„Istorija“. Mokslo darbai. 86 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Valstiečiai liaudininkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių darbo laikotarpiu (1939 kovas–1940 birželis)
Spausdinti

Mindaugas Tamošaitis – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinė raida, lietuvių rašytojų veikla XX a. pirmoje pusėje, moderniųjų laikų Lietuvos parlamentarizmo raida.

Anotacija. Straipsnyje iš pradžių plačiau aptariamas Valstiečių liaudininkų partijos vaidmuo Lietuvos politikoje Jono Černiaus vyriausybės valdymo laikotarpiu: atkleidžiamos liaudininkų ir iš dalies krikščionių demokratų derybos dėl naujos J. Černiaus vyriausybės sudarymo, išreiškiama liaudininkų vadovybės pozicija sudarant vyriausybę, aptariama liaudininkų programa J. Černiaus vyriausybėje, išryškinami jų santykiai su krikščionimis demokratais, liaudininkų vadovybės ir valdžios santykiai, susidarius naujoms sąlygoms. Analizuojant liaudininkų vaidmenį šalyje Antano Merkio vyriausybės valdymo laikotarpiu, atskleidžiamos naujo Ministrų Kabineto sudarymo aplinkybės, duodamas išsamus liaudininkų ministrų veiklos vertinimas J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybėse, išryškinamas bendras Valstiečių liaudininkų partijos vaidmuo šalies politiniame gyvenime.

Prasminiai žodžiai: valstiečiai liaudininkai, krikščionys demokratai, Jonas Černius, Antanas Merkys, opozicija, valdžia, vyriausybė.

Abstract. The article begins with a more comprehensive discussion of the role of the Peasant Populist Party in Lithuanian politics in the term of office of the Government led by Jonas Černius: it reveals the negotiations of the Peasant Populists and partially Christian Democrats on the formation of the new Government led by Jonas Černius, expresses the position of the Peasant Populist leadership on the formation of the Government, discusses the programme of the Peasant Populists in the Government led by Černius, highlights their relationship with the Christian Democrats, the relationship between the Peasant Populist leadership and the government in the face of new circumstances. When analysing the role of the Peasant Populists in the country during the term of office of the Government led by Antanas Merkys, the article reveals the circumstances of formation of a new Cabinet of Ministers, gives a comprehensive evaluation of activities of the Peasant Populist ministers in the Government led by Černius and Merkys, stresses the general role of the Peasant Populist Party in the political life of the country.

Keywords: Peasant Populists, Christian Democrats, Jonas Černius, Antanas Merkys, opposition, government, Government.

Įvadas

1936 m. pradžioje, autoritarinio valdymo laikotarpiu Lietuvoje oficialiai uždraudus politines partijas (išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą – LTS), iš pirmo žvilgsnio opozicinių partijų veiklos neliko (pogrindyje toliau veikė Lietuvos komunistų partija – LKP). Toks teiginys neatitiko tikrovės. Opozicinės partijos – valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai, – nors ir sudėtingomis sąlygomis, po 1936 m. toliau tęsė savo veiklą, o okupacijos išvakarėse šių partijų keturi atstovai įėjo į naujai suformuotą Lietuvos vyriausybę. Tokia padėtis išliko iki Lietuvos okupacijos.

Nors paskutinės nepriklausomos Lietuvos Jono Černiaus ir Antano Merkio vadovaujamos vyriausybės istoriografijoje yra sulaukusios atskiro dėmesio [115, 407–426], tačiau nėra ištyrinėta tose vyriausybėse dirbusių valstiečių liaudininkų vadovybės, deleguotų žemės ūkio ir teisingumo ministrų veikla. Tradiciškai apsiribojama bendru įvertimu – „vieningo darbo vyriausybė – tautinės vyriausybės darbų tęsėja“ [112, 525–526], ar teiginiu, jog nuo 1939 m. kovo mėn. opozicijos atstovams patekus į vyriausybę, valdymo esmė liko nepakeista [119, 318]. Istorikas Artūras Svarauskas neseniai apgintoje daktaro disertacijoje apie krikščionių demokratų raidą Lietuvoje 1918–1940 m. pirmą kartą išryškino šios partijos vaidmenį šalies politikoje 1939–1940 m. [116, 158–178]. Tačiau lieka neaptarti J. Černiaus ir A Merkio vyriausybių darbo metu klostęsi santykiai tarp valdžios ir valstiečių liaudininkų ministrų bei juos delegavusios šios partijos vadovybės.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti valstiečių liaudininkų vaidmenį Lietuvos politikoje Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių valdymo laikotarpiu.

Straipsnio chronologinės ribos apima daugiau kaip metų laikotarpį. Pradžia siejama su 1939 m. kovo antroje pusėje Vokietijos Lietuvai įteiktu ultimatumu, o pabaiga – su 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija.

Atskleisti temą padėjo gausi istorinių šaltinių bazė. Atskirai reikėtų paminėti Felicijos Bortkevičienės (f. 192) fondą, saugomą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje (LMAVB RS). Jame surasta Valstiečių liaudininkų partijos vadovybės parengta politinės veiklos programa, sudaryta J. Černiaus vyriausybės darbo pradžioje, leido geriau suvokti programų kūrėjų įsivaizduojamą vietą šalies politikoje aptariamuoju laikotarpiu. Straipsnyje taip pat panaudoti Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomi dokumentai. Atskirai reikėtų išskirti Valstybės saugumo departamento (VSD) (f. 378) surinktą medžiagą (saugumo mėnesių apžvalgos ir politinės policijos parengti biuleteniai), kuri padėjo atskleisti liaudininkų poziciją aptariamuoju laikotarpiu. Tenka apgailestauti, jog lakoniška informacija yra užfiksuota Lietuvos vyriausybės posėdžių protokoluose, kurie saugomi tame pačiame archyve Ministrų Kabineto fonde (f. 923). Todėl iš jų sunku spręsti apie atskirų ministrų, šiuo atveju liaudininkų ministrų, veiklą J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybėse. Informacijos protokoluose skurdumą atskleidžia konkretus pavyzdys. 1939 m. lapkričio 21 d. Ministrų Kabineto posėdyje nurodyta, kad svarstytas A. Merkio vyriausybės deklaracijos klausimas. Protokole, be posėdyje dalyvavusių ministrų pavardžių išvardijimo, pažymėta trumpa informacija, kad posėdžio dalyviai pasikeitė savo nuomonėmis dėl deklaracijos. Konstatuota, kad deklaracija turėtų būti trumpa, tik bendrais bruožais paliečianti aktualius šalies valdymo klausimus. Lieka neaišku, kuris ministras kokiu klausimu ir ar apskritai posėdyje pasisakė [55, 218]. Tyrimui taip pat pasitarnavo Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomi liaudininkų Juozo Pajaujo [37, 63] ir Antano Tamošaičio [6, 64] sovietų saugumo tardymo protokolai. Surastose bylose galima aptikti informacijos apie liaudininkų veiklą priešokupaciniu laikotarpiu. Nors duomenys buvo užrašyti tardymo metu, straipsnyje naudojamą medžiagą patvirtina arba paneigia ir kiti šaltiniai. Nagrinėjant liaudininkų ministrų veiklą paskutinėse Lietuvos vyriausybėse ir liaudininkų bei valdžios santykius tuo laikotarpiu, pasitarnavo buvusių krašto apsaugos ministro Kazio Musteikio [57] ir kariuomenės vado Stasio Raštikio atsiminimai [75]. Atskleidžiant valstiečių liaudininkų santykius su krikščionimis demokratais ir valdžia pasiremta Andriaus Valucko, Cezario Petrausko, Juozo Audėno, Juliaus Būtėno, Justo Paleckio, 4-ame dešimtmetyje aktyviai dalyvavusių šios partijos veikloje, atsiminimais [93, 257–216; 68; 14; 16; 66]. Straipsnyje gausiai remiamasi to meto valstiečių liaudininkų periodiniais leidiniais („Lietuvos žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“) ir kita to meto spauda.

Naujos vyriausybės sudarymo aplinkybės

1939 m. kovo viduryje Vokietijai likvidavus Čekoslovakijos valstybingumą, netrukus atėjo eilė Klaipėdos kraštui, kuris nuo Vokietijos buvo atskirtas 1919 m. Versalio taikos sutarties 99 straipsniu, o 1923 m. sausį dėl lietuvių suorganizuotos karinės operacijos buvo prijungtas prie Lietuvos. Nepraėjus nė dviem savaitėms po Čekoslovakijos aneksijos, kovo 22 d. Vokietija įteikė ultimatumą Lietuvai ir pareikalavo grąžinti jai Klaipėdos kraštą. Lietuvos valdžia be didesnio svarstymo ultimatumą priėmė. Klaipėdos kraštas atiteko Vokietijai [97, 1].

Klaipėdos netekimas buvo didelis smūgis ne tik A. Smetonos valdžiai, bet ir visai Lietuvai. Uosto netektis skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, kai kurios įmonės turėjo visai užsidaryti, iš Klaipėdos į Lietuvą plūstelėjo pabėgėliai. Visuomenė buvo tiesiog pritrenkta. Jos balsą taikliai atspindėjo „Lietuvos žinių“ vedamojo pirmieji žodžiai: „Mūsų nelaimei apibūdinti šiandien nėra nei žodžių, nei sąlygų, – todėl apie tai ir nekalbėsime. Faktas įvykęs. Vėlu ką nors apie tai rašyti“. Liaudininkai kvietė gelbėti padėtį sudarant „visos tautos gelbėjimo vienybę, kuri būtų autoritetinga, visos tautos priimta ir visomis išgalėmis remiama“ [31, 1].

Visuomenei nenurimstant ir abiem opozicinėms partijoms – valstiečiams liaudiniams ir krikščionims demokratams – jau kuris laikas skambinant pavojaus varpais, kovo 25 d. įvyko valstiečių liaudininkų Mykolo Sleževičiaus, Jono Kardelio, krikščionių demokratų Leono Bistro ir Prano Dielininkaičio ir voldemarininkų Jono Steikūno ir Jono Viliušio vizitas pas tuometinį Lietuvos ministrą pirmininką kunigą Vladą Mironą [14, 128; 114, 413]. Tikėtina, kad pasitarimo metu buvo aptarta susidariusi padėtis valstybėje ar net galimi pokyčiai vyriausybėje. Nesant daugiau šaltinių, manytina, jog bendras vizitas galėjo būti suorganizuotas siekiant valdžios akyse parodyti opozicijos vieningumą, o kartu mėginant priversti reformuoti vyriausybę sudarant ją plačios koalicijos pagrindais.

Po kelių dienų vyriausybėje neliko V. Mirono, o į naujai sudarytą J. Černiaus vyriausybę įėjo po du liaudininkų ir krikščionių demokratų ministrus. Ar tai reiškė, kad autoritarinis valdymas sušvelnėjo ir vyriausybė buvo iš tiesų koalicinė?

Kaip netrukus paaiškėjo, pokyčius vyriausybėje valdžia ir opozicija suvokė skirtingai. Valdžia laikėsi tvirtos pozicijos, kurią nuo 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo pabrėždavo pats prezidentas A. Smetona, ryžęsis 1936 m. pradžioje išleistu įsakymu galutinai išspręsti „partijų klausimą“. Todėl 1939 m. kovą, susvyravus Lietuvos nepriklausomybės pamatams, atsižvelgęs į visuomenės ir buvusių partijų spaudimą, prezidentas, nors ir ryžosi padaryti nuolaidą opozicijai, tačiau iki tam tikrų „normos ribų“, t. y. jokiu būdu neleidžiant opozicijai sugrįžti į ankstesnius vadinamosios seimokratijos laikus ir turėti tokią pačią padėtį, kaip ir valdžios partija, šiuo atveju tautininkai. Autoritarinės valdžios supratimu, bendradarbiavimas buvo įmanomas ne partiniu principu, o tik personalijų lygiu. Vadinasi, nesvarbu vyriausybės nario partinės pažiūros, o svarbu jo kompetencija. Tačiau aptariamuoju atveju negalime pamiršti, kad pagal 1938 m. Lietuvos valstybės konstituciją prezidentas buvo kone diktatorius, nuo kurio visiškai priklausė ir vyriausybės sudėtis ir darbas. Tokiu atveju, iš opozicijos deleguotam „nepartiniam“ ministrui nevykdant iš aukščiau padiktuotų užduočių, bet kada galėjo iškilti pavojus būti atleistam iš darbo. Taigi valdžios pozicija buvo nesunkiai paaiškinama. O valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai laikėsi nuostatos, kad jie „ištiesė ranką tautininkams, sutiko bendradarbiauti su jais konstitucijos nustatytais pagrindais“. Taip pasielgdamos šios politinės jėgos „nepareikalavo atstatyti savo partines organizacijas, nes nenorėjo sunkinti ir be to jau sunkios krašto padėties“ [56, 12].

Kaip paaiškinti opozicinių partijų, šiuo atveju valstiečių liaudininkų, tokią užimtą poziciją? Nors suvoktos ribotos galimybės, tpačiau nenorėta paleisti iš rankų po daugiau kaip dešimties metų atsiradusio šanso turėti savo atstovus vyriausybėje. Krinta į akis liaudininkų noras tikėti valdžios išdėstyta pozicija, jog bus laikomasi žodžio ir visos srovės, tarp jų ir tautininkai, turės lygius šansus vyriausybėje bei apskritai šalies valdyme. Naivumas, tikėjimas valdžios pažadais, noras pagelbėti šaliai ištikusio pavojaus momentu [101, 1], sušvelninti daugiau kaip dešimtmetį besitęsiantį autoritarinį valdymą, pagaliau siekis sugrįžti į valdžią buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių liaudininkai, kaip krikščionys demokratai, sutiko be „jokių srovinių reikalavimų“ [81, 2] dalyvauti sudarant naują vyriausybę. Bet ar toks ėjimas valdžion „vardan valdžios“ galėjo kažką duoti partijai ir Lietuvai? O kaip dėl atsakomybės klausimo prieš tautą, į kurios sąžinę buvo nuolat apeliuojama?

„Vieningo darbo vyriausybės“ sudarymas ir liaudininkų pozicija

Kovo 28 d. prezidentas A. Smetonas patvirtino naują vadinamąją vyriausybę: ministras pirmininkas – brigados generolas J. Černius, ministro pirmininko pavaduotojas – Kazys Bizauskas, užsienio reikalų ministras – Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras – brigados generolas Kazys Skučas, krašto apsaugos – brigados generolas Kazys Musteikis, švietimo – Leonas Bistras, žemės ūkio – Jurgis Krikščiūnas, finansų – divizijos generolas Jonas Sutkus, teisingumo – Antanas Tamošaitis ir susisiekimo – Kazys Germantas [85]. Kaip savo atsiminimuose nurodė buvęs tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis, jis prezidentui pasiūlęs J. Černiaus kandidatūrą į premjero postą [75, 554; 118, 411–414; 117, 91–92].

Priešingai nei ankstesnėje V. Mirono vyriausybėje, naujojoje buvo keturi opozicijos atstovai. Tai valstiečiai liaudininkai – teisingumo ministras Antanas Tamošaitis ir žemės ūkio ministras Jurgis Krikščiūnas – bei krikščionys demokratai – švietimo ministras Leonas Bistras (vienas pagrindinių iš krikdemų pusės „Ašies“ architektų, dar neseniai 3 mėnesiams valdžios nuteistas dėl veiklos Klaipėdoje leidžiant „Žygį“ [115, 182–215]) ir ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas. Nors opozicijos postai nebuvo svarbiausi, tačiau taip ir nepavyko surasti tiesioginio atsakymo, kodėl ir kuo vadovaujantis buvo pasirinktos būtent šios kandidatūros. Vargiai tikėtina, jog ministrų kandidatūras, šiuo atveju liaudininkų, pasirinkęs pats ministras pirmininkas. Turint omenyje karininko J. Černiaus kompetenciją ir galias labai abejotina, kad jis galėjo imtis iniciatyvos taip pasielgti, išimtis teisingumo ministro kandidatūra. Juozas Pajaujis, tardomas sovietų saugumo, pažymėjo, jog A. Tamošaitį į teisingumo postą pakvietęs pats J. Černius [35, 68]. Tokie J. Černiaus motyvai jam nebuvo aiškūs. Nors iš pradžių šių pareigų A. Tamošaitis nenorėjęs, tačiau pasitaręs su M. Sleževičiumi nutarė užimti jam siūlomą postą [29, 6]. Verta dėmesio J. Pajaujo pastaba, kad, prieš užimdami pareigas, liaudininkų ministrai tokiam žingsniui gavo sutikimą iš savo partijos vadovybės [35, 68]. Kaip nurodė A. Valuckas, ministrus A. Smetona pasirinko iš opozicinių partijų pats ir neprašė, kad partijos pasiųstų savo kandidatus, nes jisai opozicinių partijų, kaip tokių, nenorėjo ir toliau pripažinti – jos jam buvo uždarytos ir likviduotos [93, 186].

Abu liaudininkų ministrai buvo geri savo srities specialistai, o svarbiausia, pernelyg nelįsdavo į politinius reikalus. Tarkim, A. Tamošaitis, kaip Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, labiau užsiimdavo mokslo reikalais ir studentų varpininkų globa, o ne liaudininkų spaudos leidimo ar susirinkimų organizavimo reikalais, kaip M. Sleževičius ar K. Grinius. Verta dėmesio K. Musteikio pastaba, jog A. Tamošaitis „niekuomet nebuvo iki kaulų partietis“ [57, 21], t. y. valstietis liaudininkas. Sprendžiant iš partijos dokumentų, iki J. Černiaus vyriausybės sudarymo A. Tamošaitis nedalyvaudavo valstiečių liaudininkų visuotiniuose metiniuose suvažiavimuose bei nuo 1933 m. nemokėjo vadovybės įvesto partijos nario mokesčio [13, 62–64]. Todėl jo priklausymas liaudininkams buvo gana simbolinis. Greičiau atsižvelgiant į tokį jo pasyvų partietiškumą, gerus santykius su K. Musteikiu ir neginčijamą kompetenciją teisės srityje jis buvo pakviestas dirbti Vieningo darbo vyriausybėn. Tačiau tai nereiškia, kad A. Tamošaitis nieko bendra neturėjo su liaudininkais (pvz., 1931 m. pavasarį mirus A. Tamošaičio tėvui, „Lietuvos žiniose“ jam užuojautą pareiškė valstiečių liaudininkų vadovybė [50, 1] ir šio dienraščio redakcija [47, 1]). Nereikia pamiršti tai, jog jis, kaip Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, globojo studentų varpininkų organizacijas, o kartu bendravo su valstiečiais liaudininkų lyderiais, kurie taip pat dalyvaudavo studentų varpininkų renginiuose. Todėl pristatant naujų ministrų kandidatūras liaudininkų spaudoje pagrįstai A. Tamošaitis įvardytas kaip valstietis liaudininkas [60, 10], vienas studentų Varpininkų sąjungos kūrėjų bei organizatorių ir Varpinininkų filisterių draugijos narys [62, 3].

J. Krikščiūnas per visą 4-ąjį dešimtmetį, kiek leido sąlygos, gana aktyviai veikė savo partijos susirinkimuose ir nuolat skaitydavo pranešimus žemės ūkio ir valstiečių reikalų pagerinimo klausimais. Apskritai jis labiau buvo linkęs apsiriboti ūkiniais reikalais, bendradarbiavimu savo partijos leidiniuose ir, liaudininkų spaudos teigimu, „visą laiką buvo L. Valstiečių Liaudininkų sąjungos veiklus narys, buvęs centro komitete ir nuolat aktingai dirbęs“ [62, 3]. Beje, profesorius J. Krikščiūnas žemės ūkio ministro pareigas kartą jau buvo užėmęs 1926 m., po III Seimo rinkimų vyriausybę suformavus valstiečiams ir liaudininkams su M. Sleževičiumi priešakyje. Dėl 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ministro kėdę ne savo noru jam teko palikti.

Kad liaudininkų ministrai buvo stiprūs savo srities specialistai, tai pripažino ir J. Černiaus vyriausybėje kartu su jais dirbęs krašto apsaugos ministras K. Musteikis. Be to, pastarasis A. Tamošaitį (kartu su L. Bistru) išskyrė kaip iškilesnį už kitus ministrus ir tikrai tikusį šioms pareigoms [57, 21]. L. Bistro ir K. Bizausko personalijų pasirinkimo vyriausybėn aplinkybės nežinomas. Tačiau galima pritarti K. Musteikiui, jog dėl L. Bistro kompetencijos ir patirties neverta abejoti. Turint omenyje jo dalyvavimą „Ašies“ įvykiuose ir nuobaudą, galbūt šios asmenybės įtraukimas į vyriausybę buvo pačios valdžios planuotas. Tuo visuomenėje norėta parodyti, jog nuo šiol prasidės valdžios ir opozicijos atstovų bendradarbiavimas.

Valstiečiai liaudininkai labai pozityviai vertino naujos vyriausybės suformavimą. Jų teigimu, plačioji vyriausybė sudaryta „plačiais pagrindais, kurie apima galimai platesnius visų Lietuvos gyventojų sluoksnius, ideologijas ir nusistatymus, – ji naujoji vyriausybė, – kas labai svarbu, – reiškia visuomenės ir kilniausios jos dalies – kariuomenės simbiozą, reikalingą tautos ir valstybės galybei“. Liaudininkų supratimu, tokios vyriausybės sudarymas ir neparastai sunkus momentas reikalauja, kad „visa tauta – visi luomai, visos srovės susilietų į vieną srovę ir atsidėtų valstybės reikalui“ [105, 1]. Tikėta, jog visos pajėgos dirbs sutartinai ir bus galima išspręsti būtiniausius klausimus, kurių per daugelį metų prisikaupė daugybė. Krikščionių demokratų poziciją dėl pokyčių taikliai atspindėjo kunigo Mykolo Krupavičiaus žodžiai: „Sulaukėm naujos vyriausybės. Nesvarbu, kaip ji susidarė. Svarbu, kad senosios nėra“ [91, 5]. Anot katalikų atstovo Prano Dielininkaičio, vyriausybės nariai „žino, ką daro įeidami į vyriausybę p. p. generolai, profesoriai ir daktarai, jiems rūpėjo savo tautos ir krašto bei žmonių likimas, todėl ir iš esmės (ėmėsi – M. T) tos sunkios naštos“ [28, 10].

Vieningo darbo vyriausybei dar nepradėjus darbo ir visuomenei nepristačius savo deklaracijos, kovo pabaigoje pradėjo steigtis Patriotinio fronto skyriai provincijoje [4, 7]. Kartu išaugo ginklų vajus. Kovo 31 d. Vyriausias ginklų vajaus komitetas gavo tokio pobūdžio Vyr. Lietuvos gynimo komiteto laišką: „Komitetas, atsižvelgdamas į rimtą Lietuvos gyvenimo momentą ir džiaugdamasis pasireiškusiu lietuvių tautos vieningumu bei jos dvasios tvirtumu siunčia 10.000 litų ginklams pirkti. Pirmininkas M. Sleževičius, vicepirmininkas kun. M. Krupavičius, nariai: J. Byla, kun. A. Šmulkštys, sekretorius P. Ruseckas“. Ginklams pirkti gausiai aukojo dauguma šalies gyventojų [39, 7]. Tautos optimizmas trykšte tryško. Netrūko vyriausybei gerų sveikinimų ir palinkėjimų [87, 7]. Tikėtasi bendromis jėgomis išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau ne mažiau svarbus buvo kitas faktorius – nuo 1926 m. pabaigos politikai abejinga visuomenė permainas vyriausybėje siejo su autoritarinio valdymo sušvelnėjimu, demokratinių laisvių draudimų atšaukimu. Pagrįstai liaudininkai tas dienas įvardijo „patriotinio sąjūdžio dienomis“, nes „šitokio visuomenės ūpo pakilimo jau labai seniai tautoje nebuvo“ [15, 1]. Tik beveik po savaitės valdžiai susigriebus, kad toks patriotinis frontas nevirstų liaudies frontu, pradėtą kurti susivienijimą, kuris turėjo apimti visą Lietuvą, uždraudė [114, 418]. Tačiau tai bent kuriam laikui nesumažino šalies gyventojų nuotaikų ir optimizmo, kilusio dėl naujos J. Černiaus vyriausybės sudėties. Užbėgant įvykiams už akių nesuklysime pasakę, jog lietuvių visuomenė su tokiu pat dideliu entuziazmu sveikins ir 1940 m. birželio 17 d. suformuotą marionetinę valstiečio liaudininko Justo Paleckio Liaudies vyriausybę, o kartu smerks prezidentą A. Smetoną, palikusį tautą likimo valiai prieš prasidedant sovietų okupacijai.

Kaip atrodė liaudininkų programinės nuostatos 1939 m. pavasarį? Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje F. Bortkevičienės fonde (f. 192) pavyko surasti įdomų dokumentą, pavadintą „Reikalavimai, statyti Pirmajam konsolidacijos kabinetui: Teisingumo ministerijai, Žemės ūkio ministerijai, bendro pobūdžio reikalavimai, Švietimo ministerijai“ (ant rankraščio viršelio datuota 1940 m.), greičiausiai rašytą 1939 m. pavasarį [76, 9–14]. Turint omenyje, kad minėtame dokumente 8 reikalavimas prasideda „rūpintis dabartinės vyriausybės išpopuliarinimu“, nekyla abejonių, kad ta programa sudaryta jau dirbant J. Černiaus vyriausybei.

Sprendžiant iš dokumento turinio, programa greičiausia buvo baigta rengti J. Černiaus darbo pradžioje, nusistačius aiškias veiklos gaires, kurių manyta laikytis į naują vyriausybę delegavus du savo ministrus. Todėl dėsninga, jog programoje pagrindinis dėmesys skirtas teisingumo ir žemės ūkio ministerijoms, o tik kelios nuostatos skirtos švietimui (šioje srityje numatyti vos trys reikalavimai), kurio ministeriją į savo rankas paėmė krikščionys demokratai. Nors viešai ne kartą buvo pažymėta, kad valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai sutiko savo ministrus deleguoti „nestatant jokių sąlygų“, greičiausiai ši liaudininkų vadovybės paruošta programa buvo aptarta su savo ministrais, o šie partijos vadovybės buvo įpareigoti stengtis jiems iškeltus uždavinius realizuoti vyriausybėje. Atsižvelgiant į radikalius politinius reikalavimus (pvz., reikalavimas amnestuoti politinius kalinius, uždaryti Tautininkų sąjungą), abejotina, kad tokią programą liaudininkų vadovybė galėjo įteikti prezidentui A. Smetonai ar jau sudarytos naujos vyriausybės vadovui J. Černiui. Priešingu atveju, sunkiai tikėtina, kad prezidentas liaudininkų ir krikdemų žmones būtų įsileidęs į vyriausybę. Deja, dėl šaltinių stokos lieka neaišku, ar su aukščiau pateikta programa valstiečių liaudininkų vadovybė supažindino savo sąjungininkus krikščionis demokratus. Taip pat nieko negalima pasakyti, ar panašų veiklos planą turėjo krikščionys demokratai, sutikę deleguoti savo atstovus į J. Černiaus vyriausybę.

Apskritai pristatytoje programoje iš esmės nebuvo kažko nauja, ko liaudininkai jau nebūtų išdėstę savo ankstesnėse rezoliucijose ar memorandumuose. Tradiciškai pasisakyta už civilinės metrikacijos įvedimą, demokratinių savivaldybių ir Seimo rinkimų įstatymų priėmimą, kooperacijos rėmimą, švietimo atskyrimą nuo bažnyčios, pabrėžta tolerancija pirmiausia tautinių mažumų atžvilgiu [9, 1]. Galbūt didžiausias programos netikėtumas – buvusių sąjungininkų voldemarininkų 1938 m. pabaigoje–1939 m. pradžioje „Ašies“ veiklos Klaipėdos laikotarpiu itin negatyvus įvertinimas. Atsižvelgiant į tai, abejonių kelia J. Audėno atsiminimuose nurodytas liaudininkų, krikdemų bendradarbiavimas su voldemarininkais J. Černiaus darbo išvakarėse [14, 128]. Realybė buvo tokia, kad buvę sąjungininkai programos sudarymo metu užėmė priešingas barikadų stovyklas: liaudininkai ir krikdemai oficialiai pradėjo remti A. Smetonos suformuotą J. Černiaus vyriausybę, o voldemarininkai liko opozicijoje.

Vyriausybės darbo pradžia. Liaudininkų santykiai su krikščionimis demokratais ir valdžia

1939 m. balandžio 5 d. buvo pristatyta J. Černiaus vyriausybės deklaracija. Apie opozicinių srovių įtraukimą į ją buvo sakoma: „Naujoji vyriausybė atitinkamai momento reikalavimams sudaryta platesne baze, įtraukiant į darbą įvairių pakraipų žmones. Šita aplinkybė duoda galimumo tikėtis ir laukti iš visų sluoksnių paramos ir pozityvaus darbo“. Tačiau deklaracijoje buvo sakoma, jog „naujoji vyriausybė atėjo darban ne griauti, kas lig šiol sukurta, bet tęsti pradėtą darbą, toliau kurti“, „dėl to vyriausybė, sekdama Respublikos Prezidento nustatytomis gairėmis ir griežtai laikydamasi Konstitucijos, dirbs artimame kontakte su Seimu, didžiai vertindama jo bendradarbiavimą“ [104, 1, 12]. Organizacijų darbas turėjo būti nukreiptas valstybei bei visuomenei naudingo ir bendro darbo kryptimi. Pagal deklaracijos turinį naujoji vyriausybė iš esmės niekuo nesiskyrė nuo ankstesnės V. Mirono ar kitų autoritariniu laikotarpiu dirbusių vyriausybių. Neatsitiktinai, dažniausiai remiantis šia deklaracija, istoriografijoje vienareikšmiškai negatyviai yra pateikiamas visas J. Černiaus vyriausybės darbas [114, 407–426; 120, 133].

Iš pradžių tautos pasitikėjimas naująja vyriausybe buvo visapusiškas. Optimizmas krašte liete liejosi. „Lietuvos žinios“ stebėjosi, kad „net keista, visa tauta pritaria naujajai vyriausybei, naujais pagrindais susidarius, tartum nejaučia net tų didelių smūgių, kurie Lietuvą užgriuvo ir šviesiai žiūri į ateitį, tartum net pakilusia nuotaika, net šviesesnėmis spalvomis. (...). Tautos prisikėlimas atėjo drauge su ankstyvuoju pavasariu, reikia palinkėti, kad jis pražystų puikiais tautos vienybės žiedais, kurie atneštų našiausį bendrojo gyvenimo vaisių“ [72, 1]. Taikliai tautos dvasią perteikė naujasis katalikas Pranas Dielininkaitis: „Atbudusi tauta šiandien džiaugias taip, kaip vaikas pavasariu“ [28, 10]. Panašių samprotavimų ir straipsnių buvo gausu liaudininkų ir krikščionių demokratų spaudoje. Nors cenzūra išliko, ji tapo kur kas švelnesnė. Kaip tik naujos vyriausybės darbo pradžioje valdžia panaikino Visuomeninio darbo vadybą, kuri griežtai cenzūravo žiniasklaidą [82, 2].

Tautos sujudimas, pagyvėjimas, susirinkimų, kuriuose dalyvavo tūkstančiai gyventojų [45, 1], organizavimas [128, 8], ministrų apsilankymai provincijoje tęsėsi keletą mėnesių [54, 12]. Juose gyventojams pažadus dalino ir opozicijos partijų vyriausybėn deleguoti ministrai. Štai balandžio 23 d. švietimo ministras L. Bistras kartu su krašto apsaugos ministru besilankydamas Vilkaviškyje užtikrino, jog „nesvarbu, ar tą vyriausybę vieni vadina koalicine ar konsolidacine. Ji pasižadėjo dirbti visos tautos gerovei. (...) Naujoji vyriausybė dirba bičiuliško pasitikėjimo atmosferoj. Šis darbas garantuoja geriausius rezultatus“ [43, 12]. Įvairiuose Lietuvos miestuose susitikimuose su šalies gyventojais panašias nuostatas dėstė ir liaudininkų ministrai. Balandį „Pienocentro“ susirinkime Žemės ūkio ministras J. Krikščiūnas teigė, jog vyriausybė nori, kad „ir gausus mūsų ūkininkų luomas vyriausybę palaikytų, padėtų įgyvendinti jos tikslus“. Ministro teigimu, tik bendrai dirbdami „žengsime į šviesesnę Lietuvos ateitį!..“ [108, 8] Ministro kalba buvo palydėta griausmingais plojimais. Teisingumo ministras A. Tamošaitis balandžio 30 d. pabrėžė, jog vyriausybė sudaryta ne iš atskirų grupių žmonių, o iš įvairių pakraipų žmonių, „kurie gali reprezentuoti įvairioms politinėms srovėms“, kad vyriausybė „netarnaus atskirų grupių interesams, nė su viena politine grupe“ ir užtikrino visuotinį gyventojų teisingumą: „Kiekvienas pilietis turi būti lygiai traktuojamas. Vyriausybė net nemano skirtingų įsitikinimų drausti, nes negali visi žmonės vienaip manyti“ [74, 7].

Pasitikėjimą J. Černiaus vyriausybe visuomenėje dar labiau didino valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų tolesnis glaudus bendradarbiavimas. Liaudininkai džiaugėsi, jog „vakarykštė diena (balandžio 23 d. – M. T.) Lietuvos gyvenime neliks be pėdsakų. Vakar keliose Lietuvos vietose įvyko masinių susirinkimų, kuriuose padaryta pranešimų apie gausias šiais laikais aktualijas ir pagal Lietuvos reikalus, kurie yra ypač opūs“. Kaip tik tą dieną Marijampolėje įvyko didžiulis susirinkimas prekybos halėje, kurioje tilpo apie 5000 žmonių. Netilpę susibūrė apie salę. Netilpę vidun per garsiakalbius galėjo girdėti atvykusių prelegentų: valstiečio liaudininko Justo Paleckio ir krikdemo Mykolo Krupavičiaus – kalbas, kurios būdavo pertraukiamos ovacijomis ir garsiais entuziastingais šūkiais [20, 6], apie naujuosius gyvenimo reiškinius. J. Paleckis daugiausia kalbėjo apie naujos vyriausybės deklaraciją ir jos principus – visų piliečių lygybę, vienos kurios nors srovės neišskyrimą ir valstybės gynimą. Maža to, M. Krupavičius negailėjo kritikos tautininkų partijai: „Partijos uždarytos išskyrus vieną. Būtų gerai, kad ir ji būtų uždaryta, bet geriau, kad ji pati susilikviduotų. Tatai atpalaiduotų mus nuo nemalonios pareigos. Mes turim sudaryti vienintelę lietuvių partiją – apeliuodamas į tautininkus, – pareiškė kalbėtojas. – Ponai tautininkai, užsidarykit patys. Mes jūsų klaidų nekelsim“. Krikdemų lyderis iš vyriausybės laukė amnestijos tiems, kurie nukentėjo ir dar sėdėjo kalėjime ar neteko teisių, pabrėžė žemės reformos tobulinimą, Ginklų fondo ir Kultūros fondo vystymą bei civilinės metrikacijos įgyvendinimą. Vardan sugyvenimo su valstiečiais liaudininkais krikdemai buvo pasiryžę nusileisti civilinės metrikacijos klausimu, nes, anot M. Krupavičiaus, „šiandien per daug aišku, kad visi žmonės netelpa po bažnyčios stogu“ [91, 5]. Beje, abiejų pasisakymai beveik ištisai buvo išspausdinti spaudoje [91, 5].

Panašias nuostatas proginiuose straipsniuose, skirtuose „Lietuvos žinių“ veiklos 30-mečiui paminėti 1939 m. birželį, dėstė P. Dielininkaitis [22, 4] ir jaunosios katalikų kartos atstovas A. Maceina [51, 37]. Liaudininkų ir krikdemų koalicijos tvirtumą kuo puikiausiai atspindėjo „Lietuvos žinių“ ir „XX amžiaus“ redakcijos darbuotojų bendra nuotrauka, publikuota liaudininkų dienraščio pirmame puslapyje [102, 1].

Dideles viltis visuomenei turėjo teikti pradėtas viešai deklaruoti opozicijos ir valdžios atstovų bendradarbiavimas. 1939 m. birželio 17 d. liaudininkų dienraščio „Lietuvos žinios“ 30-ties metų veiklos jubiliejaus proga pirmame dienraščio puslapyje buvo paskelbti Vieningos darbo vyriausybės narių, tarp jų ministro pirmininko, sveikinimai „Lietuvos žinioms“. Šiai progai skirtame pobūvyje dalyvavo įvairių politinių pažiūrų svečiai, tarp jų aukšti valdžios asmenys [70, 8]. J. Černius, sveikindamas dienraštį, nurodė: „Šiandien mums ypač svarbu, kad taip gražiai pradėtas tautos konsolidacijos darbas, radęs gyvo atbalsio ir pritarimo plačioje visuomenėje, būtų tęsiamas ir toliau“. Vidaus reikalų ministras Kazys Skučas „Lietuvos žinioms“ linkėjo toliau eiti „valstybingumo linkme“, rodyti „tinkamo respekto valstybinės santvarkos pagrindams“, kad jos „sėkmingai vykdytų politinio visuomenės auklėjimo ir jos tautiniai valstybinės nuomonės formavimo funkciją“. Linkėjimus išsakė ir liaudininkų ministrai J. Krikščiūnas ir A. Tamošaitis [49, 1, 2].

Dar ryškesnis pavyzdys – M. Sleževičiaus laidotuvės, įvykusios 1939 m. lapkričio viduryje. Likus mažiau kaip dviem savaitėms iki J. Černiaus vyriausybės griūties, valstiečiams liaudininkams savo partijoje teko išgyventi skaudžią netektį – lapkričio 11 d. mirė jų lyderis ir ilgametis partijos pirmininkas M. Šleževičius [122]. Tai buvo „be galo skaudus didelis nuostolis valstybei, tautai ir srovei“ [1, 2]. Užtektų nurodyti, kad laidotuvėse dalyvavo daugiau nei 3000 žmonių, oficialūs valdžios atstovai su ministru pirmininku J. Černiumi. Pats ministras pirmininkas ne tik palydėjo velionį į paskutinę kelionę, bet ir pasakė kalbą prie mirusiojo kapo. Ministro pirmininko bei buvusio prezidento ir mirusiojo bendražygio K. Griniaus pasakytos kalbos buvo transliuojamos tiesiogiai per radiją ir garsiakalbius, kad visi laidotuvių dalyviai jas girdėtų [109, 238–245].

Krikščionys demokratai, drauge išgyvendami liaudininkų lyderio netektį, konkrečiais darbais stengėsi pagelbėti jiems šiuo sunkiu momentu: katalikiškoji visuomenė gausiai dalyvavo laidotuvėse, studentai ateitininkai organizuotai padėjo tvarkyti laidotuvių eiseną [67, 4], o katalikų dienraštis „XX amžius“ lapkričio 14 d. numeryje įdėjo krikdemo Petro Karvelio rašinį, skirtą mirusiam M. Sleževičiui [41, 4]. Kaip prie M. Sleževičiaus kapo savo kalboje pabrėžė buvęs Respublikos prezidentas krikdemas Aleksandras Stulginskis, nors velionis „su mumis skiriasi, tačiau palieka jis mums, visai Lietuvos visuomenei labai brangintą testamentą, būtiną visuomenės konsolidavimo, valstybinio bendradarbiavimo reikalą“ [17, 4].

Santykių su valdžia paaštrėjimas ir J. Černiaus vyriausybės atsistatydinimas

1939 m. lapkričio viduryje valdžios ir liaudininkų bei krikščionių demokratų demonstruotas solidarumas per M. Sleževičiaus laidotuves tebuvo daugiau sąlyginis nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Greičiau tam įtakos turėjo M. Sleževičiaus autoritetas ir jo nuopelnai Lietuvos valstybei. Reali situacija buvo kitokia. 1939 m. lapkričio pradžioje santykiai tarp valdžios ir valstiečių liaudininkų bei krikščionių demokratų paaštrėjo. Savo nepasitenkinimą liaudininkų ir krikščionių demokratų ministrais bei šių srovių parama vyriausybei labiausiai rodė jaunieji tautininkai, daugiausia žurnale „Vairas“ skelbę aštriai kritinius straipsnius apie šias partijas [132, 875–876]. Krikdemai, atmesdami bet kokius tautininkų jiems mestus kaltinimus, užtikrino, jog „kokią paramą mes teikėme, teikiame ir teiksime vieningo darbo vyriausybei, dėl to niekas neturi nė mažiausio pagrindo abejoti“ [132, 875–876]. Liaudininkai, pabrėždami savo paramą Vieningo darbo vyriausybei, dar kartą kvietė laikytis rimties, patriotizmo, kviesdami atsisakyti srovinių interesų, asmeninių ambicijų ir „visiems su visais susitarti, kas tiktai stovi ant Lietuvos nepriklausomybės pagrindo“ [132, 875–876; 21, 5]. Tačiau įtampa vis didėjo, ypač po M. Sleževičiaus laidotuvių.

Turint omenyje, kad dar lapkričio 20 d. liaudininkų spaudoje kviesta laikytis plačios konsolidacijos ir tvirtos vienybės [90, 1], kitą dieną įvykęs J. Černiaus vyriausybės atsistatydinimas vargu ar buvo iš anksto žinomas liaudininkams bei krikščionims demokratams. Išskyrus išsakytą raginimą finansų ministerijai pertvarkyti pajamas [71, 1], liaudininkai bent jau viešai J. Černiaus vyriausybei per jos darbo eigą priekaištų nereiškė. Antra vertus, sprendžiant iš nuolatinės polemikos tarp liaudininkų ir tautininkų bei krikdemų ir tautininkų, J. Černiaus griūtis nebuvo visiškai netikėtas įvykis šalies politiniame gyvenime.

Nors istoriografijoje J. Černiaus vyriausybė pagrįstai prilyginta ankstesnėms autoritariniu laikotarpiu dirbusioms vyriausybėms, valstiečių liaudininkų vadovybė šios vyriausybės darbą vertino palankiai („plačiojo susitarimo ir vienybės linija nebuvo apleista“) [99, 1]. Net ir 1940 m. pradžioje, jau dirbant A. Merkio vyriausybei, liaudininkai palankiai atsiliepė apie J. Černiaus vyriausybę, o ypač apie opozicijos ir valdžios pradėtą bendradarbiavimą [78, 1]. Teigiamai įvertinti atskirų ministrų darbai, pasidžiaugta J. Černiaus parodytu „tikru nuoširdumu spaudai“, o jo vadovaujamą kabinetą liaudininkai vertino kaip „geros valios kabinetą. (...) gerą jo valią įrodo paruoštieji ir priimtieji įstatymų projektai, kuriais buvo manoma tvarkyti žemės ūkį, linų pramonę ir kt.“ Panašiai atsiliepta apie švietimo ministrą L. Bistrą ir susisiekimo ministrą inžinierių Germantą. Tik finansų ministerija, turėjusi daugiausia sunkumų, sulaukė kritikos, dėl ko, matyt, vyriausybė ir krizę išgyvenusi. Pristatytas bendras atsistatydinusios vyriausybės įvertinimas: „Buvusį kabinetą tenka itin teigiamai vertinti, kad jis palaikė vieningo darbo bei tautos vienybės idėją ligi paskutinių dienų, kurioms pirm. J. Černius ypač buvo ta prasme aktingas, ir už tai jam garbė, kaip tikram tautos ir valstybės reikalus supratusius vyrui. Jeigu gera jo valia susidurdavo su tūlomis kliūtimis, tai istorija dėl to pasakys savo žodį.“ [99, 1] Deja, paminėtos kliūtys nebuvo įvardintos. Panašu, kad vyriausybės griūtį nulėmė ne tik liaudininkų bei krikščionių demokratų ministrai ir šių partijų vadovybių pozicija, o ministrui pirmininkui daromas spaudimas iš Tautininkų sąjungos vadovybės, kurios priešakyje stovėjo jaunieji tautininkai, – aktyviausi žurnalo „Vairas“ bendradarbiai. Net sudarius naują A. Merkio vyriausybę šiame žurnale negailėta kritikos buvusiai J. Černiaus vyriausybei, jos nesugebėjimui atsiriboti nuo „taip ryškiai atstovaujamų srovinių tendencijų“ [83, 878]. Dėmesio vertas S. Raštikio pastebėjimas, jog prezidentas A. Smetona J. Černių laikė per silpnu vyriausybės vadovu: prezidentui patikę, kad J. Černius jo klausęs, tačiau kai kurie jo ministrai esą vyriausybės vadovo neklausė [75, 557–558]. Tai pripažindami jaunieji tautininkai, gindami prezidento A. Smetonos pasirinktą valdžios politiką pagal 1938 m. šalies konstituciją, norėjo visiško paklusnumo iš prezidento suformuotoje vyriausybėje dirbusių liaudininkų ir krikdemų deleguotų ministrų. Todėl, siekiant išeiti iš susidariusios padėties, tautininkų supratimu, „vyriausio konstitucinio organo – R. Prezidento politinė ir moralinė atsakomybė dėl krašte pasireiškusio netikrumo turėjo veikti taip, kad didesnio nukrypimo pavojai kuo greičiau būtų pašalinti ir kad būtų galimybės grįžti sveikai idėjinei linkmei į jos gilinimo, plėtimo ir saugojimo rankas“ [23, 882]. Šie žodžiai bene geriausiai paaiškina iš pirmo žvilgsnio gana netikėtą J. Černiaus Ministrų Kabineto griūtį ir naujos A. Merkio vyriausybės sudarymą. Beje, pats J. Černius, 1961 m. išeivijoje aiškindamas savo vyriausybės atsistatydinimą ir naujos sudarymą, kaip pagrindinę priežastį nurodė iškilusius nepasitenkinimus dėl švietimo ministro L. Bistro ir žemės ūkio ministro J. Krikščiūno [18, 20–21]. Plačiau tų aplinkybių neaiškinęs, J. Černius nurodė, kad prezidentas juos norėjo keisti: „Iš kitos pusės, jų atleidimas žadėjo sugriauti vieningo darbo nuotaiką“ [113, 119]. Abejonių kelia kita J. Černiaus vyriausybės griūties priežastis – „stringančios žemės reformos klausimai atgautame Vilniaus krašte“. Abejotina, kad dauguma ministrų būtų pritarę A. Smetonai nepriimtino ministro J. Krikščiūno pasiūlymui keisti žemės reformos įstatymą, atimant žemes iš stambiųjų savininkų (paliekant vietoj numatytų 150 ne 80 ha, kaip nurodo J. Černius, o – 50 ha) [111, 144].

Naujos Antano Merkio vyriausybės sudarymas ir valstiečių liaudininkų pozicija

1939 m. lapkričio 22 d. sudarius naują Lietuvos vyriausybę ministru pirmininku buvo paskirtas „lig šiol nuolatinis Seimo peticijų komisijų pirmininkas“, tautininkas Antanas Merkys. Ministrais paskirti: finansų ministras – Ernestas Galvanauskas (kuris dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, jo paties teigimu, prijautė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai, tačiau nebūdamas jos nariu 1922 m. pabaigoje iš šios partijos buvo pašalintas [26, 59]), švietimo ministras – Kazys Jokantas, žemės ūkio ministras – Juozas Audėnas, susisiekimo ministras – Jonas Masiliūnas, vicepirmininkas – Kazys Bizauskas, užsienio reikalų – Juozas Urbšys, krašto apsaugos ministras – Kazys Musteikis, teisingumo ministras – Antanas Tamošaitis, vidaus reikalų ministras – Kazys Skučas [63, 1]. Palyginti su J. Černiaus vyriausybės sudėtimi, be A. Merkio, naujai vyriausybei priklausė keli nauji ministrai: E. Galvanauskas, K. Jokantas, J. Audėnas (dar 1937 m. vasarą buvo žinomas kaip Juozas Audickas [96, 1]) ir J. Masiliūnas, o kiti liko savo postuose, tarp jų valstietis liaudininkas A. Tamošaitis (apie liaudininkų ministrų veiklą bus atskirai kalbama). Savo pareigose liko ir krikščionis demokratas K. Bizauskas, o šios partijos deleguotą ministrą L. Bistrą pakeitė K. Jokantas, apie jo kandidatūrą itin palankiai atsiliepė tautininkai, įvardindami jį „kaip plačios valstybinės orientacijos žmogų, kuriam jokia srovė neturės įtakos“ [83, 878]. Apskritai tautininkai pritarė prezidento pasirinkimui skirti A. Merkį naujuoju ministru pirmininku. „Vairo“ žurnale Jono Statkaus tautininkų vardu buvo išdėstyta nuostata, jog A. Merkys „savo galvojimu yra žmogus tos ideologijos, kuri su srovinėmis tendencijomis kaip tik kovoja. Taigi sroviškumas negalės Pirmininko apsukti. Priešingai. Pirmininko asmenyje mes turime garantiją, kad srovinės tendencijos bus įkinkytos dirbti nesrovinį darbą“ [83, 878]. S. Raštikio teigimu, pats prezidentas ir tautininkų vadovybė žiūrėjo į A. Merkį kaip į „kietos rankos vyrą, kuris sugebės vėl atstumti opozicines partijas į jų pirmiau buvusias vietas“ [75, 632]. A. Merkys – ilgametis prezidento A. Smetonos bendražygis, išvien veikęs nuo nepriklausomos Lietuvos sukūrimo, skirtingais laikotarpiais užėmęs įvairius atsakingus postus [110, 429–469], 1936 m. pristatęs naujo Seimo statuto projektą [121, 596] (kuris absoliučią galią vadinamojo „smetoninio“ Seimo atžvilgiu suteikė prezidentui A. Smetonai) bei 1938 m. Valstybės konstitucijos rengimo pirmininkas, kurią jam pristačius Seimas (43 balsavus už, vienam atstovui susilaikius) priėmė [80, 2].

Liaudininkai naujo ministro pirmininko atžvilgiu išliko gana santūrūs. Naujoje vyriausybėje pasikeitė tik personalijos, o vietų skaičius, numatytas partijoms, išliko nepakitęs. Todėl galima teigti, jog iš esmės vyriausybės sudėtyje kardinalių pokyčių neįvyko, išskyrus jos vadovą ir finansų ministrą. Liaudininkai džiaugėsi pokyčiais finansų ministerijoje ir labai pozityviai vertino E. Galvanausko kandidatūrą [32, 5]. Po pokalbio su E. Galvanausku jie džiaugėsi, jog „Finansų ministerija yra gavusi tinkamą, valingą vadovą,“ kuris žino, ką ir kaip reikia veikti [12, 1].

Krinta į akis tai, kad pristatant naują žemės ūkio ministrą Juozą Audėną „Lietuvos žiniose“ tebuvo pateikti tik bendro pobūdžio duomenys apie jų srovės deleguotą asmenį. Apie naujo ministro priklausymą liaudininkams pažymėta: „J. Audėnas yra varpininkų filisterių d-jos pirmininkas.“ [58, 1]. Panašu, jog ši kandidatūra liaudininkų vadovybei galėjo būti nelaukta ir toliau žemės ūkio ministro poste ji norėjo matyti J. Krikščiūną. Gruodžio viduryje, plačiau pristatant J. Audėno biografiją, minėtame dienraštyje nurodyta, jog sudarius naują ministrų kabinetą „paskubomis nebuvo galima gauti tikslesnių naujojo žemės ūkio ministerio biografijos duomenų ir teko pasitenkinti tikrai trumpomis žiniomis, kurios nebuvo pakankamos“. Šį kartą, pristatant naujo ministro biografiją, kiek plačiau nušviesta jo veikla studentų varpininkų gretose bei nurodyta, kad „ligi veikė L. Valstiečių Liaudininkų s-ga, buvo Kauno skyriaus ir jo valdybos narys“ [52, 3]. Retkarčiais J. Audėnas bendradarbiavo liaudininkų spaudoje [126].

Atsižvelgiant į tai, tenka suabejoti J. Audėno atsiminimais, kad, A. Merkiui pasikvietus pas save Zigmą Toliušį ir Joną Kardelį bei paprašius surasti tinkamą asmenį žemės ūkio ministro vietai, minėti liaudininkai, nesutikus šių pareigų užimti Žemės ūkio banko direktoriui Petrui Kregždei, pasiūlė J. Audėną [14, 136]. Sprendžiant iš jau aprašytos J. Černiaus vyriausybės veiklos, liaudininkų sudarytos programos bei žemiau pateikiamo J. Audėno veiklos įvertinimo, abejonių taip pat kelia šio liaudininkų ministro atsiminimuose užfiksuoti žodžiai: „Valstiečiai liaudininkai mane įjungė į Lietuvos vyriausybę, bet nedavė man jokių instrukcijų, nestatė man jokių politinių reikalavimų, neprašė nei jokių darbų apyskaitos“ [14, 138].

Iš pradžių liaudininkai labai palankiai vertino A. Merkio vyriausybės deklaracijos [64, 2]teiginį „išsaugoti tautos ir valstybės laisvę ir gyvybę“, pasirinkus „tautos vienybės ir konsolidacijos kelius“. Viltasi, jog šie žodžiai bus realiai įgyvendinti, jog kalbamoji vienybė ir konsolidacija bus reali ir efektyvi. Be to, liaudininkai palankiai apsiliepė apie tokias vyriausybės deklaracijoje išdėstytas nuostatas, kaip darbo ir taupymo akcentavimą, neproduktingųjų išlaidų mažinimą, susirūpinimą patobulinti „teisingumo ir racionalumo atžvilgiais“ mokesčių sistemą, ypatingą dėmesį skirti darbininkijai ir ūkininkijai, ypač įsipareigojant tęsti žemės reformą, o Vilniaus krašte ją kelti pirmaeiliu uždaviniu [30, 1]. Nuoširdžiai linkėta, kad deklaracijos nuostatos maksimaliai būtų įgyvendintos. Panašiai apie A. Merkio vyriausybės deklaraciją atsiliepė katalikų „XX amžius“, išskirdamas ministro pirmininko pabrėžtą „visuomenės konsolidacijos reikalą“ [69, 12].

Priešingos pozicijos laikėsi jaunieji tautininkai, dar prieš vyriausybės deklaracijos paskelbimą tvirtai teigdami, kad vyriausybė turi atstovauti „vieningam vieningos valios reiškimui, kaip kad konstitucija reikalauja, o ne pasiduoti partinėms tendencijoms“. Jie kategoriškai atmetė idėją, jog Lietuvos politinės grupės – krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, tautininkai ir socialdemokratai – „gali sueiti ir bendrai dirbti“. Tautininkų supratimu, „kas tokiai vyriausybei davinės direktyvas? Vyriausybė be direktyvų negali veikti“. Ir priminė, kad esamoje santvarkoje tas direktyvas teikia prezidento institucija. Atsižvelgiant į tai, kitoks, nei numatytas konstitucijoje, bendradarbiavimas negalimas. Antraip, jei politinis centras persikelia į vyriausybę, tos direktyvos turi atsirasti pačioje vyriausybėje. Bet jei ji sudaryta iš žmonių, atstovaujančių srovėms, tai vyriausybę sudarantieji žmonės „tampa laidininkais direktyvų, einančių iš srovių centrų. Tokiu būdu direktyvų davėjai pasidaro neatsakingi kolektyvai, kurie dedasi atstovaują srovėms“. Esą nereikia aiškinti, kuo galėtų baigtis darbas, jeigu jam „diriguotų žmonės, nenešą jokios atsakomybės ir kurių galvojimas būtų stipriai veikiamas skirtingų ideologinių pažiūrų“. Todėl, kaip jau buvo minėta, pasitikėdami A. Merkiu, jaunieji tautininkai tikėjo, kad šalies „politinio gyvenimo barometras iš srovinės sferos pradėjo krypti valstybiškai tautine linkme“ [83, 877–878].

Be to, tautininkai nuolat spaudoje aštriai polemizavo su „Lietuvos žiniomis“ [129, 888] ir nevengė priminti liaudininkams skaudžių praeities įvykių. Liaudininkai itin įsižeidė, kai 1939 m. gruodžio viduryje tautininkai vėl prisiminė prieš trylika metų įvykusį valstybės perversmą. Todėl liaudininkai, primindami, kad apie konsolidaciją savo deklaracijoje kalbėjo A. Merkys bei vidaus reikalų ministras K. Skučas, pabrėžę visų jėgų sugyvenimą [98, 3, 7], palankiai vertino nuo J. Černiaus laikų tebetęsiantį bendradarbiavimą ir negailėjo kritikos tautininkams. Liaudininkų supratimu, „juk tai, ką tautininkai daro su gruodžio 17-tąja, yra skaldymas ir neapykantos žadinimas“ [8, 1]. Kaip ir J. Černiaus laikais, liaudininkai negalėjo tautininkams atleisti už jų privilegijuotą padėtį prieš kitas partijas, pirmiausia valstiečius liaudininkus ir krikščionis demokratus. Todėl 1940 m. pradžioje savo spaudoje kėlė klausimą: „Ar tautos vienybė gali būti sukurta vien žodžiais, neinančiais toliau tolerantiškumo?“ [11, 1] Liaudininkų spaudoje dar kartą priminus tautininkų skleidžiamą nuolatinę kritiką, prisimintos ir J. Černiaus vyriausybės sudarymo aplinkybės, pozicijos bei opozicijos partijų įsipareigojimai vieni kitiems. Priminus, kad liaudininkų ir krikščionių demokratų ministrai kabinetan „įėjo nepastatę sąlygų“, pažymėjo, jog sąlygos buvo „pasiūlytos tų, kurie tai darė. Ir jos buvo priimtos, nors vėliau netesėtos“ [86]. Nors „Lietuvos žinios“ ir „XX amžius“ redakcijos dažnai iškeldavo kitų srovių lygybės su tautininkais klausimą, padėtis taip ir liko nepakitusi iki Lietuvos okupacijos. Dėl A. Smetonos tvirtos pozicijos neįvyko permainų konsolidacijos prasme ir vyriausybėje, nors A. Merkys ne kartą pažymėjo vyriausybės norą nuolat kontaktuoti su plačiąja šalies visuomene [53, 1–2]. Priešingai nei J. Černiaus vyriausybės darbo metu, visuomenėje jau nebuvo tokio didelio pakylėjimo. Greičiausiai tam įtakos turėjo ne tik sugriežtėjusi tvarka organizuoti masinius susirinkimus, bet ir gerokai sumažėjęs visuomenės optimizmas, jog esamomis sąlygomis dar bent kažką galima pakeisti šalies politiniame valdyme. Visuomenės nusiminimą bene geriausiai išreiškė okupacijos išvakarėse vėl atgijusi socialdemokratų partijos spauda, pažymėjusi, jog Lietuvoje „politinės ir visuomeninės veiklos pagrindu yra ne sutarimas, bet pritarimas“. Socialdemokratai kritiškai atsiliepė į valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų įsijungimą į tariamai koalicines J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybes. Jų supratimu, „konsolidacijos prievolės, pasukdamos liaudininkus veidu į jų partnerį (turimi omenyje krikščionys demokratai – M. T.), tuo pačiu juos pastato užpakaliu į pažangos idealus, daro juos neištikimais tam pažangos frontui, kuriam jie buvo iki šiol laikomi savais žmonėmis“ [44, 67]. Be to, socialdemokratai pripažino, kad iš pradžių valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų „uždaviniai buvo drąsūs ir gražūs, pasiryžimas didelis, visuomenės pritarimas ir parama patikrinti“, kad tai šių „konsolidantų drąsūs užmojai socialinių ir politinių klausimų srityje žadino daug keno (kieno – M. T.) viltis“, vėliau jų veikla nusivylė. Esą „baigia slinkti nuobodus pusmetis, nepažymėtas nei vienu ryškesniu pasiekimu. Plačios visuomenės lakios viltys blunka ir vysta, jos į padanges nukreiptos vėl beviltiškai žemyn slenka ir blankios lūpos, rodos, nori klausti: kur mūsų sakalai?“ [44, 68] Beje, 1939 m. spalio mėnesį jaunųjų tautininkų lyderis P. Dielininkaitis taip pat pripažino, jog „esamoji vyriausybė jau atskilusi nuo tautos“ [107, 43].

Nors liaudininkai su tokia socialdemokratų kritika nenorėjo sutikti [7, 5], kaip galima spręsti iš žemiau pristatytos liaudininkų deleguotų ministrų veiklos J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybėse, iš esmės socialdemokratai buvo teisūs. Ne mažiau teisūs buvo ir jaunieji valstiečiai liaudininkai, kurių poziciją taikliai išdėstė Julius Būtėnas 1939 m. gruodžio 17 d. laiške, adresuotame JAV gyvenančiam Antanui Petrikai: „Valdžia (...) vėl pas mus pasikeitė. Bet atmainų kokių netenka sulaukti, nes keičiasi tik viršūnės, tuo tarpu apačios tos pačios. Viceministeriai, direktoriai, referentai – visi tautininkai. Nuo jų priklauso tarnautojų priėmimas. Tuo tarpu viceministerius ir direktorius (išskyrus gimnazijos) skiria pats prezidentas. Valdžia, vienu žodžiu, yra labai centralizuota. Be reikalo žmonės dėjo viltis į Černiaus kabinetą. Kai jame buvo du savarankiškesni ar bent politiškai pajėgesni ministeriai (dr. J. Krikščiūnas ir dr. L. Bistras), jais nusikratė, nes tautininkams nepatiko žemės reformos projektas ir kita. Šiandien 17 gruodžio. Tautininkai ją mini ir vėliavas išsikabino. Nežinau, ką jie geresnio mano? Gal primena, koks radikalus gali būti valdžios pakeitimas, kokiomis priemonėmis... Negi kitiems aiškina... Pabaltijo tautoms dabar būtinas radikalėjimas, o ne kažkokių fašizmo karikatūrų vaikymasis. Bet jau tuos žmones tik grabas ar kilpa pataisys“ [16, 257].

Galima tik stebėtis, kodėl nevykstant esminiams pertvarkymams valdžioje valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų vadovybė nesiryžo atšaukti savo ministrų iš vyriausybės.

Teisingumo ir žemės ūkio ministrų veiklos vertinimas J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybėse

Dėmesio verta A. Valucko atsiminimuose išreikšta pastaba, jog liaudininkai ir krikdemai įėjo į paskutines dvi vyriausybes, nes „matė rimtą krašto tarptautinę ir vidaus padėtį. Jie tikėjosi, kad galbūt pasiseks įtikinti Smetoną, jog norint sustiprinti vyriausybės veiksmus būtinai reikia grįžti prie demokratinės krašto santvarkos. Bet visos pastangos nuėjo perniek. Kartą išvestas iš pusiausvyros K. Bizauskas pareiškė, kad mes greičiau ir lengviau susitarsime su Stalinu, kaip su Smetona...“ [93, 187] J. Paleckio teigimu, pusiau legaliuose liaudininkų ir krikščionių demokratų susirinkimuose šių partijų atstovai pasiskųsdavo, kad A. Smetona juos apgavo, kad ministrai jokių reformų ir permainų įvykdyti negali, nes „tautos vadas“ elgiasi diktatoriškai [66, 281]. Tačiau nesikeičiant padėčiai, liaudininkų ir krikščionys demokratų ministrai liko dirbti vyriausybėje.

Šaltiniai liudija, kad tarp pačių ministrų didesnių nesutarimų neiškildavo. Kaip matyti iš K. Musteikio liudijimų, Vieningojo darbo vyriausybėje jis gerai sutarė su teisingumo ministru A. Tamošaičiu, su kuriuo kadaise kartu mokėsi Vienoje. Jį K. Musteikis apibūdino kaip gerą bičiulį, su kuriuo sutartinai dirbo ir J. Černiaus vyriausybėje [57, 22]. Matyt, dėl A. Tamošaičio didelių klausimų nekilo ir pačiam prezidentui, nes jam tas pačias pareigas paliko ir A. Merkio sudarytame Ministrų Kabinete. S. Raštikio teigimu, iš buvusios opozicijos buvo tik vienas teisingumo ministras A. Tamošaitis, kuriam prezidentas nieko neprikaišiojo [75, 558]. Įsidėmėtina ir J. Pajaujo pastaba, jog A. Tamošaitis buvo „kompromisų žmogus“, šiuo atveju su tautininkais [37, 78]. Neatsitiktinai viename VSD biuletenyje nurodyta, kad 1940 m. vasario pradžioje Kaune įvyko valstiečių liaudininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir Telšių apylinkės ligonių kasos direktorius Mečislovas Gedvilas. Parvykęs iš Kauno jis pasakojo, kad neseniai įvykusiame suvažiavime buvo konstatuota, jog ministras A. Tamošaitis neklauso sąjungos, kitaip sakant, „sauvaliauja“. Dėl to sąjungai esą ne į sveikatą. Užtat žemės ūkio ministras Juozas Audėnas su sąjunga skaitosi [106, 94]. Be to, teisingumo ministras A. Tamošaitis, kaip ir krašto apsaugos ministras K. Musteikis, laikėsi gana griežtos pozicijos amnestijos politiniams kaliniams klausimu, pasisakydamas prieš visuotinę amnestiją (tarp jų politiniams kaliniams). Abu ministrai buvo ne tiek prieš amnestiją, kiek norėjo, kad tas klausimas būtų sprendžiamas individualiai, nuteistajam pateikus prašymą peržiūrėti jo bylą. Kaip žinia, tokių prašymų vadinamajai „buržuazinei valdžiai“ negalėjo teikti Komunistų partijos nariai. Kitaip jie savo vadovybės būtų pašalinti iš komunistų tarpo. Todėl ši tvarka visų pirma buvo nepriimtina komunistams, kurie daugiausia ir buvo suinteresuoti tuo klausimu. Nereikia pamiršti, kad Lietuvos okupacijos išvakarėse dauguma politinių kalinių buvo komunistai ar komunistuojantys, tarp jų ir jaunųjų liaudininkų branduolys su J. Paleckiu priešakyje. Todėl valdžia, bijodama komunistų veiklos sustiprėjimo (kaip tai įvyko III Seimo laikais, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybei įgyvendinus visuotinę politinių kalinių amnestiją), siekė šalyje išlaikyti stabilumą. Tuo nepatenkinti komunistai, jų simpatikai ar net su komunizmu nieko bendra neturintys, tačiau demokratinių laisvių pasiilgę, autoritarine valdžia nepatenkinti asmenys reikalavo visuotinės amnestijos. Kaip pavyzdį galima paminėti įvykį, kai likus keliems mėnesiams iki okupacijos iš pradžių pas krašto apsaugos ministrą K. Musteikį, o po to ir pas teisingumo ministrą A. Tamošaitį lankėsi gana neįprasta delegacija – poetas Liudas Gira, komunistė Michalina Meškauskienė ir socialdemokratų autoritetas Steponas Kairys. K. Musteikis, pasisakydamas prieš visuotinę politinių kalinių amnestiją, buvo nesukalbamas, nors L. Gira, „putodamas ir barzdelę kratydamas, įrodinėjo, kad komunistai negali tokių prašymų duoti“. S. Kairys tik sėdėjo ir nepratarė nė žodžio. Po dviejų savaičių tuo pačiu klausimu lankėsi ta pati delegacija, tik vietoj S. Kairio į delegaciją įėjo prof. Kolupaila. Abu ministrai savo ankstesnių nusistatymų nekeitė. Maža to, A. Tamošaitis su tomis delegacijomis buvo daug griežtesnis. Gerbdamas Kairį ir Kolupailą, teisingumo ministras stebėjosi, kad tokie garbingi žmonės neatsisako L. Giros kompanijos [57, 22]. Nereikia pamiršti, jog L. Gira maždaug nuo 1937 antrosios pusės buvo virtęs Sovietų Sąjungos simpatiku ir artimai palaikė ryšius su pogrindine Komunistų partija [117, 94–95, 99, 149–151].

Nėra abejonės, kad A. Tamošaitis buvo nepriimtinas kartu su komunistais veikiančiais jaunosios kartos valstiečių liaudininkų branduoliui. Nors F. Bortkevičienės asmenišku prašymu iš Dimitravo koncentracijos stovyklos buvo paleistas komunistuojantis J. Paleckis, turėjęs kuriam laikui palikti Lietuvą, A. Tamošaitis dar 1936 m. pradžioje uždraustai Lietuvos jaunimo sąjungai (LJS) neleido atgaivinti savo veiklos. Žinoma, vienas teisingumo ministras atgaivinti LJS vargu ar būtų galėjęs, tačiau teoriškai tokia galimybė buvo įmanoma, nes, kaip nurodyta LJS programiniuose dokumentuose, ji buvo kultūrinė, o ne politinė jaunimo organizacija. Tačiau, išskyrus pačius sukomunistėjusius LJS vadus, jaunuosius valstiečius liaudininkus [134, 5], niekas jos atgaivinimo klausimo nekėlė.

Sprendžiant iš A. Tamošaičio ir valstiečių liaudininkų srovės santykių, teisingumo ministras jį delegavusiai partijai nepataikavo ir su kitais ministrais vykdė bendrą prezidento A. Smetonos nustatytą politiką. Tačiau panašu, kad jo veiksmai bent jau 1939 m. rudenį turėjo būti palankiai vertinami liaudininkų vadovybės. Slaptai renkant valstiečių liaudininkų valdančiuosius organus, spalio mėnesį A. Tamošaitis kartu su Karoliu Žalkausku ir Jonu Staugaičiu buvo išrinktas į partijos Garbės teismą [59, 86], jo pasisakymai buvo spausdinami liaudininkų spaudoje [133, 10] ir joje nė žodžiu nebuvo užsiminta apie deleguoto ministro kritiką.

Prisiminus liaudininkų vadovybės išdėstytas programines nuostatas teisingumo srityje J. Černiaus vyriausybės darbo pradžioje, kyla klausimas, kiek ministrui A. Tamošaičiui pavyko jį delegavusios partijos planus įgyvendinti? Turimi šaltiniai leidžia teigti, jog per dvi kadencijas teisingumo ministrui taip ir nepavyko priimti svarbesnių įstatymų teisės srityje. Nors darbo pradžioje ministras optimistiškai kalbėjo apie naujas pertvarkymus teisėtvarkoje, realių darbų nebuvo arba jų vykdymas buvo gerokai uždelsiamas. Nebuvo paskelbta ne tik plačioji (kaip to reikalavo liaudininkai), bet ir paprasta politinių kalinių amnestija. Be to, ne be teisingumo ministro žinios 1939 m. gegužę valdžios išleistas „Nepaprastojo meto įstatymas“ dar labiau suvaržė piliečių padėtį [65, 10]. Naujasis įstatymas skelbė: 1) Viešieji susirinkimai gali būti daromi tik gavus apskrities viršininko leidimą; 2) Leidimai gali būti duodami tik organizacijoms; 3) Leidime turi būti nurodyta susirinkimo programa ir tvarka; 4) Susirinkime gali kalbėti tik programose nurodyti kalbėtojai susirinkimo programos ribose; 5) Jei susirinkime numatoma rengti nutarimus ir priimti rezoliucijas bei pasveikinimus, tai šių rezoliucijų, sveikinimų ir nutarimų projektai turi būti pateikti apskrities viršininkui prie prašymo leisti daryti susirinkimą; 6) Už tvarką susirinkime ir už leidime nurodytą sąlygų pildymą atsako organizacijos nurodytas asmuo, kuris turi vesti ir tvarkyti susirinkimą; 7) Kai susirinkime nesilaikoma leidime nuodytų sąlygų arba jame reiškiamos pavojingos valstybės saugumui arba viešajai tvarkai ar rimčiai nuomonės, arba įžeidžiama dorovė, arba dėl kitų įvykių susirinkimas darosi pavojingas, tai dalyvaująs susirinkime policijos atstovas jį nutraukia, jei to nepadaro susirinkimo vedėjas; 8) Nevisuomeninio pobūdžio viešus susirinkimus apskrities viršininkas gali leisti daryti bendra susirinkimų ir pramogų įstatyme nurodyta tvarka; 9) Kai į organizacijos susirinkimą atvyksta skaityti pranešimo šios organizacijos kviestas vyriausybės narys, tai apskrities viršininkas turi jį painformuoti apie nustatytą susirinkimo tvarką. Vyriausybės nario nurodytas, apskrities viršininkas turi pakeisti nustatytą susirinkimo programą, pranešdamas apie tai susirinkimo vedėjui; 10) Susirinkime priimtos rezoliucijos, nutarimai ar pasveikinimai, kiek jie liečia Respublikos Prezidentą, vyriausybę, Seimą ir valdžios organus, gali būti leisti skelbti spaudoje tik su jų žinia [25, 1]. Iš esmės tai reiškė susirinkimų sušaukimo sugriežtinimą, spaudos laisvių suvaržymą. Matyt, tam įtakos turėjo J. Černiaus vyriausybės darbo pradžioje balandžio–gegužės mėnesiais vykę masiniai mitingai, kuriuose dalyvavo naujos vyriausybės atstovai. Todėl nauju įstatymu turėjo būti padėtas taškas „valstybinės valdžios diskreditavimui“ [66, 281]. Šis valdžios nutarimas veikiausiai lėmė, jog netrukus baigėsi ministrų pasivažinėjimai po provinciją.

Nesulaukę norimų rezultatų, 1940 m. vasarį liaudininkai spaudoje pradėjo reikšti savo nepasitenkinimą valstybės teismais, priekaištavo teisėjams dėl subjektyvumo ir kišimosi į politiką [77, 1]. Antra vertus, neabejotinai teisingumo ministro ir liaudininkų iniciatyva (apie tai nuolat kalbėta jų spaudoje [130, 1]) vis dėlto ryžosi pasiūlyti Lietuvos respublikos nepriklausomybės 23-aisiais metais naujo „Santuokos įstatymo“ projektą [79]. Tačiau liaudininkai, komentuodami šį įstatymą, apie jį atsiliepė santūriai, pažymėdami, jog parengtas įstatymo projektas sudarytas atsižvelgiant į esamas sąlygas, „daugiausia respektuoja tikybas, civilines sutuoktuves daro tiktai išimtinai betikybiniams asmenims ir tiktai tiems, kurie patys laisva valia tokių sutuoktuvių panorės“. Liaudininkų nuomone, santuokos įstatymo projektas „maksimaliai kompromisiškas, minimaliai tenkinąs valstybės sistemos pradus ir praktiškumą ir, kaip toks, dabar jau negalės niekam tikybininkų būti nepriimtinas, o tuo tarpu galės minimališkai patenkinti už tikybą stovinčius žmones ir tuo minimaliai patenkins konstitucijos nuostatus, kurie kalba apie kiekvieno piliečio sąžinės laisvės teisę“. Primindami, kad tokio įstatymo Lietuva laukia jau 22 metus, liaudininkai pageidavo, kad ir šis įstatymas būtų priimtas [19, 1]. Deja, šio įstatymo valdžia taip ir nesuspėjo priimti iki Lietuvos okupacijos. Todėl nepriklausoma Lietuva įėjo į tarpukario Europos istoriją kaip bene vienintelė valstybė, žlugus Lenkijai, neturėjusi civilinės metrikacijos. Beje, dėl okupacijos Lietuvos valdžia nesuspėjo priimti ir taip liaudininkų reikalaujamo Administracinio teismo įstatymo, su kurio projektu visuomenė galėjo susipažinti 1940 m. kovo antroje pusėje [3, 6]. Įdomumo dėlei reikėtų pažymėti, kad tuo metu vienas iš liaudininkų lyderių, „Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius Jonas Kardelis, kartu su kitais spaudos atstovais apsilankęs pas teisingumo ministrą A. Tamošaitį, negatyviai vertino valdžios siekį artimiausioje ateityje sugriežtinti nusikaltėliams bausmes už žiaurius nusikaltimus taikant mirties bausmę [40, 5].

Baigiant teisingumo ministro A. Tamošaičio vertinimą, užbėgant įvykiams už akių, reikia pažymėti, kad paskutiniame Ministrų Tarybos posėdyje, įvykusiame prezidentūroje 1940 m. birželio iš 14 į 15 d. naktį, A. Tamošaitis apie sovietų Lietuvai įteiktą ultimatumą, anot J. Audėno, savo nuomonės visai nepareiškė ir „išskyrus pritarimą, kad reikia pasiųst protestą, daugiau neprašneko“ [14, 222–223]. Prezidentui ir vyriausybei nusprendus sovietų ultimatumą priimti, birželio 15 d. ryte K. Musteikiui pasiūlius bėgti iš Lietuvos, A. Tamošaitis tokiam pasiūlymui pritarė. Tik Lietuvos ir Vokietijos pasienyje, vokiečių pasieniečiams nepraleidus lietuvių delegacijos, besitraukiančios nuo į Lietuvą besiveržiančios Raudonosios armijos, A. Tamošaitis, įkalbėtas žmonos, priešingai nei K. Musteikis, nutarė likti Lietuvoje [57, 59–62]. Po mėnesio buvęs teisingumo ministras sovietų buvo suimtas, o po kelių mėnesių mirė sovietų nukankintas Kauno kalėjime [118, 390–393].

Kito valstiečių liaudininkų deleguoto ministro Jurgio Krikščiūno pozicija valdžios atžvilgiu buvo dviprasmiška. Kaip jau buvo rašyta, iš pradžių J. Krikščiūnas optimistiškai vertino J. Černiaus vyriausybės darbą. Palaipsniui sunkėjant darbo sąlygoms (pvz., 1939 m. birželio 18 d. besilankydamas Rokiškyje žemės ūkio ministras viešai pareiškė, jog naujoji vyriausybė dirba „labai sunkiose sąlygose“, nes pasikeitė Ministrų Kabinetas, o Seimas ir prezidentas pasiliko tie patys, „režimas nepasikeitė“ [5, 3]), ministras viešai ragino remti J. Černiaus vyriausybę. Ministro J. Krikščiūno pasisakymai [125, 5] (su jais, kaip ir su teisingumo ministro A. Tamošaičio kalbomis, buvo galima susipažinti liaudininkų spaudoje [88]) iš esmės nesiskyrė nuo kitų, pirmiausia ne krikščionių demokratų, ministrų kalbų [131, 3, 4].

Antra vertus, J. Krikščiūnas, būdamas žemės ūkio ministru, agrarinėje srityje laikėsi jį delegavusios partijos nuostatos patobulinti žemės ūkio reformą, paliekant savininkams iki 50 hektarų žemės. Tam kategoriškai prieštaravo A. Smetona – nuo nepriklausomybės gyvavimo laikų stambios žemėvaldos ir ūkių šalininkas [57, 22–23; 119, 318]. A. Valucko teigimu, A. Smetona, kaip skundėsi tuometinis žemės ūkio ministras J. Krikščiūnas, tepripažino tiktai savo nuomonę, mielai klausėsi savo monologinių pokalbių ir kišosi į tokius reikalus, apie kuriuos neturėjo pakankamai supratimo [93, 257–216; 94, 64]. Ministro J. Krikščiūno ir prezidento A. Smetonos pozicijų skirtumą sovietų tardytojams minėjo ir J. Pajaujis [36, 78]. Matyt, tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios A. Merkio vyriausybėje naujuoju žemės ūkio ministru iš valstiečių liaudininkų buvo pasirinktas ne J. Krikščiūnas, o kur kas mažesnę patirtį ir autoritetą turintis J. Audėnas. [61, 1] Pačioje liaudininkų partijoje jo vaidmuo tikrai neprilygo J. Krikščiūnui. A. Smetona veikiausiai siekė turėti jaunesnį liaudininkų ministrą, kuris klusniai vykdytų jo nurodymus. Liaudininkų vadovybė, atsistatydinus J. Černiaus vyriausybei, palankiai atsiliepė apie J. Krikščiūno atliktą darbą: „Tai didelio masto valstybininkas, kurio išėjimas tenka apgailestauti“ [100, 1]. Nepraėjus nė mėnesiui nuo J. Černiaus vyriausybės griūties, liaudininkų spaudoje negailėta pagyrų buvusiam žemės ūkio ministrui, kad jo dėka buvo „gerai išspręstas“ linų klausimas: žemės ūkio ministras pats tą kausimą nutarė spręsti taip, kad tai būtų naudingiausia Lietuvos žemės ūkiui ir linų augintojams valstiečiams. Turėtas omenyje ministro J. Krikščiūno inicijuotas ir J. Černiaus vyriausybės vieningai priimtas linų tvarkymo projektas, kuris numatė, anot liaudininkų, „linų tvarkymą kooperatiniais pagrindais“, kad patys linų augintojai galėtų tiesiogiai toje organizacijoje dalyvauti, kaip jie dalyvavo pieno kooperacijoje. „Klausimo išbaigimu“ jau turėjo rūpintis naujasis žemės ūkio ministras J. Audėnas, kuris sėkmingai tęsė savo pirmtako darbus. Jo dėka buvo priimti kooperatinės organizacijos „Linas“ įstatuose iškelti pagrindiniai uždaviniai: a) skatinti linų ir kanapių auginimą, apdirbimą ir perdirbimą, b) padėti linų gamybos ir prekybos kooperatyvams kurtis tinkamose vietose, c) jungti linų gamybos ir prekybos kooperatyvų veikimą, d) organizuoti krašto viduje ir užsienyje linų ir kanapių produktų pardavimą ir e) tarpininkauti savo narių reikalais. Liaudininkų supratimu, nauja organizacija „turi pakelti linų gamybos, pramonės kultūrą ir tam geriausiai patarnaus kooperacija“ [46, 1; 95, 6]. Beje, gruodžio viduryje įkurtos kooperatyvų sąjungos „Linas“ valdybos pirmininku buvo išrinktas buvęs žemės ūkio ministras J. Krikščiūnas [48, 7; 38, 5].

Apskritai turimi duomenys leidžia kalbėti apie liaudininkų vadovybės visokeriopą paramą ir pritarimą jau savo darbą baigusiam J. Krikščiūnui bei jo įpėdiniui J. Audėnui, kuris, būdamas ministru, nuolat dalyvavo liaudininkų rengiamuose proginiuose susitikimuose [84, 7; 34, 5; 89, 7; 92, 12]. Beje, šilti santykiai išliko ir tarp J. Krikščiūno ir jo įpėdinio J. Audėno, kurie nevengdavo dalyvauti bendruose renginiuose [73, 10], o J. Audėnas, tęsdamas savo pirmtako pradėtus darbus (pirmiausia linininkystės srityje [2, 3]), viešuose renginiuose žadėjo gerinti šalies ūkininkų padėtį [127, 9]. Tik deja, pačių liaudininkų ir ūkininkų nusivylimui, dėl objektyvių priežasčių, pirmiausia prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo, A. Merkio vyriausybei nepavyko pasiekti bent kiek ženklesnių rodiklių pagerėjimo žemės ūkyje. Todėl 1940 m. sausio antroje pusėje liaudininkų spauda konstatavo, jog paskutiniais laikais ūkininkų nusiskundimų mažiau tebuvo, bet vis dėlto jų netrūko. Karo meto sunkumai juos padidino, nes „perkamųjų prekių pabrangimas ir parduodamųjų produktų pigumas „skečia kainų žirkles“ labai nepalankia ūkininkams prasme“ [10, 1]. Sunkią ūkininkų būklę konstatavo ir buvęs žemės ūkio ministras J. Krikščiūnas, kurio teigimu, „mūsų žemės našumas mažas, įdėtas į žemės ūkį kapitalas neša tik žemą procentą, kaimo žmonės gauna tenkintis nedideliu atlyginimu už darbą, ir, be to, turi gyventi daugeliu požiūriu neįdomiose (netinkamose – M. T.) sąlygose“ [42, 3, 6]. Nors J. Audėnas savo interviu užsimindavo apie padėties pagerėjimą [124], šalies žemės ūkio padėtis iš esmės nepasikeitė iki pat Lietuvos okupacijos.

Nors valstietis liaudininkas Cezaris Petrauskas savo atsiminimuose nurodė, kad liaudininkų ministrai paskutinėse vyriausybėse veikė savo iniciatyva, nesutarė su liaudininkų vadovybe ir iš jos buvo pašalinti [123], realiai to nebuvo. Kaip buvo rašyta, nuo 1939 m. pavasario valstiečių liaudininkai kartu su krikdemais ne tik nepašalino savo deleguotų ministrų iš partijos, bet savo spaudoje juos nuolatos reklamavo (spausdino interviu dažnai kartu su nuotraukomis), o svarbiausia savo dienraščių vedamuosiuose karštai ragino palaikyti Vieningo darbo vyriausybę. Paramą naujai valdžiai dažnai pareikšdavo patys valstiečių liaudininkų ir krikdemų vadai. Todėl visuomenei galėjo susidaryti įspūdis, kad liaudininkai ir krikdemai, kad ir neturėdami tokių pačių teisių kaip legaliai tebeveikianti tautininkų partija eina kartu su valdžia, remia jos darbus. Taigi tąja prasme neįžvelgti valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų vadovybės atsakomybės už įvykius šalyje tiesiog neįmanoma. Tokie liaudininkų vadovybės, jų deleguotų ministrų veiksmai dar labiau skaldė partiją bei diskreditavo ją visuomenės akyse. Todėl liaudininkai iki 1940 m. birželį prasidėjusios Sovietų Sąjungai okupacijos buvo tapatinami su A. Smetonos autoritarinio valdymo rėmėjais.

Išvados

  1. 1926 m. gruodį jėga iš valdžios pašalintiems valstiečiams liaudininkams 1939 m. kovą sąlyginai pavyko sugrįžti į valdžią – dviejose paskutinėse Lietuvos vyriausybėse jie, kaip ir krikščionys demokratai, turėjo po du savo ministrus. Tačiau iš pirmo žvilgsnio koalicinė vyriausybė visiškai priklausė nuo valdžią uzurpavusio prezidento A. Smetonos. Todėl oficialiai nepripažintų valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų partijų deleguoti ministrai privalėjo vykdyti iš viršaus padiktuotus sprendimus. Abiejų partijų vadovybės atsidūrė sudėtingoje situacijoje: viena vertus, jos rėmė esamomis sąlygomis naudingus šalies gyventojams sprendimus, antra vertus, kritikavo įstatymus, žalingus visuomenei. Tai leidžia kalbėti apie liaudininkų vadovybės savo partijos principų ir nuostatų išlaikymą Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybėse. Tačiau tokia valstiečių liaudininkų, kaip ir jų partnerių krikščionių demokratų, pozicija skyrėsi nuo tos, kurią jie buvo užėmę iki 1939 m. kovo, tad jų pasirinktą taktiką galima įvardyti kaip „tarp valdžios ir opozicijos“.
  2. Priklausydami tariamoms koalicinėms vyriausybėms valstiečiai liaudininkai, kaip ir krikščionys demokratai, užuot padarę esminių pertvarkymų šalies valdyme ir vykdę savo programines nuostatas, susikompromitavo visuomenės akyse, nors to ir nenorėjo pripažinti. Todėl okupacijos išvakarėse liaudininkai buvo traktuojami kaip tautininkų ir A. Smetonos autoritarinio valdymo rėmėjai. Jų nesugebėjimas bent kiek pakreipti valdžios vairą norima linkme gilino prieš keletą metų atsiradusią takoskyrą tarp senosios ir jaunosios valstiečių liaudininkų kartos, kuri liaudininkų vadovybės politiką J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybių darbo laikotarpiu laikė „kompromisų politika“.

Šaltiniai

  1. A. A. Mykolas Sleževičius. Lietuvos ūkininkas, 1939, lapkričio 16, nr. 46, p. 2.
  2. A. V. Kaip bus tvarkomas linų ūkis. Pasikalbėjimas su žemės ūkio ministeriu p. J. Audėnu. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 16, nr. 286, p. 3.
  3. Administracinio teismo įstatymas. Projektas. Lietuvos žinios, 1940, kovo 21, nr. 66, p. 10; kovo 26, nr. 67, p. 5; kovo 27, nr. 67, p. 6.
  4. Alytuje steigiamas patriotinio fronto komitetas (skyr. Kronika). Lietuvos žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 7.
  5. AND. V. Ką nuveikė naujoji vyriausybė. Lietuvos ūkininkas, 1939, birželio 22, nr. 25, p. 3.
  6. Antano Tamošaičio parodymai sovietų saugumui. Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), f. 3377, ap. 55, b. 64.
  7. Apie kitus, neužmiršdami savęs. Skyr. „Spaudos apžvalga“. Lietuvos žinios, 1940, gegužė 7, nr. 102, p. 5.
  8. Apie tautininkų elgseną. Konsolidacija ar nesantaika? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 16, nr. 286, p. 1.
  9. Apskritai okupacijos išvakarėse valstiečiai liaudininkai ypatingai smerkė bet kokias antisemitizmo apraiškas Lietuvos visuomenėje ir vieningos vyriausybės vardu užtiktino, kad ji nieko neskriaus, nes jos tikslas – „būti teisingai visiems valstybės piliečiams“. Tautinėje politikoje liaudininkai pasisakė už visų Lietuvos piliečių vienybę ir bendradarbiavimą (Mums nereikia tautinės neapykantos (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, birželio 23, nr. 140, p. 1).
  10. Ar gera ūkininkė būklė? Reikia sulaikyti besikeičiančias „kainų žirkles“ (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, sausio 17, nr. 13, p. 1.
  11. Ar tautos vienybė gali būti sukurta vien žodžiais, neinančiais toliaus tolerantiškumo? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, sausio 5, nr. 4, p. 1.
  12. Atėjo eilė finansų ministerijos darbams. Tvarkymosi sistemą tobulinant (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 15, nr. 285, p. 1.
  13. Atsisakę arba nesumokėję vienkartinį mokesnį Centrui Komitetui ir L.J.S. LMAVB RS, f. 199–270, l. 62–64. Peržiūrėjus gausybę liaudininkų partijos bylų, tarp jų LVLS Kauno kuopos dokumentus, taip ir nepavyko aptikti bent kokios informacijos apie A. Tamošaitį.
  14. AUDĖNAS, Juozas. Paskutinis posėdis. Atsiminimai. Vilnius, 1990.
  15. Broliai lietuviai! Visi vienybės! (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 1.
  16. BŪTĖNAS, Julius. Literato duona. Vilnius, 1975.
  17. Buv. Prezidento A. Stulginskio žodis prie Mykolo Sleževičiaus kapo. Lietuvos ūkininkas, 1939, lapkričio 16, nr. 46, p. 4.
  18. Buvusio krašto apsaugos ministro K. Musteikio teikimu, prezidento nesutarimai su L. Bistru vos nesužlugdė dar neįspėjusios į darbą įsivažiuoti gen. J. Černiaus vyriausybės. (MUSTEIKIS, Kazys. Prisiminimų fragmentai. Vilnius, 1989, p. 20–21).
  19. Civilinės metrikacijos reikalą pajudinus. Kompromisas ir būtinybė (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, birželio 19, nr. 137, p. 1.
  20. Didelis marijampoliečių entuziazmas. Penkių tūkstančių susirinkime kalbėjo kun. Krupavičius ir J. Paleckis. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 24, nr. 91, p. 6.
  21. Didelis ginčas dėl vienybės. Lietuvos ūkininkas, 1939, lapkričio 9, nr. 45, p. 5.
  22. DIELININKAITIS, Pranas. Susitarimo ir bendradarbiavimo keliu. Lietuvos žinios, 1939, birželio 17, nr. 135, p. 4.
  23. DIRMEIKIS, Bronius Tomas. Pagrindinės priežastys. Vairas, 1939, nr. 45, p. 882.
  24. Dr. Krikščiūnas apie „Liną“. Lietuvos žinios, 1940 sausio 16, nr. 12, p. 7.
  25. Elta. Nauja susirinkimų tvarka. Lietuvos ūkininkas, 1939 05 11, nr. 19, p. 1.
  26. Ernesto Galvanausko laiškas valstiečių liaudininkų CK pirmininkui 1922 12 2[2?]. Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskio bibliotekos rankraščių skyrius (LMAVB RS), f. 199–215/1, l. 59.
  27. GUDŽIŪNAS. Telšių visuomenė su vieningo darbo vyriausybe. Įspūdingas visuomenės susirinkimas Telšiuose. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 3, nr. 99, p. 10.
  28. GUDŽIŪNAS. Telšių visuomenė su vieningo darbo vyriausybe. Įspūdingas visuomenės susirinkimas Telšiuose. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 3, nr. 99, p. 10.
  29. Išrašas iš A. Tamošaičio sovietų tardymo protokolo 1940 09 28. LYA, f. 3377, ap. 55, b. 64, l. 6.
  30. „Išsaugoti tautos ir valstybės laisvę ir gyvybę“, pasirinkus „tautos vienybės ir konsolidacijos kelius“ (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 7, nr. 279, p. 1.
  31. Įvykių akivaizdoje (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, kovo 24, nr. 68, p. 1.
  32. J. K. Finansų ministeris E. Galvanauskas apie svarbiuosius ministerijos uždavinius. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 14, nr. 284, p. 5.
  33. J. Kn. Teismo autoriteto stiprinimo ir teisingumo gilinimo linkme. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 27, nr. 94, p. 5.
  34. Jau įteigta kooperatinė „Lino“ sąjunga. Prof. Krikščiūno ir ministeris Audėnos kalbos. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 18, nr. 287, p. 5.
  35. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui 1940 11 15. LYA, f. 3377, ap. 55, b. 63, l. 68.
  36. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui 1941 01 28. LYA, f. 3377, ap. 55, b. 63, l. 78.
  37. Juozo Pajaujo parodymai sovietų saugumui. LYA, f. 3377, ap. 55, b. 63.
  38. K/S „Linas“ ir jo artimiausieji uždaviniai. Pirmosios „Lino“ siuntos visu laipsniu pakėlė Lietuvos linų rūšį. „Lino“ direkt. dr. J. Krikščiūno pranešimas. Lietuvos žinios, 1940, kovo 1, nr. 50, p. 5.
  39. Kaip eina ginklų vajus (skyr. Kronika). Lietuvos žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 7.
  40. KARDELIS, Jonas. Teisingumo ministeris apie įstatymus ir jų reformas. Lietuvos žinios, 1940, kovo 29, nr. 70, p. 5.
  41. KARVELIS, Petras. A. a. Mykolą Sleževičių palydėjus. Prisiminimų žiupsnelis. XX amžius, 1939, lapkričio 14, nr. 282, p. 4.
  42. Kokia yra tikra mūsų žemės ūkio būklė. Rašo buv. ūkio ministeris prof. dr. J. Krikščiūnas. Lietuvos žinios, 1940, sausio 24, nr. 19, p. 3, 6.
  43. Krašto aps. min. brig. gen. Musteikis ir švietimo min. dr. L. Bistras Vilkaviškyje. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 24, nr. 91, p. 12.
  44. Kur mūsų sakalai? Mintis, 1940, nr. 4, p. 67, 68.
  45. Liaudininkų spaudos teigimu, „ne vieno susirinkimo salėje susirinkusieji toli gražu netilpo ir pro garsakalbius klausėsi pranešimų, būdami lauke. Visose vietose ministeriai buvo sutikti su nepaprastu entuziazmu. Visuomenė visuose susirinkimuose pareiškė užtikrinimą visomis pajėgomis remti dabartinės vyriausybės darbus ir sumanymus“. (Vyriausybės nariai aplankė provinciją. Lietuvos ūkininkas, 1939, balandžio 27, nr. 17, p. 1).
  46. Linų klausimas gerai išspręstas. Dabar reikia gerai dirbti (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 12, nr. 282, p. 1.
  47. „Lietuvos žinių“ redakcijos užuojauta A. Tamošaičiui. Lietuvos žinios, 1931, kovo 30, nr. 72, p. 1.
  48. „Lino“ kooperatyvų sąjunga pradeda darbą. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 19, nr. 288, p. 7.
  49. 1909-30-1939. Lietuvos žinios, 1939 birželio 17, nr. 135, p. 1–2.
  50. LVLS CK užuojauta A. Tamošaičiui. Lietuvos žinios, 1931, kovo 27, nr. 70, p. 1.
  51. MACEINA, Antanas. Tai, kas mus jungia. Lietuvos žinios, 1939, birželio 17, nr. 135, p. 37.
  52. Min. Juozas Audickas-Audėnas. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 15, nr. 285, p. 3.
  53. Min. pirmininkas A. Merkys aktualiais klausimais. Lietuvos žinios, 1940, sausio 30, nr. 24, p. 1–2.
  54. Ministeriai į provinciją. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 27, nr. 94, p. 12.
  55. Ministrų Kabineto posėdžių protokolas 1939 11 21. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1080, l. 218.
  56. Mykolas Sleževičius – naujas gyvenimas naujose sąlygose. Lietuvos ūkininkas, 1939, balandžio 27, nr. 17, p. 12.
  57. MUSTEIKIS, Kazys. Prisiminimų fragmentai. Vilnius, 1989.
  58. Nauja Lietuvos vyriausybė. Žemės ū. ministeris. Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 22, nr. 266, p. 1.
  59. Nauja valstiečių liaudininkų vadovybės sudėtis. LMAVB RS, f. 199–57, l. 86.
  60. Naujas ministerių kabinetas. Lietuvos žinios, 1939, kovo 29, nr. 72, p. 10.
  61. Naujasis ministeris pirmininkas. Švietimo ministeris. Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 22, nr. 90, p. 1.
  62. Naujos vyriausybės narių biografijos. Lietuvos ūkininkas, 1939, kovo 30, nr. 13, p. 3.
  63. Naujoji Lietuvos vyriausybė. Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 22, nr. 266, p. 1.
  64. Naujosios Lietuvos vyriausybės deklaracija. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 7, nr. 279, p. 2.
  65. Nepaprastojo meto įstatymas. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 13, nr. 108, p. 10.
  66. PALECKIS, Justas. Dviejuose pasauliuose. Vilnius, 1983.
  67. Paskutinė Mykolo Sleževičiaus kelionė. Lietuvos ūkininkas, 1939 lapkričio 16, nr. 46, p. 4. Tame pačioje krikdemų dienraščio puslapyje buvo įdėta A. Stulginskio kalba, pasakyta apie M. Sleževičiaus kapo (A. Stulginskio kalba, prie a. a. M. Sleževičiaus kapo. Lietuvos ūkininkas, 1939, lapkričio 16, nr. 46, p. 4.).
  68. PETRAUSKAS, Cezaris. Žingsniai smėlyje. Lietuvos nacionalinė biblioteka rankraščių skyrius (LNB RS), f. 149-4.
  69. PETRIKONIS, Ignas [SKRUPSKELIS, Ignas]. Po deklaracijos. XX amžius, 1939, gruodžio 7, nr. 279, p. 12.
  70. Pobūvis „Lietuvos žinių“ sukakčiai paminėti. Lietuvos žinios, 1939, birželio 19, nr. 136, p. 8.
  71. Pribrendęs persitvarkymo reikalas (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 21, nr. 265, p. 1.
  72. Prisikėlimas. Nauja dvasia ir nauja nuotaika (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, balandžio 15, nr. 84, p. 1.
  73. Prof. dr. J. Krikščiūnas apie Vilniaus ir krašto maitinimą. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 14, nr. 284, p. 10.
  74. Raseinių visuomenė išvien su vyriausybe. Teisingumo ministeris prof. dr. A. Tamošaitis Raseiniuose. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 7.
  75. RAŠTIKIS, Stasys. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, 1990.
  76. Reikalavimai, statyti Pirmajam konsolidacijos kabinetui: Teisingumo ministerijai, Žemės ūkio ministerijai, bendro pobūdžio reikalavimai, Švietimo ministerijai. LMAVB RS, f. 192-278, p. 9–14. Iš pradžių pateikiamas ranka rašytas rankraštis, kuriame parašyta „Reikalavimai, statyti I konsolidacijos kabinetui“. Po to tas pats tekstas išspausdintas spausdinimo mašinėle, tačiau jo pradžioje jau minėto įrašo nėra.
  77. Reikalingas objektyvumas. Subjektyvumas šalintinas (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, vasario 9, nr. 33, p. 1.
  78. Reikia realaus darbo, ne tuščių žodžių (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, vasario 1, nr. 26, p. 1.
  79. Santuokos įstatymas. Projektas. Lietuvos žinios, 1940, vasario 10, nr. 34, p. 6, Santuokos įstatymas. Projektas. Lietuvos žinios, 1940, vasario 12, nr. 35, p. 5, Santuokos įstatymas. Projektas. Lietuvos žinios, 1940, vasario 13, nr. 36, p. 5, Santuokos įstatymas. Projektas. Lietuvos žinios, 1940, vasario 14, nr. 37, p. 5.
  80. Seimas priėmė Lietuvos Konstituciją. Lietuvos žinios, 1938, vasario 14, nr. 36, p. 2.
  81. Spaudos apžvalga. Lietuvos žinios, 1939, kovo 28, nr. 71, p. 2.
  82. Spaudos apžvalga. Vietoj nekrologo. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 14, nr. 83, p. 2.
  83. STATKUS, Jonas. Vyriausybei pasikeitus. Vairas, 1939, nr. 45, p. 877–878.
  84. Stud. varpininkai paminėjo 16 metų veiklos sukaktį. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 9, nr. 280, p. 7.
  85. Sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė. Lietuvos žinios, 1939, kovo 28, nr. 71, 12.
  86. Svarbiausis vienybės turinys, ne forma (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, sausio 15, nr. 11, p. 1.
  87. Sveikinimai ir linkėjimai naujai vyriausybei (skr. Kronika). Lietuvos žinios, 1939, balandžio 1, nr. 75, p. 7.
  88. Tarp geros valios lietuvių šiuo momentu neturėtų būti jokio skirtumo. Teisingumo min. doc. dr. A. Tamošaičio pranešimo kėdainiškiams santrauka. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 24, nr. 91, p. 6.
  89. Tautos veteranai apie Didįjį Varpininką. Iškilmingas V. Kudirkos minėjimas universitete. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 12, nr. 282, p. 7.
  90. Tvirta vienybė – valstybės galybė. Reikalinga plati konsolidacija (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 20, nr. 264, p. 1.
  91. V. C. Tautos vieningumo demonstracija Marijampolėje. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 26, nr. 93, p. 5.
  92. V. Kudirkos minėjimas universitete. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 12, nr. 282, p. 12.
  93. VALUCKAS, Andrius. 1926 metų perversmas Lietuvoje. Vilniaus universiteto biblioteka rankraščių skyrius (VUB RS), f. 257–216.
  94. VALUCKAS, Andrius. Praeities perspektyvoje. Sėja, 1969, nr. 4, p. 64.
  95. Valuckas A. Kodėl nutarta steigti kooperatinę bendrovę „Linas“? Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 15, nr. 285, p. 6.
  96. Varpininkų filisterių draugijos, studentų Varpininkų sąjungos, Sleževičių, Mackevičių užuojautos Juozui Audickui, mirus jo mamai. Lietuvos žinios, 1937 rugsėjo 11, nr. 206, p. 1.
  97. VDV. Vokietijos ultimatumas priimtas. Klaipėdos kraštas perduodamas Vokietijai. Lietuvos žinios, 1939, kovo 22, nr. 66, p. 1.
  98. Vid. reik. min. Skučas apie darbininkų gyvenimo sąlygų pagerinimą. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 16, nr. 286, p. 3, 7.
  99. Vieningojo darbo ministerių kabinetą palydint. Naująjį sutinkant (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 22, nr. 266, p. 1.
  100. Vieningojo darbo ministerių kabinetą palydint. Naująjį sutinkant (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 22, nr. 90, p. 1.
  101. Vienybės ir teisybės gairėmis (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, kovo 29, nr. 72, p. 1.
  102. Vilniaus lietuvių žurnalistai. „Lietuvos ir žinių“ ir „XX amžiaus“ svečiai. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 26, nr. 118, p. 1.
  103. Vyriausybė betarpiai bendrauja su visuomene. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 1, nr. 97, p. 1, 5, 7.
  104. Vyriausybė nori realizuoti visos tautos vienybę ir kviečia visus piliečius į bendrą darbą. Ministerių tarybos deklaracija, paskaityta ministerio pirmininko brig. gen. J. Černiaus seimo posėdyje, balandžio 5 d. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 5, nr. 78, p. 1, 12.
  105. Vyriausybė sudaryta naujais pagrindais – į ją įeina krikščionių ir liaudininkų grupių žmonės. Lietuvos ūkininkas, 1939, kovo 30, nr. 13, p. 1.
  106. VSD agentūrinis pranešimas 1940 02 05 (agentas nenurodytas). LCVA, f. 378, ap. 10, b. 597, l. 94.
  107. VSD agentūros skyriaus viršininko apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1939 m. spalio mėnesį apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 138, l. 43.
  108. Žemės ūkio ministerio prof. J. Krikščiūno kalbos, pasakytos metiniame „Pienocentro“ susirinkimui, santrauka. Lietuvos ūkininkas, 1939, balandžio 13, nr. 15, p. 8.

    Literatūra

  109. BŪTĖNAS, Julius; MACKEVIČIUS, Mečislovas. Mykolas Sleževičius. Advokatas ir politikas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 238–245.
  110. KASPERAVIČIUS, Algimantas. Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmininkas. Lietuvos Respublikos Ministrai pirmininkai (19181940). Vilnius: Alma litera, 1997, p. 429–469.
  111. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos programa ir statutas [1933]. EIDINTAS, Alfonsas. Kazys Grinius. Vilnius: Mintis, p. 1993, p. 144.
  112. MERKELIS, Aleksandras. Antanas Smetona. New York, 1964, p. 525–526.
  113. PAULAUSKAS, Henrikas. Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius. Vilnius, 2006.
  114. RUDIS, Gediminas. Jonas Černius – vilties generolas. Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai 19181940. Vilnius: Alma litera, 1997.
  115. RUDIS, Gediminas. Jungtinis antismetoninės opozicijos sąjūdis 1938–1939 metais. Lietuvos istorijos metraštis 1996, Vilnius, 1997, p. 182–215.
  116. SVARAUSKAS, Artūras. Krikščioniškosios demokratijos idėjinė ir strukLietuvos ūkininkas/ptūrinė raida Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Klaipėda, 2011, p. 158–178.
  117. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010, p. 94–95, 99, 149–151.
  118. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Tamošaitis Antanas. Lietuvos Steigiamojo Seimo (19201922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla p. 390–393.
  119. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 318.
  120. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona. Lietuvos Respublikos prezidentai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995, p. 133.
  121. TRUSKA, Liudas. IV Seimas (1936–1940). Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (19231926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2007, p. 596.

    Komentarai

  122. A. A. Mykolas Sleževičius. Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 13, nr. 258, p. 1, 6 ir kt. Dauguma lapkričio 16 d. „Lietuvos ūkininko“ puslapių paskirta M. Sleževičiui (Lietuvos ūkininkas, 1939, lapkričio 16, nr. 46, p. 1). Pažymėtina, kad 1939 m. rugsėjo pradžioje liaudininkų spaudoje buvo įdėta žinutė, jog M. Sleževičius „po staigios ir sunkios ligos greit sveiksta. Jau kelios dienos, kai temperatūra normali. M. Sleževičius jau pradeda pamažu vaikščioti“. (Mykolas Sleževičius (skyr. Kronika). Lietuvos žinios, 1939, rugsėjo 7, nr. 203, p. 7). Tačiau sveikatos pagerėjimas tebuvo trumpalaikis. Spalio 12 d. spaudoje nurodyta, kad M. Sleževičius vėl sunkiai susirgęs, „dabar gydosi Kauno miesto ligoninėje, bet jau taisosi“ (M. Sleževičius (skyr. Kronika). Lietuvos žinios, 1939, spalio 12, nr. 232, p. 7).
  123. Apie liaudininkų deleguotus ministrus C. Petrauskas savo atsiminimuose rašė: „Liaudininkų tarpe tokie atlantai buvę agr. J. Krikščiūnas ir teisininkas A. Tamošaitis. (...) Abu liaudininkai iš partijos buvo pašalinti kaip talkininkai kruvino smetoniško režimo. Toks jų pašalinimas turėjo tik simbolinę reikšmę, nes liaudininkų partija oficialiai neegzistavo. Bet jau sudarant 1939 m. lapkričio 21 d. A. Merkio vyriausybę. agr. J. Krikščiūnas nesutiko būti žemės ūkio ministru, supratęs savo klaidą iš maniakų lizdo pasitraukė. Doc. A. Tamošaitis talkininkavo ir toliau, o žemės ūkio ministro vietai savo naujai sutvertoje vyriausybėje pakvietė imti Kauno miesto savivaldybės finansų skyriaus vedėją ekonomistą Juozą Audicką (Audėną – M. T.). Jis nebuvo valstiečių liaudininkų s-gos aktyviu nariu, tik lankant universitetą priklausė studentų draugijai „Varpas“ ir joje aktyviai veikė. Tokiu būdu A. Merkys savo kabinete „tuščią“ liaudininkų vietą užkišo „tariamu liaudininku“. Tiesa, jam toje vietoje neteko ilgai išbūti, bet žemės ūkio srityje nebuvo stiprus. (...) Jau būdamas žemės ūkio ministru per radiją mokino ūkininkus, kokius darbus jie turi daryti. Iš tų paskaitų satyrikai turėjo geros medžiagos jumorui“ (PETRAUSKAS, Cezaris. Žingsniai smėlyje. LNB RS, f. 149-4, l. 356–357).
  124. Pvz., A. V. Miško reikalai, žemės ūkio produktų kainos ir trąšos. Pasikalbėjimas su žemės ūkio ministeriu J. Audėnu. Lietuvos žinios, 1940, sausio 23, nr. 18, p. 6; KAUNECKAS, J. Žemės ūkio ministeris apie Žemės ūkio rūmų reorganizaciją ir kitus žemės ūkio aktualius reikalus. Pasikalbėjimas su Žemės ūkio minist. J. Audėnu. Lietuvos žinios, 1940, vasario 27, nr. 47, p. 5.
  125. Pvz., Agronomų draugijos narių suvažiavimas. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 17, nr. 85, p. 7; „Ūkininkai turi sulaukti geresnių laikų“, – pasakė žemės ūkio ministras dr. J. Krikščiūnas. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 24, nr. 91, p. 5.
  126. Pvz., AUDĖNAS-AUDICKAS, Juozas. Varpininkų kelias. Lietuvos žinios, 1939, rugsėjo 2, nr. 249, p. 5; AUDĖNAS, Juozas. Vincas Kudirka tautas vyras ir ideologas. Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 17, nr. 262, p. 3.
  127. Pvz., Dabar daug yra aktualių žemės ūkio klausimų. Iš pasikalbėjimo su Žemės ūkio ministeriu Audėnu. Lietuvos žinios, 1940, sausio 16, nr. 12, p. 9.
  128. Pvz., K. V. Milžiniškas pritarimas bendrojo darbo vyriausybei Ukmergėje. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 25, nr. 93, p. 8.
  129. Pvz., Kai pritrūkstama argumentų. Vairas, 1939, nr. 45, p. 888.
  130. Pvz., Kur gi civilinės metrikacijos įstatymas? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1931, gruodžio 30, nr. 296, p. 1.
  131. Pvz., Ministeris Skučas apie vidaus reikalus. Lietuvos žinios, 1939, balandžio 26, nr. 93, p. 3, 4.
  132. Pvz., Savaitės pastabos. Vairas, 1939, nr. 44, p. 875–876.
  133. Pvz., Teisingumo ministeris apie Vilniaus srities teismų bylų tvarkymą. Lietuvos žinios, 1939, gruodžio 19, nr. 288, p. 10.
  134. Pvz., VAIŠNORAS, Juozas. Lietuvos jaunimo organizavimas. Lietuvos žinios, 1939, gegužės 5, nr. 101, p. 5.

Gauta 2011 m. lapkričio 6 d.
Pateikta spaudai 2012 m. kovo 19 d.

Summary

Peasant Populists in the Terms of Office of the Government led by Jonas Černius and Antanas Merkys (March 1939 – June 1940)

The article analyses the role of the officially banned, yet functioning Peasant Populist Party in Lithuania’s politics in the terms of office of the Government led by Jonas Černius and Antanas Merkys (1939–1940). It highlights the relationship between the Peasant Populist leadership with the government and the coalition partners Christian Democrats in the period under analysis, evaluates the activities of the Peasant Populist ministers in the afore-mentioned terms of office of the Lithuanian Government. The chronological limits of the article cover a period of over a year. The beginning is associated with the ultimatum of Germany to Lithuania of the second half of March 1939 demanding the surrender of the Klaipėda Region to German control and the end is marked by the occupation of Lithuania by the Soviet Union on 15 June 1940.

The article ends with a conclusion that removed from power by force in December 1926, the Peasant Populists made a conditional return to the government in March 1939 – like the Christian Democrats, they had two ministers in the two final terms of office of the Lithuanian Government. However, a seemingly coalition government fully depended on the President Antanas Smetona, who had taken the control over the country. Therefore, the ministers delegated from officially banned parties of the Peasant Populists and the Christian Democrats had to execute the decisions imposed from above. The leaderships of the two parties found themselves in a complicated situation: on the one hand, they supported the decisions in the interest of the residents of the country under the existing circumstances; on the other hand, they criticised laws in prejudice of the society. Such a situation allows us to speak about the maintenance of the party principles and values by the Peasant Populist leadership in the terms of office of the Government led by Jonas Černius and Antanas Merkys. However, such a position of the Peasant Populists and their partners Christian Democrats alike differed from their position in March 1939; therefore, their tactics can be entitled 'between the government and the opposition’. Through their role in the allegedly coalition Government, the Peasant Populists, like the Christian Democrats, instead of making essential reforms in the country’s government and execution of their programme provisions, undermined their reputation in the face of the public, even though they were not willing to acknowledge that. Hence, in the eve of the occupation, the Peasant Populists were considered the supporters of the Nationalists and the authoritarian regime of Antanas Smetona. Their incapacity to turn the reins of government to any direction deepened the several-year-old gap between the old and the new generation of the Peasant Populists, which saw the policy led by the Peasant Populist leadership in the terms of office of the Government led by Černius and Merkys as the "compromise policy".