„Istorija“. Mokslo darbai. 87 tomas
Vladas SIRUTAVIČIUS. Tautinis komunizmas ir jo raiška. Istoriografiniai problemos aspektai
Spausdinti

Vladas Sirutavičius – humanitarinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvos Istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vyr. mokslinis darbuotojas; adresas: Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių tyrinėjimų sritis – tarpetniniai santykiai tarpukario Lietuvoje, nacionalinė politika sovietmečiu.

Tyrimas atliktas vykdant Lietuvos Mokslų Tarybos remiamą projektą „Stalinizmas Lietuvoje“.

Anotacija. Straipsnyje remiantis skirtingomis istoriografinėmis tradicijomis (Šaltojo karo, po Šaltojo karo) aptariama tautinio komunizmo samprata bei šio reiškinio raiška Vidurio Europoje bei Sovietų Sąjungoje. Taip pat analizuojama naujausia lietuviškoji istoriografija tautinio komunizmo klausimu.

Prasminiai žodžiai: tautinis komunizmas, nacionalizmas, stalinizmas, destalinizacija, nacionalinė politika, Lietuva, Sovietų Sąjunga.

Abstract. The article analyses the understanding and development of national communism in Soviet Union and East-Central Europe. The analysis is based on different historiographical traditions, which were popular during the Cold War and the period after the Cold War. Also, the recent Lithuanian historiography which focuses on the phenomenon of national communism is discussed.

Key words: national communism, nationalism, Stalinism, de-Stalinisation, national politics, Lithuania, Soviet Union.

Įvadas

Tam tikrą impulsą šiam tyrimui davė studija, kurioje aptariamas klausimas, kaip nacionalizmas darė įtaką „santykiams tarp komunistinių režimų Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungos“. Jos autorius kėlė tikslą aptarti ir „nacionalinio komunizmo“ reiškinį. Beje, studijoje gana daug vietos yra skirta „Lietuvos fenomenui“, konkrečiai LKP pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus asmenybei ir veiklai. Jis laikytas tam tikru tautinio / nacionalinio komunizmo [53] Sovietų Sąjungoje „lietuvišku variantu“ [17, 158–171]. Ir lietuviškoje istoriografijoje vis dažniau atsiranda darbų, kuriuose keliamas klausimas dėl tautinio / nacionalinio komunizmo raiškos sovietinėje Lietuvoje. Lietuvių istorikų studijose lietuviškas tautinis komunizmas aprašomas bei analizuojamas remiantis naujausia Vakarų istoriografija, įtraukiant į mokslinę akademinę aplinką naujus archyvinius šaltinius bei apklausiant dar gyvus įvykių liudininkus [13; 16]. Antra vertus, tenka pripažinti, kad sąvokos nacionalinis komunizmas reikšmė nėra visiškai aiški ir juo labiau vienodai suprantama. Ir neatsitiktinai. Mat istoriškai egzistavo liberalesnis ir autokratinis nacionalinio komunizmo variantai. Nepaisant svarbių skirtumų tarp įvairių nacionalinio komunizmo variantų būta ir tam tikrų panašumų.

Šiame straipsnyje keliami keli pagrindiniai tikslai: pirma, išsiaiškinti nacionalinio komunizmo sampratos genezę ir jos turinį. Antra, aptarti, kaip akademinėje literatūroje keitėsi nacionalinio komunizmo sampratos turinys. Trečia, išnagrinėti, kaip nacionalinio komunizmo reiškinys tyrinėjamas naujausioje Vakarų, Lietuvos bei kaimyninių šalių, pirmiausia Lenkijos, Rusijos, istoriografijoje. Tokia analizė leistų geriau suprasti nacionalinio komunizmo kaip tam tikro socialinio, politinio, kultūrinio reiškinio specifiką. Taip pat įgalintų nustatyti nacionalinio komunizmo Lietuvoje tyrimo kryptis.

Tautinio komunizmo samprata Šaltojo karo metais

Sąvoka „tautinis komunizmas“ kelia pačių įvairiausių kontroversijų. Atrodo, jog iki šiol nėra visiškai aiški šios sąvokos kilmė [54], taip pat jos mokslinis, akademinis turinys. Vadinasi, nėra visiškai suprantama, kokį socialinį ir politinį reiškinį, socialinės politinės tikrovės aspektą remiantis „tautinio komunizmo“ sąvoka stengtasi paaiškinti. Juk žvelgiant paviršutiniškai „tautinis komunizmas“ sujungia du vienas kitam visiškai priešingus dėmenis – dvi visiškai skirtingas ideologijas bei socialinius sąjūdžius [55].

Apskritai galima manyti, kad akademinėje istorinėje bei politologinėje literatūroje terminas tautinis komunizmas paplito Šaltojo karo metais [56]. Literatūroje galima rasti pačių įvairiausių bandymų nusakyti tautinio komunizmo turinį. Pavyzdžiui, Josipas Brozas Tito, analizuodamas Jugoslavijos politinio režimo specifiką, teigia, jog sąvoka tautinis komunizmas vartojama apibūdinti bet kurią „ komunistinę sistemą, kurios vidaus ir užsienio politikoje reiškiasi tam tikra veiksmų laisvė ir kuri demonstruoja savitumą bet kurioje ar visose politinės struktūros dalyse, ekonomikoje ir ideologijoje. Mažesnėse komunistinėse šalyse pabrėžiamas pirmasis elementas, o kalbant apie Sovietų Sąjungą ir Kiniją – antrasis“. Taip pat pažymima, kad „tautinio komunizmo problema“ iškyla po Antrojo pasaulinio karo, kai tarp komunistinių šalių „atsirado tarpvalstybiniai santykiai“ [9]. Žinoma, šiandien tokie ar į jį panašūs tautinio komunizmo apibrėžimai bei sampratos gali atrodyti pernelyg bendri ir ne visai tikslūs. Tam įtakos turėjo specifinės akademinės aplinkybės – Vakarų tyrinėtojams buvo neprieinami Sovietų Sąjungos ir jos satelitų Vidurio ir Rytų Europoje archyvai, todėl tyrimuose nebuvo išvengta paviršutiniškumo bei spekuliatyvumo. O sovietiniams istorikams tautinio komunizmo klausimas apskritai buvo tabu dėl iš esmės neigiamo požiūrio į nacionalizmą. Antra vertus, nereikėtų pamiršti, kad Šaltajam karui būdinga ideologinė konfrontacija turėjo įtakos ir istorikų tyrinėjimams Vakaruose bei Rytuose. Galima būtų teigti, kad „tautinis komunizmas“ atsidūrė tokios konfrontacijos epicentre [57].

Paprastai sąvoka „tautinis komunizmas“ buvo aiškinami keli tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai: pirma, tam tikras paprastai Vidurio Europos šalių, patekusių Sovietų Sąjungos įtakos sferon, komunistų vykdytos politikos autonomiškumas „imperinio centro“ atžvilgiu; antra, socializmo kūrimo „nacionalinė specifika“. Taigi sąvoka „tautinis“ ir „nacionalinis“ komunizmas žymėjo nutolimą nuo Sovietų Sąjungos realaus socializmo modelio ir pabrėžė vietinę, nacionalinę šalių specifiką. Todėl neatsitiktinai terminu „nacionalinis komunizmas“ dažniausiai buvo apibūdinama J. B. Tito politika po 1948 m. (Jugoslaviškojo socializmo modelis), taip pat Władisławo Gomułkos po 1956 m., Imre Nagy reformos 1956 m. ir Aleksandro Dubčeko Čekoslovakijoje 1968 m. [12; 58]. Kai kurie autoriai tautinį komunizmą siejo su ribota politinio režimo liberalizacija, tokia pat ribota decentralizacija ekonomikoje, „kontroliuojamu visuomenės autonomiškumu“ ir „labiau nepriklausoma“ užsienio politika [12]. Vadinasi, sąvoką „tautinis komunizmas“ vartojo autoriai, kurie aptardami Sovietų Sąjungos plėtrą Vidurio Europoje po II-ojo pasaulinio karo daugiausia dėmesio skyrė regiono šalių, vietos komunistų partijų vykdomai politikai, ypač kai „vietos“ komunistų partijų politinė linija skyrėsi, o kartais ir net konfrontavo su Maskvos diktuojama. Apskritai labai dažnai „tautinis komunizmas“ Vakarų šalių Šaltojo karo istoriografijoje suvoktas kaip tam tikras iššūkis ar pasipriešinimas Maskvos unifikacinei politikai [9]. Todėl nenuostabu, jog labai dažnai „tautinio komunizmo“ reiškinys buvo susiaurinamas iki kelių reikšmingesnių įvykių: Vengrijos ir Lenkijos „ruduo“ 1956 m. bei Čekoslovakijos „pavasaris“ 1968 m. Neblogu tokių tendencijų pavyzdžiu galėtų būti Zbigniewo Brzezinski studija [5]. Šis sovietologas pirmąsias nacionalinio komunizmo užuomazgas pastebėjo Lenkijos komunistų vadovo W. Gomułkos laikysenoje Vakarų ir Rytų Europos komunistų partijų atstovų suvažiavime 1947 m. rugsėjo mėn., kai buvo įsteigtas komunistų partijoms vadovaujantis centras Kominformas. Šioje struktūroje dominuojantis vaidmuo, žinoma, turėjo priklausyti Sovietų Sąjungos komunistų partijai. W. Gomułka buvo vienintelis lyderis, kuris apskritai prieštaravo Kominformo įkūrimui, jo pozicija skyrėsi ir kitais klausimais (pvz., požiūriu į kolektyvizaciją, bendradarbiavimą su socialistų partija). Brzezinski vertinimu, Gomułka reiškė „labiau nepriklausomą politinę liniją“ [5, 62]. Būtent tai ir sudaro nacionalinio komunizmo esmę – prioritetas teikiamas vidiniams šalies interesams net ir tuo atveju, kai tai prieštarauja Maskvos pozicijai [59].

Tiesa, reikėtų pastebėti, kad tai buvo ne vienintelė „nacionalinio komunizmo“ samprata. Egzistavo, sąlygiškai sakytume, platesnis nacionalinio komunizmo supratimas. Buvo manančių, kad principinio prieštaravimo tarp marksizmo ir nacionalizmo nėra ir iš esmės „komunizmas [jau nuo pat savo atsiradimo] buvo nacionalinis“ [60]. Ši tezė, ko gero, buvo būdingesnė Vakarų Europos marksistinei istoriografijai, tokiems jos korifėjams kaip Ericas Hobsbawmas, kuris dar 1977 m. teigė, jog „marksistiniai judėjimai bei valstybės turėjo tendenciją virsti nacionaliniai ne tik savo forma, bet ir turiniu, t. y. nacionalistiniai“. Anot istoriko, ši tendencija turėtų tęstis [45]. Teisingumo dėlei reikia pabrėžti, kad tokia aiškinimo logika buvo būdinga ne tik marksistiniams ir neomarksistiniams Vakarų autoriams bei istoriografijai. Panašios, tik gal kiek švelnesnės nuomonės laikėsi mūsų jau minėtas Z. Brzezinski. Jo manymu, globaliai sovietinei sistemai būdinga tendencija, kai galia iš „centro“ vis labiau gravituoja į atskirus sistemos subjektus – šalis. Šalių elitai savo elgesį vis labiau grindžia ne bendrais, bet nacionaliniais interesais. Tokią tendenciją esą sąlygoja ekonominė bei socialinė komunistinių šalių dinamika [5, 500]. Komunistinių režimų įsitvirtinimas sudaro prielaidas spartesniam „vietos“ kadrų formavimuisi. Šie yra labiau orientuoti į savo vietinius, partikuliarinius interesus. Toks „vietininkiškumas“ [61] laikui bėgant gali transformuotis į nacionalinį komunizmą. Tokia istorinė logika buvo grindžiama įsitikinimu, kad visiškai lojalūs Maskvai „stalinistai“ pamažu užleidžia vietą partijos „aparatčikams“, kurie siekia telkti, stiprinti savo valdžią, tačiau tokius lyderius iš apačios vis labiau „spaudžia“ techninė inteligentija bei ekonominė nomenklatūra, kuri labiau rūpinasi savo šalies reikalais. Pirmiausia todėl, kad tai garantuoja jiems tam tikrą visuomenės paramą ir valdžią.

Nesileisime į platesnes diskusijas, kiek toks požiūris pagrįstas specialiais tyrinėjimais. Reikia akcentuoti, kad Vakarų istoriografijoje būta bandymų, remiantis panašia logika, vertinti ir procesus, vykstančius sovietinėje Lietuvoje. V. Stanley Vardžio teigimu, postalininiu laikotarpiu Lietuvos „naujojoje nomenklatūroje“ vietoj partijos funkcionierių stalinistų pamažu, tačiau vis labiau ėmė dominuoti vadinamieji technokratai. Šių dviejų grupių politinės strategijos skyrėsi. Anot Vardžio, „technokratai“ bręsta, formuojasi visai kitoje politinėje, socialinėje, kultūrinėje aplinkoje. Būdingas šios naujos tvarkos bruožas – santykinis politinis stabilumas bei „normalumas“, kai „klasių kova“ jau prarado dramatišką pobūdį. Taigi technokratams, skirtingai nei „stalinistams“, veikusiems nuožmios „klasių kovos“ sąlygomis, komunizmas ir nacionalizmas (savaime suprantama, etnokultūrinėmis formomis) nėra jau tokie nesutaikomi dalykai [47, 120].

Apibendrinant galima teigti, kad Šaltojo karo metu nacionalinis komunizmas paprastai buvo suvokiamas kaip iššūkis (dažniausia turima omenyje užsienio politikos sritis), nukrypimas nuo Sovietų Sąjungos kurso, nuo nustatyto socializmo kūrimo modelio. Tai idėja ir praktika, kad į socializmą / komunizmą veda skirtingi – nacionaliniai – keliai. Maskva skirtingai reagavo į politinę praktiką, grindžiamą tokia idėja. Tas reakcijas didžia dalimi sąlygojo Vakarų ir Rytų santykių pobūdis. Laikotarpyje tarp 1944–1947 m. Maskva neprieštaravo „liaudies demokratijų“ režimų formavimuisi (kurie buvo ne kas kita kaip liaudies frontų idėjos „iš viršaus“, suformuluotos dar 1935 m., tąsa) ir bent jau tuo metu nekėlė staigaus revoliucinio pertvarkymo idėjos [35, 124–129]. Šis laikotarpis buvo santykinai trumpas, jį pakeitė sparčios sovietizacijos laikotarpis, kuris reiškė ir socializmo unifikavimą pagal vieną SSRS modelį bei „nacionalinio vietininkiškumo“ atsisakymą. Po XX SSKP suvažiavimo pagreitį įgavusi destalinizacija 1956 m. taip pat turėjo tautinio komunizmo aspektą. Pavyzdžiui, 1956 m. birželio mėn. Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos deklaracijoje pakankamai aiškiai fiksuotas „skirtingų kelių į socializmą“ principas [62]. Vėlgi vadinamąją Brežnevo doktriną galėtume vertinti kaip tokios politikos atsisakymą, tiesa, su tam tikromis išimtimis (tokios šalys kaip Lenkija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija įvairiose srityse, socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje politikoje didele dalimi išsaugojo autonomiškumą Kremliaus atžvilgiu. Labiausiai priklausoma liko gynybos ir užsienio politika).

Antra, analizuojant tautinio komunizmo reiškinį, pažymima, kad jis buvęs sovietinio režimo evoliucijos rezultatas. Sovietinės sistemos įsitvirtinimas, socialinis ekonominis sovietinio bloko šalių vystymasis sudarė prielaidas mažiau ideologizuoto visuomeninio politinio elito formavimuisi. Toks elitas, savo ruožtu, buvo labiau suinteresuotas savo šalies, visuomenės, o ne bendrų sovietinės sistemos, stovyklos poreikių tenkinimu. Trečia, vienokių ar kitokių nacionalinio komunizmo apraiškų paprastai buvo ieškoma ir surandama „išorinio“ sovietinės sistemos „žiedo“, SSRS satelitų Rytų Europoje vadovų ir komunistų partijų lyderių veikloje. Čia tautinio komunizmo pasireiškimai buvo labiau matomi. Šią aplinkybę nesunku paaiškinti. Nors ir keista, bet Sovietų Sąjungos satelitai išsaugojo tam tikrą, nors ir ribotą, valstybinį suverenitetą, jie turėjo formalų tarptautinį pripažinimą, buvo tarptautinės sistemos, įvairių tarptautinių organizacijų nariai [63]. O destalinizacija tų šalių komunistų partijų įvairiems veikėjams sudarė prielaidas labiau autonomiškai politikai vykdyti. Kartu žinoma būtina pažymėti, kad Maskva išsaugojo pakankamai stiprius svertus (ekonominius ir karinius, strateginius), kaip daryti įtaką satelitų autonomiškumui, suverenumui. Tiesa, pasirodydavo darbų, studijų, kuriuose tautinio komunizmo raiška buvo aptariama Sovietų Sąjungos kontekste [64]. Visgi reikėtų pastebėti, kad jų buvo nedaug, jie atsirado Šaltojo karo pabaigoje, ir juose daromos prielaidos bei išvados ne visuomet buvo pagrįstos archyvinių šaltinių analize.

Taigi kyla klausimas, kokios būtų tautinio komunizmo tyrimo Sovietų Sąjungos kontekste teorinės perspektyvos. Mūsų nuomone, tam tikras tyrimo gaires nurodė JAV istorikas, vienas iš vadinamosios „totalitaristų“ mokyklos sovietologijoje pradininkų ir korifėjų Richardas Pipesas [32; 65]. Aptardamas nacionalizmo ir komunizmo santykį teorijoje bei politinėje praktikoje, istorikas padarė kelias svarbesnes išvadas. Pirma, nors teoriniu aspektu marksizmas ir nacionalizmas buvo konkurentai ir priešininkai, tačiau praktikoje santykis tarp šių dviejų modernizmo laikmetį atspindinčių ideologijų bei masinių judėjimų buvo sudėtingesnis. Anot Pipeso, marksizme galima skirti kelis požiūrius į nacionalinius judėjimus ir apskritai į nacionalizmą. Pirmojo požiūrio atstovai nurodo, kad nacionalizmas, nacionaliniai sąjūdžiai tik skaldo darbo klasės solidarumą bei kartu silpnina revoliucinį judėjimą (šis požiūris geriausiai suformuluotas Rosos Luxemburg). Antrojo požiūrio šalininkai, austrų marksistai, teigė, jog nacionalinio klausimo daugiatautėse imperijose ignoruoti negalima. Kaip išeitį, kuri pašalintų įtampą tarp socialinio ir nacionalinio klausimų, austrų marksistai Baueris ir Reneris siūlė tautinės kultūrinės autonomijos modelį. O trečio požiūrio adeptai V. I. Leninas bei J. Džiugašvili-Stalinas manė, kad būtina įtraukti nacionalinį klausimą proletariato, socialinės revoliucijos reikmėms. Viena vertus, tai paskatino juos kovoti su austrų marksistų siūloma kultūrinės autonomijos idėja, kaip skaldančia darbininkų judėjimą, o antra vertus, iškelti tautų apsisprendimo (iki visiško atsiskyrimo) šūkį. Taip socialinė revoliucija įgautų naujų sąjungininkų – imperijos pakraščių nacionalistus.

Kodėl tokios istoriko įžvalgos svarbios apmąstant tautinio komunizmo reiškinį, jo specifiką? Pirmiausia todėl, kad taip įrodomas komunizmo ir nacionalizmo pačia bendriausia prasme suderinamumas revoliuciniame judėjime, kai judėjimas imasi įgyvendinti vienokius ar kitokius politinius tikslus praktikoje. Komunistinis judėjimas galėjo imtis (tyrimai rodo, jog ir imdavosi) nacionalizmo tikėdamasis patraukti ne tik Rusijos imperijos pakraščių tautas griaunant imperijos vientisumą ir įgyvendinant revoliucinius pertvarkymus, bet ir tuomet, kai reikėjo naują, revoliucinę socialinę tvarką įtvirtinti ir ją išlaikyti. Taigi galima teigti, kad politinėje komunistinėje praktikoje nacionalizmas atliko svarbią valdžios legitimacijos funkciją. Tai galima pasakyti ir apie Vidurio Europos visuomenes po II-ojo pasaulinio karo, kur žymesnės gyventojų dalies paramos naujieji komunistiniai režimai neturėjo ir todėl savo teisėtumui pagrįsti plačiai naudojosi „nacionalizmo korta“ [66]. Politinėje naujos komunistinės valdžios praktikoje buvo plačiai naudojami įvairūs nacionaliniai simboliai, o nacionalinė politika – politika tautinių mažumų atžvilgiu – neretai buvo grindžiama ne proletarinio internacionalizmo principais, o titulinės, dominuojančios tautos interesais. Tokiais būdais nauja komunistinė valdžia, nors ir atėjusi su sovietiniais tankais, stengėsi užkariauti didžiosios visuomenės dalies pasitikėjimą ir reprezentuoti save kaip nacionalinių interesų reiškėją.

Svarbi ir dar viena Pipeso padaryta išvada. Istorikas, analizuodamas sovietinės quazi-federacinės sistemos formavimosi aplinkybes, pažymėjo, kad sovietinių respublikų Sąjungos formavimasis vyko esant centrinių (to pagrindą sudarė vieninga, federalizmo principą atmetusi komunistų partija) ir išcentrinių (dalies komunistų veikėjų siekis išsaugoti sovietinių respublikų autonomiškumą) tendencijų įtampai [32, 242– 293]. Plačiau proceso, kaip formavosi SSRS bei kaip jį analizavo R. Pipesas, neaptarsime. Reikia pabrėžti tik vieną svarbesnę aplinkybę – pirmuosius nacionalinio komunizmo pasireiškimus (tarp totorių, ukrainiečių, gruzinų komunistų) mokslininkas aptarė būtent šiame kontekste [32, 255–269; 67]. Anot istoriko, dalis sovietinių respublikų komunistų, matydami stiprėjančią centralizaciją, biurokratizaciją bei kadrų rusifikaciją ir federalizmo principų pažeidinėjimus, tapo decentralizacijos šalininkais ir savo respublikų teisių gynėjais [68]. Kartu pastebima, kad nacionalinio komunizmo reiškėjai konkrečios politinės programos neturėjo – visi jie buvo įsitikinę komunistai, kurie kovojo prieš „buržuazinį nacionalizmą“ arba, kitaip tariant, prieš politinį nacionalizmą, manė, jog komunistinė sistema su laiku turėtų išspręsti nacionalinį klausimą, ir geriausiu atveju rėmė savo respublikos autonomiškumą. Antra vertus, tautinio komunizmo atsiradimą skatino ir politinė konkurencija tarp įvairių lyderių: tų, kurie bandė užsitikrinti Maskvos paramą kovoje už valdžią, ir tų, kurie orientavosi į vietinius kadrus.

Tendencijos po Šaltojo karo

Šiuo metu esama darbų, kurie išsamiau ir plačiau aptaria tautinio komunizmo fenomeną, apraiškas vienoje ar kitoje sovietinėje respublikoje [24]. Visgi Pipeso pastebėjimai ir dabar yra aktualūs ir svarbūs. Pirmiausia, ir šiandien, manytume, yra aktuali išvada apie tai, kad nacionalinis komunizmas neturėjo nuoseklios, išbaigtos programos, pagrįstos specifine ideologija. Galima teigti, kad kai kuriais atvejais tautinis komunizmas buvo reakcija į Maskvos vykdomą centralistinę, unifikacinę politiką, kuri dėl įvairių motyvų kai kurių komunistų partijų veikėjų laikyta neteisinga, pažeidžiančia sovietinės respublikos interesus ir todėl žalinga. Taigi tautinis komunizmas buvo ne tam tikros sovietinės sistemos politinės evoliucijos pasekmė, o labiau įvairių aplinkybių – pirmiausia politinio centralizmo, biurokratizacijos, rusifikacijos – sąlygotas reiškinys [69].

Pasibaigus Šaltajam karui, Vakarų šalių istorikai (dažniausiai amerikiečiai) ėmėsi aktyviau tyrinėti Sovietų Sąjungoje vykdytą nacionalinę politiką. Paprastai tyrimai buvo vykdomi dviem kryptimis: aptariant nacionalinės politikos specifiką įvairiuose SSRS subjektuose (sąjunginėse respublikose bei autonomijose) arba analizuojamos centrinės valdžios nuostatos nacionaliniu klausimu ir jų įgyvendinimo ypatumai. Tokį dėmesį SSRS nacionalinei politikai skatino įvairios aplinkybės – ne tik akademinės, bet ir politinės. Viena vertus, sovietinio režimo žlugimas sudarė galimybes plačiau naudotis iki tol neprieinama archyvine medžiaga. Antra, istoriografijoje pripažįstama, jog nacionalinis veiksnys suvaidino svarbų vaidmenį sovietinės sistemos dezintegracijos procese. Kartu pažymima, kad sovietinė nacionalinė politika, nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios (XXII SSKP suvažiavimo) oficialiai grindžiama „socialistinių tautų suartėjimo ir susiliejimo“ šūkiais, galiausiai pasirodė neefektyvi [70]. Tą sovietinės sistemos nacionalinės politikos „neefektyvumą“ reikėjo paaiškinti. Trečia, Šaltojo karo metais netgi ir mokslinėje literatūroje Sovietų Sąjunga buvo lyginama su „kolonialine imperija“, besidangstančia skambiais internacionalizmo šūkiais, o faktiškai vykdančia nutautinimo ir apskritai tautų naikinimo politiką.

Po Šaltojo karo, išnykus ideologinei konfrontacijai tarp Vakarų ir Rytų, akademinei bendruomenei susidarė palankesnės sąlygos objektyviau vertinti sovietinę nacionalinę politiką, atskleisti jos dinamiką, politiką formuojančius veiksnius bei aplinkybes. Tiesa, neapsieita be nukrypimų. Pasitaikydavo atvejų, kai Vakarų tyrinėtojai mechaniškai perimdavo propagandines sovietines klišes ir ignoravo „centro“ nacionalinės politikos prievartinį unifikacinį, asimiliacinį (įvairiais laikotarpiais šios politikos galėjo reikštis skirtingu intensyvumu, būti labiau ar mažiau matomos ir pan.) pobūdį [71]. Taigi istoriografijoje SSRS kaip „blogio imperijos“ sampratą vis labiau ėmė keisti SSRS kaip „pozityvaus veiksmo imperijos“ suvokimas [25; 38; 14; 15]. Mokslininkai tyrė tą valdžios sociopolitinę praktiką, kuri vienaip ar kitaip lėmė tautinio tapatumo formavimąsi SSRS subjektuose. Pavyzdžiui, daug dėmesio skirta centro inicijuotai vadinamajai korenizacijos politikai Ukrainoje ir Baltarusijoje trečiajame XX a. dešimtmetyje. Politikos tikslas buvo padaryti socializmą priimtinesnį, patrauklų kaip galima platesniems visuomenės sluoksniams, skatinant titulinių tautų (ukrainiečių bei baltarusių) kalbos, kultūros prestižą bei nacionalinių kadrų, taip pat ir partijoje, formavimąsi.

Tiesa, panašaus pobūdžio studijose nacionalinio komunizmo reiškinys tiesiogiai buvo aptariamas retai. Studijose, kuriose visgi nacionalinis komunizmas buvo analizuojamas, paprastai fokusuotasi į Rusiją, rečiau Centrinės Azijos respublikas [72]. Rytų Pabaltijo respublikos retai tapdavo tyrinėjimo objektu. Tam tikra išimtimi galėtų būti Romualdo Misiūno ir Rein Taagepera studija, kurioje plačiai aptariamas sovietmečių vykusios socioekonominės modernizacijos pobūdis bei politinės transformacijos [29]. Tačiau ir šie autoriai yra linkę kalbėti tik apie „tautinio komunizmo“ tendencijas, beje, pačią sąvoką vartodami kabutėse. Matyt, laikydami ją labiau akademine metafora nei sąvoka, nusakančia konkretų sociopolitinį ir kultūrinį turinį. Visgi Misiūnas ir Taagepera gana plačiai aprašo po 1956 m. Pabaltijo respublikose pasireiškusias „vietininkiškumo“, „autonomiškumo“, t. y. orientacijos labiau į respublikos gyventojų interesus, partijos aparato „natyvizacijos“ (titulinės tautos atstovų skaičiaus didėjimą partijos aparate, vadovaujančiuose postuose), tendencijas [29, 142, 146–148, 176–179]. Tautinio komunizmo raišką Lietuvoje, Rytų Europos šalių bei Sovietų Sąjungos kontekste aptarė Walteris Kempas [17, 159–171]. Šio autoriaus studija Lietuvos tyrinėtojams žinoma, todėl jos plačiau nepristatysime [16, 499–500]. Mokslininkas daugiausia dėmesio skyrė A. Sniečkaus veiklai. Jo nuomone, po XX SSKP suvažiavimo pamažu LKP pirmasis sekretorius tapo tikruoju, faktiniu respublikos „šeimininku“. Prisitaikydamas prie pokyčių, vykusių Maskvoje, Sniečkus sugebėjo sėkmingai ginti respublikos ekonominius (pirmiausia žemės ūkio), socialinius bei kultūrinius interesus. Anot istoriko, Sniečkus buvęs „apsukrus politinis oportunistas“, pirmiausia siekęs išlaikyti valdžią. Tačiau, antra vertus, postalininėje Lietuvoje tokiu „politiniu oportunizmu“ grindžiama Sniečkaus politika leido formuotis „aplinkai, kurioje nacionalinis identitetas ne tik galėjo būti išsaugotas, bet ir daugeliu atveju sustiprintas“. Ši aplinkybė, A. Sniečkaus politikos „vietininkiškumas“, pasireiškęs įvairiose Lietuvos gyvenimo sferose, ne tik ekonomikoje, bet ir kultūroje, darė jį „tautiniu komunistu“.

Suprantama, kodėl dauguma tyrinėtojų tautinio komunizmo apraiškas įžvelgia postalininiu laikotarpiu. Apskritai, destalinizacija, įgavusi pagreitį po XX SSKP suvažiavimo, formavo prielaidas sovietinių respublikų, tarp jų ir Lietuvos, vadovų veiklos vietininkiškumui, arba, kitais žodžiais tariant, tautiniam komunizmui. Šiame kontekste išsiskiria rusų istorikės Elenos Zubkovos studija, kurioje, remiantis mūsų istoriografijai nežinomais arba mažai žinomais archyviniais šaltiniais, aptariama Rytų Pabaltijo visuomenių sovietizacija iki 1953 m. vasaros (vadinamojo L. Berijos atšilimo). Autorės teigimu, Kremliaus politika pirmaisiais pokario metais buvo labiau „situatyvinė“ [51, 130]. Ją veikė trys svarbesni veiksniai: situacija Baltijos šalių visuomenėse bei pačioje Sovietų Sąjungoje, taip pat tarptautinių santykių dinamika, t. y. santykiai tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Todėl pirmąjį sovietizacijos laikotarpį, (Zubkovos manymu, jis tęsėsi net iki 1947 m.) sąlygiškai galima vadinti „atsargiu“ (vienas tokios politikos bruožų – atsisakyta forsuotos kolektyvizacijos). Remiantis autorės pastebėjimais galima būtų daryti kelias prielaidas: pirma, pirmaisiais pokario metais sovietizuojant Rytų Pabaltijo visuomenes Kremlius (dėl įvairių motyvų ir priežasčių) buvo linkęs atsižvelgti į jų „nacionalines ypatybes“; antra vertus, tokia politika turėjusi formuoti tam tikras prielaidas Lietuvos komunistų „vietininkiškumui“ [73]. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad lietuviškoje istoriografijoje tokie pastebėjimai ir jais grindžiami samprotavimai vertinami iš esmės kritiškai [74].

Lietuviškoji istoriografija tautinio komunizmo klausimu

Sovietmečiu nacionalizmas laikytas „buržuazijos ideologija“ ir iš esmės priešingas „proletariniam internacionalizmui“ [23]. Todėl „tautinio komunizmo“ pasireiškimai vertinti kaip „reakcijos ir imperializmo jėgų“ bandymai, nukreipti prieš socializmą. Tiesa, lietuviškoje sovietinėje istoriografijoje būta užuominų apie „Lietuvos tarybinį valstybingumą“, įkurtą neva 1918–1919 m. ir vėliau „atkurtą“ 1940 m., tačiau dėl nukrypimų nuo lenininės nacionalinės politikos ignoruotą. Tarp istorikų maždaug tokią koncepciją plėtojo Povilas Vitkauskas [22]. Pati ši „tarybinio valstybingumo koncepcija“ galėtų būti laikoma tam tikra nacionalinio komunizmo apraiška. Kartu reikėtų pastebėti, jog ji tebuvo komunistinės nacionalinės doktrinos, teigiančios apie tarybinių tautų suklestėjimą ir „valstybingumo“ sklaidą sovietinėje „federacijoje“, iliustracija, todėl be didesnių problemų įsikomponavo į oficialią istoriografiją. Sovietmečio istoriografijoje paprastai buvo deklaruojama, kad Lietuva „tikrą valstybingumą ir suverenumą“ įgijusi tarybinių tautų šeimoje, o „Tarybų Lietuvos suverenumo garantu tapo visa Tarybų Sąjunga“ [23]. Tik perestroikos ir viešumo metais pasirodė darbų, kuriuose bent jau pabandyta objektyviau svarstyti sąvokų „nacionalinis“ ir „internacionalinis“ santykį, ypač LKP kūrimosi laikotarpiu [27].

Išsamiau minėtais klausimais rašė istorikas Č. Laurinavičius. Keliuose straipsniuose jis aiškino sąvokų „nacionalinis“ ir „internacionalinis“ santykį lietuviškoje socialdemokratijoje; antra vertus, tirdamas modernios lietuvių valstybės genezės klausimą, analizavo bolševikinės Rusijos nacionalinę politiką ir tos politikos santykį su nacionaline Lietuvių valstybe [18; 19; 21]. Istoriko manymu, bolševikai politinėje praktikoje tautų apsisprendimo teisę buvo linkę traktuoti „tik atsižvelgdami į faktinę padėtį.“ Tiesa, pirmiausia V. Lenino darbuose nacionaliniu klausimu tvirtai pasisakoma už tautų apsisprendimo teisės pripažinimą. Tačiau kartu bolševikinėje mintyje taip pat vyravo neigiamas nusistatymas „tautinės saviraiškos atžvilgiu.“ Manyta, kad nacionalinis klausimas gali būti galutinai išspręstas tik išsprendus socialinį. Todėl nacionalinis klausimas turi būti siejamas su socialiniais (proletariato išvadavimu iš engimo) sprendimais, t. y. proletarinės revoliucijos svarbiausiu uždaviniu. Anot mokslininko, politinėje praktikoje tai vedė į nacionalinių aspiracijų „totalinį neigimą.“ Nors toks rezultatas buvo užkoduotas pačioje doktrinoje, tačiau įtakos nacionalinio klausimo suvokimui turėjusi ne tik ir ne tiek doktrina, bet sąlygos, kuriomis ji buvo įgyvendinama. Po 1917 m. socialinės revoliucijos buvo pastebimos dvi viena kitai priešingos tendencijos: engiamų Rusijos imperijos tautų susivokimas (išcentrinių jėgų veikimas) ir vis labiau ryškėjanti bolševikų partijos vykdoma politika, pagal kurią socialistinius, revoliucinius pertvarkymus būtina diegti iš vieno centro. Taigi tarp bolševikų revoliucinio eksperimento diegiamos „naujos visuomenės“ ir „naujo žmogaus“ bei centralizmo, kuris formavosi šimtmečiais ir reiškėsi imperijos forma, būta glaudaus ryšio. Šios tendencijos reiškėsi ir požiūryje ne tik į lietuvių nacionalinio valstybingumo siekius, pačią Lietuvos valstybę, bet ir požiūryje į „tarybinį Lietuvos valstybingumą“ [75].

Įdomių pastebėjimų, tiesiogiai labiau susijusių su tautinio komunizmo problematika, yra Č. Laurinavičiaus straipsnyje, kuriame nagrinėjama geopolitinė bei politinė Lietuvos situacija 1944 m. vasarą ir antroje metų pusėje [20]. Istoriko manymu, minimu laikotarpiu sovietinės Lietuvos vadovai (A. Sniečkus, J. Paleckis, A. Gudaitis-Guzevičius ir kiti) laikėsi pakankamai atsargios, nuosaikios politikos: jie pirmiausia rūpinosi lenkiškojo pogrindžio nuginklavimu, stengėsi bendradarbiauti su senąja „nacionalistine“ inteligentija, neforsuoti mobilizacijos ir pan. [1]. Istorikas daro prielaidą, kad tokia sovietinės Lietuvos veikėjų pozicija vargu ar būtų įmanoma be tam tikros paramos iš Kremliaus. Anot jo, sovietinei vadovybei, pačiam Stalinui reikėjo patraukti į savo pusę lietuvius, nes Lenkijos ir jos rytinių sienų klausimas dar nebuvo galutinai išspręstas. Mokslininko nuomone, tarp „didžiosios“ politikos ir sovietinės Lietuvos vadovų pozicijos būta tam tikro ryšio. Varšuvos sukilimo pralaimėjimas ir Jaltos konferencija (kuri galutinai įtvirtino etnografinį sienų principą ir taip pat padėjo pagrindus Lenkijos sovietizacijai) sukūrė naują tarptautinę, geopolitinę situaciją, turėjusią įtakos ir lietuvių komunistų laikysenai.

Apskritai, naujausioje lietuviškoje istoriografijoje atsiranda vis daugiau darbų, kuriuose aptariama tautinio komunizmo raiška sovietinėje Lietuvoje. Apie įvairius tautinio komunizmo aspektus savo tyrinėjimuose rašo S. Grybkauskas ir V. Ivanauskas [13; 16]. Abiejose studijose autoriai pateikia ir tautinio komunizmo sampratą. Grybkauskas, aptaręs lietuviškosios nomenklatūros ekonominę politiką, daro išvadą, kad jai buvo būdingas ir „ekonominis nacionalizmas“. Šis suvokiamas kaip „ racionalus, pragmatinis lietuviškosios nomenklatūros metodas išlikti valdžioje bei plėsti savo ekonominę valdžią“. Anot istoriko, titulinę tautą reprezentuojančios nomenklatūros „politinis likimas buvo susietas su krašto [t. y. respublikos] socialine ir ekonomine plėtra“ [13, 111, 113]. Panašiai mąsto ir V. Ivanauskas. Jo teigimu, titulinės tautos nomenklatūra bendradarbiauja su centru, vykdo jo politiką, tačiau kartu siekia apginti ir respublikai naudingus interesus; tenkinti daugumos socioekonominius bei kultūrinius lūkesčius, kartu visaip varžydama visuomenės autonomiškumą ir kovodama su politinio nacionalizmo apraiškomis [16, 499]. Atsirado darbų, kuriuose išsamiai nagrinėjama nacionalinė politika stalininiu laikotarpiu, daugiausia dėmesio skiriama sovietinės Lietuvos valdžios atstovų lietuvių požiūriui į lenkus [34; 37; 42; 43]. V. Stravinskienė savo tyrinėjimuose pastebėjo, kad lenkų klausimu lietuvių partijos ir valdžios veikėjų nuostatos ne visuomet sutapdavo. Diskusijų nebuvo dėl lenkų repatriacijos. Ji laikyta efektyviausiu nacionalinės politikos instrumentu. Skirtumai išryškėdavo svarstant lenkų švietimo klausimus. Kai kurių LSSR veikėjų (pirmiausia, J. Paleckio, M. Gedvilo) manymu, švietimo lenkų kalba nereikėtų plėtoti, nes dauguma Lietuvos lenkų – tai sulenkinti lietuviai, kurių nereikėtų toliau lenkinti [43, 95–96; 44]. Tiesa, partinėse diskusijose nugalėjo internacionalinis, „sovietinį patriotizmą“ deklaruojantis politinis kursas – švietimą lenkų kalba palaikyti, kad „ [lenkus] lengviau pasiektų komunizmo idėjos“. Svarbūs ir tie tyrinėjimai, kuriuose aiškinamasi, kaip stalinizmo metais istorinės praeities vaizdinius, atskirus tos praeities fragmentus buvo stengiamasi inkorporuoti į sovietinę Lietuvos kultūrą, formuoti naują „istorinę, kultūrinę atmintį“ [44, 2].

Vietoj pabaigos: keli apibendrinimai ir išvados

Pirma, teoriniu požiūriu tautinis komunizmas buvo grindžiamas idėja, jog galima suderinti universalią komunistinę ideologiją su nacionaliniu partikuliarizmu.

Antra, Vidurio Europos šalių, patekusių Sovietų Sąjungos įtakos sferon, kontekste tautinis komunizmas žymėjo tam tikrą politinę praktiką, kurios esmė – socializmo kūrimas, atsižvelgiant į vietos specifines, nacionalines sąlygas. Tokia politika taip pat reiškė ir tam tikrą Vidurio Europos šalių komunistų suverenumą Kremliaus atžvilgiu. Sovietų Sąjungos požiūris net ir stalinizmo laikotarpiu į tokią tautinio komunizmo raišką nebuvo vienodas. Tačiau galų gale postalininiu laikotarpiu dėl destalinizacijos Maskva tautinio komunizmo politiką akceptavo.

Trečia, keldamas klausimą dėl tautinio komunizmo raiškos stalinizmo laikotarpiu Lietuvoje tyrinėtojas neišvengiamai susiduria su keliomis rimtomis problemomis. Represinis stalininio režimo pobūdis, dramatiška sovietizacijos eiga, vis stiprėjanti ideologinė kova su „buržuaziniu nacionalizmu“ už „sovietinio patriotizmo“ įtvirtinimą lyg ir verstų abejoti nacionalinio komunizmo raiškos galimybėmis Lietuvoje. Taigi apie tautinį komunizmą Lietuvoje 1944–1953 metais galima kalbėti turint omenyje kelias svarbesnes aplinkybes. Visų pirma, nors tautinio komunizmo reiškėjaineturėjo konkrečios politinės programos ir ideologijos, bent jau retorikoje jie stengėsi pabrėžti specifines socializmo kūrimo Lietuvoje sąlygas. Kartu, kaip ir kiti komunistai, aktyviai kovojo su „buržuazinio nacionalizmo“, arba su politinio nacionalizmo, pasireiškimais. Be to, tautinių komunistų požiūriu, istorinės praeities, atskirų tautos kultūros elementų, vaizdinių inkorporavimas į formuojamą sovietinę Lietuvos kultūrą turėjo atlikti svarbią naujos socialinės bei politinės tvarkos legitimacijos funkciją. Pagaliau tam tikrų tautinio komunizmo apraiškų galima įžvelgti nacionalinėje, kadrų bei kultūros politikoje.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1944 07 15, 1944 09 06 Daniilo Šupikovo laiškai KP (b) CK organizacinio instruktorių skyriaus vedėjui Šambergui. LYA, f. 3377, ap. 58, b. 854, l. 2–4.
  2. BARONAS, Darius; MAČIULIS Dangiras. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010, p. 389–421.
  3. BRANDENBERGER, David. National Bolshevism: Stalinists Mass Culture and the Formation of Modern Russian National identyti, 1931–1956. Cambridge, 2002.
  4. BRUDNY, Yitzhak M. Reinventing Russia. Russian Nationalism and the Soviet State, 1953–1991, Cambridge, 2000, p. 28–56.
  5. BRZEZINSKI, Zbigniew K. The Soviet Bloc. Unity and Conflict. Harvard University Press, 1981.
  6. CONNOR, Walker. The National Question in Marxist – Leninist Theory and Strategy. Princeton. 1984, 293 p.
  7. DUNCAN, Peter J. S. Russian Messianism. Third Rome, Revolution, Communism and After. London-New York, 2000, p. 55–63.
  8. FRISZKE, Andrzej. Prystosowanie i opór. Studia z dziejów PRL. Warszawa, 2007, p. 83–123.
  9. GARRETT, Stephen A. On Dealing with National Communism: The Lessons of Yugoslavia. The Western Political Quarterly, 1973, vol. 26, no. 3, p. 529–530.
  10. GATI, Charles. Stracone Złudzenie. Moskwa, Waszyngton i Budapeszt wobec powstania węgierskiego 1956 roku, Warszawa, 2006, p. 136–139.
  11. GLEASON, Gregory. Federalism and Nationalism: the Struggle for Republican Rights in the USSR, Boulder, Col., 1990, p. 83–100.
  12. GRIPP, R. C. Eastern Europe's Ten Years of National Communism: 1948–1958. The Western Political Quarterly, 1960, vol.13, no. 4, p. 934.
  13. GRYBKAUSKAS, Saulius. Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2011, p. 111–138.
  14. HIRSCH, Francine. Toward an Empire of Nations: Border-Making and the Formation of Soviet National Identities. Russian Review, 2000, vol. 59, no. 2, p. 201–226.
  15. HIRSCH, Francine. Empire of Nations: Ethnographic Knowledge and the Making of the Soviet Union. Ithaca, 2005.
  16. IVANAUSKAS, Vilius. Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje. Tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2011, p. 497–570.
  17. KEMP, Walter A. Nationalism and Communism in Eastern Europe and Soviet Union. A Basic Contradiction? London: MacMillan Press, 1999, 158–171.
  18. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Pasvarstymai Naujųjų laikų Lietuvos valstybės pripažinimo klausimu. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 3. Lietuvos valstybės idėja (XIX a.–XX a. pradžia). Vilnius: Žaltvysklė, 1991, p. 279–282.
  19. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Lietuviška socialdemokratija iš perspektyvos. 1893–1914 m. Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 4. Liaudis virsta tauta. Vilnius: Baltoji varnelė, 1993, p. 437–448.
  20. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Lietuvos valstybingumo galimybių mozaika 1944 metai. Iš: Lietuva Antrajame pasauliniame kare: mokslinių straipsnių rinkinys. Sudarė A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007, p. 179–195.
  21. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Once Again on the Soviet Statehood in Lithuania in 1918–1919. Lithuanian Historical Studies, 2008, vol. 13, p. 179–190.
  22. LAURINAVIČIUS, Česlovas; SIRUTAVIČIUS, Vladas. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. Vilnius: Baltos lankos, t. 12, dalis 1, p. 54.
  23. Lietuvos komunistų partijos kova su nacionalizmu. Sudarytojai V. Lazutka, K. Surblys, K. Valančius. Vilnius: Mintis, 1987, p. 3.
  24. MACE, James E. Communism and the Dilemmas of National Liberation: National Communism in Soviet Ukraine,1918–1933. Cambridge, 1983.
  25. MARTIN, Terry. The Affirmative Action Empire: Nations and Nationalism in the Soviet Union, 1923–1939. Ithaca: Cornell University Press, 2001.
  26. MEVIUS, Martin. Agents of Moscow. The Hungarian Communist Party and the Origin of Socialist Patriotism 1941–1953, Oxford Historical Monographs. Oxford: Clarendon Press, 2004.
  27. Mintys apie Lietuvos komunistų partijos keli. Sudarė A. Eidintas, V. Kašauskienė, V. Pšibilskis. Vilnius, 1989, p. 75–95.
  28. MISCAMBLE, Wilson D. George F. Kennan and the Making of American Foreign Policy, 1947–1950. Princeton University Press, 1992, p. 194–197.
  29. MISIŪNAS, Romualdas; TAAGEPERA Rein. Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980. Vilnius: Mintis, 1992, p. 140–172.
  30. MORRIS, B. Soviet Policy Toward National Communism: the Limits of Diversity. The American Political Science Review, 1959, vol. 53, no. 1, p. 128–130.
  31. MOTYL, Alexander J. Sovietology, Rationality, Nationality: Coming to Grips with Nationalism in the USSR. New York: Columbia University Press, 1990, p. 87–102.
  32. PIPES, Richard. The Formation of the Soviet Union. Communism and Nationalism 1917–1923. Cambridge/London: Harvard University Press, 1997.
  33. POCIUS, Mindaugas. Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais. Vilnius: LII, 2009. 54 p.
  34. POCIUS, Mindaugas. Sovietų režimo nacionalinės politikos bruožai Lietuvoje 1944–1953 m. Genocidas ir rezistencija, 2010, nr. 2 (28), p. 55–78.
  35. PONS, Silvio. Stalin and the European Communists after World War Two (1943–1948). Post-War Reconstruction in Europe. International Perspectives, 19451949. Ed. by. M. Mazower, J. Reinisch, D. Feldman. Oxford Un. Press, 2011, p. 124–129.
  36. ROBINSON, Jeffrey. The End of the American Century. Hidden Agendas of the Cold War. London: Hutchison, 1992, p. 97–100.
  37. RUDOKAS, Jonas. Tarybinė Vilnijos polonizacija 1950–1956 metais. Gairės, 2011, nr. 7, p. 16–21.
  38. SUNY, Ronald G; MARTIN Terry. A State of Nations. Empire and Nation-Making in the Age of Lenin and Stalin. Oxford University Press, 2001.
  39. SKRZYPEK, Andrzey. Mechanizmy autonomii, stosunki polsko-radzieckie 1956–1965. Pułtusk-Warszawa, 2005, p. 65–140.
  40. SLEZKINE, Yuri. The USSR as a Communal Apartment, or How a Socialist State Promoted Ethnic Particularism. Slavic Review, 1994, vol. 53, p. 414–415.
  41. STARKAUSKAS, Juozas. Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m. Vilnius, 2007, p. 68–69, 83.
  42. STRAVINSKIENĖ, Vitalija. Tarp gimtinės ir tėvynės: Lietuvos SSR gyventojų repatriacija į Lenkiją (19441947, 1955–1959 m.) Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2011.
  43. STRAVINSKIENĖ, Vitalija. Lietuvių ir lenkų santykiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: 1944 m. antra pusė – 1953 m. Lietuvos istorijos metraštis, 2007 metai. Vilnius, 2008, nr. 2, p. 85–102.
  44. STREIKUS, Arūnas. Sovietinio režimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą. Genocidas ir rezistencija, 2007, t. 1, p. 22–23.
  45. SZPORLUK, Roman. National Communism. Slavic Review, 1984, vol. 43, no. 3, p. 488.
  46. TININIS, Vytautas. Sniečkus. 33 metai valdžioje (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža).Vilnius, 2000, p. 66, 68.
  47. VARDYS, Stanley V. Lithuania Under Soviets: Potrait of a Nation, 1940–1965. New York, 1965, p. 120.
  48. VARDYS, Stanley V. Soviet Nationality Policy since the XXII Party Congress. Russian Review, 1965, vol. 24, no. 4, p. 339.
  49. WERBLAN, Andrzej. Stalinizm w Polsce. Warszawa, 2009, p. 103–122.
  50. ZAREMBA, Marcin, Komunizm, legitymacja, nacjonalizm. Nacjonalistyczna legitymacja władzy komunistycznej w Polsce. Warszawa, 2001.
  51. Зубков, Елена. Прибалтика и Кремль. 1940–1953. Москва: Российская политическая энциклопедия РОССПЭН, 2008, c. 153–165.
  52. ZWICK, Peter. National Communism. Westview Press, 1983, p. 260.

Komentarai

  1. Tautinis ir nacionalinis šiame tekste vartojami sinonimiškai. Taip pat sinonimiškai vartojami terminai socializmas bei komunizmas.
  2. Šaltojo karo metu kai kurie amerikiečių tyrinėtojai tvirtino, kad Josifo Džiugašvili-Stalino kursas į „socializmo sukūrimą vienoje šalyje“ tai ne kas kita kaip „tautinis komunizmas“. Esą tokiu būdu K. Markso „revoliucinis internacionalizmas“ buvo transformuotas į „pseudointernacionalizmą, perleistą per Sovietų Sąjungos nacionalinių interesų sietą“. Plačiau žr. MORRIS, B. Soviet Policy Toward National Communism: the Limits of Diversity. The American Political Science Review, 1959, vol. 53, no. 1, p. 130; GRIPP, R. C. Eastern Europe's Ten Years of National Communism: 1948–1958. The Western Political Quarterly, 1960, vol. 13, no. 4, p. 934.
  3. Sovietiniai ideologai tautinį komunizmą atmetė iš principo, patį terminą laikydami „loginiu absurdu“. „Komunizmas gali būti tik internacionalinis“, o „tautinis komunizmas“ tai ne kas kita kaip rafinuotas „buržuazinis nacionalizmas“ (žr. „Peredovaja. Vyše znamia marksistko-leninskoj ideologii“. Kommunist, 1957, nr. 1, p. 9). Beje, ir J. B. Tito, kurio politika dažnai Vakarų istoriografijoje buvo laikoma „tautinio komunizmo“ pavyzdžiu, neigė tokio reiškinio egzistavimą, pabrėždamas, kad Jugoslavijos komunistai taip pat yra „internacionalistai“. Žr. MORRIS, B. Soviet Policy Toward National Communism: the Limits of Diversity. The American Political Science Review, 1959, vol. 53, no. 1, p. 128.
  4. Vakarų politinių mokslų žodynuose galima rasti įvairias sąvokas, savo turiniu daugiau mažiau artimas „tautiniam komunizmui“, pvz., „nacionalinis bolševizmas“, „nacionalinis socializmas“. Terminas „nacionalinis socializmas“ buvo vartojamas apibūdinti „ypatingiems“ socialiniams sąjūdžiams bei politinėms partijoms, kurios savo programose ir praktikoje derino socializmo siekius su nacionalinėmis aspiracijomis. Teigiama, kad tokie judėjimai atsirado XX a. pradžioje įvairiuose Europos kraštuose, tačiau didesnio politinio vaidmens jie nesuvaidino (žr. An Ecyclopedia of Modern Politics, ed. by Walter Iheimer, N. Y. – Toronto, 1950, p. 447; Louis L. Snyder. Ecyclopedia of Nationalism, Chicago–London, St. James Press, 1990). Vėliau „nacionalinis socializmas“ įgavo kitą prasmę. „Nacionalinis bolševizmas“ paprastai buvo siejamas su Karlo Radeko (Sobelsohnas, 1886–1939) veikla Vokietijos revoliuciniame judėjime. K. Radekas bandė teoriškai ir praktiškai derinti bolševizmą su vokiškuoju nacionalizmu. Tai reiškė pritraukimą prie socialistinės revoliucijos įvairių radikalų ne tik iš kairės, bei ir iš dešinės. Geopolitiniu požiūriu „nacionalinis bolševizmas“ reiškė priešiškumą Vakarams, konkrečiai Versalio sutarties sąlygų Vokietijai atmetimą ir bendradarbiavimą su sovietine Rusija (žr. The Fontana Dictionary of Modern Thought, ed., by A. Bullock, second ed., London: Fontana Press, 1988, p. 559; SCRUTON Roger. A Dictionary of Political Thought, London:The Macmillan Press, 1982, p. 313).
  5. Atrodo, kad vienas pirmųjų, suvokusių tautinio komunizmo reikšmę ideologinėje politinėje Vakarų bei Rytų priešpriešoje, buvo JAV diplomatas bei sovietologas George K. Kennanas. Nacionalinio Saugumo Tarybai 1948 m. vasara jis parengė dokumentą pavadinimu „JAV tikslai Rusijos atžvilgiu“. Anot dokumento autoriaus, svarbiausias Vašingtono tikslas turėjo būti „atskirti“ sovietinio bloko šalis Rytų Europoje nuo Maskvos dominavimo, kad šios vykdytų labiau nepriklausomą užsienio politiką. Pasiekti šį tikslą buvo tikimasi skatinant nacionalistiškai mąstančių komunistų opoziciją Sovietų Sąjungai. Pagrindo tokiems svarstymams davė įtampa ir galiausiai konfliktas tarp Tito ir Stalino. Tiesa, pradžioje JAV didesnio dėmesio konfliktui neskyrė. Vašingtono dėmesys išaugo tik po to, kai 1948 m. birželio mėn. Jugoslavija buvo pašalinta iš Kominformo. Kennanas teigė, kad Tito esąs pats „vertingiausias koziris“, silpninant Sovietų Sąjungą. Tokiam požiūriui pritariančių buvo Trumeno ir Eizenhowerio administracijose. Teigiama, kad net Valstybės departamento sekretorius Dullesas svarstė pagalbos Jugoslavijai galimybes. Tačiau konkrečia politika tie svarstymai nevirto. Tai galėjo lemti įvairios aplinkybės, ne tik Tito režimo represyvus pobūdis ir režimą integruojanti komunistinė ideologija, bet ir JAV politikos vykdytojams būdingas antikomunizmas. Tito taip ir netapo Vašingtonui „savu kalės vaiku“. Žr. GATI, Charles. Stracone Złudzenie. Moskwa, Waszyngton i Budapeszt wobec powstania węgierskiego 1956 roku. Warszawa, 2006, p. 136–139; MISCAMBLE, Wilson D. George F. Kennan and the Making of American Foreign Policy, 1947–1950. Princeton University Press, 1992, p. 194–197.
  6. Visgi dažnai „žymiausiu“ tautinio komunizmo „pavyzdžiu“ buvo laikomas rumuniškasis, ypač Nicolai Ceausescu, variantas. Žr. KEMP, Walter A. Nationalism and Communism in Eastern Europe and Soviet Union. A Basic Contradiction? London: MacMillan Press, 1999. 127 p.
  7. Apskritai Brzezinskis skyrė „nacionalinį komunizmą“ kaip politinį kursą, nesutampantį, prieštaraujantį Sovietų Sąjungos interesams, ir „komunistinį vietininkiškumą“, arba provincialumą, būdingą Rytų Europos komunistų partijų politikai 1944–1946 metais. Esą tuomet sovietai, nors ir kišosi į „broliškų“ partijų reikalus bei politiką, tačiau daug erdvės paliko ir vietos komunistų veikėjams. Jie, nors ir visaip remiami, turėjo patys daugeliu atvejų pasirūpinti politinės valdžios sutelkimu savose rankose [5, 52, 58].
  8. ZWICK, Peter. National Communism. Westview Press, 1983. 260 p. Autorius analizavo įvairius socialinius, pokolonijinius judėjimus, kurie savo ideologijoje bei politinėje praktikoje bandė sujungti nacionalinius siekius su radikalia socialine komunistinių pertvarkymų programa. P. Zwickas netgi teigė, kad „tautinis komunizmas yra integrali Markso internacionalizmo koncepcijos dalis“. Šiuo teiginiu, žinoma, galima būtų smarkiai abejoti.
  9. Sovietų Sąjungos kontekste „vietininkiškumui“ apibrėžti sinonimiškai buvo vartojamos ir kitos sąvokos: „biurokratinis etnocentrizmas“ ir „biurokratinis nacionalizmas“. Pvz., biurokratinis etnocentrizmas vartotas apibūdinti Kaukazo ir Centrinės Azijos šalių komunistinių elitų vietininkiškumą, kai etniniai ir giminystės ryšiai sutapdavo su „profesinėmis klykomis“. Nepotizmas ir korupcija buvo skiriamieji tokio specifinio vietininkiškumo bruožai. Plačiau žr. Walker Connor. The National Question in Marxist – Leninist Theory and Strategy, Princeton, 1984, p. 293; Gregory Gleason. Federalism and Nationalism: the Struggle for Republican Rights in the USSR, Boulder, Col., 1990, p. 83–100.
  10. Panašiai galima interpretuoti ir Maskvos 1956 m. spalio 30 d. paskelbtą deklaraciją. Joje teigiama, jog Sovietų Sąjunga santykiuose su bloko šalimis „laikysis lenininio lygiateisiškumo principo“, t. y. „pagarbos suverenitetui“, tarpusavio naudos ir lygiateisiškumo. Taip pat pripažįstama, kad santykiuose tarp SSRS ir jos satelitų būta klaidų. Žr. Vnešniaja politika SSSR na novom etape (pod. red. V. A. Zorina), Moskva, 1964, p. 54. Beje, dokumentas buvo priimtas Vengrijos įvykių įkarštyje ir turėjo sumažinti socialistiniame lageryje kylančią įtampą. Neatsitiktinai jame kalbėta ir apie būtinumą stiprinti karinį bendradarbiavimą. Visgi, manytume, kad deklaracija nebuvo paprasta širma – netrukus šalys pradėjo dvišales derybas įvairiais bendradarbiavimo klausimais. Į 1956 m. prasidėjusius pokyčius savotiškai sureagavo JAV administracija. Birželio 28 d. Nacionalinio Saugumo tarybos (NSC) posėdyje motyvuojant tuo, jog N. Chruščiovas nenuspėjamas lyderis, buvo nutarta pradėti jo politikos spaudoje diskreditavimo kampaniją (žr. Jeffrey Robinson. The End of the American Century. Hidden Agendas of the Cold War, London etc.: Hutchison, 1992, p. 97–100). Liepos 12 d. NSC posėdyje svarstytas santykio su „nacionaliniais komunistais“ klausimas. Valstybės sekretorius Allenas Dallesas aiškino, kad remiant tautinius komunistus perspektyvoje galima apskritai tikėtis režimo pokyčių. Tačiau ir jis atmetė viešą paramą nacionaliniams komunistams. Galų gale sutarta, kad santykių tarp Maskvos ir „periferijos“ liberalizacija atitinka JAV interesus.
  11. Kai kada Sovietų Sąjungos Rytų Europos satelitų priklausomybei, „ribotam suverenitetui“ apibūdinti vartojamas „protektorato“ terminas. Taip pat pažymima, kad tokiems priklausomybės santykiams buvo būdingas tam tikras dinamizmas. Sparčios, pagreitintos sovietizacijos laikotarpiu Rytų Europos satelitų priklausomybė sustiprėjo, tačiau po Stalino mirties ir ypač po XX SSKP suvažiavimo priklausomybės santykiai sušvelnėjo. Komunistų partijose galima buvo skirti tą dalį, kuri buvo labiau orientuota į Maskvą, Sovietų Sąjungos socializmo modelį, ir tą dalį partijos, kuri, išlaikydama draugiškus ryšius su Maskva, buvo linkusi labiau atsižvelgti į savo šalių specifiką, manė, kad socializmo kūrimas čia turi vykti kitaip nei SSRS. Ši tendencija sustiprėjo po 1956 metų. Žr. Andrzej Werblan. Stalinizm w Polsce, Warszawa, 2009, p. 103–122. Plačiau apie politinius procesus Lenkijoje 1956 m. žr. Andrzey Skrzypek. Mechanizmy autonomii, stosunki polsko-radzieckie 1956–1965. Pułtusk-Warszawa, 2005, p. 65–140; Andrzej Friszke. Prystosowanie i opór. Studia z dziejów PRL. Warszawa, 2007, p. 83–123.
  12. Vienas geresnių darbų žr. Alexander J. Motyl. Sovietology, Rationality, Nationality: Coming to Grips with Nationalism in the USSR. New York: Columbia University Press, 1990, p. 87–102. Autorius teigia, kad SSRS kontekste nacionaliniais komunistais gali būti laikomi tokie partijos veikėjai, kurie iškelia į pirmą vietą savos respublikos interesus paprastai „centro“ sąskaita. A. Motylas, panašiai kaip kiti autoriai, taip pat siūlo skirti vietininkiškumą nuo nacionalinio komunizmo. Pirmasis fokusuojamas į vienos srities, regiono interesų tenkinimą, o antrasis į „simbolinį respublikos suverenitetą“. Nacionalinį komunizmą taip pat būtina skirti nuo nacionalizmo, nes tautiniai komunistai atmetė politinės nepriklausomybės idėją ir pasisakė už ribotą suverenitetą. Tačiau Motylas pabrėžia, kad Sovietų Sąjungos integralumo požiūriu tautinis komunizmas tam tikromis aplinkybėmis gali būti pavojingas, taip pat kaip ir nacionalizmas.
  13. Pirmas knygos leidimas pasirodė 1954 m.
  14. Apie tai, kaip komunistinė valdžia Lenkijoje ir Vengrijoje, siekdama palaikyti savo legitimiškumą, politinėje praktikoje naudojosi nacionaline simbolika, žr. Marcin Zaremba. Komunizm, legitymacja, nacjonalizm. Nacjonalistyczna legitymacja władzy komunistycznej w Polsce, Warszawa, 2001; Martin Mevius. Agents of Moscow. The Hungarian Communist Party and the Origin of Socialist Patriotism 1941–1953. Oxford Historical Monographs, Oxford, Clarendon Press, 2004.
  15. Pipesas aptarė tokių partijos veikėjų kaip Sultano-Galievo, Mykolos Skrypniko, Mdivani ir Kote Tsintadze pažiūras ir veiklą 1919–1923 m., laikydamas juos tipiškais to laikotarpio nacionalinio komunizmo reprezentantais.
  16. Pipeso nuomone, nacionalinį komunizmą Ukrainoje paskatino tai, kad Maskva nuolat pažeisdavo sutartį tarp Rusijos Sovietinės Federacinės respublikos ir Sovietines Ukrainos, pasirašytą 1920 m. gruodžio mėn. Sutartimi šalys sudarė karinę ir ekonominę sąjungą, sovietinė Ukraina dalį savo suvereniteto perleido Rusijai, bet, anot Pipeso, buvo pripažinta kaip „suvereni ir nepriklausoma respublika“. Sovietinė Ukraina išsaugojo Užsienio reikalų komisariatą ir galėjo užmegzti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Tokia situacija tęstis ilgai negalėjo – vis labiau stiprėjo centralistinės tendencijos, RSFR vis dažniau pažeidinėdavo Ukrainos suverenitetą. Panašią sutartį su Gruzija RSFR pasirašė 1921 m. gegužės mėn.
  17. Tiesa, anot J. E. Mace, nacionalinis komunizmas „kaip politinis reiškinys“ Ukrainoje atsirado netrukus po spalio revoliucijos, o pirmuoju, skleidusiu nacionalinio komunizmo nuostatas, buvo Poltavos bolševikų lyderis Vasylis Šakhrajus. 1918 m. jis parašė knygą Revoliucija Ukrainoje, kurioje teigė, kad nacionalinis klausimas gali būti išspręstas tik kartu su socialiniu. 1919 m. jis kartu su Serhijumi Mažlahu išspausdino dar viena darbą, kuriame pasisakė už savarankiškos ukrainiečių bolševikų partijos sukūrimą, ukrainiečių kalbos, kultūros plėtrą visuomeniniame gyvenime, už sovietinių respublikų teisių išsaugojimą.
  18. Apskritai, Šaltojo karo metais Vakarų mokslininkai paprastai stengėsi pabrėžti sovietinės nacionalinės politikos asimiliacinį bei „ištautinantį“ pobūdį. V. Stanley Vardys, apibūdindamas Maskvos politiką ne rusų atžvilgiu, pavartojo gerai žinomą „tautų katilo“ (angl. melting pot) metaforą. Tiesa, jis abejojo, ar sovietų projektuojamas „katilas“, niveliuojantis tautinius skirtumus bei skatinantis rusifikaciją, bus efektyvus. Tarp keleto svarbesnių priežasčių, galinčių sukliudyti unifikacinės, asimiliacinės nacionalinės politikos įgyvendinimą, mokslininkas nurodė (deja, plačiau nedetalizuodamas) ir „naują komunistinį „nacionalizmą“ (žr. V. Stanley Vardys. Soviet Nationality Policy since the XXII Party Congress. Russian Review, vol. 24, no. 4 (Oct., 1965), p. 339). Apie vis labiau išryškėjančią nacionalinio komunizmo „tendenciją“ Pabaltijo komunistų partijų vadovų elgesyje šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose rašo ir Romualdas Misiūnas ir Rein Taagepera (žr. The Baltic States. Years of Dependency 1940–1990, London, 1993, p.140–172. Pirmas leidimas 1983 m. Lietuviškas – 1992).
  19. Pvz. Jurijus Slezkine rašo apie sovietinės sistemos „chronišką etnofiliją“, kad sovietinė sistema stengėsi palaikyti ir net puoselėti „etninį partikuliarizmą“. Sovietinė federacija autoriui primena savotišką etninį bendrabutį, kuriame kiekviena etninė grupė turi nedidelį savo kambarėlį (žr. Yuri Slezkine. The USSR as a Communal Apartment, or How a Socialist State Promoted Ethnic Particularism. Slavic Review, vol. 53, Summer 1994, p. 41–415).
  20. Pvz., Davidas Brandenbergeras aptarė „nacionalinio bolševizmo stalino epochoje“ fenomeną. Autoriaus teigimu, nuo ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjungoje kryptingai iš „viršaus“ buvo diegiamas „rusiškasis nacionalizmas“. Tai buvo daroma masinės kultūros, švietimo, propagandos priemonėmis. Stalinas ir jo aplinka pasinaudodami „rusocentrine etatizmo forma“ siekė užsitikrinti didžiosios gyventojų dalies lojalumą, padaryti socializmą priimtinesnį masėms (žr. David Brandenberger. National Bolshevism: Stalinists Mass Culture and the Formation of Modern Russian National identyti, 1931–1956. Cambridge, 2002; taip pat žr. Peter J. S. Duncan. Russian Messianism. Third Rome, Revolution, Communism and After. London-New York, 2000, p. 55–63; Yitzhak M. Brudny. Reinventing Russia. Russian Nationalism and the Soviet State, 1953–1991. Cambridge, 2000, p. 28–56).
  21. Kažin ar pokario kontekste galima būtų kalbėti apie „tautinio komunizmo“ pasireiškimus. Visgi, mūsų manymu, fiksuoti tam tikras tautinio komunizmo apraiškas ir bruožus lietuvių komunistų elgesyje ar labiau retorikoje įmanoma. Gana daug vertingos medžiagos šiuo klausimu pateikia Juozas Starkauskas (žr. Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m., Vilnius, 2007, p. 68–69, 83).
  22. M. Pocius teigia, kad SSRS vadovybė „siekdama didžiavalstybiškų tikslų 1944–1945 m. Lietuvoje vykdė bendrą partinę bei valstybinę nacionalinę politiką, kurios dominuojanti kryptis buvo krašto rusifikavimas ir sovietizavimas“ (žr. Mindaugas Pocius. Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais. Vilnius: LII, 2009, p. 54; panašiai žr. Lietuva 1940–1990 (vyr. red. Arvydas Anušauskas). Vilnius, 2005, p. 270–282). V. Tininis, analizuodamas A. Sniečkaus veiklą 1944 m., pažymi, jog šis kai kuriais atvejais „atsižvelgdavo ir į Lietuvos interesus“. Tiesa, tai buvusios išimtys, nes apskritai „bolševizmo pasireiškimo formos pokario Baltijos šalyse buvo kur kas drastiškesnės negu tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Viena iš priežasčių – ne tik atvykusių, bet ir vietinių komunistų nihilistinis požiūris į savo tautą ir jos siekius, begalinis pataikavimas rusams“. Antra vertus, vietinių lietuvių komunistų Kremlius nevertino, jais nepasitikėjo, todėl 1944 m. lapkričio mėn. buvo įkurtas VKP (b) CK Lietuvos biuras (žr. Vytautas Tininis. Sniečkus. 33 metai valdžioje (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža). Vilnius, 2000, p. 66, 68.
  23. Maskvos politika sovietinio Lietuvos valstybingumo ir Lietuvos–Baltarusijos sovietinės respublikos atžvilgiu pirmiausia buvo veikiama geopolitinių skaičiavimų. Kapsuko vyriausybė ir Litbelas buvo reikalingi kaip buferis, skiriantis Sovietų Rusiją nuo agresyvių Vakarų (žr. Č. Laurinavičius. Once Again on the Soviet Statehood in Lithuania in 1918–1919. Lithuanian Historical Studies, 2008, vol. 13, p. 185).

Gauta 2012 m. rugsėjo 11 d.
Pateikta spaudai 2012 m. lapkričio 30 d.

Summary

National Communism and Its Expression. Historiographical Aspects of the Problem

The article addresses several major issues: first, it discusses the concept of national communism on the basis of Anglo-Saxon historiography; second, it deals with the change in the content of the concept of national communism in academic literature (Cold War, after the Cold War); third, it analyses how the phenomenon of national communism is addressed in the most recent Western, Lithuanian historiography, as well as the historiography of the neighbouring countries, primarily Poland and Russia.

Generally speaking, it can be asserted that in theoretical terms national communism was grounded on the idea of harmonisation of universal communist ideology and national particularism. As a rule, the concept “national communism“ was used in historiography to define several tightly interrelated aspects: first, the autonomy of Central European Countries falling to the sphere of influence of the Soviet Union after World War II in respect of “the imperial centre", otherwise called "national specificity" of creation of socialism in the region. In other words, the concept of national communism marked the digression from the "real socialism model" existing in the Soviet Union; second, the Western historiography on the Cold War often saw "national communism" as a certain challenge or opposition to Moscow’s unification policy. Therefore, the Hungarian and Polish "autumn" in 1956 and the Czechoslovak "spring" in 1968 were, as a rule, considered the supreme form of "national communism"; third, national communism was believed to be the outcome of evolution of the Soviet regime. The establishment of the Soviet system, social–economic development of the Soviet Bloc countries created preconditions for the formation of a less ideologized public – political elite. The process of de-Stalinization and detotalitarization created preconditions for a more autonomous policy implemented by communist party figures. Such elite was more preoccupied with the meeting of the needs of their country and society rather than the common needs of the "Soviet camp".

When addressing the expression of national communism in the Soviet Union, it can be concluded that national communism, as a rule, did not have a consistent and complete political programme. The development of national communism was affected by two major circumstances: first, occasionally, national communism was a reaction to the centralist unification policy implemented by Moscow, which certain "local" communist party figures considered incorrect and violating the interests of the Soviet republic due to various motives. Thus, in other words, national communism was a phenomenon determined by various circumstances – primarily, political centralism, bureaucracy, Russification; second, similar to the case of Central European satellites, in Soviet republics national communism was the outcome of evolution of the political system influenced by de-Stalinisation.

While national communism signified certain political practices focusing on the creation of socialism in consideration of local, specific and national conditions in the context of Central European countries (eventually, Moscow essentially accepted such a policy), the expression of national communism in Soviet republics, specifically Lithuania, took place in slightly different forms. The repressive type of Stalinist regime, dramatic progress of Sovietization, increasingly stronger ideological fight with "bourgeois nationalism" for the consolidation of "Soviet patriotism" cause certain doubts in the possibilities of expresision of national communism in Lithuania until the late 1950s. National communism can only be discussed in Lithuania in the afore-mentioned period in consideration of several major circumstances: first, even though the promoters of national communism did not have a specific political and ideological programme, they also tried to highlight the specific conditions of creation of socialism in Lithuania at least in their rhetoric; second, in the opinion of national communists, the incorporation of historical past, individual elements and images of national culture into the shaping of the Soviet Lithuanian culture had to play an important function of legitimation of a new social and political regime; third, certain manifestations of national communism can be seen in the staff selection, national and cultural policy.