„Istorija“. Mokslo darbai. 86 tomas
Tomas ČELKIS, Valentina KARPOVA. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusių žemių „veidrodžiai“: du neskelbti XVII a. pirmos pusės žemėvaldos žemėlapiai
Spausdinti

Čelkis Tomas – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus mokslinis stažuotojas; adresas: Lietuvos istorijos institutas, Kražių g. 5, Vilnius LT-01108; el. pastas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrinėjimų kryptis – XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė geografija.

Valentina Karpova – istorijos magistrė, Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslo ir kultūros paveldo centro Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė; adresas: Vilniaus universiteto biblioteka, Universiteto g. 3, Vilnius LT-01122; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrinėjimų kryptis – XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės socialinė istorija.

Anotacija: Skelbiami ir nagrinėjami du XVII a. pirmos pusės dabartinės Ukrainos teritorijos Vinicos srities teritorijos žemėlapiai, kuriuose pavaizduotos nustatytos privačių valdų ribos. Ši teritorija iki 1569 m. priklausė LDK, vėliau – Lenkijai. Žemėlapiuose fiksuotos erdvinės struktūros detalės yra aktualios įvairiuose LDK istorinės geografijos tyrimuose ir naudotinos retrospektyviai arba lyginamuoju aspektu.

Prasminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, istorinė geografija, žemėlapiai, ribos.

Abstract: This paper is a publication and analysis of two maps from the first half of the 17th century representing the present-day Ukrainian territory in Vinnytsia province Kalynivskyi, Vinnytskyi and Lipovetskyi districts. This territory was governed by the Grand Duchy of Lithuania (GDL) before 1569 and afterwards – by Poland. The visual representation of the spatial structural details is important in various research of the GDL historical geography and contributes to the research in retrospective or comparative aspects.

Key words: Grand Duchy of Lithuania, historical geography, map, mapping, borderlines.

Įvadas

Istoriografijoje plėtojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) istorinės geografijos tyrimai. Nagrinėjama valstybės teritorijos ir sienų samprata, tiriami vandens ir sausumos keliai [67; 11; 16; 28; 9]. Dėmesio sulaukė ir istorinių žemėlapių problemos. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė nemažai Lietuvos arba LDK teritorijos senosios kartografijos reprodukcijų ir jų tyrinėjimų [36; 29; 43; 50; 24; 38; 33; 57, 6–61; 64; 68; 44; 23, 351–379]. Tyrimus apsunkina negausūs XVI–XVII a. kartografiniai dokumentai. Laikas nuo laiko archyvuose randama nežinomų arba mažai žinomų žemėlapių, kurie istorikams ir kartografams yra itin vertingas šaltinis. Todėl šioje kartografinių šaltinių publikacijoje skelbiami ir nagrinėjami du XVII a. pirmos pusės dabartinės Ukrainos teritorijos Vinicos srities Kalinivsko, Vinicos ir Lipovecko rajonų (Вінницька область Калинівський, Вінницький, Липовецький районы) teritorijų žemėlapiai, kuriuose užfiksuotos nustatytos privačių valdų ribos. Ši teritorija iki 1569 m. priklausė LDK, vėliau – Lenkijai.

Šaltiniai yra aktualūs LDK istorijos dokumentai – juos naudojant retrospektyviai galima tirti teritorijų erdvinę struktūrą ir gyvenviečių išsidėstymą. Rašytiniuose šaltiniuose informacijos apie LDK apgyvendinimą yra nemažai. Jais remiantis galima rekonstruoti istorinį kraštovaizdį ir jo raidą, bet daugelį dalykų neišvengiamai tenka numanyti. O kartografiniuose dokumentuose, juolab lokaliuose, vizualiai atsiskleidžia urbanistikos ir geografinių sąlygų santykio logika, o naudota simbolika parodo to meto žmonių erdvės sampratą. Todėl kartografijoje fiksuotos detalės yra aktualios įvairiuose istorinės geografijos tyrimuose ir naudotinos lyginamuoju aspektu.

Abu dokumentai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje (toliau – VUB) Rankraščių skyriaus Žemės planų fonde (F23). Fondą sudaro kaimų, dvarų, palivarkų žemių, vienuolynų valdų planai ir žemėlapiai, apimantys XVI–XX a. Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos ir kitas teritorijas. Visi dokumentai paveldėti iš Vilniaus viešosios bibliotekos (1867–1918 m.), kurios fondas buvo suformuotas iš senosios jėzuitų Vilniaus universiteto bibliotekos, XIX a. antrojoje pusėje uždarytų katalikų vienuolynų, konfiskuotų asmenų bibliotekų, Vilniaus senienų muziejaus rinkinių, perkamos naujos medžiagos, perimamų institucijų ir giminių archyvų fondo, dupletų [56, V–VI; 61, 47]. Stepono Batoro universiteto bibliotekos (1919–1939 m.) kartografijos skyriaus vedėjas Mikołajus Dzykowskis mini, jog kartografiniai rinkiniai buvo kaupiami ne tik Vilniaus viešojoje bibliotekoje, bet ir Rusijos geografijos draugijos Šiaurės vakarų skyriuje [18, 288]. Bibliotekos fondą pildė dovanoti dokumentai. Žinomos dvi dovanų registravimo knygos: 1792–1832 m. dovanojimų Vilniaus universiteto bibliotekai ir kita – Vilniaus viešosios bibliotekos ir senienų muziejaus dovanų knygos [2; 58, 1–57]. M. Dzykowskis nurodo, jog 1884 m. P. Szczebalskis padovanojo „savo darbą – rusiškų žemių už Būgo upės žemėlapį“ [18, 288]. Tokiais keliais į VUB Rankraščių skyriaus F23 galėjo patekti ir abu skelbiami žemėlapiai.

Žemėlapiai – LDK istorijos šaltiniai

Pravartu apžvelgti LDK ir jos teritorijas vaizduojančius žemėlapius, išskirti šaltinių grupes ir jų reikšmę istorijos tyrimams, tam tikrai kartografinių dokumentų grupei priskirti skelbiamus žemėlapius. Taip skelbiamus dokumentus galima nuosekliau įtraukti į kartografinių šaltinių masyvą.

Žemėlapių atsiradimas Vakarų Europoje priklausė nuo mokslo pažangos ir žinių gausos apie kitus kraštus. Reikėjo išsimokslinusių žmonių, kurie galėjo juos parengti [52, 283–509; 6, 14]. Todėl ilgą laiką LDK kartografijos istorija siejosi su Europoje ir gretimose šalyse sukurtais žemėlapiais, vaizdavusiais Baltijos regioną ir Lietuvos valstybės teritoriją [69]. Intensyvėjant Vakarų Europos ir Lietuvos politiniams kontaktams, XIV a. plėtėsi europiečių žinios apie šiuos kraštus, o kartografijoje dažniau minėta Lietuva.

XIII–XIV a. Europoje kuriantis teritorinėms valstybėms, anot Patricko Gautier-Dalché, formavosi linijinių sienų samprata, darėsi svarbu žemėlapiuose pavaizduoti politinių darinių sienas [19, 19, 23]. Valstybių žemėlapiai turėjo ir politinę potekstę – juose būdavo išreiškiama valdovo politinė ambicija ir valdžios samprata [31, 29–30]. Vėlyvųjų viduramžių valstybių žemėlapius dažniausiai užsakydavo ir finansuodavo rengimą monarchai. Antai, 1526 m. Lenkijos ir LDK valdovas Žygimantas Senasis privilegija pavedė Bernardui Wapowskiui parengti du Lenkijos karalystės ir Ducatus Prussie, Pomeranie, Samogithie, et magni Ducatus nostri Lithuanie continentem žemėlapius [40, 11–12; 12, 24; 6, 27, 45–46].

Europos kartografijos tyrinėtojai išskiria navigacinių – jūrų – žemėlapių grupę. Juose vaizduotos ne tik vandens kelių kryptys, bet ir uostai, sausumos teritorijos, tarp kurių buvo ir LDK [70]. Europoje, ypač renesanso laikotarpiu, plito miestų, jų apylinkių arba pilių planai ir žemėlapiai (planimetriniai ir scenografiniai) [6, 86–96; 52, 464–478; 53, 680–704; 36, 150, 214–219; 40, 135–139]. Jie pasitarnaudavo pirkliams ar keliautojams suvokiant miestų mastą ir architektūrą, jie naudoti ir karo tikslais. Žemėlapiai, rengti karo tikslais, kartografijos istorijoje užima svarbią vietą [4, 11–22]. Čia vaizduoti karo žygių maršrutai, puolimo ir mūšių taktika. Juos dažniausiai užsakydavo valdovai. Pasak Stanisławo Alexandrowicziaus, apie tokius žemėlapius LDK užsimenama XV a. šaltiniuose [6, 103–105]. Svarbus karinės kartografijos paminklas yra 1579 m. (išspausdintas 1580 m.) Lenkijos ir LDK valdovo Stepono Batoro iniciatyva parengtas Polocko kunigaikštystės žemėlapis, ruošiantis susigrąžinti Maskvai priklausiusį Polocką [71]. Tikėtina, jog jį rengiant ir renkant duomenis apie kraštą buvo pasinaudota LDK kanceliarijos dokumentais.

Akivaizdu, jog didelę su LDK kartografijos tyrinėjimais susijusių šaltinių grupę sudaro kitose šalyse parengti žemėlapiai. Tačiau būtina įvertinti, jog šie šaltiniai rodo kitų šalių kartografų ir eruditų žinias apie lietuviškas teritorijas ir LDK, jų patikimumą, braižant žemėlapius. Remiantis šiais šaltiniais ir juos interpretuojant, sudėtinga kalbėti apie „tiesioginį“ LDK gyventojų erdvės suvokimą ir vaizdavimą žemėlapiuose, susiklosčiusį krašto gyvenviečių struktūros tikslumą, juo labiau apie priežastis, dėl kurių LDK pradėta vizualiai dokumentuoti teritorijas.

LDK kartografijos pradžia tyrinėtojai laiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio pastangomis 1613 m. parengtą LDK žemėlapį [6, 47–74; 12, 47–51; 14; 54, 1840–1842]. Bet rašytiniuose šaltiniuose yra užuominų apie tam tikrus ankstyvesnius LDK sukurtus žemėlapius. XV a. pirmos pusės Vokiečių ordino derybose su LDK ir Lenkija dėl teritorijų sienų, kaip liudija šaltiniai, naudotasi brėžiniais – tam tikrais žemėlapiais (glechnsse einer mappae mundi) [15, 119, 120–125; 12, 15–16; 6, 103–104]. Veikiausiai juos rengė Lenkijos pareigūnai, nors galima svarstyti, jei dokumente buvo pateikti tam tikri LDK žemių brėžiniai, renkant duomenis apie teritorijas neišvengiamai turėjo dalyvauti LDK atstovai. Apie žemėlapių naudojimą delimitaciniuose procesuose liudija 1541 m. Lietuvos Metrikos dokumentas Wymaliowanie granicz W(ielkieg)o X(ięstw)a Litew(skieg)o i Inflianth [37, 24]. Žinių apie XVI a. LDK pasienių žemėlapius pateikia Maskvos valstybės kanceliarijos dokumentų archyvo aprašas, parengtas XVII a. pradžioje. Jame išskirta dokumentų grupė да книги, и списки, и грамоты при великом князе Иване Васильевиче всеа Русии з Жигимантом королем; и чертеж Себежской и Туменской [62, 19], minimas ginčytinų pasienio teritorijų žemėlapis. Apraše pavyzdžių yra ir daugiau, pvz., чертеж Лукам Великим и Псковским пригородком с литовским городом с Полотцком [72]. Vieną minimą žemėlapį galima datuoti 1570 m. (Чертежь межеванья государевых бояр Михаила Яаковлевича Морозова с товарыщи с литовскими послы [62, 136]), nes žinomas konkretus tų metų LDK ir Maskvos delimitacijos procesas prie Polocko [60, 293–301]. Delimitacijoje dalyvavo Maskvos vietininkas Livonijoje Michailas Jakovlevičius Morozovas, kuris minimas pastarajame XVI a. Maskvos valdovo archyvo apraše [73]. Šie duomenys leidžia teigti, jog žemėlapiai buvo sukuriami sprendžiant valstybės teritorijos priklausomybės ir sienų klausimus, tačiau kartografiniai dokumentai naudoti ne tik valstybės, bet ir privačios žemėvaldos srityje.

XVI–XVII a. privačios žemėvaldos žemėlapiai LDK

Atskirą ankstyvųjų LDK žemėlapių grupę sudaro privačios žemėvaldos planai ir žemėlapiai [26; 31]. XV a. antroje pusėje ir XVI a. LDK plečiantis vidinei kolonizacijai, žemių ribos žymėjo ir saugojo žemės nuosavybę, o jų pažeidimas reiškė pasikėsinimą į turtą. Rengti ribų aprašai turėjo juridinę galią [17, 31–58]. Tačiau šaltiniai liudija, jog ribos būdavo ne tik aprašomos, bet ir braižomi jų žemėlapiai [74]. Lietuvos Metrikoje galima rasti liudijimų: Opisanie albo wymalowanie granic pinskich od granic dubrowickich przed Iwana staroste uzcynionych (1529 m.) [37, 115]; Opisanie y wymalowanie dobr wszytkich tak krolewskich, iako y szliacheckich nad rzeką Niemnem liezące (1541–1542 m.) [37, 68; 63, III]. Žemėlapiai papildydavo ribų dokumentavimą ir turėjo juridinė galią, nes taisant ribas jie buvo svarbūs įrodymų šaltiniai [6, 89–90; 20; 21]. Reikia manyti, jog jų parengimas turėjo būti brangi paslauga, kurią galėjo užsisakyti bene tik pasiturintys asmenys [75].

Pirmi žinomi LDK žemių valdų ir dvarų žemėlapiai sudaryti XVI a. Palenkėje [5]. S. Alexandrowiczius seniausią žemėlapį datuoja 1527–1528 m. Jame pavaizduota riba, skyrusi Lenkijos karalienei Bonai Sforcai priklausiusią Dovspudo girią nuo LDK didikų valdų. Pasak istoriko, atribojimu rūpinosi Vilniaus kaštelionas ir Gardino seniūnas Jurgis Radvila [6, 86–87]. Daugiau įvairių LDK dvarų ir žemių valdų planų atsiranda XVII a. Pavyzdžiui, 1641 m. nubraižytas Vilniaus Bazilijonų vienuolyno valdų prie Šumsko planas [1]. Taip pat žemių planai ir žemėlapiai braižyti sudarant inventorius. 1682 m. rengiant Brančicu dvaro (į pietus nuo Slucko) inventorių nubraižyti net 4 planai [30].

XVI a. LDK žemių planai ir žemėlapiai buvo nesudėtingi. Antai, XVI a. 3–4 dešimtmečio Palenkės dykrų planas yra didelio formato, neturintis spalvinės gamos, nenurodyti pasaulio krypčių orientyrai [5, 280–281]. Jame abstrakčiai pažymėti didesni vandens telkiniai, girios realistiškai nepavaizduotos, tik užrašyti pavadinimai, o nubrėžta išilginė linija žymi „Vytauto kelią“. Nesudėtingai parengtų valdų planų buvo ir XVII a. [55]. Vis dėlto buvo ir itin puošnių, meniškai parengtų žemėlapių. Kai kurie XVI a. antros pusės Palenkės žemėlapiai arba 1645 m. Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis pasižymi gausia simbolika ir spalvų gama [5, 296–300; 44]. Jų paskirtį žymėjo pavaizduoti simboliai, nustatytų žemių ribų ženklai, apibrėžtas žemės nuosavybės plotas. Vaizduojamas gyvenviečių išsidėstymas ir architektūrinės detalės, jas jungę keliai, kraštovaizdis. Žemėlapių ir žemių planų kūrėjai pabrėždavo miško ar ežero teikiama naudą. Pavyzdžiui, nupiešdavo miške bėgantį elnią, bičių drevę medyje ir medaus kopinėtoją arba ežere valtyje sėdintį žveją [30]. Ilgainiui XVIII a. žemių planų ir žemėlapių daugėjo [42]. 1792 m. veikė LDK Ribų komisijos institucija, privalėjusi atriboti žemių valdas ir parengti žemėvaldos planus [51].

Šiai žemių valdų planų ir žemėlapių – kartografijos šaltinių – grupei yra priskiriami ir šioje šaltinių publikacijoje skelbiami XVII a. pirmos pusės žemėlapiai. Abu dokumentai yra istorinės geografijos šaltiniai – vizualiai atskleidžia Vinicos apylinkių (dabartinė Ukraina) erdvinę struktūrą, leidžia suvokti gyvenviečių tarpusavio santykį, išsidėstymą ir susisiekimą. Juose fiksuotas to meto žmonių pasaulėvaizdis, o naudoti simboliai leidžia suvokti, kas žemėlapių rengėjams buvo aktualu pažymėti ir išskirti, kaip suvoktos platumos. Nors žemėlapiai sudaryti šioms žemėms jau esant Lenkijos sudėtyje, vis dėlto jais galima retrospektyviai remtis ir LDK istorijos tyrimuose. Šiose teritorijose valdų turėjo ne vienas LDK didikas ar bajoras (žr. antro žemėlapio komentarą).

Publikuojami žemėlapiai

1 ŽEMĖLAPIS

Rankraštinis žemėlapis saugomas VUB Rankraščių sk. F23–128 (senas šifras 528) [76], autorius nežinomas. Dokumento formatas – 422 x 610 mm, jį sudaro du suklijuoti popieriaus lapai (kiekvienas – 422 x 390 mm). Apytikslis mastelis cm – 1:60000. Buvo sulankstytas į šešiolika stačiakampių dalių, jų lenkimų briaunos apiplyšusios, skylėtos, o dokumento centre yra didesnė skylė, popierius plonas ir trapus. Restauruotas iki 1967 m., reverso sulenkimų vietose priklijuotos sutvirtinamosios popieriaus juostelės su užrašu скiй Дiалекты 2 Штукъ. Tai rodo, jog žemėlapis sutvirtintas XIX a. pabaigoje Vilniaus viešojoje bibliotekoje. Reverse yra VUB antspaudas su įrašu 23-128 Inv. Nr. 128 ir užrašas Mappa. Abu suklijuoti žemėlapio popieriaus lapai turi vienodus 63 x 45 mm formato vandenženklius. Tyrinėtojas Edmundas Laucevičius juos priskiria Pasagos vandenženklių grupei [34, 373]: dekoruotame kartuše apskritimas, jo viduje pasaga (galais į apačią), virš pasagos ir jos centre pavaizduoti du kryžiai, kartušą vainikuoja stilizuota karūna. Ši pasaga yra viena herbo Liubičius atmainų [35, 136]. Popieriaus vandenženkliai buvo paplitę 1587–1653 m. Krokuvos apylinkėse [35, 137]. Be to, popierius su įvairiomis vandenženklio atmainomis gamintas ir kai kuriuose LDK dirbtuvėse [35, 137]. Nors nėra galimybių nustatyti, kur pagamintas žemėlapio popierius, vandenženkliai leidžia jį datuoti XVI a. pabaiga–XVII a. viduriu. O S. Alexandrowiczius linkęs žemėlapį datuoti XVII a. pradžia (1601–1607 m.) [5, 305]. Savo ruožtu tenka pridurti, jog minėto istoriko siūlomas „tikslus“ datavimas yra pernelyg drąsus.

05_01
1 il. Rankraštinis žemėlapis saugomas VUB Rankraščių sk. F23–128 (senas šifras 528) [76], autorius nežinomas

Toponimai

Žemėlapio ženklai orientuoti rytų kryptimi, atitinkamai į lakšto viršų. Jo viršutinėje dalyje, dešinėje pusėje, pavaizduotas Staros Prilukos miestas (Przilůk [78]) su dviem bažnyčiomis arba vienuolynais, o šalimais ant kalvos pilis su bokštais. Kiek žemiau jo yra Čerepašinčių gyvenvietė (Czerepassincze [79]). Nuo minėto Staros Prilukos miesto veda kelias per nemiškingą vietovę į mažesnį Gulevčių miestelį-gyvenvietę (Hůlewcze) (prie pavadinimo yra vėlesnis įrašas [J]ahuszewskj). Nuo Gulevčių veda kelias kiek miškinga vietove, kito miškų supamo Holiakų miestelio-gyvenvietės (Holiaki [80]) link. Nuo jos veda kelias į Postolovo kaimą (Postolow [81]), kuris ribojasi su Pietiniu Bugu (Rzeka Boh [82]).

Žemėlapio dešinėje, viršutinėje dalyje, pavaizduotas miško supamas Gušinčų kaimas (Hůssczinczę [83]). Kelio nuo jo nėra, tik miškas jį skiria nuo kitos Miziakovo gyvenvietės (Miziakow [84]). Kiek žemiau ir kairiau pastarosios pavaizduota Janiovo pilis (JAniow [85] – šalia pavadinimo vėlesnis įrašas p Strzizowsky [86]) prie Pietinio Bugo upės intako Snivodos upės (Rzecka Sniwoda [87]), per kurią pastatytas tiltas.

Dokumento apatinėje dalyje, kairėje, yra Zulinčių kaimas (siolo Zůlincze) prie Glinsko upės (Rzeczka Hlinsk [88]), ant kurios pastatytas vandens malūnas. Per kaimą eina kelias (Czarnij sslias [89] [liet. Juodasis takas]) kito Kuciskos kaimo (Siolo Kůtsisko) link. Toliau minėtas kelias eina iki Pikovo (Miasto i zamek Pykow [90]) – miesto su bokštu, šalia kurio ant kalvos pilis. Pastarąjį sausumos kelias jungia su minėtu Holiakų kaimu prie Sasonkos upės (Sasonka Rzeczka [91]), per kurią pastatytas tiltas.

Žemėlapio centre pavaizduotas Glinskas (Zameczek Hlinsk [92]) su pilimi ant kalvos ir papiliu su vienu bokštu. Netoli minėto centro, labiau į žemėlapio centrą, yra keli kaimai – Osničkiai ir Čarnava (Siolo Osniczkie, Siolo Czarnawa). Taip pat žemėlapyje (apačioje, kairėje) pavaizduotas Plikasis kalnas (Lysa Gora [93]), o prie Osničkių kaimo (Siola Osniczkie) kalnas be pavadinimo.

Hidronimai

Žemėlapio upių tinklą sudaro trys upės (Rzeczka Hlinsk [94], Rzeczka mach in Kolodiaz, Rzeczka Osniczka), išsidėsčiusios dokumento apačioje, kairėje, ir upė Radovska (Rzeczka Radowska [95] – dokumento viršuje, kairėje), kuri įteka į Sasonkos upę (Sasonka Rzeczka [96] – žemėlapio viršutinėje dalyje), o ši įteka į Pietinį Bugą (Rzeka Boh [97]), į pastarąją įteka ir Snivodos upė (Rzeczka Sniwoda [98]). Taip pat yra trys neįvardyti stambūs vandens telkiniai – ežerai arba užtvankos, per kuriuos teka upės.

Žemių valdų riboženkliai

Nuo žemėlapio kairės pusės viršutinio kampo beveik tiese, įstrižai į centrą, iki Plikojo kalno (Lysa Gora), pavaizduota 14 išrikiuotų riboženklių – supiltų žemių kauburių – kapčių [17, 31–58]. Be to, žemėlapyje matomi likę „preliminarūs“ riboženkliai, veikiausiai pažymėti rengiant dokumentą.

2 ŽEMĖLAPIS

Rankraštinis žemėlapis saugomas VUB Rankraščių sk. F23–133 (senas šifras 529) [77], autorius nežinomas. Formatas – 412 x 531 mm, lakštas susideda iš dviejų suklijuotų popieriaus lapų, jų formatai – 412 x 324 mm ir 412 x 216 mm. Apytikslis mastelis cm – 1:45000. Dokumentas buvo sulankstytas į šešiolika stačiakampių dalių, lenkimų pakraščiai apiplyšę, skylėti, didesnė ovali skylė žemėlapio centre. Popierius plonas, trapus, dokumentas nerestauruotas. Žemėlapio reverse yra dorsalinė atžyma lenkų ir lotynų kalbomis – Mappa Hlinska cum exprecssione dyfferencyinych gruntow [Pana] Halickiego Y Innych wiosek Kollatoralnych; be to, yra VUB antspaudas su įrašu 23-133 Inv. Nr. 133. Žemėlapio lakštą sudarantis didesnis popieriaus lapas turi nedidelį 40 x 24 mm vandenženklį: stilizuotame skyde pavaizduotą kirvį su virš jo iškelta karūna. E. Laucevičius vandenženklį priskiria Kirvio grupei [34, 228]. Kanceliarijose ir spaustuvėse popierius su šios grupės vandenženkliais naudotas nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pirmų dešimtmečių [35, 125–126]. Popierius su vandenženkliais, vaizdavusiais įvairių atmainų ir apipavidalinimų herbą – kirvis be aro viršuje, kaip yra šiame dokumente, buvo gana paplitęs LDK 1560–1600 m. [35, 125]. Pagal vandenženklį nustatyti tikslesnį žemėlapio datavimą sunkiai įmanoma, galima tik numanyti, jog tai XVII a. žemėlapis. Istorikas S. Alexandrowiczius šį žemėlapį, kaip ir pirmąjį, linkęs datuoti XVII a. pradžia (1601–1607 m.) [5, 305]. Stepono Batoro universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus vedėjas Michałas Brenszteinas abu žemėlapius datavo XVII a. pirma puse (datavimas nurodytas senuosiuose dokumentų aplankuose). Pritariant pastarajam specialistui, pridurtina, jog dokumentų raštas artimas XVII a. pirmos pusės braižui. Todėl veikiausiai šį žemėlapį, kaip ir pirmąjį, reikia laikyti XVII a. pirmos pusės dokumentu.

Toponimai

Žemėlapio simboliai daugiausia orientuoti rytų kryptimi, todėl šios padėties lakšto kairėje pusėje, centre, pavaizduota Pikovo pilis su cerkvės ar bažnyčios bokštu (Pykow zamek ÿ miasteczko [99]), šalimais teka Snivodos upė (Sniwoda [100]). Nuo šio centro veda tiesus kelias į Holakus (Droga do Holakow [101]); kitas kelias nuo minėto centro – Biločerkivsko (Droga Bieloczerkiewska), ant kurio toliau pažymėta [praleistas vienas žodis] Szlach czarny [102]; šis kelias eina kitų kaimų link (Maczelin, wies Lutiszcze, wies Lubinaze (?), Rzeka Osnicka ÿ wies – žemėlapio viršutinėje dalyje). Kiek kairiau minėtų kaimų pavaizduotas Glinskas (Hlinsk [103]), apjuostas gynybine siena su vartais ir bokštu, žemiau – Czarnawa wies. Dokumento viršutinėje dalyje, kairėje, išsidėstę šie kaimai: Radavka (Radawka [104]), Bernaševka (Bernaszewka), Čerepašinčių (Czerepaszynsze [105]), Gulevčių (Hulewcze); dešinėje pusėje, viduryje, Holakai (Holaki [106]), kiek žemiau Postolovo gyvenvietė (Postolow [107]), tarp abiejų įrašas Baikowicz [108] be jokios pavaizduotos gyvenvietės. Žemėlapio kairėje dalyje, apačioje, gyvenvietės Gušinčai (Husczincze [109]), Miziakovas (Mieziakow [110]), Zalesiai (Zalesie). Aptverta gynybine siena su vartais ir bokštu yra Janiovo pilis (Laniow Zameczek [111]). Dokumento centre pavaizduotas Plikasis kalnas (Lysa gora [112]).

05_02
2 il. Rankraštinis žemėlapis saugomas VUB Rankraščių sk. F23–133 (senas šifras 529) [77], autorius nežinomas

Hidronimai

Žemėlapio upių tinklas viršutinėje dokumento dalyje – Rzeka Osnicka ÿ wies, Rzeka Hlinsk [113] (Glinska), Radawska Rzeczka [114] (Radavska), Sosienka Rzeczka [115] (Sosinka) ir Sniwoda [116] (Snivoda) su intaku Awdeiewka – visos įteka į Pietinį Bugą (Rzeka Boh [117]). Į pastarąją upę įteka ir upė (?) – (Rzeka z Hor (?)). Šiame žemėlapyje, skirtingai nei pirmajame, nepavaizduoti stambūs vandens telkiniai.

Riboženkliai

Žemėlapyje iš dešinėje pusėje viršaus į centrą tiese išrikiuoti aštuoni žemių kauburiai – riboženkliai, o po jais ištisinis įrašas Grun[t].....iewem y Zawod Pana Halickie[g]o. Be to, prie Pietinio Bugo vagos yra nutrupėjęs įrašas pay...

Abiejų žemėlapių teritorija vaizduojama 1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio žemėlapyje, bet pastarajame minimos tik dvi vietovės: Pikovas, Stara Priluka (žr. žemėlapio fragmentą) [36, 124], ir pavaizduota Pikovo pilis. O rankraštiniuose žemėlapiuose pažymėta, jog tiek Pikovo, tiek Staros Prilukos vietovės turi pilis.

Būtina pažymėti, jog skelbiamuose žemėlapiuose minimose vietovėse LDK didikai ir bajorai turėjo valdų. 1545 m. Ukrainos pilių revizijoje nurodoma, kad Gušinčus valdė LDK dvaro maršalka ir raštininkas Jonas Hornostajus [59, 340–343], o Čerepašinčiai 1602 m. buvo Zalieskių giminės, kilusios nuo Trakų XVI a. antroje pusėje, valda [32, 212, 238]. Taip pat ir Stara Priluka, kurią XVII a. valdė iš LDK kilusi Višnioveckių giminė, vienas jų buvo Bielsko vaivada Konstantinas Višnioveckis [22, 345–363; 3, 323]. Matyti, jog LDK giminių žemėvalda siejosi ir su šiomis teritorijomis.

Publikuojamų žemėlapių ženklai ir simbolika

Žemėlapiuose, išreiškiant erdvę, panaudoti specialūs simboliai ir ženklai. Mėginant geriau suvokti jų prasmę, dera detaliau panagrinėti erdvių vaizdavimo sistemas ir jas palyginti.

05_03
3 il. 1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio žemėlapio fragmentas [36, 124]

05_04
4 il. 1 žemėlapis. Miestas Glinskas. 2 žemėlapis

Abu žemėlapius autoriai braižė orientuodamiesi į pasaulio kryptis. Suprantama, kad tikslumu jie negali prilygti nūdienos žemėlapiams – atstumai tarp miestų, gyvenviečių arba upių nurodyti su tam tikra paklaida. Pirmo žemėlapio rengėjas didelę jo dalį braižė orientuodamasis rytų kryptimi, nes tokioje padėtyje, lakšto viršuje, yra užrašas lenkų k. Wsch[o]d (liet. rytai), vadinasi, šiaurė yra kairėje lakšto pusėje. Be to, matyti, jog didelė žemėlapio simbolių dalis taip pat orientuota rytų krytimi, kaip ir pavaizduotų riboženklių – kapčių – išsidėstymo tvarka ar gyvenviečių ir jų pavadinimų užrašai. Mažesnė naudojamų simbolių dalis orientuota šiaurės kryptimi. Panaši žemėlapio braižymo logika matoma ir antrame žemėlapyje, kurio autorius jį braižė taip pat orientuodamasis rytų kryptimi. Tą rodo įrašas žemėlapio dešinėje pusėje lenkų k. Polydnie (liet. pietūs), o kairėje – Pułnocy (liet. šiaurė). Didelė žemėlapio simbolių dalis taip pat orientuota rytų krytimi, kaip ir riboženklių – žemių kauburių – vaizdavimas. Mažesnė antro žemėlapio simbolių dalis nukreipta į pietus. Tokį abiejų žemėlapių simbolių išsidėstymą ir jų kaitaliojimą skirtingų pasaulio krypčių atžvilgiu galima paaiškinti istorikės Valerie Kivelson teiginiu, jog simbolių išsidėstymo tvarka atskleidžia žemėlapio autoriaus padėtį jį braižant. Didelio formato žemėlapiai buvo braižomi judant aplink juos [31, 3].

Žemėlapiuose naudojami simboliai priklauso vaizdiniam ženklų tipui, kai siekiama vaizduoti tikrovėje egzistuojančius objektus, o ne jų geometrines projekcijas [53, 540]. Jais autoriai perteikia socialinius – žmonių sukurtus – objektus: gyvenvietes, kelių tinklą, tiltus, žemių riboženklius ir kt.; gamtinius objektus: upes, miškus, kalvas. Pirmo žemėlapio gyvenviečių vaizdai yra reljefiniai su perspektyva (pavaizduotos šonu, bandant perteikti gilumos pojūtį). Medžiai ir gyvenvietės pirmajame žemėlapyje apšviesti iš kairės pusės, šešėlis – dešinėje. Pasak Catherine Delano-Smith, renesanso kartografijoje būta taisyklės, jog rengiant žemėlapį kartografui šviesa privalėjo kristi iš kairės [53, 550]. O antrame žemėlapyje šviesos ir šešėlio žaismas nedominuoja, bet ten, kur jis matomas, šviesa krenta taip pat iš kairės pusės. Kiti objektai – upės, keliai, miškai – vaizduojami iš viršaus (artima planiniam vaizdavimui) [53, 541].

05_05
5 il. 1 žemėlapis. Dirbami laukai

05_06
6 il. 1 žemėlapis. Malūnas

Žemėlapyje vaizduojami keli vietovių tipai: miestai, pilys ir kaimai. Paprastai prie daugelio gyvenviečių pavadinimų parašoma kaimas arba miestas, bet dalis jų – be administracinį statusą žyminčio prierašo. Pastabu, jog žemėlapiuose ir tas pats miestas galėjo būti vaizduojamas apjuostas gynybine siena, o kitame jau be jos.

Pirmame žemėlapyje bažnyčių arba vienuolynų kryžiai pavaizduoti Staros Prilukos, Glinsko ir Pikovo miestuose, o kitame, antrame žemėlapyje, su bokštu pavaizduotas tik Pikovas. Vadinasi, žymint gyvenvietes ne visada išreikštas jų mastas tikrovėje [53, 560–561].

Žemėlapiuose pavaizduotas gyvenvietes jungia keliai. Jie, kaip ir upės, žymimi dviem lygiagrečiomis linijomis, tik išskirti kita spalva. Pažymėti tiltai per upes (pirmame žemėlapyje šeši tiltai, antrame žemėlapyje – du). Šios detalės rodo, kaip gerai žemėlapio sudarytojas pažinojo kraštą. Antai, pirmo žemėlapio autorius net pavaizdavo ariamus laukus šalia Gulevčių (Hůlewcze) kaimo. Be to, pirmo žemėlapio topografinį išsamumą pabrėžia tokia detalė, kaip antai prie Glinsko upelio vagos išplatėjimo vaizduojamas malūnas.

05_07
7 il. 1 žemėlapis. Upių ištakos. 2 žemėlapis

Žemėlapių kraštovaizdžio reljefas gana lygus ir išskirtos tik kelios kalvos. Natūralios aukštumos pažymėtos kai kuriuose miestuose. Pavyzdžiui, pirmame žemėlapyje pavaizduoti Staros Prilukos, Glinsko, Pikovo miestai yra išsidėstę aukščiau negu gretimos vietovės, o antrame žemėlapyje aukštumos matomos prie Mačelino (Maczelin) ir Lutiščių (Lutiszcze) kaimų. Išsiskiria miškų masyvai, užimantys teritoriją už Bugo upės ir prie Sosonkos upės vagos. Pirmame žemėlapyje miškai vaizduojami trijų, o antrame – dviejų tipų [53, 552].

Upės žymimos dvigubomis linijomis. Pirmo žemėlapio didesnės upės – Bugas, Snivoda ir Sosonka – papildomai subrūkšniuotos atskiromis linijomis, nurodančiomis vandens tėkmę. Šiuose, kaip ir daugelyje senųjų Europos žemėlapių, upių ištakos – šaltiniai – žymėti apskritimu (lot. k. vadinami orcinolo) [53, 545–547]. Išskirti didesni vandens telkiniai, upių vagų išplatėjimai.

Akivaizdu, jog klostėsi specialių „sutartinių“ ženklų ir simbolių sistema, kuri žemėlapiuose atspindėdavo vietovei būdingus geografinius ir socialinius bruožus, ją skirdavusius nuo kitų teritorijų.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1641 m. Vilniaus Bazilijonų vienuolyno valdų prie Šumsko planas. Vilniaus universiteto biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 23–39.
  2. 1792–1832 dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga. Sudarė A. Pacevičius. Vilnius, 2010. 319 p.
  3. AFTANAZY, Roman. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. Ziemie ruskie Korony. Województwo Bracławskie. Wrocław, 1996, t. 10. 573 s.
  4. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Kartografia wojskowa Wielkiego Księstwa Litewskiego do połowy XVII wieku. Iš: Kartografia wojskowa krajów strefy bałtyckiej XVI–XX w. Red. S. Alexandrowicz, Z. Karpus, W. Rezmer. Toruń, 1996, s. 11–22.
  5. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Mapy majątkowe północnego Podlasia z XVI wieku. Kwartalnik Historii Kultury Materialnej. Warszawa, 1966, nr. 2 (R. 14), s. 279–305.
  6. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Rozwój kartografii Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku. Poznań, 1971. 278 p.
  7. ALEXANDROWICZ, Stanisław. Źródła kartograficzne de wyprawy Połockiej Stefana Batorego roku 1579. Iš: Od armini komputowej do narodowej (XVI–XX w.). Red. Z. Karpus, W. Rezmer. Toruń, 1998, s. 17–43.
  8. Archivum Jana Zamoyskiego kanclerza i hetmana wielkiego Koronniego, 1580–1582. Red. J. Siemieński. Warszawa, 1909, t. 2. 445 p.
  9. BŁASZCZYK, Grzegorz. Geografia historyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego. Stan i perspektywy badań. Poznań, 2007. 180 p.
  10. BONIECKI, Adam. Herbarz Polski. Warszawa, 1904, t. 7, cz. 1. 408 p.
  11. BUCEVIČIŪTĖ, Laima. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2010. 242 p.
  12. BUCZEK, Karol. Dzieje kartografii Polskiej od XV do XVIII wieku. Zarys analityczno – syntetyczny. Wrocław–Warszawa–Kraków, 1963. 120 s.
  13. BUCZEK, Karol. The History of Polish cartography. From the 15th to the 18th century. Transl. A. Potocki. Wrocław–Warszawa–Kraków, 1966. 136 p.
  14. CHOMSKIS, Vaclovas. 1613 m. Lietuvos žemėlapis. Jo analizė ir vertinimas Lietuvos kartografinio vaizdo raidoje. Vilnius, 2004. 149 p.
  15. Codex epistolaris saeculi decimi quinti. Wyd. A. Lewicki. Kroków, 1891, t. 2. 531 p.
  16. ČELKIS, Tomas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos „prie Juodosios jūros“ XV–XV a. Istorija, 2011, t. 83, nr. 3, p. 3–13.
  17. ČELKIS, Tomas. Privačios žemėvaldos ribų nustatymas ir žymėjimas XV–XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Istorijos šaltinių tyrimai. Sud. D. Antanavičius. Vilnius, 2011, t. 3, p. 31–58.
  18. DZIKOWSKI, Mikołaj. Zbiór kartograficzny Uniwersyteckiej Biblioteki Publicznej w Wilnie. Ateneum Wileńskie, Wilno, 1933, R. 8, s. 286–321.
  19. GAUTIER-DALCHÉ, Patrick. De la liste à la carte: limite et frontière dans la géographie et la cartographie de l’occident Médiéval. Iš: Frontière et peuplement dans le monde méditerranéen au Moyan Âge. Castrum 4. Ed. J. M. Poisson. Roma, 1992, p. 19–31.
  20. GOŁASKI, Janusz. Technika inwentaryzacji i podziału gruntów w XVI i XVII wieku w świetle poznańskich ksiąg grodzkich i ziemskich (część I). Przegląd geodezyjny, Warzawa, 1962, nr. 6 (R. 34), s. 267–271.
  21. GOŁASKI, Janusz. Technika inwentaryzacji i podziału gruntów w XVI i XVII wieku w świetle poznańskich ksiąg grodzkich i ziemskich (część II). Przegląd geodezyjny, Warzawa, 1962, nr. 9 (R. 34), s. 389–393.
  22. Herbarz Polski Kaspra Niesieckiego S. J. Powiększony dodatkami z poźniejszych autorów, rękopismów, dowodów urzędowych i wydan przez Jana Nep. Bobrowicza. Lipsk, 1842, t. 9. 468 s.
  23. ILARIENĖ, Inga. Trys žemėlapiai, reprezentuojantys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: iš kartografinės ir ikonografinės medžiagos paieškų Drezdene ir Berlyne. Iš: Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje: 2005–2006 metų tyrimai. Sud. L. Glemža. Vilnius, 2007, p. 351–379.
  24. Imago Poloniae. Das Polnisch – Litauische Reich in Karten, Dokumenten und alten Drucken in der Sammlung von Tomasz Niewodniczański. Katalog zur Ausstellung: Brückenschlag – Polnische Geschichte in Karten und Dokumenten. Warschau, 2002, Bd. 1–2. 388, 324 S.
  25. JAKOVĻEVA, Marite. Granice Księstwa Kurlandzkiego w epoce nowożytnej. Wybrane zagadnienia. Klio. Czasopismo poświęcone dziejom Polski i powszechnym, Toruń, 2008, t. 11, s. 29–40.
  26. KAIN J. P., Roger; BAIGENT, Elizabeth. The cadastral map in the service of the state: a history of property mapping. Chicago, 1993. 448 p.
  27. KANAS, Nick. Star Maps: History, Artistry, and Cartography. Springer, 2007. 382 p.
  28. KARALIUS, Laimontas. Tiltai, pervažiuojamieji perkolai, kamšos, pagrandos, mediniai grindiniai, pylimai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sausumos keliuose XVI amžiuje. Lietuvos istorijos metraštis, 2008 metai, 1, Vilnius, 2009, p. 5–25.
  29. Katalog dawnych map Rzeczypospolitej Polskiej w kolekcji Emeryka Hutten Czapskiego i w innych zbiorach (XV–XVI wieku). Oprac. W. Kret. Wrocław–Warszwa–Kraków–Gdańsk, 1978, t. 1. 164 p.
  30. KAZIMIERSKI, Józef. Inwentarz pomiarowy dóbr klucza Brańczyckiego na Białorusi z 1682 roku. Kwartalnik historii kultury materialnej, Warszawa, 1955, nr. 2 (R. 3), s. 403–434.
  31. KIVELSON, Valerie. Cartographies of Tsardom. The Land ans its meanings in seventeenth century Russia. London, 2006. 312 p.
  32. Kronika polskich rodów szlacheckich Podola, Wołynia i Ukrainy. Monografie i wzmianki przez K. Pułaskiego. Warszawa, 1911, t. 1. 311 s.
  33. Latvija 16.–18. gadsimta kartēs. Latvijas nacionālā bibliotēka karšu krājums. Riga, 2002 (elektroninis DVD formatas).
  34. LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV–XVIII a. Atlasas. Vilnius, 1967. 577 p.
  35. LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV–XVIII a. Vilnius, 1967. 288 p.
  36. Lietuva žemėlapiuose. Sudarė A. Bieliūnienė, B. Kulnytė, R. Subatniekienė. 2-asis papild. leid. Vilnius, 2011. 407 p.
  37. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 1 (1380–1584). Užrašymų knyga 1. Parengė A. Baliulis, R. Firkovičius. Vilnius, 1998. 207 p.
  38. ŁOPATECKI, Karol; WALCZAK, Wojciech. Mapy i plany Rzeczypospolitej XVII w. znajdujące się w archiwach w Sztokholmie. Warszawa, 2011, t. 1. 331 p.
  39. ŁOPATECKI, Karol; WALCZAK, Wojciech. Mapy i plany Rzeczypospolitej XVII w. znajdujące się w archiwach w Sztokholmie. Warszawa, 2011, t. 2 (31 žemėlapis).
  40. Mappografia dawnej Polski. Przez Edwarda Barona Rastawieckiego. Warzszawa, 1846. 156 p.
  41. OLSZEWICZ, Bolesław. Kartografia Polska XV–XVII wieku: przegląd chronologiczno–bibliograficzny, Warszawa, 2004. 96 p.
  42. PAMERNECKIS, Stanislovas; SAKALAUSKAITE, Roberta. Senkonių palivarko inventorius. Lietuvos istorijos studijos, 2005, t. 16, p. 31–40 (leidinio priedas).
  43. PELIWO, Stanisław. Mapy ziem Polskich w wydawnictwach książkowych XVI–XVIII wieku. Warszawa, 1985. 150 p.
  44. RAGAUSKIENĖ, Raimonda; KARVELIS, Deimantas. 1645 m. Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis: Radvilų valdos istorija ir kartografija. Vilnius, 1997. 104 p.
  45. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1880, t. 1. 960 p.
  46. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1882, t. 3. 960 p.
  47. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1885, t. 6. 960 p.
  48. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1887, t. 8. 960 p.
  49. ŚRENIOWSKI, Stanisław. Uwagi o łanach w ustroju folwarczno–pańszczyźnianym wsi Polskiej. Kwartalnik historii kultury materialnej, Warszawa, 1955, nr. 2 (R. 3), s. 301–337.
  50. SZYKUŁA, Krystyna; SZYNKIEWICZ, Ewa. Mapy ziem dawnej Polski w wybranych atlasach biblioteki uniwersyteckiej we Wrocławiu, Warszawa, 1993. 184 p.
  51. ŠMIGELSKYTĖ-STUKIENĖ, Ramunė. Išmatuoti erdves: „Ribų komisijų“ įkūrimas ir veikla 1791–1792 m. Iš: Viešosios ir privačiosios erdvės XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Sud. R. Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius, 2008, p. 223–251.
  52. The History of Cartography, Vol. 1. Cartography in Prehistoric, Ancient, and Medieval Europe and Mediterranean. Ed. J. B. Harley, D. Woodward. Chicago-London, 1987. 599 p.
  53. The history of cartography, Vol. 3. Cartography in the European Renaissance. Part 1. Ed. D. Woodward. Chicago-London, 2007. 1171 p.
  54. The History of Cartography, Vol. 3. Cartography in the European Renaissance. Part 2. Ed. D. Woodward. Chicago-London, 2007, p. 1172–2179.
  55. XVII a. pono Jono Stankevičiaus Civinščiznos žemės ribų Slanime brėžiniai. Vilniaus universiteto biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 23–76 / 1–2.
  56. ДОБРЯНСКИЙ, Флавиан. Путеводитель по Виленской публичной библиотеке. Вильна, 1879. 71 c.
  57. Калекцыйная спадчына Вялікага Княства. Мапы-гравюры-манеты-пячаткі. Мінск, 2008. 177 c.
  58. Книга пожертвований въ Виленскую Публичную Библиотеку и музей. Vilniaus Universiteto Bibliotekos. Rankraščių skyrius, f. 46-34, l. 1–57 (1867–1914 г.).
  59. Литовська Метрика. Книга 561. Ревiзiï Украïнських замкiв 1545 року. Пiдготував В. Кравченко. Киïв, 2005. 597 с.
  60. Метрики Великаго Княжства Литовскаго (1545–1572). Книга посолськая. Собр. М. Оболенси, И. Данилович. Москва, 1843. 480 c.
  61. МИЛОВИДОВЪ, Александр Иванович. Из исторiи Виленской Публичной Библiотеки. Вильна, 1911. 72 c.
  62. Описи царского архива XVI века и архива Посольского приказа 1614 года. Ред. С.О. Шмидт. Москва, 1960, 194 с.
  63. Ревизия пущ и переходов звериных в бывшем Великом Княжестве Литовском, с присовокуплением грамот и привилегий на входы в пущи и на земли, составленная Григорием Богдановичем Воловичем в 1559 году, с прибавлением другой актовой книги, содержащей в себе привилегий, данныя дворянам и священникам Пинскаго повета, составленной в 1554 году. Виленская археографическая коммиссия. Вильна, 1867, 382 c.
  64. СОССА, Ростислав Iванович. Iсторiя картографування територiï Украïни: вiд найдавнiших часiв до 1920 р.: короткий нарис. Киiв, 2000. 247 c.
  65. Статут Вялiкага княства Лiтоўскага 1566 года. Рэд. кал. I. Т. Доўнар, М. У. Сатолiн, Я. А. Юхо. Мiнск, 2003. 351 c.
  66. Статут Вялiкага княства Лiтоўскага 1588: Тэксты. Даведник. Каментарыi. Рэд. кал. П. I. Шамякiн, I. А. Жуpаускi, В. С. Кузьмiн i др. Мiнск, 1989. 206 c.
  67. ТЕМУШЕВ, Виктор. Гомельская земля в конце XV–первой половине XVI в.: территориальные трансформации в пограничном регионе. Москва, 2009. 189 c.
  68. Украïна на стародавнiх картах: кiнець XV–перша половина XVII ст. Ред. М. Вавричин, Я. Дашкевич, У. Кришталович. Киiв, 2004. 207 c.

    Komentarai

  69. [6, 36]. Šaltiniuose liudijama, kad 1529 m. Kopernikas ir Aleksanderis Scultetis rengė Prūsijos ir Livonijos žemėlapius [41, 13]. Pirmą kartą lietuviškas žemes žemėlapyje pavaizdavo graikų geografas ir astronomas Klaudijus Ptolemėjus (apie 100–168 m.), XIII a. pirmos pusės Ebstorfo pasaulio žemėlapyje mappa mundi pažymėtos Nemunas ir Dauguva [6, 9, 11, 17; 12, 10–11, 13].
  70. [6, 31; 12, 31]. Ilgainiui kurti geografiniai žemėlapiai [40, 140–159]. Minėtina astronominių žemėlapių grupė – ją sudarė žvaigždynų ir astronominių dangaus kūnų išsidėstymo žemėlapiai [27].
  71. [7, 17–43; 8, 422]. Žinomi XVII a karų su Švedija, švedų parengti tam tikrų LDK vietovių, pavyzdžiui, Gelgaudiškio, Veliuonos ir kt., planai, per kuriuos turėjo žygiuoti kariuomenė [36, 210–219; 38, 248–276].
  72. [62, 24]. Taip pat apraše minimi šie žemėlapiai: чертеж Полотцкой и Озерищъскои [...]; Чертежь, наклеен на холст, ветх добре, свейских и лифлянских немец с Литовскою землею и з государевою со Псковскою землею (pažymėtina – jis užklijuotas ant drobės) [...]; Чертежь по рубежу от Литовские земли и Велижской волости, ветх [...]; Чертежь Торопетцкого рубежа с Литовскою землею [62, 136].
  73. Žinomas XVII a. LDK ir Livonijos sienos atkarpos ir pasienio teritorijų žemėlapis [25, 38].
  74. [6, 85, 89]. Stanisławas Śreniowskis, aptardamas XVI–XVIII a. žemės matavimą lanais Lenkijoje, mini matininkų naudotus žemės matavimo įrankius ir žemėlapių braižymo priemones [49, 301–337].
  75. Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose nurodyti riboženklių „paženklinimo“ įkainiai: už kiekvieno didelio „kampinio“ valdos lauko kapčiaus supylimą reikėjo mokėti po 24 lietuviškus grašius, o už vidurinį (t. y. esantį ribos atkarpos „linijoje“) kapčių – 12 grašių; už vieną raštą – 2 grašius, už įrašymą į teismo knygas – 1 grašį ir t. t. [65, 133; 66, 257].
  76. Dokumento aprašo kortelėje (nuo 1967 m.) įrašų apie dokumentą žiūrėjusius tyrinėtojus nėra.
  77. Dokumento aprašo kortelėje (nuo 1967 m.) įrašai liudija, jog dokumentą 1989 m. žiūrėjo Józefas Maroszekas, o 2006 m. M. Piszczatowska.
  78. Ukr. Стара Прилу́ка, lenk. Przyłuka Stara.
  79. Kaimas Vinicos sr., ukr. Черепашинці, lenk. Czerepaszyńce [45, 801].
  80. Lenk. Holaki – XVII a. kaimas Vinicos paviete [46, 95].
  81. Šio pavadinimo upė – lenk. Postołowa [48, 850].
  82. Ukr. Південний Буг.
  83. Ukr. Гущинці, lenk. Huszczyńce.
  84. Ukr. Мізяків, lenk. Miedziaków, Miziaków [47, 331].
  85. Ukr. Янів, nuo 1946 m. – Iванiв.
  86. Asmuo nežinomas.
  87. Ukr. Снивода.
  88. Žinomas kaimas šiuo pavadinimu, ukr. Глинськ, veikiausiai buvo ir tokio pavadinimo upė.
  89. Lenk. Czarny Szlak [45, 770–771].
  90. Ukr. Пиків.
  91. Maždaug tose apylinkėse dabar yra panašaus pavadinimo mietelis, ukr. Сосонка.
  92. Ukr. Глинськ.
  93. Ukr. Лисогірка (?).
  94. Ukr. Глинськ.
  95. Ukr. Радівка.
  96. Vinicos apylinkėse yra šio pavadinimo kaimas, ukr. Сосонка.
  97. Ukr. Південний Буг.
  98. Ukr. Снивода.
  99. Ukr. Пиків.
  100. Ukr. Снивода.
  101. Lenk. Holaki – XVII a. kaimas Vinicos paviete.
  102. Lenk. Czarny Szlak.
  103. Ukr. Глинськ.
  104. Ukr. Радівка.
  105. Ukr. Черепашинці.
  106. Lenk. Holaki.
  107. Vinicos apylinkėse žinomas upelis, lenk. Postołowska, Pustoły.
  108. Ukr. Байківка.
  109. Ukr. Гущинці.
  110. Ukr. Мізяків.
  111. Ukr. Янів, nuo 1946 m. – Iванiв.
  112. Ukr. Лисогірка (?).
  113. Ukr. Глинськ.
  114. Ukr. Радівка.
  115. Tose apylinkėse dabar yra panašaus pavadinimo mietelis, ukr. Сосонка.
  116. Ukr. Снивода.
  117. Ukr. Південний Буг.

 

Gauta 2012 m. gegužės 21 d.
Pateikta spaudai 2012 m. liepos 11 d.

Summary

"Mirrors" of the Lands of the Former Grand Duchy of Lithuania: Two Unpublished Land-Ownership Maps from the First Half of the 17th Century

Historiography has witnessed a broad development in the research studies of historical geography of the Grand Duchy of Lithuania (GDL). Recently, more research studies of Lithuania’s and GDL territory and its old cartography reproductions appeared. Sometimes researchers succeed in finding unknown or obscure maps in the archives, which are an extremely valuable source to the historians and cartographers, aiming to explore the perception of space and its depiction by the people of those times, and the conception of territorial colonization.

This paper is a publication and analysis of two maps from the first half of the 17th century representing the present-day Ukrainian territory in Vinnytsia province Kalynivskyi, Vinnytskyi and Lipovetskyi districts. Fixed and marked private domain party lines are represented in these maps. All depicted lands belonged to the GDL until 1569; they passed to the Polish rule afterwards. Both maps are from the Manuscript Department of the Vilnius University Library.

They are the unique documents of the GDL historical geography – the visual representation of spatial structure of the former settlements, their distribution and communication between them. The symbols and records used in those maps let us sense and find the basic realia and explore the latitudinal perception.