„Istorija“. Mokslo darbai. 86 tomas
Kas naujo?
Spausdinti

Mindaugas Nefas nagrinėja Klaipėdos krašto šaulių, kaip atskiros socialinės grupės, tarnybos gavimo ypatybes valstybinėse institucijose ir įmonėse Klaipėdos krašte 1923–1939 m. Išvadose autorius teigia, kad „teisiniuose dokumentuose, reglamentavusiuose asmenų priėmimą į valstybės tarnybą, prioriteto asmenims, priklausiusiems Šaulių sąjungai, nebuvo nustatyta, tačiau Klaipėdos krašte, vykdant vyriausybės siekį sulietuvinti krašto gyventojų sudėtį, valstybės tarnybą prioriteto tvarka gaudavo Šaulių sąjungos nariai“.

Vytautas Jokubauskas analizuoja I Lietuvos Respublikos karinės gynybos perspektyvas rengiant šaulius partizaniniam karui. Autorius daro išvadą, kad „būtent apie 1924–1926 m., pasiremiant nepriklausomybės kovų patirtimi, Lietuvos karinė vadovybė nubrėžė ateities partizaninio karo gaires, kurios aktualios išliko iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos“.

Dalia Bukelevičiūtė atskleidžia Keturių pakto sudarymo aplinkybes, mažųjų valstybių reakciją į jas, Mažosios Santarvės stiprinimą, Balkanų pakto sudarymą bei pagal analogiją Baltijos Antantės susikūrimo tarptautinį kontekstą. Ypač vertingas yra autorės pastebėjimas, „kad šie mažųjų valstybių sudaryti paktai buvo reikšmingi tol, kol neprasidėjo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos prisitaikymo politika Vokietijos atžvilgiu“.

Mindaugas Tamošaitis analizuoja liaudininkų vaidmenį šalyje Antano Merkio vyriausybės valdymo laikotarpiu. Autorius charakterizuoja liaudininkų ministrų veiklą J. Černiaus ir A. Merkio vyriausybėse, išryškindamas bendrą Valstiečių liaudininkų partijos vaidmenį šalies politiniame gyvenime.

Tomas Čelkis ir Valentina Karpova publikuoja du neskelbtus XVII a. pirmos pusės „dabartinės Ukrainos teritorijos Vinicos srities teritorijos žemėlapius“, kuriuose „fiksuotos erdvinės struktūros detalės yra aktualios įvairiuose LDK istorinės geografijos tyrimuose ir naudotinos retrospektyviai arba lyginamuoju aspektu“.

Vasilijus Safronovas analizuojama erdvėvokos raidą XVI–XX amžiais, remdamasis konkrečiu Rytų Prūsijai priklausiusio istorinio regiono, išsiskyrusio lietuvių kultūros vyravimu, pavyzdžiu. Autorius gilinasi į teritorijos pavadinimų ir ribų suvokimą bei aiškinasi, „kokie geopolitiniai ir ideologiniai veiksniai lėmė regiono įvardijimo ir teritorinio apibrėžimo skirtumus ir kokią įtaką šie skirtumai darė „Mažosios Lietuvos“ sampratos lietuviškojoje vaizduotėje kaitai“.

Arturas Mickevičius kelia „islandų sagų, kaip istorijos šaltinio, patikimumo problemą“. Jis teigia, kad „susiklosčiusi istoriografinė tradicija dažnai sagas eliminuoja iš istorijos šaltinių sąrašo, nurodo esminius trūkumus, atskleidžiančius jų nepatikimumą“. Šias problemas autorius analizuoja lygindamas islandų sagas su šiaurės rašytinių šaltinių grupei priskiriamomis kronikomis.

Sandra Grigaravičiūtė