„Istorija“. Mokslo darbai. 87 tomas
Raimonda RAGAUSKIENĖ. XVI a. didikų Radvilų lenkų kilmės žmonos
Spausdinti

Raimonda Ragauskienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros profesorė; adresas: T. Ševčenkos 31, Vilnius LT-03111; Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja; adresas: Kražių 5, Vilnius, LT-01108; el paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Metrikos problemos, XVI–XVIII a. LDK socialinė istorija.

Straipsnis parengtas tarptautinio projekto („Od szlachty do ziemiaństwa. Geneza i trwanie na obszarach niejednolitych etnicznie dawnej Rzeczypospolitej“ (program Ministra nauki i Szkolnictwa Wyższego RP „Narodowy Program Rozwoju Humanistyki“ w latach 2012–2015 , grant nr. 12H 11 0016 80) lėšomis.

Anotacija. Straipsnyje aptariama LDK diduomenės vedybų strategija (iki XVI a. pab.). Atskiras dėmesys skiriamas įtakingiausių to meto didikų Radvilų mišrioms santuokoms (santuokoms su svetimšalėmis, ypač lenkėmis).
Reikšminiai žodžiai: mišri santuoka, uždara ir atvira santuoka, vedybinė strategija, XVI a. LDK, diduomenė, polonizacija, LDK suartėjimas su Lenkija XVI a.

Abstract. The article discusses the marriage strategy of the GDL nobility (until the end of the 16th century). Special attention is paid to the mixed marriages of the most influential nobles of that time – the Radziwiłł family (marriages with foreigners, in particular women of Polish descent).
Key words: mixed marriage, closed-open marriage, marriage strategy, 16th century GDL, nobility, Polonization, GDL consolidation with Poland in the 16th century.

Įvadas

1385 m. Krėvos aktas, nubrėžęs sudėtingą teisinį santykį tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK, Lietuva) ir Lenkijos Karalystės, žymėjo kokybiškai kitokio lietuvių–lenkų bendradarbiavimo, pirmiausia parlamentinėje, diplomatinėje, politinėje ir ypač karinėje sferose, pradžią [žr. plačiau sk. 2]. Atsirado esminis pagrindas glaudesniems ekonominiams, kultūriniams ir religiniams visuomenių ryšiams susiformuoti, nors toliau pažengusi Lenkija darė didesnę įtaką Lietuvai, o ne atvirkščiai [73]. Daugėjant sąlyčio taškų, bendravimas paspartėjo dviejų paskutiniųjų Jogailaičių valdymo metais. LDK dažniau ir ilgiau apsistodavo bendras Lenkijos–Lietuvos valdovas su savo dvaru, Lenkijos specialistai čia vykdė valakų reformą, nemažai lenkų (ypač iš Palenkės) tarnavo Lietuvos valdančiojo elito dvaruose, tapo vaivadų ir vietininkų pagalbininkais pilių teismuose ar administracinėse struktūrose. Savo vaidmenį suvaidino ir Liublino unija, o nuo XVI a. pirmos pusės jau sparčiai progresavo LDK bajorijos dalies, pirmiausia diduomenės, polonizacijos procesai [74].

Lietuvišką politinę savimonę (apjungusią LDK priklausiusią lietuvių ir rusėnų bajoriją) puoselėję didikai kultūriniu požiūriu smarkiai lenkėjo: jie jau ne tik kalbėjo, bet ir mąstė lenkiškai. Dėl politinio gyvenimo realijų prieš uniją su Lenkija nusistatę LDK didikai lietuviais save vadino lenkiškai. Taip Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis 1553 m. įkurtoje Bresto spaustuvėje pirmuosius evangelikų leidinius (tarp kurių ir 1553 m. „paprastiems žmonėms“ skirtą „Trumpąjį katekizmą“), kaip ir 1563 m. Bresto, arba Radvilų Bibliją,išleido lenkų kalba. Kai kurie tyrinėtojai su Bresto Biblijos išleidimu sieja ir intensyvios polonizacijos LDK pradžią. Antrasis politiniame Radvilų duete Mikalojus Radvila Rudasis antiunijinį nusistatymą irgi reiškė lenkiškomis kalbomis. Antai 1565 m. teigė norintis „tokiu lietuvių arkliuku joti, nuo kurio, saugok Dieve, manęs lenkų ereliukas ne tik kad nenumestų, bet netgi nagu neįdrėkstų“ [62]. Kita vertus, lenkų kalbos vartojimas kasdieniame gyvenime nereiškė politinės tapatybės praradimo.

Vienas iš kelių, artinusių LDK ir Lenkijos bajoriškas visuomenes bei skatinusių lenkų kalbos ir kultūros perėmimą, buvo tų pačių politinių aplinkybių nulemtos mišrios santuokos – santuokos tarp abiejų visuomenių atstovų. Pirmieji pradėję vykdyti šią vedybinę strategiją buvo LDK ir Lenkijos didikai, ypač šiuo požiūriu išsiskyrė vieni įtakingiausių Lietuvoje – Radvilos. Istoriografijoje mišrių didikų santuokų klausimas nušviestas labai paviršutiniškai. LDK elito atstovių santuokas su Lenkijos didikais viduramžiais pastaruoju metu apžvelgė Grzegorzas Błaszczykas [76], atrodo, siekęs padidinti mišrių santuokų skaičių, prie tokių priskirdamas istoriografijoje abejotinomis laikomas ir ne visuomet tinkamai šaltiniais pagrįstas santuokas. Vėlesnių (iki 1569 m.) mišrių santuokų tendencijas, pasirėmęs pavieniais pavyzdžiais, bet neįvertinęs LDK didikų dukrų ištekinimo už lenkų didikų, pateikė Marcelis Kosmanas [18, 347– 378]. Nepaisant kelių atskirų Radvilų žmonų biografinių tyrimų, galima teigti, kad kilusių ne iš LDK (toliau tekste – svetimšalių) didikių grupė dar nesulaukė istoriografijos dėmesio [77].

Šiame straipsnyje siekiama pateikti detalesnį LDK diduomenės vedybinės strategijos (iki XVI a. pab.) vaizdą, aptariant visas diduomenės vykdytas kryptis (ne tik „vakarų“, bet ir „rytų“). Atskirai nagrinėjama prolenkiška mišrių santuokų skaičiumi išsiskyrusi XV a. pab.–XVI a. Radvilų giminės vedybų strategija: didikų ir jų dukrų santuokų su lenkais ir lenkėmis statistiniai rodikliai bei „lenkiškumo“ aspektai į Lietuvą atitekėjusių Radvilienių veikloje.

1. Mišrios LDK diduomenės santuokos (iki XVI a. pab.)

Dinastinių santuokų, kaip vieną iš politikos įrankių, tradiciją pirmieji pradėjo Lietuvos valdovai. Tarp ankstyviausių randami duomenys apie XIII a. 3-iame deš. pirmojo Lietuvos valdovo Mindaugo vyresniojo brolio Dausprungo dukters ištekinimą už Haličo kunigaikščio (vėliau karaliaus) Danieliaus [78]. Svarbiu, nors nebūtinai ir ne visuomet sėkmingu, tarptautinės politikos atributu tokias santuokas laikė Gediminaičiai. Jų vedybinėje strategijoje vyravo trys pagrindinės kryptys: Rytų kraštų, Pietryčių Europos ir Vidurio–Vakarų Europos. Dinastijos atstovai iki XV a. pr. žmonas rinkosi dažniau iš Rytų kraštų ir daugiau stačiatikes, ypač Jogailaičiai. Gediminaičių dukros tekėjo už Tverės, Suzdalės, Riazanės ir Maskvos kunigaikščių ir už pasienio, vadinamų „ukrainos“ žemių, kunigaikščių Riurikaičių palikuonių. Taip nežinomo vardo Algirdo dukra († 1370) tapo kunigaikščio Ivano Novosilskio žmona, o Algirdo anūkę Mariją prieš 1407 m. LDK Vytautas išleido už kunigaikščio Fiodoro Vorotinskio [56, 36, 42; 49, 94, 114].

Vedybinėje strategijoje palaipsniui stiprėjo pietryčių Europos kryptis, LDK valdovams išleidžiant dukras už Moldovos, Valakijos, Haličo–Voluinės valdančiųjų bei pastangos parinkti karališkų ir kunigaikštiškų giminių vyrus iš Vidurio Europos: Mazovijos, Lenkijos, Silezijos, Pamario ir Meklemburgo (Vokietija). Kaip tik XIV a. pr. pabrėžiant dinastijų išskirtinumą, buvo sudarytos santuokos tarp Gediminaičių ir Mazovijos bei Lenkijos valdančiųjų. Gedimino dukra Elžbieta (apie 1302–1364) 1316 m. ištekėjo už Plocko kunigaikščio Vaclovo, o kita jo dukra Aldona Ona (1311/1313–1339) 1325 m. tapo Kazimiero Didžiojo Piasto žmona ir Lenkijos karaliene. Vakarų kryptis dominavo XV–XVI a. Jogailaičių vedybinėje politikoje. Žmonas valdovai rinkosi iš Vokiškų kraštų, Vengrijos ir Italijos, o jų dukros toliau tekėjo į Lenkiją, Mazoviją ir vokiškus kraštus, Vengriją ir Transilvaniją. 1562 m. Vilniuje įvykusios dinastinės Suomijos kunigaikščio Jono Vazos ir Kotrynos Jogailaitės vedybos „priartino“ ir iki tol geografiškai bei kultūriškai tolimą Švediją [37].

Lietuvos valdovų dinastinės santuokos turėjo būti pavyzdžiu ir XIII–XIV a. Lietuvos elitui. Tačiau duomenų apie ankstyvųjų kilmingųjų giminiavimąsi su kitų valstybių elito nariais nėra. Vėlesnė, iš to paties senojo elito kilusi, vytautiniais laikais išsiskyrusi LDK diduomenė vykdė išskirtines jos pozicijas bajorijoje stiprinusią vidinę vedybinę politiką. Stengtasi susigiminiuoti su dinastinės kilmės ar to paties sluoksnio giminėmis. Prestižui svarbiausi buvo vedybiniai ryšiai su valdančiąja dinastija, tačiau tik kai kuriems didikams tai pavykdavo padaryti. Antai, įtakingiausias Vytauto laikų didikas Albertas Manvydas († 1423) savo padėtį sustiprino vedybomis su tikėtinai Vytauto žmonos Onos seserimi Julijona. XV a. 8-ojo deš. Kijevo vaivada Jonas Chodkevičius vedė Algirdo provaikaitę, kunigaikštytę Jaunutę Agnietę Bielskaitę, o jo sūnaus, valdovo maršalkos Aleksandro Chodkevičiaus žmona apie 1511 m. tapo dinastinės kilmės kunigaikštytė Vosylė Jaroslavičiova (jos motina Eudoksija Vorotinska buvo Kaributo Algirdaičio anūkė) [31, 77; 17, 87, 129].

Daugelyje gyvenimo sričių, pavyzdžiui, kuriant dvarų struktūras, XIV a. pab.–XV a. pab. diduomenės atstovai siekė kopijuoti valdovų pavyzdžius, tačiau sudaryti mišrias santuokas su užsienietėmis neskubėta. Šaltinių trūkumas neleidžia tvirtai teigti, tačiau, berods, iki XV a. pab. didikų santuokos buvo uždaros, giminiuotasi su vietos, o ne užsienio diduomene. Mišrių santuokų dinamika suintensyvėjo XV a. pab. ir ypač XVI a. Diduomenės vykdomoje vedybinėje strategijoje matyti dvi svarbiausios kryptys: Rytų kraštų bei Vidurio Europos.

LDK diduomenės santuokos su Rytų kraštų elito atstovais. Rytų kryptis buvo viena svarbesnių Gediminaičiams iki XV a. pab., o LDK elitui ji iki pat XVI a. pab. buvo marginalinė. Sudaryti tokias santuokas pradžioje galėjo trukdyti stačiatikių karjeras valstybėje riboję suvaržymai, pavyzdžiui, 1413 m. Horodlės draudimai užimti aukščiausias pareigybes, nebegalioję po 1434 m. ir 1447 m. privilegijų. Svarbiausia kliūtis buvo įtempti politiniai LDK santykiai su Maskva, paaštrėjusi XV a. pab. Kai sustiprėjusi rytų kaimynė pradėjo daugiau kaip pusantro šimto metų (su pertraukomis) trukusią ekspansiją, XVI a. pr. LDK prarado rytines Viazmos, Černigovo–Severėnų ir kitas žemes. Įtampa tarpusavio santykiuose apogėjų pasiekė per Livonijos karą (1558–1583 m.). Dėl šių priežasčių LDK elitas nesigiminiavo nei su Maskvos DK diduomene, nei su iki XVI a. pirmos pusės „abiem pusėm tarnaujančiais“ pasienio „ukrainos“ kunigaikščiais. Juolab kad jų grupė kilmės ir socialiniu požiūriu buvo labai įvairi. Tarp jų buvo pasienio žemes gavusių valdyti Gediminaičių (Bielskiai ir Trubeckiai) ir Riurikaičių (Možaiskiai ar Šemiatičiai) kilmės ir tėvoninių kunigaikščių, pvz., Vorotinskiai, Bielevskiai, Odojevskiai, ir kunigaikščių statusą praradę Masalskiai [56, 65–66].

XV a. pab.–XVI a. abiejų šalių diduomenės galėjo susigiminiuoti nebent su išskirtinio rango pabėgėliais ir jų palikuonimis. Ryškiausias būtų 1508 m. į Maskvą pabėgusių totorių kilmės LDK didikų Glinskių giminės atvejis. Su rusų „oligarchais“ Obolenskiais susigiminiavo ne tik vienas pagrindinių maišto organizatorių Mykolas Glinskis, bet ir jo dukterėčia Elena, 1526 m. ištekėjusi už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III [79]. Savo ruožtu LDK didikus galėjo dominti giminystė su aukštos kilmės, svarbias latifundijas LDK gavusiais maskvėnų perbėgėliais. Tokią mišrią santuoką apie 1505–1506 m. sudarė LDK pataurininkas Albertas Goštautas, vedęs paskutinę kunigaikščių Verejskių atstovę Zofiją († 1549). Jos tėvas Vasilijus Verejskis buvo Maskvos dk Dmitrijaus Doniečio proanūkis, į LDK perbėgęs 1483 m. Iš Kazimiero Jogailaičio jis gavo vertingą aprūpinimą, be kitų, Liubčios, Kaidanavos ir Valažino dvarus. Vedęs Z. Verejską, A. Goštautas įgijo strategiškai svarbių dvarų ir patvirtino išskirtinę savo padėtį: dėl neeilinės Bizantijos Paleologų dinastijos kraujo turėjusios žmonos kilmės 1522 m. valdovas Goštautams suteikė išskirtinę teisę antspaudams naudoti raudoną vašką [20, 129]. Kitokia 1564 m. į LDK perbėgusio politinio emigranto, maskvėnų karvedžio kunigaikščio Andriaus Kurbskio istorija. Po Ivano IV įkalintos maskvėnės jo žmonos mirties jis 1571 m. Lietuvoje vedė itin turtingą našlę iš Alšėniškių giminės Mariją Alšėniškaitę. Žmona jam užrašė bemaž visą turtą Vladimiro, Pinsko ir Vilniaus pavietuose, bet dėl nesutarimų po ilgo teismo proceso 1578 m. pora išsiskyrė. Trečiąja maskvėno žmona tapo jau tik eilinio LDK bajoro, Kremeneco seniūno Petro Semaškos dukra Aleksandra [19, 223; 55].

Dažniausia, panašiai kaip ir A. Kurbskis, į Lietuvą perbėgę net ir aukšti Maskvos pareigūnai, pasienio kunigaikščiai galėjo tikėtis susigiminiuoti su panašaus lygio perbėgėlių ar žemesnio lygio LDK bajorų šeimomis. Taip trečios kartos į Lietuvą atsikėlusių Masalskių palikuonis, Stakliškių laikytojas 1518–1519 m. kunigaikštis Petras Timofejevičius Masalskis XVI a. pr. vedė kito maskvėno, LDK Elenos dvariškio kunigaikščio Motiejaus Mikitiničiaus dukrą ir kartu gavo Strugos dvarą. Pačiam M. Mikitiničiui tik trečioje santuokoje pavyko susigiminiuoti su įtakingesne kunigaikščių Zaslavskių ir Mstislavskių gimine. 1534 m. į Lietuvą kartu su kunigaikščiu Semionu Bielskiu perbėgusio maskvėno Ivano Lackio sūnus Ivanas, tapęs Palenkės girininku, susigiminiavo su valstybės politikoje didesnės įtakos neturėjusiais kunigaikščiais Palubinskiais [39, 105–106; 54, 57; 40, 346–347]. Eiliniai maskvėnų bajorai perbėgėliai, LDK valdovo paremti nedidele lenine valda, galėjo tikėtis lygiaverčių vedybų su vietos smulkiąja bajorija. Antai, XVI a. pr. į LDK perbėgę bajorai Kiseliai: Ivanas Ivanovičius, jo mažametis brolis Steponas ir jų motina, iš LDK valdovės Elenos gavo žemių Birštono valsčiuje. Kiselių giminė valsčiuje įleido šaknis, giminiavosi su vietiniais, vyriškoji jos linija užgeso XVII a. vid. [38, 68].

LDK diduomenės santuokos su Vidurio Europos elito atstovais. Žymiai aktyviau XIV a. pab.–XVI a. LDK diduomenė reiškėsi ieškodama tinkamų partnerių Vidurio Europoje, daugiausia Mazovijoje, Lenkijoje, pačioje XVI a. pab.–XVII a. pr. vokiškuose kraštuose. Dominavo trys vedybiniai variantai. Pirmiausiai, LDK elito atstovai rinkosi užsienietes sutuoktines. Taip pat Lietuvos diduomenės dukros ištekėdavo už užsienio didikų, o apie į Lietuvą atvykusių vakariečių didikų ir LDK elito atstovių santuokas nėra žinoma. Paprastai LDK įsikurdavo žemesnio sluoksnio bajorai iš Lenkijos, Mozūrijos ir Mazovijos ir jau Lietuvoje padarydavo karjerą susigiminiuodami su vietos elitu. Koherencija tarp karjeros ir santuokos galima atsekti keliais atvejais: iš Lenkijai priklausiusių Rusios žemių arba Mazovijos kilęs ir Palenkėje įsikūręs Klecko ir Kameneco seniūnas (1461 m.) Jonas Rogatinskis vedė kunigaikščio Andriaus Vladimiraičio dukrą, o iš Mazovijos atvykusio rusėniškų žemių kašteliono Jurgio Strumilos (†1485) žmona Helena buvo Mazovijos kunigaikščio maršalkos Stiboro dukra [81]. Savitas yra mozūriečio Jono Oborskio atvejis. Prieš 1529 m. jis kartu su žmona, LDK maršalkienės Jadvygos Chrebtavičienės dukra, atvyko į Lietuvą ir reikalavo tėvoninių valdų dalies. Nors tokios teisės jie neturėjo, tačiau kadangi vietoje dvarų Mozūrijoje įsigijo valdas LDK, o svarbiausia, „norėjo būti LDK valdiniais“, ponų taryba ir valdovas leido jiems valdyti pusę tėvoninių Palenkės dvarų [52, 128–129].

Tuomet Lietuvai priklausiusi Palenkė atliko išskirtinį tarpininkės (iki 1569 m.) vaidmenį vedybinėje LDK bajorijos politikoje. LDK elito atstovai, ypač įsitvirtinę bei kilę iš Palenkės ir Voluinės regionų, sutuoktines dažnai rinkosi likusioje LDK arba giminiavosi tarpusavyje. Taip voluiniečio Braclavo seniūno Juršos Ivanovičiaus († po 1451) dukra Teodora ištekėjo už Stepanės kunigaikščio (Turovo Pinsko kunigaikštystė), o valdovo maršalkos Jokūbo Davainaičio († po 1500) žmona buvo Palenkės didiko duktė Fedka/Ona Korčevska [33, 132; 31, 248]. Iš Korčevo kilo ir Polocko vaivados Stanislovo Hlebavičiaus († 1513) žmona Zofija, Utenos laikytojas Jonas Abromavičius († apie 1545) po 1536 m. vedė iš Voluinės kilusią Aną Kotovičaitę ir pan. Aišku, kad tokių, panašiai kaip ir kituose LDK regionuose, pavyzdžiui, Žemaitijoje, dominavusių uždarų santuokų negalima laikyti mišriomis, tai yra santuokomis tarp svetimšalių. Bet būta ir kitų variantų. Tėvonijas Palenkėje turėjusi LDK diduomenė, o dar dažniau vidutinė ir smulkioji bajorija sutuoktinių anksti ėmė ieškoti Mazovijoje ir Lenkijoje. Pavyzdžiui, Palenkės kilmės valdovo maršalka (1484) Jonas Nasutaitis vedė nežinomo vardo žmoną iš Mazovijos [31, 275, 294], tos pačios kilmės Drohičino vaiskis Jonas Šviecickis († apie 1546) XVI a. pr. vedė LDK iždininko Abraomo Juzefovičiaus našlę Aną. Palenkės kilmės centrinio LDK pareigūno, o vėliau Podolės kašteliono Motiejaus Savickio žmona buvo lenkė iš Žemutinės Silezijos – Ana Voitechovna iš Bžezicos [43, 582] ir pan.

Kaip minėta, dažniausi LDK diduomenės mišrių santuokų variantai, kai didikai vesdavo užsienietes arba kai savo dukras išleisdavo už užsienio didikų. Iki XV a. pab. šaltiniuose fiksuojami pavieniai atvejai arba turimi duomenys apie tokias santuokas nepakankamai pagrįsti. Kaip spėjimas pripažįstamas Vilniaus, o po to Krėvos seniūno Andriaus Goštauto († po 1404) susigiminiavimas su lenkų bajoro gimine, nurodytas Bychovco kronikoje. Pateikiama kitais šaltiniais nepatvirtinta informacija apie vieno iš Goštautų (tikėtinai Andriaus) vedybas prieš 1392 m. su Habdanko herbo lenkų bajoro Mikolajaus Bučackio dukra. Neva M. Bučackis iš Goštauto pareikalavo apsikrikštyti: „Aš mielai išleisčiau už tavęs savo dukterį, bet man nedera savo dukterį, krikščionę, leisti už tavęs, pagonio, nors tu ir didelis ponas. Bet jeigu tu krikštysies ir pereisi į mūsų tikėjimą, aš ją tau atiduosiu“ [22, 77]. Metraštyje paminėtas Goštautas iš tiesų apsikrikštijo ir galbūt vedė lenkaitę. Ši santuoka kartu būtų ir viena ankstyviausių lietuvių didiko ir lenkės santuoka.

XIV a. pab. vedė Vilniaus seniūnas A. Manvydas. Jo pirmoji žmona buvo Jadvyga, apie kurios kilmę nėra tikslesnių duomenų. Tačiau kai kurie autoriai linkę ją sieti su lenkų bajore Jadvyga iš Ležnicų, kuri Horodlėje Manvydą priėmė į savo Lelijos herbą [80]. Nedaug vėlesnė LDK elitui priklausiusio Lucko vietininko, kunigaikščio Fiodoro Danilovičiaus Ostrogiškio dukters Anos santuoka su Krokuvos vaivados Spytko iš Melštino sūnumi Jaška [14, 10]. Labai mažai žinoma apie dar vieno Goštauto – Vilniaus vaivados Jono († 1458) santuoką su Dorota, kuri lenkiškoje istoriografijoje siejama su lenkiška Zadoros herbo gimine [2, 904]. Tikėtina dėl galimos šios ar anksčiau minėtos giminystės Goštautai, skirtingai nei kiti lietuvių didikai, labai anksti ėmė vartoti paveldimą giminės vardą. Istoriografijoje galima rasti dar kelias užuominas apie LDK didikų vedybas Kazimiero Jogailaičio laikais, tačiau dalis jų labai abejotinos. Antai, manoma, kad apie 1464 m. Vilniaus vaivada Alekna Sudimantaitis vedė lenkę Jadvygą iš Tčečiežo (Trzeciez) [75]. Labiau tikėtina, kad Valmantaičių giminėje iš sūnų patronimų žinomo Zavišos ir jo sūnų vardų (Cherubinas bei Serafinas) tradicija perimta kažkurio iš protėvių vedybų su iš Sulimos giminės kilusia lenke [32, 25]. Ir jau neabejotina bei reikšminga santuoka buvo sudaryta 1484 m. Pagal Kazimiero Jogailaičio patvirtintą sutartį Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio dukra Aleksandra ištekėjo už Krokuvos vaivadaičio ir valdovo dvariškio Mikalojaus Tenčinskio [2, 899].

Taigi visas šis ankstyvųjų mišrių LDK diduomenės santuokų skaičius (net ir priskaičiuojant abejotinas santuokas) labai nedidelis. Nors ryšiai apėmė įtakingiausias lietuvių ir lenkų gimines, iki pat XVI a. tokios santuokos tebuvo daugiau išimtys nei taisyklė. Ši tendencija išliko ir pirmoje XVI a. pusėje. Negalutiniais duomenimis (ypač jaučiasi XVI a. pirmos pusės šaltinių spragos), santuokos su lenkų diduomenės atstovais ėmė populiarėti tik Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu. Tarp pirmųjų LDK elito narių, susigiminiavusių su lenkais, buvo glaudžiais ryšiais su Palenke ir Voluine susiję Sapiegų, Bogovitinovičių ir Juzefovičių giminių atstovai. Net trys Sapiegos – Ivanas Bogdanovičius († 1546), Ivanas Semenovičius († 1517) bei Povilas Ivanovičius († 1579) – XVI a. pirmoje pusėje buvo Palenkės vaivadomis [51, 1378, 1380, 1383]. Kuo glaudesnius ryšius su Lenkija buvo suinteresuotas užmegzti žydų kilmės LDK žemės iždininkas Abraomas Juzefovičius. 1516 m. jis įsigijo valdų Karūnoje ir tapo Lenkijos piliečiu. Pasirėmęs herbiniu pagrindu (buvo gavęs Lelijos herbą), 1518 m. Krokuvoje sutarė dėl dukros Marinos ir Krokuvos kašteliono Jeronimo Jaroslavskio vedybų, ir tik jo mirtis sutrukdė įvykdyti šį sprendimą. Tačiau paskirtieji testamento vykdytojai kiek vėliau vis tik išleido Mariną už lenkų diduomenės atstovo. Panašių siekių turėjo ir lietuvių kilmės didikai, pavyzdžiui, Kęsgailos. Žemaitijos seniūnas Stanislovas Stanislovaitis († 1532), lavinęsis valdovo dvare Krokuvoje, buvo vienas iš aktyvesnių karalienės Bonos šalininkų. Sulaukęs Lenkijos pakanclerio Petro Tomickio paramos, S. Kęsgaila bandė į žmonas gauti Lenkijos kanclerio Kristupo Šidloveckio dukrą. Nors pastarasis santuokos nenorėjo, pasidavė Žygimanto Senojo, P. Tomickio ir Prūsijos kunigaikščio Albrechto įtikinėjimams. Tačiau sužadėtuves dėl būsimo uošvio priešiškumo S. Kęsgaila 1528 m. nutraukė ir vedė Trakų kašteliono Jono Radvilos našlę Oną Kiškaitę [34, 46].

Nepaisant atskirų atvejų, mišrios santuokos su lenkais ir lenkėmis iki XVI a. 6-ojo deš. dar nebuvo populiarios. Kai kurios giminės, pvz., minėti Kęsgailos, Goštautai, Astikai ir kiti, net ir simpatizuodami, nesigiminiavo su lenkų diduomene. O ir daugelio kitų atstovai buvo labiau linkę į uždaro tipo santuokas su saviškiais nei su užsieniečiais. Padėtis pasikeitė po Liublino unijos. Dalis LDK didikų, pavyzdžiui, Ostrogiškiai ir Čartoriskiai, dėl turimų valdų nuo 1569 m. prisiekė Lenkijai ir jau todėl dažniau giminiavosi su lenkais. Tiesa, būdami rusėnai, Ostrogiškiai žmonomis lenkes rinkosi daugiau nuo XVII a. pr. Neatsitiktinai tarp dažniausiai mišrias santuokas sudariusių matome ir Chodkevičius bei Hlebavičius. Vidutiniškai mišrias santuokas sudariusioje LDK didikų giminėje XVI a. būdavo 2–3 tokios šeimos. Tai nėra daug ir todėl galima kiek pakoreguoti istoriografijoje įsitvirtinusį teiginį apie mišrias diduomenės santuokas su lenkais. Masiškumą šis reiškinys įgavo ne XVI a. vid. [3, 105], o XVI a. pab.–XVII a. pr. Tuomet ir palyginti uždarose giminėse, pavyzdžiui, Kiškų, jau matome dukras, ištekančias už vokiško kraujo turinčių vyrų ir lenkų. „Lenkėjo“ Hornostajų ir kitų didikų santuokos. Mišrių santuokų požiūriu diduomenę lenkė vidutinė ir smulki bajorija, turėjusi mažiau rūpesčių dėl valdų ir todėl anksčiau pradėjusi minėtą vedybinę tradiciją.

Santuokas su LDK diduomenės atstovais sudarė įvairaus „pajėgumo“ lenkų šeimos. Tarp susigiminiavusių dominavo pirmo ryškumo žvaigždės – giminės, neretai kreipusios XVI a. Lenkijos vidaus ir užsienio politiką: Tenčinskiai, Tarnovskiai, Firlėjai, Tarlos, Mieleckiai, Dulskiai ir Zborovskiai. Pasitaikė ir daug paprastesnių, net vidutinei bajorijai priklausiusių giminių, kai kurios iš jų vėliau avansavo, pvz., Rejai, Volskiai, Tčebuchovskiai, Ruseckiai ir kt. Pažymėtina, kad labai retai giminiuotasi su kitų šalių atstovais. O žmonas rinktis vokiškuose kraštuose pradėta tik nuo XVII a. pr. Ir čia, kaip ir apskritai mišrių santuokų lyderiai Lietuvoje, buvo didikai Radvilos.

2. XVI a. LDK didikų Radvilų santuokos su svetimšalėmis

Santuokų skaičius, svetimšalių Radvilienių kilmė ir socialinė padėtis. Nuo pirmojo šaltiniuose įvardijamo Astikų ir Radvilų giminių pirmtako Vilniaus kašteliono Kristino Astiko († 1442) iki XV a. pab. į valdantįjį LDK elitą įsiveržę Radvilos, kaip ir didžioji to meto diduomenės dalis, laikėsi uždaros vedybinės strategijos ir giminiavosi su vietine diduomene. Kartu didikai buvo vieni pirmųjų, XV a. pab.–XVI a. pr. pradėję mišrių santuokų tradiciją. Ketvirtosios kartos giminės atstovė Ona († 1522) 1496/1497 m. ištekėjo į Mazoviją, o į didikų giminę iš Podolės ir Rusios vaivadijų atitekėjo Barbora Kolanka (XV a. pab.–1550), būsimos Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės motina. Tuo pat metu į Radvilų giminę įsiliejo ir LDK priklausiusios Palenkės elito atstovė. Žemaitijos seniūnas, paskutinysis Raigardo Goniondzo šakos atstovas Jonas Radvila († 1542) 1524 m. vedė vienturtę Palenkės vaivados Jonušo Kostevičiaus dukrą Oną († po 1571). Jau pirmoje XVI a. pusėje Radvilos mišrių santuokų skaičiumi tapo neabejotinais lyderiais LDK, ketvirtoje kartoje – 2 mišrios santuokos. Penktoje didikų kartoje (5–6-asis deš.) buvo sudarytos 5 santuokos su svetimšaliais, o šeštoje, poliublijinėje kartoje, – 8. Panašias tendencijas (3 atvejai) išlaikė ir XVI a. pab.–XVII a. pr. septintoji Radvilų karta. Iš viso mišrios santuokos XV a. pab.–VII a. pr. didikų giminėje buvo sudarytos 18 kartų: 11 moterų tapo Radvilienėmis ir 7 didikų dukros buvo išleistos už svetimšalių. Skaičiai išlieka ganėtinai dideli, net jei juos išdalinsime trims Radvilų giminės šakoms. Antai, negalutiniais duomenimis, XVI a. Biržų ir Dubingių Radvilų šakoje septyniose didikų šeimose buvo 21 moteris (13 žmonų ir 8 dukros) [84]. Iš jų beveik pusė (6) Radvilienių ne vietinės kilmės.

Tarp į Radvilų giminę atėjusių žmonų didžioji dalis (8) buvo lenkų kilmės. Prie jų formaliai priskiriu ir XV a. ilgą laiką ginčytinos priklausomybės (tarp LDK ir Lenkijos, jų paribyje) buvusias Podolės bei Rusios (Raudonosios Rusios) vaivadijas (šiandien Lenkijos ir Ukrainos teritorijos). Lenkų istorikai šių vaivadijų elitą neretai vadina „lenkų–rusų ponais“ arba tiesiog „rusų“ (rusėnų) ponais. 3 moterys turėjo vokiškas šaknis, buvo kilusios iš kunigaikštiškos Prūsijos ir Livonijos.

Pagal įtaką Lenkijoje giminės priklausė įtakingiausių dešimtukui: Šidloveckiai, Tenčinskiai, Zborovskiai, kiek mažesnio pajėgumo Ivinskiai bei vieni pirmųjų Podolės giminių – Kolos ir Herburtai. Ilgą laiką LDK didikams nepavyko, nors buvo siekiama, susigiminiuoti su įtakingiausia Lenkijoje Šidloveckių gimine. Nesėkme baigėsi Žemaitijos seniūno S. Kęsgailos ir M. Radvilos Rudojo bandymai. Tiesa, pastarasis dar prieš 1532 m. buvo susižadėjęs su Ana Šidlovecka. Po K. Šidloveckio mirties pagrindiniu globėju tapęs jo žentas Lenkijos etmonas Janas Tarnovskis M. Radvilai Rudajam buvo palankus ir neatsakė, net kai atsirado kitas pretendentas į Anos ir jos sesers Kristinos vyrus Krokuvos kaštelionas Andžejus Tenčinskis. Tačiau vestuvės neįvyko dėl Anos mirties 1536 m. [16, 275]. Taigi tik M. Radvilai Juodajam pavyko susigiminiuoti su Šidloveckiais – jis vedė jauniausią Krokuvos kašteliono ir Lenkijos kanclerio Kristupo Šidloveckio (1467–1532) ir Zofijos Targoviskos dukrą Elžbietą. Nemažai prie to prisidėjo palankiai karališkų vedybų su Barbora Radvilaite atžvilgiu nusiteikęs J. Tarnovskis [11, 28]. Dėl šių vedybų Radvila ne tik gavo valdų Lenkijoje, bet per žmonos seseris susigiminiavo su platesniu įtakingų Lenkijos giminių ratu, pvz., Tarnovskiais.

Gerai Lietuvoje buvo žinomi Tenčinskiai, vieni pirmųjų lenkų didikų, jau XV a. pab. susigiminiavę su lietuvių diduomene. Neatsitiktinai būsimo Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos Perkūno žmona tapo Bobruisko seniūno Jurgio Olelkaičio Sluckio našlė Kotryna Tenčinska, kurios tėvai buvo Krokuvos vaivada Stanislovas Tenčinskis († 1561) ir 1538 m. už jo ištekėjusi Ona Bohovitinaitė. Taip pat į Radvilų giminę XVII a. pr. atėjo vienos įtakingiausių Lenkijoje pirmaisiais tarpuvaldžiais Zborovskių giminės atstovė. O ši giminė vedybiniais ryšiais jau anksčiau buvo susijusi su Chodkevičiais.

Kuklesnę padėtį užėmė M. Radvilos Rudojo žmonos Kotrynos Ivinskos iš Tomicų giminė. Tiesa, giminystės ryšiais jie buvo susiję su tuomet jau mirusiu Lenkijos vicekancleriu Piotru Tomickiu. Valties herbo Ivinskiai buvo to paties Tomickių giminės herbo atšaka, paveldėję Ivną, todėl vadinosi Ivinskiais iš Tomicų [28, 412; 4, 82; 40, 149, 85]. Aktyvumu politiniame gyvenime išsiskyrė Kolų ir Herburtų giminės iš Podolės ir Rusios. Barboros Kolankos tėvai buvo pirmieji Podolės asmenys: Povilas Kola iš Dalejevo († 1519) ėjo Podolės vaivados ir Haličo kašteliono pareigas, o jo žmona Burneta Chodecka buvo kilusi iš Rusios vaivados šeimos. Didikės brolis Jonas Kola († 1543) buvo Haličo kaštelionas ir Lenkijos etmonas, Haličo pakamariais buvo kiti du jos broliai: Stanislovas bei jauniausias Mikalojus († 1532) [36, 38]. Barboros dėka biržiečių Radvilų šaka giminystės ryšiais siejosi su Chodeckiais, Herburtais, Jazloveckiais, Mieleckiais ir Seniavskiais (per dukterėčias, brolio Jono dukras). Lenkiškai rusėniška giminės pusė mielai palaikė Radvilas. Antai, 1548 m. rugsėjį Barborai Radvilaitei vykstant į Krokuvą, dar prieš Lukuvą ją pasitiko ne tik Žygimanto Augusto siųsti Lenkijos senatoriai, bet ir su Radvilomis susijusios moterys: Barboros pusseserė Ana Odrovonžova iš Mazovijos kunigaikščių su dukra bei Podolės vaivadienė, Barboros Radvilienės dukterėčia Ana iš Kolų Mielecka.

Per žmonas užsimezgę giminystės ryšiai buvo naudingi kitų šakų Radvilų atstovams. Neatsitiktinai apie 1547 m. LDK raikytojo Jono Radvilos žmona tapo Lvovo vėliavininko Fridricho Herburto († 1519) bei Anos iš Olesko (1511–1531) dukra Elžbieta, buvusi labai artima Lenkijos karalienei Barborai [48, 83, 171]. Po jos mirties 1551 m. gegužę [86] J. Radvila susižadėjo su itale Gonzagos kunigaikščio Ferdinando dukra Ipolita Marija, tačiau vedybos neįvyko dėl didiko mirties. Su italų kilmės atstove Radvilos susigiminiavo XVII a., kai 1642 m. Bresto vaivada Aleksandras Liudvikas Radvila (1594–1654) trečią kartą vedė Lukreciją Mariją iš Strozzi († 1694).

Renkantis nuotakas, Radvilos sekė ankstesnių LDK diduomenės atstovų pramintais keliais. Antai, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona 1571 m. tapo Varšuvos seniūnaitė Ana Sobkovna, Varšuvos seniūno Kristupo Sobeko iš Sulejevo († 1565/1566) ir Evos Ciolkaitės iš Ostrolenkos († 1573) [66] dukra. Jos dėdė buvo Lenkijos didysis iždininkas ir Sandomiro kaštelionas Stanislovas Sobekas († 1569), o seneliai – jau minėta XVI a. mišrią santuoką sudariusi B. Sobeko ir Marinos Juzefovičaitės pora. Nors Anos tėvas nepasiekė karjeros aukštumų, nuo 1545 m. pradėjo tarnybą (su 4 žirgais ir raiteliais) Žygimanto Augusto dvare, tapo Varšuvos seniūnu ir raitelių rotmistru (1564 m.) [8, 191]. Žmonos dėka Radvila įgijo ryšių su lenkiškomis Laskių, Jordanų ir Ciolekų giminėmis. Kaip svarbu lenkiškajai pusei buvo išlaikyti gerus santykius su Radvilomis rodytų Anos svainio, vedusio jaunesnę jos seserį, 1579 m. Sebastijono Cioleko laiškas Perkūno tėvui. Prašydamas Radvilos pagalbos padedant atgauti K. Radvilos Perkūno paimtas jo žmonos valdas, čia pat patikslino, kad jokiu būdu nenori atsisakyti bičiulystės su Radvilų gimine [68]. LDK diduomenė irgi vertino K. Radvilos Perkūno ir A. Sobkovnos santuoką. Į pačias vestuves 1571 m. sausį („dvi savaitės po Trijų Karalių“) Solco pilyje susirinko ne tik visi Radvilos, bet ir Ponų tarybos nariai – Jonas Chodkevičius, Ostafijus Valavičius ir Mstislavlio vaivada Jurgis Astikas [64–65].

Vienas iš Radvilų, politinėje veikloje mažiau angažavęsis Žemaitijos seniūnas Stanislovas Radvila (1559–1599), anot Saliamono Risinskio, „dažniau bendraudavęs su Dievu, o ne su žmonėmis“, 1587 m. gegužę vedė kuklesnės padėties Miškų giminės atstovę, Voluinės kašteliono Mikalojaus Miškos († 1605) dukrą Mariną (1563–1600). Šio didiko vedybinė politika apskritai buvo keista, jis ilgai delsė vesti, po to susižavėjo našle Zofija Chodkevičiūte, o galiausiai pasirinko M. Miškaitę. Kad tai nebuvo itin gera partija, rodo pirmoji Marinos santuoka už Stepono Batoro laikų husarų rotmistro Stažeckio. Šias vedybas su vidutinio lygio bajoraite netruko pasmerkti Radvilos broliai. Vienas iš jų rašė: „ne kiekvienas giminiuojasi su pelėmis, nuo jų reikėtų kokio katino namuose“ („nieżadne powinowactwo z myszami, trzebaby kota do nich jakiego w domu“) [46, 174–176; 26].

Kaip minėta, 3 Radvilienės buvo vokiečių kilmės. Karjeros nespėjusio padaryti Užpalių seniūno Stanislovo Radvilos (†1531) žmona buvo miestiečių kilmės karalienės Bonos dvariškė Magdalena Boneraitė († apie 1529), Jokūbo Andriaus Bonerio ir Barboros Lechner dukra. Krokuvoje įsikūręs jos tėvas, kaip ir jo brolis Jonas, buvo kilęs iš Landau patricijato, vertėsi bankininkyste. Giminės padėtį sustiprino Magdalenos brolis, vienas įtakingiausių to meto bankininkų Severinas Boneris. Jo dėka neseniai nobilituota (1514/1537 m.) giminė užėmė reikšmingą vietą valdovų ir diduomenės dvaruose [1, 56–57]. Po žmonos mirties Stanislovas siekė vesti Rusios valdančiojo elito atstovę Rusios vaivadaitę Beatą Odrovonžovą, tačiau vedybos neįvyko dėl vyro mirties. Radvilų giminės prestižą itin sustiprino dar dviejų atstovų – dvaro maršalkos Albrechto Radvilos ir Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos – vedybos. Pirmasis 1586 m. vedė pirmojo Kuršo kunigaikščio Gotardo Ketlerio ir Meklenburgo kunigaikštystės Anos dukrą Aną Ketlerytę, o antrojo žmona 1613 m. tapo Brandenburgo elektoriaus Johano Georgo (1525–1618) ir Elžbietos fon Anhalt-Zerbst dukra Elžbieta Zofija Hohencolern. A. Ketlerytė giminystės ryšiais buvo susijusi su Šv. Romos imperijos kunigaikščių giminėmis ir net valdančiąja Danijos dinastija, o Jonušas Radvila gavo galimybę praktiškai realizuoti 1547 m. giminės Biržų ir Dubingių šakai Šv. Romos imperijos imperatorių su kunigaikščių titulu duotas privilegijas. Įsigijęs valdų Bavarijoje, kaip imperijos kunigaikštis, Drezdeno dvare dalyvavo pasitarimuose kartu su Čekijos karaliumi Ferdinandu II Habsburgu [27, 53].

XVI a. į Radvilų namus atitekėjusios svetimšalės gerokai padidino giminės turtinę galią. Tiesa, ne visų Radvilienių atneštas kraitis yra žinomas, nors kai kuriais atvejais jo dydį įmanoma suprasti iš dovio užrašymo. Įspūdingas turėjo būti Barboros Kolankos atneštas turtas, nes vyras Jurgis Radvila 1515 m. jai užrašė trečdalį savo valdų. Be to, Kolanka į giminę atnešė ir valdų. 1541 m. patvirtinant jos turtą, nurodytos jos valdos Lvovo, Trembovlio ir Vislicos pavietuose. M. Radvilos Rudojo žmona K. Ivinska taip pat dalį kraičio atnešė dvarais: 1547 m. didikas žmonos brolių naudai atsisakė kelių dvarų Kališo žemėje. M. Radvila Juodasis dėl vedybų su E. Šidlovecka gavo 12 000 auks. kraitį ir Šidloveco, Čmeliovo bei Opatovo (dalių) dvarus. Tiek pat (12 000 auks.) kraičio gavo ir Boneraitė, dar daugiau – 30 000 auks. – tekėdama gavo A. Ketlerytė. Nors „ne dėl turtų“ norintis vesti našlę K. Tenčinską prisiekinėjo K. Radvila Perkūnas, bet reikia manyti, kad jos įnašas buvo įspūdingas. Tik M. Miškaitės atvejis greičiausiai buvo išskirtinis ir turtine prasme ne itin vykęs [23, 27; 12, 25; 1, 56–57; 73].

Radvilų dukterų ištekinimų už svetimšalių atvejų mažiau, o jų istorijoje tik keli išskirtiniai atvejai. Vienas tokių įvyko XV pab., kai būsimos Lenkijos karalienės Barboros teta ištekėjo už paskutinio Mazovijos Piasto Konrado II Rudojo. Šios vedybos neabejotinai buvo prestižinis dalykas. Tiesa, jos nemažai „kainavo“: mazovietis gavo 10 000 dukatų kraitį, dar tiek pat įsipareigota sumokėti per 6 metus. Vienas pikčiausių tuomet politinių priešininkų Albertas Goštautas 1525 m. pripažino, kad Radvilų kilmę „šiek tiek paaukštino Mazovijos kunigaikštienė, jų sesuo, ištekėjusi už kunigaikščio Konrado“. Beje, ten pat A. Goštautas pastebėjo, jog „minėtai moteriai, iš prigimties dorai, šiaip ar taip netrūko ir gražumo“ [47, 34]. Toks ryšys kartu darė Radvilas jau matomus ir europiniame kontekste. Dėsningai atrodo vienos jos dukterų Anos († 1557) santuoka su Podolės vaivada Janu Odrovonžu (1509–1545) [10].

Ta pačia – Podolės ir Rusios vaivadijų – krytimi XVI a. vid. 6–8 deš. buvo sudarytos ne tokios įspūdingos politine prasme dar 4 Radvilų dukrų santuokos su minėtų vaivadijų elito nariais (Seniavskiai, Čėmos, Bučackiai ir Mieleckiai), giminystės ryšiais susijusių su LDK Kolų, ta pačia Seniavskių giminėmis. Šį sykį Radvilas daugiau domino turtiniai reikalai. M. Radvilos Rudojo ir M. K. Radvilos Našlaitėlio to meto korespondencijoje galima aptikti netgi savotiškų anekdotų, susijusių su būsimų jaunikių gerove. Antai, apibūdindamas A. Čėmą Rudasis perspėjo sūnėną, kad yra pasiryžęs už jo išleisti panelę, bet kad „ne ant vežimo ir ne ant baržos jūroje, ir ne ant nuogo guolio, bet ant užtikrintos ir amžinos jo žemės [eitų], pagal pasogą, vainikinę mums parodytų“ [63; 89].

Daug reikšmingesnis buvo M. Radvilos Juodojo jauniausios dukros Kristinos ištekinimas už sparčiai karjeros laiptais bekopiančio Lenkijos magnato Jano Zamoiskio. Kai 1574 m jis, būdamas tik valdovo sekretoriumi, kreipėsi į Radvilas su prašymu leisti vesti Kristiną, jam buvo atsakyta. 1577 m. derybos su tuomet jau Radvilų giminei reikalingu Lenkijos pakancleriu buvo sėkmingos. Kristinos brolis M. K. Radvila Našlaitėlis 1577 m. gegužę apie Zamoiskio kandidatūrą rašė: „Žmogus tinkamas, protingas, Lenkijoje labai kyla (rosnie bardzo w Polsce), turi tokią karaliaus malonę, kad karalius jį kaip brolį myli“ [87]. Radvilų „partija“ dėl šios santuokos, matyt, būtų nemažai išlošusi, jei ne ankstyva Kristinos mirtis.

Kaip matyti, XVI a. Radvilų vedybinė strategija svetimšalių požiūriu buvo kryptinga. Dar nepasiekę didžiausios savo galybės, didikai stengėsi susigiminiuoti su įtakingiausiomis, pirmiausia Lenkijos, giminėmis. Taip pat atsižvelgta į ankstesnes LDK didikų santuokas su įtakingiausių Lenkijos giminių atstovais, todėl palyginti nedaug „naujų“, „netradicinių“ giminių. Per mišrias santuokas Radvilos įgijo ryšių su platesne lenkų diduomene, jos buvo naudingos politiškai. Ne mažiau svarbus „dividendas“ buvo gauti geri kraičiai, ypač valdos Lenkijoje. Išleisdami savo dukras už svetimšalių, XVI a. antroje pusėje didikai žiūrėjo jau ne tiek politinės naudos, kiek ekonominių dalykų. Aišku, geriausiai buvo, kai šie abu siekiai sutapdavo (Zamoiskio ir Tenčinskio kandidatūrų atveju).

„Prolenkiškumas“ svetimšalių Radvilienių veikloje. Atitekėjusios į XVI a. Radvilų giminę kitatautės moterys pateko į vieną įtakingiausių to meto LDK didikų giminių. Nors skyrėsi jų vyrų užimamos pareigos, visi jie priklausė valdančiajam valstybės elitui. Nepaisant aukštos socialinės kilmės, Radvilienės pagal LDK, o ir Lenkijoje vyraujančią patriarchalinės šeimos sampratą, didžiausią dėmesį privalėjo skirti šeimai, susilaukti ir išauginti vaikus. Tokių mišrių didikų santuokų trukmė įvairavo nuo 42 vedybinio gyvenimo metų (M. Radvila Rudasis tiek metų išgyveno santuokoje su žmona K. Ivinska) iki mažiausiai 2 metų (Boneraitės atvejis). Vidutiniškai santuokoje gyventa apie 14 metų. Labai įvairus buvo porų turėtų vaikų skaičius. Daugiausiai – 9 gimė ir 8 iš jų sulaukė pilnametystės – M. Radvilos Juodojo ir E. Šidloveckos šeimoje. O Jurgis Radvila ir Z. Zborovska neteko visų 6 savo vaikų. Vidutiniškai vienai santuokai teko 3–4 vaikai, keliais atvejais (Boneraitės, Herbertaitės) nėra žinoma apie poros vaikus arba jie mirė ankstyvoje kūdikystėje. Taigi dauguma Radvilienių atliko svarbiausią joms priskiriamą funkciją, kai kurios, pavyzdžiui, K. Tenčinska, net tuomet vėlyvame amžiuje (būdama 39 ir 41 m.) pagimdė du vaikus.

Didikės taip pat turėjo geriausias galimybes tarp moterų dalyvauti viešajame valstybės gyvenime. Kaip gerai žinoma, jų veiklos spektras priklausė pirmiausia nuo vyrų, bet ne mažiau nuo pačios didikės asmenybės, santuokoje praleistų metų. Net apie 5 Radvilienių veiklą išlikę duomenys labai fragmentiški. Beveik nieko nežinoma apie porą metų S. Radvilos žmona buvusią Boneraitę. Iš kelių sakinių 1549–1550 m. valdovo ir Radvilų korespondencijoje apie E. Herburtaitę Radvilienę galima numanyti, kad ši moteris buvo veikli, artimais ryšiais susijusi su karaliene Barbora ir jos motina B. Kolanka. 1549 m. vasarą atvykti į dvarą, kad prasidėjus žmonos ligai ji galėtų tikėtis supratingo ir artimo žmogaus pagalbos, didikę kvietė Žygimantas Augustas. E. Herburtaitės svainio M. Radvilos Juodojo nuomonė buvo priešinga, ji neva tik būtų pabloginusi ir taip tuomet įkaitusią atmosferą dėl karališkų vedybų, nes nors ir buvo „garbinga ponia“, bet siekė tapti Radvilaitės dvaro vyresniąja, o, be to, kartu su karalienės motina norėjo Barborą „išmokyti senosios karalienės papročių“ [57, 58]. Galbūt daugiau šeimos reikalais užsiėmė apie 15 metų ištekėjusi A. Sobkovna. Per septynerius santuokos metus ji du kartus pagimdė ir dar du kartus jai įvyko persileidimai, o po paskutinio didikė ir mirė. Kita vertus, anot svainio M. K. Radvilos Našlaitėlio, vyro paraginta A. Sobkovna perėjo iš katalikybės į protestantizmą ir tapo aršia eretike. Galima numanyti, kad rūpestis dėl vaikų buvo vienas svarbiausių po šešis vaikus turėjusių didikių M. Miškaitės ir Z. Zborovskos vedybiniame gyvenime. Juolab kad ir jų vyrai buvo gana ligoti, linkę ne tiek į politiką, kiek į religiją ir net askezę [13, 90–91]. Visgi daryti kokias nors išvadas apie lenkiškumo ir kitus apsektus šių didikių veikloje trūksta duomenų.

Daugiau kaip ketvirtį amžiaus santuokoje su Vilniaus kaštelionu J. Radvila praleidusi B. Kolanka pasižymėjo aktyvumu: buvo gerai žinoma valdovo dvare, dėl dažnų vyro išvykų valstybės reikalais energingai administravo valdas, rūpinosi vaikais. Jau su suaugusiais sūnumi ir dukromis kaštelionienė išlaikė šiltus santykius. Išlikę keli didikės laiškai byloja apie daugiau rusėniškas nei lenkiškas kultūrines jos aspiracijas. Didikė gerai rašė rusėniškai ir lenkiškai, nors greičiausiai kasdien kalbėjo rusėniškai. Tipiškas, primenantis oficialius kanceliarinius raštus apie 1541–1545 m. iš Vilniaus jos ranka rašytas rusėniškas laiškas sūnui M. Radvilai Rudajam. Netgi ankstyvame 1535 m. didikės lenkiškame laiške vyrui vartotos rusėniškos formos. Įdomu tai, kad jai antrino ir dukra Barbora, apie 1536 m. lenkiškame laiške tėvui atkartojusi motinos vartotas rusėniškas formas. Žinoma ir kad su J. Radvila korespondentai mieliau bendravo rusėniškai nei lenkiškai [42]. Sunku pasakyti, ar didikė atitekėjo į rusėniškai lenkišką Vilniaus kašteliono aplinką, ar tokią tradiciją, būdingą Podolės ir Rusios vaivadijų elito atstovams, ji perkėlė į savo šeimą. Šioje Radvilų šeimoje, bent iki J. Radvilos mirties, ryški rusėnizacija. O tai, kad M. Radvila Rudasis, nors ir mokėjo rusėniškai, bet kalbėjo ir, matyt, jau galvojo lenkiškai, įtaką darė valdovo dvaro paveika, ryšiai su motinos gimine, galiausiai ir jo vedybos su lenke K. Ivinska.

Tam tikri lenkiškumo aspektai matyti E. Šidloveckos bei K. Tenčinskos veikloje. Trūkstant duomenų apie kitas lenkų kilmės Radvilienes, šių dviejų didikių veikla gali būti laikoma savotišku etalonu. Jos abi kalbėjo ir rašė lenkiškai, neabejotinai buvo ir lenkiškos kultūros vartotojos, pradedant apranga ir baigiant lenkų menininkų globa (ne veltui E. Šidloveckai vieną savo kūrinių „Zuzana“ paskyrė poetas Janas Kochanovskis) [30, 217–218]. Abi Radvilienės pagal galimybes dalyvavo viešajame LDK gyvenime, naudojosi Lietuvoje pradėjusia funkcionuoti klienteline sistema, atliko tarpininkių bei patronių vaidmenį. Šioje veikloje galima atsekti jų rodomą simpatiją lenkams. Žinomi atskiri tokie atvejai, bet, deja, neįmanoma nustatyti, kiek jie buvo tipiški ir kiek išskirtiniai. Tikėtina, kad nemažai lenkų buvo abiejų didikių asmeniniuose dvaruose, bent jau tuo turėjo išsiskirti dar Lenkijoje formuotas E. Šidloveckos dvaras [11, 28]. O kunigaikščio J. Sluckio našlės K. Tenčinskos dvare, jau formuotame pačios didikės, po ilgesnio jos gyvenimo LDK greta lenkų buvo nemažai ir vietos kilmės dvariškių.

Žinome, kad E. Šidloveckos dukras prižiūrėjusi vyriausioji dvariškė buvo lenkė, kažkokia ponia Kozicka († 1570). Vilniaus vaivadienės K. Tenčinskos ir K. Radvilos Perkūno dukrą ir sūnų prižiūrėjo Vilniaus vaito Augustino Rotundo Mieleskio našlė Zofija, pranešinėjusi apie mažamečių Radvilų sveikatą [44]. K. Tenčinska, greičiausiai tarpininkaujant Z. Mieleskai, į dvarą priėmė jos žento, iš Palenkės kilusio karaliaus sekretoriaus Kristupo Dzieržko († 1613) seserį Kielčevską, Radvilų dvare tarnavusią dar 1599 m. [71] Jau šių moterų pagalba bei didikės užtarimu lenkas Kristupas Kielčevskis tapo K. Radvilos Perkūno klientu [41]. Į Radvilienių vyrų dvarus didikių užtarimu pateko pas jas tarnavę lenkai Kochanovskis, Frikačas ir kiti [61]. Sekdamos Lenkijos–LDK valdovių pavyzdžiu, Radvilienės taip pat rūpinosi savo dvariškių vedybomis, tarp kurių ne vienas buvo lenkų tautybės asmuo. Taip E. Šidloveckos dėka 1549 m. į Lenkiją buvo ištekinta jos dvariškė panelė Dambrovska [57], o 1561 m. kita vaivadienės dvariškė Dorota Vladikaitė tapo iš Lenkijos kilusio (Sandomiro žemė) Kijevo rotmistro Kasparo Stužinskio žmona [72].

K. Tenčinska pasižymėjo religine mecenatyste Lenkijoje. 1588 m. Stanislavas Rozraževskis laiške didikei dėkojo už kolegijos Liubline įkūrimą ir sklypo paskyrimą jai [70]. Kita vertus, šio fakto neabsoliutinant, jį atsvėrė didikės nuopelnai ir Vilniaus kolegijai (matyt, ne sykį jai skyrė vertingų dovanų) [69]. O LDK evangelikų pamokslininkus, kaip matyti iš jai paskirto pamokslo, globojo E. Šidlovecka, vyro įtikinimu konvertavusi į protestantizmą [60]. Be abejo, abi Radvilienės, kaip ir kitos lenkų kilmės Radvilų žmonos, prisidėjo prie diduomenės polonizacijos. Kartu tapusios Radvilienėmis, jos tarsi persisėmė Radvilų „namų“ dvasia, įsitraukė į giminės gyvenimą ir pagal galimybes stiprino tiek savo šeimos, tiek ir naujosios giminės politinę bei ekonominę galią. Anaiptol nebuvo nusistačiusios prieš vyrų puoselėjamą lietuvišką savimonę, joms buvo būdingesnis „radviliškas“ nei specifinis „prolenkiškas“ mentalitetas. Rimtų kolizijų šiuo požiūriu nekilo.

Išvados

  1. Dinastinių santuokų tradiciją XII a. pradėjo pirmieji Lietuvos valdovai, o ją pratęsė Gediminaičių ir Jogailaičių dinastija. Iki XV a. pr. žmonas jie dažniau rinkosi iš Rytų kraštų ir daugiau stačiatikes, ypač Jogailaičiai. Nuo XV a. pab. vedybų strategijoje dominavo Pietryčių bei Vidurio Europos kryptys.
  2. LDK diduomenė, sekdama valdovų pavyzdžiu, buvo tarp pirmųjų visuomenės sluoksnių nuo XV a. pab. pasirinkusi atviro tipo santuokas su užsienietėmis. Tuomet sudarytos pirmosios santuokos Rytų kraštų kryptimi su išskirtinio rango pabėgėliais ir jų palikuonimis, galėjusiais pasiūlyti svarbius valdų kompleksus. Ši kryptis nebuvo itin populiari LDK valdančiojo elito vedybinėje strategijoje.
  3. Tinkamų partnerių didikai dažniau ieškojo Vidurio Europoje, daugiausia Mazovijoje ir Lenkijoje. Mišrios santuokos Vidurio Europos kryptimi iki pat XVI a. 6-ojo deš. išliko nedažnos. Masiškumą šis reiškinys įgavo tik XVI a. pab.–XVII a. pr. giminiuojantis su įtakingomis Tenčinskių, Tarnovskių, Firlėjų, Tarlų, Mieleckių, Dulskių, Zborovskių ir kiek žemesnio lygio giminėmis.
  4. Mišrių santuokų skaičiumi (iš viso 18 santuokų) išsiskyrė LDK didikai Radvilos: 11 svetimšalių tapo Radvilienėmis ir 7 didikų dukros buvo išleistos į užsienį. Tarp svetimšalių žmonų dominavo lenkės (8) iš įtakingiausių ir ne tokių įtakingų Lenkijos giminų – nuo Šidloveckių ir Tenčinskių iki Sobkų, Miškų ir kt.
  5. Į giminę atitekėjusios užsienietės persisemdavo Radvilų „namų“ dvasia, aktyviai dalyvaudavo giminės gyvenime, stiprino šeimos ir Radvilų giminės galią. Joms buvo būdingas daugiau „radviliškas“ nei „prolenkiškas“ mentalitetas. Kita vertus, vartojamos kalbos, kultūrinės tradicijos požiūriu Radvilienes galima laikyti savotiškomis savo šalių ambasadorėmis.

Literatūra ir šaltiniai

  1. ANTONIEWICZ, Marceli. Protoplaści książąt Radziwiłłów. Dzieje mitu i meandry historiografii. Warszawa, 2011.
  2. BŁASZCZYK, Grzegorz. Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności,t. 2, cz. 1: Od Krewa do Lublina. Poznań, 2007.
  3. BŁASZCZYK, Grzegorz. Litwa na przełomie średniowiecza i nowożytności 14921569.Poznań, 2002.
  4. BRZEZIŃSKI, Stanisław. Panowie z Tomic. Miesięcznik Heraldyczny, 1933, czerwiec, nr. 6, s. 82.
  5. DĄBROWSKI, Dariusz. Rodowód Romanowiczów książąt halicko-wołyńskich. Poznań-Wrocław, 2002, s. 174–180.
  6. DRUNGILAS, Jonas. Adaptacja i integracja pierwszego pokolenia szlachty polskiej osiedlającej się na Żmudzi (II połowa XVI–początek XVII wieku). Europa Orientalis. Studia z dziejów Europy wschodniej i państw Bałtyckich. Toruń, 2009, p. 255–277.
  7. DUBONIS, Artūras. Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje. Vilnius, 2009.
  8. FERENC, Marek. Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i ludzie. Kraków, 1998.
  9. GUDAVIČIUS, Edvardas. Lenkijos vaidmuo europeizuojantis Lietuvai. Lietuvos europėjimo keliais. Vilnius, 2002, p. 211–226.
  10. HALECKI, Oskar. Anna Radziwillowna. PSB,1935, t. 1, s. 125–126.
  11. JASNOWSKI, Józef. Mikołaj Czarny Radziwiłł (1515–1565). Kanclerz i marszałek ziemski Wielkiego Księstwa Litewskiego, wojewoda Wileński. Warszawa, 1939.
  12. JURKIEWICZ, Jan. Osadnictwo polskie w Wielkim Księstwie Litewskim w świetle badań historycznych. Acta Baltico-Slavica,1994, t. 22, s. 237–255.
  13. KARVELIS, Deimantas; RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m. Vilnius, 2009.
  14. KEMPA, Tomasz. Dzieje rodu Ostrogskich. Toruń, 2002.
  15. KEMPA, Tomasz. Mikołaj Krzysztof Radziwiłł Sierotka (1549–1616) Wojewoda Wileński. Warszawa, 2000.
  16. KIESZKOWSKI, Jerzy. Kanclerz Krzysztof Szydłowiecki. Poznań, 1912, t. 2 , s. 275.
  17. KIRKIENĖ, Genutė. LDK politikos elito galingieji: Chodkevičiai XV–XVI amžiuje. Vilnius, 2008.
  18. KOSMAN, Marceli. Polacy w Wielkim Księstwie Litewskim. Z badań nad mobilnością społeczeństwa w dobie unii jagiellońskiej 1386–1569. Społeczeństwo Polski Średniowiecznej,Warszawa, 1981, s. 347–378.
  19. KOTARSKI, Henryk, Kurbski (Kurpski, Krupski) Andrzej. Polski Słownik Biograficzny (toliau – PSB),Wrocław etc., 1971, t. 16, s. 223.
  20. KUŻMIŃSKA, Marja. Olbracht Marcinowicz Gasztołd. Wilno, 1928.
  21. LESIAK, Anna. Kobiety z rodu Radziwiłłów w świetle inwentarzy i testamentów (XVI–XVIII w.). Administracja i życie codzienne w dobrach Radziwiłłów XVI–XVIII wieku. Pod. red. U. Augustyniak, Warszawa, 2009.
  22. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Parengė R. Jasas. Vilnius, 1971.
  23. Lietuvos metrika (1380–1584). Knyga NR. 1. Užrašymų knyga 1. Parengė A. Baliulis, R. Firkovičius. Vilnius, 1998.
  24. Listy polskie XVI wieku.Pod. red. K. Rymuta, t. 2: Listy z lat 1548–1550 ze zbiorów Władysława Pociechy, Witolda Taszyckiego i Adama Turasiewicza, Kraków, 2000, s. 301, 339–340.
  25. Listy polskie XVI wieku. Pod. red. K. Rymuta, t. 3: Listy z lat 1550–1551 ze zbiorów Władysława Pociechy, Witolda Taszyckiego i Adama Turasiewicza, Kraków, 2004, nr. 429.
  26. LULEWICZ, Henryk. Radziwill Stanislaw h. Trąby (1559–1599). PSB,t. 30, s. 365.
  27. LULEWICZ, Henryk. Radziwiłłowa z Kettlerów Anna (1567–1617). PSB,t. 30, s. 384.
  28. NIESIECKI, Kasper. Herbarz Polski. Lipsk, 1839, t. 4.
  29. OCHMAŃSKI, Jerzy. Moniwid i jego ród. LituanoSlavica Posnaniensia: Studia historica, 2003, t. 9, s. 23.
  30. PELC, Janusz. Kochanowski. Szczyt renesansu w literaturze polskiej. Warszawa, 2001.
  31. PETRAUSKAS, Rimvydas. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje–XV a. Sudėtis, struktūra, valdžia. Vilnius, 2003.
  32. PIETKIEWICZ, Krzysztof. Kieżgajłowie i ich latyfundium do połowy XVI wieku. Ze studiów nad rozwojem własności ziemskiej w Wielkim Księstwie Litewskim w średniowieczu. Poznań, 1982.p style=
  33. PIETKIEWICZ, Krzysztof. Wielkie Księstwo Litewskie pod rządami Aleksandra Jagiellończyka. Studia nad dziejami państwa i społeczeństwa na przełomie XV i XVI wieku. Poznań, 1995.
  34. POCIECHA, Władysław. Królowa Bona (1494–1557). Czasy i ludzie odrodzenia. Poznań, 1958, t. 3.
  35. PRZEZDŻIECKI, Alexander. Jagiellonki polskiew XVI wieku.Kraków, 1868, t. 4.
  36. PRZYBYLIŃSKI, Ryszard. Hetman wielki koronny Mikolaj Mielecki (ok. 15401585). Toruń, 2003.
  37. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Kotrynos Jogailaitės ir Jono III Vazos santuoka Vilniuje (1562 m.) (spaudoje).
  38. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a. Vilnius, 2004.
  39. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elenos (1476–1513 m.) patronatas. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Sudarė D. Steponavičienė. Vilnius, 2007, p. 105–106.
  40. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 15151584 m.).Vilnius, 2002.
  41. RAGAUSKIENĖ, Raimonda; RAGAUSKAS, Aivas. Vieną ar dvi žmonas turėjo Augustinas Rotundas Meleskis (apie 1520–1584 m.)? Nauji duomenys įžymiojo Vilniaus vaito biografijai. Lietuvos istorijos metraštis. 2000 metai.Vilnius, 2001, p. 31–32.
  42. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Rusėniška XV a. pab.–XVI a. pr. LDK moterų: valdovių ir didikių korespondencija. Istorija,2009, t. 76, p. 18–29.
  43. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. XVI a. ikireforminio Vilniaus pilies teismo raštininko ir Lietuvos Metrikos metrikanto karjera: Motiejaus Savickio (apie 1530–apie 1581) atvejis. Inveniens quero. Ieškoti, rasti, nenurimti. Sudarė G. Blažienė, S. Grigaravičiūtė, A. Ragauskas. Vilnius, 2011, p. 582.
  44. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikių patronatas. Lituanistica,2005, nr. 2(62), p. 6–7.
  45. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Z historii biologicznej magnaterii WKL: linia Radziwiłłów na Birżach i Dubinkach w XVI w. Sic erat in fatis.Studia i szkice historyczne dedykowane Profesorowi Bogdanowi Rokowi. Pod. red. E. Kościk, R. Żerelika, P. Badyna, F. Wolańskiego. Toruń, 2012, t. 2, s. 552–569.
  46. SALIAMONAS RISINSKIS. Trumpas pasakojimas apie garsiuosius šviesiausiojo didiko Biržų ir Dubingių kunigaikščio Kristupo Radvilos žygius. Par. S. Narbutas. Vilnius, 2000, p. 174–176.
  47. Senoji Lietuvos literatūra. Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius, 2000.
  48. SUCHENI GRABOWSKA, Anna. Zygmunt August król polski i wielki książę litewski 1520–1562.Warszawa, 1996.
  49. TĘGOWSKI, Jan. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów. Poznań–Wrocław, 1999.
  50. TRIMONIENĖ, Rita. Ewangeliccy przybysze z polski i innych krajów i ich społeczno-ekonomiczna integracja ze społeczeństwem lokalnym na Żmudzi w drugiej połowie XVI wieku. Studia nad reformaciją. Red. E. Bagińska, P. Guzowski, M. Liedke, Białystok. 2010, s. 99–110.
  51. Urzęgnycy podlascy XIV–XVIII wieku. Opr. E. Dubas-Urwanowicz, W. Jarmolik, M. Kulecki, J. Urwanowicz. Kórnik, 1994.
  52. VALIKONYTĖ, Irena. Lietuvos Metrikos 4-oji Teismų bylų knyga – šaltinis moters statusui tirti. Lietuvos Metrikos studijos. Mokymo priemonė. Vilnius, 1998,p. 128–129.
  53. WASILEWSKI, Tadeusz. Radziwiłł Janusz h. Trąby (1579–1620). PSB, t. 30, s. 206.
  54. WIŚNIEWSKI, Jerzy. Mikitinicz Matwiej. PSB, 1976, t. 21, s. 57.
  55. ЕРУСАЛИМСКИЙ, К. Ю. История одного развода: Курбский и Гольшанская. Соцiум: Альманах соцiальноi истори. Киeв, 2003, Вип. 3, c. 149–176.
  56. КРОММ, Mихаил. МежРусью и Литвой: Западнорусские земли в системе руссколитовских отношений конца XVпервой трети XVI в. Москва, 1995.
  57. 1549 04 29 Brestas, E. Šidlovecka – motinai. Archiwum Glówne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Radziwiłłów (toliau – AR), dz. IV, kop. 674, nr. 6.
  58. 1549 07 1 Krokuva, M. Radvila Juodasis – M. Radvilai Rudajam; Listy polskie..., t. 2, s. 301.
  59. 1549 08 4 Krokuva, Žygimantas Augustas – M. Radvilai Rudajam. Listy polskie..., t. 2, s. 339–340.
  60. 1553–1554 m. Černovčicai, E. Šidlovecka – motinai. AR, dz. IV, kop. 674, nr. 8.
  61. 1559 02 08 Krokuva, karalaitės Jogailaitės – E. Šidloveckai, [A. Przezdżiecki, Jagiellonki polskie, Kraków, t. 4, s. 258–259].
  62. 1565 05 31 Vilnius, Radvila Rudasis – M. Naruševičiui. AR,dz. IV, kop. 495, nr. 6.
  63. 1569 12 18 Vilnius, M. Radvila Rudasis – M. K. Radvilai Našlaitėliui. RNB,f. 971, ap. 2, aut. 234, nr. 44.
  64. 1570 11 25 Vilnius, K. Radvila Perkūnas – M. K. Radvilai Našlaitėliui.Российская Национальная Библиотека в Санкт Петербурге (toliau – RNB), f. 971, ap. 2, aut. 234, nr. 55–56.
  65. 1570 XII 7 16 Vilnius, M. Radvila Rudasis – M. K. Radvilai Našlaitėliui. RNB, f. 971, ap. 2, aut. 234, nr. 103.
  66. 1573 Ieva Sobkova sudarė testamentą ir tikėtinai netrukus mirė. AR,dz. XI, nr. 26.
  67. 1577 06 11 Malborkas, J. Zamoiskis – M. Radvilai Rudajam. AR,dz. V, nr. 18434/I; T. Kempa, op. cit., s. 106–107.
  68. 1579 05 10 Zelechuvas, S. Ciolekas – M. Radvilai Rudajam. AR,dz. V, nr. 2324.
  69. 1582 05 17 Vilnius, P. Bokša – K. Tenčinskai Radvilienei. AR, dz. V, nr. 1312.
  70. 1588 Liublinas, S. Rozraževskis – K. Tenčinskai Radvilienei. AR, dz. V, nr. 13370.
  71. 1599 01 25 Stakliškės, K. Dzieržkas – K. Radvilai Perkūnui. AR, dz. V, nr. 3515, nr. 9.
  72. Lietuvos Metrika, kn. 255, l. 281.
  73. AR,dz. XI, nr. 23, 30.

Komentarai

  1. Lietuvos polonizacijos procesas ir su tuo susijusi jos europeizacija nagrinėjama: [9, 211–226].
  2. Lenkų imigracijai į LDK skirta ganėtinai plati istoriografija. Tyrimai iki 1994 m. aptarti: [12, 237–255]; pastarojo meto darbai nurodyti: [6, 255–277; 50, 99–110].
  3. [2, p. 899–900]. Istoriografijoje galima rasti nuorodą, kad A. Sudimantaičio žmona buvusi Jono Manvydaičio dukra [31, p. 297.].
  4. Darbe apžvelgta ir klausimo literatūra: [2, 393–395, 899–900, 904–905].
  5. Tarp naujausių XVI–XVIII a. Radvilų moterims skirtų darbų: [21]. Šiame, platų laikotarpį apimančiame tyrime Radvilų moterų pasirinkimą lėmė specifiniai šaltiniai (inventoriai ir testamentai), todėl buvo įtrauktos tik kelios svetimšalės Radvilienės ir į Lenkiją nutekėjusios Radvilaitės.
  6. Tarp ankstyvųjų dinastinių santuokų: 1254 m. Haličo valdovo Danieliaus sūnaus Švarno vedybos su vyriausia Mindaugo dukra ir 1279 m. Gaudimantės Traidenytės ištekėjimas už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II, taip apsisaugojusio nuo lietuvių antpuolių [5, 174–180; 7, 93].
  7. Greičiausiai remiantis jos prototipu, rusų liaudies pasakose atsirado populiarus personažas – Elena protingoji (Елена Прeмудрая) – neišpasakyto grožio, labai protinga, mokanti gydyti svetimšalė valdovė, valdanti šalį po caro mirties.
  8. Plačiau apie šią versiją: [29, 23; 2, 393].
  9. Su J. Rogatinskiu siejamas Bychovco kronikoje paminėtas „aukštos kilmės lenkas“ Andrius Rogatinskis, kaip manoma, jo brolis [31, 294].
  10. Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada, Bonai Sforcai, Lenkijos karalienei, prieš kunigaikštį Konstantiną Ostrogiškį ir prieš Radvilus. Vertė E. Ulčinaitė. Senoji Lietuvos literatūra. Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius, 2000, p. 34.
  11. Realiai XVI a. gyvenusių šios šakos Radvilų buvo daugiau, bet dėl šaltinių stokos pilno sąrašo sudaryti neįmanoma. Ankstyviausiose minėtose didikų aplinkoje sukurtose genealogijose ir giminės aprašymuose įtraukti visi pilnametystės sulaukę vyrai, tačiau ne visos žmonos ir juo labiau ne visi gimę ir anksti mirę vaikai. Plačiau [45].
  12. K. Ivinska iš Tomicų buvo Lenkijos vicekanclerio P. Tomickio dukterėčia [4, 82; 40, 149].
  13. Remiantis 1551 m. gegužės 29 d. iš Vilniaus rašytu laišku, jo siuntėjas turėjo būti ne Jonas Radvila, bet jo pusbrolis M. Radvila Rudasis, pasiuntęs laišką J. Radvilai [24, nr. 429].
  14. Vedybas galutinai palaimino Biržų–Dubingių šakos kunigaikštis Radvila Rudasis [1577 06 11 Malborkas, J. Zamoiskis – M. Radvilai Rudajam. AR,dz. V, nr. 18434/I; T. Kempa, op. cit., s. 106–107].
  15. Į sąrašą įtrauktos ryškesnės, tačiau anaiptol ne visos mišrias santuokas sudariusios LDK didikų giminės. Nepaisant to, jog XV–XVI a. Lietuvos diduomenė sulaukė genealoginių tyrimų, tačiau jie nepakankami, trūksta nuodugnesnių studijų apie atskiras gimines.
  16. „Ale nie na rydwan, ani na barkę na morze, ani wiera tylko goły glejt, ale na pewny i wieczny jego grunt, na którym by podle posagu nam wiano pokazał“ [63].

Gauta 2012 m. lapkričio 9 d.
Pateikta spaudai 2012 m. lapkričio 17 d.

Summary

Wives of Polish Descent in the 16th Century Noble Radziwiłł Family

Until the end of the 16th century one of several factors bringing the societies of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) and Poland together were mixed marriages between different social classes of the two societies. GDL and Polish nobles were the first to initiate such a marriage strategy, with the Radziwiłł family playing a special role in this respect. However, the coverage of the issue of mixed noble marriages in historiography is only marginal. The article presents a more detailed context of the marriage strategy of the GDL nobility (until the end of the 16th century), with a special focus on the topic of mixed marriages in the noble Radziwiłł family.

The tradition of dynastic marriages can be traced to the very first rulers of the state of Lithuania, which was continued by the ruling Gediminids-Jagiellonian dynasty. Until the early 15th century they mostly selected their wives from the countries of the East, with the Jagiellons giving a special preference to Orthodox believers. What is more, the Southeastern and Central-Western European direction gradually strengthened in the marriage strategy of the rulers. From the late 15th century the latter direction became the dominant one. The GDL nobility tried to follow the example of the rulers and was among the first social classes to select open-type marriages with foreign women. However, the process intensified from the late 15th century only. Until that time closed-type marriages (with the spouses selected from local nobility) dominated among the GDL nobles, despite several exceptions.

The first marriages in the direction of the East were solemnized in the end of the 15th century – the beginning of the 16th century. Marriage relations were established with the refugees of exclusive rank or their descendants who could offer important estate complexes or other exceptional valuables. This direction was not popular in the marriage strategy of the GDL ruling elite, even between Ruthenian relatives. In the context of the countries of the East, the nobility "yielded" its positions to the lower nobility, in particular in the second half of the 16th century.

Nobles would usually search for appropriate partners in Central Europe, mostly in Mazovia and Poland, occasionally German regions. Podlesia, which at that time was part of the GDL, played an exclusive role of an intermediary (until 1569) in the marriage policy of the GDL nobility. Mixed marriages in the direction of Central Europe were not common until the 1550s. Individual families, such as Kieżgajłowie (Lith. Kęsgailos), Gasztołdowie (Lith. Goštautai) or Ostik (Lith. Astikai), even if expressing their favourable attitude, did not establish marriage relations with foreigners. The phenomenon acquired a mass scale at the end of the 16th century – the beginning of the 17th century. During this period, daughters were also married to the men of German descent o,f. 971, ap. 2, aut. 234, nr. 44.r Poles in comparatively self-contained families, foANTONIEWICZ, Marceli. ,dz. XI, nr. 23, 30.r instance, Kiszka (Lith. Kiškos) family. Marriage relations were established with highly influential families, such as Tęczyńscy, Tarnowski, Firlej, Tarło, Mielecki, Dulski, Zborowski, etc., and less influential families, such as Rej, Wolski, Trzebuchowski, Rusiecki, etc. The tradition to select a wife from the Holy Roman Empire was established from the beginning of the 17th century.

The GDL noble Radziwiłł family distinguished by the formation of mixed marriages. The noble family upheld this tradition from the late 15th century. 18 mixed marriages were concluded until the end of the 17th century: 11 foreign women became Radziwiłł and 7 noble daughters were married to foreigners and moved abroad. Polish women dominated among foreign wives (8) from the most influential or less influential Polish families: from Szydłowiecki, Tęczyński to Sobkowski or Myszkowski. The share of property brought to the Radziwiłł family also depended on the capacity of the family. On the average, marriages with foreign women lasted about 14 years, with 3–4 children per one marriage. In mixed families, the Radziwiłł women, as a rule, adapted to the faith of their husbands, thus, some of them were forced to convert to the evangelical protestant religion. Foreign women coming to a new family would get inspired by the spirit of the Radziwiłł home and actively participated in the family system, strengthened political and economic powers of the new family as much as permitted by their position. Like the Radziwiłł women of local descent, foreigners could be characterized by a Radziwiłł-oriented rather than specific national mentality. On the other hand, in respect of the language in use and through the cultural tradition, Radziwiłł women of foreign descent could be considered certain "ambassadors" of their countries in the 16th century Lithuania.

sup