„Istorija“. Mokslo darbai. 87 tomas
Mindaugas NEFAS. Šaulių vaidmuo Klaipėdos krašto gynybos sistemoje
Spausdinti

Mindaugas Nefas – humanitarinių mokslų magistras, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros doktorantas; adresas: K. Donelaičio g. 52, LT–4424 Kaunas; Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros asistentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – Lietuvos šaulių sąjungos istorija, moderniojo parlamentarizmo tyrimai, istorijos didaktika.

Anotacija. Remdamasis archyviniais dokumentais, straipsnyje autorius analizuoja Lietuvos šaulių sąjungos (toliau LŠS) narių vaidmenį Klaipėdos krašto gynybos sistemoje. Pabrėžiami šaulių ir kariuomenės santykiai, lyginamos užduotys, skirtos šauliams krašto gynybiniuose planuose. Didžiausias dėmesys koncentruojamas į šaulių vaidmenį įgyvendinant Klaipėdos krašto gynimo direktyvą ŠADIR. Analizuodamas Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, autorius paneigia istoriografijoje įsitvirtinusį Klaipėdos krašto šaulių, kaip „nepatikimųjų“, įvaizdį 1939 m. kovą perduodant Klaipėdos kraštą Vokietijai.

Prasminiai žodžiai: Lietuvos šaulių sąjunga, Klaipėdos kraštas, Lietuvos kariuomenė, ŠADIR.

Abstract. Based on archival documents, the article addresses the role of the members of the Lithuanian Riflemen’s Union (hereinafter – LRU) in the defence system of Klaipėda Region. It highlights the relations between the riflemen and the army, compares the tasks assigned to the riflemen in the plans of defence of the region. Most attention is paid to the role of riflemen in the implementation of the Klaipėda Region Defence Directive ŠADIR. Through the analysis of the documents from the Lithuanian Central State Archives, the author denies the image of the riflemen of Klaipėda Region as "unreliable" in the transfer of Klaipėda Region to Germany in March 1939 established in historiography.

Key words: Lithuanian Riflemen’s Union, Klaipėda Region, Lithuanian Armed Forces, ŠADIR.

Įvadas

LŠS susikūrė kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės metu, kai po šaulių vėliava susivieniję asmenys stojo į kovą su bermontininkais ir lenkais. Pirmame LŠS įstatyme 1921 m. organizacijai buvo nustatytas tikslas „stiprinti ir didinti valstybės gynimo pajėgas“ [43, 5]. Per visą savo veiklos laikotarpį (1919–1940 m.) I-oje Lietuvos Respublikoje Šaulių sąjunga išliko sukarinta organizacija. 1935 m. sustiprinus organizacijos karinę kryptį, jos veiklos pobūdis nepasikeitė. Kariuomenės vado div. gen. Stasio Raštikio žodžiais tariant, „Šaulių sąjunga, kaip iki šiol buvo, taip ir toliau lieka nepolitine ginkluota organizacija, kariuomenės talkininke, esanti netarpinėje kariuomenės vado valdžioje ir vadovaujama tikrosios karo tarnybos karininkų“ [29, 36].

Nepaisant LŠS įstatyminės bazės keitimo nuo organizacijos veiklos pradžios esminės veiklos nuostatos išliko tos pačios. Didžiosios dalies šaulių sutelktumas ir ideologinis pasirengimas leido pasiekti gerų rezultatų kultūrinėje, visuomeninėje ir sportinėje veikloje. Tačiau pagrindinė šaulių pareiga buvo Tėvynės gynimas – jie tai puikiai suvokė. Sprendžiant krašto gynimo reikalus ir kariškoje veikloje trūko organizuotumo, drausmingumo ir pakankamo finansavimo, todėl šios veiklos rezultatai buvo gerokai menkesni.

Klaipėdos krašto šaulių veikla prasidėjo karine Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacija. Per beveik 16 veiklos metų 1939 m. kovo mėnesį Klaipėdos krašto šauliai, kaip ir Lietuvos kariuomenės daliniai, buvo priversti atsitraukti iš Klaipėdos krašto, taip ir neįgyvendinę savo uždavinio. Klaipėdos krašte savo veiklą vykdė XX Klaipėdos šaulių rinktinė [51] ir 1936 m. įkurtos XXII Geležinkeliečių rinktinės šauliai. Šiame straipsnyje bus analizuojamas tik XX Klaipėdos šaulių rinktinės vaidmuo Klaipėdos krašto gynybos sistemoje. Straipsnio tikslas – išsiaiškinti šaulių vaidmenį Klaipėdos krašto gynybos sistemoje ir atskleisti istoriografijoje vyraujančių nuomonių nepakankamą pagrįstumą.

Klaipėdos krašto šaulių pasirengimas vykdyti karines operacijas, ginti Lietuvos Respublikos teritoriją nuo galimo priešo įsiveržimo ir šios organizacijos narių veikla Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai metu aptarta Š. Lieko ir V. Jokubausko darbuose. Š. Liekis kritiškai įvertino Lietuvos kariuomenės ir ypač XX Klaipėdos šaulių rinktinės pasirengimą įgyvendinti iškeltus karinius uždavinius ir apginti Lietuvą nuo vokiečių intervencijos. Analizuodamas statistinę informaciją ir galimus gynybos planus istorikas teigia, jog pagrindinė problema šaulių gretose buvo tinkamų kautis vyrų ir ginkluotės bei amunicijos stygius [47, 108]. V. Jakubausko straipsniuose yra analizuojami Klaipėdos krašto gynybos planai ir šaulių vaidmuo juose. Autorius remdamasis archyviniais dokumentais ir amžininkų prisiminimais teigia, jog 1939 m. kovą Klaipėdos krašto šauliai įvardinti kaip „nepatikimi“, todėl buvo nuginkluoti. Anot V. Jokubausko, to priežastis – krašto šaulių priešiškas nusistatymas ir nelojalumas Lietuvos valstybei. Klaipėdos krašto šaulių pasirengimą ginkluotai krašto gynybai V. Jokubauskas yra aptaręs ir bendrame kontekste, analizuodamas Lietuvos kariuomenės pasirengimą priešintis ir ginti Lietuvą 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje. Šiame straipsnyje autorius toliau laikosi savo nuomonės dėl šaulių „nepatikimumo“ [45].

Tiriant Klaipėdos krašto šaulių santykius su Lietuvos kariuomene bei šaulių karinę veiklą buvo naudojami III Pėstininkų divizijos, kurios sudėtyje buvo XX Klaipėdos šaulių rinktinė, fondo dokumentai (f. 511). Šiame fonde yra Klaipėdos krašto gynybos planai, taip pat šaulių „panaudojimo planai“, kurie numatė šaulių dalyvavimą ir veiklą ginkluoto užpuolimo arba sukilimo krašte metu. Klaipėdos krašto šaulių pozicijos 1939 m. (Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai metu) buvo tyrinėjamos, remiantis Kariuomenės štabo fonde (f. 929) saugomais dokumentais. Ypač svarbūs yra trys raportai, parašyti po Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Pirmas – 6 pėstininkų pulko vado plk. A. Breimelio raportas III pėstininkų divizijos vadui brg. gen. M. Rėklaičiui [52]. Antras – XX Klaipėdos ŠR ir krašto komendanto plk. J. Andrašiūno raportas jau minėtam brg. gen. M. Rėklaičiui [53]. Trečiasis – brg. gen. M. Rėklaičio raportas Lietuvos kariuomenės vadui [54]. Šie dokumentai istoriografijoje jau buvo analizuoti (V. Jokubausko), tačiau liko nepastebėta keletas reikšmingų faktų, kurie leidžia užginčyti istoriografijoje iškeltą koncepciją.

1. Šaulių santykiai su kariuomene Klaipėdos krašte

Nors LŠS teko svarbi vieta krašto gynybos sistemoje, tačiau kariuomenės požiūris į organizaciją nebuvo vienareikšmiškas. Viena iš priežasčių – šaulių nepareigingumas ir drausmės stoka. Taip pat didelę įtaką turėjo skeptiškas karių požiūris į karinę šaulių veiklą. Dar vykstant kovoms dėl Nepriklausomybės atskiri kariuomenės daliniai piktinosi šaulių nedrausmingumu. Tokios problemos Šaulių sąjungoje buvo natūralios. Kariuomenėje pavykdavo to išvengti dėl karinio muštro, tačiau šaulių daliniuose tokie metodai negalėjo būti naudingi. Tarnyba kariuomenėje buvo privaloma, o LŠS gretose – ne. Šauliai LŠS leisdavo savo laisvą laiką, neatlygintinai vykdydavo valdžios pavestas užduotis.

Santykiams tarp kariuomenės ir šaulių Klaipėdos krašte kenkė neatsakingas ne tik šaulių, bet ir karininkų elgesys. Tarp krašto lietuvių nuskambėjo ne vienas skandalas, kurio epicentre buvo nesutarimai tarp šaulių ir karininkų. Tačiau siekiant nepakenkti lietuvių įvaizdžiui krašte jie buvo greitai sprendžiami ir nepatekdavo į viešąją erdvę.

1928 m. Pagėgiuose minint Klaipėdos „atvadavimo“ 5-ąsias metines konfliktą sukėlė plk. Egerto vadovaujami Lietuvos kariuomenės karininkai. Iškilmingo renginio metu jie juokėsi iš lietuvių kalbos ir valstybės, trukdė chorui dainuoti, pranešėjui kalbėti. Vienas iš pranešėjų buvo krašto lietuvių patriarchas M. Jankus. Didžiulio pasipiktinimo sulaukė plk. Egerto elgesys. Giedant tautos himną jis rėkavo. Šaulių būrio vadas Bruožaitis svečius įspėjo, tačiau šie net nemanė liautis. Teko juos išprašyti iš renginio. Šis prašymas sukėlė didžiulį „stipriai išgėrusių“ karininkų pasipiktinimą. Šauliai nenorėdami kelti skandalo, iš kurio vokiečiai galėtų tyčiotis, sutiko atsiprašyti. Taip konfliktas į viešumą neiškilo, tačiau įskaudino klaipėdiškius [3]. Tokių konfliktų pasitaikydavo tik pirmajame Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje. Vėliau karininkų elgesys buvo stebimas atidžiau ir daug griežčiau vertinamas. Vis dėlto toks įvykis iliustruoja netinkamą kai kurių Lietuvos kariuomenės karininkų požiūrį ne tik į LŠS, bet ir Lietuvą.

Santykius tarp šaulių ir kariuomenės stiprino pirmųjų organizuojamos specialios šventės: kariuomenės pagerbimo šventės jai grįžtant iš karinių manevrų ir naujokų išlydėjimas į kariuomenę. Šaulių būrių vadovybėms buvo įsakyta kiekviename miestelyje Lietuvos kariuomenės daliniams grįžtant iš manevrų į kareivines surengti visuomenės šventę – dalinti kariams gėlių, išrikiuoti visą kaimo visuomenę, „džiaugtis mūsų kariuomene“. Pagal tą patį įsakymą nurodyta organizuoti kariuomenės naujokams skirtas šventes – į tarnybą juos išlydėti grojant orkestrui [11, 29]. Iškilmingi sutikimai turėjo būti organizuojami paleidžiamiems į atsargą kariams [18, 66]. Tokie šaulių būrių veiksmai stiprino bendravimą tarp kariuomenės ir visuomenės. Taip pat jie turėjo pakeisti kariuomenės požiūrį į Šaulių sąjungą.

Karių ir karininkų skaičius XX Klaipėdos šaulių rinktinėje padaugėjo po 1935 m. LŠS reformos. Jie buvo įpratę prie griežtos tvarkos. Todėl kildavo nesusipratimų su šaulių būrių vadais, kurie ne visuomet sugebėdavo užtikrinti savo šaulių punktualų dalyvavimą renginiuose, mokymuose arba rikiuotės pratybose [19, 219].

2. Šaulių pasirengimas vykdyti karines užduotis iki 1935 m. Sąjungos reformos

XX Klaipėdos šaulių rinktinei kariniu požiūriu teko sudėtinga užduotis. Kartu su kariuomene ir pasienio policija jie turėjo užtikrinti sienų saugumą ir vidinės padėties stabilumą Klaipėdos krašte. Šauliams rūpesčių netrūko ir nevykstant kariniam konfliktui. 1927 m. buvo įvestas sustiprintas šaulių budėjimas dėl vykusių neramumų Tauragėje. Šauliams buvo įsakyta sekti vietinių komunistų ir vokiečių nacionalistų veiklą ir atidžiau stebėti judėjimą per sieną [1, 44]. Situacija krašte buvo įtempta dėl vokiečių provokacijų ir visuomenėje sklandančios nepatikimos informacijos. Šauliams tekdavo reaguoti į bet kokias su krašto saugumu susijusias žinias. LŠS nariams neatsitiktinai buvo skiriamos užduotys, susijusios su valstybės saugumu. 1928 m. Vyriausiojo štabo viršininkas gen. št. plk. P. Plechavičius pažymėjo, kad „Šauliai pajovaus atveju galės daug padėti mūsų krašto gynimo reikalu. Jie privalės atlikti svarbesnių tiltų, kelių, geležinkelio stočių, įvairių sandėlių apsaugą ir kitus specialius uždavinius“ [2]. Šios pagrindinės kryptys ir funkcijos vėliau oficialiai buvo paskirtos šauliams. LŠS nariai, be plačios kultūrinės visuomeninės veiklos, privalėjo rengtis ginti Lietuvos valstybę. Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas, siekdamas efektyviai išnaudoti šaulius karinių veiksmų metu, rengė krašto gynybos ir šaulių panaudojimo direktyvas.

Klaipėdos krašto šaulių pasirengimas atremti ginkluotą jėgą buvo įvertintas teigiamai. Šauliai vertinti kaip reali jėga Klaipėdos krašto užpuolimo atveju [50, 77]. Tačiau statistinė dokumentų analizė verčia tuo abejoti. Vertinant šaulių pasirengimą krašto gynybai labai svarbu šaulių ginkluotė. 1929 m. XX rinktinėje buvo 158 šautuvai, 145 revolveriai, neturėta nė vieno kulkosvaidžio [4, 201]. Ginkluotės trūkumas buvo jaučiamas visoje LŠS. Į ginkluotės trūkumą XX šaulių rinktinėje Lietuvos kariuomenė ilgą laiką žiūrėjo paviršutiniškai. Vietoje šautuvų buvo skiriami, pvz., nudevėti balnai ir nereikalingi kardai [7, 6]. Ginkluotės trūkumas XX šaulių rinktinėje buvo žinomas tiek LŠS, tiek ir Lietuvos kariuomenės vadovybėms. Kariuomenės vadovybė buvo linkusi ieškoti galimybių perduoti ginklų, tačiau abejota, ar atsiras šaulių, galinčių jais naudotis [6, 6]. Taigi kariuomenės vadovybė pakankamai skeptiškai vertino šaulių karinio pasirengimo lygį. Reikalui esant šauliai galėjo būti mobilizuoti ir pradėti vykdyti savo užduotis per 2–3 val. Apie tai šauliai turėjo būti įspėti asmeniškai [5, 28].

Nuo 1934 m. Klaipėdos krašto šaulių vienetai karinių funkcijų vykdymui buvo priskirti krašte dislokuotiems Lietuvos kariuomenės daliniams. Klaipėdos ir Šilutės apskrityse veikiantys šaulių būriai priklausė Lietuvos kariuomenės 6-ajam Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulkui Klaipėdoje, o Pagėgių apskrities šauliai priskirti 7-ajam Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulkui [9, 22]. Pagal 1934 m. patvirtintą direktyvą karinio konflikto metu Klaipėdos krašto gynybai šaulių būriai kartu su pasienio policija turėjo organizuoti valstybės sienos, ypač Klaipėdos uosto, apsaugą. Plane taip pat numatyti svarbūs objektai, kuriuos turėjo saugoti šauliai [8, 9]. Įvykus nenumatytiems atvejams, pvz., nutrūkus ryšiui su rinktinės štabu, šaulių būrių vadai privalėjo vykdyti paskirtas užduotis savarankiškai palaikydami ryšį su kaimyniniais šaulių būriais [38, 128]. Pagal krašto gynybos direktyvą parengus šaulių panaudojimo planą, kiekvienam šaulių būriui buvo išduoti vokai su jiems paskirtomis užduotimis ir žemėlapiais, kuriuose buvo sužymėta visa reikalinga informacija (šifrai, būriui paskirta užduotis, žemėlapiai).

XX Klaipėdos šaulių rinktinės vadovybė nuolatos lankydavo šaulių būrius. Lankymo metu buvo sprendžiamos iškilusios problemos, patikrinamas būrio veikimo lygis: kultūrinė, visuomeninė, karinė veiklos, ginkluotė, šauliams skaitomos paskaitos. Svarbu tai, jog buvo tikrinamas visas būrys, t. y. patikrinime turėjo dalyvauti visi būrio šauliai. Lankymo lapelyje turėjo būti nurodoma, kiek būryje yra šaulių pagal sąrašą ir kiek atvyko. Pvz., 1930 m. tikrinant Plaškių šaulių būrį, nustatyta, jog iš 22 narių dalyvavo 21 [40, 405], o tais pačiais metais aplankius Vilkyškių būrį, paaiškėjo, kad iš 20 šaulių dalyvavo 12 [39, 403]. Patikrinimus atlikdavo rinktinės vadas arba jo padėjėjas.

3. Organizaciniai pertvarkymai 1935 m. ir šaulių pasirengimas įgyvendinti naujas direktyvas

Po 1935 m. LŠS reformos svarbūs pokyčiai įvyko organizacijos karinėje srityje. Reorganizavus LŠS pagal kariuomenės principus, buvo keičiama būrių struktūra. Pagal 1936 m. išleistą XX Klaipėdos šaulių rinktinės vado įsakymą būriai turėjo būti suskirstyti į pirmą (sudaro šauliai ir kandidatai, tarnavę Lietuvos kariuomenėje ir esantys jos rezerve), antrą (šauliai nuo 18 iki 50 metų, netarnavę kariuomenėje, bet išėję karinio parengimo programą), trečią (šauliai ir kandidatai, kurie nėra išėję karinio rengimo programos) ir rėmėjų (būrio rėmėjai ir vyresni kaip 50 metų šauliai) skyrius [87, 10]. Įvykdžius šias struktūrines reformas, didžioji dalis šaulių būrių buvo pritaikyti įgyvendinti krašto gynybos planus. Tačiau kai kurių būrių komplektacija susidūrė su problemomis. Skyriai šaulių skaičiumi buvo labai nevienodi. Siekiant efektyvesnio karinio parengimo ir rinktinės štabo administracinio darbo palengvinimo, XX rinktinės šauliai pagal apskritis buvo suskirstyti į 3 kuopas (Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių). Joms vadovauti buvo paskirti tikrosios karo tarnybos karininkai iš Lietuvos kariuomenės 6 ir 7 pėstininkų pulkų [14, 3]. Kartu buvo įtvirtinta kuopos vadų dviguba priklausomybė. XX rinktinės vadas, norėdamas panaudoti juos arba įsakyti, privalėjo kreiptis į 6 ir 7 pėstininkų pulkų vadus [17, 286].

Būrių lankymas tikrinimo tikslais tapo retesnis, kai rinktinės vadu buvo paskirtas komendantas plk. R. Liormanas. Jie vykdavo valstybių švenčių ar būrio metinių progomis, o jeigu buvo organizuojami specialūs patikrinimai, buvo apsiribojama dokumentacijos ir ginkluotės patikrinimu [12, 9]. Nuo 1938 m. būrius lankyti ir tikrinti pradėjo kuopų vadai, tikrosios karo tarnybos karininkai. Jie turėjo prižiūrėti šaulių pasirengimą vykdyti karines užduotis pagal Klaipėdos krašto gynybos planus, todėl kuopų vadai tikrindavo ginkluotę, uniformas, raštvedybą. Taip siekta pakelti šaulių autoritetą tarp vietos žmonių [17, 286], tačiau tokie patikrinimai koncentruodavosi ne į plačią LŠS veiklą, o į siaurą jos sritį – karybą.

Reformos pakeitė visą krašto apsaugos sistemą. Jos yra matomos iš sudarytų gynybos planų. Iki tol gynybinių planų dalys, nustatančios šaulių vaidmenį, buvo rengiamos atmestinai. Nuo 1938 m. vyko intensyvus pasirengimas galimam krašto užpuolimui arba ginkluotiems neramumams Klaipėdos krašte. Rengti išsamūs planai, tikrinamas jų realus veikimas, keičiama ginkluotė, šaulių būriai tikrinami ir vertinami. Pagrindinis šaulių patikrinimo tikslas buvo įvertinti karinio pasirengimo lygį ir pasirengimą atlikti paskirtas karines užduotis. Daugelyje šaulių būrių konstatuota, kad yra netinkamai vykdoma mokymo programa. Priežasčių buvo keletas: per maža būrių sudėtis, didelis šaulių išsisklaidymas gyvenamoje vietovėje, per mažai laiko skiriama kariniams užsiėmimams ir tinkamų vadų, sugebančių išaiškinti mokymo programą, stoka [13, 164].

1937 m. buvo parengtas ir patvirtintas III Pėstininkų divizijos šaulių panaudojimo planas. Jis numatė šaulių panaudojimą įvykus ginkluotam konfliktui. Tokiu atveju turėjo būti panaudoti visi nemobilizuoti, patikimi, „valstybiško nusistatymo“, tinkantys kovos veiksmams šauliai. Didžiausia problema įgyvendinant šį planą nepakankamas šaulių, galinčių įvykdyti užduotis, XX Klaipėdos šaulių rinktinėje skaičius [14, 2]. Tarp grupės šaulių, galinčių krašto gynybos atveju priešintis, nebuvo įtraukiami mobilizuojamo amžiaus šauliai, kariuomenės rezerve esantys asmenys bei nemobilizuojamo amžiaus asmenys. Jie tokiu atveju pereidavo į Lietuvos kariuomenės dalinius (išskyrus nemobilizuojamo amžiaus asmenis). Tai žymiai sumažino šaulių pajėgumą krašto gynybos metu. Analogiška situacija buvo patvirtinta ir bendruose Lietuvos gynybiniuose planuose, panaudojant šaulius [49]. Plane buvo numatyta, jog pagal „karinę-operacinę“ priklausomybę XX rinktinės Klaipėdos šaulių kuopa (sudaryta iš šaulių būrių, esančių Klaipėdos apskrityje) prisikirta 6 pėstininkų pulkui, o Šilutės ir Pagėgių kuopos (šaulių būriai – Šilutės ir Pagėgių apskrityse) – 7 pėstininkų pulkui [14, 3]. „Kariniam-operaciniam“ koordinavimui paskirti pėstininkų pulkai buvo atsakingi už šaulių vienetų karinį parengimą ir panaudojimą vykdant krašto saugumo operacijas.

1938 m. parengtas naujas šaulių panaudojimo planas – direktyva ŠADIR. Klaipėdos krašto gynybos ir šaulių panaudojimo direktyvą yra nagrinėjęs istorikas V. Jokubauskas. Jis teigia, jog šauliai neatliko plane numatytų užduočių, ir vertina juos kaip „nepatikimus“ [45, 94–95]. Direktyvoje ŠADIR buvo numatyta panaudoti ne tik XX Klaipėdos, bet ir kitas šaulių rinktines: III Telšių, IV Tauragės, VII Šiaulių, XI Raseinių, XIII Mažeikių, XV Kretingos ir XVIII Biržų. Pagal direktyvą šaulių būriai buvo priskirti kariuomenės dalims. Į kariuomenės valdžią šauliai galėjo patekti dviem atvejais: pirma, skelbiant pavojų atskiru divizijos vado įsakymu (PABU); antra, paskelbus mobilizaciją ar staiga puolant priešui [21, 12–21].

Vykdant šią direktyvą turėjo būti panaudoti tik nemobilizuojamo amžiaus šauliai. Direktyvą parengęs III Pėstininkų divizijos vadas brg. gen. Z. Gerulaitis raporte kariuomenės vadui teigė, jog ŠADIR tik laikina direktyva. Tikrąjį gynybos planą buvo tikimasi nustatyti tik parengus XX rinktinės atskirą šaulių panaudojimo planą. Direktyvą planuota patikslinti 1939 m. pavasarį [22, 30]. XX šaulių rinktinė vadovaudamasi direktyva parengė savo rinktinės šaulių veikimo planą. Jame buvo numatytos visos reikiamos procedūros ginkluoto užpuolimo atveju (šaulių sušaukimo tvarka, ginklų laikymo vietos, saugomi objektai ir kitos atliekamos užduotys, statistinės žinios). Tačiau, atsižvelgiant į plane numatytus uždavinius šauliams, trūko tinkamo aprūpinimo. Jiems trūko ne tik ginklų ar šaudmenų, bet ir jų dalių, rankinių granatų ir kitos amunicijos bei uniformų [29, 91–93].

Prasidėjus reguliariems krašto šaulių mokymams pagal gynybos plane iškeltus uždavinius atsirado ir daugiau problemų. Pvz., skyrėsi ginkluotė: XX rinktinė naudojosi kulkosvaidžiais „Maksim“ (turėjo 11 vnt.), o kariniuose planuose buvo nurodyta išduoti lengvuosius kulkosvaidžius „Brno“. Šauliai jais naudotis nebuvo apmokyti.

Mobilizacijos atveju nemaža dalis šaulių turėjo būti pakviesti į kariuomenę. Tai būtų apsunkinę pasirengimą vykdyti gynybinį planą, nes kai kuriuose būriuose buvo ypač didelis mobilizuojamų asmenų skaičius. 1938 m. XX Klaipėdos šaulių rinktinėje buvo 2925 šauliai. Iš jų rikiuotės šaulių buvo 1957, šaulių rėmėjų – 413, šaulių moterų – 548, garbės šaulių – 7. Mobilizacijos atveju šaulių pajėgos būtų žymiai sumažėjusios. 1338 šauliai buvo tarnavę kariuomenėje, taigi didesnė jų dalis buvo įtraukta į Lietuvos kariuomenės mobilizacinius sąrašus. Prie ŠADIR pateiktuose dokumentuose, skirtuose direktyvai vykdyti, iš XX rinktinės Klaipėdos apskrities kuopos numatyti 524 šauliai [16, 40]. Šilutės apskrityje tokių šaulių buvo tik 99 [16, 47], dar mažiau, t. y. 94 šauliai, buvo numatyta panaudoti Pagėgių apskrityje [20, 83]. Bendrai direktyvą ŠADIR (1938 m. duomenimis) galėjo vykdyti 717 šaulių. Pagal bendrą šaulių skaičių XX rinktinė buvo antroji pagal dydį visoje LŠS. Didesnė buvo tik I Kauno rinktinė, turėjusi net 5249 šaulius [29, 6].

Trečia problema buvo susijusi su ginklų laikymu. Ne visi daliniai turėjo saugias vietas ginklams laikyti. Ypač didelių problemų buvo kaimuose, nes ten nebuvo saugumo reikalavimus (ginklams laikyti) atitinkančių patalpų, priklausančių šauliams arba kariuomenei. Todėl reikėjo išspręsti ginklų saugojimo vietos klausimą. Išdavinėti ginklus šauliams laikyti juos namuose nebuvo geras sprendimas, nes dėl to kildavo įvairių nesusipratimų [23, 130]. Nutarta šaulių ginklus laikyti pasienio policijos ir pašto įstaigų pastatuose.

Pagal direktyvą ŠADIR šauliams buvo iškelti tokie uždaviniai:

  1. Suteikti pagalbą vykdant mobilizaciją.
  2. Malšinti sukilimą.
  3. Užtikrinti administracinių funkcijų vykdymą.
  4. Apsaugoti paskirtus strateginius objektus.
  5. Suteikti pagalbą reguliariajai kariuomenei.

Pagal direktyvą visi savarankiškai veikiantys šaulių būriai turėjo naudoti partizaninio karo taktiką. Remiantis šiuo reikalavimu buvo pertvarkytos mokymo programos [21, 12–21]. Naujoje direktyvoje iškeltus uždavinius buvo sunku įgyvendinti. Pirma, ŠADIR parengimas ir vykdymas papildomų darbų pridėjo rinktinių vadams ir štabui. Antra, nebuvo išspręsta šaulių maitinimo problema. Preliminariais skaičiavimais, kiekviena šaulių rinktinė maitinimui turėjo skirti po 50 tūkst. litų, o tokių lėšų jos neturėjo. Trečia, neišspręstas šaulių uniformų ir algų mokėjimo šauliams klausimas: „Jos (algos – M. N) nemokant (taip pat neduodant rūbų) šauliai teisingai jausis kariuomenės akivaizdoje nelygiai traktuojami, kaip ir skriaudžiami, juoba kad jų vykdomi uždaviniai kartais būtų gal atsakomingesni ir pavojingesni“ [22, 30]. Ketvirta, neišspręstas šaudmenų ir kitos amunicijos pristatymas savarankiškai veikiantiems šauliams. Penkta, pagal planą nustatyta ŠADIR vykdymo užduočių vokus laikyti centralizuotai, bet nepaskirtas didesnis pasiuntinių skaičius, kurie perduotų užduotis. Nesant asmenų, kurie operatyviai galėtų išdalinti užduotis, svarstyta galimybė decentralizuoti užduočių vokų laikymą [22, 30].

Siekiant įgyvendinti direktyvą problemos buvo sprendžiamos, teikiant prioritetą XX Klaipėdos ir IV Tauragės šaulių rinktinėms. Kuo greičiau buvo stengiamasi apginkluoti šaulius. Vėliau apginkluotos turėjo būti visos kitos rinktinės, numatytos panaudoti direktyvoje ŠADIR [27, 22]. XX Klaipėdos šaulių rinktinės apginklavimo problemą sprendė ne tik III pėstininkų divizija, bet ir LŠS štabas. 1939 m. XX rinktinei buvo numatyta skirti 47 488 šovinius šautuvams, 1966 šovinius lengviesiems kulkosvaidžiams, 2220 šovinių pistoletams. Daugiau amunicijos buvo skirta tik I Kauno šaulių rinktinei [41, 6]. Sprendžiant krašto šaulių uniformų problemą vyriausybė skyrė 700 uniformų, nes, anot XX rinktinės vado plk. J. Andrašiūno, „ginkluoti civiliai kariai darė labai blogą įspūdį“ [35, 17].

1939 m. Klaipėdos kraštą perdavus Vokietijai, direktyva ŠADIR nebuvo įgyvendinta. Ne tik šio, bet ir kitų Klaipėdos krašto gynybinių planų rengimas rodė du dalykus. Pirma, buvo tikimasi Vokietijos agresijos arba vokiečių sukilimo krašte. Antra, šauliai buvo vertinami kaip reali karinė jėga Klaipėdos krašte. Jiems buvo skirtos labai svarbios ir atsakingos užduotys. Šauliai buvo atsakingi už stabilaus krašto gyvenimo išsaugojimą ir svarbių objektų apsaugą. Tačiau svarbiausia, kad šauliai turėjo iš krašto pasitraukti paskutinieji arba priešintis priešo užnugaryje naudodami partizaninio karo taktiką.

4. Šaulių veiklos Klaipėdos krašte vertinimas 1939 m. kovą

Karo padėties atšaukimas 1938 m. lapkričio 1 d. padarė didelį „įspūdį“ Klaipėdos krašto gyventojams. Anot istorikės A. L. Arbušauskaitės, visi džiaugėsi ne Lietuva, bet Vokietija, kuri privertė panaikinti karo padėtį [44, 21]. Padėtis ne tik krašte, bet ir visoje Lietuvoje pasunkėjo. Lietuva aiškiai juto Vokietijos spaudimą. XX rinktinės šauliams buvo įsakyta laikytis drausmingai ir nesiimti jokių priemonių – „nors mums, kaip šauliams, ir atrodytų, kad reikia tam tikrus išsišokėlius sudrausminti“ [25, 283]. Nepaisant sklandžiusios įtampos Klaipėdos mieste, tolimesnėse vietovėse – Pagėgiuose, Šilutėje ir kitur – įtampos beveik nebuvo jaučiama. Vienur kitur pasigirsdavo gandų, kad „šauliai greitai bus nuginkluoti“ [24, 180].

Situacija tapo įtemptesnė 1939 m. kovo mėnesį, kai pasigirdo kalbų apie galimą krašto perdavimą Vokietijai. 1939 m. kovo 22 d., dar iki sutarties tarp Lietuvos ir Vokietijos pasirašymo, Klaipėdos krašte jau savivaliavo vokiečių smogikai. Lietuvos valstybinėms institucijoms, kurios čia kūrėsi nuo 1923 m., tuomet teko sukti galvą, kaip kuo skubiau išsikelti į Didžiają Lietuvą.

Raminti karius ir visuomenę, praradus Klaipėdos kraštą, ėmėsi tuo metu itin populiarus kariuomenės vadas div. gen. S. Raštikis. Jis, anot A. L. Arbušauskaitės, siekė nuraminti įsiaudrinusią visuomenę teigdamas: „Mes neabejojame dėl nepriklausomybės ir nebijome viešai ir atvirai pasakyti, kad jei pavojus liestų dabartines mūsų žemes, o tuo pačiu ir mūsų Tėvynės nepriklausomybę, tai mes jų be kovos jokiu būdu neatiduosime“ [44, 53].

Istoriografijoje Klaipėdos krašto praradimo ir Lietuvos įstaigų bei lietuvių evakuacija iš jo yra sulaukusi nemažai tyrinėtojų dėmesio. V. Vareikis ir V. Jokubauskas savo straipsniuose teigia, jog 1939 m. Vokietijos ultimatumo akivaizdoje šauliai buvo įvardinti kaip „nepatikimi“, todėl buvo nuginkluoti. Jų manymu, taip atsitiko todėl, kad į Klaipėdos kraštą atsikėlė ne patys patriotiškiausi lietuvių kultūros skleidėjai [46, 111]. Darydamas tokią išvadą istorikas V. Jokubauskas klaidingai interpretuoja Lietuvos kariuomenės 6 pėstininkų pulko vado gen. št. plk. A. Breimelio raportą III pėstininkų divizijos vadui. Po Klaipėdos krašto praradimo plk. Breimelis XX šaulių vaidmenį apibūdino taip: „XX šaulių rinktinė buvo laikoma kaip reali pajėga KLAIPĖDOS krašte. Reikalui esant, jai buvo numatyti operatyviniai uždaviniai saugoti Centro valdžios įstaigas. Pasitikėti kaipo realia pajėga, šiuo kritišku momentu, pasirodė didžiulė klaida. Šaulius prisėjo nuginkluoti iš III. 21 į 22 d. naktį“ [33, 14]. Naudojantis tik šiuo šaltiniu istoriko padaryta išvada, atrodo, pagrįsta. Tačiau nuodugnesnė šaltinių analizė leidžia šia išvada suabejoti.

Nustatyti Klaipėdos krašto šaulių pozicijas ir jų požiūrį į valstybingumą krašto perdavimo metu galima analizuojant tris dokumentus. Pirmas jau minėtas Lietuvos kariuomenės 6 pėstininkų pulko vado gen. št. plk. Breimelio raportas III pėstininkų divizijos vadui. Jame kritiškai atsiliepta apie šaulius Klaipėdos krašto perdavimo vokiečiams metu. Raporte iškeliamas šaulių, kaip „nepatikimųjų“, įvaizdis. Antras dokumentas XX Klaipėdos šaulių rinktinės vado ir krašto komendanto gen. št. plk. J. Andrašiūno raportas tam pačiam adresatui. Šiame raporte priekaištų šauliams ar užuominų apie nepatikimumą nėra užrašyta. Trečias – III pėstininkų divizijos vado div. gen. M. Rėklaičio raportas (parengtas remiantis anksteniais dviem) kariuomenės vadui. Divizijos vadas savo raporte taip pat nesinaudoja plk. Breimelio iškeltu „nepatikimųjų“ šaulių įvaizdžiu. Visuose trijuose raportuose aiškinami tie patys įvykiai, tačiau nuomonės, kaip matome, skiriasi, ypač plk. A. Breimelio nuomonė. Tikriausiai todėl istoriografijoje įsitvirtino Klaipėdos krašto šaulių, kaip „nepatikimųjų“, įvaizdis. 1938 m. tuometinis XX Klaipėdos šaulių rinktinės vadas plk. J. Andrašiūnas pabrėžė, kad panaikinus karo stovį apie 2 % rinktinės šaulių pasitraukė iš šaulių gretų, pereidami į vokiškas organizacijas [30, 46]. Tokie duomenys leidžia daryti išvadą, jog Klaipėdos krašto šauliai tautiniu ir valstybiniu požiūriu buvo susitelkę, tačiau per veiklos laikotarpį nepavyko išvengti „vokiškojo elemento“ įsiskverbimo į organizacijos gretas. Taip pat atmetama galima hipotezė dėl stipraus „vokiškojo elemento“ įsiskverbimo į šaulių gretas.

Klaipėdos krašto šaulių istoriografinio įvaizdžio raida nuo krašto „atvaduotojų“ 1923 m. iki „nepatikimųjų“ 1939 m. yra kontraversiška. Remiantis išvardintais šaltiniais ir istoriografijoje ankščiau pateikta medžiaga, pamėginsime išanalizuoti šį šaulių veiklos Klaipėdos krašte vertinimą.

1939 m. kovo 20 d. įvyko Klaipėdos krašto šaulių ir kariuomenės dalinių vadų pasitarimas. Jame, be XX rinktinės vado plk. J. Andrašiūno, dalyvavo plk. Breimelis ir plk. Urbšas. Pasitarime dalyviai tikėjosi, jog Lietuvos vyriausybė duos įsakymą priešintis ginklu, todėl rinktinės vado įsakymu šaulių būrių vadams nurodyta šaulius laikyti nuolat pasirengusius [35, 17]. Tai rodo, jog krašto kariniai atstovai iki tol dar nebuvo gavę jokių žinių iš vyriausybės apie nesipriešinimą ir ruošėsi vykdyti iki tol parengtus krašto gynybos planus. Raporte neužfiksuota, jog būtų nepasitikima šauliais. Tačiau III pėstininkų divizijos vado raporte yra pateikiami kiti faktai. Div. gen. M. Rėklaitis rašo, kad jau kovo 17 d. Klaipėdos įgulai buvo duotas įsakymas dėl mobilizacinio ir kito nereikalingo turto pervežimo į Kretingą bei Plungę. Turto evakuacija buvo pradėta vykdyti kovo 20 d. [37, 11]. Lietuvos vyriausybė ketino priešintis Vokietijos ultimatumui, tačiau jos pozicija pasikeitė kovo 21 d. Vyriausybės posėdyje galimybė priešintis buvo kategoriškai atmesta. Nesipriešinti nusprendė ir Krašto apsaugos ministras brg. gen. K. Musteikis ir kariuomenės vadas div. gen. S. Raštikis [46, 113].

Įsakymas šauliams buvo pakeistas kovo 22 d. rytą, kai buvo gauta informacija, jog vyriausybė nusprendė nesipriešinti. XX rinktinės vadas priminė šauliams, kad jokių veiksmų nepradėtų be jo asmeniško įsakymo. Tą pačią dieną buvo gautas įsakymas evakuotis iš krašto į Didžiają Lietuvą. Todėl XX rinktinės vadas surinko šaulių turimus ginklus ir su krašto policijos palyda juos pervežė į 6-ąjį pėstininkų pulką [35, 17]. Ginklai iš šaulių buvo surinkti ne dėl „nepatikimumo“, kaip savo raporte mini plk. Breimelis ir tvirtina V. Jokubauskas, bet todėl, kad jie būtų išvežti iš Klaipėdos krašto ir neatitektų vokiečiams. Vokiečiai stengėsi perimti šaulių turimą ginkluotę. Tą patvirtina Lietuvos centriniame valstybės archyve rasti dokumentai. Kovo 22 d. apie 12 val. į krašto komendantūrą atvyko krašto policijos komisaras su 6 SA vyrais ir pareikalavo išduoti ginklus. Tačiau tuo metu jie jau buvo sukrauti į vagonus (parengti pervežti į Didžiają Lietuvą) ir vokiečiams neatiteko [35, 17]. Tokios nuomonės šalininke galima įvardinti L. A. Arbušauskaitę, kuri Klaipėdos krašto šaulių neįvardino kaip „nepatikimų“ [44, 63–64]. Remiantis plk. J. Andrašiūno ir div. gen. M. Rėklaičio raportais galime teigti, jog „griūna“ plk. Breimelio kaltinimai, mesti krašto šauliams, kad jie „neįvykdė savo užduoties saugoti centro valdžios įstaigas“ [33, 14]. Div. gen. M. Rėklaitis nuogąstavo, kad, paėmus iš šaulių ginklus evakuavimui, šaulių nebebuvo galima panaudoti centro įstaigų apsaugai, o kariuomenės daliniai nebuvo panaudoti, nes buvo negausūs [37, 11].

Istorikas V. Jokubauskas, pagrįsdamas savo išvadą dėl Klaipėdos krašto šaulių „nepatikimumo“, kartu remiasi buvusio Klaipėdos krašto gubernatūros tarnautojo Vlado Bakūno (priklausė LŠS XX Klaipėdos šaulių rinktinei) prisiminimais, kuriuose jis aprašo įvykius po Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. V. Bakūnas mini, jog praradus Klaipėdos kraštą gestapas suiminėjo aktyvesnius klaipėdiškių ir didlietuvių veikėjus. V. Bakūnas taip prisiminė įvykius: „3 ar 5 pusiau karinio naudojimo atviri automobiliai, prie jų stovi po du gestapininkus ir po kelis civilius, sakyčiau, ūkininkus, dėvinčius sermėgomis. Tų „sermėgių“ tarpe atpažinau buvusį Vanagų šaulių būrio vadą Pėteraitį Kitas „sermėgius“ – Klimkaitis, buvęs šaulių būrio pirmininkas“ [42, 34–35]. V. Jokubauskas, remdamasis šia atsiminimų dalimi, pagrindžia mintį apie šaulių „nepatikimumą“ [46, 115]. Tačiau prisiminimų autorius tiesiogiai neteigia, jog jo įvardinti šauliai buvo vokiečių parankiniai. Vertinant bendrame prisiminimų kontekste, jie galėjo būti sulaikyti asmenys. Be abejo, V. Bakūno nuomonė šiuo klausimu išlieka neaiški. Vis dėlto net jeigu minimi šauliai ir buvo vokiečių bendrininkai po krašto praradimo, tai dar nereiškia, kad visi XX rinktinės šauliai buvo „nepatikimi“.

Šauliai buvo nuginkluoti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – siekis, kad ginklai nepatektų į vokiečių rankas, juos išvežant į Didžiają Lietuvą. Antroji – noras apsisaugoti nuo galimo šaulių savavališko priešinimosi vokiečiams. Tą patvirtina XX rinktinės vado ir krašto komendanto pakartotinis įsakymas, nurodantis be asmeniško jo įsakymo nesipriešinti ir nesiimti jokių veiksmų. Tokius šaulių veiksmus numatė ir III pėstininkų divizijos vadas, davęs įsakymą XX rinktinės vadui, kad šauliai vengtų ginkluotojo susirėmimo su vokiečiais [37, 11]. Remiantis archyvinių dokumentų analize šaulių, kaip „nepatikimųjų“, įvaizdis yra paneigiamas.

Materialinių nuostolių šauliams išvengti nepavyko. Kovo 22 d. į Klaipėdos kraštą XX rinktinei buvo atsiųsta iš LŠS štabo karinis krovinys, kurio, nepaisant pastangų, išsiųsti atgal nepavyko. Pasibaigus evakuacijai vokiečių radijas Klaipėdos krašte paskelbė, kad iš XX šaulių rinktinės štabo pavyko perimti 400 šautuvų, 20 kg sprogstamosios medžiagos. Tai buvo propogandiniais tikslais sugalvota dezinformacija, nes, anot XX rinktinės vado, štabe buvo laikoma tik apie 40 šautuvų, 1 granata ir šiek tiek piroksilino [55] mokymo tikslais. Visa tai buvo perduota pulkui ir išgabenta iš krašto [35, 17]. Ne visi šaulių ginklai buvo išvežti, nes šauliams, iš kurių nebuvo įmanoma jų greitai paimti, buvo įsakyta juos paslėpti [37, 12]. Nepavyko rasti dokumentų, kuriuose būtų užfiksuotas neišvežtų ginklų skaičius.

Klaipėdos krašto perdavimas Vokietijai žymi XX Klaipėdos šaulių rinktinės veiklos pabaigą. Šauliai buvo priversti evakuotis iš krašto neįgyvendinus jiems pavestų uždavinių. XX rinktinės šaulių evakuacija vyko chaotiškai, kaip ir kariuomenės bei visų lietuviškų įstaigų. Vokiečių valdininkai siekė neišleisti iš krašto turto, todėl kilo ne vienas konfliktas. Chaotišką šaulių pasitraukimą iš krašto sąlygojo ir organizacijos specifika. Šauliai pasitraukė savo nuožiūra. Dalis jų galėjo likti Klaipėdos krašte, tai padarė didžioji dalis klaipėdiškių šaulių (pvz., Jurgis Brūvelaitis). Kaip rodo išlikę archyviniai duomenys, šauliai iš krašto pasitraukė į artimiausius miestus: Kretingą, Plungę ir Palangą. Pasitraukusieji tapo problema ne tik LŠS, bet ir valstybei. Pasitraukusiems iš Klaipėdos krašto šauliams ir jų šeimos nariams buvo išduoti nemokami bilietai grįžti į savo anksčiau gyventas vietas [31, 166]. XX rinktinės vadas plk. J. Andrašiūnas Klaipėdos kraštą paliko kartu su 6 pėstininku pulku kovo 23 d. Kretingoje šauliams buvo paskirtas maitinimas ir patalpos. Atsakingu atvykstančių į Kretingą šaulių viršininku buvo paskirtas ats. ltn. Bikinas. Kovo 30 d. Kretingoje buvo apsistoję 196 šauliai [32, 52–59]. Rinktinės vadas pasitraukė į Šiaulius, kur buvo įkurtas laikinas XX šaulių rinktinės štabas [35, 17–18]. Į štabą Šiauliuose buvo perduotos visos šaulių būrių vėliavos [34, 16–17], tad šio šaulių simbolio, kaip ir ginklų, vokiečiams perimti nepavyko.

Tiksli data, kada buvo išformuota XX šaulių rinktinė, straipsnio autoriui kol kas yra nežinoma. 1939 m. liepos mėnesį štabas dar vykdė veiklą Šiauliuose, nors paskutinis rinktinės vadas postą paliko 1939 m. balandžio 11 d. Laikinai eiti rinktinės vado pareigas buvo paliktas komendantūros raštvedys kpt. Koškulis [36, 18]. Faktiškai XX Klaipėdos šaulių rinktinė savo veiklą baigė 1939 m. kovo mėn. perdavus Klaipėdos kraštą Vokietijai. Dalis šaulių (klaipėdiškių) liko Klaipėdos krašte, o asmenys, atvykę iš Didžiosios Lietuvos, grįžo į savo gimtąsias vietas ir buvo perkelti į kitas šaulių rinktines.

Išvados

  1. Klaipėdos krašto šaulių santykiai su Lietuvos kariuomenės kariais ir karininkais buvo permainingi. Nors karininkai deklaravo šaulių svarbą krašto gynyboje, tačiau neišvengta konfliktų. Tai kenkė lietuvių įvaizdžiui Klaipėdos krašte, todėl stengtasi konfliktų nekelti į viešumą. Šauliai siekė palaikyti gerus santykius su kariuomene ir nuolat organizuodavo kariams skirtas šventes.
  2. Iki 1935 m. LŠS reformos karinis šaulių pasirengimo lygis buvo žemas, trūko disciplinos, dėstyti medžiagą sugebančių vadų ir tinkamos ginkluotės. Lietuvos kariuomenės parengtuose gynybiniuose planuose šauliams buvo numatytos užduotys, tačiau jas įvykdyti šauliai neturėjo realių pajėgumų ir gebėjimų.
  3. 1935 m. pertvarkius LŠS kariniais pagrindais pasikeitė XX Klaipėdos šaulių rinktinės būrių struktūra: skyriai pertvarkyti pagal paskirtas užduotis, vadais tapo reguliariosios ir atsargos karo tarnybos karininkai. 1938 m. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo parengtoje direktyvoje ŠADIR šauliams buvo paskirti svarbūs uždaviniai krašto gynybos atveju (pagalba vykdant mobilizaciją, sukilimo malšinimas, administracinių funkcijų užtikrinimas, strateginių objektų apsauga, pagalba reguliariajai kariuomenei). Todėl buvo pradėtos spręsti šaulių aprūpinimo ir karinio parengimo problemos: ginkluotės, aprangos ir amunicijos trūkumas, vadų kvalifikacijos stoka.
  4. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 1939 m. kovo mėn. Klaipėdos krašto šaulių, kaip nepatikimųjų, vertinimas atsirado dėl netikslaus Lietuvos kariuomenės 6 pėstininkų pulko vado plk. A. Breimelio raporto III pėstininkų divizijos vadui brg. M. Rėklaičiui bei neišsamios archyvinių dokumentų analizės. Šauliai jiems pavestų uždavinių neįgyvendino ne dėl menko „valstybinio“ nusistatymo ar „nepatikimumo“. Šauliams buvo duodami įsakymai laikytis ramiai ir nesipriešinti be atskiro rinktinės vado nurodymo. Šauliai Lietuvos kariuomenės vadovybės įsakymu buvo nuginkluoti, baiminantis, kad jų ginklai neatitektų vokiečiams.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1927 12 09 XX Klaipėdos ŠR vado telefonograma. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 561, ap. 23, b. 1, l. 44.
  2. 1928 04 02 Vyriausiojo štabo viršininko Gen. št. plk. P. Plechavičiaus raštas I, II, III karo apygardų vadams. Slaptai. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 626, l. 1.
  3. 1928 m. M. Jankaus pareiškimas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 667, l. 63.
  4. 1929 m. XX rinktinės ginklų ir šaulių rikių gimusių iki 1897 m. imamai stovį žinios. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 626, l. 201.
  5. 1932 05 08 XX Klaipėdos ŠR būrio apsaugos plano sudarymui reikalingos žinios. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1827, l. 28.
  6. 1932 10 30, Nr. 1277. III pėstininkų divizijos operacijų skyriaus raštas Generalinio štabo valdybos III skyriaus viršininkui. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 359, l. 6.
  7. 1934 01 23 Generalinio štabo valdybos viršininko raštas ginklavimo viršininkui. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 832, l. 6.
  8. 1934 01 30 Klaipėdos krašto saugumui laiduoti direktyva. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 832, l. 9.
  9. 1934 05 28 Generalinio štabo valdybos viršininkas III pėstininkų divizijos vadui ir LŠS viršininkui. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 832, l. 22.
  10. 1936 04 10, Nr. 16. XX Klaipėdos šaulių rinktinės vado įsakymas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1027, l. 87.
  11. 1937 02 23, Nr. 1. XX Klaipėdos ŠR vado aplinkraštis būrių vadams. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1813, l. 29.
  12. 1937 11 27, Nr. 28. XX Klaipėdos šaulių rinktinės vado įsakymas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1203, l. 9.
  13. 1937 12 20, Nr. 250. XX Klaipėdos ŠR Pagėgių šaulių kuopos vado raportas 7 pėstininkų pulko vadui. LCVA, f. 511, ap. 12, b. 493, l. 164.
  14. 1937 m. III Pėstininkų divizijos šaulių panaudojimo planas. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 451, l. 2.
  15. 1938 01 01 XX Klaipėdos ŠR Klaipėdos apskrities šaulių kuopos sudėties žinios. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 493, l. 40.
  16. 1938 01 01 XX Klaipėdos ŠR Šilutės apskrities šaulių kuopos sudėties žinios. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 493, l. 47.
  17. 1938 03 22, Nr. 13 sl. XX Klaipėdos ŠR vadas 6 ir 7 pėstininkų pulkų vadams. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 493, l. 286.
  18. 1938 04 06 XX Klaipėdos ŠR vado paliepimas Nr. 2. LCVA, 561, ap. 23, b. 8, l. 66.
  19. 1938 04 14, Nr. 19. XX Klaipėdos ŠR vado įsakymas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1301, l. 219.
  20. 1938 05 01 XX Klaipėdos ŠR Pagėgių apskrities šaulių kuopos sudėties žinios. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 493, l. 83.
  21. 1938 10 03, Nr. 691. Šauliams panaudoti direktyva ŠADIR. Slapta – asmeniška. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1028, l. 12.
  22. 1938 10 12, Nr. 712. III pėstininkų divizijos vado raportas Lietuvos kariuomenės vadui. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 928, l. 30.
  23. 1938 10 21, Nr. 939 sl. XX Klaipėdos ŠR vado raštas III pėstininkų divizijos štabo viršininkui. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 493, l. 130.
  24. 1938 11 14, Nr. 6. XX Klaipėdos ŠR Tarybos posėdžio protokolas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1301, l. 180.
  25. 1938 11 25, Nr. 65. XX Klaipėdos ŠR vado įsakymas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1301, l. 283.
  26. 1938 12 09 XX Klaipėdos ŠR šaulių panaudojimo planas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1028, l. 91–93.
  27. 1938 12 29, Nr. 859. III pėstininkų divizijos štabo 1 skyriaus raštas kariuomenės štabo viršininkui. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 235, l. 22.
  28. 1938 m. XX Klaipėdos ŠR mobilizacinė sudėtis. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1331, l. 6.
  29. 1939 02 02, Nr. 5. XX Klaipėdos ŠR vado įsakymas. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 36.
  30. 1939 02 12 LŠS XX Klaipėdos šaulių rinktinės metinio dalinių vadų ir atstovų susirinkimo protokolas Nr. 1. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1350, l. 46.
  31. 1939 03 24, Nr. 5912. LŠS vado raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1314, l. 166.
  32. 1939 03 30 XX Klaipėdos ŠR apsistojusių Kretingoje šaulių sąrašas. LCVA,f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 52–59.
  33. 1939 04 03, Nr. 424. 6 pėstininkų pulko Kunigaikščio Margio pulko vado raportas III pėstininkų divizijos vadui. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 236, l. 14.
  34. 1939 04 04, Nr. 1389. XX Klaipėdos ŠR štabo raštas LŠS štabo viršininkui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 16–17.
  35. 1939 04 05, Nr. 268 sl. Klaipėdos krašto komendanto raportas III pėstininkų divizijos vadui. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 236, l. 17.
  36. 1939 04 11 XX Klaipėdos ŠR vado raportas LŠS vadui. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1350, l. 18.
  37. 1939 04 14, Nr. 253. III pėstininkų divizijos vado raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 236, l. 11.
  38. Klaipėdos krašto XX Klaipėdos ŠR apsaugos ir veikimo plano Nr. 1 ištrauka. LCVA, f. 561, ap. 23, b. 11, l. 128.
  39. Šaulių būrių lankymo lapelis Nr. 5. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 684, l. 403.
  40. Šaulių būrių lankymo lapelis Nr. 6. LCVA, f. 561, ap. 2, b. 684, l. 405.
  41. Šaulių sąjungos rinktinėms šaudmenų ir spogstamosios medžiagos 1939 m. paskirstymo lentelė. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 235, l. 6.
  42. BAKŪNAS, Vladas. Fašistinė letena virš Klaipėdos. Kardas, 1995, nr. 1–2, p. 34–35.
  43. Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas. Vyriausybės žinios, 1921, nr. 70, p. 5.
  44. ARBUŠAUSKAITĖ, Arūnė Liucija. Anšliusas ir Klaipėdos krašto gyventojai (1939–1944). Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.
  45. JOKUBAUSKAS, Vytautas. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos krašto gynimo planai ir realybė 1939 metais. Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta Historica Universitatis Klaipedensis,t. XXI.Sudarė S. Pocytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.
  46. JOKUBAUSKAS, Vytautas. Lietuvos šaulių sąjungos veikla Klaipėdos krašte 4-ajame XX a. dešimtmetyje: struktūra, uždaviniai ir realybė. Lietuvos šaulių sąjunga: praeitis, dabartis, ateitis. Mokslinių straipsnių rinkinys. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2009.
  47. LIEKIS, Šarūnas. 1939 m. Vokietijos karinė agresija ir Lietuvos galimybės valdyti karinę krizę. Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta Historica Universitatis Klaipedensis,t. XXI.Sudarė S. Pocytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.
  48. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985.
  49. VAIČENONIS, Jonas. Šaulių sąjungos vaidmuo Lietuvos gynybiniuose planuose 1934–1939 metais. Lietuvos šaulių sąjungai 80. Mokslinės konferencijos medžiaga. Šiauliai, 1999.
  50. VAREIKIS, Vygantas. Politiniai ir kariniai Klaipėdos krašto praradimo aspektai 1938–1939 metais. Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta Historica Universitatis Klaipedensis,t. XXI.Sudarė S. Pocytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010.

Komentarai

  1. Oficialiai LŠS XX-asis Klaipėdos šaulių skyrius buvo suformuotas 1923 kovo 18 d. Nuo 1926 m. tapo rinktine.
  2. Datuotas 1939 m. balandžio 3 d., rašytas Plungėje.
  3. Datuotas 1939 m. balandžio 5 d., rašytas Šiauliuose.
  4. Datuotas 1939 m. balandžio 14 d., rašytas Šiauliuose.
  5. Piroksilinas – sprogstamoji medžiaga, vienas iš celiuliozės nitratų [48, 381].
  6. Gauta 2012 m. rugpjūčio 21 d.
  7. Pateikta spaudai 2012 m. spalio 23 d.

Summary

Role of Riflemen in the Defence System of Klaipėda Region

Being a militarized organization, the Lithuanian Riflemen’s Union was entrusted with military tasks. In the event of an armed attack, riflemen had to help the armed forces to resist. Therefore, plans for the use of riflemen were devised. The Riflemen’s 20th Regiment of Klaipėda and the riflemen of the 22nd Regiment of Railwaymen founded in 1936 were in operation in Klaipėda Region. The article limits with the analysis of the role of the Riflemen’s 20th Regiment of Klaipėda in the defence system of the region. The relations between the riflemen of Klaipėda Region and the soldiers of the Lithuanian Armed Forces deployed in the region were close. They cooperated in military (preparations for military tasks) and cultural (conflicts could not be avoided) activities. Until the reform of the Lithuanian Riflemen’s Union in 1935 the riflemen’s military preparation level was very low. The required weaponry, ammunition, outfit were lacking. Military preparation was also aggravated by the lack of commanders in platoons capable of introducing the material. After the 1935 reform of the Lithuanian Riflemen’s Union, the attention to military training was on the increase. More military officers were introduced to the command of the Riflemen’s 20th Regiment of Klaipėda and its platoons. The provision of the riflemen was enhanced at the effort of the command of the Lithuanian Riflemen’s Union and the Lithuanian Armed Forces; preparations for implementing the region defence plans prepared by the Lithuanian Armed Forces were held.

According to the directive ŠADIR issued in 1938, the riflemen of Klaipėda Region had to assume an important role. According to the opinion established in historiography, riflemen were named as "unreliable" in March 1939, when Lithuania was forced to surrender Klaipėda Region. However, a more exhaustive analysis of archival documents leads to a different conclusion. Riflemen were disarmed for two reasons. First – the objective to prevent the arms from getting into the hands of Germans by carrying them to Lithuania Major. Second – the aspiration to protect from the potential wilful resistance of riflemen against Germans. It is also confirmed by the repetitive order of the commander of the 20th Regiment and the governor of the region directing not to resist and not to assume any actions without his personal order.