„Istorija“. Mokslo darbai. 65 tomas
Ilona VAŠKEVIČIŪTĖ. Baltai slavų apsuptyje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas rytų arba Dniepro baltų likimas po slavų genčių invazijos į Volgos-Okos ir Dniepro aukštupius. Aptariamos iki VI a. gyvavusios rytų baltų Bancerovo-Tušemlios, Moščino, Koločino kultūros, slavų atsiradimo rytiniame Baltų arealo pakraštyje istoriografija ir chronologija, charakteringiausi slavų kultūros bruožai.
Prasminiai žodžiai: rytų baltai, Dniepro baltai, slavai, Prahos kultūra, Bancerovo-Tušemlios, Moščino, Koločino kultūros.

Įvadas

Su Romos imperijos žlugimu baigėsi palyginti ramus ir stabilus baltų kultūros vystymosi etapas. Tolesni įvykiai Europoje į savo audringus verpetus įsuko ir baltų pasaulį. Hunų invazija, Europos genčių ir visų pirma germanų kilnojimasis, suirę nusistovėję prekybos keliai, prarasti tradiciniai prekybos partneriai, avarų ir ypač slavų genčių migracija iš protėvynės šiaurės rytų ir šiaurės vakarų kryptimis buvo tas akstinas, kuris privertė keistis baltų pasaulį. Baltų pasaulio pasiektas socialinis ir technologinis išsivystymas bei kintantys išoriniai veiksniai spartino genčių susidarymą ir gentinės hierarchinės visuomenės susiformavimą. Apie tai liudija piliakalnių tyrimai: didžioji bendruomenės dalis iš piliakalnių persikėlė į jų papėdes, o galingais fortifikaciniais įrenginiais įtvirtintas piliakalnis tapo gentinių kunigaikščių rezidencija. Apie V a. vakarų baltuose susiformuoja karinis elitas ir jo palyda – kariauna. Neabejotina, kad naujiems socialinio gyvenimo reiškiniams darė įtaką Europos tautų ir klajoklių kilnojimaisi ir su tuos susijęs didelis karinis aktyvumas. Tačiau didžiausi šio laikotarpio pokyčiai sietini su baltų geopolitinės erdvės pasikeitimu – juos pažadino neregėto masto slavų invazija į rytines baltų žemes.
Slavai į Europos įvykių areną įžengia palyginti vėlai, tik apie VI a. vidurį, kai į Tautų kraustymosi įvykių purtomą Europą apie 550 metus nuo Juodosios jūros stepių Panonijos kryptimi pajudėjo klajokliai avarai. Traukdami į Vakarus jie pajungė Pavalgio iranėnus, Pietų Uralo kutrigurus bei slavus. Iki tol mažai kam girdėtos indoeuropiečių gentys – slavai – greitai pasklido didžiuliuose ištuštėjusiuose vidurio Europos plotuose nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Balkanų pusiasalio pietuose. VI a. slavai jau gyveno Dunojaus vidurupyje, Elbės ir Vyslos žemupyje, Vyslos ir Oderio tarpupyje bei dideliuose šiaurės rytų Europos plotuose – Volgos-Okos aukštupyje. Čia jie įsiskverbė į baltų gyventas žemes ir ėmė juos stumti į Vakarus. Baltų ir slavų santykiai, slavų invazijos padariniai Rytų baltų gentims, jų tolesnio likimo klausimai ir nagrinėjami šiame straipsnyje.

Istoriografija

Slavų protėvyne susidomėta jau nuo XII a. (Nestoras), tačiau moksliniai slavų kilmės nagrinėjimo pamatai buvo padėti tik XIX a. trečiajame dešimtmetyje, kai vokiečių kalbininkas F. Bopas (F. Bopp) nustatė, jog slavų kalba priklauso indoeuropietiškų kalbų šeimai. Nuo to laiko įvairių šalių bei krypčių mokslininkai ieško slavų protėvynės. Šia tema yra parašyta šimtai knygų ir iškelta nemažiau įvairiausių teorijų, kurių aptarti šiame straipsnyje nėra nei galimybės, nei būtinybės. Įdomumo dėlei reikėtų aptarti tik šiuo metu labiausiai priimtinas ir naujausias teorijas, atmetant laiko bandymų neišlaikiusias ir neįrodytas, pvz., L. Niederle (L. Niederle) ir A. Šachmatovo iškeltą slavų-baltų bendriją ir panašiai.
Ilgą laiką vyravo nuomonė, jog slavų protėvynė buvusi dabartinėje Lenkijoje, Lužitėnų kultūros teritorijoje ar bent jau rytiniame jos pakraštyje, kur apsistojo dalis Varpinės kapų kultūros (Pamario) žmonių. Tą teoriją sukritikavo V. Sedovas įrodydamas, jog Varpinių kapų kultūros žmonės negalėjo būti slavai. Apie II a. pr. Kr. buv. Varpinių kapų kultūros teritorijoje susiformuoja Pševorsko kultūra, o į rytus nuo jos – Zarubincų kultūra. Ji užėmė teritoriją nuo Pripetės Polesėje iki Dniepro aukštupio bei vidurupio. Jos tyrėjo J. Kucharenkos manymu, Zarubincų kultūra susidarė kaip Pamarių kultūros atšaka, kai pastaroji pasklido į pietryčius. Tyrinėtojų nuomone, abi, Pševorsko ir Zarubincų, kultūros yra giminingos, tačiau slavams jas priskirti būtų per anksti. Pasak V. Sedovo, didžiausią vaidmenį formuojantis slavams suvaidino Černiachovo kultūra. Pastaroji, jo manymų, susidarė iš kelių didesnių vienetų. Formuojantis Černiachovo kultūrai, be Pševorsko ir Zarubincų nemažą vaidmenį suvaidino skitų-sarmatų elementas. Tų trijų kultūrų susiliejime V. Sedovas ir mato slavų gimimą. Pastaruoju metu jau ir tarp Lenkijos mokslininkų vyrauja nuomonė, jog iki VI a. nei slavai, nei jų protėviai dabartinėje Lenkijos teritorijoje nėra gyvenę (P. Kaczanowski, J. Kozlowski). Čia gyveno keltai, vakarų baltai, Tčicino bei Pševorsko kultūros žmonės. Pastarieji nepriskiriami kokiam nors etnosui. Jordanas, VI a. gotų istorikas, slavų protėvynės ribas yra apibrėžęs Savos, Vyslos ir Dniestro upėmis. Dauguma šiuolaikinių mokslininkų slavų protėvynės linkę ieškoti Karpatų kalnų rajone, dabartinės Ukrainos žemėse.
Slavų Rytų baltų žemėse klausimu literatūros nėra daug. Šia tematika domisi ir archeologai, ir kalbininkai. Pastarieji Aukštutinę Padnieprę iki Seimos ir Pripetės pietuose dar I tūkstantmetyje po Kr. mato apgyventą baltų. Archeologai nėra tokios vieningos nuomonės. Aukštutinės Padnieprės tyrinėtojai P. Tretjakovas, V. Sedovas, L. Pobolis čia išskyrė Koločino kultūrą. Ją linkę priskirti ir slavams (P. Tretjakovas, L. Pobolis), ir baltams (V. Sedovas). Berezinos ir Neries Aukštupiuose lokalizuojama vadinamoji Tušemlios-Bancerovo kultūra. Ją tyrinėtojai be didesnių ginčų skiria baltams, tačiau nuo VI a. joje mato ir slaviškų elementų proveržius. Šiuos klausimus nagrinėjo 1996 m. Novgorode įvykęs VI tarptautinis Slavų archeologijos kongresas. Nemaži nuopelnai tiriant minėtų kultūrų etnogenezę priklauso ir Lietuvos mokslininkams. Bene plačiausiai šie klausimai nušviesti 1987 m. išleistoje kolektyvinėje archeologų, kalbininkų, istorikų ir antropologų monografijoje. Savo požiūrį šiais klausimais yra pareiškusi ir M. Gimbutienė.

Rytinis baltų arealo pakraštys pirmaisiais amžiais po Kristaus

Iki Tautų kraustymosi ir slavų ekspansijos pradžios beveik visas pietinis Baltijos jūros pakraštys nuo Vyslos vakaruose ir didžiuliai šiaurės rytų Europos plotai iki Volgos-Okos aukštupio rytuose, nuo Rygos įlankos šiaurėje iki Pripetės pietuose buvo apgyventi baltų. Tai liudija ne tik archeologų tyrinėjimai, o ir rašytiniai šaltiniai. Romėniškame laikotarpyje, tarp 1 ir 450 m. po Kr., rytiniame baltų arealo pakraštyje išskiriamos Dniepro-Dauguvos, Djakovo bei Zarubincų kultūros. Dniepro-Dauguvos ir Djakovo kultūrų baltiškumu niekas neabejoja. Tiesa, Djakovo kultūra neabejotinai baltiška tapo tik paskutiniaisiais amžiais pr. Kr., kai baltai iš Okos aukštupio srities įsiskverbė į finougrų gyventas žemes Volgos-Okos tarpupyje ir Valdajaus aukštumoje.

1 il. Baltu gentys VI–VIII a.: 1 – prūsai, 2 – galindai, 3 – jotvingiai-sūduviai, 4 – nadruviai, 5 – lamatiečiai (?), 6 – skalviai, 7 – kuršiai, 8 – žemaičiai, 9 – žiemgaliai, 10 – latgaliai ir sėliai, 11 – sulietuvinti pražemaičiai, dar vadinami vakarų aukštaičiai, 12 – lietuviai, 13 – Bancerovo-Tušemlios kultūra (Padnieprės baltai), 14 – Moščino kultūra (rytų galindai), 15 – Koločino kultūra (autorius A. Tautavičius, 1987). Slavų migracijos keliai VI – IX a.: anksčiausiai slavai kolonizavo žemes tarp Pripetės ir Desnos, VI a. slavai įsiveržė į Pskovo – Novgorodo sritį, Dniepro aukštupyje baltai išnyko apie IX a., Okos baseine baltų salos minimos dar XI a., vėliausiai slavai atėjo į Pripetės ir Nemuno aukštupius (autorė I. Vaškevičiūtė)

Svarbi vieta baltų ir slavų istorijoje teko Zarubincų kultūrai. Dėl jos etniškumo yra diskutuojama: daliai tyrinėtojų ji slaviška, kitai – baltiška. Tačiau vienu aspektu visi tyrinėtojai sutaria. Manoma, kad šios kultūros žmonės romėniško laikotarpio antroje pusėje migravo į šiaurę ir šiaurės rytus, į Dniepro-Dauguvos baltų teritorijas. Jeigu Zarubincų žmonės buvo baltai, tai jie ir bus pradėję baltų genčių migraciją. Susiliejus rytų ir vakarų baltams, susiformavo nauja Moščino kultūra, kurią tyrinėtojai tapatina su rašytiniuose šaltiniuose minimais rytų galindais. Šios kultūros teritorija – Okos aukštupio baseinas ir Dniepro aukštupys. Kita vertus, jei Zarubincai buvo slavai, tai atsiskleidžia vienas iš jų didžiosios migracijos kelių bei šio proceso pradžios laikas.

Slavai ir Dniepro baltų kultūros Tautų kraustymosi laikotarpiu

V a. paskutiniame ketvirtyje Europos kultūrų horizonte galutinai susiformuoja slavus skiriantys bruožai. Slavų kultūrą iš kaimynų germanų, baltų, finougrų ir tiurkų išskiria trys savito braižo kultūros elementai – gyvenvietės, laidojimo paminklai ir keramika. Tų trijų elementų variacijos, įgytos bendraujant su skirtingo etnoso kultūromis, leidžia tarp slavų atpažinti ir atskiras jų gentis. V–VI a. slavų horizonte išskiriamos trys kultūros, žinomos Prahos-(Korčako), (Prahos)-Penkovo, Koločino vardais.
Pati ankstyviausia slavų kultūra yra Prahos kultūra. Kai kurie mokslininkai (V. Sedov) ją vadina Prahos-Korčako vardu. Jai būdingi vadinamieji Prahos tipo lipdyti ir neornamentuoti puodai. Jie kiaušinio pavidalo, jų kakliukai žemi, tiesūs, beveik neišsiskiriantys, o anga susiaurinta. Tokie puodai buvo paplitę V–VI a. Slovakijoje, Moravijoje, Čekijoje, Kujavijoje. Panašių bruožų turi ir Korčako tipo keramika. Ji randama Polesėje bei Volynėje.
Tautų kraustymosi laikotarpiu baltų žemėse vyko baigtiniai genčių formavimosi procesai. Dalies genčių teritorija ir esmingiausi kultūros bruožai mažai pakitę išliko iki Lietuvos valstybės susidarymo, o jų vardai išliko rašytiniuose šaltiniuose. Kitoms gentims likimas lėmė išnykti anksčiau nei rašytojai jas užfiksavo. Tokio likimo susilaukė rytinio baltų arealo gentys. Jų vardai nežinomi, todėl jas ir V–VII–VIII a. atpažįstame Bancerovo-Tušemlios, Moščino ir Koločino kultūrų vardais.

2 il. Bancerovo-Tušemlios kultūros senienos

Bancerovo-Tušemlios kultūrinė sritis apėmė žemes nuo Neries, Nemuno ir Ščiaros aukštupių vakaruose iki Sožos baseino rytuose. Pavadinta pagal du žinomiausius tirtus piliakalnius – Tušemlios (apie 50 km į P nuo Smolensko) ir Bancerovo (apie 10 km į ŠV nuo Minsko). Jos teritorija didžiausia iš visų I tūkstantmečio vidurio ir trečiojo ketvirčio baltų kultūrų. Būdingi paminklai – neįtvirtintos gyvenvietės, nedideli piliakalniai-slėptuvės, neornamentuoti, lygiu paviršiumi, profiliuotu kakliuku puodai. Mirusiuosius degino ir laidojo plokštiniuose kapuose, urnose ir be jų. VI a. į šios kultūros teritoriją iš pietų ėmė skverbtis slavų gentys. Manoma, kad dalis jų, perėjusios per visą šios kultūros teritoriją, pasiekė Lovatės ir Ilmenio baseiną, kur paplito sopkos ir ilgieji pilkapiai (dalis jų skiriama slavams). Kita slavų dalis kolonizavo šios kultūros pietinę dalį, ir jau VII–VIII a. sandūroje iš pietų besiskverbiantys slavai sunaikino šią kultūrą. Jos teritorijoje paplito krivičių ir dregovičių pilkapynai.

3 il. Bancerovo-Tušemlios kultūros radiniai ir keramika

Moščino kultūra, siejama su rytų galindais, gyvavo Okos aukštupio baseine į pietus nuo Maskvos. Vakaruose ji siekė Dniepro aukštupį, ribojosi su Bancerovo-Tušemlios kultūra, o šiaurėje ir rytuose siekėsi su ugrofinais. Pavadinta Popoltos upelio krante (Kalugos sr.) esančio Moščino piliakalnio vardu. Šiai žemdirbių kultūrai būdingi nedideli piliakalniai, stulpinės konstrukcijos pastatai, lipdyti profiliuoti ir šiurkščiu paviršiumi puodai. Kultūros paminkluose gausu žalvario dirbinių. Mirusiuosius laidojo dideliuose pavieniuose pilkapiuose. Sudegintas kapas randamas ant pilkapio pagrindo ar kiek aukščiau jo, apjuosiamas grioveliu ar aptveriamas mediniais stulpeliais. Į kapą dedama keramika. Ši kultūra gyvavo V–VII a., o nuo VIII a. Moščino kultūros teritorijoje plinta slavų viatičiams būdingi pilkapiai. Ilgainiui slavų viatičiai asimiliavo galindus, tačiau jų dalis, gyvenanti prie Protvos, minima XII a. Rusios šaltiniuose (Lavrentijaus ir Ypatijaus metraščiai).

4 il. Moščino kultūros senienos


5 il. Moščino kultūros radiniai ir keramika


6 il. Moščino kultūros lobis

Koločino kultūra paplitusi į pietus nuo Moščino kultūros arealo, Sožos, Seimos bei Desnos žemupiuose ir nedideliame plotelyje dešiniajame Dniepro krante prie Berezinos žiočių. Koločino kultūra pietvakariuose ribojosi su slaviškomis Prahos-Korčiako ir Prahos-Penkovo kultūromis. Manoma, jog Seimos baseine galėjo gyventi baltų ir Prahos-Penkovo žmonių. Baltiškai Koločino kultūrai būdingi piliakalniai ir neįtvirtintos gyvenvietės, stulpinės konstrukcijos pusiau žeminės. Keramika lipdyta, puodai lygiu paviršiumi, kiek profiliuoti ir aukšti. Mirusiuosius degino, laidojo nedidelėse duobutėse ir urnose. Koločino kultūra buvo veikiama slavų, tačiau dauguma kultūros bruožų ją daro artimesnę baltams nei slavams. Tai patvirtina ir lingvistai, nustatę šios kultūros arealo baltišką upėvardžių prigimtį. VIII a. antroje pusėje Koločino kultūros areale jau randami slavų radimičiams skiriami pilkapynai.


7 il. Moščino kultūros lobis


8 il. Koločino kultūros senienos


9 il. Koločino kultūros keramika

Rytų baltų (Dniepro baltų) likimas

Anksčiausiai suslavėjo pietinės ir rytinės baltų sritys nuo Pripetės iki Desnos. Dniepro aukštupyje baltai išnyko apie IX a., Okos baseine baltų salos išliko iki XI a. Polocko bei Pskovo ruožo baltai, nors slavai čia atsikėlė anksčiausiai, buvo asimiliuoti dar vėlesniais laikais. Rytų baltų areale paplito dregovičiams, krivičiams, radimičiams ir viatičiams būdingi pilkapynai.
Taigi apie VI amžių, pasiekę dabartinę Pskovo-Novgorodo sritį, baltų gyvenamojoje teritorijoje slavai įvarė gilų pleištą. Jie atskyrė istorines prūsų, lietuvių ir latvių žemes nuo kitų baltų genčių rytuose. Nuo šio pleišto nuošalyje buvo vakarinė Padnieprės sritis. Tarp Pripetės ir Nemuno aukštupių slavai atėjo vėliau iš rytų, nuo Dniepro pakrančių, ir jų kolonizacija nebuvo tokia masiška. Tai atsekama pagal skirtingą, lyginant su Dniepro aukštupiu, baltiškų hidronimų suslavėjimą. Vėliau iš šios srities slavai turėjo slinkti į šiaurę. Seimos baseine slavų invazija taipogi buvo vėlesnė ir ne tokia masiška. Tuomet migravo ne tik slavai, o ir jų asimiliuotos etninės baltų grupės.
Baltai slavų spaudžiami traukėsi į vakarus, ir VI–VIII a. galima apibūdinti kaip slavų genčių permanentinio veržimosi į Rytų baltų žemes laikotarpį. Tad koks gi likimas ištiko rytų baltus? Matyt, viena rytų baltų dalis, arčiausiai buvusi ties slavų kilties židiniu Prahos-Korčako, Prahos-Penkovo kultūros, buvo išžudyta arba žuvo kovodama, kita dalis – asimiliavosi su ateiviais slavais, tretieji – pasitraukė į vakarus, link vakarų baltų genčių, į Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo vakarinį pakraštį. Dar kita baltų dalis, buvusi nuošaliau nuo didžiųjų kolonizacijos kelių, liko gyventi savo įprastoje aplinkoje, tačiau jau apsuptos slavų. Baltų salas Rusios gilumoje mini XII a. metraščiai. Baltų asimiliaciją atskleidžia archeologiniai tyrinėjimai ir lingvistiniai duomenys. Tyrinėjant gyvenvietes pastebėta, kad vienalaikiai statiniai būdingi ir baltams, ir slavams, – jie ir antžeminiai su krosnimis kampe, ir pusiau žeminės su židiniu viduryje. (Reviački gyvenvietė, Miadelo rajone). Tyrinėtojai mano, kad slavai, apsigyvenę baltų žemėse, iš pradžių nesteigė naujų gyvenviečių, o kūrėsi tarp vietinių baltų. Išsakoma nuomonė, kad slavai nesikėlė ištisomis visuomenėmis ar šeimomis. Atvykdavo tik didesnės ar mažesnės grupės, kurias daugiausia sudarė vyrai. Šie kūrėsi tarp vietinių ir sudarydavo mišrias šeimas. Yra ir radikalesnių teiginių: atvykdavo tik ginkluoti karių būriai, išžudydavo vietinius vyrus, pasisavindavo visą turtą, įskaitant ir išžudytųjų našles. Apie asimiliaciją kalba ir naujoje slaviškoje aplinkoje išlikę baltiški hidronimai bei toponimai. Turbūt tik bendrai gyvenant baltiški upėvardžiai bei vietovardžiai galėjo išlikti, antraip ateiviai neturėtų iš ko perimti upių ir vietovių pavadinimų.
Iki šiol sunkiai paaiškinama į centrinių baltų arealo rytinį pakraštį patraukusios rytų baltų dalies istorija. Neabejojama, kad į ją apie VI–VIII a. įsilieja dalis per slavų invaziją išstumtų Dniepro baltų. A. Tautavičius lietuvių genties formavimosi procese mato migracijos padarinius, tačiau, jo manymu, lietuvių genčiai susidaryti įtakos turėjo migracija iš šiaurinės Lietuvos ir jotvingių srities. R. Volkaitė-Kulikauskienė labiau linkusi matyti slavų ir baltų kontaktines zonas, buvusias lietuvių genties rytiniame pakraštyje. Ir lietuviai (siaurąja genties prasme), ir Dniepro baltai yra kilę iš tos pačios Brūkšniuotosios keramikos kultūros. Todėl ir vėlesnio laikotarpio šių etninių grupių kultūra yra panaši. Gali būti, kad dėl to rasti labai konkrečių Dniepro baltų įsiliejimo atspindžių lietuvių genties kultūroje yra sunkus uždavinys. Tačiau kažkaip mūsų literatūroje praslysta ir neakcentuojami kardinalūs pokyčiai buvusios Brūkšniuotosios keramikos kultūros vakariniame areale. VI a. žymi didžiules permainas: iškyla vadinamoji Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, – teritorijoje, apie kurios gyventojų laidojimo papročius žinoma labai jau miglotai, staiga atsiranda gausybė pilkapių su sudegintų mirusiųjų palaikais (palyginkime su Dniepro baltų laidojimo papročiais). Vyrų kapų komplektuose vyrauja kovos peiliai, kovos kirviai, ietigaliai, skydai ir raitelio įkapės – balnakilpės. Pastarosios čia atsiranda anksčiau nei kur kitur baltų gentyse. Istorikai balnakilpių atradimo laurus skiria avarams arba alanams, o su šiais klajokliais anksčiausiai teko susipažinti kaip tik Dniepro baltams. VII–VIII  a. pastebimi nauji pilkapių įrengimo papročiai: vietoje akmenų jie apjuosiami grioveliais. Ir vėl palyginkime su Moščino baltų (rytų galindų) tradicija. Visai įmanoma, kad įsisiūbavus slavų ekspansijai, į Rytų Lietuvos pilkapių kultūros teritoriją įsilieja naujieji pabėgėliai. Tyrinėtojai sutaria, kad Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmones reikia laikyti lietuvių genties protėviais. Kalbininkas Kazimieras Būga panašiai įsivaizdavo lietuvių ir latvių kiltį – apie VI–VII a. dėl slavų spaudimo atėjusius Dniepro baltus. Ši K. Būgos hipotezė susilaukė nepelnytai aštrios J. Puzino kritikos. Plačiau žvelgiant į baltų pasaulį sukrėtusius tautų kraustymosi įvykius, gana įtikinama darosi hipotezė, kad lietuvių genties formavimosi pagrindai iškilo rytų baltams asimiliavus giminiškus Brūkšniuotosios keramikos kultūros vakarinio arealo baltus. Čia susidarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o vėliau iš jos iškilo lietuvių gentis.
Latgalių gyventose žemėse rytų baltų migracijos procesai atsispindi gerai. VII–VIII a. vyrų kapuose ietigaliai randami padėti prie mirusiojo kojų, o ankstesnio periodo kapuose jų vieta – galvos sritis. Kaip žinia, paprotys dėti ietigalį mirusiajam prie galvos būdingas visoms vakarų baltų gentims, o prie kojų – rytų baltams. Be to, pastebimas ir toks reiškinys, kai rytų baltų vyro kapas (su ietigaliais prie kojų) įrengiamas anksčiau supilto pilkapio sampile. Skiriasi ir kiti įpročiai: pavyzdžiui, ankstyvųjų pilkapiuose vyrų kapuose vyrauja smaigtukai, o vėlesniųjų – segės. Atsiranda ir visai naujo inventoriaus, kurio kilmė siejama su rytų baltais, – antkaklės balneliniais galais, kriauklelių vėriniai. Latvijos archeologas A. Radinis (A. Radinš) šiuos reiškinius aiškina rytų baltų genčių įsiliejimu į latgalių žemes. Tačiau rytų baltai – tai ne tik Dniepro baltai, o ir artimesni kaimynai – lietuviai. Kol kas turima medžiaga neleidžia atskirti lietuvių nuo rytinių genčių, tačiau prielaida, jog tai būtent slavų pastūmėti rytiniai baltai, išlieka. Minėtos naujovės koncentruojasi rytiniame Latgalos pakraštyje, o jų chronologija sutampa su slavų ekspansija – VII–VIII a. Apie tą laiką ir ima ryškėti skirtumai latgalių etniniame masyve. Apie rytinius ateivius kalba ir antropologai. Latgalių kraniologinė medžiaga yra tapati antropologiniam tipui, kuris žinomas į rytus nuo Latvijos gyvenusių genčių, ir dalis tyrinėtojų mano, kad latgaliai, kaip vienas etnosas, susiformavo atvykus čia daliai gyventojų iš rytinių baltų masyvo pakraščių.

Išvados

1. Dėl tautų kraustymosi į vakarinius ir rytinius baltų masyvo pakraščius pradeda veržtis slavai.
2. Rytiniame baltų pakraštyje šis procesas prasidėjo VI a. ir baigėsi VIII a.
3. Lietuvių ir latgalių gentys formavosi Dniepro baltų migracijos įtakoje.

Gauta 2007 m. vasario 22 d.
Pateikta spaudai 2007 m. kovo 20 d.

Summary

The Balts in the Surrounding of the Slavs
The Baltic world faced many innovations during the Migration period, and the most significant transformations could be associated with the changes in the Baltic geopolitical space and a large-scale Slavic invasion into the eastern Baltic territories. The Slavs came to Europe in the middle of the 6th century. At the end of 6th century they settled in the north-eastern part of Europe, i.e. the upper reaches of the Volga-Oka rivers and began ousting the Balts into the West.
Before the beginning of this Slavic expansion, the southern coast of the Baltic Sea was settled by the Balts who belonged to the following Dniepr (east) Balts cultures: Bantserov–Tushemlya, Moshchin and Kolochin.
The Bantserov-Tushemlya culture covered territories from the upper reaches of the Neris, the Nemunas and the Shchara in the West till the Sozh basin in the East, and it is dated by the middle of the first millennium. However, invading Slavic tribes from the South destroyed this culture in the 7th–8th centuries; instead, barrow cemeteries of the Kriviches and the Dregoviches appeared on this territory.
The Moshchin culture was spread along the river Oka’s upper basin southward from Moscow. In the West, it extended as far as the upper reaches of the Dnieper where it bordered on the Bantserov-Tushemlya culture; in the North and East it came into contact with the Finno-Ugrian tribes. Dated by the 5th–7th centuries, in the 8th century this culture was replaced by barrow cemeteries characteristic of the Viatiches.
The Kolochin culture was spread along the lower Sozh, Seym and Desna as well as on a small territory on the right bank of the Dnieper. It is supposed that in the Seym’s basin the tribes of both cultures, i.e. those of the Balts and the Slavs could have lived. Though this culture was more influenced by the Slavs, it possesses more Baltic features; moreover, linguists claim the existence of the Baltic place names (river names) in this area. In the second half of the 8th century barrow cemeteries of the Radimiches could be found there.
The southern and eastern parts from the Pripet till the Desna were the first to come under the Slavic influence. In the upper reaches of the Dnieper, the Balts disappeared in the 9th century, in the Oka basin they survived till the 11th century while in Polock’s and Pskov’s regions they were assimilated even later.
As a result, the Balts moved westwards. This process of re-settlement was not always peaceful; it was marked by armed conflicts between the older tribes and newcomers and is evidenced by some hill-forts of the 7th–8th centuries which clearly demonstrate the traces of destructive fires.
The Baltic communities met different destinies. Some of them were killed, others assimilated with the newcomers, still others moved westwards and joined the Lettigallians and Lithuanians. As it was mentioned in the written sources of the 12th century, some Baltic tribes remained in their former places of settlement, surrounded by the newcomers, i.e. the Slavic tribes.
In the 7th–8th centuries, the Dnieper Balts, ousted from their territories by the Slavic invasion, came to settle on the territories inhabited by the Lithuanian tribes. Both of these tribes originated from the same Corded Ware culture; thus, the later culture of these ethnic groups remained more or less similar. On the other hand, this period witnessed some innovations: in building barrows, stone constructions were replaced by ditches, stirrups appeared, and so on. In general, Barrow culture ethnic groups from eastern Lithuania could be considered to be the ancestors of the Lithuanians as they assimilated the Balts belonging to the Corded Ware culture.
Similar processes can be traced in the territories inhabited by the Lettigallians. New inventory, the origin of which can be associated with the eastern Balts, has been registered; therefore, some Latvian archaeologists, A. Radinš for example, claim that the eastern Baltic tribes settled in the Lettigallian areas. Anthropological material also supports this hypothesis.