio Italijoje V. Čarneckio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1433, l. 4.
  3. 1933 01 16 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J.Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1451, l. 99–102.
  4. 1933 02 12 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J.Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1526, l. 57–58.
  5. 1933 02 25 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J. Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1451, l. 75–78.
  6. 1933 03 11 LR URM Politikos departamento direktoriaus S. Lozoraičio raštas Lietuvos pasiuntinybei Prahoje, slaptai. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1526, l. 56.
  7. 1933 03 15 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J. Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1415, l. 54.
  8. 1933 03 20 Čekoslovakijos charge d’Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1933, č. j.77/dův.
  9. 1933 03 23 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje J. Šaulio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1435, l. 43–44.
  10. 1933 03 29 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J. Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1526, l. 48.
  11. 1933 03 31 Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje P. Klimo pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1435, l. 23.
  12. 1933 04 05 Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje P. Klimo pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1435, l. 17–19.
  13. 1933 04 07 Čekoslovakijos charge d’Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1933, č. j. 91/dův.
  14. 1933 04 15 Lietuvos pasiuntinio D. Britanijoje V. Sidzikausko pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1416, l. 60–63.
  15. 1933 04 22 Lietuvos pasiuntinio Italijoje V. Čarneckio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1435, l. 10.
  16. 1933 05 10 Lietuvos užsienio reikalų ministro D. Zauniaus Pro memorija. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1435, l. 5–6.
  17. 1933 05 13 Čekoslovakijos charge d’Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1933, č. j.111/dův.
  18. 1933 06 15 Čekoslovakijos charge d’Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1933, č. j.132-dův.
  19. 1933 07 05 Čekoslovakijos charge d’Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1933, č. j.149-dův.
  20. 1933 11 02 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J. Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1451, l. 40.
  21. 1933 12 12 Čekoslovakijos charge d’Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1933, č. j.269-dův.
  22. 1933 12 20 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J. Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1415, l. 8.
  23. 1933 12 29 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J. Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1415, l. 3– 4.
  24. 1934 01 10 Lietuvos pasiuntinio Italijoje V. Čarneckio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1530, l. 35.
  25. 1934 01 25 Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje P. Klimo pranešimas LR URM. LCVA, f. 648, ap. 1, b. 26, l. 49.
  26. 1934 01 31 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J. Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 671, ap.1, b. 21, l. 62.
  27. 1934 04 14 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje J. Aukštuolio pranešimas LR URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1552, l. 71.
  28. 1934 05 12 Čekoslovakijos charge d'Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1934, č. j.142-dův.
  29. 1934 09 24 Čekoslovakijos charge d'Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1934, č. j.249-dův.
  30. 1934 10 24 Čekoslovakijos charge d'Affaires Lietuvoje J. Skalickio pranešimas ČR URM. AMZV, Pz-Kaunas, 1934, č. j.249-dův.
  31. 1933 05 30 Praha, Mažosios Santarvės Nuolatinės Tarybos deklaracija dėl santykių Keturių pakto atžvilgiu. Iš: SIERPOWSKI, Stanisław. Źroódła do historii powszechnej okresu międzywojennego. T. 2 (1927–1934). Poznań: Wydawnictwo naukowe UAM, 1992, p. 643.
  32. 1933 06 07 Paryžius, Keturių pakto Prancūzijos interpretacija. Prancūzijos užsienio reikalų ministro J.Paul-Bancouro laiškas Čekoslovakijos pasiuntiniui Paryžiuje S.Osuskiui. Iš: SIERPOWSKI, Stanisław. Źroódła do historii powszechnej okresu międzywojennego. T. 2 (1927–1934). Poznań: Wydawnictwo naukowe UAM, 1992, p. 643.
  33. 1934 08 29 Lietuvos, Latvijos ir Estijos parengiamosios konferencijos, skirtos trijų šalių bendradarbiavimo sutarties sudarymui, protokolas. Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 882.
  34. 1934 09 12 Ženeva, Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutarties tekstas ir slapta Deklaracija Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 882.
  35. Lietuvos prezidento A. Smetonos kalba, pasakyta Lietuvos savanorių suvažiavime. Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 882.
  36. ŽALYS, Vytautas. Lietuva Baltijos Antantės sistemoje 1934–1940 metais. Disertacija. Vilnius, 1989, p. 240.
  37. Lietuva ir keturių valstybių paktas. Lietuvos aidas. 1933, birželio 3, nr. 124, p. 4.
  38. Kenksmingas nerimtumas. Lietuvos žinios, 1933, balandžio 6, nr. 79, p. 1–2.
  39. Keturių paktas ir Lietuva. Lietuvos žinios, 1933, birželio 6, nr. 126, p.1–2.
  40. Keturių paktą pasirašius. Lietuvos žinios, 1933, birželio 9, nr. 129, p. 1–2.
  41. Atėnuose pasirašytas Balkanų paktas. Lietuvos žinios, 1934, vasario 10, nr. 34, p. 1.
  42. Balkanų paktas pasirašytas. Lietuvos aidas, 1934, vasario 10, nr. 34, p. 4.
  43. Lietuvos politika – Baltijos solidarumo politika. Lietuvos aidas, 1934, vasario 26, nr. 46, p. 1.
  44. Parengiamoji Baltijos valstybių konferencija. Lietuvos aidas, 1934, liepos 9, nr. 153, p. 1.
  45. AVRAMOVSKI, Živko. Balkánska dohoda a agresívna politika Talianska na Balkáne v rokach 1934–1940. Slovanský přehled, 1986, č. 2, s. 117–124.
  46. ESSEN, Andrzej. Edvard Beneš z perspektyvy Warszawy w latach 20. i 30. Dzieje najnowsze, 2000, č. 3, roč. XXXII, s. 77–88.
  47. ESSEN, Andrzej. Czechosłowacja wobec powstania Ententy Bałkańskiej (1933–1934). Dzieje najnowsze, 1998, no. 2, roč. XXX, s. 49–61.
  48. ESSEN, Andrzej. Mała Ententa, Ententa Bałkańska, Ententa Bałtycka – pakty regionalne czy zamierzenia integracyjne? Zeszyty naukowe uniwersytetu Jagiellońskiego, 1995, no. MCLXXVII, s. 67–82.
  49. DEGERLI, Esra. Balkan pact and Turkey. The Journal of International Social Research, vol. 2/6. Winter 2009. p.136–147 [žiūrėta 2012-02-10]. Prieiga per internetą: <http://www.sosyalarastirmalar.com/cilt2/sayi6pdf/degerli_esra.pdf>
  50. ŁOSSOWSKI, Piotr. Ententa Bałtycka 1934–1940. Studia z dziejów ZSRR i Europy Środkowej, 1980, t. XVI, s. 171–196.
  51. TÜRKEŞ, Mustafa. The Balkan Pact and its immediate implications for the Balkan states 1930–1934. Middle Eastern studies, 1994, vol. 30, no.1, p.123–144.
  52. WANDYCZ, Piotr. The Little Entente: sixty years late. The Slavonic and East European review, 1981, vol. 59, no. 4, p. 548–564).
  53. ŻERKO, Stanisław. Polska a kryzys sudecki 1938 r. Iš: Československo a krize demokracie ve střední Evropě ve 30. a 40. letech XX století. Hledání východisek. Praha: Historický ústav, 2010, s. 97–122.
  54. Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais: dokumentų rinkinys / LII, Vilniaus universitetas, Vilnius: LII leidykla, 2008. 882 p.
  55. BYSTRICKÝ, Valerián. Kolektívna bezpečnosť anebo neutralita: balkánske štáty a vytváranie záruk bezpečnosti v 30. rokoch. Bratislava: Veda, 1981. 351 s.
  56. CAMPUS, Eliza. The Little Entente and the Balkan Alliance. Bucuresti: Editura Academiei Republicii Socialiste Romaânia, 1978. 207 p.
  57. FELDMANIS, Inesis; STRANGA, Aivars. The destiny of the Baltic Entente 19341940. Riga: Latvian Institute of International Affairs, 1994. 105 p.
  58. ILMJÄRV, Magnus. Silent submission. Formation of foreign policy of Estonia, Latvia and Lithuania: Period from mid 1920s to Annexation in 1940. Stockholm: Almquiest & Wiksell Intl, 2004. 592 p.
  59. КЕН, О; РУПАСОВ, А. Политбюро ЦК ВКП (б) и отношения СССР с Западными соседними государствами (конец 1920-1930-х гг.): Проблемы. Документы. Опыт комментария. Санкт-Петербург: Европейский дом, 2000. Часть 1. 704 с.
  60. KISSINGER, Henry. Diplomatija. Vilnius: Pradai, 2003. 902 p.
  61. KLIMEK, Antonín; KUBŮ, Eduard. Československá zahraniční politika 19181938: Kapitoly z dějin mezinárodních vztahů. Praha: Institut pro středoevropskou kulturu a politiku, 1995. 115 s.
  62. Lietuvos užsienio reikalų ministrai, 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999. 427 p.
  63. SLÁDEK, Zdeněk. Malá dohoda 1919–1938. Praha: Karolinum, 2000. 297 s.
  64. SLÁDEK, Zdeněk. Pozycja międzynarodowa, koncepcjepolityki zagranicznej i dyplomacja państw Europy Środkowej i Południowo-Wschodniej w okresie międzywojennym. Warszawa: Centralny Ośrodek Metodyczny Studiów Nauk Politycznych. 152 s.
  65. ŠEBA, Jan. Rusko a Malá Dohoda v politice světové. Praha: Melantrich, 1936. 652 s.
  66. WANDYCZ, Piotr. The twilight of French Eastern Alliances 19261936. Princenton: Princeton University Press, 1988. 537 p.

    Komentarai

  67. 1934 m. birželio 9 d. Čekoslovakija, o birželio 10 d. Rumunija užmezgė diplomatinius santykius su SSRS. Jugoslavija nepasekė savo sąjungininkių pėdomis ir diplomatinius santykius su SSRS užmezgė tik 1940 m. birželio 24 d.
  68. Lietuos pasiuntinys Vokietijoje J. Šaulys taip pat buvo pažymėjęs, kad sunkumų susidaryti šį paktą gali kilti dėl Prancūzijos.
  69. Revizionistiniam blokui priklausė tos valstybės, kurios siekė susigrąžinti prieškarines teritorijas, kurias prarado pasirašiusios Paryžiaus taikos susitarimus 1919–1920 m. Konferencijoje buvo priimti sprendimai dėl buvusios Austrijos-Vengrijos teritorijos padalijimo tarp Austrijos, Vengrijos ir naujai sukurtų valstybių Jugoslavijos, Rumunijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos. Austrija ir Vengrija nenorėjo susitaikyti su didelės dalies teritorijos ir gyventojų praradimu. Bulgarija prarado teritorijas pagal 1919 m. lapkričio 27 d. pasirašytą Neuilly sutartį: Makedonija buvo prijungta prie Jugoslavijos, Vakarinė Trakija prijungta prie Graikijos, o Dobrudžija buvo palikta Rumunijai.
  70. Balkanų paktas veikė kaip daugiašalis susitarimas, buvo įkurtas Nuolatinis sekretoriatas, Užsienio reikalų taryba ir Ekonomikos taryba. Pakankamai greitai buvo rastas sutarimas ir gynybos srityje – 1934 kovo 17 d. pasirašyta karinė konvencija.

Gauta 2012 m. birželio 20 d.
Pateikta spaudai 2012 m. liepos 3 d.

Summary

Approach of Central European Countries towards the Four-Power Pact and Their Consolidation Problems in 1933–1934

The early 1930s witnessed the change in the balance of powers of international policy in Europe. The lasting tension between the great and the small powers brought the issues of security and consolidation in the continent to the fore. The consolidation of countries was determined by the changes in the balance of powers in Europe, first and foremost, the aggressive policy of Nazi Germany in respect of individual countries, the interests of Fascist Italy in the Balkans and South European countries and a more active policy pursued by the USSR in respect of Central European and Balkan countries. Like other small European countries, Lithuania sought for a peculiar way for ensuring its security, by balancing between the interests of the Great Powers and its neighbours. The unsettled Lithuanian-Polish relations and the growing Klaipėda issue forced Lithuania to manoeuvre amidst the USSR and Germany and to search for allies among the Baltic States.

At Italy’s initiative, in 1933 the Great Powers of Europe – Great Britain, Germany and France – entered into the Four-Power Pact, which served as the grounds for solving foreign policy issues by the said countries beyond the borders of the League of Nations or, in other words, they could agree to the prejudice of the small countries without even asking for their opinion. It triggered considerable discontent among the members of the Little Entente and Poland, which strongly protested against the arrangements of the Great Powers at the cost of the small states. The Balkan countries were not satisfied with the conclusion of the Pact as well. Central European countries were aware that the parties to the Pact may seek to revise the borders between countries settled after the Paris Peace Conference. Political tension between the great and the small powers and between revisionist and anti-revisionist countries gained momentum. The Lithuanian diplomacy actively followed the international relations among European countries; Lithuania’s envoys to Rome, Paris and Prague were particularly active; however, they failed to express their official position, despite the fact that the envoy of Italy to Kaunas Giovanni Amadori addressed Lithuania’s Minister of Foreign Affairs Dovas Zaunius expressing such a request. The latter discussed European security issues with the Czechoslovakian chargé d’affaires in Lithuania Jan Skalicky for quite a number of times.

In the face of the eventual threat posed by the Great Powers, Central European countries were more and more active in negotiating over various collaboration opportunities and took specific steps towards entering into political alliances. In 1920, the Little Entente was established as a response to the potential Hungarian revisionist policy. By mutual treaties, Czechoslovakia, Romania and Yugoslavia did not only anticipate political and economic collaboration but undertook to provide military assistance to one another in the event of Hungary’s attack on them. In response to the changes in geopolitical circumstances, the three members of the Little Entente strengthened their collaboration, by signing the Pact of Organisation in Geneva on 14–16 February 1933, providing for the coordination of foreign policy, the replacement of bilateral treaties to trilateral, establishing the armament of the armed forces and enhancing economic collaboration. In fact, such a move towards closer relations also had anti-revisionist grounds, and the Little Entente faced the discontent of Germany, Italy and Hungary. Lithuania welcomed such a consolidation of the Little Entente; Lithuanian officials and the press started presenting the said organization to Lithuania as a model of close collaboration among the neighbouring countries.

The aggressive policy and interests of Fascist Italy drove the Balkan countries to consolidate. In 1930–1933 the ministers of foreign affairs of Turkey, Albania, Bulgaria, Yugoslavia, Romania and Greece gathered to the so called Balkan Conferences every year. The collaboration between the Balkan countries was supported by Great Britain and France, willing to maintain status quo in the Balkans; however, such collaboration was not in the interest of Italy as the key revisionist policy supporter in the Balkans. The Balkan countries had mutual disagreements over territories and national minorities. The mutual disagreements between Bulgaria and Yugoslavia were most alarming. Bulgaria objected to the treaties of 1919 settling its borders and sought to revise them. The Balkan Pact was signed by Turkey, Greece, Yugoslavia and Romania on 9 February 1934 in Athens, whereby the parties anticipated to coordinate their foreign policy, economic issues, and to provide military assistance in the event of attack. Lithuania took a favourable position in respect of the Pact, even though Lithuanian diplomats did not have a chance to look into the details of the negotiations held among the Balkan countries.

When Central European and Balkan countries assumed specific actions in pursuance of stronger political collaboration, the three Baltic States did not yet venture to make specific steps towards consolidation. The ideas of collaboration were mostly advocated in the press, between individual public figures and politicians. Direct negotiations were only launched in the middle of 1934, when Lithuanian, Latvian and Estonian politicians took the final decision to enter into collaboration in the sphere of foreign policy. On 12 September 1934, the Treaty of the Baltic Entente was signed in Geneva, but it limited with the collaboration on foreign policy issues. The Baltic countries were neither linked by economic nor military commitments, as opposed to the treaties of the Little Entente and the Balkan Pact. The three political alliances supported the maintenance of peace and stability in Europe and the collaboration in the framework of the League of Nations but they failed to maintain closer contacts among themselves.