„Istorija“. Mokslo darbai. 87 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Lietuvos III Seimo prezidiumo 1936 m. rugpjūčio mėn. 27 d. posėdžio protokolas
Spausdinti

Mindaugas Tamošaitis – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinė raida, lietuvių rašytojų veikla XX a. pirmoje pusėje, moderniųjų laikų Lietuvos parlamentarizmo raida.

Anotacija. Publikuojamas iki šiol dėmesio nesulaukęs Lietuvos III Seimo, dirbusio 1926–1927 m., prezidiumo 1936 m. rugpjūčio 27 d. posėdžio protokolas. Kadangi 1927 m. balandį paleidus III Seimą net devynerius metus nebuvo renkamas naujas Seimas, III Seimo prezidiumas, vadovaudamasis Seimo nuostatomis, tarpseiminiu laikotarpiu (1927–1936 m.) laikė save teisėtu ir savo veiklą baigė 1936 m. rudenį, darbą pradėjus naujam Seimui. Iš skelbiamo dokumento galima susidaryti išsamų vaizdą apie to meto autoritarinės Lietuvos valdžios santykius su III Seimo prezidiumu, valdžios požiūrį į parlamentarizmą tarpseiminiu laikotarpiu.

Esminiai žodžiai: III Seimas, Seimo prezidiumas, autoritarinis valdymas, Seimo rūmai.

Abstract. It is the first-time publication of the minutes of the 27 August 1936 meeting of the Presidium of the Third Seimas of Lithuania that was in operation in 1926–1927, which have not been in the focus of attention to this day. Whereas after the dissolution of the Third Seimas of Lithuania in April 1927, a new Seimas was not elected for as many as nine years, the Presidium of the Third Seimas of Lithuania, following the provisions of the Seimas, considered itself legitimate in the inter-parliamentary period (1927–1936) and completed its activities in autumn 1936 when the Seimas gathered for a new term of office. The published document provides a comprehensive view about the relationship between the authoritarian Lithuanian government of that time and the Presidium of the Third Seimas of Lithuania, the government’s approach to parliamentarism in the inter-parliamentary period.

Key words: Third Seimas of Lithuania, Presidium of the Seimas, authoritarian regime, Seimas Palace.

Įvadas

1927 d. balandžio 12 d. prezidentui Antanui Smetonai paleidus Lietuvos III Seimą, naujo Seimo rinkimų nebuvo net devynerius metus. Vadinamuoju tarpseiminiu laikotarpiu šalyje įsigalėjo autoritarinis prezidento A. Smetonos valdymas, o opozicijos mėginimai susitarti su valdžia dėl demokratinių Seimo rinkimų patirdavo nesėkmę [12, 40–48]. A. Smetona, po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo įsitvirtinęs valdžioje, atmesdamas demokratinio Seimo sušaukimo idėją, nuo pirmųjų savo valdymo metų valstybės mastu ėmė diskredituoti vadinamuosius seimų laikus (turėti omenyje 1920–1927 m. Lietuvoje dirbę demokratiškai išrinkti seimai), o nuo 1927 m. vasaros net ėmė likviduoti demokratinio šalies parlamentarizmo likučius: Seimo rūmai buvo paversti mergaičių gimnazija, visiškai nesiskaityta su III Seimo prezidiumu, savavališkai paimti Seimo rūmuose saugoti dokumentai.

Apie tokios valdžios politikos kai kurias detales sužinome iš to meto spaudos. Valdžios požiūrį atspindėjo tautininkų, o opozicijos nuomonę – valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų ir socialdemokratų spauda. Joje aštri polemika kilo jau 1927 m. rugpjūčio pabaigoje, kai tautininkų periodiniame leidinyje „Lietuvis“ viename iš straipsnių visuomenei buvo pranešta, kad Ministrų kabinetas Švietimo ministerijai pavedė Seimo rūmus perduoti mergaičių gimnazijai. Šiam tikslui buvo numatytos reikalingos lėšos, į Seimo rūmus jau pradėti vežti suolai („Viskas daroma ir skubama, nes jau čia pat mokslo metai“). Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad „tuo tarpu ir atsiliepė nabašninkas seimas (...) jau senai nebesamasis III seimo prezidiumas“, kuris Švietimo ministerijai adresuotame rašte nurodęs, jog iš Seimo neisiąs ir rūmai „esą reikalingi pačiam seimui ir kad jų nieks neturįs teisės tvarkyti ar kam kitam pavesti, kaip tik pats seimas“ [2, 1]. Valdžia vadovavosi nuostata, kad nuo balandžio 12 d. Seimas neposėdžiauja, todėl jam nereikia nei posėdžių salės, nei komisijoms, nei frakcijoms kambarių („Dabar Seimo nėra, yra tik jo Prezidiumas. Tad vis tiek rūmai stovi tušti, „nenaudojami“ [2, 1]). Vyriausybė paskyrė valstybės spaustuvės rūmuose penkis kambarius III Seimo prezidiumui, o naujasis Seimas turėjo dirbti naujai baigiamuose statyti Teisingumo ministerijos rūmuose.

Tautininkams buvo nesuprantamas III Seimo prezidiumo pareikštas protestas dėl Seimo rūmų perdavimo mergaičių gimnazijai. Atsižvelgiant į tai, kad „sau vaikai dūsta dar vieną žiemą tvankiame ore“, buvo pareikšta nuomonė, kad Ministrų kabineto nutarimas dėl Seimo rūmų turėtų būti vykdomas į nieką neatsižvelgiant [6, 1]. Kartu nebuvo kreipiamas dėmesys į Seimo statuto 23 §, kuriame aiškiai buvo pasakyta, kad senasis Seimo prezidiumas eina savo pareigas iki išrenkamas naujas. Todėl prieita prie išdavos, kad „vyriausybė be reikalo mano, kad seimo prezidiumas tebėra, ir be reikalo tariamajam seimo prezidiumui algas moka“ [2, 1].

Opozicija laikėsi kitokios pozicijos. Valstiečių liaudininkų spauda priminė tautininkams, kad visuose kraštuose, kai Seimas išsiskirsto atostogų arba kada jis paleidžiamas, Seimo rūmai stovi tušti, kol susirenka naujas Seimas. Esą, vadovaujantis šia logika, rūmus reikėtų atimti ir Ministrų kabineto, kai jis atostogauja. Panašiai sureaguota į tautininkų spaudoje išsakyta mintį dėl III Seimo prezidiumo nepripažinimo [6, 1]. Panašią poziciją išdėstė krikščionių demokratų dienraštis „Rytas“, pažymėdamas, jog „Seimas yra įstatymdavystės įstaiga – Tautos atstovybė. Jis yra savarankiška konstitucinė galia ir visose kultūringose šalyse Parlamento rūmai yra visiškoje Parlamento žinioje. (...). Negirdėtas ir nesuprantamas yra dalykas, kad vykdomoji galia – vyriausybė galėtų daryti kas jai patinka su Seimo rūmais. Taigi pats vyriausybės įsikišimo faktas yra įžeidimas parlamento teisių ir garbės“ [7, 1].

Valdžia ir tautininkai, kaip taikliai buvo rašoma valstiečių liaudininkų spaudoje, „pašiepdami ir tyčiodamies iš Seimo, (...) visai nesirengia jo daugiau šaukti“ [5, 1], savo pozicijos laikėsi tvirtai ir neketino nuolaidžiauti III Seimo prezidiumui ir opozicijai. Tautininkai, polemizuodami su opozicija dėl Seimų rūmų, viešai pripažino, jog „Seimas, kuris buvo privedęs Lietuvą prie pražūties slenksčio, senais pagrindais nebėra sušaukiamas, kol bus išdirbti nauji“ [3, 1]. Kaip vėliau paaiškėjo, naujasis nedemokratiškai išrinktas Seimas buvo sušauktas tik 1936 m. ir savo darbą pradėjo ne senose Seimo patalpose, kuriose nuo 1927 m. rudens buvo įsikūrusi mergaičių gimnazija, o Teisingumo ministerijos rūmuose. 1936 m. rugpjūčio pabaigoje, vadovaujantis Seimo statutu, kaip paaiškėja iš žemiau publikuojamo dokumento, savo veiklą baigė ir III Seimo prezidiumas.

Pažymėtina, jog tarpseiminiu laikotarpiu valstybės biudžete Seimui buvo numatytos lėšos. Neatsitiktinai 1933 m. kovo 5 d. Valstiečių liaudininkų partijos visuotiniame atstovų metiniame suvažiavime buvęs prezidentas Kazys Grinius, aptaręs Lietuvos finansus, įžvelgė kai kurių biudžeto keistenybių. Viena jų – valstybės biudžeto pinigų skyrimas nesančiam Seimui: „Seimo nėra jau 5 metai, o kasmet jam paskiriamos žymios išlaidos“ [4, 4].

Aukščiau aptarti valdžios veiksmai istoriografijoje nėra sulaukę atskiro dėmesio. Prieš keletą metų rengiant „Lietuvos didžiojo parlamentarų biografinio žodyno“ antrąjį ir trečiąjį tomus, skirtus Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922), I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927) ir IV (1936–1940) Seimų narių parlamentinei veiklai, teko konstatuoti apie to laikotarpio Seimo archyvo (fondo) nebuvimą [10, 554; 11]. Iš pirmo žvilgsnio Seimo fondo dingimą ar galbūt jo sunaikinimą tikriausiai reikėtų susieti su 1940 m. vasarą prasidėjusia Sovietų Sąjungos okupacija. Tačiau, neturint aiškių įrodymų, šios versijos negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Antra vertus, žemiau publikuojamo protokolo turinys leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos autoritarinė valdžios veikla galėjo turėti lemiamą įtaką, kad minėti dokumentai nebūtų išsaugoti. Tokią prielaidą leidžia teigti prieš keletą metų atsitiktinai Lietuvos ypatingajame archyve(f. 3377) tarp pavienių rankraščių surastas III Seimo prezidiumo protokolas, datuotas 1936 m. rugpjūčio 27 d. [1]. Minėtą prezidiumą sudarė trys nariai – pirmininkas, buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, vicepirmininkas Mykolas Krupavičius ir sekretorius Kazys Ambrozaitis. Visa trijulė atstovavo vadinamam krikščionių demokratų blokui ir šis prezidiumas buvo išrinktas dar 1926 m. gruodį po įvykusio valstybės perversmo. Turint omenyje, kad, vykdant valstybės perversmą, tautininkai ir krikščionių demokratų blokas buvo sąjungininkai, už tokios sudėties prezidiumą balsavo ir tautininkai. 1927 m. balandį paleidus III Seimą, valstybė, kaip buvo konstatuota tautininkų spaudoje, pradėjo kovą su partijomis [8, 1]: po mėnesio tautininkai iš valdžios išstūmė krikščionis demokratus, buvo sužlugdytos prasidėjusios derybos su opozicija dėl naujo Seimo rinkimų, viešai pradėtas ignoruoti III Seimo prezidiumas, apie kurio ir valdžios santykius 1927–1936 m. išsamią informaciją sužinome iš šioje publikacijoje skelbiamo III Seimo prezidiumo protokolo.

Iš minėto dokumento paaiškėja, kaip autoritarinė valdžia nesiskaitė su III Seimo prezidiumu ir ypač jo pirmininku A. Stulginskiu, kokiomis priemonėmis valdžios atstovai perėmė Seimo rūmuose nedegamojoje spintoje laikytus Seimo kanceliarijos dokumentus. Iš protokolo galima sužinoti, kokių veiksmų ėmėsi III Seimo prezidiumas, siekdamas atremti prieš jo pirmininką nukreiptus veiksmus. Turint omenyje, kad protokolas yra pasirašytas jo sekretoriaus K. Ambrozaičio ir jame pateikiama informacija sutampa su kitais negausiais to meto šaltiniais, pirmiausia spauda, nekyla abejonių dėl dokumento turinio autentiškumo ir svarbos moderniųjų laikų Lietuvos parlamentarizmo istorijai. Reikia tikėtis, kad protokolo publikavimas įneš daugiau aiškumų, mėginant atskleisti nepriklausomos Lietuvos Seimo fondo ir jame saugomų dokumentų likimą.

Surasto dokumento tekstas tikriausiai paties III Seimo prezidiumo narių buvo surinktas spausdinimo mašinėle ir juodu rašikliu ištaisytos jame pasitaikiusios klaidos. Siekiant išlaikyti kuo autentiškesnį tekstą, publikuojamo protokolo kalba tėra tik minimaliai taisyta (dviejose protokolo vietose nepavyko perskaityti žodžių – apie tai nurodoma skliaustuose).

Trečiojo Seimo prezidiumo posėdžio protokolas 1936 m. rugpjūčio mėn. 27 d.

Dalyvauja: A. Stulginskis, M. Krupavičius, Dr. K. Ambrozaitis.
Svarstyta: Seimo Prezidiumo pirm. A. Stulginskio pranešimas.

1927 m. balandžio mėn. 12 d. p. Respublikos paleido Lietuvos Seimą, pareikšdamas tame pačiame paleidimo akte, jog naujo Seimo rinkimai bus paskirti atskiru aktu.

Einant Seimo Statutu 23§, kuris turi įstatymo galios, Seimo Prezidiumas eina savo pareigas ir Seimo kadencijai pasibaigus arba Respublikos Prezidentui Seimą paleidus, ligi įvyksta pirmasai Naujojo seimo posėdis. Tasai įstatymas nebuvo ir negali būti pakeistas, kadangi Seimo Statutą keičia tik patsai Seimas. Tokiu būdu ir Seimo Prezidiumas iki Pirmojo Naujojo Seimo posėdžio yra teisėtas, įstatymais pagrįstas ir jam priklauso visos to įstatymo nustatytos teisės ir pareigos.

1. Akcija dėlei Seimo rinkimų skelbimo. Nors Lietuvos valstybės Konstitucija aiškiai numato, jog Naujojo Seimo rinkimai privalo įvykti nevėliau, kaip po šešiasdešimt dienų Seimą paleidus /52§/, tačiau Seimo rinkimai buvo paskirti, kaip žinoma, šių 1936 m. birželio mėn. 9 ir 10 d.d. Ponas Respublikos Prezidentas, pradėdamas eiti savo pareigas, kaip reikalauja Lietuvos Valstybės Konstitucija /42§/ 1926 m. gruodžio mėn. 19 d. Seimo pilnaties akivaizdoje Kauno Arkivyskupui priesaikos apeigas atliekant iškilmingai prisiekė visomis pajėgomis rūpintis Respublikos ir tautos gerove, saugoti Konstitucija ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.

Neskiriant Seimo rinkimų Valstybės Konstitucijos nustatytu laiku, Seimo pirmininkas A. Stulginskis 1927 m. balandžio 19 d. įdėjo R y t e savo pasikalbėjimą su R y t o redaktorium Turausku, kur išdėstė, jog moderninėse valstybėse parlamentą paleidus tuoj skelbiami nauji rinkimai. Tai buvo padaryta ir 1923 m., kada buvo paleistas Pirmasai Lietuvos Seimas. Mūsų valstybės Konstitucija ir rinkimų įstatymas yra labai aiškūs ir jokių abejonių nesukelia – Seimą paleidus tuoj privalo būti paskirti rinkimai. Atidedant rinkimus tolimesniam laikui, tektų apsilenkti su mūsų Valstybės Konstitucija, o kiekvienas Konstitucijos laužymas griauna pačius valstybės pamatus, įnešant netikrumo ir nepastovumo į valstybės gyvenimą. Seimo rinkimų atidėliojimas negali išeiti ir valdančios grupės naudai, nes juo toliau bus rinkimai nukeliami, tuo tų rinkimų valdančiai partijai laimėjimo prognozas darysis kūdesnis. Valdyti šalį be parlamento reikštų taip pat laužyti mūsų Valstybės Konstituciją, statyti kryžių ant viso to kas mūsų seiminio periodo padaryta, reikštų dar didesnį valstybės nepastovumą.

Šio Seimo Pirmininko pasikalbėjimo su (žodis neįskaitomas – M. T.) 1927 m. gegužės 3 dieną Nr. 190, protestuodamas prieš tokį nepamatuotą ir savavališką karo cenzoriaus elgimosi, išrodydamas, kad veikiančiais įstatymais Seimo rinkimų skelbimas tiek yra aiškus, jog niekam jokių abejonių negali sukelti. Tąja proga nurodyta, jog tokiais karo cenzoriaus veiksmais ardoma teisėta valstybės tvarka, jog karo cenzorius neteisėtai neleido spausdinti Seimo Pirmininko žodžius.

Kas sudarė ypatingą nemalonumą, nes einant Valstybės Konstitucijos 15§ nurodytais atvejais Seimo Pirmininkas pavaduoja Respublikos Prezidentą. Nežiūrint į tai vis dėlto nenorima daleisti minties, kad Vyriausybė iš tikrųjų sąmoningai vengtų vykdyti Valstybės Konstitucijos nuostatų dėl Naujojo Seimo rinkimų ir tuo laužytų Valstybės Konstituciją ir savo duotąją priesaika ją saugoti ir vykdyti, o tatai gręstų valstybei ir tautai dideliu pavojumi, šiandien visoje pilnumoje gal ir nenumatoma.

II. Byla dėl Seimo rūmų.

Ponas Švietimo Ministeris K. Šakenis raštu iš 1927 m. rugpjūčio mėn. 17 d. Nr. 10705 kreipėsi į Seimo Prezidiumą, reikalaudamas Seimo rūmus perleisti jo žinion, esą Ministerių Kabineto nutarimu tų metų rugpjūčio mėn. 12 d. Seimo rūmai perduodami Švietimo Ministerijos žinion. Prezidiumo ir Seimo kanceliarijos reikalams pavedama Valstybės spaustuvės rūmuose iš keturių-penkių kambarių patalpa.

Į šį Švietimo Ministerio raštą atsakyta, kad Seimo prezidiumas p. Švietimo Ministerio prašymą paliuosuoti Seimo Rūmus patenkinti negali, nes:

  1. Seimo rūmai reikalingi Seimo reikalams, kadangi kitų rūmų Seimui Seimo Prezidiumo žinioje nėra.
  2. Disponuoti Seimo rūmais gali tik Seimo Prezidiumas, kurio žinioje yra Seimo rūmai, bet ne Ministerių Kabinetas.

Kad tą klausimą tinkamiau nušviesti Seimo Prezidiumo Pirmininkas, raštu iš 1927 m. rugpjūčio mėn. 25 d. Nr. 666 kreipėsi į p. Respublikos Prezidentą, nurodydamas jam, kad Ministerių Kabineto ir p. Švietimo Ministerio paliestas klausimas yra principinio pobūdžio ir į jį tenka atkreipti dėmesys.

  1. Ministerių Kabinetas yra nutaręs perduoti Seimo rūmus Švietimo Ministerijos žinion, o Seimo Prezidiumo ir kanceliarijos reikalams pavesti valstybės spaustuvės rūmuose patalpas. Seimo rūmai, Seimo Prezidiumo nuomone yra Seimo Prezidiumo žinioje, kuris šiuo metu, nesant Seimo, vienas teturi teisės jais disponuoti. Todėl ir Ministerių Kabinetas šiuo savo nutarimu yra pradėjęs tvarkyti reikalą, kuris jo kompetencijon neįeina ir tuo būdu yra paneigęs Seimo Prezidiumo teises.
  2. Seimo Prezidiumo supratimu Seimo rūmai gali būti kartais Seimo posėdžių pertraukos metu laikinai pavesti naudoti kitoms valstybės pareigoms, bet dėliai tokio užleidimo Seimo rūmų kitiems reikalams laikinai naudoti turėtų spręsti Seimo Prezidiumas, kurio žinioje jie yra, bet ne Ministerių Kabinetas, kurio valdžia Seimo Prezidiumo nesiekia ir kurie to dėliai neturi teisės davinėti Seimo Prezidiumui nurodymų, kame ir kokiu būdu Seimo įstaigas patalpinti.
  3. Liečiant iš esmės klausimą dėl paliuosavimo, kad ir laikinai Seimo rūmų gimnazijai, reikia pasakyti, kad tatai daryti, Seimo Prezidiumo nuomone, yra netikslinga, nes: a/ kitų rūmų Seimui Seimo Prezidiumas savo žinioje neturi ir net nenumato, kame toki rūmai, reikalui atėjus, galima būtų gauti. b/ Nors Seimas dabar ir yra paleistas, bet einant mūsų Valstybės Konstitucija ir įstatymais, dviejų mėnesių tarpe nuo Seimo paleidimo dienos privalėjo ir privalo įvykti Seimo rinkimai ir įstatymais numatytu terminu susirinkti Naujas Seimas. Nepaskelbus savo laiku rinkimų ir nesušaukus Seimo, be abejo yra apsilenkta su mūsų įstatymais nustatyta tvarka ir tokiu būdu yra susidariusi nelegali padėtis, bet ir iš to neišeina, kad toksai su įstatymais nesuderintas veikimas turėtų būti tęsiamas ir toliau tuo labiau, kad Tamsta p. Prezidente, Seimo paleidimo akte esi pareiškęs, jog Seimo rinkimai bus paskelbti atskiru aktu. Be to, 1926 m. gruodžio mėn. 19 d. iškilmingai Visagaliam Dievui esi prisiekęs saugoti Konstituciją ir įstatymus. Nekalbant jau apie tai, kad tvarkingas valstybės gyvenimas, kuris patikrintų šaliai pastovumą ir geryneigą, nėra galimas neveikiant Seimui /įstatymų leidimas, biudžeto priėmimas, sutarčių ratifikavimas, vyriausybės kontrolė ir t.t./, bet atvirkščiai, panašiai padėčiai esant, atidaromas kelias į sauvalią, malversaciją (sukčiavimą – M. T.). Aišku, kad visa tai gali pakenkti mūsų šalies ekonominei būklei, sukelti rimto rūpesčio mūsų valstybės likimu. Iš to išeina, jei rinkimai nebuvo iki šiol paskelbti, tai privalo būti Konstitucijos nustatyta tvarka, ko greičiausiai įvykinti. Už tat ir Seimo rūmai visuomet privalo būti parengti Seimo reikalams, nes kitaip susidarytų kliūčių įstatymų nustatytu laiku sušaukti Seimą. c/ Be to, užleisti Seimo rūmus mokyklos reikalams kad ir dviejų – trijų mėnesių laikui susirenkant, būtų taip pat netikslinga, nes reiktų mokslo metų bėgyje mokyklai ieškoti naujos patalpos, o Seimui remontuoti paimtus iš mokyklos rūmus. Už tat, imant visa tai domėn, prašoma p. Respublikos Prezidento padaryti intervenciją, kad Ministerių Kabinetas atšauktų minėtąjį savo sprendimą, respektuotų Seimo Prezidiumui priklausančias teises, nedarytų kliūčių laiku sušaukti Seimą.

III. Nesilaikymas įstatymams skelbti Valst. Konstitucijoj nustatyto laiko, sauvališkas įstatymų keitimas.

Lietuvos Valstybės Konstitucijos §50 nustato, kad Seimo priimtieji įstatymai Resp. Prezidento skelbiami per 21 dieną, skaitant nuo įstatymo įteikimo dienos. Valstybės pajamų ir išlaidų 1927-tiems metams sąmatą buvo 1926 metais gruodžio mėn. 31 d. Seimo priimta ir vasario 18 d. 1927 metais p. Resp. Prezidentui įteikta paskelbti. Šis įstatymas Vyriausybės Žiniose tepasirodė tik rugpjūčio mėn. 17 d. 1927 metais. Be to, įstatymus skelbiant, įnešta kai kurių pakeitimų.

Seimo prezidiumas raštu iš rugpjūčio mėn. 29 dienos 1927 metų Nr. 673 rado reikalo atkreipti į tai dėmesį p. Resp. Prezidento. P. Respublikos Prezidento paskelbtas valstybės išlaidų sąmatos tekstas vienoje pozicijoje, pažymėto eilės Nr. 28, §8, str. 1 neatatiko Seimo priimtam ir Seimo Pirmininko Resp. Prezidentui paskelbti įteiktam tekstui, nes kalbamoji pozicija Seimo priimta tokioje redakcijoje:

„Romos Katalikų / Kauno Arkiv., Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijoms/“

Vyriausybės gi Žiniose ta pati pozicija paskelbta tokioje redakcijoje:

„Romos Katalikų“ – tai yra čia minimas valstybės išlaidų sąmatos pozicijos tekstas, jį skelbiant, yra pakeistas ir todėl gali būti aiškinamas iškreipiant Seimo jam duotąją prasmę.

Kadangi, einant Valstybės Konstitucija /§50/ įstatymo skelbimo tvarkos ir jų įsiteisėjimo įstatymo /§1 ir 2/ ir Seimo Statuto /§73/ Resp. Prezidentas skelbia Seimo priimtus įstatymus, įteikia Resp. Prezidentui paskelbti Seimo Pirmininkas, pastebėjus paskelbtą neautentišką įstatams tekstą prašom p. Resp. Prezidentą paskelbtąjį valstybės išlaidų sąmatos tekstą atitaisyti, (žodis neįskaitomas – M. T.).

IV. Susirūpinimas pasunkėjusia valstybės padėtimi.

1927 m. Lietuvos valstybės padėtis žymiai pablogėjo. Ponas Voldemaras, užsiangažavęs derybomis su lenkais, juos tik įsiutino. Buvo žinių, kad lenkai koncentruoja kariuomenę prieš Lietuvą. Pilsudskis svyravo, ar nepaskelbti mobilizacijos karui su Lietuva. Tatai jautė Seimo Prezidiumas ir į tokią padėtį negalėjo nereguoti. Seimo pirmininkas raštu iš lapkričio mėn. 26 d. nr. 817 kreipėsi į Resp. Prezidentą dėl padėties rimtumo.

Nuo Seimo paleidimo jau praėjo 7 mėnesiai. Nežymi Lietuvos politinė grupė, paėmusi valdžią į savo rankas, apsilenkdama su teisėtumu ir nerasdama šalyje didesnio žmonių pasitikėjimo, stengiasi palaikyti valstybės tvarką griežtomis karo stovio priemonėmis. Bet tos griežtos karo stovio priemonės savo tikslo nepasiekia ir kraštui ramumo nesuteikia. Mes matome tai vienur tai kitur mėginimus sukilti. Griežčiausia spaudos cenzūra aplenkiama užsienyj spausdintais raštais, kuriuose padėtis Lietuvoje nupiešiama daug juodžiau, negu ji iš tiesų yra.

Pagaliau, įvedus į kariuomenę politikavimą ir panaudojant kariuomenę kaipo partijos kovos įrankį, ji dezorganizuojama ir josios gynimosi pajėgos žymiai susilpnėjo – Lietuvos atsparumas yra nupuolęs. Nelemta padėtis viduje negalėjo ir negali neatsiliepti užsienyje. Mes visi gerai prisimename, kiek priešų Lietuvai teko sutikti kuriant ir atstatant savąją valstybę. Mes visi žinome, kiek sunkaus darbo padėta kol pavyko įeiti į nepriklausomų tautų šeimą lygiateisiu nariu. Eidami prie siekiamo tikslo, nepriklausomybės, tauta parodė daug patriotizmo ir pasišventimo, šalindama įvairias kliūtis, savo jėgomis ant kojų atsistojusi, įgijo ir užsieniuose atatinkamo respekto. Šiandien dėl nenormalumų šalies viduje civilizuotas pasaulis pradeda nuo mūsų šalintis. Mūsų priešai lenkai, juodindami Lietuvą, visą laiką ieškojo, o šiandien sugriebę mūsų emigrantų išdavikų pagelbos, grasina jąja mielai pasinaudoti, kad uždavus mirtiną smūgį mūsų nepriklausomybei. Kas per metų eilę sunkiu triūsu, dideliu rūpesčiu pasiekta, tai šiandien vienu rankos mostelėjimu naikinama. Klausimas, kodėl mes neturime šiandien atstovo Vašingtone, Londone, Stokholme, Helsinkuose, Prahoje, Genevoje, sostinėse kur vyriausybė ir visuomenė yra Lietuvai daug ir labai daug simpatijų ir draugiškumo teikusios. Sunku įtarti, bet atrodo lyg tai būtų daroma taip, kad tyčia Lietuvai pakenkti. Tausumo motyvai negali čionai turėti vietos. Taip šeimininkaujant prieita šiandien prie to, jog netik užsieniuose, bet ir laikinojoj sostinėj nedviprasmiai kalbama apie mūsų nepriklausomos valstybės likvidavimą. Reikšmingi yra duoti Berlyno ir Maskvos patarimai ir tų patarimų prasmė.

Sakyti šiandien, jog partijos, keldamos nerimastį dėl padėties vien nori paveržti valdžią iš tautininkų yra daugiau negu užmerkti akis prieš gresiantį pavojų. Svetimų kraštų istorija ir mūsų pačių valstybės tolimoji ir artimoji praeitis mus aiškiai mokina, kada gresia šaliai pavojus, visi piliečiai, visos politinės grupės kviečiami į bendrą tautos darbą. Kiek man žinoma yra, valstybinės Lietuvos partijos daro didžiausių pasiaukavimų ir nusileidimų, kad tik būtų tėvynė iš pavojaus gelbėjama. Tiesa, jos reikalauja vieno – teisėtumo, teisėtos padėties, bet toks jų reikalavimas yra visai suprantamas, nes valstybė be teisėtos padėties ilgai gyvuoti negali. Toji neteisėtoji padėtis yra davusi mūsų priešams pamato ruošti prieš Lietuvą agresiją, nes laužant Konstituciją vieniems, tasai pats kelias atidaromas visiems kitiems.

Ne laikas būtų šiandien kalbėti apie kokius tai visuomenei nežinomus duotus kariuomenei pažadus, nes tokių pažadų tvarkingai kariuomenei negali būti, bet iš kitos pusės, mums visiems gerai žinoma yra p. Resp. Prezidento iškilminga Seimo akivaizdoje duota priesaika saugoti Konstituciją. Šiai Dievo vardu duotai priesaikai turėtų nusilenkti kiti privatinio pobūdžio pasižadėjimai, jei jie ir būtų.

Akivaizdoje to viso, vienintelė išeitis yra neatidėliojant įvesti Lietuvoje teisėtą padėtį, suspiesti į vyriausybę visus valstybiniai nusistačiusias grupes, pašalinti iš kariuomenės politiką ir taip susitvarkius stoti, žiūrint reikalo, ar į kovos laukus, ar į tarptautinį forumą Lietuvos nepriklausomybės, josios interesų ginti.

V. Seimo Prezidiumas vyriausybei nebeegzistuoja. Seimo kanceliarijos tarnautojai pavedami Teisingumo Ministerijos žinion.

Dar iki 1927 metų pabaigos Vyriausybė, turėdama reikalo su Seimo Prezidiumu į jį kreipdavosi, tą terminą vartodama. Bet 1928 metais padėtis keičiasi, Vyriausybei Seimo Prezidiumas nebeegzistuoja. Einant Seimo statutu Seimo kanceliarijos tarnautojai pereina Teisingumo Ministerio žinion ir jų laikymo kreditai priskiriami Teisingumo Ministerijai, bet ir apie tai pranešama Seimo Kanceliarijai, bet ne Seimo Prezidiumui, kurio žinioje yra Kanceliarijos tarnautojai.

Savaime suprantama, kad Seimo Prezidiumas negalėjo į tai nereguoti. Seimo Pirmininkas raštu iš balandžio mėn. 28 d. 1928 m. kreipėsi į Respublikos Prezidentą.

Išdėstęs Seimo Prezidiumo juridinę bazę, būtent, kad Konstitucijos §33 Seimas turi savo Statutą, įstatymo galios turintį, kad Seimo Statuto §23 Seimą paleidus pasilieka Prezidiumas iki pirmojo naujojo Seimo posėdžio. To Seimo Prezidiumo žinioje yra Seimo Kanceliarijos tarnautojai. Daroma išvada, kad Ministerių Kabinetas, darydamas minėtą nutarimą apsilenkė veikiančiais Lietuvoje įstatymais, pasisavino Seimo Prezidiumo teises. Be to, pastebėta, kad toksai pasikartojęs Vyriausybės laužymas tęsiasi nuo pereitų metų balandžio mėnesio, kad Ponui Resp. Prezidentui paleidus Seimą apsilenkta su Lietuvos Valstybės Konstitucija, nepaskiriant laiku rinkimų į naująjį Seimą. Jau skelbiant 1927 metų biudžetą nerasta reikalo laikytis veikiančių įstatymų, nes su viršum pusmetį išlaikyta jį nepaskelbus ir į Seimo priimto biudžeto tekstą, skelbiant įnešta pataisų. Išbraukiant iš jo katalikų vyskupijų išvardijimus. Be to, padaryta ir daroma tolimesni žygiai, prieštaraują mūsų pamatiniams įstatymams, kaip pav. priimant 1928 metų biudžetą ne tąja tvarka, kuri yra mūsų Konstitucijos nustatyta.

Mūsų naujai valstybei, kurioje veikia net keli seni kodeksai, kur organizuojamas visuomenės ūkis kiek kitokiomis sąlygomis negu seniau, kur politinės, kultūrinės, tautinės ir taip toliau gyvenimo sąlygos yra pasikeitusios ir jos nuolat keičiasi, būtinai reikalinga yra, kad tokioje valstybėje intesingai (intensyviai – M. T.) dirbtų nuolatinė įstatymų leidimo įstaiga, taip kaip mūsų Konstitucijoj numatyta. Tasai nenormalumas, įstatymų laužymas nepatikrina pasitikėjimo šalies ateitimi, nes kada ne įstatymai, bet nuožiūra tvarko kraštą, tokia tvarka negali pasitikėti nei savo nei užsienio žmonės. Tokiai padėčiai esant nėra galimas joks platesnio užsimojimo darbas nei kultūrinis nei visuomeninis. Maža to, įstatymų nepildymas visų pirma neigiamai atsiliepia į žmonių moralę, nes jei galima nepildyti įstatymų Vyriausybei, tai kokia morale teise begalima reikalauti, kad kiti visi piliečiai gerbtų ir saugotų įstatymus. Toji nuožiūra, pamažėl įsivyraudama visose valstybės aparato srityse, stumia visą šalį į katastrofingą padėtį. Taip mūsų kariuomenė, kuri yra parodžiusi tiek heroizmo ir pasišventimo, šiandien, įtraukus ją į politiką, pašalinus ar pasišalinus žymesniems jos vadams, yra nustojusi to vieningumo ir apsigynimo pajėgumo, kokį ji privalėtų turėti, kokį norėtų joje matyti tauta šiuo sunkiu Lietuvai momentu. Žymi mūsų organizuotos visuomenės dalis atsisako bendradarbiauti su tokia vyriausybe, kuri nepildydama šalies įstatymų, veda ją labai slidžiais keliais.

Tokioj padėtyj būdama ir neturėdama šalyj pasitikėjimo vyriausybė yra priversta rišti sunkiausius mūsų tautos užsienių politikos klausimus. O yra visiems gerai žinoma, jog vyriausybė tik tuomet gali sėkmingai apginti šalies reikalus, kada už josios pečių stovi suglaudus eiles visa tauta. Pradėtos ir nesėkmingai vestos derybos su lenkais – Vilniaus klausimo rišimas netik nepastūmėtas pirmyn, bet dar toliau nustumiamas. Nelengvesnės rūšies derybų imtasi ir su vokiečiais. Žinant seną Vokiečių nusistatymą „Drang nach Osten", Lietuvos visuomenė persiima baime, kad vyriausybė taip silpna būdama šalies viduje, nepajėgs tinkamai apginti Lietuvos reikalų tose taip sunkiose derybose. Jau vienas faktas, būtent, palikimas toliau gyventi Klaipėdos krašte vokiečių optantų, Vokietijos piliečių, užveda Lietuvos visuomenei liūdnų minčių, jog tose derybose Vokietijai turės būti duodama įvairių lengvatų.

Tokiu būdu mes stovime prieš liūdnas Lietuvai perspektyvas vidaus ir užsienių politikos atžvilgiu. Kas taip sunkiai buvo atsiekta, prieita prie pastovios valstybės santvarkos, pradėta gyventi visų kultūringų valstybių nusistovėjusia tvarka, šiandien, atmetus teisėtumo dėsnius, einama prie nežinomos valstybinės tvarkos. Susidaro įspūdis, jog vyriausybė žaidžia tautos likimu. Lyg pati būtų jos kokia nuosavybė, tuo tarpu kai Lietuvos nepriklausomybė yra ilgų didelių kovų, kilnių pasišventimų, apvainikuotų visos tautos darbų vaisius.

Aišku, jog tuo sunkiu Lietuvai momentu, vienintelė išeitis yra grįžti į normalią mūsų Konstitucijos nustatytą tvarką.

VI. Atplėšiama Seimo antspaudu užantspauduota Seimo posėdžių salė. Paliečiamos Seimo bylos ir inventorius.

Seimo Prezidiumui teko patirti, kad Teisingumo Ministerio įsakymu atplėšta Seimo valstybiniu atspaudu užantspauduota Seimo posėdžio salė ir t. t. Dėl to Seimo Pirmininkas raštu iš 1929 m. kovo mėn. 2 d. kreipiasi į p. Resp. Prezidentą, nurodydamas, kad Seimo Pirmininkas skaito šį valdžios organų darbą neteisėtu, įnešančiu dezorganizaciją į įstatymais nustatytą vyriausybės tvarką. Dėl to Seimo Prezidiumas skaitys kalbamu šiame rašte valdžios organus atsakomingais, jei paliestas Seimo turtas /inventorius ir bylos/ nukentėtų ar žūtų.

VII. Pasikėsinimas atimti iš Seimo pirmininko A. Stulginskio nedegamosios spintos raktus.

1931 metais gruodžio 8 dieną anksti rytą įsibrauja į Seimo Pirmininko gyvenamą butą Jokūbave Kretingos policijos vadas su Piliečio Apsaugos Departamento direktoriaus telefonograma, kuria reikalaujama iš A. Stulginskio paimti Seimo nedegamosios spintos raktus ir juos tuojau pristatyti Kaunan. Jei p. Stulginskis atsisakytų minėtus raktus išduoti, tai jis būtų patrauktas teismo atsakomybėn už pasisavinimą valdiško turto. Savaime suprantama, kad Seimo Pirmininkas griežtai atsisakė išduoti minėtus raktus padėdamas ant telefonogramos tokį prierašą:

„Nedegamos Seimo kanceliarijos spintos raktai randasi pas mane ir aš juos išduoti atsisakau, kadangi veikiančiais įstatymais Resp. Prezidentui Seimą paleidus, Seimo Preziudiumas eina savo pareigas ligi įvyksta pirmasai Naujojo Seimo posėdis / Seimo statuto §23/. Parodymas surašytas sulig mano žodžiu. A. Stulginskis buv. Seimo Pirmininkas“.

1931 metais gruodžio mėn. 11 dieną, t. y. šešioms dienoms praslinkus po atsisakymo išduoti policijai Seimo nedegamosios spintos raktus D i e n o s N a u j i e n o s matyt Piliečių Apsaugos Departamento inspiruotos, įdėjo sekančio turinio žinutę:

„A. Stulginskiui nauja byla.

Mus informuoja, kad Al. Stulginskiui, be iškeltų bylų už veikimą ūkininkų sąjungoje, esanti keliama nauja asmeninė byla už pasisavinimą valdiško turto kai jis buvo valdžios priešakyj“.

Savaime suprantama, jog Seimo Pirmininkas pasirūpino šią neteisingą žinutę dementuoti, bet tai padaryti jam nepavyksta, kadangi karo cenzūra dementi nepraleido. Tuomet Seimo Pirmininkas kreipiasi su skundu į patį Karšto Apsaugos Ministerį, skųsdamas cenzorių ir prašydamas cenzoriaus parėdymą atmainyti. Tame rašte, tarp kita ko, nurodoma, kad toksai karo cenzoriaus parėdymas neteisėtas, nes jokie įstatymai, nei Ypatingieji Piliečių Apsaugos nei kiti nedraudžia atitaisyti neteisingas žinias. Toksai karo cenzoriaus parėdymas yra neteisingas, nes teisybė reikalauja, kad nuskriaustasis, kuriam šmeižtu yra padaryta didelė skriauda, šmeižtą atitaisydamas galėtų rehalibituotis. Galop toks karo cenzoriaus pasielgimas yra nevalstybinis, nes kalbamąja žinute skaudžiai užgautas yra asmuo, ilgus metus stovėjęs valstybės priešakyje, jam inkriminuojama žemi nusikaltimai – stovint valstybės priešakyje pasisavinimas valdiško turto. Tuo būdu metama juoda dėmė visai mūsų netolimai praeičiai, toji mūsų praeitis neteisingai, nepamatuotai mūsų pačių spaudos tyčia juodinama ir čia tos įstaigos cenzorius, kuris privalėtų kaip tik budėti, kad mūsų tauta, valstybė nebūtų niekeno žeminama, skriaudžiama, bet priešingai, karo cenzorius ne tik praleidžia buv. Lietuvos Valstybės galvą šmeižiančią ir žeminančią žinutę, bet blogiausia, nežinia kuriais motyvais kuriais įstatymais vadovaudamiesi to nelemto šmeižto neleidžia atitaisyti. Ponas Ministeris be abejo supras, jog tas nelemtas karo cenzoriaus įsakymas privalo būti ko greičiausiai atmainytas ir paleisti šmeižtai atitaisyti.

Bet veltui. Pora metų praslinkus Kretingos Taikos sprendimu šmeižikas priverstas buvo Seimo Pirmininką ir buv. Resp. Prezidentą rehabilituoti.

VIII. Protestas dėlei atplėštos nedegamos Seimo spintos.

Seimo Prezidiumui teko patirti, jog Vyriausybės organų įsakymu be Seimo Prezidiumo žinios tapo atplėšta Seimo raštinės nedegamoji spinta ir paliesta tenai esamieji daiktai. Tai prieštarauja veikiantiems įstatymams, būtent Seimo statuto 23§. Tą konstatuodamas Seimo Prezidiumas pareiškė p. Resp. Prezidentui, jog atsakomybė už tokį apsilenkimą su minėtu įstatymu tenka tiems vyriausybės organams, kurių įsakymu buvo atplėšta Seimo raštinės nedegamoji spinta ir paliesta tenai esamieji daiktai.

IX. Pasaulinio lietuvių kongreso sveikinimas.

1935 m. rugpjūčio mėn. 11 d. Kauno teatro rūmuose atidarytas lietuvių pasaulinis kongresas. Tai nepaprastas lietuvių tautos gyvenimo įvykis. Tokį įvykį Seimo Prezidiumas negalėjo praleisti nepažymėjęs. Sveikinta kongresas Seimo Prezidiumo vardu. Sveikinime pasakyta, kodėl šiandien Lietuvoje nėra Seimo, kas seiminiame periode sukurta ir nuveikta. Sveikinimas užbaigta[s] šiais žodžiais:

„Valstybė įkurta, sėdime greta kultūringųjų tautų nepriklausomųjų valstybių. Tai atsiekėme, nes veikimo pagrindan buvome padėję teisę ir teisėtumą, tautos darbus lydėjo pasišventimas, energija, susiklausymas.

Būtų pragaištinga, jei tas pasišventimas, toji energija bei susiklausymas pradėtų silpnėti arba visai mūsų tarpe pranyktų. Mes esame galingųjų kaimynų apsupti, nuo kultūringųjų tautų kultūriniai gerokai atsilikę, tasai atsilikimo procesas, deja, ir šiandien nėra visai sustabdytas. Bet taip toliau tęstis neprivalo, mes privalome pasivyti mus pralenkusias tautas, nes priešingai galime būti nušluoti nuo žemės paviršiaus ir kaip valstybė ir kaip tauta.

Štai kodėl reikalingas ir būtinas visų lietuvių ir vietinių ir užsieniečių kūrybinių pajėgų subūrimas. Toms suburtoms pajėgoms reikalingas yra tikslingas darbo planas, lygiai reikalingos yra ir tinkamos tokiam bendradarbiavimui sąlygos.

Todėl nuoširdžiai sveikindamas kongresą visa širdimi linkiu, kad visos Lietuvos kūrybinės pajėgos kuo greičiausiai susiburtų į bendrą darbą, kad visi Lietuvos sūnūs ir dukters galėtų džiaugti lygiomis teisėmis, dirbdami Lietuvos laimei ir didybei“.

Reikia apgailestauti, kad Seimo Pirmininko kalba, kuri iš pradžių kaip ir kitų kalbos buvo per radiją transliuojama, vėliau, įpusėjus, buvo nutraukta.

X. Steigiamojo Seimo minėjimas.

Gegužės mėn. 15 d. yra Steigiamojo Seimo susirinkimo diena. Tai reikšmingiausia mūsų valstybės gyvenime diena. Steigiamuoju Seimu prasidėjo parlamentinio, didžiai kūrybinio valstybinio darbo etapas. Bešališki Lietuvos parlamentai, atsižvelgę į nuveiktus Steigiamojo Seimo darbus pravestas reformas niekuomet negalės pro St. Seimą praeiti tylomis. Todėl III-jo Seimo Prezidiumas yra daręs kartkartėmis pastangų tą didžiai reikšmingą Lietuvai įvykį atitinkamai paminėti. Bet visos Prezidiumo pastangos yra nuėjusios veltui, nes leidimą tokiam minėjimui Vyriausybė niekuomet neduodavo.

Tuo Seimo Pirmininkas užbaigia savo pranešimą. Seimo Prezidiumas nutaria tą pranešimą užprotokoluoti ištisai.

[Svarstyta] II. Seimo raktų ir protokolo perdavimas.

Atisižvelgiant į tai, kad Seimo spintą ir nedegamos Seimo raštinės spintos raktai buvo saugojami Seimo Pirmininko ir atsižvelgiant į tai, kad renkasi naujas Seimas, Prezidiumas nutarė: Seimo spintų raktus grąžinti Seimo raštinės vedėjui p. Valiuliui, o nedegamosios spintos raktus – naujam išrinktam Seimo Pirmininkui, jam perduoti ir šį paskutinį III-jo Seimo Prezidiumo protokolą. Protokolą perduoti yra įgaliojamas Seimo Pirmininkas A. Stulginskis.

III-j o S e i m o P i r m i n i n k a s.

V i c e p i r m i n i n k a s.

S e k r e t o r i u s. (pasirašyta Dr. Kazys Ambrozaitis).

 

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Trečio Seimo prezidiumo posėdžio protokolas 1936 m. rugpjūčio mėn. 27 d. Lietuvos ypatingasis archyvas. f. 3377, ap. 58, b. 269, l. 12–15ap.
  2. Argi ne reikalingas užsispyrimas? (vedamasis). Lietuvis, 1927, rugsėjo 5, nr. 197, p. 1.
  3. Dar dėl Seimo rūmų (vedamasis). Lietuvis, 1927, rugsėjo 9, nr. 200, p. 1.
  4. L.V. L. suvažiavimas. Lietuvos žinios,1933, kovo 7, nr. 53, p. 4.
  5. Neleistina trumparegystė (vedamasis). Lietuvos žinios, 1927, rugsėjo 1, nr. 196, p. 1.
  6. Nereikalingas užsikirtimas (vedamasis). Lietuvis, 1927, rugpjūčio 30, nr. 192, p. 1.
  7. Sofistiškas galvojimas (vedamasis). Lietuvos žinios, 1927, rugsėjo 6, nr. 200, p. 1.
  8. Spaudos apžvalga (Ar teisėtai Seimo Prezidiumas eina savo pareigas?). Lietuvos žinios, 1927, rugsėjo 5, nr. 199, p. 1.
  9. Valstybės kova su partijomis (vedamasis). Lietuvis, 1927, balandžio 25, nr. 89, p. 1.
  10. Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Vilnius: VPU leidykla, 2006, 554 p. (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 2).
  11. Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas (sudarė A. Ragauskas, M. Tamošaitis). Vilnius: VPU leidykla, 2007. (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas, t. 3).

Komentarai

  1. 1927 m. pavasarį ir rudenį tautininkų ir krikščionių demokratų vykusios derybos dėl koalicinės valdžios sudarymo baigėsi nesėkme. Plačiau žr.: TAMOŠAITIS, Mindaugas. Tautininkų ir krikščionių demokratų pasitarimų protokolai dėl koalicinės valdžios sudarymo (1927 m. balandis, spalis–lapkritis). Istorija,2008, t. 71, p. 40–48.

Gauta 2011 m. lapkričio 14 d.
Pateikta spaudai 2012 m. rugsėjo 26 d.

Summary

Minutes of the Meeting of the Presidium of the Third Seimas of Lithuania of 27 August 1936

It is the publication of the minutes of the meeting of the Presidium of the Third Seimas of Lithuania which was in operation in 1926–1927, dated 27 August 1936. The document makes it clear that when President Antanas Smetona dissolved the Third Seimas of Lithuania on 12 April 1927 and authoritarian regime was established in the country without calling the elections to a new Seimas, the Presidium of the Third Seimas of Lithuania continued its activities. The Seimas statute declared that the term of office of the presidium of the previous Seimas expired with the beginning of the term of office of a new Seimas. With this provision in mind and considering that a new Seimas of Lithuania had to commence its activities in September 1936, even if elected by undemocratic means, the Presidium of the Third Seimas of Lithuania considered its activities over.

The published minutes make it clear that President Antanas Smetona, having established his rule after the coup of 17 December 1926, with the rejection of the idea of calling a democratic Seimas, launched the discrediting campaign of the so called times of the Seimas (bearing in mind the terms of office of the Lithuanian democratically elected Seimas in 1920–1927) at the national scale from the very first year of his regime, whereas from the summer of 1927 he undertook to liquidate any remains of the democratic parliamentarism in the country: the Seimas Palace was reorganized into a girls’ gymnasium, the Presidium of the Third Seimas of Lithuania was totally disregarded; the documents kept at the Seimas Palace were deliberately taken away. With no information about the whereabouts of the fund of the Seimas of the independent Lithuania (1918–1940) and the cases stored in it to this day, the information provided in the published document leads to an assumption that the activities of the authoritarian regime could have had a decisive influence on the destruction of the said documents.