„Istorija“. Mokslo darbai. 87 tomas
Juozas SKIRIUS. JAV lietuvių ideologinių srovių suartėjimas 1940 06 15–10 15: Lietuvai gelbėti tarybos įkūrimas
Spausdinti

Juozas Skirius – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas, profesorius; adresas: T. Ševčenkos 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos užsienio politikos istorija 1918–1940 m., JAV lietuvių politinė veikla 1905–1949 m., Lietuvos vyriausybės ryšiai su užsienio lietuviais 1927–1940 m., istorijos mokymo priemonių vidurinei mokyklai ekspertavimas.

Anotacija. Straipsnyje analizuojamas JAV lietuvių katalikų [81], tautininkų [82], sandariečių [83] ir socialistų [84] suartėjimo procesas po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Tai pakankamai komplikuotas siekimas vienybės, įveikiant ne vieną psichologinį ir ideologinį barjerą. Atkreiptas dėmesys į srovių vidaus peripetijas, skirtingas nuomones, kurias vedė į vienybę ne tik stiprėjantis sovietizacijos procesas Lietuvoje, bet ir JAV oficiali pozicija, nepritarianti Baltijos valstybių okupacijai. JAV lietuviams socialistams greitai įsijungti į LGT trukdė tautininkų ištikimybė prezidentui A. Smetonai ir pritarimas diktatūrai. Tik gautas kvietimas LGT nariams apsilankyti spalio 15 d. Baltuosiuose rūmuose ir susitikti su prezidentu F. D. Ruzveltu paskubino socialistų lyderius galutinai apsispręsti jungtis į bendrą JAV lietuvių politinį organą kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir demokratinį valdymą. Tačiau kai kurie srovių nesutarimų aspektai išliko toliau ir tai buvo viena iš priežasčių vėlesnio skilimo.

Reikšminiai žodžiai: Lietuvai gelbėti taryba, Leonardas Šimutis, JAV lietuviai, katalikai, tautininkai, sandariečiai, socialistai.

Abstract. The article analyses the process of consolidation of Lithuanian American Catholics, Nationalists, Sandara members and Socialists after the occupation of Lithuania on 15 June 1940. It is a rather complicated pursuit for unity by overcoming a number of psychological and ideological barriers. The article pays attention to the internal affairs and diverging opinions of the movements which were not only driven to the unity by the strengthening process of Sovietization in Lithuania but also by the US official position rejecting the occupation of the Baltic States. The loyalty of the Nationalists to the president Antanas Smetona and their support to dictatorship prevented the Lithuanian American Socialists from promptly joining the Council to Aid Lithuania. It was only the invitation addressed to the members of the Council to Aid Lithuania for a visit to the White House on 15 October and meeting the president F. D. Roosevelt that accelerated the final resolution of the Socialist leaders to join the common Lithuanian American political body for the fight for the independence of Lithuania and democratic government. However, certain aspects of disagreement between the movements remained and it was one of the reasons behind their eventual split.

Key words Council to Aid Lithuania, Leonardas Šimutis, Lithuanian Americans, Catholics, Nationalists, Sandara members, Socialists.

Įvadas

Lietuvių išeivijos istorijoje viena iš svarbiausių problemų – skirtingų politinių jėgų vienybė. Tai gana retas reiškinys išeivijoje, ryškiausiai pasireiškęs 1940 metais JAV, įkuriant Lietuvai gelbėti tarybą (toliau – LGT), kuri vėliau buvo pervadinta į Amerikos lietuvių tarybą (toliau – ALT). Tiesa, dar 1918 m. dviem įtakingoms JAV lietuvių srovėms – katalikams ir tautininkams – buvo pavykę laikinai suvienyti savo jėgas. Kaip parodė gyvenimas, bendrai veiklai realizuoti reikėjo ypatingų sąlygų, pirmiausia susietų su Lietuvos likimu, jos net tragiška padėtimi, kuri vertė skirtingų pažiūrų išeiviją „į šoną padėti“ savo ambicijas ir pradėti veikti kartu. Istorikai rašydami išeivijos temomis vienaip ar kitai užsimindavo vienybės klausimu. Tačiau istoriografijoje dar neturime gilesnės ir platesnės Amerikos lietuvių tarybos susikūrimo priežasčių, sąlygų, srovių požiūrių, vertinimų analizės.

LGT kūrimosi klausimą epizodiškai palietė savo tyrinėjimuose istorikai A. Kučas ir J. Banionis [75; 76, 35–40]; plačiau savo atsiminimuose nušvietė Leonardas Šimutis [70, 16–32] ir detaliau tyrinėjo istorikai Juozas Skirius bei Jonas Račkauskas [77, 9–18]. J. Skirius ir J. Račkauskas specialiai paruošė ALT 1939–1941 metais kūrimosi dokumentų rinkinį [77, 47–178]. Nors minėti darbai ir praplėtė LGT susidarymo vaizdą, bet taip ir liko neatsakyta į daugybę klausimų: kodėl dar gana ilgai nepavyko susitarti svarbiausioms patriotinėms JAV lietuvių srovėms, kodėl JAV lietuvių socialistai iki paskutinės akimirkos atidėliojo savo atstovų siuntimą į LGT, kodėl JAV lietuviai tautininkai buvo viena iš silpniausių LGT sudėties narių? Ne viskas sklandžiai ėjosi ir tarp pagrindinių vienybės iniciatorių – katalikų vadovų. Šių ir kitų klausimų analizė leido apibrėžti pagrindinį straipsnio tikslą – kokiu pagrindu ir kokiomis sąlygomis suartėjo gana skirtingos JAV lietuvių katalikų, tautininkų, sandariečių ir socialistų srovės į bendrą politinį organą – LGT.

Straipsnio šaltinių bazė – surinkti dokumentai iš JAV lietuvių archyvų (Pasaulio lietuvių archyvas Čikagoje ir Amerikos lietuvių kultūros archyvas Putname). Tikslinga išskirti minėtuose archyvuose saugomus dokumentų rinkinius: L. Šimučio asmeninis fondas, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos fondas, Petro ir Juzės Daužvardžių fondas. Nemažai svarbių dokumentų – Lietuvos atstovų susirašinėjimas su JAV lietuvių veikėjais – pavyko rasti Lietuvos centrinio valstybės archyvo Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone fonde (f. 656). JAV lietuvių srovių nuotaikos, pozicijos puikiai atsispindi išeivijos spaudoje: dienraščių Draugas ir Naujienos, savaitraščių Amerika, Dirva, Keleivis, Sandara bei žurnale Margutis 1940 metų numeriuose. Spaudoje buvo publikuojami svarbiausi srovių dokumentai, skirti LGT įkūrimui.

1. JAV lietuvių pozicija 1940 m. birželio–liepos mėnesiais įvykių Lietuvoje atžvilgiu

1940 m. birželio 15 d. pagrindinių JAV lietuvių katalikiškų organizacijų vadovas, dienraščio Draugas redaktorius Leonardas Šimutis savo dienoraštyje užrašė: „Sovietų Rusija okupavo Lietuvą. Tankų ir lėktuvų lydimi įmaršavo keli šimtai tūkstančių raudonarmiečių. Merkio vyriausybė atsistatydino. Naują kabinetą sudaryti buvo pavesta gen. Raštikiui, bet Maskva pastatė veto. (...) Po to padarėm susirinkimą Lietuvos reikalais. Paskyriau komisiją rezoliucijoms parašyti. Susirinkome pas dr. Biežį. Pasiuntėme / protesto telegramas – J. S. / Hull ir Žadeikiui“ [1]. Protesto telegramoje JAV valstybės sekretoriui Cordelliui Hullui (nuorašas pasiųstas ir Lietuvos pasiuntiniui Povilui Žadeikiui) reiškiamas pasipiktinimas Lietuvos okupacija, prašoma JAV vyriausybės užtarimo Lietuvai. Be to, L. Šimutis atskirai kreipėsi į P. Žadeikį prašydamas persiųsti telegramą Lietuvos vyriausybei ir pranešti, kad JAV lietuviai tvirtai stovi už Lietuvos suverenumą ir jie protestuoja prieš didžiojo kaimyno pastangas pažeisti Lietuvos nepriklausomybę. Išeiviai pažadėjo savo moralinę bei materialinę paramą [2]. Telegramas pasirašė Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje (toliau – LRKSA) prezidentas L. Šimutis, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos (toliau – ALRKF) prezidentas dr. Antanas Rakauskas, Susivienijimo lietuvių Amerikoje [85] (toliau – SLA) atstovas Steponas Biežis, Lietuvių labdarių sąjungos patarėjas Juozas Grišius, Čikagos lietuvių moterų klubo pirmininkė Ona Biežis, Amerikos lietuvių katalikų organizuoto jaunimo atstovas kunigas dr. Juozas Vaškas. P. Žadeikis telegramos turinį tuojau persiuntė į Kauną naujos vyriausybės žiniai [4, 4]. Okupacijos faktas, paskelbtas spaudoje, žaibiškai sujudino išeiviją. Lietuvių katalikų vadovai Čikagoje birželio 16–18 dienomis tęsė pasitarimus, nutarė kviesti masinį susirinkimą, kuris įvyko birželio 21 d. Dariaus ir Girėno legionierių posto salėje. L. Šimutis parengė programą, pakvietė pasakyti kalbų sandarietį Miką Vaidylą, tautininką muziką Antaną Vanagaitį, kunigą Valančių, advokatą Juozą Grišių; kartu su socialistų dienraščio Naujienos redaktoriumi dr. Pijumi Grigaičiu parašė susirinkimui protesto rezoliucijas [3; 76, 16]. L. Šimutis parašė ir išsiuntinėjo ALRKF atsišaukimą Į darbą už Lietuvos laisvę! minėto susirinkimo nutarimo pagrindu. Atsišaukime ragino lietuvius katalikus organizuotai eiti į pagalbą „smaugiamai Lietuvai“: tuojau kviesti visose kolonijose masinius protesto susirinkimus, siųsti JAV vyriausybei priimtas rezoliucijas, paskirti metinius mokesčius bent po vieną dolerį Lietuvos laisvės reikalams [55, 2]. Be to, katalikiškoje spaudoje buvo nurodyta, jog tolesnius darbus šioje srityje numatys ALRKF Centro valdybos suvažiavimas, kuris įvyks birželio 28 d. Wilkes Barre, Pa.

Tautinės pakraipos laikraštis Vienybė birželio 18 d. numeryje, aprašydamas Lietuvos okupaciją, pabrėžė, jog „mes Amerikos lietuviai negalime nepareikšti savo griežto pasipiktinimo ir protesto Sovietų Sąjungai, kad ji pati nesilaiko susitarimo su Lietuva, gabena į Lietuvą daugiau kariuomenės ir atvirai ir aiškiai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus“; ragino „visose Amerikos lietuvių kolonijose neatidėliojant šaukti masinius protesto susirinkimus, protestuoti prieš šitokį Rusijos žygį“, kvietė protesto rezoliucijas siųsti TSRS ambasadai Vašingtone, o nuorašus JAV Valstybės departamentui ir Lietuvos pasiuntiniui P. Žadeikiui [51, 2]. Laikraščio redakcija neakcentavo kurios nors lietuvių išeivijos srovės, nesikreipė tik į tautininkų rėmėjus. Panašiai elgėsi ir kitų laikraščių redakcijos. Taigi, jau pastebima skirtingų pažiūrų išeivijos atstovų tarpusavio bendravimo užuomazga.

Birželio 24–30 dienomis Čikagoje vyko Susivienijimo lietuvių Amerikoje (toliau – SLA) 41-asis seimas, kuriame dalyvavo 201 atstovas iš 159 kuopų. Tai buvo tuo metu didžiausia JAV lietuvių draudimo organizacija, jungianti 15 582 narius [69, 321, 333]. Svarią įtaką susivienijime turėjo kairiosios JAV lietuvių jėgos – sandariečiai ir socialistai. Seimo atidarymo metu kalbą pasakė Lietuvos konsulas Petras Daužvardis, kuris, prabilęs apie pasikeitimus Lietuvoje, susilaikė nuo įvykių Lietuvoje įvardinimo kaip okupacija, bet daug kalbėjo apie JAV lietuvių konsolidaciją, jautrumą nelaimėje ištiktiems tėvynainiams, piniginės paramos tiems, kuriems labai reikia, teikimą [6; 77, 80–81]. Konsulas politiniais sumetimais aiškiai vengė aštresnių pasisakymų. Bet jis turėjo užduotį paskatinti srovių vadovus, kad ir neformaliai, pasitarti dėl galimo bendro veikimo, dėl galimos bendros Tarybos sudarymo būdų [5, 18]. Seimas birželio 29 d. priėmė dvi rezoliucijas, parengtas komisijos, kurią sudarė sandarietis M. Vaidyla, socialistai S. Michelsonas ir T. Matas. Pirmoje rezoliucijoje pabrėžtas kylantis pavojus demokratijai ir diktatūros galimybė karo metais bei prašoma JAV imtis atitinkamų veiksmų, ginant demokratiją. Antroje pažymėta, kad TSRS armija įsiveržė į Lietuvą sulaužiusi sutartis ir „užbaigė Lietuvos nepriklausomybę, (...) užbaigė žmonių apsisprendimo teises link savistovio tvarkymosi ir link savosios vyriausybės“, todėl seimas nutarė griežtai protestuoti ir kviesti „visus Amerikos lietuvius“, o ypač Susivienijimo narius, budėti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sargyboje ir teikti visokeriopą pagalbą išlaisvinant mūsų tėvų kraštą nuo svetimos okupacijos. Šią rezoliuciją seimui pristatė Bostono lietuvių veikėjas tautininkas Kostas Jurgėla. Balsuojant ji buvo priimta, bet būta dviejų balsų ir „prieš“. Tiesa, rezoliucija SLA organe savaitraštyje Tėvynė buvo paskelbta tik liepos 26 d. [77, 82; 69, 323]. Tam įtakos, matyt, turėjo socialistų delsimo pozicija.

Birželio 15 d. įvykiai Lietuvoje buvo realus pradinis postūmis išjudinti išeiviją. Liaudies vyriausybės vykdomi pertvarkymai, sovietizuojant kraštą, buvo atidžiai fiksuojami ir kritiškai aptariami JAV lietuvių (išskyrus komunistų) spaudoje, kuri tapo varikliu skatinant lietuvių kolonijas į protesto susirinkimus. Kartu tai lengvino išeivijos patriotinių srovių veikėjų organizacines pastangas ir dėjo pagrindus tarpusavio bendradarbiavimui. Didesnę iniciatyvą rodė labiau organizuotos JAV lietuvių katalikų visuomenės vadovai, ypač L. Šimutis bei ALRKF vicepirmininkas ir savaitraščio Amerika redaktorius Juozas Laučka, taip pat ALRKF pirmininkas dr. Antanas Rakauskas. Birželio 28 d. Wilkes Barre, Pa., savaitraščio Garsas redakcijoje, įvyko ALRKF Centro valdybos posėdis, kuriame dalyvavo minėti asmenys bei kunigas Pranas Juras, Matas Zujus, Vincas Kvietkus ir Kazys Vilniškis. Prieš tai ten pat keletą dienų vyko LRKSA Centro valdybos susirinkimo posėdžiai, kur LRKSA pirmininkas ir ALRKF sekretorius L. Šimutis kėlė mintį, kad Lietuvai atsidūrus tragiškoje padėtyje „reikia išvystyti plačią, vieningą ir efektingą Amerikos lietuvių veiklą,“ ir siūlė tuojau po Susivienijimo posėdžių sukviesti ALRKF Centro valdybos susirinkimą. Susirinkime, kaip prisimena L. Šimutis, buvo svarstoma bendro visų lietuvių srovių organo idėja [79]. Nuomonės nesutapo – vieni pasisakė už bendrą visų lietuvių susitarimą, o kiti – už lietuvių katalikų atskirą tarybą. Tuo klausimu buvo nutarta rugpjūčio 9 d. Pitsburge sušaukti ALRKF Tarybos suvažiavimą, tartis su tautininkais, sandariečiais ir socialistais, parašyti ir paskelbti pareiškimą, pasikonsultuoti Lietuvos gelbėjimo akcijos reikalais pas pasiuntinį P. Žadeikį Vašingtone [57]. L. Šimutis paskambino P. Žadeikiui, kuris mielai sutiko pasikalbėti su federacijos atstovais. Susirinkimas įgaliojo dr. A. Rakauską, J. Laučką ir L. Šimutį vykti į Vašingtoną. Birželio 29 d. įvyko pasitarimas Lietuvos pasiuntinybėje. L. Šimutis tai labai lakoniškai savo dienoraštyje fiksavo: „Ilgai tarėmės Lietuvos reikalais. Nusistatėm rimtai ir protingai“ [7]. Kelionė į Vašingtoną nebuvo viešinama. Konfidencialiame laiške kunigui Pranciškui Jurui L. Šimutis rašė, jog P. Žadeikis susirūpinęs Lietuvos likimu, pritaria JAV lietuvių katalikų veikimui, ragina dirbti bendrai. Pažymi, jog Lietuvos diplomatams reikia laikytis ramiai ir taktiškai, kad „kiek galima ilgiau bent iš vardo Lietuva pasilaikytų kaipo atskira valstybė“ [9]. Vėliau jis prisiminimuose teigė, jog „min. Žadeikis dar nebuvo pasiruošęs greitu laiku išeitį prieš Maskvos pastatytą Paleckio rėžimą. Esą reikia palaukti, gal reikalai pasitaisys. Mes gi labai griežtai pasisakėme prieš okupaciją ir Maskvos primestus Lietuvai pakalikus – paleckininkus ir kitus. Pasisakėme protestuosią ir veiksią prieš visus tuos diplomatus, kurie neišdrįs nutraukti ryšius su paleckininkais. Pasikalbėjimo pabaigoje pasiekėme vieno bendro nusistatymo – kovoti prieš okupaciją ir paleckininkus ir šiam tikslui tinkamai susiorganizuoti“ [57]. Suprantama, kad patriotiškai nusiteikusiems JAV lietuvių veikėjams buvo lengviau reikšti savo pozicijas nei Lietuvos atstovams, kurie dar laikėsi laviravimo taktikos, turėdami naivių vilčių, jog Lietuva, kad ir valdoma marionetinės Liaudies vyriausybės, išlaikys nors dalinę nepriklausomybę; vengė griežtesnio atviro žodžio prieš TSRS, kad nepakenktų Lietuvai, kuri jau buvo bolševikų rankose. Nereikia pamiršti ir tai, kad lietuvių diplomatinis korpusas užsienyje finansiškai visiškai priklausė nuo Lietuvos vyriausybės. Tačiau neoficialioje aplinkoje tarp diplomatų vyravo liūdnos, be perspektyvos ateityje Lietuvos nepriklausomybei nuotaikos; jie tvirtai laikėsi nuostatos, jog reikia telkti išeiviją. Tokį dviprasmiškumą gerai atspindi P. Žadeikio mintys, išdėstytos liepos 1 d. laiške prof. Kaziui Pakštui, praėjus dviem dienoms po susitikimo su federacijos atstovais: „Aš neabejoju, kad Amerikos lietuviai sudarys bendrą organizaciją ir talkininkaus Lietuvos reikalams kaip nepriklausomybės pradžioje. Lietuvos padėtis yra sunki, bet nėra beviltiška“ [8, 61].

Po minėto ALRKF Centro valdybos posėdžio lietuvių katalikiškoje spaudoje pasirodė kreipimasis į visus patriotiškai nusiteikusius išeivius, raginantis juos dar stipriau susiburti apie savo srovinius centrus, kad „iš visur spinduliuotų vieninga veikla“, nes prieš visus iškyla vienas tikslas – laisva ir nepriklausoma Lietuva. Buvo užsiminta, kad lietuvių katalikų visuomenės vadovybė jau turi „atitinkamus planus darbui“ [73, 2]. Tuo pačiu metu liepos 5 d. dienraščio Draugas numeryje buvo išspausdintas kunigo K. A. Matulaičio straipsnis Mūsų tautinė pareiga, kur buvo raginama JAV lietuvius susiorganizuoti į galingą jėgą vaduoti Lietuvos iš komunistų jungo ir siūloma sukurti Lietuvos draugų sąjungą. Ją pradėtų kurti ALRK Federacijos Centro valdyba, kuri „šį reikalą svarstys ir nustatys pagrindinius šiai sąjungai dėsnius“ [77, 83–84]. Taigi, buvo duodama suprasti, kad JAV lietuvių katalikų lyderiai jau aktyviai veikia šioje srityje.

Liepos 10–12 dienų L. Šimučio dienoraščio įrašuose fiksuojama informacija, jog iš Liaudies vyriausybės pašalintas finansų ministras Ernestas Galvanauskas, valdininkas Edvardas Turauskas, jog Lietuvoje organizuojami nelegalūs rinkimai į Seimą lygiagrečiai sutapo su JAV lietuvių veiklos stiprėjimu. Dienraštis Draugas liepos 11 d. numeryje paskelbė ALRKF Centro valdybos platų pareiškimą, kuriame jau lyg ir bandoma ieškoti bendrų sąlyčio taškų su kitomis srovėmis tokiais žodžiais: „Visi lietuviai, ištikimi laisvai ir nepriklausomai Lietuvai, derina savo veiklą, nekenkdami viens kitam. (...) suranda bendrą kelią dirbti bendram tikslui“. Kartu informavo, kad rugpjūčio 9 d. Pitsburge sušauktas ALRKF Tarybos suvažiavimas turės patvirtinti Centro valdybos paruoštą planą bendram JAV lietuvių darbui [77, 85–86]. Pastebėta, kad JAV lietuvių didžiųjų organizacijų kvietimas skatino JAV lietuvius ir net atskirus jų profesinius susivienijimus rengti smulkesnius ir didesnius susirinkimus, priimti rezoliucijas, skelbiančias protestus prieš bolševikus.

Oficialiam skirtingų srovių lyderių bendradarbiavimui ir bendrų renginių išplitimui lemiamą įtaką turėjo liepos 21 d. Liaudies seimo sprendimas Lietuvą įjungti į TSRS sudėtį bei oficiali JAV valdžios pozicija. Liepos 16 d. Valstybės departamentas pranešė, kad perima Baltijos valstybių turtą, esantį JAV. Liepos 23 d. laikinai ėjusi JAV valstybės sekretoriaus pareigas S. Welles pareiškė, kad nepripažįstanti Baltijos šalių okupacijos. Be to, išeivijos spaudoje buvo paskelbta Lietuvos pasiuntinio P. Žadeikio liepos 25 d. telegrama Justui Paleckiui Kaune. Telegramoje diplomatas liepos 14 ir 15 dienų rinkimus įvardino kaip tautos valios falsifikaciją, o Liaudies seimo nutarimus – kaip neteisėtus. Pareikalavo okupacinės kariuomenės išvedimo ir naujų rinkimų organizavimo [10; 67, 1].

Liepos 22 d. Čikagoje viešbutyje L. Bohemia pietavo JAV lietuvių didžiųjų organizacijų atstovai: L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla bei Lietuvos konsulas P. Daužvardis. Jie kalbėjosi Lietuvos reikalais ir nutarė po trijų dienų sušaukti Čikagos lietuvių draugijų vadovų posėdį. Kartu L. Šimutis susirinkusius supažindino su savo parengtu projektu steigti visų grupių centrą Lietuvai gelbėti. Kaip dienoraštyje pažymi L. Šimutis, iš esmės visi projektui pritarė [11]. Liepos 25 d. vakare Dariaus ir Girėno salėje įvyko visų Čikagos lietuvių grupių ir laikraščių redakcijų atstovų susirinkimas, skirtas aptarti dabartinę Lietuvos padėtį. Nutarta pasiųsti JAV prezidentui F. Ruzveltui padėką už Lietuvos okupacijos nepripažinimą, parengti pareiškimą visuomenei ir kovoti prieš JAV lietuvius komunistus. Rugpjūčio 1 d. išeivių spaudoje buvo paskelbtas bendras L. Šimučio, P. Grigaičio ir M. Vaidylos parengtas atsišaukimas Gelbėkime Lietuvą, kur buvo tokie žodžiai: „Pasitikėkime savo jėgomis ir sutartinai darbuokimės visi, kuriems yra brangus mūsų senosios tėvynės likimas“. Taip pat buvo kviečiami JAV lietuviai protestuoti prieš Lietuvos okupaciją ir siųsti JAV vyriausybei, Kongreso nariams atitinkamus pareiškimus [12; 54, 2; 77, 14, 92]. Tai buvo pirmas platesnis Čikagos lietuvių įvairių srovių veikėjų pasitarimas, dedantis pagrindus glaudesnei konsolidacijai.

2. ALRKF Tarybos suvažiavimo Pitsburge rugpjūčio 9 d. nutarimai

Dar iki suvažiavimo L. Šimutis, kaip ALRKF sekretorius, ėmėsi iniciatyvos parengti svarbiausius dokumentus ir sukviesti Tarybos narius. Be to, jis ir konsulas P. Daužvardis rugpjūčio 5 d. paprašė advokato F. Mastausko parengti anglų kalba memorandumą JAV prezidentui F. Ruzveltui ir padėkoti jam už Lietuvos okupacijos nepripažinimą. Memorandumą numatė priimti ALRKF Tarybos suvažiavime [14].

Pitsburgo miestas pasirinktas suvažiavimui kaip patogus susisiekimo atžvilgiu, nes buvo vienodai nutolęs nuo pagrindinių JAV lietuviškų centrų Rytų pakrantėje. Suvažiavimas prasidėjo 10 val. ryte viešbutyje William Penn, dalyvavo 32 delegatai, tarp jų trys svečiai (konsulas P. Daužvardis, dr. P. Vileišis ir Antanas Skirius, kurį išrinko sekretoriumi – protokoluoti posėdžius), turėję balavimo teisę. Darbo laikas įtemptas, nes rugpjūčio 9 d. buvo vesti trys posėdžiai, svarstyta 11 dienotvarkėje numatytų klausimų, iš kurių išsiskyrė patys svarbiausi: Lietuvai gelbėti tarybos projekto svarstymas, delegacijos pas prezidentą F. Ruzveltą (Roosevelt) ir memorandumo jam siuntimas, materialinės pagalbos Lietuvai telkimas bei kovos su JAV lietuvių penkta kolona (komunistais ir jiems pritariančiais) aptarimas. Suprantama, jog suvažiavimas turėjo parengti tais klausimais savo poziciją – rezoliucijas, kurios po suvažiavimo buvo pagarsintos išeivijos spaudoje. Į rezoliucijų rengimo komisiją suvažiavimas išrinko kunigus dr. K. Matulaitį, dr. J. Vašką, inžinierių K. Vilniškį ir redaktorius J. Laučką bei L. Vilniškį [46, 1–2, 5].

Kaip rodo suvažiavimo posėdžių protokolai, daugiausia diskusijų sukėlė JAV lietuvių bendro politinio organo Lietuvai gelbėti tarybos [80] projekto, parengto L. Šimučio, svarstymas. Pristatydamas savo projektą, jis pažymėjo, jog šiuo metu JAV lietuvių katalikiškos organizacijos yra stipriausios išeivijoje ir todėl imasi šios iniciatyvos. Lietuvai esant tokios nelaimės padėtyje „būtų nelietuviška ir nekrikščioniška socialistus ir tautininkus atstumti“, o bendroje veikloje numatytas lygus atstovavimas (po 5 atstovus su vienu balsu) ir lygi įnešamų pinigų suma [46, 5]. Tačiau dalis delegatų abejojo lygaus atstovavimo bendrame organe tikslingumu ir vis bandė siūlyti didesnį atstovų skaičių katalikams nei kitoms išeivijos grupėms bendroje LGT, nes baiminosi galimo tautininkų ir socialistų susivienijimo prieš katalikus; kai kurie delegatai abejojo dėl bendro LGT veikimo finansavimo, spėliojo, ar tautininkai su socialistais nebandys lįsti prie katalikų surinktų pinigų. Kunigų vienybės [86] atstovai kunigai Jonas Balkūnas ir Pranciškus Juras pasisakė už tai, kad visą Lietuvos gelbėjimo darbą reikia organizuoti atskirai per ALRKF sudarytą trijų asmenų Tarybą; pasisakė prieš bendrą finansinį fondą ir informacinį biurą, nes kitos srovės finansiškai silpnos. Suvažiavimo metu buvo ne kartą pažymėta, kad daugelis katalikų veikėjų yra nuvilti ankstesniu, t. y. Pirmojo pasaulinio karo metais, bendru darbu [46, 6, 7, 11]. L. Šimučio nuomone, visas iškilusias abejones iki galo galima suderinti. Jis paaiškino, jog LGT – tai ne atskira organizacija ir jos skyrių kolonijose nebus. Tai visų išeivių „bendra Taryba, tik bendras kūnas, kad galėtume visur demonstruoti lietuvių tautos vienybę“, o pinigai bus renkami per katalikų Tautos fondą ir kitoms srovėms „nė vieno cento į jų rankas nepaduosime, griežčiausia kontrolė“. Kunigas Jonas Švagždys pasiūlė įrašyti, jog visos lietuvių grupės LGT veikimą finansuos „lygia dalimi iš savo iždų“, o ne iš bendro fondo. Šią nuostatą suvažiavimas priėmė vienbalsiai [46, 8, 17]. Dalis delegatų vis nenorėjo pritarti L. Šimučio siūlomam atstovų iš srovių į LGT santykiui. Redaktorius J. Laučka bandė palaikyti projekto autorių ir pažymėjo, jog visiškai logiškas lygus atstovavimas, kai yra lygus finansavimas. Be to, jis priminė, kad kiekviena srovė įstodama į LGT „iš anksto sutinka su ta klauzule: jei vienas prieš – nenutarta“. L. Šimutis, matydamas, jog nemažai delegatų kunigų abejoja jo pasiūlytu santykiu, paprašė suvažiavimo, kad atstovų LGT proporcijos klausimą išspręstų Kunigų vienybė ir galutinai priimtų ALRKF Centro valdyba [46, 19, 23]. Suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje (skirta kitoms JAV lietuvių srovėms) apie LGT sudarymą buvo įdėtas ir tam tikras saugiklis: „Kad išvengtų galimų kilti nesusipratimų ir bereikalingų ginčų, Federacijos Taryba, steigdama centrą ir kviesdama į jį dėtis kitas grupes, pastato sąlygą, kad bendrojoj taryboj ar centre bus dirbami tiktai tie darbai, kurie turės aiškų ryšį su darbais ir kovomis už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą ir visi sumanymai, centro vykdomi, turės turėti visų grupių vienbalsį pritarimą“. Be to, buvo aiškiai pažymėta, jog LGT dirbs visiškai nesikišdama į JAV lietuvių organizacijų vidaus reikalus [53, 2]. LGT statutas – tikslas ir programa – buvo suformuluotas šešiuose punktuose. Pirmasis, apibrėžiantis tikslą, skelbė: „Lietuvai Gelbėti Taryba jungia visas geriausias ir ryžtingiausias Amerikos lietuvių jėgas ir visas grupes, kurios aiškiai stovi už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą ir pasižada šiam tikslui sutartinai dirbti“. Antrame punkte buvo numatyta palaikyti artimus kontaktus su užsienyje veikiančia teisėta Lietuvos vyriausybe. Trečias punktas, kur kalbama apie LGT galimo centrinio biuro steigimą, atskleistas penkiuose papunkčiuose: palaikyti kontaktus su JAV valdžios ir visuomeninėmis įstaigomis, Lietuvos atstovais ir jos piliečiais; ruošti medžiagą studijoms apie Lietuvos istoriją ir ekonomiką; plačiai informuoti JAV ir likusi pasaulį apie Lietuvą ir LGT veiklą. Likę punktai fiksuoja LGT finansavimą, bendrus sprendimus, veiklos ribas [53, 2]. Tokiu būdu, darant kompromisus, pavyko JAV lietuvių katalikų veikėjams prieiti prie bendros nuostatos, jog reikalingas JAV lietuvių bendras organas – LGT.

L. Šimutis iškėlė delegacijos pas JAV prezidentą F. Ruzveltą pasiuntimo klausimą. Jo įsitikinimu, prezidentas prieš rinkimus į tai reaguos, bus gera proga jam padėkoti už Lietuvos okupacijos nepripažinimą ir paprašyti Lietuvą užtarti vėliau. O šiuo momentu, anot jo, būtų gerai pasiųsti prezidentui bent laišką, kurį L. Šimutis perskaitė suvažiavimo delegatams. Kunigas Ignas Boreišis pasiūlė pasiųsti padėkos laišką ir kongresmenui Dž. Dingeliui (John D. Dingell) už jo viešą Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynimą Kongrese liepos 25 d. Panašaus dėmesio susilaukė ir JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas S. Velesas. Delegatai vienbalsiai pritarė laiškų minėtiems asmenims pasiuntimui [46, 25, 37; 71; 62, 2]. Drauge išplėsta ir propagandinė veikla.

Svarstant materialinės paramos Lietuvai ir LGT veiklai klausimą, pradžioje dauguma pasisakė už Tautos fondo atgaivinimą ir jo skyrių kūrimą ten, kur jų dar nėra. Tačiau kunigas Ignas Albavičius suabejojo ir pažymėjo, kad senasis Tautos fondo pavadinimas masėms yra nusibodęs ir reikėtų naujo, patrauklaus pavadinimo. Ir tuojau pasiūlė pavadinti fondą Lietuvai gelbėti fondu (toliau – LGF). Jam pritaikytas buvusio Tautos fondo statutas, tik pakeistas pavadinimas. Delegatai vienbalsiai pasisakė už LGF prie ALRKF Centro valdybos įsteigimą. J. Laučka juos supažindino su atsišaukimo LGF reikalu tekstu [46, 26–27, 29–31]. Iš anksto L. Šimučio parengtiems LGF nuostatams delegatai balsuodami vieningai pritarė, nes tai reiškė realius finansinius išteklius būsimai veiklai. Be to, kaip buvo pažymėta, tai viena iš galimybių dar labiau sutelkti JAV lietuvius katalikus. Apie LGF įkūrimą buvo tuojau informuota išeivija ir priminta, kad Lietuvos laisvinimo kovai reikės daug pinigų. ALRKF ragino „kiekvieną sąmoningą lietuvį nutraukti nuo savo kasdieninių reikalų centą, kitą ir jį skirti per Lietuvai Gelbėti Fondą gyvybiniams tautos reikalams“. Tautiečiai buvo prašomi pagal galimybę paskirti mėnesinį mokestį po 10 centų ir daugiau į LGF tol, kol Lietuva vėl bus nepriklausoma; skirti Lietuvos reikalams bent vienos dienos uždarbį per metus; raginti draugijas bei organizacijas kartą per metus skirti Lietuvos reikalams iš savo iždo arba surengti bent vieną pramogą; daryti bažnyčiose rinkliavas Lietuvos tremtiniams šelpti; LGF centras paskiria kiekvienai kolonijai piniginę kvotą, išleidžia specialius Lietuvai Gelbėti pašto ženkliukus ir pan. [64, 2] Kartu suvažiavimas parengė paraginimą JAV lietuvių katalikų visuomenei dar labiau susitelkti, likti ištikimais lietuviais ir tai demonstruoti ryžtingu darbu ir pasiaukojimu. Buvo numatytos tautiškumą ir vieningumą stiprinančios gairės: visiems priklausyti katalikiškoms organizacijoms ir draugijoms; būti LGF skyriaus nariu; leisti vaikus į lietuviškas mokyklas ir jas remti; prenumeruoti bent vieną katalikišką laikraštį; būti ištikimiems ne tik lietuvių tautai, bet ir JAV; remti lietuviškas įstaigas ir verslo įmones, kurių savininkai remia tautinį sąjūdį ir Lietuvos valstybės atstatymą; plačiai skleisti ir praktiškai įgyvendinti šūkį „savas pas savą“; raginti tėvus su vaikais tarpusavyje kalbėti lietuviškai [64, 2].

Suvažiavimas patvirtino rezoliuciją Kova su vidujiniais tautos priešais, nukreiptą prieš tuos, kurie palaikė bolševikinius pertvarkymus Lietuvoje po jos okupacijos. Rezoliucijoje buvo sakoma: „Atsižvelgdami į tai, kad Amerikoje lietuvių tarpe veikia penktoji kolona, pritarusi Sovietų Rusijos plėšikiškam žygiui, užsmaugusiam Lietuvos nepriklausomybę, kviečiame kiekvieną sąmoningą lietuvį ne tik laikyti komunistus, bolševikus lietuvių tautos ir Lietuvos didžiausiais priešais, bet ir neimti į rankas jų laikraščių, nelankyti jokių jų pramogų, neduoti nė cento jokiam komunistų sąjūdžiui paremti, neįsileisti jų į namus, jei ateina pražūtingos komunistinės propagandos tikslais, neįsileisti jų agentų į sales ar šiaip jau lietuviškas įstaigas, taip pat nelankyti ir neremti jų įmonių, kurios palaiko komunistišką spaudą arba jeigu jų vedėjai yra komunistų propagandistai“ [46, 32]. Nors aiškiai pasisakoma prieš JAV lietuvius komunistus, bet potekstėje į priešų tarpą įtraukiami visi kairesnių pažiūrų išeiviai, kurie turėjo viltį, jog nauja Liaudies vyriausybė atkurs demokratiją Lietuvoje, pagerins gyvenimo sąlygas darbo žmonėms ir pan.

Suvažiavimo trečiame posėdyje kunigas P. Juras pateikė Kunigų vienybės seimo priimtos rezoliucijos trečią punktą, kur rekomenduoja Federacijos Tarybai sudaryti trijų asmenų komisiją tartis su kitomis ne katalikų grupėmis dėl sudarymo LGT. Buvo pasiūlyti kunigas J. Švagždys, L. Šimutis ir J. Laučka, už kuriuos balsavo visi suvažiavimo delegatai (apie tai informuojant spaudoje, buvo jau pažymėta, kad jie, kai susidarys LGT, tenai atstovaus ALRKF Tarybai. Tai labai svarbu, nes neoficialiai jau numatoma iš kiekvienos srovės po tris atstovus į LGT centrą). Be to, kitos dienos, t. y. rugpjūčio 10 d., pasitarimui su kitomis grupėmis dalyvauti suvažiavimas dar pasiūlė kunigą dr. Kazimierą Matulaitį, Matą Zujų, K. Vilniškį ir Juozą Tamkevičių. Buvo kviečiami ir kiti, kurie tik gali dalyvauti [46, 23–24; 53, 2].

3. JAV lietuvių katalikų ir tautininkų atstovų pasitarimas Pitsburge

Minėti asmenys rugpjūčio 10 d. tame pačiame viešbutyje vedė pasitarimą su sandariečių tautininkų veikėjais Miku Vaidyla, Petru Pivaronu ir Kaziu Karpiumi. Pirmieji du atstovavo sandariečiams, o K. Karpius, kaip JAV lietuvių Tautinės tarybos sekretorius, tautininkams. Po ilgokų diskusijų abiejų grupių atstovai susitarė dirbti LGT lygaus grupių atstovavimo pagrindu. Svečiai pritarė ALRKF Tarybos paruoštam LGT statuto projektui. Į LGT Centro valdybą buvo išrinkti: L. Šimutis – pirmininku, P. Pivaronas – vicepirmininku, K. Karpius – sekretoriumi, kunigas J. Švagždys – iždininku, valdybos nariais – J. Laučka ir M. Vaidyla [70, 21]. Savo dienoraštyje L. Šimutis užrašė: „Susikalbėjome ir padarėme užuomazgą“ [18], t. y. LGT materializavosi. Tiesa, pasitarimo dokumentų nepavyko rasti archyvuose, bet išeivijos spaudoje buvo paskelbtas tą faktą liudijantis straipsnis Dėl bendro veikimo,kur nurodyta, jog šešių asmenų (katalikų, sandariečių tautininkų) pasitarime sudaryta centro užuomazga ir tuo sudarytos sąlygos įsilieti ir kitoms patriotinėms grupėms, kurios pritars LGT programai. Tokiu būdu Taryba plėsis ir stiprės [52, 2]. Dar kartą buvo pabrėžta, kad LGT „dirbs išimtinai tuos darbus, kurie turės aiškų ryšį su kovomis dėl atstatymo Lietuvos nepriklausomybės“. Buvo pasakyta, kad Taryba nesteigs savo fondų ir savo skyrių kolonijose, bet svarbiausias LGT rūpestis – palaikyti ryšius su JAV ir kitų šalių vyriausybėmis, ruošti memorandumus, siųsti delegacijas ir atstovauti visiems JAV lietuviams [52, 2]. Į Pitsburgą socialistai neatsiuntė savo atstovų pasiteisindami tuo, jog nesuspėjo susitarti tarpusavyje. Sandaroje išspausdintame straipsnyje gana diplomatiškai buvo išreikšta viltis, jog socialistai neliks nuošalyje, kai sprendžiamas lietuvių tautos gyvybės ar mirties klausimas [68, 2]. Buvo nuspręsta rezervuoti tris vietas socialistams LGT sudėtyje [19, 311].

4. JAV lietuvių tautininkų ir sandariečių pozicijos bei telkimasis

Tautininkai sandariečiai, arba vadinamoji vidurio srovė (tautinė srovė, tautiečiai), kalbamuoju momentu iš kitų srovių išeivijoje išsiskyrė savo vidiniu susiskaldymu [78, 267–270]. Vidurio srovėje aiškiai matėsi stiprus kairysis sparnas su savaitraščiu Sandara priešakyje, centras su laikraščiais Vienybė, Dirva ir Lietuvos nepriklausomybės fondas bei dešinysis sparnas su žurnalu Margutis [42, 58]. Likimo ironija tai, jog Lietuvos katastrofa vienijo JAV lietuvių patriotines sroves, bet susiskaldžiusią tautinę srovę, kurios atstovai nuoširdžiai pergyveno Lietuvos okupacijos faktą, taip ir neatvedė prie stiprios vienybės. Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis 1941 m. sausio 3 d. laiške Stasiui Lozoraičiui į Romą pažymėjo, jog iki šiol JAV lietuviai tautininkai „niekaip nesusitaria tarp savęs“ [63, 561]. Nėra bendros nuomonės, nes ryškesni vadovai nesusitarė dėl lyderio pozicijų.

1939–1940 metų įvykiai Lietuvoje vertė vidurio srovės veikėjus galvoti apie bendrą organizaciją. 1940 m. kovo 28 d. Dirvos redaktorius K. Karpius laiške buvusiam Vienybės redaktoriui Vytautui Širvydui užsiminė, jog yra sumanymas šaukti tautinės srovės seimą rudenį, nes tautininkai visiškai užmiršo savo srovės organizavimo klausimą [45]. Archyvinė medžiaga rodo, jog su atskirais vidurio srovės veikėjais JAV lietuvių telkimo iniciatoriui L. Šimučiui teko palaikyti ryšius: nuolat posėdžiaudavo su Sandaros redaktoriumi M. Vaidyla, susirašinėjo su Dirvos redaktoriumi K. Karpiumi, susitikdavo su aktyviu tautininku dr. S. Biežiu. Amerikos redaktorius J. Laučka bendravo su Niujorko tautininkais. Tačiau taip ir nebuvo aišku, kas iš tautininkų bus deleguoti į kuriamą bendrą JAV lietuvių organizaciją.

Į pakvietimą tautininkams dalyvauti Pitsburge pasitarime su katalikų atstovais K. Karpius atsakė, kad tuo klausimu susisieks su JAV lietuvių tautinės tarybosvaldyba ir JAVRytų tautininkų komitetu. Jis buvo įsitikinęs, kad pasitarime dalyvaus P. Pivaronas, Sandaros prezidentas, gyvenantis Pitsburge, ir spėjo, kad „sandariečiai gal įgalios daugiau savo žmonių dalyvauti“ [13]. Sandariečiai viešai pasisakė už visos išeivijos jėgų sutelkimą, sutartiną veikimą, vadovaujamą iš vieno centro [48, 2]. Iš K. Karpiaus korespondencijos matyti, kad jo, kaip ir dalies tautininkų, santykiai su sandariečiais buvo gana šalti. Jis ypač nepasitikėjo M. Vaidyla ir su juo konfliktavo. Tai buvusio perversmo Lietuvoje skirtingo vertinimo pėdsakai, paveikę jų santykius. Tačiau ir tarp pačių tautininkų (Rytų ir Vakarų valstijų) nebuvo iki galo suderinti veiksmai. Pavyzdžiui, rugpjūčio 1 d. Niujorko tautininkų veikėjas A. S. Trečiokas skambino JAV lietuvių Kunigų vienybės vadovui kunigui Norbertui Pakalniui, iš kurio reikalavo paaiškinimo, kodėl katalikai į savo rugpjūčio 9 d. posėdį nekviečia tautininkų ir socialistų; grasino, kad bus atskirai sukviesti tautininkai, sandariečiai ir socialistai, kurie po penkis atstovus iš kiekvienos grupės sudarys atskirą komitetą, galbūt ir be katalikų [15]. Peršasi nuomonė, kad K. Karpiaus ryšiai ir įtaka JAV rytų tautininkams buvo abejotina. Tokiu būdu neišvengiamai tarp pačių tautininkų, matant savo apgailėtiną padėtį, formavosi požiūris, jog būtinai reikia suvienyti savo politinę veiklą. O tai buvo galima padaryti sušaukus tautininkų visuotinį suvažiavimą – seimą.

Seimą numatė sušaukti rugsėjo 1–2 dienomis Filadelfijoje. Seimo tikslai: a) apsvarstyti ir suderinti vidurio srovės pastangas rusų užgrobtai Lietuvai gelbėti ir b) įsteigti vieną visoje Amerikoje veikiančią tautinę organizaciją [78, 272], kuri atstovautų tautinei srovei. Jau prieš seimo sušaukimą buvo žinoma, kad sandariečiai yra priešiški seimui ir nesiruošia dalyvauti. Jie įrodinėjo, jog nereikalingos kitos tautinės centrinės organizacijos, nes Sandara, į kurią visi privalo stoti, atstovaus tautininkams ir viską atliks. Be to, ir Bruklino kai kurie tautininkų veikėjai nenorėjo seimo, nes laikėsi nuomonės, kad jų sprendimams visi tautininkai privalo paklusti. K. Karpius laiške V. Širvydui aiškino, kad Sandara savo narių skaičiumi nėra didesnė už kurią nors žymesnę tautinę organizaciją išeivijoje ir neturi teisės monopolizuoti tautinį judėjimą, kaip ir JAV rytų tautininkai. Kaip paaiškėja, ir pats K. Karpius seime tikėjosi įkurti tautininkų fondą, į kurį bus renkami pinigai Lietuvai išlaisvinti, dirbant kartu su kitomis srovėmis [17]. Mat sandariečiai Pitsburge nutarė atgaivinti pačių kontroliuojamą Lietuvos nepriklausomybės fondą, kuris savo veiklą nutraukė po Pirmojo pasaulinio karo [50, 2]. Tai kėlė nerimą tautininkų centro ir dešinio sparno veikėjams. Informaciją apie tautininkų santykius ir jų telkimąsi atidžiai sekė katalikai. Jie buvo suinteresuoti (šiuo atveju politiniais išskaičiavimais) tautinės srovės vieningumu ir rimtesniu darbu LGT-oje. Tačiau perspektyva nebuvo džiuginanti. Prieš pat tautininkų seimą J. Laučka iš Bruklino informavo L. Šimutį, jog „su tautininkais bus bėdos“, nes vietos tautininkai siekia sudaryti visai atskirą grupę nuo sandariečių ir laikyti save atskira srove [20]. JAV Rytų tautininkų veikėjų centro pirmininkas J. Sagys, vienas iš seimo organizatorių, rugpjūčio 4 d. laiške V. Širvydui primindamas, kad sandariečiai atsisakė kooperuotis su tautininkais, o laikraščio Vienybė šalininkai laikosi „griaunančios taktikos“, pabrėžė, kad seime bus sudaryta tautininkų partija, kuri rūpinsis vien tautos reikalais [16].

Į seimą Filadelfijoje atvyko 95 atstovai, tarp jų ir Sandaros atstovai, kurie nežadėjo dalyvauti. Brukliniečiai, kuriuos palaikė trečdalis delegatų, įkūrė Lietuvių amerikiečių tautininkų sąjungą. Jos pirmininku tapo dr. Vladas K. Vencius, pavaduotojais – K. Karpius, Vitalis Bukšnaitis ir Šimas Gudas. Kartu įkūrė ir savo atskirą fondą – Lietuvių tautos fondą, jo pirmininku tapo Juozas Ginkus. Kaip atsaką į tai, likusi seimo dalis naujai įsteigė bendrą fondą, pavadintą Lietuvos nepriklausomybės fondu. Jo pirmininku tapo Viljemas F. Laukaitis, pavaduotojais – V. A. Kerševičius, J. Valaitis ir V. Bukšnaitis, sekretoriumi – K. Karpius. Šiame fonde buvo 89 doleriai. Svarbu pažymėti, kad seimas patvirtino M. Vaidylą, P. Pivaroną ir K. Karpių bendrai veiklai su katalikais, sudarant LGT. Kairiųjų tautininkų savaitraštis Tėvynė rašė, jog seime visos srovės – tautininkai konservatoriai, tautininkai liberalai, sandariečiai ir kiti – nutarė veikti bendrai ir pasižadėjo vieni kitiems talkinti [59, 4; 77, 116–117]. Tačiau, kaip rodo K. Karpiaus ir J. Sagio susirašinėjimas su V. Širvydu, vienybės tarp tautininkų nepavyko pasiekti. Iš esmės susiskaldymą gilino sukurti skirtingi fondai seime bei įkurtos naujos Tautininkų sąjungos siekis patraukti į save visą tautinę srovę. Ir toliau išliko nedidelių grupių vadų ambicijos. Visa tai K. Karpius įvertino kaip Filadelfijos „seimo suardymą“ [43], t. y. nepavykusį bandymą susivienyti. Tiesa, buvo siekių sujungti minėtus fondus, bet pastangos rezultatų nedavė. Tačiau svarbu tai, jog visos tautininkų srovės iš esmės linko į vienybę ir pasisakė už JAV lietuvių bendradarbiavimą, ginant Lietuvą.

5. JAV lietuvių socialistų pozicija

Istorikas A. Kučas rašė, jog po 1940 m. birželio 15 d. bolševikų okupacijos Lietuvoje JAV Lietuvių socialistų sąjunga pasuko griežtai tautiška linkme ir įsijungė į kovą už Lietuvos išlaisvinimą [75, 205]. Tačiau, kaip rodo gilesnė spaudos ir dokumentų analizė, ne iš karto tai įvyko, dar turėjo praeiti tam tikras laikas. Tiesa, vienintelio socialistinio dienraščio Naujienos redaktorius P. Grigaitis aktyviai bendravo su L. Šimučiu ir M. Vaidyla, kartu dažnai derindavo organizacinius politinius veiksmus, bet jis ilgai nedrįso atstovauti visiems JAV lietuvių socialistams, kuriems įtakos dar darė gana įtakingi savaitraščiai Keleivis (redaktorius Stasys Michelsonas) ir Naujoji Gadynė (redaktorius Juozas Stilsonas), Lietuvių darbininkų draugijos organas.

Socialistai, kaip rodo jų spauda, daug tikėjosi iš naujos Liaudies vyriausybės, vadovaujamos J. Paleckio, pritarė jos vykdomiems demokratiniams pertvarkymams. Bet kartu JAV lietuvių socialistų visuomenėje kilo ir abejonių, kurias labai gerai išreiškė spaudoje vienas veikėjas: „Dabar susidarė dilema: protestuosime prieš naują Lietuvos valdžią – užtarsime Smetonos diktatūrą; pritarsime naujai valdžiai – užgirsime Stalino diktatūrą“ [56, 2]. Kaip elgtis? Į tai atsakant Keleivyje buvo rašoma: „Mūsų pozicija šioje valandoje yra tokia: žlugusios tautininkų diktatūros mums visai negaila. Ji buvo neteisėta ir žiauri (...). Tačiau mes negalime pritarti ir komunistams, kurie ruošia „džiaugsmo mitingus“ ir šūkauja, kad Lietuvoje jau „atsteigta demokratija“, kad „raudonoji armija išlaisvino“ mūsų tėvų žemę. (...) ne Lietuvos žmonių labui Smetonos valdžia buvo nuversta, ir dėl to mes negalim su komunistais šios okupacijos sveikinti. (...) Šioje valandoje mes žinome tik tiek, kad Lietuvon yra įsibrovusi didelė svetima armija, kurios Lietuvos žmones neprašė ir nenorėjo. Tai yra smurto aktas, ir šitokio žygio mes jau negalime užgirti. Mes stojame už tautų apsisprendimo principą, kurį yra pripažinusi ir Rusija“ [56, 2]. Nežiūrint to, minėtame laikraštyje teigiama, kad dar negalima tarti galutinio žodžio, nes prasidėjęs perversmas Lietuvoje nėra pasibaigęs, ir nėra žinoma, kuo tai baigsis, kaip bus vykdomi rinkimai krašte; reiškiama viltis, kad jei Liaudies vyriausybė toliau vykdys demokratinius pertvarkymus, suteiks visiems piliečiams politines laisves ir jas vykdys, Lietuvoje gali būti tvarka [56, 2; 74, 3]. Socialistų pozicijas lėmė ne tik įvykiai Lietuvoje, bet ir tam tikra prasme JAV vyriausybės pozicijos okupuotos Lietuvos atžvilgiu. Socialistų spaudoje paskelbta, jog JAV valdžia liepos 10 d. išleido įsakymą „užšaldyti“ Amerikoje visą Baltijos šalių ir piliečių turtą. Kaip pakomentavo spauda, „žiūrint JAV vyriausybės akimis, Rusijos bolševikai įsiveržė į Pabaltijo valstybes neteisėtu keliu ir neturi jokios teisės prie tų valstybių bei jų žmonių turto“ [47, 1]. Visos šios sąlygos aktyvino socialistų šalininkus. Po Liaudies seimo rinkimų Lietuvoje ir jo sprendimo „įstoti“ į TSRS Keleivyje buvo paskelbta vieno JAV lietuvio socialisto išsakyta mintis: „Man Smetona nepatinka, bet geriau Smetona negu Stalinas. Aš nebūčiau priešingas ir bolševikų valdžiai, jeigu ji būtų lietuviška, pačių Lietuvos žmonių pastatyta. Bet aš negaliu pritarti tokiai valdžiai, kurią pastatė atėję iš Rusijos ginkluoti okupantai“ [44, 3]. Tai tapo kaip bendra JAV lietuvių socialistų pozicija, smerkianti okupacijos padarinius Lietuvoje.

Bendruose JAV lietuvių susirinkimuose įvairiose kolonijose, kur dalyvavo ir socialistų šalininkai, buvo priimamos rezoliucijos, smerkiančios bolševikų okupaciją, kviečiančios visus lietuvius vienybės [47, 1]. Spauda, sakomos kalbos susirinkimuose ir vakarėliuose pirmiausia formavo eilinių socialistų nuomonę. Ir tik po Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį JAV lietuvių socialistų vadovybė – LSS Vykdomasis komitetas ir LDD Centro komitetas Brukline – rugpjūčio 16 d. atsišaukimu Kovokime už nepriklausomą ir laisvą Lietuvą kreipėsi į JAV lietuvius darbininkus kviesdama juos kovoti prieš Maskvos agentus lietuvius komunistus, prieš Raudonąją armija, kovoti už demokratinę Lietuvą. Atsišaukimas buvo perspausdintas socialistų laikraščiuose [60, 2; 66, 4]. Tačiau dėl kvietimo jungtis prie vieningo centro neskubėjo duoti aiškaus atsakymo. Savo delegatų neatsiuntimą į Pitsburgą tartis dėl bendro veikimo socialistai, kaip jau minėta, aiškino tuo, jog nespėjo susitarti tarpusavyje [68, 2]. Iš dalies su tuo galima sutikti, bet buvo ir kitos, manytume, svarbesnės priežastys. Pirmiausia, tarp socialistų ideologiniu pagrindu buvo gyvas nepasitikėjimas katalikais ir tautininkais, kaip galimais partneriais. Jiems, kaip skaudus pavyzdys, išliko srovių prieštaringas bendravimas Pirmojo pasaulinio karo metais [68, 2]. Apie tai jie viešai kalbėjo, perspėdami būsimus partnerius. Bet pats svarbiausias klausimas – kokia bus atkurtos Lietuvos santvarka? Pavyzdžiui, liepos 30 d. protesto mitinge Brukline patalpose Clinton Hall redaktorius J. Stilsonas savo kalboje pabrėžė, kad srovėms pirmiausia reikia susitarti dėl to, kad Lietuva būtų atkurta kaip nepriklausoma demokratinė respublika. Anot jo, kalbos, kad bus sugrąžintas A. Smetona ar kas kitas į Lietuvą, turi būti pamirštos. Baigdamas pranešėjas pareiškė: „Mes kovojome prieš Smetoną, mes kovosime ir prieš Staliną. Mums reikia demokratinės Lietuvos“ [58, 3]. Katalikams atstovavęs kunigas J. Balkūnas pritarė J. Silsonui ir nurodė, jog įkurtas bendras organas nustatys veikimo programą. Jis ragino socialistus vienytis su katalikais prieš komunistus [58, 3]. Įdomu pastebėti, kad ši medžiaga buvo paskelbta po pasitarimo Pitsburge. Rugpjūčio 22 d. LSS Vykdomasis komitetas Brukline paskelbė pareiškimą dėl paskutinių įvykių Lietuvoje. Pareiškime socialistų vadovybė pažymėjo: „Mes kovosime už atgavimą Lietuvos nepriklausomybės ne vien atskirai. Jeigu matysime, kad yra galimybės sėkmingiau tą kovą vesti susidėjus su kitomis lietuvių išeivių grupėmis, kurios stoja už nepriklausomą, demokratinę Lietuvą – veiksime bendrai su jomis“ [72, 4].

Rugpjūčio 30 d. Naujienos, prieš įstojant socialistams į LGT, dar kartą priminė anksčiau išsakytą sąlygą. Socialistų vadų nuomone, už demokratinę Lietuvą galbūt stos sandariečiai ir net katalikai, bet abejojo, ar tam pritars tautininkai, kurie, anot kairiųjų, svajoja apie „tautos vado grįžimą Lietuvon“. Socialistų įsitikinimu, tokia svajonė neras pritarimo išeivijoje [72, 2; 49, 4]. Taigi, tokia socialistų pozicija pranašavo būsimus prieštaravimus tarp jų ir tautininkų, ypač kai pradėjo aiškėti, kad A. Smetona su šeima atvyksta į JAV. Tiesa, formaliam visų trijų srovių bendradarbiavimui pagrindas buvo, nes srovių atstovai, kalbėdami apie nepriklausomą Lietuvą, jos pamatu laikė 1918 m. vasario 16 d. Aktą, kuriame pabrėžiama demokratinė tvarka [25, 429]. Tačiau savo atstovų į LGT socialistai vis dar neskubėjo siųsti.

Rugsėjo 21 d. pasiuntinys P. Žadeikis, skatindamas telkimosi procesą, laiške P. Grigaičiui rašė, kad laikas nelaukia ir iškyla prieš JAV lietuvius svarbūs neatidėliotini darbai, todėl skubiai LGT turi pradėti veikti, tikintis, jog „socialistinė srovė pritarianti iš principo atsiųs įgaliotus reprezentantus į organizacinį Tarybos posėdį“ [25, 453]. Tą pačią dieną pasiuntinys laiške L. Šimučiui pritarė jo nuomonei, kad LGT turi pradėti veikti be socialistų. Jie turį pranešti LGT pirmojo posėdžio datą ir vietą, jeigu jų atstovai atvyktų. P. Žadeikis siūlė visiems srovių atstovams susitikti Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone [27]. Taigi, galutinis LGT susiformavimas, įsijungiant socialistų atstovams, buvo atidėtas, ruošiantis vizitui pas prezidentą F. D. Ruzveltą.

6. LGT galutinis susiformavimas. Vizitas pas JAV prezidentą F. D. Ruzveltą

JAV lietuvių atstovų delegacijos pas prezidentą F. D. Ruzveltą siuntimo idėja buvo iškelta birželio 28 d ALRKF Valdybos susirinkime Wilkes-Barre. Sumanymą patvirtino ALRKF Tarybos suvažiavimas rugpjūčio 9 d. Pitsburge, taip pat bendrame pasitarime su tautininkų atstovais [77, 125]. Tokio vizito tikslas – ne tik padėkoti JAV valdžiai už Lietuvos okupacijos nepripažinimą ir pasmerkimą, bet ir išgauti pažadą, jog JAV ir toliau rems Lietuvos nepriklausomybę. Be to, vizitas į Baltuosius rūmus turėjo labiau sutelkti patriotines JAV lietuvių sroves bei gauti JAV valdžios pritarimą LGT veikti ir kartu pakelti LGT autoritetą išeivijoje. Pasiruošimas vizitui nevyko taip sklandžiai, kaip to norėjosi visoms suinteresuotoms jėgoms, nes vizitas buvo glaudžiai siejamas su LGT nariais. Todėl neatsitiktinai buvo keliamas klausimas, kad delegaciją reikėtų sudaryti ne iš LGT narių, o iš svarbiausių JAV lietuvių organizacijų atstovų [24, 382]. Tuo reikalu rugpjūčio 31 d. L. Šimutis tarėsi su P. Grigaičiu ir M. Vaidyla. Visų nuomonės sutapo – delegacijos siuntimu turi rūpintis LGT [21; 70, 22].

Rugsėjo 4 d. L. Šimutis ir kiti LGT nariai bei SLA ir LRKSA vadovai gavo P. Žadeikio laišką, kuriame nurodoma, jog yra tikimybė, kad lietuvių delegacija rugsėjo 11–14 dienomis gali būti priimta Baltuosiuose rūmuose. Jis prašė jį informuoti apie delegacijos sudėtį iki rugsėjo 7 dienos. Pasiuntinys rekomendavo delegaciją sudaryti iš 5–6 dalyvių (po vieną iš kiekvienos srovės ir susivienijimo), siūlė padėkos žodžius prezidentui lakoniškai surašyti ant gražaus pergamento; suderintą dieną kvietė atvykti į Lietuvos pasiuntinybę ir iš ten vykti pas prezidentą; pageidavo, kad Pasiuntinybėje įvyktų LGT pirmasis visos sudėties posėdis ir pasitarimas bendros veiklos reikalais [22; 23]. Tačiau dėl socialistų vadovybės tuo metu neapsisprendimo įsitraukti į LGT teko atidėti delegacijos siuntimą, taip pat kol kas susilaikyti ir nuo kitų bendrų darbų [26]. Kaip rodo archyviniai dokumentai, būtent pasiuntinys P. Žadeikis buvo tas variklis, kuris vis paragindavo srovių vadovus greičiau formuoti LGT ir sudaryti delegaciją pas prezidentą. Vienas iš svarių argumentų – tai artėjantys JAV prezidento rinkimai, nes iki jų yra didesnė tikimybė, kad delegacija bus priimta, nei po rinkimų. Iš LGT pirmininko L. Šimučio korespondencijos matyti, kad tarybininkų ir katalikų veikėjų apsisprendimas „neatidėliojant pradėti veikti“ be socialistų [27] priimamas maždaug rugsėjo 18–19 dienomis. Sulaukęs P. Žadeikio pritarimo, L. Šimutis rugsėjo 22 d. laišku paprašė Lietuvos pasiuntinio spalio 8–12 dienomis suorganizuoti lietuvių delegacijai pasimatymą su prezidentu F. D. Ruzveltu [28; 29].

Įdomu pastebėti, jog L. Šimutis pokalbyje su buvusiu JAV pasiuntiniu Lietuvoje Owenu Noremu išgirdo, jog būtų gražu, jeigu F. D. Ruzveltui delegatai įteiktų tipišką lietuvišką dovanėlę. Apie tai L. Šimutis užsiminė P. Žadeikiui [29]. Pasiuntinys tam pritarė ir pasiūlė prezidentui, kaip besidominčiam filatelija, padovanoti Lietuvos pašto ženklų albumą, pasidomėjo, gal kas Čikagoje tokią kolekciją turi. Pasiuntinys kreipėsi į Lietuvos generalinį konsulą Niujorke J. Budrį ir klausė, gal jis žino, kas tokį albumą su pašto ženklais gali turėti ir kiek tai kainuotų. Matyt, konsulas nurodė tokį filatelistą dr. Johną Buchnessą, gyvenantį Baltimorėje, į kurį P. Žadeikis kreipėsi konfidencialiu laišku. Kolekcionierius atsiliepė ir nurodė, kad jis turi 125 Lietuvos pašto ženklus, už kuriuos jis parodose yra laimėjęs tris medalius. Ženklų vertė apie 75 doleriai, bet jis gali juos parduoti už 50 dolerių. Apie tai P. Žadeikis tuojau informavo L. Šimutį ir rekomendavo susisiekti su kolekcionieriumi [30; 31, 581, 611]. Tačiau tolesnis pašto ženklų dovanojimo klausimas nežinomas, nes dokumentuose neužfiksuotas tokios dovanos įteikimas prezidentui.

Daug svarstymų vyko delegacijos sudėties klausimu. Pasiuntinys P. Žadeikis pasisakė už mažesnę sudėtį (5–6 srovių ir organizacijų atstovai), nes didesnė tikimybė, kad ji bus priimta prezidento ir ilgesniam pokalbio laikui. Ir jie pirmiausia turėtų atstovauti JAV lietuvių visuomenei per organizacijas, tarp jų ir LGT. O LGT pirmininkas L. Šimutis siekė suformuoti didesnę delegaciją (10–12 dalyvių), pirmiausia iš LGT atstovų, kurie ir turėjo atstovauti visiems patriotiškai nusiteikusiems JAV lietuviams. Nuo pat pradžių buvo aiškūs pirmieji šeši delegacijos nariai (katalikai ir tautininkai) – LGT atstovai: L. Šimutis, kunigas J. Švagždys, J. Laučka, K. Karpius, P. Pivariūnas ir M. Vaidyla. Likusios kandidatūros gana įvairavo. Susirašinėjime galima užtikti įvairių pavardžių iš skirtingų organizacijų (pavyzdžiui, L. Šimutis savo dienoraštyje spalio 7 d. užrašė apie būsimus delegacijos du narius: redakcijoje Draugas „lankėsi Zuris ir Kumskis pasikalbėti apie politiką. Gerinosi. Nuvedžiau į kleboniją susipažinti su kun. Reklaičiu ir Vašku. Visi ėjome pas Toscano and Rovialli: Zuris fundijo“). Tiesa, kelios vietos buvo rezervuotos socialistų atstovams. Be to, buvo nurodyta, kad delegatų kelionės išlaidas turės padengti tos organizacijos, kurios juos siunčia [26; 36].

Pradžioje LGT vadovai tikėjosi, kad audienciją pas prezidentą išgaus Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis. Tačiau jis rugsėjo 30 d. laišku, kurį L. Šimutis gavo spalio 2 d., informavo, jog „Lietuvos pasiuntinybė oficialiai ir praktiškai dėl audiencijos parūpinimo rolės negali imti dėl suprantamų priežasčių“. Anot jo, tuo turėtų pasirūpinti patys JAV lietuviai. Be to, kaip patarė P. Žadeikis, nereikia kreiptis į prezidentūros sekretoriatą, kuris, motyvuodamas prezidento užimtumu, gali patarti delegacijos nesiųsti, o reikalą išdėstyti raštu, arba gali priimti delegatus tik prezidento sekretorius. Todėl P. Žadeikis rekomendavo „ir toliau (...) pasinaudoti p. Sholio patarnavimu“, kreipiantis per Lietuvos pasiuntinybę [32]. Iš rekomendacijos matyti, kad Lietuvos pasiuntinys jau kontaktavo su V. Šoliu, kuris žinojo JAV lietuvių siekį. Tokia informacija, kaip rašo L. Šimutis savo dienoraštyje, jį supykdė. Kitą dieną jis pasiuntė telegramas Ilinojaus valstijos kongresmenui A. J. Sabathui ir P. Žadeikiui delegacijos reikalu. Spalio 7 d. L. Šimutis gavo kongresmeno laišką, kuriame nurodoma, jog jis kalbėjosi su prezidentu, kuris bus labai užimtas dvi tris savaites ir jokių delegacijų negalės priimti, bet siunčia lietuviams nuoširdžius linkėjimus [33; 35]. O V. Šolis jau spalio 2 d. naktį telefonu savo tėvams Čikagoje pranešė, jog prezidentas F. D. Ruzveltas jam priminė, kad jis laukia lietuvių delegacijos. V. Šolio tėvas tuojau paskambino M. Vaidylai. LGT nariai sujudo, pradėjo rūpintis, kad kuo greičiau susitartų dėl delegacijos priėmimo datos [34]. Spalio 8 d. L. Šimutis, P. Grigaitis, M. Vaidyla, Pilipauskas ir konsulas P. Daužvardis pietaudami viešbutyje L. Bohemia svarstė lietuvių delegacijos siuntimo pas prezidentą reikalus. O štai P. Daužvardis visą dieną praleido pas L. Šimutį redakcijoje. Spalio 10 d. buvo gauta telegrama, kad prezidentas F. D. Ruzveltas audienciją paskyrė spalio 15 d. Tuo reikalu L. Šimutis išsiuntė telegramas kun. J. Švagždžiui ir J. Laučkai; sušaukė pasitarimą su M. Vaidyla, P. Grigaičiu ir P. Daužvardžiu. Kitus tautininkus, sandariečius ir socialistus apie audienciją informavo M. Vaidyla ir P. Grigaitis. Kitą dieną minėti asmenys ir teisėjas Jonas Zuris pritarė advokato F. Mastausko-Masto parengtam padėkos raštui prezidentui. Paaiškėjo, kad dalyvaus ir socialistų atstovai: be P. Grigaičio, bus Povilas Mileris iš Čikagos ir advokatas Fortunatas Bagočius iš Bostono, taip pat M. Zuris (jo pageidavo P. Žadeikis) vietoje F. Mastausko-Masto, savo noru atvyko Aleksandras Kumskis bei Eufrazija Mikužiūtė iš Čikagos (P. Žadeikis visuomet pasisakė, kad į delegacijos sudėti būtų įtrauktos kelios moterys) [70, 24; 37].

Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis parengė LGT delegacijai Vašingtone dviejų dienų dienotvarkę. Jis LGT nariams siūlė rinktis spalio 13 d., t. y. sekmadienio vakare. Pirmadienį paskirti Tarybos darbams, antradienio rytas – vizitas į Baltuosius rūmus, o po to pietūs Pasiuntinybėje ir nebaigtų darbų užbaigimas. Svečiams rekomendavo apsigyventi viešbutyje Roosevelt. Pageidavo ir Lietuvos konsulų, kaip patarėjų, dalyvavimo [38]. L. Šimutis ir konsulas P. Daužvardis į Vašingtoną atvyko sekmadienio rytą, pietavo ir vakarieniavo pasiuntinybėje. Visą dieną vyko pasitarimai Lietuvos reikalais.

Spalio 14 d. vyko LGT posėdis, kurio metu buvo papildyta Tarybos sudėtis socialistų atstovų: P. Grigaičio, F. Bagočiaus ir S. Michelsono, bei susivienijimų SLA ir LRKSA atstovų – dr. Mato Viniko ir Vinco T. Kvetkaus [70, 25–26; 39]. Tokiu būdu buvo galutinai suformuota LGT centrinė vadovybė iš 11 asmenų. Posėdžiui pirmininkavo L. Šimutis, kuris pripažino, kad tai buvo sunkus darbas. Iš išlikusios posėdžio dienotvarkės matome, kad buvo aptariama nemažai ir įvairių klausimų. Pirmiausia buvo svarstomi LGT reikalai: Tarybos sudėtis, Tarybos centro vaidmuo, pavyko priimti LGT statutą, kurio projektą rengė L. Šimutis. Aptarti propagandos reikalai: svarstyti Biuro Šveicarijoje išlaikymo ir Informacijos biuro JAV įkūrimo, biuletenio spausdinimo bei žurnalo anglų kalba leidimo klausimai; aptartos Igno Šeiniaus veikalo Raudonasis tvanas išleidimo galimybės. Kalbėta Lietuvos pabėgėlių šelpimo ir būsimo Vasario 16 d. Amerikoje šventimo klausimu. Posėdžio metu buvo gauta informacija, jog Europoje kuriasi Vyriausias Lietuvos komitetas, pretenduojantis tapti Lietuvos vyriausybe egzilyje. Nutarta jį pasveikinti. Daugiau dėmesio buvo kreipiama į delegacijos sudėtį, bendravimo su prezidentu ir dovanų įteikimo tvarką, delegacijos pristatymą. Vyko ginčų, kas vadovaus delegacijai [40; 65]. Įdomu tai, kad buvo nuspręsta posėdžio detalių neviešinti visuomenei. Nežinia, ar yra kur nors išlikęs ir posėdžio protokolas. Todėl dalis informacijos mums yra nežinoma. Posėdžio dalyvius pietumis ir vakariene vaišino Žadeikiai.

Delegacijos vadovu L. Šimutis buvo išrinktas tik rytiniame LGT posėdyje spalio 15 dieną. O prieš pietus delegacija buvo priimta F. D. Ruzvelto. L. Šimutį prezidentui pristatė jo sekretorius, o delegacijos vadovas pristatė visus narius prezidentui. Memorandumą perskaitė J. Zuris. P. Grigaitis prezidentui ir jo žmonai įteikė gintarines dovanas. F. D. Ruzveltas savo kalboje išreiškė užuojautą Lietuvai, drąsino JAV lietuvius rūpintis Lietuvos nepriklausomybės atgavimu ir išsitarė, kad nepriklausomybė gali būti atstatyta greičiau negu tikisi lietuviai. Audiencija užtruko 20 minučių. Iš Baltųjų rūmų delegacija nuvyko į Lietuvos pasiuntinybę, kur P. Žadeikis visus nuoširdžiai pasveikino ir palinkėjo aktyvios tolimesnės veiklos [41; 70, 24–25; 77, 127]. Tuojau buvo nuspręsta paskelbti JAV lietuvių visuomenei LGT pareiškimą, kuriame galutinai įkurtą LGT apibūdino kaip išeivijos grupes, smerkiančias bolševikų smurtą Lietuvoje, panaikinus jos nepriklausomybę, ir sutinkančias bendrai darbuotis, siekiant atstatyti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę [61, 2].

Išvados

  1. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos okupacija tapo rimtas postūmiu sujungti visas JAV lietuvių patriotines jėgas bendrai kovai už Lietuvos nepriklausomybę, valstybingumo atstatymą. JAV lietuvių veikėjų aktyvumą skatino ir JAV valdžios oficiali Lietuvos okupacijos nepripažinimo politika. Tai aktyvino ir Lietuvos atstovus JAV ir skatino išeiviją mobilizuoti savo veiklą ir lėšas Lietuvos labui. Tačiau ankstesnių dešimtmečių tarpusavio vaidai ir nepasitikėjimas kalbamu metu išeivijoje, ypač platesniuose sluoksniuose, iš karto nebuvo užmiršti.
  2. Iniciatyvos ėmėsi gausiausia ir geriausiai organizuota JAV lietuvių katalikų srovė, kurios vienas iš vadovų Leonardas Šimutis, palaikomas nemažo kiekio šalininkų, pradėjo rengti bendro JAV lietuvių politinio organo, vėliau įvardinto Lietuvos gelbėjimo taryba, bazinius dokumentus, telkti savo partiečius. LGT klausimu L. Šimutis nuolat konsultavosi, vedė pasitarimus su socialistų vienu iš lyderių, dienraščio Naujienų redaktoriumi Pijumi Grigaičiu ir sandariečių vadovu, savaitraščio Sandara redaktoriumi Miku Vaidyla, susirašinėjo su vienu iš tautininkų vadovu, savaitraščio Dirva redaktoriumi Kaziu Karpiumi.
  3. 1940 m. rugpjūčio 9–10 d. ALRKF Tarybos suvažiavime Pitsburge L. Šimučiui pavyko įtikinti daugumą suvažiavimo delegatų apie būtinumą sukurti bendrą JAV lietuvių organą – LGT, kurios programai visi pritarė. Labiausiai abejonių reiškė Kunigų vienybės atstovai, kuriems ir toliau kėlė nepasitikėjimą bendradarbiavimas su tautininkais ir ypač socialistais. Iki galo nebuvo nustatytas LGT narių santykis partiniu požiūriu. L. Šimutis laikėsi lygaus narių skaičiaus iš kiekvienos srovės pozicijos. Buvo nutarta paskirti tris narius deryboms su kitomis srovėmis. Iš esmės tai tapo ir kiekvienos srovės delegatų skaičiumi LG Taryboje.
  4. Rugpjūčio 10 d. Pitsburge įvyko katalikų atstovų (L. Šimutis, J. Laučka ir kunigas J. Švagždys) derybos su tautininkų sandariečių atstovais (M. Vaidyla, P. Pivaronas ir K. Karpius). Buvo pritarta LGT projektui, programai, sutikta dirbti lygaus grupių atstovavimo pagrindu, sutarta LGT finansuoti lygiomis dalimis. Buvo sudaryta LGT Centro valdyba, L. Šimutis išrinktas pirmininku. JAV lietuviai socialistai savo atstovų neatsiuntė motyvuodami tuo, kad jie dar tarpusavyje nesusitarė.
  5. Iš visų ideologinių srovių labiausiai buvo susiskaldžiusi tautininkų srovė (buvo ryškūs net trys tautininkų centrai). Rugsėjo 1–2 d. Filadelfijoje įvykęs tautininkų seimas siekė suvienyti savo jėgas, bet išėjo priešingai – susikūrė dar viena tautinė organizacija su savo fondu. Tačiau seimas pritarė bendrai JAV lietuvių veiklai ir minėtiems trims savo atstovams LGT. Ir toliau svarbiausias tautininkų tikslas buvo telkti savo gretas, vienyti fondus. Jų ištikimybė prezidentui Antanui Smetonai ir pritarimas diktatūrai stabdė JAV lietuvių socialistų greitą įsiliejimą į LGT. Lietuvos sovietizavimas ir įtraukimas į TSRS sudėtį greitino socialistų apsisprendimą, bet palaipsniui per spaudą dar reikėjo palankiai nuteikti bendradarbiavimui ir savo šalininkus. Viena iš jų svarbiausių sąlygų – visos srovės privalėjo pasisakyti už būsimos nepriklausomos Lietuvos demokratinį valdymą.
  6. Galutinai LGT susiformavo spalio 15 d. Vašingtone, kai visų srovių atstovai susirinko pasimatyti su prezidentu F. Ruzveltu. Prezidentas, kuris ruošėsi naujiems rinkimams, pažadėjo lietuvių delegacijai savo paramą, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma. Vizitas Baltuosiuose rūmuose reiškė LGT, kaip svarbiausios JAV lietuvių organizacijos, oficialų JAV valdžios pripažinimą. Kartu tai buvo puikiausia reklama naujai organizacijai JAV visuomenėje. Tą pačią dieną Lietuvos pasiuntinybėje įvyko pirmasis LGT visos sudėties susirinkimas, kuris priėmė tolimesnės veiklos planą ir parengė JAV lietuvių visuomenei pareiškimą.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1940 06 15 L. Šimučio dienoraštis. Pasaulio lietuvių archyvas prie Lituanistinių tyrimų ir studijų centro Čikagoje (toliau – LTSC/PLA), Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  2. 1940 06 15 telegramų JAV valstybės sekretoriui Cordelliui Hullui ir Lietuvos pasiuntiniui Povilui Žadeikiui kopijos. Amerikos lietuvių kultūros archyvas Putname (toliau – ALKA), f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  3. 1940 06 16–18, 20–21 L. Šimučio dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  4. 1940 06 17 P. Žadeikio laiško L. Šimučiui ir kitiems telegramos autoriams nuorašas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 656, ap. 2, b. 300, l. 4.
  5. 1940 06 21 pasiuntinio P. Žadeikio laiško P. Daužvardžiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 300, l. 18.
  6. 1940 06 24 Lietuvos konsulo P. Daužvardžio kalba (ne spaudai) SLA 41 seimo atidaryme.
  7. 1940 06 29 L. Šimučio dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  8. 1940 07 01 P. Žadeikio laiško K. Pakštui į Los Andželą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 300, l. 61.
  9. 1940 07 04 L. Šimučio laiško kun. P. Jurui nuorašas. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  10. 1940 07 16 ir 21 L. Šimučio dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  11. 1940 07 22 L. Šimučio dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  12. 1940 07 25 L. Šimučio dienoraštis. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  13. 1940 07 25 K. Karpiaus laiškas L. Šimučiui į Čikagą. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m), lapai nenumeruoti.
  14. 1940 08 01–07 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  15. 1940 08 02 kunigo N. Pakalnio iš Brūklino laiškas L. Šimučiui į Čikagą. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m), lapai nenumeruoti.
  16. 1940 08 04 J. Sagio iš Brūklino laiškas V. Širvydui į Niujorką. ALKA, Vytauto Širvydo archyvas fondas, dėžė 13, b. 9 (J. Sagio-Sagevičiaus laiškai V. Širvydui 1934–1945 m.), lapai nenumeruoti.
  17. 1940 08 09 K. Karpiaus laiškas iš Klyvlendo V. Širvydui į Niujorką. ALKA, Vytauto Širvydo archyvas-fondas, dėžė 13, b. 10 (K. Karpio laiškai V. Širvydui 1937–1945), lapai nenumeruoti.
  18. 1940 08 10 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  19. 1940 08 24 P. Žadeikio rašto nr. 1193 S. Lozoraičiui Romoje nuorašas. LCVA. f. 656, ap. 2, b. 300, l. 311.
  20. 1940 08 31 J. Laučkos laiškas L. Šimučiui į Čikagą. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  21. 1940 08 31 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  22. 1940 09 03 P. Žadeikio laiško nuorašas. LTSC/PLA, Petro ir Juzės Daužvardžių fondas, dėžė nr. 5, b. (Lietuvai Gelbėti Taryba), lapai nenumeruoti.
  23. 1940 09 04 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  24. 1940 09 09 P. Žadeikio laiško P. Grigaičiui Čikagoje nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 300, l. 382.
  25. 1940 09 14 P. Žadeikio rašto nr. 1323 E. Turauskui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 300, l. 429 a.
  26. 1940 09 21 L. Šimučio laiško K. Karpiui Klyvlende nuorašas. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  27. 1940 09 21 P. Žadeikio laiškas L. Šimučiui Čikagoje. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  28. 1940 09 22 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  29. 1940 09 22 L. Šimučio laiško P. Žadeikiui Vašingtone nuorašas. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  30. 1940 09 25 P. Žadeikio laiškas L. Šimučiui Čikagoje. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  31. 1940 09 27 P. Žadeikio konfidencialaus laiško dr. Johnui Buchnessui Baltimorėje. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 300, l. 581.
  32. 1940 09 30 P. Žadeikio laiškas L. Šimučiui Čikagoje. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti (lietuvių kilmės Viktoras Šolis, žiniasklaidininkas ir Prekybos departamento sekretoriaus Harrio Hopkinso tarnautojas, turėjęs artimus kontaktus su prezidentūra).
  33. 1940 10 02, 03 ir 07 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  34. 1940 10 03 konsulo P. Daužvardžio Čikagoje laiško P. Žadeikiui Vašingtone nuorašas. LTSC/PLA, Petro ir Juzės Daužvardžių fondas, dėžė nr. 5, b. (Lietuvai Gelbėti Taryba), lapai nenumeruoti.
  35. 1940 10 05 JAV kongresmeno A. J. Sabatho laiškas L. Šimučiui Čikagoje. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  36. 1940 10 07 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  37. 1940 10 08, 10 ir 11 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  38. 1940 10 11 P. Žadeikio laiško P. Daužvardžiui Čikagoje nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 300, l. 646.
  39. 1940 10 13 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  40. 1940 10 14 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  41. 1940 10 15 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  42. 1940 11 12 P. Žadeikio laiško iš Vašingtono K. Karpiui į Klyvlendą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 301, l. 58.
  43. 1940 12 22 ir 1941 01 25 K. Karpiaus iš Klyvlendo laiškai V. Širvydui į Niujorką. ALKA, Vytauto Širvydo archyvas fondas, dėžė 13, byla 10 (K. Karpio laiškai V. Širvydui 1937–1945), lapai nenumeruoti.
  44. 5000 lietuvių protestavo dėl Lietuvos pavergimo. Keleivis, liepos 31, nr. 31, p. 3.
  45. ALKA, Vytauto Širvydo archyvas fondas, dėžė nr. 13, byla 10 (K. Karpiaus laiškai V. Širvydui 1937–1945), lapai nenumeruoti.
  46. ALRKF Tarybos suvažiavimo, įvykusio 1940 metų rugpjūčio 9 d. Pittsburgh, Pa Protokolas. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžė LCF, byla – ALRKF Tarybos suvažiavimo 1940 08 09 protokolas.
  47. Amerikoje „užšaldyti“ visi Lietuvos žmonių turtai. Keleivis, 1940, liepos 17, nr. 29, p. 1.
  48. Apie Sudarymą Bendros Amerikos Lietuvių Tarybos. Sandara, 1940, rugpjūčio 8, nr. 31, p. 2.
  49. Naujienos, 1940, rugpjūčio 30, nr. 206, p. 4.
  50. Atgaivintas Lietuvos Nepriklausomybės Fondas. Sandara, 1940, rugpjūčio 16, nr. 32, p. 2.
  51. C. B. Susitarimas buvo ultimatumas. Vienybė, 1940, birželio 18, nr. 140, p. 2.
  52. Draugas, 1940, rugpjūčio 15, nr. 191, p. 2.
  53. Federacijos Tarybos Suvažiavimo Rezoliucijos. Draugas, 1940, rugpjūčio 14, nr. 190, p. 2.
  54. Gelbėkime Lietuvą. Draugas, 1940, rugpjūčio 1, nr. 179, p. 2.
  55. Į darbą už Lietuvos laisvę! Amerika, 1940, birželio 28, nr. 26, p. 2.
  56. Kaip reikia žiūrėti į naują Lietuvos situaciją? Keleivis, 1940, liepos 10, nr. 28, p. 2.
  57. Kaip susikūrė ALTAS? Pasikalbėjimas su jo pirm. L. Šimučiu. Draugas, 1962, kovo 27 (iškarpa). LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas.
  58. Katilius V. Bendras protesto mitingas prieš Lietuvos pardavikus. Keleivis, 1940, rugpjūčio 14, nr. 33, p. 3.
  59. Ką nutarė Rytinių valstijų atstovai Philadephijoje. Sandara, 1940, rugsėjo 13, nr. 36, p. 4.
  60. Keleivis, 1940, rugsėjo 4, nr. 36, p. 2.
  61. L. G. Tarybos Pasisakymas. Draugas, 1940, spalio 19, nr. 246, p. 2.
  62. Laiškas Prezidentui Rooseveltui. Draugas, 1940, rugpjūčio 13, nr. 189, p. 2.
  63. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 302, l. 561.
  64. Lietuvai Gelbėti Fondas. Draugas, 1940, rugpjūčio 13, nr. 189, p. 2.
  65. Lietuvai gelbėti tarybos suvažiavimas spalio 14, 1940. Washington, D. C. Dienotvarkė. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  66. LSS išleido atsišaukimą. Naujienos, 1940, rugpjūčio 28, nr. 204, p. 4.
  67. Ministerio Žadeikio žodis Paleckiui. Amerika, 1940, rugpjūčio 2, nr. 31, p. 1.
  68. Nepritaria bendram žygiui Lietuvos atstatyme. Sandara, 1940, rugpjūčio 23, nr. 33, p. 2.
  69. Susivienijimas Lietuvių Amerikoje. 90-ties metų istorija: 1886–1976. New York, 1976.
  70. ŠIMUTIS, Leonardas. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 1940–1970. Chicago: Amerikos Lietuvių Taryba, 1971.
  71. USA Congressional Record. Proceedings and Debates of the 76 th congress, third session. Lithuania-Latvia-Estonia. Extension of remarks of hon. John D. Dingell of Michigan in the House of representatyves. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  72. Už Nepriklausomą Demokratinę Lietuvą. Keleivis, 1940, rugsėjo 4, nr. 36, p. 4.
  73. Vienas bendras tikslas. Amerika, 1940, liepos 5, nr. 27, p. 2.
  74. Vytautas Katilius. Iš LSS 19 kp. Susirinkimo. Keleivis, 1940, liepos 24, nr. 30, p. 3.
  75. Amerikos lietuvių istorija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 205.
  76. BANIONIS, Juozas. Lietuvos laisvinimas vakaruose 1940–1975. Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 35–40.
  77. SKIRIUS, Juozas; RAČKAUSKAS, Jonas. Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago: LTSC, 1998.
  78. Tautinės minties keliu. Lietuvių tautininkijos istoriniai bruožai. Redagavo Jonas Puzinas ir Jonas Pranas Paliukaitis. Chicago: ALTS leidinys, 1979.

Komentarai

  1. Liepos 21 d. L. Šimutis laiške prof. K. Pakštui paaiškino tokio bendro organo sukūrimo prasmę: „(...) yra žinių, kad Lietuvos vyriausybė susiformuos Europoje ir vadovaus sąjūdžiui už nepriklausomybę. Mūsų pareiga bus jai padėti moraliai, o ypač medžiaginiai. Tam rengiamės gerai susiorganizuoti ir sudaryti centralinį komitetą“. ALKA, f. ALRKF, spinta nr. 40, b. 47 (L. Šimučio korespondencija 1939–1940 m.), lapai nenumeruoti.
  2. Toks pavadinimas pirmą kartą fiksuojamas L. Šimučio liepos 30 d. dienoraštyje. 1940 07 30 L. Šimučio dienoraščiai. LTSC/PLA, Leonardo Šimučio fondas, dėžės nenumeruotos.
  3. JAV lietuviai katalikai – 1906 m. įvykęs JAV lietuvių katalikiškų kultūrinių organizacijų kongresas Wilkes Barre, Pa. įkūrė Amerikos lietuvių Romos katalikų federaciją, kuri vienijo lietuvius katalikus, jų organizacijas, laikraščius bei draugijas, koordinavo jų veiklą, glaudžiai palaikė ryšius su Lietuvos katalikiškomis organizacijomis ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, rėmė Lietuvos nepriklausomybę pinigais, propagandine veikla. ALRKF jungė ne tik išeivių parapijų viduje veikiančias vietines šalpos ir kultūrines organizacijas, bet ir jai priklausė centrinės organizacijos: Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje, Amerikos lietuvių Romos katalikų moterų sąjunga, Lietuvos vyčiai, Lietuvių Romos katalikų darbininkų sąjunga, Vargonininkų sąjunga, Ateitininkų federacija ir kt. Tai gausiausia ir labiausiai organizuota lietuvių išeivijos dalis. Turėjo dienraštį Draugas, įtakingus laikraščius Darbininkas, Garsas, Amerika, Žvaigždė ir kt.
  4. JAV lietuviai tautininkai – 1914 m. įkurta Tautinė lietuvių pirmeivių partija, kuri 1915 m. pasivadino Amerikos lietuvių tautine sandara. Jie labiau buvo linkę save įvardinti ne tautininkais, bet tautiečiais, pabrėždami priklausymą vidurio tautinei srovei. Po 1926 m. perversmo Lietuvoje įvyko skilimas ir ALTS, nuo kurios atsiskyrė Amerikos lietuvių tautininkų centras, prijaučiantis Lietuvos tautininkams. ALTC veikėjai telkėsi apie savaitraštį Dirva ir žurnalą Margutis. Tai labiausiai susiskaldžiusi išeivijos ideologinė srovė, kuri ir šiaip nepasižymėjo savo gausumu. Tai rodo, kad 1940 metais dar buvo susiformavusi ir trumpai egzistavo nedidelė grupė, pasivadinusi Lietuvių amerikiečių tautinė sąjunga, kurios centras veikė Niujorke.
  5. JAV lietuviai sandariečiai – tai kairieji tautininkai, artimi Lietuvos valstiečiams liaudininkams. Jie savo pažiūras išryškino po 1926 m. perversmo Lietuvoje. Sandariečiai telkėsi apie savaitraščius Sandara ir Tėvynė. Sandariečių skaičius buvo palyginti labai menkas.
  6. JAV lietuviai socialistai – 1905 m. Filadelfijoje buvo įkurta Lietuvių socialistų partija Amerikoje, kuri 1907 m. pakeitė savo pavadinimą į Lietuvių socialistų sąjungą. Veikė tam tikroje išeivijos dalyje, rėmėsi ištikimais šalininkais. Turėjo dienraštį Naujienos ir du savaitraščius – Keleivis ir Naujoji Gadynė. Artimi Lietuvos socialdemokratų partijai. Iki Antrojo pasaulinio karo dažnai bendradarbiaudavo su JAV lietuviais komunistais.
  7. JAV lietuvių draudimo pašalpinė organizacija įkurta 1886 m. vienijo įvairių pažiūrų išeivius. Vienas iš susivienijimo sumanytojų buvo dr. J. Šliūpas. 1901 m. nuo jos atskilo katalikai ir įkūrė savo Lietuvių Romos katalikų susivienijimą Amerikoje, jų laikraščiu vėliau tapo savaitraštis Garsas. SLA laikraštis – savaitraštis Tėvynė. 1930 m. nuo SLA atskilo komunistuojantys lietuviai, kurie sukūrė Lietuvių darbininkų susivienijimą. Toliau atstovavo JAV lietuviams socialistams, tautininkams sandariečiams. SLA per savo veikėjus ir kuopas rinko aukas politiniam darbui paremti, nukentėjusiems nuo karo šelpti, rėmė Lietuvos nepriklausomybės klausimą.
  8. JAV lietuvių kunigų organizacija įsteigta 1909 m. pirmame kunigų suvažiavime Niujorke. Tikslas – jungti visus JAV kunigus, kad lengviau išlaikytų lietuvio kunigo būdą, giliau suprastų savo tautiečių reikalus, ugdytų jų religinę bei tautinę pažangą. Jie palaikė glaudžius ryšius su išeivių katalikiškomis organizacijomis, platino katalikišką spaudą, aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame ir visuomeniniame gyvenime, rėmė labdaringą kunigų veiklą. Kasmet šaukiamas seimas. Kunigų vienybei priklausė ir lietuviai vienuoliai. Organizacija rėmė naujų parapijų išeivijoje įsteigimą ir mokyklų kūrimą.

Gauta 2012 m. rugpjūčio 16 d.
Pateikta spaudai 2012 m. spalio 30 d.

Summary

Consolidation of Lithuanian American Ideological Movements from 15 June to 15 October 1940: Establishment of the Council to Aid Lithuania

The occupation of Lithuania of 15 June 1940 became a serious impulse for consolidating all Lithuanian American patriotic forces for a common fight for the independence of Lithuania and the restoration of statehood. The activity of Lithuanian American public figures was also driven by the official US policy of non-recognition of the occupation of Lithuania. It also made Lithuanian representatives (envoy Povilas Žadeikis, consuls Petras Daužvardis and Jonas Budrys) in the US more active and encouraged the Lithuanian community in exile to consolidate their activities and resources for the sake of Lithuania. However, the bilateral disagreements of the previous decades and the distrust in exile at the time concerned, especially on a wider scale, were not immediately forgotten. Initiative was taken by the most numerous and best organized Lithuanian American Catholic movement; one of its leaders, editor of the daily Draugas Leonardas Šimutis began drafting the basic documents for the common Lithuanian American political body, later given the name of Council to Aid Lithuania,and consolidatingLTSC/PLA his party members. Šimutis continuously consulted on the issue of the Council to Aid Lithuania and held meetings with one of the Socialist leaders, editor of the daily Naujienos Pijus Grigaitis, the leader of Sandara movement, editor of the weekly Sandara Mikas Vaidyla and corresponded with one of the Nationalist leaders, editor of the weekly Dirva Kazys Karpius.

In the congress of the Council of the Lithuanian Roman Catholic Federation of America (ALRKF) held on 9–10 August 1940 in Pittsburg, Šimutis succeeded in persuading the majority of the delegates in the congress on the necessity to establish the common Lithuanian American body – Council to Aid Lithuania; its programme was unanimously approved. Most doubts came from the representatives of Kunigų vienybė (Priests’ League) who continued to express their distrust in the cooperation with the Nationalists, in particular the Socialists. The proportion of members in the leadership of the Council to Aid Lithuania in party terms was not entirely determined. Šimutis supported an equal number of members from the position of each movement. It was determined to appoint three members for negotiations with other movements. Essentially, it became the number of delegates from each movement in the Council to Aid Lithuania. On 10 August Pittsburg hosted the negotiations of Catholic representatives (L. Šimutis, Juozas Laučka and Priest Jonas Švagždys) with Nationalist and Sandara representatives (M. Vaidyla, Petras Pivaronas and K. Karpius). The Nationalist representatives agreed to the project and the programme of the Council to Aid Lithuania, agreed to work on the basis of equal group representation and agreed to the financing of the Council to Aid Lithuania in equal shares. The Central Board of the Council to Aid Lithuania was set up, with Šimutis elected as its chairman. Lithuanian American Socialists did not send their representatives asserting that they had not yet agreed among themselves.

Out of all ideological movements, the Nationalist movement was most divided (as many as three Nationalist centres emerged). The Nationalist Seimas held on 1–2 September in Philadelphia sought to consolidate their forces but it turned the other way round – it gave rise to a new national organization with its own fund. However, the Seimas supported the joint activities of Lithuanian Americans and the afore-mentioned three representatives in the Council to Aid Lithuania. The principal goal of the Nationalists remained the consolidation of powers and the union of funds. Their loyalty to the president Antanas Smetona and the support to dictatorship aggravated the prompt entering of Lithuanian American Socialists to the Council to Aid Lithuania. Lithuanian Sovietization and its incorporation to the USSR accelerated the Socialist determination. However, they still had to exploit the media in making their supporters well-disposed towards the cooperation. One of their key conditions was that all movements had to support the democratic government of the prospective independent Lithuania.

The Council to Aid Lithuania was eventually formed on 15 October in Washington when the representatives of all movements gathered to meet with the president Roosevelt. Preparing for the new elections, the president promised his support for the independence of Lithuania to the Lithuanian delegation. The visit at the White House meant an official US recognition of the Council to Aid Lithuania as the principal Lithuanian American organization. It was also an excellent advertising campaign for a new organization in the US society. The first meeting of the Council to Aid Lithuania in its full composition took place at the Lithuanian Legation the same day, which adopted the plan of subsequent activities and drafted the statement to the Lithuanian American society.

/ii1940 10 11 P. Žadeikio laiško P. Daužvardžiui Čikagoje nuorašas.